Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2011 m. kovo 9 d. - Strasbūras

11. Paaiškinimai dėl balsavimo

Žodiniai paaiškinimai dėl balsavimo

 m. Parlamento plenarinių posėdžių kalendorius

  Gerard Batten (EFD). – Pone pirmininke, noriu pateikti paaiškinimą dėl balsavimo dėl 2012 m. kalendoriaus. Tai, dėl ko balsavome, žinoma, visiška nesąmonė, nes problema, kad turime posėdžiauti trijose skirtingose vietose, t. y. Strasbūre, Briuselyje ir, žinoma, Liuksemburge, nėra sprendžiama. Visi apie ją užmiršo. Susumavę visas išlaidas, manau, gausime apie 250 mln. EUR per mėnesį.

Norėčiau pateikti konstruktyvų pasiūlymą. Užuot posėdžiavus Strasbūre dvylika kartų skirtingomis progomis, kodėl mums nesurengus Strasbūre dvylikos skirtingų plenarinių sesijų per vieną savaitę. Visas keturias dienas galėtume turėti po tris plenarines sesijas. Taip mums reikėtų praleisti ten tik savaitę per metus. Likusį laiką, jeigu reikia, galėtume posėdžiauti Briuselyje. Taip galėsime sutaupyti didžiulę sumą ir išvengti daugybės nepatogumų.

  Daniel Hannan (ECR). – Pone pirmininke, nėra normalu, kad šis Parlamentas kas mėnesį posėdžiauja skirtingose vietose. Pamokslaujame dėl fiskalinio sąžiningumo, o patys per mėnesį išleidžiame šimtus milijonų svarų kilnodami iš vienos vietos į kitą savo vertėjus, komitetų sekretorius ir visus EP narius. Kalbame apie visuotinį atšilimą, o patys išmetame į aplinką tūkstančius tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų sunkvežimių virtinėmis gabendami būtinus dokumentus iš vienos vietos į kitą ir atgal.

Žinau, argumentuojama tuo, kad šio Parlamento nariams Strasbūras turi simbolinę reikšmę, kad jie sieja šį miestą su istorine idėja, bet man patrauklesnė idėja, kad ES, kaip valstybių klubas, turėtų savo bendrų institucijų įvairiose valstybėse narėse, o ne sutelktų jas tik Briuselyje. Tačiau turime vienaip ar kitaip išspręsti šį klausimą, kad Parlamentas turėtų vieną būstinę. Kodėl mums tiesiog nepasiūlius šiam Parlamentui apsispręsti, kur bus mūsų nuolatinė būstinė – šiame gražiame Elzaso regiono mieste ar Briuselyje.

Bet kuriuo atveju turime liautis švaistyti lėšas ir šiais griežto taupymo laikais pasistengti dalį jų grąžinti vargo prispaustiems savo mokesčių mokėtojams.

  Bruno Gollnisch (NI). – (FR) Pone pirmininke, dauguma nubalsavo už šį kalendorių, tačiau, iš esmės, šiuo atveju daromas manevras akivaizdžiai pažeidžiant Sutartį, kurioje nustatyta, kad Strasbūre turi būti surengta 12 plenarinių sesijų. Siekiant atsikratyti vienos jų, teigiama, kad tą pačią savaitę galėtų būti surengtos dvi skirtingos plenarinės sesijos. Tai taip pat yra bandymas apeiti labai aiškų Teisingumo Teismo sprendimą, priimtą būtent tuomet, kai šis Parlamentas norėjo sumažinti plenarinių sesijų skaičių nuo 12 iki 11.

20 metų stebime, kaip slapčia bandoma panaikinti Europos Sąjungos būstinę Strasbūre. Taip – šiuo atžvilgiu kolegos EP nariai teisūs – dabartinė padėtis nepriimtina, bet neprivalome daryti iš Briuselio Europos Sąjungos Vašingtono apygardos. Galėtume sutelkti visą Parlamento veiklą Strasbūre, bet tam reikėtų ko kito nei Prancūzijos valdžios institucijų atkaklaus neveiklumo.

  Bernd Posselt (PPE). – (DE) Pone pirmininke, tai, kas šiandien įvyko, nėra Briuselio stovyklos pergalė prieš Strasbūro stovyklą, nes tiek pat sumažinome ir Briuselyje vykstančių plenarinių sesijų skaičių. Taigi santykis tarp Briuselio ir Strasbūro yra 1:1. Tačiau, ponios ir ponai, balsavome prieš įstatymą – sprendimas surengti ir rugpjūčio mėn., ir spalio mėn. plenarinę sesiją per vieną savaitę yra neteisėtas, nes Sutartyje teigiama, kad plenarinės sesijos turi būti rengiamos kas mėnesį.

Šio sprendimo negalima pateisinti ir išlaidų taupymo argumentu, kadangi išlaidos – jos, beje, siekia 70 mln. EUR, o tai daug – atsiranda ne dėl Strasbūro, o dėl to, kad veikla nuolat nukreipiama pažeidžiant Sutartį į Briuselio biurokratijos šešėlį.

Jeigu sutelktume savo veiklą Strasbūre, sutaupytume ir pinigų, ir turėtume nepriklausomą demokratinį veidą Europoje!

Pranešimas: José Manuel Fernandes (A7-0049/2011)

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Pone pirmininke, paprašiau žodžio derybų dėl biudžeto klausimu, nes manau, kad su Europos Parlamentu šiuo atžvilgiu ne visada sąžiningai elgiamasi. Mes, EP nariai, taip pat turime remti taupymą, bet tiesiog yra taip, kad mes taip pat privalome tinkamai vykdyti savo pareigas. Pasiūlytas Europos Parlamento biudžeto padidinimas, kuris yra gerokai mažesnis už infliacijos tempą, nėra priimtinas. Nėra atsižvelgiama, pvz., į tai, kad dabar šiame Parlamente yra 18 EP narių daugiau, į tai, kad privalome finansuoti išlaidas, susijusias su Kroatijos stojimu į ES, ar į kitas numatytas investicijas.

Manau, kad galiausiai šiuo klausimu bus rastas protingas kompromisas.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0156/2011

  Erminia Mazzoni (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, kaip visi žinome, Turkija yra Europos Sąjungos strateginė partnerė. Turkijos geografinė padėtis labai svarbi Europos Sąjungos ekonominių ir politinių interesų požiūriu ir todėl Turkijai tenka svarbus vaidmuo remiant Europos veiklą Juodosios jūros regione, taip pat remiant taikos procesą Artimuosiuose Rytuose.

Tačiau, kaip matome iš 2010 m. Turkijos pažangos ataskaitos, derybos dėl Turkijos stojimo į Europos Sąjungą vyksta vangokai, be to, politinės jėgos Turkijoje priešinasi kai kurioms pagrindinėms asociacijos susitarimo nuostatoms. Pone pirmininke, manau, kad Turkijos valdžios institucijos, nepaisant visuomenės spaudimo, nepadarė didelės pažangos teisingumo, pagrindinių teisių, informacijos laisvės, religijos laisvės ir imigracijos srityse.

Nepaisant to, kad turime ekonominių interesų šiame regione, negalime nusileisti Turkijai dėl pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimų. Parlamentas savo rezoliucijoje išdėstė griežtą požiūrį šiuo klausimu ragindamas Komisiją ir Tarybą neignoruoti teigiamų rezultatų, pasiektų nuo derybų pradžios 2005 m., ir pirmiausia nepadaryti dabar galiojančio dvišalio susitarimo niekiniu įtraukiant į jį privilegijuotos partnerystės idėją.

Man kelia nerimą tai, kad ši partnerystės idėja galėtų sutrukdyti paspartinti stojimo procesą, o tai ir toliau turi būti mūsų bendras tikslas.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0165/2011

  Jarosław Kalinowski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, jūros ir vandenynai sudaro didesnę mūsų planetos paviršiaus dalį, tačiau labai dažnai neįvertiname jų potencialo ir reikšmės ekonominiam vystymuisi.

Atlanto vandenyno regionas labai svarbus žuvininkystės, transporto ir energetikos sektoriams. Atlanto vandenyne yra beveik 50 proc. viso pasaulio žuvų atsargų, jame taip pat gausu įvairių mineralinių medžiagų, pvz., metalų, naftos ir dujų, atsargų. Šiame regione taip pat dažni ekstremalūs klimato reiškiniai, galintys turėti katastrofiškų padarinių pakrančių regionams. Todėl labai svarbu parengti Atlanto regionui skirtą tinkamą strategiją – tokią, kuria būtų remiamas geras valdymas ir prisidedama prie aplinkos apsaugos ir šio regiono žmonių gyvenimo gerinimo.

  Erminia Mazzoni (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, diskutuodami dėl šios rezoliucijos turime remtis Direktyva 2008/56/EB, vadinamąja Jūrų strategijos pagrindų direktyva.

Kaip minėjo prieš mane kalbėjęs kolega EP narys, kalbama apie jūrų aplinkos apsaugą, nes direktyva, kurią minėjau, nustatomi bendri principai, kuriais remdamosi valstybės narės kartu su trečiosiomis šalimis privalo parengti savo strategiją siekdamos pagerinti aplinką jų teritorijai priklausančiuose jūrų vandenyse.

Tai pagrindas, kuriuo turėtų būti grindžiama Atlanto vandenyno regionui skirta strategija. Rengiant ją taip pat turi būti remiamasi 2010 m. birželio 14 d. Tarybos pateiktais nurodymais ir Komisijos narys kalbėdamas Parlamente tai pažymėjo.

Tačiau Parlamentui balsuoti pateikta rezoliucija neatitinka šių principų ir tikslų ir ja – visiškai nutolstant nuo rezultato, gauto Komisijai atlikus konsultacijas – pateikiama strategija, skirta makroregionui, kurioje dėmesys sutelkiamas ne į jūros, o į sausumos teritorinius klausimus.

Šioje srityje reikalingas kitoks sprendimas. Tikiuosi, kad Komisijai pateikus komunikatą, atitinkantį pirmiau šiame Parlamente padarytus pareiškimus, ši iniciatyva bus sugrąžinta į direktyvos dėl integruotos jūrų strategijos, kurią remiu, taikymo sritį. Todėl balsuodama susilaikiau.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0156/2011

  Joanna Katarzyna Skrzydlewska (PPE). – (PL) Pone pirmininke, mane nudžiugino balsavimo dėl pranešimo Turkijos klausimu rezultatas. Esu tikra, kad visos pastangos, kuriomis siekiama paversti Turkiją visaverte pliuralistine demokratija, kurios svarbiausi elementai yra žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga, vertos paramos.

Pastaraisiais metais matome, kad Turkijos pastangos tapti Europos Sąjungos valstybe nare duoda teigiamų rezultatų. Europos Sąjungos valstybės narės turėtų ir toliau remti Turkijos pastangas įgyvendinti pradėtas reformas. Ypač būtina sutelkti dėmesį į problemiškiausius klausimus, pvz., dėl konstitucinės reformos, spaudos laisvės, moterų teisių ir tautinių mažumų apsaugos. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į ES ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo įgyvendinimo problemą.

  Debora Serracchiani (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, balsavau už rezoliuciją dėl Turkijos, nes galiausiai vieningai pripažinta, kad Turkijos rugsėjo 12 d. pradėta konstitucinė reforma yra svarbus Turkijos žingsnis einant Europos link.

Žinoma, dar turi būti žengta daug tokių žingsnių ir šiuo atžvilgiu man rūpestį kelia daugybės žurnalistų suėmimo atvejai. Norėčiau pabrėžti, kad Turkija yra septintoji didžiausia komercinė Europos Sąjungos partnerė, kad Europos Sąjunga yra Turkijos pagrindinė komercinė partnerė ir kad prekyba – sklandžiai vykstanti jau ne vieną šimtmetį – teigiamai prisideda prie mūsų šalių tarpusavio integracijos ir žmonių taikių tarpusavio santykių užmezgimo.

Todėl džiaugiuosi didele pažanga dėl Europos Sąjungos ir Turkijos transporto tinklų jungčių, ypač tuo, kad dabar turime jūros greitkelius, kertančius šiaurines Adrijos ir Tirėnų jūrų dalis, kuriais abiem kryptimis per metus nuplukdoma daugiau nei 250 000 sunkvežimių, taip pat svarbias sunkiasvorių krovinių gabenimui skirtas geležinkelio linijas, jungiančias uostus su įvairiomis paskirties vietomis Europoje. Taip buvo įmanoma sumažinti sunkiasvorių transporto priemonių srautus automobilių keliuose ir tikiuosi, šis darbas bus tęsiamas.

  Andrzej Grzyb (PPE). – (PL) Pone pirmininke, Turkija yra svarbi Europos Sąjungos kaimynė ir 2010 m. ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į šioje šalyje įvykusius didelius pokyčius. Konstitucinė reforma neabejotinai daro didelį įspūdį ir ja labai prisidedama prie gyvenimo Turkijoje demokratizacijos.

Tačiau yra sričių, kuriose norėčiau matyti didesnę pažangą. Svarbiausias klausimas, žinoma – santykių su kaimynais stiprinimas. Neišsprendus Kipro problemos, derybos visais kitais klausimais ilgam laikui atsidurs aklavietėje. Tokia pati padėtis ir dėl pilietinių laisvių, įskaitant religijos laisvę. Atsižvelgdamas į ataskaitoje pateiktas išvadas, tikiuosi, kad pažanga Turkijoje bus pasiekta ir galėsime pripažinti, kad šalis keičiasi ne tik ekonominiu požiūriu, bet ir srityse, kurios yra svarbios piliečių teisių ir laisvių požiūriu.

  Adam Bielan (ECR). – (PL) Pone pirmininke, praeitais metais su Parlamento delegacija lankiausi Turkijoje ir turėjau galimybę pats pamatyti, kokią pažangą Turkija daro integracijos su Europos Sąjunga srityje. Turėtume teigiamai vertinti tai, kaip Turkijos valdžios institucijos sprendžia klausimus, susijusius su religijos laisve, moterų teisėmis, profesinių sąjungų teisėmis, teismų reforma, teisės aktų dėl radijo ir televizijos persvarstymu ir civilinių ir karinių santykių gerinimu. Aš taip pat pritariu tam, kad būtina pagerinti vyriausybės ir opozicijos santykius, gerbti žiniasklaidos, įskaitant internetą, laisvę, pagerinti padėtį pilietinių teisių ir teisės į susirinkimų laisvę srityje ir įgyvendinti esminę rinkimų sistemos reformą. Dar viena problema, kelianti rūpestį – dažnėjantys smurto šeimoje ir vadinamojo nužudymo dėl garbės atvejai. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas klausimams, susijusiems su sienos tarp Turkijos ir Armėnijos atidarymu ir parama derantis dėl padėties Kipre stabilizavimo. Remiu šią rezoliuciją, nes manau, kad išplėsti ES įtraukiant į ją Turkiją naudinga ES valstybėms narėms, įskaitant Lenkiją.

  Markus Pieper (PPE). – (DE) Pone pirmininke, susilaikiau balsuodamas dėl Turkijos pažangos ataskaitos, bet ne todėl, kad nesutinku su joje pateiktu padėties vertinimu – nepaisant kai kurių reformų, kritika dėl spaudos cenzūros, žmogaus teisių pažeidimų, Turkijos rinkimų sistemos ir religijos laisvės yra iškalbinga. Susilaikiau, nes manau, kad Europos Parlamentas turi pateikti aiškesnį atsaką.

Jeigu Turkija atsisako įgyvendinti būtinas reformas, privalome sustabdyti derybas dėl jos narystės. Atėjo laikas šiam Parlamentui pareikalauti, kad derybos dėl stojimo būtų nutrauktos.

  Hannu Takkula (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, taip, Turkija per pastaruosius kelerius metus neabejotinai padarė pažangą, bet ji dar anaiptol neatitinka narystei Europos Sąjungoje taikomų Kopenhagos kriterijų. Galima spėti, kad savo gyvenime Turkijos stojimo į Europos Sąjungą nesulauksime. Ypač daug Turkija dar turi padaryti, kad atitiktų pagrindines nuostatas dėl žmogaus teisių ir moterų bei vaikų teisių. Tai juk pagrindiniai šios Europos Sąjungos ir vertybėmis grindžiamos bendrijos principai.

Taip pat labai svarbu atsižvelgti į padėtį Kipre. Jeigu Turkija okupuoja pusę Kipro, šalies, kuri yra Europos Sąjungos valstybė narė, mūsų pozicija šiuo klausimu neabejotinai turi būti griežta. Negalime taikytis su tokia padėtimi, kai Turkija dabar žaidžia dvejopą žaidimą ir įgyvendina dvejopą darbotvarkę. Šiuo atžvilgiu turėtume paskatinti Turkiją vystytis demokratiškai, bet jai turi būti labai aiškiai pasakyta, kad Europos Sąjunga neketina atsisakyti savo vertybių ir šioje srityje nusileisti.

  Daniel Hannan (ECR). – Pone pirmininke, ES požiūris į Turkiją ateityje galės būti vertinamas kaip mūsų kartos klaida, kaip etinė klaida. Galėjome pagrįstai pasirinkti vieną iš dviejų politinių linijų: arba geranoriškai dirbti siekiant įstojimo, arba iš pat pradžių pasakyti, kad priimti jos negalime, ir pasiūlyti alternatyvų susitarimą. Tačiau pažadėjome priimti Turkiją laikydami sukryžiuotus pirštus už nugaros. Davėme pažadų, kurių tesėti neketiname.

Pabandykime įvertinti padėtį iš Ankaros požiūrio taško. Ar turkai būtų padarę sunkių ir skausmingų nuolaidų dėl televizijos ir radijo transliacijų, sekuliarizmo ir pirmiausia dėl Kipro, kur Turkijos kipriečiai balsavo už ES planą, o atskirti Graikijos kipriečiai jį atmetė ir jiems už tai buvo atlyginta?

Privertėme juos paklusti dėl armėnų genocido, primetėme jiems storiausią acquis communautaire tomą ir po viso to ketiname apsisukti ir pamojuoti jiems ranka!

Rizikuojame sukurti būtent tai, ko bijome: turėti savo pašonėje atstumtą ir prieš Vakarus nusiteikusią valstybę. Turkai 50 metų gynė Europos flangą nuo bolševikų ekspansijos. Gal vieną dieną teks paprašyti jų to paties ginantis nuo Džihado ekstremizmo. Jie nusipelno geresnio likimo.

  Bernd Posselt (PPE). – (DE) Pone pirmininke, nors pritariu M. Pieperio nuogąstavimams, balsavau už šį pranešimą, nes dar kartą visiškai aiškiai pareiškėme – pranešimo pradžioje, – kad mums šių derybų pradžia tebėra ilgalaikio proceso, kurio rezultatas dar nežinomas, atskaitos taškas. Atmetėme Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso pateiktą pasiūlymą, kuriuo siekiama tiksliai apibrėžti įstojimo perspektyvą, kaip atmetėme praeitais metais tokius pačius pasiūlymus, kuriuos pateikė socialistai. Taigi šis Parlamentas pasirinko tinkamą liniją.

Tačiau turėtume labai nedelsdami žengti kitą žingsnį ir pasakyti Turkijai visiškai sąžiningai, kaip M. Pieper pasakė, kad, mūsų požiūriu, apie Turkijos įstojimą paprasčiausiai negali būti nė kalbos, nes tuo Turkija būtų pernelyg apsunkinta, o Europos Sąjunga per daug išplėsta. Turkijos narystė politiškai integruotoje Europoje neįmanoma. Tai didžioji iliuzija, kurią pagaliau turime liautis puoselėję.

Kalbant apie Turkijos pažangą, reikia pasakyti, kad tai naudinga jai pačiai kaip Europos Tarybos ir NATO valstybei narei ir mūsų artimiausiai sąjungininkei.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0157/2011

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Pone pirmininke, norėčiau priminti šiame Parlamente vykusią diskusiją dėl Juodkalnijos integracijos į Europos Sąjungą. Šioje diskusijoje paprašiau Komisijos ir Tarybos atstovų pateikti šio proceso tvarkaraštį ir pasakyti, kada Juodkalnija gali tapti visaverte šalimi kandidate, pretenduojančia tapti ES valstybe nare. Deja, jokio atsakymo į šį konkretų klausimą negavau. Nepaisant to, balsavau už tai, kad Parlamentas priimtų rezoliuciją, nes manau, jog yra svarbių priežasčių, kodėl tai turėtume padaryti. Pirma, tai rezoliucija, svarbi Kroatijai. Antra, tai kelrodis kitoms šalims, kurios šiandieną sudaro Balkanų regiono dalį. Tačiau manau, kad yra ir trečia labai svarbi priežastis: tai teigiama rezoliucija, rodanti, kad Europos Sąjungos vertybės tebėra patrauklios.

  Bernd Posselt (PPE). – (DE) Pone pirmininke, kalbant apie išplėtimo politiką, manau, mums reikia turėti kai ką panašaus į reglamentavimo sistemą. Todėl turime užbaigti derybas su Kroatija, kaip planuota, iki birželio mėn. ir paskui rudenį Parlamentui pritarus pradėti šios šalies stojimo procesą. Norime, kad Kroatija taptų Europos Sąjungos valstybe nare iki kitų metų ar vėliausia dar kitais metais.

Integracijos procesą turime tęsti toliau. Kaip? Turime integruoti likusią nedidelę, bet probleminę Pietryčių Europos dalį, pirmiausia Makedoniją ir Juodkalniją. Tai signalas visoms kitoms šio regiono valstybėms, kad jeigu jos atitiks kriterijus, jos taip pat bus priimtos į mūsų gretas. Priešingai nei Turkija, šios valstybės yra visiškai europinės, taigi savaime suprantama, kad jos turi ateitį mūsų Bendrijoje.

Ypač Juodkalnija yra maža šalis, turinti didžią europinę tradiciją. Jau dabar laukiu derybų su Juodkalnija!

Pranešimas: Lívia Járóka (A7-0043/2011)

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, dar daug kas turi būti padaryta kovos su diskriminacija Europoje srityje. Sutinku su pranešėjos L. Járókos teiginiu, kad netgi jeigu diskriminacija tautinės priklausomybės pagrindu dabar galėtų būti laikoma panaikinta, socialinė ir ekonominė daugumos romų atskirtis tebesitęsia ir yra vienas iš didžiausių iššūkių, kuriuos artimoje ateityje būsime pašaukti spręsti.

Šią romų atskirtį lemia daugybė konkrečių veiksnių, pvz., geografinės kliūtys, žemas išsilavinimo lygis ar centralizuotai planuojamos ekonomikos modelio, pritraukiančio daug mažai kvalifikuotos darbo jėgos, žlugimas.

Strategija, kuria siekiama romų socialinės ir ekonominės įtraukties, jokiu būdu nekels pavojaus teisės aktams dėl kovos su diskriminacija, o veikiau papildys juos. Didelės Europos romų dalies gyvenimo sąlygos tokios nesaugios ir nepalankios, kad priemonės, kuriomis siekiama didinti jų socialinę įtrauktį, turi būti vertinamos kaip priemonės, padėsiančios užpildyti vieną iš didžiausių spragų konstitucinių ir žmogaus tiesių įgyvendinimo Europoje srityje.

  Jens Rohde (ALDE). – (DA) Pone pirmininke, diskusijos romų klausimu Parlamente visada vyksta emocingai. Vieni mano, kad mes, iš esmės, neturėtume nieko daryti – tai ne Europos Sąjungos reikalas, kiti tvirtina, kad negalime skirti pakankamai lėšų, net jeigu jos ir nėra tinkamai leidžiamos. Nė vienas iš šių požiūrių į problemą nėra labai tinkamas, taigi romų problemos paprasčiausiai nesprendžiame. Todėl gerai, kad turime šį pranešimą. Gerai, nes dabar priėmėme sprendimą vertinti rezultatus, kuriuos pasiekėme išleidę nemažas romų integracijai jau skirtų lėšų sumas. Pirma turime išsiaiškinti, kurie projektai buvo naudingi integracijos požiūriu, ir tik paskui galėsime parengti tinkamą strategiją ir taip užtikrinti, kad lėšos būtų leidžiamos tinkamai. Todėl Danijos liberalų partija balsavo už šį pranešimą. Jame siūloma eiti romams tinkama kryptimi. Ačiū, pone pirmininke.

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šiandien priėmęs šį pranešimą savo iniciatyva Parlamentas padarė tikrą pažangą siekdamas užtikrinti tinkamą romų įtrauktį į šalių, kuriose jie gyvena, bendruomenes.

Įveikti romų bendruomenių atskirtį visapusiškai pripažįstant jų pagrindines teises į sveikatos apsaugą, švietimą ir pažeidžiamų grupių apsaugą yra neabejotinai mūsų moralinė pareiga. Taip pat palankiai vertiname siekį užtikrinti geresnį vietos ir regioninių institucijų veiklos koordinavimą ir patobulinimus, numatytus pranešimo teksto dalyse, kuriose kalbama apie konkrečius patikrinimus siekiant įsitikinti, ar lėšos panaudojamos nuosekliai ir veiksmingai atsižvelgiant į laukiamus rezultatus, ir apie atlyginimo kriterijus, taikytinus valstybėms narėms, kuriais užtikrinamas tinkamas skirtų lėšų panaudojimas.

Tačiau galbūt galėtų būti padaryta daugiau dėl abipusių teisių ir pareigų pripažinimo, nes labai svarbu nepamiršti, kad už veiksmingą romų įtrauktį yra atsakingos ir pačios romų bendruomenės.

  Carlo Fidanza (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, visi sutariame dėl būtinybės parengti europinę romų integracijos strategiją. Žinoma, galima romų diskriminacija neturėtų būti neįvertinta, bet teisių be pareigų nebūna, kaip nebūna ir integracijos be teisėtumo.

Siaubingai nehigieniški nelegalūs lūšnynai, didžiulis mokyklos nebaigusių asmenų skaičius, nelegali veikla, pvz., vagystės, vogtų daiktų pardavimas, moterų ir vaikų įtraukimas į prostituciją, elgetavimas, visų vietos valdžios siūlomų integracijos galimybių ir paramos įsidarbinant atmetimas – tokia yra daugelio romų bendruomenių mano šalyje ir kitose Europos šalyse tikrovė. Šiek tiek veidmainiška sakyti, kad atsakomybė už tai visada tenka tik institucijoms ir niekada tiems, kurie pasirinko primesti tokį elgesį visuomenei.

Galiausiai apgailestauju, kad šiame tekste nekalbama apie būtinybę užtikrinti, kad būtų tinkamai įgyvendinama Direktyva 2004/38/EB, kuria nustatomi griežti reikalavimai Europos piliečiams, gyvenantiems kitoje valstybėje narėje, ir pagal kurią numatoma galimybė išsiųsti juos iš šalies, jeigu jie kelia pavojų visuomenės saugumui. Todėl, balsavau priešingai, nei visi kiti mano frakcijos nariai.

  Alfredo Antoniozzi (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pranešimas, kurį parengė L. Járóka, dabartinėmis sąlygomis yra labai svarbus ir jis, kaip ir komunikatas, kurį Komisija netrukus pateiks, suteiks pagrindą tolesnėms diskusijoms Europos romų įtraukties forume, kurio posėdį numatyta surengti balandžio 7–8 d. Budapešte.

Pritariu raginimui nustatyti visoje Europos Sąjungoje taikytinus privalomus minimalius standartus švietimo, užimtumo, būsto ir sveikatos apsaugos sektoriuose. Didesnis dėmesys, manau, turėtų būti skiriamas pirmiausia pradiniam ugdymui, kuriam tenka lemiamas vaidmuo užtikrinant visapusišką romų mažumos integraciją.

Tvirtas prašymas, kurį Europos Komisijai pateikė Prancūzija, Rumunija, Bulgarija ir Suomija, yra neabejotinai sveikintina iniciatyva. Tačiau Komisija turi labiau įsipareigoti atlikti aktyvų, strateginį ir vadovaujamą vaidmenį plėtojant ir įgyvendinant veiksmingą romų įtraukties strategiją. Būtinybė nustatyti konkrečias pareigas, kurias klajojančios bendruomenės privalo prisiimti, yra akivaizdi.

  Pino Arlacchi (S&D). – Pone pirmininke, mano frakcija remia šį pranešimą, nes raginimas parengti ES romų įtraukties strategiją ir veiksmų planą yra žingsnis tinkama kryptimi.

Pranešimas parengtas atsižvelgiant į didžiulius skirtingų romų bendruomenių Europoje kultūrinius skirtumus. Kartu jame raginama nustatyti ES lygmeniu privalomus minimalius standartus, kurie suteiks galimybę pradėti įgyvendinti tikrą integracijos politiką. Pranešime raginama, kad ES strategija būtų siekiama kovoti su romų visų rūšių pagrindinių teisių pažeidimais ir iš tikrųjų užtikrinti jiems galimybę patekti į darbo rinką teikiant mikrokreditus, kuriais remiamas savarankiškas darbas ir verslumas. Mano frakcija ypač vertina tai, kad pranešime skiriama daug dėmesio romų vaikų švietimui ir raginama panaikinti segregaciją mokyklose ir klasėse įdarbinanti romų tautybės mokyklų tarpininkus ir daugiau romų tautybės mokytojų.

  Lara Comi (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šiame svarbiame pranešime savo iniciatyva primygtinai pabrėžiama būtinybė parengti europinę socialinės romų įtraukties strategiją. Iš tikrųjų turime kovoti su ekonomine ir socialine Europoje gyvenančių romų diskriminacija, kuri dabartinės ekonomikos krizės sąlygomis dar sustiprėjo.

Europos Sąjunga privalo sukurti naują teisinę sistemą ir vengti toliau spręsti šią problemą pasitelkdama neprivalomus teisės aktus, nes jie nėra pakankami ir tinkami siekiant konkretaus tikslo. Taip pat svarbu išlaikyti darbo grupę romų klausimu kaip nuolatinę organizaciją ir pradėti mąstyti apie mechanizmą, kuris būtų panašus į mechanizmą, taikomą vertinant padėtį vidaus rinkoje.

Galiausiai Europa privalo dėti visas pastangas užtikrinti savo piliečiams ir ypač pažeidžiamiausioms jų grupėms su žmogaus orumu susijusių žmogaus teisių apsaugą. Pagaliau klausimas dėl visapusiškos romų įtraukties, iš esmės, yra pagrindinių teisių klausimas, net jeigu ir turime paprašyti romų bendruomenių pasistengti integruotis ir neužsidaryti savo pačių pasaulyje, kuriame nepaisoma Europos ir valstybių narių įstatymų.

  Antonello Antinoro (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šiandieniniu balsavimu suteikėme tolesnį postūmį – kaip čia pasakius – galutiniam šios problemos sprendimui, bet nepriėmėme geriausio įmanomo sprendimo.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad daugiau nei 300 pateiktų pranešimo pakeitimų pavirto 38 kompromisiniais pakeitimais – visi jie priimti, – kuriais siekiama geriau apibrėžti prioritetines strategijos sritis, kitaip sakant, prioritetinius šios strategijos tikslus. Talkinama nuolatinės darbo grupės Komisija turės užtikrinti, kad būtų renkami ir viešinami statistiniai duomenys ir dalijamasi geriausia patirtimi, o valstybės narės turės paskirti vyriausybės atstovą – tikėkimės, tai bus aukšto lygio pareigūnas, – kuris įgyvendinant strategiją veiks kaip nacionalinis informacijos centras.

Tačiau būtume dar įžvalgesni ir ne tokie veidmainiški, jeigu pranešime būtume atkreipę dėmesį į romų bendruomenių prievoles ir pareigas, nes jos bet kuriuo atveju turėtų gerbti šalis, kuriose gyvena. Todėl tikiuosi būtent to, kad netrukus rasime sprendimų, kuriais bus užtikrinta galimybė šiai bendruomenei lengviau sugyventi su daugumos bendruomene visose valstybėse narėse.

  Roberta Angelilli (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, daugiau neturi būti vaikų, nelankančių mokyklos, verčiamų elgetauti ar išnaudojamų. Tai tik keli iš tikslų, siekiamų L. Járókos pranešimu, kuriuo pateikiamas svarbus politinis atsakas.

Be kalbų apie principus, dar laukiame iš Komisijos pasiūlymo – tikimės jo sulaukti balandžio mėn., – kad būtų galima aiškiau apibrėžti bendrą valstybių narių ir Europos institucijų atsakomybę ir bendradarbiavimą. Turi būti siekiama kuo veiksmingiau panaudoti turimus išteklius, pirmiausia Europos fondų lėšas, ir užtikrinti, kad vietos institucijoms netektų spręsti visų problemų ir tvarkytis su nuolatinėmis ekstremaliosiomis padėtimis tik savo jėgomis.

Galiausiai tikiuosi, kad bus pradėtos diskusijos dėl Direktyvos 2004/38/EB, kuria nustatomos konkrečios teisės gyventi šalyje išlaikymo sąlygos, t. y. darbas, pakankami ekonominiai ištekliai ir sveikatos draudimas, bet kurioje yra ir spragų, nes nėra aišku, kas bus neatitikties šioms sąlygoms atveju. Šios spragos turi būti kuo skubiau pašalintos.

  Raffaele Baldassarre (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, balsavau už šį pranešimą ir norėčiau padėkoti L. Járókai už atliktą darbą. Jai pavyko suderinti skirtingas pozicijas ir nustatyti aiškius strategijos tikslus ir prioritetus: pateikti konkrečias priemones, nukreiptas prieš klajoklišką gyvenimo būdą, pateikti garantijas dėl pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų ir vienodų galimybių įgyti pradinį, vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą ir užtikrinti teisę į būstą.

Šia strategija iš tikrųjų siekiama ne tik romų integracijos, bet ir jų įtraukties. Akivaizdu, kad Komisijos ir vietos valdžios institucijų vaidmuo bus lemiamas, pirmiausia Europos Sąjungos lėšų naudojimo kontrolės ir jų tvarkymo požiūriu.

Vienintelis šio pranešimo trūkumas tas, kad jame nenumatyta priemonių, kurios padėtų mums nustatyti, kiek iš tikrųjų kai kurios romų bendruomenės nori integruotis, ir įvertinti padarinius, kurių greičiausiai atsiras dėl romų nenoro likti valstybės narės teritorijoje ar dalyvauti gydymo, paramos ir gerovės programose, kurios neabejotinai negali būti tęsiamos iki begalybės be jokių rezultatų.

  Mitro Repo (S&D). – (FI) Pone pirmininke, balsavau už L. Járókos pranešimą, bet noriu šiek tiek išsamiau paaiškinti savo poziciją. Romų klausimas Europoje yra daugeliu prasmių paradoksalus. Viena vertus, tai yra iššūkis Europos Sąjungos vertybėms ir idealams, kita vertus, jo ištakos susijusios su viena iš pagrindinių teisių – laisvu judėjimu, būdingu tradiciniam vienos tautos gyvenimo būdui. Suomijoje romų taip pat yra ir ten pagrindinė problema pirmiausia susijusi su žemu romų išsilavinimo lygiu ir to rezultatu – nedarbu. Būtent todėl pirmiausia turime investuoti į švietimą.

Privalomos teisinės galios neturinčių teisės aktų jau nebepakanka, kaip nebepakanka ir neprivalomų priemonių. Mums reikia nuoseklių teisės aktų ir visiems privalomų praktinių priemonių. Visos valstybės narės ir ES institucijos atsakingos už tai. Kali sarakosti: sveikinu visus su Gavėnia.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Pone pirmininke, kalbame apie romų integraciją. Romai gyvena daugelyje Europos šalių – ir Vakarų, ir Rytų.

Įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad nors laisvė ir demokratija įtvirtintos Vakarų Europos šalyse gerokai seniau nei Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, įskaitant mano šalį ir mūsų kaimynę Vengriją, ir vakaruose, ir Rytuose susiduriame su panašiomis problemomis. Šių skirtumų dar neįveikėme.

Kalbama apie romų integraciją siekiant užtikrinti jiems galimybę sėkmingai dalyvauti darbo rinkoje ir tapti sveikesniais gyventojais. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus teisė į išsilavinimą ir sveikatos priežiūrą užtikrinta visur ir tiesiog liūdna, kad romai dažnai patys nesiunčia savo vaikų į mokyklą.

  Hannu Takkula (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, efharisto, ačiū. Šis pranešimas, kurį parengė L. Járóka, yra puikus. Manau, visi šiame Parlamente pritaria tam, kad iš tikrųjų atėjo laikas imtis veiksmų Europos Sąjungos lygmeniu siekiant užtikrinti visiems vienodas galimybes naudotis žmogaus teisėmis, nes romų atžvilgiu šis principas, deja, dar neįgyvendintas.

Tačiau vien gero pranešimo nepakanka, turime imtis ir veiksmų. Dabar atėjo laikas atsakyti į pagrindinį klausimą: kaip nuo šio taško judėsime pirmyn, kad šis pranešimas neliktų tik naivia svajone ar skirtingų nuomonių kratiniu ir kad jis galėtų būti įgyvendintas ir mes galėtume gerokai pagerinti romų padėtį Europos Sąjungoje?

Taip pat labai svarbu, kad būtų organizuotas šio pranešimo įgyvendinimo pažangos stebėjimas. Galbūt mums reikia ombudsmeno romų klausimu ES lygmeniu, kuris praneštų mums, kaip įgyvendinamos mūsų patvirtintos priemonės, ir užtikrintų, kad jos iš tikrųjų duotų praktinių rezultatų. Būtent taip galėsime tinkamai ir sėkmingai spręsti šį klausimą.

Pranešimas: Bernd Lange (A7-0022/2011)

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pastaroji didelė ekonomikos krizė, skaudžiai smogusi Europos pramonei, kartu parodė, koks svarbus pramonės sektorius Europos Sąjungos ekonomikai.

Iš tikrųjų, plėtojant Europos ekonomiką dažnai buvo vadovaujamasi principu, kad rinkos turėtų pačios save reguliuoti pan., ir to siekta daugiausia pavienėmis priemonėmis, kurias įgyvendindamos valstybės narės praktiškai nederino savo veiksmų. Tačiau strategijoje „Europa 2020“ pirmą kartą pripažįstama būtinybė vadovautis nauju požiūriu, grindžiamu pavyzdinėmis iniciatyvomis. Atėjo laikas Europos Sąjungai visapusiškai pasinaudoti bendromis galimybėmis tvariai atnaujinti ir toliau plėtoti pramoninę bazę ir kurti geros kokybės darbo vietas.

Europos pramonė ir toliau turi būti pirmaujanti pagrindiniuose sektoriuose, o ne atsidurti paskutinėse gretose. Atėjo laikas Europos Sąjungai apsispręsti dėl savo pramonės ateities. Privalome užtikrinti, kad mūsų Europos rinka kurtų savo pačios pridėtinę vertę.

Šiuo tikslu aiškus ekonomikos, fiskalinės ir biudžeto politikos sričių koordinavimas makroekonominiu lygmeniu, pvz., fiskalinis pelno mokesčio derinimas, būtinas siekiant užtikrinti augimą ir užimtumą.

  Erminia Mazzoni (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, B. Lange pranešime sprendžiama labai aktuali problema: reakcija į ekonomikos ir finansų krizę, rimtai pakenkusią mūsų gamybos sistemai.

Manau, šia rezoliucija pateikiamas atsakas labai teigiamas, nes jis apima visus kintamuosius, į kuriuos būtina atsižvelgti norint parengti tinkamą ekonomikos atgaivinimo planą. Mintis sutelkti dėmesį į mokslinius tyrimus ir inovacijas, atsižvelgiant į mūsų verslo struktūros dydį, yra labai svarbi ir, manau, ja suteikiamas naudingas stimulas Komisijai, kuri laikosi galbūt šiek tiek konservatyvesnio požiūrio.

Vertinu darbą, kurį atliko pranešėjas B. Lange, sugebėjęs sujungti daugiau kaip 500 pakeitimų ir parengti rezoliuciją, kuria apskritai labai smarkiai prisidedama prie mūsų darbo. Tai, kas joje išsirutulioja, yra europiniu požiūriu tikslinė pramonės politika, apimanti įvairius sektorius ir įgyvendinama visų bendrai, nes yra numatoma ją kontroliuoti ir iš viršaus, ir iš apačios.

Lieka vienas ginčytinas klausimas – Europos patentas. Esu visiškoje opozicijoje šiuo klausimu, bet tai nesutrukdė man balsuoti už šį labai teigiamą pranešimą.

  Alfredo Antoniozzi (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šiame pranešime nušviečiama daug teigiamų aspektų ir atsižvelgiama į įvairių nacionalinių asociacijų pateiktus argumentus ir reikalavimus. Taigi negaliu nepritarti bendrai B. Lange pranešimo dvasiai.

Vis dėlto yra keletas labai svarbių problemų, kurios pranešime nesvarstomos ar nesprendžiamos, pvz., jame neatsižvelgiama į reikalavimą priimti naujus teisės aktus dėl išteklių naudojimo efektyvumo ir svarbiausia, kad jame nesprendžiamas klausimas dėl didesnio bendradarbiavimo patentų srityje. Dabar būtina spręsti klausimą, susijusį su europiniu teisės aktu dėl kilmės žymėjimo, kuris, mano nuomone, yra būtina priemonė, padedanti stiprinti Europos pramonę ir didinti jos konkurencingumą.

Balsavau už B. Lange pranešimą, nes tikiuosi, kad priėmę šį pranešimą paskatinsime visas institucijas imtis darbo siekiant įgyvendinti išdėstytą programą ir paversti ją realiąja politika.

  Jarosław Kalinowski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, pramonė visame pasaulyje plėtojasi didžiuliu tempu. Kad neatsiliktume nuo Kinijos ar Indijos, turime nedelsdami įgyvendinti pokyčius. Nors Europa palyginti nedidelė, ji vis dėlto turėtų pasiūlyti pasauliui daugiau nei tiesiog daugiau aplinką teršiančių gamyklų, taigi manau, kad teisinga investuoti į naujas technologijas, į medicinos ir farmakologijos sektorių plėtojimą ir į inovacinius sprendimus jau mums žinomose srityse, įskaitant žemės ūkį. Kalbu ne apie didžiulius gyvulininkystės ūkius, bet apie naujus sprendimus, kurie padėtų lengviau auginti javus ir gyvulius ir gaminti sveiką ir ekologišką maistą, taip pat išgauti energiją iš alternatyvių šaltinių. Būtent tokių investicijų šiandien ekonomikai reikia. Inovaciniai sprendimai taip pat yra atsakas į senėjančioje Europoje vykstančius demografinius pokyčius. Ačiū.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Pone pirmininke, pramonės politika, kuri yra ekonomikos politikos dalis, turi būti siekiama užtikrinti tvarų augimą, didesnį užimtumą ir padorias gyvenimo sąlygas visiems europiečiams.

Europos pramonė patiria didžiulį spaudimą dėl besivystančių šalių konkurencijos. Todėl Europos Sąjunga turi įgyvendinti aktyvią politiką, kad galėtų išlaikyti ir sustiprinti Europos pramonę kaip varomąją ekonomikos augimo jėgą. Veikianti vidaus rinka turi būti tinkamai apsaugota suderant palankias sąlygas prekybos susitarimuose su trečiosiomis šalimis, taip pat įgyvendinant apsaugos nuo nesąžiningos trečiųjų šalių konkurencijos, konkurencijos taisyklių ir intelektinės bei pramoninės nuosavybės teisių pažeidimų priemones.

ES turi labai daug galimybių užsitikrinti konkurencinį pranašumą aukštos kvalifikacijos žmogiškųjų išteklių ir naujų technologijų kūrimo srityje, o tai susiję su būtinybe toliau investuoti į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą.

  Adam Bielan (ECR). – (PL) Pone pirmininke, pramonė gamina beveik tris ketvirtadalius visos Europos eksportuojamos produkcijos ir aprūpina darbu 57 mln. piliečių, neskaitant papildomų darbo vietų susijusiose paslaugų srityse. Taigi pramonė yra labai svarbi mūsų ekonomikai ir daro įtaką visiems kitiems ūkio sektoriams. Atsižvelgiant į pamokas, kurias mums pateikė pastaroji ekonomikos krizė ir stiprėjanti konkurencija pasaulio rinkose, labai svarbu imtis visų būtinų veiksmų siekiant išlaikyti stiprią Europos pramonės padėtį ir toliau ją sistemingai plėtoti.

Šiuo atžvilgiu strategija „Europa 2020“, regis, bandoma įtvirtinti naują požiūrį, kuriuo vadovaudamiesi galime visapusiškai išnaudoti valstybių narių pramoninės bazės modernizavimo ir plėtojimo galimybes kartu užtikrindami ir aukštą darbo kokybę. Tai suteikia galimybę Europai išlaikyti lyderės poziciją pagrindiniuose ūkio sektoriuose. Integruota pramonės politika, kuria siekiama laipsniškai ir tvariai pereiti nuo veiklos, grindžiamos pirmiausia gamyba, prie žiniomis grindžiamos pramonės, atrodo labai perspektyvi. Todėl visapusiškai remiu šią rezoliuciją.

  Cristiana Muscardini (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, būtų nesuprantama, jeigu sektorius, kuriame yra 57 mln. darbo vietų visoje Europos Sąjungoje ir kuris gamina tris ketvirtadalius Europos eksportuojamos produkcijos bei sukuria apytikriai trečdalį bendros pridėtinės vertės Europos Sąjungoje, būtų paliktas be paramos, teikiamos įgyvendinant tinkamą sektorinę politiką, kuria skatinamas augimas ir vystymasis.

Negali būti jokios konkurencingos komercinės politikos be novatoriškos ir kokybiškos pramoninės gamybos. Norėčiau pakartoti pasiūlymus, kuriuos pateikė Tarptautinės prekybos komitetas, ypač tuos, kuriais pabrėžiama efektyvios prekybos apsaugos sistemos svarba ir atkreipiamas dėmesys į būtinybę prireikus pasinaudoti prekybos apsaugos priemonėmis.

Būsimose derybose neišvengiamai būtina ginti Europos Sąjungos interesus siekiant apsaugoti pramonę ir užimtumą, kad galėtume įveikti krizę ir užtikrinti, kad pirmenybė būtų teikiama gamybos sektoriui ir realiajai ekonomikai, o ne finansų ekonomikai, ir išvengta tų spekuliacinių burbulų, sukėlusių tokią didelę krizę.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Pone pirmininke, manau, labai svarbu, kad šiandien dėl šio pranešimo diskutuojame ir balsuojame. Būtų geriausia, žinoma, jeigu krizių tiesiog nebūtų, bet būtų blogai, jeigu joms vis dėlto įvykus iš jų pateiktų pamokų nepadarytume jokių išvadų. Būtent todėl, kad pasimokėme iš paskutinės krizės, dabar vėl pradedame kalbėti apie pramonės politiką Europos Sąjungoje, ypač kadangi prieš krizę buvo daug žmonių, maniusių, kad pinigus galima lengvai užsidirbti pinigais. Pagaliau ekonomikos ir pramonės politika labai svarbi užtikrinant mūsų gerovę Europos Sąjungoje. Todėl manau, nepaprastai svarbu, kad pradėjome šį klausimą spręsti.

Žinoma, gerai, kad kalbama apie inovacijas ir į ateitį orientuotą pramonės politiką, bet, manau, tiek pat svarbu, kad šiame pranešime pabrėžiame ir savo tradicinės pramonės vaidmenį. Tuo labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad diskusijas šiuo klausimu tęsime.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Pone pirmininke, balsavau už šį puikų pranešimą ir manau, kad iš tikrųjų atėjo laikas sutelkti dėmesį į pramonės politiką Europos Sąjungoje. Akivaizdu, kad pastaruoju laikotarpiu atsilikome nuo didžiausių pasaulio šalių, bet tikiuosi, kad ateityje išsiveršime į priekį.

Pone pirmininke, parodęs savo paramą šiam dokumentui, noriu išreikšti rūpestį dėl vieno punkto aiškinamojoje dalyje 32 p., kuriame raginama derinti pelno mokestį. Mano šalis tam nepritartų. Pelno mokestis mums labai svarbus ir jo normą turi nustatyti pačios valstybės narės. Iš tikrųjų, gerai žinoma, kad kai kuriose šalyse nustatyta aukšta pelno mokesčio norma, bet tikrovėje mokama daug mažiau.

Kad ir kaip ten būtų, tai puikus pranešimas ir džiaugiuosi galėdamas jį paremti.

  Andrzej Grzyb (PPE). – (PL) Pone pirmininke, rezoliucija, kuri yra diskusijų dėl realiosios ekonomikos rezultatas, labai verta palaikymo. Pastarąjį laikotarpį apibūdina pirmiausia iššūkis, su kuriuo globalizacijos sąlygomis susidūrė Europos pramonės politika ir realioji gamyba Europoje. Svarbiausias klausimas, aptartas diskusijose dėl šios rezoliucijos – kaip pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus, ypač susijusius su darbo vietų kūrimu ir pasipriešinimu pramonės įmonių perkėlimo politikai. Į klausimą, ar Europa turi prarasti savo tradicines pramonės šakas, galima atsakyti, kad taip neturi būti, ir tai taip pat parodė praeitą plenarinę sesiją vykusios diskusijos dėl mažųjų ir vidutinių įmonių.

Be to, rimtas iššūkis yra ir žaliavų, įskaitant žaliavas, reikalingas energijai gaminti, prieinamumas. Turime skirti daug dėmesio inovacijoms ir mokslinių tyrimų veiklos rezultatų pritaikymui pramonėje. Dar viena svarbi užduotis – pasinaudoti sinergija, esančia tarp skirtingų Europos Sąjungos politikos sričių, pvz., tarp pramonės ir žemės ūkio politikos ir komercinės politikos. Ačiū.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE). – (ES) Pone pirmininke, balsavau už šią iniciatyvą, nes Europos Sąjunga turi tvirtai įsipareigoti įgyvendinti pramonės politiką ir pasirengti krizės keliamiems pavojams, trečiųjų šalių konkurencijai ir globalizacijai numatydama būsimoje bendrojoje programoje didesnį jos viešąjį finansavimą.

Kodėl? Kad galėtume vykdyti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklą. Kad galėtume pritraukti daugiau privačiojo sektoriaus investicijų ir paskatinti viešąjį ir privatųjį sektorius bendradarbiauti. Tai suteiks mums galimybę kurti naujas kvalifikuotos darbo jėgos reikalaujančias darbo vietas.

Tačiau turime pasinaudoti moksline ir technologine patirtimi, sukaupta regionuose, kurie turi išplėtoję inovacijų grupių tinklus ir konkurencingumo grupes ir kurių inovacijų ir efektyvumo rodikliai viršija jų šalių rodiklius. Taip yra Baskijos Baskų krašte atveju.

Turime pasinaudoti regionų sukauptomis žiniomis. Neturime gyventi nekreipdami dėmesio į šią Europos tikrovę, nes pripažinę šią patirtį ir ja pasinaudoję galėsime sustiprinti savo pirmaujančią padėtį pramonės politikos srityje dabartinių iššūkių akivaizdoje.

Rašytiniai paaiškinimai dėl balsavimo

 m. Parlamento plenarinių posėdžių kalendorius

  Diane Dodds (NI), raštu. – Norėčiau paprašyti EP narių įsivaizduoti, kad yra verslininkai. Šiuo metu turite dvi gamyklas, bet turėdami tik vieną galėtumėte padidinti produktyvumą ir sumažinti išlaidas 150 mln. svarų sterlingų bei apsaugoti aplinką. To nori jūsų akcininkai. Koks sveiko proto verslininkas laikytų dvi gamyklas? Tačiau, kolegos EP nariai, mes, tiesą sakant, ir užsiimame verslu, vyriausybės verslu ir, o tai svarbiausia, privalome prižiūrėti, kaip leidžiami mūsų rinkėjų – mūsų akcininkų – pinigai.

Rengdami 11 sesijų čia, Strasbūre, kasmet iššvaistome 150 mln. svarų sterlingų. Parlamente, kuriame nuolat kalbama apie aplinkos apsaugos politiką, kai kurie renkasi be jokio reikalo išmesti į aplinką 20 000 tonų anglies monoksido. Vertinu A. Foxo darbą, kuriuo bent jau siekiama šiek tiek daugiau praktiškumo 2012 m. ir 2013 m.

  Krzysztof Lisek (PPE), raštu. – (PL) Balsavau už 2012 m. ir 2013 m. Europos Parlamento plenarinių posėdžių tvarkaraščio projekto 1 pakeitimą. Nors suprantu simbolinį Parlamento būstinėje Strasbūre rengiamų plenarinių posėdžių pobūdį, manau, kad esant dabartinei sudėtingai Europos finansinei padėčiai turime taupyti lėšas ir būtent to šiuo pakeitimu siekiama. Surengti dvi plenarines sesijas per vieną savaitę pirmiausia reiškia ženklą Europos piliečiams, nes būtent jų, mokesčių mokėtojų, pinigai leidžiami brangioms ir daug laiko užimančioms ne tik EP narių, bet ir pareigūnų bei padėjėjų kelionėms.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už 1 pakeitimą dėl plenarinės sesijos, kurią siūloma surengti 2012 m. 40 savaitę, panaikinimo. Vertinu jį kaip nedidelį žingsnį mažinant lėšų švaistymą, susijusį su kelionėmis iš Briuselio į Strasbūrą.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Kaip vienas iš EP narių, pasirašiusių svarbiausią pakeitimą, džiaugiuosi, kad jis priimtas. 2012 m. plenarinių posėdžių kalendorius dabar turėtų būti pakeistas taip: panaikinta plenarinė sesija, kurią siūloma surengti 40 savaitę (spalio 1–4 d.), spalio mėn. II plenarinė sesija (spalio 22–25 d.) padalyta į dvi atskiras plenarines sesijas: plenarinę sesiją 1: 22 spalio 23 d. ir plenarinę sesiją 2: 25 spalio 26 d.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Šio balsavimo rezultatu nustatomas labai svarbus precedentas einant keliu, kuris, tikiuosi, kada nors nuves mus prie to, kad visa Parlamento veikla bus sutelkta vienoje vietoje.

Manau, kad iš tikrųjų nebegalime daugiau toleruoti viešųjų lėšų švaistymo ir atmosferos taršos dėl to, kad Parlamentas dirba per dvi vietas ir kiekvieną mėnesį tūkstančiai žmonių priversti leistis į ilgas ir varginančias keliones iš Briuselio į Strasbūrą ir atgal. Sprendimu sujungti dvi spalio mėn. plenarines sesijas oficialiame 2012 m. kalendoriuje siunčiamas labai stiprus signalas ir mane optimistiškai nuteikia tai, kad mūsų pasirinktas kelias yra sąžiningesnis ir atitinka piliečių norus.

  Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Nepritariau šiems pakeitimams ir kartu su kolega B. Posseltu ketinu pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą Europos Teisingumo Teisme.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Pagal Europos teisę Europos Parlamento būstinėje Strasbūre kiekvienais metais turi būti surengta 12 plenarinių sesijų. Balsavimas dėl kalendoriaus pakeitimo siekiant turėti galimybę surengti dvi iš šių Strasbūre vykstančių sesijų tą pačią savaitę rodo mūsų, EP narių, norą sumažinti išlaidas ir išmetamo CO2 kiekį. Kelionės į Strasbūrą brangios ir dėl jų papildomai į aplinką išmetama CO2. Todėl remiu šį pranešimą, kuris suteiks mums galimybę turėti reikalaujamas 12 plenarinių sesijų per 11 savaičių, taigi ir sumažinti išlaidas bei savo darbo poveikį aplinkai. Kaip EP narys noriu atstovauti ekonominiu ir aplinkosauginiu požiūriu geriausiems savo rinkėjų interesams. Taip pat raginu JK vyriausybę aptarti šį klausimą su kitomis valstybėmis narėmis, nes tai Tarybos atsakomybė.

  Jarosław Leszek Wałęsa (PPE), raštu. – (PL) Balsavau už 1 pakeitimą, kuriuo siūloma 2012 m. Europos Parlamento plenarinių posėdžių kalendoriuje sujungti dvi spalio mėn. plenarines sesijas ir surengti jas tą pačią savaitę. Nepritariu tam, kad Parlamento posėdžiai vyktų trijose būstinėse. Šis pakeitimas reiškia, kad bus sutaupyta ir laiko, ir lėšų, be to, į atmosferą bus išmesta keliais tūkstančiais mažiau CO2. Taupyti reikia ir šis pakeitimas reiškia, kad ne tik EP nariai, bet ir keletas tūkstančių Europos Parlamento pareigūnų, įprastai dirbančių Briuselyje, taip pat žurnalistų, lobistų ir Europos Komisijos bei skirtingų valstybių narių administracijų darbuotojų vyks į Strasbūrą ne 12, o 11 kartų. Taip bus sumažintos išlaidos transportui, dienpinigiams, viešbučiams ir kt.

 m. ir 2013 m. Europos Parlamento plenarinių posėdžių kalendorius

  John Attard-Montalto (S&D), raštu. – Šiandien Parlamentas balsavo dėl 2012 m. ir 2013 m. EP plenarinių posėdžių kalendoriaus. Pirmą kartą per visą mano buvimo EP nariu laiką pakeitimai patvirtinti balsų dauguma. Tai reiškia, kad EP nariams reikės vykti į Strasbūrą ne 12 kartų per metus, bet 11, kad galėtų turėti 12 plenarinių sesijų Strasbūre. Kas mėnesį iš Briuselio į Strasbūrą vykstantis „keliaujantis cirkas“ tapo švaistymo sinonimu ir jo kelionėms išleidžiamų 200 mln. EUR, ir keliaujant išmetamų 20 000 tonų CO2 prasme.

EP nariai negali nuspręsti, kur jiems posėdžiauti, bet jie turi galios nuspręsti, kiek kartų Parlamentas turi kilnotis iš vieno miesto į kitą. Apie 350 EP narių parėmė pakeitimą, pagal kurį dvi mūsų plenarinės sesijos bus surengtos tą pačią savaitę ir kuris suteiks galimybę sutaupyti lėšų, laiko ir energijos, švaistomų grįžtamosioms kelionėms. Be to, tuo bus duotas teigiamas signalas mūsų rinkėjams. Taip pat tikiuosi, kad galiausiai galėsime turėti kalendorių, pagal kurį 12 plenarinių sesijų bus surengta per 6 savaites. Tačiau nepritariu tam, kad šiandien kartu balsuota ir dėl 2013 m. kalendoriaus. Tai akivaizdus manevras, padarytas tam, kad ši procedūra šią Parlamento kadenciją nebūtų tęsiama.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Balsuojant dėl 2012 m. ir 2013 m. Europos Parlamento plenarinių posėdžių kalendoriaus 58 proc. EP narių pritarė pakeitimui, kuriuo panaikinama viena iš dviejų Strasbūre rengiamų spalio mėn. plenarinių sesijų. Šis pakeitimas – tai tiesiog Sutarčių pažeidimas! Sutartyse Strasbūras nurodytas kaip Parlamento būstinė ir nustatyta, kad per metus ten turi būti surengta 12 plenarinių sesijų. Dvi plenarinės sesijos rengiamos spalio mėn. tam, kad būtų atsigriebta už atsilikimą dėl rugpjūčio mėn. nevykstančio darbo. Be šių plenarinių sesijų Strasbūre taip pat vyksta Parlamento komitetų posėdžiai ir rengiamos papildomos plenarinės sesijos Briuselyje. 1997 m. Teisingumo Teismas aiškiai nustatė principą, pagal kurį Europos Parlamentas kiekvieną mėnesį privalo susitikti Strasbūre. Sutartyse nepaliekama vietos abejonėms: Strasbūras nėra antroji Europos Parlamento būstinė, o vienintelė šios institucijos būstinė. Prieš Strasbūrą nusiteikusi grupė tampa organizuota ir vis labiau rodo savo galias bandydama įteigti, kad Parlamentas yra vieningai nusiteikęs prieš Strasbūrą. Būstinės Elzase rėmėjai turi kalbėti garsiau. Jų pusėje yra įstatymo teisėtumas ir 50 metų Europos integracijos istorija.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Balsavau už tai, kad 2012 m. kalendorius būtų pakeistas siekiant sutaupyti mokesčių mokėtojų lėšų, sumažinti išmetamo CO2 kiekį ir mažiau trikdyti Parlamento darbą mėnesinėmis kelionėmis į Strasbūrą.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Europos sutartyse aiškiai teigiama, kad Strasbūras turi būti vienintelė Europos Parlamento būstinė ir kad per metus ten turi būti surengta 12 plenarinių sesijų. Tačiau šią savaitę buvo balsuojama siekiant sujungti 2012 m. ir 2013 m. spalio mėn. Strasbūre vykstančias dvi plenarines sesijas surengiant jas tą pačią savaitę. EP nariai demokratai balsavo prieš šį sprendimą. Prancūzija savo ruožtu jau paskelbė, kad netrukus perduos šį klausimą spręsti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Priimtu sprendimu iš tikrųjų šiurkščiai pažeidžiama Sutarčių dvasia ir raidė, nes turėtų būti nepamiršta, kad jų nuostatos gali būti pakeistos tik vieningu valstybių narių sprendimu.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Šią savaitę balsavome dėl 2012 m. ir 2013 m. Europos Parlamento plenarinių posėdžių kalendoriaus. Apgailestauju, kad dauguma EP narių balsavo už pakeitimą (kuriam labai nepritariau) dėl dviejų spalio mėn. plenarinių sesijų rengimo tą pačią savaitę. Mano nuomone, šis balsavimas visiškai prieštarauja ES Sutartims, kuriose aiškiai teigiama, kad Europos Parlamento būstinė yra Strasbūras ir kad ten kasmet turi būti surengta po 12 plenarinių sesijų. Ginčai dėl Europos Parlamento būstinės vietos kyla nuolat ir šiandien buvo naujas išpuolis prieš Parlamento būstinę Strasbūre. Tačiau būstinė Strasbūre turi istorinę reikšmę ir yra nurodoma teisiniuose dokumentuose, todėl ji neturėtų būti ginčijama šiais nuolatiniais išpuoliais. Prancūzija neseniai paskelbė perduosianti klausimą spręsti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Džiaugiuosi šiuo jos žingsniu ir jį paremsiu.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už 2012 m. Parlamento oficialaus kalendoriaus pakeitimus, nes manau, kad yra pagrįstai stengiamasi sumažinti ekonominių ir kitokių išteklių eikvojimą Parlamento darbe. Sprendimas surengti dvi spalio mėn. plenarines sesijas tą pačią savaitę iš tikrųjų reiškia tai, kad galėsime išvengti vienos kelionės į Strasbūrą ir atgal, o visa tai susiję su išteklių taupymu. Galiausiai manau, kad šis sprendimas atitinka tai, kas jau vyksta, ir šiuo atveju turiu galvoje dviejų plenarinių sesijų sujungimą rugsėjo mėn.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už pasiūlytus 2012 m. ir 2013 m. Parlamento plenarinių sesijų kalendoriaus pakeitimus, nes manau, kad net visapusiškai paisant Sutarčių nuostatų bet kuriuo atveju įmanoma surengti dvi Parlamento plenarines sesijas per vieną savaitę ir išvengti būtinybės tą patį mėnesį vykti į Strasbūrą du kartus. Taip galėsime sumažinti Europos institucijų išlaidas ir išvengti laiko ir pinigų švaistymo. Iš manęs ir iš mano kolegų reikės daugiau pastangų organizuojant darbo procesą, bet taip visuomenei bus parodytas didesnis įsipareigojimas vengti beprasmiško viešųjų lėšų eikvojimo.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Manau, kad rengti dvi atskiras plenarines sesijas spalio mėn. nėra būtina. Pagal ES Sutartis Strasbūre reikalaujama surengti 12 plenarinių sesijų per metus, tačiau nėra draudžiama surengti dvi plenarines sesijas per vieną savaitę. Atsisakydamas praktikos, kai į Strasbūrą per mėnesį vykstama du kartus, Parlamentas gali parodyti pavyzdį, kaip galima sumažinti išmetamo CO2 kiekį ir sutaupyti viešųjų lėšų.

 m. Parlamento plenarinių posėdžių kalendorius

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už 1 pakeitimą, kuriuo panaikinama 2013 m. 40 savaitei siūloma plenarinė sesija. Kalbant apie sprendimą dėl 2012 m. kalendoriaus, tai indėlis mažinant Parlamento išlaidas.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Kaip vienas iš EP narių, pasirašiusių svarbiausią pakeitimą, džiaugiuosi, kad jis priimtas. 2013 m. plenarinių posėdžių kalendorius dabar turėtų būti pakeistas taip: panaikinta plenarinė sesija, kurią siūloma surengti 40 savaitę (rugsėjo 3 d. – spalio 3 d.), spalio mėn. II plenarinė sesija (spalio 21–24 d.) padalyta į dvi atskiras plenarines sesijas: plenarinę sesiją 1: 21 spalio 22 d. ir plenarinę sesiją 2: 24 spalio 25 d.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Šio balsavimo rezultatu nustatomas labai svarbus precedentas einant keliu, kuris, tikiuosi, kada nors nuves mus prie to, kad visa Parlamento veikla bus sutelkta vienoje vietoje.

Manau, kad iš tikrųjų nebegalime daugiau toleruoti viešųjų lėšų švaistymo ir atmosferos taršos dėl to, kad Parlamentas dirba per dvi vietas ir kiekvieną mėnesį tūkstančiai žmonių priversti leistis į ilgas ir varginančias keliones iš Briuselio į Strasbūrą ir atgal. Sprendimu sujungti dvi spalio mėn. plenarines sesijas oficialiame 2013 m. kalendoriuje siunčiamas labai stiprus signalas ir mane optimistiškai nuteikia tai, kad mūsų pasirinktas kelias yra sąžiningesnis ir atitinka piliečių norus.

  Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Nepritariau šiems pakeitimams ir ketinu pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą Europos Teisingumo Teisme. Pirmininkų sueiga neturėjo leisti, kad dėl šio pasiūlymo būtų balsuojama.

Pranešimas: José Manuel Fernandes (A7-0049/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes jame paisoma principo, kad institucijoms būtina užtikrinti pakankamai išteklių, tačiau jie turėtų būti naudojami apdairiai ir efektyviai. Dabartinėmis ekonomikos ir finansų krizės Europoje sąlygomis, kai piliečiai priversti mažinti asmenines išlaidas, ir ES, ir nacionalinės institucijos turėtų pasekti šiuo pavyzdžiu. Tačiau tai neturėtų tapti kliūtimi būtinoms viešosioms investicijoms, duosiančioms rezultatų vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais. Norėčiau pabrėžti, kad Lisabonos sutarties įsigaliojimo poveikis 5 išlaidų kategorijai turėtų stabilizuotis 2012 m., tačiau 2013 m. numatomas Kroatijos įstojimas į ES turės įtakos 2012 m. biudžetui.

Susidūrusios su sudėtinga padėtimi, kai kurios institucijos gali patirti sunkumų siekdamos išlaikyti subalansuotą biudžetą. Sutinku, kad šiuo tikslu turi būti įgyvendinamos gero valdymo priemonės, susijusios su administraciniais ištekliais ir išlaidų mažinimo planais, ir diegiamos veiksmingos aplinkai nekenkiančios technologijos. Galiausiai Parlamentas negali kelti grėsmės būtiniems reikalavimams dėl vienodų ir tinkamų darbo sąlygų užtikrinimo visoms valstybėms narėms.

  Marta Andreasen (EFD), raštu. – Balsavau prieš J. M. Fernandeso pranešimą dėl 2012 m. biudžeto prioritetų, nes Europos Parlamentas siekia padidinti savo biudžetą 5 proc., nors likusios Europos institucijos pasitenkins 1 proc. padidinimu. Europos šalims išlaikyti ES, tiesą sakant, yra nepakeliama našta, todėl jos išlaidos turi būti sumažintos. Esu suglumusi dėl to, kad kartu su šiuo pranešimu priimtas ir sprendimas dėl Europos istorijos namų projekto: 70 mln. EUR kainuojančios tuštybės, visiškai prieštaraujančios kalboms apie ekonomiją.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje įtvirtinamas bendrasis 2012 m. biudžeto planas ir prioritetai ES institucijų finansavimo srityje. Besitęsiančios ekonominės krizės akivaizdoje labai svarbu užtikrinti gerą finansų valdymą, siekiant ekonomiškumo, našumo ir efektyvumo principų įgyvendinimo. Pritariu pranešėjo pozicijai, jog institucijos, įgyvendindamos šiuos principus, turėtų pateikti išlaidų mažinimo planus. Be to, visos institucijų patiriamos išlaidos turėtų būtų aiškiai nurodytos ir pagrįstos. Parlamentas ir kitos institucijos turėtų du kartus per metus pateikti savo biudžetų įgyvendinimo ataskaitas ir nurodyti informaciją apie kiekvienos biudžeto eilutės įgyvendinimą. Todėl manau, kad Parlamentas turėtų pademonstruoti atsakingą požiūrį į biudžetą ir nuosaikumą. Sveikintina tai, kad ES biudžete įrašytas naujas X skirsnis, skirtas Europos išorės veiksmų tarnybai, kuriame numatoma 464 mln. EUR asignavimų. Tačiau noriu paraginti šią tarnybą efektyviai naudoti numatytas lėšas įgyvendinant savo veiklą bei siekiant konkrečių rezultatų.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą. Sekančių metų biudžetas turi būti atsakingai subalansuotas, o pirmenybė teikiama tokioms sritims, kurios yra neatsiejamos nuo strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo. Sudarant biudžetą būtina užtikrinti patikimo valdymo principą efektyvumo ir veiksmingumo aspektais. ES institucijoms būtina užtikrinti pakankamai išteklių, kad jos galėtų tinkami atlikti savo funkcijas. Tuo pat metu institucijos taip pat privalo tinkamai ir veiksmingai reaguoti į dabartinę finansų, ekonomikos ir socialinę ES padėtį, taikyti griežtas valdymo procedūras bei apdairiai ir efektyviai naudoti išteklius. Pritariu, kad ES institucijos gali nemažai prisidėti mažinant išlaidas ir siekiant didesnio masto ekonomijos tokiose srityse, kaip viešųjų pirkimų centralizavimas, bendros institucijų paslaugos, elektroninio valdymo sistemos ir kt.

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už šį dokumentą, nes manau, kad J. M. Fernandeso pranešime 2012 m. biudžeto prioritetais tinkamai nustatomos kitų metų veiklos kryptys. Pritariu pranešime pateiktai minčiai, kad samdant darbuotojus prioritetas turėtų būti teikiamas darbuotojų perkėlimui institucijos viduje. Tuo, kad bus pasinaudota jau turima patirtimi kartu sumažinant mokymo išlaidas ir išlaidas, susijusias su prisitaikymu prie visiškai naujos organizacinės kultūros, bus prisidėta prie darbo našumo didinimo. Tačiau svarbu palyginti faktines išlaidas su išlaidomis, numatytomis 2011 m. biudžete, ir tiksliai nustatyti didelių pokyčių priežastis. ES institucijos turėtų parengti ir pateikti Komisijai savo išlaidų mažinimo planus, kuriuose turi būti nurodyti konkretūs terminai ir išmatuojami tikslai. Negalime prašyti aukotis tik eilinių piliečių ir privačiojo sektoriaus. Tą patį turi daryti ir ES institucijos. Parlamentas iš tikrųjų turi būti pavyzdys, rodyti solidarumą ir labai įdėmiai stebėti, kaip leidžiamos lėšos.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Pranešimu dėl Parlamento ir kitų Europos institucijų 2012 m. biudžeto prioritetų, už kurį balsavau, tam tikru mastu prisidedama prie to, kad būtų atsižvelgta į dabartinę mūsų ekonominę, finansinę ir socialinę padėtį. Kitaip sakant, tai biudžetas, kurį apibūdina žodžiai „suvaržymas“ ir „griežta ekonomija“. Pranešime remiamas tobulesnės teisėkūros principas, išlaidų mažinimas, poveikio aplinkai mažinimas ir nulinės bazės biudžeto principas, t. y. infliacijai proporcingas biudžeto padidinimas. Taip pat svarbus pasiūlymas dėl to, kad būsimųjų metų biudžetai būtų daugiamečiai biudžetai, kad juos būtų galima derinti su daugiamete finansine programa. Jame taip pat atsižvelgiama į galimą Kroatijos įstojimą į ES 2013 m.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Pritariu pranešimui dėl 2012 m. biudžeto sudarymo procedūros gairių, kuriame pabrėžiama būtinybė suvienyti išteklius, reikalingus naujajai institucijų sąrangai pagal įsigaliojusią Lisabonos sutartį užtikrinti. Labai svarbu, kad Parlamentas ir kitos institucijos parodytų atsakingą požiūrį į biudžetą. Dabartinės ekonomikos krizės sąlygomis ir esant didelei valstybės skolai būtina parodyti nuosaikumą ir vadovautis ekonomiškumo, našumo ir efektyvumo principais. Verta pabrėžti, kad kai kurios investicijos, ypač į technologijas, ilgainiui ateityje padėtų sutaupyti, todėl joms neturėtų būti trukdoma. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad pasiūlymai dėl popieriaus, energijos ir vandens suvartojimo ir išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo turėtų būti pateikti kaip Parlamento ir kitų institucijų organizacinės kultūros dalis. Taip pat būtų pageidautina taupyti medžiagas, naudojamas platinant fizines informacijos laikmenas, kurios turėtų būti pakeistos skaitmeninėmis laikmenomis.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Balsavau už tai, kad EP 2012 m. biudžetas būtų ribotas atsižvelgiant į ES valstybių narių patiriamus ekonominius, finansinius ir socialinius suvaržymus. Įsipareigojome siekti sumažinti kai kurias išlaidas ir likusias išlaidas detaliai pagrįsti. Tačiau projektai, kuriuos jau pradėta rengti, pvz., Europos istorijos namai, neturėtų būti statomi į pavojų. Šis biudžetas atitinka griežtos ekonomijos principą ir yra parengtas atsižvelgiant į infliacijos lygį. Tačiau dėl išlaidų taupymo neturi nukentėti Parlamento teisėkūros darbo kokybė.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Remiu puikų pranešimą, kurį parengė J. M. Fernandes, nes tokiu metu, kai patiriame didelę finansų, ekonomikos ir socialinę krizę, kuri reikalauja iš visuomenės tiek daug aukų, privalome pirmieji parodyti pavyzdį ir patvirtinti tokias biudžeto sudarymo procedūros gaires, kurios būtų grindžiamos nuosaikumo ir griežtos ekonomijos principais. Tačiau ištekliai, reikalingi tam, kad ES institucijos galėtų įgyvendinti tai, ko iš jų tikimasi, turi būti suteikti ypač atsižvelgiant į naująją institucinę sąrangą pagal įsigaliojusią Lisabonos sutartį.

Taip pat norėčiau pabrėžti labai apdairaus ir efektyvaus šių išteklių tvarkymo taikant griežtesnę ir skaidresnę kontrolę svarbą. Taip pat svarbu skatinti sąveiką ir vengti nebūtino personalo ir funkcijų dubliavimosi.

  Diane Dodds (NI), raštu. – Kai šis Parlamentas svarsto biudžeto prioritetus, jis tai daro atsižvelgdamas į didžiulį išlaidų mažinimą ES valstybių narių viešuosiuose sektoriuose, augantį nedarbą, didėjančias piliečių sąskaitas už komunalines paslaugas ir bendrą ekonominį netikrumą, juntamą ir nacionaliniu lygmeniu, ir daugelyje šeimų. Ką ES laiko prioritetu esant tokiai rimtai ir neapibrėžtai padėčiai? Visų nuostabai, vienu iš prioritetų ji laiko Europos istorijos namus.

Drįstu spėti, kad jeigu mano rinkėjų būtų paklausta, ar šie 100 milijonų dabartiniu metu reiškia tinkamą lėšų naudojimą, „taip“ pasakytų labai nedaugelis, jeigu apskritai tokių atsirastų. Atėjo laikas šiai vietai – EP nariams, Komisijai ir pareigūnams – nusileisti ant žemės. Prioritetai turi kuo labiau atitikti mūsų rinkėjų interesus ir jais turi būti siekiama palengvinti jų gyvenimą. ES lėšos neturi būti švaistomos tenkinant tik tų, kurie apsėsti noro primesti mums savo idealistines mintis dėl bendros ES istorijos ar tapatybės, interesus. Toks nuolaidžiavimas savo norams turi liautis.

  Lena Ek, Marit Paulsen, Olle Schmidt ir Cecilia Wikström (ALDE), raštu. – (SV) Pasirinkome paremti šį pranešimą. Tokį mūsų sprendimą iš dalies lėmė tai, kad pranešime labai aiškiai pabrėžiama taupymo ir nuosaikumo dabartinėmis sudėtingomis ekonomikos sąlygomis svarba, taip pat tai, kad jame remiamas pasiūlymas skirti 464 mln. EUR Europos išorės veiksmų tarnybai, kuri atlieka svarbią veiklą srityje, į kurią ES turėtų sutelkti dėmesį.

Tačiau labai kritiškai vertiname pasiūlymą investuoti iš viso 549,6 mln. EUR į KAD pastato Liuksemburge priestato projektą ir visiškai nepritariame pranešėjo nuomonei, kad tai ilgainiui ateityje padėtų sutaupyti lėšų. Vienintelė protinga pasirinkimo galimybė būtų turėti vieną Europos Parlamento būstinę ir sutelkti jo darbą vienoje vietoje.

  Göran Färm, Olle Ludvigsson, Marita Ulvskog ir Åsa Westlund (S&D), raštu. – (SV) Mes, Švedijos socialdemokratai, balsavome už pranešimą dėl Europos Parlamento ir kitų institucijų 2012 m. biudžeto prioritetų.

Pranešime kritiškai vertinami ir ginčijami biudžetiniai pasiūlymai, susiję su didelėmis išlaidomis, ir rekomenduojama, kad Parlamento kitų metų biudžetas būtų padidintas ne daugiau nei infliacijos lygis, kitaip sakant, tikrovėje jis visai neturėtų pakisti, palyginti su 2011 m. biudžetu. Taip pat norėtume pabrėžti, kad pritariame pranešime išreikštai aštriai kritikai ir abejonėms dėl Europos istorijos namų projekto. Manome, kad tokiu metu, kai nacionaliniai biudžetai yra labai varžomi, netinka pradėti tokį projektą, kuris greičiausiai bus labai brangus.

Tačiau norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad būtume norėję dar labiau ribojančio požiūrio į Parlamento 2012 m. biudžetą ir kad pranešime taip pat būtų pateikta pasiūlymų dėl taupymo ir asignavimų perskirstymo naujiems reikalavimams finansuoti. Komisija siūlo, kad ES institucijų administraciniai biudžetai kitais metais būtų padidinti ne daugiau kaip 1 proc., ir manome, kad šią iniciatyvą reikėtų paremti. Palyginti su infliacija, biudžeto padidinimas ne daugiau kaip 1 proc. tikrovėje reikš viso Parlamento biudžeto sumažinimą.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į dabartinę finansų, ekonomikos ir socialinę ES padėtį, tampa vis svarbiau, kad institucijos tinkamai ir veiksmingai į ją reaguotų ir, siekdamos sutaupyti lėšų, taikytų griežtas valdymo procedūras. Dabar būtina dėti pastangas visapusiškai įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ nustatytus tikslus sutelkiant dėmesį į augimo skatinimą ir darbo vietų kūrimą. Taip pat būtina užtikrinti ilgalaikį balansą ir siekti konsolidavimo visose biudžeto išlaidų kategorijose. Todėl būtina vadovautis protingu požiūriu į administracines išlaidas. Apibendrinant Parlamentas turėtų išlaikyti tobulesnės teisėkūros principą, paisyti gero valdymo ir skaidrumo principų ir užtikrinti, kad bendrasis 2012 m. biudžeto planas ir prioritetai būtų grindžiami biudžetinės atsakomybės dvasia.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešime nustatoma, kad „tobulesnės teisėkūros principas – tai prioritetas“. Kadangi manome, nors ši sąvoka ir nėra aiški, kad tai iš esmės priklausys nuo nustatytų politinių teisėkūros proceso gairių, pritariame teisingam išteklių – materialinių ir žmogiškųjų – paskirstymui atsižvelgiant į Parlamento darbui keliamus reikalavimus ir jo apimtį. Pranešėjas nesusilaiko nuo daugiažodės retorikos nuolat pabrėždamas tokias sąvokas, kaip „geras valdymas“,. „masto ekonomija“, „našumas“, „efektyvumas“, „išlaidų ir naudos analizė“, „darbuotojų perkėlimas“, „judumas“ ir kt., nepaisant to, jeigu kalbėsime apie „ES užmojų užsienio politikos srityje“ rėmimą, Europos išorės veiksmų tarnybos šiame sąraše, regis, nėra. Visiškai sutinkame, „jog svarbu, kad visiems nariams, neatsižvelgiant į jų tautybę ar kalbą, būtų sudarytos vienodos sąlygos vykdyti jiems pavestas pareigas ir politinę veiklą savo gimtąja kalba“. Tačiau tam reikia daug daugiau, nei užtikrinti vertimo paslaugas komitetų posėdžiuose, kaip siūlo pranešėjas. Tam taip pat reikia užtikrinti vertimo paslaugas koordinatorių posėdžiuose, trišaliuose dialoguose, parlamentinėse asamblėjose ir pan. Be to, šiuo tikslu taip pat būtina užtikrinti, kad visi oficialūs ir su darbu susiję dokumentai būtų išversti laiku. Šiuo metu abiejose srityse yra nepriimtinų spragų.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Tai dar vienas pranešimas dėl ES biudžeto politikos nuoseklumo, kuris pirmiausia priklauso nuo nustatytų politinių teisėkūros proceso gairių. Tačiau pritariame tam, kad siekiant išlaidų mažinimo ar galimo jų sutaupymo nebūtų perlenkta lazda pakenkiant Parlamento darbui ir kad ištekliai – materialiniai ir žmogiškieji – būtų paskirstyti teisingai atsižvelgiant į Parlamentui keliamus reikalavimus ir jo darbo apimtį.

Tačiau negalime neatkreipti dėmesio į tai, kad užuot kalbėjusi apie „gerą valdymą“,. „masto ekonomiją“, „našumą“, „efektyvumą“, „išlaidų ir naudos analizę“, „darbuotojų perkėlimą“, „judumą“ ir kt., Europos Sąjunga turi įgyvendinti kitokią politiką, kuri reiškia ir tai, kad turi būti smarkiai sumažinti asignavimai karinėms reikmėms ir Europos išorės veiksmų tarnybai.

Pritariame, kad visiems nariams neatsižvelgiant į jų tautybę ar kalbą turi būti užtikrintos vienodos sąlygos vykdant pavestas pareigas ir politinę veiklą vartoti savo gimtąją kalbą, tačiau reikia nepamiršti, kad tam reikia daug daugiau nei užtikrinti vertimo paslaugas Komisijos posėdžiuose, kaip siūlo pranešėjas. Tam taip pat reikia užtikrinti vertimo paslaugas koordinatorių posėdžiuose, trišaliuose dialoguose, delegacijų susitikimuose, parlamentinėse asamblėjose ir pan. Be to, šiuo tikslu taip pat būtina užtikrinti, kad visi oficialūs ir su darbu susiję dokumentai būtų išversti laiku.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Pranešimas, kurį pateikė J. M. Fernandes, susijęs su 2012 m Europos institucijų biudžeto sudarymo procedūros gairėmis. Be kitų dalykų, pranešime numatomas – atsižvelgiant į dabartinį ekonominį sunkmetį – griežtesnis biurokratinis Europos organizacinės sistemos valdymas. Būtent todėl balsuodamas parėmiau J. M. Fernandeso pranešimą.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Balsavau už šį pranešimą, kuriuo nustatomos 2012 m. biudžeto sudarymo procedūros gairės: bendrasis Europos institucijų (išskyrus Europos Komisiją) 2012 m. biudžeto planas ir prioritetai. Mūsų pranešimu ypač remiamas Europos Parlamento biudžeto sumažinimas atsižvelgiant į valstybių narių ekonominę, finansinę ir socialinę padėtį ir tai vertinu palankiai. Baigdama norėčiau pasakyti, kad kategoriškai nepritariu pakeitimams, nukreiptiems prieš Europos Parlamento būstinę Strasbūre, ir džiaugiuosi, kad Europos Parlamento daugumos balsu jie buvo atmesti.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam pranešimui, nes yra labai svarbu teikti pirmenybę gero finansų valdymo principui, tai yra, ekonomiškumo, našumo ir efektyvumo principams. Būtina atsižvelgti į rezultatus, gautus įgyvendinant įvairių sričių politiką, o kintamas išlaidas, kai įmanoma ir būtina dėl išlaidų masto, reikėtų reguliariai vertinti atliekant išlaidų ir galimos naudos vertinimus. Institucijos, įgyvendindamos šiuos principus, turėtų pateikti išlaidų mažinimo planus; reikėtų apsvarstyti centralizacijos privalumus siekiant didelio masto ekonomijos (pvz., centralizuoti viešieji pirkimai, bendros institucijų paslaugos). Institucijų bendradarbiavimas yra itin svarbus keičiantis pažangiąja patirtimi, kuri suteikia efektyvumo gerinimo ir taupymo galimybių. Manau, kad reikėtų gerinti institucijų bendradarbiavimą vertimo raštu ir žodžiu, įdarbinimo (EPSO) ir EMAS srityse ir pradėti jį kitose srityse. Europos Parlamentas ir kitos institucijos turėtų pademonstruoti atsakingą požiūrį į biudžetą ir nuosaikumą ištikus ekonomikos krizei ir esant didelei valstybės skolai bei suvaržymams kai dedamos biudžeto konsolidavimo pastangos nacionaliniu lygmeniu. Parlamento tikslas turėtų būti tobulesni teisės aktai ir kad šiam tikslui pasiekti turėtų būti prieinami visi reikiami ištekliai ir tuo pat metu paisoma biudžetinių apribojimų.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – (RO) Dabartinėmis ekonomikos, finansų ir socialinėmis sąlygomis 2012 m. biudžeto sudarymo gairės yra tikras iššūkis, ypač kadangi Europos Sąjungos institucijos yra verčiamos labai taupyti, bet kartu joms reikia pakankamai išteklių, kad galėtų kuo profesionaliau ir našiau dirbti. Šiuo atžvilgiu reiškiu savo pritarimą raginimui užtikrinti geresnį institucijų bendradarbiavimą keičiantis geriausia patirtimi, kuris turi išsirutulioti į strategiją, padėsiančią stiprinti Europos institucijų ir piliečių ryšius kartu išlaikant griežtos ekonomijos biudžetą ir taupant jo lėšas siekiant užtikrinti sėkmingą strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimą.

Nors Parlamento ir kitų institucijų 2012 m. biudžetas turėtų būti konsoliduotas, šiomis konsolidavimo pastangomis neturėtų būti trukdoma investicijoms, nes investiciniais projektais užtikrinamas sklandus Europos šalių ekonomikos veikimas.

Galiausiai, bet nemažiau svarbu, pritariu pranešėjo nuomonei, kad nepriimtina, jog Europos Parlamento komitetų posėdžiuose neteikiamos vertimo žodžiu paslaugos, nes EP nariams turi būti užtikrinta galimybė vykdant savo pareigas vartoti savo gimtąją kalbą. Man taip pat yra tekę atsidurti tokioje padėtyje, kai negalėjau pasinaudoti vertimo žodžiu paslaugomis, net tuomet, kai turėjau pateikti pranešimą.

  Barbara Matera (PPE), raštu. – (IT) 2012 m. ir 2013 m. biudžetai bus konsoliduoti biudžetai, kuriais siekiama atspindėti valstybių narių išlaidų mažinimą ir nustatyti kriterijų išlaidų lygiams pagal būsimą finansinę programą.

Šiuo biudžetu turi būti siekiama tobulumo, o tai reiškia, kad ekonomiškumo, našumo ir efektyvumo tikslų turi būti siekiama kuo mažesnėmis turimų išteklių sąnaudomis. Šiame konsolidavimo etape Parlamentas turi siekti padidinti biudžetą, bet šis padidinimas neturi būti didesnis nei infliacijos lygis. Ši riba reiškia, kad turi būti vadovaujamasi labai atsakingu požiūriu. Papildomi poreikiai, susiję su ES plėtra įtraukiant Kroatiją ir 18 naujų EP narių, kurie pradės dirbti pagal Lisabonos sutartį, bus finansuojami priimant taisomąjį biudžetą.

Siekiant užtikrinti, kad išlaidų varžymo principo būtų paisoma, tikiuosi, kad visos institucijos iš anksto pateiks visą informaciją, būtiną nustatant bendrąjį administracinių išlaidų biudžeto planą, kad biudžeto valdymo institucija galėtų priimti sprendimus dėl išteklių naudojimo vadovaudamasi daugiamečio, ilgalaikio planavimo principu siekiant užtikrinti informacijos, kurią laikui bėgant teiks visos institucijos, palyginamumą.

  David Martin (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šį pranešimą, kuriame aiškiai duodama suprasti, kad Parlamentas tikisi, jog Biuras pristatydamas sąmatas pateiks realius prašymus ir yra pasirengęs apsvarstyti Biuro pasiūlymus visapusiškai atsižvelgdamas į poreikius ir atsargumo nuostatą, kad būtų galima užtikrinti tinkamą ir veiksmingą institucijos darbą, taip pat pabrėžiama, kad taisomuoju raštu, kurį rugsėjo mėn. Biuras pateikė Biudžeto komitetui, siekiama, kad būtų atsižvelgta į poreikius, kurie nebuvo numatyti sudarant sąmatas, ir nurodoma, kad tai neturėtų būti laikoma galimybe atnaujinti sąmatas, dėl kurių sutarta anksčiau. Atsižvelgiant į kryptį, kurios laikosi visos institucijos, su plėtra susiję poreikiai bus finansuojami parengiant taisomąjį raštą arba priimant taisomąjį biudžetą; poreikiai, susiję su 18 naujų EP narių, kurie pradės dirbti pagal Lisabonos sutartį, taip pat bus finansuojami parengiant taisomąjį raštą arba priimant taisomąjį biudžetą.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Didelis šio pranešimo pranašumas yra tas, kad jame pabrėžiama būtinybė užtikrinti EP nariams galimybę vykdant pareigas vartoti savo gimtąją kalbą. Tai, kad nėra teikiamos vertimo žodžiu paslaugos daugelyje susitikimų, kad nėra verčiami mums skirti komunikatai ir bendros rezoliucijos, dėl kurių deramasi, yra nepateisinama kliūtis, trukdanti mums atlikti savo, kaip EP narių, darbą, taigi ir kliūtis, trukdanti užtikrinti demokratiją. Šį reikalavimą remiu. Tačiau atsisakau remti lėšų švaistymą ir baronienės C. Ashton vadovaujamą Europos išorės veiklos tarnybą, kurios įsteigimą laikau nukrypimu nuo demokratijos normų. Taip pat atsisakau pritarti pasiūlymui samdant paslaugas pirmenybę teikti privačioms įmonėms, o ne valstybės tarnautojams.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Lisabonos sutartimi Parlamentui pavedami nauji uždaviniai, o tai reiškia papildomą administracinį darbą, todėl EP nariams reikia kvalifikuotų darbuotojų, kurie atliks patarėjų vaidmenį. Esant šioms naujoms aplinkybėms iškyla dvi problemos: išaugusios išlaidos dėl būtinybės turėti daugiau patarėjų ir papildomos patalpos, kurių reikia, kad jie galėtų vykdyti savo pareigas tinkamomis darbo sąlygomis. Tokiomis aplinkybėmis išlaidos išaugs. Tokį išlaidų didinimą dabartinės krizės sąlygomis sudėtinga pateisinti, bet tam, kad Parlamentas galėtų kompetentingai dirbti, jam turi būti suteikti būtini finansiniai ir žmogiškieji ištekliai. Todėl balsavau taip, kaip balsavau.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Nors pranešime pateikiamos pagrindinės 2012 m. biudžeto sudarymo gairės ir nustatomi jo prioritetai, įskaitant teisėkūros darbo Europos Parlamente standartus, nemanau, kad sprendimas didinant biudžetą atsižvelgti į infliacijos lygį yra tinkamas ar pagrįstas. Yra kitų mechanizmų ir būdų bendroms problemoms ir prioritetiniams uždaviniams spręsti. Balsavau už pranešimą.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Europos Sąjungos daugiamatėje finansų programoje 2012 m. biudžetui nustatyta viršutinė išlaidų riba dar kartą padidinta. Ypač sunkmečiu, kai piliečiams tenka veržtis diržus, Europos Sąjunga taip pat turi taupyti. Yra daugybė galimybių sutaupyti lėšų, pradedant vienos iš Parlamento būstinių atsisakymu, painiavos dėl ES agentūrų išnarpliojimu ir jų skaičiaus sumažinimu ir baigiant kovos su sukčiavimu įgyvendinant paramos programas stiprinimu.

Teisindamasi ekonomikos ir finansų krize, Europos Sąjunga tik atidėjo keleto planų įgyvendinimą, bet iš tikrųjų nieko nesutaupė, nors ir pateikė šiuos veiksmus kaip rimtą taupymo iniciatyvą. Toks elgesys Europos piliečių atžvilgiu daugiau nei nesąžiningas, taip pat nesąžininga bandyti pateisinti visas papildomas išlaidas didesniais poreikiais pagal Lisabonos sutartį. Todėl balsavau prieš šį pranešimą dėl biudžeto.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Šiame pranešime kalbama apie Europos Sąjungos daugiamatėje finansų programoje 2012 m. biudžetui nustatytos viršutinės išlaidų ribos padidinimą. Dėl ekonomikos ir finansų krizės valstybių narių piliečiai buvo primygtinai paraginti susitaikyti su griežtos ekonomijos priemonėmis, taigi ir priimti didžiausią krizės smūgį. ES taip pat turėtų mažinti savo išlaidas. Sričių, kur galima tai padaryti, daugybė, pradedant ES agentūromis, kurių skaičius nevaldomai auga, pasirengimo narystei parama Turkijai ir baigiant brangiai išlaikomais vienodos paskirties pastatais ir administracinėmis išlaidomis, susijusiomis su Europos išorės veiksmų tarnyba. Todėl balsavau prieš šį pranešimą.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) J. M. Fernandeso pasiūlyme dėl rezoliucijos dėl 2012 m. biudžeto sudarymo procedūros gairių pateikiama Parlamento biudžeto administravimo apžvalga atsižvelgiant į būsimą Europos institucijų turimų išteklių valdymo optimizavimą, todėl balsavau už jį. Parlamentas turės patvirtinti tokį biudžetą, kuris suteiks galimybę konsoliduoti būsimą finansinę programą ir papildomus žmogiškuosius išteklius, būtinus tam, kad galėtų būti įgyvendinti Lisabonos sutarties reikalavimai, taip pat patobulinti ir sukomplektuoti turimus pastatus, įdiegti pažangesnes informacines technologijas ir pagerinti vertimo žodžiu paslaugas. Pagrindinis uždavinys, kurį dar reikia išspręsti – rasti tinkamą būdą valdyti išteklius taip, kad išlaidos nedidėtų, o paslaugų kokybė gerėtų.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pasirinkau balsuodamas susilaikyti, nes, nors šiame tekste ir kalbama apie kitų metų biudžeto taupymo galimybes, konkrečių pasiūlymų šiuo atžvilgiu nepateikiama. Jeigu norime būti nuoseklūs, su taupymu susijusią politiką reikėtų pradėti įgyvendinti nuo pačių EP narių.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad dabartinė finansinė, ekonominė ir socialinė padėtis ES neturi sukliudyti institucijoms taikyti griežtų valdymo procedūrų siekiant įgyvendinti būtino taupymo tikslus. Reikia iš tikrųjų stengtis siekti konsolidacijos. Kalbant apie patikimo valdymo principus, institucijos turėtų pateikti savo išlaidų mažinimo planus ir pateikdamos savo išlaidas jas visas aiškiai nurodyti ir pagrįsti. Šiuo atžvilgiu norėčiau viešai pareikšti padėką kolegai J. M. Fernandesui už puikų darbą.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už pranešimą dėl 2012 m. biudžeto sudarymo procedūros gairių, nes manau, kad dabartinė ekonomikos krizė – kurios padariniai šiuo metu skaudžiausiai juntami pirmiausia užimtumo srityje – reikalauja bendrų valstybių narių ir Europos institucijų pastangų mažinti išlaidas. Todėl pritariu tam, kad šiomis aplinkybėmis bendras principas, kuriuo turėtų būti vadovaujamasi Europos finansų srityje – laikytis ribojamosios fiskalinės politikos.

Manau, bet kuriuo atveju turiu pabrėžti, kad net ir esant sudėtingai ekonomikos padėčiai Europos Sąjungos biudžetu, ypač Parlamento – vienintelės piliečių tiesiogiai renkamos institucijos, pirmiausia turi būti siekiama skatinti ir užtikrinti glaudesnį piliečių ir Europos Sąjungos institucijų ryšį, ypač tokiu metu kaip šis, kai ateitis tokia neaiški. Ypač manau, kad būtų labai tikslinga apsvarstyti galimybę geriau paskirstyti Parlamento informacijos biurus valstybėse narėse ir parinkti jiems strateginiu požiūriu tinkamesnes vietas iš dalies atsižvelgiant ir į pastaruosius įvykius kaimyninėse šalyse.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už pranešimą, nors ir būčiau norėjęs, kad kai kurie pakeitimai, susiję su būtinybe sumažinti EP darbo vietų skaičių ir turėti tik vieną būstinę, nebūtų priimti.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) 2012 m. biudžeto sudarymo procedūros gairės grindžiamos pusiausvyra tarp būtinybės suteikti Europos institucijoms pakankamus ir tinkamus išteklius, reikalingus tam, kad jos galėtų vykdyti savo veiklą, ir būtinybės tinkamai ir veiksmingai reaguoti į dabartinę finansų, ekonomikos ir socialinę krizę. Pateiktuose pasiūlymuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad institucijos, siekdamos patenkinti visus finansavimo poreikius ir kartu palaikyti biudžetinę drausmę bei pademonstruoti nuosaikumą pagal daugiametės finansinės programos reikalavimus, gali susidurti su problemomis, ypač dėl 5 išlaidų kategorijos. Todėl pranešėjas ragina laikytis patikimo finansų valdymo principų, pvz., ekonomiškumo, našumo ir efektyvumo principų, kad būtų galima užtikrinti didesnį tikslumą, paprastumą, aiškumą ir skaidrumą.

Dėl Parlamento, šiame dokumente, už kurį balsavau, atsižvelgiama į poreikius, susijusius su Kroatijos įstojimu į ES 2013 m. ir su 18 naujų EP narių ir papildomais darbuotojais, kurie pradės dirbti pagal Lisabonos sutartį. Kalbant apie kitas institucijas, verta atkreipti dėmesį į tai, kad sukuriant naują ES biudžeto skirsnį X, skirtą Europos išorės veiksmų tarnybai, atsižvelgiama į Europos Sąjungos finansinius poreikius, susijusius finansinio pagrindo, kuriuo naudojantis ir kartu remiantis naujosios Sutarties nuostatomis būtų galima padėti įgyvendinti ES užmojus užsienio politikos srityje, sukūrimu.

  Peter van Dalen (ECR), raštu. – (NL) Pagal J. M. Fernandeso pranešime Europos Parlamentas turi blizgėti teisėkūros srityje ir šiam tikslui pasiekti jam turi būti suteikti visi būtini ištekliai. Manau, kad turi būti ir antrasis prioritetas, būtent kad Parlamentas blizgėtų ir biudžetinės drausmės srityje. Vyriausybės, įmonės ir piliečiai dabar priversti dar kartą įvertinti savo išlaidas. Europos Parlamentas privalo padaryti tą patį – turime sutelkti dėmesį ne į tai, kaip rasti daugiau lėšų, o į prioritetus. Turime pakeisti kryptį, kuria dabar judame, nes Europos Sąjungos administracinės išlaidos išaugo daugiau nei jos bendros išlaidos ir šiuo atžvilgiu pirmas sąraše yra Parlamentas! Pranešimo F konstatuojamojoje dalyje minima Europos išorės veiksmų tarnyba, kuri veikiausiai kainuos brangiau. Tokia padėtis taip pat turi būti pakeista. Kodėl minėta tarnyba turi daugybę darbuotojų ir prabangias patalpas tokiose egzotiškose vietose kaip Barbadosas ir Madagaskaras? Atidžiau pasinagrinėję, ką šį tarnyba veikia, įsitikinsite, kad daugiau lėšų jai nereikia. Ne leisti daugiau lėšų, bet leisti jas tinkamiau – tai turi būti pirmasis Europos Sąjungos prioritetas biudžeto srityje.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) 2012 m. biudžeto sudarymo procedūros gaires sudaro įvairūs skyriai, kuriuos sieja bendros antraštės „ekonomija“ ir „konsolidavimas“. Daugelis Europos piliečių, kaip ir jų vyriausybės, dėl finansų ir ekonomikos krizės padarinių priversti taupyti ir riboti savo išlaidas. Tokiomis aplinkybėmis reikalavimas, kad Europos Parlamentas savo pasiūlytu 2012 m. biudžetu parodytų pavyzdį, yra daugiau nei pagrįstas. 2012 m. laukia naujos ir neišvengiamos išlaidos. Tai susiję su galimu Kroatijos įstojimu į ES, neseniai įsteigta Europos išorės veiksmų tarnyba ir trimis finansinėmis agentūromis. Kad būtų liautasi vadovautis tokiu požiūriu, kai tarp išaugusių biudžeto poreikių ir biudžeto didinimo automatiškai dedamas lygybės ženklas, atėjo laikas nustatyti ES biudžeto sritis, kuriose galima sutaupyti lėšų. Šiuo tikslu, pvz., turėtų būti atlikta Europos Sąjungos agentūrų veiklos analizė ir įvertinta ES institucijų žmogiškųjų išteklių ir pastatų politika.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0165/2011

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šią rezoliuciją, nes Atlanto vandenyno regiono strategija yra esminė ES teritorinei sanglaudai užtikrinti, pirmiausia, atsižvelgiant į ES plėtrą į rytus. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad į Atlanto vandenyno regioną galime žiūrėti anaiptol ne kaip į kraštinį regioną, o kaip į centrinę geografinę padėtį pasaulyje užimančio strateginio orientavimosi regiono dalį. ES šis regionas – pasienio su Šiaurės Amerika, Pietų Amerika ir visa Vakarų Afrika teritorija. Atlanto vandenyno regiono strategijos, kurioje dalyvauja valstybės narės ir jų regionai, svarbiausiomis sritimis taip pat turėtų būti laikomos naujos ekonomikos ir mokslo naujovių sritys, pirmiausia, nauji produktai ir paslaugos, susiję su aplinkosauga, atsinaujinančiąja ir jūros energija, maisto produktų mėlynąja biotechnologija, sveikata ir pažangiais aukštųjų technologijų produktais bei paslaugomis.

Atlanto vandenyno regiono strategija turėtų būti ne atskirta, o įtraukta į bendrus ES tikslus, atsižvelgiant į tai, ko pasimokyta iš Baltijos jūros regiono strategijos, kuri priimta prasidėjus biudžeto planavimo 2007–2013 m. laikotarpiui, o tai neabejotinai apribojo minėtos iniciatyvos taikymo sritį.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją Europos Atlanto vandenyno regiono strategijos. Penkios ES valstybės narės yra Atlanto vandenyno pakrantėje - Prancūzija, Airija, Portugalija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė - todėl būtina strategija šių šalių veiksmų koordinavimui regione. Pritariu pranešėjui, jog ES regioninių strategijų pridėtinė vertė siejama su daugiapakopiu bendradarbiavimu, koordinavimu ir geresniu turimų lėšų strateginiu investavimu, o ne papildomų išteklių skyrimu. Manau, kad ši strategija padėtų spręsti tokius bendros svarbos klausimus, kaip aplinkos apsauga ir klimato kaita, įskaitant jūrų taršos iš laivų prevenciją ir kovą su ja, transporto ir susisiekimo, mokslinių tyrimų, naujovių, kultūros, laisvalaikio ir turizmo, su jūrininkyste susijusių paslaugų ir mokymo, taip pat žuvininkystės ir jūros produktų sektoriaus klausimus. Noriu priminti, kad viena pirmųjų tokio pobūdžio strategijų yra 2009 m. Europos Vadovų Tarybos patvirtinta ES Baltijos jūros regiono strategija, apimanti 8 ES valstybes nares, tarp jų ir mano šalį - Lietuvą. Šia strategija siekiama, kad Baltijos jūros regionas taptų ekologiškai tvarus, klestintis, patrauklus ir lengvai pasiekiamas bei saugus ir patikimas. Ši strategija jau pradėta sėkmingai įgyvendinti, todėl manau, kad ir Europos Atlanto vandenyno regiono strategija būtų naudinga ne tik šiam regionui, bet ir visai ES.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Bendradarbiavimas sprendžiant tarpvalstybines problemas – puiki Europos Sąjungos darbo pridėtinė vertė. Mano kolega A. Cadec ištisus mėnesius dirbo siekdamas stiprinti Atlanto vandenyno regionų bendradarbiavimą, kad jiems suteiktų galimybę kuo labiau išnaudoti visas galimas sąveikas. Todėl balsavau už šią rezoliuciją, kurioje Europos Parlamentas „prašo Komisijos kuo skubiau parengti ES Atlanto vandenyno regiono strategiją, kuri būtų integruota strategija, pagal kurią būtų sprendžiami jūrų ir teritoriniai klausimai“.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − Palaikiau šią rezoliuciją. Teritorinė sanglauda yra vienas svarbiausių ES tikslų bei būtina sąlyga efektyviai, ekonomiškai stipriai ir konkurencingai vidaus rinkai. Atlanto vandenyno regionas pasižymi tam tikrais ypatumais, susijusiais su dinamiška jūrine zona, kurios aplinką būtina išsaugoti ir kuri yra įtakojama klimato kaitos. Tai yra nutolęs ES regionas, kuris susiduria su dideliais prieinamumo ir susisiekimo sunkumais. Manau, kad būtina kuo skubiai priimti šią strategiją, kuri padėtų išspręsti esmines šio regiono problemas transporto, energetikos tinklų atvėrimo ir jungčių, jūrų energijos plėtros, miesto ir kaimo vietovių vystymosi, žemės ir jūros ryšių bei jūros ir vidaus vandenų ryšių stiprinimo srityse.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Pritariu Europos Parlamento rezoliucijai dėl Europos Atlanto vandenyno regiono strategijos, kuri, manau, yra labai svarbi, nes penkios valstybės narės yra Atlanto vandenyno pakrantėje: Prancūzija, Airija, Portugalija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė. Šia strategija siūloma spręsti šiuos svarbius klausimus: jūrų energijos, aplinkos apsaugos ir klimato kaitos, transporto ir susisiekimo, saugumo ir priežiūros, mokslinių tyrimų, naujovių, kūrybinės pramonės, kultūros, laisvalaikio ir turizmo, su jūrininkyste susijusių paslaugų ir mokymo, taip pat žuvininkystės ir jūros produktų sektoriaus klausimus. Europos Sąjungos teritorinis bendradarbiavimas, kuris per pirmiau minėtus aspektus konsoliduotas šioje strategijoje, gali labai padėti didinti Atlanto vandenyno regiono integraciją pilietinei visuomenei aktyviau įsitraukiant į sprendimų priėmimą ir konkrečių priemonių įgyvendinimą. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad ši iniciatyva gali ir turėtų padėti geriau panaudoti ES lėšas nedidinant išlaidų.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Kadangi esu Atlanto vandenyno regiono šalyje išrinktas EP narys, privalau pabrėžti, kad svarbu ir būtina sukurti Europos strategiją, kuria būtų atsižvelgiama į geografinius, demografinius ir ekonominius šio regiono ypatumus. Būtina sukurti integruotą ir sujungtą strategiją, kuria būtų siekiama užtikrinti šio sektoriaus politikos sričių sąveiką ir nuoseklumą, pridėtinę vertę, kuri būtina norint spręsti šio regiono ir, apskritai, Europos Sąjungos, tvaraus vystymosi ir konkurencingumo problemas. Neabejoju dėl poreikio minėtas problemas spręsti Europos Sąjungos lygmeniu, remiantis valstybių narių bendradarbiavimo su Atlanto vandenyno regiono pakrante, jos bendruomenėmis, privačiuoju sektoriumi ir pilietine visuomene didinimu, ir kad ši bendra strategija bus naudinga visoms regiono suinteresuotosioms pusėms.

Tai turėtų padėti nustatyti bendras problemas, sunkumus ir bendrus prioritetus ir sukurti sąveikas, kurių reikia siekiant skatinti veiksmingesnį išteklių naudojimą. Svarbu ne tik didinti įprastinių sektorių konkurencingumą ir tvarumą, bet taip pat išnaudoti visas Atlanto vandenyno regiono galimybes bendradarbiauti su naujomis rinkomis, gaminti produkciją ir teikti paslaugas, laikantis dviejų pagrindinių prioritetų: aplinkos bei ekosistemų apsaugos ir darbo vietų kūrimo.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes remiu poreikį Europos Komisijai kuo skubiau sukurti Europos Atlanto vandenyno regiono strategiją, kuri padėtų spręsti jūrų ir teritorinius klausimus. Šia strategija taip pat turėtų būti sprendžiami bendros svarbos klausimai, kaip antai aplinkos apsaugos ir klimato kaitos, jūrų energijos, jūrų transporto, jūrų saugumo ir priežiūros, žuvininkystės, turizmo, mokslinių tyrimų ir naujovių klausimai. Azorų salos, Madera ir Žaliasis Kyšulys taip pat turėtų būti įtraukti į šią strategiją ir atlikti svarbų vaidmenį ją įgyvendinant.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Šiandien Atlanto vandenyno regionas yra viena iš Europos Sąjungos pasienio teritorijų ir vienas iš Europos žemyno svarbiausių būdų susisiekti su pasauliu. Keliaudamos būtent šiuo vandenynu Europos tautos, pirmiausia, portugalai, susidūrė su anksčiau nepažintomis tautomis, ūkiais ir kultūromis ir sukūrė tai, kas šiandien vadinama iš tiesų globalizuotu pasauliu. Šiandien Atlanto vandenyno regionas, palyginti su Europos centru, patiria socialinę atskirtį, ir šią padėtį galima ir reikia ištaisyti suvokiant, kad Atlanto vandenyno regionas ir santykiai su svarbesniais su juo besiribojančiais partneriais, kaip antai Brazilija ir Jungtinėmis Valstijomis, liudija, kad regionas yra geografiniu požiūriu strateginis centras, kuris buvo perkeltas pasirodžius Azijos šalims. Šio regiono svarba visiškai pateisina kuriamą Europos strategija, kuri, kaip ir galima tikėtis iš istoriškai šiam vandenynui, kurio pavadinimą gavo regionas, tekusio vaidmens, neapsiriboja valstybėmis narėmis, bet gali tapti sąsaja su šiomis pakrantėmis. Šiuo požiūriu norėčiau pabrėžti atokiausių regionų svarbą ir nepakeičiamą vaidmenį norint, kad ši strategija būtų sėkminga. Šie dalykai toliau nusipelno ypatingos Europos Sąjungos paramos, kuri gali kompensuoti izoliuotumą ir paskatinti ryšius su užsieniu.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) 2010 m. birželio 14 d. Taryba paprašė Europos Komisijos per vienus metus parengti Europos Atlanto vandenyno regiono strategiją, nes šis regionas yra periferinė teritorija, dėl savo galimybių ir aplinkos pažeidžiamumo turinti ypatingų bruožų. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad tokia strategija yra svarbi pasaulio lygmeniu, ji turi būti plataus užmojo ir ja turi būti atsižvelgiama į jos jūrinius ir teritorinius aspektus. Ši rezoliucija labai padės parengti minėtą strategiją, nes ja atkreipiamas dėmesys į esminius aspektus, kaip antai poreikį siekti sąveikos su kitomis strategijomis aplinkosaugos, energijos, transporto, turizmo, jūrų išteklių ir kitose srityse, priimti makroregioninę politiką ir pereiti prie tarptautinio metodo, kurio reikia siekiant užtikrinti gerus santykius su Atlanto vandenyno pakrantėje esančiomis šalimis. Palankiai vertinu tai, kad Europos Parlamentas priėmė šią rezoliuciją, nes esu įsitikinęs, kad ES Atlanto vandenyno regiono strategija paspartins tvarų šio regiono vystymąsi ir jūrų klausimus padės iškelti į Europos darbotvarkės sąrašo viršų.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Palankiai vertiname strategijų, kuriomis siekiama tam tikrų makroregionų ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, kūrimą, ir šiems regionams, akivaizdu, turėtų būti suteikiamos tinkamos priemonės minėtoms strategijoms visiškai ir veiksmingai įgyvendinti. Į kiekvieną šių strategijų etapą – pasirengimą, formulavimą ir įgyvendinimą – reikėtų aktyviai įtraukti minėto regiono valstybes ir regionus, ir šie etapai turėtų būti pagrįsti minėtų šalių ir regionų bendradarbiavimu. Šiomis strategijomis galima ir reikėtų spręsti bendros svarbos klausimus, kaip antai, šiame konkrečiame pasiūlyme dėl Europos Atlanto vandenyno regiono strategijos numatytus klausimus: jūrų energijos, aplinkos apsaugos, įskaitant jūrų taršos iš laivų prevenciją ir kovą su ja, transporto ir susisiekimo, mokslinių tyrimų ir naujovių klausimus. Tačiau turime didelių abejonių ir iš esmės nepritariame kai kuriems minėtos rezoliucijos klausimams. Todėl už ją nebalsavome. Šioje rezoliucijoje neužtikrinamas principas, kad nauji ištekliai, pirmiausia, finansiniai ištekliai, turėtų atitikti naujus sanglaudos politikos tikslus, kad jie būtų veiksmingi. Šia rezoliucija taip pat siūloma minėtą strategiją susieti su ES užsienio politika, tarptautinės prekybos politikos tikslais, strategija „Europa 2020“ ir su „vidaus rinkos tikslų siekimu“.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Svarbu toliau kurti strategijas, kuriomis būtų siekiama kai kurių makroregionų ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, ir šiems regionams, akivaizdu, turėtų būti suteikiamos tinkamos priemonės strategijas įgyvendinti visiškai ir veiksmingai. Į kiekvieną šių strategijų etapą – pasirengimą, formulavimą ir įgyvendinimą – reikėtų aktyviai įtraukti minėto geografinio regiono valstybes ir regionus, ir šie etapai turėtų būti pagrįsti minėtų šalių ir regionų bendradarbiavimu. Minėtos strategijos gali ir turėtų padėti spręsti bendros svarbos klausimus. Šiuo atveju Europos Atlanto vandenyno regiono strategija turėtų būti sprendžiami šie klausimai: jūrų energijos, aplinkos apsaugos, įskaitant jūrų taršos iš laivų prevenciją ir kovą su tarša, transporto ir susisiekimo, mokslinių tyrimų ir naujovių ir kt. Tačiau labai abejojame kai kuriais šios rezoliucijos klausimais ir iš esmės jiems nepritariame. Todėl už ją nebalsavome.

Šioje rezoliucijoje neužtikrinamas principas, kad nauji ištekliai, pirmiausia, finansiniai ištekliai, turėtų atitikti šiuos naujus sanglaudos politikos tikslus, kad jie būtų veiksmingi, tai reiškia, kad bus daug pažadų, bet mažai veiksmų, ir, be to, šią strategiją siūloma susieti su tarptautinės prekybos politikos tikslais, strategija „Europa 2020“ ir su „vidaus rinkos tikslų siekimu“.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Tvirtai remiu tai, kas daroma ES lygmeniu siekiant sukurti integruotą Atlanto vandenyno regiono strategiją. Ja dėmesys turėtų būti telkiamas į Atlanto vandenyno salų ir pakrantės regiono ekonomikos augimo skatinimą.

Atlanto vandenyno regionas – vienas turtingiausių vėjo, bangų ir potvynių energijos regionų, bet šios energijos teikiamos galimybės nėra pakankamai išnaudojamos. Atlanto vandenyno pakrantės regiono laisvalaikio ir turizmo veikla taip pat teikia vertingų ekonominių išteklių. Ten esama tikrų augimo galimybių, pvz., visose šalyse kurti strategines valčių prieplaukas.

Jūrų transporto, uostų ir jūros produktų sektoriams – įskaitant vandens gyvių ir augalų veisimą – pirmiausia naudos duotų glaudesnis Atlanto vandenyno pakrantėje esančių valstybių narių bendradarbiavimas. Visos Atlanto vandenyno regiono strategijos turi būti suderinamos su bendros žuvininkystės politikos nuostatomis. Per daugelį metų pagerėjo valstybių narių bendradarbiavimas saugumo, saugos ir jūrų priežiūros srityse.

Kadangi Atlanto vandenyno regionas yra toks didelis, reikalinga integruota strategija siekiant užtikrinti, kad valstybių narių veikla būtų koordinuojama geriau ir veiksmingiau.

  Estelle Grelier (S&D), raštu. – (FR) Priimta Europos Parlamento rezoliucija dėl Atlanto vandenyno regiono strategijos pasiūlymo man suteikia galimybę atkreipti dėmesį į neatidėliotiną poreikį Europos Sąjungos lygmeniu siekti bendros pozicijos dėl mūsų jūrinių regionų naudojimo ir esamų problemų sprendimo suradimo. Lamanšo sąsiauris – šiuo atžvilgiu ypač geras pavyzdys. Kadangi šis sąsiauris – strateginiai jūrų vartai į Europos Sąjungą, jis yra svarbi jungtis tarp Atlanto vandenyno ir Šiaurės jūros (jame plaukioja 20 proc. pasaulio laivyno ir kasdien pro jį praplaukia daugiau kaip 500 sunkesnių negu 300 tonų laivų) ir teritorija, kurioje vykdoma žuvininkystė, teikiamos laisvalaikio pramogos, išgaunamos nerūdinės medžiagos ir greitai – mano džiaugsmui – bus statomos pakrantės vėjo jėgainės. Taip sutelkta veikla skatina rimtai susimąstyti apie šio regiono jūrų saugumo valdymą Europos Sąjungos lygmeniu kaip dalį bendros strategijos. Todėl per diskusijas dėl Atlanto vandenyno regiono strategijos dar kartą paraginau už jūrų reikalus ir žuvininkystę atsakingą Europos Komisijos narę Marią Damanaki Lamanšo sąsiaurį įtraukti į pasiūlymą, kurį ji turi pateikti birželio mėn.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. − Balsavau už šį dokumentą, kadangi, kaip žinia, Atlanto vandenyno regionui būdingi tam tikri ypatumai, t. y. jis yra: dinamiška jūrinė zona (dėl jūrų transporto, žvejybos, jūrų energijos ir kt.), zona, kurios pažeidžiamą aplinką reikia išsaugoti ir kurioje pastebimos klimato kaitos pasekmės, o taip pat tai atokus ES regionas, turintis prieinamumo ir susisiekimo problemų ir mažai didelių miestų centrų. Reikia kuo skubiau parengti ES Atlanto vandenyno regiono strategiją, kuri būtų integruota strategija, pagal kurią būtų sprendžiami jūrų ir teritoriniai klausimai. Pagal šią strategiją turėtų būti geriau koordinuojami tikslai ir priemonės, glaudžiai susiję su strategija „Europa 2020“ ir ES politikos gairėmis laikotarpiui po 2013 m. Šią strategija būtų siekiama geriau panaudoti ES lėšas ir nedidinti išlaidų. Būtina šią strategiją visiškai susieti su ES regionine politika ir integruota jūrų politika. Manau, kad ji taip pat turėtų palengvinti sąveiką su kitomis ES politikos sritimis, pvz., transeuropinių transporto tinklų, bendros žuvininkystės politikos, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios programos, energetikos politikos ir kitomis sritimis. Yra svarbu gerinti Atlanto vandenyno jūrinių regionų prieinamumą ir didinti asmenų, prekių ir paslaugų šiuose regionuose judėjimą, kad būtų pasiekti vidaus rinkos tikslai ir sanglaudos politikos tikslas, ir ypač vystyti trumpųjų nuotolių jūrų transportą ir jūros greitkelius.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą dėl ES Atlanto vandenyno regiono strategijos, kuriame laikomasi nuomonės, kad ši strategija turėtų būti išdėstyta atsižvelgiant į sanglaudos politikos tikslą siekti teritorinio bendradarbiavimo (tikslas Nr. 3) ir turėtų būti pagrįsta integruotu, tarpsritiniu ir teritoriniu metodu, kuriuo būtų siekiama geresnio politikos sričių koordinavimo įvairiais valdysenos lygmenimis ar įvairiose teritorijose, dėmesį sutelkiant į svarbius klausimus, ir tikima, kad Europos Sąjungos teritorinis bendradarbiavimas gali labai padėti stiprinti Atlanto vandenyno regiono integracijos procesą, pilietinę visuomenę labiau įtraukiant į sprendimų priėmimo procesą ir konkrečių veiksmų įgyvendinimą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Atlanto vandenyno regionas yra savitas, nes tai dinamiškas jūrinis regionas, kuriam svarbus jūrų transportas, žuvininkystė ir jūrų energija. Tai regionas, kurio aplinka pažeidžiama ir ją reikia saugoti, bet jame vyksta pakrantės erozija ir susidaro ekstremalios oro sąlygos, ir šis regionas periferinis. Todėl reikia integruotos ES strategijos, kuri apimtų jūrų ir teritorinius klausimus. Todėl taip balsavau.

  Willy Meyer (GUE/NGL), raštu. – (ES) Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje ES raginama sukurti Europos Atlanto vandenyno regiono strategiją. Europos teritorinis bendradarbiavimas gali labai padėti didinti Atlanto vandenyno regiono integraciją, į sprendimų priėmimo procesą labiau įtraukiant pilietinę visuomenę ir įgyvendinant konkrečius veiksmus. Šiame tekste ES raginama sukurti strategiją, kuri padėtų spręsti jūrų ir teritorinius klausimus. Joje taip pat primygtinai reikalaujama, kad pagal šią strategiją bendradarbiavimas pirmiausia turėtų būti pagrįstas suinteresuotųjų šalių poreikiais, ir dėl to čia išreiškiama nuomonė, kad nustatyti politiniai prioritetai turėtų būti sprendžiami siekiant konsensuso.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Atsižvelgdamas į Atlanto vandenyno regiono specifiškumą, Europos Parlamentas prašo Europos Komisijos kuo greičiau imtis veiksmų, kad būtų sukurta ES Atlanto vandenyno regiono integruota strategija, kuria būtų sprendžiami jūrų ir teritoriniai klausimai. Nors Europos Parlamentas mano, kad šia strategija turi būti kuriama susijusių ES, valstybių narių, regioninių ir vietos politikos sričių sąveika, jis ragina Europos Komisiją ir valstybes nares sukurti supaprastintas taisykles, kurios palengvintų šios strategijos įgyvendinimą ir sumažintų neatskiriamą administracinę naštą. Mano nuomone, tai neįmanoma, nes veiksmingų, Europos Komisijai įtaką darančių priemonių iki šiol nerasta. Man susidaro įspūdis, kad Europos Komisija dar nepradėjo keisti savo prioritetų, kurie nustatyti Lisabonos sutartyje, ir bendradarbiaudama su Europos Parlamentu naudojasi nepagrįsta ir ilgalaike retorika, kad galėtų paremti savo galimybes. Tai daroma siekiant ne bendro intereso ir iš tiesų tai blogina visą padėtį. Parėmiau šį pranešimą, bet vis tiek lieku tos pačios nuomonės.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Atlanto vandenyno pakrantėje yra penkios Europos Sąjungos valstybės narės. Pirmiausia Prancūzija, Portugalija ir Ispanija neabejotinai jaučia ne tik tokios geografinės padėties teikiamą naudą, nes Atlanto vandenyno regionas atlieka gana svarbų vaidmenį, susijusį su pabėgėlių srautais, kurie dabar gali padidėti dėl Šiaurės Afrikos šalių krizės. Žmonių kontrabanda užsiimantys asmenys labai noriai naudojasi Atlanto vandenyno keliu, nes 2005 m. Ispanijoje pastatyta siena. Siekiant išvengti daugiausia ekonominių migrantų srauto, ES patartina skubiai sukurti veiksmingą Atlanto vandenyno regiono strategiją, kuri apimtų ir šį aspektą, nors likusios dvi Atlanto vandenyno regiono valstybės – Jungtinė Karalystė ir Airija – šiuo požiūriu beveik arba visai nejaučia poveikio. Kadangi šioje rezoliucijoje ši sritis beveik neaptarta, balsuodamas susilaikiau.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Per šiandienos balsavimą Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Europos Atlanto vandenyno regiono strategijos. Ši strategija – dar viena Europos Sąjungos iniciatyva, kuria dėmesys bus sutelktas ne į vienos šalies, o į viso Atlanto vandenyno regiono, kuris apima penkias valstybes nares, problemų sprendimą.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šią strategiją reikėtų apibūdinti kaip principą „iš apačios į viršų“. Šio regiono geostrateginė padėtis leidžia plėtoti bendradarbiavimą jūrų saugos, tarptautinės prekybos ir žuvininkystės bei jūrų aplinkos apsaugos ir biologinės įvairovės išsaugojimo srityse.

Manau, kad Europos Komisijos būtina paklausti, kokie ištekliai bus suteikiami siekiant įgyvendinti šią strategiją, nes tai labai svarbu kuriant naują finansinę programą. Mano nuomone, dar vienas svarbus klausimas – šios strategijos įgyvendinimas ir galimybė, kad gali būti būtina numatyti papildomas finansines priemones.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Pritariu rezoliucijai dėl Europos Atlanto vandenyno regiono strategijos, kuri prisidės prie tvarios regionų vystymosi plėtros. Be to, bus žengtas dar vienas žingsnis link Europos Sąjungos tikslo įgyvendinimo – teritorinės sanglaudos. Atsižvelgiant į Atlanto vandenyno regiono geostrateginę padėtį, komisija turi imtis neatidėliotinų veiksmų ir kuo greičiau paruošti šio regiono integruotą strategiją, kuria būtų stiprinamos tarptautinio ir trišalio bendradarbiavimo iniciatyvos, spendžiami jūros ir teritoriniai klausimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad efektyvus teritorinis bendradarbiavimas skatins jūrų energijos vartojimo plėtrą, sudarys palankias sąlygas naudotis transporto ir elektros tinklais bei jungtimis. Siekiant, kad ši strategija pasiektų keliamus tikslus, ji turi būti visiškai susieta su ES regionine ir integruota jūrų politika. Tik tokiu būdu bus užtikrinta sąveika su kitomis ES politikos sritimis ir sudarytos sąlygos tikslingesniam ir efektyvesniam ES skiriamų lėšų įsisavinimui ir panaudojimui nedidinant išlaidų. Be to, priėmus šią strategiją bus pagerintas prieinamumas prie Atlanto vandenyno jūrinių regionų ir padidintas asmenų, prekių ir paslaugų judėjimas.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Pasiūlymas dėl rezoliucijos dėl Europos Sąjungos Atlanto vandenyno regiono strategijos pateikiamas Europos Vadovų Tarybai Europos Komisijos paprašius sukurti integruotą strategiją, kurioje būtų sprendžiami Atlanto vandenyno regiono jūrų ir teritoriniai klausimai. Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje Europos Komisijos prašoma pasirengti deryboms dėl planuojamos strategijos ne vėliau kaip birželio mėn. ir apie tai informuoti. Taip siekiama geresnio minėto regiono koordinavimo tokiais klausimais, kaip integruota jūrų politika, transeuropiniai transporto tinklai, žuvininkystė, veiksmai klimato kaitos ir aplinkosaugos srityse, moksliniai tyrimai ir plėtra, didesnis asmenų, prekių ir paslaugų judėjimas minėtuose regionuose siekiant įgyvendinti sanglaudos politikos tikslą ir užtikrinti, kad viskas būtų susieta su strategija „Europa 2020“ ir su Europos Sąjungos politika po 2013 m.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes, atsižvelgdamas į tai, kad Portugalija – Atlanto vandenyno regiono šalis, turinti dinamišką jūrų regioną ir daug galimybių, nors jos aplinka pažeidžiama ir ją reikia saugoti, teigiamu dalyku laikau tai, kad ES pripažįsta savo Atlanto vandenyno regiono šalių galimybes. Taip pat manau, kad į daugelį šio didžiulio regiono problemų turėtų būti reaguojama Europos Sąjungos lygmeniu įgyvendinant integruotą šio regiono ES strategiją ir įvertinant teritorinės sanglaudos politikos, kuri turėtų būti pagrindinė Europos Sąjungos pasirenkama programa, perspektyvas. Tačiau Europos Sąjunga visiškai nepriėmė sprendimų ir juos paaukojo dėl nepriimtinų biudžeto apribojimų, atsiradusių dėl griežto taupymo politikos sprendimų, kurie neskatina vystymosi.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į ypatingą Portugalijos geostrateginę padėtį, šis klausimas labai svarbus pirmiausia dėl jūrų saugumo ir priežiūros. Todėl manau, kad dabar tinkamas laikas sukurti Europos Sąjungos Atlanto vandenyno regiono strategiją.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Kaip rezoliucijos dėl ES Dunojaus regiono strategijos, kurią EP priėmė praėjusį mėnesį, atveju šios rezoliucijos projekte pabrėžiama, kad svarbiausią ES makroregioninių strategijų pridėtinę vertę teikia daugiapakopis bendradarbiavimas, koordinavimas ir geresnis strateginis turimo finansavimo investavimas, o ne papildomai skirti ištekliai. Šiame rezoliucijos projekte pabrėžiamos Tarybai pirmininkaujančios Švedijos išvados dėl nežinia kokių institucijų, teisės aktų ir biudžetų.

Be to, regioninės plėtros komitetas (REGI) pageidavo, kad ši strategija būtų taikoma laikantis principo „iš apačios į viršų“ ir kad į strategijos tekstą ir jos įgyvendinimą būtų įtrauktos visos suinteresuotosios šalys (regioninės ir vietos valdžios institucijos, valstybės narės, ES, privačios suinteresuotos šalys ir pilietinės visuomenės organizacijos, įskaitant susijusius tarpregioninius tinklus ir organizacijas). Verts/ALE požiūriu, pažadėjome atlikti pakeitimus, susijusius su jūrų energijos vystymu, jūrų taršos iš laivų prevencija, kova su ja ir trumpųjų nuotolių jūrų transporto bei jūros greitkelių vystymu, ir visi šie pakeitimai buvo priimti.

  Antolín Sánchez Presedo (S&D), raštu. – (ES) Būdamas galisas ir kadangi pasirašiau šią iniciatyvą, remiu plataus užmojo Atlanto vandenyno regiono strategiją. Raginu Europos Komisiją iki 2011 m. birželio mėn. parengti pasiūlymą, kurio prioritetinė sritis būtų su strategija „Europa 2020“ suderintas tvarių darbo vietų skaičiaus didinimas ir tokių darbo vietų kūrimas. Šis makroregionas yra jūrinis, pažeidžiamas ir periferinis, taigi šiai strategijai reikia integruoto, tiesaus ir teritorinio akcento, ir visi šie aspektai turėtų padėti apsaugoti aplinką, skatinti prieinamumą, judumą, jungiamumą ir sanglaudą.

Ši strategija taip pat turėtų palengvinti įvairių ES politikos sričių – pvz., turizmo, jūrų greitkelių ir transeuropinio transporto tinklų, bendros žemės ūkio politikos, energetikos politikos ir, svarbiausia, jūrų energijos bei klimato kaitos priemonių, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios programos, daugiakalbystės ir, apskritai, visų nuo 2014 m. įgyvendinamų politikos sričių – ir įvairių atsakingų valdžios institucijų parengtų susijusių politikos sričių sąveiką. Šis planas turi būti parengtas, priimtas ir įgyvendintas skaidriai ir patikimai, bendradarbiaujant visoms valstybinėms institucijos ir dalyvaujant privačiajam sektoriui bei pilietinės visuomenės organizacijoms.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Dėl didžiulio ploto Europos Atlanto vandenyno pakrantė turi daug galimybių ir keletą ypatingų bruožų. Atlanto vandenyno regione galima vykdyti svarbią ir dinamišką jūrinę veiklą ir šiame regione yra centriniai regionai, kurie vienas nuo kito labai skiriasi, bet kurie turi bendrą ypatybę – jie yra priklausomi nuo šio vandenyno jūrų baseino veiklos. Esama tolimų ir sunkiai prieinamų Atlanto vandenyno regionų, kurie toli nusidriekę nuo žemyninės Europos dalies. Konkrečiai sakant, kalbu apie atokiausius ES regionus, kuriuose jungiamumo ir prieinamumo problemos matyti iš jų ekonomikos ir socialiniame vystymosi. Tačiau taip pat svarbu paminėti, kad šie regionai, palyginti su kitais Europos regionais, turi neprilygstamų pranašumų. Be jų nuolatinių apribojimų, jų ypatybės suteikia galimybių, į kurias reikėtų atsižvelgti kaip į integruoto požiūrio į Atlanto vandenyno regioną dalį.

Teritorinės sanglaudos tikslas sudaro sąlygas arba įpareigoja siekti suderinto visų ES regionų vystymosi, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno iš jų ypatybes. Todėl tikiuosi, kad būsimoje Atlanto vandenyno regiono strategijoje bus tinkamai atsižvelgta į atokiausius Makaronezijos regionus, įskaitant mano regioną Madeirą, ir manau, kad integruotas metodas gali įveikti šių regionų patiriamas pagrindines problemas ir sunkumus.

Pasiūlymai dėl rezoliucijų B7-0156/2011

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šią rezoliuciją, nes manau, kad Turkijos prisijungimas prie ES – strateginis šios šalies ir ES interesas, bet dėl to Turkijai reikės tvirčiau įsipareigoti vykdyti reformas, siekiant atitikties stojimo kriterijams. Tai pasakytina pirmiausia apie spaudos, asociacijų ir susirinkimų laisves, įsipareigojimą kurti spartesnę, labiau nepriklausomą ir teisingesnę teismų sistemą, kuri padėtų veiksmingai bendradarbiauti kovojant su terorizmu ir ginti moterų ir, apskritai, žmogaus teises. Be to, Turkijos pajėgų pasitraukimas iš Kipro – būtina sąlyga norint siekti geros kaimynystės.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. − Balsavau už šią rezoliuciją dėl 2010 m. Turkijos pažangos ataskaitos. Pradėdama derybas dėl narystės ES, Turkija įsipareigojo vykdyti reformas, puoselėti gerus kaimyninius santykius ir laipsniškai suartėti su ES, tačiau akivaizdu, jog Turkijos pažanga yra per lėta, rodanti šios šalies valdžios atstovų nenorą vykdyti reformas, demokratizuoti šalį. Europos Parlamentui didelį susirūpinimą kelia padėties blogėjimas spaudos laisvės srityje, tam tikri cenzūros atvejai ir didėjanti Turkijos žiniasklaidos vidinė cenzūra, kuri taip pat vykdoma ir internete. Mes smerkiame susirinkimų laisvės ribojimą ir ypač tai, jog 2010 m. gruodžio mėnesį policija taikė represines priemones prieš studentų demonstracijas Ankaros universitete. Europos Parlamentui susirūpinimą kelia ir tai, jog Turkijoje persekiojami žmogaus teisių gynėjai. Ir tai tik dalis žmogaus teisių pažeidimų šalyje, kuri siekia tapti ES nare. Akivaizdu, jog dabartinė žmogaus teisių padėtis Turkijoje yra sudėtinga, galima sakyti, priešinga ES vertybėms ir vykdomai politikai. Tokiomis aplinkybėmis derybos dėl narystės ES veda į akligatvį. Todėl manau, kad Turkijos valdžia turi imtis neatidėliotinų griežtų reformų visose valstybės valdymo srityse arba apsvarstyti galimybę tapti ne ES nare, bet strategine partnere.

  Charalampos Angourakis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Šis Europos Parlamento pranešimas ir atitinkamas plenariniame posėdyje priimtas pasiūlymas dėl rezoliucijos rodo imperialistinius ES vidaus konfliktus ir konfliktinius ekonominius ir politinius santykius ir kad tikslai svarstomi bendradarbiaujant su Turkijos buržuazija. Šie klausimai susiję su žmonių išnaudojimu šioje šalyje, platesnių imperialistinių interesų siekimą kontroliuojant turtus kraunančius išteklius ir išnaudojant Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir viso regiono žmones. Didėjant kapitalistų krizei ir imperialistų agresijai, Europos Parlamentas nutylėjo Turkijos vyriausybės prieš paprastus piliečius nukreiptą politiką ir tos šalies darbuotojų socialinių teisių ir pagrindinių laisvių puolimą. Turkijos vyriausybė toliau stebi, kaip paprastų piliečių būriai protestuoja prieš kurdų teisių pažeidimus kaip teroristai. Europos Parlamentas toleruoja Turkijos nesutaikomumą ir prieš Kiprą nukreiptą agresiją. Jis balsavo prieš pasiūlymus ir pakeitimus dėl Kipro ir jo teisėtų teisių šiame regione. Graikų komunistų partija radikaliai priešinasi Turkijos stojimui į ES, nes ji kovoja prieš šią imperialistinę organizaciją. EP nariai iš Graikų komunistų partijos balsavo prieš šį pranešimą dėl Turkijos, nes jos stojimas į ES darbininkams sukels tik sunkumų.

  Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Savo pareiškimu siekiu pagrįsti savo susilaikymą balsuojant dėl rezoliucijos dėl Turkijos. Susilaikiau, nes nepritariau tam, kad pranešime trūksta palankaus įkvėpimo ir aiškaus kai kurių Turkijos vyriausybės pastarųjų veiksmų pagrindinių ypatumų įvertinimo. Šioje rezoliucijoje pernelyg akivaizdus paternalistinis požiūris į puikią šalį, kuri nenusipelno tokio elgesio.

Turkijai keliama per daug reikalavimų, pateikiama per daug detalių ir nerealių standartų, kurių ji turi laikytis. Jeigu tokie standartai būtų taikomi ES valstybėms narėms, keletas iš jų neatitiktų ES stojimo kriterijų. Tikiuosi, kad šis požiūris į Turkiją ilgainiui pasikeis ir Europos Parlamentas parodys tvirtesnį įsipareigojimą greitai priimti Turkiją į ES.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − Balsavau už šią rezoliuciją. Turkija įsipareigojo vykdyti reformas, puoselėti gerus kaimyninius santykius ir laipsniškai priartėti prie ES. Šiuos Turkijos įsipareigojimus ir pastangas reikėtų vertinti kaip galimybę toliau atsinaujinti pačiai Turkijai, žinant Turkijos piliečių ir pilietinės visuomenės paramą tolesniam Turkijos demokratizacijos procesui ir jų įsipareigojimą kurti atvirą ir pliuralistinę visuomenę. Nepaisant pažangos kai kuriose srityse, Turkijoje išlieka pakankami sudėtinga padėtis. Iki šiol Turkijos pažanga vykdant reformas yra pakankamai lėta. Nuolatinės politinių partijų konfrontacijos, bei vyriausybės ir opozicijos nepakankamas pasirengimas dirbti siekiant susitarimo dėl pagrindinių reformų neleidžia pasiekti matomų rezultatų, o kai kuriose srityse padėtis blogėja, ypač spaudos laisvės srityje. Turkijos vyriausybė įsipareigojo vykdyti visa apimančias reformas siekdama modernizuoti savo šalį, todėl turi būti dedama daugiau pastangų kuriant demokratinę valstybę, paremtą galių atskyrimo ir vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios pusiausvyros principais bei pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Penktus metus iš eilės Turkija nesugebėjo laikytis Europos Sąjungos reikalavimų. Daugėjo fundamentalistų judėjimų, su kuriais Turkijos vyriausybė nekovoja dėl savo nacionalistinių ir islamistinių politinių pažiūrų.

Krikščionių religinių mažumų ir moterų padėtis daugelį metų blogėjo. Todėl Turkija nenori laikytis Vakarų demokratijos standartų; ji pasirinko islamo kelią, kuris ją dar labiau atitolins nuo stojimo. Dėl to, kad Turkija siekia imtis vadovaujamo vaidmens arabų ir islamo pasaulyje, o Vakarų ir Izraelio atžvilgiu vykdo agresyvią užsienio politiką, mano frakcija ilgai priešinosi norintiesiems, kad Turkija taptų ES valstybe nare.

Kita vertus, šiame pranešime išaiškinami daugelis pastaraisiais metais išryškėjusių problematinių aspektų, jame taip pat pritariama Turkijos vyriausybės kai kuriose srityse padarytai „pažangai“. Iš esmės šiame pranešime Europos Sąjunga plačiai atveria duris Ankarai, todėl balsavau prieš pranešimą. Turkija – ne Europa ir niekada ja nebus nei kultūriniu, nei politiniu požiūriu. Turkijos žingsniai atgal netgi jos entuziastingiausius rėmėjus turi įtikinti atsisakyti minties, kad ši šalis turėtų prisijungti prie Europos Sąjungos projekto.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Europos Parlamentas turi toliau skatinti valstybes, norinčias tapti Europos Sąjungos narėmis, nes tik skatinant demokratinius pokyčius ir skubiai baudžiant už piktnaudžiavimą arba neišmanymą, šioms šalims bus suteikta galimybė laikytis valstybių narių bendrų demokratijos ir ekonominių standartų. Todėl natūralu palankiai vertinti pirmuosius žingsnius, kurių imtasi siekiant konstitucinės Turkijos reformos, kuria pabrėžiamas pasaulinės sistemos reformų poreikis. Turkijos politinės problemos, jos santykiai su Graikija, kurie dar įtempti ir atsidūrę aklavietėje, nepatikimas politinių partijų dialogas ir kenkimas spaudos laisvei – derybų dėl stojimo tempą lėtinančios priežastys. Tikėtina, kad Turkija tiesiogiai siekia, kad būtų panaikintas valstybių narių Turkijos piliečiams taikomas vizų režimas. Iš tiesų derybos dėl readmisijos susitarimo lems geresnį migracijos valdymą.

Europos Komisija privalo pradėti dialogą su Turkija dėl vizų iš karto po to, kai įsigalios šis susitarimas. Europos Sąjunga negali sau leisti priimti tokio dydžio, kaip Turkija, šalies ir būti nusivylusi dėl to, kaip elgiamasi su jos piliečiais. Tikėtina, kad Turkija tikisi, jog Europos Parlamento rezoliucija bus naudingesnė. Tačiau tai, kad Europos Parlamentas teigia, jog derybos su ES yra ilgos ir negalutinės, neatspindi tikrovės.

  Philippe de Villiers (EFD), raštu. – (FR) Valstybės narės aiškiai turi viską, ko reikia, kad galėtų gauti naudos iš gerų santykių su Turkija, bet, dar kartą sakau, kad Europos Sąjunga save diskreditavo šiuo pranešimu dėl Turkijos pažangos rengiantis narystei.

Pirmiausia, ji vis dar neįsiklauso į Europos Sąjungos žmonių nuomonę, kurie nerimauja dėl šių perspektyvų, dėl kurių kasmet nesirenkant išleidžiama šimtai milijonų eurų (kaip pagalba rengiantis stojimui), ir už tai nieko negaunama.

Antra, Europos Sąjunga pripažįsta, nors iš to nepasimokė, kad Turkija Kipre pažeidžia tarptautinę teisę, o savo šalyje – pagrindines teises, niekina kaimynines šalis Armėniją ir Graikiją, engia savo teritorijoje gyvenančias mažumas ir net nesiteikia gerbti savo įsipareigojimų Europos Sąjungai.

Kada turėsime drąsos ištrūkti iš šių spąstų? Ar mūsų lyderiai sugrįš į tikrovę ir, užuot kalbėję apie stojimą, pasiūlys Turkijai partnerystę?

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad Turkijos reformos, nors yra svarbios, vyko lėtai. Verta pabrėžti pastaruoju metu padarytą teisinės sistemos pakeitimą, kuriuo įgyvendinamos moterų teisės ir padedama siekti lyčių lygybės, bet reikia dar daug ką nuveikti, norint pakelti mažus moterų užimtumo rodiklius.

  Göran Färm, Olle Ludvigsson, Marita Ulvskog ir Åsa Westlund (S&D), raštu. – (SV) Mes, Švedijos socialdemokratai, remiame reikalavimą, kad Turkija pripažintų genocidą. Tačiau manome, kad svarbu užtikrinti, jog ksenofobinės pajėgos, kurios bet kokia kaina siekia, kad Turkija nestotų į ES, Turkijai pateiktų kritinių pastabų dėl genocido nepripažinimo nenaudotų kaip ginklo. Manome, kad svarbu tęsti derybas su Turkija dėl narystės ES ir nedaryti spaudimo šiai šaliai siekiant, kad ji vykdytų Kopenhagos kriterijus, nes tai ją privers laikytis žmogaus teisių reikalavimų ir siekti pažangesnio požiūrio į mažumas, tokias kaip kurdai, armėnai, asirai ir sirai, kuriems, manome, Turkijos stojimas į ES – kuri iš tiesų demokratiška ir pasirengusi priimti įvairovę – galbūt būtų naudingiausias. Todėl susilaikėme balsuodami dėl 38 pakeitimo.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į tai, kad Viduržemio jūros regiono pietinę dalį ir visą musulmonų pasaulį įsuko nestabilumo verpetas, aišku, kad, nepaisant visų trūkumų, Turkijos režimas galėjo vystytis taikiau ir tvarkingiau ir kad jis siekė prisijungti prie Europos Sąjungos ir į ją integruotis priimdamas standartus ir taikydamas geriausią praktiką. Šiandien Turkija yra galinga regiono valstybė, kuriai ES turi skirti ypač daug dėmesio, nes šių dviejų valstybių ryšys yra esminis. Dėl to reikia pripažinti, kad Turkija dar neatitinka visų objektyvių kriterijų, kurie jai leistų siekti tapti visateise Europos Sąjungos nare, ir kad šiek tiek užtruks, kol jos pastaruoju metu vykdytos reformos duos laukiamų rezultatų. Tikiuosi, kad Turkijai pasiseks siekti demokratizacijos ir kad nepaisant to, kokia bus jos santykių su Europos Sąjunga forma ES ir Turkijos labui ji taps artimesnė ES ir santykiai taps glaudesni.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Derybos dėl Turkijos stojimo į ES prasidėjo 2005 m. spalio mėnesį, ir šis procesas tebesitęsia, o rezultato dar toli gražu nematyti. Europos Sąjunga, kuri siekia įgyvendinti geros kaimynystės politiką, palankiai vertina šią integraciją, nes Turkiją laiko savo strategine partnere. Nepaisant to, šio proceso pažangai trukdo kai kurios problemos. Pirmoji – pagrindinių dalykų: žodžio laisvės, mažumų teisių ir teisinės valstybės principo, nepaisymas. ES tokia padėtis atrodo nepriimtina, ir šią padėtį blogina didelės Kipro teritorijos okupacija. Todėl Turkija turi pateikti įrodymų, kad ji keičiasi, pirmiausia įgyvendindama 2007 m. iš dalies pakeistus teisės aktus ir visiškai vykdydama savo įsipareigojimus ES. Balsuoju už šį pranešimą tikėdamasis, kad Turkijos vyriausybė kuo skubiau priims patvirtintas rekomendacijas, nes jos bus naudingos Turkijos žmonėms.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Turkija vykdo karinę ES valstybės narės dalies okupaciją: ji okupavo Kiprą. Nepaisant Kipro vyriausybės pastangų išspręsti šią problemą ir pasikartojančių geranoriškų demonstracijų siekiant sąžiningo sprendimo, Turkijos valdžios institucijos nerodo ženklų, kad norėtų šias pastangas suderinti. Užuot tai dariusios, jos vykdo politiką, kuria nesilaikoma Jungtinių Tautų rezoliucijų, ir vykdo šiaurinės minėtos salos dalies okupaciją ir kolonizaciją. Tai turėtų būti šios rezoliucijos esmė. Tačiau šia rezoliucija rodomas pasitenkinimas esama padėtimi. Be to, joje neminimos darbuotojų, profesinių sąjungų atstovų ir kairiųjų pažiūrų politikų bei kurdų mažumų represijos. Svarbiausia, kad balsavę už šią rezoliuciją, ragina Turkiją „remti ES politikos ir veiksmų įgyvendinimą Juodosios jūros regione ir aktyviai prie jo prisidėti“, pirmiausia įgyvendinant energetikos politiką, pabrėžia jos „konstruktyvų dalyvavimą“ NATO operacijose Afganistane ir Balkanuose ir ragina Turkiją „atnaujinti artimus ryšius su Izraeliu“. Šie svarstymai rodo gilesnę ES plėtros teikiamą reikšmę ir svarbą, kuri, būtent Turkijos atveju, reiškia ES galių ir jų teikiamos naudos primetimą.

  Carlo Fidanza (PPE), raštu. – (IT) Palankiai vertinu savo kolegės Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos narės iš Nyderlandų R. Oomen-Ruijten parengtą pranešimą. Šis tekstas labai subalansuotas. Jame pabrėžiami kai kurie svarbūs klausimai, kuriuos vis dar reikia išspręsti Turkiją artinant prie Europos Sąjungos, ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad neišspręstas armėnų genocido klausimas ir kad Turkijos valdžios institucijos taip pat turi prisiimti atsakomybę už Kipro dalies okupaciją ir konfliktą su Kipru, kuris ES valstybe nare tapo 2004 m.

Kitas esminis klausimas – religijų dialogas su įvairiomis bendruomenėmis, įskaitant krikščionių bendruomenę, ir, pirmiausia, šioms bendruomenėms suteikiama galimybė tapti juridiniu asmeniu siekiant atverti šventyklų duris. Manau, kad pats laikas palikti veidmainystes ir nustoti nuolat kalbėti apie turkus, nes nuo pat pradžių žinojome, kad šias kliūtis bus sunku įveikti. Turkija – ne Europa nei kultūriniu, nei geografiniu požiūriu, nors jos prekybos ryšiai su Europos Sąjunga ypač stiprūs. Dėl to, manau, būtų naudingiau ir labiau verta sudaryti privilegijuotą prekybos partnerystę, užuot reikalavus ilgo ir vingiuoto kelio siekiant įstoti.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Kaip jau pabrėžėme, derantis dėl Turkijos stojimo į ES, iškelta daug klausimų. Šį procesą skatina didžiosios ES valstybės, ir jis kupinas prieštaravimų, nes jo tikslai apima šios didžiulės šalies integraciją į ES bendrąją rinką, jos ekonomikos reguliavimą ir Turkijos geostrateginės padėties naudojimą ES plėtojant santykius su Artimaisiais Rytais, Kaukazu ir Vidurio Azija, pirmiausia, norint prieiti prie šių regionų energijos išteklių ir rinkų ir jas reguliuoti.

Be to, šiuo atžvilgiu ši rezoliucija yra pamokanti, ja Turkija skatinama „remti ES politikos ir veiksmų įgyvendinimą Juodosios jūros regione ir aktyviai prie jo prisidėti“, pirmiausia energetikos srityje, ir pabrėžiamas jos „konstruktyvus dalyvavimas“ NATO operacijose Afganistane ir Balkanuose ir ji skatinama atnaujinti savo „artimus ryšius su Izraeliu“.

Šia rezoliucija nepaisoma Turkijos darbininkų, profesinių sąjungų atstovų, kairiųjų pažiūrų politikų ir Turkijos žmonių represijos. Kipro atžvilgiu Europos Parlamento dauguma išlaiko įprastą neaiškumą, nors neaišku, kodėl, žinant, kad Turkija nesiėmė jokių veiksmų, kad pripažintų Kiprą, kuris yra ES valstybė narė, ir tęsia šiaurinės salos dalies karinę okupaciją, ten apgyvendina Turkijos piliečius, kad pakeistų šios salos demografinę pusiausvyrą, ir tai daro pažeisdama JT rezoliucijų nuostatas.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Didžiulės frakcijos Užsienio reikalų komitete neišdrįso apginti savo politinio pasirinkimo dėl Turkijos prisijungimo prie Europos Sąjungos. Vengdami kalbėti apie visišką jos narystę Europos Sąjungoje, kairieji siūlo privilegijuotąją partnerystę, vadinamieji dešinieji sudarė susitarimą. Jie nusprendė pasirinkti paprastai beprasmį „nesibaigiantį“ procesą – kitaip tariant, procesą be aiškios pabaigos. Tačiau kas nori tęsti derybas, kurios neturi aiškiai apibrėžtų tikslų? Europos Sąjungos žmonės, kurie daugiausia priešinasi šiam prisijungimui ir kurių vyriausybės, kaip Europos Parlamentas, atsisako jų klausyti, yra kvailinami Europos Parlamento, kuris kiekvienais metais apgailestauja dėl to, kad Turkija negerbia savo įsipareigojimų, kad reformos vyksta lėtai, kad moterų ir krikščionių mažumų sąlygos blogėja, kad Turkija konfliktuoja su viena iš valstybių narių...

Ir kuri visiškai iš to nepasimoko! Turkija ir jos žmonės taip pat kvailinami – o tai turi baisių diplomatinių padarinių, kaip neseniai parodė R. T. Erdoğano vizitas į Vokietiją ir N. Sarkozy vizitas į Turkiją. Nicolas Sarkozy taip pat neišdrįsta patvirtinti savo tariamų įsitikinimų: ar jis remia partnerystę, o ne prisijungimą? Tada jis turėtų tai pasakyti aiškiai ir atitinkamai elgtis.

  Catherine Grèze (Verts/ALE), raštu. – (FR) Pritariu deryboms dėl Turkijos stojimo į Europos Sąjungą, tačiau tik tuo atveju, jei bus paisoma žmogaus teisių ir demokratijos. Štai kodėl balsavau už pakeitimą, kuriame siūloma pripažinti armėnų genocidą – labai svarbų istorinį įvykį ir Turkijos stojimo į ES sąlygą.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. − Balsavau už šį dokumentą, kadangi derybos dėl stojimo su Turkija buvo pradėtos 2005 m. spalio 3 d., Tarybai pritarus derybų programai, ir kadangi šių derybų pradžia tebėra ilgalaikio proceso, kurio rezultatas dar nežinomas, atskaitos taškas. Turkija įsipareigojo vykdyti reformas, puoselėti gerus kaimyninius santykius ir laipsniškai suartėti su ES, o šias pastangas taip pat reikėtų vertinti kaip galimybę toliau atsinaujinti pačiai Turkijai. Remiantis 2006 m. gruodžio mėn. posėdžiavusios Europos Vadovų Tarybos išvadomis, narystės ES, kuri yra bendromis vertybėmis pagrįsta bendrija, pagrindas ir toliau yra visiškas visų Kopenhagos kriterijų laikymasis. Išskirčiau šiuos pagrindinius integracijos aspektus ir prioritetus, kaip gerų kaimyninių santykių kūrimas, ES ir Turkijos bendradarbiavimo stiprinimas, socialinės sanglaudos ir gerovės skatinimas bei Kopenhagos kriterijų vykdymas.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE), raštu. – (FI) Turkija siekia narystės ES nuo XX a. septintojo dešimtmečio, bet dabar derybos dėl narystės iš esmės sustabdytos. Turkijai reikia pažvelgti į veidrodį: ji neįgyvendino Ankaros protokolo ir nepripažino Kipro. Be to, prieš tai, kai Turkija galės prisijungti prie Europos Sąjungos, jai reikia įvykdyti piliečių ir žmogaus teisių reformas. Jos apima religijos laisvės ir moterų teisių pripažinimą. Tai faktai. Tačiau Europos Sąjunga taip pat turėtų pažvelgti į veidrodį. ES jaučiamas didelis pasipriešinimas Turkijai, kuris pagrįstas išankstiniu nusistatymu ir skirtumų baime. Didžiosios valstybės narės, kaip antai Vokietija ir Prancūzija, bijo Turkijos – didelės ir įtakingos šalies. Padėtis Šiaurės Afrikoje dar kartą parodė, kad Turkija – sumani užsienio politikos veikėja. Iš tiesų ji sumanesnė negu ES arba jos valstybės narės.

Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio Turkija plėtojo gerus kaimyninius santykius ir siekė stabilumo šiame regione – savo pasienyje su Europos Sąjunga, Pietų Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Šiaurės Afrikos jaunuoliai, kurie taip trokšta reformų, kreipiasi į Turkiją. Ji – stipri ekonomikos dalyvė. Skirtingai nuo Europos Sąjungos ekonomikos, Turkijos ekonomika dinamiška ir auganti, nepaisant Europą ir likusią pasaulio dalį sukrėtusių ekonomikos krizės ir nuosmukio. To negalima nepaisyti.

  Sandra Kalniete (PPE), raštu. – (LV) Šiandien, sumažėjus mūsų įkvėpimui ir kai turime mažiau vilties, matome kai kurias arabų šalis apėmusias revoliucijas, tad stiprėja mano įsitikinimas, kad Turkijos narystė Europos Sąjungoje – geopolitiniu požiūriu strateginė būtinybė. Turkija – demokratinė islamo šalis, kuri gali būti įkvepiantis pavyzdys kitoms arabų šalims, norinčioms sukurti demokratinio valdymo sistemą, kuri būtų pagrįsta teisinės valstybės principu ir pagarba žmogaus teisėms, ir išsaugoti savo religines vertybes. Man nerimą kelia tai, kad Turkijos piliečiams siunčiame klaidingą ženklą ir didiname antieuropietiškai nusiteikusių asmenų ir islamo fundamentalistų pajėgų įtaką. Turime pripažinti, kad taip elgdamiesi taip pat darome paslaugą tiems, kurie nenori, kad Europos Sąjunga būtų svarbiausia pasaulio arenos veikėja. Turime susitaikyti su tiesa ir pripažinti, kad Europos Sąjunga šiuo metu negali konkuruoti ekonomikos vystymosi srityje su tokiomis šalimis kaip Kinija, Indija ir Brazilija. Turkiją priėmus į Europos Sąjungą, ES taptų didesnė ir ekonominiu požiūriu galingesnė.

Taip pat turime pripažinti stabilėjančią Turkijos geopolitinę svarbą. Iš Latvijos patirties žinau, kad derybos dėl prisijungimo – svarbi reformos skatinimo priemonė, todėl ES svarbu pradėti derybas dėl naujų santykių su Turkija skyrių. Turkijos noras pradėti derybas su ES dėl bevizio režimo yra pagrįstas. Jos vyriausybė daug pasiekė, todėl norėčiau pabrėžti tai, kad ES pranešimuose pateikiamos kritinės pastabos dėl Turkijos pažangos turėtų būti proporcingos objektyviam šios šalies laimėjimų vertinimui.

  Ramona Nicole Mănescu (ALDE), raštu. – (RO) Turkija pasiekė žymų ekonomikos augimą, dėl kurio per 10 metų iš 27-os stambiausių pasaulio ekonomikų reitingo vietos pakilo į 16-ą. Turkija – 7-a didžiausia Europos Sąjungos prekybos partnerė, o ES jai – pagrindinė prekybos partnerė. Apytiksliai 88 proc. tiesioginių užsienio investicijų į Turkiją ateina iš ES valstybių narių, o tai rodo, kokie tvirti mūsų ryšiai. Politiniu lygmeniu Turkija – stabilumo ir demokratijos pavyzdys musulmoniškoms šalims. Derybas su Turkija reikėtų skatinti. Pvz., manau, kad svarbu pradėti derybas dėl 15 skyriaus, kuris susijęs su energetika ir energijos tiekimu ES valstybėms narėms. Negalima nepaisyti Turkijos strateginės svarbos Europos Sąjungos energetiniam saugumui tada, kai norime įvairinti savo tiekimo šaltinius, o „Nabucco“ dujotiekio projektas – geras to pavyzdys. Todėl manau, kad net iki stojimo Turkija turi aktyviai dalyvauti ES energetiniuose projektuose arba vykdyti regioninį bendradarbiavimą Juodosios jūros ir Viduržemio jūros regione.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuriame palankiai vertinama Turkijos piliečių ir pilietinės visuomenės parama tolesnei Turkijos demokratizacijai ir įsipareigojimui siekti atviros ir pliuralistinės visuomenės, bet atkreipiamas dėmesys į lėtą Turkijos pažangą vykdant reformas ir primenama, kad Turkijos vyriausybė įsipareigojo vykdyti visa apimančias reformas siekdama atitikties Kopenhagos kriterijams ir modernizuoti savo šalį, ir Turkijos vyriausybė raginama dėti daugiau pastangų šioje srityje.

  Kyriakos Mavronikolas (S&D), raštu. – (EL) Per pastaruosius dešimt metų Turkijos požiūris į Europos Sąjungą ar Kiprą nesikeitė. Turkijos kolonizatoriai ir okupacinės pajėgos vis dar šioje saloje. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad okupuotame Kipre gyvenantys turkai rengia demonstracijas prieš Turkiją ir protestuoja dėl savo finansinių sunkumų, kuriuos patiria dėl Turkijos okupacinės armijos buvimo Kipre. Savo pareiškime dėl Kipre gyvenančių turkų demonstracijų Turkijos ministras pirmininkas R. T. Erdoğan pripažino, kad Turkija Kiprą užgrobė siekdama savo strateginių interesų.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šioje rezoliucijoje Turkijai pamokslaujama apie demokratiją. Tokie pamokslai – netinkami. Vos prieš du mėnesius Europos Parlamentas palankiai vertino Europos Komisijos ir diktatoriaus pulkininko M. Gaddafi derybas. O kaip jis vertina Europos Sąjungos ir Turkijos derybas dėl integracijos?

Jos reikalavimas atkreipti valstybės, savo partnerės, dėmesį į poreikį atskirti galias, to Europos Sąjungoje nereikalaujant Europos Parlamentui, iš tiesų nepakenčiamas. Tačiau yra dar blogiau: šiuo tekstu Turkijai grasinama nutraukti derybas dėl stojimo į ES, jeigu Turkija nedelsdama neįgyvendins Europos Sąjungos neoliberalios dogmos, ir Turkijai primenama apie Kopenhagos kriterijus. Bet kas, apskritai besidomintis šiais žmonėmis, širdies gilumoje žino, kad prieš vykdant Europos Sąjungos plėtrą pirmiausia reikia pakeisti pačią Europos Sąjungą. Nepritariu jokiems tolesniems prisijungimams iki tol, kol bus nutrauktas socialinis dempingas, bet balsuosiu prieš šį arogantišką tekstą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Galimas Turkijos prisijungimas prie ES toliau kelia daug abejonių. Jų kyla dėl to, kad Turkija tęsia Kipro dalies okupaciją, atsisako atverti savo jūrų ir oro uostus šiame regione, pažeidžia politinių, religinių ir etninių mažumų teises, diskriminuoja moteris, pašalina kai kurias politines partijas ir panaikina įstatymus, ribojančius karo teismų jurisdikciją. Esama ir kitų esminių klausimų. Didžioji Turkijos dalis geografiniu požiūriu nepriklauso Europai. Turkija – musulmoniška šalis, ir tuo labai skiriasi nuo daugelio judėjiškų ir krikščioniškų ES šalių; šios šalies pasaulietiškumas palaikomas tik karine jėga. Žmonių judėjimas iš gyventojų skaičiumi didžiausia tapusios ES valstybės narės labai sutrikdytų ES darbo rinkos pusiausvyrą. Tačiau nė vienas iš šių dalykų netrukdo pripažinti pastaraisiais metais Turkijos įdėtų pastangų siekiant įvykdyti tam tikrus ES kriterijus, ir šiuo pranešimu pripažįstamas neįkainojamas šios šalies vaidmuo NATO. Svarbu apsvarstyti, ar Turkijai nebūtų geriau garantuoti privilegijuotos ir lengvatinės partnerystės su ES statusą, negu leisti klaidingai tikėtis narystės ES ir dėti į ją viltis, ir to iš tiesų negalėti įgyvendinti.

  Willy Meyer (GUE/NGL), raštu. – (ES) Palankiai vertinu Turkijos prisijungimą prie ES ir šios šalies padarytą pažangą, kuri naudinga jos piliečiams. Tačiau taip pat reikėtų paminėti, kad norint, jog Turkija galėtų prisijungti prie ES ir tapti jos nare, ji turi atitikti Kopenhagos kriterijus ir laikytis įsipareigojimų ES ir jos valstybėms narėms, to reikalaujama iš bet kurios šalies kandidatės. Turkijai būtina paisyti tarptautinės teisės, ir ji turi daug daugiau nuveikti spręsdama kurdų problemą, pripažindama armėnų genocidą ir normalizuodama savo santykius su kaimyninėmis šalimis. Iš esmės, Turkija privalo išvesti savo okupacines pajėgas iš Kipro.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Manau, kad Turkijos prisijungimas prie ES yra būtinas, jeigu Europos Sąjunga nori tarptautiniu lygmeniu padidinti savo politinę, strateginę ir ekonominę įtaką. Šios šalies integracija į Europos Sąjungą europiečiams bus bent tokia pat naudinga, kaip ir turkams.

Turėtume nepamiršti, kad Turkija – tradiciškai pasaulietinė šalis; ji galinga ir turtinga žmoniškųjų išteklių. Ji – vartai į Azijos ir Artimųjų Rytų šalių rinkas ir energijos tiekimo trasa. NATO ji taip pat visiškai patikima. Verta paminėti kai kurias Turkijos valdžios institucijų dedamas pastangas gerbti žmogaus teises. Taigi Turkijos konstitucijos pataisų priėmimas – žingsnis pirmyn siekiant atitikties demokratijos standartams, kurie būtini norint prisijungti prie ES.

Tačiau, nors naujieji radijo ir televizijos įstatymai rodo palankiai vertintiną pažangą, žodžio laisvės, konkrečiau sakant, spaudos laisvės klausimas vis dar kelia nerimą. Taip pat Kipro rezoliucijos klausimas – būtina pažangos derantis dėl prisijungimo sąlyga.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Turkijos prisijungimas prie ES nėra strateginis ES interesas, kol Turkija pripažins armėnų genocidą ir iš Kipro išves savo pajėgas. Balsavau prieš visas šias rezoliucijas ir prieš atskiras atstumiančias jų dalis.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Šis pranešimas dėl Turkijos pažangos vedant derybas dėl jos prisijungimo prie ES buvo tikrai blaivus. Tačiau atsižvelgiant į aplinkybes, ko dar buvo galima tikėtis? Turkija nėra Europos Sąjungos šalis – nei geografiniu, nei kultūriniu, nei istoriniu požiūriu – ir dėl to ji kitaip traktuoja daugelį klausimų. Dėl to mane visada stulbina tai, kad Europos Parlamentas sugeba parengti tokias politiškai teisingas ir teigiamas rezoliucijas dėl šio klausimo. Tiesos niekada negalima pasakyti, o aiškūs žodžiai – vengtini, jeigu apskritai įmanomi. Iš tiesų pats laikas Turkijai pasakyti visą tiesą. Turkams reikia aiškiai pasakyti, kad jie mūsų draugai ir daugelio sričių partneriai, bet jai prisijungti prie ES tiesiog neįmanoma.

Protingi Turkijos asmenys jau seniai pripažino, kad prisijungimas prie Europos Sąjungos nėra jų svarbiausias tikslas. Atsižvelgiant į Turkijos geografinę padėtį ir įvairiopus ryšius su Kaukazo tiurkų tautomis ir arabais, Turkija Artimuosiuose Rytuose užima svarbią strateginę padėtį. ES turėtų į tai atsižvelgti ir pripažinti Turkiją svarbia strategine partnere už jos ribų.

  Claudio Morganti (EFD), raštu. – (IT) Klausiu savęs, kaip gali būti, kad šiame pranešime neminimi daugybė esminių su Turkija susijusių klausimų, pirmiausia, pražūtinga Kipro padėtis. Šiaurinėje, Turkijos kontroliuojamoje šios salos dalyje, įprasta sistemingai pažeidinėti pagrindines teises ir Turkija siekia pateikti daugiau susitarimų, kurie, be abejonės, nepadės siekti norimo taikos proceso.

Kitas esminis mane stebinantis klausimas, kuris nėra tinkamai pabrėžiamas, – atkaklus Turkijos atsisakymas pripažinti praėjusiame amžiuje vykdytą armėnų genocidą. Dėl šių ir kitų priežasčių balsavau prieš šį pranešimą, nes lieku tvirtai nusistatęs prieš galimą Turkijos prijungimą prie Europos Sąjungos.

  Justas Vincas Paleckis (S&D), raštu. − Europos Sąjungai reikia Turkijos ir atvirkščiai. Svarbūs ne tik prekybiniai, ekonominiai ryšiai ir investicijos. Turkija, prieš beveik 100 metų atsisukusi veidu į Europą, gali ir turi tapti tuo tiltu, kuris jungtų mūsų žemyną su musulmonų pasauliu. Deja, tenka pripažinti, kad Turkijos stojimo į ES derybos sulėtėjo. ES laukia pažangos, ypač žmogaus teisių apsaugos, lyčių lygybės, žodžio, spaudos, religijos laisvių užtikrinimo srityje. Kitas svarbus klausimas – santykių su Kipru normalizavimas. Šis konfliktas turi būti išspręstas palankiai tiek Turkijai, tiek Kiprui. Svarbu, kad būtų siekiama taikaus konflikto sprendimo.

Įvykiai Šiaurės Afrikoje rodo, koks svarbus indėlis tenka Turkijai skleidžiant stabilumą ir demokratijos vertybes. Libijos, Egipto ir kitų arabų šalių žmonės žvelgia į Turkiją ir ES kaip į pavyzdį, kuriuo reikia sekti. Balsavau už pranešimą, nes jis gerai subalansuotas. Jame gerai atspindėta ES–Turkijos integracijos 2010 metų padėtis. Visuomet pritariau Turkijos narystei. Tačiau ši šalis privalėtų įgyvendinti Ankaros protokolą, nuveikti daugiau, ypač mažumų, moterų, spaudos laisvių, teisės viršenybės srityse.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šią Europos Parlamento rezoliuciją dėl 2010 m. Turkijos pažangos ataskaitos. Europos Komisijos metinė ataskaita rodo, kad Turkijos modernizacija siekiant demokratinės ir pliuralistinės sistemos, – lėtas ir skausmingas procesas, bet Turkijos vyriausybė, piliečiai ir pilietinė visuomenė jo siekia. Turkijoje vykstančios politinės rietenos dėl reformų nepalengvina siekio įgyvendinti Europos Sąjungos standartus, tačiau rodo įsipareigojimą siekti pokyčių ir modernizacijos. Pastarojo meto Viduržemio jūros regiono įvykiai rodo, kaip svarbu reformas ir padėtį vertinti laipsniškai, vengiant pernelyg supaprastintos pozicijos šiuo klausimu.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl 2010 m. Turkijos pažangos ataskaitos. Be kitų dalykų, svarbu tai, kad jame Turkijos vyriausybė raginama taikyti pasirašytus dvišalius readmisijos susitarimus, liekant neišspręstam ES ir Turkijos readmisijos susitarimo taikymo klausimui. Šis raginimas dar vertingesnis, atsižvelgiant į pastarojo meto Šiaurės Afrikos įvykius, dėl kurių Graikija atsidūrė imigracijos bangos centre. Tai laikas, kai, kad ir kur būtume ir kad ir kokia būtų mūsų padėtis, mums reikia pabrėžti imigracijos keliamus pavojus, su kuriais galime susidurti; negalime paprasčiausiai laukti ir stebėti, kaip kažkas jau vyksta. Turkija, būdama šalis kandidatė, su ES turėtų bendradarbiauti taip, kad kartu su Graikija ir kitomis valstybėmis narėmis, galėtume sustabdyti neteisėtai į ES patekti bandančių imigrantų srautą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Šiuo pasiūlymu dėl rezoliucijos dėl Turkijos atkreipiamas dėmesys į žmogaus teisių padėtį Turkijoje. Kaip teigiama pranešimo projekte, nuolatinė Turkijos ir Kipro santykių aklavietė, nepatikimas politinių partijų dialogas, kenkimas spaudos laisvei, moterų teisėms ir kitoms pagrindinėms teisėms – tik keletas iš veiksnių, sulėtinusių derybų dėl stojimo tempą. Šios derybos laikomos „ilgu procesu, kurio rezultatas dar nežinomas“. Manau, kad Turkijos prisijungimą prie Europos Sąjungos reikia laikyti strategine nauda abiem šalims: ES ir Turkijai. Todėl raginu Turkijos vyriausybę paspartinti reformas siekiant visiškai įvykdyti stojimo kriterijus.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Turkijos artinimas prie Europos Sąjungos tikslų buvo ir bus ilgas procesas. Todėl visada palaikiau ES ir Turkijos santykių glaudinimą laipsniškai įgyvendinant įvairių sričių partnerystes. Manau, kad kurti ilgalaikius lūkesčius dėl integracijos nėra gerai nei ES, nei Turkijai.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Nepaisant per diskusijas minėtos pažangos ir „pradžios“, vis dar esama problemų moterų, mažumų, nuomonės ir spaudos laisvės, socialinės pusiausvyros nebuvimo, skurdo, vaikų teisių, švietimo, teismų nepriklausomumo ir armijos kišimosi į politiką srityse.

Europos Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad nepaisant teisėkūros srities pažangos „aukšto rango ginkluotųjų pajėgų karininkai daug kartų padarė pareiškimus, viršydami savo kompetenciją, pirmiausia, dėl teismų“. Pranešime padaryta tokia išvada dėl teismų santvarkos: „Kai kurie svarbių bylų tyrimai ir toliau kėlė nerimą. Tai rodo būtinybę gerinti policijos ir žandarmerijos darbą, bet taip pat gerinti, viena vertus, policijos ir žandarmerijos, kita vertus, policijos ir teismų darbinius santykius.“

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Lieka dar daug neišspręstų klausimų dėl Turkijos pažangos rengiantis deryboms dėl jos stojimo į ES.

Pirmiausia, Kipro graikų ir turkų bendruomenės dar turi išspręsti uždelstą Kipro klausimą, o jį sprendžiant bus deramasi dėl Turkijos pajėgų pasitraukimo iš Kipro. Šios derybos šiuo metu atsidūrė keblioje padėtyje. Be to, didelių abejonių dar kyla dėl pačios šalies kultūros, kuri glaudžiai susijusi su musulmonų tradicijomis – jos šaknys susijusios toli gražu ne su Europos krikščionimis katalikais.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Nors šiame pranešime pateikiama aiški Turkijos pozicijos kritika, jame išlieka aiškus ketinimas leisti jai prisijungti prie Europos Sąjungos. Negalime to remti dėl daugelio priežasčių, rodančių, kad ši šalis neturi nieko bendra su likusia Europos Sąjungos dalimi: jos geografinė padėtis, religiniai įsitikinimai, militaristinis sprendimas tęsti Europos Sąjungos – Šiaurinės Kipro dalies okupaciją, spaudos laisvės nykimas, išraiškos laisvės ribojimas, diskriminacija religijos pagrindu ir moterų teisių pažeidimai Turkiją dar labiau atitolina nuo Europos Sąjungos.

Iki šios dienos ne musulmonų religijų atstovams negalima atidaryti šventyklų, siekti atversti į kitą tikėjimą, suformuoti dvasininkijos arba įsteigti juridinio asmens. Turkijos vyriausybė nenori laikytis svarbių Europos Sąjungos sutarčių ir protokolų ir pakankamai bendradarbiauti kontroliuojant nelegalią imigraciją. Dėl šių priežasčių balsavau prieš šį pranešimą.

  Bart Staes (Verts/ALE), raštu. – (NL) Visada rėmiau Turkijos prisijungimą prie Europos Sąjungos, jeigu būtų įvykdyti Kopenhagos kriterijai ir Turkija tinkamai priimtų acquis communautaire. Šiandien balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Turkijos pažangos ataskaitos. Šia rezoliucija perduodama aiški ir subalansuota politinė žinia Turkijos parlamento rinkimų išvakarėse. Turkija dėjo daug pastangų dėl narystės, įskaitant dalinę savo konstitucijos peržiūrą, civilių kariuomenės kontrolę ir dalinę teismų santvarkos reformą. Tačiau reikia imtis tolesnių veiksmų. Taip pat neabejotinai reikia paspartinti tempą. Europos Parlamentas atkreipia dėmesį į tai, kad būtina geriau užtikrinti žmogaus teises, įskaitant moterų ir mažumų teises, ir teismų sistemos nepriklausomumą. Be to, taip pat reikia pabrėžti išraiškos laisvės ir, pirmiausia, spaudos laisvės užtikrinimą, nes šioje srityje neseniai vėl darytas spaudimas suimti žurnalistus. Tačiau būtina skatinti Turkiją būti pavyzdžiu arabų pasauliui vykdant demokratizaciją. Todėl apgailestauju dėl to, kad įvairios valstybės narės trukdo derėtis dėl tam tikrų labai svarbių skyrių.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Parėmiau šį pranešimą, kuriame pripažįstami Turkijos atlikti konstituciniai pakeitimai, bet taip pat atkreipiamas dėmesys į problemines sritis, kaip antai Ankaros protokolo neįvykdymą. Europos Parlamentas, skatindamas Turkiją ir toliau įgyvendinti reformas, tikisi, kad bus patobulinti žmogaus teises ir lygybę reglamentuojantys teisės aktai, ir šie pakeitimai bus naudingi Turkijos piliečiams.

  Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Šis pranešimas dėl Turkijos pažangos labai aiškiai rodo iki šiol vykusio proceso trūkumus. Turkija aiškiai nespėja pateisinti vilčių. Jai taip pat neturėtų būti taikomos nuolaidos dėl prisijungimo, o jų neleisti taikyti ragino Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija ir Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas. Atsižvelgiant į tai, kritiškai reikėtų vertinti ir R. T. Erdoğano pasirodymą Vokietijoje, kur jis ragino turkus nesiekti integracijos. Tokios kalbos nepadeda geram bendradarbiavimui ir jomis paniekinamos Vokietijos ir Europos Sąjungos pastangos. Be to, dar daug ko reikia siekti Turkijos spaudos laisvės ir Kipro klausimo sprendimo srityse.

  Geoffrey Van Orden (ECR), raštu. – Nuolat rėmiau Turkijos prisijungimą, nors gerai žinojau rimtus susirūpinimą keliančius spręstinus klausimus. 2010 m. Turkijos pažangos ataskaita – protingai subalansuotas dokumentas. Balsavau už jį, nepaisydamas daugelio išlygų – ypač dėl Kipro klausimo, ir man labai gaila, kad nepritarta pakeitimams, kuriuose raginama įgyvendinti ES Tarybos pažadą nutraukti Šiaurinės Kipro dalies izoliaciją. Turkija turi atlikti pagrindinį vaidmenį, ji būti vartai tarp Vakarų ir Rytų ir jai turėtume siųsti palankius sveikinimo ženklus.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Balsavau už pranešimą dėl 2010 m. Turkijos pažangos ataskaitos, kuris pasirodė besąs akivaizdžiai nepalankus. Remiantis šiuo pranešimu, Turkija per pastaruosius penkerius metus, vykdydama reformas arba siekdama įgyvendinti stojimo į ES kriterijus, vargu ar padarė pažangą, kurią būtų verta minėti. Esama dar daugelio svarbių trūkumų žmogaus teisių, spaudos, nuomonės laisvės ir moterų teisių srityje. Būdamas Aukšto lygio grupės ryšiams su Kipro salos šiaurinės dalies turkų bendruomene narys, gerai žinau, kad tas pats pasakytina apie neišspręstą Kipro problemą.

  Joachim Zeller (PPE), raštu. – (DE) Balsavau už šį pranešimą, bet tai dariau tik dėl to, kad jame labai konkrečiai pasakyta, kad Turkijos derybose dėl stojimo į ES pažanga nepasiekta. Priešingai, iš esmės šiuo metu šios derybos sustojo ar netgi juda atgal piliečių ir žmogaus teisių, religijos, susirinkimų, spaudos laisvės paisymo ir Kipro klausimo sprendimo srityse. Iš tiesų, nauja Turkijos užsienio politikos kryptis, pvz., jos pozicija Irano ir Sirijos atžvilgiu, kelia abejonių dėl to, ar Turkijos ministras pirmininkas R. T. Erdoğan iš tiesų rimtai kalba apie artėjimą prie Europos Sąjungos. Be to, vis dar neaišku, kaip leidžiami milijardai eurų, Turkijai skiriami kaip pasirengimo narystei pagalba. Iš viso to galima daryti vienintelę išvadą, kad derybas dėl stojimo reikia sustabdyti. Turkija lieka viena iš svarbiausių ES partnerių. Tačiau sumanymas jai tapti visateise nare tampa iliuzija.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0157/2011

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Pritariu šiai rezoliucijai, nes esu įsitikinęs, kad Juodkalnija Balkanams turėtų tapti sėkmės stojant į ES pavyzdžiu, nes ji atitinka visas Europos Komisijos nustatytas sąlygas, kad galėtų prisijungti. Tačiau nerimą man kelia vyraujanti korupcija, pirmiausia statybų, privatizacijos ir viešųjų pirkimų sektoriuose, o dar didesnį nerimą kelia mažumų ir pažeidžiamiausių visuomenės grupių diskriminacija. Taip pat nerimą turėtų kelti žiniasklaidos nepriklausomumas.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. − Balsavau už šią rezoliuciją dėl Juodkalnijos europinės integracijos proceso. Europos Parlamentas pritaria Juodkalnijos daromoms reformoms ir vertina pasiektą pažangą europinės integracijos procese. Europos Vadovų Taryba 2010 m. gruodžio 17 d. priėmė sprendimą suteikti Juodkalnijai į Europos Sąjungą stojančios šalies kandidatės statusą. Palaikau rezoliucijoje išdėstytą apgailestavimą, jog šalies kandidatės statusas atsiejamas nuo teisės pradėti derybas. Svarbu, kad sprendimas pradėti šias derybas nebūtų be reikalo ar nepagrįstai atidėtas. Tikiuosi, kad derybos prasidės ne vėliau kaip paskelbus 2011 m. Komisijos pažangos ataskaitą, jei Juodkalnija pasieks reikšmingos pažangos siekiant Komisijos nustatytų kriterijų.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Europos Sąjunga tvirtai remia vykdant plėtrą padarytą pažangą, bet atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje šalių dar esama didelių problemų. Ši rezoliucija susijusi su Juodkalnija. Ją parėmiau, nes manau, kad ji gerai subalansuota: joje pabrėžiama tai, kad Juodkalnija padarė tikrą pažangą, ne tik ekonomikos srityje, bet ir kovodama su korupcija. Nors ji, žinoma, toliau turi dėti pastangas dėl narystės, manau, kad būtų teisinga jai suteikti tik oficialų į Europos Sąjungą stojančios šalies kandidatės statusą.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − Balsavau už šią rezoliuciją. Europos Vadovų Taryboje ne kartą buvo patvirtinta, kad Vakarų Balkanų ateitis yra susijusi su Europos Sąjunga, ir kad šio regiono augimas ir stabilumas yra ypatingai svarbus. Iš Juodkalnijos padarytos pažangos įvairiose srityse matosi, kad šalis rimtai atlieka pasirengimo Europinei integracijai darbus. Juodkalnijos vyriausybė ir opozicinės partijos bendrai sutaria dėl europinės integracijos ir teikia pirmenybę šiam klausimui. Iš ataskaitos taip pat matyti, kad Pasirengimo narystei pagalbos priemonės (PNPP) parama Juodkalnijoje tinkamai įgyvendinama, atliktos ženklios teisminės ir administracinės reformos. Juodkalnija sėkmingai vykdo regioninį bendradarbiavimą ir yra konstruktyvi regioninė partnerė bei atlieka stabilizuojantį vaidmenį Vakarų Balkanų regione.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Šiame pranešime išdėstomos priežastys, dėl kurių Europos Sąjunga neturėtų norėti, kad Juodkalnija prie jos prisijungtų. Nesuvaldoma korupcija, besitęsianti socialinė moterų ir keleto etninių mažumų diskriminacija, žiniasklaidos pliuralizmo standartai, kurie gerokai žemesni už Europos Sąjungos lygį, ir įsigalėjęs šios šalies ekonominio ir politinio pobūdžio organizuotas nusikalstamumas.

Be to, netgi negaliu paremti Tarybos pradinės pozicijos dėl Balkanų šalių prisijungimo prie ES. Politiniu ir strateginiu požiūriu absurdiška manyti, kad buvusios Jugoslavijos šalys neišvengiamai turi prisijungti prie Europos Sąjungos. Atrodo, kad į pastarojo meto patirtį mūsų aukščiausiojo lygmens institucijos neatsižvelgia. Bandymas bet kokia kaina paspartinti plėtrą, įskaitant ekonomiškai silpnų ir politiškai nestabilių šalių prijungimą, neabejotinai nepadėjo stiprinti Europos Sąjungos projekto. Iš tiesų jos struktūrą tai susilpnino, sulėtino sprendimų priėmimą ir komplikavo esminių mūsų žemyno gyvenimo bendros politikos sričių vystymą.

Todėl balsavau prieš šį pranešimą, kuriame, nors pabrėžiamos daugeriopos Juodkalnijos prisijungimo problemos, išlaikomas pagrindinis sumanymas šiai šaliai suteikti galimybę prisijungti prie ES.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Palankiai vertinu Juodkalnijos vyriausybės ir opozicinių partijų dėl europinės integracijos parodytą susirūpinimą ir įsipareigojimą. Šio proceso rezultatai – šios šalies teisinės ir konstitucinės sistemos sukūrimas, kuris beveik užbaigtas, kaip ir pradėtos ekonominės reformos. Tačiau daugelį sričių dar reikia tobulinti, įskaitant korupciją, organizuotą nusikalstamumą, diskriminaciją ir spaudos laisvę. Šią šalį norėčiau paraginti toliau eiti šiuo keliu ir, tikiuosi, greitai bus pradėtos derybos.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Juodkalnija parodė, kad ji nori toliau siekti europinės integracijos. Palankiai vertinu jos lyderių ryžtą ir šioje šalyje vykusius pokyčius, kuriais siekta šią šalį priartinti prie Europos Sąjungos standartų, pirmiausia demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės principo paisymo srityse.

Nepaisant jos padarytos pažangos, vis dar aišku, kad šiai šaliai reikia šį bei tą nuveikti, kad ji būtų pasirengusi prisijungti prie Europos Sąjungos. Tikiuosi, kad toliau jausime Juodkalnijos ryžtą veikti ir kad, užuot formaliai susiliejusi su ES, ji iš tiesų pagerins savo žmonių gyvenimo sąlygas ir savo institucijų veiklą, kad ši šalis taptų klestinti.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Europos Sąjungos institucijos keletą kartų pripažino susidomėjimą strategine ES plėtra, kad prisijungtų Balkanų šalys. Naujų valstybių prisijungimas priklauso nuo įvairių veiksnių. Pirmasis – valstybės išreikštas susidomėjimas stojimu, po kurio įsipareigojama laikytis pagrindinių piliečių teisių rinkinio. Juodkalnijos Respublikai išreiškus susidomėjimą prisijungti prie ES, 2010 m. gruodžio 17 d. Taryba nusprendė šiai šaliai suteikti šalies kandidatės statusą. Iš tiesų, kaip teigiama šiame pranešime, Juodkalnija vykdė daugybę reformų, pirmiausia sukūrė naują teisinę ir konstitucinę sistemą ir sistemą kovai su korupcija. Nepaisant to, esama sričių, kuriose reikia siekti didesnės pažangos, kaip antai spaudos laisvės ir pagarbos nevyriausybinių organizacijų atliekamam darbui. Balsuoju už šią Europos Parlamento rezoliuciją dėl Juodkalnijos europinės integracijos proceso, kurioje rekomenduojama šį procesą paspartinti. Norėčiau paraginti Juodkalnijos valdžios institucijas toliau dėti pastangas įgyvendinti nustatytus tikslus, nes ši šalis – svarbi ES kaimynė, su kuria norėtume bendradarbiauti.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Juodkalnijos atveju darosi aišku, kad ES plėtros kryptimi ir prasme siekiama patenkinti didžiausių ES šalių sumanymus ir įgyvendinti jų interesus, kurie naudingi jų didžiulėms bendrovėms: būtent, padėti plėsti rinką, suteikti galimybių patekti į geostrategines vietoves ir jas kontroliuoti, suteikti galimybę leisti išnaudoti fizinį darbą, toliau siekiant nuvertinti visų ES šalių darbo jėgą. Kadangi periferiniai regionai, sukurti dėl keleto vienas po kito ėjusių plėtros procesų, išnaudoti, būtina sukurti kitus. Šiandien Juodkalnijos žmonėms daug žadama, kaip kitiems žadėta anksčiau ir žadama dabar. Tačiau kaina aukšta, ir ji tik iš dalies atskleista. Šiuo konkrečiu atveju svarbu nepamiršti, kad Jugoslaviją išformavo NATO ir ES valstybės, kurios šiandien Juodkalniją siekia privilioti prisijungti prie šį procesą tęsiančios ES.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Susiduriame su dar vienu visiško Jugoslavijos ir to, kas iš jos liko, išskaidymo epizodu. Šį kartą atėjo Juodkalnijos eilė. Didžiosios NATO ir ES valstybės, padedant Tarptautiniam valiutos fondui ir Pasaulio bankui, Jugoslavijai taikiusios didžiules varžančias ekonomines ir finansines priemones, parėmė etninį padalijimą, pasibaigusį karu ir skubotu naujų „suverenių valstybių“ kūrimu.

Būsima Juodkalnijos integracija į ES – šio proceso tąsa ir socializmo laimėjimų puolimas siekiant patenkinti ekonominių ir finansinių interesų grupių interesus išnaudojant darbo jėgą, naudojant rinką ir šių šalių geostrategines vietoves bei gamtinius išteklius.

Dabar žadama labai daug. ES vilioja milijonais eurų vadinamosios „pagalbos“ ir vystymuisi skirtomis lėšomis. Tačiau kiek tai kainuos ir kada ši pagalba bus suteikta, jeigu apskritai ji bus suteikta?

Mūsų patirtis 25 metus trukusios Portugalijos kapitalistinės integracijos į ES atveju rodo, kad žadėta pažanga niekada nepasiekiama. Pasiekiama tik tiek, kad sunaikinama gamyba ir užimtumas, išnaudojami darbininkai, sunaikinamos viešosios paslaugos, įsiskolinama ir atsiranda priklausomybė nuo užsienio šalių. Todėl turime abejonių dėl šio proceso.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Europos Sąjungos plėtros procesas vyksta tik geografiniu lygmeniu ir, kaip jau sakiau Europos Parlamente, Taryba skubotai valstybėms suteikia stojančios šalies kandidatės statusą prieš šalims įgyvendinant demokratinius kokybės standartus, kuriais būtų bent priartėjama prie iš esmės tinkamo lygio. Korupcija, kontrabanda, organizuotas nusikalstamumas ir spaudos laisvės pažeidimai – tik keletas iš veiksnių, dėl kurių esu priverstas manyti, kad Juodkalnijai dar toli iki Europos Sąjungos. Šių priežasčių, regis, tikrai pakanka, kad būtų galima neparemti šios rezoliucijos, kurioje pateikiamos Balkanų europinės ateities gairės, nepaisant akivaizdžių šio regiono problemų.

  Jiří Havel (S&D), raštu. – (CS) Sprendimas Juodkalnijai suteikti šalies kandidatės statusą buvo pirmiausia politinis. Tikriausiai Juodkalnijai tokio sprendimo būtų reikėję laukti ilgiau, jeigu dėl Albanijos nebūtų spręstas tas pats klausimas. Tačiau šis palyginimas, žinoma, naudingas Juodkalnijai. Nepaisant to, daugelis abejonių dėl Juodkalnijos „perkeliami“ iš vieno metinio pranešimo į kitą, ir iš Europos Komisijos pareiškimo matome, kad politinio pobūdžio svarstymai dėl šios šalies biurokratijos, teismų nepriklausomumo, organizuoto nusikalstamumo ir aplinkosaugos klausimų dabar yra „įprastas dalykas“. Nematyti esminės pažangos kovojant su išsikerojusia korupcija. To negalime neįvertinti. Tokiomis aplinkybėmis gera mintis Juodkalnijai suteikti šalies kandidatės statusą, nenustatant derybų dėl stojimo pradžios datos. 2005 m. ES jau priėmė panašų sprendimą Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos atveju. Skirtumas toks, kad norint, jog Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija galėtų įveikti susidariusias kliūtis, reikia dviejų valstybių susitarimo. O Juodkalnijos likimas – jos pačios rankose. Manau, kad visa tai labai aiškiai pareikšta per neseniai vykusias Hermano van Rompuy, José Manuelio Barroso ir Jerzy Buzeko bei naujojo Juodkalnijos lyderio, jauniausio pasaulio premjero Igorio Lukšićo, derybas. Niekas nenori būti vedžiojamas už nosies per ilgai. Tai taip pat pasakytina apie šalį, kuri, nepaisant to, kad nepriklauso ES, jau daugelį metų naudoja eurą kaip nacionalinę valiutą.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. − Balsavau už šį dokumentą, kadangi Juodkalnijos vyriausybė ir opozicinės partijos bendrai sutaria dėl europinės integracijos ir teikia pirmenybę šiam klausimui, nes dėl to nuo šalies nepriklausomybės paskelbimo padaryta didelė pažanga vykdant reformas. Palankiai vertinu tai, kad buvo suteiktas Juodkalnijai į ES stojančios šalies kandidatės statusas, taip pat Juodkalnijos piliečiams galimybė keliauti be vizų (visiškas vizų režimo liberalizavimas) į ES Šengeno teritoriją. Džiaugiuosi, kad beveik yra baigtas šalies teisinės ir konstitucinės sistemos kūrimo procesas, padaryta didelė pažanga priimant svarbius teisės aktus kovos su korupcija srityje, taip pat teisminės sistemos reformos pažanga. Tačiau vis dar būtina vykdyti tolesnes reformas viešojo administravimo sektoriuje, stiprinti vietos lygmens administracijos žmogiškuosius išteklius, kovoti su organizuotu nusikalstamumu, o ypač pinigų plovimu ir kontrabanda, o žiniasklaidos sektorius turi veikti išvengdamas politinio įsikišimo, yra būtina garantuoti reguliavimo institucijų nepriklausomumą.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šią rezoliuciją, kuria skatinama Juodkalnijos integracija į Europos Sąjungą, nes visi matėme, kad ši šalis padarė žymią pažangą vykdydama tinkamus procesus ir priimdama tinkamas priemones.

Tai būtini žingsniai ne tik norint prisijungti prie ES, bet ir norint sukurti teismų, piliečių ir socialinę struktūrą šalyje, kuri turi vystytis laikantis taisyklių ir siekiant bendro augimo įvairiuose administravimo lygmenyse.

Juodkalnija jau pradėjo svarbias reformas, padedančias judėti tinkama linkme, kurios taip pat apima administracinės struktūros, kuri ateityje padės veiksmingai naudoti šiai šaliai labai praversiančias struktūrinių fondų lėšas, kūrimą.

Prieš pradedant labai laukiamas derybas, daugelis kolegų EP narių ir aš tikimės, kad Juodkalnijos piliečiams bus sukurtos tinkamos sąlygos, sunaikinta korupcija ir pasklis iniciatyvos, kuriomis bus siekiama demokratijos augimo.

  Monica Luisa Macovei (PPE), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją dėl siekimo pripažinti Juodkalnijos pažangą siekiant integracijos į Europos Sąjungą ir pabrėžiu, kad reikia siekti įgyvendinti likusius tikslus, nes jie naudingi Juodkalnijos piliečiams. Rengiant šią rezoliuciją Užsienio reikalų komitete, prie jos prisidėjau pateikdama pakeitimus dėl teismų sistemos veiksmingumo ir nuspėjamumo. Visų teismo sprendimų skelbimas ir teisėtvarkos sistemos vienijimas turėtų būti laikomi svarbiausiais dalykais, siekiant užtikrinti visuomenės pasitikėjimą ir nuspėjamą teismų sistemą. Didesnis teismų finansavimas, kad šie galėtų sparčiau ir veiksmingai dirbti, ir nuoseklios teisėjų mokymo priemonės taip pat būtini. Reikia vertinti, ar veiksmingai naudojamos ES lėšos, skirtos teisinės sistemos reformai vykdyti ir kovai su korupcija finansuoti. Būtina užtikrinti teisinės valstybės principo taikymą visoje šalyje, kad ji galėtų siekti politinės ir demokratinės pažangos.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuriame palankiai vertinama, kad Juodkalnijos vyriausybė ir opozicinės partijos bendrai sutaria dėl europinės integracijos ir teikia pirmenybę šiam klausimui, nes dėl to nuo tada, kai buvo paskelbta šalies nepriklausomybė, padaryta didelė pažanga vykdant reformas, ir kuriame palankiai vertinama nauja politinė Podgoricos valdžia ir nauja vyriausybė raginama toliau tęsti Juodkalnijos europinės integracijos procesą ir pagreitinti reformas, kurias vykdant būtų siekiama vykdyti Kopenhagos kriterijus. Joje taip pat pritariama Europos Vadovų Tarybos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimui suteikti Juodkalnijai į Europos Sąjungą stojančios šalies kandidatės statusą, tačiau apgailestaujama, kad šalies kandidatės statusas atsiejamas nuo teisės pradėti derybas, ir pabrėžiama, kad sprendimas jas pradėti neturėtų būti be reikalo ar nepagrįstai atidėtas bei tikimasi, kad derybos prasidės ne vėliau kaip paskelbus 2011 m. Komisijos pažangos ataskaitą, jei Juodkalnija pasieks reikšmingą pažangą siekiant Komisijos nustatytų kriterijų.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šioje rezoliucijoje remiamas Juodkalnijos žmonių įsipareigojimas vykdyti Kopenhagos kriterijus ir siekti spartesnio privatizavimo. Europos Sąjunga paversta agresyvia pretenzinga liberalia doktrina. Nenoriu nė dalies šio pranešimo. Balsuosiu prieš jį.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Būdama kandidatė ateityje įstoti į ES, Juodkalnija parodė norą siekti įstoti į ES, jos lyderiams demonstruojant ryžtą ir šioje šalyje vykdant pokyčius, kuriais siekiama ją priartinti prie Europos Sąjungos reikalavimų, pirmiausia demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės principo paisymo srityse. Tačiau, nepaisant padarytos pažangos, to dar negana, ir Juodkalnija toliau turi dėti pastangas, kol bus pasirengusi prisijungti prie Europos Sąjungos. Tikiuosi, kad toks ryžtas toliau bus naudingas ir kad Juodkalnija iš tiesų prisijungs prie ES, kad savo žmonėms galėtų suteikti geresnes gyvenimo sąlygas ir pagerintų savo valdžios institucijų veiklą, siekdama tapti geresne valstybe.

  Willy Meyer (GUE/NGL), raštu. – (ES) Palankiai vertinu siūlymą pradėti diskusijas dėl Juodkalnijos prisijungimo prie ES, nes iš esmės palankiai vertinu plėtrą. Nepaisant to, negalėjau balsuoti dėl šios rezoliucijos, nes Europos Komisija Juodkalnijos reikalauja atlikti daugybę reformų, kurios suderinamos su neoliberalia ES politika, kaip antai privatizuoti viešąjį sektorių ir įgyvendinti švietimo sistemos reformas. Dėl šių priežasčių susilaikiau balsuojant dėl šio pranešimo.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Nuo nepriklausomybės atgavimo 2006 m. Juodkalnija aiškiai rodė norą prisijungti prie Europos Sąjungos: 2006 m. oficialiai įvestas euras, o 2010 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas. Juodkalnijos stojimas į Europos Sąjungą šiai šaliai suteiks daugiau politinio, ekonominio ir socialinio stabilumo ir padidins Balkanų regiono stabilumą. Iš tiesų, palankiai vertinu Juodkalnijos pastangas tapti naudinga partnere vykdant regioninį bendradarbiavimą, ypač dėl įvairių regioninių susitarimų, kuriuos ji sudarė su savo kaimynėmis readmisijos, ekstradicijos, teismų ir policijos veiklos srityse. Taikos ir stabilumo didinimas naudingas ne tik šiam regionui, bet ir visai Europos Sąjungai.

Todėl raginu kuo greičiau pradėti derybas dėl stojimo, pirmiausia dėl to, kad 2010 m. pabaigoje Europos Vadovų Taryba Juodkalnijai suteikė į Europos Sąjungą stojančios šalies kandidatės statusą. Juodkalnijai gerai sekasi įgyvendinti stojimo kriterijus, nors jai dar reikia daryti žymią pažangą, pirmiausia sprendžiant korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo, informacijos laisvės ir lyčių lygybės klausimus.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Nors Užsienio reikalų komitetas palankiai vertina Europos Vadovų Tarybos sprendimą Juodkalnijai suteikti į ES stojančios šalies kandidatės statusą, šioje šalyje dar esama rimtų problemų dėl korupcijos, pirmiausia, statybų, privatizavimo ir viešųjų pirkimų sektoriuose. Taip pat ji dar turi problemų mažumų ir neapsaugotų grupių srityse. Būtų teisinga prižiūrėti, kaip įgyvendinamos (jeigu įgyvendinamos) Europos Parlamento rekomendacijos Juodkalnijai. Manau, kad tokios šalies, kaip Juodkalnija, stojimas į ES šiai gali būti tik naudingas.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Nuolat kyla įtampa, kurią ne visada lengva suderinti, žmogaus teisių paisymo ir kitų nacionalinių interesų (galbūt karinių arba ekonominių) derinimo srityje. Netgi Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga kartais peržengia šią plonytę liniją, kaip matome pilietinių laisvių ir duomenų apsaugos pažeidimų kovojant su terorizmu atvejais. Todėl ES turi tvirčiau ir sistemingiau ginti žmogaus teises ES ir ne ES. Sakydamas ne Europos Sąjungoje, turiu galvoje pirmiausia krikščionių mažumų apsaugą musulmoniškose šalyse ir Azijoje. Todėl balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Šiandien Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Juodkalnijos europinės integracijos proceso. ES plėtra į Vakarų Balkanų valstybes patvirtinta Atėnuose 2003 m., todėl Europos Parlamentas išreiškė viltį, kad derybos dėl stojimo prasidės dar iki šių metų pabaigos. Minėtoje rezoliucijoje dėmesys atkreipiamas į tai, kad stipriai pagerėjo Juodkalnijos politinė ir socialinė padėtis, bet taip pat ir į šios šalies teigiamą požiūrį į Europos Sąjungos integraciją.

Deja, Juodkalnija dar neįveikė korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo problemų. Mano nuomone, labai svarbi ir iki šiol neišspręsta problema – etninių grupių ir moterų, kurioms nepakankamai atstovaujama priimant sprendimus ir viešojo administravimo srityje, diskriminacija. Dar viena teigiama savybė – šios šalies kova su cenzūra ir jos pastangos užtikrinti išraiškos laisvę. Tačiau vis dar pranešama apie žurnalistų ir aktyvistų užpuolimus.

  Justas Vincas Paleckis (S&D), raštu. − ES integracija – esminis Juodkalnijos pažangos variklis. Per 12 pastarųjų mėnesių ši šalis pasiekė daug: sėkmingai vykdė struktūrines ir ekonomines reformas, veiksmingai kovojo su korupcija, organizuotu nusikalstamumu. Juodkalnijoje gerai sugyvena tautinės mažumos, šalis sėkmingai skatina gerus kaimynystės ryšius. Todėl ES ir Juodkalnija pasirašė Stabilumo ir asociacijos susitarimą. Balsavau už šią rezoliuciją, nes joje teisingai nurodomi tolimesni žingsniai reformuojant Juodkalniją. Reikia siekti pažangos teisinės valstybės kūrime, toliau vykdyti administracines reformas, gerinti valstybės tarnautojų pajėgumus, pakeisti rinkimų įstatymą, stiprinti pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą. Svarbu šaliai neprarasti įgyto pagreičio ir tęsti pradėtus darbus.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) 2010 m. gruodžio mėn. Juodkalnija tapo viena iš oficialių į Europos Sąjungą stojančių šalių kandidačių, bet tuomet nenustatyta data, kada bus pradėtos tinkamos derybos. Palaikau šios rezoliucijos dvasią, kad Juodkalnijos vyriausybė giriama dėl to, kad pirmenybę ji teikia su integracijos procesu susijusioms reformoms, ir, nepaisant dar spręstinų problemų, išreiškiama viltis, kad oficialios derybos bus pradėtos per metus. Kalbant apie Balkanų artinimą prie Europos Sąjungos, Juodkalnija – šalis, kurios socialinė ir politinė padėtis geriausia. Todėl balsavau už šią rezoliuciją, nes manau, kad Juodkalnijos ir kitų Balkanų šalių prisijungimas prie ES yra strategiškai svarbus Europos Sąjungai norint užtikrinti šio regiono stabilumą, ES vystymąsi ir dėl regiono turimų išteklių.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Pripažįstu Juodkalnijos dėtas pastangas, pirmiausia dėl teisinių reformų, kovojant su korupcija ir įvairiomis diskriminacijos formomis, bet norėčiau pabrėžti, kad šį darbą reikia tęsti ir stiprinti. Tačiau yra dar daugybė klausimų, kuriems reikia skirti ypatingą dėmesį. Pirmiausia turiu galvoje ekonominius klausimus ir poreikį siekti naujų struktūrinių pokyčių, nepaisant to, kad ekonominės reformos buvo sėkmingos, o tai parodė finansų krizė. Norėčiau pateikti paskutinę pastabą apie tai, kas man svarbu: poreikį gerinti Europos Parlamente rengiamų teisės aktų kokybę.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Apskritai, šis pranešimas geras ir gerai subalansuotas. Jame atkreipiamas dėmesys į visas svarbias politikos sritis. Juodkalnija, kuri šalimi kandidate tapo 2010 m. gruodžio mėn., dar laukia, kol bus pradėtos derybos. Šio pranešimo 2 dalyje dėl to pateikiamos kritinės pastabos: „apgailestauja, kad šalies kandidatės statusas atsiejamas nuo teisės pradėti derybas, ir pabrėžia, kad sprendimas jas pradėti neturėtų būti be reikalo ar nepagrįstai atidėtas“. Pranešėjas tikisi, kad derybos bus pradėtos parengus 2011 m. pažangos ataskaitą. Keletas įdomių šio pranešimo dalių – dėl Pasirengimo narystei pagalbos priemonių (PNPP) (5 dalis), korupcijos (8 dalis), laisvos prieigos prie informacijos (10 dalis), organizuoto nusikalstamumo (14 dalis) ir nediskriminavimo (17–22 dalys). Daugelis šio pranešimo dalių skirtos nediskriminavimo klausimui ir jame aptariami visi svarbūs jo aspektai – romų, aškalių ir egiptiečių klausimai (17 ir 22 dalys), LGBT (17 dalis), moterų ir smurto šeimoje klausimai (17–19 dalys), etniniai klausimai (21 dalis) ir pilietinės visuomenės klausimai (5, 10, 23, 24 ir 32 dalys). Apskritai, šiame pranešime labai palankiai vertinamas pilietinės visuomenės organizacijų vaidmuo, ir šiam klausimui skiriama daug pranešimo dalių. Svarbiausios – 23, 24 ir 32 šio pranešimo dalys.

Šiose pranešimo dalyse Europos Parlamentas „pakartoja, kad siekiant užtikrinti demokratiją labai svarbu, jog veiktų aktyvios ir nepriklausomos pilietinės visuomenės organizacijos“ ir „ragina Juodkalnijos vyriausybę glaudžiai bendradarbiauti ir vykdyti nuolatinį dialogą su NVO“.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Nuo 2010 m. gruodžio 17 d, kai Juodkalnija oficialiai tapo į Europos Sąjungą stojančia šalimi kandidate, šios šalies vyriausybė iš karto pirmenybę ėmė teikti reformoms, galinčioms paspartinti Europos Sąjungos integraciją.

Šiai šaliai dar reikia išspręsti kai kurias problemas, kaip antai vykdyti rinkimų, viešojo administravimo ir teisinės sistemos reformas, bet šiame pranešime aiškiai pareiškiama, kad Juodkalnija daro pažangą. Italija visiškai remia Europos Sąjungos su šia šalimi siejamus siekius, nes mano, kad Juodkalnijos ir Vakarų Balkanų prisijungimas atitinka pagrindinius ES interesus skatinti esminio mūsų žemyno geografinio regiono stabilumą, regioninį bendradarbiavimą ir vystymąsi.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje aptariama tai, kad Juodkalnija tapo stojimo į Europos Sąjunga šalimi kandidate. Jame taip pat pabrėžiami lygybės ir korupcijos klausimai, kuriuos Juodkalnija turi spręsti, ir ši šalis raginama imtis priemonių šioms problemoms spręsti.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes pranešime gana aiškiai pareiškiama, kad nuo nepriklausomybės atgavimo 2006 m. Juodkalnija padarė žymią pažangą vykdydama vidaus reformas. Tačiau negalime nepastebėti to, kad šioje šalyje, kaip visada, esama rimtų problemų korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo, išraiškos laisvės ir diskriminacijos srityse. Tačiau šiame pranešime taip pat paaiškinama, kad Juodkalnijos vyriausybė pasirengusi veiksmingai spręsti šių probleminių sričių klausimus, ir yra parengusi tinkamų priemonių paketą.

  Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad Juodkalnijos europinės integracijos procesu patenkinami esminiai Europos Sąjungos interesai, būtent, skatinti ir siekti užtikrinti esminio mūsų žemyno geografinio regiono stabilumą ir vystymąsi. Taip pat šis prisijungimas gali padėti didinti kovą su organizuotu nusikalstamumu, atsirandančiu Balkanų regione. Taip pat reikia pabrėžti, kad Balkanų šalis artinant prie Europos Sąjungos Juodkalnija seniai savo viduje sutarė dėl požiūrio į Europos Sąjungą ir parodė brandų požiūrį, taip pat kad yra linkusi taikytis su kaimyninėmis šalimis.

Pranešimas: Lívia Járóka (A7-0043/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes, laikantis Europos integracijos vertybių, siekiant gerbti žmogaus teises reikia, kad ES nebūtų išankstinio nusistatymo ir diskriminacijos. Šią diskriminaciją apsunkina dabartinė ekonomikos krizė, ir romų tautybės gyventojų integracija turėtų būti vertinama kaip bendra Europos institucijų, valstybių narių ir regionų atsakomybė, kurie turėtų naudoti visus turimus išteklius, kad ES išspręstų šį klausimą.

Komisija šiame procese turėtų imtis vadovaujamo vaidmens ypač skirdama dėmesį techninės pagalbos prašymams, ir visų svarbiausia, pateikdama strategiją, kurioje kaip prioritetinės sritys būtų numatytas žmogaus teisių gynimas, teisė į švietimą ir mokymą, kultūrą, užimtumą, sportą, tinkamą būstą, sveikatos apsaugą ir geresnes sanitarines sąlygas romų tautybės gyventojams. Be to, reikia stengtis, kad, pradedant jauniausiais šios bendruomenės nariais, kuo daugiau romų dalyvautų politiniame ir pilietiniame visuomenės gyvenime.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. − Balsavau už šią rezoliuciją dėl ES strategijos dėl romų įtraukties. Romai yra didžiausia Europos tautinė mažuma, tačiau ji yra ir labiausiai izoliuota ir todėl beveik visiškai atkirsta nuo šalių ekonomikos visuomenės grupė. Pritariu pranešėjos nuomonei, kad romų integracija yra būtina investicija, nes pigiau integruoti romus negu išlaikyti prastas standartines socialines ir ekonomines sąlygas, kuriomis jie gyvena. Kitas svarbus aspektas, kurį norėčiau pabrėžti, yra tai, jog bendra romų įtrauktis yra iš esmės žmogaus teisių klausimas. Didelė Europos romų dalis gyvena standartų neatitinkančiomis sąlygomis – jie beveik visiškai atskirti nuo ekonominio gyvenimo, todėl negali pasinaudoti pagrindinėmis žmogaus teisėmis, taigi jų socialinės įtraukties skatinimas negali būti laikomas tik bendros politikos korektūros klausimu, ši problema turi sprendžiama siekiant užtaisyti vieną iš didžiausių konstitucinių ir žmogaus teisių spragų Europoje. Europos Parlamentas, patvirtindamas šią strategiją, žengė pirmą žingsnį link romų socialinės ir ekonominės įtraukties skatinimo, dabar Taryba ir Komisija privalo imtis reikiamų veiksmų, kad ši strategija būtų sėkmingai įgyvendinama.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Europos Sąjungoje gyvena maždaug 10–12 mln. romų. Daugelis jų kenčia dėl diskriminacijos ir socialinės atskirties. Dauguma jų yra Europos piliečiai, ir ES privalo sukurti jų integracijos strategiją. Todėl aš balsavau už šį dokumentą. Jame numatytas pagrindinėmis lygybės, galimybės naudotis teisėmis, nediskriminavimo ir lyčių lygybės vertybėmis pagrįstas veiksmų planas, panaudojant jau esančius struktūrinius fondus.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − Romų padėtis ES yra pakankamai sudėtinga. Didelė dalis Europos romų, kurių yra apie 10-12 milijonų, kenčia nuo nuolatinės diskriminacijos ir patiria didelę socialinę, kultūrinę ir ekonominę atskirtį, žmogaus teisių pažeidimus. Be to, didžioji dalis romų bendruomenės gyvena regionuose, kurie ekonomiškai ir socialiai yra vieni iš prasčiausiai išsivysčiusių Sąjungoje, todėl romų vaikai dažnai neturi prieigos prie švietimo ir mokymo sistemų, kas ateityje nulemia jų diskriminaciją darbo rinkoje ir užkerta kelią integruotis į visuomenę. Europos Sąjungoje yra sukurta daug naudingų priemonių, mechanizmų ir fondų, skatinančių romų įtrauktį, tačiau jie taikomi įvairiose politikos srityse, dėl ko jų poveikis ir nauda išlieka riboti. Pritariu, kad valstybės narės turi geriau įgyvendinti ES strategiją dėl romų įtraukties ir užtikrinti visapusišką visų susijusių direktyvų ir kitų ES teisės aktų perkėlimą ir taikymą, užkertant kelią romų segregacijai ir diskriminacijai.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Vadovaujantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija draudžiama diskriminuoti dėl lyties, rasės, spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių savybių, kalbos, religijos ar įsitikinimų, politinių ar kitokių nuomonių, priklausymo tautinei mažumai, sveikatos, gimimo, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos ir tautybės. Europoje gyvena maždaug 10–12 mln. romų, daugelis jų yra Europos piliečiai, kurie kenčia dėl sisteminės diskriminacijos ir netoleravimo. Už romų tautybės integraciją yra atsakingos visos valstybės narės ir Europos institucijos.

Pranešime valstybės narės raginamos bendradarbiauti su Europos Sąjunga ir romų bendruomenės atstovais siekiant plėtoti integruotą politiką, naudoti Europos Sąjungoje turimus išteklius remiantis dabartiniais struktūriniais fondais, remti romų bendruomenės integraciją, nes kur kas mažiau kainuoja integruoti romus, nei išlaikyti dabartinę nesaugią socialinę ir ekonominę padėtį. Prie darnios romų bendruomenių integracijos turi prisidėti visi: patys romai ir bendruomenė, kurioje jie gyvena. Todėl šiam pranešimui pritariau.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Tai, kad L. Járóka pranešimui pritarė dauguma parlamentarų, reiškia papildomą politinį signalą, kad Europos Sąjunga žino apie savo atsakomybę šios didžiausios ir labiausiai persekiojamos Europoje etninės mažumos atžvilgiu. Pranešime pabrėžiamos prioritetinės sritys, kurios turi būti įtrauktos į strategiją, pvz., kova už tai, kad būtų gerbiamos pagrindinės romų tautybės žmonių teisės. Strategijoje pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas išsilavinimui, bet taip pat turi būti užkirstas kelias ekstremaliai socialinei atskirčiai, kad būtų išvengta pasikartojančios nelygybės. Galiausiai strategijoje turi būti numatyti nauji būdai suteikti tikras galimybes patekti į darbo rinką ir gauti prieinamą, sveiką būstą.

Dabartinis iššūkis, kaip paminėta pranešime, yra užtikrinti, kad būtų panaudotos visos ES lėšos ir kad jos būtų naudojamos romų tautybės žmonių naudai. Išties, priemonių turime, bet jos naudojamos ypač prastai.

Romų įtrauktis yra Europos reikalas. Dabar, remdamasi mūsų balsavimu, Europos Komisija turi parengti galutinius projekto siūlymus. Gerbdama subsidiarumo principą Europos Sąjunga turi visiškai vykdyti savo, kaip varančiosios jėgos, vaidmenį ir visais lygmenimis suvienyti visas susijusias šalis, kad padidintų naudingą ES fondų poveikį ir galiausiai Romai taptų visaverčiais Europos piliečiais.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Iš esmės pranešime dėl romų įtraukties neatsižvelgiama į romų socialinės integracijos sunkumus, jei atkreiptume dėmesį į tai, kad dažnai būtent romų bendruomenė nenori integruotis į socialinę kitų šalių struktūrą.

Šio kultūrinio reiškinio negalima neigti ar ignoruoti: romai turi savas tradicijas ir gyvenimo papročius, dėl kurių jiems sunku integruotis į socialinę aplinką, pasižyminčią visiškai kitokiais procesais, gyvenimo būdu ir įpročiais. Todėl faktas yra tai, kad romų integracijos politikai reikės įveikti šią kliūtį – sužadinti jų tikrąjį troškimą ir norą integruotis.

Atidėjus į šalį sociologinius svarstymus, turiu priminti, kad dėl šių ir kitų sunkumų pranešimuose dėl romų bendruomenių pasiūlytoms politikoms reikės milžiniškų ES ir valstybių narių lėšų, o galiausiai norimas rezultatas vis tiek nebus pasiektas. Kalbant tiesiai šviesiai, būtent tai ir vyko iki šiol, ir nėra jokio pagrindo tikėti, kad padėtis pasikeis. Todėl balsavau prieš šį pranešimą.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. − Balsavau už šį pranešimą, nes Europoje gyvenantiems romams yra reikalinga Europos Sąjungos (ES) parama. ES strategijoje dėl romų įtraukties siūloma nustatyti privalomus minimalius švietimo, užimtumo, būsto ir sveikatos priežiūros standartus. Vis dėlto, didelė Europos romų dalis gyvena standartų neatitinkančiomis sąlygomis – jie beveik visiškai atskirti nuo ekonominio gyvenimo, todėl negali pasinaudoti pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Taigi, Europos Parlamentas siūlomoje strategijoje pirmenybę teikia romų įdarbinimui, švietimui, būstui, socialinės apsaugos gerinimui. Svarbu užtikrinti, kad mokyklose ir klasėse būtų panaikinta romų vaikų segregacija. Dar labai svarbu skatinti romus įsitraukti į visas viešojo ir politinio gyvenimo sritis, taip pat skatinti jų dalyvavimą nevyriausybinių organizacijų veikloje. Siekiant strategijos dėl romų įtraukties įgyvendinimo, būtina užtikrinti, jog ši strategija, visų pirma, būtų Europos Sąjungos vidaus strategija, ir kad prioritetinių sričių ir tikslų įgyvendinimą prižiūrėtų Komisijos struktūros, kurios pateiktų metinę ataskaitą apie pažangą įgyvendinant strategiją ir rezultatų vertinimą.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) 10–12 mln. romų turėtų būti taikomi minimalūs ES lygmens standartai, kad jie galėtų gauti darbą ir išsilavinimą. Šioje Europos Parlamento rezoliucijoje, kuria siekiama daryti įtaką būsimai strategijai dėl romų įtraukties, siūloma geresnė pagrindinių teisių apsauga ir didesnis ES finansavimas. Rumunija puikiai supranta ne tik šios mažumos patiriamus sunkumus, bet ir jos vangumą. Europos Sąjunga turėtų žinoti, kad ši etninė grupė labai smarkiai priešinasi permainoms, įskaitant socialinę įtrauktį. Romai ištisus šimtmečius kentė diskriminaciją, bet kartu ir dėl to, kad jie atsiskyrė patys. Šis vertinimas yra labai sąžiningas, bet reikia suvokti, kad labai dažnai mūsų priimami sprendimai netinka arba yra nesuprantami romams.

Būsimoje ES romų mažumos strategijoje turi būti aiškiai pabrėžiamas pagrindinių teisių į darbą, būstą, sveikatą ir ypač į švietimą laikymasis ir skatinimas, netgi prieš tėvų valią. Tačiau nereikėtų tikėtis greitų permainų. Galbūt prireiks, kad pasikeistų kelios šios mažumos kartos, kad ji priimtų tam tikras socialinio gyvenimo kartu taisykles.

  Jan Březina (PPE), raštu. – (CS) Pagrindinė sąlyga prieš kuriant bet kokią jautrią romų įtraukties strategiją yra surinkti ir pateikti duomenis apie romų socialinę ir ekonominę padėtį (daugiausia apie švietimą, sveikatą, būstą ir užimtumą). Todėl ir valstybės narės, ir tarptautinės organizacijos (Tarptautinė migracijos organizacija ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) turėtų daugiau dėmesio skirti šiems klausimams ir padėti nustatyti konkrečius tikslus, susijusius, pvz., su tuo, kiek procentų romų bendruomenės įgyja vidurinį arba aukštesnįjį išsilavinimą, kiek dirba valstybės tarnyboje arba kiek jiems atstovaujama įvairiose socialinio ir politinio gyvenimo srityse. Tada remdamasi šiais duomenimis Komisija turi nustatyti aiškią ir valdomą ES romų įtraukties strategiją. Galėtume svarstyti premijų už ES romų mažumų strategijos vykdymą steigimą pagal sanglaudos politiką. Bet kokiu atveju reikia kurti veiksmingesnius būdus stebėti, kaip leidžiamos atskirtoms piliečių grupėms specialiai skirtos ES lėšos.

Siekiant romų įtraukties, ko gero, reikėtų pasinaudoti programos PROGRESS, mokymosi visą gyvenimą programos, kultūros programos (2007–2013) ir visuomenės sveikatos programos (2008–2013) finansavimo galimybėmis. Šiuo atžvilgiu Komisija turėtų pateikti Europos Parlamentui romams naudingų projektų sąrašą, kuriuos ji finansuoja nuo 2000 m., ir parodyti šiais projektais pasiektus rezultatus.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Malonu, kad ES pademonstravo įsipareigojimą kurti įpareigojančius standartus, kuriais užtikrintų romų galimybę mokytis, gauti darbą, būstą ir sveikatos apsaugą. Ši iniciatyva sprendžia ne tik etninių mažumų atskirčiai būdingą žmogaus teisių problemą, ji susijusi ir su ūkio pažanga, kurią skatina mažėjantis nedarbas. Sutinku su šioje integracijos strategijoje siūlomomis priemonėmis, ypač dėl kovos su neteisėtu darbu ir romų mokytojų skaičiaus didinimo. Svarbu, kad pati bendruomenė būtų įtraukta į integracijos procesą, kad būtų užtikrinta tvari plėtra iš vidaus į išorę, skatinant šios bendruomenės troškimą atlikti teigiamą vaidmenį visuomenėje, o ne primetant jį. Šio proceso metu taip pat turėtų būti skiriamas dėmesys visoms pagrindinių teisių pažeidimo formoms, ypač skiriant dėmesį socialinei atskirčiai ir diskriminacijai viešajame gyvenime.

  Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Romų įtraukties klausimas yra milžiniškas iššūkis, kurio turi imtis Europos Sąjunga. Šiuo pranešimu žengiame teisingu keliu, nes parodome Europos Parlamento norą prisidėti prie šio tikslo.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, nes 10–12 mln. Europos romų turėtų gauti naudos iš minimalių ES lygmens standartų, kad pagerintų savo galimybes gauti darbą, išsilavinimą, būstą ir sveikatos priežiūrą. Rezoliucijoje, kuria skatinama daryti įtaką būsimai Komisijos romų įtraukties strategijai, taip pat raginama geriau ginti pagrindines teises ir geriau naudoti ES lėšas. Tikiu, kad dabar ES vyriausybės sureaguos į šį aiškią Europos Parlamento žinią.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Pritariu pranešėjai L. Járókai, kai ji gina koordinuotą ES politiką, papildančią galiojančius teisės aktus, kad būtų skatinama romų etninei grupei, kurią, Tarybos vertinimu, sudaro nuo 10 iki 16 mln. žmonių, priklausančių Europos piliečių integracija, ir būtų numatyta taikyti antirasistines ir antidiskriminacines priemones. Taip pat reikia užtikrinti šios politikos įgyvendinimą ir tinkamą taikymą. Tačiau kartu reikia priimti ir priemones, kuriomis reaguotume į specifinius romų poreikius ir skatintume jų socialinę ir ekonominę įtrauktį, pvz., teisė į darbą, būstą, išsilavinimą, sveikatos priežiūrą ir kt.

Be humanitarinio romų integracijos aspekto, ši strategija turėtų mums padėti didinti darbo jėgos kiekį socialinės apsaugos sistemai stiprinti ir mažinti valstybinių socialinių ir sveikatos priežiūros pašalpų kiekį skurdžiai gyvenantiems, nekalbant apie galimybę sumažinti nusikalstamumo lygį. Vykdant integraciją reikėtų atsižvelgti į vaikų apsaugą ir gerbti įstatymus. Šiai bendrai Europos problemai reikalingas bendras europinis sprendimas, laikantis integruoto ir įvairius sektorius apimančio požiūrio, kuris leistų padėti ir konkrečiai įsikišti į labiausiai neišsivysčiusias sritis ir į sritis, kuriose yra rimtų struktūrinių trūkumų.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Ką tik didele balsų dauguma pritarėme ES romų įtraukties strategijai. Tai yra aiškus politinis signalas, patvirtinantis, kad Europos Sąjunga žino apie savo pareigą šios didžiausios Europoje ir labiausiai persekiojamos mažumos atžvilgiu. Europos Sąjunga ir valstybės narės turi įveikti šią garbės nedarančią romų atskirtį. Pranešime pabrėžiama, kaip svarbu gerbti pagrindines romų teises, ypač teisę į išsilavinimą. Siekiant išvengti atskirties pavojaus svarbu taikyti ir naujovišką politiką, kad būtų suteiktos tikros galimybės gauti darbą, ir leisti šiems žmonėms, kurių didžioji dauguma yra sėsliai įsikūrę, gauti padorų ir prieinamą būstą. ES lėšų tam yra. Jas reikia panaudoti romams naudingu būdu. Dabar remdamasi šiame pranešime pateiktais pasiūlymais Europos Komisija turi parengti galutinius projekto pasiūlymus, kurie atitiktų subsidiarumo principą ir vieną tikslą – užtikrinti, kad romai taptų visaverčiais Europos piliečiais.

  Karima Delli (Verts/ALE), raštu. – (FR) Parlamentas pritarė geram dokumentui. Jame pabrėžiamas svarbus Europos vaidmuo užtikrinant Europos Sąjungoje gyvenančių romų socialinę įtrauktį pritaikius šią strategiją vietos lygmeniu. Pranešime pabrėžiama, kad romų strategija įmanoma tik bendradarbiaujant su bendruomenės nariais – trumpai tariant, visų pirma turime dirbti su „jais“, o tik paskui „jiems“. Todėl romai turėtų dalyvauti ir priimant sprendimus.

Dokumente pažymimos sunkios romų gyvenimo sąlygos, diskriminacija ir sunkumai gauti pagrindines paslaugas. Nurodoma būtinybė gerbti Europos piliečių judėjimo laisvę. Taip pat minima, kokia svarbi, socialinės įtraukties požiūriu, yra socialinė apsauga, profesinis mokymas, švietimas ir viešųjų paslaugų teikimas. Smerkiamas nepakankamas lėšų paskirstymas, kai pinigus būtų galima panaudoti geriems tikslams. Vis dėlto tikras šio pranešimo trūkumas yra primygtinis Europos Parlamento konservatorių reikalavimas, kad būtų paminėtas poreikis kovoti su romų tautybės žmonių „užsitęsusia priklausomybe“ nuo socialinės apsaugos sistemos. Tai yra skandalingas prietaras, kuriuo dar kartą siekiama atskirti romų bendruomenę.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Džiugu, kad Europos Parlamentas didele balsų dauguma patvirtino L. Járóka pranešimą. Pranešime kalbama apie poreikį kovoti su romų atskirtimi ir diskriminacija, skatinti jų socialinę, kultūrinę ir ekonominę integraciją, geriau ginti jų pagrindines teises ir geriau naudoti Europos fondus. Parlamentas apibrėžė savo prioritetus, dėl kurių buvo priimtas bendras sutarimas. Parlamentas ragina ES šiai sričiai sukurti veiksmų planą, nori panaudoti ES lėšas ir siūlo patvirtinti krizės žemėlapį, kuriame matytųsi romų tautybės gyventojų koncentracija. Kalbant apie konkrečias priemones, galima paminėti galimybę gauti išsilavinimą, kuris romams yra toks pat svarbus, kaip ir bet kam kitam. Be to, turime stebėti, kaip naudojamos ES lėšos, kad užtikrintume, jog pinigai tikrai pasiekia numatytus jų gavėjus.

Parlamentas taip pat griežtai paragino steigti ES institucijas, kurias prižiūrėtų Romų reikalų darbo grupė, ir kurių užduotis būtų teikti ES finansinę pagalbą aktualioms vietos iniciatyvoms ir laiku nustatyti bei pranešti apie netinkamai naudojamas lėšas. Be to, finansavimas turėtų būti išplėstas, kad apimtų ir viešosioms paslaugoms tobulinti skirtus projektus.

  Ioan Enciu (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad ES lygmens strategija dėl romų mažumos integravimo yra teigiamas ir sveikintinas žingsnis. Šiai bendruomenei dėl nuolatinių problemų su jos socialine ir ekonomine integracija ir tam tikro jos narių judumo lygio reikia skirti ypatingą dėmesį europiniu lygmeniu. Vis dėlto manau, kad didžiausi darbai dar laukia ateityje. Įvairiais lygmenimis sukurta įvairių romų klausimo strategijų ir veiksmų planų, bet trūksta tinkamo jų įgyvendinimo. Siekiant, kad naujoji strategija būtų sėkminga, reikia ją tinkamai įgyvendinti. Turėdamas tai omeny, manau, kad būsimos strategijos įgyvendinimo pagrindas turi būti struktūrinis romų bendruomenių, nevyriausybinio sektoriaus ir vietos valdžios institucijų dialogas.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad romų įtrauktis nėra susijusi vien tik su moraline būtinybe ar su Europos Sąjungos žmogaus teisių įsipareigojimais. Keliais tyrimais įrodyta, kad šių Europos piliečių atskirtis valstybėms narėms socialiniu ir ekonominiu požiūriu kainuoja. Socialinė romų įtrauktis yra būtina investicija, kuri ilgalaikiu požiūriu bus naudinga finansiškai.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Praeityje dauguma valstybių narių gyventojų nukreipdavo diskriminaciją ir priešiškumą į romų tautybės gyventojus. Tokia diskriminacija išliko ir pačiose romų bendruomenėse, todėl skubiai reikalinga strategija šiai problemai spręsti, negalima nuo jos tiesiog bėgti. Manau, kad reikia palankiai vertinti romų, kaip ir bet kurios kitos palankių sąlygų neturinčios etninės mažumos grupės, integracijai palankią ES strategiją.

Taip pat manau, kad ši strategija gali būti sėkminga, jei ją vykdant aktyviai dalyvaus tie patys žmonės, kuriuos siekiama integruoti. Be visų susijusių šalių dalyvavimo, sąveikos ir atsidavimo šiam bendram tikslui, kyla pavojus, kad strategija tebus gerų ketinimų pareiškimas. Dar daug reikia nuveikti, kad pakeistume polinkį diskriminuoti romus. Tikiuosi, kad šios strategijos sėkmė galiausiai pateisins mūsų veiksmus taip lėtai atsikratant šios ydos.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Pranešime kalbama apie ES romų įtraukties strategijos kūrimą. Tai labai naudingas ir padrąsinantis dokumentas, kurį kartu sudarė Komisija ir Parlamentas, o jo rekomendacijos yra nukreiptos į tikslus, kurie nustatyti strategijoje „Europa 2020“ dėl skurdo mažinimo ir kovos su socialine atskirtimi, kad visoje ES būtų puoselėjamas integracinis augimas. Romų gyventojų demografinė padėtis, kitaip nei kitų etninių grupių, yra labai dinamiška, ir yra manoma, kad kai kuriose šalyse, pvz., Vengrijoje, iki 2050 m. romai sudarys 50 proc. ekonomiškai aktyvių gyventojų. Todėl yra būtina juos integruoti ne tik etiniu požiūriu dėl žmogaus teisų problemos, bet ir dėl socialinės apsaugos sistemų tvarumo. Buvo pademonstruota, kad tai yra ne išlaidos, o greičiau „būtina ir finansiškai pelninga investicija ilgalaikiu požiūriu“. Kartais atskirties kaina yra didesnė nei įtraukties, kai atsižvelgiame į tai, kokią naudą gauname. Palankiai vertinu šio pranešimo patvirtinimą ir rekomendaciją, kad Komisija imtųsi prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip valstybės narės vykdo šią strategiją.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Patvirtintoje rezoliucijoje remiamas ES romų integracijos strategijos priėmimas ir plataus veiksmų plano, pagrįsto pagrindinėmis lygybės, teisių panaudojimo, nediskriminavimo ir lygybės vertybėmis, kūrimas. Siekiama užtikrinti, kad romų bendruomenė išties galėtų gauti išsilavinimą, darbą, būstą, sveikatos priežiūrą ir naudotis kultūros gėrybėmis. Labai laiku paminėtos Europos programos ir lėšos, kurios gali būti panaudotos socialinei ir ekonominei romų integracijai, žinant, kad jos yra nepakankamai naudojamos. Ši rezoliucija yra dar svarbesnė žinant, kad ne paslaptis, jog romai keliose ES valstybėse, pvz., Prancūzijoje ir kitose valstybėse narėse, yra apgailėtinai ir nepriimtinai diskriminuojami.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Ne paslaptis, kad įvairiose ES šalyse romai yra diskriminuojami. Visai neseniai buvo problemų Prancūzijoje ir kitose ES šalyse, kurios galėjo padidintos prisidengiant ekonomine ir socialine krize. Todėl pranešėja, kuri yra romų kilmės, stengėsi informuoti Parlamentą apie šią padėtį.

Šiuo atžvilgiu šiandien priimtoje rezoliucijoje remiama idėja, kad Komisija pasiūlytų ir Taryba priimtų romų integraciją skatinančią ES strategiją, kuri atstotų Europos lygmens veiksmų planą ir būtų svarbi ir daug apimanti įvairiais skirtingais lygmenimis, pagrįsta pagrindinėmis lygybės, naudojimosi savo teisėmis, nediskriminavimo ir lyčių lygybės vertybėmis.

Taip pat verta prisiminti, kad yra Europos programų ir lėšų, kurias galima panaudoti socialiniam ir ekonominiam romų integravimui, bet norint tai tinkamai padaryti, reikia pagerinti bendravimą visais lygmenimis. Tikslas yra užtikrinti, kad romų bendruomenė išties galėtų gauti išsilavinimą, darbą, būstą, sveikatos priežiūrą ir naudotis kultūros gėrybėmis.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Norint išspręsti didžiausios Europoje etninės mažumos problemas, reikia vadovautis pragmatišku požiūriu, o ne tam tikru dirbtiniu minkštaširdžiu liberalizmu. Kalbame apie tai, kad romų mažumai reikia suteikti įvairiausias teises, kuriomis labai daug piliečių gali naudotis tik kasdien ką nors paaukodami. Nemanau, kad Europos strategija ar sprendimas nusipelno pritarimo, nes šis reiškinys labai skiriasi įvairiose valstybėse narėse. Kai kuriose valstybėse ši problema objektyviai yra labai sudėtinga, o kitoms šis reiškinys turi visai mažai įtakos. Tad manau, kad veiksmingiau būtų taikyti subsidiarumo principą. Todėl neketinu pritarti pateiktam dokumentui.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Retai kada Europos Parlamento pranešimas būna taip arti beprotybės. Romų įtraukties strategijoje sistemiškai visur ir visada remiama maža gyventojų grupė, visose srityse nustatomos privalomos kvotos, įskaitant sprendimus priimančius organus ir verslo įmones, ir sisteminį valstybės finansavimą šios grupės tariamiems poreikiams, įskaitant ir būstą. Žinoma, įsivaizduojama, kad ši mažuma dažnai patiria piktavališką diskriminaciją, tačiau niekas niekada nepaklausia apie jos pareigas. Reikėtų pasakyti, kad pranešėja pati yra šios mažumos atstovė, o tai įrodo, kad nėra jie jau tokie engiami. Atvirai, tas pats būtų, jei patikėtume Kinijos atstovui nustatyti Europos prekybos apsaugos politiką.

Tačiau, grįždamas prie svarstomo klausimo, norėčiau paklausti, kokie dar Europos piliečiai, kurie kenčia dėl skurdo ir yra nesaugūs, ir savo pačių šalyje neturi teisės į socialines išmokas, kurios prioritetine tvarka jau yra paskirstytos kitiems, dar susilaukia tokio didelio jūsų rūpesčio? Būtent dėl tokios sisteminės Europos piliečių diskriminacijos ir dar jų sąskaita vis labiau auga nepritarimas Briuselio sistemai.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Šią savaitę Europos Parlamentas didele balsų dauguma pritarė pranešimui dėl ES romų įtraukties strategijos: tai dar vienas politinis signalas, patvirtinantis, kad Europos Sąjunga žino apie savo pareigą šios didžiausios Europoje ir labiausiai persekiojamos mažumos atžvilgiu. Pranešime pabrėžiamos svarbiausios šios strategijos sritys: pagrindinės teisės, nelygybė, kova su diskriminacija, švietimas, galimybė gauti darbą, darbo rinka, galimybė gauti būstą ir t. t. Visose šiose srityse reikia imtis veiksmų. O aš norėčiau pabrėžti, kad būtina, jog kurdamas tokios strategijos projektą Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas skirtų ypatingą dėmesį vaikams ir nepilnamečiams. Pranešime taip pat pabrėžiamas netinkamas romų įtraukčiai turimų Europos lėšų panaudojimas: administraciniai atidėliojimai ir kliūtys, nepakankamos žinios, nepakankamas vietos valdžios institucijų dalyvavimas ir t. t. Visa tai yra sunkumai, į kuriuos turi reaguoti valstybės narės, vietos valdžios institucijos, suinteresuotosios šalys ir kiti, kad būtų užtikrintas visiškas Europos lėšų įsisavinimas. Vėliau šią strategiją turės suformuoti ir vietos lygmeniu įvertinti visos valstybės narės.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Romų įtraukties klausimas yra grynai Europos problema, todėl Europos Sąjunga kovodama su stereotipais turi iš pat šaknų išnaikinti romų bendruomenės patiriamą diskriminaciją, kad būtų užtikrintos jų lygios teisės į darbą, būstą, sveikatos priežiūrą ir išsilavinimą. Todėl džiugu, kad Europos Parlamentas ėmėsi spręsti šią problemą ir patvirtino pranešimą, kuriuo siekiama suteikti Komisijai peno apmąstymui. Šiame pranešime pasmerkiamas netinkamas Europos lėšų, kurios turėtų būti skiriamos romų įtraukties projektams, naudojimas valstybėse narėse, bet aš tikiuosi, kad Komisija žengs dar toliau ir privers valstybes nares viešai atsiskaityti už šių lėšų panaudojimą.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. − Balsavau už šį dokumentą, nors ir manau, kad reikėjo atmesti šį pranešimą. Šiuo metu nebūtina stiprinti strategijos, skirtos vien tik vienai grupei, tačiau reikalinga veiksminga ir skubi strategija, skirta teisėtos ir neteisėtos migracijos problemai spręsti, kad pirmiausia būtų užtikrintas ekonomikos stabilumas, užimtumas, saugumas, viešoji tvarka ir teisingumas visiems Europos piliečiams, kurie demografiniu, kultūriniu, tradiciniu, istoriniu ir ekonominiu požiūriais sudaro valstybės narės dalį.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – (RO) Europos valstybių požiūris į romų problemą buvo ir vis dar yra netinkamas. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete kartu su kitų susijusių komitetų pagalba Lívia Járóka parengtas pranešimo projektas turėtų suteikti naują impulsą tinkamai romų integracijos strategijai, kurią, mes tikimės, kitą mėnesį pristatys Komisija.

Esu įsitikinęs, kad visi norime matyti realias permainas romų bendruomenėje ir pasiūlyti jiems visas būtinas socialinės įtraukties sąlygas. Todėl turime susikoncentruoti į mums prieinamas politines ir finansines priemones ir imtis tiesioginių veiksmų svarbiausiose srityse, pvz., švietimo ir sveikatos.

Taip pat būtinas bendradarbiavimas visais lygmenimis, nuo europinio iki vietinio, nes nesuderinus veiksmų visi mūsų ištekliai bus išeikvoti veltui. Romai turi dalyvauti kuriant politines strategijas. Todėl reikia rasti sprendimus, kaip užmegzti kontaktą su žmonėmis, kurie yra grandis tarp sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo lygmenų.

Galiausiai turime pripažinti šiuo pranešimu siunčiamos žinios svarbą. Tačiau reikia nepamiršti, kad panaši žinia jau buvo siųsta ne kartą, ir dabar atėjo laikas konkretiems veiksmams.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Romų tautos kultūra yra viena turtingiausių pasaulyje. Savo buvimu jie paįvairina daugelio skirtingų valstybių kraštovaizdį. Tačiau romus žeidžia stereotipai ir diskriminacija, kurie nepadeda užmegzti taip reikalingo dialogo. Gyvename vieni šalia kitų, turime bent priimti vieni kitus, kad galėtume panaikinti šį atskirties reiškinį. Todėl būtina remti švietimą, kad Europos mokyklose romų vaikams nebeliktų kliūčių mokytis kartu su kitais. Taip pat būtina remti iniciatyvas, kurios leistų romams gauti teisėtą darbą ir lengviau prisitaikyti šalyje, kurioje jie dabar gyvena. Mes bijome to, ko nežinome. Jei daugiau žinotume apie romų kultūros ir papročių turtus, integracija tikrai vyktų daug greičiau.

  Timothy Kirkhope (ECR), raštu. – ECR frakcija iš visos širdies pritaria romų tautos įtraukčiai ir integracijai valstybėse narėse ir Europos Sąjungoje. Vienodos galimybės patekti į viešųjų paslaugų sektorių ir darbo rinką ir nediskriminavimas yra gyvybiškai svarbūs visiems žmonėms, nepaisant jų rasės, etninės kilmės ar paveldo. Taip pat labai remiame pranešimo tikslus dėl geresnio ES lėšų leidimo ir paskirstymo, kad būtų maksimaliai remiami romai. Tačiau tam tikrose pranešimo vietose kalbama apie sritis, kurias įstatymais turėtų reguliuoti valstybės narės, pvz., sveikatos, švietimo ir darbo sritys.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Šiandieninis balsavimas už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos romų įtraukties strategijos galėtų tapti naudingu postūmiu remiant nediskriminavimą valstybėse narėse ir iniciatyva paskelbti priemones romams apsaugoti. Tai, ką pasakiau, ypač aktualu pažeidžiamiausioms grupėms pagal ES pagrindinių teisių chartijos nuostatas. Manau, kad kitas tikslas, kurio reikia siekti, norint vykdyti rimtą ir esminę romų įtraukties politiką, yra veiksmingų ekonominių priemonių nustatymas. Svarstomoje rezoliucijoje imamasi ypač svarbaus klausimo, taip pat ir mano paties valstybei, ir siekiama tinkamai integruoti romus, kad jie galėtų realiai dalyvauti ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame valstybių, kuriose jie yra apsistoję, gyvenime, su sąlyga (pridėčiau), kad jie laikosi visų juos priėmusios valstybės principų ir įstatymų. Galiausiai pritariu prašymui, kad Komisija turėtų imtis vadovaujamo vaidmens kartu su valstybėmis narėmis kurdama bendrą strateginį bendradarbiavimą, sukurdama darbo grupę, kuri veiktų kaip nuolatinis junginys, atsakingas už šio klausimo priežiūrą ir koordinavimą.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes palankiai vertinu tai, kaip iš arti buvo pažvelgta į romų bendruomenės problemos Europos Sąjungoje sudėtingumą. Drįsčiau net pasakyti, kad išsprendus daugumą šių problemų išsispręs didelė dalis kitų problemų, su kuriomis dabar susiduria Europos visuomenė. Norėčiau tik paminėti būdą, kaip galima būtų naudoti struktūrinius fondus ES romų įtraukties strategijos prioritetams remti. Manau, kad didelė dalis lėšų turėtų būti skirta šių bendruomenių ekonominei ir socialinei raidai. Jei intervencijai nebus skiriama pakankamai finansinės paramos ar nebus suteikta pakankamai laiko numatytam poveikiui pasiekti, rezultatai bus kitokie, nei mes tikimės. Todėl reikia nusistatyti prioritetus ir protingai leisti pinigus. Taip pat reikalingas politinis įsipareigojimas. Antraip finansiniai ištekliai bus išeikvoti. Po šio pranešimo bus įdomu sulaukti kitų Komisijos žingsnių. Tikiuosi, kad ši strategija atneš pridėtinę vertę, kurios reikalaujama iš romų įtrauktį remiančios europinės priemonės įgyvendinimo.

  David Martin (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šį pranešimą apie sunkią romų – labiausiai atskirtos grupės Europos Sąjungoje – padėtį. Rezoliucijoje išdėstyti praktiniai žingsniai siekiant gerinti romų sveikatą, išsilavinimą ir gerovę. Tai reiškia ir pagerinti jų galimybę patekti į darbo rinką ir gauti padorų būstą. Šia rezoliucija romams siūloma galimybė geriau integruotis į visuomenę.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Ir vėl ši rezoliucija yra tik tuščios šnekos. Malonu, kad šiame dokumente pasmerkiami rasine neapykanta persmelkti nuomonės pareiškimai, etninis skirstymas, neteisėtas pirštų antspaudų rinkimas, neteisėtas iškeldinimas ir išsiuntimas. Tačiau nepritariu toms aukoms kurių reikalaujama dėl šio tikslo: visų galių šiuo klausimu suteikimui Komisijai, romų stigmatizavimui dokumente, kuris tarsi juos gina, konkurencijai darbo rinkoje ir konkuruojančiose grupėse. Toks painus požiūris yra nepriimtinas.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) ES yra solidarumo ir įtraukties sąjunga, todėl turime daryti viską, kas būtina, kad užkirstume kelią romų diskriminacijai ir suteiktume jiems tokias pačias teises išsilavinimo, darbo, sveikatos priežiūros ir būsto atžvilgiu visose valstybėse narėse ir valstybėse, kurios ketina stoti į Europos Sąjungą. Romai turėtų rūpintis vaikais, kuriems paprastai užkertamas kelias lankyti mokyklą; vaikais ir moterimis, kurie verčiami elgetauti; tuo, kad elgetavimas yra priimamas kaip gyvenimo pasirinkimas; atsisakymu dirbti, vietoj to kreipiantis pagalbos į trečiųjų šalių socialinės apsaugos sistemas. Reikia imtis ryžtingų žingsnių, kad būtų baigta diskriminacija. Vis dėlto, jei norime tą pasiekti, romai negali patys išskirti savęs iš visuomenės ir turi patys padėti sau integruotis Europoje, kurioje atskirtis yra nepageidautina.

  Willy Meyer (GUE/NGL), raštu. – (ES) Balsavau už ES romų įtraukties strategiją. Šiame dokumente pažymima, kad reikia parengti ES lygmens strategiją šių gyventojų apsaugai ir integracijai. Jame taip pat valstybės narės raginamos priimti ir stiprinti veiksmingus teisės aktus, nukreiptus prieš diskriminaciją – įskaitant daugialypę diskriminaciją – visose gyvenimo srityse, kad būtų užtikrintos, apsaugotos ir skatinamos pagrindinės teisės, lygybė ir nediskriminavimas, ir teisė į judėjimo laisvę, įskaitant geresnį visuomenės informavimą, tiek romų, tiek ir kitų, kad būtų panaikintos diskriminacinės kliūtys.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Šiandien maždaug 10–12 mln. romų reikalingos europinės priemonės jų socialinei, kultūrinei ir ekonominei integracijai skatinti. Romai kentė ir vis dar kenčia dėl sisteminės diskriminacijos, atskirties, žmogaus teisių pažeidimo ir stigmatizavimo. Mūsų ką tik patvirtintas pranešimas yra svarbus žingsnis siekiant priimti priemones, kuriomis būtų mažinama socialinė atskirtis, skurdas ir socialinė atskirtis.

Tačiau dar daug reikia nuveikti, kad sustabdytume diskriminaciją. Net jei galima pašalinti diskriminaciją etninės kilmės pagrindu, daugeliui romų socialinė ir ekonominė atskirtis vis dar yra žiauri realybė. Daugelis romų yra visiškai atkirsti nuo šalies ekonomikos ir gyvena tokiomis prastomis sąlygomis, kad negali naudotis pagrindinėmis teisėmis.

Be to, manau, kad romų įtrauktis turėtų prasidėti ankstyvoje vaikystėje, nuo vaikų įtraukimo į gyventojų registrą, galimybės gauti geros kokybės išsilavinimą ir pagalbos gauti darbus jų tėvams. Komisija privalo nustatyti įpareigojančius būtinuosius ES lygmens standartus, kuriais būtų reikalaujama, kad įtrauktį skatintų panašios vietos, nacionalinės ir Europos valdžios institucijos.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Sritys, kuriose ES turi dėti daugiau pastangų romų įtraukties procese, yra prioritetinės ES. Deja, yra problemų, susijusių su šių žmonių išsilavinimu, medicinine priežiūra ir išskirtine izoliacija. Pranešime Komisija raginama pateikti strateginį planą, kad šiems prioritetams būtų įvesti būtinieji įpareigojantys ES lygmens standartai, įskaitant sankcijas įpareigojimų nesilaikančioms valstybėms narėms. Nors nesu įsitikinęs, kad šie bandymai apskritai bus sėkmingi, balsavau „už“.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Romai ir sinti – toks yra politiškai korektiškas pavadinimas (nors kai kurie šių etninių grupių nariai mano, kad tai yra menkinamasis jų pavadinimas, ir prašo juos vadinti čigonais), žinoma, tam tikra prasme gyvena apgailėtinomis sąlygomis. Tačiau kartu turime nepamiršti, kad pažangos nebuvimas siekiant geresnio gyvenimo būdo taip pat yra susijęs su šių grupių tradicijomis, kurių jie ir toliau nenori atsisakyti. Jau daugelį metų vis bandomi įprasti „gero siekiantys“ būdai socializuoti šias grupes, bet visi jie žlugo, nes jų nepriėmė didžioji dalis šių klajoklių. Europos Sąjunga iki 2013 m. skyrė 12 mlrd. EUR mažumų integracijai, ir jau dabar yra gan akivaizdu, kad daugiausia su romais ir sinti susijusiose srityse šie pinigai bus iššvaistyti.

Genčių sistema ir apribotos valdžios institucijų teisės kištis neleidžia tikėtis, kad kada nors bus išeita iš šio ydingo rato. Suplanuota strategija ne tik negalima nieko reikšmingo pakeisti; ja galima ko nors pasiekti tam tikrose srityse, pvz., nediskriminavimo, netgi paversti tai atskiru tikslu. Be to, trūksta koncepcijos, pagal kurią tokio dalyko, kaip teisė būti įtrauktam į socialinės apsaugos sistemą, nėra. Todėl aš griežtai nepritariu šiam pranešimui.

  Claudio Morganti (EFD), raštu. – (IT) Nusprendžiau balsuoti prieš šį pranešimą, nes nematau jokio reikalo Europos Sąjungai skirti didelius išteklius romų įtraukčiai. Ekonomikos krizės ir bendrų sunkumų metu siekiama dar stipresnio spaudimo, kad būtų užtikrintas konkretus finansavimas ir palankios sąlygos keliose romų gyvenimo srityse.

Ši etninė grupė nuo seno yra izoliuota Europoje, dažnai ne dėl kitų noro, bet dėl pačių romų prigimties. Jie sąmoningai liko santvarkos paribiuose, kad toliau galėtų gyventi remdamiesi savo papročiais, kurie labai nutolę nuo bendrų Europos vertybių ir požiūrio. Užuot svarstę konkrečią Europos romų įtraukties strategiją, geriau Europos lygmeniu siektume veiksmingos bendros imigracijos strategijos, kuri atrodo vis reikalingesnė ir nebegali būti daugiau atidėliojama.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Neabejotinai Europos romų strategija yra tiesiog būtina, nes ši Europos mažuma dėl savo gyvenimo būdo kartu pasižymi labai dideliu judumu tarp valstybių. Balsavau už šią rezoliuciją, ypač dėl to, kad joje pabrėžiama geros kokybės išsilavinimo ir mokymo reikšmė žmogaus asmeniniam ir profesiniam gyvenimui, ir todėl, kad švietimas yra geriausias patikimas sprendimas užtikrinti romų integraciją į visuomenę.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Didžioji dalis ES sparčiai senėja, o romų tautybės gyventojų skaičius greitai auga. Vengrijoje, kur šiuo metu romai sudaro nuo 6 iki 8 proc. visų gyventojų, iki 2050 m. jie sudarys 50 proc. dirbančių gyventojų. Visų blogiausia, kad, kaip visada, romams ES būdingas nedarbas, daug žemesnis nei vidutinis išsilavinimas, organizuotas nusikalstamumas bei prostitucija ir tapimas paraleline visuomene. Ypač dramatiška moterų padėtis dažnai archajiškoje romų bendruomenėje ir jų išsilavinimo stoka, dėl kurios jos daug dažniau nepriimamos į darbo rinką. Reikia pripažinti, kad pateiktame pranešime šios problemos svarstomos, tačiau tik vienu aspektu. Integracija nėra vienpusis veiksmas. Romai irgi turi prisidėti, siųsti savo vaikus į mokyklas, geriau integruotis į darbo rinką ir atsikratyti nusikalstamų polinkių. Todėl balsavau prieš šį pranešimą.

  Justas Vincas Paleckis (S&D), raštu. − Balsavau už šį pranešimą, kadangi kuo skubiausiai taisytina padėtis, kai didžioji dalis 10–12 milijonų Europoje gyvenančių romų net ir XXI amžiuje kenčia diskriminaciją, ekonominę ir socialinę atskirtį. Integracijos kelias – tai ilgas ir kompleksinis procesas, kuris pritaikytinas prie atskirų šalių, vietinių regionų sąlygų. Europos Sąjungos strategija turėtų užtikrinti aiškius tikslus, programų finansavimo būdus. Tačiau didžiausia atsakomybė tenka nacionalinėms vyriausybėms ir savivaldybėms, kurios geriausiai žino padėtį regione. Švietimas, sveikatos apsauga, būsto politika ir spartesnis romų įtraukimas į darbo rinką – tai raktas įsisenėjusios problemos sprendimui. Jeigu ES piliečių romų nepavyks deramai integruoti į Europos Sąjungos valstybių visuomenes, tuo pačiu būtų pasiųstas blogas signalas dėl ES integracijos politikos apskritai.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjunga jau ne vienerius metus sprendžia su socialine integracija ir mažumų apsauga susijusias problemas. L. Járóka pranešime dėl romų įtraukties strategijos nustatomas socialinės ir ekonominės integracijos veiksmų planas Europos projekto požiūriu, jame apibrėžiamos nacionalinės strategijos šiai problemai spręsti, iš dalies dėl išlaidų, kurias teks prisiimti kiekvienai valstybei narei. Balsavau už šį pranešimą būtent dėl to, kad mums reikia naujos europinės teisinės sistemos, kuri apimtų kovos su diskriminacija ir žmogaus teisių apsaugos priemones, kad įvairiose valstybėse narėse romai būtų integruojami pasitelkiant planą, užtikrinantį jų švietimą ir sveikatos priežiūrą.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Šiandien balsavau už Europos Parlamento pranešimą dėl ES romų įtraukties strategijos. Romų įtrauktis į visuomenę yra labai svarbi problema, kuri apskritai rūpi visoms valstybėms narėms ir ypač Graikijai, kurioje, pagal tam tikrus tyrimus (ES pagrindinių teisių agentūros) 35 proc. romų yra neraštingi ir tik 4 proc. romų bent dešimt metų lankė mokyklą. Svarbiausias įtraukties dalykas yra švietimas ir atskirties panaikinimas mokyklose. Kartu su tinkama sveikatos priežiūra ir lygiomis galimybėmis gauti darbą valstybės narės turi atidžiai stebėti, kaip išties panaudojamos romams skirtos ES lėšos jų gavėjų naudai.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – Žinome, kad 10–12 mln. Europos romų ir toliau kenčia dėl rimtos sisteminės diskriminacijos švietimo (kur jie daugiausia kenčia dėl atskirties), būsto (ypač su priverstiniais iškeldinimais ir prastesnėmis už standartines gyvenimo sąlygomis, dažnai getuose), užimtumo (jų darbuotojų procentas yra ypač žemas) srityse ir dėl nelygių galimybių naudotis sveikatos priežiūros sistemomis ir kitomis viešosiomis paslaugomis bei dėl stulbinamai žemo dalyvavimo politikoje lygio. ES romų įtraukties strategija turėtų apimti priemones, kuriomis būtų užtikrinamas romų padėties stebėjimas jų pagrindinių socialinių teisių, lygybės, nediskriminavimo ir laisvo judėjimo ES teritorijoje atžvilgiu ir skatinama bei suteikiamos galimybės įgyti išsilavinimą, gauti mokymą ir pagalbą susirasti darbą suaugusiesiems, nes tai būtina norint remti įdarbinimą ir tęstinį romų darbą, kad būtų išvengta amžinos socialinės atskirties.

Komisija ir valstybės narės ypač turėtų kreipti dėmesį į romų moterų poreikius taikydamos lyčių perspektyvą visose romų įtraukties politikose ir teikdamos apsaugą pažeidžiamiausiems pogrupiams. Todėl prašau Komisijos kasmet pateikti Europos Parlamentui tolesnių su ES romų įtraukties strategija susijusių veiksmų ataskaitą, kad būtų galima stebėti nacionaliniu lygmeniu pasiektą pažangą.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas poreikiui veiksmingai spręsti su šiuo jautriu romų bendruomenių integravimo klausimu susijusias problemas ir iššūkius.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – vasario 14 d. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete buvo balsuojama dėl Parlamento vardu pateikto L. Járóka pranešimo dėl ES romų įtraukties strategijos su dauguma pranešėjos priimtų arba įtrauktų į kompromisinius pakeitimus Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso pakeitimų ir su daugeliu frakcijos apribojimų šiuo klausimui, t. y.: romų įtraukties strategijoje reikėtų vadovautis tos bendruomenės požiūriu – ją turėtų rašyti romas romams, o tai reiškia, kad romams suteikiamos galios, jie įtraukiami į sprendimų priėmimo procesą, samdomi romų darbuotojai ar tarpininkai svarbiose vietos, valstybių narių ar ES lygmens pareigoms eiti; sustabdyti ES valstybių narių nebaudžiamumą: smurtą prieš romus, teisės laisvai judėti pažeidimus, didėjantį ekstremistų partijų, politikų ir politinių krypčių aktyvumą, sisteminę romų vaikų atskirtį švietimo sistemoje, plačiai paplitusią romų gyvenamosios vietos atskirtį, prekybą žmonėmis, neleidimą naudotis sveikatos priežiūros ir socialinėmis paslaugomis, priverstinį romų tautybės moterų sterilizavimą.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balandžio 6 d. Europos Komisija pateiks romų įtraukties komunikatą. Šis klausimas yra ir šiuo metu Europos Sąjungai pirmininkaujančios Vengrijos Vyriausybės prioritetas. Parlamento rezoliucijoje nurodoma, kad reikia labiau integruoti romus į šiuolaikinę visuomenę.

Asmeniškai aš manau, kad patys romai turi prisitaikyti prie mūsų visuomenės ir kad nereikia mūsų versti priimti jiems palankios politikos, kuri dažnai lemia visiškai priešingus, nei tikėtasi, rezultatus. Neišprusimas, išsilavinimo stoka ir neraštingumas dažnai reiškia ateities perspektyvų stoką. Be išsilavinimo neįmanoma aktyviai dalyvauti visuomenėje. Sunkumai, su kuriais susiduria romai ieškodami darbo, dažnai kyla dėl žemo jų išsilavinimo lygio, ir tai parodo, kad švietimo sektorius yra pagrindas, nuo kurio jie turi pradėti kurti savo ateitį.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Šis pranešimas yra absoliučiai nepriimtinas, nes jame ne kartą pakartojama, kad romų įtrauktis yra ekonominė būtinybė ir kad ji atneštų valstybėms narėms finansinę naudą. Jame taip pat siūloma sukurti darbo grupę romams kaip nuolatinį Komisijos organą ir pasmerkiama sisteminė diskriminacija ir netoleruotinas atskirties ir žmogaus teisių pažeidimo lygis.

Pranešime taip pat pabrėžiama, kad reikalinga bendra Europos strategija kovoti su visomis romų teisių pažeidimo formomis, įskaitant pirštų atspaudų ėmimą ir romų išvarymą. Jame nustatomos sankcijos valstybių narių vyriausybėms, kurios nesilaiko privalomų Europos standartų romų tautybės gyventojų atžvilgiu, skatinama samdyti romus į valstybės tarnybą, samdyti romų tautybės mokytojus mokyklose, kad būtų saugoma jų kultūra vartojant jų kalbą. Ir kaip galutinis įžeidimas kalbos laisvei, pranešime siūloma pasmerkti romų atstūmimą ir diskriminaciją politiniuose susitikimuose. Akivaizdu, kad negaliu niekaip kitaip elgtis, kaip tik balsuoti prieš pranešimą, kuriame absoliučiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir kenkiama joms, siekiant tik vieno – kad jie galėtų šeimininkauti kaip tinkami.

  Olga Sehnalová (S&D), raštu. – (CS) Bet kokia Europos romų įtraukties strategija visų pirma turi būti pagrįsta bendrų sąlygų žinojimu. Todėl strategija yra neįsivaizduojama be glaudaus bendradarbiavimo su vietos valdžios institucijomis ir bendruomenėmis, kuriose ši deklaracija turi virsti kasdieniu bendru visuomenės daugumos ir romų mažumos sugyvenimu. Pranešime į šį aspektą nežiūrima aplaidžiai, todėl balsavau „už“.

  Bart Staes (Verts/ALE), raštu. – (NL) Europoje romai kovoja su sistemine diskriminacija ir turi kovoti su atskirtimi, jų žmogaus teisių pažeidimais ir stigmatizacija. Balsuodamas šiandien už būtinuosius įpareigojančius ES standartus, tikiuosi, kad 10–12 mln. romų galės lengviau gauti darbą, išsilavinimą, būstą ir sveikatos priežiūrą. Gerai, kad pranešime raginama numatyti geriausias priemones bendradarbiaujant su suinteresuotosiomis šalimis. Pranešime toliau pabrėžiamas pirmapradis regioninės politikos vaidmuo. Galų gale valstybės narės gali naudoti lėšas, skirtas padėti romams integruotis, bet jos prastai panaudoja tuos pinigus. Todėl valstybės narės turi prisiimti atsakomybę.

Dar vienas teigiamas dalykas šiame pranešime yra idėja, kad Komisija turės sukurti apdovanojimo kriterijus reikalavimų besilaikančioms valstybėms narėms ir sankcijas už reikalavimų nevykdymą. Vienintelis minusas yra romų „užsitęsusios priklausomybės“ nuo socialinės apsaugos sistemos paminėjimas. Tai yra labai konservatyvi, išankstinė nuomonė, kuri dar kartą atskiria romų bendruomenę. Tikiuosi, kad Komisija įtrauks šį pranešimą į savo pasiūlymą, kuris turėtų būti pateiktas balandžio 5 d. Numatyta, kad Taryba turėtų iki vasaros jį patvirtinti. Romų integracija yra vienas iš Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos prioritetų.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuriuo siekiama kovoti su romų diskriminacija ir valstybės narės raginamos sukurti romų integravimo į darbo rinką politiką. Romų tauta yra viena iš labiausiai atskirtų grupių Europos Sąjungoje, todėl turime užtikrinti, kad būtų imtasi veiksmų jų patiriamai socialinei atskirčiai įveikti.

Pranešimas: Bernd Lange (A7-0022/2011)

  Alexander Alvaro (ALDE), raštu. – (DE) Balsuodamas už B. Lange pranešimą susilaikau dėl 31 pastraipos, nes ji yra dviprasmiškai suformuluota: joje minimos ir euroobligacijos, ir projektų obligacijos. Tačiau apskritai balsuoju už šį pranešimą, nes neturiu nieko prieš pačias projektų obligacijas. Projektų obligacijos yra plataus inovacinių, infrastruktūros ir reindustrializacijos projektų finansavimo šaltinis. Čia, kitaip nei euroobligacijų atveju, nekyla klausimas dėl skolų priskyrimo Bendrijai.

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes pramonės politika yra strategijos „Europa 2020“ prioritetas ir pagrindinė Europos ūkio varomoji jėga. Šis sektorius sulaukia dėmesio, nes sukuria tris ketvirtadalius Europos eksportuojamų prekių, suteikia darbą 57 mln. žmonių ir su juo susiję 80 proc. investicijų į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą. Manau, kad jei Europa nori konkuruoti šioje srityje, ji turi skirti dėmesį ekologiškų ir naujovėmis paremtų projektų rėmimui.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. − Balsavau už šią svarbią rezoliuciją dėl globalizacijos erai pritaikytos pramonės politikos. Pasaulinė ekonomikos krizė paveikė Europos pramonę, todėl tam, kad galėtų įveikti krizės padarinius ir spręsti šias problemas, ES reikia tokios pramonės politikos koncepcijos, kurioje būtų suderintas konkurencingumas, tvarumas ir tinkamas darbas ir kuria kartu būtų skatinama ekonomika, didinamas užimtumas, mažinamas aplinkos niokojimas ir gerinama gyvenimo kokybė. Todėl pritariau rezoliucijoje išdėstytam raginimui Komisijai ir valstybėms narėms parengti plataus užmojo, ekologiniu požiūriu našią ir ekologišką ES pramonės strategiją siekiant visoje ES teritorijoje atkurti gamybos pajėgumus ir sukurti aukštos kvalifikacijos reikalaujančias ir gerai apmokamas darbo vietas ES. Europos Parlamentas atkreipia dėmesį į didelę mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) svarbą pramonei, ypač užtikrinant ilgalaikes darbo vietas regionuose, taip pat išsaugant ekonominį ir kūrybinį gyvybingumą bei spartų ekonomikos augimą. Todėl reikia užtikrinti geresnes MVĮ galimybes gauti finansavimą, o ypač vystyti veiksmingas rizikos kapitalo alternatyvas, kuriant naują finansų rinkos struktūrą stiprinti trumpalaikio ir ilgalaikio MVĮ finansavimo galimybes ir joms priimtiniausius finansavimo šaltinius; atverti rinkas, sudaryti teisingas konkurencijai būtinas sąlygas ir taip leisti daugiau verslininkų ir mažų įmonių plėsti veiklą ir tapti visoje Europoje veikiančiomis bendrovėmis.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Pasaulinė ekonomikos krizė paveikė Europos pramonę – jai tapo dar sunkiau prisitaikyti prie iššūkių, kuriuos kelia perėjimas prie žiniomis ir veiksmingumu pagrįstos pramonės ir kurie turi stiprią įtaką pramonės raidai ir darbo rinkai. Manau, kad, norėdami įveikti šiuos sunkumus, turime laikytis tokios pramonės politikos, kuria būtų derinami konkurencingumas, tvarumas ir deramas darbas, kuris kartu gali skatinti ekonomiką, gerinti darbo vietų kokybę, mažinti aplinkos prastėjimą ir gerinti gyvenimo kokybę Europos Sąjungoje. Šiame pranešime remiama pramonės pažanga taikant išmanų ir į ateitį nukreiptą reglamentavimą ir rinkos skatinimą, pagrįstą tiksliais lūkesčiais dėl rinkos vystymosi, ir remiant pasaulines tendencijas siekiant švarių, tvarių ir naujoviškų gamybos, platinimo ir vartojimo būdų. Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad Europos Sąjungos pramonės politikos sėkmė priklauso nuo to, ar ji turės tvirtus pagrindus naujoje finansų sektoriaus struktūroje, kuria skatinamos investicijos ir užkertamas kelias spekuliacijai, ir makroekonomikos politikoje, kuria vadovaujantis siekiant augimo ir naujų darbo vietų reguliuojama ES fiskalinė, ekonominė ir biudžeto politika.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Deindustrializacija Europoje yra abejonių nekeliantis faktas. Dėl augančios globalizacijos ir intensyvios sparčiai besivystančių šalių konkurencijos kyla pavojus, kad Europos technologinė ir ekonominė veikla pasaulyje praras savo svarbą. Todėl Europos Sąjunga turi keisti pramonės politiką, kad ji būtų konkurencinga, tvari ir užtikrinanti deramą darbą. Tikslai yra tokie: skatinti ekonomiką, kurti darbo vietas, mažinti aplinkos prastėjimą ir gerinti gyvenimo kokybę. Tokia yra šios rezoliucijos esmė, ir aš jai pritariau. Ypač palankiai vertinu ES obligacijų išleidimą, kad ES galėtų finansuoti naujoves, infrastruktūrą ir reindustrializaciją.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) ES pramonės sektoriuje dirba 57 mln. žmonių, 75 proc. Europos eksporto irgi susiję su šiuo sektoriumi. Šis sektorius bus ES konkurencingumo pagrindas ateityje. Palankiai vertinu tai, kad strategijoje „Europa 2020“ yra numatyta skatinti aukštos kokybės darbo vietas ir mokymą siekiant pagelbėti ir paremti pramoninio pagrindo plėtrą, todėl balsavau už šį pranešimą.

Kadangi būtent MVĮ šiame sektoriuje sukuria du trečdalius darbo vietų, palankiai vertinu tai, kad pranešime kalbama apie mažųjų įmonių galimybes pasinaudoti viešaisiais pirkimais ir mažųjų įmonių vaidmenį gerinant pramonės politiką.

MVĮ turi būti suteiktos geresnės galimybės pasinaudoti pamatine programa, todėl reikia padėti ir remti technologijų perdavimą ir naujoves. Sutinku su pranešėju, kad ES turėtų plėtoti ir skatinti naujovių diegimo grupes regionuose. Pagrindiniai šių grupių privalumai yra jų gebėjimas perduoti žinias, plėtoti mokslinių tyrimų veiklą, infrastruktūrą ir kelti kvalifikaciją, taip pat skatinti darbo vietų kūrimo galimybes regionuose.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − Balsavau už šį pranešimą. Europos Sąjunga yra didžiausia rinka pasaulyje, tačiau mes neišnaudojame savo didžiulio potencialo. Esame labai atvira rinka, tačiau susiduriame su didelėmis kliūtimis siekdami patekti į užsienio rinkas. Neužbaigtas bendrosios vidaus rinkos kūrimas, tokiose srityse kaip energetika, verčia mus paklusti išorinių šalių diktuojamoms sąlygoms, kas tiesiogiai atsiliepia mūsų konkurencingumui. Pramonės gyvybingumas tiesiogiai priklauso kiek gyvybingas yra mūsų smulkus ir vidutinis sektorius, kuris nepaisant patvirtintų priemonių išgyvena ne pačius geriausius laikus. Sutinku, kad šiandienos pramonės pagrindas yra inovacijos, tačiau ir šioje srityje mes negalime pasigirti gebėjimu laiku reaguoti į kintančias pasaulinės rinkos sąlygas. Manau, kad šiandien turime gerai subalansuotą ir išsamią pramonės viziją, o dabar savo darbą turės atlikti valstybės narės bei Europos Komisija, kad ambicingi mūsų siekiai leistų sukurti modernią ir konkurencingą pramonę.

  Jan Březina (PPE), raštu. – (CS) Europos pramonė vis dar susiduria su ekonomikos krizės padariniais; norint sėkmingai su jais kovoti reikia koordinuoto ES lygmens požiūrio. Turime sukurti ES pramonės strategiją nustatydami strategines investicijų sritis ir žvelgdami į šiuos prioritetus būsimos ES finansinės perspektyvos, kasmetinių biudžetų ir politikos požiūriu. Europos pramonės plėtra nevyks be plataus finansavimo, ypač mokslinių tyrimų ir energetikos, telekomunikacijų ir transporto tinklų srityse, taigi ir viešosiose paslaugose, kurios palaiko verslo aplinką. Vis dėlto, mano nuomone, nebūtina ir nedera šiuo tikslu pradėti leisti ES obligacijas (euroobligacijas ar projektų obligacijas). ES nėra suverenus politinis objektas, todėl iš esmės jos pajamas turėtų sudaryti valstybių narių įnašai. Nekalbant apie tai, kad euroobligacijų idėja apima ir skolas ir gali prieštarauti subalansuoto Europos biudžeto principui. Finansinė parama naujovėms, infrastruktūrai ir reindustrializacijai visų pirma turėtų būti pagrįsta išteklių didinimu Aštuntajai pamatinei mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programai bei konkurencingumo ir inovacijų programai, kad būtų užtikrintas tolesnis Europos pramonės konkurencingumas pasaulyje ir kartu veiksmingai panaudotos privačios investicijos.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Europa pastebi, kad susilpnėjo jos konkurencingumas pasaulinėse rinkose. Europai reikia rasti būdų stiprinti savo pramonės pagrindus, kad galėtų kovoti su naujais iššūkiais. Šiame pranešime „Globalizacijos erai pritaikyta pramonės politika“ siekiama pateikti pasiūlymų naujam Europos pramonės startui. Integruotos ir tvarios politikos pagrindas turi būti moksliniai tyrimai, naujovės, veiksmingiau naudojami ištekliai, prekių strategija, mažųjų ir vidutinių įmonių stiprinimas ir regioninių tinklų plėtra. Ypač svarbu, kad pramonės revoliucijos pagrindu taptų energijos vartojimo efektyvumas ir informacijos bei komunikacijos technologijų diegimas, kad išaugtų konkurencingumas, ekonomikos augimas ir darbo vietų skaičius. Ypač palankiai vertinu tai, kad buvo pabrėžta būtinos mūsų ekonomikai tradicinės Europos pramonės svarba. Tokios priemonės, kaip naujų technologijų diegimas ir didesnės pastangos mokslinių tyrimų ir naujovių srityse, yra būtinos, pvz., gamybos pramonės sektoriuje. Tai vienintelis būdas sugrąžinti Europos pramonei pirmaujančią vietą pasaulyje.

  Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Pramonės politika yra būtina Europos Sąjungai ir šis pranešimas yra proga Europos Komisijai: jos pradinis komunikatas nuvylė. Parlamentas teikia Komisijai konkrečius pasiūlymus, kuriuos ji privalo priimti. Šis pranešimas turėtų būti susijęs su mūsų pasiūlymais, kuriuos Europos Parlamentas bendrai priėmė šią savaitę, ypač dėl „finansinių operacijų mokesčio“ principo Europos lygmeniu ir dėl ES obligacijų (euroobligacijų) išleidimo. Mūsų politika turi rodyti, kad socialinės ir technologinės naujovės yra suderinamos.

  Jorgo Chatzimarkakis (ALDE), raštu. – (DE) Balsuodamas už B. Lange pranešimą susilaikau dėl 31 pastraipos, nes ji yra dviprasmiškai suformuluota: joje minimos ir euroobligacijos, ir projektų obligacijos. Tačiau apskritai balsuoju už šį pranešimą, nes neturiu nieko prieš pačias projektų obligacijas. Projektų obligacijos yra plačių inovacinių, infrastruktūros ir reindustrializacijos projektų finansavimo šaltinis. Čia, kitaip nei euroobligacijų atveju, nekyla klausimas dėl skolų priskyrimo Bendrijai.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Be abejo, Europa turi sukurti ilgalaikę Europos pramonės strategiją. Negalime būti vienintelė pasaulio ekonomika, kuri vienašališkai taiko laisvosios prekybos principus ir neturi jokio supratimo apie tai, ką daro mūsų pagrindiniai konkurentai. Europos Komisija turi suvokti, kad užklupus krizei senos taisyklės nebetinka šių dienų ekonomikai ir kad atėjo laikas rimtai sustiprinti Europos Sąjungos antidempingo priemonių arsenalą ir prekybai taikyti bendrą abipusiškumo principą. Europos Sąjungai reikia europinės strategijos, kuri būtų tarsi priemonė tokiems stambiems pramonės projektams kaip „Galileo“ ir ITER įgyvendinti. Ji taip pat turi remti savo gamybos sektorius ir MVĮ bazę. Ji turi remti ir didinti investicijas į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, kad pasistengtų išlaikyti pirmaujantį vaidmenį aukštųjų technologijų srityje. Taip pat ji turi stoti į kovą su klastotėmis ir pasiūlyti agresyvią Europos patentų politiką.

  Karima Delli (Verts/ALE), raštu. – (FR) Šis dokumentas nėra labai geros kokybės, nes jis yra labai įvairių Parlamento narių pasiūlymų kompromisinis rezultatas. Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso nuomone, jame yra ir labai teigiamų elementų, ir tam tikrų idėjų, kurias mes bergždžiai stengėmės atmesti. Vis dėlto svarbiausia, kad Parlamento nariai gali pareikšti gana pažangią nuomonę dėl strategijos „Europa 2020“ pramonei skirtos pavyzdinės programos.

Taigi, dokumente raginama siekti tvaresnių transporto sistemų, tuo tikslu panaudojant veiksmingesnes technologijas, sąveiką ir naujoviškus judrumo sprendimus. Jame pabrėžiamas poreikis pagrindinį dėmesį vykdant Europos pramonės politiką skirti energetikai ir išteklių taupymui. Šiuo atžvilgiu primenamas didelis darbų potencialas ir išlaidų mažinimo galimybės, kurių tikimasi iš energijos vartojimo efektyvumo patobulinimų.

Todėl taikant energijos vartojimo efektyvumo tobulinimo priemones iniciatyvos turi būti remiamos visuose pramonės sektoriuose. Parlamento nariai taip pat siekė paskatinti visas pastangas, kurios dedamos siekiant kompensuoti įgūdžių trūkumą, kad būtų skatinama tinkama darbo jėgos kvalifikacija ir didesnis mokyklą baigusio jaunimo susidomėjimas pramone.

  Robert Dušek (S&D), raštu. – (CS) Pramonės sektorius sukuria beveik trečdalį ES BVP, pramonės gaminiai sudaro tris ketvirtadalius eksportuojamų prekių ir pramonėje dirba 57 mln. Europos piliečių. Europos pramonė jau vykdė restruktūrizavimo procesą, kai prasidėjo krizė. Šiuo metu daugiausia įtakos jai turi greita ir kintanti pasaulio ekonomikos raida bei auganti konkurencija. Vystosi nauja globalizacijos forma, vedanti prie žiniomis, moksliniais tyrimais ir naujovėmis pagrįstos visuomenės. Poreikis mažinti klimato kaitą ir išlaikyti biologinės įvairovės lygį skatina pramonę siekti gamybos, kurios metu neišmetama CO2 ir veiksmingai naudojami ištekliai. Europos pramonė turėtų ir toliau išlaikyti strateginę poziciją svarbiausiuose sektoriuose ir išnaudoti galimybes tvariam atsigavimui, kuriuo siekiama užtikrinti kuo daugiau darbo vietų kvalifikuotiems darbuotojams. Pranešėjas siūlo begalę priemonių tam įgyvendinti. Sutinku ir pritariu, kad reikia kurti naujovišką tiekimo grandinę, geriau naudoti viešojo pirkimo sutartis, ypač mažosioms ir vidutinio dydžio įmonėms (MVĮ), daugiau gaminti vadinamosios švarios energijos ir apskritai plačiau įtraukti MVĮ į Europos pramonės koncepciją. Pranešimas yra naudingas Europos pramonei, pranešėjas tikrai supranta svarstomą klausimą, todėl balsuoju už šį pranešimą.

  Ioan Enciu (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad jame pateikti būdai pasiekti tvirtą, darnią ir darbo vietomis pagrįstą pramonės politiką, skirtą Europos darbo jėgai. Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra yra pagrindinis naujovių ir prekybos variklis, jie liks vienu iš kertinių ES pramonės politikos akmenų. Manau, kad pramonė atlieka svarbiausią vaidmenį saugant darbo vietas Europoje, todėl turime stiprinti pastangas, kad išlaikytume stiprų pramonės pagrindą, taptume konkurencingiausia pasaulio ekonomika ir užtikrintume glaudžius įvairių įmonių skirtingose valstybėse narėse tinklus ir taip įgyvendintume bendrus pramonės prioritetus. Kai kurie į pranešimą įtraukti mano pakeitimai yra susiję su naujų gaminių patekimo į rinką pagreitinimu, užtikrinant, kad Europos gamyba stiprintų Europos ekonomikos pagrindus ir būtų supaprastintos pramonei skirtos finansavimo programos.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes pritariu idėjai, kad tik plačių užmojų ir aplinkos požiūriu veiksminga pramonės strategija gali atnaujinti ir paskatinti Europos gamybinę galią ir įgyti pagrindinį vaidmenį kuriant ES aukštos kvalifikacijos ir gerai apmokamus darbus.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Šiuo metu, kai Europa išgyvena precedento neturinčią krizę, kuri susijusi su biudžetu (nors ne vien tik), negalime pamiršti svarbaus pramonės vaidmens (ji sukuria 37 proc. Europos bendrojo vidaus produkto) ir iššūkių, kurių kyla globaliame pasaulyje, kuriame kylančios ekonomikos – ir JAV – imasi agresyvių pramonės politikos priemonių, pagrįstų aktyviomis investicijomis į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą svarbiausiose srityse, ir konkuruoja su Europa pasinaudodamos tuo, kad neturi tų pačių aplinkos, socialinių ir darbo apribojimų. Stebuklingo sprendimo nerasime. Nors strategija „Europa 2020“ turi daug privalumų, tai nėra burtų lazdelė, kuria mostelėjus Europos pramonė išspręs savo problemas globalios ir aštrios konkurencijos pasaulyje.

Todėl manau, kad vienintelis kelias Europos pramonei yra specializuotis ir galutinai įsipareigoti siekti geriausios kokybės ir naujausių technologijų, kartu racionalizuojant išlaidas ir užtikrinant veiksmingesnį valdymą. Europos gaminiai turėtų būti paklausūs ne todėl, kad jie pigesni – to niekada nebus – bet todėl, kad jie yra geresni ir naujoviškesni. Tai galima pasiekti tik pasitelkus Europos pramonės kompetenciją. Tikimės, kad esame pajėgūs priimti iššūkius.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Europos pramonės svarba yra nenuginčijama. Ji pagamina tris ketvirtadalius eksportuojamų gaminių, sukuria trečdalį ES bendrosios pridėtinės vertės ir trečdalį darbo vietų. Nors pramonė yra dinamiška, ji neišvengė ekonomikos krizės, todėl Europos politikos strategijoje, kuri remiama šiuo pranešimu, pramonei turi būti skiriamas pagrindinis dėmesys. Iš tiesų, pramonės politika turėtų būti pagrindinis mūsų rūpestis, nes ji susijusi su mūsų ateitimi – ji kuria darbo vietas ir skatina investicijas į gamybą. Vis dėlto ji kelia mums ir iššūkių: kaip užtikrinti išteklių tvarumą klimato kaitos akivaizdoje? ES reikalinga darni pramonės politika, kuri suteiktų įmonėms pasitikėjimo ir padėtų įveikti krizę. Tokia politika turi skatinti veiksmingą, energijos išlaidas ir CO2 gamybą mažinančią ir ekologiniu požiūriu atsakingą pramonę, kuri kartu būtų konkurencinga, vykdanti mokslinius tyrimus, diegianti naujoves ir perdirbanti žaliavas. Kadangi negalime pamiršti, kad pramonės politika kartu yra ir socialinė politika, aš balsuoju už šį pranešimą. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį, kad reikia stiprinti paramą mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kuriose dirba daugiausia ES verslo sektoriaus darbuotojų, ir įdiegti kilmės žymėjimą.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Tai dar vienas kupinas prieštaravimų pranešimas. Viena vertus, jame yra teigiamų aspektų, kuriuos mes vertiname – jais ginama pramonė bei mažosios ir vidutinės įmonės. Kiekvienos šalies ir regiono raidai svarbu, kad pramonė būtų moderni, veiksminga, kurtų darbo vietas ir būtų tvari aplinkos atžvilgiu. Vis dėlto dabartinė ES politikos sistema, kurios neigiamiausi aspektai ilgainiui sustiprėjo, labai nepalanki šioms pastangoms. Ji labiau skatina svarbių gamybos centrų griovimą, deindustrializaciją, darbo vietų naikinimą ir augančią priklausomybę begalėje valstybių ir regionų. Liberalizavimas ir tarptautinės prekybos dereguliavimo politika yra pagrindiniai šios politinės sistemos principai, kurie aiškiai prisideda prie dabartinės padėties. Tačiau pranešime ir toliau remiama tokia politika. Ji yra skatinama ignoruojant jos padarinius. Taip pat atkakliai reikalaujama šventų ir neliečiamų „laisvos konkurencijos“ ir vidaus rinkos plėtimo principų (minėtos sistemos vaisiai), valstybės ir privačių įmonių bendradarbiavimo ir net civilinių ir karinių investicijų sąveikos. Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji siekė pašalinti iš pranešimo šiuos neigiamiausius aspektus ir išlaikyti geruosius aspektus. Deja, visus mūsų pasiūlymus Parlamento dauguma atmetė. Todėl balsavome prieš šį pranešimą.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Deja, nebuvo priimtas nei vienas iš pakeitimų, kuriais buvo siekiama pašalinti neigiamiausius šio pranešimo aspektus. Todėl per galutinį balsavimą už šią Parlamento rezoliuciją balsavome „prieš“.

Vis dėlto, kaip minėjau plenarinio posėdžio diskusijoje, šis pranešimas turi teigiamų aspektų, turi ir daug nesuderinamų požiūrių. Nors, viena vertus, yra teigiama, kad siekiama ginti pramonę bei mažąsias ir vidutines įmones (MVĮ), kita vertus, pranešime teikiami pasiūlymai primygtinai laikytis laisvosios prekybos liberalizavimo ir laisvos konkurencijos, vidaus rinkos plėtimo, viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo ir netgi civilinių ir karinių investicijų sąveikos.

Norėtume tokių pramonės šakų, kurios veiksmingai naudotų išteklius, būtų mažiau priklausomos nuo anglių, vertintų teises užtikrinančias darbo vietas ir užtikrintų lygias moterų ir vyrų teises į darbą, paaukštinimą, atlyginimą ir dalyvavimą valdymo ir administravimo institucijose.

Mes remiame kitokią politiką, ypač pramonės, užsienio prekybos, finansų, mokslinių tyrimų, mokslo ir naujovių atžvilgiu, politiką, kuri remtų MVĮ ir įsipareigojimą mokyti darbuotojus ir ugdyti jų įgūdžius bei suteikti jiems galimybę oriai dirbti savo darbą.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) B. Lange pranešime dėl globalizacijos erai pritaikytos pramonės politikos apžvelgiami nepaprastai svarbūs klausimai, pvz., įmonių, ir, svarbiausia, mažųjų ir vidutinių įmonių galimybė gauti kreditų. Ypač vertinu idėją susieti pramonės pasaulį ir universitetus, kad būtų skatinami Europos universitetai ir taip grįžtama prie strategijos „Europa 2020“ tikslų. Todėl balsavau „už“.

  Elisabetta Gardini (PPE), raštu. – (IT) Strategijoje „Europa 2020“ pripažintas poreikis kurti naują pramonės politiką, kad būtų išlaikytas tvirtas ir tvarus Europos pramonės pagrindas.

Stipri ir klestinti pramonė išties yra svarbiausias Europos Sąjungos augimo veiksnys, todėl esant dabartinei globalizacijai ir stipriai tarptautinei konkurencijai būtina sukurti sistemą, kuri būtų dar palankesnė pramonės plėtrai. Šį pranešimą tikrai reikia pagirti už tai, kad jame pateikiama išsami pramonės politikos apžvalga įvertinant ekonomikos krizę, kuri stipriai pakenkė šiam sektoriui, ir už tai, kad jame pateikiamos įvairių užuominų, kaip tinkamai atgaivinti Europos pramonę.

Todėl manau, kad svarbu, jog praeitų metų spalio 28 d. A. Tajani pateiktoje pavyzdinėje iniciatyvoje įvardyti politiniai tikslai taptų realiais veiksmais, tarkim, pvz., mažosios ir vidutinės įmonės būtų sustiprintos ir joms atvertos tarptautinės rinkos, būtų suteiktos galimybės lengviau gauti kreditą, apibrėžtas naujas pramonės naujovių modelis. Taip pat Europa turi surizikuoti ir didinti produktyvumą generuodama naujas idėjas, vis daugiau investuodama į mokslinius tyrimus, kurie turi tapti naujuoju varikliu, padėsiančiu atkurti Europos lyderystę.

  Adam Gierek (S&D), raštu. – (PL) Pasaulio rinka reaguoja į poreikį tenkinti vartojimo modelio, kuris jau susiformavo aukšto išsivystymo lygio ir besivystančiose visuomenėse, poreikius. Vis dėlto atsiranda konkurencingumas „bet kokia kaina“, t. y. toks konkurencingumas, kurį lemia ne tik pramonės naujoviškumas ir vartojimo modelio pokyčiai.

Prie konkurencingumą lydinčių nepalankių reiškinių galime priskirti: pramonės primestą vartojimo modelį, kai švaistoma energija ir žaliavos; konkurenciją, kuri pagrįsta ne naudojamų metodų pranašumu, bet turtingų monopolinių korporacijų finansine viršenybe; fragmentišką konkurenciją, kuri susijusi tik su galutiniu apdorojimo etapu, o ne bendrą konkurenciją, t. y. tokią, kai paisoma žaliavų ir medžiagų gamybai parengimo; išorinių, dažniausiai ne Europos, korporacijų perimamas žaliavų ir energijos rinkas; augančias energijos kainas ir kartu augančias žaliavų kainas, kurios kyla dėl reglamentų, kuriais ES valstybėms narėms įvedama šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo leidimų prekybos sistema; nesąžiningą konkurenciją, kurią daugiausia primeta didelės išorės korporacijos, įskaitant finansų korporacijas.

Vertinu šį pranešimą kaip gerą labai svarbios diskusijos apie konkurencingą Europos pramonę, taigi, ir pačią Europą, pradžią, todėl balsavau už tai, kad jis būtų priimtas.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Apgailestauju, kad šis pranešimas nebuvo pateiktas svarstyti anksčiau, kai Briuselis pasmerkė pramonės lyderių kūrimą ar kai „Mittal“ vykdė priešišką „Arcelor“ perėmimą, atimdama iš Europos vienintelę likusią jos geležies ir plieno pramonės dalelę. Ištisus dešimtmečius Europos Sąjunga dėjo visas pastangas, kad sugriautų pramonės gamyklas ir mūsų darbo vietas pramonėje. Tai buvo vykdoma pasitelkiant Europos sektorinę politiką ir Europos laisvosios prekybos politiką, kurias jūs visi sistemingai gyrėte, palaikėte ir skatinote. Susidūrę su katastrofa, dabar nedrąsiai artėjate prie to, ką Front national jau labai ilgai siūlė: pripažinti gyvybiškai svarbią pramonės prigimtį, plėtoti strateginius sektorius, ginti nuo nesąžiningos konkurencijos ir padėti skverbtis į išorines rinkas, garantuojant ir užtikrinant žaliavų tiekimą, reguliuojant perėmimo sandorius, pasirūpinant, kad konkurencijos politikai būtų taikomi strateginės, socialinės ir ekonominės, ir viešosios tarnybos reikalavimai, teikiant valstybės paramą naujiems ar naujoviškiems sektoriams ir t. t.

Vis dėlto dabar jau yra gana vėlu, ir Europa, kuri laikėsi savo ultraliberalių ideologinių pagrindų, tikrai nėra geriausias lygmuo, kuriuo reikėtų priimti sprendimus ir įgyvendinti tokią politiką.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. − Pritariau šiam pranešimui, nes ES pramonė sudaro beveik trečdalį ES bendrosios pridėtinės vertės, beveik ¾ Europos eksporto sudaro pramoninės prekės, o iš to pragyvena beveik trečdalis darbuotojų, t. y. beveik 57 milijonai asmenų. Pastarojo meto ekonomikos krizė stipriai paveikė Europos pramonę. Tačiau ši krizė atskleidė pramonės svarbą ES ekonomikai ir parodė, kad buvo imtasi nepakankamai priemonių, jog būtų visapusiškai atskleisti jos poreikiai esant dabartinei probleminei padėčiai. Gamybos pramonės augimas pasiekė mažiausią lygį per pastaruosius du dešimtmečius, o kai kurios Europos pramonės šakos dėl nesąžiningos trečiųjų šalių konkurencijos darbo santykių, aplinkos ir intelektinės nuosavybės apsaugos srityse patiria „nuolatinę krizę“. JAV, Japonijai ir Kinijai vykdant veiksmingą ir aktyvią pramonės politiką, remiančią šiuolaikiškus produktus ir paslaugas, Europos pramonei kyla grėsmė atsilikti. Integruota ir tvari ES pramonės politika turėtų remtis kertiniais aspektais, kurių esmė: būtina kurti mokslinius tyrimus ir praktinį pritaikymą sujungiančią inovacijų grandinę, efektyviau panaudoti išteklius ir plėsti netaršios energijos gamybą. ES turi būti raginama imtis ilgalaikius pokyčius numatančių strategijų ir siekti darbo rinkos poreikius atitinkančios švietimo politikos. Būtina kovoti su konkurenciją iškraipančiu šešėlinės ekonomikos ir neoficialios veiklos plitimu krizės laikotarpiu, taip pat yra siūloma palengvinti MVĮ galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

  Silvana Koch-Mehrin (ALDE), raštu. – (DE) Balsuodama už B. Lange pranešimą susilaikau dėl 31 pastraipos, nes ji yra dviprasmiškai suformuluota: joje minimos ir euroobligacijos, ir projektų obligacijos. Tačiau apskritai balsuoju už šį pranešimą, nes neturiu nieko prieš pačias projektų obligacijas. Projektų obligacijos yra plačių inovacinių, infrastruktūros ir reindustrializacijos projektų finansavimo šaltinis. Čia, kitaip nei euroobligacijų atveju, nekyla klausimas dėl skolų priskyrimo Bendrijai.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Mano nuomone, šiandieninis balsavimas yra svarbus žingsnis siekiant įveikti ekonomikos ir finansų krizę, kuri sukrėtė Europą ir jos pramonės šakas. Išties šioje rezoliucijoje apžvelgiamas svarbus sektorius, kuriam reikia paramos, kad Europos Sąjunga galėtų įgyvendinti pramonės politiką, kurioje turėtų būti suderintas aukštų gamybos rezultatų pasiekimas ir įsipareigojimas konkurencingai ir tvariai atsinaujinti. Todėl palankiai vertinu nuorodą į strategiją „Europa 2020“, kuri turi būti tarsi kelrodė žvaigždė įgyvendinant visus Europos prioritetinius veiksmus darant dideles investicijas į naujoves ir mokslinius tyrimus, kurie yra būtini Europos augimui ir plėtrai. Apskritai, manau, kad pranešėjas B. Lange nuveikė puikų darbą, sugebėdamas iš daugiau kaip 500 pakeitimų surinkti idėjas ir pasiūlymus ir pateikti pranešimą, kuriam pritariu ir kurį palaikau, išskyrus sąlygą dėl Europos patento. Išties, manau, kad sprendimas stiprinti bendradarbiavimą strateginės svarbos sektoriuje – t. y. intelektinės nuosavybės – nėra tinkamas sprendimas ir jis neturės teigiamų padarinių Europos pramonei.

  Bogusław Liberadzki (S&D), raštu. – (PL) Pramonės politika, pritaikyta globalizacijos erai, tampa didele problema Europos Sąjungai ir pavienėms valstybėms narėms. Siekiant mažinti gamybos išlaidas ir kainas pramoninė gamyba Europos Sąjungoje nutraukiama, gamyklos iškeliamos už ES ribų ir vėliau produkcija importuojama. Tai turi neigiamų padarinių: prarandamos pramoninės plėtros, techninio lavinimo ir naujoviškumo galimybės, ir dėl to atsiranda priklausomybė nuo kitų šalių. Žlunga ištisi gamybos sektoriai, kaip, pvz., Lenkijos laivų statybos sektorius. Europos deindustrializaciją skatina griežtesni tik ES įvesti aplinkosauginiai reikalavimai ir Azijos gamintojų dempingo toleravimas. Reikalinga protinga politika, kad Europa galėtų išlaikyti savo pramoninį charakterį.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Dabartinė ekonomikos krizė patvirtino, kad mažosios ir vidutinės įmonės vis dar yra ekonomikos ir socialinės raidos varomoji jėga, kuri yra svarbiausia skatinant ekonomikos konkurencingumą ir kuriant darbo vietas. Palankiai vertinu šį pranešimą ir manau, kad reikia peržiūrėti ir stiprinti konkurencingumą remiančias ES priemones, kad būtų supaprastintos administracinės procedūros ir MVĮ galėtų lengviau gauti finansavimą. Taip pat yra absoliučiai būtina įvesti naujoviškus skatinamųjų priemonių mechanizmus, kurie būtų pagrįsti išmaniu, tvariu augimu ir integracija pagrįstų tikslų pasiekimu, ir skatinti glaudesnį bendradarbiavimą su finansų institucijomis. Vienas svarbus MVĮ naujovių finansavimo būdas, kurį galima gauti per Europos investicijų banką, yra rizikos pasidalijimo finansinė priemonė. Vis dėlto norint užtikrinti šios priemonės sėkmę Europos Komisija turi skirti kur kas daugiau lėšų, įskaitant lėšas, skiriamas per inovacijų fondus iš Europos regioninės plėtros fondo išteklių, ir skatinti tiesiogines privačias investicijas ir naujoviškus finansavimo mechanizmus didelės rizikos naujoviškiems projektams ir projektams, kuriuose dalyvauja MVĮ.

  David Martin (S&D), raštu. – Sutinku su pranešime išsakyta nuomone, kad vienintelės priemonės padidinti Europos pramonės tvarumą, konkurencingumą ir taip išsaugoti mūsų lyderystę pasaulyje yra skatinti stiprius ir įgūdžių turinčius darbuotojus, kurie turi stiprų kūrybinį potencialą ir aktyviai dalyvauja kuriant ir plėtojant naujoves, naujas ir naujoviškas technologijas, procesus, sprendimus, kurie kuria pridėtinę vertę, mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, kurie būtų pritaikyti tvarios plėtros poreikiams, veiksmingą tiekimo grandinę aukštos kokybės prekių gamybai ir paslaugų teikimui, veiksmingiau organizuotas gamybos ir valdymo sistemas, apskritai veiksmingesnį išteklių naudojimą, kuris lemtų mažesnį anglies pėdsaką, ekonomiškus ir tvarius pervežimo būdus, išmanią ir veiksmingą logistiką bei aukštos kokybės infrastruktūrą, konsoliduotą ir visiškai veiksmingą bendrą vidaus rinką ir vienodas veiklos sąlygas prekybos santykiuose su trečiosiomis šalimis.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Pranešimas dėl globalizacijos erai pritaikytos pramonės politikos yra svarbus dokumentas krizei pakirtus Europos ekonomiką ir ypač pramonės gamybą. Tačiau jame neminimas svarbiausias klausimas – tikroji šių milžiniškų ekonomikos problemų priežastis. Tai yra pasaulinis laisvos konkurencijos ir nežaboto neoliberalizmo kapitalizmas, kuriuo, deja yra pagrįsta ES. ES nereikia daugiau strateginių dokumentų, kuriuos kaip blynus kepa Komisija, tačiau būtinai reikia keisti pačius pamatus, siekti socialinės ir taikios sąjungos su reguliuojamu finansų sektoriumi. Kadangi diskutuojame apie „strateginį“ dokumentą, kaip tokį, patirtis rodo, kad tokius dokumentus ne taip sudėtinga kurti, kaip vėliau juos sudėtinga atskirose srityse įgyvendinti, kontroliuoti ir lanksčiai įvertinti pasiūlytų priemonių poveikį. To įrodymas, pvz., yra intelektinės nuosavybės teisės, įskaitant pramonines teises.

  Gesine Meissner (ALDE), raštu. – (DE) Balsuodama už B. Lange pranešimą susilaikau dėl 31 pastraipos, nes ji yra dviprasmiškai suformuluota: joje minimos ir euroobligacijos, ir projektų obligacijos. Tačiau apskritai balsuoju už šį pranešimą, nes neturiu nieko prieš pačias projektų obligacijas. Projektų obligacijos yra plačių inovacinių, infrastruktūros ir reindustrializacijos projektų finansavimo šaltinis. Čia, kitaip nei euroobligacijų atveju, nekyla klausimas dėl skolų priskyrimo Bendrijai.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Europos pramonė sukuria maždaug trečdalį ES bendrosios pridėtinės vertės, beveik trys ketvirtadaliai Europos eksporto yra susiję su pramoninėmis prekėmis, pramonės sektoriuje dirba trečdalis visos darbo jėgos. Be to, ji turi dauginamąjį efektą, kuris reiškia, kad kiekvienai darbo vietai pramonėje sukuriamos dvi papildomos darbo vietos susijusių paslaugų srityse. Šiuo atžvilgiu niekas nediskutuoja dėl pramonės sektoriaus svarbos valstybių narių ūkiuose, bet ekonomikos krizė privertė suabejoti šio sektoriaus svarba, finansų ir paslaugų sektorių sąskaita, ir dabar turime peržiūrėti šią padėtį ir vėl pradėti daug investuoti į šį sektorių. Europos pramonė siekia specializuotis ir gaminti geros kokybės ir naujausiomis technologijomis pagrįstus produktus. Mūsų pramonės gaminiai turi išsiskirti naujoviškumu ir kokybe, bet ne kaina.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Keičiantis pasaulio ekonomikai siekdami išsaugoti savo konkurencingumą negalime nepaisyti tokio svarbaus sektoriaus kaip pramonė. Turi būti skatinama ir reikalaujama tvarumo ir žmoniškų darbo sąlygų, nes kuo stipriau auga tokių besivystančių šalių kaip Kinija, Indija ir Brazilija konkurencija, tuo labiau auga spaudimas Europos vidaus rinkai. Tvarumas ir augimas yra madingi žodžiai, kuriuos dažnai girdime, ir visų pirma – pramonės politikoje, bet dėl jų įgyvendinimo tikrai nekyla abejonių, visų pirma, dėl turimų išteklių stokos. Balsuodamas susilaikau, nes laikausi požiūrio, kad siūlomų priemonių tikrai nepakaks norint užtikrinti Europai pirmą vietą pasaulio pramonės sektoriuje.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. − Balsavau už šią rezoliuciją, kadangi ES pramonė labai nukentėjo nuo dabartinės ekonominės krizės. Šiuolaikiniame pasaulyje konkurencija pramonės srityje yra labai didėlė, dėl to pramonės sektoriai turi išlikti konkurencingi ir naujoviški, paremti naujoviškomis idėjomis, kokybės ir technikos pranašumu. Turime stiprinti materialinę bazę, diegti aukšto lygio technologijas, suteikti galimybių nesudėtingam jų perkėlimui tarp įmonių. Turime dėti visas pastangas, kad tinkamai būtų išnaudojami turimi ištekliai (naudingosios iškasenos) Europos Sąjungos viduje, vengiant jų eksporto už ES ribų ir būtų užkirstas kelias oligopolinių struktūrų formavimuisi prekybos sektoriuje. Europos parama turėtų būti skiriama ne pravalgymui, bet investicijoms į ateitį orientuojantis į naujų darbo vietų kūrimą, kad kiekvienas pilietis darbo turėtų savo šalyje. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tiems regionams, kurie įvardijami kaip probleminiai, kuriuose pramonės išsivystymo lygis yra mažas, o nedarbo lygis didelis. Atsižvelgiant į tai, reikia skatinti technologijų, pramonės ir mokslo parkų bei įmonių centrų steigimą. Šios organizacijos yra ypač reikšmingos aktyviai kuriant ir plėtojant modernias technologijas, užtikrina ekonomikos vystymąsi ir modernizaciją, kartu sukurdamos naujas darbo vietas. Mažos ir vidutinės įmonės turi būti skatinamos investuoti į klasterius. Joms turi būti sukuriama palanki verslo aplinka bei mažinama administracinė našta. Įsišaknijusi biurokratija užkerta kelią pramonės vystymuisi, kenkia sukuriamų produktų konkurencingumui.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už B. Lange pranešimą, nes kartu su strategija „Europa 2020“ Europos Sąjunga turi siekti intensyvios plėtros ir geresnio išteklių naudojimo, kad užtikrintų naujoves. Pranešime dėl globalizacijos erai pritaikytos pramonės politikos išvardijami būtent šie tikslai: pramoninės naujovės ir esamų teisės aktų paprastinimas atsižvelgiant į piliečių interesus bei mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) – Europos ekonomikos širdies – vaidmens stiprinimas. MVĮ turi būti užtikrintos palankios sąlygos ir galimybės lengviau gauti finansavimą. Svarbu pabrėžti, kad dinamiška ir moderniausia pramonės politika bus įgyvendinama naudojant struktūrinius fondus, kurie, jei bus tinkamai naudojami, taps Europos augimo pagrindu.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Europos pramonė sukuria maždaug trečdalį ES bendrosios pridėtinės vertės, beveik trys ketvirtadaliai Europos eksporto yra susiję su pramoninėmis prekėmis, pramonės sektoriuje dirba trečdalis visos darbo jėgos, t. y. pragyvenimui užsidirba 57 mln. piliečių (o kur dar dauginamasis efektas, kai kiekviena darbo vieta pramonės sektoriuje sukuria maždaug dvi papildomas darbo vietas susijusių paslaugų srityse). Yra 15 pagrindinių elementų: naujovių tinklo kūrimas; veiksmingesnis išteklių naudojimas; aiškūs tikslai dėl tvarių produktų; viešųjų pirkimų naudojimas; švarios energijos gamybos didinimas; įtikinama žaliavų strategija; prekybos performavimas sąžiningam sambūviui ir tvariai gamybai; privalomos sektorinės pramonės politikos apibrėžimas; MVĮ įtraukimas; regioninių sričių veiklos plėtojimas; pramoninių permainų užtikrinimas; restruktūrizavimas; kvalifikacijos kėlimas; didesnis darbuotojų dalyvavimas priimant sprendimus ir ilgalaikė politika.

ES pramonės politika turi būti orientuota į tvarų, ekologiškai veiksmingą ir globaliai konkurencingą pramonės pagrindų atnaujinimą ir į tvarų perėjimą iš daugiausia gamyba pagrįstos prie žiniomis pagrįstos pramonės, kartu aiškiai įsipareigojus investuoti į ES ir kurti strateginius partnerystės santykius tarp Europos Sąjungos bendrovių.

  Fiorello Provera (EFD), raštu. – (IT) Šiuo pranešimu Parlamentas pabrėžė svarbius klausimus, kurie nusipelno dėmesio kalbant apie Europos pramonės augimą. Kalbu apie mažųjų ir vidutinių įmonių svarbos pripažinimą ir apie poreikį pagerinti jų galimybes gauti kreditą taikant supaprastintas finansavimo procedūras, taip pat apie internacionalizavimo, kaip pagrindinio konkurencingumo veiksnio, svarbą.

Naujovių ir pramonės pasaulio ryšys palaikant nuolatinį įmonių ir universitetų bendradarbiavimą irgi yra svarbus, jis apima mokslo rezultatų pardavimą ir jų naudojimo skatinimą. Todėl pritariu B. Lange pranešimo turiniui ir pasiūlymams.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Dabartinė ekonomikos ir finansų krizė leido geriau suprasti pramonės svarbą ES ūkiui, o tai reiškia, kad svarbu pripažinti, jog reikalingas integruotas požiūris į pramonės politiką, suderinant konkurencingumą, naujoves ir tvarumą, ir kartu parodyti, kad jis gali skatinti augimą, kurti darbo vietas ir užtikrinti aplinkos išsaugojimą. Išties, Europos pramonė patiria daug sunkumų, todėl labai svarbu, kad būtų įsipareigota investuoti į naujas technologijas ir sprendimus, darbuotojų mokymą, gamybos sistemų ir valdymo modelių veiksmingumą bei į mažųjų ir vidutinių įmonių stiprinimą.

  Evelyn Regner (S&D), raštu. – (DE) Balsavau už šį pranešimą, nes esu įsitikinusi, kad integruota pramonės politika Europai yra būtina, ypač susidūrus su naujais iššūkiais, kurių kelia globalizacija, todėl būtina toliau plėtoti pramonės politiką. Pramonės politika yra tvarių darbo vietų ir klestinčios visuomenės variklis. Viena darbo vieta pramonėje sukuria mažiausiai dar dvi darbo vietas. Europos pramonės politikos padėtis vis labiau kelia abejonių dėl augančios industrializacijos besivystančiose šalyse ir stiprėjančių mūsų pagrindinių konkurenčių – JAV ir Kinijos. Todėl turime vystytis patys. To siekdami turime būtinai atnaujinti mūsų pramonės pagrindus, imdamiesi veiksmų konkrečiuose sektoriuose, bet kartu apskritai užtikrindami Europos konkurencingumą pasaulyje ir tvarų Europos pramonės augimą. Pranešime taip pat raginama, kad integruota pramonės politika taptų aplinkos, konkurencijos ir prekybos politikos pagrindu, kad būtų veiksmingiau naudojami ištekliai. Be to, pranešime pabrėžiama konstruktyvaus bendradarbiavimo su darbuotojų organizacijomis ir profesinėmis sąjungomis svarba. Pranešime pabrėžiamas ir poreikis koordinuoti ES ir valstybių narių veiksmus. Manau, kad šios priemonės yra tiesiog būtinos. Pranešime teigiama, kad tolesnės pramonės politikos raidos reikėtų siekti su būtinais plačiais užmojais ir atsargumu.

  Britta Reimers (ALDE), raštu. – (DE) Balsuodama už B. Lange pranešimą susilaikau dėl 31 pastraipos, nes ji yra dviprasmiškai suformuluota: joje minimos ir euroobligacijos, ir projektų obligacijos. Tačiau apskritai balsuoju už šį pranešimą, nes neturiu nieko prieš pačias projektų obligacijas. Projektų obligacijos yra plačių inovacinių, infrastruktūros ir reindustrializacijos projektų finansavimo šaltinis. Čia, kitaip nei euroobligacijų atveju, nekyla klausimas dėl skolų priskyrimo Bendrijai.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Šios dienos plenariniame posėdyje balsavome už B. Lange pranešimą „Globalizacijos erai pritaikyta pramonės politika“. Europos pramonė sukuria maždaug trečdalį ES bendrosios pridėtinės vertės, beveik trys ketvirtadaliai Europos eksporto yra susiję su pramoninėmis prekėmis, ir joje dirba trečdalis visos darbo jėgos, t. y. 57 mln. piliečių užsidirba sau pragyvenimui. Kiekviena darbo vieta pramonėje sukuria maždaug dvi papildomas darbo vietas susijusiose paslaugų srityse, tad dėl šio darbo vietų dauginimo efekto pramonės svarba yra dar didesnė.

Be to, ES pramonės politika turėtų būti orientuota į tvarų, ekologiškai veiksmingą ir globaliai konkurencingą pramonės pagrindų atnaujinimą ir į tvarų perėjimą iš daugiausia gamyba pagrįstos prie žiniomis pagrįstos pramonės. Būtina integruoti visas ES politikas, kad būtų suderinti visi įtakos pramonei turintys aspektai. Savo iniciatyva B. Lange parengtas pranešimas dėl pramonės politikos iš naujo perteikia už pramonę atsakingo Komisijos nario A. Tajani poziciją, kurią jis išreiškė komunikate, su tam tikromis naujomis idėjomis dėl svarbaus pramonės sektoriaus atnaujinimo po ekonomikos krizės.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Parlamentas šiandien parėmė veiksmų rinkinį Europos pramonės konkurencingumui skatinti. Palankiai vertinu pripažinimą, kad, norint kovoti su krize ir globalizacijos iššūkiais, Europos pramonės atsinaujinimo pagrindas turi būti veiksmingas energijos ir išteklių naudojimas. Tvarumas turi būti pripažintas svarbiausiu vadinamojo „konkurencingumo įrodymo“ aspektu, kaip dalį geresnio reguliavimo iniciatyvų Komisija turi taikyti „tinkamumo patikrinimus“. Pranešime teisingai raginama siekti uždaro rato pramoninių sistemų, didesnio išteklių produktyvumo, patvarumo ir pakartotinio naudojimo ir perdirbimo.

Pranešime taip pat raginama kurti priemones, kuriomis būtų skatinama ekologines naujoves taikančių MVĮ plėtra ir augimas bei ekologinių pramonės parkų kūrimas. Svarbu, kad ES pramonės politika atitiktų jos klimato kaitos ir energetikos politikos tikslus. Žaliųjų frakcija tikisi, kad Komisija vykdys įsipareigojimus šiuo klausimu kurdama strategines iniciatyvas, pvz., veiksmingo išteklių naudojimo strategiją, žaliavų strategiją ir Smulkiojo verslo aktą.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Pagaliau Europos Sąjunga pripažino svarbų pramonės vaidmenį, ragindama supaprastinti galimybes gauti kreditą ir sumažinti biurokratizmą. Pastaraisiais metais matėme, kaip buvo patvirtintos priemonės, kuriomis Europos pramonei buvo primesta didelė našta ir kurios buvo palankios nesąžiningai iš trečiųjų šalių importuotų produktų konkurencijai. Pažymėčiau išlaidas dėl kovos su klimato kaita ir priemones, skirtas muitams sumažinti ar pašalinti.

Pranešime pabrėžiama mokslinių tyrimų, kaip priemonės išvengti konkurencijos, svarba, ir pažymimas profesinis mokymas darbuotojams ir informacija, kurią turi gauti vartotojai. Vis dėlto nepamirškime, kad atidėjus į šalį visus gražius žodžius, ES kyla rizika, kad nutrūks ryšiai tarp valstybių narių, todėl yra mažai noro kartu kurti pramoninę ateitį. Kalbu apie tai, kas nutiko su Europos patentu, kai Europos Sąjunga atmetė Italiją ir Ispaniją, ir apie glaudesnio valstybių narių bendradarbiavimo panaudojimą prieš kitas valstybes nares. Balsavau už šį pranešimą, nes jame išdėstyti principai nusipelno pritarimo.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Europos pramonė susiduria ne tik su ekonomikos krizės padariniais, bet ir su naujais globalizuotos eros iššūkiais. Įmonės turi tinkamai reaguoti į vis greitesnę ekonomikos tendencijų kaitą. Augančių valstybių ekonomikos keičia jėgų pusiausvyrą tarptautinėse rinkose. Vystantis žinių visuomenei mokslinių tyrimų ir ekonominį augimą bei konkurencingumą atnešančių technologinių naujovių vaidmuo taip pat stiprėja. Problemos, su kuriomis tenka susidurti ES ūkiui, apima demografinius pokyčius ir produktyvumo mažėjimą. Pagrindiniai ES pramonės tikslai yra konkurencingumo ir novatoriškumo augimas. Norint juos pasiekti būtina vienu metu imtis kelių priemonių. Būtina toliau dirbti kuriant bendrąją rinką ir derinant muitų ir mokesčių teisės aktus. Reikėtų sumažinti biurokratinę naštą verslui ir supaprastinti teisinę struktūrą. Įmonių bendradarbiavimas turėtų būti stiprinamas per verslo grupes, tinklus ir kompetencijos centrus, reikėtų stengtis skatinti universitetų ir įmonių sąveikas.

Taip pat gali būti naudinga naudoti alternatyvius mechanizmus, pvz., valstybės ir privataus verslo bendradarbiavimą, privatiems ir valstybiniams investuotojams dalijantis riziką, ir panaudoti įtakos ir savalaikiškumo efektą. Būtina remti mažąsias ir vidutines įmones, kurios sudaro Europos pramonės pagrindą, teikiant finansinę paramą naujovių ir technologijų perdavimo srityje ir į viešųjų pirkimų konkursus įtraukiant naujoviškumo bei tvarumo kriterijus. Nereikėtų pamiršti užtikrinti didesnių išlaidų moksliniais tyrimais pagrįstam viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimui.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuriame pabrėžiami būdai, kuriais galima stiprinti ES pramonės pagrindus. Pramonė suteikia maždaug trečdalį darbo vietų ES, todėl yra būtina užtikrinti tolesnį jos gyvybingumą.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Europos pramonė ir jos dauginamasis poveikis sukuria maždaug trečdalį ES bendrosios pridėtinės vertės ir suteikia pragyvenimo šaltinį 57 mln. žmonių. Būtina sukurti tokią pramonės politiką, kuri skatintų valstybių narių bendradarbiavimą ir jų konkurencinį potencialą, kaip nustatyta strategijoje „Europa 2020“. Šio pranešimo svarba ekonominio nuosmukio metu parodo, kad, nors šis sektorius yra svarbus, jis nustumtas į pakraštį. Todėl reikia atidžiau pažvelgti į iššūkius, su kuriais teks susidurti Europos pramonei, ypač į jos modelio restruktūrizavimą ir perorientavimą, remiantis visuotine žinių visuomene ir pasitelkiant naujoves ir mokslinius tyrimus, kad įveiktume besivystančių šalių ūkių konkurenciją. Be to, atsiranda naujų varomųjų jėgų, keičiasi klimatas, vyksta demografinės permainos ir urbanizacijos bei gyventojų mažėjimo procesai. Iš 15 pranešėjo pateiktų punktų norėčiau pabrėžti priemones, kurios turės poveikį mažosioms ir vidutinio dydžio įmonėms, kurios yra tikroji ES augimo varomoji jėga. Europos procedūrų supaprastinimas, kad būtų galima gauti finansavimą ir MVĮ gautų daugiau ir geresnės informacijos apie veiklos programas, naujovių diegimo grupių ir tinklų kūrimas bei didesnė Europos Centrinio Banko parama – tokios yra pagrindinės iniciatyvos siekiant sėkmingos Europos pramonės politikos.

  Alexandra Thein (ALDE), raštu. – (DE) Balsuodama už B. Lange pranešimą susilaikau dėl 31 pastraipos, nes ji yra dviprasmiškai suformuluota: joje minimos ir euroobligacijos, ir projektų obligacijos. Tačiau apskritai balsuoju už šį pranešimą, nes neturiu nieko prieš pačias projektų obligacijas. Projektų obligacijos yra plačių inovacinių, infrastruktūros ir reindustrializacijos projektų finansavimo šaltinis. Čia, kitaip nei euroobligacijų atveju, nekyla klausimas dėl skolų priskyrimo Bendrijai.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Pritariau šiam pranešimui, nes jame kalbama apie tai, kad reikalinga darni politika visos ES pramonės atžvilgiu. ES pramonės gamybos srityje dirba daugiau kaip 60 mln. darbuotojų, todėl tvirta politika padės ES įveikti kai kuriuos gamintojų patiriamus sunkumus. Šis pranešimas yra strategijos „Europa 2020“ dalis, jame išdėstomi 15 „kertinių akmenų“ stiprios politikos, kuri užtikrintų ES pajėgumą varžytis su konkurentais iš JAV, Kinijos ir Japonijos, kurie daug investuoja į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, ir su šalimis, kurios gali sumažinti išlaidas naudodamos pigią darbo jėgą ir mažiau griežtas intelektinės nuosavybės taisykles. Kai kuriose naudingiausiose pranešimo rekomendacijose kalbama apie poreikį kurti naujovių tinklą, kuris susietų su pramone susijusius mokslinius tyrimus su naujovėmis ir technologijų taikymu, bei labiau pabrėžiamas veiksmingas išteklių naudojimas ir tvarumas, kuris susijęs su strategijos „Europa 2020“ tikslais.

  Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Nusprendžiau balsuoti už B. Lange savo iniciatyva parengtą pranešimą, kadangi jis atspindi Parlamento indėlį į diskusiją šiuo didžiausios svarbos verslo pasauliui klausimu – Europos pramonės politika.

Pranešime yra keli teigiami aspektai, pvz., platus prašymas, kad Europos įmonės laikytųsi aplinkosaugos standartų, bet tik savanoriškai ir be griežtų sankcijų. Taip pat teisingai primenama apie pagrindinį pramonės vaidmenį (ir ne tik pramonės politikos) Europos Sąjungos augimui. Dabar, vadovaudamasi pranešimu, už kurį šiandien balsavome, manau, kad svarbu, jog visos institucijos ir suinteresuotosios šalys siektų įgyvendinti aprašytus tikslus, paversdamos juos realiais veiksmais. Ypač svarbu: taikyti intelektinės nuosavybės apsaugos priemones; patvirtinti pramonės naujovių modelį, kuriuo būtų siekiama kompetencijos; modernizuoti pramonės šakas, ypač aplinkosaugos ir atsargaus energijos išteklių naudojimo atžvilgiu; ir remti tokių sąlygų, kurios padėtų mažosioms ir vidutinėms įmonėms išeiti į tarptautines rinkas, kūrimą.