Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2011 m. balandžio 6 d. - Strasbūras

14. Ketvirtoji Jungtinių Tautų konferencija mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu

  Pirmininkas. – Kitas darbotvarkės punktas – diskusijos dėl Tarybos ir Komisijos pareiškimų dėl ketvirtosios Jungtinių Tautų konferencijos mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu.

  Zsolt Németh, einantis Tarybos pirmininko pareigas. – Pone pirmininke, Europos Sąjunga yra visapusiškai įsipareigojusi užtikrinti sėkmingą 2011 m. gegužės 9–13 d. Stambule rengiamos ketvirtosios Jungtinių Tautų konferencijos mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu darbą. Ji mano, kad ši konferencija suteikia puikią galimybę padidinti paramą mažiausiai išsivysčiusioms šalims (MIŠ).

Taryba neseniai priėmė išvadas, kuriomis, kaip gairėmis, vykstant parengiamajam procesui ir konferencijai turės vadovautis ES derybininkai. Prioritetinis dėmesys mažiausiai išsivysčiusioms šalims yra būtinas siekiant bendromis pastangomis įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT). Todėl esame ir toliau tvirtai įsipareigoję remti integracinį ir tvarų visų mažiausiai išsivysčiusių šalių, kurios sudaro skurdžiausią ir silpniausią tarptautinės bendruomenės dalį ir kurioms taip pat būdingas ypatingas jautrumas išorės ekonominiams sukrėtimams, gamtos ir žmogaus sukeltoms nelaimėms ir užkrečiamoms ligoms, vystymąsi.

Mes tvirtai pritariame tam, kad daugiausia dėmesio būtų skirta sritims ir priemonėms, kuriomis siekiama suteikti pridėtinės vertės su ypatingais mažiausiai išsivysčiusių šalių poreikiais susijusiose srityse, ir kuriomis atsižvelgiama į patirtį, įgytą įgyvendinant 2001 m. Briuselio veiksmų programą, kartu išlaikant suderinamumą su Tūkstantmečio vystymosi tikslais ir nustatant konkrečius tikslus, skirtus mažiausiai išsivysčiusioms šalims. Ilgalaikis įsipareigojimas, įtvirtintas atnaujintame partnerystės susitarime su mažiausiai išsivysčiusiomis šalimis, į kurį būtų įtrauktos tinkamos priemonės, yra itin svarbus sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

Europos Sąjunga mano, kad Stambulo konferencija turėtų būti siekiama spręsti visų pirma šiuos tris pagrindinius uždavinius: pirma, kovoti su mažiausiai išsivysčiusių šalių pažeidžiamumu ir trapumu bei toliau stiprinti jų atsparumą sukrėtimams; antra, sukurti palankią aplinką mažiausiai išsivysčiusių šalių tvariam vystymuisi; trečia, skatinti integracinį ir tvarų mažiausiai išsivysčiusių šalių ekonomikos augimą. Šiais tikslais Europos Sąjunga ir toliau vadovausis savo diskusijose su mažiausiai išsivysčiusiomis šalimis viso parengiamojo proceso ir pačios konferencijos metu.

Europos Sąjunga visada skatino tarptautinės bendruomenės pastangas mažiausiai išsivysčiusioms šalims remti, ir yra didžiausia paramos joms teikėja. Ji buvo sėkmingiausia vystymosi partnerė, kuri vykdė savo įsipareigojimus, visų pirma patekimo į rinką, kilmės taisyklių ir skolos sumažinimo srityse. Ji yra pasiekusi pastebimos pažangos oficialios paramos vystymuisi (OPV) ir politikos suderinamumo vystymosi labui srityse.

Kai kurios MIŠ per pastarąjį dešimtmetį pasiekė gerų ekonominio augimo ir vystymosi rezultatų. Vis dėlto mes pripažįstame, kad bendra pažanga buvo netolygi. Ypač didelį darbą vis dar reikia nuveikti į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse, kurias tebedrasko konfliktai ir kurių padėtis tebėra nestabili. Dėl šios priežasties ES neseniai dar kartą patvirtino savo pasiryžimą, visapusiškai vykdant OPV įsipareigojimus, siekti bendrai skirti MIŠ 0,15–0,20 proc. BNP.

Mažiausiai išsivysčiusioms šalims tenka pagrindinė atsakomybė už jų pačių vystymąsi, todėl donorų bendruomenės parama turėtų būti grindžiama šalių gavėjų iniciatyva ir atsakomybe. Europos Sąjunga taip pat pabrėžia, kad bendra mažiausiai išsivysčiusių šalių pažanga priklauso nuo pažangos gero valdymo, demokratijos, žmogaus teisių ir lyčių lygybės srityse.

Galiausiai, esame įsitikinę, kad kiekviena šalis įpareigota padėti besivystančioms šalims išbristi iš skurdo ir pasiekti pažangą įgyvendinant TVT. Pažanga mažiausiai išsivysčiusiose šalyse yra tiesiogiai susijusi su vystymosi partnerių politikos kokybe ir nuoseklumu. Daug pastangų turėtų būti įdėta siekiant pagerinti pagalbos mechanizmų veiksmingumą ir efektyvumą, taip pat siekiant vykdyti dabartinius įsipareigojimus. ES keletą kartų paragino kitus pagalbos teikėjus įvykdyti šiuos įsipareigojimus. Besiformuojančios ekonomikos šalys taip pat turėtų teikti deramą paramą mažiausiai išsivysčiusioms šalims.

  Štefan Füle, Komisijos narys. – Pone pirmininke, Komisija yra įsipareigojusi užtikrinti sėkmingą Stambule rengiamos ketvirtosios Jungtinių Tautų konferencijos mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu darbą, kad būtų suteiktas naujas politinis postūmis, leisiantis įgyvendinti integracinio augimo, tvaraus vystymosi ir skurdo mažinimo priemones mažiausiai išsivysčiusiose šalyse. Šis mūsų tikslas ir įsipareigojimas yra išreikštas praėjusią savaitę, kovo 31 d., priimtose Tarybos išvadose dėl Europos Sąjungos dalyvavimo Ketvirtojoje JT konferencijoje mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu gairių. Taip pat esu labai laimingas, kad delegacijoje, kuri dalyvaus šioje konferencijoje, bus plačiai atstovaujama Parlamentui.

Daugelis mažiausiai išsivysčiusių šalių pasiekė gerų vystymosi rezultatų. Vis dėlto pažanga buvo netolygi, todėl vis dar reikia daug nuveikti. Vos kelios mažiausiai išsivysčiusios šalys iškyla aukščiau šios kategorijos, o daugelis vis dar atsilieka įgyvendinant Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Mes, tiek pagalbos teikėjai, tiek ir mažiausiai išsivysčiusios šalys, turime pasimokyti iš kai kurių mažiausiai išsivysčiusių šalių, taip pat iš patirties, įgytos įgyvendinant 2001 m. Briuselio veiksmų programą.

Pasaulinė partnerystė ir abipusė atsakomybė yra nepaprastai svarbios konferencijos sėkmei užtikrinti. Vystymasis yra bendras iššūkis. Mažiausiai išsivysčiusioms šalims tenka pagrindinė atsakomybė už jų pačių vystymąsi, atitinkamos politikos rengimą ir įgyvendinimą bei gero valdymo užtikrinimą.

Europos Sąjunga buvo sėkmingiausia mažiausiai išsivysčiusių šalių vystymosi partnerė, kuri vykdė savo įsipareigojimus, visų pirma patekimo į rinką, kilmės taisyklių ir skolos sumažinimo srityse. Europos Sąjunga yra didžiausia paramos mažiausiai išsivysčiusioms šalims teikėja, be to, ji padarė didelę pažangą oficialios paramos vystymuisi srityje ir per pastarąjį dešimtmetį beveik trigubai padidino savo pagalbą šioms šalims.

Stambule Europos Sąjunga ragins, kad kitų paramos teikėjų ir vystymosi srities partnerių įsipareigojimai ir užmojis būtų lygiaverčiai. Išsivysčiusioms šalims tenka atsakomybė padėti besivystančioms šalims išbristi iš skurdo. Pasaulinės partnerystės atžvilgiu deramą paramą taip pat turėtų teikti ir besiformuojančios ekonomikos šalys.

Tvarus vystymasis ir ilgalaikis, lygiateisis bei integracinis ekonomikos augimas yra itin svarbūs dalykai kiekvienai mažiausiai išsivysčiusiai šaliai. Šioje srityje svarbus vaidmuo tenka privačiajam sektoriui; jis gali turėti milžinišką poveikį žmonių gyvenimui kuriant gerovę ir darbo vietas.

Prekyba, kaip ekonomikos augimo ir užimtumo varomoji jėga, irgi turi didelį potencialą. Nepaisant to, Europos Sąjunga nori pabrėžti, kad pažanga mažiausiai išsivysčiusiose šalyse yra susijusi su pažanga žmogaus teisių, lyčių lygybės, demokratijos ir gero valdymo, taikos ir saugumo srityse.

Pažanga mažiausiai išsivysčiusiose šalyse yra tarpusavyje susijusi su partnerių vystymosi politikos kokybe ir suderinamumu. Todėl turėtų būti atkakliai siekiama gerinti pagalbos mechanizmų veiksmingumą ir efektyvumą, taip pat gerinti politikos suderinamumą vystymosi labui.

Pirmininkaujanti valstybė narė jau paskelbė tris prioritetus, todėl tenorėčiau pridurti, kad konferencijoje taip pat turėtų būti nagrinėjamas statuso pasikeitimo klausimas. Šioje srityje ES ragins įsteigti sistemingesnį mechanizmą, kuriuo šalims, kurių statusas neseniai pasikeitė ir jos nebėra mažiausiai išsivysčiusios šalys, daromos nustatytos trukmės nuolaidos ir teikiama parama. Komisija yra įsitikinusi, kad dėl šio naujo postūmio kitame dešimtmetyje itin padaugės šalių, kurių statusas bus pasikeitęs ir kurios nebebus laikomos mažiausiai išsivysčiusiomis šalimis.

PIRMININKAVO: STAVROS LAMBRINIDIS
Pirmininko pavaduotojas

  Eleni Theocharous, PPE frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, pone ministre, pone Komisijos nary, kaip visiškai teisingai pasakė ponas Z. Németh, su Europos Sąjungos prisiimtais įsipareigojimais susietos Tarybos išvados turi būti įgyvendinamos taikant bendroms pastangoms remti skirtas veiksmingas priemones. Be abejo, Europos Parlamento atstovai Stambulo JT konferencijoje mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu bus „apsiginklavę“ gera rezoliucija, išreikiančia patenkinamas pozicijas. Vis dėlto kyla atstovų statuso problema, nes jiems, kaip stebėtojams, nebus galima kištis tiesiogiai, todėl manau, kad Komisija ir jos pirmininkas J. M. Barroso galėtų svariai įsikišti, kad ši padėtis pasikeistų. Europos Sąjungos vystymosi ir saugumo, taip pat migracijos srautų kontrolės tikslai negali būti pasiekti, kol maždaug vienas milijardas žmonių patiria vargą ir skurdą.

Atrodytų, kad priemonės, skirtos mažiausiai išsivysčiusių šalių vystymuisi, turi būti peržiūrėtos, nes, nors mažiausiai išsivysčiusioms šalims taip pat tenka atsakomybė, mechanizmai, turintys padėti ištrūkti iš užburto skurdo rato, atrodo, yra neveiksmingi.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nepakankamai išsivysčiusių šalių turtus išnaudoja pašaliečiai ir kad svarbiausi šių šalių bruožai – demokratijos stygius, korupcija ir nesaugi aplinka. Dėl visų šių priežasčių vis dar trūksta pagrindinės infrastruktūros švietimo, sveikatos, transporto, ryšių, pirminės gamybos, žemės ūkio, bankininkystės ir viešojo administravimo sektoriuose. Manau, kad, siekiant pagerinti požiūrį į skurdo problemą, Stambule galėtų būti priimti atitinkami mechanizmai.

  Thijs Berman, S&D frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, 7 proc. ekonomikos augimas, smarkiai išaugęs pradinę mokyklą lankančių vaikų skaičius, daugiau šalių, kurių žmonės reikalauja demokratijos – tai nemaža pažanga, kuri buvo pasiekta per pastaruosius 10 metų mažiausiai išsivysčiusiose Afrikos šalyse. Šios šalys siekė geresnio valdymo ir sutelkė savo finansinius išteklius. Turtingų šalių indėlis buvo atleidimas nuo skolų ir vakcinų prieinamumo užtikrinimas. Vis dėlto mes dar nepasiekėme savo tikslų, nes spartus ekonomikos augimas skurdžiausiose šalyse nebuvo derinamas su proporcingu skurdo mažinimu.

Skurdžiausių šalių sąrašas dešimtmečius išliko beveik nepakitęs. Žmonių, gyvenančių už mažiau nei 1 JAV dolerį per dieną, skaičius sumažėjo, tačiau žmonių, gyvenančių už mažiau nei 2 JAV dolerius per dieną, skaičius išlieka toks pat. Turtingos šalys išlaikė vietinius korumpuotus režimus, o klausimas dėl sąžiningo dalijimosi ištekliais nė nesvarstomas. Todėl absurdiška ir ciniška teigti, kad vystymosi mechanizmai neveikia. Mes nesuteikėme tam pakankamai galimybių.

JT konferencijoje Stambule turės būti padarytos tam tikros su tuo susijusios išvados. Daug daugiau dėmesio turi būti skiriama teisingam turto paskirstymui skurdžiausiose šalyse. Tai padės užtikrinti stabilumą ir sąžiningą paskirstymą. Tai padės pašalinti įtampą ir užtikrins taiką. Socialinio teisingumo sąlygomis taip pat bus labiau skatinamas ekonomikos vystymasis nei su diktatūra susijusios nelygybės aplinkybėmis, kai valdo nedidelė klika. Šalys, kuriose vyrauja demokratija, teisingą turto paskirstymą įveda daug greičiau nei diktatūros. Geras valdymas padės mums žengti Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo linkme.

Taip pat reikia daugiau nuveikti visuomenės sveikatos srityje. Šeimai neturtingoje šalyje liga tolygi finansinei katastrofai. Liga – niekam neįperkama prabanga. Todėl turime siekti, kad būtų įvestas sveikatos priežiūros finansavimas per sveikatos draudimą tam, kad būtų prieinamos ne tik vakcinos, bet ir geros ligoninės bei klinikos.

  Charles Goerens, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, 1980–2011 m. laikotarpiu pasaulio BVP padidėjo 19 000 mlrd. JAV dolerių. Šis padidėjimas turėtų reikšti, jog turime pakankamai lėšų tam, kad panaikintume ypač didelį skurdą. Deja, tai tik aritmetika.

Pasak politikų, pagerinti neturtingųjų padėtį nėra taip paprasta. Taigi privalome priimti aiškius sprendimus. Pirma, turime skirti dėmesį skurdžiausių šalių problemoms mūsų bendradarbiavimo programose.

Antra, o tai logiška pirmo punkto pasekmė, turime laipsniškai pasitraukti iš besiformuojančios ekonomikos šalių. Kinija, pagrindinė Jungtinių Valstijų kreditorė, turi pakankamai priemonių kovai su skurdu savo teritorijoje.

Trečia, mums reikia tvirtos partnerystės su mažiausiai išsivysčiusiomis šalimis. Jos turi padaryti didžiąją darbo dalį. Mes visi tegalime padėti joms savo patirtimi, žiniomis ir politine valia. Negalime padaryti nei daugiau, nei mažiau.

Norėčiau pateikti paskutinę pastabą. Kadangi ES – didžiausia paramos teikėja, nuo mūsų, kaip Europos Sąjungos, taip pat priklauso, ar prisiimsime lyderio vaidmenį šioje konferencijoje.

  Nirj Deva, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, noriu padėkoti poniai E. Theocharous už tai, kad iškėlė klausimą dėl Europos Parlamento statuso tarptautinėse konferencijose: mes esame viena iš trijų pagrindinių ES institucijų, taigi turime kuo greičiau išnagrinėti šį klausimą arba mums iškils problemų. Esame didžiausia paramos mažiausiai išsivysčiusioms šalims teikėja pasaulyje; per pastaruosius kelerius metus beveik trigubai padidinome savo pagalbą šioms šalims; vis dėlto skurdas ne sumažėjo, o išaugo.

Maždaug prieš dešimt metų Pascal Lamy ir Vystymosi komitetas pristatė pranešimą „Viskas, išskyrus ginklus“. Palaipsniui šis Parlamentas pakeitė tai šūkiu „nieko, išskyrus ūkius“. Šiuo metu mažiausiai išsivysčiusios šalys neturi pramonės pajėgumų, jos teturi žemės ūkio pajėgumus. Jei tikrai norime išgyvendinti skurdą ir padėti šiems žmonėms, turime didinti jų prekybos pajėgumus. Ne pagalba, o prekyba padės sumažinti skurdą. Vis dėlto siekdami sumažinti skurdą ir išplėsti prekybą turime didinti jų gebėjimus eksportuoti tai, ką jie gali eksportuoti, pvz., žemės ūkio, žuvininkystės produktus ir pan. Bet mes to nedarome.

Įvedėme griežtus standartus, kurie yra labai svarbūs, siekiant užtikrinti Europos vartotojų sveikatą, tačiau nedarome nieko, kad padėtume padidinti šių mažiausiai išsivysčiusių šalių gebėjimus. Taigi tik trijų mažiausiai išsivysčiusių šalių iš 51-os statusas pasikeitė ir jos nebepriklauso šiai kategorijai. Turime dėti daugiau pastangų, nes kitaip tiesiog apgaudinėjame patys save ir šias šalis.

  Gabriele Zimmer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, norėčiau paklausti Tarybos ir Komisijos atstovų, kodėl jie mano, kad gali spręsti šį klausimą dangstydamiesi tuščiais plepalais. Nemanau, kad kam nors pagelbėsime, jei kaip tik dabar, rengiantis Stambulo konferencijai, labai konkrečiai nepareikšime, kad Europos Sąjungos valstybės narės ir Europos Sąjunga pagaliau turi visiškai įvykdyti savo įsipareigojimus ir kad jokiu būdu negali būti toleruojama tai, jog valstybės narės vis labiau vengia savo įpareigojimus vykdyti.

Nepriimtina, kad badą vis dar kenčia milijardas žmonių, dauguma jų mažiausiai išsivysčiusiose šalyse (MIŠ), kitaip tariant, skurdžiausiose šalyse pasaulyje. Nepriimtina ir tai, kad didžioji mūsų paramos vystymuisi lėšų dalis skiriama ne žemės ūkiui skatinti ir plėtoti. Šiam tikslui skiriama lėšų dalis pastaraisiais metais sparčiai mažėjo, o milijardas žmonių tuose kraštuose vis dar kenčia badą. Pradedu galvoti, kad kalbėti, jog tikimės, kad mažiausiai išsivysčiusios šalys taps labiau atsparios sukrėtimams, yra ciniška.

Raginu jus imtis konkrečių priemonių problemoms spręsti, taip pat prisiimti konkrečius įsipareigojimus, kad mažiausiai išsivysčiusioms šalims būtu suteikta reali pagalba.

  Philip Claeys (NI). – (NL) Pone pirmininke, diskusijos dėl būsimo JT aukščiausiojo lygio susitikimo dėl mažiausiai išsivysčiusių šalių yra gera proga diskusijoms klausimu, ar parama vystymuisi turi prasmės ar iš esmės yra beprasmė. Argumentas dėl paramos masto, kuris yra visuotinai žinomas, t. y. tvirtinimas, kad kuo didesnę paramą teiksime, tuo labiau bus vystoma ekonomika, jau visiškai diskredituotas.

Norėčiau į savo kalbą įterpti teiginį, kurį 2005 m. balandžio 7 d. Kenijos ekonomistas James Shikwati pasakė žurnalui „Der Spiegel Online“. Cituoju: „parama vystymuisi padeda išlaikyti didelę biurokratiją, skatina korupciją ir tuštybę bei moko afrikiečius prašyti išmaldos, o ne būti nepriklausomiems“, – citatos pabaiga.

Be to, parama vystymuisi silpnina vietines rinkas, dėl to sunaikinama verslumo dvasia, kurios mums ten žūtbūt reikia. Nors ir kaip absurdiškai tai gali skambėti, parama vystymuisi – viena iš Afrikos problemų priežasčių. Jei Vakarai nutrauktų šiuos mokėjimus, eiliniai afrikiečiai to net nepastebėtų. Tai būtų skaudus smūgis tik vyriausybės pareigūnams. Taigi užuot dalijus daugiau pinigų, reikia užtikrinti, kad būtų mažiau korupcijos, daugiau verslumo ir daugiau pasitikėjimo savimi.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Thijs Berman (S&D). – (NL) Pone Philip Claeys, ar pritartumėte mano teiginiui, kad dėl turtingų Vakarų Europos šalių ir Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio interesų atitinkamų šalių diktatoriai tebėra valdžioje ir dėl to parama vystymuisi dažnai neatlieka savo funkcijos, nes ši parama nusėda ne tose kišenėse, o mes niekada nieko nedarėme šiai problemai išspręsti, esą siekdami išlaikyti „stabilumą“, kurio iš tiesų nė neverta taip vadinti, kaip tai buvo įrodyta Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose? Įsipareigojimas puoselėti demokratiją – tai demokratų gynimas besivystančiose šalyse ir skatinimas nuversti diktatorius, kartu išlaikant paramos vystymuisi srautus.

  Philip Claeys (NI). – (NL) Pone T. Bermanai, taip, iš dalies sutinku su tuo, ką jūs pasakėte. Iš tiesų esame kalti dėl to, kad kai kurie diktatoriai galėjo išlikti valdžioje. Turiu omenyje, pvz., Europos politiką Kubos atžvilgiu, kai Fidelis Castro buvo laikomas partneriu, su kuriuo galime turėti verslo ryšių. Iš tikrųjų tokie dalykai jau turėtų būti praeitas etapas, o mes turėtume bendrauti tik su tais žmonėmis, kurie yra demokratiškai išrinkti ir turi įgaliojimus sukurti demokratiją savo šalyje.

  Filip Kaczmarek (PPE). – (PL) Pone pirmininke, prieš 40 metų atsirado terminas „mažiausiai išsivysčiusios šalys“ tam, kad išsivysčiusios šalys ir kiti donorai galėtų nustatyti tas viso pasaulio bendruomenes, kurioms labiausiai reikia pagalbos. Jungtinių Tautų vartojama „mažiausiai išsivysčiusių šalių“ apibrėžtis nėra pagrįsta vien tik vienam gyventojui tenkančių pajamų lygiu, nes pagal ją taip pat atsižvelgiama į žmogiškąjį kapitalą ir ekonomikos vystymosi problemas. Geografiniam šių šalių pasiskirstymui būdinga tai, kad dauguma iš jų yra Afrikoje. Dėl to Europos Sąjunga elgiasi teisingai, skirdama šiam žemynui ypatingą dėmesį.

Pagrindinė problema yra ta, kad mažiausiai išsivysčiusių šalių skaičius didėja, o šalių, kurios padarė pakankamą pažangą, kad jas būtų galima priskirti aukštesnei kategorijai, tėra trys. Štai kodėl JT konferencijoje turėtų būti rimtai apgalvota, kaip galima būtų priimti veiksmingą, išmatuojamą ir lengvai stebimą strategiją siekiant pakeisti šių šalių statusą. Džiaugiuosi, kad Europos Komisija ir Taryba pateikė pasiūlymų, kurie gali padėti šiame procese. Vienas iš jų – integracinio augimo skatinimas. Žinau, kad kai kurie kolegos nariai nerimauja dėl to šio termino, nes nėra tikri, ar augimas iš tiesų bus integracinis. Vis dėlto, kita vertus, neužtikrinę augimo, negalėsime padėti kurti besivystančių šalių ekonominio potencialo.

  Kriton Arsenis (S&D). – (EL) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, mums reikia realaus tikslo, kuris galėtų būti patvirtintas konferencijoje Stambule, ir šis tikslas turėtų būti siekis sumažinti dabartinį mažiausiai išsivysčiusių šalių skaičių per pusę. Tai turėtų būti savaime suprantama, tačiau per pastaruosius 30 metų tik 3 iš šių šalių sugebėjo pakilti iš mažiausiai išsivysčiusių šalių kategorijos į aukštesnę.

Norėdami tai pasiekti, turime vykdyti savo įsipareigojimus ir suteikti mažiausiai išsivysčiusioms šalims paramą vystymuisi, kuri sudarytų 0,15–0,20 proc. mūsų metinio bendrojo vidaus produkto (BVP). Lygiai taip pat svarbu užtikrinti politikos suderinamumą vystymosi labui. Mes negalime, viena vertus, duoti pinigų šioms šalims, o kita vertus, iš esmės pavogti juos iš jų naudodamiesi nesąžiningais jų ir ES prekybos susitarimais. Turime sumokėti savo piniginę skolą, o tai taip pat reiškia, jog turime investuoti šiose šalyse, kad jos prisitaikytų ir kovotų su klimato kaita, taip pat atsiskaityti už savo skolą, kuri susikaupė dėl mūsų nesąžiningos bendrosios žemės ūkio politikos. Siekdami tai padaryti, turime skatinti šių šalių apsirūpinimo maistu savarankiškumą remdami tradicinę žemės ūkio politiką, vietinių išteklių, vietinių kultūrų naudojimą ir vietos rinkų plėtrą, taip pat užkirsdami kelią spekuliaciniams išpuoliams, žemės grobimui ir sėklų monopolijoms, kurios kelia grėsmę mums visiems, ypač šioms silpnoms šalims.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Nirj Deva (ECR). – Pone pirmininke, norėčiau žinoti, ar gerbiamas narys sutiks su manimi (nes jis pavartojo tikrai aštrų žodį „vogti“), kad mes apvagiame besivystančias šalis. Pavyzdžiui, sumokame 2 mln. EUR mažos salos Atlanto vandenyno pakrantėje žvejams už 7 000 tonų tunų ir parduodame šią žuvį Europos gatvėse už 235 mln. EUR. Taip konvertuojame 2 mln. EUR į 235 mln. EUR. Štai ką darome savo žuvininkystės politika.

  Kriton Arsenis (S&D). – (EL) Pone pirmininke, ponas N. Deva yra teisus. Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių susitarimai dėl žvejybos – didelė problema, kuri turi būti dar kartą kruopščiai išnagrinėta. Susitarimai yra būtini, vis dėlto Europos Sąjunga, sudarydama susitarimus dėl žvejybos su aptariamomis šalimis, turi tai daryti patikimiausiu būdu. Vis dėlto taip pat reikia įvertinti, ar už žvejybą mokame pakankamai pinigų ir ar šie pinigai naudojami kaip parama vystymuisi, kuria siekiama stiprinti šias šalis, kad jos galėtų pakilti iš mažiausiai išsivysčiusių šalių kategorijos į aukštesnę.

  Marek Henryk Migalski (ECR). – (PL) Pone pirmininke, pono Z. Németh‘o optimizmas dėl mažiausiai išsivysčiusių šalių statuso pasikeitimo tendencijų nėra pagrįstas, o ponai N. Deva, F. Kaczmarek ir K. Arsenis yra teisūs sakydami, kad per pastaruosius 10 metų tik trys šalys – Botsvana, Žaliojo Kyšulio Respublika ir Maldyvai – paliko šią grupę. Tai reiškia, kad pagrindinė skurdo priežastis – politika, nes yra labai turtingų šalių, kurios neturi jokių gamtos išteklių, pvz., Šveicarija ir Japonija, o kita vertus, yra šalių, kurios turi daug gamtos išteklių, bet vis dėlto skursta. Tai reiškia, kad skurdo priežastis – politika, o ne atvirkščiai. Todėl be paramos MIŠ šalims ir prekybos su jomis Europos Sąjunga turėtų teikti politinę paramą, kad šiose šalyse būtų užtikrintas stabilumas ir demokratija. Štai ką turime daryti.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, ketvirtoji JT konferencija mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu yra gera proga persvarstyti tarptautinę pagalbos prekybai politiką. Šios grupės šalys susiduria su finansiniais sunkumais dėl pasaulinės ekonomikos pokyčių, susijusių su finansų krize. Pagrindinių maisto produktų kainos nuolat auga; tai opi problema, kurios negalima nepaisyti.

Pagrindinis pagalbos prekybai tikslas – padidinti 48 valstybių vidaus ir tarptautinį konkurencingumą. Šiuo atžvilgiu turėčiau pabrėžti, kad svarbu panaikinti skurdą ir veiksmingai panaudoti finansinę pagalbą siekiant įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Manau, kad besivystančių šalių dalyvavimas šiame procese yra naudingas, nes jos turi patirties, kuri padėtų reformuoti prekybos sritį.

  Mariya Nedelcheva (PPE). – (FR) Pone pirmininke, mažiausiai išsivysčiusių šalių pažanga atspindi mūsų ir tarptautinės bendruomenės vystymosi politiką. Mažiausiai išsivysčiusių šalių skaičiaus augimas aiškiai rodo, kad atėjo laikas persvarstyti mūsų politiką, mūsų priemones ir mūsų išteklius. Skurdžiausios šalys yra labai pažeidžiamos dėl karų, krizių ir plačiai paplitusio skurdo. Taigi svarbu, kad mes ir toliau siektume užtikrinti šiose šalyse taiką, stabilumą, demokratiją ir pagarbą žmogaus teisėms.

Turi būti atsižvelgta dar į tris aspektus. Pirma, turime iš naujo išnagrinėti vidaus veiksnius, tokius kaip korupcija, demokratijos garantijų stoka ir nuosavybės teisės spragos, dėl kurių šios šalys ir toliau lieka silpnai išsivysčiusios.

Antra, turime išplėsti mūsų ekonomines programas ir teikti didesnę paramą ūkininkams, MVĮ ir skatinti tinkamą valstybės išteklių naudojimą naujoms priemonėms kurti.

Galiausiai, turime siekti, kad mūsų paramos priemonės būtų tikslingesnės, ir užtikrinti, kad jos būtų suderintos su Tūkstantmečio vystymosi tikslais. Jei suderinsime pasaulinio vystymosi politiką su realiais konkrečių šalių poreikiais ir labiau įtrauksime privatųjį sektorių bei pilietinę visuomenę, galėsime geriau atremti kito dešimtmečio iššūkius.

  Ricardo Cortés Lastra (S&D). – (ES) Pone pirmininke, prieš 10 metų Briuselyje valstybės donorės susitarė dėl veiksmų programos, skirtos mažiausiai išsivysčiusioms šalims (MIŠ). Mes nustatėme tikslus, kuriuos įgyvendinus galima būtų panaikinti ypač didelį skurdą tose šalyse.

Mums visiems aišku, kad mažiausiai išsivysčiusios šalys labiausiai kenčia nuo pasaulinės krizės padarinių (ekonomikos, finansų arba aplinkos srityse) arba dėl kylančių maisto kainų.

Vis dėlto praėjus 10 metų vis dar nepasiekėme užsibrėžtų tikslų ir tik dviem iš 48 šalių, sudarančių mažiausiai išsivysčiusių šalių bloką, pavyko pakeisti mažiausiai išsivysčiusių šalių statusą į aukštesnį.

Esame kryžkelėje. Būsimoje ketvirtojoje Jungtinių Tautų konferencijoje Stambule bus apžvelgtas iki šiol nuveiktas darbas ir priimta nauja veiksmų programa.

Turėtume atnaujinti savo įsipareigojimus mažiausiai išsivysčiusioms šalims ir parodyti, kad per 10 metų pasimokėme iš praėjusio laikotarpio patirties ir galime teikti aukštos kokybės paramą, kuri leis mums pasiekti savo tikslus ne 2021 m., bet 2015 m., kai bus įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslai.

  Catherine Stihler (S&D). – Pone pirmininke, palankiai vertinu diskusijas dėl trijų pagrindinių sričių – mažiausiai išsivysčiusių šalių pažeidžiamumo, tvaraus vystymosi ir ekonomikos augimo skatinimo – problemų. Vis dėlto norėjau paklausti, ar bus diskutuojama dėl apsirūpinimo maistu saugumo.

Buvo paminėtos į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys, kuriose šiuo metu 80 proc. ūkininkų – moterys. Jei galėtume padėti įdiegti geresnius žemės ūkio gamybos metodus, t. y. skirti investicijas tiems, kurie yra labiausiai pažeidžiami mūsų pasaulyje, ir padėti jiems išsimaitinti, gerokai prisidėtume prie skurdžiausių mūsų pasaulio gyventojų sveikatos ir gerovės užtikrinimo.

Linkiu delegacijai, vykstančiai iš šio Parlamento į konferenciją, sėkmės, tačiau taip pat laukiu ir pranešimo, kurį išgirsime iš sugrįžusių konferencijos dalyvių.

  Norica Nicolai (ALDE). – (RO) Pone pirmininke, tvirtai tikiu, kad šis Parlamentas atsakingas už Europos Sąjungos pasiekimus įgyvendinant projektą, kuriuo skatinamas visuotinis solidarumas kovojant su skurdu. Be to, esu tvirtai įsitikinęs, kad šis Parlamentas prisiims atsakomybę už tai, kaip naudojami Europos mokesčių mokėtojų pinigai. Norėčiau pritarti minčiai, kad šioje konferencijoje turi būti sudaryta galimybė kartu su mumis įvertinti solidarumo modelį, kurį rėmėme. Tai reikia padaryti, nes pagal tai, ką mes vadiname mažiau išsivysčiusiomis šalimis, galima aiškiai matyti, kad neturtingos šalys vis dar tebėra neturtingos, o turtingos šalys išlaiko tam tikrą gyvenimo lygį.

Mums reikia iš naujo įvertinti modelį, kuriuo naudojamės aukoms ir paramai teikti, nes kyla pavojus, kad ši parama gali turėti neigiamą poveikį šalims gavėjoms.

  João Ferreira (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, šioje diskusijoje aptariame skurdžiausių ir labiausiai atsiliekančių pasaulio šalių padėtį. Šią grupę sudaro beveik 50 šalių, kuriose žmonės kenčia dėl pakartotinių nesėkmingų bandymų įgyvendinti daugelio Jungtinių Tautų konferencijų rekomendacijas. Šios šalys skursta ne dėl neišvengiamo likimo, ne dėl neišvengiamų gamtinių kliūčių ar suvaržymų; priešingai, keletas iš jų turi tikrai labai daug gamtos išteklių.

Deja, tokia padėtis yra dėl neteisingos ir nežmoniškos pasaulyje vyraujančios ekonominės ir socialinės sistemos, taip pat dėl jos palaikomų asimetrinių santykių, kurie skatina nelygybės atsiradimą ir didėjimą. Taip yra dėl laisvos prekybos, finansinio reglamentavimo panaikinimo, neteisėto, bet leidžiamo kapitalo nutekėjimo į mokesčių oazes, taip pat dėl karo ir konfliktų, kuriuos kursto ginčai dėl gamtos išteklių. Tik sugriovus šios sistemos pamatus, užtikrinus tikrą ir solidarumu pagrįstą bendradarbiavimo ir paramos vystymuisi politiką, bus užtikrinta šių tautų nepriklausomybė ir jų šalių vystymosi galimybės.

  Štefan Füle, Komisijos narys. – Pone pirmininke, manau, šios įdomios diskusijos rodo, kad mes visi siekiame tų pačių tikslų. Tai taip pat atsispindi bendrame politinių frakcijų pateiktame pasiūlyme dėl rezoliucijos. Visų pirma, norėčiau paminėti šiuos pagrindinius tikslus, kuriems visi pritariame: pirma, konferencijoje turėtų būti siekiama konkrečių rezultatų; antra, Europos Sąjunga turėtų vykdyti savo įsipareigojimus.

Siekiama remti šalis, kad jos galėtų pakilti iš mažiausiai išsivysčiusių šalių kategorijos į aukštesnę. Turime prisiimti įsipareigojimus patekimo į rinką ir skolos sumažinimo srityse, be to, mažiausiai išsivysčiusioms šalims rezervuoti dalį oficialios paramos vystymuisi. Akivaizdu, kad politikos suderinamumas vystymosi labui visose politikos srityse turėtų padėti užtikrinti paramą mažiausiai išsivysčiusioms šalims kovojant su skurdu, be to, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas, kaip visiškai teisingai pabrėžė ponia C. Stihler, apsirūpinimo maistu saugumo, žemės ūkio ir infrastruktūros sritims. Be abejo, kaip sakė N. Deva, labai svarbus vaidmuo tenka prekybai.

Mes visi pripažinome, kad mažiausiai išsivysčiusios šalys pirmiausia pačios atsako už savo vystymąsi. Kaip tik dėl to, siekiant pagerinti jų vidaus išteklių naudojimą, reikia veiksmingesnės mokesčių sistemos ir geros mokesčių valdysenos.

Galiausiai, net jei jos praktiškai visiškai nėra atsakingos dėl klimato kaitos, mažiausiai išsivysčiusios šalys patirs sunkiausią jos poveikį, todėl esame įpareigoti padėti joms prie to prisitaikyti.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad šis Parlamentas visada teikė didžiulę paramą mažiausiai išsivysčiusioms šalims, ir esu tikras, kad taip bus ir toliau.

  Zsolt Németh, einantis Tarybos pirmininko pareigas. – Pone pirmininke, dėl bendros OPV sumos. Norėčiau pabrėžti, kad nuo 2002 m., kai Taryba prisiėmė savo įsipareigojimą Monterėjaus konferencijoje, ji dar kartą pakartojo, kad reikėtų sutelkti visus kitus turimus vystymosi finansavimo šaltinius, visų pirma vidaus išteklius, papildomai pasitelkiant veiksmingus naujoviškus finansavimo mechanizmus ir besivystančių šalių, privačiojo sektoriaus ir besiformuojančios ekonomikos šalių paramą.

2011 m. balandžio mėn. išvadose Taryba pabrėžė, kad ES rimtai svarsto pasiūlymus dėl naujoviškų finansavimo mechanizmų, turinčių didelį pajamų kūrimo potencialą, siekiant užtikrinti nuspėjamą tvaraus vystymosi finansavimą, visų pirma teikiamą skurdžiausioms ir pažeidžiamiausioms šalims. Pritariu Komisijos nario Š. Füle nuomonei, jog Europos Sąjungai svarbu toliau vykdyti savo įsipareigojimus, taip pat jo teiginiui dėl mažiausiai išsivysčiusių šalių ir Europos Sąjungos tarpusavio prekybos masto padidinimo svarbos.

  Pirmininkas. – Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijos⁽¹⁾, pateiktos pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį.

Diskusija baigta.

Balsavimas vyks 2011 m. balandžio 7 d., ketvirtadienį, vidurdienį.

(1) Žr. protokolą.