Ville Itälä (PPE). – (FI) Ponia pirmininke, manau, labai svarbu, kad šis pranešimas buvo patvirtintas aiškia balsų dauguma. Būtent taip Europos Parlamentas turi elgtis siekdamas išsaugoti visuomenės pasitikėjimą šia sistema.
Paaiškinsiu, kodėl norėjau dar kartą kalbėti šia tema, nors balsavimas jau baigėsi. Kaip pranešėjas, norėčiau pabrėžti, kad tai itin svarbus klausimas, visų pirma institucijoms, o šios atitikties lentelės – svarbi pradžia. Tikiuosi, kad tai bus visiškai įgyvendinta, nevyks ginčai tarp institucijų, todėl galėsime viską įgyvendinti kuo greičiau.
Giommaria Uggias (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, tai svarbi priemonė žemės ūkio srityje. Tačiau su šia priemone reikia skubiai dirbti toliau, taigi Taryba ir nacionalinės vyriausybės privalo įsipareigoti ją nedelsiant patvirtinti ir tai padaryti dar nepasibaigus sezonui, kad būtų galima išspręsti šią problemą, kuri daro įtaką ne tik pietinei Europos daliai, bet, kaip parodė šiandienos balsavimas, ir visai Europai.
Mėlynojo liežuvio liga suserga fermose auginamos avys ir galvijai. Todėl priemonės, kuriomis siekiama visiškai išnaikinti šią ligą, yra vienas iš sveikatos politikos tikslų, prie kurio nacionalinės vyriausybės geriausiai gali prisidėti, jeigu ši priemonė bus lanksti. Be to, reikia skubiai priimti šią priemonę perkeliant direktyvą į nacionalinius teisės aktus.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos RC-B7-0236/2011 (Ko galima pasimokyti apie branduolinį saugumą Europoje po branduolinės avarijos Japonijoje)
Ville Itälä (PPE). – (FI) Pone pirmininke, tai buvo labai svarbi diskusijų tema, ir, manau, Parlamentui būtų svarbu pasiųsti aiškią žinią, kad esame labai susirūpinę dėl šių įvykių. Stengiamės parodyti visuomenei, kad darome viską, kad branduolinės elektrinės Europoje ir pasaulyje iš esmės būtų kuo saugesnės. Tačiau taip pat stengiamės parodyti, kad ir toliau galime naudoti branduolinę energiją, kai šiuo klausimu bus pasiektas didesnis užtikrintumas. Taigi gaila, kad dauguma balsavo prieš, todėl tokia aiški žinia šiandien nebuvo pasiųsta.
Bernd Lange (S&D). – (DE) Ponia pirmininke, esu kiek nusivylęs, kad Parlamentas šiandien nesugebėjo balsų dauguma patvirtinti šios rezoliucijos ir neparodė, jog praktiškai pasimokė iš reaktoriaus avarijos Japonijoje. Manau, nekyla klausimų, kad tai turėtų tapti akivaizdžia priežastimi, kuri paskatintų pakeisti energetikos politiką ir atsisakyti branduolinės energijos – kitaip tariant, Europos lygmeniu pradėti laipsnišką šios energetikos srities atsisakymą. Antra, taip pat turėtų būti akivaizdu, kad atlikus rizikos vertinimą reikalavimų neatitinkančios jėgainės turės būti uždarytos.
Nei vienas iš šių pasiūlymų balsuojant nesulaukė daugumos pritarimo. Todėl negalėjau paremti šios rezoliucijos. Tikiuosi, netrukus galėsime parengti bendrą energetikos politiką, kuria ateityje užtikrinsime saugų ir praktišką energijos tiekimą, o tai reiškia perėjimą prie energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo.
Sergej Kozlík (ALDE). – (SK) Ponia pirmininke, iš tikrųjų niekas neabejoja, kad po avarijos Fukušimoje atsirado poreikis sugriežtinti veikiančių branduolinių elektrinių veiklos vertinimą ir naujų elektrinių statybą. Reikės persvarstyti ir pakoreguoti teisės aktus, taip pat Europos branduolinių elektrinių testavimo nepalankiausiomis sąlygomis parametrus, kurie turi būti paremti bendrais visoje ES taikomais kriterijais. Atsižvelgiant į tai, kad tai pasaulinė problema, kuri svarbi visoms valstybėms, galėtų būti pasirašytas tarpžemyninis susitarimas, kurio laikytųsi pasaulinės valdžios institucijos.
Tačiau neturime skubiai to griebtis, nes siekdami pašalinti trūkumus galime taip pat atsisakyti gerų dalykų. Iš esmės tai klausimas, kurį turi išspręsti specialistai, ir tokio klausimo politizavimas gali būti tik žalingas. Kiekvieną dieną girdime daug specialistų požiūriu nepagrįstų demagogiškų pareiškimų ir žiniasklaidoje, ir čia, Europos Parlamente.
Kadangi Europos Parlamento diskusijų išvadose visiškai atsispindi šie nuomonių prieštaravimai, per galutinį balsavimą dėl Parlamento pozicijos susilaikiau.
Mitro Repo (S&D). – (FI) Ponia pirmininke, negalėjau balsuoti už šią rezoliuciją, bent ne už tokį tekstą, kuris buvo pateiktas balsavimui.
Europoje piliečiai baiminasi dėl saugumo ir tam turi rimtų priežasčių. Šiuo metu tai turėtų būti svarbiausias klausimas. Reikia konkrečių priemonių, kuriomis galėtume sustiprinti žmonių saugumo jausmą.
Parlamente nuomonės dėl rezoliucijos išsiskyrė. Nekalbame apie tai, ar esame už ar prieš branduolinę energiją: reikalaujame būtiniausių visoje Europoje galiojančių saugumo standartų. Vien tik Komisijos pasiūlyto testavimo nepalankiausiomis sąlygomis neužteks, kad nuramintume visuomenę. Komisija turėtų išnagrinėti alternatyvius ateities energijos sprendimus, kartu atsižvelgdama į skirtingus ES valstybių narių energijos poreikius. Manau, investavimas į branduolinę energiją neturėtų reikšti, kad vyks mažiau tyrimų ar produktų plėtojimo atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje.
Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Ponia pirmininke, avarija Fukušimoje pagrįstai padidino visuomenės susirūpinimą dėl branduolinės energijos naudojimo, todėl atėjo metas apsvarstyti dabartinę padėtį ES ir imtis ryžtingų sprendimų siekiant pagerinant saugumą, kam pritariu, taip pat branduolinių elektrinių veiklos skaidrumą ir žmonių sveikatos apsaugą. Kad ir kaip būtų, esant dabartinėms aplinkybėms, net ir labai norint, be branduolinės energijos indėlio į subalansuotą energijos rūšių derinį neįmanoma įsivaizduoti veikiančios, konkurencingos elektros energijos rinkos.
ES ir valstybės narės turi sukurti tokią energetikos politiką, kuria būtų užtikrintas kiekvienos šalies suverenitetas, politinė nepriklausomybė ir ekonominis saugumas. Priemonės, kuriomis galima pasiekti šį tikslą, apima tinkamą energijos rūšių derinį, atitinkamą gamybos pajėgumų lygį, paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą, energijos intensyvumo mažinimą ekonomikoje ir pan.
Nebijau pabrėžti, kad branduolinė energija – svarbus elektros gamybos šaltinis, nes padeda užtikrinti didesnį energetinį saugumą, visų pirma tose šalyse, kuriose trūksta iškastinio kuro atsargų. Per galutinį balsavimą susilaikiau, nes buvo pateiktas pasiūlymas dėl naujų reaktorių moratoriumo. Tikrai su tuo nesutinku.
Paul Murphy (GUE/NGL). – Ponia pirmininke, balsavau už pakeitimą, kuriuo siekiama, kad ateityje Europoje neliktų branduolinių elektrinių. Tragedija Fukušimoje parodė, kokią didelę grėsmę branduolinė energija kelia žmonijai ir aplinkai. Didžiulės katastrofos galimybė ir saugių būdų, kaip laikyti panaudotą branduolinį kurą, stoka reiškia, kad branduolinė energija nėra saugi energijos gamybos plėtros priemonė.
Tragedija taip pat atskleidė, kad privatiems pelno siekiantiems veikėjams negalima patikėti labai svarbios energijos gamybos ir platinimo užduoties. Galiausiai, būtent dėl kapitalistinio pelno siekimo, neatsižvelgiant į žmogaus gyvybę, žmogaus saugumą ar aplinką, kilo ši krizė.
Raginu, kad vykdant demokratišką darbuotojų kontrolę ir vadybą būtų nacionalizuotas energetikos sektorius. Tuo tikslu galėtume parengti racionalų ir tvarų energijos gamybos, platinimo ir naudojimo planą, visiems tiekiant pigią ir saugią energiją ir kartu saugant aplinką, Šio plano esmė turi būti ilgalaikės investicijos į atsinaujinančiuosius energijos išteklius, kuriais būtų galima laipsniškai pakeisti naftą, dujas, anglis ir branduolinę energiją naudojančias elektrines.
Francesco De Angelis (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, po Fukušimos tragedijos visiems reikia stabtelėti ir susimąstyti. Branduolinės energijos klausimas vėl atsidūrė dėmesio centre, ir manau, kad pirmiausia turime mąstyti apie ateitį, savo vaikų ateitį. Tiesa, energijos reikia, tačiau ji turi būti saugi ir švari. Saugumas yra svarbus, tačiau jo nepakanka. Moratoriumo nepakanka; turime žengti toliau.
Tragedija Fukušimoje parodė, kad visai nepavojingų branduolinių elektrinių nebūna. Galiausiai, tai ženklas, kad turime kuo greičiau atsisakyti branduolinės energijos ir sutelkti dėmesį į atsinaujinančiuosius, alternatyvius energijos išteklius. Europai reikia naujos energetikos politikos, kad sustabdytume branduolinių elektrinių statybą, nes šios elektrinės gali turėti baisų poveikį saugumui, aplinkai, klimatui ir ateities kartoms. Reikia iš esmės pakeisti perspektyvą, siekti saugios ateities, grindžiamos energijos taupymu ir atsinaujinančiųjų išteklių naudojimu.
Filip Kaczmarek (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, balsavau už rezoliucijos patvirtinimą. Rezoliucija turėjo tapti solidarumo su gaivalinės nelaimės ir dėl jos kilusios branduolinės avarijos aukomis ženklu, taip pat padėkos ir pripažinimo ženklu tiems, kurie rizikavo savo gyvybe, kad būtų išvengta dar didesnės katastrofos. Taip pat esu sužavėtas solidarumo, drąsos ir ryžto, kurį ištikus šiai nelaimei parodė Japonijos žmonės.
Pritariu išvadai, kad Europos Sąjunga privalo išsamiai persvarstyti požiūrį į branduolinį saugumą, tačiau negalime priversti valstybių narių stabdyti veiklą, kuria siekiama užsitikrinti energetinį saugumą, todėl džiaugiuosi, kad buvo atmestos neįvykdomos ir pavojingos rezoliucijos nuostatos.
Giommaria Uggias (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, Italijos partijos „Italia dei Valori“ delegacija balsavo prieš rezoliucijos dėl branduolinės energijos tekstą, nes nepakankamai aiškiai reiškiamas siekis atsisakyti branduolinės energijos.
Deja, atmesti visi pakeitimai, dėl kurių tekstas būtų buvęs patobulintas ir būtų nuspręsta, kad Europoje neturi likti branduolinės energetikos, nedelsiant atsisakant veikiančių ir ateityje nestatant branduolinių elektrinių. Europa be atominės energijos – vienintelis galimas kelias, jei siekiame užtikrinti, kad mūsų vaikai ir ateities kartos būtų apsaugotos nuo tokių katastrofų kaip Fukušimos ir Černobylio pasikartojimo.
Iš šių pamokų išmokome, kad teorinio saugumo nėra. Todėl branduoliniam keliui turime aiškiai pasakyti „ne“ ir investuoti į kitų šaltinių tyrimus ir naujoves, tokių šaltinių, kurie būtų iš tikrųjų ekologiški, atsinaujinantys ir švarūs.
Peter Jahr (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos ir labai apgailestauju, kad Parlamentui šiandien nepavyko išreikšti vieningos pozicijos. Labiausiai šiuos žodžius skiriu tiems nariams, kurie reikalavo daugiau. Manau, geriau būtų buvę balsuoti už kompromisą, nes žinau, kad Europos Sąjungoje vyrauja labai skirtingos nuomonės dėl branduolinės energijos.
Būtent todėl, kad poveikis aplinkai ir avarijų padariniai apima ne vieną valstybę, mano nuomone, svarbu patvirtinti ir laikytis būtiniausių reikalavimų. Pirmiausia Europos Sąjungoje reikia nustatyti vienodus saugumo standartus. Antra, reikia parengti nuostatas dėl būsimų avarijų ir nelaimių; kitaip tariant, reikia Europos veiklos atkūrimo po ekstremalių įvykių plano. Trečia, neturėtume ir toliau ignoruoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių tyrimų, taip pat tyrimų branduolinės sintezės srityse, saugojimo įrangos sukūrimo ir anglių kuro perdirbimo srityse.
Eija-Riitta Korhola (PPE). – Ponia pirmininke, ir aš esu nusivylusi, kad šis Parlamentas nesugebėjo patvirtinti suderintos ir pagrįstos pozicijos. Nėra jokių abejonių, kad Fukušimos branduolinės elektrinės padaryta žala prilygsta nelaimei, bet galutinis mirusių asmenų skaičius nebus skaičiuojamas tūkstančiais ar šimtais ir galbūt netgi ne dešimtimis.
Per patį didžiausią toje teritorijoje užfiksuotą žemės drebėjimą dėl sugriuvusių kelių, tiltų, geležinkelio linijų ir pastatų žuvusiųjų skaičius siekia nuo 30 000 iki 40 000. Ar ES tiesiog reikėtų sunaikinti visus panašius statinius ir infrastruktūrą? Toks mano klausimas.
Dėl nelaimės Japonijoje kalta ne branduolinė technologija; dėl to kalta vieta. Paniška Europos reakcija – ne tik absurdiška, bet gali būti žalinga ir aplinkai, nes branduolinei energijai neturime kitos patikimos ir nedaug anglių reikalaujančios alternatyvos, todėl plačiai būtų naudojamas iškastinis kuras. Ar iš tikrųjų to siekiame?
Hannu Takkula (ALDE). – (FI) Ponia pirmininke, kiekvienas žmogus Europoje turi būti susirūpinęs saugumu, ir tai svarbu. Turime sukurti tokias sistemas, kurios būtų saugios.
Be abejo, reikia pasakyti, kad reakcija po įvykių Fukušimoje buvo šiek tiek perdėta. Kita vertus, tai tikrai natūralu. Prisimenu, kai nuskendo keltas „Estonia“, kai kurie žmonės teigė, kad reikia uždrausti visus laivus, nes keliauti laivu – pavojinga. Žinoma, žmonės gali taip galvoti. Tačiau neturime pamiršti, kad tik viena iš 54 branduolinių elektrinių neatitiko testavimo, kai buvo imituojamas cunamio ir žemės drebėjimo poveikis.
Tačiau vis tiek turime ramiai išnagrinėti faktus ir atsiminti, kad remiantis vienu atveju negalima daryti apibendrinimų. Tiesą sakant, kasmet 300 000 europiečių miršta nuo deginamo iškastinio kuro šalutinių medžiagų poveikio, todėl pirmiausia reikėtų spręsti šią problemą. Labai svarbu užtikrinti, kad branduolinės technologijos būtų saugios, ir žinau, kad ateityje Europoje taip pat saugiai statysime elektrines, ir būtent į tai reikia sutelkti dėmesį. Nėra jokios priežasties kelti nereikalingą tokio masto paniką.
Gay Mitchell (PPE). – Ponia pirmininke, galiu pažymėti, kad visą laiką susilaikiau nuo balsavimo dėl šios rezoliucijos. Ne todėl, kad man nerūpi šis klausimas, nes tikrai rūpi, bet suvokiu, kad šią temą reikia gvildenti detaliau, ir čia nėra greitų atsakymų.
Gyvenu Airijoje, atstovauju Dublinui, kuris yra rytinėje Airijos pakrantėje. Vakarinėje Didžiosios Britanijos pakrantėje yra penkios veikiančios branduolinės elektrinės; neprieštarauju šių elektrinių veiklai. Tačiau manau, kad vertinant branduolinį saugumą ir geros kaimynystės interesus reikėtų turėti tam tikrą bendrą britų ir airių – t. y. šiaurės ir pietų airių – saugumo sistemą, susijusią su šių elektrinių darbu, kad būtume informuoti apie esamus pavojus, jei tokių kiltų. Be to, avarijos atveju galėtume dalyvauti evakuacijoje, kurios gali prireikti Velso ar Anglijos žmonėms, ir galėtume elgtis kaip geri kaimynai.
Tose valstybėse narėse, kuriose kaimyninė valstybė narė turi tokio tipo įrenginius, reikia gero kaimyniško bendradarbiavimo. Būtent todėl norėjau pateikti šį paaiškinimą.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos RC-B7-0249/2011 (Padėtis Sirijoje, Bahreine ir Jemene)
Mitro Repo (S&D). – (FI) Ponia pirmininke, Sirijos, Bahreino ir Jemeno žmonės stengėsi kovoti už žmogaus orumą, skaidrumą, pagrindines teises ir teisę į demokratiją.
Europos Sąjunga parodė norą ir sugebėjimą ginti Libijos civilius gyventojus ir remti demokratinę revoliuciją. Privalome vengti dvigubų standartų ir parodyti, kad Europos Sąjungos užsienio politiką vykdysime vadovaudamiesi savo vertybėmis.
Padėtis Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose nuolat kinta, tai suteiks galimybę pamatyti, kaip veikia naujoji Europos išorės veiksmų tarnyba. Gyvybingai Aktyviai ir sąžiningai visuomenei reikalinga nuoširdi pilietinės visuomenės ir politinius sprendimus priimančių asmenų diskusija ir sąveika. Reikia įsiklausyti į žmonių nuomones – būtent tai ir norime priminti Sirijoje, Bahreine ir Jemene. Mes nekurstome revoliucijos.
Žmonių pasitenkinimas, saugumas ir gerovė yra teisingumą gerbiančios valstybės prioritetai. Šia rezoliucija parodome, kad Europa vykdydama savo užsienio politiką gina vertybes, dėl kurių ji ir buvo sukurta.
Paul Murphy (GUE/NGL). – Ponia pirmininke, susilaikiau balsuojant dėl padėties Sirijoje, Bahreine ir Jemene. Revoliuciniai judėjimai, kurie kilo Tunise, visoje Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose įkvėpė ir paskatino milijonus žmonių pradėti piliečių sukilimą prieš brutalius režimus, kurių diktatoriai ištisus dešimtmečius valdė šias šalis.
Šiais sukilimais dar kartą įrodyta, kad darbo klasė ir varguomenė gali sukilti ir nugalėti savo engėjus. Smerkiu ES ir kitų Vakarų valstybių lyderių, kurie dabar smerkia brutalias diktatorių naudojamas represijas, nors dar neseniai rėmė ir gelbėjo jų režimus, veidmainiškumą.
Dabar labai svarbu, kad šios minios susivienytų atsižvelgiant į etnines grupes ir religines pažiūras ir pašalintų korumpuotą elitą bei sukurtų išties demokratines visuomenes, kuriose galėtų gauti tinkamą darbą, tinkamą išsilavinimą ir galėtų išsivaduoti iš skurdo. Kad tai pasiektų, darbo klasė ir varguomenė turi perimti regiono ekonomikos ir turtų valdymą ir panaudoti juos daugumos interesams.
Adam Bielan (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, neseniai matėme masines demonstracijas tokiose šalyse kaip Sirija, Bahreinas ir Jemenas. Protestuotojai reikalauja demokratijos visuomeniniame gyvenime, diktatorių atsistatydinimo ir, ypač Sirijoje, nepaprastosios padėties atšaukimo. Tačiau šių valstybių valdžios institucijos prieš demonstrantus naudoja žiaurią jėgą, dėl to jau žuvo daug žmonių. Ypač nerimą kelia tai, kad grėsmė kyla visam regionui. Jėgos panaudojimas prieš savo šalies piliečius prieštarauja bet kokioms teisės normoms. Kovinės ginkluotės naudojimas yra nepateisinamas, todėl jį būtina kategoriškai pasmerkti. Raginu šių šalių vyriausybes nutraukti represijas žmogaus teisių, įskaitant teisę taikiai protestuoti ir teisę į žodžio laisvę, labui. Visas Europos institucijas ir susijusias tarptautines organizacijas raginu naudoti diplomatines priemones demonstrantams ginti. Tikiuosi, kad šiandien patvirtindami rezoliuciją taip pat prisidedame prie pagrindinių žmogaus teisių saugojimo šiose šalyse.
Hannu Takkula (ALDE). – (FI) Ponia pirmininke, Europos Sąjunga tikrai žino, kad vykdydama savo politiką ji turi laikytis savo pagrindinių vertybių. Žmogaus teisės yra viena iš pagrindinių sričių; šias vertybes reikia taikyti ir Vidurio Rytuose. Mes išties turime pristatyti idėją ir supratimą, kas yra žmogaus teisės. Tai nėra paprasta, nes Vidurio Rytų kultūra remiasi kitomis vertybėmis. Europoje mes užaugome remdamiesi judaizmo ir krikščioniškomis vertybėmis, o jų pasaulis laikosi Islamo idėjų. Abiejuose šiuose pasauliuose žmonės vertinami skirtingai, skirtingas yra žmogaus suvokimas.
Bet kokiu atveju nepaprastosios padėties įstatymas Sirijoje galioja jau nuo 1963 m. Juo vadovaujantis, žmones be teismo galima bausti mirties bausme. Šiuo sukilimu mums Europoje parodoma, kad turime atmerkti akis ir pamatyti, kad vienintelė sėkminga valstybė Vidurio Rytuose yra Izraelis, kuriame egzistuoja žmogaus teisės, nuomonės laisvė ir demokratija.
Turėtume daryti didesnę tokio pobūdžio įtaką Sirijai, Bahreinui ir Jemenui, kad šios valstybės galbūt irgi priimtų visiems galiojančias žmogaus teises ir, dar daugiau, moterų ir vaikų teises, taip galbūt žengdamos demokratijos link. Tačiau nesu naivus ir žinau, kad islamo pasaulyje sunku puoselėti šias vertybes. Vis dėlto kaip europiečiai turėtume stengtis jas skleisti ir remti.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0226/2011 (2010 m. Islandijos pažangos ataskaita)
Paul Murphy (GUE/NGL). – Ponia pirmininke, susilaikiau balsuojant dėl 2010 m. Islandijos ataskaitos. Dėl finansų ir ekonomikos krizės penktoji pagal turtingumą pasaulio valstybė Islandija tapo krizės nualinta valstybe, kurioje žlugo bankų sistema, 40 proc. namų ūkių negalėjo apmokėti savo sąskaitų, o pensininkai prarado viso gyvenimo santaupas.
Praeitais metais referendume 93 proc. Islandijos gyventojų atmetė pasiūlymą Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų vyriausybėms sumokėti daugiau kaip 3,5 mlrd. EUR. Nors yra tam tikrų pakeitimų, iš esmės dėl to paties pasiūlymo jie bus verčiami balsuoti balandžio 9 d. Islandijos gyventojai neturėtų leistis įbauginami ir sutikti su šiuo pasiūlymu – jį reikėtų atmesti. Ne Islandijos žmonės turi mokėti už šią krizę. Darbininkai, pensininkai ir neturtingi žmonės nesukėlė šios krizės ir neturi už ją mokėti nei Islandijoje, nei Graikijoje, nei Portugalijoje, nei Ispanijoje, nei Airijoje, nei kur nors kitur. Mokėti turi tarptautiniai spekuliаntai, kurie gerai pasipelnė iš finansų rinkų reguliavimo panaikinimo.
Peter Jahr (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, visada džiaugiuosi, kai prie Europos Sąjungos prisijungia naujų narių, todėl balsavau už šį pasiūlymą. Vis dėlto norėčiau, kad stojimo derybose visi klausimai būtų aiškiai iškelti ir aptarti bei išspręsti iš anksto. Dėl perdėto draugiškumo neišspręstos problemos niekur nedingsta. Dažnai sunkiau ir ilgiau užtrunka jas spręsti vėliau, ir galiausiai abi pusės lieka nusivylusios. Leiskite pakartoti: visada džiaugiuosi, kai prie ES prisijungia nauja narė, bet kiekviena narė turi ne tik teises, bet ir pareigas.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0225/2011 (Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pažangos ataskaita)
Mitro Repo (S&D). – (FI) Ponia pirmininke, atsiprašau už incidentą prieš balsavimą. Buvote visiškai teisi.
Europos Sąjunga pažadėjo Balkanų šalims plėtros galimybę. Manau, tai vienintelė taikos garantija šiose šalyse, kaip sakė ir Martti Ahtisaari.
Antrus metus iš eilės Komisija rekomenduoja pradėti derybas dėl Makedonijos narystės. Europos Sąjunga negali veikti remdamasi nesutarimu dėl Makedonijos pavadinimo jos priėmimo procese. Žinoma, oficialūs narystės reikalavimai turi būti įvykdyti, o reformos įgyvendintos.
Ginčas dėl Makedonijos pavadinimo būtų ne pirmas atvejis, kai naujoji valstybė narė su savimi atsineša neišsprendžiamų problemų. Pažvelkime į savo padėtį. Kodėl su Makedonija turėtume elgtis kitaip? Visų pirma Makedonijos pažanga priklauso nuo jos pačios, bet ES turėtų neužverti jai durų dėl politinių priežasčių, pvz., dėl su jos pavadinimu susijusio ginčo.
Martin Kastler (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, aš taip pat balsavau už šį pranešimą ir šią rezoliuciją Makedonijos naudai. Vis dėlto, būnant sąžiningiems, reikia paminėti dar vieną dalyką. Negalime pasakyti žmonėms ir etninėms grupėms kitose šalyse, kad jie pakeistų savo kalbos pavadinimą, nes kitoms valstybėms nepatinka, kad ji taip vadinama. Tai nustatyta tarptautinėje teisėje, kaip europiečiai privalome užtikrinti sąžiningą požiūrį šiuo klausimu.
Todėl labai pasipiktinau, kad buvo patvirtintas pakeitimas, kuriam nepritariau ir balsavau prieš ir kuriame teigiama, kad makedoniečiams neturėtų būti leidžiama vadintis makedoniečiais. Makedonija turi didelių perspektyvių Europoje daugiausia dėl to, kad ji turi puikių ekonominių perspektyvų Balkanuose, savitų sunkumų turinčiame regione, jos ekonomika klesti ir ji vykdo derybas su élan, o tai labai gerai.
Atsižvelgdamas į šį teigiamą požiūrį norėčiau padėkoti visiems Parlamento nariams, kurie balsavo už šią rezoliuciją, bei visiems su Parlamentu dirbusiems Europos Parlamento delegacijos nariams. Turėtume nustatyti aiškias perspektyvas tiems žmonėms, kurie nori tapti Europos dalimi. Dirbkime kartu siekdami šio tikslo.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos RC-B7-0256/2011 (Padėtis Dramblio Kaulo Krante)
Adam Bielan (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, žiauri, jau kelis mėnesius nesiliaujanti kadenciją baigiančio ir naujai išrinkto Dramblio Kaulo Kranto prezidentų kova dėl valdžios pažeidžia visus modernaus pasaulio veikimo principus. Kruvinose kovose žuvo keli šimtai šios šalies gyventojų. Daugiau nei milijonas Dramblio Kaulo Kranto gyventojų paliko savo namus, daugelis pabėgėlių vis dar ieško prieglobsčio kaimyninėse šalyse. Reikėtų dėti visas pastangas, kad kaltieji atsidurtų teisme. Visų svarbiausia, kad būtų ištirta, ar nebuvo vykdomas genocidas ir nusikaltimai žmoniškumui. Taip pat būtina visiškai užtikrinti tvarką ir piliečių saugumą, užbaigiant įvairiausio pobūdžio smurtą. Negalima leisti, kad būtų bauginami vietos gyventojai ir užsienio stebėtojai. Demokratinių rinkimų rezultatų turi būti besąlygiškai laikomasi. Todėl reikėtų pasmerkti buvusio prezidento, kuris prieštarauja tautos valiai, veiksmus. Atitinkamos tarptautinės institucijos turi priimti sprendimą dėl valdžios uzurpavimo, smurto kurstymo ir žmogaus teisių pažeidimo.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0198/2011 (Europos kaimynystės politikos peržiūros rytų aspektas)
Ville Itälä (PPE). – Ponia pirmininke, noriai balsavau už šią rezoliuciją. Ypač, manau, labai svarbu priimti aiškią ir tvirtą poziciją dėl Baltarusijos, kurios veiksmai Europai nepriimtini. Turime įgyvendinti tokias priemones, kuriomis Baltarusijai būtų suteikiama galimybė rasti kelią į demokratiją.
Vis dėlto, ypač dėl balsavimo, norėčiau apsvarstyti 10 punkto 1 pakeitimą, kurį pasiūlė Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija, kuriame jie pareiškė, kad ES valstybės partnerės turi ilgalaikę galimybę įstoti į ES. Balsavau prieš šį pakeitimą, nes nemanau, kad tai turėtų vykti automatiškai ar kad mums derėtų vadovautis idėja, kad bet kuri valstybė gali tapti ES nare, jei tik ji yra ES partnerė. Žinome, ką visuomenė mano apie neapgalvotą plėtrą, todėl tokio pobūdžio pasiūlymams nereikėtų pritarti. Taigi balsavau prieš.
Adam Bielan (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, Europos kaimynystės politikos Rytų aspektas yra strateginė Europos Sąjungos tarptautinių santykių dalis. Tolesnė plėtra vyks šia kryptimi. Todėl būtina didinti išlaidas, kad būtų plėtojamos šių valstybių demokratinės struktūros. Parama tokioms iniciatyvoms kaip „Bielsat“ nebuvo nereikšminga žiniasklaidos Baltarusijoje nepriklausomumui, kaip ir paramos valstybės valdomai žiniasklaidai panaikinimas. Taip pat raginčiau naudojant partnerystės programas šiose šalyse aktyviai remti vietos demokratines valdžios institucijas. Asociacijos sutartys ir toliau lieka svarbi priemonė skatinant reformas, ir kuo daugiau finansavimo ir techninės paramos šiomis sutartimis suteikiama, tuo būna geresni rezultatai. Intelektualinės bazės plėtimui per stipendijų programas taip pat reikia papildomų lėšų. Raginu didinti finansavimą, skirtą žmogaus teisėms ir pilietinių visuomenių plėtrai remti. Didėjanti socialinė integracija padės daryti įtaką socialiniams ir politiniams pokyčiams ir bus gyvybiškai svarbi ateityje. Todėl pritariu šiai rezoliucijai.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0199/2011 (Europos kaimynystės politikos peržiūros pietų aspektas)
Cristiana Muscardini (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pasiūlyme dėl rezoliucijos yra 21 nuoroda į dokumentus, 21 aiškinamoji pastaba ir 63 punktai, kuriuose apibendrinami Parlamento pageidavimai, iš viso – 105 punktai. Atrodo, tai gerokai per daug, kad būtų veiksminga. Tačiau šiuo klausimu nėra pasiūlymo, kaip tarptautinės prekybos plėtra padėtų pasiekti stabilumą, o kartu ir taiką bei ramybę pietinėse Viduržemio jūros srityse.
Tarptautinė prekyba tapo tam tikra nauja užsienio politika ir galėtų padėti kurti geresnes gyvenimo sąlygas visame regione. Europos Sąjunga negali aplaidžiai žiūrėti į nieką, kas galėtų prisidėti prie tinkamų prekybos santykių plėtros, skatinant gamybą įvairiose pramonės šakose. Bet kokia pažanga šioje srityje padėtų skatinti demokratiją ir žmogaus teises, kad būtų apsaugotas moterų orumas, didinamas saugumas, stabilumas, gerovė ir sąžiningas pajamų ir turto pasidalijimas bei suteikiama galimybė išvengti tragedijos, kai tūkstančiai žmonių gelbstisi nuo bado ir praradę bet kokią viltį emigruoja.
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Palankiai vertinu šį pranešimą, kuriuo siekiama pakeisti Direktyvą 2000/75/EB. Ir Taryba, ir Parlamentas sutinka pakeisti teisinį pagrindą, nes Komisijos pasiūlymas buvo pateiktas prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai. Mano nuomone, šie pakeitimai pateisinami dėl ligos plitimo ir todėl, kad remiantis mokslo atradimais sukurta vakcina nekelia tokio pavojaus, kokį kėlė ankstesnės vakcinos.
Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau už J. Wojciechowski pranešimą, kuriame keliais įdomiais Komisijos teksto pakeitimais siekiama atnaujinti teisės aktą, kuris jau neatitinka kontingento poreikių, ir suteikti jam daugiau lankstumo. Tai padėtų valstybėms narėms veiksmingiau naudoti skiepijimą nuo mėlynojo liežuvio ligos ir taip sumažinti šios ligos plitimą žemės ūkio sektoriuje.
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Esu patenkintas šioje direktyvoje nustatytais pakeitimais, dėl kurių su skiepijimu susijusios taisyklės tampa lankstesnės. Naujomis technologijomis galima pagaminti inaktyvintas vakcinas nuo mėlynojo liežuvio ligos, kurios nekelia jokio pavojaus neskiepytiems gyvūnams. Dabar vyrauja nuomonė, kad skiepijimas inaktyvintomis vakcinomis yra geriausias būdas mėlynojo liežuvio ligai kontroliuoti ir neleisti klinikinei ligai plisti ES. Dėl plataus šių vakcinų naudojimo per 2008 ir 2009 m. skiepijimo kampaniją stipriai pagerėjo bendra sveikatos būklė. Norėčiau paraginti pakeisti dabartines skiepijimo taisykles, kurios nustatytos Direktyvoje 2000/75/EB, kad būtų atsižvelgta į naujausią technologinę vakcinų gamybos pažangą ir būtų užtikrinta geresnė mėlynojo liežuvio viruso plitimo kontrolė bei sumažinti sunkumai, kuriuos dėl šios ligos tenka patirti žemės ūkio sektoriui.
Diane Dodds (NI), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Vis dėlto, nors ir manau, kad kompetentinga valdžios institucija, t. y. valstybė narė, galėtų skiepyti nuo mėlynojo liežuvio ligos, nepritariu, kad į teisės aktus būtų įtrauktas reikalavimas pateikti lenteles dėl šio reikalavimo perkėlimo į nacionalinę teisę.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Praeityje nuo mėlynojo liežuvio ligos buvo skiepijama naudojant gyvas susilpnintas vakcinas, todėl reikėjo nemažai apribojimų, kad šis virusas nepaplistų tarp neskiepytų gyvūnų. Tačiau technologine pažanga suteikta galimybė sukurti naujas inaktyvintas vakcinas. Kitaip nei gyvas susilpnintas vakcinas, šias vakcinas galima naudoti saugiai ir be apribojimų, nes jos nekelia pavojaus perduoti aktyvų virusą. Žinant rimtus padarinius, kuriuos mėlynojo liežuvio liga kelia gyvulininkystės ūkiams, reikia imtis visų priemonių skiepijimui palengvinti ir jo veiksmingumui padidinti, kad ūkininkai neprarastų gyvulių ir kad galiausiai būtų užtikrintas mūsų maisto saugumas.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Mėlynojo liežuvio liga daugiausia paveikia atrajotojus pvz., avis, ožkas ir karves; jeigu šiai ligai susidaro palankios aplinkos ir klimato sąlygos, ypač vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje, gali kilti epidemija. Nors nėra faktų, kad šia liga būtų užsikrėtę žmonės, būtina šią ligą atpažinti ir imtis priemonių jai išnaikinti. ES lygmeniu ši liga visų pirma buvo pastebėta Pietuose, vėliau centrinėje ir šiaurinėje Europos dalyse. Dėl bendrai ES finansuojamų iš eilės vykdomų skiepijimo kampanijų tam tikrų vakcinų naudojimas gali ne išnaikinti ligą, o ir toliau sudaryti sąlygas jai plisti. Todėl buvo sukurta tokia vakcina, kuria užtikrinama šios ligos kontrolė ir prevencija ES, bet jos naudojimas pagal dabartines taisykles yra apribotas. Todėl reikia pakeisti dabartinę direktyvą. Atsižvelgdamas į tai, kad Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/75/EB pakeitimas atitinka Gyvūnų sveikatos strategiją (2007–2013) ir jame užsimenama apie lankstesnį požiūrį skiepijimo sistemoje, taip padedant geriau kontroliuoti pagrindines gyvūnų ligas, balsuoju už.
João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiuo pranešimu siekiama atnaujinti Direktyvą 2000/75/EB, kurioje pateikiamos tam tikros nuostatos dėl priemonių, skirtų kovai su mėlynojo liežuvio liga ir jos išnaikinimui. Per pastaruosius metus pasiekta pažanga gyvūnų skiepijimo srityje. Vadinamosios gyvos susilpnintos vakcinos jau nebekelia pavojaus, dabar galima naudoti naujas inaktyvintas vakcinas. Šios inaktyvintos vakcinos, kitaip nei gyvos susilpnintos vakcinos, nesukelia nepageidaujamo vakcinoje esančio viruso išplitimo pavojaus ir jas galima saugiai naudoti už sričių, kuriose taikomi apribojimai. Tai ir pažymima pranešime.
Manome, kad didesnis lankstumas mėlynojo liežuvio ligos vakcinų atžvilgiu, atsižvelgiant į technologinę pažangą kuriant vakcinas, suteiks galimybę geriau kontroliuoti ligą ir sumažins sunkumus, kuriuos ši liga kelią žemės ūkio sektoriui. Taip pat manome, kad šios direktyvos pakeitimus būtina įgyvendinti kuo skubiau, nes tai būtų naudinga žemės ūkio sektoriui.
Juozas Imbrasas (EFD), raštu. − Balsavau už šį pranešimą, nes mėlynojo liežuvio liga serga atrajotojai (pvz., galvijai, avys ir ožkos). Nuo XXI a. pradžios daugelyje valstybių narių, įskaitant centrinės ir šiaurės Europos valstybes, kilo keletas epidemijos protrūkių, atnešusių didelių nuostolių dėl gyvūnų sergamumo, mirtingumo ir sutrikusios prekybos gyvais gyvūnais. Iki šiol mėlynojo liežuvio ligos kontrolės ir likvidavimo reikalavimai rėmėsi „gyvų susilpnintų vakcinų“ taikymo praktika, nes tai buvo vienintelės turimos vakcinos. Galima nepageidautina šių vakcinų naudojimo pasekmė – jose esantis virusas gali išplisti tarp nevakcinuotų gyvūnų. Per pastaruosius kelerius metus buvo sukurtos naujos inaktyvuotos vakcinos. Priešingai nei „gyvos susilpnintos vakcinos“ atveju, naudojant šias išaktyvintas vakcinas nekyla nepageidautinas pavojus, kad jose esantis virusas išplis, todėl jas galima sėkmingai naudoti teritorijose, kuriose neribojamas gyvūnų judėjimas. Priėmus šį pasiūlymą būtų panaikinti kai kurie apribojimai, kurie, atsižvelgiant į pastaruosius pokyčius, tapo nereikalingi. Pagal naująsias taisykles valstybės narės galėtų veiksmingiau taikyti vakcinavimą ir kontroliuoti mėlynojo liežuvio ligos prasiveržimo atvejus, taip pat sumažinti naštą, kurią žemės ūkiui sukelia ši liga.
Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Dėl techninių naujovių rinkoje pasirodė naujesnės vakcinos nuo mėlynojo liežuvio ligos, kurių dar nebuvo, kai Komisija rengė šią direktyvą. Todėl pritariu pranešėjo nuomonei, jog reikėtų atnaujinti reglamentus dėl skiepijimo, kad gyvulių augintojams būtų lengviau auginti sveikus gyvulius. Sukūrus lankstesnius reglamentus ir juos liberalizavus, gyvulių auginimas taptų veiksmingesnis ir, visų svarbiausia, jie būtų veiksmingiau saugomi nuo nepageidaujamų ir pavojingų ligų. Taip pat visiškai pritariu šiai iniciatyvai dėl jos pobūdžio, nes norėdami, kad teisinė sistema būtų kuo veiksmingesnė, turėtume kuo labiau didinti jos paprastumą ir lankstumą, o minėtas pranešimas atitinka šį tikslą.
Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Mėlynojo liežuvio liga yra siaubinga gyvulių epidemija, kelianti pavojų atrajojantiems gyvuliams ir daranti didžiulę žalą visam gyvulininkystės sektoriui. Dėl sustojusios prekybos patiriama ekonominė žala ir nuostoliai, kurie smarkiai kenkia žemės ūkio sektoriui. Austrijoje, kur gyvulių auginimas turi senas tradicijas, daugelio ūkininkų pragyvenimo šaltiniui taip pat iškilo grėsmė. Dabar svarbu įgyvendinti palaikymo priemones ir peržiūrėti senus reglamentus, kol neprasidėjo naujas epidemijos proveržis. Galiojančios skiepijimo taisyklės turi būti priderintos prie technologijų raidos, kad galėtume veiksmingiau kovoti su mėlynojo liežuvio liga ir sumažinti naštą ūkininkams. Palankiai vertinu greitus veiksmus ES lygmeniu ir pritariu greitam šios direktyvos įgyvendinimui. Kaip žemdirbių bendruomenės atstovė gerai žinau, kaip svarbu atsižvelgti į kasmetinį ciklą. Greitai priėmę sprendimą jau rudenį galėsime vadovautis praktišku ir vieningu sprendimu, kuriuo suinteresuotos valstybės narės ir visų pirma auginantieji gyvulius.
Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Mėlynojo liežuvio liga serga atrajojantys gyvuliai. Nuo XXI a. pradžios buvo prarasta daug šia liga susirgusių gyvulių. Europa bandė šią problemą spręsti Tarybos direktyva 2000/75/EB, kurios nuostatomis reglamentuojamas gyvų susilpnintų vakcinų naudojimas, kad būtų veiksmingai kovojama su šio reiškinio padariniais. Naudotos vakcinos, t. y. tos, kurioms buvo taikoma minėta direktyva, kėlė pavojų perduoti virusą neskiepytiems gyvuliams, todėl vakcinavimas buvo leidžiamas tik specialiai skirtose zonose. Tačiau naujosios vakcinos yra kitokios nei tos, kurios buvo rinkoje, kai buvo pristatyta Tarybos direktyva 2000/75/EB, jos yra inaktyvintos vakcinos ir nekelia tokio pavojaus. Balsavau už šį pranešimą, nes pagal naująsias nuostatas valstybės narės galės kontroliuoti šį reiškinį ir taip sumažinti neigiamą šios ligos poveikį daugybei gyvulius Europoje auginančių ūkininkų. Tikiuosi, kad taip bus galima kuo greičiau per artimiausius keletą mėnesių priimti skubias priemones.
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją. Pritariu Komisijos pasiūlymo esmei. Siūlyčiau sušvelninti keletą apribojimų, kurie tapo nebereikalingi dėl naujausių vakcinos gamybos patobulinimų. Pagal naująsias taisykles valstybės narės galėtų veiksmingiau naudoti skiepijimą kaip priemonę mėlynojo liežuvio ligai kontroliuoti ir taip sumažinti sunkumus, kuriuos žemės ūkio sektoriui kelia ši liga.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Nuo mėlynojo liežuvio ligos buvo skiepijama naudojant gyvas susilpnintas vakcinas, todėl reikėjo nemažai apribojimų, kad šis virusas neplistų tarp neskiepytų gyvūnų. Tačiau dėl naujausios technologijų pažangos buvo atrastos naujos vakcinos be gyvo viruso. Naująsias vakcinas galima naudoti saugiau ir be apribojimų, nes nekyla pavojus perduoti aktyvų virusą. Žinant, kokius sunkius padarinius mėlynojo liežuvio liga sukelia gyvulininkystės ūkiams, turėtų būti taikomos visos priemonės, kuriomis būtų palengvinta gera skiepijimo praktika, kad ūkininkai neprarastų gyvulių, nes dėl tokių praradimų ūkiai dažnai žlunga.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Dėl gyvulių epidemijų ūkininkai vis dar gali netekti savo pragyvenimo šaltinio. Viena iš tokių yra mėlynojo liežuvio liga, kurios epidemijos nuo 2000 m. ne kartą pasikartojo Šiaurės Europoje ir kuri gali padaryti ypač didelę žalą. Galvijai ir avys ypač stipriai nukenčia nuo šios ligos, kurią sukelia uodų, tam tikros mašalų rūšies, pernešamas virusas. Ši liga pasireiškia ir ožkoms, bet ligos eiga joms ne tokia pavojinga kaip kitų rūšių atveju. Pirmą kartą nuo šios ligos leista skiepyti 2000 m., bet skiepyti buvo galima tik laikantis griežtų taisyklių, nes vakcinoje esančiu virusu galėjo užsikrėsti nepaskiepyti gyvuliai.
Tačiau dabar naudojamas naujas skiepijimo metodas, kuriuo nebekeliamas toks pavojus, todėl galima skiepijimą vykdyti lanksčiau. Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad teisinga ir būtina saugoti gyvulius nuo epideminių ligų. Siūlomas lankstumas suteiks galimybę ūkininkams apsaugoti savo gyvulius.
Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Kelerius metus kartojosi mėlynojo liežuvio ligos protrūkiai, ypač Šiaurės Europoje. Tai gyvulių epidemija, nuo kurios kenčia tokie atrajojantys gyvuliai kaip galvijai, avys ir ožkos. Padariniai sunkūs ir gyvuliams, ir ūkininkams. Balsavau už šį pranešimą, nes jame pritariama naujų vakcinų, kurios, kitaip nei seniau, nekelia jokio pavojaus sveikiems gyvuliams užsikrėsti vakcinoje esančiu virusu, įvedimui.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Komisijos pasiūlyme dėl skiepijimo nuo mėlynojo liežuvio ligos, kuris buvo patobulintas šiame pranešime, siekiama skiepijimo nuo mėlynojo liežuvio ligos taisykles padaryti lankstesnes, ypač leidžiant naudoti inaktyvintas vakcinas už zonų, kuriose ribojamas gyvulių judėjimas, ribų. Pagal naująsias taisykles valstybės narės galėtų veiksmingiau naudoti vakcinas mėlynojo liežuvio ligai kontroliuoti ir taip sumažinti sunkumus, kuriuos žemės ūkio sektoriui kelia ši liga. Iš tiesų nuo 2004 m. dėl priemonių, kuriomis buvo ribojamas judrumas ir galimybės parduoti, buvo stipriai apriboti susiję produktai ir taip apribotose zonose paveikti įprasti prekybos kanalai, dėl kurių gamintojams išaugo išlaidos. Todėl balsavau už šį pranešimą dėl skiepijimo nuo mėlynojo liežuvio ligos.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už. Mėlynojo liežuvio liga serga tokie atrajojantys gyvuliai kaip galvijai, avys ir ožkos. Nuo XXI a. pradžios daugelyje valstybių narių, įskaitant Vidurio ir Šiaurės Europą, kilo kelios šios ligos epidemijos, padariusios didelių nuostolių, susijusių su sergamumu, mirtingumu ir prekyba gyvuliais. 2000 m. Tarybos direktyvoje 2000/75/EB išdėstytos specifinės nuostatos dėl mėlynojo liežuvio ligos kontrolės ir išnaikinimo, įskaitant skiepijimo taisykles. Šios taisyklės buvo sukurtos gyvų susilpnintų vakcinų naudojimui, nes prieš dešimtmetį priimant šią direktyvą tai buvo vienintelės turimos vakcinos. Šios vakcinos galėjo lemti nepageidaujamą vakcinos viruso plitimą tarp neskiepytų gyvulių. Todėl Direktyvoje 2000/75/EB leidžiama skiepyti tik specialiai skirtose zonose, kuriose kilo liga ir kuriose apribotas gyvulių judėjimas. Tačiau pastaraisiais metais atsirado naujų inaktyvintų vakcinų. Kitaip nei gyvos susilpnintos vakcinos, inaktyvintos vakcinos nekelia pavojaus, kad nepageidaujamai išplis vakcinoje esantis virusas, todėl jas galima sėkmingai naudoti ir ten, kur gyvulių judėjimas neapribotas.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Siekdami veiksmingiau kovoti su mėlynojo liežuvio liga ir sumažinti dėl jos žemės ūkio sektoriui kylančius sunkumus, turime atnaujinti dabar galiojančias skiepijimo taisykles. Pranešimu, dėl kurio šiandien balsavome, siekiama didesnio dabartinių taisyklių lankstumo, nes jau atsirado inaktyvintų vakcinų. Jas galima sėkmingai naudoti ir ten, kur gyvulių judėjimas yra neribojamas. Pasiūlymas atitinka naują Europos Sąjungos gyvūnų sveikatos strategiją (2007–2013 m.) „Prevencija geriau už gydymą“, nes apima ir lankstesnį požiūrį į skiepijimą, ir dabartinių priemonių, skirtų kovai su pagrindinėmis gyvūnų ligomis, tobulinimą.
Brian Simpson (S&D), raštu. – EPLP visiškai pritaria pranešimui, kuriuo siekiama pakeisti Direktyvą 2000/75/EB, kad inaktyvintas vakcinas nuo mėlynojo liežuvio ligos būtų leidžiama naudoti už zonų, kuriose ribojamas gyvulių judėjimas, ribų. Naujajame teisės akte pirmą kartą kalbama apie naujos mėlynojo liežuvio vakcinos, kurią kuriant jau įsigaliojus ankstesnėms taisyklėms pasinaudota mokslo atradimais, naudojimą. Naujoji vakcina bus inaktyvinta injekcija ir sumažins ūkininkų baimę, susijusią su tradicinėmis gyvomis susilpnintomis vakcinomis. EPLP džiaugiasi, kad ES įvedė šį naują teisės aktą, kuris išties bus naudingas Jungtinės Karalystės ūkininkams. Šiuo teisės aktu nuraminami ūkininkai, kurie artėjant šiltesniems orams nerimauja dėl mirtinos ligos ir esamų vakcinų. Dabar ūkininkai galės pasinaudoti nauja ir saugesne vakcina bei labiau valdyti savo pačių skiepijimo programas. Ūkininkai iki šiol būtų neturėję teisės skiepyti gyvulius, jei Jungtinė Karalystė būtų paskelbta kaip šalis, kurioje visiškai nėra mėlynojo liežuvio ligos. Bet pagal naują teisės aktą ūkininkai įgyja teisę ir toliau skiepyti siekdami saugumo ir taip gaudami naudos iš lengvesnio eksporto.
Catherine Stihler (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuriuo bus padedama ES kovoti su mėlynojo liežuvio liga.
Derek Vaughan (S&D), raštu. – Balsavau, kad būtų pakeistos taisyklės dėl skiepijimo nuo mėlynojo liežuvio ligos, būtų galima naudoti veiksmingesnes vakcinas, taip pat būtų sumažintas biurokratizmas ūkininkams. Naujasis teisės aktas turės tikros naudos ūkininkams visoje Europoje, ypač Velse. Jungtinė Karalystė įgaus šalies, kurioje nėra mėlynojo liežuvio ligos, statusą, bet ūkininkams vis tiek bus suteikta teisė skiepyti savo gyvulius nuo šios mirtinos ligos. Teisių suteikimas ūkininkams, kad jie galėtų patys spręsti dėl skiepijimo – sveikintinas paskatinimas Velso žemės ūkio pramonei, kuriuo užtikrinsime, kad gyvulius būtų galima eksportuoti be dabartinių apribojimų.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos RC-B7-0236/2011 (Ko galima pasimokyti apie branduolinį saugumą Europoje po branduolinės avarijos Japonijoje)
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Pritariu šiai rezoliucijai, nes pagrindinis jos tikslas – užtikrinti aukščiausią saugos lygį gyventojams po tokių nelaimių kaip neseniai įvykusi Japonijoje. Reikėtų labai atidžiai apsvarstyti saugaus energijos kaupimo techninius aspektus, nes tokia padėtis, kokią matome dabar, be materialinio poveikio, gali turėti dar sunkesnių padarinių žmonių sveikatai ir aplinkai.
Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau prieš rezoliuciją „Ko galima pasimokyti branduolinio saugumo Europoje klausimu po branduolinės avarijos Japonijoje“. Balsavau prieš visą rezoliuciją todėl, kad balsuojant dėl 5-osios rezoliucijos pastraipos EP dauguma pritarė jos antrajai daliai, kurioje raginama įgyvendinti moratoriumą atominės energetikos plėtrai ir naujų branduolinių elektrinių statybai Europos Sąjungoje.
Ši nuostata buvo priimta, nors mano frakcija – Europos liaudies partija (krikščionys demokratai) – balsavo prieš. Pralaimėjus balsavimą šiuo svarbiausiu klausimu, aš negalėjau balsuoti už visą rezoliuciją, todėl balsavau prieš. Priešingu atveju būčiau balsavusi prieš mano valstybės – Lietuvos – energetikos strategiją, kurios pagrindinis tikslas – energetinė nepriklausomybė. Lietuva jau kelerius metus rengiasi naujos branduolinės elektrinės statybai, jau kelerius metus vyksta parengiamieji darbai.
Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Fukušimos branduolinė nelaimė sukėlė ne vieną diskusiją Europos politiniame gyvenime. Pirmoji ES gauta pamoka iš Japonijos katastrofos yra ta, kad reikia imtis skubių veiksmų, kad saugos patikrinimai atominėse elektrinėse vykdant testavimus nepalankiausiomis sąlygomis būtų griežtinami. Kiekviena atominė elektrinė, nesvarbu, ar ji yra Europoje, ar už jos ribų, gali tapti naikinimo ginklu. Manau, niekas iš mūsų nenorėtų dar kartą pergyventi 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio katastrofos.
Antroji pamoka ta, kad mokslas ir technologijos visose srityse gali daryti milžinišką pažangą, bet visada reikia atsižvelgti į pagrindinį apribojimą, t. y. į gamtą ir jos nenuspėjamumą. Būtent dėl žmogui nepavaldžių įvykių turėtume įvairinti savo energijos išteklius ir panaudoti prieinamus atsinaujinančiuosius energijos išteklius.
Vis dėlto jei energijos šaltiniu būtų pasirinkta branduolinė energija, žmonės visų pirma turėtų būti informuoti apie tokio pasirinkimo kainą, pranašumus ir padarinius. Svarbu nepamiršti, kad tokiam technologijos pasirinkimui turi pritarti visuomenė ir kad žmonių nuomonę privalu išklausyti ir ją gerbti.
Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Balsavau prieš šį pranešimą dėl kelių jo trūkumų, pradedant nuo jame išsakyto požiūrio branduoliniu klausimu. Po Japonijos tragedijos nebegalima branduolinio ginčo spręsti vien tik saugos požiūriu. Pranešimo pavadinimas „Ko galima pasimokyti apie branduolinį saugumą Europoje po branduolinės avarijos Japonijoje“, bet negalima nieko svarbaus pasimokyti, nebent tik patvirtinti, kad praktiškai neįmanoma kontroliuoti didelės branduolinės avarijos pavojų ir padarinių. Rezoliucija tokia tema negali būti koncentruota į branduolinės saugos klausimą nekreipiant dėmesio į svarbiausią branduolinės saugos garantą, t. y. į branduolinės energijos atsisakymo strategiją.
Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Privalome reaguoti į branduolinę avariją Japonijoje. Tai nereiškia, kad turėtume daryti skubotas išvadas. Turime surengti ramias, objektyvias diskusijas dėl branduolinės energijos būklės Europoje ir dėl priemonių maksimaliai saugai užtikrinti. Todėl pritariu į bendrą rezoliuciją įtrauktam ketinimui priversti Europos atomines elektrines vykdyti išsamius testavimus nepalankiausiomis sąlygomis. Kalbant apie platesnį energijos išteklių Europoje klausimą, norėčiau jums priminti, kad turime nepamiršti tikslo iki 2020 m. 20 proc. sumažinti išmetamą CO2 kiekį bei saugoti ES energetinį nepriklausomumą.
Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − Balsavau už šią rezoliuciją, nors ir ne visi S&D frakcijos pakeitimai balsuojant buvo priimti. Rezoliucijos tekste buvo ypač svarbios nuostatos dėl planuojamų statyti atominių jėgainių Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje. Rezoliucijoje pažymima, kad minėtųjų statybų srityje esama didelių problemų, susijusių su branduolinio saugumo standartais ir su atitinkamų įsipareigojimų laikymusi pagal tarptautines konvencijas. Šios problemos yra aktualios ne tik Lietuvai, kuri tiesiogiai ribojasi su Baltarusija ir Kaliningrado regionu, bet ir visai Europai. Dokumente taip pat svarbūs pasiūlymai užtikrinti aukščiausių branduolinio saugumo reikalavimų laikymąsi bei atlikti išsamius testavimus jau ES veikiančiose atominėse jėgainėse, kad būtų galima įvertinti realią tokių jėgainių saugumo būklę.
Ivo Belet (PPE), raštu. – (NL) ES tinkamai reagavo į nelaimę Japonijoje: reagavome greitai ir be panikos. Mes greitai parengėme sąlygas išsamiam tyrimui, kurio priežiūrą turi vykdyti Europos institucijos. Svarbu, kad: 1) testavimus nepalankiausiomis sąlygomis vykdytų ekspertai; 2) dėl šių testavimų rezultatų būtų imtasi griežtų veiksmų. Tai reiškia, kad standartų neatitinkančios atominės elektrinės ir elektrinės, kurios ir toliau nepasieks reikiamo lygio, turės būti uždarytos. Akivaizdu, kad kitur Europoje už ES ribų esančios atominės elektrinės irgi turi būti nepriklausomai tikrinamos, prižiūrint Tarptautinei atominės energijos agentūrai. Bet kuri valstybė, kuri atsisakys prisijungti prie šių veiksmų, taps izoliuota tarptautiniu lygmeniu net ir tarptautinės prekybos atžvilgiu. Branduolinė energija buvo ir lieka pereinamoji technologija, kurios, deja, dar negalėsime atsisakyti ištisus dešimtmečius. Mums teks netgi skirti naujų investicijų, kad patenkintume savo energijos poreikius ir kartu konsoliduotume savo užmojus klimato kaitos atžvilgiu. Per tą laiką turime daryti viską, kad beveik visiškai sumažintume avarijų riziką.
Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Branduolinės energijos lobistų vis dar laukia puiki ateitis! Nėra prasmės analizuoti šios rezoliucijos kontekstą, nes viskas akivaizdu. Vis dėlto Europos Parlamentas dar neturi pozicijos branduolinės energijos klausimu. Išties gaila. Buvo pateikti keli aiškiai identifikuoti klausimai: naujų atominių elektrinių statybos moratoriumas, nepriklausomų testavimų nepalankiausiomis sąlygomis vykdymas, atsinaujinančiųjų energijos formų plėtojimas ir pastangos svarbiausioje energijos vartojimo efektyvumo srityje. Tačiau pradiniai geri bendros rezoliucijos ketinimai greitai išnyko: kadangi kiekviena Parlamento frakcija užėmė poziciją „prieš“ arba „už“, galiausiai tapo neįmanoma balsuoti už šį projektą, kuriuo neperteikiama jokia politinė žinia. Pasakysiu aiškiai: iš Europos Parlamento tikėjausi daug daugiau. Akivaizdu, kad branduolinės energijos lobistų dar laukia puiki ateitis ir kad daugelis Parlamento narių dar nesupranta visuomenės minčių ir jausmų šiuo klausimu.
Jan Březina (PPE), raštu. – (CS) Man neramu, kad Europos Parlamentas (EP) šiandien nesugebėjo patvirtinti kompromisinės rezoliucijos dėl branduolinės saugos Europoje po branduolinės avarijos Japonijoje. Mano nuomone, gėda, kad EP nesugeba pateikti visuomenei savo nuomonės dėl branduolinės energijos. Dėl šios vieningumo stokos gali būti, kad EP bus ignoruojamas būsimose Europos institucijų derybose dėl elektrinių testavimo nepalankiausiomis sąlygomis formos. Žalieji ir socialistai akivaizdžiai nesugebėjo susitaikyti su tuo, kad jų pasiūlymai sustabdyti branduolinės energijos naudojimą arba uždaryti iki 1980 m. pastatytas atomines elektrines nebuvo priimti.
Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Balsavau prieš šį bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos. Kompromisinė rezoliucija buvo gera pradžia, ir aš rėmiau pakeitimus, susijusius su kruopščiai suplanuotu ir parengtu laipsnišku branduolinės energijos atsisakymu, atsižvelgiant į kovą su pasauliniu atšilimu. Balsavau ir už pakeitimus, kuriais buvo raginama investuoti į mokslinius tyrimus ir naujoves, kad būtų galima taupyti energiją ir stipriai padidinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių kiekį. Tačiau balsavimo rezultatai (nenuoseklus balsavimas) privertė mane balsuoti prieš rezoliuciją su pakeitimais. Dabar būtina surengti išsamią diskusiją visais šiais klausimais ir energetinį perėjimą atlikti laikantis solidarumo principo, atsižvelgiant į padėtį visose valstybėse narėse.
Nessa Childers (S&D), raštu. – Esu nusivylusi balsavimu dėl šios rezoliucijos. Diskutuojame dėl to, ko pasimokėme branduolinės saugos Europoje klausimu po Japonijos krizės. Tačiau esu tvirtai įsitikinusi, kad nėra tokio dalyko kaip saugi branduolinė energija ir kad šiemet vykstantys testavimai nepalankiausiomis sąlygomis tik atitraukia dėmesį nuo tikros problemos – perėjimo prie Europos, kuri energijos gauna iš atsinaujinančiųjų išteklių. Remiantis naujausiais tyrimais, techniškai įmanoma iki 2050 m. 95 proc. energijos gauti iš tokių atsinaujinančiųjų energijos išteklių kaip vėjas, potvyniai, bangos, saulė ir biomasė. Turėdami šį tikslą galvoje ir dabar priimdami ilgalaikius sprendimus dėl energijos, turėtume ateityje visoje Europoje laipsniškai atsisakyti atominių elektrinių.
Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Apgailestauju, kad Parlamentas nieko nepasimokė iš to, kas nutiko Japonijoje. Tolesnis branduolinės energijos keliamo pavojaus neigimas nėra geriausias būdas tarnauti visuomenei. Parlamentas plenariniame posėdyje nesugebėjo patvirtinti rezoliucijos, galėjome stebėti negarbingą poelgį, kai frakcijos neutralizavo viena kitos veiksmus ir atmetė viena kitos pasiūlymus, nesugebėdamos priimti jokios bendros nuomonės. Reikėtų labiau vertinti tarpvalstybinį šių nelaimių pavojaus ir padarinių pobūdį ir žmonių saugą. Akivaizdžios išvados būtų branduolinio saugumo sustiprinimas, silpnųjų vietų išbandymas, ES branduolinės plėtros projektų įšaldymas ir veiksmingesnis investavimas į švarią energiją ir energijos taupymą. Užsimerkti ir nematyti to, kas įvyko Japonijoje, bei apsimesti, kad nieko neįvyko, yra nejautru ir pavojinga. Černobylis ir Fukušima tik sustiprino raginimus dėl didesnio skaidrumo ir daugiau informacijos apie riziką ir nelaimes.
Brian Crowley (ALDE), raštu. – Noriu pabrėžti, kad nedalyvavau balsavime dėl atskirų bendros rezoliucijos pastraipų ir jos pakeitimų. Nors nuosekliai prieštaravau branduolinei energijai, manau, šia diskusija pasinaudojo abiejų pusių priešingų nuomonių dėl branduolinės energijos šalininkai ir taip buvo užtikrinta, kad šiuo klausimu Parlamente nebūtų rastas bendras sutarimas. Manau, turime užtikrinti, jog būtų patikrintos visos elektrinės, kad būtų galima maksimaliai jas apsaugoti ir, visų svarbiausia, užtikrinti šalia gyvenančių gyventojų saugą ir saugumą. Žinoma, turime tvariais būdais užtikrinti energijos tiekimo saugumą ir turime galimybę apsvarstyti alternatyviuosius energijos išteklius, kuriuos galime naudoti ir kartu padėti aplinkai. Bet vis dėlto šie ideologiniai ginčai neturėtų nukreipti mūsų dėmesio nuo skubaus susirūpinimo pagalba Japonijos žmonėms visais įmanomais būdais padedant jiems atsigauti po šios nelaimės. Todėl susilaikiau per galutinį balsavimą.
Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) Labai apgailestauju, kad Japoniją sukrėtusi nelaimė buvo panaudota šališkiems tikslams. Europos Parlamentas praleido galimybę parodyti stiprų ženklą valstybėms narėms ir Europos Komisijai, kad būtų pagerinta Europos ir kaimyninių šalių atominių elektrinių sauga, ypač atliekant testavimus nepalankiausiomis sąlygomis. Tai turėtų būti šios dienos diskusijų esmė, kad visuomenės vardu galėtume užtikrinti, jog energijos rūšis, kuri vis dar yra pagrindinė energijos derinio dalis daugelyje Europos šalių – ir tokia dar tikrai išliks kelerius ateinančius metus, kol ją galės pakeisti tvarūs, atsinaujinantieji ir CO2 neišskiriantys energijos ištekliai, kurie patenkins visuomenės elektros poreikius – būtų kuo saugesnė.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Kovo 11 d. Japoniją sukrėtė milžiniškas žemės drebėjimas ir po jo kilęs cunamis, dėl kurių, Fukušimos atominėje elektrinėje kilus rimtiems struktūriniams pažeidimams, prasidėjo didžiausia branduolinė krizė šios šalies istorijoje, nuo tada šaliai gresia pavojus, kad gali kilti milžiniška branduolinė katastrofa. Šie įvykiai sukėlė daugybę reakcijų Europoje: Komisijos narys G. Oettinger paprašė sušaukti nepaprastąjį Tarptautinės atominės energijos agentūros posėdį, Vokietijos kanclerė nusprendė trims mėnesiams savo šalyje suspenduoti sprendimą pratęsti atominių elektrinių eksploatavimo laiką, o Austrijos aplinkos ministras N. Berlakivich pareikalavo, kad būtų testuojamos Europos elektrinės. Būtina pasimokyti iš Fukušimos nelaimės, ypač kai tai susiję su saugos taisyklėmis, kurios taikomos ES atominėms elektrinėms, kad būtų užtikrintas jų ir galiausiai Europos visuomenės saugumas. Visgi šią sunkią akimirką norėčiau pasinaudoti proga nelaimės Japonijoje paveiktiems žmonėms pareikšti savo nuoširdžią užuojautą ir solidarumą.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Dėl problemų Fukušimos atominėje elektrinėje į darbotvarkę buvo įtraukta diskusija dėl energijos, kuri gaunama branduolinės sintezės būdu, nes 30 proc. ES suvartojamos energijos yra gaunama būtent šiuo būdu, taip pat yra šalių, kurios šalies viduje pagamina 80 proc. tokios energijos, pvz., Prancūzija, ir šalių, kurios neturi atominių elektrinių, pvz., Portugalija ir Austrija. Todėl būtina, kad ES remtų programą, skirtą savų atominių elektrinių saugumui patikrinti, ypač atlikdama vadinamuosius testavimus nepalankiausiomis sąlygomis. Tokie vertinimai būtų pagrįsti griežto ir suderinto vertinimo modeliu, kuris apimtų visų tipų galimus pavojus tikru Europos lygmeniu, taip pat jie turėtų būti baigti iki šių metų pabaigos, vykdomi nepriklausomai ir koordinuotai ir turėtų apimti visas ES esančias ir planuojamas atomines elektrines. Šiuo metu branduolinė energija būtina norint Europai užtikrinti mažai anglies dvideginio išskiriančios energijos tiekimą. Tačiau turime siekti didesnio energijos vartojimo efektyvumo ir didinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą. Komisija ir valstybės narės turėtų investuoti į Europos energetikos modernizaciją ir plėtrą energetikos srityje bei į tinklų sujungimą, kad būtų užtikrintas patikimas energijos tiekimas.
João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šioje rezoliucijoje kalbama apie svarbius klausimus – atominių elektrinių saugos užtikrinimą ir avarijų rizikos prevenciją visais įmanomais būdais. Taip pat joje raginama, kad valstybės narės taikytų „moratoriumą dėl plėtros ir naujų branduolinių reaktorių eksploatavimo, nors tuo laikotarpiu, kurio metu vyksta ir yra vertinamas testavimas nepalankiausiomis sąlygomis“. Tačiau turime užtikrinti, kad Japonijoje įvykusi tragedija netaptų proga lobistams ar kad nebūtų tik taip, jog šiandien pasiekta pažanga būtų ateityje atšaukta. Šiuos įvykius reikia rimtai įvertinti, turime pasimokyti iš šios patirties, kad galėtume nustatyti silpnąsias konstrukcijų ir eksploatavimo vietas ir trūkumus, dėl kurių avarijos galėtų kilti kitose elektrinėse. Į šią patirtį taip pat reikia atsižvelgti galvojant apie būsimą energetikos plėtrą.
Valstybių narių specializuotų organizacijų ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertai taip pat turi dalyvauti vykdant šį vertinimą, išsaugodami savo pareigas, įgaliojimus, autonomiškumą ir nepriklausomumą. Rekomendacijas šiuo klausimu turėtų teikti ne kas kitas, o TATENA, kaip techninė, autonomiška ir nepriklausoma organizacija, gaunanti tinkamą ES paramą. Gaila, kad ši rezoliucija naudojama kaip pretekstas saugoti vadinamąją bendrą energetikos politiką ir jos siekius liberalizuoti energijos sektorių.
Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Tai nebuvo geriausias pasiūlymas dėl rezoliucijos. Todėl jis ir buvo atmestas, nors jame ir buvo teigiamų aspektų, dėl kurių mes susilaikėme.
Šioje rezoliucijoje kalbama apie svarbius klausimus – atominių elektrinių saugos užtikrinimą ir avarijų rizikos prevenciją visais įmanomais būdais. Taip pat joje raginama, kad valstybės narės taikytų „moratoriumą dėl plėtros ir naujų branduolinių reaktorių eksploatavimo, nors tuo laikotarpiu, kurio metu vyksta ir yra vertinamas testavimas nepalankiausiomis sąlygomis“.
Bet mes turime užtikrinti, kad Japonijoje įvykusi tragedija ekonominių interesų grupėms netaptų paskata, kuri padėtų atverti naujas galimybes, nepaisant visuomenės interesų ir saugos.
Vis dėlto svarbu nustatyti silpnąsias vietas ir trūkumus atsižvelgiant į konstrukcinį ir eksploatavimo aspektus, dėl kurių avarijos galėtų kilti kitose elektrinėse. Valstybių narių specializuotų organizacijų ir Tarptautinės atominės energijos agentūros ekspertai taip pat turėtų dalyvauti vykdant šį vertinimą, išsaugodami savo pareigas, įgaliojimus, autonomiškumą ir nepriklausomumą. Šias pamokas reikia rimtai įvertinti, o šios patirties analizės rezultatus įtraukti į būsimus energetikos planus. Mes nepritariame kišimuisi į valstybių narių ar trečiųjų šalių energetikos politiką: rekomendacijas šiuo klausimu turėtų teikti ne kas kitas, o tik TATENA, kaip techninė, autonomiška ir nepriklausoma organizacija, gaunanti tinkamą ES paramą.
Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Japonija susidūrė su didžiausia pokario nelaime. Šalies vadovai pragaištingą žemės drebėjimą kartu su milžiniškomis cunamio bangomis ir vėliau kilusia branduoline grėsme apibūdino kaip sunkiausią krizę nuo tada, kai JAV kariuomenė ant Hirosimos ir Nagasakio miestų numetė atomines bombas. Gamta padarė milžiniškų ir nepataisomų nuostolių, ypač kalbant apie žmonių gyvybę ir turtą. Tačiau padėtis Fukušimos atominėje elektrinėje vis dar išlieka grėsminga. Bandant išvengti panašių grėsmių ateityje būtų teisinga pagalvoti apie vadinamųjų testavimų nepalankiausiomis sąlygomis įvedimą ES valstybių narių atominėse elektrinėse. Jie turėtų parodyti, ar atominės elektrinės pajėgios atlaikyti panašias nelaimes. Panaši į Japonijos padėtis gali pasikartoti bet kurioje Europos šalyje. Todėl pageidautina atominėse elektrinėse taikyti griežtesnes saugos stebėjimo sistemas, sustiprinant jų silpnuosius aspektus ir panaikinant bet kokius trūkumus. Atskiros valstybės yra suinteresuotos, ir tai atitinka jų galimybes ieškoti branduolinės energetikos klausimo sprendimo – ar tobulinant saugą, ar visiškai nutraukiant atominių elektrinių eksploatavimą. Vis dėlto būtina bendradarbiauti Europos lygmeniu. Nors Europai ir negresia milžiniškos cunamio bangos, XXI a. kyla tokių grėsmių kaip teroristiniai išpuoliai, programišių įsibrovimas į atominių elektrinių sistemas ir t. t. Saugumo požiūriu kyla labai didelis klausimas, kiek atominės elektrinės yra atsparios tokiai galimai grėsmei.
Adam Gierek (S&D), raštu. – (PL) Nepritariau šiai rezoliucijai, nes visų pirma joje, be draudimų, apribojimų ir bendro pasibjaurėjimo branduoline technologija, nėra nieko teigiamo. Antra, joje apskritai nenurodomas joks susidariusios naujos energetikos politikos padėties sprendimas. Pvz., 19, 20 ir 21 punktuose galėjo būti pasiūlytos naujos idėjos ir kryptys dėl integruoto mąstymo apie energijos vartojimo efektyvumą, ypač efektyvumą, susijusį su energija iš pagrindinių šaltinių, kurių turime didžiausius rezervus, ypač iškastinio kuro. Trečia, joje pateiktiems radikaliems pasiūlymams reikia nacionalinio referendumo, kuris mano šalyje bus vykdomas kairiųjų partijų iniciatyva. Galbūt tokį referendumą reikėtų surengti ES lygmeniu. Ketvirta, mano šalis dėl netaikytų iki šiol galiojusių ES reglamentų buvo priversta stabdyti būtinas investicijas į anglimi kūrenamas elektrines, o dabar tie patys lobistai sako, kad turime stabdyti investicijas į branduolines technologijas. Tad kas lieka? Šioje rezoliucijoje nurodoma tik energija iš atsinaujinančiųjų išteklių. Mano šalyje bendra šių išteklių energija patenkintų 13 proc., daugiausiai 20 proc. būtiniausių poreikių. Galbūt Švedijoje padėtis kitokia, joje dideli hidroenergijos ištekliai, bet tik ne Lenkijoje. Atsižvelgiant į Fukušimos atvejį būtina peržiūrėti visą dabartinę Europos Sąjungos energetikos politiką.
Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Entuziazmas, su kuriuo tam tikros frakcijos po Fukušimos branduolinės avarijos puolė prisidengdamos šia nelaime pelnytis politinius taškus, yra nepriimtinas. Neprisimenu, kad komunistai būtų tokie aktyvūs po 1986 m. Černobylio nelaimės. Teisybė, kad nėra tokio dalyko kaip visiškas saugumas, kai kalbame apie branduolinę energiją. Nėra gyvenime tokio dalyko, kaip visiškas saugumas ir viskas. Turime dėti visas pastangas, kad tą riziką sumažintume. Tačiau šiandien neturime jokių patikimų alternatyvų. Valstybių narių vertimas skubiai atsisakyti šio energijos šaltinio, nutraukti naujų elektrinių statybas ir uždaryti kitas visiškai prieštarauja aiškiam iškastinio kuro atsisakymui, teisinantis, kad jo naudojimas prisidėtų prie pasaulinio atšilimo.
Branduolinė energija arba energija iš iškastinio kuro: galite labiau vertinti vieną arba kitą, bet negalite atsisakyti jų abiejų. Nei hidroelektrinių energija, nei šiandieniniai alternatyvieji energijos ištekliai negali patenkinti mūsų energijos poreikių. Tos valstybės, kurios nustojo naudoti branduolinę energiją – bet nepriekaištauja kitoms – išties labai džiaugiasi, kad jų kaimynės, iš kurių jos gauna energiją, nepriėmė tokio paties sprendimo kaip jos! Gana veidmainiauti.
Estelle Grelier (S&D), raštu. – (FR) Parlamento rezoliucijoje apie tai, ko galima pasimokyti iš Japonijos branduolinės avarijos, buvo keli labai teigiami dalykai, susiję su elektrinių sauga, pvz., rekomendacijos vykdyti testavimus nepalankiausiomis sąlygomis, kuriuos ES lygmeniu koordinuotai vykdytų nepriklausomos institucijos, dirbančios pagal griežčiausius standartus ir besilaikančios visiško skaidrumo. Be to, kaip ir visi Prancūzijos socialistų delegacijos atstovai, rėmiau pakeitimus, susijusius su kruopščiai suplanuotu ir parengtu laipsnišku branduolinės energijos atsisakymu, atsižvelgiant į kovą su pasauliniu atšilimu. Vykdant laipsnišką branduolinės energijos atsisakymą turės būti skiriamos didesnės investicijos į mokslo tyrimus ir naujoves, kad būtų sumažinta mūsų energetinė priklausomybė ir padidintas energijos rūšių iš atsinaujinančiųjų išteklių skaičius ES valstybių narių energijos šaltinių derinyje. Vis dėlto balsavau prieš šį pasiūlymą apskritai, nes jame tebuvo nenuoseklų pasiūlymą sudarantis požiūrių derinys. Po siaubingo įvykio Fukušimoje tokio svarbaus sektoriaus kaip branduolinė energija ateities klausimui reikia kur kas daugiau nei skubotai parengtos rezoliucijos. Dabar turėsime skirti laiko tiek, kiek reikia, ir surengti tikrai konstruktyvią diskusiją, kad išspręstume visus susijusius klausimus ir leistume kiekvienam išsakyti savo nuomonę.
Mathieu Grosch (PPE), raštu. – (DE) Šioje rezoliucijoje negali būti išsamiai išanalizuotas kiekvienas diskusijos dėl branduolinės energijos aspektas.
Vis dėlto esu įsitikinęs, kad privalome siekti laipsniškai atsisakyti šio energijos šaltinio ir daugiau naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos.
10 pakeitime taip pat siūloma, kad tuo atveju, kai atominės elektrinės statomos pasienio zonose, priimant sprendimus turėtų dalyvauti abiejų pasienio valstybių vietos ir regioninės institucijos.
Šiam pakeitimui nepritarta. Nors rezoliucijoje išties yra tam tikrų teigiamų aspektų, man svarbiausias buvo 10 pakeitimas. Todėl nusprendžiau neberemti šios rezoliucijos ir susilaikyti.
Françoise Grossetête (PPE), raštu. – (FR) Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas atmetė šią rezoliuciją.
Iš nelaimės Fukušimoje turėtume pasimokyti, kad reikia rekomenduoti įvesti testavimus nepalankiausiomis sąlygomis, įvesti naujus bendrus ES saugos standartus ir apsisaugoti nuo visų įmanomų nelaimių.
Vis dėlto nepriimtinas siūlymas įvesti moratoriumą naujoms atominėms elektrinėms, kol ES bus vykdomi testavimai nepalankiausiomis sąlygomis. Tai pakenktų saugesnių naujos kartos atominių elektrinių plėtrai.
Mes nesiekiame nustatyti, ar reikėtų abejoti šio energijos šaltinio pranašumais, taip pat neketiname nusileisti idealistinėms, tamsuoliškoms šį šaltinį norinčių uždrausti žmonių vertybėms.
Branduolinės energijos atsisakymas reiškia paramą stipriai aplinką teršiančioms, anglis deginančioms elektrinėms; tai reiškia priklausymą nuo naftos kompanijų, siejamų su nepastoviomis naftos kainomis ir didele susilpnėjusios ekonomikos rizika; taigi tai reiškia mūsų energetinio nepriklausomumo pabaigą.
Roberto Gualtieri (S&D), raštu. – (IT) Balsavau prieš šią bendrą rezoliuciją, nes Parlamentas atmetė du svarbius Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos pateiktus pakeitimus, dėl vidutinio ir ilgo laikotarpio strategijų, skirtų pažangiam branduolinės energijos atsisakymui, sukūrimo ir įpareigojančių atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslų apibrėžimo.
Parlamento balsavimu prieš visą rezoliuciją pabrėžiama, kad branduolinis klausimas nebėra vien tik klausimas dėl didesnės saugos. Dabar būtina pradėti rimtai galvoti apie energetikos problemą ir apie investicijas į atsinaujinančiuosius energijos išteklius. Tragiška Japonijos patirtis parodė, kad būtina išsamiai aptarti branduolinės energijos klausimą. Šiuo atžvilgiu Europos Parlamento balsavimas yra pirmasis žingsnis siekiant Europos ir tarptautiniu mastu pakeisti energetikos politikos pasirinkimo kryptį.
Carl Haglund, Marit Paulsen, Olle Schmidt ir Cecilia Wikström (ALDE), raštu. – (SV) Nelaimė Japonijoje sukėlė žmonių nerimą dėl branduolinės saugos. Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos rezoliucijoje pabrėžėme, jog norėtume, kad siūlomi testavimai nepalankiausiomis sąlygomis būtų privalomi valstybėms narėms ir kad šių testavimų įgyvendinimą būtų leidžiama valdyti nepriklausomiems ekspertams, taip pat kad šie testavimai vyktų skaidriai.
Balsuojant dėl bendros rezoliucijos susilaikėme, nes joje buvo ir pasiūlymas dėl moratoriumo naujų branduolinių reaktorių plėtrai, kol vykdomi testavimai nepalankiausiomis sąlygomis.
Bet kokios problemos visų pirma yra susijusios su senesniais reaktoriais, senesne technologija, o ne su naujais branduoliniais reaktoriais, kuriuose naudojamos naujos technologijos. Nenorime drausti plėtoti naujų technologijų, kurios padės ES siekti mažinti išmetamo anglies dvideginio kiekį.
Nepritariame bendram branduolinės energijos idėjos draudimui. Po 1986 m. Černobylio katastrofos Švedija įvedė taisykles, pagal kurias atominių elektrinių statyba buvo draudžiama.
Taip pat manome, kad Suomija ir Švedija turėtų investuoti į mokslinius branduolinės energijos tyrimus ir imtis vadovaujamo vaidmens plėtojant būsimus branduolinius reaktorius.
Iš nelaimės Japonijoje būtų galima padaryti išvadą, kad neturėtume taip ilgai eksploatuoti atominių elektrinių. Šią nelaimę būtų galima labiau vertinti kaip postūmį statyti naujus branduolinius reaktorius.
Sandra Kalniete (PPE), raštu. – (LV) Balsavau už tai, kad ši rezoliucija būtų patvirtinta, ir apgailestauju, kad šiuo svarbiu klausimu Parlamentas nesugebėjo priimti vieningo rezoliucijos pasiūlymo. Manau, kad branduolinė energija turi likti svarbus ir saugus Europos energijos šaltinis. Pritariu reikalavimui vykdyti išsamius testavimus nepalankiausiomis sąlygomis, kurie turėtų būti atliekami visose esamose ir planuojamose atominėse elektrinėse, ir reikalavimui, kad jos toliau veikti galėtų tik tuo atveju, jei testavimų rezultatai būtų patenkinami. Pritariu šiame pasiūlyme išsakytam susirūpinimui, kad naujų branduolinių projektų plėtojimas Baltarusijoje ir Rusijoje (Kaliningrado srityje) kelia pagrįstą nerimą dėl branduolinės saugos standartų ir tarptautinėse konvencijose numatytų įsipareigojimų ir kad europiečiai, valstybės narės ir Europos Komisija turi solidariai reaguoti į šiuos nerimą keliančius dalykus. Todėl Europos Sąjunga turi užtikrinti, kad šie testavimai nepalankiausiomis sąlygomis ir remiantis jų rezultatais apibrėžti branduolinės saugos standartai būtų taikomi ne tik ES, bet ir kaimyninėse Europos valstybėse jau pastatytoms ar dar planuojamoms statyti atominėms elektrinėms.
Juozas Imbrasas (EFD), raštu. − Balsavau už šią rezoliuciją. Japonijoje po įvykusios branduolinės nelaimės žuvo ir dingo be žinios tūkstančiai žmonių, padaryta didelė materialinė žala, pasekmės turės ilgalaikių padarinių žmonių sveikatai. Dar iki šiol juntame ir Černobylio pasekmes, todėl šiandien reikia naujai įvertinti požiūrį į branduolinį saugumą ES ir pasaulyje. Tobulinant branduolinius projektus Baltarusijoje ir Kaliningrade yra didelių problemų, susijusių su branduolinio saugumo standartais, atitinkamų įsipareigojimų laikymusi pagal tarptautines konvencijas, kadangi šios problemos aktualios ne tik valstybėms narėms, kurios tiesiogiai ribojasi su šiais regionais, bet ir visai Europai. ES ir atitinkami EK subjektai būtinai turi veikti kartu, vadovaudamiesi solidarumo principu. Rezoliucijoje dėl ES Baltijos jūros regiono strategijos ir makroregionų vaidmens būsimojoje sanglaudos politikoje teigiama, kad atsižvelgiant į numatytą branduolinės energetikos plėtrą Baltijos jūros regione ES šalys turi laikytis griežčiausių saugos ir aplinkos apsaugos standartų, o EK turi stebėti ir kontroliuoti, ar kaimyninėse šalyse, kurios yra šalia išorinių ES sienų, laikomasi tokio pat požiūrio ir tarptautinių konvencijų. Prie ES išorinių sienų statomos branduolinės jėgainės turi atitikti tarptautinius branduolinės saugos, aplinkosaugos standartus. Šiandien ypač padidėjusi energijos veiksmingumo ir energijos taupymo, atsinaujinančiosios ir tvarios energijos, Europos masto elektros energijos tinklų diegimo svarba. Be to, svarbu turėti išmanųjį elektros tinklą, kuris galėtų veikti gaudamas energiją iš decentralizuotų energijos gamybos įrenginių.
Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) 2011 m. kovo 11 d. dėl žemės drebėjimo ir vėliau kilusio cunamio Fukušimos Dajiči atominėje elektrinėje įvyko didelė avarija, kuri padarė didelę žalą ir dėl užterštos aplinkos sukėlė ilgalaikių padarinių sveikatai. Atsižvelgiant į Tarptautinės atominės energijos agentūros perspėjimus dėl jau pasenusių atominių elektrinių būklės, atrodytų būtina nustatyti priemones, kuriomis būtų galima įvertinti elektrinių saugos lygį. Šiuo atžvilgiu būtinas valstybių narių bendradarbiavimas ir veiksmų koordinavimas, nes tokio pobūdžio krizės daro įtaką ne tik šalims, kuriose stovi atominės elektrinės, bet ir platesniu lygmeniu. Iš pastarųjų įvykių matyti, kad siekdama išvengti tokio masto nelaimių Europa turi įgyvendinti nemažai labai griežtų priemonių dabartiniams saugos lygiams įvertinti. Komisija turi imtis veiksmų dėl naujų atominių elektrinių plėtojimo Baltarusijoje ir Rusijoje ir pradėti su šiomis šalimis diskusiją, kad būtų užtikrinta ne tik kaimyninių valstybių, bet ir visos Europos sauga.
Jörg Leichtfried (S&D), raštu. – (DE) Iš principo pritariu šiai rezoliucijai, nes joje raginama imtis pirmų žingsnių laipsniškai atsisakant branduolinės energijos visoje Europos Sąjungoje. Tačiau apie rezoliucijos esmę norėčiau pasakyti, kad, kaip dažnai būna tokio pobūdžio rezoliucijose, visko yra per mažai ir viskas vyksta per lėtai. Galiausiai laikomasi mažiausio bendro vardiklio principo, o tai ilgalaikiu požiūriu tikrai nėra tenkinantis rezultatas. Vienintelis teisingas sprendimas būtų visiškas branduolinės energijos atsisakymas Europos Sąjungoje ir tai reikėtų padaryti kuo greičiau. Darysiu viską, ką galiu, kad tai įvyktų.
Bogusław Liberadzki (S&D), raštu. – (PL) Balandžio mėn. balsavome dėl bendros rezoliucijos „Ko galima pasimokyti apie branduolinį saugumą Europoje po branduolinės avarijos Japonijoje“. Balsavau prieš šią rezoliuciją, nes be draudimų ir moratoriumo branduolinės energijos plėtrai bei (tikrovės neatitinkančio) pasiūlymo laipsniškai atsisakyti branduolinės energijos, joje nėra nieko teigiamo ir apskritai nepateikiama jokių sprendimų dėl energetikos pramonės ateities. Padėtis po tragedijos Fukušimoje visiškai pakeitė požiūrį į energijos gamybą Europoje ir Lenkijoje. Mūsų šalyje energijos gamybos pramonė, kurios 95 proc. yra paremta anglies naudojimu, jau nukentėjo patvirtinus Klimato ir energijos paketą. Sustabdytos ir investicijos į dviejų atominių elektrinių statybą. Rezoliucijoje tik pabrėžiama atsinaujinančiųjų išteklių energijos svarba, tačiau Lenkijoje šių šaltinių užtenka patenkinti tik 13 proc., geriausiu atveju 20 proc. mūsų poreikių. Be to, Lenkijoje dar turi įvykti kairiųjų pasiūlytas referendumas dėl branduolinės energijos pramonės, todėl šios rezoliucijos išvados padarytos per anksti. Palankiai vertinu tai, kad Parlamento narių dauguma balsavo prieš šią rezoliuciją.
Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Manau, kad turime vengti skubotų ilgalaikių politinių sprendimų dėl branduolinės energijos vaidmens nustatant energijos šaltinių derinius vidutiniu ir ilgalaikiu laikotarpiu. Svarbu, kad remdamiesi tiksliais duomenimis aiškiai suprastume, kas įvyko Fukušimos atominėje elektrinėje. Turime nepamiršti branduolinės energijos teikiamų pranašumų – išskiriama mažai anglies dvideginio, santykinai mažiau kainuoja ir užtikrinamas energetinis nepriklausomumas. Iki šiol branduolinė energija buvo saugiausia energijos rūšis, statistiškai, palyginti su kitais energijos ištekliais (pvz., dujomis ir nafta), su ja siejamas mažiausias nukentėjusiųjų skaičius. Tai pat būtina gerbti valstybių narių apsisprendimą dėl jų pačių energijos šaltinių derinio sudėties. Branduolinei energijai numatytas svarbus vaidmuo siekiant Europos Sąjungos tikslų, kurie numatyti strategijoje „Europa 2020“ ir šio dešimtmečio energetikos strategijoje.
Marian-Jean Marinescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau prieš rezoliuciją dėl branduolinės saugos Europoje po branduolinės avarijos Japonijoje. Mano apsisprendimą lėmė tai, kad rezoliucijoje buvo raginama taikyti moratoriumą naujų atominių elektrinių plėtrai. Manau, kad svarbiausia yra branduolinės energijos gamyba saugiomis sąlygomis. Sutinku, kad reikia atlikti testavimus nepalankiausiomis sąlygomis. Vis dėlto manau, kad moratoriumas neapibrėžtam laikotarpiui yra netinkamas sprendimas. Šis laikotarpis gali būti ypač svarbus šiuo metu plėtojamoms elektrinėms, ypač dėl finansavimo. Energijos šaltinių derinio sudėtis yra valstybių narių atsakomybė. Todėl nemanau, kad tokį sprendimą galima priimti ES lygmeniu.
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau prieš šią rezoliuciją, nes patvirtinus pakeitimus šiame dokumente nebebus skiriama pakankamai dėmesio branduolinės saugos klausimams.
Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Nelaimė Fukušimoje visam pasauliui priminė, kad naudojant branduolinę energiją visiškas saugumas neegzistuoja. Pavojus, kurį žmonijai kelia branduolinė energija, yra visiškai nesuvaldomas, kaip ir aukšto lygio rizika dėl branduolinių atliekų. Todėl turime dėti daugiau pastangų siekdami užtikrinti saugą ir pagerinti saugos bandymus. Šie du kriterijai turėtų būti mažiausia sąlyga siekiant susitarimo.
Kol kas dar nepatvirtinta jokia pasitraukimo strategija siekiant išties pakeisti Europos energijos politiką, kuriai reikia nustatyti naujas alternatyvas, kad galėtume laipsniškai atsisakyti branduolinės pramonės Europoje. Balsavau prieš šią rezoliuciją, nes manau, kad joje neužtikrinamas nė vienas iš mano minėtų dalykų.
Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Fukušimos nelaimė primena pasauliui, kad nėra tokio dalyko kaip nepavojinga branduolinė energija. Branduolinė energija kelia nepriimtiną riziką žmonijai. Todėl reikia imtis daugiau nei vien tik sustiprintų saugos ir saugumo bandymų. Turime nedelsiant parengti europinį laipsniško branduolinės energijos atsisakymo planą. Atsisakyti branduolinės energijos reikia laiko. Todėl vengimas ruoštis šiam procesui yra nusikaltimas žmonijai. Nepritarsiu šiai rezoliucijai, jei bus atmesti pakeitimai, kuriais raginama laipsniškai atsisakyti branduolinės energijos.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Šis pasiūlymas dėl rezoliucijos Europos branduolinės saugos klausimu buvo daugiau nei būtinas. Jame kalbama apie visus branduolinės energijos keliamus pavojus, ir tikiuosi, kad juo bus paskatinti visapusiški svarstymai apie branduolinės energijos naudojimą Europoje. Daugelis Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso pateiktų pakeitimų buvo reikalingi, kad būtų tiesiogiai sprendžiami įvairiausi esami pavojai ir kad būtų paraginta skubiai atsisakyti branduolinės energijos vartojimo.
Kadangi esu įsitikinęs, kad žmogui niekada nepavyks visiškai suvaldyti atominių elektrinių keliamos rizikos, raginu skubiai jų atsisakyti ir pritariu su tuo susijusiems pakeitimams. Pasiūlymas dėl rezoliucijos galiausiai yra žingsnis šia kryptim, todėl balsavau už šią rezoliuciją.
Vital Moreira (S&D), raštu. – (PT) Balsuojant dėl rezoliucijos dėl branduolinės energijos saugos po Fukušimos avarijos, balsavau prieš pasiūlymą dėl pakeitimo, susijusio su CO2 kiekio mažinimo tikslais, ir tam turėjau tris priežastis: a) šis klausimas nesusijęs su branduoline sauga; b) nustatyti tikslai suteikia neproporcingą reikšmę ES vaidmeniui vienašališkai mažinant CO2; c) toks plačių užmojų ir, tiesą sakant, nerealus CO2 sumažinimas būtų priimtinas tik tada, jei jis būtų suderintas su CO2 mokesčiu importui, kuriuo galėtų būti smarkiai paveiktas Europos pramonės konkurencingumas bei Europos bendrovės paskatintos perkelti savo gamybą į valstybes, nenustačiusias CO2 apribojimų, o tai turėtų didelę įtaką ES ekonomikai ir nedarbui.
Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau prieš bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos „Ko galima pasimokyti apie branduolinį saugumą Europoje po branduolinės avarijos Japonijoje“ dėl šių priežasčių: mažiausiai septyni pasiūlyti pakeitimai yra nerealūs moksliniu požiūriu; daug dokumento dalių yra tiesiog tušti, beprasmiai žodžiai, o agituojant prieš branduolinę energiją nepateikiama jokių alternatyvų. Taip pat turiu pabrėžti, kad apgailestauju, jog Europos Parlamentas nepatvirtino savo pozicijos šiuo klausimu, nes tai yra ne mažiau svarbu. Vis dėlto bet kokia tokia pozicija turi būti suderinta, pragmatiška ir moksliškai pagrįsta tikrove ir realiais sprendimas.
Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Dabar pats laikas pergalvoti savo poziciją dėl branduolinės energijos vartojimo Europoje. Turime pradėti veikti dabar, uždaryti pavojingus reaktorius ir per vidutinį laikotarpį rasti būdą laipsniškai visiškai atsisakyti branduolinės energijos. Turime vieną kartą ir visiems laikams atmesti įsitikinimą, kad žmogus valdo branduolinės energijos keliamą pavojų. Todėl balsavau už šį bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos.
Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl branduolinės saugos, nes po pastarųjų įvykių Japonijoje negalime neatsakingai spręsti šio klausimo ir nesiremti objektyviais kriterijais. Manau, kad Europai svarbu peržiūrėti savo taisykles dėl saugos atominėse elektrinėse, kad būtų užtikrintas absoliutus saugumo lygis, kuris nustatomas testavimais nepalankiausiomis sąlygomis, taip sužinant bet kokius branduolinės energijos naudojimo pavojus ir ribas. Šia rezoliucija siekiama parodyti, kad vis dėlto įmanoma pasimokyti iš katastrofų ir aiškiai bei veiksmingai reaguoti, kad būtų užtikrinta, jog jos nebepasikartotų. Rezoliucijoje taip pat pabrėžiamas poreikis siekti alternatyvių energijos šaltinių, pvz., atsinaujinančiųjų energijos išteklių, kol branduolinė energija laikoma nepakeičiamu mažai anglies dvideginio išskiriančiu energijos šaltiniu.
Vincent Peillon (S&D), raštu. – (FR) Balsavau prieš šią rezoliuciją „Ko galima pasimokyti apie branduolinį saugumą Europoje po branduolinės avarijos Japonijoje“, nes nemanau, kad šis Parlamentas per kelias valandas be realių diskusijų priimdamas pakeitimus gali išspręsti tokį mūsų piliečiams svarbų branduolinės energijos ateities klausimą. Visi šie klausimai turi būti svarstomi, negalima atmesti jokių variantų, todėl ir reikia laiko. Sprendžiamas Parlamento patikimumo ir mūsų piliečių gerovės klausimas. Jie nesuprastų, jei prisiimtume ilgalaikius įsipareigojimus prieš tai jų ramiai ir išsamiai neaptarę, neatsižvelgę į aplinkybes valstybėse narėse ir į mūsų visų kovos su klimato kaita apribojimus, ir jie būtų visiškai teisūs. Galiausiai norėčiau pasakyti, kad labai apgailestauju, jog dėl abiejų priešiškų pusių ekstremistų pastangų Parlamentas šįkart nesugebėjo patvirtinti skubaus saugos atominėse elektrinėse padidinimo, nors mes savo frakcijoje sutarėme reikalauti rimčiausių, skaidriausių ir kuo labiau nepriklausomų patikrinimų.
Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Man kelia pyktį tai, kad šiandien Europos Parlamentas atmetė rezoliuciją tokiu svarbiu klausimu, t. y. ko reikėtų pasimokyti iš Fukušimos branduolinės nelaimės. Mūsų institucijos požiūriu po 2011 m. kovo 11 d. niekas nepasikeitė. Bet juk gavome rimtą perspėjimą! Galiausiai juk nebuvo taip sunku sutarti dėl kelių paprastų principų:
– paremti Komisiją, kad ji su valstybėmis narėmis galėtų vykdyti šiuos testavimus nepalankiausiomis sąlygomis 143 Europoje veikiančiuose branduoliniuose reaktoriuose;
– iki balandžio 15 d. pateikti tikslų planą pagal patvirtintus kriterijus: tikrinti turi nepriklausomi ekspertai, pirmenybė teikiama pavojingesnėse vietose (seisminėse ar pakrančių zonose) esančių elektrinių tikrinimui, saugos ataskaitos turi būti teikiamos visuomenei;
– nedelsiant uždaryti elektrines, kurios neatitinka testavimo nepalankiausiomis sąlygomis reikalavimų.
Europos visuomenė tikisi, kad mūsų institucija bus atsakinga ir protinga, ypač tokiu prieštaringu klausimu kaip branduolinė energija. Galiausiai turbūt nėra blogai, kad sprendimas dėl energijos rūšies pasirinkimo ir sprendimas atsisakyti branduolinės energijos ar ne išlieka išskirtinai valstybių narių atsakomybė.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau prieš šią rezoliuciją. Esu labai patenkintas, kad galiausiai branduolinės energijos lobistai nelaimėjo. Visiškai nesuprantama, kaip PPE frakcija ir kiti, sakydami, kad absoliutus saugumas neegzistuoja, balsavo prieš pažangų, dabar pradedamą laipsnišką branduolinės energijos atsisakymą, prieš perėjimą prie beveik 100 proc. veiksmingai energiją vartojančios atsinaujinančiųjų energijos išteklių ekonomikos iki 2050 m., prieš Europos ateitį be branduolinės energijos ir t. t. Galutinis dokumento tekstas buvo visiškai nepriimtinas, todėl džiaugiuosi, kad Parlamento narių dauguma pritarė mūsų Žaliųjų frakcijai ir atmetė bendrą rezoliuciją.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Dėl rimtos branduolinės avarijos kovo 11 d. Fukušimos Dajiči atominėje elektrinėje žuvo tūkstančiai žmonių bei padaryta neįsivaizduojama žala visai Japonijos ekonomikai.
Dėl šios katastrofos kiekviena pasaulio šalis priversta peržiūrėti savo poziciją dėl branduolinės energijos technologijų naudojimo. Deja, daugiausia tokį pasirinkimą paspartino naujausi tragiški įvykiai, ir iš įvairių pusių pasigirdo raginimai visiškai ir nedelsiant išmontuoti atomines elektrines.
ES jau kurį laiką svarstė savo požiūrį į branduolinę saugą apskritai, bet svarbu atsižvelgti į tai, kad dar daug metų ši technologija bus įtraukta į įvairių valstybių narių energijos šaltinių derinį. Ateityje galbūt galėsime patenkinti savo energijos poreikį vartodami atsinaujinančiųjų išteklių energiją, bet kol kas tai nėra ir dar ilgai nebus įmanoma.
Palankiai vertinu griežtesnes saugos priemones atominėms elektrinėms, kurios atitiktų naujausios kartos elektrinėms taikomas priemones. Vis dėlto manau, kad pasirinkimu sustabdyti branduolinės energijos gamybą per vieną dieną neatsižvelgiama į ateitį ir jis beprasmis. Jį labiau lemia emocijos nei tikras poreikis ir toks pasirinkimas galėtų pakenkti pirmaujančioms industrinėms pasaulio valstybėms.
Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Po Japoniją sukrėtusios branduolinės nelaimės neturėjome kito pasirinkimo, kaip tik peržiūrėti Europos energijos planą. Ypač turime skirti dėmesį jau veikiančioms ir planuojamoms atominėms elektrinėms. Europos Sąjunga jau numatė visose elektrinėse (net ir kaimyninėse valstybėse, kurios palaiko santykius su ES) vykdyti testavimus nepalankiausiomis sąlygomis.
Šioje rezoliucijoje taip pat numatytas moratoriumas naujų elektrinių statybai, kad būtų galima tinkamai įvertinti susijusius pavojus. Turime žinoti, kad ateinančiais dešimtmečiais daugelis valstybių vis dar priklausys nuo branduolinės energijos, bet kartu negalime leisti, kad Europoje būtų pavojų gyventojams keliančių elektrinių. Iki 1980 m. pastatytos elektrinės privalo būti uždarytos.
Kai kuriose valstybėse, pvz., Italijoje, buvo atlikti įvertinimai siekiant nuspręsti, ar atsisakyti branduolinės energijos; bendrus sprendimus būtina priimti ir Europos lygmeniu. Neįtikėtina tai, kad Europos Parlamentas nesugebėjo pareikšti savo nuomonės tokios reikšmės klausimu, kuris svarbus ir labai rūpi gyventojams. Iš esmės visos rezoliucijos buvo atmestos, įskaitant ir bendrą rezoliuciją, kuriai mes pritarėme.
Marco Scurria (PPE), raštu. – (IT) Prieš kelias dienas kalbėdamas pramonininkų susitikime Italijos finansų ministras G. Tremonti sukūrė naują žodžių junginį „branduolinė skola“. Į branduolinę energiją investavusios valstybės narės turi didžiausią valstybės skolą. Kiek kainuoja uždaryti pirmosios ir antrosios kartos elektrines? Kiek kainuoja testavimai nepalankiausiomis sąlygomis, dėl kurių šiandien taip išsamiai diskutuojame? Kai pasirodys, kad elektrinė veikia nepalankiausiomis sąlygomis, kiek kainuos tai ištaisyti? Be to, kiek kainuoja utilizuoti radioaktyviąsias atliekas? To mums dar niekas nesakė.
Kaip Europos Sąjunga galėtume pradėti galvoti apie skirtingus variantus, kuriuos galėtume pasiūlyti valstybėms narėms. Be to, žinant, kad Komisija turės mums pateikti gaires, galime pradėti galvoti apie realias investicijas į ketvirtosios kartos branduolinę galią – švarią branduolinę arba sintezės energiją – arba net pradėti svarstyti bendrą energijos planą. Tikimės, kad Komisijos komunikate bus išdėstytos gairės šiuo klausimu ir pagaliau bus pabandyta suteikti Europos Sąjungai aiškią kryptį šiame sektoriuje.
Debora Serracchiani (S&D), raštu. – (IT) Branduolinė avarija Fukušimos elektrinėje sukėlė milžinišką nelaimę – radioaktyvioji tarša paveikė daugelį žmonių, kurie buvo netoli atominės elektrinės, jie patyrė sužalojimų. Daugelis ligoninių dėl taršos pavojaus atsisako juos priimti ir gydyti.
Nors Japonijos ministras pirmininkas paskelbė, kad Fukušimos atominė elektrinė bus uždaryta, padėtis vis dar lieka neišspręsta: vieno iš reaktorių aušinimo sistema neveikia ir didelis radiacijos kiekis patenka į aplinką. Šiuo atžvilgiu svarbu užtikrinti, kad būtų suteikta visa būtina humanitarinė ir finansinė pagalba ir kad būtų nustatytos kuo patikimesnės tarptautinės saugos taisyklės, kad ateityje būtų išvengta tokių nelaimių kaip Japonijoje.
Todėl balsavau prieš rezoliuciją, nes į ją nebuvo įtraukti pakeitimai, kuriais valstybės narės buvo raginamos parengti branduolinės energijos atsisakymo strategijas ir nedelsiant informuoti pasienio regionines ir vietos valdžios institucijas apie savo nacionalines programas, jei jų įgyvendinimas galėtų paveikti kaimynines valstybes.
Peter Skinner (S&D), raštu. – Nors dabar sunkus laikas, nes Japonijoje kilo milžiniškų problemų branduolinės saugos srityje, branduolinė energija laikoma svarbiu energijos išteklių šaltiniu ES ir visame pasaulyje. Tų Parlamento narių, kurie siekė priversti pirma laiko uždaryti elektrines ir atsisakyti politikos šiuo klausimu, išsakyta nuomonė lėmė, kad buvo labai sunku balsuoti už šią rezoliuciją dėl pragmatinių priežasčių, o ne dėl pozicijos prieš branduolinę energiją ar už ją. Negaliu pritarti agresyviems pakeitimams, kuriais galėtų būti pakenkta mišraus požiūrio energijos tiekimo politikai, kuri suteiktų galimybę sumažinti išmetamo CO2 kiekį ir galiausiai didinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių kiekį.
Bart Staes (Verts/ALE), raštu. – (NL) Šiandien nepasiekėme sutarimo dėl šios rezoliucijos, kuria buvo siekiama pasimokyti iš branduolinės nelaimės Fukušimoje. Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas ne vienus metus ragino laipsniškai atsisakyti branduolinės energijos, nes ji kelia nepriimtinai didelį pavojų žmonėms ir aplinkai, be to, yra pakankamai kitų alternatyvų. Ypač tai parodė Fukušima. Liūdna, kad Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija ir Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija toliau neatsisako savo branduolinių siekių, nors, kaip aiškiai parodė Japonija ir Černobylis, šie siekiai galiausiai baigiasi itin blogai. Vis dėlto dar yra daug žmonių, kurie nenori pripažinti branduolinės energijos keliamo pavojaus.
Nėra saugios branduolinės energijos. Pakeitimui, kuriuo buvo raginama laipsniškai atsisakyti branduolinės energijos, buvo nepritarta. Atrodo, dauguma šio Parlamento narių nesupranta, kad techniškai ir ekonomiškai įmanoma per keturiasdešimt metų pradėti gaminti visą mums reikalingą energiją visiškai tvariu būdu, panaudojant veiksmingo energijos vartojimo priemones, taip pat saulę, vėją, geoterminę energiją, vandenį ir biomasę. Kol kas atrodo, kad branduolinės energijos lobistai laimi. Todėl per galutinį balsavimą balsavau prieš.
Catherine Stihler (S&D), raštu. – Per galutinį balsavimą balsavau prieš šią rezoliuciją, nes manau, kad šį klausimą turime aptarinėti atsižvelgdami ne į Japonijos branduolinę tragediją, o į bendrą ES energijos strategiją.
Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Japonijoje įvykus branduolinei avarijai turime išsamiai diskutuoti dėl Prancūzijoje ir Europoje esančių elektrinių. Būtina atlikti testavimus nepalankiausiomis sąlygomis visose veikiančiose atominėse elektrinėse, ypač jei jos yra seisminėse zonose. Konkrečiai galvoje turiu Fesenheimo elektrinę Aukštutiniame Reine. Be to, manau, kad ekonomiškai nepraktiška įvesti neterminuotą moratoriumą naujiems branduoliniams reaktoriams ir kad toks sprendimas kelia pavojų netekti darbo vietų bei pavojingai susilpninti energijos gamybą.
Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už šią rezoliuciją „Ko galima pasimokyti apie branduolinį saugumą Europoje po branduolinės avarijos Japonijoje“, nes ja siekiama didinti branduolinę saugą ES ir neuždrausti branduolinės energijos gamybos ir vartojimo. Todėl balsavau prieš visus pakeitimus, kuriais buvo siekiama pašalinti branduolinę energiją iš Europos energijos šaltinių derinio. Nors nebalsavau už moratoriumą naujų branduolinių reaktorių statybai, maniau, kad, jei būtų priimtas toks moratoriumas, jis turėtų galioti tik testavimo nepalankiausiomis sąlygomis, kuris bus vykdomas ES branduoliniuose reaktoriuose, laikotarpiu. Taip statydami naujus reaktorius galėtume pasinaudoti testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatais ir užtikrinti didesnę branduolinę saugą.
Šiuo metu branduolinė energija sudaro 30 proc. Europos energijos šaltinių derinio. Europos Sąjunga stipriai priklauso nuo valstybių narių energijos šaltinių derinio, kad galėtų įgyvendinti savo „20–20–20“ tikslą. Negalime nuspręsti atsisakyti branduolinės energijos prieš tai nenustatę, kokie tvarūs energijos šaltiniai už gyventojams priimtinas kainas galėtų patenkinti ES energijos poreikį ateityje. ES privalo investuoti į veiksmingo energijos išteklių vartojimo priemones, ypač pastatuose ir transporto srityje, bei į atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą.
Traian Ungureanu (PPE), raštu. – Branduolinė krizė Japonijoje paskatino tiek idėjų, kad jos prilygsta iracionaliam cunamiui. Branduolinė energija dabar apibūdinama blogiausiais aspektais ir vis labiau stiprėja reikalavimas branduolinę energiją visiškai pakeisti vadinamaisiais alternatyviais energijos šaltiniais. Bet ši idėjinė mokykla jau praktiškai pradėjo remtis nusistatymais. Branduolinis reaktorių Fukušimoje užgriuvo beprecedentė katastrofų kombinacija. Tai įrodo, kad gamta yra nenuspėjama ir kad cunamių neuždrausi, bet tai neįrodo, kad branduolinė energija kelia grėsmę. Branduolinė energija istoriškai yra kur kas saugesnė už bet kurį kitą energijos šaltinį. Nekyla jokių abejonių, kad naftos pramonė lemia išnaudojimą, priklausomumą, karus ir diktatorių valdžią, o branduolinė energija, atsižvelgiant į istoriją, yra kur kas saugesnė. Pagrindinis mūsų su branduoline energija susijęs rūpestis turėtų būti rizikos įvertinimas Europos lygmeniu ir suvienodintos saugos procedūros. Įvykdę ir stebėdami šiuos kriterijus, naudodami branduolinę energiją galėtume užbaigti arba stipriai apriboti energetinį politikos priklausomumą. Ir nors gaivalinių nelaimių neįmanoma išvengti, pati branduolinė energija nereiškia rimto pavojaus. Tikras pavojus kyla ne gerai prižiūrimuose branduoliniuose reaktoriuose – pavojų kelia netinkamų politikų valdomi branduoliniai reaktoriai. Kitaip tariant, žiūrėkite į Iraną, o ne į Japoniją.
Derek Vaughan (S&D), raštu. – Manau, kad ši rezoliucija buvo nuspėjama reakcija į tragišką padėtį Japonijoje, mums nebuvo duota pakankamai laiko aptarti su ES atominėmis elektrinėmis susijusių saugos klausimų. Branduolinė energija yra labai svarbus energijos šaltinis visoje Europoje – kai kurios valstybės narės gauna beveik 75 proc. elektros iš branduolinės galios, tad svarbiausias klausimas turėtų būti atominių elektrinių saugos peržiūra, įskaitant esamų elektrinių testavimą nepalankiausiomis sąlygomis. Tačiau tai nereiškia, kad turėtų būti uždaromos dabartinės elektrinės, kurios yra saugios, arba kad turėtų būti trukdoma atidaryti naujas atomines elektrines, siekiant pakeisti senąsias. Turime atsakingai apsvarstyti šiuos klausimus, kad užtikrintume suderintą atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir kitų mažai anglies dvideginio išskiriančių energijos šaltinių derinį, taip pat jog Europoje neužges šviesos.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0237/2011 (Ko galima pasimokyti apie branduolinį saugumą Europoje po branduolinės avarijos Japonijoje)
David Martin (S&D), raštu. – Nepriėmus bendro pasiūlymo dėl rezoliucijos balsavau už šį dokumentą, kuris nėra tobulas, bet jame gerai suderinta branduolinės saugos svarba ir pragmatiškas požiūris šuo klausimu.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0242/2011 (Ko galima pasimokyti branduolinio saugumo Europoje klausimu po branduolinės avarijos Japonijoje)
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šią Verts/ALE frakcijos rezoliuciją, nes visos kitos rezoliucijos šia tema nesulaukė pritarimo. Pritariu jai, kad parodyčiau paramą saugos rekomendacijoms, bet nepalaikau joje minimų prieš branduolinę energetiką nukreiptų ekstremalesnių sentimentų.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0243/2011 (Ko galima pasimokyti branduolinio saugumo Europoje klausimu po branduolinės avarijos Japonijoje)
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau prieš šią rezoliuciją, kurioje, mano nuomone, beveik naiviai palaikoma branduolinė energija.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0249/2011 (Padėtis Sirijoje, Bahreine ir Jemene)
Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją. Demonstracijų Bahreine, Sirijoje ir Jemene dalyviai išreiškė teisėtus demokratinius siekius ir tvirtus reikalavimus vykdyti politines, ekonomines ir socialines reformas, kuriomis būtų siekiama sukurti tikrą demokratiją, kovoti su korupcija, užtikrinti pagarbą teisinei valstybei, žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, mažinti socialinę nelygybę ir sukurti geresnes ekonomines ir socialines sąlygas. Šių šalių vyriausybės į teisėtus žmonių lūkesčius atsakė smurtinėmis represijomis, savavališkais sulaikymais ir kankinimais, kurių metu daug žmonių žuvo, buvo sužeista ir įkalinta. Šių šalių vyriausybių naudojamas smurtas prieš savo pačių gyventojus turi turėti tiesioginės įtakos jų dvišaliams santykiams su Europos Sąjunga. ES gali ir turi naudoti daug priemonių siekdama atgrasyti nuo tokios veiklos, pavyzdžiui, įšaldyti lėšas, uždrausti įvažiuoti ir kt. ES turi prižiūrėti šių šalių atžvilgiu vykdomą savo politiką ir visapusiškai ir veiksmingai naudoti paramą, kurią galima teikti pagal Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę, Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonę ir Stabilumo priemonę, kad būtų galima nedelsiant padėti Artimųjų Rytų ir Persijos įlankos šalims ir pilietinėms visuomenėms, siekiančioms pokyčių, susijusių su demokratija ir pagarba žmogaus teisėms.
Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) 2011 m. pradžioje pagrindinės žinių naujienos buvo apie Tunisą, Egiptą ir Libiją. Tačiau ne tik šiose valstybėse randasi demokratinių siekių. Didelio masto judėjimai kilo ir Bahreine, Jemene bei Sirijoje. Deja, ten irgi valdančiosios valdžios institucijos reagavo naudodamos represijas ir smurtą. Tai nepriimtina. Valstybė, atsižvelgiant į Europos Sąjungos dvišalius santykius, negali naudoti smurto prieš savo žmones ir likti nenubausta. Paskelbdama šią rezoliuciją Europos Sąjunga remia Sirijos žmones ir jų troškimą tikrai panaikinti nuo 1963 m. įvestą nepaprastąją padėtį, reiškia savo solidarumą su visais šių valstybių žmonėmis ir ragina valstybes nares iš naujo apibrėžti savo santykius atsižvelgiant į reformomis pasiektą pažangą.
Cristian Silviu Buşoi (ALDE), raštu. – (RO) Manau, kad Europos Sąjunga turi labiau nei bet kada remti demokratines valstybes ir rodyti solidarumą su pietinių Viduržemio jūros valstybių žmonėmis jiems siekiant kurti demokratinę visuomenę.
Padėtis arabų šalyse man primena komunistinių režimų žlugimą Vidurio ir Rytų Europoje. Mes irgi išgyvenome panašius įvykius ir galime suprasti šių žmonių reikalavimus, todėl turime moralinę pareigą parodyti jiems savo solidarumą.
Pastarąsias savaites šiose šalyse vykstantys protestai aiškiai įrodo, kad nedemokratiniai režimai netenkina gyventojų lūkesčių ir negali pasiūlyti šioms visuomenėms politinio stabilumo ir gerovės.
Vyriausioji įgaliotinė ir Komisija turėtų griežtai pasipriešinti smurto prieš demonstrantus naudojimui ir daryti spaudimą Sirijos, Jemeno ir Bahreino valdžios institucijoms, kad jos įsipareigotų pradėti konstruktyvią politinę diskusiją dėl susidariusios padėties.
Be to, manau, kad ES ir Sirijos asociacijos susitarimo pasirašymas turėtų priklausyti nuo Sirijos valdžios institucijų noro vykdyti reformas, kuriomis būtų siekiama kurti demokratiją. Europos Sąjunga turi šią priemonę ir, manau, turėtų ją kuo labiau panaudoti, kad paremtų demokratijos kūrimą arabų šalyse.
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Naujausi protestai keliose arabų šalyse rodo, kad nedemokratiniai ir autoritariniai režimai negali užtikrinti patikimo stabilumo ir kad demokratinės vertybės yra svarbiausios ekonominiam ir politiniam bendradarbiavimui. Raginu Bahreino, Sirijos ir Jemeno valdžios institucijas laikytis tarptautinės teisės dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių. Labai svarbu, kad jos kuo skubiau pradėtų atvirą ir reikšmingą politinį dialogą, kuris apimtų visas demokratines politines jėgas ir pilietinę visuomenę, siekiant pasirengti tikrai demokratijai, atšaukti nepaprastąją padėtį ir įgyvendinti tikras, plačių užmojų ir reikšmingas politines, ekonomines ir socialines reformas, būtinas ilgalaikiam stabilumui ir plėtrai.
Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Bahreinas rizikuoja tapti Irano ir Saudo Arabijos konflikto vieta. Susidarius tokiai padėčiai negalime nepastebėti įvykių regione religinio aspekto, kai šiitų opoziciją remia Iranas, o sunitų dinastija džiaugiasi šio regiono monarchų palaikymu. Be to, atsižvelgdami į artimus Irano, Sirijos, „Hamas“ ir „Hezbollah“ ryšius bei religinę įtampą tarp sunitų ir alavitų Sirijoje turėtume elgtis atsargiai, nes yra didelė rizika, kad smurto eskalavimas Sirijoje paskatins pilietinį karą, į kurį turės įsikišti išorinės jėgos. 1982 m. Chamos žudynės, kai žuvo ir 20 000 Sirijos gyventojų, yra šiuo atžvilgiu tragiškas įspėjimas, kaip ir nesėkmės Somalyje, Afganistane ir Irake, kalbant apie tai, kaip Vakarai turi elgtis šiame regione, kurio labai išskirtinių ypatybių negalima ignoruoti. Manau, reikia naudoti daugiau diplomatinių ir mažiau karinių priemonių, labiau rūpintis žmogaus teisių gynimu ir civilių apsauga, taip pat mažiau jaudintis dėl išorinių jėgų rinkiminių galimybių bei daugiau dėmesio skirti skurdui ir korupcijai, su kuriais, ypač Jemene, susiduria šios visuomenės.
Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes smerkiu smurtines represijas prieš taikius demonstrantus, kurias vykdė Bahreino, Sirijos ir Jemeno saugumo pajėgos. Norėčiau išreikšti savo paramą ir solidarumą su šių šalių žmonėmis, kurie, vedami teisėtų demokratinių troškimų, rodo didelę drąsą ir pasiryžimą.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Sirijoje, Bahreine ir Jemene vyksta protestai, kurie yra žiauriai malšinami. Raginu šių šalių vyriausybes pradėti vaisingas diskusijas su demonstrantais. Prieš šiuos žmones nukreiptas smurtas tikrai nesustabdys jų reikalavimų dėl to, kas, jų įsitikinimu, jiems teisėtai priklauso. Taip tik bus atidėliojama, kol jie išsikovos šias teises, jų pažiūros taps kaip niekada kraštutinės ir tai paskatins dar sunkesnę reakciją ateityje. Pats N. Machiavel, kuris sukūrė daug teorijų apie tai, kad geriau, kai tave ne myli, o bijo, įspėjo pasaulio valdovus, kad nereikalinga ir kenksminga kelti neapykantą savo atžvilgiu. Šių valstybių valdžios institucijoms būtų geriau vykdyti konkrečias reformas ir leisti savo tautiečiams džiaugtis į geriausių pasaulio valstybių panašiais demokratijos, laisvės ir teisingumo standartais.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Per visą savo gyvavimą rodžiusi pavyzdį Europos Sąjunga privalo pasisakyti prieš žmogaus teisių pažeidimus ir kovoti už žmonių teisę apsispręsti pasmerkdama priešingus veiksmus ir teikdama paramą vystymuisi. Dabartinė padėtis Bahreine, kuris yra strategiškai svarbus siekiant išlaikyti pusiausvyrą Persijos įlankos regione, kitokia nei manoma: vyrauja labai didelė įtampa, nuolat sulaikomi žmonės, kurie kaltinami tik teisės į žodžio laisvę pažeidimu. Keliuose Sirijos miestuose protestai buvo žiauriai numalšinti, nors ES ir ragino gerbti žodžio ir susibūrimų laisvę. Galiausiai rimtą susirūpinimą kelia padėtis Jemene, ir ES jau pasmerkė šią šalį dėl represijų prieš demonstrantus, kuriems ji negali būti abejinga. Todėl pritariu šioje rezoliucijoje siūlomoms priemonėms, ne tik atsakingųjų už žudynes pasmerkimui šiose šalyse ir tikiuosi, kad šios priemonės turės kuo greitesnį poveikį, kad galėtų būti sustabdytas žmonių žeminimas. Taip pat pritariu iniciatyvai paraginti JT žmogaus teisių komisiją pasmerkti šių pagrindinių žmogaus teisių pažeidimus.
João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Dar kartą susiduriame su šio Parlamento daugumos veidmainystės pavyzdžiu. Visų pirma dėl to, kad viena rezoliucija taikoma skirtingoms padėtims ir šalims. Jie daro tai tyčia, siūlydami pereinamąjį „dialogą“, kad padėtų savo sąjungininkams (Bahreinui ir Jemenui) ir darytų spaudimą tiems, kurie negina jų interesų (Sirijai). Yra aiškus skirtumas tarp to, kas įvyko Libijoje, kur diskusiją pakeitė karinė agresija ir jau nebeįmanoma rasti bet kokio taikaus konflikto sprendimo. Tikslai aiškūs: norima su Jungtinių Amerikos Valstijų – valstybės, kuri savo pagrindinę Persijos įlankos flotilę laiko Bahreine – palaikymu pridengti Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų karinių pajėgų judėjimą į Bahreiną, siekiant paremti jo oligarchinį režimą ir nuslopinti Bahreino žmonių kovą už socialines permainas ir demokratiją. Tas pats vyksta ir Jemene, kurio režimą jie gina ir kuriame naudojamas smurtas prieš savo žmones ir jų kovą už demokratines permainas ir geresnes gyvenimo sąlygas, kad apsaugotų sąjungininkę vadinamojoje „kovoje su terorizmu“.
Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Ši rezoliucija – dar vienas šio Parlamento daugumos veidmainystės pavyzdys. Visų pirma dėl to, kad viena rezoliucija taikoma skirtingoms padėtims ir šalims. Jie daro tai tyčia, siūlydami pereinamąjį dialogą, kad padėtų savo sąjungininkams (Bahreinui ir Jemenui) ir darytų spaudimą tiems, kurie negina jų interesų (Sirijai). Ar nevertėtų paklausti, kodėl nebuvo raginama kalbėtis Libijoje, o buvo pradėta ją bombarduoti?
Tikslai aiškūs: norima su Jungtinių Amerikos Valstijų – valstybės, kuri savo pagrindinę Persijos įlankos flotilę laiko Bahreine – palaikymu pridengti Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų karinių padalinių judėjimą į Bahreiną, siekiant jo oligarchiniam režimui padėti nuslopinti Bahreino žmonių kovą už socialines permainas ir demokratiją.
Tas pats vyksta ir Jemene, kurio režimą jie gina ir kuriame naudojamas smurtas prieš savo žmones ir jų kovą už demokratines permainas ir geresnes gyvenimo sąlygas, kad apsaugotų sąjungininkę vadinamojoje „kovoje su terorizmu“.
Dabar Sirijoje bandoma nuslėpti išorinių jėgų kišimąsi teikiant vadinamųjų taikių protestų finansavimą ir apginklavimą šaliai, kuri pasisakė prieš imperializmą, smerkdama Izraelio ir JAV politiką regione.
Juozas Imbrasas (EFD), raštu. − Balsavau už šį dokumentą, kadangi po panašių įvykių kitose arabų šalyse demonstracijų Bahreine, Sirijoje ir Jemene dalyviai išreiškė teisėtus demokratinius siekius ir tvirtus liaudies reikalavimus vykdyti politines, ekonomines ir socialines reformas, kuriomis būtų siekiama sukurti tikrą demokratiją, kovoti su korupcija ir nepotizmu, užtikrinti pagarbą teisinei valstybei, žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, mažinti socialinę nelygybę ir sukurti geresnes ekonomines ir socialines sąlygas. Todėl ES ir jos valstybės narės turi remti taikius demokratinius Bahreino, Sirijos ir Jemeno piliečių lūkesčius, o šių valstybių vyriausybės neturi reaguoti padidindamos smurtines represijas. Jokiais būdais negalima pateisinti sunkių nusikaltimų, įskaitant be teismo vykdomus žudymus, grobimus ir dingimus, savavališkus sulaikymus, kankinimus ir nesąžiningus teismo procesus.
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją. Manau, kad ES turi iš naujo įvertinti savo dvišalius santykius su Sirija, Bahreinu ir Jemenu atsižvelgdama į tai, kad šios šalys naudojo smurtą prieš demonstrantus, taip pat reikėtų sustabdyti derybas su Sirija dėl būsimo asociacijos susitarimo. Taip pat esu susirūpinęs dėl tarptautinių pajėgų buvimo Bahreine ir raginu ištirti 54 protestuotojų žūties Jemene aplinkybes.
Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) ES valdančiosios daugumos užsienio politikoje ir toliau dominuoja dvigubi standartai. Ši rezoliucija puikus to pavyzdys. Joje teisingai kritikuojami Ali Abdullah Saleh ir Bashar al Assad, bet ne Bahreino karalius. Minimi žuvę ir sužeisti Jemeno ir Sirijos vyriausybių žmonės, bet neminimi žmonės Bahreine. Nėra jokio pateisinimo tokiam neobjektyvumui. Atsisakau pritarti tokiam veidmainiškam dokumentui, kuriame, siekiant pasmerkti vienus, pateisinami kiti.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Sirijoje, Bahreine ir Jemene liaudies sukilimai vyksta vienas po kito, jie malšinami jėga. Mano nuomone, tai nėra geriausias būdas valdyti padėtį, nes smurtu tik skatinama dar daugiau smurto. Šių šalių vyriausybės turėti ieškoti dialogo su demonstrantų lyderiais galimybių, kad galėtų pasiekti tokį tarpusavio supratimą, kuris padėtų išvengti aukų ir kraujo praliejimo. Šių valstybių valdžios institucijos turėtų susirūpinti konkrečių reformų, kuriomis būtų piliečiams suteikiama galimybė naudotis daugelyje kitų šalių galiojančia demokratija, laisve ir teisingumu, vykdymu.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes manau, kad Europos Sąjunga turi diplomatinėmis priemonėmis remti demokratinių ir taikių permainų Bahreine, Jemene ir Sirijoje procesą. Palaikau tų šalių gyventojus, kurie, kaip ir mes visi, nori geresnių ekonominių sąlygų, mažesnės socialinės nelygybės, įveikti korupciją ir nepotizmą, įgyvendinti demokratines reformas ir garantuoti pagrindines žmogaus teises.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsuoju už. Pritariu šiam Europos Parlamento pareiškimui, kuriame griežtai smerkiamos smurtinės saugos tarnybų represijos prieš taikius demonstrantus Bahreine, Sirijoje ir Jemene ir išreiškiama užuojauta aukų šeimoms; pareiškiamas solidarumas su šių šalių žmonėmis, giriama jų drąsa ir ryžtas ir stipriai palaikomas jų teisėtas demokratijos troškimas. Rezoliucijoje taip pat raginama, kad Bahreino, Sirijos ir Jemeno valdžios institucijos nesiimtų smurto prieš protestuotojus ir gerbtų jų teisę į susirinkimo ir žodžio laisvę; smerkiamas Bahreino ir Jemeno valdžios institucijų kišimasis į medicininį gydymą ir draudimas bei ribojimas naudotis sveikatos paslaugomis; pabrėžiama, kad atsakingi už aukas ir sužalojimus asmenys turėtų sulaukti baudžiamosios atsakomybės ir būti teisiami; ir raginama, kad valdžios institucijos nedelsiant paleistų visus politinius kalinius, žmogaus teisių gynėjus ir žurnalistus, taip pat visus, kurie yra įkalinti dėl taikių veiksmų, susijusių su šiais protestais.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Dabartinė padėtis keliose Afrikos šalyse, taip pat Bahreine, Sirijoje ir Jemene kilo dėl teisėto žmonių politinių, ekonominių ir socialinių reformų, kuriomis šalyje skatinama tikra demokratija, troškimo. Gerai žinoma, kad šiose šalyse visada galiojo represiniai įstatymai, kuriais draudžiama piliečiams naudotis savo pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Todėl žmonės stipriai trokšta politinių ir socialinių reformų.
Deja, vyriausybės į šiuos teisėtus reikalavimus reaguoja smurtinėmis represijomis ir antiteroristinių įstatymų taikymu, kad pateisintų mirties bausmės skyrimą be teismo, kankinimus, daugelio demonstrantų pagrobimą ir dingimą. Šiandien Sirijoje, Bahreine ir Jemene yra nepaprastai didelis žuvusiųjų, sužeistųjų ir suimtųjų skaičius. Per dideliu valdžios jėgos naudojimu prieš demonstrantus pažeidžiamos visos tarptautinės konvencijos dėl pilietinių ir politinių teisių.
Prisidedu prie pranešėjo smerkdama šių šalių saugumo tarnybų vykdomą smurtinį susidorojimą su taikiais demonstrantais priešinantis jų teisėtiems demokratiniams siekiams. Turime išreikšti visišką solidarumą ir paremti šių žmonių visam pasauliui rodomą drąsą ir ryžtą.
Traian Ungureanu (PPE), raštu. – Padėtis Sirijoje, Bahreine ir Jemene yra nenuspėjamas tebevykstantis procesas, o ne kruvinas, bet nesustabdomas demokratijos siekis. Politinis režimas Sirijoje ir Jemene ilgai buvo autoritarinis ir tiesiog diktatoriškas. Tačiau tai nereiškia, kad opozicija yra visiškai demokratinė alternatyva. Ypač Jemene, kur vyrauja beteisė, susiskaldžiusi santvarka, po opozicijos vėliava besirenkančios jėgos globoja ar padeda teroristinėms arba radikalioms antidemokratinėms jėgoms. Praeityje stabilumas Vidurio Rytams skirtoje užsienio politikoje reiškė neveiklumą arba status quo. Tai buvo tikrai pervertinta sąvoka. Dabar ji gali tapti per mažai įvertinta. Europos ir demokratijos labui reikėtų racionalaus, emocijomis nepagrįsto požiūrio. Ilgai politinę priespaudą kentusios šalys dėl demokratijos poreikio neturėtų imtis būsimų demokratinių procesų panaikinimo. Tai nereiškia, kad reikėtų remti Basharo al Assado ar Ali Abdullaho Saleho režimus, bet tai reiškia, kad sprendimas turėtų apimti pasitraukimo strategiją, o ne smurtinę ir nekontroliuojamą režimų kaitą. Šalyse, kuriose vieną represinį režimą gali pakeisti kitas, tinkamesnė yra atsargi ir pagrįsta politika.
Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šiandien Europos Parlamentas patvirtino rezoliuciją, kurioje raginama iš naujo įvertinti ES santykius su Sirija, Bahreinu ir Jemenu, kad būtų atsižvelgta į liaudies sukilimus šiose šalyse. Jei manyčiau, kad toks ir yra tikrasis Europos institucijų siekis, nė neabejodama jį palaikyčiau. Pagrindinis šios rezoliucijos elementas yra raginimas dėl „tolimesnių derybų dėl vis dar nesudaryto ES ir Sirijos asociacijos susitarimo pasirašymo sustabdymo“ ir tai, kad „tokio susitarimo sudarymas priklauso nuo Sirijos valdžios institucijų gebėjimo konkrečiai vykdyti laukiamas demokratines reformas“. Tinkamai suformuluotas klausimas. Vis dėlto norėčiau pažymėti, kad pačioje rezoliucijoje pripažįstama, kad „nuo 2009 m. spalio mėn. šio susitarimo pasirašymas atidėtas Sirijos prašymu“. Galima tik spėlioti, kokį poveikį realiai turės ši rezoliucija. Todėl susilaikiau balsuojant dėl šio dokumento.
Dominique Vlasto (PPE), raštu. – (FR) Šis balsavimas Parlamente, kuris įvyko nepriėmus kelių rezoliucijų, pateiktų po Jazminų revoliucijos Tunise, įrodo, kad niekas negali nuspėti, kokio masto bus ir kiek truks įvykiai arabų pasaulyje. Reikia pripažinti, kad kiekvienoje šalyje padėtis yra skirtinga, tačiau galiausiai visi šie liaudies sukilimai parodo nepalaužiamą demokratijos, laisvės ir teisingumo troškimą. Europos Sąjunga turi neleisti, kad teisėti ir taikiai reiškiami žmonių reikalavimai būtų malšinami naudojant smurtą, nors, deja, tai vienintelis į kampą įspaustų režimų atsakas. Europa turi tvirtai pareikšti savo poziciją, ypač per Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai, kad patvirtintų savo paramą viešoms demonstracijoms, kuriose reikalaujama, kad šiose šalyse būtų gerbiamos pagrindinės vertybės, kurias remia ir gina Europos Sąjunga. Mūsų Parlamentas, kuris vadinamas demokratijos šventove, turi dar kartą pareikšti savo solidarumą su šiomis tautomis ir paremti jas demokratiniame permainų procese. Todėl būtina peržiūrėti santykius su šiomis Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų ir Vidurio Rytų šalimis, kad kartu galėtume saugiai kurti stabilumo, taikos ir gerovės regioną.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos RC-B7-0228/2011 (Ketvirtoji Jungtinių Tautų konferencija mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu)
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos. Manau, kad svarbu didinti paramos vystymuisi veiksmingumą ir kad tokiose srityse kaip prekyba ir vystomasis bendradarbiavimas, klimato kaita, žemės ūkis ir kt. reikia nuoseklios paramos politikos. ES turi laikytis bendrosios pozicijos mažiausiai išsivysčiusių šalių atžvilgiu ir užtikrinti, kad ekonomikos ir finansų krizės nepakenktų partnerystės su mažiausiai išsivysčiusiomis šalimis plėtojimui. Labai svarbu, kad šioje konferencijoje būtų dar kartą patvirtintas visuotinis įsipareigojimas spręsti konkrečių mažiausiai išsivysčiusių šalių poreikių patenkinimo klausimus, susijusius su vystymosi tvarumu visais jo ekonominiais, socialiniais ir aplinkos apsaugos aspektais, ir palaikyti šių šalių pastangas panaikinti skurdą.
Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Prieš gegužės mėn. Stambule vyksiančią konferenciją ES dar kartą patvirtino savo paramą besivystančioms šalims siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) ir įsipareigojimą įgyvendinti konkrečias paramos programas. Nors kai kuriose šalyse ir regionuose padaryta nemaža pažanga, tikslas per pusę sumažinti skurdo lygį pasaulyje dar toli gražu nepasiektas. Kasmet 11 mln. vaikų vis dar miršta nuo išgydomų ligų, didžioji dalis iš jų – nesulaukę penkerių metų; kas ketvirtas asmuo negali gauti geriamojo vandens; 114 mln. vaikų vis dar neturi galimybių gauti pradinį išsilavinimą; apie 600 mln. moterų vis dar yra neraštingos ir tiek pat žmonių neturi galimybės siekti pažangos.
Nesugebėjimas pasiekti 2001 m. nustatytus tikslus neatgrasys industrinių šalių jų siekti; priešingai, jos ir toliau stengsis užtikrinti, kad šalims, kurioms reikia pagalbos, tarptautinėje darbotvarkėje būtų skiriama svarbiausia vieta, skatins aprūpinti naujais tiksliniais finansavimo šaltiniais ir kurs bendradarbiavimo programas. Norint paskatinti šias šalis atsitiesti ir tūkstančiams žmonių suteikti ateities viziją, reikia įsipareigojimo, didelio politinio ryžto ir nuosekliai telkti finansinius išteklius, o ES atitinka visas šias sąlygas.
Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Balsavau prieš šį bendrą pasiūlymą dėl ketvirtosios Jungtinių Tautų konferencijos mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu, nes šiame pasiūlyme nepakankamai atsižvelgiama į tarptautinės pagalbos neveiksmingumo problemą. Šiame pasiūlyme ir Komisijos pareiškime, kurį ji pateikė per Parlamente vykusias diskusijas, neatsižvelgiama į dabartines kritines diskusijas dėl per pastaruosius 50 metų pasaulio Pietų šalims teikiamos tarptautinės pagalbos ir nekreipiama dėmesio į praeities nesėkmes ir laimėjimus, iš kurių būtų galima pasimokyti. Kodėl niekaip nesugebėta suteikti pagalbos Afrikai? Kodėl niekaip nepavyko įgyvendinti Pasaulio banko vystymosi ir skurdo mažinimo politikos? Kodėl kilo didelis skandalas dėl per pastaruosius 10 metų Afganistanui teikiamos užsienio pagalbos? Kodėl skurdo mažinimo politika Kinijoje, Vietname ir Brazilijoje buvo itin veiksminga? Jei negalėsime atsakyti į šiuos sudėtingus klausimus, niekada negalėsime panaudoti paramai vystymuisi skirtų 60 mlrd. EUR taip, kad jie būtų naudingi mažiausiai išsivysčiusioms šalims.
Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Pritariau šiai rezoliucijai. Ketvirtojoje JT konferencijoje mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu reikėtų skirti daugiau dėmesio politikos nuoseklumui vystymosi srityje, nes tai svarbus veiksnys siekiant sumažinti skurdą. Neminint jau esamų sunkumų, padėtis mažiausiai išsivysčiusiose šalyse dar labiau pablogėjo dėl neseniai kilusios pasaulinės finansų, apsirūpinimo maistu, klimato kaitos ir energetikos krizės. Todėl ši JT konferencija turėtų būti orientuota į rezultatus, grindžiama aiškiais rodikliais ir joje reikia siekti tikslo iki 2020 m. per pusę sumažinti mažiausiai išsivysčiusių šalių skaičių, kartu vykdant veiksmingą ir skaidrią stebėseną bei įgyvendinant tolesnes pagalbos priemones.
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Tenka apgailestauti, kad šiuo metu 48 šalys priskiriamos mažiausiai išsivysčiusių šalių kategorijai ir kad 75 proc. iš 800 mln. šių šalių gyventojų gyvena už mažiau kaip 2 JAV dolerius per dieną. Ilgalaikis vystomojo bendradarbiavimo tikslas turėtų būti sukurti tvaraus ekonomikos vystymosi sąlygas ir tinkamai perskirstyti turtą. Taika ir saugumas itin svarbūs siekiant užtikrinti vystymosi politikos veiksmingumą, todėl ES, siekdama išspręsti stabilumo problemas mažiausiai išsivysčiusiose šalyse ir remti pastangas įgyti pajėgumų, kurių reikia taikioms, demokratinėms ir integracinėms valstybėms sukurti, turėtų geriau koordinuoti savo požiūrį. Taip pat labai svarbu teikti pirmenybę apsirūpinimo maistu saugumui, žemės ūkiui, infrastruktūrai, gebėjimų stiprinimui ir ypač ekonomikos augimui bei galimybėms naudotis technologijomis, taip pat žmogaus ir socialiniam vystymuisi mažiausiai išsivysčiusiose šalyse.
Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Nors ankstesnėse konferencijose daugiausia dėmesio buvo skiriama principams, tikiuosi, ketvirtojoje JT konferencijoje bus siekiama įvertinti rezultatus ir nustatyti aiškius mažiau išsivysčiusių šalių skaičiaus sumažinimo perpus iki 2020 m. rodiklius. Pastaraisiais metais iš kategorijos, kuriai priskiriama 51 besivystanti šalis, kuriose 78 proc. gyventojų gyvena už mažiau kaip 1,25 JAV dolerio per dieną, išbrauktos tik trys valstybės. Dėl šios padėties neramu, nes šios šalys gali labiausiai nukentėti nuo tokių išbandymų kaip finansų ir maisto produktų krizės bei klimato kaita, be to, joms taip pat gali kilti labai didelio skurdo, infrastruktūros trūkumo ir didėjančio nedarbo pavojus.
Iš šios tikrovės matyti, kad tarptautinė bendruomenė, deja, neįvykdė Briuselio veiksmų programoje nustatytų įpareigojimų. Tikiuosi, šioje konferencijoje, kurioje atstovausiu Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijai, siekdami veiksmingiau padėti šioms šalims, kurias reikia paskatinti įgyvendinti tinkamą politiką, sutelksime dėmesį į tai, kaip būtų galima užtikrinti vystymosi politikos ir naujoviškų finansavimo mechanizmų įgyvendinimo būdų nuoseklumą.
Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes manau, kad ketvirtojoje Jungtinių Tautų konferencijoje mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu turi būti pateikta priemonių, padėsiančių integruoti šias šalis į pasaulio ekonomiką ir suteikti joms daugiau galimybių patekti į ES rinkas. Europos Komisija turėtų apsvarstyti galimybę padidinti šioms šalims skiriamą pagalbą, kad būtų galima sumažinti su jų rinkų liberalizavimu susijusias išlaidas.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Nors pastaraisiais metais mažiausiai išsivysčiusioms šalims buvo teikiama techninė ir finansinė parama, labai svarbu pripažinti, kad joms nepavyko įveikti šio savo statuso ir jose vis dar jaučiamas nuolatinis nepriteklius bei stoka. Derėtų paminėti tik išskirtines Žaliojo Kyšulio, kaip kalbama patvirtintoje rezoliucijoje, aplinkybes, nes šiai šaliai, nepaisant išteklių trūkumo, pavyko įveikti tam tikrus kilusius sunkumus ir pagerinti savo gyventojų gyvenimo sąlygas. Todėl norėčiau pasidžiaugti, kad Žaliojo Kyšulio žmonėms, vyriausybei ir partijoms pavyko pasiekti šį tikslą, nes jie sugebėjo atsakingai ir garbingai imtis veiksmų: ši portugališkai kalbanti šalis šiandien yra sektinas pavyzdys kitoms mažiausiai išsivysčiusioms šalims. Nepaisant prekybos apribojimų, mokymo problemų ir ribotų galimybių gauti informaciją ir naudotis ištekliais bei gamybos priemonėmis, reikėtų pabrėžti, kad nepakankamą mažiausiai išsivysčiusių šalių išsivystymą iš esmės lemia tai, kad šių šalių sprendimus priimantiems asmenims trūksta įgūdžių, o jų institucijos neveiksmingos, nes kitose srityse šių šalių žmonės turi nemažų gebėjimų.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šių metų gegužės 9–l3 d. Stambule, Turkijoje, vyks ketvirtoji Jungtinių Tautų konferencija mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu. ES, kuri visada rodė pavyzdį, kaip reikia palaikyti besivystančias šalis įgyvendinant skurdo panaikinimo programas (kurioms skirti finansiniai asignavimai per pastaruosius keletą metų padidinti tris kartus), aktyviai įsitraukė į šio susitikimo organizavimą. Parlamentui taip pat atstovaus delegacija, kuri pateiks gerai apgalvotus pasiūlymus, nors dėl stebėtojo statuso ji nebus itin matoma, tačiau, tikiuosi, tai bus didelė paskata laimėti mūšį dėl tvaraus vystymosi ir tinkamo šių šalių augimo. Atsižvelgdamas į tai, kad visos valstybės, siekdamos įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus, yra įsipareigojusios remti mažiausiai išsivysčiusias šalis, pritariu į šį bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos įtrauktiems pasiūlymams ir norėčiau, kad būtų pasiektas tikslas iki 2020 m. per pusę sumažinti mažiausiai išsivysčiusių šalių skaičių. Ketvirtojoje JT konferencijoje mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu reikia palaikyti konkrečias priemones, kurios padeda rasti mažiausiai išsivysčiusių šalių poreikių patenkinimo būdus, kovoti su skurdu ir užtikrinti pakankamas pajamas bei tinkamas gyvenimo sąlygas.
João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į ketvirtosios Jungtinių Tautų konferencijos mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu aplinkybes tikslinga apsvarstyti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2000 m. patvirtintus Tūkstantmečio vystymosi tikslus ir įvertinti jų įgyvendinimą, konkrečiai: skurdo ir bado panaikinimą; vyrų ir moterų lygybės skatinimą; motinų ir (arba) kūdikių sveikatos priežiūros kokybės didinimą ir gerinimą; kovą su ŽIV ir (arba) AIDS; aplinkos tvarumo plėtojimą ir visuotinio pradinio išsilavinimo užtikrinimą. Kiek tai sietina su vystymosi politika, aiškiai matyti, kad ES žodžiai neatitinka veiksmų. Turime išteklių, kuriais galime naudotis siekdami panaikinti skurdą. Dėl mokslo ir technologijų plėtros teikiamos naudos šie ištekliai net tapo didesni. Nepaisant to, matome, kad skurdas pasaulyje didėja. Tai – pasaulyje vyraujančios sistemos, t. y. kapitalizmo, kuris iš esmės neteisingas ir nevienodas, rezultatas. Norėtume pabrėžti Europos vieningųjų kairiųjų jungtinės frakcijos / Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų pateiktos alternatyvios rezoliucijos, taip pat bendros rezoliucijos pakeitimų, kuriuos, deja, dauguma atmetė ir kuriuose daugiausia dėmesio skiriama, inter alia, tokiems klausimams kaip apsirūpinimo maistu savarankiškumas, žemės ūkio plėtra ir būtinybė nutraukti ne vienos besivystančios šalies šantažą, kurį vykdo ES, remdamasi vadinamaisiais Ekonominės partnerystės susitarimais, svarbą.
Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Labai svarbu remti skurdžiausias ir pažeidžiamiausias planetos šalis, kurioms priskiriama beveik 50 valstybių ir kuriose žmonės kenčia kelių viena po kitos vykusių Jungtinių Tautų konferencijų išvadų nesėkmingo įgyvendinimo padarinius.
Daugeliu atveju ši padėtis susiklostė dėl kolonializmo ir šių šalių turtų bei žmonių išnaudojimo. Šios šalys tapo neturtingos ne dėl likimo neišvengiamybės ar dėl neišvengiamo gamtos išteklių ribotumo arba suvaržymų. Visiškai priešingai: kelios iš šių šalių yra turtingos, jose labai gausu gamtos išteklių.
Kitais atvejais tai lemia nuolatinis kapitalistinis išnaudojimas ir sistemos neteisingumas bei nežmoniškumas (pasaulyje vyraujantis ekonominio ir socialinio organizavimo būdas), kurie pagrįsti nelygiaverčiais santykiais, dėl kurių atsiranda ir įtvirtinama nelygybė.
Tai – laisvosios prekybos, finansinio reguliavimo panaikinimo, neteisėto, tačiau leidžiamo kapitalo nutekėjimo į mokesčių rojaus šalis ir kovos bei konfliktų, kuriuos skatina nesutarimai dėl gamtos išteklių, rezultatas.
Šie žmonės turės galimybę išsilaisvinti, o šios šalys – vystytis tik tada, kai bus sugriauti šios sistemos pamatai ir kai bus įgyvendinama tikra ir solidarumu grindžiama politika bei parama vystymuisi.
Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Daugiau kaip 40 pasaulio šalių priskiriamos mažiausiai išsivysčiusių šalių kategorijai. Palankiai vertinu ES pastangas aktyviai dalyvauti aukščiausiojo lygio JT konferencijoje ir tikiuosi, kad joje bus prisiimti konkretūs įsipareigojimai. Per pastaruosius dešimt metų skurdžiausios šalys padarė didesnę pažangą nei per praėjusį dešimtmetį. Tačiau nepaisant to, dar yra nemažai spręstinų problemų: didėjančios priklausomybės nuo importuojamų prekių, skurdo, žemo žmogiškojo kapitalo lygio ir pažeidžiamumo susidūrus su klimato kaita ir gaivalinėmis nelaimėmis. Šias problemas reikia spręsti visais atžvilgiais, tačiau du aspektai yra labai svarbūs. Pirma, reikia užtikrinti investicijų srautus į produktyvius šių šalių ekonomikos sektorius. Antra, reikia padėti šioms šalims kurti demokratines struktūras, kad jos turėtų galimybę savarankiškai, be užsienio šalių įsikišimo, priimti sprendimus dėl strateginių prioritetų. Prekių rinkos svyravimai ir jų padariniai – konkretus klausimas, kurį privalu išspręsti. Siejant tai su ilguoju laikotarpiu, problemą galima išspręsti įvairinant ekonomiką. Dėl trumpojo ir vidutinės trukmės laikotarpio, svarbu kontroliuoti prekių kainų šuolius, ypač maisto produktų srityje. Kiek tai sietina su ES pozicija, svarbu sutelkti dėmesį į nuoseklią išorės politiką. Vasario 16 d. Komisijos paskelbtas dokumentas yra išsamus, tačiau jame reikia vadovautis kritiškesniu požiūriu. Reikia pripažinti, kad ne visi ES veiksmai prekybos ar tiesioginių užsienio investicijų srityse suderinti su vystymosi politika. Mano nuomone, vystymosi politika turėtų būti už juos viršesnė.
Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą, kadangi surengus trečiąją JT konferenciją mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu ir priėmus Briuselio veiksmų programą įvyko keletas teigiamų pokyčių, pvz., sukurta iniciatyva „Viskas, išskyrus ginklus“, padidinta oficiali parama vystymuisi (2000–2008 m. ši parama padidėjo dvigubai), tiesioginės užsienio investicijos padidėjo nuo 6 iki 33 mlrd. JAV dolerių, tokiu būdu 19 šalių augimo rodiklis padidėjo iki 3 proc. Ketvirtoji JT konferencija mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu turėtų būti orientuota į rezultatus, būti grindžiama aiškiais rodikliais ir siekti tikslo iki 2020 m. per pusę sumažinti mažiausiai išsivysčiusių šalių skaičių, kartu vykdant veiksmingą ir skaidrią stebėseną bei įgyvendinant tolesnes priemones. Pabrėžčiau būtinybę teikti pirmenybę apsirūpinimo maistu saugumui, žemės ūkiui, infrastruktūrai, pajėgumų didinimui, integraciniam ekonomikos augimui, galimybei naudotis technologijomis, taip pat žmogaus ir socialiniam vystymuisi mažiausiai išsivysčiusiose šalyse.
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją. Manau, ketvirtojoje JT konferencijoje mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu daugiausia dėmesio reikėtų skirti politikos suderinamumui vystymosi labui užtikrinti, nes tai – svarbus veiksnys siekiant politikos pokyčių nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis, todėl reikia paraginti visose srityse (prekybos, žuvininkystės, aplinkos, žemės ūkio, klimato kaitos, energetikos, investicijų ir finansų) parengti tokią politiką, kurią įgyvendinant būtų patenkinami mažiausiai išsivysčiusių šalių vystymosi poreikiai siekiant kovoti su skurdu ir užtikrinti tinkamas pajamas bei gyvenimo lygį. Raginu ES įvykdyti įsipareigojimus užtikrinti galimybę patekti į rinką ir sumažinti skolas ir dar kartą patvirtinti, kad svarbu padidinti oficialios paramos vystymuisi mažiausiai išsivysčiusioms šalims rodiklį nuo 0,15 iki 0,2 proc. BNP ir siekiant šio tikslo sutelkti vidaus išteklius, taip pat kaip papildomą priemonę taikyti naujoviškus finansavimo mechanizmus.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Manau, ketvirtojoje Jungtinių Tautų konferencijoje mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu reikia pateikti priemonių, reikalingų siekiant integruoti šias šalis į pasaulio ekonomiką ir suteikti joms daugiau galimybių patekti į ES rinkas. Vis dėlto, nepaisant visų pastangų, užsibrėžti tikslai nepasiekti, nors šiuo atveju galima išskirti Žaliąjį Kyšulį, nes šiai šaliai pavyko pasiekti tam tikrų laimėjimų ir, palyginti su kitomis mažiausiai išsivysčiusiomis šalimis, tam tikru mastu pagerinti savo piliečių gyvenimo kokybę.
Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Išsivysčiusiose pasaulio šalyse kilus ekonomikos krizei buvo nustatyti prekybos apribojimai, dėl kurių sustojo mažiau išsivysčiusių šalių ekonomikos augimas. Šeimos, esančios prie visiško skurdo ribos, per pastaruosius šešis mėnesius pamatė, kad maisto produktų kainos išaugo 15 proc., o Pasaulio banko duomenimis maisto produktų kainos, palyginti su 2009 m., padidėjo 29 proc. Todėl negalima nekreipti dėmesio į neseniai neturtingų šalių pateiktą oficialų prašymą panaikinti eksporto apribojimus. Dėl ekonomikos krizės iš tikrųjų sudėtinga vesti derybas; tačiau griežtos derybos dėl žmonių, gyvenančių visiško skurdo sąlygomis, geriausiu atveju moralės požiūriu abejotinos.
Šiame konkrečiame pasiūlyme dėl rezoliucijos, kurį palaikiau, pabrėžiama ir išryškinama konkreti politika, kurią įgyvendinant galima pakeisti šią padėtį ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygmenimis daugelyje sektorių, pvz., prekybos, žuvininkystės, aplinkos, žemės ūkio, klimato kaitos, energetikos, investicijų ir finansų sektoriuose.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Europos Parlamentas, patvirtinęs šią rezoliuciją, siekia įnešti savo indėlį į ketvirtąją Jungtinių Tautų konferenciją mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu. Palaikau šias pastangas, nes taip pat manau, kad šioje konferencijoje reikėtų skatinti vystymosi politikos suderinamumą ir įgyvendinti visų sričių, pvz., prekybos, žuvininkystės, aplinkos, žemės ūkio, klimato kaitos, energetikos, investicijų ir finansų, priemones siekiant tvirtai paremti mažiausiai išsivysčiusių šalių vystymosi poreikius, kovoti su skurdu ir užtikrinti tinkamas pajamas bei gyvenimo lygį. Kaip minėta šioje rezoliucijoje, už kurią balsavau, taip pat norėčiau pabrėžti, kad 2007 m. Žaliasis Kyšulys tapo viena iš trijų valstybių, kurios jau nepriskiriamos mažiausiai išsivysčiusių šalių kategorijai. Ši šalis neturi daug išteklių, tačiau sugebėjo užtikrinti augimą ir kovoti su skurdu. Todėl norėčiau pasidžiaugti Žaliojo Kyšulio žmonėmis ir jų vyriausybe.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už šį bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos. Šioje rezoliucijoje Europos Parlamentas: 1. mano, kad ketvirtoji JT konferencija mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu turėtų būti orientuota į rezultatus, pagrįsta aiškiais rodikliais ir ja turi būti siekiama tikslo iki 2020 m. per pusę sumažinti mažiausiai išsivysčiusių šalių skaičių kartu vykdant veiksmingą ir skaidrią stebėseną bei įgyvendinant tolesnes priemones; 2. mano, kad ketvirtojoje JT konferencijoje mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu daugiausia dėmesio reikėtų skirti politikos suderinamumui vystymosi labui užtikrinti, nes tai – svarbus veiksnys siekiant politikos pokyčių nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis; todėl ragina visose srityse (prekybos, žuvininkystės, aplinkos, žemės ūkio, klimato kaitos, energetikos, investicijų ir finansų) parengti tokią politiką, kurią įgyvendinant būtų patenkinami mažiausiai išsivysčiusių šalių vystymosi poreikiai siekiant kovoti su skurdu ir užtikrinti tinkamas pajamas bei gyvenimo lygį; 3. primygtinai ragina ES įvykdyti įsipareigojimus užtikrinti galimybę patekti į rinką ir sumažinti skolas; dar kartą patvirtina, kad svarbu padidinti oficialios paramos vystymuisi mažiausiai išsivysčiusioms šalims rodiklį nuo 0,15 iki 0,2 proc. BNP ir siekiant šio tikslo sutelkti vidaus išteklius, taip pat kaip papildomą priemonę taikyti naujoviškus finansavimo mechanizmus.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Šiandien 48 pasaulio šalys priskiriamos mažiausiai išsivysčiusių šalių, kuriose apie 800 mln. žmonių gyvena už mažiau kaip 2 JAV dolerius per dieną, kategorijai. 2000–2010 m. vidutinis žmogaus socialinės raidos indekso rodiklis mažiausiai išsivysčiusiose šalyse padidėjo tik 0,04 proc. Dėl šio rodiklio nedidelio padidėjimo šios šalys laipsniškai tolsta nuo aštuonių 2000 m. Jungtinių Tautų nustatytų Tūkstantmečio vystymosi tikslų.
Laimei, surengus trečiąją Jungtinių Tautų konferenciją oficialios paramos vystymuisi srityje įvyko keletas teigiamų pokyčių, dėl kurių tam tikrų 19 šalių augimo rodiklis padidėjo iki 3 proc. Pritariu pranešėjų nuomonei, kad reikia pabrėžti ketvirtosios Jungtinių Tautų konferencijos svarbą. Siekiant pagrindinių tikslų daugiausia dėmesio reikia skirti vystymosi politikai, žemės ūkiui ir žuvininkystei, be to, reikia stengtis pasiekti konkrečius rezultatus ir įgyvendinti naujoviškas finansavimo priemones. Tikiuosi, indėlis į tvarų vystymąsi taip pat taps parama sveikatos ir švietimo sektoriams ir demokratijai skatinti, taip pat kartu bus gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, nes tai yra esminiai Europos Sąjungos vystymosi politikos elementai.
Joanna Senyszyn (S&D), raštu. – (PL) Šiuo metu yra 48 mažiausiai išsivysčiusios šalys, o tai reiškia, kad kas penkta šalis pasaulyje priskiriama šiai kategorijai. Mažiausiai išsivysčiusių šalių kategoriją praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, taigi daugiau kaip prieš 40 metų, nustatė JT Generalinė Asamblėja. Nuo tada mažiausiai išsivysčiusių šalių skaičius padidėjo du kartus ir tik trys iš šių valstybių (Botsvana, Maldyvai ir Žaliasis Kyšulys) jau nepriskiriamos šiai kategorijai. Iš to matyti, kad skurdas plinta, o veiksmų, kurių imtasi iki šiol, veiksmingumas vos pastebimas. Kilus ekonomikos krizei kritinė padėtis dar pablogėjo. Krizės padariniai turėjo didelį poveikį mažiausiai išsivysčiusioms šalims, todėl dar labiau paaštrėjo jų problemos. Šių problemų kyla visų pirma dėl susidariusios skolos, didelių maisto produktų ir kuro kainų ir dėl klimato kaitos. Todėl tvirtai įsitikinusi ir visiškai suvokusi jos svarbą palaikiau rezoliuciją dėl ketvirtosios Jungtinių Tautų konferencijos mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu.
Reikia atlikti išsamią ir nuodugnią analizę, įvertinti mažiausiai išsivysčiusių šalių padėtį ir pateikti konkrečių pasiūlymų dėl sprendimų, kuriais būtų siekiama trumpuoju laikotarpiu pagerinti šių valstybių piliečių gyvenimo sąlygas, o ilguoju laikotarpiu – leisti šiai šalių grupei pačiai spręsti savo problemas. Kaip AKR ir ES jungtinės parlamentinės asamblėjos narė norėčiau visų pirma atkreipti dėmesį į tai, kad trūksta jau atlikto darbo kontrolės mechanizmų. Mums netrūksta politinės valios ir noro padėti, bet, deja, nepakankamai kontroliuojame savo pastangas, todėl jos nėra labai veiksmingos.
Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Kaip viena iš rezoliucijos dėl ketvirtosios Jungtinių Tautų konferencijos mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu autorių manau, kad Europos Parlamentas, be abejonės, turi parodyti tvirtą įsipareigojimą mažiausiai išsivysčiusių šalių gyventojams. Kadangi valstybių, kurios priskiriamos šiai kategorijai, skaičius didėja (nuo 1971 m. mažiausiai išsivysčiusių šalių skaičius padidėjo nuo 25 iki 48), tarptautinė bendruomenė turi daug labiau stengtis pasiekti tikslą iki 2020 m. per pusę sumažinti mažiausiai išsivysčiusių šalių skaičių. Šiuo požiūriu labai svarbu užtikrinti tikrą politikos, kuri daro tiesioginę įtaką mažiausiai išsivysčiusioms šalims, pvz., paramos vystymuisi, prekybos, žuvininkystės, aplinkos, žemės ūkio, klimato kaitos, energetikos, investicijų ir finansų politikos, suderinamumą, kad būtų galima sumažinti skurdą ir mažiausiai išsivysčiusių šalių gyventojams užtikrinti tinkamas pajamas bei deramą gyvenimo lygį.
Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) Balsavau už Europos Parlamento rezoliuciją dėl ketvirtosios Jungtinių Tautų konferencijos mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu. Šioje rezoliucijoje Europos Parlamentas paramos vystymuisi ir vystomojo bendradarbiavimo srityse laikosi įvairių ES politikos krypčių suderinamumo principo. Tai reiškia, kad ES, palaikydama santykius su mažiausiai išsivysčiusiomis šalimis, visose srityse (įskaitant prekybos, žuvininkystės, aplinkos, žemės ūkio, klimato kaitos, energetikos, investicijų ir finansų sritis) turi įgyvendinti tokią politiką, kuria būtų siekiama palaikyti šių šalių vystymosi poreikius. Be to, šioje rezoliucijoje primenama, kad svarbu padidinti oficialios paramos vystymuisi mažiausiai išsivysčiusioms šalims rodiklį nuo 0,15 iki 0,2 proc. BNP ir įspėjama apie neigiamus žemės ūkio paskirties sklypų įsigijimo padarinius, pvz., smulkių ūkių nusavinimą ir netvarų žemės ir vandens išteklių naudojimą. Laikantis suderinamumo principo norima užtikrinti, kad nebūtų pateikiami gerų ketinimų pareiškimai, kurie niekada nevirsta veiksmais, ir kad būtų išvengta sektorių politikos kolizijos. Dabar belieka jį įgyvendinti.
Dominique Vlasto (PPE), raštu. – (FR) Balsuodama norėjau dar kartą patvirtinti savo tvirtą įsipareigojimą kovoti su skurdu; ir su jo priežastimis, ir su padariniais. Tarp mažiausiai išsivysčiusių šalių ir pasaulio ekonomikos atsirado itin didelis atotrūkis, dėl kurio susidarė užburtas ratas, o jame atsidūrę žmonės yra nukentėjusieji. Visi turime prisiimti atsakomybę už tai, kad vėluojama įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus, todėl reikia, kad ES ir JT nedelsdamos imtųsi suderintų veiksmų. Sritys, kurioms reikia teikti pirmenybę, gerai žinomos: tai apsirūpinimo maistu saugumas, galimybė gauti vandens ir naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis bei raštingumas. Sprendimo būdai taip pat gerai žinomi, bet apgailestauju, kad gerų ketinimų pareiškimai retai virsta veiksmais. Tačiau geriau paskirstant turtą, padedant mažiausiai išsivysčiusioms šalims eiti augimo ir demokratijos keliu ir kovojant su plačiai paplitusiu spekuliavimu prekių kainomis šioms itin pažeidžiamoms šalims bus sudarytos sąlygos ištrūkti iš užburto skurdo rato. Tai – ne tik atsakomybė; tai – Europos Sąjungos saugumo sąlyga, nes skurdas, deja, dažnai yra nestabilumo priežastis.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0226/2011 (2010 m. Islandijos pažangos ataskaita)
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią ataskaitą, nes pritariu Islandijos narystei ES, jeigu vyriausybei pavyks užtikrinti, kad jos piliečiai palaikys šį nacionalinį politinį įsipareigojimą.
Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją. Teigiamai vertinu Islandijos perspektyvą prisijungti prie ES, kadangi Islandija turi tvirtą demokratinę tradiciją ir susiformavusią pilietinę kultūrą, kas leis jai netrukdomai įsilieti į ES valstybių narių būrį. Manau, kad Islandijos priėmimas į ES padidintų Europos Sąjungos galimybes atlikti aktyvesnį ir konstruktyvesnį vaidmenį Šiaurės Europoje ir Arktyje ir taip prisidėtų prie daugiašalio valdymo ir tvarių politinių sprendimų regione. Islandija jau dabar aktyviai dalyvauja Šiaurės taryboje ir ES Šiaurės dimensijos politikoje, Barenco jūros Europos Arkties taryboje, taip pat Arkties taryboje, kuri yra pagrindinis daugiašalis bendradarbiavimo Arktyje forumas. Dėl Islandijos įstojimo į ES dar labiau sustiprėtų ES dalyvavimas Arkties tarybos veikloje. Islandija taip pat gali vertingai prisidėti prie ES aplinkos ir energetikos politikos, nes turi patirties atsinaujinančiųjų energijos išteklių, ypač geoterminės energijos panaudojimo, aplinkos apsaugos ir kovos su klimato kaita srityse.
Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už savo kolegos Cristiano Predos parengtą 2010 m. Islandijos pažangos ataskaitą, nes manau, kad atėjo laikas įvertinti šios valstybės galimybes ateityje tapti ES nare. Derėdamosi su ES Islandijos valdžios institucijos parodė tikrą įsipareigojimą įgyvendinti šį procesą ir tvirtą politinę valią laiku įvykdyti visus stojimo kriterijus.
Visų pirma Islandija turi gilias demokratijos tradicijas. Žmogaus teisių apsauga ir bendradarbiavimas su pirmaujančiomis tarptautinėmis organizacijomis yra svarbiausi Islandijos politinės darbotvarkės prioritetai. Ekonomikos srityje valdžios institucijos, siekdamos užtikrinti savo verslo sektorių įvairinimą ir padėti jiems išbristi iš recesijos, jau parengė pasirengimo narystei strategiją. Manau, Islandija gali prisiimti ES valstybei narei keliamus įsipareigojimus. Norėčiau paminėti, kad šiuo metu įgyvendintos dešimties derybų skyrių sąlygos. Atsižvelgdama į šias aplinkybes palankiai vertinu Europos Komisijos iniciatyvą šių metų birželio mėn. pradėti stojimo derybas su Islandija.
Dominique Baudis (PPE), raštu. – (FR) Šioje ataskaitoje pateikiama gera dabartinės Europos Sąjungos ir Islandijos santykių būklės apžvalga. Nuo tada, kai buvo sudaryta EAPB sutartis, su šia valstybe palaikėme draugiškus ir artimus bendradarbiavimo ryšius. Ekonomikos, finansų ir bankininkystės krizė smarkiai paveikė šią šalį. Reikia vykdyti reformas, o mes turime paskatinti šios šalies valdžios institucijas jas įgyvendinti.
Nuo pat stojimo proceso pradžios su Islandijos vyriausybe, kuri taip pat išreiškė norą prisijungti prie euro zonos, pradėjome atvirą ir dalykišką dialogą. Išplėtus ES prijungiant Islandiją bus galima užtikrinti didesnį Europos politikos Arkties regione suderinamumą, ypač kiek tai sietina su žuvininkyste, jūrų transportu, moksliniais tyrimais ir aplinkos apsauga. Vis dėlto Europa nėra ramstis ar vaistas ekonomikos krizei išgydyti. Islandija kartu su likusia Europa turi įgyvendinti tikrą integracijos projektą.
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Palankiai vertinu šalies, kuri turi gilias demokratijos tradicijas ir tvirtą pilietinės kultūros pagrindą, galimybę ateityje tapti nauja ES valstybe nare. Islandija, gindama žmogaus teises ir užtikrindama aukšto lygio bendradarbiavimą su tarptautinėmis žmogaus teisių apsaugos organizacijomis, pasiekė nemažų laimėjimų. Todėl Islandijos narystė ES ir toliau padės stiprinti Europos Sąjungos, kaip pasaulinio masto žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių skatintojos ir gynėjos, vaidmenį. Islandija, pasinaudodama savo patirtimi, taip pat gali vertingai prisidėti prie ES atsinaujinančiosios energijos politikos, ypač geoterminės energijos naudojimo, aplinkos apsaugos ir kovos su klimato kaita srityse. Islandijai įstojus į ES, Europos Sąjunga, pasinaudodama jos indėliu į daugiašalio valdymo sritį ir tvariais politiniais sprendimais regione, turės daugiau galimybių atlikti aktyvesnį ir dalykiškesnį vaidmenį Šiaurės Europoje ir Arktyje.
Diane Dodds (NI), raštu. – Balsavau prieš šią ataskaitą. Bijau, kad Parlamentas ir ES institucijos, skubėdami plėsti ES, nekreipia dėmesio į valstybėms narėms strateginiu požiūriu svarbius klausimus. Labai apmaudu, kad 2011 m. Islandija ir Farerų salos dar kartą smarkiai padidino savo pasiūlytą leidžiamą sužvejoti skumbrių kiekį ir taip sukėlė pavojų esamoms atsargoms ir mūsų pelaginės žvejybos pramonės gyvybingumui. Iš šio papiktinamo elgesio išaiškėja neteisybė, kad Islandija neva yra tvaraus žuvininkystės valdymo lyderė. Praėjusių metų vasarą, reaguojant į bekompromisę Islandijos poziciją šiuo klausimu, mums buvo pasakyta, kad Komisija svarsto galimybę sustabdyti derybas dėl Islandijos stojimo į ES, tačiau, atrodo, šiuo požiūriu nuveikta nedaug. Negalima ir nereikia tęsti derybų dėl Islandijos narystės „ES klube“ tol, kol ji akivaizdžiai nepaiso šio klubo taisyklių. Kaip teigiama vienoje laikraščio antraštėje, nejaugi iš tikrųjų ketiname susimąstę stebėti, kaip Islandija po savo bankų žlugimo sunaikins dar ir vertingiausius mūsų žvejybos rajonus?
Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už 2010 m. Islandijos pažangos ataskaitą, nes manau, kad turime palaikyti vienos iš seniausių Europos demokratinių valstybių narystę ES, jeigu bus įgyvendinti būtini reikalavimai, pvz., jeigu bus uždrausta banginių medžioklė ir prekyba produktais iš banginių.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Iš visų valstybių, kurioms siūloma įstoti į Europos Sąjungą, Islandija geriausiai pasirengusi tai padaryti ir vadovautis vertybėmis bei principais, kuriais grindžiami Europos Sąjungos veiksmai. Manau, Islandijos indėlis bus naudingas Europos Sąjungai. Apskritai Islandijoje taikomi tokie pat standartai, o tam tikrais atvejais net aukštesni, palyginti su standartais, kuriuos siekiama nustatyti Europos Sąjungoje. Manau, korekcijos, kurias vis dar reikia atlikti, nebus itin didelė kliūtis, dėl kurios gali tekti atidėti stojimo procesą.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis pasiūlymas dėl rezoliucijos susijęs su 2010 m. Islandijos pažangos ataskaita dėl šios valstybės laimėjimų siekiant tapti Europos Sąjungos nare. Derybos dėl Islandijos narystės pradėtos 2010 m. liepos mėn. Manau, reikia sudaryti sąlygas, būtinas užbaigti Islandijos stojimo procedūras ir užtikrinti, kad jos stojimas būtų sėkmingas: ši valstybė turi gilias demokratines tradicijas ir pilietinę kultūrą, ir jai įstojus į ES bus galima sutvirtinti Europos Sąjungos vaidmenį visame pasaulyje skatinant ginti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Islandija yra Europos laisvosios prekybos asociacijos narė, o jos rinkos ekonomika galėtų suteikti ES tam tikrų pranašumų, ypač atsinaujinančiosios energijos srityje. Nepaisant to, Islandija turi pateikti tikro susidomėjimo įrodymų ir bendradarbiauti sprendžiant likusius žuvininkystės valdymo sektoriaus klausimus. Pateiktos ataskaitos duomenimis, Islandija padarė tam tikrą pažangą, tačiau dar reikia daug nuveikti, visų pirma žuvininkystės sektoriuje. Tikiuosi, bus galima greitai išspręsti šiuos likusius klausimus, kad Islandijos stojimo į ES procesas būtų sėkmingas.
João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Mūsų pozicija dėl naujų valstybių narystės Europos Sąjungoje procedūrų iš esmės gerai žinoma: šis sprendimas turi būti pagrįstas suinteresuotųjų žmonių valia, į kurią reikėtų atsižvelgti. Todėl laukiame, kol Islandijos žmonės patvirtins savo poziciją dėl stojimo į ES, kad į ją galėtume atsižvelgti ateityje. Be šio principo, balsuodami dėl šios rezoliucijos susilaikėme ir dėl esminio ES plėtros procesų pagrindo turėdami omenyje kapitalistinį integracijos proceso pobūdį ir tikslus, kurių juo siekiama. Dėl ankstesnės ES plėtros nualinus atokius regionus reikia užtikrinti tolesnį augimą ir patekti į naujas rinkas.
Nesame patenkinti kai kuriais Europos Sąjungos Islandijai keliamais reikalavimais, įskaitant į šią ataskaitą įtrauktas sąlygas, pvz., reikalavimais liberalizuoti nemažai sektorių, visų pirma finansų sektorių, ir šis reikalavimas yra labai rimtas, nes finansų sektorius buvo vienas iš sektorių, atsakingų už ten kilusią krizę, iš kurios buvo galima išbristi tik akivaizdžiai įsikišus valstybei.
Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Atsižvelgdami į savo poziciją dėl Europos Sąjungos plėtros, per šį balsavimą susilaikėme. Laukiame, kol Islandijos žmonės patvirtins savo poziciją dėl stojimo į ES, kad į ją galėtume atsižvelgti ateityje.
Be to, nesame patenkinti kai kuriais Europos Sąjungos Islandijai keliamais reikalavimais, įskaitant į šią ataskaitą įtrauktas sąlygas, kurioms visiškai nepritariame, pvz., reikalavimams liberalizuoti nemažai sektorių, visų pirma finansų sektorių, ir šis reikalavimas yra labai rimtas, nes finansų sektorius buvo vienas iš sektorių, atsakingų už ten kilusią krizę, iš kurios buvo galima išbristi tik akivaizdžiai įsikišus valstybei ir gyventojams.
Laukiame ateities įvykių, ypač 2011 m. balandžio 9 d. vyksiančio referendumo, kad galėtume nustatyti aiškesnę poziciją dėl šios valstybės narystės ES.
Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Norėčiau paaiškinti, kodėl per balsavimą dėl šio dokumento teksto susilaikiau, nes visada taip darau, kai šiame Parlamente balsuojama dėl ataskaitos stojimo derybų su Europos valstybe klausimu. Per šį balsavimą susilaikiau ne todėl, kad abejoju Islandijos teise tapti Europos Sąjungos nare; susilaikiau todėl, kad, mano manymu, sumanymas jai stoti į Europos Sąjungą netinkamas. Iš tikrųjų, dauguma Islandijos žmonių, atrodo, laikosi tokios pat nuomonės. Sprendimas kreiptis dėl narystės ES buvo priimtas kilus panikai po Islandijos bankininkystės sistemos žlugimo, kad būtų galima pasinaudoti Europos parama.
Visi žino, kad Islandija nori įsivesti eurą netapusi Europos Sąjungos nare, ir šis sumanymas yra beprasmiškas žinant, kokių padarinių tai gali turėti ir kad Islandija yra Europos ekonominės erdvės ir Šengeno zonos narė. Bet kuriuo atveju Islandijos žmonės galiausiai turės priimti sprendimą. Tikiuosi, kad jei jie pasakys „ne“, jų balsas bus išgirstas.
Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą, kadangi 2010 m. liepos mėn. pradėtos stojimo derybos su Islandija ir kadangi itin svarbu sudaryti sąlygas, reikalingas siekiant užbaigti Islandijos stojimo procedūras ir užtikrinti, kad jos stojimas būtų sėkmingas. Islandija gali vertingai prisidėti prie ES aplinkos ir energetikos politikos, nes turi patirties atsinaujinančiųjų energijos išteklių, ypač geoterminės energijos panaudojimo, aplinkos apsaugos ir kovos su klimato kaita srityse. Islandijos priėmimas į ES padidintų Europos Sąjungos galimybes atlikti aktyvesnį ir konstruktyvesnį vaidmenį Šiaurės Europoje ir Arktyje ir taip prisidėtų prie daugiašalio valdymo ir tvarių politinių sprendimų regione. Be to, itin svarbu ES piliečiams teikti aiškią ir išsamią bei faktais grindžiamą informaciją apie Islandijos narystės ES pasekmes. Reikia dėti pastangas siekiant šio tikslo, ir manau, kad taip pat svarbu išgirsti piliečiams susirūpinimą keliančias problemas ir klausimus ir juos spręsti, reaguoti į jų nuomonę ir atsižvelgti į jų interesus.
Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Visapusiškai palaikiau rezoliuciją dėl 2010 m. Islandijos pažangos ataskaitos, dėl kurios buvo balsuojama Parlamente. Praėjusiais metais Islandija parodė norą daugumoje sričių laikytis Europos politikos ir jos puoselėjamų principų. Dėl tvirtų pilietinių ir demokratinių tradicijų, pažangos, kurią ši valstybė padarė didindama teismų sistemos nepriklausomumą ir ypatingo dėmesio, kurį ji skyrė ekonomikos aspektui ir dėl kurio ji vis labiau atitinka Europos nustatytus kriterijus, Islandijos narystę ES galima vertinti palankiai, visų pirma todėl, kad ji galėtų padėti sutvirtinti Europos Sąjungos vaidmenį Arkties taryboje. Iš žmogaus teisių apsaugos, teisėkūros aplinkos gerinimo žodžio laisvės ir galimybės gauti informaciją srityse ir didelių investicijų į švietimo, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros sektorius, kuriomis siekiama kovoti su aukštu jaunimo nedarbo lygiu, įžvelgiamas šios valstybės atkaklumas ir tvirtas noras prisijungti prie Europos. Islandijos žmonės tars paskutinį žodį: jie turės balsuoti referendume, ir tikiuosi, jie nuspręs prisijungti prie didžiosios mūsų Europos šeimos.
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje, be kita ko, palankiai vertinama tai, kad „buvo pasiektas Islandijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybių susitarimas banko Icesave klausimu, visų pirma dėl išlaidų, padarytų siekiant išmokėti būtiniausias garantijas banko Landsbanki Islands hf. filialų JK ir Nyderlanduose depozitoriams, grąžinimo“; taip pat tai, kad „2011 m. vasario 17 d. Islandijos Parlamentas trijų ketvirtadalių balsų dauguma patvirtino šį susitarimą“ ir kad atkreipiamas dėmesys į „Islandijos Prezidento sprendimą pateikti įstatymo projektą referendumui“ bei tikimasi, kad „bus baigta 2010 m. gegužės 26 d. ELPA priežiūros institucijos prieš Islandijos Vyriausybę pradėta pažeidimo procedūra“.
Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šiame dokumento tekste smerkiamas Islandijos žmonių atsisakymas grąžinti privačių bankų skolas, nors šie žmonės labai didele balsų dauguma pareiškė neigiamą nuomonę apie šį skolų grąžinimą. Šiuo dokumentu Islandijos žmonės įpareigojami griežtai laikytis Kopenhagos kriterijų. Jame palankiai vertinami šiai šaliai skirti TVF parengti planai. Šiame dokumente siūloma rengiantis nacionaliniam referendumui dėl narystės ES Islandijoje organizuoti Komisijos vadovaujamą kampaniją, pagrįstą Airijos kampanijos modeliu. Balsavau prieš šį pakartotinį jėgos prieš Islandijos žmones demonstravimą ir prieš primityvią šio dokumento teksto liberalaus normalizavimo logiką.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Islandija žengė konkrečius žingsnius būsimos narystės ES linkme ir geriausiai iš visų šalių kandidačių įvykdė stojimo reikalavimus. Vis dėlto neseniai nagrinėtas klausimas dėl lėšų, kurių neteko Nyderlandų ir Junginės Karalystės piliečiai, investavę į žlugusį Islandijos banką, grąžinimo šioms šalims gali tapti kliūtimi Islandijai tapti ES nare.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Islandija jau ir taip glaudžiai bendradarbiauja su Europos Sąjunga kaip Europos ekonominės erdvės narė ir kaip viena iš Šengeno susitarimus ir Dublino reglamentą pasirašiusių šalių. Islandija taip pat pasiekė nemažų laimėjimų žmogaus teisių apsaugos srityje. Šioje valstybėje daug investuojama į tokias sritis kaip švietimas, moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra, todėl šiose srityse Islandijos padėtis tarptautiniu lygmeniu neprasta. Tačiau prieš pradėdami kalbėti apie Islandijos stojimą į ES turime gauti jos gyventojų pritarimą.
Patartina nutraukti bet kokią ES propagandą, kuria siekiama įtikinti islandus, kad narystė ES jiems bus naudinga. Kiek tai sietina su ekonomika, 2010 m. gegužės mėn. parengtoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitoje teigiama, kad Islandijai pavyko sustiprinti savo ekonomiką ir kad, nepaisant finansų krizės, šioje valstybėje pajamos per capita vis dar yra didžiausios pasaulyje. Todėl palaikau šį projektą.
Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Visų pirma norėčiau aiškiai pasakyti, kad Islandija gali stoti į Europos Sąjungą tik jeigu jos žmonės tam pritars. Žmonės turi nuspręsti, ir ES daugiau negali daryti įtakos šiam sprendimui. Kiek tai sietina su pažangos ataskaita, Islandija tarptautiniu lygmeniu ne vienoje srityje prilygsta kitoms valstybėms, o kitose srityse net pirmauja: turiu omenyje tokias sritis kaip pajamos per capita, švietimas, moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra bei žmogaus teisių apsauga. Todėl balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Islandija – viena iš seniausių demokratinių valstybių Europoje. Iš šalių, siekiančių įstoti į Europos Sąjungą, Islandija, be abejonės, yra geriausiai tam pasirengusi valstybė: ne tik todėl, kad vadovaujasi principais ir vertybėmis, panašiais į Europos Sąjungos valstybių narių principus ir vertybes, bet ir todėl, kad jos vystymosi standartai tokie pat ar net aukštesni. Balsavau už šią 2010 m. pažangos ataskaitą, nes manau, kad Islandijai įvykdžius būtinus stojimo reikalavimus, iš kurių norėčiau pabrėžti banginių medžioklės ir prekybos produktais iš banginių uždraudimą, šios valstybės narystė ES pastarajai bus naudinga.
Vis dėlto šios valstybės stojimo į ES klausimas turėtų būti tinkamai įtrauktas į Europos Sąjungos bendrą politiką, visų pirma į bendrą žuvininkystės politiką. Atsižvelgiant į tai, kad žuvininkystės sektorius Islandijos ekonomikai gana svarbus, gali atsirasti sunkumų, susijusių su šiam sektoriui būdingos politikos suderinimu.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją. Šioje rezoliucijoje Europos Parlamentas, be kita ko, palankiai vertina galimybę, kad nauja ES valstybė narė bus valstybė, turinti tvirtas demokratines tradicijas ir pilietinę kultūrą; pabrėžia, kad Islandijos narystė ES ir toliau padės stiprinti Europos Sąjungos, kaip pasaulinio masto žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių skatintojos ir gynėjos, vaidmenį; teigiamai vertina Islandijos laimėjimus saugant žmogaus teises ir užtikrinant aukšto lygio bendradarbiavimą su tarptautinėmis žmogaus teisių apsaugos organizacijomis; palaiko nuolatines pastangas gerinti teisėkūros aplinką žodžio laisvės ir galimybės gauti informaciją srityse; šiuo požiūriu palankiai vertina Islandijos šiuolaikinės žiniasklaidos iniciatyvą, kurią įgyvendinus Islandija ir ES turės galimybę užimti tvirtą poziciją žodžio ir informacijos laisvių teisinės apsaugos klausimais.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) 2010 m. Islandija tapo šalimi kandidate įstoti į Europos Sąjungą. Balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes esu įsitikinusi, kad ši šalis turi tvirtas demokratines tradicijas ir pilietinę kultūrą ir kad Islandijai įstojus į ES bus galima ir toliau stiprinti Europos Sąjungos, kaip pasaulinio masto žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių skatintojos ir gynėjos, vaidmenį.
Catherine Stihler (S&D), raštu. – Balsavau už šią ataskaitą, nes pritariu Islandijos narystei ES.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0225/2011 (2010 m. Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pažangos ataskaita)
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje rekomenduojama įgyvendinti su ES sudarytą Stabilizacijos ir asociacijos susitarimą, tačiau kartu apgailestaujama, kad Taryba nesvarsto galimybės pradėti derybas, kaip rekomendavo Komisija. Taip pat norėčiau pažymėti, kad man neramu dėl didėjančios įtampos tarp etninių grupių ir dėl politinio dialogo bei spaudos laisvės trūkumo. Politinės partijos turėtų nutraukti nacionalinio parlamento boikotą ir pradėti dialogą su institucijomis. Taip pat apgailestauju, kad ginčas su Graikija ir toliau trukdo šiai valstybei rengtis narystei ES. Suinteresuotosios šalys turi spręsti dvišalius klausimus palaikydamos gerus kaimyniškus santykius ir visų pirma atsižvelgdamos į Europos interesus.
Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Balsavau už šį pasiūlymą, kuriuo siekiama užbaigti diskusijas dėl Europos Vadovų Tarybos ir Komisijos pareiškimų dėl 2010 m. Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pažangos ataskaitos. Mano manymu, šis pasiūlymas labai gerai suderintas. Jame nerimaujama dėl dabartinės Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos politinės padėties, įskaitant opozicijos partijų vykdomą nacionalinio parlamento boikotą, ir dėl pavojaus, kad šie įvykiai gali daryti neigiamą įtaką šalies ES darbotvarkei. Šiame pasiūlyme Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija taip pat sveikinama 10-ųjų Ochrido susitarimo, kuris yra šios šalies etninių grupių santykių pagrindas, pasirašymo metinių proga, o vyriausybė raginama skatinti etnines bendruomenes vesti visapusį dialogą. Taip pat džiaugiuosi, kad šiame pasiūlyme palankiai įvertintos nuolatinės Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pastangos stabilizuoti šį regioną.
Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Kaip Europos Parlamento delegacijos ES ir Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos jungtiniame parlamentiniame komitete narė atidžiai stebiu šios šalies pažangą ir pažangą, kurią ji daro siekdama įstoti į Europos Sąjungą. Nors politikos, teismų sistemos, viešojo administravimo, kovos su korupcija ir žodžio laisvės srityse Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija dar turi daug nuveikti, tokiose srityse kaip decentralizavimas, švietimas ir kalėjimų sistemos reforma ji padarė didelę pažangą. Šios valstybės ir Graikijos dvišalės problemos neturi trukdyti pradėti stojimo derybas. Balsavau už tai, kad šios derybos būtų pradėtos. Be to, norėčiau pažymėti, kad birželio mėn. šioje šalyje vyks pirmalaikiai rinkimai. Todėl raginu visas partijas susivienyti ir glaudžiai bendradarbiauti siekiant užtikrinti, kad jų valstybė taptų Europos Sąjungos nare.
Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Pritariau šiai ataskaitai. 2005 m. Europos Vadovų Taryba Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai suteikė kandidatės statusą, tačiau po to nenustatė derybų pradžios datos nepaisant to, kad ši šalis padarė didelę pažangą savo kelyje į ES. Nepaisant padarytos pažangos, Makedonijoje išlieka politinis nestabilumas, galintis pakenkti Europinės integracijos procesui. Šalyje nevyksta dialogas tarp vyriausybės ir opozicinių partijų, o tai neleidžia susitarti dėl struktūrinių reformų vykdymo. Nevisiškai užbaigta teismų sistemos reforma, politizuota žiniasklaida ir viešasis administravimas, neišspręstas etninių grupių integravimo klausimas užkerta kelią Makedonijai siekti tolimesnės pažangos bei vykdyti būtinas reformas, kurios padėtų užtikrinti teisinės valstybės ir demokratijos principus. Manau, kad Makedonijos vyriausybė turi akyviau įtraukti opozicines partijas į sprendimų priėmimą bei užtikrinti atvirą ir konstruktyvų dialogą dėl visų esamų problemų, su kuriomis šiuo metu susiduria ši šalis.
Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už 2010 m. Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pažangos ataskaitą, nes manau, kad siekiant užtikrinti Balkanų regiono stabilumą labai svarbu suteikti šio regiono valstybėms galimybes ateityje įstoti į Europos Sąjungą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ypač svarbu bendradarbiauti su Graikija.
Ginčo dėl Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pavadinimo vaidmuo diskutuojant dėl stojimo derybų labai svarbus, nes tai yra viena iš kliūčių, trukdančių pradėti derybas. Per pereinamąjį procesą siekiant tapti ES valstybe nare geri kaimyniniai santykiai labai svarbūs. Todėl Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija ir Graikija turi išspręsti šios valstybės pavadinimo klausimą. Iki šiol diskutuojant dėl kitų skyrių Graikija įrodė esanti patikima partnerė. Atėjo laikas abiem šalims pasiekti susitarimą, kad būsimas stojimo derybas palaikytų visos ES valstybės narės. Šiuo požiūriu raginimas pasikviesti nešališkus tarpininkus iš užsienio ir JT generalinio sekretoriaus dalyvavimas sprendžiant šį nesutarimą gali būti naudingi.
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgdama į ankstesnes Parlamento rezoliucijas apgailestauju, kad Taryba nepriėmė sprendimo pradėti stojimo derybas, kaip antrus metus iš eilės rekomendavo Komisija. ES plėtros procesas – veiksminga taikos, stabilumo ir susitaikymo šiame regione užtikrinimo priemonė. Man ypač neramu dėl nemažėjančio didelio nedarbo lygio, visų pirma jaunimo, o ši problema būdinga daugeliui šio regiono šalių. Norėčiau paraginti vyriausybę sparčiai įgyvendinti veiksmingesnes priemones, kad būtų galima padidinti valstybės investicijas, kurios būtų orientuotos į užimtumo politiką ir geros kokybės, stabilių ir tinkamų darbo vietų suteikimą darbo jėgai. Vis dėlto džiaugiuosi, kad neseniai patvirtintas Energetikos įstatymas, kuriuo siekiama liberalizuoti šios valstybės elektros energijos rinką ir kuris atitinka atitinkamas Europos direktyvas. Palankiai vertinu tai, kad patvirtinta nacionalinė tvarios plėtros strategija, tačiau reikia labiau stengtis įgyvendinti aplinkos apsaugos srities teisės aktus ir skirti pakankamai lėšų šiam tikslui pasiekti. Norėčiau paraginti glaudžiau bendradarbiauti sprendžiant tarptautinius aplinkos klausimus vadovaujantis ES standartais, visų pirma vandens kokybės, atliekų tvarkymo ir gamtos apsaugos srityse.
Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji iš esmės pritaria ES plėtrai priimant į ES Vakarų Balkanų regiono valstybes, jeigu šių valstybių žmonės to nori. Per balsavimą dėl šios konkrečios ataskaitos susilaikiau, nes joje, be kita ko, yra probleminių aspektų, susijusių su pasiūlytomis ekonomikos reformomis ir su šalies pavadinimo klausimo sprendimo būdais. Remiantis iki šiol įgyta patirtimi ES plėtros srityje galima teigti, kad bendradarbiavimas su Vakarų Balkanų regiono šalims ir jų integracijos procesas, ypač per ekonomikos krizę, galėtų padėti užtikrinti tvarią plėtrą, taip pat plėtros šalių ir Europos Sąjungos piliečių ekonominę ir socialinę gerovę.
Vis dėlto šioje ataskaitoje primygtinai raginama rinktis įdomias alternatyvas, pvz., dislokuoti karius Afganistane ir kitose šalyse arba skatinti įgyvendinti ekonomikos politiką, pvz., imtis privatizacijos, dėl kurios didėja recesija, nes didėja nedarbas ir socialinė nelygybė ir ribojamos socialinės teisės. Be to, įgyvendinant integracijos procesą reikėtų laikytis tarptautinės teisės aktų ir tarptautinių procedūrų nuostatų. Šiuo konkrečiu atveju, dėl šalies pavadinimo klausimo, šioje ataskaitoje turėtų būti raginama laikytis procedūros, pagal kurią siekiama rasti bendrą visoms šalims priimtiną sprendimo būdą vadovaujant JT, ir šią procedūrą palaikyti.
Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes joje Tarybai dar kartą rekomenduojama priimti sprendimą pradėti stojimo derybas su Buvusiąja Jugoslavijos Respublika Makedonija. 2005 m. Europos Vadovų Taryba Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai suteikė šalies kandidatės statusą, tačiau paskui nenustatė derybų pradžios datos, nors ši valstybė, siekdama tapti ES nare, padarė didelę pažangą.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Reikia pažymėti, kad Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos integracijos procesas šiek tiek vėluoja. Nepaisant to, Makedonija, siekdama patvirtinti Bendrijos teisyną ir savo institucijose įdiegti patikimas struktūras bei pritaikyti gerąją patirtį, kaip tai padaryti rekomenduoja ES, padarė pažangą. Iš šią šalį varginančios politinės krizės aiškiai matyti, jog dar reikia daug nuveikti, kad ji visapusiškai atitiktų visus kriterijus, kurie taikomi tikrų galimybių įstoti į ES turinčiai valstybei. Norėčiau paraginti Graikiją ir Buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją pasistengti įveikti tarpusavio nesutarimus ir parodyti, kad palaiko tvirtą ES įkūrimo dvasią, kurios mums visiems šiandien labai reikia.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šiame pasiūlyme dėl rezoliucijos daugiausia dėmesio skiriama pažangai, kurią pastaraisiais metais Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija padarė siekdama integruotis į ES. 2005 m. gruodžio 16 d. Europos Vadovų Taryba suteikė Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai šalies kandidatės, siekiančios tapti ES nare, statusą. 2008 m. nustatyti stojimo principai, prioritetai ir sąlygos, ir Komisija stebi jų įgyvendinimą. Nors šalis įvertinta teigiamai, yra aspektų, kuriuos reikia nagrinėti sparčiau, pvz., dialogo su Graikija dėl naujosios valstybės narės statuso, viešojo administravimo ir teismų sistemos reformos, kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija, pagarbos saviraiškos laisvei ir institucijų bendradarbiavimo klausimus. Dabartinė politinė padėtis, įskaitant opozicijos partijų vykdomą parlamento boikotą, gali turėti neigiamos įtakos šios šalies ES prioritetams. Suinteresuotosios šalys turi spręsti dvišales problemas palaikydamos gerus kaimyniškus santykius. Visi suinteresuotieji veikėjai turi labiau stengtis ir spręsdami visus likusius klausimus, kurie trukdo šalies kandidatės stojimo procesui ir ES politikai šiame regione, veikti atsakingai ir ryžtingai.
Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą, kadangi 2005 m. Europos Vadovų Taryba Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai suteikė kandidatės statusą, tačiau po to nenustatė derybų pradžios datos nepaisant to, kad ši šalis padarė didelę pažangą savo kelyje į ES, kadangi dvišaliai klausimai, nors ir turėtų būti išspręsti iki narystės, neturėtų sudaryti kliūčių ir trukdyti stojimo procesui ir kadangi tęsiant stojimo procesą būtų prisidedama prie Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos stabilumo ir būtų toliau stiprinamas etninių grupių dialogas. Dvišales problemas suinteresuotosios šalys turi spręsti palaikydamos geros kaimynystės santykius ir atsižvelgdamos į bendrus ES interesus. Visi pagrindiniai dalyviai ir susijusios šalys turi dėti daugiau pastangų ir veikti atsakingai ir ryžtingai sprendžiant visus neišspręstus klausimus, kurie ne tik stabdo šalies kandidatės stojimo procesą ir ES politiką regione, bet ir gali padaryti įtaką etninių grupių santykiams, regiono stabilumui ir ekonominiam vystymuisi. Dokumente atsakingos valdžios institucijos raginamos stiprinti žiniasklaidos nepriklausomumą ir laisvę, visoms žiniasklaidos priemonėms taikyti vienodus standartus bei padidinti jų nuosavybės skaidrumą. Susirūpinimą kelia nepakankamas vyriausybės ir opozicinių partijų dialogas ir bendra nepasitikėjimo ir konfrontacijos atmosfera. Būtina toliau vykdyti teismų sistemos reformą, siekiant užtikrinti jos profesionalumą, veiksmingumą ir nepriklausomumą nuo politinio spaudimo, aktyvinti kovą su korupcija bei gerinti verslo aplinką.
Sandra Kalniete (PPE), raštu. – (LV) ES plėtros procesas yra veiksminga varomoji jėga, padedanti skatinti taiką, stabilumą ir susitaikymą Balkanų regione. Makedonija, sutelkusi politinę valią tapti visateise Europos tautų šeimos nare, valstybės demokratizavimo srityje padarė didelę pažangą. Europos Komisija įvertino šią pažangą ir dabar antrus metus iš eilės ragina Europos Vadovų Tarybą pradėti stojimo derybas su Makedonija. Vis dėlto taip pat antrus metus iš eilės Taryba nepriėmė šio sprendimo. Todėl susidaro įspūdis, kad klausimai, dėl kurių nesutaria abi šalys, įskaitant santykius su Graikija, yra viena iš nepagrįstų kliūčių, trukdančių pradėti šias derybas. Šie nesutarimai neturėtų trukdyti Makedonijai įstoti į ES, juolab kad tęsiant stojimo procesą būtų skatinama užtikrinti stabilumą ir dar labiau sutvirtinti Makedonijos etninių bendruomenių dialogą.
Žinoma, Makedonija, siekdama pertvarkyti savo viešojo administravimo ir teismų institucijas, sėkmingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija ir visuomenėje plėtoti demokratinį dialogą, dar turi daug nuveikti. Be abejonės, bet kuri valstybė, įskaitant ir Makedoniją, taps naująja ES valstybe nare tik jeigu bus įgyvendinti visi reikalavimai ir jeigu bus pasiektas nedviprasmiškas ES institucijų ir valstybių narių sutarimas. Todėl svarbu pradėti stojimo derybų procesą, kuris, esu įsitikinusi, Makedonijoje ir visame regione paskatins teigiamus pokyčius.
Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Pasiūlymas dėl rezoliucijos dėl 2010 m. Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pažangos ataskaitos, dėl kurio balsavo Parlamentas, patvirtintas didele balsų dauguma pasiekus kelių frakcijų sutarimą. Palankiai vertinu šios šalies pastangas prisiderinti prie Europos standartų. Teismų sistemos reforma, kova su korupcija, viešojo administravimo ir kalėjimų sistemos reforma – vieni iš svarbių laimėjimų, susijusių su pasiryžimu laikytis Bendrijos teisyno nuostatų. Palankiai vertintina ir tai, kad daug dėmesio skiriama vietos autonomijai užtikrinti, taip pat kad patvirtinti kovos su diskriminacija teisės aktai ir įsipareigota siekti lyčių lygybės. Tačiau saviraiškos laisvės ir žiniasklaidos nepriklausomumo klausimai vis dar yra spręstinos problemos. Be to, nerimą kelią didėjanti įtampa tarp įvairių šios šalies etninių grupių. Todėl manau, kad, nors yra teigiamų rezultatų, reikia ir toliau skirti dėmesio institucijų, kurios yra labai silpnos ir susiduria su išmėginimais, klausimams spręsti. Galiausiai tikiuosi, kad veiksmai, kuriais siekiama užpildyti šiandien vis dar esamas spragas, padės sutvirtinti tolesnės integracijos į Europą procesą.
Monica Luisa Macovei (PPE), raštu. – Siekdama užtikrinti, kad būtų pripažinta Makedonijos pažanga, kurią ji padarė dėl siekio integruotis į Europą, ir atkreiptas dėmesys į likusius tikslus, kuriuos reikia pasiekti jos žmonių labui, balsavau už šią rezoliuciją. Norint išlaikyti integravimosi į Europą pagreitį ir tęsti pradėtą politinį dialogą, labai svarbu duoti Makedonijai teigiamą ženklą dėl jos ateities Europos Sąjungoje. Makedonijai ir Graikijai kilusi šalies pavadinimo problema yra tik dvišalis klausimas, kuris neturėtų trukdyti pradėti stojimo derybas. Be to, pagal 1995 m. rugsėjo 13 d. Graikijos ir Makedonijos sudarytą laikinąjį susitarimą Graikija sutiko neprieštarauti Makedonijos kreipimuisi į tarptautines institucijas, ir tai taip pat taikytina ES ir Makedonijos derybų procesui. Užsienio reikalų komitete padėjau rengti pakeitimus, susijusius su viešuoju administravimu, teisingumo sistema ir veiksmais kovos su korupcija srityje.
Nacionalinės viešojo administravimo reformos strategijos patvirtinimas ir Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo pakomitečio įsteigimas – teigiami žingsniai, padėsiantys užtikrinti viešojo administravimo pajėgumus ir profesionalumą. Norėčiau pabrėžti, kad siekiant užtikrinti teismų struktūros nuspėjamumą ir visuomenės pasitikėjimą šia sistema labai svarbu suvienodinti teismų praktiką ir viešai skelbti visus teismų sprendimus.
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją dėl Makedonijos ir palankiai vertinu nuolatines pastangas kovoti su korupcija, ypač tai, kad, be kita ko, įgyvendinta antra Valstybių prieš korupciją grupės (GRECO) rekomendacijų dalis ir kad įsigaliojo Baudžiamojo kodekso pataisos. Raginu valdžios institucijas toliau įgyvendinti kovos su korupcija teisės aktus ir didinti teismų sistemos nepriklausomumą, veiksmingumą ir išteklius. Vis dėlto korupcija dar labai paplitusi, todėl raginu labiau stengtis ją panaikinti.
Norėčiau pabrėžti, kad būtina nedelsiant veiksmingai ir nešališkai įgyvendinti kovos su korupcija teisės aktus, visų pirma susijusius su partijų finansavimu ir interesų konfliktais. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad svarbu užtikrinti, jog politinis kišimasis nedarytų įtakos teismų sistemai, todėl palankiai vertinu pastangas didinti teismų sistemos veiksmingumą ir skaidrumą. Norėčiau pabrėžti, kad būtina parengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisimo atvejų suvestinę, kuria remiantis būtų galima įvertinti padarytą pažangą, ir raginu siekiant užtikrinti nuspėjamą teismų sistemą ir visuomenės pasitikėjimą suvienodinti teismų praktiką.
Kyriakos Mavronikolas (S&D), raštu. – (EL) Spaudos ir teismų sistemos nepriklausomumo ir 2014 m. Skopjės miesto plėtros plano pažeidimai – kasdieniai Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos įvykiai. Kartu dabar esama pagrindo sustabdyti politinį dialogą. Prie šios apgailėtinos vidaus padėties pridėjus neišspręstą šios šalies pavadinimo klausimą tampa aišku, kad šios valstybės ateities Europoje galimybėms kyla nemažas išmėginimas.
Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šioje rezoliucijoje Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija raginama daryti viską, ką gali, kad liberalizuotų savo ekonomiką ir elektros energijos rinką. Šiame dokumente šalis mokoma demokratijos ir net žurnalistikos. Balsavau prieš šį arogantišką ir menkavertį dokumentą.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos kelyje siekiant tapti ES nare iškilo tam tikrų kliūčių. Nors ši šalis patvirtinusi visą Bendrijos teisyną padarė pažangą, dėl kurios jos institucijose įdiegtos patikimos struktūros ir pasinaudota geriausios patirties pavyzdžiais, dar reikia daug nuveikti. Kaip matyti iš šią valstybę varginančios politinės krizės, dar reikia padaryti didelę pažangą.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) 2001 m. balandžio 9 d. Makedonija tapo pirmąja Vakarų Balkanų valstybe, kuri su ES sudarė Stabilizacijos ir asociacijos susitarimą. Daugeliu atžvilgių nuo 2001 m. vykdomų reformų padėtį galima vertinti teigiamai. Kiek tai sietina su teismų sistema, patvirtintos teisinės nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingumą ir nepriklausomumą nuo politinio spaudimo. Taip pat reikėtų palankiai įvertinti pastangas didinti teismų sistemos skaidrumą, ypač siejant tai su bylų nagrinėjimo vilkinimo praktikos daugumoje teismų panaikinimu. Jau matyti, kad ši šalis daro pažangą perėjimo prie veikiančios rinkos ekonomikos srityje, tačiau dar reikia daug nuveikti. Tik nesutarimai su Graikija dėl Makedonijos pavadinimo trukdo šiai valstybei tapti ES nare, ir reikia tikėtis, kad artimiausiu metu šį klausimą bus galima išspręsti. Vis dėlto per balsavimą susilaikiau, nes kai kurie šios ataskaitos aspektai itin nesuderinti.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už 2010 m. Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos stebėsenos ataskaitą. Nors ši valstybė padarė pažangą politikos, ekonomikos ir socialinėje srityse, Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos stojimo į ES procesas smarkiai vėluoja. Tikiuosi, bendros Europos gerovės labui bus galima įveikti esamus nesutarimus ir išspręsti regionines problemas.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją. Šiame dokumente iš esmės teigiama, kad Europos Parlamentas pritaria Komisijos parengtos 2010 m. Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pažangos ataskaitos teiginiams ir apgailestauja, kad Taryba nepriėmė sprendimo pradėti stojimo derybas, kaip antrus metus iš eilės rekomendavo Komisija ir kaip nurodyta ankstesnėse Parlamento rezoliucijose. Parlamentas susirūpinęs dėl dabartinės politinės padėties, įskaitant opozicijos partijų vykdomą parlamento boikotą, ir dėl pavojaus, kad šie įvykiai gali neigiamai paveikti šios šalies ES darbotvarkę, be to, jis primena savo ankstesnes rekomendacijas Tarybai nedelsiant pradėti derybas.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šią ataskaitą, nes manau, kad atėjo laikas pradėti tikras ir tinkamas stojimo derybas su Buvusiąja Jugoslavijos Respublika Makedonija. Iš tikrųjų nuo 2005 m. gruodžio 16 d., kai Europos Vadovų Taryba suteikė šiai valstybei narystės ES siekiančios šalies kandidatės statusą, šiuo klausimu nepadaryta didelė pažanga. Tai visų pirma lėmė Buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje kilusios problemos, ypač susijusios su opozicijos partijų vykdomu nacionalinio parlamento boikotu. Būtina kuo greičiau išspręsti šią ir kitas problemas, pvz., tai, jog nėra laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos, kuri yra būtina stabilios demokratijos vystymosi sąlyga, kad abi šalys galėtų dar kartą pamėginti žengti ES plėtros į Rytus keliu.
Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Balsavau prieš šią ataskaitą, nes, kaip sakiau anksčiau plenariniame posėdyje, manau, kad atsižvelgiant į kovo 20 d. laikraštyje Sunday Times pranešėjui Zoranui Thaleriui pateiktus rimtus kaltinimus (o šis pranešėjas iš pradžių pateikė šio dokumento tekstą, dėl kurio kovo 16 d., prieš pateikiant kaltinimus, buvo balsuojama Užsienio reikalų komitete, be to, jis gali naudotis nekaltumo prezumpcijos principu) ir turint omenyje tai, kad šią ataskaitą pateikė naujas pranešėjas, šio pasiūlymo dėl rezoliucijos negalima laikyti patikimu. Mano nuomone, atsižvelgiant į šio Parlamento principingumą ir patikimumą, nederėtų balsuoti dėl šio pasiūlymo, kol pradėjus taikinimo procedūrą nepaskelbti tyrimų rezultatai.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0256/2011 (Padėtis Dramblio Kaulo Krante)
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes reikėtų skubiai išspręsti Dramblio Kaulo Krante kilusią krizę, mat dėl jos jau žuvo nemažai žmonių. Tarptautinė bendruomenė pripažįsta A. D. Ouattaros demokratinę pergalę ir dabar turi dar labiau stengtis padėti jam taikiai perimti valdžią. Kadangi susiklostė rimta padėtis, kai ne tik kyla pavojus teisėtiems žmonių pasirinktiems rinkimų rezultatams, bet ir pažeidžiamos žmogaus teisės, ES privalo imtis diplomatinių veiksmų ir naudotis visomis jai prieinamomis priemonėmis, kad normalizuotų padėtį ir, svarbiausia, padėtų išvengti daugiau mirčių.
Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Palaikiau šią rezoliuciją. Per pastaruosius keturis mėnesius Dramblio Kaulo Krantas atsidūrė gilioje politinėje krizėje, kurią sukėlė prezidento postą užimančio Laurent’o Gbagbo atsisakymas perduoti valdžią teisėtam prezidentui Alassanui Ouattarai, nepaisant to, kad šis laimėjo 2010 m. lapkričio mėn. įvykusius prezidento rinkimus ir kad nugalėtoju jį pripažino tarptautinė bendruomenė. Pasak JT šaltinių, nuo 2010 m. gruodžio mėn. Dramblio Kaulo Krante žuvo šimtai žmonių ir tikėtina, jog tikrasis aukų skaičius yra žymiai didesnis, nes spaudoje ne visada pranešama apie šalies viduje vykstantį smurtą. Šalyje vykdomi tyčiniai JT taikdarių ir institucijų užpuolimai. Pritariu, kad būtina imtis skubių politinių veiksmų sprendžiant humanitarinę padėtį Dramblio Kaulo Krante ir užkirsti kelią naujai migracijos krizei regione. Komisija ir valstybės narės turi koordinuoti savo pastangas su kitais tarptautiniais pagalbos teikėjais siekiant reaguoti į skubius Dramblio Kaulo Kranto ir kaimyninių šalių gyventojų poreikius. Palaikau Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos, Afrikos Sąjungos ir Europos Sąjungos Tarybos sankcijas – vizų neišdavimą ir lėšų įšaldymą, kurios būtų taikomos visiems asmenims ir subjektams, prieštaraujantiems teisėtai prezidento institucijai, bei šių sankcijų taikymą iki teisėtos valdžios institucijų grįžimo į valdžią.
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Griežtai smerkiu buvusio prezidento L. K. Gbagbo ir jo rėmėjų mėginimus smurtu atsakyti į Dramblio Kaulo Kranto gyventojų išreikštą valią ir taip pat norėčiau paraginti jį nedelsiant pasitraukti iš valdžios. Gaila, kad Dramblio Kaulo Kranto gyventojai, siekdami užtikrinti pagarbą savo demokratinei valiai, kurią jie išreiškė per 2010 m. lapkričio mėn. vykusius prezidento rinkimus, turėjo sumokėti tokią didelę kainą. Norėčiau pasakyti, kad visapusiškai palaikau prezidento A. D. Ouattaro, jo vyriausybės ir Dramblio Kaulo Kranto žmonių uždavinį užtikrinti susitaikymą, atkūrimą ir tvarų vystymąsi. Norėčiau paraginti sprendžiant sudėtingą nacionalinio suvienijimo skatinimo uždavinį pradėti derybas dėl tvarkos, taikos, stabilumo ir saugumo šioje šalyje atkūrimo.
Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už rezoliuciją dėl padėties Dramblio Kaulo Krante, kurioje smerkiami žiaurūs buvusio prezidento L. K. Gbagbo mėginimai užgrobti valdžią ir pabrėžiama, kad jis privalo nedelsdamas pasitraukti iš valdžios ir perduoti ją demokratiškai išrinktam prezidentui A. D. Ouattarai, kad šioje šalyje būtų galima atkurti taiką ir demokratiją.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Nors Félixo Houphouëto-Boigny vizija ir didinga, Dramblio Kaulo Krantas šiandien – L. K. Gbagbo ir A. D. Ouattaros nesutarimų, kurie, gali būti, tęsis neribotą laiką, draskoma šalis. Dramblio Kaulo Kranto žmonės, baimindamiesi nesaugumo ir tolesnio šalies destabilizavimo, su nerimu ir baime stebėjo atitinkamų grupuočių karinius išpuolius. Dramblio Kaulo Krantas – dar vienas ne vienus metus valdančios diktatoriškos vadovybės, po savęs paliekančios institucinę tuštumą, demokratinės patirties trūkumą ir naudojimosi savo teisėmis praktiką, keliamo pavojaus pavyzdys.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Remdamasi savo pavyzdžiu, kurį rodė per visą savo veikimo laikotarpį, Europos Sąjunga turi prisiimti istorinę pareigą ir priimdama sprendimą nutraukti vystymosi programas ar jas toliau įgyvendinti atvirai kalbėti apie visus žmogaus teisių pažeidimus ir skatinti gerbti žmonių apsisprendimo teisę. Neseniai Dramblio Kaulo Krante, kur ne visi šalies gyventojai pritaria demokratizavimo procesui, matėme smurto ir žiaurių žudynių protrūkį. Parlamentas patvirtino keletą rezoliucijų dėl politinės padėties šioje šalyje, ypač dėl 2010 m. gruodžio 16 d. įvykių. Kitos ES ir tarptautinės institucijos, pvz., JT Saugumo Taryba ir Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos (angl. ECOWAS) vadovų institucija pasmerkė žmogaus teisių pažeidimus šioje šalyje, įvykusius, kai nušalintas prezidentas L. K. Gbagbo atsisakė pripažinti JT patvirtintus rinkimų rezultatus, o dėl to šalyje kilo smurto banga, nusinešusi šimtų žmonių gyvybes ir beveik milijoną žmonių pavertusi pabėgėliais. Todėl pritariu šiame dokumente pateiktoms priemonėms ir balsavau už šį pasiūlymą, nes manau, kad Parlamentas turėtų palaikyti ne tik ekonominiais interesais, bet ir vertybėmis pagrįstą užsienio politiką.
Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Nebalsavome už šią rezoliuciją, tačiau mums ir toliau neramu dėl karo padėties Dramblio Kaulo Krante, šios šalies ekonomikos sąstingio ir didelio smurto, kuris turi įtakos žmonėms ir dėl kurio šalyje kilo humanitarinė krizė.
Žinome, kad sudėtingą šios šalies padėtį lėmė ilgalaikės priežastys, ypač skurdas ir socialinė nelygybė, kurie yra ankstesnio kolonializmo ar praėjusiais metais TVF sudarytų struktūrinės pertvarkos planų palikimas.
Iš kančių, patirtų per pastaruosius keturis mėnesius po rinkimų, matyti, kad tarptautinė bendruomenė, įskaitant ES, siekdama surasti taikų politinį šios krizės įveikimo būdą, deja, nepakankamai naudojosi diplomatiniais kanalais. Prancūzijos vaidmuo ypač apgailėtinas, nes ji teikė pirmenybę ne galimybei naudotis diplomatiniais kanalais, o kariniam įsikišimui.
Todėl primygtinai reikalaujame, kad visos šalys nutrauktų karą ir smurtą, ir raginame ES imtis atitinkamų veiksmų.
Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Ši rezoliucija – aukščiausios klasės nesąžiningumo dokumentas. Šiame pasiūlyme labai išradingai pasirenkama niekada blogai nekalbėti apie A. D. Ouattaros stovyklą, tačiau Jungtinės Tautos vis tiek išsamiai vertina jos veikėjų žiaurumo mastą. Vis dėlto tiesa tai, kad A. D. Ouattara, ne Dramblio Kaulo Kranto kilmės TVF Vašingtone parengtas musulmonas, gali užsitikrinti jūsų paramą. Šioje rezoliucijoje labai išaukštinama Jungtinių Tautų operacija Dramblio Kaulo Krante (UNOCI), nors pačios JT buvo įpareigotos prašyti Prancūzijos pagalbos, kad apsaugotų savo misiją ir visų pirma užtikrintų užsienio piliečių apsaugą.
Tai – puikus veiksmingumo ir naudingumo įrodymas! Dėl dėmesio, kurį skiriate siekdami, kad būtų patvirtinti rinkimų rezultatai, būtų gerai, jeigu nuolat tiek pat dėmesio skirtumėte atvejams, kai Europos tautos atmeta jūsų patvirtintas sutartis, nagrinėti. Iš tikrųjų palaikote tik jums tinkančius rezultatus. Negalima laikytis tokio trumparegiško ir kraštutinio požiūrio, taip pat negalima tvirtinti rezoliucijos, kurioje pateikiama mažiau informacijos nei Europos laikraščių straipsniuose, kuriais, atrodo, ji ir yra pagrįsta.
Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą, kadangi per pastaruosius keturis mėnesius Dramblio Kaulo Krantas atsidūrė gilioje politinėje krizėje, kurią sukėlė prezidento postą užimančio Laurent’o Gbagbo atsisakymas perduoti valdžią teisėtam prezidentui Alassanui Ouattarai, nepaisant to, kad šis laimėjo 2010 m. lapkričio mėn. įvykusius prezidento rinkimus ir kad nugalėtoju jį pripažino tarptautinė bendruomenė, kai Jungtinės Tautos patvirtino rezultatus. Visos politinės pastangos rasti taikią išeitį iš aklavietės, susidariusios po rinkimų, įskaitant AS ir ECOWAS bei Pietų Afrikos prezidento pastangas, buvo nesėkmingos. Nuo vasario mėn. vidurio kovos suintensyvėjo tiek sostinėje, tiek šalies vakaruose, ir pateikiami nerimą keliantys pranešimai, kuriuose teigiama, kad karinės pajėgos vis dažniau prieš civilius gyventojus naudoja sunkiąją artileriją. Dramblio Kaulo Krante vykdomi žiaurumai, įskaitant seksualinio smurto atvejus, grobimus, žudymus be teismo, pernelyg didelį ir beatodairišką jėgos naudojimą prieš civilius gyventojus, kuriuos galima prilyginti nusikaltimams žmogiškumui. Todėl prezidentas A. Ouattara yra raginamas skatinti taiką, nacionalinį susitaikymą.
Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Dėl keletą mėnesių Dramblio Kaulo Krantą drebinusios rimtos politinės ir institucinės krizės dabar kilo smurto banga, kuri, atrodo, nesibaigia. Griežtai smerkiu buvusio prezidento L. K. Gbagbo mėginimus smurtu pakeisti teisėtus rinkimų rezultatus, iš kurių matyti, kad Alassane Ouattara jį nugalėjo. Jau keletą mėnesių Dramblio Kaulo Krantas yra miesto partizanų karo, kuriame kovoja kadenciją baigiančio prezidento šalininkai ir žmonės, scena. Manau, Europa, ypač tokiais atvejais, kai pagrindinėms žmogaus teisėms ir pačiam demokratijos idealui kyla rimtas pavojus, turi garsiai ir aiškiai išsakyti savo nuomonę, pasmerkti šiuos veiksmus ir parodyti, kad visiškai jiems nepritaria ir jais piktinasi.
David Martin (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šią rezoliuciją, kurioje visos Dramblio Kaulo Kranto politinės jėgos raginamos gerbti laisvai išreikštą žmonių valią, kuri matyti iš 2010 m. lapkričio 28 d. vykusių prezidento rinkimų rezultatų, paskelbtų nepriklausomos rinkimų komisijos ir patvirtintų JT Generalinio sekretoriaus specialiojo įgaliotinio, pagal kuriuos Allassane Dramane Ouattara pripažįstamas išrinktuoju Dramblio Kaulo Kranto prezidentu. Šioje rezoliucijoje visų Dramblio Kaulo Kranto šalių prašoma visų pirma susilaikyti nuo bet kokios neteisėtos prievartos ir žmogaus teisių pažeidimų, užkirsti jiems kelią ir apsaugoti nuo jų civilius gyventojus.
Šioje rezoliucijoje taip pat griežčiausiai smerkiami buvusio prezidento L. K. Gbagbo ir jo rėmėjų mėginimai nepaisyti Dramblio Kaulo Kranto gyventojų valios kurstant smurtą ir pažeidžiant sąžiningą rinkimų procesą. Šiame dokumente atsižvelgiant į šias aplinkybes pabrėžiama, kad visi dalyviai, taip pat pralaimėję kandidatai, turi gerbti demokratiškų rinkimų rezultatus ir pažymima, kad jei nebus paisoma šių rezultatų, Dramblio Kaulo Krante kils pavojus taikai ir stabilumui.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Pagarba demokratijai – neatsiejamas ES principas. Todėl privalome griežtai pasmerkti įvykius Dramblio Kaulo Krante. Nepriimtina, kad L. K. Gbagbo, pralaimėjęs rinkimus, Dramblio Kaulo Krante ėmė naudoti smurtą prieš civilius gyventojus, todėl jis privalo atsistatydinti ir nedelsdamas perduoti valdžią. Atsakingi asmenys turi būti nubausti, o mes turime daryti viską, kas mūsų galioje, kad juos nustatytume ir patrauktume baudžiamojon atsakomybėn (jeigu reikia – tarptautiniu lygmeniu) už nusikaltimus prieš civilius gyventojus, o ES galės teikti tyrimams atlikti reikalingą paramą.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Paskelbus Dramblio Kaulo Krante vykusių rinkimų rezultatus demokratiškai nušalintas prezidentas L. K. Gbagbo nebuvo pasirengęs susitaikyti su tuo, kad yra priverstas palikti savo pareigas. Nei mėginimai derėtis, nei tarptautinė kritika nebuvo sėkmingi, todėl kilo krizė ir prasidėjo smurtiniai konfliktai. Svarbu ir toliau daryti tarptautinį spaudimą, pvz., kuo griežčiau pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus ir nusikaltimus, padarytus pažeidžiant humanitarinės teisės nuostatas, ir taikyti sankcijas.
Taip pat labai svarbu stengtis išlaisvinti pagrobtus civilius gyventojus, tarp kurių yra ES piliečių. Tačiau šioje rezoliucijoje nagrinėjami tik žiaurūs veiksmai, kurių ėmėsi pralaimėjusio prezidento L. K. Gbagbo kariuomenė, ir nepateikiami jokie kaltinimai naujai išrinkto prezidento A. D. Ouattaros karinėms pajėgoms. Įvertinant smurto aktus, turėtų būti nesvarbu, kas juos įvykdė.
Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) ES turi kuo griežčiau pasmerkti rimtus žmogaus teisių pažeidimus ir smurtą, kurio griebėsi pralaimėjęs prezidentas L. K. Gbagbo. Jei humanitarinės teisės nuostatos ir toliau bus pažeidinėjamos, privalu taikyti konkrečias sankcijas. Vis dėlto labai svarbu skirti bausmes už abiejų šalių įvykdytus smurtinius nusikaltimus; kitaip tariant, ir už nusikaltimus, kuriais kaltinamas naujasis prezidentas A. D. Ouattara. Smurtinių išpuolių aukoms nesvarbu, kas liepė griebtis smurto. Manau, šiuo atžvilgiu ši rezoliucija pernelyg vienpusė.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgdama į politinę krizę, kuri šiai šaliai turėjo rimtų socialinių padarinių, palankiai vertinu ES prisiimtą įsipareigojimą, apie kurį paskelbė Komisijos narė K. Georgieva, padėti įveikti humanitarinę krizę.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją. Prisijungiau prie Parlamento narių kurie: 1. apgailestauja, kad nepavyko rasti taikios išeities iš aklavietės, į kurią šalis pateko po rinkimų, ir kad visos diplomatinės pastangos išspręsti šią problemą buvo nesėkmingos; 2. smerkia tragiškas žmonių žudynes ir turto praradimą po rinkimų prasiveržus smurtui ir ragina L. K. Gbagbo ir A. D. Ouattarą užtikrinti, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės ir laikomasi teisinės valstybės principo; 3. ragina L. K. Gbagbo ir A. D. Ouattarą prisiimti atsakomybę siekiant šalyje išvengti bet kokio smurto ir atsakomųjų veiksmų, kurių gali būti imamasi po susirėmimų, ir parodyti įsipareigojimą užtikrinti taikų perėjimą prie demokratijos.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Per pastaruosius keturis mėnesius Dramblio Kaulo Krantas pateko į gilią politinę krizę. Kadenciją baigiančiam prezidentui Laurent’ui Gbagbo atsisakius perleisti valdžią 2010 m. lapkričio mėn. vykusių rinkimų nugalėtojui Alassane’ui Ouattarai šalyje kilo smurto banga, kuri, atrodo, neslūgsta. Vasario mėn. viduryje ir sostinėje, ir šalies vakaruose susirėmimai sustiprėjo, o mus nuolat pasiekia nerimą keliančios žinios apie tai, kad prieš civilius gyventojus vis dažniau naudojama sunkioji artilerija. Nors Jungtinės Tautos ir patvirtino rinkimų rezultatus, iki šiol tarptautinės bendruomenės diplomatinės pastangos buvo neveiksmingos. Atėjo laikas pasmerkti buvusio prezidento L. K. Gbagbo ir jo šalininkų pastangas smurtu atsakyti į Dramblio Kaulo Kranto žmonių pageidavimus. Laurent Gbagbo privalo nedelsdamas atsistatydinti ir perduoti valdžią teisėtai išrinktam prezidentui Alassane’ui Ouattarai.
Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Keturis mėnesius Dramblio Kaulo Krantas buvo patekęs į gilią politinę krizę, kuri kilo buvusiam prezidentui Laurent’ui Gbagbo atsisakius perduoti valdžią teisėtai išrinktam prezidentui Alassane’ui Ouattarai. Ši padėtis turi ypač pražūtingų humanitarinių padarinių. Dėl po rinkimų kilusio smurto beveik milijonas žmonių tapo šalies viduje perkeltais asmenimis ir pabėgėliais. Be to, dėl šio masinio pabėgėlių antplūdžio gali padidėti įtampa, kuri šiame regione ir taip akivaizdi. Todėl tikėtina, kad ši krizė tęsis toliau. Nors palankiai vertinu Komisijos sprendimą penkis kartus padidinti humanitarinę pagalbą, kad Europos teikiama pagalba siektų 30 mln. EUR, labai svarbu, kad Europos Sąjunga darytų viską, ką gali, ir padėtų labiausiai pažeidžiamų žmonių grupėms bei stebėtų jų kintančius poreikius.
Dominique Vlasto (PPE), raštu. – (FR) Labai norėjau palaikyti šią rezoliuciją, kurioje griežtai smerkiami kadenciją baigiančiam Dramblio Kaulo Kranto prezidentui Laurent’ui Gbagbo ištikimų karinių pajėgų žiaurūs veiksmai, kurių jos ėmėsi prieš civilius gyventojus. Būtų buvę geriau nutraukti šį konfliktą pasinaudojus diplomatinėmis priemonėmis, tačiau dėl didelio smurto Abidžane ir bekompromisio bei pražūtingo pašalinto prezidento požiūrio, prireikė JT įsikišimo, siekiant apsaugoti civilius gyventojus ir padėti teisėtai išrinktam prezidentui Alassane’ui Ouattarai perimti valdžią. Todėl šioje rezoliucijoje palaikomas JT kontroliuojamas Prancūzijos pajėgų įsikišimas, kuriuo siekiama padėti įgyvendinti teisės aktus ir rinkimų rezultatus bei apsaugoti civilių gyventojų ir Europos piliečių gyvybes. Įtvirtinus teisinės valstybės principą teisėtos Dramblio Kaulo Kranto valdžios institucijos, palaikomos tarptautinės bendruomenės, turės užtikrinti, kad pastaruosius Dramblio Kaulo Kranto prezidento rinkimus pralaimėjęs kandidatas Laurent Gbagbo ir visi kiti pareigūnai, kurie įtariami padarę žmogaus teisių pažeidimus, būtų teisiami už savo veiksmus. Galiausiai manau, kad ES privalo ir toliau vykdyti įsipareigojimą teikti Dramblio Kaulo Krantui ilgalaikę paramą, kad būtų galima padėti užtikrinti nacionalinį susitaikymą ir atkurti bei stabilizuoti šią šalį.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0198/2011 (Europos kaimynystės politikos peržiūra. Rytų aspektas)
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes juo siekiama svarbių tikslų, kaip antai liberalizuoti vizų išdavimą, sudaryti laisvosios prekybos susitarimus, palaikyti ryšius su pilietine visuomene ir Europos Sąjungai sprendžiant konfliktus nenaudoti jėgos, taip pat užtikrinti, kad būtų laikomasi tautų apsisprendimo ir teritorinio vientisumo principų.
Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) 2004 m. pradėjus įgyvendinti EKP atsirado tvirtesni ryšiai su šalimis partnerėmis. Rytų partnerystė yra reikšmingas politinis pagrindas, kuriuo remiantis galima plėtoti santykius su šalimis partnerėmis, grindžiamus bendrų įsipareigojimų ir atsakomybės principais. Rytų partnerystės prioritetai susideda iš demokratijos plėtros, gero valdymo ir stabilumo, ekonominės integracijos ir konvergencijos su ES politikos kryptimis, ypač aplinkos apsaugos, klimato kaitos ir energetinio saugumo srityse. EPK įgyvendinimas susiduria su tam tikromis kliūtimis, todėl atliekant EKP peržiūrą yra būtina aiškiai nustatyti veiklos prioritetus, aiškias gaires ir rezultatais grindžiamus prioritetus. EKP ir toliau turi būti grindžiama demokratijos, teisinės valstybės, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principais bei remti mūsų artimiausių partnerių politines, socialines ir ekonomines reformas.
Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už Komisijos ir Tarybos iniciatyvą persvarstyti Europos kaimynystės politikos rytų aspektą. Dėl savo lankstumo ši politika jau davė rezultatų, o dabar ją reikia pritaikyti prie naujos Europos tikrovės. Todėl reikia ją geriau priderinti prie konkrečių kiekvienos į šią programą įtrauktos šalies aplinkybių.
Manau, daugiausia dėmesio reikėtų skirti ne geografinei padėčiai, o šalių partnerių įsipareigojimams. Vis dėlto žmonės yra svarbiausias valstybėje įgyvendinamų reformų aspektas. Rytų ir Pietų valstybės turi turėti vienodas galimybes, todėl reikia atkurti kaimynystės politikos pusiausvyrą. Buvusiosios Tarybų Sąjungos valstybės taip pat turi bendradarbiauti su ES, ir šiai nuomonei taip pat pritarė neseniai Kišiniove lankęsis Joe Biden. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad įgyvendinant Rytų partnerystę Moldovos Respublika yra reformų srities lyderė.
Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, kadangi, persvarstant Europos rytų šalių kaimynystės politiką, sprendžiami tokie pagrindinai uždaviniai: demokratiniai procesai, geras valdymas ir stabilumas, ekonominė integracija, aplinkos apsauga, klimato kaita ir energetinis saugumas. Europos Parlamentas laikosi nuomonės, kad kova su korupcija, ypač teismų ir policijos srityse, turėtų būti pagrindinis Europos Sąjungos prioritetas plėtojant santykius su Europos rytų šalimis. Be to, būtina dėti visas pastangas, kovojant su tarptautiniais organizuoto nusikalstamumo tinklais, plėtoti policijos ir teismų bendradarbiavimą su Europos Sąjungos kompetentingomis agentūromis. Labai svarbu, kad pilietinės visuomeninės organizacijos ir toliau aktyviai vykdytų savo veiklą, ypač žmogaus teisių srityje, skatinant demokratijos procesus ir užtikrinant žiniasklaidos laisvę. Norėčiau pabrėžti, kad demokratinių šalių vystymuisi itin svarbi žodžio laisvė bei laisva ir nepriklausoma žiniasklaida, įskaitant internetą. Būtina pabrėžti profsąjungų ir socialinio dialogo svarbą, nes tai yra Rytų partnerių demokratinio vystymosi dalis.
Cristian Silviu Buşoi (ALDE), raštu. – (RO) Komisijos ataskaitoje dėl Europos kaimynystės politikos atskleidžiama ne tik tikroji geros kaimynystės politikos teikiama nauda, bet ir jos įgyvendinimo uždaviniai. Reikia persvarstyti Europos kaimynystės politiką ir patvirtinti kitokį požiūrį į tai, kaip Europos Sąjunga reaguoja į kaimyninių šalių pažangą socialinių ir ekonominių reformų srityje, teikiant joms finansinę ir politinę paramą bei pritaikant Europos kaimynystės politiką prie konkrečių kiekvienos valstybės poreikių.
Rytų partnerystė suteikia politinį pagrindą sutvirtinti ES ir jos rytinių kaimynių santykius ir galimybes toliau vykdyti socialines ir ekonomines reformas šalyse partnerėse.
Privalu įvertinti kiekvienos šalies padarytą pažangą naudojantis lyginamąja analize, kuri būtų pagrįsta iš anksto nustatytais kriterijais, ir kartu atsižvelgiant į kiekvienos šalies ypatumus. Ateities galimybės tapti Europos Sąjungos nare, įskaitant Europos Sąjungos sutarties 49 straipsnį, galėtų būti reformų įgyvendinimo šiose šalyse varomoji jėga. Ir nustatant vertinimo kriterijus, ir stiprinant laisves ir demokratiją kaimyninėse šalyse partnerėse Parlamento vaidmuo turi būti svarbus.
Mário David (PPE), raštu. – (PT) Visų pirma norėčiau pasidžiaugti, kad mano kolega Parlamento narys M. Siwiec atliko puikų darbą ir bendradarbiavo, arba, tiksliau sakant, sujungė mums kilusius sumanymus dėl bendrojo Europos kaimynystės politikos persvarstymo principo. Be to, ką jau sakiau apie rezoliuciją dėl pietų aspekto, kurios pranešėjas buvau, norėčiau pabrėžti, kad įgyvendinant abu Europos kaimynystės politikos aspektus ateityje reikia teikti pirmenybę požiūriui „iš apačios į viršų“ ir pažymėti, kad tik aktyviau dalyvaujant vietos bendruomenėms ir pilietinei visuomenei bus galima užtikrinti didžiausią ES įgyvendinamos Europos kaimynystės politikos veiksmingumą. Kaip pabrėžiau savo kalboje, taip pat tikiuosi, kad ES neteiks pirmenybės trumpalaikiam stabilumui aukodama visuomenės interesus ir nuolatinę jos apsaugą bei individualias ir kolektyvines žmonių laisves ir kartu ypač daug dėmesio skirs moterų teisėms. Nors itin džiaugiuosi rezultatais, kurių pasiekta pateikus šiuos du pranešimus, man labai gaila, kad Parlamentas ir Komisija visapusiškai nepasinaudojo šia galimybe bent kartą atskirti Europos kaimynystės politikos Rytų šalis ir šalis, kurios gali tapti mūsų ES Pietų kaimynystės politikos šalimis partnerėmis.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Rezoliucijos dėl Europos kaimynystės politikos rytų aspekto tikslas – rekomenduoti atliekant kitą strateginį Europos kaimynystės politikos persvarstymą griežčiau atskirti valstybes remiantis atitinkamais jų siekiais ir įsipareigojimais, kai jos daro tikrą pažangą ir imasi konkrečių priemonių. Reikėtų atsižvelgti į kiekvienos partnerės ypatumus, įskaitant jos tikslus ir galimybes. Pagrindinės Europos vertybės, įskaitant demokratiją, teisinės valstybės principą, pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, teismų sistemos nepriklausomumą ir kovą su korupciją, yra pagrindas, kuriuo remiantis sukurta Europos kaimynystės politika, ir jos turėtų būti pagrindinė rytinių partnerių vaidmens įvertinimo priemonė. Plėtodama santykius su šiomis šalimis ES turėtų teikti pirmenybę spaudos laisvei ir kovai su korupcija, o bendras institucinės plėtros pagrindas turėtų tai atspindėti.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) ES tikslai yra labai platūs ir grindžiami jų įgyvendinimu kaimyninėse šalyse siekiant sukurti didelę laisvo žmonių ir prekių judėjimo erdvę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ES Europos kaimynystės politikos vaidmuo įgyvendinant jos plėtros ir augimo strategiją labai svarbus. Siekiant šio tikslo patvirtinta keletas priemonių ir rezoliucijų, visų pirma Europos kaimynystės ir partnerystės priemonė, ir priimti esminiai sprendimai dėl bendros užsienio ir saugumo politikos. Todėl džiaugiuosi, kad patvirtintas šis pranešimas ir pasiūlytos priemonės, visų pirma, kad siekiama stiprinti įvairių sektorių bendradarbiavimą ir skirti daugiau lėšų jiems finansuoti, taip pat kad 2011 m. antroje pusėje planuojama surengti antrąjį Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimą. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad ES turi stiprinti savo dialogą su šių šalių pilietinės visuomenės organizacijomis, skatinti laisvą prekybą ir stabilumą, raginti dalytis patirtimi, taip pat skatinti judumą tarp valstybių narių ir šių šalių bei daugiašalį dialogą.
Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, kadangi, peržiūrint Europos rytų šalių kaimynystės politiką, sprendžiami šie pagrindinai uždaviniai: demokratija, teisinė valstybė, pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, rinkos ekonomika, tvarus vystymasis ir geras valdymas. Pabrėžiama, kad EKP vis dar yra strateginės svarbos pagrindas siekiant plėtoti ir stiprinti santykius su mūsų artimiausiais partneriais bei remti jų politines, socialines ir ekonomines reformas, taip pat pabrėžiama, kad rengiant ir vykdant veiksmus ir programas svarbu toliau laikytis bendrų įsipareigojimų principo. Yra pradėta įgyvendinti Rytų partnerystės iniciatyva, nes ji suteikia politinį pagrindą EKP rytų aspekto pažangai, kurios tikslas – vystyti ir stiprinti ES ir jos rytinių kaimynų santykius plėtojant politinius ryšius, ekonominę integraciją ir teisės aktų derinimą, tuo pačiu šalyse partnerėse remiant politines, socialines ir ekonomines reformas. Norėčiau pažymėti tai, kad ekonominės reformos turi būti vykdomos kartu su politinėmis reformomis, o geras valdymas gali būti užtikrintas tik užtikrinus atvirą ir skaidrų sprendimų priėmimo procesą, kurį vykdytų demokratinės institucijos. Itin svarbu toliau skatinti regioninį bendradarbiavimą Juodosios jūros regione ir plėtoti ES politikos kryptis, susijusias su šiuo regionu, visų pirma pradedant įgyvendinti visapusišką ES strategiją, skirtą Juodosios jūros regionui, ir užtikrinant, kad veiksmingam šios strategijos įgyvendinimui būtų pakankamai finansinių ir žmogiškųjų išteklių.
Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – Visada skatinau įgyvendinti Europos Sąjungos Rytų kaimynystės politiką, ir tai matyti iš mano ankstesnės veiklos. Pritariu sumanymui persvarstyti Europos kaimynystės politiką, nes iš esmės tai būtina siekiant užtikrinti, kad žmogaus teisės ir politiniai principai būtų labiau įtraukti į trečiųjų šalių politinės padėties analizę. Šioje rezoliucijoje pabrėžiama, kad kai kuriose šalyse partnerėse įvyko teigiamų su žmogaus teisėmis ir demokratizacija susijusių pokyčių, o kai kuriose, visų pirma Baltarusijoje, būta neigiamų pokyčių. Mano nuomone, taip pat svarbu tai, kad šioje rezoliucijoje ypač daug dėmesio skiriama studentų, akademikų, mokslininkų ir verslininkų judumui užtikrinant pakankamus išteklius ir stiprinant esamas stipendijų programas. Dėl visų šių priežasčių palaikau sumanymą persvarstyti Europos kaimynystės politiką.
Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Persvarstant kaimynystės politiką reikia ir toliau spręsti konkrečias problemas, kurių kyla Europos Sąjungos pasienio regionuose. Manau, norint sugebėti spręsti tokias įvairias problemas reikia didelių administracinių gebėjimų. Be demografinių iššūkių, klimato kaitos, ekonominio konkurencingumo ir gyvenimo kokybės, regionuose, kurie ribojasi su ES nepriklausančiomis valstybėmis, reikia kovoti su tinkamai nesprendžiamų problemų padariniais. Taip yra, pvz., gaivalinių nelaimių valdymo atveju. Susiklosčius kritinei padėčiai labai sudėtinga įsikišti, jeigu kaimyninės šalys neturi reagavimo pajėgumų, juk joks regionas vienas negali reaguoti į susidariusią padėtį. Todėl pasiūliau ES pasienio regionus, kurie ribojasi su bent dviem ES nepriklausančiomis valstybėmis, laikyti „platformos“ regionais ir juos atitinkamai remti. Įgyvendinant kaimynystės politiką reikia atsižvelgti į ES priklausančių ir išorės sieną turinčių regionų pajėgumus spręsti daug sudėtingesnes problemas. Reikia teikti atitinkamą finansinę paramą šiam tikslui pasiekti.
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją ir raginu šio regiono valstybes glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje ir visais reikšmingais lygmenimis pradėti platesnio masto ir ilgalaikį dialogą dėl laisvių, saugumo ir teisingumo ir ypač dėl sienų valdymo, migracijos ir prieglobsčio, kovos su organizuotu nusikalstamumu, prekybos žmonėmis, nelegalios imigracijos, terorizmo, pinigų plovimo ir prekybos narkotikais, taip pat dėl policijos bei teisminio bendradarbiavimo. Šioje rezoliucijoje primenama, kad geri kaimyniniai santykiai yra viena iš svarbiausių Europos kaimynystės politikos šalių pažangos siekiant tapti ES narėmis prielaidų.
Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Naujoji Europos kaimynystės politika, kurią mums buvo žadėta pristatyti, yra ne kas kita kaip ta pati senoji politika, tik papildyta keliais demokratinio aiškumo aspektais. Kiek tai sietina su rytų aspektu, įtraukta viskas: laisvosios prekybos zonos, parama projektui „Nabucco“ ir žemės ūkio ir kaimo plėtros projektams, taip pat migracijos srautų valdymo perleidimas. Niekas nepasikeitė. Balsavau prieš šią rezoliuciją. ES – nei valstybė, nei demokratijos šalis, tačiau ji jau elgiasi kaip imperialistinė jėga.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Iš pradžių Europos kaimynystės politika nebuvo įgyvendinama trijose Pietų Kaukazo valstybėse, kuriose buvo vykdoma tik kaimynystės politikos veikla. Dvišalių santykių stiprinimo veiksmų planai yra svarbi Europos kaimynystės politikos, kuri nustatoma kiekvienai šaliai atskirai, nes iš esmės kiekviena valstybė eina savo keliu, priemonė. Visų pirma Pietų Kaukazo regionui būdinga nemažai konfliktų, kurių galutinis sprendimas tam tikrais atvejais, net ekspertų nuomone, labai sudėtingas.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes svarbu nuolat aiškiai kartoti, kad, kitaip nei plėtros procesas, ES kaimynystės politika nėra savaime suprantamas kelias narystės ES linkme. ES kaimynystės politika veikiau siejama su saugumo politikos aspektais ir stabilumo didinimu. Šioje rezoliucijoje tai nepakankamai pabrėžta, todėl už ją nebalsavau.
Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Europos kaimynystės politika – stabilumo užtikrinimo, skatinimo diegti taikias ir demokratines struktūras ir dvišalių santykių su ES kaimyninėmis šalimis stiprinimo priemonė. Visų pirma Pietų Kaukazo regiono valstybėse dar reikia daug nuveikti, ypač todėl, kad šiame regione nuolat kyla konfliktų. Europos kaimynystės politika nėra ir neturėtų būti pradinis plėtros politikos etapas. Manau, tai nepakankamai aiškiai pasakyta, todėl negaliu pritarti šiam pasiūlymui.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Kaip paaiškėjo, Europos kaimynystės politika yra veiksminga užsienio politikos priemonė, kurią įgyvendinant skatinama stiprinti ryšius su trečiosiomis šalimis ir kuri davė tam tikros apčiuopiamos naudos. Galutinis veiksmingos kaimynystės politikos tikslas – užtikrinti taiką. Rytų partnerystė yra labai svarbus politinis pagrindas stiprinti šalių partnerių santykius ir santykius su jomis remiantis bendrų pareigų ir bendros atsakomybės principu. Balsavau už šią rezoliuciją, nes taip pat manau, kad norint stiprinti santykius su visomis valstybėmis, kaip rekomenduojama šiame dokumente, reikia prisiimti didesnius bendrus įsipareigojimus ir toliau siekti užtikrinti gerą valdymą ir demokratinių standartų laikymąsi.
Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje dar kartą patvirtinama, kad būtina persvarstyti Europos kaimynystės politiką remiantis pagrindinėmis ES vertybėmis ir principais ir užtikrinant didesnį pilietinės visuomenės ir vietos bendruomenių įsitraukimą ir kurioje taip pat pabrėžiama, kad Europos kaimynystės politikos rytų aspektas yra svarbi ES santykių su jos rytinėmis kaimynėmis stiprinimo priemonė siekiant palaikyti šiose šalyse įgyvendinamas politines, socialines ir ekonomines reformas ir, turint omenyje integracijos į Europą aplinkybes, sutvirtinti įsipareigojimą puoselėti bendras vertybes ir principus, pvz., demokratiją, teisinės valstybės principą, pagarbą žmogaus teisėms ir gerą valdymą.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją. Prisijungiau prie Parlamento narių, kurie palankiai vertina pažangą, pasiektą plėtojant ES ir kaimyninių valstybių, kuriose įgyvendinama Europos kaimynystės politika, santykius, ir dar kartą patvirtina vertybes, principus ir įsipareigojimus, kuriais grindžiama Europos kaimynystės politika: demokratiją, teisinės valstybės principą, pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, rinkos ekonomiką, tvarų vystymąsi ir gerą valdymą; kurie mano, kad Europos kaimynystės politika vis dar yra strateginės svarbos pagrindas siekiant plėtoti ir stiprinti santykius su mūsų artimiausiais partneriais bei remti jų politines, socialines ir ekonomines reformas ir kurie taip pat pabrėžia, kad rengiant ir įgyvendinant veiksmus ir programas svarbu toliau laikytis bendrų įsipareigojimų principo.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Pagal Europos Sąjungos sutarties 8 straipsnį Europos Sąjunga, siekdama sukurti klestėjimo ir geros kaimynystės erdvę, plėtoja ypatingus santykius su kaimyninėmis šalimis. Kaip buvo matyti, Europos kaimynystės politika labai padėjo stiprinti santykius su šalimis partnerėmis ir siekiant užtikrinti visuotinę gerovę davė daug apčiuopiamos naudos. Vis dėlto dar yra spręstinų problemų, ir dabar reikėtų sutelkti dėmesį į pirmenybinius veiksmus ir nustatyti daug veiksmingesnes gaires, visų pirma Rytų partnerystės srityje. Partnerystė su mūsų rytiniais kaimynais yra labai svarbus politinis pagrindas siekiant užtikrinti Europos gerovę, o jos darbo programa orientuota į keturias sritis: demokratiją, gerą valdymą, ekonominę integraciją ir Europos politikos krypčių konvergenciją. Deja, šiuo metu šiose šalyse prasidėję konfliktai, kaip buvo matyti iš sukilimų Tunise ir Egipte, labai kenkia jų ekonominiam, socialiniam ir politiniam vystymuisi ir yra rimta bendradarbiavimo ir regioninio saugumo kliūtis. Norėčiau, kad atliekant strateginę Europos kaimynystės politikos peržiūrą būtų remiamasi Europos Sąjungos vertybėmis, kurios nesuderinamos su represiniais režimais ir pagal kurias palaikomi teisėti demokratiniai Rytų tautų siekiai.
Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Nuo pat Europos kaimynystės politikos sukūrimo ji davė apčiuopiamos naudos visoms suinteresuotosioms šalims. Europos kaimynystės politika yra strateginės svarbos bendradarbiavimo pagrindas siekiant remti mūsų artimiausių partnerių įgyvendinamas politines, socialines ir ekonomines reformas. Rytų partnerystė orientuota į demokratijos vystymą, gerą valdymą, stabilumą, ekonominę integraciją ir į glaudesnių ryšių su ES politika sukūrimą. Pradėjus įgyvendinti Europos kaimynystės politiką daugelyje šalių partnerių žmogaus teisių, visuomenės gyvenimo demokratizavimo ir ekonominių reformų srityse padaryta akivaizdi pažanga. Tik Baltarusija ribotai bendradarbiauja su ES, todėl jai turėtų būti leidžiama toliau dalyvauti įgyvendinant Europos kaimynystės politiką tik jeigu ji pasiryš laikytis pagrindinių demokratijos ir laisvės principų.
Reikia skirti dėmesio kovai su korupcija, rinkimų įstatymams ir rinkimų organizavimui, kad jie būtų rengiami laikantis tarptautinės teisės aktų normų. Reikėtų palaikyti EURONEST parlamentinę asamblėją pabrėžiant jos vaidmenį demokratijos stiprinimo ir bendradarbiavimo su Rytų partnerystės valstybėmis stiprinimo srityse.
Bogusław Sonik (PPE), raštu. – (PL) Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Europos kaimynystės politikos persvarstymo siekiama įveikti išmėginimus, kurių pastaraisiais metais kilo mūsų Rytų ir Vakarų kaimynystėje. Iš šių įvykių matyti, kad veiksmų, kurių ES šiuo metu ėmėsi kaimyninėse šalyse, nepakanka. Būtina pakeisti ES politikos paradigmą ir teikti pirmenybę ne stabilumui, o demokratizavimui ir žmogaus teisėms, kaip siūlė Europos Parlamentas. Nederėtų daugiau apsimetinėti, kad Europai ir jos saugumui parankiau išlaikyti politinę status quo, t. y. remti autoritarinius režimus. Atėjo laikas solidarizuotis su savo kaimynais.
Nors yra skirtumų, dauguma mūsų kaimyninių šalių turi bendrų bruožų: jas sieja ribota laisvė arba visiškas laisvės nebuvimas ir nepakankamai sėkmingas modernizavimas. Atrodo, siekiant užtikrinti stabilią ES kaimynystę bus būtina skirti nemažai papildomų lėšų. Todėl Europos kaimynystės politika ir toliau turėtų būti grindžiama sąlygiškumo principu, dvišaliu ir daugiašaliu bendradarbiavimu, be to, ją reikėtų išplėsti įtraukiant tokias sritis kaip institucijų integracija, vizų režimo liberalizavimas, Europos rinkos atvėrimas ir parama pilietinei visuomenei. Verta dar kartą priminti Lenkijos, kuri palaikė kelis ES plėtros etapus ir prieš dvejus metus ragino valstybes nares bendradarbiauti su Švedija ir stiprinti Europos kaimynystės politikos rytų aspektą įgyvendinant Rytų partnerystės iniciatyvą, poziciją.
Atsižvelgiant į dabartinius įvykius Lenkijos vaidmuo įgyja simbolinę reikšmę. Lenkija, turėdama istorinės savo politinės ir ekonominės sistemos pertvarkymo patirties, įgyvendinant dabartinę politiką gali būti geras vadovas ir sektinas pavyzdys rytinėms ir pietinėms ES kaimynėms.
Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Kaip paaiškėjo, Europos kaimynystės politika yra pagrindinė abiem šalims naudinga ES užsienio politikos priemonė, padedanti puoselėti glaudesnius šalių partnerių santykius. Patvirtinus pakeitimus, kurių atsirado įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, siekiama užtikrinti didesnį ES išorės aspekto suderinamumą, veiksmingumą ir teisėtumą. Vis dėlto labai svarbu peržiūrėti praeities klaidas ir skirti joms dėmesio. Persvarstant Europos kaimynystės politiką ir Rytų partnerystę reikėtų nustatyti kiekvieno partnerio konkrečių veiksmų prioritetus, taip pat gaires ir partnerių diferencijavimą remiantis veikla ir pasiektais rezultatais. Metodas „iš apačios į viršų“ ir parama pilietinei visuomenei bei demokratizacijos procesams yra išankstinės ilgalaikio tvarumo ir augimo sąlygos.
Siekiant išspręsti šio regiono socialines ir ekonomines problemas reikia daug dėmesio skirti mokymui, švietimui, moksliniams tyrimams ir judumui. Galiausiai norėčiau pabrėžti paramą, kurią ES suteikė Baltarusijos pilietinei visuomenei demokratinėms ir socialinėms reformoms stiprinti, kad jai sudarytų sąlygas dalyvauti įgyvendinant Europos kaimynystės ir kitų sektorių politiką.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0199/2011 (Europos kaimynystės politikos peržiūra. Pietų aspektas)
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Pritariu pareiškimams, kuriais įsipareigojama atsižvelgti į naujus įvykius, praeities klaidas ir paramą demokratiniams pokyčiams, taip pat į šiame regione įgyvendinamas ekonomines ir socialines reformas, kovą su korupcija ir skatinimą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Svarbiausia, reikėtų plėtoti daugiašališkumo aspektą ir užtikrinti šios partnerystės dvišalių ir daugiašalių aspektų sąveiką, įskaitant Viduržemio jūros šalių sąjungos atkūrimą ir profesinių sąjungų vaidmens civilių gyventojų gyvenime stiprinimą. Taip pat svarbu pažymėti, kad šiai politikos krypčiai reikia skirti daugiau lėšų ir geriau jomis naudotis.
Dominique Baudis (PPE), raštu. – (FR) Turime persvarstyti savo politiką, kurią įgyvendiname pietinėse Viduržemio jūros regiono šalyse. Sukūrus Europos kaimynystės politiką buvo siekiama skatinti puoselėti demokratijos vertybes ir žmogaus teises, tačiau iš įvykių, nuo šių metų pradžios vykstančių pietinėse Viduržemio jūros regiono šalyse, matyti, kad nepasiekėme šio tikslo. Reikia pripažinti, kad bendradarbiaujant tokiose srityse kaip švietimas ir ekonomikos modernizavimas pasiekta tam tikrų rezultatų. To negalima pasakyti apie gerą valdymą, teismų sistemos reformą ir demokratiją, o šie aspektai vis dėlto yra prioritetiniai Europos kaimynystės politikos tikslai. Šio dokumento teksto pranašumas – pasiūlyti esminiai šios politikos krypties persvarstymo sprendimai. Tikiuosi, Europos Komisija ir Taryba galės iš jo pasisemti minčių.
Mário David (PPE), raštu. – (PT) Šiandien per Strasbūre vykusio plenarinio posėdžio diskusijas patvirtinti svarbūs strateginiai Europos kaimynystės politikos pakeitimai. Iš to matyti, kad Europa, jeigu nori, gali būti iniciatyvi ir vieningai palaikyti visa tai, kas susiję su galutiniu tikslu. Šiandien tai dar kartą įrodėme. Džiaugiuosi, kad rezoliucija, kurios pranešėju man teko garbė būti, tai atspindi. Iš tikrųjų džiaugiausi pažymėdamas, kad Komisijos narys Š. Füle palankiai įvertino beveik visus mūsų pateiktus pasiūlymus, kaip visas Parlamentas galėjo matyti per diskusijas, vykusias prieš balsavimą dėl šio dokumento. Dabar kviečiu Komisiją gegužės 10 d. persvarstant kaimynystės politiką parodyti šią akimirką būtiną platų užmojį ir nustatyti prie kiekvienos valstybės ypatumų pritaikytą politiką, taip pat apibrėžti aiškius kriterijus ir nuodugniai apsvarstyti visus aspektus. Taip bus galima ateityje sukurti Viduržemio jūros ekonominę zoną ir pietinėse valstybėse įtvirtinti demokratiją, be to, tikiuosi, kad teigiama aplinka ir bendradarbiavimas, kurie vyravo dirbant šiuo klausimu, paskatins Parlamentą nuolat dalyvauti planuojat ir vertinant šią politiką. Manau, labai svarbu, kad dėl šioje rezoliucijoje išdėstytų priežasčių ES, įgyvendinama savo kaimynystės politiką, ateityje teiktų pirmenybę požiūriui „iš apačios į viršų“.
Diane Dodds (NI), raštu. – Balsavau prieš šį pasiūlymą. Nors labai svarbu tai, kad Viduržemio jūros regione stengiamės skatinti taiką ir demokratiją, visiškai aišku, kad iki šio nepavyko įgyvendinti Europos kaimynystės strategijos. Ši politika šio regiono mokesčių mokėtojams per metus kainuoja 1,5 mlrd. EUR, tačiau akivaizdu, kad šis sumanymas neduoda rezultatų. Dabartiniu metu šiame regione kilo pabėgėlių krizė, ir dauguma šių režimų atstovų įsitraukė į ginkluotus konfliktus su žmonėmis, kuriems jie primetė savo valią. Net neabejoju, kad netrukus būsime paprašyti padidinti finansavimą. Nenustačius aiškių tikslų ir nesudarius darbo programos ši paini politika ir toliau nepateisins pažeidžiamiausių šio regiono žmonių vilčių. Taip pat aišku, kad vyriausioji įgaliotinė neveiksmingai koordinavo atsaką į besitęsiančią saugumo ir humanitarinę krizę.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Dėl pastarojo meto įvykių Viduržemio jūros Pietų regione, prasidėjusių 2010 m. gruodžio mėn. Tunise, tapo būtina skubiai persvarstyti Europos kaimynystės politiką. Parlamentas turėtų stebėti perėjimo prie demokratijos Viduržemio jūros Pietų regiono šalyse procesus ir kartu su kitomis Europos institucijoms palaikyti kuo sklandesnius ir taikesnius pokyčius – teikti svarbią paramą naudojantis savo žinioje esančiomis priemonėmis, kuriomis siekiama skatinti įgyvendinti politines, ekonomines ir socialines reformas. Demokratijos stiprinimas, teisinės valstybės principas, geras valdymas, kova su korupcija ir pagarba žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms yra esminiai ES ir jos pietinių kaimynių politinio dialogo aspektai. Atsižvelgiant į šiuos įvykius, vertėtų atkurti Viduržemio jūros šalių sąjungą ir, turint omenyje Europos kaimynystės politikos pietų aspektą, stiprinti jos atliekamą vaidmenį.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Esu patenkintas šios rezoliucijos kokybe ir džiaugiuosi, kad ji buvo patvirtinta, be to, norėčiau pasveikinti savo kolegą M. Davidą. ES tikslai yra labai platūs ir grindžiami jų įgyvendinimu kaimyninėse šalyse siekiant sukurti plačią laisvo žmonių ir prekių judėjimo erdvę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ES Europos kaimynystės politikos vaidmuo įgyvendinant jos plėtros ir augimo strategiją labai svarbus. Siekiant šio tikslo patvirtinta keletas priemonių ir rezoliucijų, visų pirma Europos kaimynystės ir partnerystės priemonė, ir priimti esminiai sprendimai dėl bendros užsienio ir saugumo politikos. Tačiau, atsižvelgiant į įvykius Viduržemio jūros Pietų ir Rytų regionuose, dabar Europos kaimynystės politikos peržiūra įgyja didesnę reikšmę. ES turėtų pasimokyti iš įvykių Pietų šalyse, visų pirma Tunise ir Egipte, ir persvarstyti savo demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo politiką, kad būtų galima sukurti žmogaus teisių sąlygų įgyvendinimo visuose su trečiosiomis šalimis sudaromuose susitarimuose priemonę. Persvarstant Europos kaimynystės politiką pirmenybę reikėtų teikti kriterijams, susijusiems su teismų sistemos nepriklausomumu, pagarba pagrindinėms laisvėms, pliuralizmu, spaudos laisve ir kova su korupcija.
Elisabetta Gardini (PPE), raštu. – (IT) Atsižvelgdami į pastarojo meto įvykius Viduržemio jūros baseino regione ir į jų tiesioginius ir netiesioginius padarinius Europos valstybėms, turime skubiai ir atidžiai persvarstyti Europos kaimynystės politiką. Naujoji Europos strategija turi būti pagrįsta nauja Viduržemio jūros regionui skirtų išteklių apibrėžtimi, joje turėtų būti numatyta padidinti finansinius įsipareigojimus siekiant lengviau įgyvendinti politines, ekonomines ir socialines reformas šio regiono šalyse ir raginama skirti išteklių imigracijos sričiai. Be to, dėl esminių pokyčių, turinčių įtakos mūsų pietiniams kaimynams, manau, atėjo laikas patvirtinti naują Europos požiūrį, pagal kurį būtų siekiama ne tik ginti demokratiją, bet ir imtis konkrečių priemonių dėl migracijos daromam spaudimui sušvelninti ir energijos tiekimo saugumui užtikrinti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes labai svarbu kuo greičiau pradėti plėtoti naują ir glaudesnę partnerystę su mūsų pietinėmis kaimynėmis; partnerystę, kurios tikslas būtų skatinti šios srities stabilumą, ekonominę plėtrą ir perėjimą prie demokratijos. Turėdama tai omenyje manau, kad, atsižvelgiant į šio regiono geopolitines aplinkybes, Europos Sąjunga turi atlikti pagrindinį vaidmenį.
Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą, nes pabrėžiama, kad svarbu sukurti darbo grupę, kurioje dalyvautų ir Parlamentas, atsiliepiant į demokratinių pokyčių siekiančių veikėjų raginimus stebėti perėjimo prie demokratinio valdymo procesus, visų pirma laisvus ir demokratinius rinkimus ir institucijų, įskaitant nepriklausomus teismus, kūrimą. Taip pat raginama ES stipriai remti politinių ir ekonominių reformų procesą regione, naudojant visas esamas priemones EKP kontekste ir, kur reikia, patvirtinti naujas priemones, siekiant kuo veiksmingiau veiksmingiau padėti vykdyti perėjimo prie demokratijos procesą, atkreipiant dėmesį į pagrindines laisves, gerą valdymą, teismų nepriklausomumą ir kovą su korupcija, tokiu būdu patenkinant pietų kaimyninių šalių gyventojų poreikius ir lūkesčius. Reikia užtikrinti, jog pagalba būtų skiriama tikslingiau, ypač ją skiriant pilietinei visuomenei ir vietos bendruomenėms, laikantis principo „iš apačios į viršų“, tačiau skiriamų lėšų didinimas turėtų būti grindžiamas tiksliu poreikių įvertinimu ir turėtų atitikti vykdomų programų efektyvumo didėjimą, kuris turėtų būti atitinkamai pritaikytas šalių paramos gavėjų poreikiams ir skiriamas atsižvelgiant į jų prioritetus.
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje primenama, kad atsižvelgiant į dabartinius įvykius Viduržemio jūros Pietų regione, ypač Tunise ir Egipte, įgyvendinant Europos kaimynystės politiką trečiosiose šalyse nepavyko paskatinti ir apsaugoti žmogaus teisių; ES raginama pasimokyti iš šių įvykių ir persvarstyti savo demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo politiką, siekiant sukurti į visus su trečiosiomis šalimis sudarytus susitarimus įtrauktos žmogaus teisių sąlygos įgyvendinimo mechanizmą; primygtinai reikalaujama persvarstant Europos kaimynystės politiką teikti pirmenybę kriterijams, susijusiems su teismų nepriklausomumu, pagarba pagrindinėms laisvėms, pliuralizmu, spaudos laisve ir su kova su korupcija, be to, raginama geriau suderinti Europos kaimynystės politiką ir kitas šių šalių atžvilgiu įgyvendinamas Europos Sąjungos politikos kryptis.
Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Naujoji Europos kaimynystės politika, kurią mums buvo žadėta patvirtinti, yra ne kas kita kaip ta pati senoji politika, tik papildyta keliais būtinais demokratiniais aspektais. O dėl viso kito, numatyta ir toliau įgyvendinti susitarimus, dėl kurių derėtasi su diktatoriais: laisvosios prekybos zonos, migracijos srautų valdymo perleidimas, ES energetinis saugumas – viskas įtraukta į šią politiką. ES nerūpi demokratijos klestėjimas. Balsavau prieš šią rezoliuciją.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Keletą metų ES, įgyvendindama savo kaimynystės politiką, daugiausia dėmesio skyrė ekonomikos liberalizavimui ir tikėjosi, kad tai turės teigiamą šalutinį politinį poveikį. Autoritarinių režimų lyderiai, taikydami didesnes valstybės represijas, jau seniai trukdė kryptingai įgyvendinti ekonomikos reformas. Atsižvelgiant į tai, kad įvykiai Libijoje išplito, kyla abejonių, ar Europos kaimynystės politika iš tikrųjų gali padėti užtikrinti didesnį stabilumą.
Atrodo, Magrebo šalyse Barselonos proceso viltys iš dalies gali tapti tikrove, nors tai turės šalutinį poveikį, kurio ES nenumatė ir kuriam nebuvo pasirengusi nepaisant to, kad šis poveikis neretai siejamas su perėjimo prie demokratijos procedūromis. Barselonos procesas yra teigiamai vertintinas dalykas, ir balsuodamas taip pat į tai atsižvelgiau.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Kaip paaiškėjo, Europos kaimynystės politika yra veiksminga užsienio politikos priemonė. Parlamentas, pasitelkdamas tarpparlamentines delegacijas ir Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos parlamentinę asamblėją, turėtų prisiimti atsakomybę skatinti supratimą, kad Europos stabilumas ir gerovė glaudžiai susiję su demokratiniu pietinių kaimyninių valstybių valdymu ir jų ekonomine bei socialine pažanga, taip pat politines diskusijas, tikrą laisvę, demokratines reformas ir teisinės valstybės principą kaimyninėse šalyse partnerėse. Dėl šių šioje rezoliucijoje išdėstytų priežasčių balsavau už ją.
Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Iš pastaruoju metu ES pietinėse kaimynėse, ypač Tunise, Egipte ir Libijoje, kilusių protestų aiškiai matyti, kad ES turi pakeisti savo kaimynystės politiką ir ją įgyvendindama taikyti platesnio užmojo ir veiksmingesnes priemones, kurios jai suteiktų galimybių skatinti ir palaikyti reikalaujamas įgyvendinti politines, ekonomines ir socialines reformas. Todėl labai svarbu, kad persvarstant Europos kaimynystės politiką būtų atspindėti šie pokyčiai ir kad būtų sudarytos sąlygos tinkamai reaguoti į šių pokyčių keliamus išmėginimus pabrėžiant bekompromisį pasiryžimą ginti demokratines vertybes, pagrindines teises ir laisves ir įsipareigojant užtikrinti aktyvesnį pilietinės visuomenės ir vietos bendruomenės įsitraukimą. Pranešėjas M. David savo pranešime labai aiškiai pabrėžė šį aspektą, todėl norėčiau jį pagirti puikiai atlikus savo darbą.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją. Europos Parlamentas dar kartą patvirtina vertybes, principus ir įsipareigojimus, kuriais pagrįsta Europos kaimynystės politika: demokratiją, teisinės valstybės principą, pagarbą žmogaus teisėms, pagrindinėms laisvėms ir moters teisėms, gerą valdymą, rinkos ekonomiką ir tvarų vystymąsi; taip pat pakartoja, kad Europos kaimynystės politika turi tapti tinkamu pagrindu ryšiams su mūsų artimiausiais partneriais stiprinti siekiant skatinti ir palaikyti jų politines, socialines ir ekonomines reformas, kurių tikslas būtų sukurti ir įtvirtinti demokratiją, pažangą ir visiems suteikti vienodas socialines ir ekonomines galimybes; pabrėžia, kad rengiant ir įgyvendinant Europos kaimynystės politikos programas labai svarbu laikytis bendros atsakomybės ir bendros nuosavybės principų; mano, kad Europos kaimynystės politika nuo pat jos įgyvendinimo pradžios 2004 m. kaip bendra politikos sistema, pasitelkus rezultatais grindžiamą diferencijavimą ir paramos individualizavimą, jau davė apčiuopiamos naudos ir Europos kaimynystės politikos partneriams, ir ES.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Pagal Europos Sąjungos sutarties 8 straipsnį Europos Sąjunga, siekdama sukurti klestėjimo ir geros kaimynystės erdvę, plėtoja ypatingus santykius su kaimyninėmis šalimis. Pagarba demokratijai ir žmogaus, ypač moterų, teisėms ir jų skatinimas yra esminiai Europos Sąjungos principai ir turi toliau būti bendros mūsų ir Europos kaimynystės politikos šalių partnerių vertybės. Šiuo metu Tunise, Egipte ir Libijoje vykstantys pilietiniai neramumai yra bendro žmonių nepasitenkinimo juos valdančiais režimais padariniai, ir jie plinta po visą Rytų regioną. ES, atsižvelgdama į šiuos socialinio ir politinio klimato pokyčius, privalo veiksmingai pakoreguoti savo kaimynystės politiką, kad galėtų veiksmingai paremti reformų procesą žmogaus teisių ir demokratijos srityse. ES turi išsamiai apibrėžti strateginius prioritetus, kurių siekia bendradarbiaudama su savo rytiniais ir pietiniais kaimynais. Norėčiau, kad Europos Sąjunga imtųsi veiksmų, kurie būtų pagrįsti noru pradėti demokratizavimo procesą, visų pirma siekiant užtikrinti aktyvesnį moterų dalyvavimą visuomenės gyvenime ir geriau planuoti socialinį ir ekonominį vystymąsi.
Tokia Saïfi (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už šį pranešimą, nes dabartinius įvykius turėtume vertinti kaip paskatą ne tik perorientuoti kaimynystės politiką, bet ir ją pertvarkyti. Ekonomikos, prekybos ir politikos požiūriu pagarba teisėms ir laisvėms turėtų būti ir mūsų bendradarbiavimo sąlyga, ir jo tikslas. Reikėtų gerokai padidinti ES finansinę paramą, kurią ji teikia siekdama įgyvendinti šį tikslą, be to, ši parama turėtų atitikti tas pačias sąlygas ir tikslus. Taip pat reikėtų atkurti Viduržemio jūros šalių sąjungą remiantis moralės reikalavimais ir praktiniais jos laimėjimais. Bendradarbiaudami neturėtume apsiriboti nuomonių mainais su valdančiosiomis institucijomis: Europos Sąjunga pirmiausia turėtų kalbėti su įvairiais pilietinės visuomenės nariais ir skatinti politinio pliuralizmo atsiradimą ir formavimą šiame regione. Jei skatinsime teisėtai ir organizuotai perduoti valdžią, mums nereikės spręsti dilemos: besąlygiškai remti vyriausybes siekiant užtikrinti stabilumą ar rizikuoti sukelti suirutę. Be to, šį kartą pagrįsdami savo bendradarbiavimą vertybėmis, užtikrinsime jo visuotinį teisėtumą ir tęstinumą, kurie būtini norint drąsiai sutikti istorinius šio regiono iššūkius.
Vilja Savisaar-Toomast (ALDE), raštu. – (ET) Per šiandien vykusį balsavimą palaikiau rezoliuciją dėl Europos kaimynystės politikos peržiūros: ir dėl rytų, ir dėl pietų aspektų. Atsižvelgiant į pastarojo meto įvykių Pietų regione eigą, šios rezoliucijos labai svarbios. Visų pirma turime atsižvelgti į griežtus kelių ES pietinių kaimynių visuomenės keliamus reikalavimus nuversti diktatūrą ir siekti demokratijos. Atliekant strateginę Europos kaimynystės politikos peržiūrą būtina visapusiškai atsižvelgti į šiuos įvykius ir juos apmąstyti.
Abi rezoliucijos (ir dėl pietų, ir dėl rytų aspektų) svarbios siekiant užtikrinti abipusiškai naudingą ES ir įvairių jos kaimyninių valstybių bendradarbiavimą, kad būtų galima pradėti įgyvendinti būtinus pokyčius, susijusius su demokratija ir žmogaus teisėmis, taip pat su ekonomika ir saugumu. Europos stabilumas ir gerovė glaudžiai susiję su sėkmingu Europos kaimynystės politiką įgyvendinančių pietų kaimynių demokratiniu valdymu, taip pat su jų pažanga ekonomikos ir socialinėje srityse, todėl svarbu kaimynystės politikos šalyse partnerėse palaikyti politinių diskusijų, visapusės laisvės, demokratinių reformų ir teisinės valstybės principus. Dėkoju.
Marie-Thérèse Sanchez-Schmid (PPE), raštu. – (FR) Sukilimai Tunise, Egipte ir Libijoje Europai buvo tokie netikėti, jog visi pritaria sumanymui, kad ji turėtų persvarstyti savo bendradarbiavimo su Viduržemio jūros regiono šalimis sąlygas. Kiek tai sietina su ilgalaikės paramos perėjimui prie demokratijos teikimu, ekonomine plėtra ir mūsų pietinių kaimynių regionine integracija, jau turime kelis pasirinkimo variantus. ES gali naudotis dviem priemonėmis: Viduržemio jūros šalių sąjunga ir Europos kaimynystės ir partnerystės priemone. Kaip paaiškėjo, abi šios priemonės turi trūkumų, tačiau prisiimant tikrą politinį įsipareigojimą būtų galima ištaisyti savo klaidas. Todėl palaikau šią rezoliuciją, kurioje nustatytas aiškus būsimos Europos kaimynystės politikos pagrindas ir konkretūs jos tikslai. Tačiau norėčiau atkreipti savo kolegų Parlamento narių dėmesį į šios politikos tarpvalstybinį aspektą. Kadangi šiam aspektui skiriama tik 5 proc. viso EKPP biudžeto, centrinės valdžios institucijos jam skiria nepakankamai dėmesio, o jo programavimas vėluoja, ir dėl to labai neramu. Tačiau šis aspektas gali būti paskata įgyvendinti nemažai struktūrinių iniciatyvų, susijusių su bendradarbiavimu Viduržemio jūros regione. Pradėti tikrą ES ir Viduržemio jūros regiono valstybių partnerystę reiškia ne tik labiau atsižvelgti į šių šalių žmonių siekius, bet ir iš tikrųjų investuoti į konkrečius projektus.
Joanna Senyszyn (S&D), raštu. – (PL) Palaikiau rezoliuciją dėl Europos kaimynystės politikos peržiūros pietų aspekto. Kaip Moterų teisių komiteto narė norėčiau visų pirma atkreipti dėmesį į lyčių lygybės politikos svarbą, nes lyčių lygybė yra neatsiejama žmogaus teisių, kurios taip pat yra esminis Europos Sąjungos principas, dalis. Derantis su šalimis, kuriose įgyvendinama Europos kaimynystės politika, moterų teisių klausimui turi būti teikiama pirmenybė.
Šioje rezoliucijoje teigiama, kad moterų teises reikėtų įtraukti į kodifikuotos teisės (konstitucinės teisės, kriminalinės teisės, šeimos teisės ir visų organų civilinės teisės) pataisas ir į dialogą žmogaus teisių klausimu, kuris vedamas su Europos kaimynystės politikos šalimis partnerėmis. Taip pat turėtume sutelkti dėmesį į priemones, kurios padėtų didinti moterų socialinę integraciją. Reikia įgyvendinti programas, kuriomis siekiama skatinti moterų švietimą, taip pat didinti jų užimtumą ir sudaryti sąlygas moterims aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime. Reikėtų nuolat stebėti ir prižiūrėti priemonių, kuriomis siekiama didinti lyčių lygybę Europos kaimynystės politikos šalyse, poveikį, o nesėkmės šioje srityje turėtų būti griežtai smerkiamos ir net baudžiamos.
Mano manymu, nederėtų stiprinti ES santykių su tomis trečiosiomis šalimis, kurios, nagrinėdamos klausimus, susijusius su pilietinės visuomenės organizacijomis (visų pirma su žmogaus teisių ir moterų organizacijomis), nepakankamai įtraukia moteris į savo politiką ir institucijas.
Catherine Stihler (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuris, atsižvelgiant į pastarojo meto įvykius ES pietinėse kaimynėse, labai svarbus. Labai svarbu, kad įgyvendinant atnaujintą politiką būtų palaikomas atitinkamų šalių demokratizavimas ir tikros reformos.
Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Iš įvykių Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybėse matyti, kad Europos kaimynystės politika neveiksminga ir kad ES, kaip regiono veikėja, turi spręsti naujus uždavinius. Gerovės ir geros kaimynystės erdvės kūrimas remiantis ES vertybėmis ir toliau turėtų būti pagrindas santykiams su Europos kaimynystės politikos šalimis partnerėmis, šiuo konkrečiu atveju – su Viduržemio jūros regiono valstybėmis, palaikyti. Visų pirma manau, jog būtina persvarstyti 2011–2013 m. orientacines programas atsižvelgiant į skubiausius poreikius ir kartu užtikrinti, kad finansinės priemonės, visų pirma Europos kaimynystės ir partnerystės priemonė (EKPP) ir Europos iniciatyva remti demokratiją ir žmogaus teises (angl. EIDHR), būtų lankstesnės, taigi kad pilietinės visuomenės organizacijoms būtų galima teikti tiesioginę paramą.
Taip pat norėčiau paraginti užtikrinti nuoseklesnį Viduržemio jūros šalių sąjungos finansavimą ir sutvirtinti jos valstybių narių prisiimamus įsipareigojimus, kad ji taptų geriausios patirties mainų forumu, kuriame remiantis partnerystės politika bei nuosavybės ir sąlygų laikymosi principais būtų nustatoma aiški Viduržemio jūros regiono politika. Galiausiai manau, kad reikia nedelsiant rasti būdus karui Libijoje nutraukti ir taip pat parengti šios šalies atkūrimo konfliktui pasibaigus priemonių rinkinį.
Dominique Vlasto (PPE), raštu. – (FR) Palankiai vertinu tai, kad mūsų Parlamentas patvirtino šią rezoliuciją, kurioje įvertinama būsima Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių partnerystės kryptis ir priimami su ja susiję sprendimai. Atsižvelgdama į savo įsipareigojimą atkurti draugiškus dviejų Viduržemio jūros pakrančių valstybių santykius pateikiau keletą pasiūlymų, kuriuos, džiaugiuosi galėdama apie tai pranešti, patvirtino mano kolegos Parlamento nariai. Visų pirma pabrėžiau, kad reikia persvarstyti Europos kaimynystės politiką atsižvelgiant į įvykius arabų šalyse ir paspartinti dialogą su pilietine visuomene, skatinti keistis gerąja patirtimi, užtikrinti, kad mūsų sudarytuose asociacijos susitarimuose būtų gerbiamos žmogaus teisės, ir palaikyti perėjimo prie demokratijos procesus šiose šalyse. Europos kaimynystės politika – puiki galimybė skatinti puoselėti savo vertybes ir stiprinti savo santykius su prie Europos slenksčio esančiomis valstybėmis. Todėl tikiuosi, kad mūsų partnerystė su Viduržemio jūros Pietų regiono kaimynėmis taps mūsų užsienio politikos prioritetu. Atidžiai stebėsiu, kad dirbtume vienodomis sąlygomis ir kad mūsų tikslui pasiekti, t. y. paversti Viduržemio jūros regioną taikos, gerovės ir bendradarbiavimo sritimi, būtų skiriama pakankamai išteklių.
Pasiūlymas dėl rezoliucijos RC-B7-0244/2011 (Seksualinio smurto naudojimas per konfliktus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose)
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Palaikau šią rezoliuciją, nes joje remiamos pačios svarbiausios civilinės teisės, visų pirma tos, kurios susijusios su žodžio laisve. Toks elgesys turi turėti pasekmių ES ir bet kurios valstybės, kuri sukelia išpuolius prieš laisvę, santykiams. Be stipraus politinio spaudimo šioms šalims bus sunku pasiekti taiką. ES visada turi būti priešakyje kovojant su šiais išpuoliais ir išlikti pasirengusi būsimiems regiono pokyčiams.
Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl seksualinės prievartos naudojimo per konfliktus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Moterys, aktyviai dalyvavusios sukilimuose, kuriuose reikalauta daugiau demokratijos, teisių ir laisvių Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, nusipelno mūsų pagarbos ir palaikymo. Europos Sąjunga negali tylėti, kai yra žiauriai susidorojama su šiomis drąsiomis kovotojomis už demokratiją ir laisvę. Todėl raginame Komisiją ir valstybių narių vyriausybes griežtai pasmerkti seksualinės prievartos, bauginimo ir prieš moteris nukreiptų veiksmų Libijoje ir Egipte naudojimą, nes tuometiniai šių valstybių valdžios režimai griebėsi seksualinio smurto prieš moteris kaip ginklo konfliktuose, kilusiuose šių revoliucijų metu. Egipto valdžios institucijos privalo imtis skubių veiksmų, kad būtų nutraukti kankinimai, ištirti visi prievartos prieš taikius protestuotojus atvejai ir civiliai gyventojai nebebūtų teisiami kariniuose teismuose. Esu tvirtai įsitikinusi, kad Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vykstantys pokyčiai turi padėti panaikinti moterų diskriminaciją ir pasiekti, kad jos galėtų visapusiškai dalyvauti visuomenėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir vyrai.
Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Per praėjusias kelias savaites per konfliktus, kilusius Šiaurės Afrikoje, prieš moteris ir vaikus įvykdytas smurtas nestebina, nes, deja, moterys, išgyvenančios ginkluotus konfliktus, vis dažniau tampa pažeminimo, kankinimo, turėjimo kaip nuosavybės ir kontrolės objektu siekiant visiškai arba iš dalies sunaikinti tam tikrą grupę.
Tačiau ne tik niekas neturi teisės pažeisti moterų orumo vien dėl to, kad jos turi drąsos reikalauti teisės reikšti savo mintis aktyviai dalyvaudamos kuriant taikų ir demokratišką pasaulį ir visų pirma reikalaudamos teisės į lyčių lygybę. Nežmoniškas ir žeminantis elgesys, toks kaip elektros smūgiai, „nekaltybės patikrinimai“, fizinis ir psichologinis smurtas, žaginimas ir vergovė, yra nepriimtina praktika, kuriai turime pasakyti: „Pakaks.“
Kalbant apie įvykius šiose Šiaurės Afrikos šalyse, teisinga, kad šių pažeidimų kaltininkai būtų baudžiami kaip per bet kurį kitą konfliktą pasaulyje, nes čia susiduriame ne tik su civiliais gyventojais, bet ir, kas dar labiau smerktina, su kariais. Nuoširdžiai tikiuosi, jog ES pavyks padaryti spaudimą, kad šios šalys kuo greičiau ratifikuotų tarptautines teismines priemones, įskaitant Tarptautinio baudžiamojo teismo statutą ir 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso.
Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes būtina kuo skubiau stabdyti smurtą ir seksualinės prievartos naudojimą prieš moteris. Europos Komisija ir valstybės narės turėtų griežtai pasmerkti seksualinę prievartą, bauginimą, kankinimus ir smurtą prieš moteris Libijoje ir Egipte. Būtina raginti Egipto Aukščiausiąją karinę tarybą nedelsiant imtis priemonių, kad būtų sustabdyti šie žiaurūs nusikaltimai prieš moteris. Būtina užtikrinti, jog visoms saugumo ir karinėms pajėgoms būtų aiškiai nurodyta, kad tokie nusikaltimai ir kankinimai negali būti toleruojami ir būtų visapusiškai ištiriami, nusikaltimų vykdytojai turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Be to, kiekvienam žmogui turėtų būti suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl demokratinės savo šalies ateities ir už tai asmuo neturi būti sulaikomas, kankinamas, žeminamas arba diskriminuojamas.
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Moterys turi svarbiausią balsą per riaušes, kuriose reikalaujama daugiau demokratijos, teisių ir laisvių Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Deja, Libijos ir Egipto režimai naudojasi prievarta kaip būdu bauginti ir žeminti moteris, darydami jas dar labiau pažeidžiamas. Griežtai smerkiu Egipto kariuomenės vykdytus veiksmus prieš moteris protestuotojas, suimtas Tahrir aikštėje. Nedelsiant reikia imtis neatidėliotinų veiksmų siekiant sustabdyti šį žeminantį elgesį ir užtikrinti, kad visoms saugumo ir kariuomenės pajėgoms būtų aiškiai nurodyta, jog kankinimas ir kitos netinkamo elgesio formos taps išsamaus tyrimo objektu. Tai Egipto valdžios institucijų reikalas imtis neatidėliotinų priemonių kankinimui sustabdyti, ištirti visus smurtavimo prieš taikius protestuotojus atvejus ir nutraukti civilių gyventojų teismo procesus karo teismuose. Iš Komisijos ir valstybių narių vyriausybių reikalauju aktyviai priešintis moterų seksualinės prievartos, bauginimo ir priekabiavimo naudojimui Libijoje ir Egipte.
Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes joje Libijos ir Egipto režimai griežtai smerkiami už seksualinės prievartos griebimąsi per konfliktą, kuris yra dabartinių revoliucijų dalis. Per šias riaušes moterys atliko pagrindinį vaidmenį kovodamos ir rizikuodamos savo gyvybėmis, siekdamos daugiau demokratijos, teisių ir laisvių. Labai svarbu užtikrinti, kad Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vykstantys pokyčiai prisidėtų prie diskriminacijos prieš moteris nutraukimo ir prie jų visapusiško dalyvavimo visuomenėje lygiomis teisėmis su vyrais.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Deja, visi žinome, kad neramumų ir ginkluotų konfliktų laikotarpiai pablogina smurto prieš moteris ir vaikus padėtį ir skatina didėti seksualinės prievartos atvejų skaičių. Ši praktika neabejotinai smerktina, kaip smerktinas ir kankinimo, grupinio prievartavimo, „nekaltybės patikrinimų“, grasinimų ir fizinės arba psichologinės prievartos, kaip būdo bauginti ir gąsdinti moteris arba riboti jų teises į dalyvavimą politiniame gyvenime, naudojimas prieš moteris, kaip šiuo metu yra Egipte ir Libijoje. ES, visų pirma Europos Parlamentas, turi būti pagrindinių teisių ir žmogaus orumo apsaugos tvirtovė bei aiškiai ir vienareikšmiškai pasmerkti visų šių vertybių pažeidimus. Griežtai smerkiu smurto prieš moteris, taip pat prieš vaikus praktiką per neseniai vykusius konfliktus Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje ir norėčiau paraginti imtis pačių tinkamiausių priemonių jų pačioms pagrindinėms teisėms ir orumui apsaugoti.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Kova su žmogaus teisių pažeidimu yra pagrindinis ES ir jos institucijų tikslas. Atsižvelgiant į tai, seksualinio smurto naudojimas bet kurio konflikto metu sulaukė didžiausio šių organizacijų pasibjaurėjimo ir pasmerkimo. Iš tikrųjų Parlamentas priėmė daug rezoliucijų, smerkiančių smurtą prieš moteris. Šiuo bendru pasiūlymu dėl rezoliucijos dėmesys skiriamas šiam smurtui, visų pirma seksualiniam smurtui, naudotam prieš moteris Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Pranešimai apie per karą ir represijas naudojamą smurtą, kurie mus pasiekė, yra visiškai siaubingi ir sukėlė didžiulį pasibjaurėjimą ir pasipiktinimą. Tokių nusikaltimų vykdytojai negali likti nenubausti net tada, kai yra saugomi diktatorių arba dangstomi atsilikusiu mentalitetu. Dėl šios priežasties balsuoju už šį pranešimą, kuriame smerkiamas bet koks smurtas prieš moteris bet kuriame regione, reikalaujama griežtų bausmių nusikaltimų vykdytojams ir kaip prioritetas nustatoma ES parama moterų emancipacijos procesui, ypač tų, kurios turėjo drąsos dalyvauti vadinamajame arabų pavasaryje, ir jų visateisio dalyvavimo pilietiniame šalių, kuriose jos gyvena, gyvenime skatinimui.
Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Diskusijos dėl seksualinio smurto naudojimo per konfliktus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose metu Europos Komisija įsipareigojo atkakliai ginti seksualinio smurto ir vergovės, kurie pagal Ženevos konvenciją pripažįstami nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais, nutraukimą.
Kaip nurodyta rezoliucijos projekte, kurį pateikėme, svarbu reikalauti, kad būtų imtasi veiksmingų diplomatinių veiksmų, kuriais ryžtingai būtų priešinamasi moterų seksualinės prievartos, bauginimo ir priekabiavimo naudojimui Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose arba bet kur kitur.
Be to, norėtume pabrėžti moterų vaidmens revoliucijose pripažinimo svarbą ir būtinybę užtikrinti moterų teises, įskaitant jų dalyvavimą naujose šių šalių demokratinėse, teisinėse, ekonominėse ir politinėse struktūrose, nutraukiant šimtmečius trukusią diskriminaciją, kurią jos patyrė.
Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl seksualinės prievartos naudojimo per konfliktus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Komisija ir valstybių narių vyriausybės raginamos griežtai pasmerkti seksualinės prievartos, bauginimo ir prieš moteris nukreiptų veiksmų Libijoje ir Egipte naudojimą. Manau, kad kiekvienam turėtų būti suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl demokratinės savo šalies ateities ir už tai asmuo neturi būti sulaikytas, kankinamas, žeminamas arba diskriminuojamas. Turėtų būti pripažintas moterų vaidmuo revoliucijose ir demokratizacijos procesuose ir pabrėžtos konkrečios grėsmės, kurias jos patiria, bei būtinybė remti ir ginti jų teises.
David Martin (S&D), raštu. – Palaikiau šią rezoliuciją, kurioje Komisija ir valstybių narių vyriausybės raginamos ryžtingai priešintis seksualinio smurto, bauginimo ir prieš moteris nukreiptų veiksmų Libijoje ir Egipte naudojimui ir griežtai smerkiami prievartiniai Egipto kariuomenės atlikti moterų protestuotojų, suimtų Tahrir aikštėje, „nekaltybės patikrinimai“, ir ši praktika laikoma nepriimtina, nes ji prilygsta kankinimo formai; Egipto aukščiausioji karinė taryba raginama imtis neatidėliotinų priemonių šiam žeminančiam elgesiui sustabdyti ir užtikrinti, kad visoms saugumo ir kariuomenės pajėgoms būtų aiškiai nurodyta, jog kankinimas ir kitoks netinkamas elgesys, įskaitant prievartinius „nekaltybės patikrinimus“, negali būti toleruojamas ir bus išsamiai ištirtas.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Per karinius konfliktus dažnai moterys ir vaikai yra tie, kurie tampa tikromis aukomis. Seniai žinoma, kad prievartavimas ir kankinimas yra dažni atvejai. Remiantis užsienio žurnalistų pranešimais, padėtis Libijoje ir Egipte nesiskiria. Egipte demonstracijų dalyvės buvo suimtos ir priverstos pakelti nekaltybės patikrinimus, kurie taip pat buvo patvirtinti dokumentais. Libijoje kareiviai vykdė prievartavimus ir kankinimus. Kitas sunkinantis veiksnys yra tas, kad moterys, kurios papasakojo savo istorijas, dabar turi tikėtis griežtų atsakomųjų veiksmų, tokių kaip kaltinimų šmeižtu. Dar kartą čia daromas didžiulis žmogaus teisių pažeidimas, dėl kurio reikia kažką daryti, įskaitant Vakarų valstybes.
Balsavau už šią rezoliuciją, nes ES neturi nekreipti dėmesio į šiuos žiaurumus, ir iš esmės teisinga iš Egipto ir Libijos vyriausybių reikalauti išnagrinėti šiuos atvejus be išimties ir nusikaltimų vykdytojus patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kad šalys galėtų toliau tęsti savo kelią demokratijos ir laisvės link.
Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Egipte ir Libijoje kilus neramumams tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie tragiškus puolimus ir smurtą, vėl vykdomus prieš moteris. Už kankinimus ir prievartavimus dažnai lieka nepatraukta baudžiamojon atsakomybėn, nes valdžios institucijos tyliai nutraukia bylas arba, dar blogiau, kaltinimai už „šmeižtą“ pareiškiami pačioms moterims. Aukos ir smurtautojo vaidmenys sukeičiami vietomis patriarchalinės visuomenės labui. ES neturi likti nuošalyje; ES turi labiau stengtis apsaugoti moteris ir vaikus, taip pat teisinės valstybės principą visiems Egipte ir Libijoje. Todėl balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos.
Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Bendrame pasiūlyme dėl rezoliucijos dėl seksualinio smurto naudojimo per konfliktus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose atvirai smerkiami Egipte ir Libijoje nustatyti nusikaltimai. Abiejose šalyse prieš moteris nukreipti veiksmai ir skundai dėl kariuomenės vykdytų Tahrir aikštėje suimtų moterų „nekaltybės patikrinimų“, paskui patyrusių prievartavimą ir kankinimą, kad galėtų būti teisiamos karo teismuose už „nekaltybės patikrinimų“ neišlaikymą, yra nehumaniški ir nusikalstami veiksmai, kuriais visiškai pažeidžiama Ženevos konvencija dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų.
Be viso to vienareikšmiško pasmerkimo, pasiūlyme dėl rezoliucijos, kurį palaikiau, Komisija ir valstybių narių vyriausybės raginamos ryžtingai priešintis seksualinės prievartos, bauginimo ir prieš moteris nukreiptų veiksmų Libijoje ir Egipte naudojimui ir imtis konkrečių ir koordinuotų veiksmų, kad ši praktika būtų nedelsiant nutraukta.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes joje smerkiamas smurtas dėl lyties ir, žinoma, seksualinio smurto naudojimas kilus konfliktams. Sutinku su rezoliucijoje išreikšta būtinybe imantis priemonių pagal Europos kaimynystės politiką, kaip neatsiejamą demokratizacijos proceso dalį, teikti pirmenybę žmogaus teisėms, taip pat būtinybe ES dalytis su šiomis šalimis patirtimi, kurią ji turi, lygybės politikos ir kovos su smurtu dėl lyties srityse.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Sukilimuose Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose moterys aktyviai dalyvavo siekdamos bendro troškimo − demokratijos ir pagrindinių teisių. Deja, Libijoje ir Egipte galiojančiais režimais, kaip ir anksčiau, kaip prieš moteris nukreipto ginklo buvo griebtasi seksualinės prievartos. Privalome smerkti seksualinio smurto kaip priemonės moterims bauginti ir žeminti naudojimą nepamiršdami, kad valdžios vakuumas, kuris dabar atsirado, gali pabloginti jų teisių padėtį. Vienas reikšmingas atvejis yra susijęs su libiete, kuri kovo mėn. Tripolio viešbutyje žurnalistams pasakė, kad ji tapo grupinio kareivių prievartavimo auka. Šiandien tie patys ją prievartavę vyrai tai jaunai moteriai iškėlė bylą dėl šmeižto. Turime veikti ryžtingai smerkdami neproporcingą ginkluotų konfliktų poveikį moterims ir stiprindami jų vaidmenį palaikant taiką. Tikiu, kad ES kuo griežčiau pasmerks smurtą prieš moteris ir vaikus, ypač per ginkluotus konfliktus, ir visas jų diskriminacijos formas kaip nustatyta Ženevos konvencijoje.
Joanna Senyszyn (S&D), raštu. – (PL) Visiškai palaikiau rezoliuciją dėl kovos su seksualiniu smurtu Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose kilus konfliktams. Masinis seksualinis smurtas prieš moteris yra nuolatinė ginkluotų konfliktų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose dalis. Jungtinių Tautų Vaikų fondas, be kita ko, pateikia Kenijos, gana stabilios šalies, kurioje per keletą dienų prieš rinkimus kilusios riaušės paskatino padvigubėti seksualinio smurto aukų skaičių, pavyzdį.
Seksualinis smurtas tampa epidemija. Tiesą sakant, seksualinis smurtas tapo viena iš karo taktikų. Europos Sąjunga neturi likti neutrali šiuo klausimu. Todėl labai svarbu įtraukti lyčių aspektą į Europos kaimynystės politiką ir į jį atsižvelgti stengiantis kurti veiksmingą ir struktūrinį požiūrį į lyčių lygybę šalyse, kuriose ši politika taikoma. Žmogaus teisės, kurių neatsiejamas elementas yra vyrų ir moterų lygybė, turi būti demokratinių procesų trečiosiose šalyse esmė. Sukrečia tai, kad, nepaisant seksualinio smurto paplitimo Afrikoje, vyriausybės nepriskiria kovos su juo prie kitų savo prioritetų, kaip matome, pvz., Pietų Afrikos atveju.
ES turi sutelkti savo pastangas visų pirma moterims. Pasiūlymai, įtraukti į šią rezoliuciją, dėl sustiprintos moterų socialinės integracijos, jų užimtumo skatinimo, kovos su moterų neraštingumu ir tradicine žalinga praktika yra labai svarbūs. Mergaičių ir moterų švietimas turi apimti teisių, kurias jos turi, žinias.
Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Per pastaruosius Šiaurės Afrikos įvykius valdantieji režimai Libijoje ir Egipte naudojo seksualinį smurtą kaip sukilimuose dalyvavusių moterų bauginimo ir persekiojimo ginklą. Pirma, svarbu tai, kad šių nusikaltimų vykdytojai yra teisti už savo nusikaltimus ir, antra, moterys, kurios patyrė tokį žiaurumą, yra apsaugotos nuo bet kokio keršto. Pati buvau rytinės Kongo Demokratinės Respublikos Kivu regione, kur ši žiauri praktika dažnai naudojama kareivių ir ginkluotų grupių narių. Galiu paliudyti didžiules moterų prievartavimo aukų kančias ir šių žiaurių nusikaltimų vykdytojų nebaudžiamumą. Tarptautinė bendruomenė privalo padaryti viską, kad užtikrintų, kad šių nusikaltimų vykdytojai neliktų nenubausti.
Dominique Vlasto (PPE), raštu. – (FR) Garbės nusikaltimų ir pažeminimo, kurį moterys patyrė per sukilimus arabų pasaulyje, atskleidimas mane sukrėtė ir sutrikdė, ir labai džiaugiuosi, kad mūsų Parlamentas pasmerkė žiaurumą, kurio buvo griebtasi prieš jas. Europa negali leisti, kad tokie žmogaus teisių ir jos pačių pagrindinių vertybių pažeidimai būtų nebaudžiamai vykdomi čia pat, šalyse partnerėse ir per taikias demonstracijas. Todėl primygtinai reikalauju, kad šie barbariški veiksmai būtų ištirti ir kad kaltininkai būtų nubausti. Mūsų rezoliucijoje atkreipiamas dėmesys į esminį reikalavimą tų šalių ateičiai: suteikti moterims pagrindinį vaidmenį vykstant arabų visuomenių demokratizacijos procesui. Moterys atliko pagrindinį, tylų, net nepakankamai įvertintą, vaidmenį išlaisvinimo judėjimuose, ir manau, kad buvo labai svarbu šiame tekste tai pagerbti. Europa pažadėjo remti Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų ir Vidurio Rytų šalis vykstant jų demokratiniams procesams. Dabar turime užtikrinti, kad tas požiūris apimtų garantijas, susijusias su žmogaus teisėmis ir vyrų ir moterų lygybe.
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Palaikau šį pranešimą, kuriame tinkamai sprendžiami svarbūs klausimai, tokie kaip naujasis Europos investicijų banko statutas po Lisabonos sutarties, projektų obligacijos, EIB planuoto finansavimo per ekonomikos krizę reikšmė, jo finansavimas po 2013 m. ir jo veikla ne ES, visų pirma plėtros projektai, ekologijos projektai ir klausimas, kaip būti stipresniems užsienio finansų centrų atžvilgiu.
Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą. EIB vaidina svarbų vaidmenį remiant MVĮ, ypač šiuo finansinės krizės ir ekonomikos nuosmukio metu. Atsižvelgiant į didelę MVĮ svarbą Europos ekonomikai nuo 2008 iki 2011 m. buvo sutarta paskolinti MVĮ virš 30 milijardų eurų. 2010 m. kovo mėn. buvo sukurta Europos užimtumo ir socialinės įtraukties mikrofinansų skyrimo priemonė, kuriai Komisija ir bankas paskyrė 200 milijonų eurų. Tačiau MVĮ iki šiol susiduria su sunkumais gaunant paskolas. Kaip teigiama „Bank Watch“ pateiktoje ataskaitoje, MVĮ, ypač rytų ir centrinės ES valstybėse narėse negali efektyviai pasinaudoti joms skirta parama. EIB turi nustatyti aiškias finansines sąlygas finansiniams tarpininkams, paskirstantiems paskolas, ir jiems taikomus griežtus skolinimo veiksmingumo kriterijus. Nacionaliniams finansiniams tarpininkams buvo skirtas dvejų metų laikotarpis paskoloms suteikti, tačiau, kaip teigiama ataskaitoje, kai kurie finansiniai tarpininkai suteikė tik mažą dalį paskolų arba išvis jų nesuteikė, nors piniginės lėšos buvo jų sąskaitose. Be to, EIB tinklalapyje iki šiol nėra viešai prieinamų duomenų apie skirto finansavimo panaudojimą bei jo gavėjus. Manau, kad EIB turi didinti paskolų skyrimo per finansinius tarpininkus skaidrumą ir kasmet pateikti paskolų teikimo MVĮ ataskaitą, įskaitant jų prieinamumo ir veiksmingumo vertinimą ir paskolų gavėjų sąrašus.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Pirmiausia norėčiau pasveikinti Europos investicijų banką (EIB) atlikus visą darbą, visų pirma už paramą mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) teikiant finansavimą, kuris nuo 2008 m. nuolat didėjo, taip pat 2010 m. kovo mėn. sukūrus Europos mikrofinansų priemonę „Progress“. Be to, manau, kad įsipareigojimas įgyvendinti su projektų obligacijomis susijusį sumanymą, kuriuo siekiama pagerinti pačių įmonių išleistų obligacijų kredito reitingus, kur šios obligacijos yra naudojamos Europos transporto, energetikos ir informacinių technologijų infrastruktūroms finansuoti, yra teigiamas žingsnis. Šiuo metu pageidautina, kad tiek Komisija, tiek EIB pateiktų konkrečius pasiūlymus dėl projektų obligacijų. Taip pat verta pabrėžti svarbų darbą, kurį EIB gali atlikti pagal strategiją „Europa 2020“ supaprastindamas procedūras ir padidindamas dauginamąjį poveikį, siekdamas pritraukti viešojo ir privačiojo sektorių investuotojų. Atsižvelgdamas į EIB finansavimą už ES ribų, manau, pageidautina, kad EIB, ERPB ir Komisija pasirašytų susitarimo memorandumą, siekdami sustiprinti bendradarbiavimą visose šalyse, kuriose šios institucijos veikia, turėdami dvejopą tikslą – padaryti, kad jų skolinimo politika būtų nuosekli tiek viena kitos, tiek ES politinių tikslų atžvilgiu.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Europos investicijų bankas (EIB), įsteigtas 1958 m. pagal Romos sutartį, yra ES finansų bendrija, kuri visų pirma siekia vykdydama ekonominę integraciją ir teritorinę sanglaudą prisidėti prie darnaus ES vystymosi. Palankiai vertinu Lisabonos sutartimi pradėtus pokyčius, kurie EIB finansavimui suteikia daugiau lankstumo. Primenu Lisabonos sutartimi padarytus pakeitimus, paaiškinančius EIB trečiosioms šalims teikiamo finansavimo tikslus, kurie turi palaikyti bendruosius principus, reglamentuojančius ES bendravimą su likusiu pasauliu, kaip nurodyta ES sutarties 3 straipsnio 5 dalyje, ir kurie, remiantis ta garantija, turi palaikyti ES išorės veiksmų tikslus. Kiekvienais metais ši finansų institucija turi pateikti Parlamentui dokumentą su savo veiklos balansu. Šiame pasiūlyme dėl rezoliucijos dėmesys skiriamas 2009 m. ataskaitos analizei. Šiame dokumente kalbama ne tik apie patobulinimus, kuriuos lėmė naujų įstatų priėmimas, bet ir apie EIB veiklą.
João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pripažįstame svarbą to, kad skolinimasis iš Europos investicijų banko (EIB) gali turėti poveikį vystymosi ir socialinei pažangai atsižvelgiant į mažas jo palūkanų normas ir ilgus mokėjimo laikotarpius. Vis dėlto ne visada jo teikiamos galimybės yra pakankamai skaidrios ir aiškios. Be to, nei šalys, nei regionai, kuriems labiausiai reikia iš jo skolintis, nėra įgiję didžiausio palankumo jo teikiamų paskolų atžvilgiu. Taigi šiame pranešime, kurį mes palaikome, yra pateikta kritinių pastabų, patarimų ir pasiūlymų.
Tačiau nepritariame, kad EIB taptų vien ES skirta priemone jos politikai įgyvendinti, taip pat atkreipti dėmesiui į ekonominės ir socialinės sanglaudos ir socialinio vystymosi problemas, į kurias turi būti atsižvelgiama ES biudžete ir ES struktūriniuose ir sanglaudos fonduose. Akivaizdu, kad EIB gali stebėti ir gerinti šias pastangas, tačiau tai negali būti ES biudžeto politikos pakaitalas.
Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Europos investicijų bankas (EIB) dabar yra nepakeičiamas teikiant finansavimą ES ir kitur. Pateiktame pranešime teigiamai vertinama tai, kad EIB tinkamai veikė ES krizės metu remdamas mažąsias ir vidutines įmones (MVĮ). Tiesa, kad bankas per ketverių metų laikotarpį oficialiai skyrė 30 mlrd. EUR MVĮ remti. Vis dėlto problema yra ta, kad MVĮ pasiekė net ne visi pinigai. Kalbant konkrečiai, per pirmąjį laikotarpį MVĮ V4 regione pasiekė tik apie pusė skirtų lėšų. EIB bankams suteikė nesuprantamai ilgą dvejų metų laikotarpį lėšoms paskirstyti ir, be to, nenustatė jokių sankcijų bankams tuo atveju, jei šio termino nebūtų laikomasi. Smarkiai nuo krizės nukentėję Vidurio Europos bankai buvo labai patenkinti „laikydamiesi“ šių lėšų. Tai, kas buvo pavadinta parama MVĮ, iš tikrųjų tapo parama užsienio bankų Vidurio Europos filialams. Yra rimtas pagrindas manyti, kad taip atsitiko ne atsitiktinai, o tyčia.
Baigiant trumpai – EIB taip pat kyla problemų vystymosi srityje. EIB reikia priimti daugiau darbuotojų, kurie specializuojasi vystymosi srityje. Šiuo metu EIB turi nepakankamai darbuotojų, nepaisant jo poveikio vadinamosioms besivystančioms šalims. Taip pat sutinku su pranešėju, kad EIB turi imtis griežtai reguliuoti savo finansavimą per tarpininkus, nes tai gali paskatinti atsirasti mokesčių rojų.
Ildikó Gáll-Pelcz (PPE), raštu. – (HU) Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas vertina metinį Europos investicijų banko pranešimą, nors ir labai apibendrintai. EIB atlieka lemiamą vaidmenį kovojant su krize. Vis dėlto skaidrumo ir išmatuojamų rezultatų klausimai man vis dar kelia abejonių. EIB veikla nukreipta į tris sritis, kurios nuo krizės nukentėjo labiausiai: mažosios ir vidutinio dydžio įmonės (MVĮ), konvergencijos regionai ir veiksmai klimato kaitos srityje. MVĮ atlieka pagrindinį vaidmenį Europos ekonomikos atkūrimo ir kovos su nedarbu srityje, todėl būtų tikslinga suteikti joms galimybę lengviau pasinaudoti vystymuisi reikalingu kapitalu. Šiuo atžvilgiu būtų naudinga, jei kiekvienais metais galėtume gauti svarstomų paskolų prieinamumo ir veiksmingumo vertinimą, kuris užtikrintų paskolų galutinio tikslo skaidrumą ir pagerintų administracinį procesą. Taip pat šiuo atžvilgiu manau, jog labai svarbu, kad EIB atnaujintų ir sugriežtintų savo politiką dėl užsienio finansinių centrų.
EIB atlieka labai svarbų vaidmenį stiprindamas Europos Sąjungos konvergenciją ir dėl jo siūlomos techninės pagalbos ir bendrojo finansavimo pagal regionai, atitinkantys reikalavimus pagal konvergencijos tikslus, gali naudotis vis didesne jiems skirtų lėšų dalimi. Dėl šios priežasties manau, kad tinka toliau didinti šį vaidmenį ir tai turi būti remiama.
Galiausiai siūlau apsvarstyti pasiūlymą pradėti skaidrią teisės aktais pagrįstą priežiūrą siekiant stebėti EIB finansinę padėtį, jo rezultatų vertinimo tikslumą ir sėkmingos bei veiksmingos verslo praktikos laikymąsi.
Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Pritariu, kad krizės laikotarpiu Europos investicijų banko veikla turi būti orientuota į pagalbą mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios yra mūsų visuomenės pagrindas. Vietos finansų tarpininkų dalyvavimas ir dialogas su jais vertintinas palankiai. Kalbant apie šalis kandidates, mano nuomone, labai svarbu yra dėmesys atsinaujinančių išteklių energijai. Dėl šios priežasties balsuoju už šį pranešimą.
Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, kadangi EP pritaria pokyčiams, kuriuos lėmė Lisabonos sutartis, suteikdama daugiau lankstumo EIB finansavimui, įskaitant šiuos: įprastinė banko veikla papildyta dalyvavimu nuosavo kapitalo valdyme, galimybė steigti patronuojamąsias įmones ir kitus padalinius, skirtus vadinamajai specialiai veiklai kontroliuoti, plataus masto techninės paramos paslaugoms teikti ir Audito komitetui sustiprinti. Rekomenduojama apsvarstyti pasiūlymą taikyti EIB finansinės padėties kokybės, tikslaus rezultatų vertinimo ir geros profesinės praktikos taisyklių paisymo rizikos ribojimu pagrįstą reguliavimo priežiūrą. Be to, pritariama „projektų obligacijoms“, skirtoms ne tik obligacijų, kurias išleido įmonės pagal strategiją „Europa 2020“, kredito rizikos reitingui pagerinti, bet ir Europos transporto, energetikos ir informacinių technologijų infrastruktūroms finansuoti bei pasiekti, kad ekonomika labiau tausotų aplinką. Šios „projektų obligacijos“ galėtų turėti teigiamą poveikį kapitalo, skirto augimui ir darbo vietas didinančioms tvarioms investicijoms, papildančioms nacionalines ir sanglaudos fondo investicijas, pasiekiamumui.
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuriame rekomenduojami šie veiksmai EIB vaidmeniui vystymosi srityje stiprinti: (a) didesnio skaičiaus darbuotojų ir specialistų, turinčių patirties vystymosi klausimais ir besivystančiosiose šalyse, skyrimas, taip pat darbuotojų veiklos skatinimas trečiosiose šalyse, (b) vietos veikėjų dalyvavimo projektuose didinimas, (c) papildomai skirtas kapitalas vystymosi projektų srityje, (d) daugiau subsidijų skyrimas, (e) galimybės skirstyti EIB veiklą trečiosiose šalyse į grupes pagal vieną atskirą subjektą nagrinėjimas.
Barbara Matera (PPE), raštu. – (IT) Džiaugiuosi, kad G. S. Cutaş pranešimas dėl Europos investicijų banko (EIB) 2009 m. metinės ataskaitos buvo patvirtintas. Norėčiau pabrėžti puikų EIB atliktą darbą remiant mažąsias ir vidutines įmones ekonominių sunkumų ir sunkumų gaunant paskolas laikotarpiu. Be to, taip pat esu už EIB vystymąsi bendradarbiaujant su Europos Komisija, projektų obligacijas, skirtas naudoti dideliems infrastruktūros projektams, susijusiems su transportu, energetika ir telekomunikacijomis, finansuoti, kurie labai svarbūs Europos Sąjungoje siekiant augimo ir sanglaudos tikslų.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Europos investicijų banko 2009 m. metinėje ataskaitoje pabrėžiamas svarbus vaidmuo, kurį EIB atliko remdamas mažąsias ir vidutines įmones, ypač šiuo finansų krizės ir ekonomikos nuosmukio laikotarpiu. EIB dėmesį sutelkė į tris sritis, kurios nuo krizės nukentėjo labiausiai, būtent: mažosios ir vidutinės įmonės, konvergencijos regionai ir veiksmai klimato kaitos srityje. MVĮ svarba Europos ekonomikai yra neabejotina, todėl palankiai vertinu tai, kad 2008–2010 m. laikotarpiu EIB padidino MVĮ finansavimą kuris sudarė 30,8 mlrd. EUR, ir Europos mikrofinansų priemonės, kuriai Komisijos ir EIB buvo suteikta apie 200 mln. EUR, nustatymą.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Už. Nors tai nėra tekstas, kurį mes, kaip Žalieji, būtume patys parengę, manome, kad tekstas yra pakankamai priimtinas, kad už jį balsuotume.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Dokumente, kuris šiandien buvo patvirtintas, pabrėžiama neabejotina Europos investicijų banko (EIB) papildomos paramos būtinybė tose srityse, kurios Europos ekonomikos atkūrimui turi strateginę reikšmę: mažosios ir vidutinės įmonės, vidutinės kapitalizacijos įmonės ir infrastruktūra bei kiti svarbiausi augimą – ir užimtumą – skatinantys projektai kaip strategijos „Europa 2020“ dalis. Pranešime EIB raginamas investuoti į krovinių vežimą Europos geležinkelių sektoriuje, taip pat kituose transeuropiniuose krovinių vežimo tinkluose ir skirti dėmesį Viduržemio jūros, Juodosios jūros ir Baltijos jūros uostams siekiant galutinai sujungti juos į Europos rinkas. Be to, EIB turi teikti daugiau paramos transeuropiniam transporto tinklui kurti, siekiant sukurti didesnių investicijų ne tik iš viešojo, bet ir iš privačiojo sektoriaus sverto poveikį. Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, projektų obligacijos gali būti kaip papildoma investavimo priemonė kartu su biudžetu, numatytu transeuropinio transporto tinklo fonde.