Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2011 m. balandžio 6 d. - Strasbūras

21. Seksualinės prievartos naudojimas per konfliktus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Europos Komisijos pareiškimas dėl seksualinės prievartos naudojimo per konfliktus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose (2011/2661(RSP)).

  Štefan Füle, Europos Komisijos narys. – Ponia pirmininke, kuo griežčiau turime atmesti bet kokį siekį panaudoti smurtą prieš moteris, pradedant bauginimais ir baigiant seksualine prievarta. Tai siaubingi nusikaltimai, dažnai įvykdomi prieš pažeidžiamiausius ir beginklius žmones.

Deja, daugelyje pasaulio šalių, ne tik Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, dar trūksta tinkamos teisinės sistemos, moteris ir mergaites padėsiančios apsaugoti nuo smurto. Nėra priemonių, kurios paskatintų pranešti apie tokius užpuolimus. Reikia daryti daug daugiau siekiant atbaidyti nusikaltėlius ir priversti juos atsakyti už savo veiksmus. Moterys toliau kenčia nuo diskriminacinių įstatymų ir giliai įsišaknijusios kultūrinės nelygybės. Pvz., Egipto atveju nacionalinį komitetą, kuris sudarytas tam, kad parengtų naują konstituciją, sudaro tik vyrai, ir netgi naujajame ministrų kabinete yra tik viena moteris ministrė.

Tokia politika nėra tvari, o tai per pastaruosius įvykius Tunise ir Egipte aiškiai parodė šių šalių moterų drąsa. Jeigu pusė šalies gyventojų neįtraukiami į politinę ir institucijų reformą, vargu, ar tokia reforma gali būti sėkminga.

Tokiomis aplinkybėmis smerkiame tai, kad daugėja pranešimų apie rimtus žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant žaginimą, seksualinę prievartą ir žiaurų moterų aktyvisčių pažeminimą. Europos Sąjunga įsipareigojo stiprinti moterų vaidmenį politinėje, pilietinėje, socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje srityse, taip pat kovodama su diskriminacija ir nebaudžiamumu. Todėl viena iš aštuonių ES Žmogaus teisių gairių aiškiai siekiama „skatinti lyčių lygybę ir kovoti su moterų diskriminacija“. 1995 m. Barselonos deklaracija, kuria sukurta Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros regiono partnerystė, ypač sustiprinamas šis įsipareigojimas Europos Viduržemio jūros regione.

Lyčių lygybė – viena iš svarbiausių penkmečio darbų plano sričių, dėl kurių valstybių vadovai susitarė 2005 m. Barselonoje vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime, surengtame minint Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros regiono 10-ąsias partnerystės metines.

Atsižvelgiant į šiuos įsipareigojimus, 2006 m. lapkričio mėnesį Stambule surengtoje Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros regiono ministrų konferencijoje dėl moterų vaidmens visuomenėje stiprinimo, pradėtas pirmas toks naujoviškas procesas. Ministrai (įskaitant Alžyro, Jordanijos, Libano, Maroko, Okupuotosios Palestinos teritorijos, Sirijos ir Tuniso ministrus) susitarė taikyti visapusišką metodą, kuris būtų pagrįstas tokiais tarpusavyje susijusiais prioritetais: pirmiausia, moterų politinėmis ir pilietinėmis teisėmis, antra, moterų socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis ir tvariu vystymusi, ir, galiausiai, moterų kultūrinėmis teisėmis ir ryšių ir žiniasklaidos vaidmeniu jas užtikrinant.

Nuo 2006 metų konferencijos siekiama įgyvendinti Bendrą veiksmų programą, pirmiausia, siekiant įgyvendinti šalies prioritetus, vėliau taikant kitą mechanizmą ir Europos Komisijai skelbiant pranešimus. 2009 m. lapkričio mėnesį Makareše vykusioje antrojoje ministrų konferencijoje Viduržemio jūros šalių sąjungos partneriai dar kartą patvirtino savo įsipareigojimą siekti šių tikslų. Labai aktyviai šiose diskusijose dalyvavo pilietinė visuomenė. Vienas iš didžiausių kilusių sunkumų, dėl kurių susitarė beveik visi šio proceso dalyviai, buvo geresnis informavimas ir proceso matomumas.

Be šios regioninės programos, tinkamas būdas spręsti šiuos svarbius klausimus yra dvišalis Europos Sąjungos dialogas, įskaitant lyčių lygybės klausimus sprendžiančių pakomitečių veiklą.

Ponia pirmininke, baigiant leiskite pasakyti, kad Europos Sąjunga nebus pakanti jokiam smurtui prieš moteris ir kad taikysime visus metodus siekdami jam užkirsti kelią.

  Edit Bauer, PPE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, Komisijos nary, tikrai vertinu Europos Komisijos tvirtą ryžtą smerkti smurtą prieš moteris kaip karo ginklą – kuris per ginkluotus konfliktus sistemingai naudojamas įvairiais tikslais, įskaitant siekį pažeminti, įbauginti, vykdyti politinį terorą, išgauti informaciją, atsilyginti kariams, ir netgi vykdyti etninį valymą. Smurtas prieš moteris per ginkluotus konfliktus daugiausia pagrįstas tradiciniu požiūriu į moteris kaip į nuosavybę. Kadangi daugelyje kultūrų moterys atlieka kultūros ir tautų simbolių perdavėjų vaidmenį, smurtas prieš moteris taip pat naudojamas kaip puolimas, nukreiptas prieš visuomenės vertybes ir jos garbę.

Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute seksualinė prievarta pripažįstama nusikaltimu prieš piliečius – prieš žmoniškumą – kuris yra karo nusikaltimas. Įvairios seksualinės prievartos formos per ginkluotuosius nusikaltimus, įskaitant seksualinę vergiją, priverstinę santuoką ir priverstinį nėštumą, – yra karo nusikaltimai ir juos reikia laikyti šiurkščiais Ženevos konvencijos pažeidimais. Per dažnai lieka nenubausti už seksualinės prievartos per karą naudojimą atsakingi asmenys, smurtas prieš moteris priimamas kaip karo neišvengiamybė, o vedant taikos derybas nusikaltėliams suteikiama amnestija.

Laikas pasmerkti šiuos nežmoniškus veiksmus visame pasaulyje, ir šiandien turėtume perduoti žinią, kad tokius nusikaltimus įvykdę asmenys privalo būti baudžiami.

  Ana Gomes, S&D frakcijos vardu. – (PT) Pone pirmininke, priešingai negu teigiama dabar mus iš Libijos pasiekiančiuose pranešimuose, kad fronte kovoja tik vyrai, prieš daugmaž mėnesį pasiekę vaizdai iš pagrindinės Bengazi, Tahriro aikštės ir Tuniso, Bahreino, Sirijos, Jordanijos ir Maroko demonstracijų parodė, kad įvairaus amžiaus moterys reikalauja laisvės, teisingumo ir demokratijos. Moterų, pirmiausia, jaunų moterų, pagrindinis vaidmuo buvo ir bus sukilti Šiaurės Afrikoje ir Arabų pasaulyje.

Jų likimas šiose šalyse, kuriose labai gilios patriarchalinės ir religinės tradicijos, ne tik nurodys, bet ir lems tai, kokį kelią šios šalys pasirinks per ateinančius keletą mėnesių ir metų, siekdamos demokratijos ir kartu siekdamos, kad jose būtų paisoma žmogaus teisių. Todėl ES svarbiausiu dalyku reikia laikyti paramą drąsiai Arabų sukilimo protestus pradėjusioms moterims, įskaitant pilietinės visuomenės organizacijų finansavimą teikiant politinę, techninę ir finansinę paramą moterims, kurios nori aktyviai dalyvauti tokioje veikloje, skatinant jų dalyvavimą visų demokratinių institucijų ir politinių bei ekonominių galių turinčių institucijų veikloje kaip jų narėms, keliant savo kandidatūras atstovauti politinėms partijoms ir kt.

Taip pat būtina užtikrinti, kad ES aukščiausiuoju lygmeniu dėtų visas galimas pastangas kovodama su mėginimais įbauginti, slopinti veiksmus ir naudoti seksualinę prievartą prieš prabilti išdrįsusias moteris. Tokie pavyzdžiai, kaip nekaltybės testai, kuriuos atlikti buvo verčiamos kovo 8 dieną Tahriro aikštėje protestavusios moterys, arba Iman al-Obeidi išžaginimas ir įkalinimas Libijoje, kaip teigė Komisijos narys Š. Füle, – visiškai netoleruotini nusikaltimai. Tikimės, kad vyriausioji įgaliotinė ir Europos Komisijos narys pareikalaus nedelsiant atlikti nepriklausomą šių atvejų tyrimą, ir nurodyti tai kaip pavyzdžius, kad tokie atvejai nepasikartotų.

  Antonyia Parvanova, ALDE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, ALDE frakcija pasiūlė ir inicijavo šias diskusijas, nes šį vakarą norime išreikšti savo susirūpinimą dėl moterų padėties Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, atsižvelgdami į dabar ten vykstančius politinius pokyčius ir sąmyšį. Per pastarąsias penkias savaites matėme, kad Libijoje ir Egipte buvo šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės, ir šie pažeidimai daugiausia buvo susiję su moterimis. Neketinu išsamiai nagrinėti visų šių atvejų, bet leiskite paminėti du simbolinius ir nerimą keliančius atvejus, kuriuos būtina nedelsiant pasmerkti.

Libijos pilietė Iman al-Obeidi tarptautinei spaudai papasakojo, kad ją išžagino gauja, po to M. Gadaffio šalininkų karių ji buvo sulaikyta ir 72 valandas tardoma, o vėliau paleista. Egipte, kaip minėjo mano kolegos, keletas protestuotojų moterų teigė, kad buvo priverstos atlikti vadinamuosius nekaltybės testus – ir kad jas taip pat išprievartavo kovotojai – o kai kurios iš jų dabar teisiamos dėl neigiamų šių testų rezultatų. Šie atvejai suteikė papildomų įrodymų, kad žaginimai per karinius konfliktus vis dar naudojami kaip ginklas siekiant terorizuoti ir pažeminti civilius gyventojus.

Būtų nepriimtina nutylėti tokius siaubingus prieš moteris nukreiptus žiaurumus. Europos Komisiją ir Tarybą raginame griežtai priešintis ir pasmerkti seksualinius užpuolimus, grasinimus ir bet kokius kitus prievartos prieš moteris būdus, kurie naudojami per dabartinius Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų įvykius. Taip pat visomis savo turimomis politinėmis priemonėmis turime stengtis užtikrinti, kad pasibaigus šiam visuomenių pereinamajam laikotarpiui moterų teisės būtų užtikrinamos ir ginamos.

Vakar priėmėme pranešimą dėl ES politinės programos, kuria kovojama su smurtu prieš moteris, ir būtų nepriimtina už Europos Sąjungos ribų įgyvendinant jos politiką taikyti dvejopus standartus. Šiuo požiūriu, moterų teisių skatinimas turi būti visiškai įtrauktas į Europos kaimynystės politiką, jos programas ir projektus, taip pat turi būti įgyvendinamos konkrečios politikos kryptys, kuriomis ginamos ir įgyvendinamos moterų teisės.

  Barbara Lochbihler, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, priverstiniai vadinamieji nekaltybės testai, kuriuos Tahriro aikštėje protestavusias moteris privertė atlikti Egipto armija, ir atvejis, kai Libijos pilietė kelis kartus buvo išžaginta kovotojų, yra siaubingi nusikaltimai, paskatinę parengti šios dienos pasiūlymą dėl rezoliucijos. Negalime atmesti galimybės, kad per karinius Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų konfliktus visos konflikto šalys naudos daugiau seksualinės prievartos.

Praėjusių metų lapkričio mėnesį mes, Europos Parlamento nariai, ES valstybes nares ir pačią ES raginome galiausiai rimtai įvertinti moterų padėtį per karus ir ginkluotus konfliktus. Šiuo atžvilgiu vyriausiosios Sąjungos įgaliotinės užsienio reikalams baronienės C. Ashton atstovas informavo apie padarytą pažangą. Dabar sukurta geresnė tarptautinė programa, padėsianti užkirsti kelią smurtui prieš moteris konfliktų regionuose, o keletas šalių taip pat priėmė nacionalinius veiksmų planus. Labai svarbu keistis gerąja patirtimi.

ES jau suteikė 300 mln. EUR priemonėms, įskaitant medicinos pagalbos teikimą, įgyvendinti ir dar 200 mln. EUR skyrė JT Saugumo Tarybos Rezoliucijai Nr. 1325 įgyvendinti. Turime planų 2011 m. konfliktų zonose įgyvendinti vietines strategijas. Darbuotojų mokymas šiuo požiūriu atlieka labai svarbų vaidmenį. Todėl visą šią patirtį ir šias priemones svarbu įtraukti ir į jas atsižvelgti įgyvendinant ES partnerystės paktą ir siekiant Viduržemio jūros regiono pietinėse šalyse įgyvendinti demokratiją. Šiam darbui neabejotinai gausite Europos Parlamento paramą.

  Ilda Figueiredo, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Pone pirmininke, žinome, kad moterys aktyviai dalyvavo sukilimuose Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, skatindamos siekti daugiau demokratijos, teisių ir laisvių. Tačiau taip pat žinome, kad įprasta sistemingai jas žaginti ir imti į seksualinę vergiją, o tai pagal Ženevos konvenciją laikoma nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais.

Atsižvelgiant į tai, pateikiami pranešimai apie įvykius Demokratinėje Kongo Respublikoje, Egipte, Libijoje arba kitose šalyse kelia nerimą. Todėl raginame imtis veiksmingų diplomatinių veiksmų, kuriais siekiama aktyviai priešintis seksualinės agresijos naudojimui, moterų bauginimui ir seksualiniam priekabiavimui Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose arba bet kurioje kitoje pasaulio vietoje.

Taip pat norėtume pabrėžti tai, kaip svarbu pripažinti moterų vaidmenį per revoliucijas, ir poreikį užtikrinti jų teises, įskaitant dalyvavimą naujose jų visuomenių demokratinėse, teisinėse, ekonominėse ir politinėse institucijose, ir taip nutraukti ištisus amžius trukusią jų diskriminaciją.

  Emine Bozkurt (S&D). – (NL) Pone pirmininke, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių revoliucijos taip pat suteikė tam tikrų galimybių. Dabar tikrai galima pradėti atstatyti šalį ir atkurti demokratiją Tunise ir Egipte. Kairo, Tuniso ir Bengazi aikštėse ir gatvėse moterys buvo ir yra svarbios revoliucijų dalyvės. Jos turi daug galimybių, bet joms taip pat kyla daug pavojų.

Plačiąją visuomenę sukrėtė jaunos Libijos pilietės pareiškimai per televiziją, kad ją išžagino M. Gadaffio karinių pajėgų kariai. Tačiau šie pranešimai nebuvo pirmieji, ir vėliau paskelbta daugiau tokių pranešimų. Seksualinis prievartavimas naudojamas kaip priemonė siekiant nuslopinti moterų maištą ir jas nutildyti, pvz., Kaire kariai seksualiai išnaudojo moteris ir vertė jas atlikti nekaltybės testus. Per Libijos karą smurtas prieš moteris naudojamas kaip ginklas. Galių vakuume, kuris atsiranda nežaboto nusikalstamumo laikotarpiais, nėra kontrolės. Moterys praranda teisinę apsaugą. Todėl, ponia pirmininke, turime nusiųsti aiškų ženklą, kad tam negalime leisti įvykti ir to neturėtų būti! Turime nusiųsti aiškią žinią naujiesiems lyderiams, kad tokie nusikaltimai turėtų būti tiriami ir už juos turėtų būti baudžiama. Nė vienas asmuo, kurio sąžinę slegia tokie nusikaltimai, neturėtų likti nenubaustas.

Taip pat norėčiau pabrėžti tai, kad šios moterys turi būti apsaugotos ir kad reikėtų nepamiršti moterų vaidmens atkuriant visuomenę. Moterų teisės turi būti ginamos įstatymais, ir šiuo tikslu moterys taip pat turėtų būti skiriamos į konstitucinių komitetų postus, parlamentus ir vyriausybes, kad tokie dalykai kaip moterų išsilavinimas, jų teisės ir kova su žalinga tradicine praktika būtų darbotvarkės sąrašo viršuje. Ekonominė nepriklausomybė – pagrindinis galių moterims suteikimo elementas, taigi reikia skatinti verslumą, pvz., teikiant mikrokreditus.

  Kristiina Ojuland (ALDE). – Ponia pirmininke, seksualinis moterų – o kai kuriais atvejais, ir vyrų – išnaudojimas Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose kelia didžiulį susirūpinimą ir reikia, kad šiuos klausimus skubiai spręstų regiono valdžios institucijos, naujos demokratinės galios ir senieji režimai.

Norėčiau paraginti Europos Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai baronienę C. Ashton su tikslinių šalių atstovais aptarti niokojančią seksualinės prievartos taikymo padėtį šiame regione atsižvelgiant į Europos kaimynystės politikos pietų aspektą, siekiant nusikaltėlių atžvilgiu įvykdyti teisingumą ir užtikrinti žmogaus teisių paisymą moterų ir vyrų atžvilgiu.

Manau, kad seksualinė prievarta – blogiausias ginklas. Jo reikėtų vengti bet kokia kaina ir už tai turėtų būti baudžiama kuo griežčiau.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Ponia pirmininke, prieš du mėnesius kalbėjome apie smurtą prieš moteris Europos Sąjungoje. Tuomet buvo teigiama, kad smurtą patyrė iki 25 proc. Europos Sąjungos moterų. Dabar kalbame apie seksualinę prievartą prieš moteris konfliktų regionuose Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tai liūdna istorija ir to nebegalima toleruoti. Todėl svarbu, kad tai aptartume ir ką nors darytume siekdami to išvengti.

Deja, ne tik siaučiant karui, bet ir atėjus taikai visame Afrikos žemyne vyrauja senas požiūris į moteris. Jis akivaizdžiai įsigalėjo per karą. Tačiau pritariu Europos Komisijos nariui, kad turime pabrėžti šiuos klausimus ir, pirmiausia, pabandyti nubausti šiuos nusikaltimus įvykdžiusius asmenis. Tikėtina, kad taip kažkada pakeisime požiūrį ir panaikinsime šią visiškai pasibjaurėtiną praktiką.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Ponia pirmininke, seksualinė prievarta nėra moterų arba vyrų žmogaus teisių pažeidimas. Tokių teisių nėra. Seksualinė prievarta – nusikaltimas prieš žmogaus orumą, o šis – pagrindinė kiekvieno žmogaus, moterų ir vyrų teisė. Tai pasakytina ne tik apie Europos Sąjungą, bet ir apie Egiptą, Libiją, Demokratinę Kongo Respubliką ir kitas Afrikos ir Artimųjų Rytų šalis, kurios minimos šioje rezoliucijoje. Kariniai konfliktai negali būti švelninanti aplinkybė. Demokratinėje Kongo Respublikoje viskas prasidėjo nuo moterų žaginimo, o dabar prievartaujami ir vyrai. Tačiau rezoliucijos – tik žodžiai. Turime veikti. Europos Komisija turi pradėti visame pasaulyje atidžiai stebėti žmogaus teisių pažeidimus ir pasiūlyti priemones, kurios padėtų Europos Sąjungai įgyvendinti siekį prireikus jų laikytis. To nepadarius, bet kuri partnerystė, į kurią investuojame tiek daug, taip pat gali būti vadinama atsitiktiniais mokėjimais.

  Štefan Füle, Europos Komisijos narys. – Pone pirmininke, gerbiamiems EP nariams norėčiau pasakyti, kad klausimai ir konkretūs atvejai, į kuriuos šiandien jie atkreipė mūsų dėmesį, iš tiesų labai svarbūs ir jie – lyg juodas debesis, tvyro virš per pastarąsias savaites Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vykusių pokyčių. Atkreipiau dėmesį į šiuos klausimus, į kuriuos per diskusijas buvo atkreiptas dėmesys, ir į dėl jų pateiktus pasiūlymus.

Kaip sakiau, Europos Sąjunga taiko daugybę priemonių ir darys viską, ką gali, kad paremtų aktyvesnį moterų dalyvavimą pilietiniame ir politiniame gyvenime, kuris nekeltų pavojaus, nebaugintų ir prieš jas dėl to nebūtų smurtaujama.

Taip pat EP narių dėmesį norėčiau atkreipti į kai kuriuos konstruktyvius pastarojo meto pokyčius, kaip antai Žmogaus teisių komisaro biuro Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos sekretoriate įsteigimą. Tokius veiksmus turėtume vertinti palankiai. Mūsų parama tarptautinėms organizacijoms, pirmiausia, Jungtinių Tautų moterų ir pilietinės visuomenės organizacijoms, prisidės prie vidaus pokyčių. Tai taip pat akivaizdžiai rodo, kodėl tokia svarbi mūsų dialogo politika ir dalyvavimas, ir kodėl tai reikia tęsti, ir ne tik su mūsų naujaisiais partneriais.

  Pirmininkė. – Gavau penkis pasiūlymus dėl rezoliucijos⁽¹⁾, kurie parengti pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks balandžio 7 dieną, ketvirtadienį.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Filip Kaczmarek (PPE), raštu. – (PL) Seksualinė prievarta – ypač atstumianti karo ir kovos priemonė, žeminanti kitą konflikto šalį. Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų atveju tokia praktika ypač žiauri, atskleidžianti didžiulį cinizmą ir demoralizaciją, nes vyraujanti šio regiono religija nulemia labai ribotą požiūrį į lytinius klausimus. Seksualinę prievartą naudojantys asmenys pažeidžia daugybę taisyklių ir elgesio kodeksų. Tokiems žmonėms karai ir konfliktai dažnai sukelia neįsivaizduojamą pyktį. Kovosime su tuo, ir niekada nenustosime smerkti tokio barbariškumo.

(1) Žr. protokolą