Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2011 m. kovo 23 d. - Briuselis

16. Rengimasis Europos Vadovų Tarybos susitikimui (2010 m. kovo 24-25 d.) (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl pasirengimo 2011 m. kovo 24–25 d. vyksiančiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui.

  Enikő Győri, einanti Tarybos Pirmininko pareigas. − Pone Pirmininke, pone Pirmininke J. M. Barroso, pone Komisijos nary, gerbiamieji Parlamento nariai, labai džiaugiuosi galimybe kalbėti jums dalyvaujant prieš kitą Europos Vadovų Tarybos susitikimą. Kaip žinote, dėl nenumatytų kelių pastarųjų savaičių įvykių šis susitikimas bus labai įtemptas.

Pirmiausia norėčiau peržvelgti pagrindinius Europos Vadovų Tarybos darbotvarkės klausimus. Bus trys svarbiausi punktai: pirma, visapusiškas ekonominių priemonių paketas, kurį, tikėkimės, valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtins; antra, Libija ir pietinės kaimyninės šalys; trečia, Japonija.

Norėčiau pradėti nuo ekonominės politikos klausimų. Tikiuosi, kad, siekdama reaguoti į ekonomikos krizę, Europos Vadovų Taryba patvirtins šį paketą. Šiame pakete yra šeši pagrindiniai elementai, iš kurių pirmasis yra pirmojo Europos semestro etapo užbaigimas ir fiskalinio konsolidavimo bei struktūrinių reformų prioritetų patvirtinimas. Kaip žinote, Europos semestro ciklas prasidėjo šių metų pradžioje nuo Komisijos metinės augimo apžvalgos pristatymo. Į ją įtrauktos įvairių politikos sričių rekomendacijos, kurių reikia siekiant intensyvinti ekonomikos atsigavimą, padėti Europai išsaugoti tarptautinį konkurencingumą ir įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus.

Pirmasis Europos semestro etapas dabar bus užbaigtas Europos Vadovų Tarybai patvirtinus fiskalinio konsolidavimo ir struktūrinių reformų prioritetus remiantis ECOFIN ir EPSCO tarybų išvadomis. Praėjusį pirmadienį šiam pranešimui – kurį parengė pirmininkaujanti valstybė – pritarė Bendrųjų reikalų taryba. Valstybės narės atsižvelgs į šias bendras politikos gaires rengdamos savo stabilumo ir konvergencijos programas bei nacionalines reformų programas, kurios turi būti pateiktos balandžio mėn.

Taryba, remdamasi Komisijos vertinimu, birželio mėn. valstybėms narėms pateiks vertinimą ir rekomendacijas: t. y. tuo metu, kai svarbūs sprendimai dėl biudžeto daugumoje valstybių narių dar bus parengiamajame etape. Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos tikslas – Europos semestrą užbaigti iki 2011 m. birželio mėn. vyksiančios Europos Vadovų Tarybos.

Antrasis elementas – ekonomikos valdymo stiprinimas, dėl kurio Europos Parlamentas turi atlikti lemiamą vaidmenį. Taryba jau žengė didelį žingsnį į priekį: ekonomikos ir finansų ministrai susitarė dėl bendro Tarybos požiūrio į šešis teisės aktų pasiūlymus dėl ekonomikos valdymo stiprinimo. Dėl šio laimėjimo Tarybai pirmininkaujanti valstybė gali pradėti derybas su šiuo Parlamentu.

Kaip žinote, Taryba privalo laikytis Europos Vadovų Tarybos nustatyto termino – 2011 m. birželio mėn., – per kurį turi būti pasiektas politinis susitarimas dėl paketo. Keturiems iš šešių pasiūlymų taikoma bendro sprendimo procedūra. Žinome, kad Europos Vadovų Tarybos nustatytu terminu Europos Parlamentas jokiu būdu nėra susaistomas, tačiau naudojuosi šia iškilminga proga paprašyti Parlamento bendradarbiauti, kad iki birželio mėn. galėtume pasiekti politinį susitarimą. Taip būtų pasiųsti užtikrinimo pranešimai rinkoms ir, svarbiausia, mūsų piliečiams, kurie tikisi, kad taip apsaugosime eurą ir Europos ekonomiką. Taigi, mes ir Europos Parlamentas esame bendrai atsakingi šiuo klausimu.

Mūsų Ministras Pirmininkas rengiasi susitikti su atsakingais už šį paketą pranešėjais ir koordinatoriais, o aš tikiuosi, kad mūsų bendradarbiavimas su šiuo Parlamentu bus ypač vaisingas.

Trečiasis elementas – puikios bankininkystės sektoriaus būklės atkūrimas vykdant plataus užmojo testavimą nepalankiausiomis sąlygomis.

Ketvirtasis elementas – paktas „Euro plius“, jo taikymo srities išplėtimas apimant euro zonai nepriklausančias valstybes nares, norinčias prie jos prisijungti, ir galimas pirmųjų nacionalinių veiksmų planų, skirtų jam įgyvendinti, paskelbimas.

Penktasis elementas – darbo būsimo Europos stabilumo mechanizmo (ESM) ir Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) stiprinimo klausimais užbaigimas remiantis kovo 21 d. grupės „Euro plius“ ministrų susitikime pasiektu susitarimu, nes visi žinote, kad Europos stabilumo mechanizmo techninėje užduotyje minima, jog informacija bus teikiama Parlamentui. Tuo buvau ypač patenkinta.

Šeštasis elementas – Sutarties pakeitimas, dėl kurio ką tik balsavote, ir oficialus sprendimų, kuriais dėl būsimo ESM sukūrimo iš dalies keičiama Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, priėmimas. Čia norėčiau padėkoti Parlamentui už palankų jo balsavimą: manau, kad tai buvo nepaprastai svarbus jūsų įnašas.

Kaip matote, kovojant su krize buvo padaryta tikra pažanga. Kitame susitikime Europos Vadovų Taryba užbaigs šį darbą ir patvirtins visapusišką priemonių paketą, kuriuo bus siekiama reaguoti į krizę, užtikrinti finansų stabilumą ir paruošti dirvą tvariam darbo vietų kūrimą užtikrinančiam ekonomikos augimui.

Dabar norėčiau pereiti prie Libijos ir pietinių kaimyninių šalių klausimo. Remdamasi 2011 m. kovo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija, 2011 m. kovo 21 d. Europos Vadovų Tarybos išvadomis ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1973, Taryba pareiškė esanti susirūpinusi dėl dabartinės padėties Libijoje ir pasmerkė režimo vykdomus sunkius bei sistemingus žmogaus teisių pažeidimus, smurtą ir žiaurias represijas prieš Libijos žmones.

Pagrindinis ES tikslas – civilių gyventojų apsauga ir parama Libijos žmonėms, kad jie galėtų įgyvendinti savo demokratinės visuomenės siekius. Pulkininkas M. Gaddafi privalo nedelsdamas atsisakyti valdžios. Jo režimas tapo neteisėtas, todėl nebėra ES pašnekovas. Taigi, kokių veiksmų Taryba turi imtis?

Pirmiausia norėčiau paminėti sankcijas. 2011 m. vasario 28 d., per rekordinį laiką, Taryba priėmė sprendimus dėl režimui taikomų ribojamųjų priemonių. Kovo 10 d. buvo numatytos kitos papildomos sankcijos, įskaitant turto įšaldymą, tolesnį kelionių draudimą, ginklų embargą ir įrangos, kuri gali būti panaudota vidaus represijoms, embargą – taip buvo numatyta daugiau nei priemonėse, kurios buvo nustatytos anksčiau patvirtintoje JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje.

Norėčiau pranešti apie trečiąjį elementą: trečiąjį sankcijų raundą. Veikdama pagal kovo 21 d. Užsienio reikalų tarybos suteiktus įgaliojimus, šiandien Taryba pagal rašytinę procedūrą patvirtino Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos pasiūlymą praplėsti ribojamųjų priemonių taikymo sritį, kad ji apimtų kitus Libijos fizinius asmenis ir subjektus, todėl šios sankcijos jau taikomos ir nacionalinei Libijos naftos bendrovei.

Ką dar, be sankcijų, padarė Taryba? ES pirmininkaujanti Vengrija į darbotvarkę įtraukia tiekimo užtikrinimo esant ekstremaliai situacijai klausimą. Ministrai apsvarstė politinės krizės poveikį energijos rinkai, energetiniam saugumui ir energijos tiekimo patikimumui. Jie pripažino, kad ES turi pakankamai naftos ir dujų išteklių. Vis dėlto diskusijoje dar kartą buvo atkreiptas dėmesys į Europos pažeidžiamumą ir dar ryžtingesnės bendros energijos politikos, kuri apimtų ir tokias priemones, kaip tiekimo maršrutų įvairinimas, būtinybę.

Taryba išreiškė savo pasitenkinimą JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 1973 patvirtinimu ir pabrėžė savo pasiryžimą prisidėti prie jos įgyvendinimo. Taryba taip pat palankiai vertina Paryžiaus aukščiausiojo lygio susitikimą, kaip įnašą į jos įgyvendinimą. Įvairiais būdais prisidėdamos, ES ir valstybės narės yra pasiryžusios veikti kolektyviai ir ryžtingai kartu su visais tarptautiniais partneriais, visų pirma Arabų valstybių lyga ir kitais regioniniais suinteresuotaisiais subjektais, kad šie sprendimai būtų visiškai įgyvendinti. Taryba ir valstybės narės rems veiksmus pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją, kad apsaugotų civilius gyventojus ir gyvenamuosius rajonus, kuriems gresia užpuolimas.

ES toliau teiks humanitarinę pagalbą visiems nukentėjusiesiems ir, žinoma, – vėlesniame etape – turėsime Libijai padėti kurti demokratinę valstybę ir vystyti teisinę valstybę.

Atsakydama į Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro prašymą ir Jungtinėms Tautoms atliekant koordinavimo vaidmenį, ES yra pasirengusi teikti BUSP paramą ir humanitarinę pagalbą. Tokie veiksmai visiškai atitiks JT karinių ir civilinės gynybos išteklių naudojimo gaires. Vyriausiosios įgaliotinės buvo paprašyta tobulinti tolesnį planavimą pagal JT rezoliuciją ir kovo 11 d. Europos Vadovų Tarybos deklaraciją dėl paramos teikiant humanitarinę pagalbą ir vykdant civilinės saugos operacijas, įskaitant jūrų išteklių panaudojimą šiuo tikslu. Viską reikėtų daryti kuo glaudžiau bendradarbiaujant su JT, NATO ir kitomis organizacijomis. Vyriausioji įgaliotinė palaikys ryšius su JT Generaliniu Sekretoriumi ir regiono šalimis, įskaitant Egiptą ir Tunisą, taip pat pareiškė, jog šį procesą reikėtų vykdyti skubos tvarka, kad iki šios savaitės pabaigos tai toliau galėtų svarstyti Europos Vadovų Taryba.

Be to, valstybės narės dar kartą pabrėžė savo solidarumą su daugeliu tų šalių, kurios daugiausia tiesiogiai kenčia nuo migrantų judėjimo, ir pakartojo, kad yra pasirengusios suteikti reikalingą paramą keičiantis situacijai. Tarybai pirmininkaujanti Vengrija šį klausimą pateikė 2011 m. vasario 24–25 d. Teisingumo ir vidaus reikalų tarybai, taip pat buvo pradėta jungtinė FRONTEX operacija HERMES, prie kurios keletas valstybių narių prisideda ištekliais.

Norėčiau paminėti, kas įvyko evakuacijos srityje. Dar vasario 23 d. Tarybai pirmininkaujanti valstybė pradėjo taikyti ES civilinės saugos mechanizmą, siekdama paremti ES piliečių evakuaciją iš Libijos, – šiam sprendimui taip pat pritarė vyriausioji įgaliotinė. Įkvėpta Europos Parlamento rezoliucijoje numatyto „pareigos ginti“ principo, Tarybai pirmininkaujanti Vengrija daro viską, ką gali, bandydama koordinuoti vykstantį darbą, visų pirma susijusį su pabėgėlių ir migracijos klausimais. Vengrijos užsienio reikalų ministras J. Martonyi ir C. Malmström šiuo metu lankosi Egipte ir prie jo bendros sienos su Libija. Ministras J. Martonyi buvo prie šios sienos ir kalbėjosi su vietos valdžios institucijomis, taip pat ten anksčiau padarytame pareiškime pasakė, kad be oro antskrydžių nepakeliama padėtis būtų toliau blogėjusi.

Dabar Egipto valdžios institucijų dėka padėtis kontroliuojama. Tris dienas čia nebuvo jokio žmonių nutekėjimo; kai kurie libiečiai nusprendė grįžti atgal, tačiau, be abejo, padėtis vis dar netvirta, todėl nežinome, ar bus tolesnių nutekėjimų, ar ne.

Kovo 3 d., lydima Komisijos narės K. Georgievos, buvau prie Tuniso ir Libijos sienos, kad išsiaiškinčiau, kokia ten padėtis. O padėtis kol kas labai rimta: per šią sieną į Tunisą atvykdavo 1 000 žmonių per valandą. Kovo 3 d. evakuacija buvo svarbiausias klausimas, taip pat vis dar labai svarbu, kad valstybės narės padėtų ne ES piliečių, daugiausia migruojančių darbuotojų, repatriacijos klausimu.

Kadangi nebuvo Europos Sąjungos delegacijos rezidento, ES atstovavo Vengrijos ambasadorius Tripolyje. Jis yra ten ir neišvyks; jis koordinuoja konsulines ir diplomatines pastangas valstybių narių vardu.

Dėl pietinių kaimyninių šalių: savo kovo 11 d. neeiliniame susitikime Europos Vadovų Taryba paskelbė, kad dėl demokratinių sukilimų pietinėse kaimyninėse šalyse vyksta demokratiniai pokyčiai, dėl kurių atsiranda nauja viltis ir galimybė kurti ateitį, grindžiamą demokratija, pliuralizmu, teisine valstybe, žmogaus teisėmis ir socialiniu teisingumu. Ji taip pat pareiškė, kad agresija vykdoma ne tik Libijoje: turėtume žinoti, kad agresiją patiria ir Bahreino bei Jemeno gyventojai, todėl turime labai aiškiai pareikšti, kad agresija nepriimtina niekur.

Būtent regiono šalys turi taikiai ir demokratiškai apsispręsti dėl savo ateities. ES rems visus veiksmus, kuriais bus siekiama politinių sistemų demokratinių pokyčių ir kuriais bus sudarytos sąlygos taikiems pokyčiams, ekonomikos augimui ir klestėjimui bei proporcingesniam ekonominės veiklos teikiamos naudos paskirstymui. ES konsultuosis su regiono šalimis, kurios suinteresuotos finansine ir technine parama, skiriama sienų kontrolei ir valdymui gerinti, taip pat priemonėmis, kuriomis siekiama palengvinti migrantų grįžimą į savo kilmės šalis.

Tarybos buvo paprašyta bendradarbiaujant su Komisija pateikti – iki birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos – migracijos ir pabėgėlių srautų valdymo pajėgumų didinimo planą. Europos Vadovų Taryba iš esmės pritarė Komisijos vyriausiosios įgaliotinės bendram komunikatui, kuriame siūloma ES ir pietinių Viduržemio jūros regiono šalių partnerystė siekiant demokratijos ir bendros gerovės, kuri būtų paremta diferencijuotu ir paskatomis grindžiamu požiūriu ir kuriai būtų sutelktos visos ES priemonės. Tarybos paprašyta greitai išnagrinėti komunikate pateiktus pasiūlymus ir visų pirma apsvarstyti, kaip būtų galima pagerinti Europos Sąjungos paramą jos partneriams.

Baigsiu greitai pristatydama idėjas, dėl kurių reikia imtis labai skubių veiksmų. Turime padidinti viršutinę Europos investicijų banko operacijų ribą Viduržemio jūros regiono šalims, vykdančioms politines reformas, – Parlamentas turės atlikti savo vaidmenį šiuo klausimu, todėl tikiuosi jūsų bendradarbiavimo. Turime patvirtinti Komisijos pasiūlymą leisti EIB reinvestuoti Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių investicijų ir partnerystės programos lėšas, įplaukiančias iš buvusių operacijų. Kartu su kitais suinteresuotaisiais subjektais privalome išnagrinėti sąlygas, kuriomis Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas galėtų veikti pietinėse kaimyninėse šalyse, ir nedelsdami patvirtinti pasiūlymą dėl visos Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių kilmės taisyklių, kurios yra būtinos tolesnei regiono plėtrai. Galiausiai, manau, kad privaloma iki 2011 m. birželio mėn. patvirtinti reglamentą, kuriuo būtų padidinti FRONTEX pajėgumai.

Čia ir sustosiu. Apie Japoniją nebekalbėsiu, nes darbotvarkėje dabar turime naują klausimą. Apgailestauju, jeigu mano kalba buvo šiek tiek per ilga. Priežastis ta, kad atsitiko daug dalykų, todėl norėjau, kad Parlamentas susidarytų visapusišką visų problemų vaizdą.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. − Pone Pirmininke kaip praėjusią savaitę jau sakiau šiam Parlamentui, šiame kovo 24–25 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime Europa numatys tikrus žaidimo taisyklių pokyčius ekonomikos valdymo srityje.

Kitaip tariant, tai bus mūsų visapusiško atsako į šią krizę kertinis akmuo ir taip bus pažymėta jo visiško įgyvendinimo, kartu nustatant naują ekonomikos valdymo sistemą, – tikėkimės, kad ir Europos pinigų sąjungą (EMU), vaikštančią dviem kojomis (pinigų sąjunga ir ekonominė sąjunga), o ne šlubuojančią, – pradžia.

Dabar kiekvienos valstybės narės ekonomikos politika pripažįstama kaip dalykas, kuris turėtų rūpėti visoms valstybėms narėms ir visoms Europos institucijoms. Pirmą kartą, – esant Europos semestrui, – turime priemones, kurių mums reikia pirminiam patikimam mūsų ekonomikos politikos ir struktūrinių reformų koordinavimui, kol kiekviena valstybė narė nustatys savo kitų metų politiką ir biudžetą. Ex ante koordinavimą esame ne tik numatę, bet ir galime vykdyti kartu su ekonomikos politika ir biudžeto politika.

Pirmasis Europos semestras prasidėjo sausio mėn. nuo metinės Komisijos augimo apžvalgos, kurioje pristatoma 10 šių metų prioritetų, kurie visi patikimai įtvirtinti Europos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategijoje „Europa 2020“.

Jie visi skirti fiskaliniam konsolidavimui skatinti, makroekonominiam disbalansui panaikinti ir finansų stabilumui užtikrinti – visoms būtinoms išankstinėms patikimo augimo sąlygoms. Pačios savaime šios politikos augimo neužtikrins, tačiau visiškai aišku, kad be šių būtinų sąlygų nepasieksime tokio ekonomikos augimo, kokio mums reikia: tvaraus integracinio augimo.

Pakte „Euro plius“, dėl kurio susitarė euro zonos valstybių ir vyriausybių vadovai ir kuris yra atviras visoms valstybėms narėms, norinčioms prie jo prisijungti, atsispindi mūsų metinės augimo apžvalgos prioritetiniai veiksmai, taip pat dabar toks paktas „Euro plius“, dėl kurio buvo susitarta, visiškai atitinka Sutartį ir bus visiškai integruotas į Europos ekonomikos valdymo sistemą. Dar kartą noriu padėkoti šiam Parlamentui, nes manau, kad tvirta pozicija, kurią užėmė šis Parlamentas, buvo labai svarbi siekiant užtikrinti, kad Bendrijos požiūris galėtų būti pripažintas ir pakte „Euro plius“. Pakte „Euro plius“ taip pat pripažįstamas Komisijos darbas apmokestinimo ir finansų reguliavimo srityje. Tiesą sakant, kaip žinote, Komisija rengia pasiūlymą apmokestinti finansų sektorių.

Įgyvendindama Stabilumo ir augimo paktą kiekviena valstybė narė privalo laikytis Komisijos rekomendacijų. Taip nuspręsta praėjusią savaitę, todėl cituoju: „Tikimasi, kad priimdama spendimą dėl Stabilumo ir augimo pakte numatytų veiksmų Taryba paprastai laikysis Komisijos rekomendacijų arba paaiškins savo pozicija raštu.“ Tai yra 2011 m. kovo 11 d. principas. Manau, kad tai yra labai svarbus politinis principas, kurį galima įtraukti į svarbius teisėkūros sprendimus, kurie priimami, ir kai kuriuos iš tų, kuriuos dabar rengiate.

Fiskalinis konsolidavimas pats savaime nėra tikslas. Be fiskalinio konsolidavimo nėra pasitikėjimo. Be pasitikėjimo nėra investicijų. Be investicijų nėra augimo. Tačiau mūsų tikslas, kaip keletą kartų sakiau šiame Parlamente anksčiau, yra ekonomikos augimas: tvarus integracinis augimas.

Tam mums taip pat reikia gerinti verslo aplinką. Mums reikia baigti kurti vidaus rinką. Vienas iš tikslų, kuriuos keliame vidaus rinkoje, kaip tik yra skirtingi apmokestinimo pagrindai. Štai kodėl Komisija pasiūlė ir dabar teikia teisės akto pasiūlymą dėl Bendros konsoliduotos pelno mokesčių bazės.

Mums reikia iš tiesų išnaudoti visą bendrosios rinkos potencialą, todėl netrukus Komisija pasiūlys Bendrosios rinkos aktą kartu su tuzino prioritetinių pasiūlymų, kaip priversti dirbti didžiausią savo turtą, užtikrinti ekonomikos augimą ir darbo vietas bei padidinti Europos konkurencingumą, rinkiniu.

Taip pat turime daugiau padaryti siekdami skatinti užimtumą. Mums reikia didesnio, o ne mažesnio darbo jėgos judumo. Mums reikia daugiau propaguoti mokestines paskatas dirbti, taip pat norime užimtumą didinančio ir užimtumui palankaus ekonomikos augimo.

Glaudžiai bendradarbiaudamos su Komisija valstybės narės dabar baigia savo nacionalines reformų programas, taip pat savo stabilumo arba konvencijos programas. Norėčiau pabrėžti, kad, norint įgyvendinti Europos semestrą, būtina turėti aiškias, konkrečias, plataus užmojo valstybėms narėms priklausančias programas. Taigi, dabar kiekvienos valstybės narės eilė šį rimtą darbą užbaigti iki balandžio mėn. pabaigos.

Praėjusią savaitę Taryba susitarė dėl bendro požiūrio į Komisijos teisės aktų dėl ekonomikos valdymo stiprinimo paketą. Dar kartą norėčiau padėkoti Tarybai pirmininkaujančiai Vengrijai už visas jos pastangas, kurios padėjo sėkmingai pasiekti kompromisą.

Dabar prasidės derybos su Parlamentu. Žinau, kad Komisija gali tikėtis tvirtos šio Parlamento paramos, todėl tikiuosi, kad birželio mėn. turėsime galutinį susitarimą. Tada mūsų nauja ekonomikos sistema būtų visiškai įgyvendinta, todėl visas jos priemones būtų galima naudoti nacionaliniams biudžetams, stabilumo ir konvergencijos programoms ir nacionalinės reformų programoms įvertinti iki 2012 m.

Galiausiai, turėdami Europos finansinio stabilumo fondą, o iki 2013 m. – ir Europos stabilumo mechanizmą (ESM), turėsime atraminę priemonę, kuria, jei reikėtų, bus galima užtikrinti visos euro zonos stabilumą. Praėjusį pirmadienį finansų ministrai susitarė nuo 2013 m. birželio mėn. įsteigti Europos stabilumo mechanizmą, kurio skolinimo pajėgumas būtų 500 mlrd. EUR. Tai yra Europos Sąjungai svarbus žingsnis į priekį, kurį Komisija, kaip žinote, tvirtai rėmė. Remiantis mūsų pasiūlymais susitarime dėl būsimo ESM aiškiai nurodytas pagrindinis Komisijos vaidmuo šiame procese, taip pat Europos Parlamento dalyvavimas.

Būtent Komisijai teks, palaikant ryšį su Europos Centriniu Banku (ECB), įvertinti, ar gresia pavojus visos euro zonos finansinio stabilumui, ir atlikti atitinkamos valstybės narės valstybės skolos tvarumo analizę. Toliau Europos Komisijai teks imtis lyderės vaidmens vertinant tikruosius valstybės narės naudos gavėjos finansavimo poreikius, taip pat privačiojo sektoriaus dalyvavimo pobūdį. Europos Komisijai teks siūlyti Tarybai sprendimą, patvirtinantį makroekonominio koregavimo programą.

Europos Komisija kartu su TVF ir palaikydama ryšį su ECB atsakys už stebėjimą, ar laikomasi politikos sąlygiškumo, reikalaujamo pagal makroekonominio koregavimo programą.

Politikos sąlygiškumas, nustatytas pagal sustiprintos priežiūros arba makroekonominio koregavimo programą, bus suderintas su Europos Sąjungos priežiūros sistema ir turės užtikrinti Europos Sąjungos procedūrų laikymąsi, taigi ir Europos Parlamento vaidmenį.

Siekdama šio tikslo Komisija ketina pasiūlyti Sutarties 136 straipsniu paremtą Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriame būtų išaiškinti procedūriniai veiksmai, kurių reikia siekiant Tarybos sprendimuose įtvirtinti politikos sąlygiškumą ir užtikrinti jų suderinamumą su Europos Sąjungos daugiašale priežiūros sistema. Taryba ir Komisija Europos Parlamentą reguliariai informuos apie ESM steigimą ir operacijas.

Gerbiamieji Parlamento nariai, tiesiog noriu patvirtinti tai, kas buvo rašyta Komisijos nario O. Rehno ir euro grupės pirmininko J.-C. Junckerio laiške, adresuotame jums, pone Pirmininke J. Buzekai. Manau, kad galiausiai turime susitarimą, kuris visiškai atitinka Bendrijos požiūrį, todėl noriu dar kartą padėkoti Parlamentui už suinteresuotumą ir įsipareigojimą laikytis šio požiūrio.

Finansų stabilizavimo srityje valstybės narės galiausiai pripažino savo šalių ekonomikos tarpusavio priklausomybės mastą. Europos Sąjunga jau labai daug nuveikė siekdama pataisyti bankininkystės sistemą, tačiau čia mums taip pat reikia nuveikti daugiau. Geros būklės finansų sektorius yra būtina tvaraus ekonomikos atkūrimo sąlyga.

Per artimiausius mėnesius Europos bankininkystės institucija (EBI) atliks kitą ES masto testavimų nepalankiausiomis sąlygomis raundą. Skaidrumas yra būtinas, kad politiką formuojantys asmenys ir investuotojai galėtų priimti informacija paremtus sprendimus; taigi yra noras iki galo įvykdyti ryžtingus būtinus sprendimus.

Manau, kad po labai išsamaus ir gero E. Győri, kuri atstovauja Tarybai pirmininkaujančiai Vengrijai, dabar nedetalizuosiu klausimų, susijusių su Libija ir pietinėmis Viduržemio jūros regiono šalimis.

Tačiau dėl Europos Komisijos kompetencijos norėčiau pasakyti, kad atlikome svarbų vaidmenį koordinuodami Europos atsaką į prie Libijos sienų eskaluojamą humanitarinę krizę. Pritraukėme 30 mln. EUR, kad galėtume suteikti pagalbą pabėgėliams ir migrantams, taip pat, kaip žinote, turime keletą komandų vietoje ir palaikome glaudžius ryšius su kilmės šalimis bei šalimis donorėmis. Be to, taikant Komisijos civilinės saugos mechanizmą (CSM) toliau remiamos valstybių narių konsulinės operacijos; taip pat, glaudžiai bendradarbiaudamos su Tarybai pirmininkaujančia Vengrija, šiuo klausimu labai aktyvios buvo Komisijos narė C. Malmström ir Komisijos narė K. Georgieva.

Dėl neskraidymo zoną užtikrinančių veiksmų, vykdomų pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1973, susiklostė naujos aplinkybės, kurias reikia įvertinti saugiai ir veiksmingai pristatant humanitarinę pagalbą tiems, kuriems jos reikia, prie sienų arba Libijos viduje. Todėl ne tik atsirado nauja viltis, bet ir imtasi tausoti nekaltų civilių gyventojų gyvybes.

Spręsdami trumpalaikes problemas, iškylančias šioje greitai kintančioje ir nepaprastai sudėtingoje situacijoje, nepamirštame savo ilgalaikio demokratinio, stabilaus ir klestinčio Viduržemio jūros regiono tikslo, grindžiamo Komisijos pasiūlymu dėl partnerystės siekiant demokratijos ir bendros gerovės.

Taikant Komisijos civilinės saugos mechanizmą taip pat koordinuojamas Europos Sąjungos atsakas į Japonijos prašymą suteikti pagalbą. Nuo praėjusio penktadienio pasiųsdami civilinės saugos komandą, sudarytą iš logistikos ir branduolinės energijos ekspertų, išplėtėme savo dalyvavimą vietoje.

Ypač branduolinės energijos klausimais svarbu pasimokyti iš Japonijos įvykių. Štai kodėl Europos Komisija pasiūlė peržiūrėti branduolinių objektų saugumą ir visuose Europos branduoliniuose objektuose atlikti visapusišką rizikos ir saugumo vertinimą („testavimą nepalankiausiomis sąlygomis“). Šie testavimai nepalankiausiomis sąlygomis taip pat turi būti atliekami visose mūsų kaimyninėse šalyse ir, be to, už tai turi būti atsakinga TATENA. Žinoma, tikiuosi, kad Europos Vadovų Taryba patvirtins šią kryptį ir jai pritars.

Gerbiamieji Parlamento nariai, kaip matote, turime labai užimtą kitos Europos Vadovų Tarybos darbotvarkę, taip pat Komisija intensyviai dirbo ne tik rengdama šį visapusišką Europos atsaką į kitapus mūsų sienų kilusią krizę, bet ir atsižvelgdama į ekonominę padėtį.

Mes kartu su Europos Parlamentu atliksime pagrindinį vaidmenį įgyvendinant visapusišką atsaką į ekonomikos krizę. Visada tai darysime atsižvelgdami į Lisabonos sutartį, t. y. glaudžiai bendradarbiaudami su jūsų Parlamentu. Todėl galite būti tikri, kad taip pat visada pateisinsime šią atsakomybę.

  Joseph Daul, PPE frakcijos vardu. – (FR) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, Europos Vadovų Taryba rengiasi susirinkti einant antrai tarptautinės nežinomybės atmosferos ir įtampos savaitei. Nežinomybė yra Japonijoje, kurioje vis dar sunku nustatyti žmonių nuostolių dydį, Viduržemio jūros regione, pvz., gyventojai toliau kyla prieš savo režimus Bahreine ir, kaip jūs, ponia Tarybos Pirmininke, minėjote, Jemene.

Visos šios aplinkybės neišvengiamai turi poveikį mums, gyvenantiems čia, Europoje. Mūsų bendrapiliečiai tiesiogiai matė, kaip vyko Japonijos drama. Be užuojautos, kurią jaučiame tūkstančiams šeimų, kamuojamų sielvarto, čia kalbame apie nuogąstavimus, susijusius su Fukušimos branduolinėje elektrinėje iškilusiomis problemomis, ir apie pavojų, su kuriais taip pat galėtume susidurti panašioje arba prilygstančioje situacijoje, baimę.

Į šiuos įvykius tikrai turėtų atsižvelgti visos šalys, turinčios branduolines elektrines, todėl gerai, kad šis Parlamentas organizuoja diskusiją apie branduolinį saugumą, tačiau neturėtume pamiršti, kad Europoje mums reikia didinti, o ne mažinti energetinį nepriklausomumą. Tai yra tema, prie kurios sugrįšime per kitą savo mėnesinę sesiją.

Šį savaitgalį 27 valstybių arba vyriausybių vadovai taip pat svarstys JT sprendimą pradėti intervenciją į Libiją siekiant apsaugoti sukilėlius nuo gresiančio režimo užpuolimo. Norėčiau pabrėžti tai, kad Europos valstybės ėmėsi iniciatyvos vykdant šias operacijas ir pirmos įsikišo pagal JT įgaliojimus, kurie patys buvo suteikti kelių Europos valstybių iniciatyva. Nėra abejonių, kad jos išgirdo, ką mes, Parlamento nariai, sakėme per praėjusią mėnesinę sesiją, vykusią čia, Briuselyje.

Mano frakcija norėtų, kad Taryba išnaudotų šią galimybę toliau plėtoti ES Viduržemio jūros regiono strategiją ir kartu toliau laikytis tikslo padėti ir remti, bet niekada neprimesti. Tai yra mūsų, kaip kaimynų, pareiga.

Pone Pirmininke, ponios ir ponai, po praėjusios savaitės euro zonos aukščiausiojo lygio susitikimo, kuriame buvo padėti pagrindai, šios savaitės pavyzdinės Tarybos priemonės bus susijusios su euro stiprinimu ir pažangos ekonomikos valdymo srityje siekimu.

Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija yra už eurui remti skiriamų lėšų didinimą ir už užtikrinimą, kad ad hoc priemonė, kurią patvirtinome praėjusiais metais siekdami padėti Graikijai ir Airijai, būtų pastovesnė. Ši politinė valia atspindi atsakingą požiūrį, kurį valstybės narės pasirinko bandydamos suvaldyti šią mūsų bendrosios valiutos istorijoje neturinčią precedento krizę.

Tačiau noriu labai aiškiai pabrėžti, kad šias išskirtines aplinkybes, kurios susiklostė praradus nacionalinių viešųjų finansų kontrolę, Taryba neturi vertinti kaip galimybės patvirtinti kitokį Europos reikalų tvarkymo metodą. Bendrijos metodas turi likti taisykle, o tarpvyriausybinis metodas – išimtimi. Šiam principui ne tik labai aiškiai pritaria Parlamento dauguma, bet ir J. M. Barroso Komisija mus palaiko šio požiūrio klausimu paprasčiausiai dėl to, kad jis itin svarbus Europos Sąjungos ateičiai. Esu tikras, kad šiuo klausimu Pirmininkui H. van Rompuy pavyks įkalbėti valstybių ar vyriausybių vadovus.

Penktadienį taip pat turėtų būti patvirtintas paktas „Euro plius“. Mes jam pritariame, nes į jį įtrauktos nuostatos, kurių reikalaujame jau keletą mėnesių, t. y. valstybių narių biudžeto, socialinės ir fiskalinės politikos nuostatos.

Negaliu pakankamai išryškinti, kaip svarbu tai: mūsų piliečiai Europos solidarumą pripažins tik tada, kai jaus, kad jis sąžiningas ir pelnytas. Taip bus tada, kai bus paisoma darbo sąlygų ir kai mūsų įmonės galės investuoti ir samdyti darbuotojus panašiomis fiskalinėmis sąlygomis.

Galiausiai mūsų frakcija ragina Tarybą daryti greitą pažangą ekonomikos valdymo paketo klausimais ir tinkamai atsižvelgti į Europos Parlamento, kaip vieno iš teisės aktų leidėjų, poziciją dėl keturių iš šešių svarstomų pasiūlymų.

Europa privalo sugrįžti į ekonomikos augimo ir užimtumo kelią, o priemonės, kurios ryškėja, yra žingsnis šia kryptimi. Jeigu jos bus planuojamos pagal Bendrijos sistemą, jomis Europai bus suteiktas stabilus naujos pradžios ir daug žadančios ateities pagrindas.

  Martin Schulz, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone Pirmininke, pirmiausia norėčiau Komisijos Pirmininkui pasveikinti su šiandien jo švenčiama gimimo diena. Jūs nusipelnote būti pasveikintas šia proga.

(Plojimai)

Negaliu pritarti jūsų džiaugsmingumui šio aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse. Manau, kad tai yra aukščiausiojo lygio susitikimas, kuris vyksta blogiausiame Europos Sąjungos etape, kai ji yra blogiausios būklės. Jis pradedamas Libijos klausimu. Retai kampanija buvo rengiama taip skubotai ir taip nenuosekliai, kaip ši kampanija, kuri iš esmės yra geras dalykas ir yra skirta žmonėms padėti, tačiau dabar ji baigiasi diplomatine ir – galimas daiktas, nors tikiuosi, kad nesibaigs, – karine katastrofa: skubota, nekoordinuota ir neorganizuota. Europa bėga nuo jos visomis kryptimis, o Turkija, mūsų šalis kandidatė, viską blokuoja. Labai sveikinu!

Šiomis aplinkybėmis mums reikia kritiškai įvertinti rezultatus. Ši krizė tęsėsi metus, ir praėjusiais metais tas pats procesas ne sykį kartojosi. Pirmiausia tai, ko reikia, yra ginčijama tik tam, kad po keturių ar penkių mėnesių tai būtų pripažinta. Prieš metus žmonės sakė: „Graikai turėtų su tuo susitvarkyti patys. Mums nereikia jiems padėti.“ Po keturių mėnesių: gelbėjimas. „Mums gelbėjimo paketo nereikia. Sumos, kurią skyrėme, pakanka.“ Po keturių mėnesių: „Mums reikia daugiau pinigų.“ „Mes nenorime euroobligacijų. Euroobligacijos yra nesąmonė.“ Dabar visi diskutuoja apie euroobligacijas. Euroobligacijos bus – tuo esu visiškai tikras. Galbūt keturių mėnesių laikotarpiu. „Mums nereikia ekonomikos valdymo. Europai nereikia ekonomikos valdymo.“ Tie patys žmonės, kurie tvirtai tai teigė, Europos Vadovų Tarybos susitikime iškilmingai mini, kad dabar galiausiai turime ekonomikos valdymą. Jie net nesidrovi kalbėti ir daryti priešingai, negu skelbė anksčiau.

Taip pat nežinau, ar iki šiol išsaugojome Bendrijos metodą. Tikiuosi, kad taip, todėl pritariame jums, pone J. M. Barroso, dėl jo. Ne tiesiog dėl to, kad pritarimą laikome gimtadienio dovana, o todėl, kad Europa privalo ginti Bendrijos metodą, nes galime įsivaizduoti, kad jei pereisime prie šio kito metodo, kurį kanclerė A. Merkel vadina nauju Europos metodu, turėsime būtent tai, ką dabar ką tik nurodžiau. Kiekvienas kažką daro, o kitą dieną daro priešingai, negu skelbė užvakar. Tokia tikrovė. Mes kovojame ne su euro krize; mes kovojame su euro zonos šalių vyriausybių krize. Tai esminis skirtumas.

Dėl Portugalijos visi kalba ir tikisi, kad vyriausybė sugebės įgyvendinti iš tiesų neįtikėtinai griežtas priemones. Be to, tai yra vyriausybė, – kaip ir Graikijos atveju, – kuri iš dalies veikia prieš savo rinkėjų valią, todėl šiuo atveju stebime tam tikrą taktinį opozicinės partijos žaidimą, kai ji daro spaudimą vyriausybei.

Vokietijos finansų ministras – Europos šalininkas – pasiūlo paketą, kurio, likus vos kelioms dienoms iki šio aukščiausiojo lygio susitikimo, visiems mums reikia, tada užsienio reikalų ministras ir kanclerė sako: „Visgi pirmiausia turėsime jį dar kartą apsvarstyti.“ Praėjusį penktadienį turėjau galimybę kalbėti daugeliui vadovaujančiųjų Europos finansų pasaulio žmonių klausimu „Ar euru pasitikima?“ Tų, kurie buvo Frankfurte ir kuriems kalbėjau, – įskaitant Europos Centrinio Banko pirmininką ir euro grupės pirmininką, taip pat daugelio kitų vadovaujančiųjų bankininkų – atsakymas buvo toks: „Taip, euras – stabili valiuta. Euru pasitikima, euru pasitikime ir mes. Tačiau nepasitikime šalių, kuriose šis euras yra, vyriausybėmis. Kaip galite pasitikėti vyriausybe, kuri negali laikytis žodžio nors tris dienas?“ Štai kokia problema, su kuria susiduriame Europoje. Pasirinkome netinkamą kryptį. Euras – tvirta valiuta. Jis taip pat yra euro zonos ekonomikos galios išraiška konkuruojant su kitais žemynais. Įvedus eurą, jis buvo vertas 1,17 USD. Pasižiūrėkite, kiek jis vertas šiandien. Tarptautinėje ekonominių zonų konkurencijoje euras yra stabili valiuta, tačiau jis destabilizuojamas iš vidaus, nes nėra stabilios vyriausybės formos. Štai kodėl Bendrijos metodas yra ne tik Europos Parlamente vykstančios diskusijos tema, bet ir valiutos stabilizavimo pagrindas bei didžiulės euro zonos ekonomikos dalios išraiška. Tačiau ši ekonomikos galia negali vystytis, nes ją valdo žmonės, kuriems naujausia nuomonės apklausa dėl kitų regioninių rinkimų yra svarbesnė nei Europos valiutos ateitis. Štai su kokia tikrove susiduriame.

Tikiuosi, kad savaitgalį viskas vyks sklandžiai. Tikiuosi, kad tai, ką paskelbėte, bus įgyvendinta. Tikiuosi, kad grįšime iš sėkmingo aukščiausio lygio susitikimo. Tačiau turiu abejonių ir bijau, kad toliau patirsime tai, kas vyko praėjusiais metais. Apgailestauju, tačiau turiu pasakyti, kad Europos Sąjungos vadovybė savo keliu eina apgraibomis.

(Plojimai)

PIRMININKAVO: Rodi KRATSA-TSAGAROPOULOU
Pirmininko pavaduotoja

  Guy Verhofstadt, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau palinkėti gero Pirmininkui J. M. Barroso. Jis yra avinas, kaip ir aš, M. de Sarnez bei J. Daul. Čia mane supa avinų grupė; tačiau mes visi turime šį tą pasakyti apie Europos paktą, Pirmininke J. M. Barroso.

Visiškai rimtai, nors gerai, kad dabar visi sutinka, kad mums reikia ekonominės sąjungos ir tikro ekonomikos valdymo, privalome užduoti esminį klausimą: ar Europos paktu iš tiesų bus sukurta ekonominė sąjunga? Ar šiuo paktu iš tiesų bus sukurtas ekonomikos valdymas?

Aš tikrai nemanau, kad tai įvyks, paprasčiausiai dėl to, kad šiame procese Komisija neatlieka lyderės vaidmens: jį iki šiol atlieka valstybės narės. Tai nėra mano žodžiai. Čia turiu kovo 11 d. tekstą, kuris bus tvirtinamas rytoj ir poryt. Kas jame teigiama? Jame teigiama, kad sprendimą dėl tikslų priims valstybių ar vyriausybių vadovai, įsipareigojimus priims valstybių ar vyriausybių vadovai ir kontrolę vykdys valstybių ar vyriausybių vadovai. Iš esmės Komisija dalyvaus tik vykdant techninę kontrolę ir niekur daugiau. Taryba turi visus įgaliojimus. Būtent dėl to žlugo Lisabonos strategija ir dėl to taip pat žlugs ši strategija.

Pirmininke J. M. Barroso, norėčiau dar kartą jūsų paprašyti: šį savaitgalį tai, ką planuojama patvirtinti, bus patvirtinta, tačiau kuo greičiau susitikite su O. Rehnu ir parenkite tikrą ekonomikos valdymo planą, grindžiamą Bendrijos aktu, kuriuo visi įgaliojimai suteikiami Komisijai ir kuris grindžiamas konvergencijos kodeksu, ir pateikite jį Tarybai. Žinau, kad ji pasakys „ne“. Ji visada sako „ne“. Tačiau kovokite kartu su mumis ir nepritarkite šiai procedūrai arba šiuo metu svarstomam pasiūlymui, taip artimiausiais mėnesiais ar metais darbas nebus atliktas ir euras nebus stabilizuotas. Tai pirmas dalykas, kurį norėjau pasakyti.

Ponia pirmininke, antras dalykas, kurį norėjau pasakyti, susijęs su arabų maištais ir diskusijos, kuri čia vyko prieš savaitę, tęsimu. Tiesiog dabar galime atlikti pirminį ES veiksmų vertinimą, tačiau turiu pasakyti, kad šis pirminis vertinimas atliekamas vangokai. Pirmiausia tikriausiai prisimenate, kad iš pradžių nelabai norėjome kalbėti apie šiuos arabų maištus, baimindamiesi islamo fundamentalizmo. Tokia buvo mūsų pirmoji reakcija ES institucijose.

Dabar parodėme, kad Libijos reikalų klausimu Europos Sąjungai trūksta vienybės. Mane baugina tai, kad JT Saugumo Taryboje ES valstybės narės nesilaikė tokios pat pozicijos: trys balsavo už ir viena susilaikė. Tai prieštarauja Lisabonos sutarčiai. Sutarties 34 straipsnyje teigiama, kad organizacijose, kuriose svarstoma užsienio politika, Europos valstybės narės privalo savitarpiškai koordinuoti savo veiksmus ir rasti bendrą požiūrį. Ar jos tai darė? Manau, kad ne, taip pat manau, kad jos netgi pažeidė Sutarties 34 straipsnį.

Trečia, pasižiūrėkime, ką matome dabar. Vakar baronienė C. Ashton kalbėjo Užsienio reikalų komitete, taip pat manau, kad šiandien čia mums svarstant tokį svarbų klausimą ji taip pat turėjo dalyvauti. Aš asmeniškai matau, kad ES neturi strategijos dėl arabų šalių revoliucijų. ES institucijose buvo priimti keli pasipiktinimą keliantys sprendimai.

Pvz., pirmadienį Užsienio reikalų komitete vienas baronienės C. Ashton kolega, R. Cooper, vienu momentu net pasakė, kad privalome suprasti padėtį Bahreine ir kad valdžios institucijos buvo teisios atkurdamos taiką ir tvarką, kai keturi žmonės buvo nužudyti ir du šimtai jų sužeista. Ar tokia yra ES pozicija?

Pateiksiu jums kitą pavyzdį: ką pirmadienį susirinkę Taryboje pasakė Europos užsienio reikalų ministrai? Jie taip pat paragino demonstrantus – t. y. Bahreine – susilaikyti nuo bet kokių sąmoningo bauginimo veiksmų. Todėl, užuot Europos Sąjungoje rėmę šias revoliucijas ir rėmę tuos, kurie išėjo į gatves, kovojo ir kuriuos nužudė, jie pasielgė visiškai priešingai. Jie demonstrantus perspėja, kad laikytųsi rimties ir būtų atidūs.

Prašau baronienę C. Ashton atvykti per kitą mėnesinę sesiją ir paaiškinti, kokio požiūrio ir strategijos ketiname laikytis Bahreine, Sirijoje ir Jemene bei kokias sankcijas ketiname pradėti taikyti ir su kuo. Štai kokią poziciją turėtume užimti, o ne apgailėtiną poziciją, kurią daugelis Europos lyderių iki šiol užėmė šiais reikalais.

  Jan Zahradil, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, apgailestauju turėdamas pasakyti, kad Europos Vadovų Taryba galėtų išprovokuoti tam tikrus pavojingus pokyčius, todėl turėtume tuo susirūpinti. Po vadinamojo ekonomikos koordinavimo, ekonomikos valdymo ir euro zonos stabilumo vėliava matome pritarimą ES masto mokesčių derinimui ir ES masto fiskaliniam suvienodinimui. Parlamentas, deja, šiuo požiūriu veikė labai aktyviai.

Kalbėsiu aiškiai. Komisijos pasiūlymas dėl Bendros konsoliduotos pelno mokesčių bazės yra rizikingas žingsnis, kuriuo bus pakenkta naudingai valstybių narių mokesčių konkurencijai, kuris pasirodys esąs žalingas ekonomikai ir kuriuo verslas bus atstumtas nuo tų, kurie nustato politiką. Visu tuo nueita per toli, todėl tai reikia sustabdyti.

Pastarąsias keletą dienų taip pat matėme kai kurių valstybių narių bandymą kištis į kitų valstybių narių fiskalinį ir mokesčių suverenumą. Jūs suprantate, apie ką kalbu: labai gėdingą Airijos terorizavimą. Negalime leisti, kad vėl taip atsitiktų.

Grįžtu prie Libijos, kurios įvykiai dar kartą mums priminė, kad neturėtume per daug tikėtis iš vadinamosios ES bendros užsienio ir saugumo politikos. Tarptautiniais lyderiais pasirodė esą nacionaliniai, o ne ES lyderiai. Ne ES atstovai, o Ministras Pirmininkas D. Cameron ir Prezidentas N. Sarkozy priėmė ir primetė sprendimus. Manau, jog tai aiškiai rodo, kad šioje srityje integracijai taikomi apribojimai – tačiau ne tik šioje srityje. Nė viena valstybė narė neturėtų jaustis įsipareigojusi daryti daugiau negu, jos manymu, būtų teisinga daryti. Tai užsienio politikai galioja tiek pat, kiek ir ekonomikos politikai.

Kai tik įmanoma, Europa privalo likti lanksti ir nebepasiduoti integracinei dogmai, taip pat atėjo laikas ES integracijos paradigmos pokyčiams. Tai aišku. Tai suprantama, todėl tikiuosi, kad Europos Vadovų Taryba šį klausimą išspręs.

  Philippe Lamberts, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, J. M. Barroso jau išvyko, tačiau, kaip jis sakė, pasitikėjimas yra visko pagrindas.

Galiu jums pasakyti, kad mūsų piliečių pasitikėjimas garuoja taip pat greitai, kaip vanduo Fukušimos branduolinės elektrinės rezervuaruose. Taip, mūsų piliečiai žino, kad tam tikrus dalykus reikia keisti ir kad nebegalime elgtis taip, kaip elgėmės anksčiau. Taip, mums reikia sustabdyti lenktynes dėl nesaugumo ir didesnės nelygybės. Taip, mums reikia atsisakyti savo įpročio vartoti iškastiniu kuru grindžiamą energiją ir pavojingą energiją. Taip, mums reikia grįžti į padėtį, kurioje finansai turi būti naudingi ekonomikai, o ekonomika turi būti naudinga piliečiams; tačiau ne, nebegalime savo ekonomikos grįsti skola, nesvarbu, ar ji būtų valstybės, ar privati, deficitu ir spekuliacija.

Mūsų bendrapiliečiai visa tai žino. Jie taip pat žino, kad dėl to reikės iš esmės ir radikaliai pasikeisti vyriausybėms, įmonėms ir jiems patiems. Jie tai žino ir jaučia.

Jie žino, kad šie radikalūs pokyčiai taip pat yra sudėtingi. Kaip vakar man sakė M. Thyssen, jie yra sudėtingi, todėl negalime visko padaryti iškart. Turime nuo kažko pradėti.

Tačiau bėda ta, kad, mūsų bendrapiliečių manymu, mes visada pradedame nuo tos paties: visada pradedame mažindami viešąsias išlaidas, kurios, kaip visi žinome, yra naudingiausios labiausiai pažeidžiamiems asmenims. Visada pradedame didindami darbo rinkų lankstumą. Iš tiesų, kai žmonės kalba apie lankstumo ir saugumo perbalansavimą, visi puikiai žinome, kad tai reiškia didesnį lankstumą ir mažesnį saugumą.

Mūsų piliečiams įgriso dvigubi standartai, kuriais grindžiama ši politika. Galiausiai joje paliekami ramybėje tie, kurie daugiausia pelnėsi iš pastarųjų 20 metų kazino ekonomikos.

Todėl iš Tarybos tenorime – žinoma, be viso to, kas šiandien pateikta svarstyti, – drąsios iniciatyvos, skirtos valstybėms narėms ir Europos Sąjungai užtikrinti stabilias ir sąžiningas mokestines pajamas. Žinoma, tai reiškia finansinių sandorių mokestį ir dar energijos mokesčius bei verslo mokestį, – tačiau nebandykite mums įpiršti bendros mokestinės bazės, kaip visko pradžios ir pabaigos arba galutinės fiskalinės politikos, – o galiausiai tai reiškia kovą su piktnaudžiavimu ir mokesčių rojumi.

Užtikrinu jus, kad be tokios iniciatyvos viskas, kas turi kažką bendra siejasi su svarstomu ekonomikos valdymu, žlugs ir kartu sužlugdys eurą. Ponios ir ponai, istorijoje nėra pavyzdžio, kad pinigų sąjungai būtų pasisekę be jai remti skirtos tvirtos fiskalinės sąjungos.

Daugiau jokių poveikio vertinimų, daugiau jokių išsisukinėjimų ir daugiau jokio nacionalinio egoizmo: dėl Dievo meilės, veikite!

Galiausiai, kalbant apie finansų sektorių, naujais testavimais nepalankiausiomis sąlygomis didesnis saugumas užtikrintas nebus – drįsčiau sakyti, kad jis bus nė kiek ne didesnis nei branduolinės energijos pramonėje. Įsitikinome, kokie nenaudingi buvo ankstesni testavimai. Viskas buvo tariamai puiku net Airijoje. Mums tereikia privalomų taisyklių, o ne taisyklių, kurios, kaip mums sakoma, bus įgyvendintos 2019 m. sausio 1 d. Dabar pats laikas finansų pramonės demoną kartu su jo grobuoniška veikla įvaryti atgal į butelį, nes mūsų piliečiai nebesitaikstys su mumis ir daugiau nelauks.

Štai kokią kainą turime sumokėti už savo bendrapiliečių pasitikėjimą, nes itin svarbu, kad europiečiai jaustų šį pasitikėjimą, kad į XXI amžių galėtume sugrįžti optimistiškai nusiteikę ir aukštai iškeltomis galvomis.

  Lothar Bisky, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, ekonominė ir pinigų sąjunga be veiksmingo ekonominės politikos koordinavimo neveiks. Stabilumo ir augimo paktas žlugo – su tuo sutinka daugelis ekspertų, nepaisant partinių ir politinių skirtumų. Problema ta, kad neatrodo, jog politikoje pasiekta didelė pažanga. Iš esmės jokių naujų politinių koncepcijų nenumatoma.

Norėčiau jums priminti, kad nuo 1999 m. 3 proc. stabilumo pakto riba buvo pažeista 73 kartus, iš jų 46 kartus buvo pažeista vargu ar pagal Sutartį toleruotinu būdu, – tačiau nėra nė vieno atvejo, kad būtų paskirta nuobauda. Tai neveikiantis paktas, kurio persvarstyti nereikia; paprasčiausiai reikia jį geriau įgyvendinti – tikriau sakant, jį apskritai reikia įgyvendinti.

Žinoma, kiekvienas namo savininkas ir kiekvienas verslininkas žino, kaip svarbu turėti tvarius biudžetus. Tačiau bijau, kad būsimose diskusijose dėl ekonomikos valdymo ir dėl Europos stabilumo mechanizmo visas dėmesys bus skirtas mažinimams. Tai nėra tas pats, kas yra tvarus biudžetas. Jokia valstybė, tiek daug įsiskolinusi, kad yra arti nemokumo ribos, negalės ištrūkti iš įsiskolinimo spąstų, jeigu šią skolą toliau turės finansuoti skolindamasi didelėmis palūkanomis. Tačiau kad ir kiek ji taupytų, jos skola didės – tuo labiau kad ji didės net tada, kai turės būti mažinamos bedarbio pašalpos ir pensijos, ilginamos darbo valandos ir mažinamos viešosios investicijos į infrastruktūrą, švietimą, sveikatos priežiūrą ir t. t. Jeigu nebus vartojimo, žlugs ir gamyba. Todėl savo tikslo nepasieksime nei griežtindami Stabilumo ir augimo paktą, nei vadinamosiomis griežtomis būsimo stabilumo mechanizmo sąlygomis.

Visame priemonių pakete reikėtų aiškiau pabrėžti papildomą investicijų, visų pirma į nuo krizės nukentėjusias šalis, poreikį, kurį tenkinant turi būti neapsiribojama mažais kreditavimo praplėtimais ir menkais palūkanų normų mažinimais. Minėti būtinybę mažinti makroekonominį disbalansą bus problemiška, jeigu to bus reikalaujama tik iš ekonomiškai silpnų valstybių, o toms, kurios yra ekonomiškai stiprios, bus leidžiama toliau elgtis kaip iki šiol. Ne tik niekur nėra svarbiausio žodžio „solidarumas“, bet ir buvo pamiršta, kad vienos šalies išlaidos ir prekybos balanso deficitas yra kitos šalies pajamos ir prekybos balanso perviršis.

  Nikolaos Salavrakos, EFD frakcijos vardu. – (EL) Ponia pirmininke, tai, ką pasakė J. M. Barroso, iš esmės prilygsta pasiūlymui stiprinti ekonomikos valdymą ir didinti euro stabilumą. Tai reiškia Europos ekonomikos valdymo politikos įgyvendinimo spartinimą.

Žinoma, J. M. Barroso, kuriam padeda Komisijos narys O. Rehn, atliekamas darbas vyksta labai gerai ir mūsų yra vertinamas teigiamai. Tikimės, kad šiuo paktu bus sugebama reaguoti į ekonomikos ir fiskalinius sunkumus, su kuriais susiduria Europa, ir pasiųsti tinkamą žinią rinkoms. Deja, rinkos yra dabartinė mūsų problema.

Šis naujas ekonomikos valdymas atsiranda po krizės – sunkios krizės valstybių narių viešojo sektoriaus skolos forma. Mano nuomone, jei Jungtinės Valstijos spausdina pinigus, kurių suma apytikriai daugiau nei trys milijardai dolerių, nematau priežasties, kodėl Europa neturėtų savo problemų spręsti spausdindama pinigus, kurių suma būtų trilijono eurų eilės, ne siekdama juos perpumpuoti į rinką, o siekdama sukurti fondą, kurį vadiname „paramos mechanizmu“. Kad ir kaip ten būtų, atrodo, kad dar neatėjo laikas tokiai idėjai ir neateis tol, kol Europoje dominuoja A. Merkel idėjos.

Tačiau privalome dar kartą pabrėžti, kad Europos Sąjunga verčiama naujas sistemas ir vertybes kurti nepalankiomis aplinkybėmis.

Pinigų sąjungos sukūrimas nesant bendros ekonomikos valdymo ir valstybių narių koordinavimo strategijos buvo rizikingas sumanymas, patikrintas praktiškai ir veikęs pagal bendrąsias gaires. Esu įsitikinęs, kad Europai atėjo laikas priimti drąsesnius sprendimus ir atlikti struktūrinius pakeitimus.

Kaip sakiau, mes neabejotinai pritariame Tarybos sprendimams dėl pakto „Euro plius“ ir manome, kad euras vis dar yra puiki valiuta. Tačiau privalome užtikrinti ne tik tai, kad pasiektume euro zonos stabilumo tikslą, bet ir kad Europoje pasiektume aukšto lygio ekonomikos augimą ir konkurencingumą ir kad padidintume darbo vietų skaičių ir jas išsaugotume Europos piliečiams, ypač jaunimui. Turime skirti dėmesį jaunimui.

  Hans-Peter Martin (NI). – (DE) Ponia pirmininke, kaip aistringam Europos šalininkui, – kaip ir didžiajai mano 500 000 tiesioginių rinkėjų daugumai, – man labai sunku pripažinti nemalonią padėtį, kurioje atsidūrėme. Viena vertus, mums reikalingas stabilumas ir kažką turime daryti, kad pasipriešintume spekuliacijai; kita vertus, tai, kaip mes tai darome, dar kartą tiesiog neįtikėtinai aiškiai parodo, kad Europos Sąjungoje stinga demokratijos. Ši procedūra labiau primena ypatingos skubos teisėkūrą, negu tai, ką norėtume matyti pažangioje Europoje. Todėl, žinoma, pabrėžtinai pritariau 34 pakeitimui, kurį pateikė kairieji ir kuriame raginama taikyti įprastą Sutarties peržiūros procedūrą. Kai tik pasitaiko ypatingos skubos atvejis, jums visada pavyksta padaryti kai ką tokio, dėl ko dar labiau padidėja atotrūkis nuo piliečių.

Taip pat norėčiau pasinaudoti šia proga ir nedviprasmiškai pripažinti netinkamu M. Schulzo elgesį šiame Parlamente mano atžvilgiu.

  José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra (PPE). – (ES) Ponia pirmininke, dėl Šiaurės Afrikos krizės Lisabonos sutartimi nustatyti mechanizmai patiria išbandymą.

Vakar vyriausiajai įgaliotinei dalyvaujant Užsienio reikalų komitete pabrėžėme teigiamus Europos Sąjungos veiksmų aspektus: baronienės C. Ashton bendravimą, kuris skiriasi artimiausiu, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu; greitą Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas Nr. 1970 pritaikymą; gebėjimą derėtis su Arabų lyga; Europos Vadovų Tarybos susitikimą.

Tačiau šiandien čia tereikėtų sąžiningai pasakyti, kad vis dar yra tam tikrų klausimų, kuriuos užduoda Europos visuomenė, taigi ir mūsų piliečiai.

Ponia Tarybos Pirmininke, G. Verhofstadt visiškai teisus. Kaip šiais laikais gali būti, kad keturios valstybės narės, įeinančios į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, balsuoja ne vienodai, o skirtingai?

Kaip šiais laikais gali būti, kad diskutuotume, ar Jungtinių Tautų rezoliuciją taiko Europos Sąjunga, NATO ar tarptautinė koalicija, kai kalbama apie tuos pačius išteklius, gaunamus iš mokesčių mokėtojų, ir apie tuos pačius laivus ir jų panaudojimą tame pačiame operacijų rajone?

Aišku, kad mums vis dar reikia daug ką pagerinti mūsų koordinavimo galimybių srityje ir daug ką pagerinti sprendimų priėmimo procese.

Yra gerai žinomi žodžiai iš filmo, kuriame sakoma, kad „mes visada turėsime Paryžių“. Kažkas per šią diskusiją pasakė, kad Europos Sąjungos atsakas buvo skubotas. Jei ne Prancūzijos drąsa, ryžtas ir nuoseklumas – būtent taip tai reikėtų sakyti – pripažįstant sukilėlius, pasiunčiant užsienio ir Europos reikalų ministrą į Saugumo Tarybą, sušaukiant Eliziejaus aukščiausiojo lygio susitikimą ir pritaikant rezoliuciją, ponia C. Ashton, pulkininko M. Gaddafi kariuomenė jau būtų įžengusi į Bengazį.

  Kristian Vigenin (S&D). – (BG) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau šiek tiek daugiau dėmesio skirti vienai iš aktualių temų, kurios bus svarstomos rytoj, t. y. padėčiai Libijoje.

Mano kolegos Parlamento nariai teisūs sakydami, kad pastarosiomis dienomis susidarė įspūdis, jog Europos Sąjunga, ypač valstybės narės, priima sprendimus ir elgiasi visiškai chaotiškai arba bent jau nepakankamai nuspėjamai. Visų pirma su kai kuriomis šalimis, iš pradžių prisijungiančiomis prie koalicijos, o paskui atsisakančiomis dalyvauti, NATO neįmanoma pasiekti bendro sutarimo.

Dėl šios situacijos ne tik mūsų partneriams kyla didelių neaiškumų, ar išsiaiškinome, ką iš esmės norime pasiekti ir kaip tai pasiekti, bet didelių problemų kyla ir Europos viešajai nuomonei, kuri negali nė kiek pasitikėti, kad Europos Sąjunga ir jos tikrieji lyderiai yra pasirengę vykdyti įsipareigojimus, kuriuos yra prisiėmę dėl mūsų pietinio Viduržemio jūros regiono partnerių.

Labai norėčiau, kad per artimiausias dienas Europos Vadovų Taryba pasiūlytų aiškius ir patikimus sprendimus ne tik dėl Libijos, bet ir dėl kitų šalių, kuriose iš esmės yra panašios situacijos, pvz., Bahreine, Jemene ir iš dalies Sirijoje. Mes kažkaip pamirštame, kad tai, ką darome Libijoje, taip pat bus vertinama atsižvelgiant į mūsų elgesį kitų regiono šalių atžvilgiu.

Norėčiau, kad Europos Vadovų Taryba priimtų aiškius sprendimus dėl to, ką Europos Sąjunga nori pasiekti Libijoje, kuriuose taip pat išsamiai išaiškintų, kaip tai pasieksime. Manau, kad mums reikia aiškiai suvokti, kad padėtis Libijoje taip pat turės daug rimtų pasekmių kaimyninėse šalyse, jeigu dabartinė padėtis išliks ilgą laiką.

Todėl mums reikia būti pasirengusiems ne tik suteikti pagalbą tiek Egiptui, tiek Tunisui siekiant pagerinti humanitarinę padėtį, bet ir būti pasirengusiems suteikti ekonominę ir finansinę paramą tiesiog artimiausiomis dienomis, savaitėmis ir mėnesiais, nes ten susiklosčiusi padėtis turės poveikį ekonominei padėčiai abiejose šalyse.

  Alexander Graf Lambsdorff (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, čia buvo pasakyta, kad krizę patiria ne euras, o valstybės narės, kurios įsiskolino. Krizės esmė – neatsakingas skolinimasis, kuris vyko daugelį metų. Štai ką dabar privalome sustabdyti. Štai kodėl teisinga, kad Europos stabilumo mechanizmas turi būti griežtas. Štai kodėl teisinga, kad griežtumo buvo laikomasi ir tais atvejais, kai buvo imamasi gelbėjimo. Štai kodėl taip pat teisinga tai, kad Airijai nesuteikta mažesnė palūkanų norma.

Reikia užkirsti kelią šiam įsiskolinimui. Vėl girdžiu, kaip socialdemokratai kalba apie geros ir blogos skolos skirtumą. Žinoma, investavimas yra nepanašus į vartojimą, tačiau anksčiau ar vėliau daugelis gerų skolų taip pat tampa blogomis skolomis. Mums reikia būti sąžiningiems dėl ateities kartų, mums reikia tvarių viešųjų finansų – tada euras vėl taps stabilus.

Paktas „Euro plius“ per mažai siejamas su Bendrijos metodu. Čia tai buvo pasakyta ir pasakyta visiškai teisingai. Pritariu šiam požiūriui.

Baigdamas norėčiau pasakyti keletą žodžių apie Libiją. Taryba pritarė rezoliucijai Nr. 1973. Dabar privalome galvoti apie ateitį. Sutinku su J. I. S. Sánchez-Neyra, sakančiu, kad Prancūzija labai gerai atliko savo vaidmenį. Tačiau jei Turkiją būtume pasikvietę į Eliziejaus aukščiausiojo lygio susitikimą, nebūtume turėję šių problemų NATO ir mums visiems ši situacija būtų buvusi daug lengvesnė. Be to, tikiuosi, kad naujai paskirtas laikinosios Libijos vyriausybės vadovas netrukus aplankys mus čia, Europoje.

  Konrad Szymański (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, visus tikslus, kuriuos nusistatė pati euro grupė ir kurie kartais yra visiškai pagrįsti, galima sėkmingai pasiekti pasinaudojant valstybių narių ekonomine, socialine ir mokesčių politika. Todėl kyla klausimas, kodėl šiandien nepaprastai greitai iš dalies keičiame Sutartį siekdami perduoti šias kompetencijas – bet iš dalies – į Europos Sąjungos lygmenį.

Manau, kad yra du atsakymai: kaip paprastai, norime Europos Sąjungoje pasidalyti atsakomybę už nepopuliarius sprendimus arba norime pasinaudoti šia proga, galbūt reformų pretekstu, kad paprasčiausiai perduotume daugiau galių Briuseliui. Atsižvelgdamas į tai, kad dauguma euro grupės valstybių narių turi didesnę valstybės skolą ir mažiau konkurencingą mokesčių sistemą nei kitos valstybės narės, abejoju, ar tai duos laukiamų rezultatų.

Laikymasis įsikibus šios diskusijos, žinoma, yra dviejų pagreičių Europos grėsmė. Norėčiau įspėti tuos, kurie nori skubėti. Be tokio pat pagreičio, reikia ir teisingos krypties. Važiuojant dideliu greičiu, tačiau klaidinga kryptimi, kyla grėsmė kelionę baigti vienu būdu – didžiuliu nelaimių masto padidėjimu. Bent būtent tai matau vykstant Europos keliuose.

  Miguel Portas (GUE/NGL). – (PT) Ponia pirmininke, šiandien Portugalijos parlamentas balsuos jau prieš ketvirtą stabilumo programą, vyriausybės pateiktą per 12 mėnesių. Dauguma Portugalijos parlamento narių balsuos prieš šį dokumentą ne tik dėl šio paketo turinio, bet ir dėl to, kad jis Briuselyje buvo pristatytas anksčiau, negu su juo susipažinta, dėl jo susitarta arba jis patvirtintas Portugalijoje.

Tai yra priežastis, dėl kurios Tarybai pirmininkaujančiai Vengrijai užduodamas mano pirmas klausimas yra toks: ar ji, atsižvelgdama į šią patirtį, ketina kartu su kitais partneriais ginti šių dokumentų išankstinio patvirtinimo Parlamente privalomąjį pobūdį, ar ne?

Mano antrasis klausimas yra toks. Rytoj Taryba priima sprendimą dėl finansavimo mechanizmo po 2013 m., tačiau ji mums nieko nesako apie dabartinį mechanizmą, kuris būtent ir domina mus. Portugalijoje prasidėjus pirmalaikių rinkimų laikotarpiui neišvengiamai staigiai padidės valstybės skola ir palūkanų normos. Ką Taryba ketina daryti, kad užkirstų kelią spekuliacijai Portugalijos valstybės skola? Be to, nesakykite, kad tai Portugalijos reikalas, nes jei griežtas taupymas yra mūsų, tai ir tai yra mūsų reikalas, nes sprendimai taip pat yra jūsų.

  Bastiaan Belder (EFD). - (NL) Ponia pirmininke, vakar po pietų Užsienio reikalų komitete vyriausiasis įgaliotinis pažymėjo, kad jis norėjo pasiūlyti konkrečią paramą šaliai, kurią pradėjome vadinti „naujuoju Egiptu“, sprendžiančiai didžiulio gyvenamųjų būstų trūkumo problemą. Visi, kurie šiek tiek žino apie didžiulius socialinius ir ekonominius vargus, kuriuos patiria didžioji dauguma Egipto gyventojų, nebegali likti euforiški. Kalbama apie tikros Europos užuojautos rodymą.

Dėl šios priežasties nuoširdžiai džiaugiuosi visomis europiečių pastangomis Egipte pagerinti gyvenimo sąlygas. Neabejotinai dabar, kai po Prezidento H. Mubarako pasitraukimo šalis išgyvena neužtikrintą pereinamąjį laikotarpį, ir dabar, kai atrodo, kad Kairas žengia tiesiai finansų ir maisto krizės kryptimi. Mano nuomone, Europos pagalba Egiptui turėtų būti teikiama, Tarybai tuo pat metu dedant dukart didesnes pastangas.

Naujajame Egipte visi piliečiai, kad ir kokios būtų religijos, turi būti lygūs prieš įstatymą ir turėti lygias teises. Be to, Kairui reikia laikytis taikos sutarties su Izraeliu ir net plėtoti ją toliau. Jeigu nustatytume šias dvi sąlygas, padidintume naujojo Egipto tiek vidaus, tiek išorės stabilumą.

  Barry Madlener (NI). - (NL) Ponia pirmininke, maniau, kad mane pamiršote. Dėkoju už suteiktą žodį. Kuriame stabilumo mechanizmą, nuolatinį pagalbos fondą, kurį turės apmokėti paprasti žmonės, kurie negaus jokių nemokamų dovanų. Tačiau naudos gavėjai bus žmonės, kurie gaus nemokamą dovaną. Nuo šiol premijuosime apgavikus – tuos, kurie laužo savo pažadus, ir tuos, kurie klastoja skaičius.

Prieš dešimt metų Stabilumo ir augimo paktas buvo pasirašytas davus iškilmingą pažadą, kad juo bus užtikrinta viešųjų finansų tvarka. Šį paktą pažeidė Vokietija, Prancūzija, Graikija ir kitos šalys. Su didžiausio deficito atvejais nesusitvarkyta. Tačiau dabar vėl duodami iškilmingi pažadai, kad naujasis paktas iš tiesų veiks. Dabar būtent Briuselis spręs, kiek olandams bus leidžiama uždirbti, kada olandams bus leidžiama išeiti į pensiją ir kiek pinigų gaus gaudami savo pensijas. Vėlgi sąskaitą apmokės mokesčių mokėtojai – žmonės, kurie negauna jokių nemokamų dovanų.

Ponia pirmininke, šis nuolatinis fondas yra brangus žaisliukas, kuriuo politiniam elitui bus sudarytos sąlygos nuslėpti, kad kai kuriomis pinigų sąjungos šalimis negalima pasitikėti. Yra šalių, kurios nori džiaugtis euro teikiamais malonumais, tačiau nenori dalytis naštos, ir kurios neužtikrina savo finansų tvarkos. Tos šalys, ponia pirmininke, turėtų palikti euro zoną. Tai yra vienintelė korekcija, kurią mums reikia padaryti Stabilumo ir augimo pakte.

  Mario Mauro (PPE). - (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, dėl sukrėtimų, kurių Viduržemio jūros regiono pietuose daugėja, neturėtume nukreipti savo dėmesio nuo vidutinės trukmės ekonominių ir kitų tikslų, kurie buvo ilgai nustatomi. Verčiau dėl tarptautinių neramumų paspartėtų mūsų tempas siekiant mūsų ekonomikos augimo: pritariu, kad būtų greitai priimti sprendimai, kuriais būtų siekiama įgyvendinti strategiją „Europa 2020“; dar šios savaitės posėdyje.

Nežinome, kas atsitiks pasibaigus konfliktui Libijoje, tačiau galime būti tikri, kad niekada nieko nebebus kaip anksčiau. Todėl Europai iš tiesų reikia priemonių paketo, kuriuo valstybių narių ekonomikai būtų sudarytos sąlygos atsikvėpti, nes jos pradeda naują netikrumo laikotarpį. Tačiau didžiausias klausimas tikrai susijęs su padėtimi Viduržemio jūros regione. Kariaujantis Viduržemio jūros regionas būtų didžiausia katastrofa, kokią tik šiuo metu galėtų įsivaizduoti pasaulis. Tos šalys, kurios laikėsi nuomonės, kad šiomis aplinkybėmis itin svarbu kažką daryti, veikė išmintingai, tačiau vis dėlto likome su didžiuliu Europos Sąjungos prieštaravimu, dėl kurio, atrodo, jaučiamasi nepatogiai, jeigu ne iš tiesų susiskaidžius, dėl to, ką reikia daryti.

Todėl kreipiuosi į Tarybai pirmininkaujančią Vengriją: Parlamentas ir, taip pat manau, Komisija yra artimi šiai Tarybai pirmininkaujančiai valstybei, kuri turi galimybę šią krizę paversti tuo, kuo galiausiai nebūtų paprasčiausiai pakenkta Europos Sąjungai.

Turime šią didžiulę atsakomybę: dabartinę krizę paversti galimybe kurti, sudaryti sąlygas užsienio politikai, dėl kurios pasaulyje būtų verta gyventi ir kvėpuoti. Su savo atsakomybe, abejonėmis ir klaidomis esame prie reikšmingų įvykių ribos, todėl manau, kad turėtume visiškai remti šią atsakomybę ir kartu užtikrinti, kad rytoj ir poryt Tarybos priimti sprendimai būtų ne tik racionalūs, bet ir visų pirma drąsūs. Dėkoju.

  Edite Estrela (S&D). – (PT) Ponia pirmininke, jau buvo sakyta, kad, deja, šiuo metu Portugalijos parlamente galbūt žlunga vyriausybė. Jeigu vyriausybė žlugs, tai įvyks dėl politinio nestabilumo, sukelto opozicinių partijų, kurios nepritarė kitam griežto taupymo paketui.

Reikia pripažinti: tai jau ketvirtas paketas per keletą mėnesių. Taip yra ne dėl to, kad nebuvo laikomasi ankstesnių paketų: jų buvo laikomasi. Greičiau taip yra dėl primestų sąlygų, kurios pablogėjo dėl vadinamųjų rinkų reikalavimų. Sausio ir vasario mėn. vykdant Portugalijos biudžetą užfiksuotas perteklius ir kartu 3 proc. išlaidų sumažėjimas bei 11 proc. pajamų padidėjimas.

Tuo gali būti labai patenkintos politinės jėgos, kurios sukėlė šią politinę krizę atmesdamos vyriausybės pateiktą ir Europos Komisijos, Tarybos ir Europos Centrinio Banko remiamą griežto taupymo programą. Tačiau tik dėl neišmintingumo jos gali būti patenkintos šia padėtimi, nes euro zonos šaliai, turinčiai įsiskolinimo problemų, ji yra baisi. Ji baisi šaliai, ji neteisinga Portugalijos žmonėms ir yra dar vienas smūgis puikaus projekto, t. y. bendros valiutos, tvarumui.

Euro zonoje išgyvename ne krizę: mes esame įpusėję euro zonos Didžiąją krizę. Norėčiau savo kolegų Parlamento narių iš Portugalijos paklausti: kokia yra alternatyva? Visos valstybės narės turi iki balandžio mėn. pateikti savo griežto taupymo planus. Ar Portugalijai reikia, ar nereikia tolesnių griežto taupymo priemonių, kuriomis būtų galima sumažinti savo deficitą ir valstybės skolą; t. y. 2012 ir 2013 m. deficitą sumažinti atitinkamai 2 ir 3 proc.? Jūs atsisakėte derėtis, tačiau nepasiūlėte jokių alternatyvų. Atmetimas yra ne sprendimas, o problema, dėl kurios Portugalijos žmonės yra privesti toliau aukotis.

PIRMININKAVO: Miguel Angel MARTÍNEZ MARTÍNEZ
Pirmininko pavaduotojas

  Marielle De Sarnez (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, kita Taryba tikriausiai bus paskutinė galimybė Europos lyderiams prisiminti, kad Europos Sąjungą įsteigėme siekdami įtvirtinti vertybes ir veikti kartu, kai gresia pavojus esminiais klausimais. Kai gyventojai priklauso nuo kraugeriško lyderio malonės, tai yra esminis klausimas.

Rezoliucija buvo priimta Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pastangomis. Mums pavyko sustabdyti pulkininką M. Gaddafi, kad nepasiektų Bengazio. Tačiau Europos vienybės stoka kelia susirūpinimą. Rytoj Taryba privalo duoti aiškų ženklą; ji turi pritarti vykstančiai intervencijai, pripažinti Libijos sukilėlius, kad galėtų jiems suteikti paramą ir dar labai izoliuoti pulkininką M. Gaddafi, kad šis režimas žlugtų.

Esminiais klausimais taip pat gresia pavojus, kai matome, kas vyksta Bahreine, Jemene ir Sirijoje. Kai matome vėl platėjantį smurto ratą Artimuosiuose Rytuose, tai taip pat yra esminis klausimas.

Europos Parlamente tikimės, kad Europos lyderiai pradės veikti, kol dar ne per vėlu. Didžiojoje pasaulio dalyje istorija nestovi vietoje. Politinė drąsa reiškia, kad imamasi šio uždavinio: būtent to tikimės iš Europos ir iš tų, kurie yra už ją atsakingi.

  Peter van Dalen (ECR). - (NL) Pone pirmininke, daugelio milijardų eurų Nyderlandų garantija paskatino buvusį finansų ministrą H. O. Rudingą pasakyti: „Kelias į pragarą grindžiamas garantijomis.“ Iš tiesų, suteiktos garantijos buvo per didelės ir per daug rizikingos. Jos nepadės išvengti krizės, nes jos nenukreipiamos į tikslą.

Dabartinę Europos krizę sukėlė tie, kurie neatsakingai leido skolai didėti, ir tie, kurie nesilaikė sudarytų susitarimų. Jeigu nespręsime šių esminių problemų, galėsime suteikti tiek garantijų, kiek norėsime, tačiau iš jų vis tiek nebus jokios naudos.

Turime Stabilumo ir augimo paktą. Dar 2004 m. iš jo pasijuokė Vokietija ir Prancūzija. Turėjome galimybę sustiprinti paktą, numatydami automatiškai taikomas sankcijas, tačiau kas įvyksta? Sankcijos lieka priklausomos nuo politinio sprendimo priėmimo. Tai neįtikėtina. Vokietijos rašytojas Hans Enzensberger teisingai numatė, kas atsitiks. Jis numatė, kad dabartinė padėtis privers piliečius į Europos politinį elitą žiūrėti ciniškai ir su panieka.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, kelias, kuriuo žengia Europos Sąjungos lyderiai, yra nepriimtinas dėl didesnio darbuotojų išnaudojimo ir dėl naujų antisocialinių priemonių, dėl kurių didėja nelygybė, didėja nedarbas ir neužtikrintumas dėl darbo bei didėja skurdas ir socialinė atskirtis; jie visi tarnauja Europos Sąjungos ekonominių ir finansinių interesų grupėms, kurių pelnas niekada nenustoja augti.

Krizės dingstimi jie nori užnerti ant labiau ekonomiškai pažeidžiamų šalių kaklo kitą kilpą, naudodamiesi nustatytomis Europos stabilumo mechanizmo taikymo sąlygomis, kad iš esmės suverenias valstybes paverstų paprasčiausiais protektoratais.

Todėl darbuotojai ir žmonės priešinasi tokioms priemonėms, kaip sekmadienį įvyko Portugalijoje vykusioje demonstracijoje, kurioje dalyvavo daugiau nei 300 000 žmonių, ir šiandien vyksta Portugalijos parlamente, kuriame dauguma jo narių tikrai taip pat pasielgs su ketvirtuoju griežto taupymo paketu.

Tačiau, pone pirmininke, mes norime pasakyti „ne“ bombardavimui, tarptautinių pajėgų vykdomam Libijoje, lygiai taip pat, kaip norime pasakyti „ne“ kovojančių žmonių slopinimui visose šio regiono šalyse, įskaitant Libiją, Bahreiną ir Jemeną.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Pone pirmininke, atsakingas finansinių išteklių valdymas yra pagrindinė prielaida tinkamai ir stabiliai veikti namų ūkiams, gamybos arba prekybos įmonėms, regionų, nacionalinių valstybių ir valstybių federacijoms.

Todėl normalu, kad jei Europos Sąjungos valstybių grupė nusprendė sukurti vieną bendrą valiutą, privalo būti rastas mechanizmas, kuriuo būtų sutrukdyta politikams populistams užkrauti bendrai valiutai netvarių įsipareigojimų naštą – skolas, kurios naudojamos rinkėjų paramai pirkti trumpuoju laikotarpiu. Konkurencingumo pakte nustatomi tam tikri parametrai, kurių visų pirma turėtų laikytis euro zonos šalys. Tačiau problema siejama su šių geranoriškų taisyklių įgyvendinimu.

Todėl tvirtai tikiu, kad atėjo laikas taikyti automatinių sankcijų mechanizmus, kai nesilaikoma sutartų bendrų valdymo taisyklių, kad šios sankcijos netaptų politinių derybų objektu Europos Vadovų Taryboje, kurioje vyriausybių lyderiai kompensuoja daugelį savo įvairių klaidų, atleisdami vieni kitus nuo sankcijų.

  Jacek Saryusz-Wolski (PPE). - Pone pirmininke, noriu apsvarstyti du klausimus. atsiradimu Pirmiausia noriu pasidžiaugti pakto „Euro plius“, nes tai malonus įvykis. Atsiranda nauja struktūra, kuri yra vos ne ekonominis Šengenas. Svarbu, kad ji būtų integruojanti ir atvira toms šalims, kurios gali ir nori dalyvauti, ir kad dėl jos neatsirastų dviejų pagreičių Europos. Deja, šis paktas bus pusiau atviras dėl 136 straipsnio pakeitimo, nes diskusijos ir balsavimas mūsų Konstitucinių reikalų komitete žlugo. Jo tekstas toks: „Ragina užtikrinti, kad stabilumo mechanizmas būtų nuo pat pradžių atviras valstybėms narėms, kurių valiuta nėra euras, tačiau kurios norėtų dalyvauti jį taikant.“ Jis bus pusiau atviras, nes bus atviras norinčioms prisiimti įsipareigojimų naštą valstybėms. Jis nebus atviras toms euro zonai nepriklausančioms valstybėms, kurios nori dalyvauti teisių srityje.

Mus daug labiau vienija bendra rinka nei euras. Tai ne euro krizė; tai krizė kai kuriose eurą įsivedusiose valstybėse narėse. Bet kuri ne euro zonos valstybė narė galėtų turėti tokią pat valstybės finansų problemą. Taigi, čia trūksta logikos ir nuoseklumo.

Keletas žodžių apie Libiją ir pietines Viduržemio jūros regiono šalis. Pirmiausia noriu pasveikinti mus – iš esmės ne Europos Sąjungą, o kai kurias valstybes nares, kurios yra pagrindinėse pozicijose ginant žmogaus teises ir demokratiją Libijoje. Turėtume būti dėkingi rodančiai iniciatyvą Prancūzijai ir jos lyderiui N. Sarkozy.

Manau, kad tai yra perėjimo mūsų užsienio politikoje nuo interesais grindžiamos užsienio politikos prie vertybėmis grindžiamos užsienio politikos pradžia. Mums reikia žengti du žingsnius. Mums reikia pertvarkyti kaimynystės politiką, ją nukreipti į mūsų visuomenę ir vyriausybes bei pasiekti ką nors, ką Vidurio ir Rytų Europoje vadiname perėjimu arba pertvarkymu. Tai taip pat yra pavojaus šauksmas, kad reikia perplanuoti, pertvarkyti ir sustiprinti bendrą saugumo ir gynybos politiką, kad Europos Sąjungą aprūpintume bendrais valdymo pajėgumais ir kariniais pajėgumais.

  Liem Hoang Ngoc (S&D). – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, rytoj, kovo 24 d., bus simbolinė diena. Visų pirma ji bus paminėta Lisabonos sutarties pakeitimu, dėl kurio ką tik balsavome ir kuriuo bus sudarytos sąlygos sukurti nuolatinį Europos stabilumo mechanizmą. Šiuo mechanizmu bus sudarytos sąlygos Europos Sąjungai išleisti savo pirmąsias euroobligacijas, skirtas valstybės skoloms finansuoti mažomis palūkanų normomis spekuliacinių išpuolių atveju.

Šiuo atžvilgiu apmaudu, kad procesas sustabdytas pusiaukelėje. Siekiant įveikti neracionalų išlaidavimą rinkose, persvarstant Sutartį privalo būti galimybė Europos Centriniam Bankui leisti daryti tai, ką daro Jungtinės Valstijos, ir atpirkti valstybės skolą, jeigu valiutos kursas patirtų spaudimą. Procesas yra dar labiau neužbaigtas, nes reikalaujamas atlygis – Pakto dėl konkurencingumo, perkrikštyto paktu „Euro plius“, įgyvendinimas. Tai yra antras rytdienos simbolis. Šiam paktui vieningai pritarė Taryba, Komisija ir Europos Centrinis Bankas.

Ponios ir ponai, visi žinote Vašingtono susitarimą: Jis jums patiko. Ką gi, kovo 24 d. atsiras „Briuselio susitarimas“. Vadinamasis Briuselio susitarimas yra aklas ir šiurkštus neoliberalios dogmos taikymas: juo spaudžiamos viešosios paslaugos ir socialinės gerovės valstybė; juo numatomas griežtas atlyginimų taupymas ir minimalus finansų rinkų reguliavimas.

Ponios ir ponai, Taryba, Komisija ir ECB turi trumpą atmintį. Jie siūlo paktą „Euro plius“ perkelti į ekonomikos valdymo paketą, kad mūsų sistemoje įtvirtintų tą pačią politiką, dėl kurios kilo ekonomikos krizė. Ispanijoje, JK, Airijoje ir kitur namų ūkių įsiskolinimo, kurį skatina finansų pramonė, didėjimą lėmė ne kas kitas, o pirkimo galios krizė dėl 20 metų viešpatavusio atlyginimų ribojimo. Deja, pakte „Euro plius“ siūloma, kad griežtas atlyginimų taupymas būtų pastovi priemonė.

Kalbant apie valstybės skolą, ji yra ne tik ekonomikos krizės pasekmė, bet ir betikslių mokesčių mažinimų, kuriuos propaguoja liberalai ir konservatoriai, rezultatas. Europoje nebuvo jokio staigaus viešųjų išlaidų padidėjimo: buvo visiškai priešingai. Griežtu biudžeto ir atlyginimų taupymu, derinamu su Europos Centrinio Banko jau suplanuotu palūkanų normų didinimu, Europoje nesumažinus deficito galiausiai bus sužlugdyta paklausa ir sužlugdytas atsigavimas. Rytoj būsime šalia darbuotojų, dalyvaujančių demonstracijoje prieš šį vadinamąjį Briuselio susitarimą: tai yra trečias kovo 24 d. simbolis. Jeigu nenorime matyti sugrįžtant kažką panašaus į rudmarškinius, kuriems pasipriešinti buvo sukurta Europos Sąjunga, žmonių išrinkti atstovai privalo stovėti kartu su žmonėmis ir pasmerkti politiką, kuri tokia pat neteisinga, kaip ir neveiksminga.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE). - (FI) Pone pirmininke, Europos nuolatinio krizių valdymo mechanizmo sukūrimas pasiteisins, jeigu ateityje bus krizių. Nė vienas iš mūsų nenori kitų krizių, tačiau jų gali būti. Vis dėlto gaila, kad nuolatinį krizių valdymo mechanizmą planuojama kurti ne ES institucijose. Šis mechanizmas turėtų būti kuo arčiau ES institucijų, kad jos galėtų kontroliuoti, kaip jis naudojamas. Be to, bet kokios sankcijos turėtų būti taikomos automatiškai, o ne kaip diskusijų ir derybų rezultatas.

Norėčiau tarti keletą žodžių apie vadinamąją užsienio politiką ir Libiją.

Padėtis Libijoje ir tarptautinėje bendruomenėje yra paini. Teisinga, kad buvo priimtas sprendimas dėl neskraidymo zonos siekiant apsaugoti civilius gyventojus. ES taip pat buvo į tai įtraukta. Dabar, kai buvo užpulta sausumos kariuomenė, manau, kad tai gera priežastis paklausti, ar ši neskraidymo zona buvo sukurta tam. Šiuo atžvilgiu reikalai klostosi taip, kad beveik peržengiama karo riba.

  Derk Jan Eppink (ECR). - Pone pirmininke, M. Schulz sakė, kad karinių operacijų imtasi pernelyg skubotai. Priešingai, jos pradėtos per vėlai. Vakarai per ilgai laukė. Jie galėjo M. Gaddafi izoliuoti Tripolyje ir priversti jį arba išvykti, arba sudaryti sąlygas jį nušluoti. Taip sakant, mes pasirodėme kaip tik laiku, kad Bengazyje būtų užkirstas kelias masinėms žudynėms.

Ir ką gi pamatėme? Prancūzija ir Britanija – dvi nacionalinės valstybės – ėmėsi lyderės vaidmens. Sveikinu! Akivaizdu, kad Vokietija yra tvirtos valiutos ir švelnios jėgos šalis. Būti Vokietijos gynybos ministru yra rizikingiausias darbas šioje šalyje. Tuo tarpu Turkija priešinasi NATO, o JAV yra atsitraukianti valstybė, kuri veikia kaip stebėtoja.

Bijau, kad dabar – kaip ir Balkanuose, – negalime išeiti iš aklavietės be ryžtingo Amerikos vadovavimo: vadovavimo, kurio Europos Sąjunga, deja, nesugeba užtikrinti. Vienintelis politikas, kuris žinojo, kaip elgtis su M. Gaddafi, buvo R. Reagan. R. Reagan visą laiką buvo teisus.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL). – (EL) Pone pirmininke, lygiai prieš metus Europos Sąjungos lyderiai ir Graikijos Ministras Pirmininkas nusprendė, kad Graikija turėtų atlikti ekonominės ir socialinės bandomosios jūrų kiaulytės vaidmenį. Valstybės finansų deficito mažinimo ir konkurencingumo didinimo dingstimi buvo imtasi radikalių antisocialinių priemonių. Šio eksperimento pabaigoje valstybės skola yra vos mažesnė nei 150 proc., nedarbas sudaro 15 proc., jaunimo nedarbas sudaro 30 proc., infliacija yra apytikriai 4,4 proc. ir ekonomika yra susitraukusi 6,6 proc.

Pone Komisijos nary O. Rehnai, Graikijos eksperimentas buvo nesėkmingas, nes jūs šią jūrų kiaulytę sunaikinote ekonomiškai, socialiai ir politiškai. Europos Sąjungos lyderiai ateičiai yra numatę tokį pat likimą kitoms valstybėms narėms, kurios pasinaudos paktu „Euro plius“, kuris yra Graikijos memorandumo Europos versija. Mes esame prieš šį paktą, nes nenorime sunaikinti darbuotojų, pensininkų ir bedarbių.

Pone Komisijos nary O. Rehnai, kai buvo pasirašytas Graikijos memorandumas, jūs graikams palinkėjote bon courage. Jeigu esate nuoseklus linkėdamas, penktadienį arba šeštadienį jums reikės bon courage palinkėti ir Europos darbuotojams.

  Hans-Gert Pöttering (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Amerikos politologas S. Huntington kadaise numatė civilizacijų susidūrimą. Jeigu būtume tuo pasikliovę, būtume patys dalyvavę įvykstant šiam civilizacijų susidūrimui, kaip savaime išsipildančiai pranašystei. Mes, Europos Parlamentas, visada siekėme bendradarbiauti su arabų šalimis ir jose gyvenančiais žmonėmis. Dabar matome, kad arabų pasaulio žmonės siekia vertybių, kurias pristatome ir mes: demokratijos, laisvės ir teisinės valstybės. Kas vos prieš keletą savaičių būtų galėjęs tikėtis, kad Arabų lyga galėtų paprašyti mūsų, Vakarų ir tarptautinės bendruomenės, sustabdyti Libijos tironą? Arabų pasaulyje vyksta daugybė pokyčių. Šiuo atveju neturime padaryti jokių klaidų. Turime ne tik žodžiais pritarti arabų šalių žmonėms, bet ir juos remti jiems darant tai, ką darome mes.

Šį vakarą vykstu į Tunisą Konrado Adenauerio fondo, kurio pirmininkas esu, vardu, taip pat prieš pustrečios savaitės buvau Kaire. Norėčiau pakartoti pirmojo Vokietijos Federacinės Respublikos Kanclerio K. Adenauerio pasakytus žodžius: „Mes esame laisvės šalininkai.“ Dabar arabų šalių žmonėms turime pasakyti: „Jeigu jūs patys to norite, mes norime jums padėti siūlydami solidarumą ir patarimus demokratijos klausimais, kad galėtumėte pasirengti rinkimams.“

Su šiokiu tokiu nerimu klausomės, kad šiandien Jeruzalėje įvykdytas teroristų išpuolis ir kad sužeista daug žmonių. Kuo griežčiausiai jį smerkiame, kad ir kas yra atsakingas už jį. Tačiau taip pat sakome, kad dabar tarp Izraelio ir Palestinos turi būti taika. Jeigu laisvės vėjai pučia arabų šalyse, taip pat reikia pasinaudoti šia proga įtvirtinti taiką tarp Izraelio ir Palestinos, kad ne tik Izraelis galėtų gyvuoti savo saugioje teritorijoje, bet ir kad Palestinos žmonės, kurie nusipelno tokio pat orumo kaip izraeliečiai, galėtų gyventi savo saugioje teritorijoje. Kadangi arabų pasaulyje vyksta šie didžiuliai pokyčiai, mūsų uždavinys yra: įnešti savo, kaip Europos Sąjungos įnašą, ir tai daryti vieningai bei ryžtingai.

(Plojimai)

  Pier Antonio Panzeri (S&D). - (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, abejoju, ar, be paskelbtų priemonių, Europos politikoje pakankamai dirbama. Natūralu, kad Europos Sąjungai reikės laiko, kad taptų lydere, ypač užsienio politikos srityje, tačiau, kaip žinome, susiklosto tam tikros situacijos, kurios, deja, ne visada susiklosto tada, kada mes norėtume, ir kuriose iš tiesų reikalingi greiti veiksmai ir įžvalgumas.

Dabar aišku, kad, kalbant apie Viduržemio jūros regioną ir ypač Libiją, vis dar atsiliekame nuo reikalavimų: mums reikia šiek tiek daugiau pagalvoti, kad suvoktume, jog galbūt mums reikia imtis ryžtingesnių veiksmų siekiant suprasti, kas vyko, ir imtis suderintų veiksmų Viduržemio jūros regiono atžvilgiu.

Iš esmės visiems aišku, kad pažvelgę į Libiją pamatytume, jog yra gana didelis skirtumas tarp visos Europos vykdomų bendrų veiksmų ir veiksmų, kurių imasi norinčios jų imtis šalys, kaip yra šiuo metu. Ne, mano žinia Tarybos ir Komisijos atstovams yra tokia: mūsų ten dar nėra.

Taryba neatsakė į kai kuriuos klausimus, todėl dabar privalo tai padaryti labai greitai. Noriu žinoti, ar, be humanitarinių pastangų, mes iš tiesų žinome, ką daryti, jei rezoliucijos Nr. 1973 nepakaktų ir jei kai kurios šalys viršytų savo įgaliojimus.

Antra, norėčiau sužinoti Tarybos požiūrį operatyvinės komandos klausimu: NATO mums pareiškė, kad ji atlieka techninį vaidmenį, tačiau nenumato politinių gairių. Ar manome, kad, užuot užkrovę darbą keletui kitų šalių, kurios jo nori, tokiu būdu galime pasiekti tikslą, nereikalaudami stipresnio ir vieningesnio Europos Sąjungos balso?

Galiausiai, atsižvelgiant į vykdomas operacijas ir santykius su Arabų lyga ir Afrikos Sąjunga, būtina neleisti, kad galiausiai intervencija būtų vertinama neigiamai ir kad kartu kiltų netikrumo ir pavojingų pokyčių pavojus. Ar žinome? Galbūt ne visai: tai yra klausimai, kurie verti ne biurokratiškų atsakymų, o atitinkamų politinių atsakymų, pradedant rytojaus Tarybos susitikimu.

  Olle Schmidt (ALDE). – (SV) Pone pirmininke, mano šalies euro kritikai sako, kad situacija, susijusi su Graikija ir Airija, rodo, jog euras nepasiteisino. Jie sako, kad geriau euro zonai nepriklausyti. Jie klysta.

Per dešimties metų savo istoriją euro zona užtikrino stabilumą, mažą infliaciją ir iš tikrųjų milijonus naujų darbo vietų. Nuolatinis krizių valdymo mechanizmas veiks kaip tik kaip blogiausiu atveju taikoma priemonė, jeigu šalis susidurs su dideliais ekonominiais sunkumais.

Kaip visai teisingai nurodo Komisijos narys, euras nėra krizės priežastis. Atvirkščiai, bendroji valiuta yra svarbi sprendimo dalis, nes tai turi prasmę, kalbant ir apie tokią šalį kaip Švedija. Todėl labai apgailestauju, kad Švedijos parlamento dauguma nepritaria Švedijos prisijungimui prie pakto „Euro plius“. Dėl to sumažėja mano šalies įtaka. Jeigu Švedija nori priklausyti siauram ES ratui, kaip, Švedijos vyriausybės teigimu, yra, nėra gerai sėdėti ne posėdžių salėse. Danija ir Danijos vyriausybė bei Parlamentas pritaria eurui. Ir Švedija galėtų jam pritarti.

  Georgios Toussas (GUE/NGL). – (EL) Pone pirmininke, Graikijos komunistų partija smerkia naują neteisėtą imperialistinį karą, kurį Libijoje pradėjo Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir NATO.

Humanitarinės pagalbos teikimo interesas yra gėdinga veidmainystė. Tikrasis imperialistų tikslas yra nafta, gamtinės dujos ir gerovę užtikrinantys Libijos, Šiaurės Afrikos ir apskritai regiono ištekliai. Dėl JAV, NATO ir Europos Sąjungos imperialistės agresijos padidėja pavojai, nuo kurių regiono žmonės paprastai nėra apsaugoti. Po naujo pakto ir euro vienijamo ekonomikos valdymo liks masinis nedarbas ir skurdas. Europos paramos mechanizmas – kontroliuojamam valstybių bankrotui ir nemokumui skirtas mechanizmas, kuriuo siekiama apsaugoti plutokratijos pelną.

Tai yra laisvasis JAV pasaulis. Tai yra demokratijos ir laisvės Europos Sąjunga. Tikroji dilema yra tokia: ar įsipareigojimų nevykdys žmonės, ar plutokratija? Žmonės neturėtų mokėti už imperialistų barbariškumo pasekmes ir kapitalizmo krizę. Jie neturėtų būti pasmerkiami nuolatiniam nedarbui ir skurdui, todėl juos raginame sukilti prieš šią imperialistinę intervenciją ir jai pasipriešinti bei kovoti dėl savo šiuolaikinių teisių ir alternatyvios krypties į augimą, kuriuo būtų tenkinami eilinių žmonių poreikiai, o ne užtikrinamas monopolijų pelnas.

  Paulo Rangel (PPE). – (PT) Pone pirmininke, visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį į vertę, kurią Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija ir ypač portugalai iš PPE frakcijos priskiria būsimai Tarybai, rastam sprendimui, – kuris, atvirai kalbant, geresnis, negu tuo metu buvo tikėtasi, – ir visų pirma darbui, atliktam mano kolegų E. Broko ir R. Gualtierio, kurie parengė pranešimą Parlamento vardu pagal Komisijos poziciją ir taip fondą priartino prie varianto, pagal kurį aiškiai laikomasi Europos Sąjungos metodo, ir atsisakė varianto, kuriuo būtų tarpvyriausybinis sprendimas.

Toliau norėčiau visiems savo kolegoms Parlamento nariams pasakyti, kad tuo metu, kai Portugalija išgyvena politinę krizę, Portugalijos socialdemokratų partija (PSD), kuri įeina į PPE frakciją, yra pasirengusi valdyti po rinkimų. Be to, mes valdysime pagal kriterijus, kurie yra ir euro zonos kriterijai, pasieksime visus nustatytus tikslus ir, be to, padarysime tai, ko Portugalijos socialistų partija (PS) nesugebėjo padaryti per 13 metų; kartoju, per 13 metų.

PS vyriausybė buvo visiška nevykėlė. Per 2009 m. rinkimus PSD numatė viską, kas vyksta Portugalijoje. Dalyvavau šioje kampanijoje, per kurią įspėjome, kad tai įvyks. Todėl dabar dalyvaujame čia norėdami pasakyti, jog Europos Sąjungai ir visų pirma savo euro zonos partneriams suteiksime visas garantijas, kad įvykdysime visus kriterijus, kurių bus reikalaujama, ir priversime Portugalijos žmones aukotis. Tačiau bent kartą vyriausybėje bus kai kas patikimas, kitaip nei esant dabartinei Portugalijos vyriausybei, kuri turėjo pateikti keturias stabilumo ir augimo programas ir kuri nuolat ieško naujų sprendimų, nesugebėdama rinkoms duoti patikimo atsako; t. y. duoti atsaką, kuris atitiktų Portugalijos ir Europos interesus.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Edite Estrela (S&D). – (PT) Pone pirmininke, atsižvelgdama į tai, kad P. Rangel čia sakė, jog kita Portugalijos vyriausybė pristatys tas pačias griežto taupymo priemones ir įsipareigos siekti tų pačių tikslų, dėl kurių buvo susitarta su Briuseliu, tiesiog norėčiau jo paklausti, ar jis nemano, kad būtų vaikiška ir neišmintinga išprovokuoti politinę krizę; negi jis mano, kad Portugalija mokės pernelyg didelę kainą ir kad ji reikalaus pernelyg didelių aukų iš savo žmonių? Štai į kokį klausimą norėčiau gauti atsakymą. Ar tik ne valdžios geidulys jį verčia laikytis šio požiūrio?

  Paulo Rangel (PPE). – (PT) Pone pirmininke, man bus labai malonu atsakyti, nors nenorėjau Europos Parlamento diskusijos paversti diskusija apie Portugalijos politiką. Iš esmės, jeigu E. Estrela nori aptarinėti Portugalijos politiką, ji turi paprastą išeitį: mes turime surengti rinkimus ir kandidatuoti į Portugalijos parlamentą, tada ji , būdama opozicijoje, galės diskutuoti apie Portugalijai skirtą politiką su Portugalijos socialdemokratų partija.

Tiesiog norėčiau pasakyti štai ką: negalime išsirinkti kitos vyriausybės, kuri per dvejus metus apvylė keturis kartus. Tai neįmanoma ir netvaru, o ir rinkos nelaikys jos patikima: Portugalijos socialistų partijai esant vyriausybėje daugiau sprendimų nebėra.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Liisa Jaakonsaari (S&D). - (FI) Pone pirmininke, neturėsiu galimybės to paklausti Portugalijos parlamente, todėl jūsų paklausiu tiesiai: kodėl Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) Portugalijos frakcija nepritaria šiam labai svarbiam sprendimui? Visa euro zona ir Europos Sąjunga gali patirti krizę, jeigu sprendimai bus atidėliojami. Kodėl tiesiog čia ir dabar nepritariate siūlomiems sprendimams?

  Paulo Rangel (PPE). – (PT) Pone pirmininke, Portugalijos socialdemokratų partija (PSD), kitaip nei daugelis kitų Europos Sąjungos šalių partijų, atsakingai pritarė visiems griežto taupymo paketams. Kai vyriausybė akivaizdžiai nuvylė – ji nebeturi jokio pasiteisinimo, nes ji per ištisus dvejus metus nesugebėjo parodyti jokių rezultatų, – ir dėl to padėtis rinkoje išlieka tokia, kokia yra, todėl PSD neturi kito pasirinkimo, kaip būti už sprendimą. Išeitis yra nauji rinkimai, nauja vyriausybė, naujas pasitikėjimo parodymas Portugalijai, Europai ir euro zonai.

  Simon Busuttil (PPE). – (MT) Pone pirmininke, prieš dvi savaites šis Parlamentas patvirtino drąsų politinį sprendimą, kuriame raginama – be kitų dalykų – virš Libijos užtikrinti neskraidymo zoną. Vos prieš savaitę, kai Jungtinių Tautų Saugumo Taryba dar nebuvo priėmusi šios rezoliucijos, vyko kitas mūsų posėdis, kuriame jautėmės gana beviltiškai dėl artėjančio Bengazio žlugimo, o galiausiai ir revoliucijos dėl Libijos demokratijos žlugimo. Praėjusį antradienį, po vienos dienos, rezoliucija buvo patvirtinta praėjus keturioms dienoms nuo jos įgyvendinimo.

Pone pirmininke, manau, jog svarbu, kad toliau įgyvendintume šią rezoliuciją ir toliau remtume Libijos žmones bei kartu juos apsaugotume nuo tolesnių žudynių ir padėtume jiems pereinant prie demokratijos.

Mums taip pat reikia išspręsti dar du klausimus. Visų pirma mums reikia toliau teikti didelę humanitarinę pagalbą Libijos žmonėms ir pabėgėliams, bėgantiems iš Libijos, ypač į Tunisą ir Egiptą. Antra, mums reikia pasirengti galiniam masiniam pabėgėlių išvykimui į Europos Sąjungos šalis. Šiaip ar taip, tai yra ne tik Viduržemio jūros regiono ES šalių, bet ir mūsų visų pareiga.

  Tunne Kelam (PPE). – Pone pirmininke, šiandien PPE frakcijos posėdžių salė buvo oficialiai pavadintas vieno iš Europos Sąjungos steigėjų vardu: Alcide de Gasperi. Jo laikais krizės įveikimo pagrindas buvo viršvalstybinis požiūris, pagal kurį pirmiausia rūpinamasi bendrais Europos interesais. Nors gimė XIX a., jis buvo vienas iš tų valstybės veikėjų, kurie sugebėjo sukurti XXI a. Europos viziją.

Įveikiant ekonomikos krizę šiandien reikia valstybės valdymo meno, kuris būtų skirtas ne kitiems rinkimams ir nebūtų visų pirma orientuotas į nacionalinį išsigelbėjimą, o kuriuo būtų rūpinamasi kitomis kartomis ir visa Europa. Kalbant apie Europos Vadovų Tarybą, pritariu naujam stabilumo mechanizmo tekstui, taip pat euro zonos reformos paketui.

Antra, tikiuosi, kad Konkurencingumo paktas pasirodys esąs patikimas ir, be to, bus patrauklus ne euro zonos valstybėms narėms. Svarbu, kad kiekviena valstybė prisiimtų rimtus nacionalinius įsipareigojimus gerinti mūsų konkurencinę poziciją.

Trečia, kalbant apie bendrąją rinką, šiek tiek nerimauju, kad joje keliami plataus užmojo tikslai buvo šiek tiek sumažinti ir kad dėl to jos veikimo efektyvumas galėtų tapti beveik nereikšmingas. Todėl prieš priimdami sprendimą dėl naujų veiksmų parodykime savo politinę valią bei patikimumą ir baikime įgyvendinti keturias laisves, kuriomis grindžiamas Europos bendradarbiavimas, įskaitant vidaus rinką ir visišką Paslaugų direktyvos įgyvendinimą.

  Wim van de Camp (PPE). - (NL) Pone pirmininke, pirmiausia tiesiog norėčiau pareikšti užuojautą Japonijos žmonėms. Žinau, kad netrukus bus diskusija dėl Japonijos, tačiau tikiuosi, kad artimiausiomis dienomis ir Taryba prisiderins prie bet kokių Japonijos prašymų dėl specialistų pagalbos. Dažnai kalbame apie besivystančias šalis, tačiau šiuo atveju nelaimės zona yra labai išsivysčiusioje šalyje, kuriai papildoma pagalba vis dėlto gali būti reikalinga.

Mano antras punktas yra Libija. Nemanau, kad kokiais nors šiandien čia pasakytais nuoširdžiais žodžiais, net pasakytais Komisijos, galima pakeisti tai, kad Europos Sąjunga nedalyvauja Libijoje ir kad šiuo metu ji net nesugeba sustabdyti krizės miestuose arba M. Gaddafi sausumos kariuomenės veiksmų.

Norėčiau pasveikinti Prancūzijos Prezidentą, kad pačią paskutinę minutę užtikrino, kad Europos Sąjunga iš tiesų sugebėtų kai ką nuveikti konsultuodamasi su NATO, tačiau žmonių kančios dar nesibaigė, todėl būtų išmintinga mums būti kukliems kalbant apie mūsų vaidmenį. Kaip jau sakiau ankstesnėmis progomis, Europa geriau pasirodo teikdama pagalbą po krizės, o ne per krizę.

Galiausiai norėčiau pereiti prie pakto „Euro plius“. Manau, kad mes iš tiesų žengėme svarbų žingsnį į priekį. J. M. Barroso jį praminė kertiniu akmeniu, tačiau nemanau, kad šis kertinis akmuo jau tvirtai laikosi savo vietoje, todėl artimiausiais mėnesiais turėsime žengti į priekį. Tai tikrai nebus išspręsta rytoj.

  Seán Kelly (PPE). - Pone pirmininke, kaip ir J. M. Barroso, ypač norėčiau sutelkti dėmesį į ekonominę padėtį, nes būtent dabar mano šalis yra ES ir TVF finansinės pagalbos gavėja. Tačiau Airijoje turime naują vyriausybę ir naują viltį. Savo pirmojoje kalboje mūsų Ministras Pirmininkas pasakė norįs, kad Airija statytų tiltus į Europą, gyventų pagal pajamas ir sąžiningai atliktų savo darbo dalį, – ir būtent tai mes esame pasiryžę padaryti.

Tačiau yra du dalykai, kurių ypač reikia norint tai padaryti. Pirma, nustatytos palūkanų normos yra drakoniškos ir netvarios. Norėtume, kad jos būtų sumažintos bent 1–2 proc. Antra, mums taip pat reikia neterminuotos finansavimo garantijos mūsų bankams, kol jie vėl taps funkcionalūs. Mums nereikia, kad mus spaustų dėl mūsų įmonių pelno mokesčio, ir ypač nereikia pamokslų, skaitomų tokių žmonių, kaip N. Sarkozy, kuris jaučiasi labai patogiai, kai Prancūzijoje faktinė palūkanų norma yra 8,2 proc., o mūsų faktinė palūkanų norma iš tiesų yra 11,9 proc. Galbūt prieš nukreipdamas savo žvilgsnį už Airijos jūros jis turėtų paieškoti krislo savo akyje.

Ką reiškia quid pro quo? Pirma, dideliam mūsų piliečių nusivylimui ir širdgėlai turėsime griežto taupymo paketą. Antra, mes apsvarstysime, jei reikės, paktą dėl įsiskolinimo, panašų į tą, kurį nuo 2009 m. turėjo Vokietija. Trečia, taip pat apsvarstysime nepriklausomos Europos fiskalinės agentūros klausimą. Tai taip pat labai svarbu, nes nemanau, kad yra toks dalykas, kaip nepriklausoma nacionalinė agentūra.

Norėčiau paprašyti J. M. Barroso šią jo gimimo dieną ir jo kolegų šį vienintelį kartą padėti Airijai padėti sau ir mes nebeateisime prašydami pagalbos kaip finansinės paramos.

  Krzysztof Lisek (PPE). – (PL) Pone pirmininke, reikėtų pasidžiaugti, kad pastarosiomis savaitėmis ir dienomis Europos Sąjungos lyderiai tiek daug laiko skyrė Libijos ir kitų Šiaurės Afrikos šalių įvykiams. Esu įsitikinęs, kad šiais veiksmais galėsime išvengti civilių gyventojų žudynių, taip pat esu įsitikinęs, kad libiečiai patys nuvers tironą.

Tačiau negalima paneigti, kad taip pat turime kalbėti apie vidaus uždavinius – uždavinius, susijusius su Europos Sąjungos ir jos institucijų veikimo būdu; uždavinius, keliamus vidaus veikimui, bendrai užsienio politikai ir bendrai saugumo ir gynybos politikai. Išryškėję kai kurių Europos Sąjungos valstybių narių nuomonių skirtumai rodo, kiek toli esame nuo šio tikslo – kad tai tikrai būtų bendra politika, kurioje būtų išlaikoma Lisabonos sutarties dvasia.

Tai taip pat yra uždavinys, keliamas visai tarptautinei bendruomenei. Gerai, kad bendradarbiaujame su Jungtinėmis Valstijomis ir kitomis NATO narėmis, gerai, kad kalbamės su Arabų lyga ir Afrikos Sąjunga, ir gerai, kad kalbamės su Izraeliu. Manau, kad H.-G. Pöttering pabrėžė kai ką labai svarbaus, t. y. kad tai, kas šiandien vyksta Šiaurės Afrikoje, Libijoje ir Egipte, gali turėti rimtų pasekmių ir kad šios pasekmės taip pat turi poveikį taikos proceso ateičiai. Turėtume nepamiršti šio patarimo ir pasirūpinti, kad jo būtų paisoma.

Be to, turėtume pagalvoti apie šių šalių ateitį ir demokratijos bei žmogaus teisių propagavimą, o ne tik dirbti gaisrą gesinančiais ugniagesiais, taip pat turėtume pagalvoti apie kitas Europą supančias šalis, kuriose gali įvykti tokie procesai – pragaištingi procesai.

  Michael Gahler (PPE). – (DE) Pone pirmininke, savo kvietime į Europos Vadovų Tarybą H. Van Rompuy teigia, kad savo oficialius pietus pradėsime kritiškai įvertindami Libijos ir mūsų pietinių kaimyninių šalių įvykius. Tikiuosi, kad niekas nuo to neužsprings ir kad geriau jau pasiųsime aiškią žinią – be to, bendrą žinią, – apie savo tikslus ne tik pulkininko M. Gaddafi ir Libijos žmonių atžvilgiu, bet ir susijusius su mūsų visuomene, kurią erzina vienybės stoka susidūrus su valdžios įsikibusiu diktatoriumi.

Būtų teisinga pailginti mūsų sąrašą įtraukiant kai kuriuos asmenis ir įšaldyti nacionalinių Libijos naftos įmonių sąskaitas. Tačiau taip pat norėčiau, kad geriau ES, o ne NATO prisimintų savo sprendimus, susijusius su pajėgumais ir galimybėmis, ir sugebėtų įgyvendinti ginklų embargą panaudodama savo valstybių narių karinio jūrų laivyno pajėgas. Šiaip ar taip, tai yra mūsų kaimynės. Jeigu būtume tai padarę, būtume išvengę dabartinės įtampos, siejamos su Turkijos buvimu NATO, ir sumažinę mūsų JAV sąjungininkams tenkančią naštą.

Dabar tikiuosi, kad ES humanitarinių misijų planavimas bus sutelktas ne tik į karo pabėgėlių priėmimą Libijos pasienio Egipto ir Tuniso pusėje ir kad aktyviai teiksime humanitarinę pagalbą Libijos dalyse, jau išlaisvintose nuo pulkininko M. Gaddafi valdžios. Manau, jog tai būtina, kad aiškiai pasakytume apie savo ketinimus tiems, kurie yra Tripolyje.

Parlamento nariui komunistui iš Graikijos norėčiau pasakyti, jog ką tik iš Maskvos gavau žinią, kad Stalinas mirė. Iš politinio biuro keliauja naujos direktyvos, tačiau akivaizdu, kad jūs jų dar negavote.

  Cristian Dan Preda (PPE). – (RO) Pone pirmininke, manau, kad visi sutariame dėl galutinio Libijoje vykdomos intervencijos tikslo: visiškai nutraukti netoleruotinus M. Gaddafi režimo smurto ir piktnaudžiavimo veiksmus prieš civilius gyventojus.

Manau, kad JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 1973 8 dalis yra nepaneigiamas teisinis pagrindas visomis įmanomomis priemonėmis užtikrinti, kad būtų laikomasi neskraidymo zonos, nustatytos aiškiu civilių gyventojų apsaugos tikslu. Iš tiesų noriu paminėti, kad, anksčiau nei buvo priimta rezoliucija Nr. 1973, Europos Parlamentas buvo viena pirmųjų tarptautinių institucijų, kuri per pastarąją Strasbūre vykusią plenarinę sesiją paragino nustatyti tokią zoną.

Dėl Europos Vadovų Tarybos susitikimo, prasidedančio rytoj, perspektyvų manau, kad yra du intervencijos į Libiją sėkmei užtikrinti svarbūs veiksniai. Manau, kad pagrindiniai žodžiai turėtų būti „koordinavimas“ ir „aiškumas“. Visų pirma kalbu apie koordinavimą ES lygmeniu, vadovaujantis Lisabonos sutartimi ir atsižvelgiant į humanitarinius aspektus. Taip pat yra veiksmų derinimas su NATO: manau, kad mūsų veiksmais turi būti papildyti NATO veiksmai. Galiausiai veiksmų derinimas su Arabų lyga yra labai svarbus, nes teikiama regioninė parama bus esminis mūsų veiksmų Libijoje aspektas.

Galiausiai mums reikia aiškiai pasakyti apie savo apsisprendimą nutraukti smurtą prieš civilius gyventojus. Sėkmingos šios situacijos atomazgos užtikrinimas nemažai priklauso nuo mūsų žinios aiškumo.

  Ildikó Gáll-Pelcz (PPE). – (HU) Pone pirmininke, pone ministre, ponai Komisijos nariai, naujausi ekonominiai rodikliai rodo, kad Europa brenda iš krizės. Kitame ES aukščiausiojo lygio susitikime šis procesas gali būti toliau stiprinamas. Savaitgalio Tarybos susitikime gali įvykti Europos politikos persilaužimas, kuriuo Europos solidarumas būtų pakeltas į naują lygmenį. Svarbus tvirtinti pateikto priemonių paketo elementas yra makroekonomikos koordinavimo ciklas, būtent Europos semestras, kurio pirmasis etapas užbaigtas Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos parengta suvestine ataskaita. Ši ataskaita svarbi ir dėl to, kad ja mums suteikiama galimybė nupiešti krizę išgyvenusios konkurencingos Europos Sąjungos ekonomikos vaizdą. Be to, Tarybai pirmininkaujanti Vengrija atliko svarbų vaidmenį praėjusią savaitę tvirtinant bendras šešių teisės aktų pasiūlymų paketo gaires, todėl Parlamentas gali padaryti pradžią ir...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją.)

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Pone pirmininke, sveikinu Tarybai pirmininkaujančią Vengriją dėl jos pastarųjų savaičių aktyvumo. Tai tikra sėkmės istorija. Tačiau kartu tai yra ir Europos sėkmė. Viskas parengta, kad artėjančiame Europos Vadovų Tarybos susitikime, vyksiančiame antroje savaitės pusėje, būtų sudarytas galutinis susitarimas dėl naujos Europos Sąjungos ekonominės politikos sistemos. Taip gali būti sudarytos sąlygos visai Europos integracijai pereiti į naują etapą. Pagal naują ekonomikos valdymo sistemą mūsų atsakomybė ir Europos Parlamento atsakomybė yra labai didelė, nes būtų gerai šiuos šešis teisės aktų pasiūlymus patvirtinti per pirmąjį svarstymą. Jeigu bus delsiama, gali pralaimėti visa Europa. Sveikinu E. Broką ir R. Gualtierį su šiandieniniu pranešimu. Esu dėkingas, kad Taryba buvo lanksti, o Parlamentas ne tik dabar...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją.)

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – (GA) Pone pirmininke, pritariu tam, ką Airijos vyriausybė daro siekdama išprašyti sumažinti palūkanų normą pagal Airijai skirtą ES ir TVF programą. Europos Komisija aiškiai parodė, kad yra pasirengusi pritarti palūkanų normos sumažinimui, todėl tikiuosi, kad 27 valstybės narės pasieks bendrą sutarimą dėl šio klausimo persvarstymo.

Tiek Airija, tiek Europos Sąjunga yra suinteresuotos, kad mūsų skola būtų tvari. Būtina, kad ES finansinės pagalbos mechanizmo kainos būtų prieinamos ir kad jos būtų teisingos.

Plačiai pranešama, kad kai kurios šalys iš Airijos reikalauja nuolaidų mainais į palūkanų normos sumažinimą. Atrodytų, Airijai daromas spaudimas, kad ji, pvz., padidintų įmonių pelno mokestį, – neturiu laiko gilintis į veiksmingo mokesčio palyginimo su įmonių pelno mokesčiu klausimą, –

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją.)

  Andrew Henry William Brons (NI). - Pone pirmininke, taigi, Europos Vadovų Taryba priims sprendimą iš dalies pakeisti Sutartį dėl Europos stabilumo mechanizmo, tačiau tariamai padės šalims likti euro zonoje. Žinoma, jai nepavyks: ne dėl to, kad nepakankamai pinigų bus mesta problemai spręsti, o dėl to, kad problema yra būdinga. Tai yra mechanizmas, kuriuo bus bandoma padaryti tai, kas neįmanoma!

Šalies valiutos tarptautinė vertė turi atsispindėti jos valiutos paklausą ir pasiūlą, tada valiuta, žinoma, turėtų atsispindėti jos eksporto paklausą, matomą ir nematomą, ir jos importo paklausą, matomą ir nematomą, taip pat kapitalo judėjimą.

Ta pati valiuta tikriausiai negali atspindėti 17 skirtingų šalių ekonominių sąlygų. Visiškai nereikia mechanizmo, kuriuo būtų siekiama išlaikyti nusivylusias valstybes euro zonoje, mums reikia mechanizmo, kuriuo būtų galima gelbėti jas nuo jos. Net toms šalims, kurioms euro zonoje sekėsi, bus geriau būti už jos ribų turint iš naujo įvertintą valiutą.

  Petru Constantin Luhan (PPE). – (RO) Pone pirmininke, manau, jog itin svarbu, kad kovo 24–25 d. vykstant Europos Vadovų Tarybos diskusijoms būtų baigtas rengti teisės aktų paketas, skirtas Europos Sąjungos ekonomikos valdymui stiprinti.

Šiuo aspektu, atsižvelgiant į derybas dėl naujo Europos Sąjungos biudžeto po 2013 m., sanglaudos politika kartu su bendra žemės ūkio politika yra prioritetinės sritys.

Itin svarbu išsaugoti didelę sanglaudai skirtą ES biudžeto po 2013 m. dalį siekiant užtikrinti, kad Europos Sąjunga pasiektų savo plataus užmojo tikslus ir suteiktų atitinkamą paramą strategijai „Europa 2020“ įgyvendinti.

Tačiau sanglaudos politika turi užtikrinti investicijų veiksmingumą, ypač taikant strateginį lėšų programavimą, teminį tikslų sutelkimą ir įgyvendinimo taisyklių supaprastinimą.

  Zigmantas Balčytis (S&D). - (LT) Šiandien pritarėme Lisabonos sutarties pakeitimui, kuris leis sukurti nuolatinį euro stabilumo mechanizmą. Parodėme solidarumą sutikdami su sutarties pakeitimu ir suprasdami, kad esame sunkioje ekonominėje ir finansinėje situacijoje ir kad turime imtis labai konkrečių ekonomikos koordinavimo ir priežiūros veiksmų. Šis mechanizmas bei garantinis fondas, skirtas tik euro zonos narėms, nors ne euro zonos valstybės paliekamos nuošalėje, kas iš esmės gresia Europos Sąjungos susiskaldymu ir Bendrijos metodų atsisakymu. Todėl Europos Sąjunga taip pat turi rodyti didesnį solidarumą suteikdama pagalbą ir ne euro zonos narėms, kad jos kuo greičiau taptų to klubo narėmis ir atgautų visas sprendimų priėmimo teises Europos Sąjungoje ir tuo panaikintume atsiradusį laikiną valstybių narių stojimo į Europos Sąjungos sutartyje esamą neatitikimą.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, norėčiau atkreipti dėmesį į du klausimus, susijusius su būsimu Tarybos susitikimu.

Pirma, daugelis priemonių yra nedemokratiškos. Nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento, kaip vienintelių renkamų institucijų, svarba bus sumažinta, o centrinių vykdomųjų institucijų galios bus padidintos. Griežtomis sankcijomis ir automatiniu jų pobūdžiu ribojama nacionalinių parlamentų kompetencija daryti poveikį ekonominei politikai. Panašiai neigiamai vertinu tai, kad Komisija teisės akto dėl makroekonominių rodiklių projektą rengia neįtraukdama Europos Parlamento.

Antra, daugelis siūlomų priemonių duotų priešingą rezultatą. Kaip Komisija ketina atkurti ekonomikos augimą ir užimtumą? Jūs siūlote politikos priemones, kurias taikant sumažėtų vidaus paklausa ir būtų pasikliaujama eksportu. Beveik neabejotina, kad taikant tokį politikos priemonių derinį ES iš krizės neišbris. Užuot ėmusis nedemokratinių ir ribojamųjų politikos priemonių, pone Komisijos nary, norėčiau išreikšti...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją.)

  Liisa Jaakonsaari (S&D). - (FI) Pone pirmininke, šiandien bloga naujiena yra tai, kad Portugalijos konservatoriai, tikėdamiesi, kad bus surengti nauji rinkimai, atmeta šį paketą. Taip visa euro zona gali būti įtraukta į krizę, nes delsimas šiuo metu būtų tartum nuodai. Rinkos taip pat stebi bandydamos išsiaiškinti, ar Europos Sąjunga gali priimti sprendimus.

Labai svarbu, kad rastume sprendimus. Tai bus istorinis sprendimas, nes dabar pereiname nuo amžiaus senumo koordinavimo sistemos, kurioje vos keli nori būti koordinuojami, prie ekonomikos valdymo, kuris yra visiškai naujo tipo Europos ekonomikos struktūra ir yra geras dalykas. Deja, šio viso projekto reputacija buvo sutepta N. Sarkozy ir A. Merkel neoliberalia...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją.)

  Olli Rehn, Komisijos narys. − Pone pirmininke, visų pirma leiskite man padėkoti gerbiamiesiems Parlamento nariams už labai atsakingas diskusijas, vyksiančias kitos savaitės Europos Vadovų Taryboje. Prieš komentuodamas ekonominius klausimus Komisijos vardu norėčiau pakomentuoti keletą kalbų apie Libiją ir Japoniją. Kaip žinote, Komisija neturi kompetencijos saugumo ir gynybos srityje, tačiau mes koordinavome Europos atsaką į prie Libijos sienų eskaluojamą humanitarinę krizę. Dėl neskraidymo zoną užtikrinančių veiksmų, vykdomų pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1973, susiklostė naujos aplinkybės, kurias reikia įvertinti saugiai ir veiksmingai pristatant humanitarinę pagalbą tiems, kuriems jos reikia, prie sienų arba Libijos viduje. Todėl taip pat atsirado nauja viltis, kad bus tausojamos nekaltų civilių gyventojų gyvybės.

Nors Japonijos įvykiai Europos Sąjungos piliečių sveikatai tiesioginių pasekmių neturėjo, svarbu kritiškai įvertinti ES branduolinės saugos politiką, taip pat veikiančius nenumatytų atvejų planus ir saugos priemones. Komisija naudoja visas turimas priemones siekdama kontroliuoti poveikį, įskaitant būsimam saugumui. Mano nuomone, Japonija mus moko, kad rizika gali tapti tikrove; tai, kas buvo laikoma neįmanomu dalyku, dabar turi būti įtraukta į mūsų planavimą. Taikant Europos požiūrį į visapusišką branduolinių objektų saugą ir rizikos valdymą būtų galima maksimaliai padidinti poveikį Europos lygmeniu.

Prieš rengiant galutines išvadas būtina atlikti išsamią nelaimingo atsitikimo Japonijoje analizę; vertinimas turėtų apimti svarbiausius klausimus, pvz., žemės drebėjimams taikomus saugos reikalavimus ir avarinę energijos tiekimo pagalbą, skirtą reaktoriui aušinti.

Kalbant ir apie ekonominę politiką jūsų diskusijoje atsispindėjo svarba, apie kurią bus kalbama rytojaus Europos Vadovų Taryboje, tačiau tikiu, kad iš jos pasiųsta žinia bus išgirsta visose Europos šalių sostinėse. Teisinga būtų pasakyti, kad po šio kovo mėn. Europos Sąjungos raida turės būti išmintinga. Finansų krizė, kuri virto ekonominiu nuosmukiu, paskui – valstybės skolų ir bankininkystės krize, privertė Europą ieškoti naujų būdų siekti pažangos, apsvarstyti visus galimus variantus ir priimti sprendimus, turinčius ilgalaikes pasekmes.

Kaip savo įžanginėse pastabose sakė Pirmininkas J. M. Barroso, į šį iššūkį reaguosime visapusiška strategija, paremta Europos Sąjungos teigiamybėmis, vertybėmis ir institucijomis. Tai yra būtent vienas iš tų iššūkių, su kuriais šiandien susiduriame ir dėl kurių buvo sukurta Europos Sąjunga: sugebėti kartu atsilaikyti prieš audras ir sugebėti bendromis pastangomis išbristi iš krizės ir tapti stipresniems nei anksčiau.

Taigi, po keletą mėnesių trukusių labai ilgų derybų visapusiško atsako ekonomikos politikos srityje elementai galiausiai dabar yra pateikti čia, kad rytoj Europos Sąjungos lyderiai jiems pritartų ir kad Europos Vadovų Taryba dėl jų priimtų įsipareigojimus. Valstybės narės ir visų pirma euro zonos valstybės narės su labai dideliu ryžtu siekia intensyvesnio fiskalinio konsolidavimo ir augimą skatinančių struktūrinių reformų. Dabar tai yra svarbiausias pažangos siekimo šios strategijos klausimais kertinis akmuo.

Antra, tiek Taryba, tiek Parlamentas vykdo mūsų įsipareigojimą iki vasaros baigti rengti Komisijos teisės aktų dėl ekonomikos valdymo paketą. Sustiprintas ekonomikos valdymas iš tiesų yra mūsų visapusiško atsako kertinis akmuo.

Trečia, nuo 2013 m. birželio mėn. pradės veikti Europos stabilumo mechanizmas, kurio tikrasis skolinimo pajėgumas bus 500 mlrd. EUR. Priėmę šį sprendimą turėsime veikiantį finansinį aprūpinimą, darantį pakankamą ribojamąjį poveikį, kad būtų išsklaidytos net menkiausios abejonės dėl mūsų pajėgumo veikti net pagal nepalankiausių sąlygų scenarijus.

Komisijos vaidmuo vykdant ESM operacijas bus svarbiausias, o ESM ir ES institucijų ryšys, žinoma, įskaitant Europos Parlamentą, bus labai aiškiai ir griežtai nustatytas. Turėtume nustatytąja tvarka pasiūlyti Sutarties 136 straipsniu pagrįstą reglamentą, kuriame būtų išaiškinti veiksmai siekiant nustatyti politikos sąlygiškumą ir užtikrinti jos suderinamumą su ES šalių priežiūros sistema.

Ne mažiau svarbu baigti bankininkystės sektoriaus taisymą, kad jis galėtų garantuoti kreditų teikimą tikrajai ekonomikai, įmonėms ir namų ūkiams. Artimiausiais mėnesiais bus atliktas kitas testavimų nepalankiausiomis sąlygomis raundas; rezultatais bus vadovaujamasi atliekant ES bankininkystės sektoriaus restruktūrizavimą ir galimą kapitalo restruktūrizavimą. Prieš paskelbiant rezultatus visoms valstybėms narėms, reikės priimti sprendimus ir, jei reikėtų, pateikti savo strategijas dėl savo pažeidžiamų institucijų restruktūrizavimo ir kapitalo restruktūrizavimo.

Iš tiesų svarbu, kad suvoktume, jog šios dvi problemos turi būti sprendžiamos vienu metu; reikia kuo greičiau paspartinti finansų padėties taisymą, restruktūrizuoti bankus ir, jei reikėtų, restruktūrizuoti jų kapitalą. Tai yra būtina sąlyga, kad būtų atkurtas ir padidintas pasitikėjimas Europos ekonomika, padidintas bankų atsparumas ir užtikrinta, kad išsaugotume ekonomikos augimą užtikrindami paskolų teikimą.

Taigi, jei tik Europos Vadovų Taryba patvirtins visiškai prisiimanti įsipareigojimus dėl visų šių mūsų visapusiškos ekonominės strategijos, skirtos krizei įveikti, elementų, Europos Sąjunga bus tinkamai pasirengusi šiais 2011 m. pakeisti ekonomikos kryptį. Tai nereiškia, kad viskas puiku ir kad galime atsipalaiduoti. Tačiau, taip, tai reiškia, kad esame pasirengę susigrumti su esamais ir iškylančiais iššūkiais ir ateityje išvengti krizių.

PIRMININKAVO: Roberta ANGELILLI
Pirmininko pavaduotoja

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. − (HU) Ponia Komisijos nare, pone Komisijos nary, gerbiamieji Parlamento nariai, pirmiausia dėkoju už šią diskusiją. Esu dėkinga, kad dauguma jūsų Parlamente ir kalbėjusieji diskusijoje pripažino, kad reikia šių šešių elementų, kurie bus bendrame Europos Sąjungos atsake į ekonomikos krizę ir dėl kurių valstybių ar vyriausybių vadovai, tikiuosi, gali ketvirtadienį ir penktadienį priimti sprendimą. Taip galime užbaigti krizę; taip galime padėti pagrindą veiksmingam panašių krizių atsiradimo apribojimui. Labai tvirtai pritariu kalbėtojams, sakiusiems, kad krizę patyrė ne pati Europos Sąjunga, o dalis, didelė valstybių narių dalis buvo įtrauktos į skolų krizę, į skolų spiralę. Štai kam turime padaryti galą. Tai yra pirmaeilis uždavinys visiems mums ir kiekvienai valstybei narei.

Tačiau gyvename bendroje Europos Sąjungoje ir turime bendrą pinigų politiką ir bendrą valiutą. Štai kodėl bet kurios atskiros valstybės narės skolų krizė yra bendra mūsų visų problema. Štai kodėl mums reikalingi bendri sprendimai. Prasidėjo įdomi diskusija, kurią, manau, turėsime užbaigti tada, kai dabar pradėsime oficialias derybas, taip pat dėl šešių teisės aktų pasiūlymų dėl ekonomikos valdymo. Yra skirtumas tarp gerų ir blogų skolų. Ar yra toks dalykas, kaip gera skola? Tai labai jaudinanti diskusija. Komisijos narys pritaria tam, ką sakau, nes mes tai svarstėme Europos Vadovų Taryboje, tačiau Taryba buvo labai skeptiška klausimu, ar yra toks dalykas kaip gera skola. Čia taip pat vienas Parlamento narys sakė, kad daugeliu atvejų skola, kuri iš pradžių buvo gera skola, gali pavirsti labai bloga skola.

Turėtume tęsti šią diskusiją, tačiau manau, kad jei norime visiems laikams išbristi iš skolų krizės, privalome ieškoti įvairių būdų skatinti ekonomiką ir pradėti augimą, o ne didinti įsiskolinimą. Neturėtume norėti daryti dideles investicijas, už kurias tektų mokėti ateities kartoms. Todėl manau, jog taip pat labai svarbu pasakyti, kad, kaip minėjo ir Pirmininkas J. M. Barroso, savo rankose turime priemones: tolesnį bendrosios rinkos plėtojimą, vis dar esamų kliūčių šalinimą ir strategiją „Europa 2020“.

Norėčiau tarti keletą žodžių apie Portugalijos ir Airijos situacijas. Visi žinome, kad tai bus svarstoma per Europos Vadovų Tarybos susitikimą. Dėl Portugalijos tenoriu atkreipti dėmesį, kad per kovo 11 d. ES aukščiausiojo lygio susitikimą Portugalijos paskelbtam priemonių paketui pritarė valstybių ir vyriausybių vadovai, taip pat jam pritarė Europos Centrinio Banko pirmininkas. Taigi, tai savaime yra teigiama žinia rinkoms. Kartu taip pat svarbu pasakyti, kad kiekvienas veiksmų planas vertas tik tiek, kiek jo punktų yra įgyvendinta. Be to, labai svarbu, kad kiekvienas sumanymas būtų paremtas politiniu įsipareigojimu ir nedviprasmiška parama.

Dėl Airijos paprasčiausiai norėčiau paminėti, kad pirmadienį Bendrųjų reikalų taryboje naujosios Airijos vyriausybės atstovas buvo labai linkęs bendradarbiauti ir kad esu visiškai įsitikinusi, jog per Europos Vadovų Tarybos susitikimą taip pat bus rastas Airijos problemos sprendimas. Daugelis žmonių teikė pirmenybę Bendrijos, o ne tarpvalstybiniam metodui ir teigė, kad tarp Lisabonos strategijos nesėkmės priežasčių buvo ir tarpvyriausybiškumas. Manau, kad nuo vasario 4 d. padarėme gana didelę pažangą. Vasario 4 d. gana daug valstybių narių ir daugelis Europos Parlamento narių, su kuriais tuo metu kalbėjau, nerimavo atsakant į klausimą, kur mes žengiame ir kuo taptų Europos Sąjunga, jei svarbius dalykus užsakytų iš šalies. Mano nuomone, padėtis labai pasitaisė, todėl turime grįžti prie Bendrijos metodo. Nuo pat pradžių mums, kaip Tarybai pirmininkaujančiai šaliai, buvo keliamas uždavinys remti perspektyvaus sprendimo kūrimą tarp užsakomųjų paslaugų teikėjų ir tų, kurie norėjo pasilikti tik Bendrijos sistemoje.

Dar vasario 4 d. Vengrijos Ministras Pirmininkas pasiūlė ir pareikalavo, kad Europos Vadovų Tarybos išvadose būtų paminėtas įgyvendinimas to, kas vėliau buvo pavadinta konkurencingumo paktu pagal Sutartis. Esu labai patenkinta, kad galiu pasakyti, jog iš tiesų grįžome prie Bendrijos metodo. Europos Komisija, viena labiausiai į Bendriją orientuotų institucijų, turi svarbią pareigą pagal kiekvieną mūsų visapusiško atsako šešiais teisės aktais elementą, todėl Europos Parlamentui taip pat buvo duotos garantijos, kad jis turės galimybę susipažinti su informacija. Taigi, nuėjome ilgą kelią tinkama kryptimi. Paktas „Euro plius“ taip pat atviras, todėl tokios valstybės narės, kaip mano šalis, galės prisijungti, jeigu to norės. Tai nėra privilegijuotas klubas.

Galiausiai, kaip paskutinį pageidavimą, pakartosiu savo norą, kad siektume, kad diskusija dėl šešių teisės aktų pasiūlymų dėl ekonomikos valdymo paketo vyktų kuo konstruktyviau. Esame tam pasirengę, todėl norėčiau paminėti, kad stengėmės atsižvelgti į Parlamento narių pranešimus, kurie jau buvo baigti sausio mėn., kai Taryba suformulavo savo poziciją.

Pereidama prie Libijos ir Viduržemio jūros regiono turiu pasakyti, kad žmonėms, gyvenantiems šiame regione, ir Europos Sąjungai karas ir nestabilumas yra didžiausios galimos tragedijos. Manau, kad kartoju M. Mauro žodžius, su kuriais visiškai sutinku. Mūsų laukia galimybė ir užduotis šią krizę paversti galimybe užtikrinti, kad Viduržemio jūros regione tokia tragedija daugiau niekada nepasikartotų. Manau, kad teisinga tai sakyti, ir, atvirai kalbant, tikiu, kad Parlamentas buvo greitesnis priimant sprendimą nei Taryba. Galiausiai koalicija sugebėjo paskutinę minutę bendrai organizuoti operaciją, kuria Bengazyje pavyko išsaugoti daugelio žmonių gyvybes.

Dėl klausimo, kiek esame vieningi ir kiek veiksminga yra Europos Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika, čia vėl kalbėsiu be užuolankų. Nesame visu šimtu procentų vieningi. Tačiau sugebėjome susitarti dėl labai daug dalykų, kurie pastaruoju laikotarpiu buvo labai svarbūs. Kovo 11 d., tada sušauktame aukščiausiojo lygio susitikime, valstybių ar vyriausybių vadovai aiškiai pareiškė, kad M. Gaddafi privalo pasitraukti, kad turi būti užmegzti ryšiai su Bengazyje įsikūrusia Laikinąja nacionaline taryba ir kad Libijos valdžios institucijas reikia paraginti leisti į šalį įvežti humanitarinę pagalbą. Jau tada nusprendėme, kad privalome išnagrinėti savo santykius su pietinėmis kaimyninėmis šalimis. Tam keliama sąlyga – demokratinių pokyčių pradžia.

Jau tada sutarėme, kad turi būti didinama parama įtraukiant tinkamas sąlygas, kad turi būti stiprinami prekybiniai ryšiai ir kad šiame regione mums reikia sudaryti palankesnes sąlygas socialiniams pokyčiams. Sritis, kurioje mums reikia siekti pažangos, yra vadinamosios trys „M“: rinkos prieinamumas, judumas ir pinigai (Market access, Mobility, Money). Tada, kovo 21 d., užsienio reikalų ministrai, bendros užsienio ir saugumo politikos ir Europos saugumo ir gynybos politikos patikėtiniai, pakartojo savo įsipareigojimą. Iki to laiko buvo parengta taikyti JT Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1973. Mes tuo džiaugėmės, taip pat galėjome pasidžiaugti Paryžiaus aukščiausiojo lygio susitikimo sprendimais, kuriuos reikia pradėti įgyvendinti. Mes labai greitai nusprendėme dėl sankcijų ir pabrėžėme savo įsipareigojimą padėti civiliams gyventojams.

Galbūt bendra užsienio ir saugumo politika neveikia tobulai, tačiau manau, kad nors ir paskutinę minutę, buvo priimti kai kurie labai svarbūs sprendimai. Labai ačiū, ponia pirmininke.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Ivo Belet (PPE), raštu. – (NL) Šio pavasario aukščiausiojo lygio susitikimas yra itin svarbus visiems europiečiams. Čia mes dėsime pagrindą stabiliam eurui ir visapusiškam Europos ekonominio bendradarbiavimo stiprinimui. Paktas „Euro plius“, kuris dabar pateiktas mums, laimė, yra daug geriau subalansuotas nei pirminiai jo variantai. Šiame pakte svarbiausias dalykas yra socialinio konsultavimosi modelio laikymasis. Būtent taip ir turėtų būti, nes tai yra mūsų Europos bendrovės „Rhineland“ modelio pagrindas.

Dabar laikas mums žengti kitą svarbų žingsnį, nes Europos projekte negalima apsiriboti vien finansų ir pinigų projektu. Taip galiausiai būtų pakenkta Europai ir prisidėta prie liaudies paramos Europos irimui. Todėl labiau nei kada nors anksčiau Europai reikia patrauklaus, naujo ir į ateitį orientuoto projekto, kuriuo žmonėms vėl būtų įkvėpta entuziazmo.

Mums nereikia dairytis toli, nes pasiūlymai jau ant stalo. Visų pirma mums reikia sutelkti dėmesį į tarpvalstybines investicijas į atsinaujinančiąją energiją. Tai bus įmanoma tik tada, kai taip pat atversime kelią euroobligacijoms. Tai, žinoma, bus paskata mūsų ekonomikai, užimtumui ir aplinkosaugai ir tai, remiantis Komisijos 2050 m. veiksmų plano skaičiavimais, bus visiškai įmanoma. Tiesiog to imkimės.

  Zita Gurmai (S&D), raštu. – Būsimas Tarybos susitikimas iš tiesų yra labai svarbus susitikimas. Pirmininkas H. Van Rompuy savo viešame kvietimo laiške pažymi, kad „kaip svarbų veiksmą pagal naują Europos semestro sistemą turėtume nurodyti gaires nacionalinei ekonomikos politikai, kad būtų įgyvendinta mūsų strategija „Europa 2020““. Neturėtume šio darbotvarkės klausimo apeiti kaip antraeilio, palyginti su ekonomikos paketu. Visi žino, kad Europos ekonomikos augimo pagrindas yra užimtumas. Strategija „Europa 2020“ siekiama, kad 20–64 metų amžiaus vyrų ir moterų užimtumo lygis būtų 75 proc. Visi žino, kad teoriškai ši 75 proc. riba nebus pasiekta be masinio moterų dalyvavimo ir pasirodymo darbo rinkoje.

Todėl būsimo Tarybos susitikimo išvakarėse jos prašau dviejų dalykų. Pirma, būti plačių užmojų ir tiksliai, kai kalbama apie užimtumo gaires, ir ypač tada, kai kalbama apie moterų užimtumą. Antra, prašau jūsų dar kartą patvirtinti savo įsipareigojimą dėl Europos tikslų ir gairių, kuriais moterims būtų sudarytos sąlygoms masiškai dalyvauti darbo rinkoje, ypač dėl Barselonos vaikų priežiūros dienos metu tikslų, kurie, kaip žinome, ES dar nėra įvykdyti.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – (RO) Manau, kad neabejotinai būtina skubiai, remiant visoms valstybėms narėms, investuoti į švietimą, mokslinius tyrimus ir inovacijas, kad būtų pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai ir taip ekonomikos atsigavimas būtų paverstas tikrove. Kaip Europos piliečių atstovas, pareiškiu, kad pritariu F. Balzani pranešimui. Sutinku, kad Europos Sąjungai reikia didinti savo finansinius išteklius, kad tuo metu, kai dabartiniams uždaviniams spręsti reikalingas didesnis pasaulinio masto veikėjų konkurencingumas, galėtų konkuruoti politinėje ir ekonominėje pasaulio arenoje. Ne mažiau svarbu tai, kad, norint turėti stiprią ekonomiką, kaip pagrindinį tikslą reikėtų nustatyti užimtumo skatinimą. Europos Sąjungai reikia visų sričių kvalifikuotos darbo jėgos, žmonių, turinčių atitinkamą kompetenciją, ir didesnio visų savo sektorių našumo.

  Niki Tzavela (EFD), raštu. – (EL) Per kitas keletą dienų Europos Vadovų Taryba užbaigs pakto „Euro plius“ procesą. Pagrindinis pakto tikslas – skatinti konkurencingumą, kuris padės didinti užimtumą euro zonos šalyse. Siekdamas, kad minėti tikslai būtų pasiekti Europos lygmeniu, siūlau į paktą įtraukti Europos Sąjungos valstybių narių sausumos ir jūrų sienų bei ekonominių sienų apibrėžtį ir kontrolę. Taip Europos gamyba bus apsaugota nuo suklastotų produktų, importuojamų iš darbui imlių Rytų šalių. Šių pigiai pagamintų prekių importas ne tik yra neteisėtas; dėl jo rinka liaujasi tinkamai veikusi, todėl sumažėja Europos įmonių pelnas. Dėl to sulėtėja augimas ir sumažėja Europos įmonių bei visos Europos konkurencingumas. Galiausiai mums reikia naujų paskatų Europos Sąjungos valstybėms narėms plėtoti išskirtines ekonomines zonas. Mums reikia Europos garantijos ištisai Europos išskirtinei ekonominei zonai, su kuriomis trečiosios šalys negalėtų konkuruoti.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Nėra tokio dalyko, kaip gera arba bloga skola; būtina stabdyti nuolatinį nacionalinio įsiskolinimo didėjimą. Deja, Taryba nesugebėjo iki galo įgyvendinti Stabilumo ir augimo pakto. Tačiau mūsų piliečiams negalima užkrauti tolesnių struktūrinių krizių naštos. Esamą šalių skolų problemą galima išspręsti tik reikalaujant griežtos biudžetinės drausmės. Valstybių narių patvirtintą vadinamosios pagreitintos procedūros taikymo procedūrą reikia atmesti, tačiau, kaip jau sakė R. Gualtieri, jei ketiname pateikti alternatyvų pasiūlymą, turime dėmesį sutelkti į esmę. Pritarčiau iniciatyvai, pagal kurią 143 Europos branduolinės elektrinės būtų nedelsiant pašalintos iš energetikos tinklo ir vietoj jų būtų naudojami tvarūs energijos šaltiniai. Trumpai komentuoju artėjantį branduolinės energijos objektų testavimą nepalankiausiomis sąlygomis: kadangi – kaip ne kartą buvo pabrėžta – išsami saugos tvarka branduolinėse elektrinėse priklauso atskirų valstybių narių kompetencijai, šiame pirminiame derybų etape negaliu besąlygiškai pritarti šiems testavimams nepalankiausiomis sąlygomis. Atsižvelgdamas į įvykius, kuriuos 1986 m. Černobylio branduolinėje elektrinėje paskatino kritinės padėties imitavimas, tokius testavimus vertinčiau su dideliu nerimu, nebent juos atliktų ES arba panaši institucija ir tik atlikus išsamią atskirų reaktorių sąlygas ir leistiną apkrovą.

  Véronique Mathieu (PPE) , raštu. – (FR) Pranešėjas reikalavo pastraipą dėl decentralizuotų Europos Sąjungos agentūrų įtraukti į skyrių „Tvarumas ir atsakingumas – esminės 2012 m. biudžeto dalys“.

Pritariu pagrindinei iškeltai idėjai, t. y. kad agentūros duoda papildomos naudos ES politikai tokiose įvairiose srityse, kaip profesinis mokymas, aplinkosauga, vidaus saugumas ir geležinkelio transportas. Tačiau taip pat pritariu idėjai, kad biudžeto tvarumo ir atsakomybės už biudžetą požiūriu agentūrų sistemą būtų galima tobulinti.

Iš tiesų, agentūrų užduotys ir įgaliojimai kartais dubliuojasi, o kai kurių iš jų veiklos sąnaudos yra labai didelės dėl mūsų finansų ir biudžeto taisyklėmis primetamų suvaržymų. Štai kodėl decentralizuotų agentūrų išlaidas būtų galima optimizuoti taikant bendrųjų paslaugų, pvz., pagalbos vykdant biudžeto sudarymo procesą, pagalbos atliekant konkurso procedūras ir teisinių konsultacijų, sistemą.

Taigi, per pastarąją biudžeto vykdymo patvirtinimo procedūrą Parlamentas taip pat stengėsi atkreipti dėmesį į Komisijos ir Parlamento kontrolę, taikomą decentralizuotoms agentūroms; kaip patirtis parodė, ją reikia griežtinti.

  Marian-Jean Marinescu (PPE), raštu. – (RO) Europa privalo pasimokyti iš Japonijos branduolinių avarijų ir įsipareigoti visame žemyne užtikrinti branduolinį saugumą. Energijos rūšių derinys iki šiol priklauso valstybių narių kompetencijai. Tačiau branduolinis saugumas yra nustatytas Europos teisės aktais, kuriuos reikia persvarstyti atsižvelgiant į neseniai Komisijos pasiūlytus branduolinių jėgainių saugumo testus. Privalome nepamiršti, kad ES labai priklauso nuo energijos importo ir kad valstybėms narėms reikia ieškoti sprendimų siekiant apsirūpinti savo energijos ištekliais. ES reikia bendros energetikos politikos, kuri turi būti grindžiama idealiu atsinaujinančiosios energijos, naujų technologijų, skirtų įprastiniams energijos ištekliams, ir būtinybės branduolinę energiją gaminti saugiomis sąlygomis subalansavimu. Libijos klausimu Tarybai reikia pasiūlyti naują Europos partnerystę su pietinėmis kaimyninėmis šalimis. Ši partnerystė apimtų glaudų politinį bendradarbiavimą, kuris užtikrintų šių šalių perėjimą prie demokratijos. Be to, Europos Komisija privalo kuo greičiau pateikti migrantų srautų valdymo planą, kuriame būtų atsižvelgta į valstybių narių solidarumą ir pagal kurį būtų padidintas techninis ir operatyvinis FRONTEX pajėgumas. Tačiau šiuo planu neturėtų būti atitrauktas ES dėmesys nuo Rytų partnerystės.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Mes ką tik pritarėme Sutarties pakeitimams, kuriais bus sudaromos sąlygos euro zonai nustatyti nuolatinį stabilumo mechanizmą. Turime pasiekti didžiulių laimėjimų valdymo srityje, kad būtų aiškiai išreikšta parama Bendrijos metodo, kaip pagrindinės bendradarbiavimo pagal šį mechanizmą formos, taikymui. Pagrindinis Europos Komisijos vaidmuo valstybių narių finansinės padėties vertinimo procese reiškia puikią bendradarbiavimo ateitį, nes taip jos apsaugomos nuo nestabilumo, kuris grėstų, jeigu būtų buvęs pasirinktas tarpvyriausybinis metodas. Tikėkimės, kad Europos Vadovų Tarybai patvirtinus Sutarties pakeitimą jį sėkmingai ratifikuos valstybės narės ir taip bus sudarytos sąlygos nustatyti nuolatinį stabilumo mechanizmą pagal planą. Stabilumo mechanizmo įtraukimas į Sutartį yra tik vienas žingsnis, kuris pastaruoju metu žengtas siekiant padidinti euro zonos konkurencingumą. Rytdienos susitikime Taryba taip pat ketina patvirtinti paktą „Euro plius“, kuris kovo 17 d. buvo patvirtintas per euro zonos valstybių narių susitikimą. Esu tikras, kad valstybių ar vyriausybių vadovai sugebės susitarti ir kad ši schema įsigalios, todėl bus galima ekonominį bendradarbiavimą tokiose srityse, kaip užimtumas ir viešieji finansai, pakelti į aukštesnį lygį. Reikia pasidžiaugti, kad, nepaisant pirminių ne euro zonos valstybių narių nuogąstavimų, paktas yra atviras visoms valstybėms narėms, norinčioms prie jo prisijungti. Taip užtikrinama, kad, bent jau iš dalies, šiuo mechanizmu nebūtų skatinama dviejų pagreičių Europa.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šis Europos Vadovų Tarybos susitikimas vyksta ypatingomis su Portugalija susijusiomis aplinkybėmis. Šalies ekonomikos ir socialinė krizė dėl kelio, kuriuo eina Europos Sąjungos valstybės narės, ir dėl jų diktuojamų priemonių taikymo nacionaliniu lygmeniu gilėja neturinčiu precedento mastu: todėl intensyvėja regresyvi politika, didėja darbuotojų išnaudojimas, imamasi naujų antisocialinių priemonių, dėl kurių didėja nelygybė, didėja nedarbas ir neužtikrintas darbas bei didėja skurdas ir socialinė atskirtis. Būtent šiomis aplinkybėmis vyriausybė, spaudžiant ir pritariant ES, teikia kitą minėtų griežto taupymo priemonių paketą – jau ketvirtą.

ES valdžios institucijų direktorato ketinimas aiškus: užnerti ant labiau ekonomiškai pažeidžiamų šalių kaklo kitą kilpą ir pulti jų suverenitetą, taikant numatytas Europos stabilumo mechanizmo taikymo sąlygas. Visa tai – dingstimi išsaugoti privilegijas, kuriomis naudojasi didžiulės ekonominių ir finansinių interesų grupės, – ypač šalių direktoratų, – ir prie kurių prisidedama daugeliu ES priemonių, pvz., Stabilumo ir augimo paktu, ekonomine ir pinigų sąjunga bei euru. Susidūrę su tuo, sunkumų patiriantys Portugalijos darbuotojai sekmadienį Portugalijoje duos būtiną atsaką į tai dalyvaudami didžiulėje nacionalinėje demonstracijoje.