Posėdžio stenograma

Ketvirtadienis, 2011 m. balandžio 7 d. - Strasbūras

10.3. Zimbabvė

  Pirmininkas. – Kitas klausimas yra diskusijos dėl šešių pasiūlymų dėl rezoliucijos dėl Zimbabvės⁽¹⁾.

  Jaroslav Paška, autorius. – (SK) Pone pirmininke, tai ne pirmas kartas, kai aptariame Roberto Mugabe ir jo partijos taikomą valdymo metodą. 2008 m. liepos mėn. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria buvo nustatytos sankcijos prieš Robertą Mugabe ir jo aplinką. Šio sprendimo priežastis, kaip ir šiandien, buvo valdančiosios administracijos padaryti sunkūs žmogaus teisių pažeidimai.

Nauji bauginimo, suėmimų atvejai, taip pat neištirti valdančiosios partijos politinių oponentų dingimo atvejai mums patvirtina, jog Robert Mugabe ir jo politinė partija žino, kad sąžiningoje ir skaidrioje politinėje kovoje praras savo galią ir padidės galimybė sulaukti sankcijų už daugelį metų vykdomą gyventojų terorizavimą ir šalies turtų grobstymą.

Mes tikrai galime susitarti dėl rezoliucijos projekto patvirtinimo tikėdamiesi, kad ES inicijuotos priemonės gali padėti savo vyriausybės terorizuojamiems Zimbabvės žmonėms su pilietinių ir opozicijos lyderių pagalba kuo taikesnėmis priemonėmis pakeisti dabartinę sunkią šalies padėtį. Esant tokiai padėčiai Roberto Mugabe ambasadoriaus akreditavimas Europos Sąjungoje tikrai būtų suprantamas kaip padorių žmonių įžeidimas. Taigi, ponios ir ponai, pabandykime bent jau savo politiniu elgesiu paskatinti svarbius politinius pokyčius Pietų Afrikoje.

  Geoffrey Van Orden, autorius. – Pone pirmininke, nuo tada, kai esu šiame Parlamente, dabar maždaug dvylika metų, mes bandėme padėti Zimbabvės žmonėms gyventi geriau ir optimistiškiau žiūrėti į ateitį.

Mes aiškiai išsakėme nuomonę dėl dviejų dalykų. Pirma, kol Robert Mugabe buvo valdžioje, apsaugotas nedidelio savanaudiško elemento ZANU-PF ir saugumo pajėgų, grobstančių tautos turtus, kad praturtėtų, realus pokytis buvo mažai tikėtinas. Antra, viskas priklausė nuo Zimbabvės žmonių ir jų Afrikos kaimynių paramos, – ir čia visų pirma, žinoma, turiu omenyje Pietų Afriką, – kad būtų įgyvendinti reikalingi pokyčiai.

Galbūt, tik galbūt, galiausiai yra šioks toks poslinkis teisinga kryptimi. Žinote, kada R. Mugabe yra susirūpinęs: jis pradeda panikuoti. Jo policija ir milicija pradeda pulti visus, kuriuos laiko priešininkais. MDC turi būti valdžios pasidalijimo koalicijoje, tačiau per pastarąsias kelias dienas MDC ministrai ir parlamento nariai, taip pat žmogaus teisių aktyvistai buvo sumušti ir suimti.

Manau, kad R. Mugabe tampa vis nervingesnis dėl dviejų dalykų. Jis matė, kas atsitiko jo draugui ir pagrindiniam finansiniam rėmėjui M. Gaddafi; ir vos prieš savaitę, kovo 31 d., Pietų Afrikos vystymosi bendrija, kuri apima Pietų Afriką ir visas kaimynines Zimbabvės šalis, pagaliau išreiškė savo rimtą susirūpinimą dėl Zimbabvėje atgijusio smurto. Ji ragino nutraukti šį smurtą ir visapusiškai įgyvendinti pasaulinius politinius susitarimus. Ji paskyrė grupę parengti taikių, laisvų ir sąžiningų rinkimų Zimbabvėje veiksmų planą, ir šiandien darbo grupė yra Hararėje.

Raginame Europos vyriausybes ir ES aktyviau panaudoti Pietų Afrikoje visą savo politinę įtaką siekiant paskatinti Zimbabvėje greitą pokytį į gera ir sudaryti sąlygas tinkamai stebėti rinkimus, kurie turi būti surengti nebauginant.

Kol nėra realių pokyčių įrodymų, toliau turi būti taikomos ribojamosios priemonės, konkrečiai skirtos R. Mugabe ir jo artimiems sąjungininkams. Dėl to ES jokiu būdu neturi akredituoti R. Mugabe vienašališkai paskirto pasiuntinio kaip ambasadoriaus. Kai bus atkurta Zimbabvės žmonių laisvė ir bus sukurta tikra demokratija ir teisinė valstybė, būsiu tikras, kad tarptautinė bendruomenė, įskaitant ES, yra pasirengusi pasiūlyti didelę pagalbą.

  Judith Sargentini, autorė. – (NL) Pone pirmininke, mano skaičiavimais, dabar jau maždaug dešimt metų dalyvauju sprendžiant padėties Zimbabvėje klausimus. Amsterdame dirbau plėtros organizacijoje ir kartais atveždavome Zimbabvės žmogaus teisių aktyvistų į Nyderlandus, į Europą, suteikdami jiems daugiau erdvės kvėpuoti. Jie ne tik galėjo susipažinti su kitais aktyvistais ir išgirsti jų istorijas, bet jiems taip pat buvo suteikta galimybė trumpam pabėgti iš Zimbabvės.

Vienas iš žmonių, kurį tuomet sutikau, buvo Abel Chikomo, kurį šioje rezoliucijoje taip pat paminėjome. Žmogaus teisių aktyvistas, kuris per visus šiuos metus niekada neprarado savo entuziazmo, motyvacijos užsiimti šiuo reikalu. Tik dėl tokių žmonių kaip jis priimame tokias rezoliucijas, nes, atvirai kalbant, nemanau, kad R. Mugabe dėl to jaudinasi. Šiomis rezoliucijomis siekiama užtikrinti, kad jis ir jo kolegos iš MDC vėl turėtų motyvaciją tęsti savo darbą. Ko būtų galima siekti šiomis rezoliucijomis, išskyrus sankcijų vykdymą?

Todėl norėčiau paraginti sugriežtinti Kimberlio procesą, skirtą prekybai deimantais iš konfliktų zonų, taip, kad būtų visiškai užkirstas kelias parduoti iš Zimbabvės siūlomus deimantus, nes jie yra ta priežastis, dėl kurios vyriausybė pažeidžia žmogaus teises, engia žmones, naudojasi vaikų darbu ir kt. Mūsų susidomėjimas Zimbabve yra gerai žinomas, tačiau ir toliau turime nuolat užsiminti apie jį būtent dėl tokių žmonių kaip Abel Chikomo.

  Kristiina Ojuland, autorė. – Pone pirmininke, tai, kad žmogaus teisių padėtis Zimbabvėje per pastaruosius mėnesius ypač pablogėjo, kelia labai didelį susirūpinimą, ir šis susirūpinimas yra susijęs su partijos ZANU-PF sąmoningai keliamomis kliūtimis Zimbabvės nacionalinės vienybės vyriausybei.

Europos Parlamentas reikalauja nedelsiant nutraukti ZANU-PF politinės opozicijos, pilietinių teisių aktyvistų, kurie sulaikomi ir kankinami, ir nevyriausybinių organizacijų, kurios buvo užpultos, o jų nariai savavališkai sulaikyti, persekiojimą. ES turi toliau taikyti savo ribojamąsias priemones prieš asmenis ir subjektus, susijusius su R. Mugabe režimu, kol Zimbabvėje nebus pokyčių į gera tikrų įrodymų.

Zimbabvės žmonėms taip pat turi būti suteikta saviraiškos laisvė, dėl to jų žiauriai nepersekiojant, savavališkai neįkalinant arba nekeliant kankinimo baimės, o tie, kurie sistemingai vykdė politinius išpuolius, turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

  Ana Gomes, autorė. – (PT) Priespaudos banga, besiveržianti Zimbabvėje, yra aiškus problemos, kuri iškils prieš ateinančius rinkimus, ženklas. Tarptautinė bendruomenė ir ypač regiono politiniai veikėjai, pvz., Pietų Afrikos vystymosi bendrija, negali toleruoti ZANU-PF ir saugumo pajėgų vykdomų išpuolių prieš pilietinės visuomenės aktyvistus, MDC narius bei rėmėjus ir savavališkų jų suėmimų ir turi reikalauti labiau gerbti žmogaus teises prieš įvykstant rinkimams.

Policijos netikėtai atliekamos kratos žmogaus teisių organizacijų, pvz., Zimbabvės žmogaus teisių forumo ir keleto kitų, biuruose tariamai ieškant ardomosios medžiagos ir įvairių nevyriausybinių organizacijų darbuotojų, MDC narių, studentų ir jaunų aktyvistų suėmimai, kurie nuo vasario mėn. padažnėjo, yra nepriimtinos bauginimo kampanijos taktika. Užuot pradėję teroro kampaniją prieš tuos, kurie atsisako pasirašyti peticiją prieš ribojamąsias priemones, ES nustatytas su R. Mugabe susijusiems lyderiams, ZANU-PF lyderiai turi skirti daugiau dėmesio arabų pavasario pamokoms, kuriomis reikia pasinaudoti, ir leisti vykti iš tikrųjų laisviems rinkimams.

  Seán Kelly, pavaduojantis autorių. – Pone pirmininke, pirma, noriu pasakyti, kad kalbu savo kolegos Alaino Cadeco, kuris šią popietę turėjo čia skaityti savo pranešimą, vardu. Iš trijų temų, kurias svarstome, ši iki šiol yra sudėtingiausia ir tikriausiai dažniausiai pasikartojanti, kaip minėjo pranešėjai. Robert Mugabe pasaulio arenoje gerokai per ilgai puikavosi, o su savo paties žmonėmis ir ypač su priešininkais savo šalyje elgėsi labai diktatoriškai ir žiauriai.

Tautos vienybės vyriausybė, kuri 2009 m. buvo sudaryta demokratijai įvesti, dėl jo pastangų užtikrinti, kad ji nedirbtų, akivaizdžiai nedirba. Priešininkų bauginimas, savavališki suėmimai ir dingimas, – kitaip tariant, taip tikriausiai yra neatidėliotinai vykdomos mirties bausmės, ,– ypač pastaraisiais mėnesiais, yra visiškai nepriimtini. Netgi NVO to neišvengė: jų biuruose netikėtai atliktos kratos, o jų darbuotojai buvo sulaikyti, todėl visiškai akivaizdu, kad reikia imtis veiksmų prieš šį diktatorių.

Kaip minėjo G. Van Orden, bent jau Afrikos Sąjunga dabar bando sudaryti pasipriešinimo jam grupę, ir tai suteikia mums čia, Europos Sąjungoje, galimybę palaikyti ją ir pasitelkti visas galimas ir mums prieinamas diplomatines jėgas siekiant užtikrinti, kad, pirma, R. Mugabe nutrauktų suėmimus ir mirties bausmių vykdymą ir, antra, kad Zimbabvės žmonių laisvei užtikrinti būtų priimta konstitucija, kuri skatins laisvus rinkimus ir sudaryti Zimbabvės demokratinę vyriausybę.

  Rui Tavares, autorius. – (PT) Pone pirmininke, visi žinome, kad 2008 m. susitarimas, įgyvendintas 2009 m., dėl Roberto Mugabe ir Morgano Tsvangirai arba ZANU-PF ir MDC valdžios pasidalijimo nebuvo nei tobulas susitarimas, nei susitarimas, sukūręs idealų pasaulį, tačiau tai buvo vienintelis galimas susitarimas bandant Zimbabvėje pagerinti žmogaus teisių ir demokratijos padėtį. Tiesa yra ta, kad R. Mugabe ir jo sąjungininkai padarė viską, ką galėjo, kad užtikrintų, kad šis susitarimas neveiktų. Jie naudojo spaudimą ir bauginimą bandydami sužlugdyti opozicinį judėjimą, kuris dabar turi daugumą žemuosiuose parlamento rūmuose. Vos prieš kelias minutes pranešta, kad buvo vykdomi puolimai ir panaudotas smurtas prieš žmones, susirinkusius aplink memorialą, kur buvo MDC aktyvistai.

Labai svarbu, kad ES nenukreiptų savo žvilgsnio nuo to, kas vyksta Zimbabvėje, kad ji neleistų R. Mugabe išsisukti dėl jo naujausios apgaulės – ambasadoriaus paskyrimo nepaisant savo šalies konstitucinių mechanizmų, ir kad ji taip pat užtikrintų, kad prekyba deimantais neduotų jokios naudos R. Mugabe ir jo sąjungininkams.

  Filip Kaczmarek, PPE frakcijos vardu. – (PL) Pone pirmininke, ne visi Zimbabvėje bus patenkinti šios dienos diskusija, nes po kelių dienų, balandžio 18 d., Zimbabvėje bus Nepriklausomybės diena. Tiems, kurie šioje šalyje daro blogus darbus, šventė bus sugadinta.

Susitarimai dėl valdžios pasiskirstymo dažnai būna problemiški. Taip atsitinka dėl to, kad apskritai jie atspindi ne piliečių demokratinio sprendimo rezultatą, o kompromisą, kuris turėjo būti padarytas dėl susiklosčiusios padėties. Būtent taip atsitiko Zimbabvės atveju. Vis dėlto susitarimai dėl valdžios pasidalijimo gali būti priimtini ir gali turėti teigiamą įtaką visuomenei, jei laikomasi tam tikrų sąlygų. Viena iš jų yra žmogaus teisių padėties gerinimas. Štai kodėl susiduriame su žmogaus teisių šioje šalyje klausimu. Pvz., abejotina, ar ribojamosios priemonės yra reikalingos ir veiksmingos. Vis dėlto neturime leisti, kad žmonės, kurie nenori pasirašyti peticijos ir reikalauja panaikinti šias priemones, būtų užpuolami ir mušami. Štai kodėl mes giname tuos, kurie kovoja dėl žmogaus teisių.

  Kriton Arsenis, S&D frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, R. Mugabe partija ir jos mechanizmai, kaip minėjo mano kolegos Parlamento nariai, kelia grėsmę, kankina ir puola kiekvieną, kovojantį dėl demokratijos, demokratinių laisvių ir perėjimo prie sklandaus demokratinio režimo Zimbabvėje.

Esame atsakingi už tai, kas vyksta Afrikoje. Daug kartų esame įsikišę į šio žemyno demokratijos istoriją, ypač pradžioje, kai buvo kuriamos šios naujos šalys, ir trukdėme demokratinėms procedūroms, kai jos kėlė grėsmę mūsų interesams. Iš esmės turime dvejopą pareigą padėti Zimbabvei turėti demokratiškai išrinktą vyriausybę.

Emociniu požiūriu graikams ši padėtis yra labai svarbi. Nuo 1967 iki 1974 m. buvo labai griežta diktatūra ir tuo metu bet koks Europos Tarybos ar tarptautinės organizacijos pasmerkimas suteikė vilties Graikijoje kovojantiems piliečiams.

Štai kodėl neturime toleruoti jokių santykių su neteisėtai paskirtais Zimbabvės atstovais ir buvusiais R. Mugabe režimo sąjungininkais, ir Europos Sąjunga kartu su jos regione esančiomis šalimis turi užtikrinti Zimbabvės perėjimą prie demokratijos ir Kimberlio proceso taikymą.

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, ES palaiko Kimberlio procesą, kuriuo siekiama iš pasaulinės rinkos pašalinti Afrikos deimantus iš konfliktų zonų – arba vadinamuosius kruvinuosius deimantus. Vis dėlto pastarojo meto Zimbabvės įvykiai kelia nerimą. Kimberlio proceso pirmininkas Mathieu Yamba iš Kongo Demokratinės Respublikos vienašališkai ir nepasikonsultavęs nusprendė leisti deimantų iš Zimbabvės Marange kasyklos prekybą. Ši kasykla, apie kurią šiame Parlamente buvo diskutuojama praėjusiais metais, buvo užgrobta Prezidento Roberto Mugabe ir jo bičiulių. Šimtai žmonių buvo iškraustyti iš savo namų, ir esama patikimų pranešimų apie tai, kaip jo saugumo pajėgos kankino, prievartavo ir netgi žudė vietos gyventojus.

Prekyba Marange kasyklos deimantais padės R. Mugabe dar labiau įtvirtinti savo despotišką įtaką Zimbabvei ir iš tikrųjų praturtins ZANU-PF banditus. Todėl raginu Europos Sąjungą, kaip Kimberlio proceso šalį, šio viešo skandalo klausimą iškelti aukščiausiu lygmeniu, ir primygtinai reikalauju, kad Kimberlio procese būtų grąžintas sutarimu grindžiamas sprendimų priėmimas. Apskritai jau seniai reikalauju panašios sistemos, sertifikato, kuris būtų taikomas kitiems Afrikoje išgaunamiems gamtos ištekliams siekiant užkirsti kelią žiaurioms vyriausybėms arba partizanų grupėms parduoti mineralus ir finansuoti ginklų pirkimą. Džiaugiuosi šiuo tikslu dirbdamas kartu su Londono tarptautiniu mastu pripažinta žmogaus teisių nevyriausybine organizacija „Global Witness“, kurioje JAV administracija siekia, kad būtų priimtas Dodd-Frank aktas.

  Cristian Dan Preda (PPE). – (RO) Pone pirmininke, pirmiausia noriu pasakyti, kad kai tik išgirstu kalbant apie Robertą Mugabe, pagalvoju apie Rumunijos diktatorių Nicolae Ceauşescu. Iš tikrųjų, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje R. Mugabe su M. Gaddafi buvo nuolatinis N. Ceauşescu svečias. Esu dėkingas G. Van Ordenui, kad man priminė R. Mugabe ir M. Gaddafi ryšį.

Tiesą sakant, manau, kad R. Mugabe iš N. Ceauşescu kažko išmoko, būtent neapykantos pilietinės visuomenės aktyvistams. 46 pilietinės visuomenės nariai, kurie vasario 19 d. Zimbabvėje buvo sulaikyti saugumo pajėgų, šiuo metu kaltinami išdavyste. Dabar kyla grėsmė, kad jie bus nubausti mirties bausme. Tai yra bausmė. Jų vienintelis „nusikaltimas“ yra tai, kad jie aptarė tai, kas vyko Egipte ir Tunise.

Sprendimas dėl R. Mugabe režimo iš esmės yra surengti teisingus ir laisvus rinkimus. Tikėkimės, kad esant tokiai padėčiai bus įmanoma tai padaryti.

  Sari Essayah (PPE). – (FI) Pone pirmininke, vasario mėn. ES Užsienio reikalų taryba patvirtino išvadas dėl padėties Zimbabvėje. Galiojusių ES sankcijų taikymo laikotarpis bus pratęstas, nes šalies vidaus reformų srityje nebuvo padaryta atitinkamos pažangos.

Dėl apribojimų panaikinimo bus būtina padaryti apčiuopiamą pažangą įgyvendinant 2008 m. politinės valdžios pasidalijimo susitarimą. Valdžios pasidalijimo susitarimas neužkirto kelio R. Mugabe saugumo pajėgoms toliau vykdyti jo priešininkų persekiojimą ir dabar jie yra sulaikomi, kankinami ir žudomi netgi ministrų lygmeniu.

Kadangi ES sankcijos nėra skirtos Zimbabvės žmonėms, šiuo metu ES vis dar yra didžiausia pagalbos teikėja šaliai ir ją ji teikia visų pirma žemės ūkiui ir maisto gamybos pramonei. ES toliau turi daryti spaudimą R. Mugabe, ir jei bus priimtas sprendimas surengti rinkimus, ES turi dalyvauti kaip stebėtoja.

  Lidia Joanna Geringer de Oedenberg (S&D). – (PL) Pone pirmininke, nuo tada, kai praėjusių metų spalio mėn. paskutinį kartą diskutavome apie Zimbabvę, padėtis šioje pietinės Afrikos šalyje nepasikeitė. Nedarbas pasiekė 90 proc., vidutinė gyvenimo trukmė yra 44 metai, ir šios šalies piliečiai neturi galimybės gauti pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų. Akivaizdu, kad prieš dvejus metus prezidento R. Mugabe ir ministro pirmininko M. Tsvangirai pasiektas politinis susitarimas nepateisino į jį dėtų vilčių ir kad reikia naujo visiškai demokratiško sprendimo. Vidaus padėtis Zimbabvėje per pastaruosius šešis mėnesius nepasikeitė, tačiau pasikeitė išorės padėtis. Šiandien apie šalį diskutuojame turėdami omenyje Afrikos tautų pavasarį, ir nors Hararė yra už 6 tūkst. kilometrų nuo Tuniso, tai, kas neseniai įvyko Dramblio Kaulo Krante, rodo, kad kartais demokratija nepaiso jokių kliūčių. Taigi Europos Parlamentas ragina Zimbabvės vyriausybę atsižvelgti į dabartinę tarptautinę padėtį bei didžiulę vidaus politikos permainą ir visų pirma nutraukti politinės opozicijos represijas, išlaisvinti jos atstovus iš kalėjimų ir leisti jiems dalyvauti rinkimuose.

Prieš šešis mėnesius sakiau, kad neturtinga šalis, tokia kaip Zimbabvė, negali sau leisti ieškoti alternatyvių problemų. Šiandien manau, kad Afrikos tautų pavasaris sukelia papildomą įtampą dėl prezidento R. Mugabe politinės skolos.

  Cristian Silviu Buşoi (ALDE) . – (RO) Pone pirmininke, kaip Delegacijos ryšiams su Afrikos Parlamentu narys, tvirtai manau, kad Europos Sąjunga ir ypač C. Ashton turi griežtai kritikuoti R. Mugabe režimo veiksmus – žmogaus teisių aktyvistų bauginimą bei išpuolius prieš juos ir skatinti gerbti visuomenės teises ir laisves, įskaitant saviraiškos ir susirinkimų laisvę, už kurią Zimbabvė oficialiai prisiėmė atsakomybę pasauliniu lygmeniu. Zimbabvė turi tvirtai laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų, įskaitant Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartiją, ir panaikinti visus savo nacionalinės teisės aktus, kurie pažeidžia tarptautinius žmogaus teisių apsaugos dokumentus.

Taip pat nuoširdžiai manau, kad regiono šalys, o svarbiausia, Pietų Afrika, galėtų padėti Zimbabvėje grąžinti demokratiją ir pagarbą žmogaus teisėms.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, dabartiniai Zimbabvės įvykiai – tai pavojaus varpai, skambinantys dėl žmogaus teisių padėties Afrikos žemyne. Atsižvelgdamas į rinkimų birželio mėn. galimybę, prezidentas R. Mugabe vykdo savo konkurentų bauginimo kampaniją. Per pastaruosius du mėnesius buvo suimti šimtai vyriausybės pareigūnų, žmogaus teisių aktyvistų ir režimo priešininkų. Tai nepriimtina padėtis.

Be to, R. Mugabe metams atidėjo demokratinės konstitucijos rengimą. Naujasis pagrindinis įstatymas garantuotų, kad rinkimai vyktų skaidriai.

Turėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šalies ekonominė padėtis yra labai pabloginta. Prezidentas palaiko kasybos sektoriaus, kuris yra pagrindinis Zimbabvės ekonomikos sektorius, nacionalizaciją. Tokia priemonė yra žalinga, nes būtent užsienio investicijos į šį sektorių palaikė valstybės stabilumą po ekonomikos krizės.

  Mitro Repo (S&D). – (FI) Pone pirmininke, Zimbabvės prezidentas R. Mugabe ir ZANU-PF partija nesugebėjo laikytis 2009 m. sudaryto Visuotinio politinio susitarimo sąlygų. Zimbabvė neįstengė pereiti prie demokratijos. Atvirkščiai, per keletą pastarųjų mėnesių pastebėta, kad akivaizdžiai padidėjo politinių priešininkų bauginimas ir savavališkų suėmimų ir dingimų skaičius. Esant tokiam politiniam klimatui, koks yra dabar, pastangos sukurti stabilumą bus bevaisės.

Zimbabvė vis dar yra ta šalis, kur dėl jūsų politinių pažiūrų prieš jus gali būti griebtasi smurto arba galite būti kankinamas. Teisinė sistema, kuri užgniaužia laisvą ir atvirą žurnalistiką, riboja teisę į žodžio laisvę. Žurnalistai yra puolami. Reikia daryti viską ir palaikyti šalies pažangą siekiant tikros demokratijos ir ekonominės plėtros.

Tiktai teisinga ir tinkama yra tai, kad šių metų vasario mėn. Europos Vadovų Taryba nusprendė išplėsti ribojamąsias priemones, skirtas žmonėms ir organizacijoms, susijusiems su R. Mugabe administracija, ir registruoti juodąjį sąrašą. Taip pat manau, kad šios priemonės ir toliau turi būti taikomos tol, kol atsiras tikrų pokyčių Zimbabvėje realių įrodymų. Tačiau priemonės turi būti skirtos tik korumpuotai Zimbabvės vyriausybei ir neturi būti leidžiama bloginti Zimbabvės žmonių padėties.

  Albert Deß (PPE). – (DE) Pone pirmininke, kai buvau vaikas, gaudavau laiškų iš tada vadintos Rodezijos. Trys mano senelio seserys buvo katalikų vienuolės tuometinėje Rodezijoje ir Pietų Afrikoje. Jos niekada nerašė apie tai, kad Rodezijos žmonės būtų buvę alkani. Tai, ką šiandien girdime iš šios šalies, paprasčiausiai nepakenčiama. Rodezija, vėliau – Zimbabvė, buvo Pietų Afrikos duonos kraitė. R. Mugabe – komunistų ir socialistų diktatorius – sugebėjo šią duonos kraitę paversti bado zona.

Norėčiau padėkoti visiems kolegoms Parlamento nariams, kurie sugrąžino šį klausimą į darbotvarkę. Nepakenčiama, kad šiam diktatoriui, R. Mugabe, taip ilgai buvo leista terorizuoti Zimbabvės žmones. Manau, kad pagrindas visa tai sustabdyti yra pietinėje Afrikoje. Deja, turiu pasakyti, kad kol Pietų Afrikai nepavyks nurodyti šio diktatoriaus tikrosios vietos, jis toliau terorizuos savo žmones.

  Maroš Šefčovič, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – Pone pirmininke, manau, visi sutinkame, kad Zimbabvės ir jos žmogaus teisių pažeidimų klausimas mūsų darbotvarkėje buvo pernelyg ilgai. Kiekvienas tam tikrų teigiamų pokyčių įkvėptas vilties blykstelėjimas yra nedelsiant nuslopinamas politinių represijų ir smurto protrūkių. Būtent tai vėl nutiko prieš porą mėnesių. Todėl šių metų vasario mėn. Europos Sąjunga aštuntą kartą turėjo atnaujinti savo ribojamąsias priemones.

Šiuo aiškiu poelgiu norėjome pabrėžti ypatingą vyriausybės partijų susitarimo dėl būtinų veiksmų, kuriais skatinami rinkimai šioje šalyje, svarbą. Šiomis aplinkybėmis ES pabrėžė savo norą peržiūrėti savo sprendimą, atsakydama į tolesnius konkrečius pokyčius.

ES yra labai susirūpinusi dėl pastaruosius mėnesius Zimbabvėje matomo padidėjusio politinio smurto. Kovo 11 d. ES kartu su 21 ambasada ir atstovybe paskelbė pareiškimą, kuriame išreiškia savo susirūpinimą dėl padidėjusio, atrodo, politiškai motyvuoto bauginimo ir smurto.

Šiomis aplinkybėmis ES palankiai vertina neseniai, 2011 m. kovo 31 d., vykusio Pietų Afrikos vystymosi bendrijos aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatus. Pietų Afrikos vystymosi bendrijos komunikate reikalaujama nedelsiant nutraukti smurtą, bauginimą, neapykantą kurstančias kalbas ir išpuolius, o Zimbabvės vyriausybė raginama užbaigti visus reikalingus veiksmus rinkimams surengti. Jame siūloma pagalba, kad rinkimai galėtų būti surengti pagal Pietų Afrikos vystymosi bendrijos numatytus demokratinių rinkimų principus ir gaires. Dėl šios priežasties Pietų Afrikos vystymosi bendrija paskirs pareigūnus, kurie prisidės prie Pietų Afrikos tarpininkų grupės ir dirbs kartu su bendru stebėsenos ir įgyvendinimo komitetu.

ES mano, kad Pietų Afrikos vystymosi bendrijos ir Pietų Afrikos stipriau dedamos pastangos tarpininkauti yra labai svarbios siekiant užkirsti kelią tolesniam nestabilumui Zimbabvėje. ES palankiai vertina regiono pastangas tarpininkauti Zimbabvės krizės metu.

Pietų Afrika, kaip tarpininkė, kartu su Pietų Afrikos vystymosi bendrija, kaip Visuotinio politinio susitarimo laiduotoja, nusprendė akredituoti Zimbabvės ambasadorių. Šiuo metu labai svarbu palikti atvirą oficialų bendravimo su Zimbabve kanalą ir palaikyti dialogą su konkrečia vyriausybe, ir neturime rizikuoti ES ambasadoriaus Hararėje padėtimi. ES imsis veiksmų ir veiks kruopščiai derindama su visomis ES valstybėmis narėmis.

ES išlieka didžiausia vystymosi pagalbos Zimbabvei teikėja. Norime aiškiai pareikšti, kad režimą vertiname griežtai, tačiau stengėmės padėti žmonėms. Nuo 2009 m., kai buvo sudarytas Visuotinis politinis susitarimas, suteikę maždaug 365 mln. išmokas esame – kaip jau minėjau – didžiausi paramos teikėjai.

Ištekliai teikiami tik per JT organizacijas ir specializuotas nevyriausybines organizacijas. Kaip nustatyta Visuotiniame politiniame susitarime, nuo 2009 m. ES taip pat rėmė valdymo reformas, įskaitant konstitucinės reformos procesą. ES taip pat finansuoja žmogaus teisių programas, įskaitant žmogaus teisių gynėjų programas. Tiesiog turime tikėtis, kad visas tas tarptautinis spaudimas galiausiai paskatins Zimbabvėje surengti laisvus ir sąžiningus rinkimus ir padės pamažu normalizuoti labai sudėtingą šios šalies padėtį.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Per pastaruosius mėnesius Zimbabvės valdžios institucijos savavališkai suėmė daug R. Mugabe režimo priešininkų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų. R. Mugabe partija sistemingai bandė užkirsti kelią Zimbabvės tautos vienybės vyriausybei, sudarytai 2009 m., pasirengti demokratiniam perėjimui ir patikimiems rinkimams. Reikia nedelsiant nutraukti R. Mugabe šalininkų vykdomą politinį smurtą. Europos Sąjunga ir jos valstybės narės turi aktyviai bendradarbiauti su Afrikos Sąjunga ir Pietų Afrikos vystymosi bendrija, siekdamos užtikrinti, kad būsimi rinkimai nebūtų surengti vyraujant bauginimo ir smurto atmosferai. Palankiai vertinu tai, kad Europos Parlamento rezoliucijoje visos Zimbabvės politinės partijos raginamos prieš ateinančius rinkimus dirbti kartu rengiant naują demokratinę konstituciją, priimtiną visiems Zimbabvės žmonėms.

  Monica Luisa Macovei (PPE), raštu. – (RO) Vėl matome, kad bauginimas, suėmimas, smurtas ir netgi kankinimas yra R.  Mugabe naudojami ginklai prieš savo politinius priešininkus ir pilietinę visuomenę. R. Mugabe ištikimos jėgos baugino opozicijos ministrus tautos vienybės vyriausybėje. Jie priekabiavo prie žmogaus teisių organizacijų lyderių ir suėmė 46 pilietinės visuomenės atstovus, apkaltinę išdavyste, kai kurie iš jų buvo sumušti ir netgi kankinti suimti. Tvari struktūra negali būti sukurta remiantis baime ir teroru arba nepaisant pilietinių ir politinių teisių.

Raginu Europos Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę remti pastangas Zimbabvėje surengti laisvus rinkimus be smurto ir bauginimo. Reikia teisėtos vyriausybės, kuri gerbs teises ir pagrindines laisves, kitaip tariant, rodys pagarbą žmonėms. Europos Sąjungos apribojimų, taikytinų R. Mugabe žmonėms, griežtinimas turi būti viena priemonė.

(1) Žr. protokolą.