Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2011 m. birželio 8 d. - Strasbūras

7. Paaiškinimai dėl balsavimo

Žodiniai paaiškinimai dėl balsavimo

Rekomendacija antrajam svarstymui: Saïd El Khadraoui (A7-0171/2011)

  Guido Milana (S&D). – (IT) Pone pirmininke, norėčiau išreikšti savo pasitenkinimą tuo, kad S. El Khadraoui pranešimas priimtas.

Manau, tai žingsnis pirmyn vartotojų ir aplinkos apsaugos požiūriu, taip pat pavienių valstybių narių, kurios kartais skundžiasi dėl vilkinimo, pozicijų požiūriu. Manau, kad patvirtindama šią priemonę Europa iš tikrųjų parodė, jog yra toliau pažengusi nei daugelis valstybių narių, kurios neabejotinai turės skubiai ištaisyti tokią padėtį.

Esu iš šalies, kurios vyriausybė neparodė didelio susidomėjimo šia direktyva. Todėl tikiuosi, kad šis Parlamento sprendimas bus produktyvus ir veiks kaip paskata ir kad netolimoje ateityje požiūris į šį klausimą pakis ir jam bus skiriama gerokai daugiau dėmesio.

  Cristiana Muscardini (PPE). – (IT) Pone pirmininke, principas „teršėjas moka“ neabejotinai yra svarbiausias sprendžiant Europos pramonės plėtros sukeltas aplinkos problemas. Tačiau ne visada teisingai elgiamasi užsipuolant tik vienai kategorijai priskiriamus teršėjus, taip pat turime ginti principą, pagal kurį mokėti turėtų ne tik vežėjai, bet ir tie Europoje, kurie nepakankamai stengiasi remti alternatyvią transporto sistemą.

Europa įgyvendina pernelyg mažai programų, kuriomis siekiama restruktūrizuoti transporto sektorių pritaikant jį prie ekologiškesnių ir mažą poveikį aplinkai darančių sprendimų, taip pat stinga išteklių transporto sistemos efektyvumo ir aplinkosauginio veiksmingumo didinimui. Todėl ir šį kartą noriu pasakyti, kad turime atminti, jog negalime mažinti eismo apimties, nes kelionių ir krovinių vežimo mastas, priešingai, turi būti padidintas. Todėl už kitų sukeltas ekologines problemas negali mokėti tik vežėjai.

  Ville Itälä (PPE). – (FI) Pone pirmininke, pranešėjas, Transporto ir turizmo komitetas ir, žinoma, visas Parlamentas verti padėkos už šį puikų teisės aktą. Tai yra pasiektų kompromisų rezultatas ir aš noriai jį parėmiau. Manau, labai svarbu, kad kalbėdami apie klimato kaitą ir tvarią plėtrą dabar kalbėsime ir apie sunkiasvores transporto priemones. Taigi galime parodyti visuomenei, kad mums iš tikrųjų rūpi problemos, kurių atsiranda dėl sunkiasvorių transporto priemonių keliamos taršos, ypač piko metu ir esant eismo spūstims.

Pritariu kaip kompromisiniam variantui tam, kad pinigai, surenkami iš sunkiasvorėms transporto priemonėms taikomų mokesčių, gali būti panaudoti geležinkelių ar laivų transporto sektoriuje. Kai kuriais atvejais tai gali būti įmanoma, bet tikiuosi, kad įgyvendinant šiuos sprendimus nacionaliniu lygmeniu bus suprantama, kad už tai moka būtent sunkiasvorių transporto priemonių sektorius. Šios lėšos galėtų būti panaudotos kelių tiesimui, remontui ir jų būklės gerinimui, o tai būtų naudinga sunkiasvorių transporto priemonių eismo požiūriu.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – Pone pirmininke, klausimas dėl sunkiasvorių transporto priemonių Airijai labai aktualus. Esame Europos pakraštyje ir turime du per jūrą nutiestus tiltus, jungiančius mus su pagrindine Europos teritorija, kur bus taikomi visi šie papildomi mokesčiai už naudojimąsi keliais ir taršą. Iš to, ką kalba Airijos eksportuotojų asociacija, suprantu, kad dėl šių mokesčių krovinių vežimo kelionės iš Airijos išlaidos išaugs 150 EUR, o kelionės pirmyn ir atgal – 300 EUR. Kadangi Airija yra labai priklausoma nuo krovinių vežimo sektoriaus ir eksporto, tuo bus užtikrinta, kad būtume mažiau konkurencingi.

Manau, Komisija ir Taryba turi apsvarstyti šį klausimą ir atsižvelgti į pakraščio regionus. Jis nėra labai svarbus pagrindinėje Europos teritorijoje esančioms valstybėms narėms, bet labai svarbus Airijai ir kitoms pakraščio šalims.

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Pone pirmininke, atsižvelgdamas į Lenkijoje esamas sąlygas, noriu labai aiškiai pasakyti, kad šiandien Parlamento priimtos rekomendacijos nėra jau tokios vienareikšmiškos. Jos reiškia, kad išaugs transporto išlaidos, o vežėjai, naudojantys senesnes transporto priemones, neabejotinai atsidurs blogesnėje padėtyje. Tačiau džiugu tai, kad bus gauta papildomų lėšų, kurias galima bus investuoti į tvaraus transporto sektoriaus plėtojimą, ir pirmiausia tai, kad turėsime galimybę sukurti greitųjų geležinkelių ir vandens transporto sistemų jungtis. Tačiau norėčiau pritarti pirmiau kalbėjusiems EP nariams, kurie pasakė, kad šios rekomendacijos turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Be to, dėl jų kils įvairiausių sunkumų daugeliui vežėjų mano šalyje.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Pone pirmininke, turiu dvi pastabas dėl vadinamosios Eurovinjetės direktyvos. Pirma, norėčiau, kad direktyvoje būtų aiškiai suformuluota nuostata, jog surinktos lėšos iš tikrųjų turėtų būti panaudotos keliams tiesti.

Antra, manau, kad valstybės narės gerbs nuostatą, pagal kurią šalims leidžiama netaikyti direktyvos dėl sunkiasvorių krovinių transporto priemonių apmokestinimo už naudojimąsi tam tikra infrastruktūra komercinėms transporto priemonėms, sveriančioms 3,5–12 tonų. Pagaliau tokio svorio kategorijos transporto priemones naudoja labai daug vidutinių įmonių, o išaugus išlaidoms jos nebus pajėgios išsilaikyti. Tokios įmonės dažnai yra mūsų ramstis užtikrinant užimtumo ir verslo plėtojimo mūsų kaimo vietovėse galimybes.

  Jim Higgins (PPE). – Pone pirmininke, pasiūlymu dėl Eurovinjetės direktyvos siekiama tinkamų tikslų. Jis turi daug pagirtinų aspektų. Sumažinti transporto priemonių keliamą taršą išmetamosiomis anglies dioksido dujomis, sumažinti sunkiasvorių transporto priemonių eismo spūstis ir išleisti 15 proc. lėšų, surinktų iš mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra, yra labai pagirtini tikslai.

Norėčiau paremti šią konkrečią priemonę, bet turėjau balsuoti prieš šį pasiūlymą, nes, kaip jau pasakė mano kolega Pat the Cope Gallagher, Airijos ekonomika labai priklauso nuo eksporto. Eurovinjetės direktyvoje numatytų priemonių įgyvendinimas mano šalyje atneštų pražūtingų padarinių. Bet koks papildomas Airijos vežėjų apmokestinimas turėtų labai neigiamą poveikį mūsų eksportui. Manau, ispanai, portugalai ir italai mane remia. Esame pakraščio šalys. Esame visiškai priklausomos nuo tarptautinių rinkų. Dėl aukštos dyzelino kainos vežėjai atsidūrė prie bankroto ribos. Apgailestauju, bet turėjau balsuoti prieš šią priemonę.

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Pone pirmininke, šiandieninis balsavimas yra svarbus žingsnis pirmyn įtvirtinant principą „teršėjas moka“ – dabar jis bus taikomas ir krovinių vežimo keliais sektoriuje – kurį įgyvendinant labai prisidedama prie oro taršos ir triukšmo mažinimo. Manau, kad Tarybos pozicija, nepaisant pramonės organizacijų kritikos, yra tinkamiausias kompromisinis sprendimas iš visų dabar galimų sprendimų, net jeigu ir manau, kad ateityje direktyva vis dėlto gali būti patobulinta.

Balsavau už šį pasiūlymą. Tačiau turiu atkreipti dėmesį į tai, kad turime rasti būdų tinkamiau leisti mokesčių pajamų lėšas ir nustatyti privalomą reikalavimą valstybėms narėms investuoti šias lėšas į transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) ir infrastruktūros tobulinimą siekiant sumažinti taršą. Tik tokiu atveju galėsime ateityje pasakyti, kad šiandien priimtas sprendimas davė teigiamų rezultatų.

Pranešimas: Jo Leinen (A7-0330/2011)

  Antonello Antinoro (PPE). – (IT) Pone pirmininke, dėl Amsterdamo sutarties aplinkos apsaugos ir tvarios plėtros politika tapo svarbesnė ir didžiausias dėmesys dabar skiriamas ekonomikos ir aplinkos apsaugos politikos sričių integravimui ir aplinkos apsaugos aspektų įtraukimui į kitas politikos sritis.

Svarbiausios sritys – tai sritys, susijusios su klimato kaita, darniuoju transportu, gamta ir biologine įvairove, sveikata ir aplinka, gamtos išteklių naudojimu ir atliekų tvarkymu, taip pat su tarptautiniu tvarios plėtros matmeniu. Taryba savo 2006 m. birželio mėn. išvadose paragino Europos Sąjungą ir valstybes nares įtraukti į nacionalines sąskaitas pagrindinius tvarios plėtros aspektus. Taigi nacionalinės sąskaitos turi apimti integruotą ekonomikos ir aplinkos sąskaitų išrašą su visiškai aiškiais duomenimis.

Balsavau už šį pasiūlymą dėl reglamento, nes juo sukuriamos naujos sritys, kuriose gali būti naudojami nacionalinių sąskaitų duomenys, aplinkos statistika ir kitų sričių statistika.

  Horst Schnellhardt (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, balsavau už J. Leineno pranešimą, nes esu įsitikinęs, kad fiksuodami šiuos duomenis įvairiose šalyse gerokai daugiau sužinosime apie tai, kokia jose padėtis. Tačiau vėl paprašiau žodžio todėl, kad diskutuojant šiuo klausimu daug kalbėtojų pasakė, jog turėtume remtis tik šiomis sąskaitomis ir visiškai nekreipti dėmesio į BVP.

Norėčiau patarti to nedaryti. Tai labai pavojinga. Bendrasis vidaus produktas yra ekonominės plėtros ir gerovės rodiklis. Jeigu norime liautis vertinę šį rodiklį arba atlikdami įvairių sričių vertinimą remtis tik socialiniais ir aplinkos kriterijais, turėsime bėdų. Taigi visi šie duomenys gali tik papildyti BVP rodiklį. Kaip sutarta A. Rosbach pranešime, didžiausias dėmesys atliekant analizę turi būti skiriamas BVP. Manau, tas pats principas turi būti taikomas ir šiuo atveju. Tai norėčiau dar kartą pabrėžti.

Pranešimas: Carlos Coelho (A7-0185/2011)

  Jens Rohde (ALDE). – Pone pirmininke, atleiskite, ar galėtumėte pasakyti, kokiu klausimu dabar bus kalbama? Neišgirdau.

(Pirmininkas: „Dėl C. Coelho pranešimo“)

Dėl acquis nuostatų taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje? Ačiū.

– (DA) Pone pirmininke, šiandien balsuodami Parlamente priėmėme sprendimą, kuriuo pripažįstama, kad Rumunija ir Bulgarija yra pasiruošusios bendradarbiauti Šengeno klausimais. Neabejoju, kad techniniai klausimai yra išspręsti ir kad šalys įdėjo labai daug darbo siekdamos tapti Šengeno erdvės narėmis. Tačiau manau, kad yra daug priežasčių, kodėl turėtume rimtai atsižvelgti į Europos piliečių nuogąstavimus dėl didėjančio korupcijos masto daugelyje valstybių narių ir dėl didėjančio tarpvalstybinio nusikalstamumo masto. Prieš nutardami išplėsti Šengeno erdvę turėjome pasinaudoti tokia padėtimi, kad sustiprintume savo policijos pajėgų bendradarbiavimą ir kovą su korupcija. Tai nėra kritika, nukreipta prieš šias dvi šalis, bet kalbama apie tai, kad prieš išplečiant Šengeno erdvę turėjo būti pasinaudota galimybe pareikalauti tinkamo atsako į piliečių nuogąstavimus dėl didėjančio nusikalstamumo masto Europoje.

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, Rumunija ir Bulgarija priėmė Šengeno acquis 2007 m. stodamos į ES, tačiau abi šalys vis dar atlieka pasienio patikrinimus dėl dalinio acquis nustatytų priemonių taikymo. Kaip parodė nuodugnus abiejų šalių vertinimas ir ekspertų grupių vizitai jose, nors abi šalys labai stengėsi ir padarė akivaizdžią pažangą įgyvendindamos acquis nuostatas, trūkumų vis dar yra, pvz., srityse, susijusiose su įranga, pasienio patikrinimų atlikimu ir mokymu.

Esame linkę patvirtinti savo paramą šių šalių pastangoms griežtai laikytis visų susitarimo nuostatų, tačiau manome, kad joms būtina per šešių mėnesių laikotarpį raštu mums pranešti apie papildomas priemones, įgyvendintas siekiant pašalinti dar esamus trūkumus. Iš tikrųjų, mes negalime nekreipti dėmesio ar neatsižvelgti į tai, kad zona, kurią sudaro Bulgarija, Turkija ir Graikija, yra jautriausia ES išorės sienų vieta neteisėtos migracijos požiūriu.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Pone pirmininke, svarbiausia šio puikiai parengto C. Coelho pranešimo dalis pateikta jo pabaigoje. Būtent šioje dalyje labai aiškiai kalbama apie pavojų, susijusį su galima emigracijos banga į Europą iš Turkijos ir per Turkiją iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių.

Prieš ketvirtį amžiaus Europa buvo apsaugota nuo tokių emigracijos bangų dėl dviejų priežasčių: dėl „geležinės sienos“ ir dėl totalitarinių režimų Šiaurės Afrikoje. Abiem atvejais totalitariniai režimai išlaikė piliečius paklusnius ir buvo labiau linkę neišleisti jų iš šalies nei priešingai, bet dabar šių kliūčių nebėra.

Todėl balsavau už šį pranešimą. Palankiai vertinu tai, kad C. Coelho paminėjo Turkijos emigracinio spaudimo Bulgarijai ir Graikijai svarbą. Tačiau noriu pasakyti, kad šiuo atžvilgiu vien pareiškimų, surašytų ant popieriaus, nepakaks. Reikia išteklių, reikia programų, kuriomis būtų užtikrinta Europos Sąjungos apsauga nuo šios emigracijos bangos.

  Hannu Takkula (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, neabejotinai labai svarbu užtikrinti, kad Europos Sąjungoje visoms jos valstybėms narėms būtų taikomi vienodi principai. Šiuo požiūriu Šengeno susitarimas yra žingsnis pirmyn užtikrinant glaudesnį šios rūšies bendradarbiavimą, kitaip sakant, laisvą judėjimą, bet, žinoma, turime nepamiršti, kad laisvas judėjimas reiškia ir atsakomybę. Dabar galime tikėtis, kad Rumunijai ir Bulgarijai prisijungus prie Šengeno erdvės problemos, su kuriomis šios šalys susiduria pasienyje, bus iš tikrųjų sprendžiamos ir kad į šias šalis bus nukreipta pakankamai išteklių siekiant užtikrinti, kad tokiai neteisėtai migracijai ir kitiems įvykiams galėtų būti užkirstas kelias.

Žinoma, iš esmės kalbama apie tai, kad Europos Sąjungoje negali būti dvejopos sistemos: visiems turi būti taikomos vienodos taisyklės. Taigi mes taip pat galime užtikrinti, kad šioms šalims būtų suteiktos tokios pačios galimybės, kokias turi kitos šalys. Joms reikia išteklių, nes žinome, su kokiomis problemomis ir pavojais jos susiduria.

  Roger Helmer (ECR). – Pone pirmininke, kaip jums puikiai žinoma, JK konservatoriai įprastai susilaiko, kai yra balsuojama klausimais, susijusiais su euro zona ar Šengeno erdve, nes nei vienai, nei kitai JK nepriklauso, taigi tai neabejotinai nėra mūsų reikalas. Tačiau šiuo atveju, manau, tai yra mūsų reikalas: mes žinome, kad Bulgarija ir Rumunija turi rimtų problemų dėl nusikalstamumo ir korupcijos, ir nemanau, kad šių šalių įgyvendinamos sienų kontrolės priemonės yra tokios pačios veiksmingos, kaip ir priemonės, kurias įgyvendina kitos Šengeno erdvei priklausančios šalys.

Todėl jos taptų vieta, per kurią į Europos Sąjungą plūstų neteisėti imigrantai, kurie laisvai judėdami Šengeno erdvėje galėtų be jokių kliūčių pasiekti Kalė miestą, o tai neabejotinai reiškia, kad neteisėtos imigracijos į Jungtinę Karalystę mastas išaugtų. Todėl balsavau prieš šį pranešimą.

Pranešimas: Jean-Pierre Audy (A7-0160/2011)

  Francesco De Angelis (S&D). – (IT) Pone pirmininke, pranešimas dėl Septintosios bendrosios programos laikotarpio vidurio peržiūros yra ypač svarbus.

Yra keturios priežastys – jas laikau svarbiausiomis – kodėl balsavau už šį pranešimą: 1) procedūrų supaprastinimas siekiant pagerinti galimybę gauti finansavimą; 2) mažųjų ir vidutinių įmonių, kurios yra labai svarbios augimo ir užimtumo požiūriu, dalyvavimas; 3) inovacijos, skirtos konkurencingam gamybos sektoriui, gebančiam duoti atsaką rinkos iššūkiams, ir 4) rizikos pasidalijimo finansinė priemonė.

Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad žinių, švietimo ir mokslinių tyrimų trikampis, kuriuo grindžiama būsima sanglaudos politika, gali būti sustiprintas Europoje tik tuo atveju, jeigu bus tvirtai įsipareigota plėtoti mokslinius tyrimus.

  Jens Rohde (ALDE). – (DA) Pone pirmininke, Parlamente plačiu mastu sutariama dėl būtinybės reformuoti mūsų mokslinių tyrimų programą. Nepaisant to, noriu išreikšti savo apgailestavimą dėl to, kad Komisijai pristigo konkretumo ir užmojo atliekant laikotarpio vidurio peržiūrą, Tiesą sakant, ji galėjo būti atlikta daug geriau ir gerokai daugiau galėjo būti padaryta iš karto. Komisija galėjo gerokai sutrumpinti laikotarpį nuo paraiškos pateikimo iki išmokos suteikimo, užtikrinti lėšas parodomosioms priemonėms ir taikyti tarptautinius apskaitos standartus užuot „išradinėjusi“ savus. Dėl viso to atsiranda beprasmiška biurokratija, kuri atbaido pramonės įmones. Ji trukdo Europai daryti pažangą įgyvendinant idėjas. Todėl ateityje turime apriboti chaotišką programų kratinį, sumažinti biurokratijos mastą ir sutelkti dėmesį į pagrindinius iššūkius, t y. į iššūkius, susijusius su klimato kaita, energetika ir maistu, trumpai tariant, turime pasitelkti mokslinius tyrimus tam, kad būtų kuriamos darbo vietos. Parlamentas šiandien parodė, kad nori tai daryti. Komisija dabar turi parodyti, kokiu keliu eiti.

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Pone pirmininke, moksliniams tyrimams ir inovacijoms tenka pagrindinis vaidmuo skatinant Europos Sąjungos plėtrą ir stiprinant jos konkurencingumą. Šios sritys taip pat yra labai svarbios strategijoje „Europa 2020“ nustatytų tikslų įgyvendinimo požiūriu. Kaip parodyta pranešime, dėl kurio šiandien balsavome, Septintoji bendroji programa – tai pagrindinė mokslinių tyrimų veiklos Europoje finansavimo priemonė. Tačiau dar yra daug problemų, su kuriomis susiduria mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ) dėl didelio masto biurokratizmo.

Parlamentas savo rezoliucijoje, priimtoje 2010 m. lapkričio 11 d., paprašė Komisijos papildyti dabartinę Septintosios bendrosios programos valdymo sistemą procedūrų, administravimo ir finansavimo supaprastinimo priemonėmis, tačiau klausimas dėl šių priemonių dar nėra sprendžiamas. Raginu Komisiją atsižvelgti į Parlamento pastabas ir rasti sprendimų, kurie padėtų palengvinti galimybę MVĮ dalyvauti septintojoje ir aštuntojoje mokslinių tyrimų programose.

  Ville Itälä (PPE). – (FI) Pone pirmininke, aš taip pat džiaugiausi galėdamas balsuoti už šį pranešimą ir dėkoju kolegai J. P. Audy už tokį puikų darbą. Noriu pakalbėti dviem klausimais. Finansavimo klausimas yra labai svarbus ir šiuo atžvilgiu užmojis galėtų būti šiek tiek platesnis, nes šiame pranešime teigiama, kad jame siūlomo lygio finansavimas yra realus ir būtinas. Turime padidinti finansavimą, kad galėtume pasiekti Europoje gyvybiškai svarbų augimą.

Prieš kažkiek laiko buvau susitikęs su Suomijos tyrėjų grupe, kurios veikla yra finansuojama pagal šią programą. Jie tiria ląsteles ir yra visiškai arti didelio atradimo, kuris galėtų jiems net suteikti galimybę išrasti vaistus nuo vėžio. Tačiau jie nežino, ar finansavimas bus tęsiamas. Jie yra visiškai pasimetę. Manau, kad šis finansavimas turėtų būti tęsiamas ir jis turėtų būti pakankamas.

Kitas klausimas, dėl kurio mes neabejotinai gauname atsakomąją reakciją, susijęs su tuo, kad labai daug darbo laiko skiriama biurokratizmui. Jo mastą reikia sumažinti, kad galėtume skirti deramą dėmesį pirmaeilės svarbos klausimams.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Džiugu, kad šiandien kalbame apie septintosios bendrosios programos vidurio peržiūrą. Daugelis akcentų, išvardytų dokumente, yra labai teisingi, ypač dėl jaunųjų mokslininkų ir aktyvesnio pramonės dalyvavimo bendrosios programos projektuose. Dokumente išreiškiamas susirūpinimas dėl gan nedidelio kai kurių valstybių narių dalyvavimo. Noriu atkreipti dėmesį, kad tam yra ir objektyvių priežasčių. Šiandien galiojančios finansavimo schemos tam tikra prasme yra palankesnės Europos Sąjungos senbuvėms. Tai iliustruoja ir skaičiai. Neseniai prie Europos Sąjungos prisijungusioms valstybėms vienam projekto dalyviui iš tos šalies tenkanti finansavimo suma yra dvigubai mažesnė negu ES senbuvėms. Dėl tokios situacijos Bendrijoje formuojasi atotrūkis ir naujųjų narių atskirtis, ko, mano giliu įsitikinimu, neturėtų būti. Todėl manau, kad būtina peržiūrėti finansavimo schemas ir aštuntosios programos metu siekti, jog neliktų jokių netolygumų ar diskriminuojančių sąlygų, kad galėtume veiksmingai siekti tų iššūkių įgyvendinimo, kurie yra nurodyti strategijoje „Europa 2020“.

  Alajos Mészáros (PPE). – (HU) Pone pirmininke, dabartine Septintąja bendrąja programa Europos Sąjungai užtikrinama galimybė pakelti savo mokslinių tyrimų politiką į tinkamą lygį. Šios programos biudžetas 2007–2013 m. yra per 54 mlrd. EUR, o tai reiškia, kad galime ją laikyti viena iš svarbiausių mokslinių tyrimų veiklos rėmimo programų pasaulyje. Turime atlikti jos vidurio laikotarpio peržiūrą remdamiesi konkrečiais duomenimis, kad galėtume užtikrinti tolesnę Septintosios bendrosios programos atitiktį Europos reikalavimams. Manau, svarbiausias dalykas, kurį galime pabrėžti atlikdami laikotarpio vidurio peržiūrą, yra proceso supaprastinimas. Patirtis taip pat rodo, kad administracinių procedūrų sudėtingumas yra viena iš pagrindinių problemų, su kuriomis tenka susidurti tyrėjams. Dar vienas svarbus dalykas – būtinybė pagerinti MVĮ galimybę dalyvauti programoje. Šiuo atžvilgiu, deja, dar turime labiau stengtis, nors įgyvendinant programas, susijusias su bendradarbiavimu, kai kurių patobulinimų padaryta. Labai džiaugėmės galėję teigiamai įvertinti sprendimą dėl rizikos pasidalijimo finansinės priemonės. Ji turėtų būti toliau taikoma ir stiprinama įgyvendinant Septintąją bendrąją programą ir būsimas programas. Dėl šių priežasčių balsavau už šį pranešimą.

  Jacek Olgierd Kurski (ECR). – (PL) Pone pirmininke, balsavau prieš J. P. Audy pranešimą. Negaliu pritarti dokumentui, kuriuo sudaroma kliūtis įgyvendinti INDECT projektą. Nesutinku su teiginiu, kad projektu, kurį vykdo įžymus Krokuvos AGH Mokslo ir technologijų universitetas, pažeidžiamos Pagrindinių teisių chartijos nuostatos. Pagaliau juo siekiama tikslų, nustatytų rezoliucijose dėl kovos su pedofilija, prekyba ginklais internetu, prekyba narkotikais ir prekyba žmonėmis, o tai yra klausimai, kuriuos daugybę kartų kėlėme šiame Parlamente. Tai novatoriškas projektas, kuriuo puikiai užpildomos spragos ES valstybių narių saugumo sistemose, ypač susijusios su internetu. Projektas yra nukreiptas prieš tuos, kurie pažeidžia įstatymus, ir būtent jiems projekto tikslai kelia didžiausią baimę. Dar daugiau, projektu pateikiamas tinkamas pagrindas sukurti integruotą saugumo tinklą, kuriuo būtų užtikrinta apsauga nuo kibernetinių atakų. Panašūs sprendimai įdiegti Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kinijoje, tačiau jau keletą metų negalime sulaukti sprendimo ES lygmeniu. Todėl nesuprantu, kodėl visam projektui skirtas finansavimas yra sulaikomas, ir ypač to, kad tai vienintelis projektas, kurį J. P. Audy savo pranešime šiuo požiūriu išskiria.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Pone pirmininke, balsavau už pranešimą, bet man tebekelia rūpestį klausimas dėl viešojo embrioninių ląstelių tyrimų finansavimo. Anot Europos Teisingumo Teismo generalinio advokato, embrioninė ląstelė laikoma žmogaus embrionu, taigi gyvybės užuomazga. Kadangi šios ląstelės yra pirmojo žmogaus gyvybės raidos etapo elementas ir todėl turi būti teisiškai apibrėžtos kaip embrionas, jos negali būti patentuojamos. Remdamasi šiuo teiginiu, Europos Komisija turėtų nedelsdama atsižvelgti į Europos Teisingumo Teismo sprendimus ir išvadas ir priderinti prie jų savo politiką, susijusią su mokslo ir mokslinių tyrimų finansavimu.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos (B7-0344/2011)

  Jens Rohde (ALDE). – (DA) Pone pirmininke, šiandien balsavome dėl paskutinio iš daugelio laisvosios prekybos susitarimo teksto. Parlamentas, laimei, apskritai pasisako už laisvąją prekybą, taigi ši nuostata galioja ir susitarimo su Kanada atžvilgiu. Tačiau ir vėl keliami reikalavimai atlikti konkrečių sektorių analizę. ES ir Kanados susitarimo poveikio tyrimas rodo, kad jis neabejotinai naudingas abiem susitarimo šalims. Konkrečių sektorių analizės reikalaujama tik ieškant priežasčių pasakyti „ne“, nes tiesa yra ta, kad visada bus laimėtojų ir pralaimėtojų. Mūsų pareiga – padaryti tai, kas naudingiausia daugumai. Laisvoji prekyba yra naudingiausia vartotojams, nes ja užtikrinamas didesnis pasirinkimas ir mažesnės kainos. Ji naudingiausia įmonėms, nes laisvai prekiaujant jų rinka išsiplečia, ekonomika auga ir kuriasi darbo vietos. Laisvoji prekyba – tai pasidalijimas darbu tarptautiniu mastu, kuris reiškia, kad visi darome tai, ką sugebame daryti geriausiai, ir leidžiame kitiems daryti tai, ką jie sugeba daryti geriausiai.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Pone pirmininke, aš, žinoma, palankiai vertinu bet kokius prekybos susitarimus tarp šalių ar įmonių, nes tinkamai valdoma pasaulio prekyba gali padėti pagerinti žmonių gyvenimo standartus ir prisideda prie pažangos.

Kita vertus, man visada kelia nerimą tai, kad turėdami daugybę dvišalių susitarimų galime nebematyti bendro vaizdo ir galiausiai gali atsitiks taip, kad turėsime susitarimų kratinį, dėl kurio mums bus sudėtinga pasiekti tikrą susitarimą PPO.

Dvišalius susitarimus visada vertinu kaip antrą pagal tinkamumą pasirinkimo galimybę. Geriausia pasirinkimo galimybė – tęsti derybas dėl prekybos PPO ir sudaryti susitarimus, kurių pasaulio prekybos dalyviai laukia ir kurių pasaulio ekonomikai žūtbūt reikia.

Pranešimas: Wolf Klinz (A7-0081/2011)

  Claudio Morganti (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, niekas negali paneigti to, kad kredito reitingų agentūros dabar turi didžiulę neribotą galią. Jų pirminė funkcija buvo teikti vertingą informaciją investuotojams, bet vėliau jos laipsniškai kito ir pavirto vyriausiomis ir nekontroliuojamomis tarptautinių finansų rinkų teisėjomis.

Manau, nepriimtina, kad verslo įmones ir net valstybes nares vertina trys didelės JAV įmonės, kurių nustatomi reitingai ne visada atitiko tikrąją padėtį ir kartais iš tikrųjų dėl jų buvo padaroma stebėtinai didžiulių klaidų, kaip, pvz., banko „Lehman Brothers“ atveju.

Todėl reikėtų užtikrinti didesnę jų kontrolę ir tikiuosi, kad naujoji Europos valdžia sugebės veikti optimaliu pajėgumu, turės tikrus įgaliojimus įsikišti ir net nustatyti sankcijas, jei tai bus būtina. Taip pat puikia mintimi laikau pasiūlymą akivaizdaus aplaidumo atvejais taikyti civilinės atsakomybės principą. Šiame sektoriuje reikia didesnės konkurencijos, tad privalome padaryti galą šiai istorinei oligopolijai bei įsteigti naujas, nepriklausomas ir galbūt europines organizacijas, kurioms būtų gerai žinoma tikroji ekonominė padėtis ir sąlygos mūsų žemyne, kuris visiškai skiriasi nuo Jungtinių Amerikos Valstijų žmonių mąstysenos požiūriu.

Dėl visų šių priežasčių balsavau už šį konkretų pranešimą.

Pranešimas: Angelika Niebler (A7-0159/2011)

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Labai džiaugiuosi šiuo šiandien priimtu dokumentu dėl poveikio vertinimo ir jo nepriklausomumo. Poveikio vertinimas yra teisės aktų kūrimo proceso pagrindas. Aš manau, kad iš tiesų efektyvus poveikio vertinimo nepriklausomumas privalo tapti bendruoju principu, taikytinu visoms poveikio vertinimo rūšims, tai ypač pasakytina apie poveikio aplinkai vertinimą. Šio principo įgyvendinimo užtikrinimas turėtų būti įtvirtintas ir direktyvoje dėl poveikio aplinkai vertinimo, kuri, tikėtina, bus peržiūrima artimiausiu metu. Džiaugiuosi, kad tie pasiūlymai Aplinkos komitete, kurių pakeitimus aš teikiau, atspindi būtent poveikio aplinkai nepriklausomumo vertinimą, kas yra iš tikrųjų be galo svarbu. Taip pat Europos Komisija privalo imtis aktyvesnio vaidmens ginant Europos Sąjungos ir valstybių narių interesus tais atvejais, kai trečiųjų šalių projektai gali turėti įtakos Europos Sąjungai, vienai arba kelioms jos narėms. Aš tikiu, kad šis dokumentas yra žingsnis į priekį siekiant mūsų visų saugumo.

Pranešimas: Richard Falbr (A7-0172/2011)

  Jens Rohde (ALDE). – (DA) Pone pirmininke, labai norėjau kalbėti šiuo klausimu, nes manau, kad teisiškai įtvirtinti nuostatas dėl įmonių socialinės atsakomybės šiek tiek absurdiška. Labai puiku, kad galbūt visi susitarsime sudaryti laisvosios prekybos susitarimus ir partnerystę tik su tomis šalimis, kurios gerbia žmogaus teises. Tiesą sakant, ši nuostata jau įtvirtinta Sutartyje. Tačiau manau, kad kai kurie politikai užmiršo, ką reiškia sąvoka „įmonių socialinė atsakomybė“. Ji reiškia tai, kad įmonės savo iniciatyva daro daugiau, nei reikalaujama pagal teisės aktus. Versle socialinės atsakomybės aspektas vertinamas kaip konkurencinis parametras, taigi ir veiksnys, skatinantis įmones savo iniciatyva tobulinti šį savo verslo aspektą. Jeigu dabar visai tai paversime politiniu teisės aktu, visiškai panaikinsime šį konkurencinį parametrą, o tai, jeigu galima taip pasakyti, yra visiška politinė kvailystė.

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, socialinės politikos išorinis aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus. Nors Lisabonos strategijoje ir strategijoje „Europa 2020“ kaip niekada daug dėmesio skiriama socialinei politikai, konkurencingumo ir ekonominių veiksmų klausimams toliau teikiama pirmenybė socialinių klausimu atžvilgiu.

Tačiau tampa vis aiškiau, kad, užuot skyrę dėmesį tik rinkoms, turime mąstyti plačiau ir daugiau dėmesio skirti žmonėms, t. y. darbuotojų teisių apsaugai ir darbo teisei. Europos Sąjunga turi padaryti tai savo ilgalaikiu tikslu, kad galėtų užtikrinti vyrams ir moterims galimybę gauti padorų ir vaisingą darbą laisvės, lygybės, saugumo ir orumo sąlygomis. Todėl būtina, kad ateityje Parlamentas kartu su tarptautinėmis ir Europos profesinėmis sąjungomis sutelktų ir pateiktų savo pozityvias ir skubias rekomendacijas, susijusias su šia iniciatyva.

  Mitro Repo (S&D). – (FI) Pone pirmininke, parėmiau pranešimą, nes Europos verslo įmonės atlieka labai svarbų vaidmenį tarptautinėje prekyboje. Visada, net trečiosiose šalyse turime veikti laikydamiesi Europos vertybių ir tarptautinių socialinių ir darbo standartų.

Įmonių socialinė atsakomybė kaip savanoriška iniciatyva yra naudinga tik tuo atveju, jeigu vartotojams yra pateikiama patikima ir tiksli informacija apie įmonių veiklą, produktų kilmę ir sąlygas, kuriomis prekės gaminamos ir parduodamos. Pažymėjimai, prekių ženklai ir standartai yra svarbūs vartotojams, o įmonės įvaizdis ir reputacija yra tiesiogiai susiję su jos sėkme. Socialinės žiniasklaidos laikais sudėtinga nuslėpti nuo vartotojų informaciją apie įmonės taikomą praktiką užsienyje.

Atsakinga verslininkystė visada yra verslo konkurencingumo ir sėkmės pagrindas. Europos Sąjunga taip pat turi būti socialinių standartų rėmimo iniciatorė. Manau, kad įmonių socialinės atsakomybės sąvoka turi būti įtraukta į visus ES politinius ir prekybos susitarimus.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Pone pirmininke, remti ir skatinti socialinę atsakomybę plėtojant išorės santykius galbūt yra įdomus sumanymas. Man rūpestį kelia tik tai, kad siekdami užtikrinti socialinę lygybę neiname taip toli, kaip galėtume. Socialinė atsakomybė turi būti sutelkta į tuos, kurie gyvena skurdžiausiai, patiria atskirtį, neturi kvalifikacijų ir kuriais lengviausia manipuliuoti. Trumpai tariant, ji turi būti sutelkta į tuos, kurie yra labiausiai nutolę nuo darbo rinkos.

Organizacijos „ATD Quart Monde“ ir Prancūzijos valstybės pradėta mokymosi ir darbo kartu programa yra puikus socialinės partnerystės su nepalankiausioje padėtyje esančiais darbuotojais ir tikros socialinės atsakomybės pavyzdys. Taip Europos Sąjunga gali papildyti šią politiką tikra pridėtine verte.

Pranešimas: Gay Mitchell (A7-0187/2011)

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, 2011 m. – strategiškai svarbus metas, kai galima pasinaudoti patirtimi, įgyta per ketverius reglamento, kuriuo nustatoma vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė, galiojimo metus. Pagrindinė problema, iškilusi taikant reglamentą – sunkumai, susiję su specifinio vystomojo bendradarbiavimo vaidmens įgyvendinant ES išorės veiksmus suvokimu ar pripažinimu.

Todėl turime išaiškinti, kad vystomasis bendradarbiavimas, be humanitarinės pagalbos, yra viena iš išorės veiksmų politikos sričių, sukurtų ne ES interesams tenkinti, o labiausiai socialiai atskirtų ir pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesams ginti.

Šiandien balsuodami pabrėžiame būtinybę turėti atskirą vystomojo bendradarbiavimo priemonę, skirtą konkrečiai ir išskirtinai tik besivystančioms šalims, kuria būtų aiškiai siekiama tikslų, nustatytų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 208 straipsnyje. Galiausiai, pone pirmininke, prašome, kad sprendimai dėl bendrųjų tikslų, veiklos prioritetinių sričių ir laukiamų rezultatų, taip pat dėl lėšų paskirstymo, kurie atitiktų SESV 290 straipsnio kriterijus, būtų priimami taikant deleguotųjų teisės aktų procedūrą.

Pranešimas: Diana Wallis (A7-0164/2011)

  Adam Bielan (ECR). – (PL) Pone pirmininke, nepaisant to, kad Europos Parlamentas daug kartų pripažino patobulintos sutarčių teisės sistemos naudą vidaus rinkai, dėl naujos sutarčių teisės sistemos nustatymo pasitelkiant pasirenkamąją priemonę vis dėlto kyla rimtų problemų, susijusių ir su turiniu, ir su procedūra. Pirmiausia pateiktuose pasiūlymuose yra perteikta Komisijos pozicija, kuri nebuvo aptarta viešose diskusijose. Mes nežinome, kokia yra pavienių valstybių narių ar vartotojų ir verslo atstovų pozicija. Kai kurie pasiūlyti dokumentai, kuriais remiantis bus priimami teismo sprendimai, nėra aiškūs ir tai gali lemti nuomonių išsiskyrimą teisiškai juos aiškinant.

Galiausiai patvirtinus pasirenkamąją priemonę įmonės ir vartotojai patirtų rimtų ekonominių padarinių. Taikant ją gali labai išaugti išlaidos, susijusios su būtinu mokymu, tipinių sutarčių keitimu naujomis ir galimais teismo procesais. Manau, neprotinga ekonominiu sunkmečiu užtraukti įmonėms papildomą finansinę naštą. Remdamasis tuo, kas pirmiau išdėstyta, balsavau už tai, kad šis pranešimas būtų atmestas.

Pranešimas: Nadja Hirsch (A7-0082/2011)

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, galimybė ir gebėjimas mokytis ir dirbti tarptautinėje aplinkoje yra svarbi sėkmingo profesinio gyvenimo šiandieninėmis globalizuotos ekonomikos sąlygomis prielaida. Kalbant apie švietimą ir profesinį rengimą, pagrindiniai veiksniai, išvardyti Europos strategijoje, kuria siekiama pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo, turi virsti praktiniais žingsniais Europos Sąjungos mastu ir valstybėse narėse. Remiantis prognozėmis galima manyti, kad gebėjimų paklausa ir toliau augs. Dėl kintančios pramonės ir technologijų didėja aukštos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų poreikis, o žemos kvalifikacijos darbo jėga, priešingai, yra išstumiama iš darbo rinkos.

Reikia veikti nedelsiant, ypač atsižvelgiant į jaunimą – didėjantis jaunimo nedarbo lygis yra vienas iš svarbiausių iššūkių, su kuriais susiduria Europa. Mūsų nuomone, jeigu norime pasiekti šiuos tikslus, būtina, kad švietimo ir profesinio rengimo tobulinimas ir toliau būtų laikomas mūsų bendru ilgalaikiu prioritetu, kuriam įgyvendinti būtinas visų suinteresuotųjų subjektų – ne tik ES institucijų, bet ir vietos ir regionų suinteresuotųjų subjektų – dalyvavimas ir įsipareigojimas.

  Paul Murphy (GUE/NGL). – Pone pirmininke, balsavau prieš N. Hirsch pranešimą, nes švietimas jame iš esmės vertinamas ne kaip būdas žmonėms įgyti daugiau žinių ir patobulinti savo įgūdžius, o tik kaip priemonė stambaus verslo pelnui didinti.

Aš visiškai atmetu tokį požiūrį. Pranešime tvirtinama, kad strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimas – tai būdas užtikrinti užimtumą ir aukštesnį žmonių gyvenimo lygį. Tai tiesiog netiesa. Įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ nebus nei sukurta naujų darbo vietų, nei pakeltas žmonių gyvenimo lygis. Ja siūloma galimybė įgyvendinti daugiau neoliberalios politikos krypčių ir galimybė konkuruoti mažinant darbo užmokestį ir bloginant darbo sąlygas.

Šiame pranešime gėdingai raginama suteikti darbdaviams galimybę nutraukti gamybinės praktikos sutartis, jeigu jie mano, kad praktikantai netinka darbui, į kurį buvo priimti. Tai baisaus darbo jėgos išnaudojimo receptas. Atmetu raginimą aktyviai įtraukti privačias aukštąsias mokyklas į profesinio rengimo sistemos plėtros veiklą ir reikalauju, kad būtų siekiama suteikti piliečiams prasmingas mokymo galimybes dideliu mastu investuojant į profesinio mokymo sistemą viešąsias lėšas.

  Mitro Repo (S&D). – (FI) Pone pirmininke, parėmiau pranešimą, nes jaunimo nedarbas yra problema, su kuria susiduria visa Europa ir kuri kelia rūpestį visai visuomenei. Tai taip pat viena iš priežasčių, sukėlusių neramumų bangą pietinėse Viduržemio jūros regiono šalyse. Klestinčiose Šiaurės šalių visuomenėse jaunimo nedarbo problema taip pat juntama ir jos padariniai siejami, pvz., su jaunimo atskirtimi ir išaugusiu kvaišalų vartojimo mastu paauglių gretose.

Jaunimui turi būti užtikrinta judumo galimybė ir galimybė įgyti darbo patirties. Jaunimo nedarbo problema yra rimta, nes jauni žmonės dėl prasto išsilavinimo ar darbo patirties trūkumo negali rasti visiškai jokio darbo, labai menkos jų galimybės ir gauti darbą pagal skelbiamus konkursus. Todėl turime sutelkti savo energiją į tai, kad jiems būtų suteiktos galimybės įgyti visapusišką ir aukštos kokybės profesinį išsilavinimą, be to, turime atsižvelgti ir į lyčių perspektyvą, kad galėtume pašalinti pagrindines jaunimo nedarbo priežastis. Taip pat turėtume nepamiršti tęstinio mokymo vaidmens, nes būtent dalyvavimas tęstinio mokymo programose skatina žmones įsitraukti į visą gyvenimą trunkantį mokymąsi ir padeda jiems prisitaikyti prie pokyčių darbo rinkoje.

  Silvia Costa (S&D). – (IT) Pone pirmininke, labai svarbu, kad Parlamentas šia rezoliucija siunčia stiprų signalą ir valstybėms narėms, ir jaunesnei kartai, kuriuo raginama labiau įsipareigoti stiprinti Europos bendradarbiavimą mokymosi, profesinio mokymo ir aukštojo mokslo srityse siekiant paremti strategiją „Europa 2020“. Žinome, kad jaunimo nedarbas, kaip ir ilgalaikis nedarbas, o ilgalaikiais bedarbiais yra 40 proc. Europos jaunimo, labai prisideda prie skurdo ir socialinės atskirties didėjimo.

Todėl turėtų būti sukurtas tvirtas pagrindas, suteiksiantis mums galimybę derinti mokymo politiką su nauja paskatomis grindžiama paramos sistema, skirta įmonėms, kurios įdarbina jaunimą ir moteris ir suteikia jiems galimybę dirbti visą darbo dieną. Būtina užtikrinti, kad įgyjami įgūdžiai atitiktų gebėjimus – įskaitant gebėjimus, kurių reikalaujama suteikiant pilietybę – būtinus tam, kad galėtume įgyvendinti naujus tvaraus ir pažangaus augimo tikslus. Taip pat labai svarbu įgyvendinti politikos kryptis, kuriomis siekiama palengvinti perėjimą nuo profesinio mokymo prie užimtumo ir pagreitinti profesinių kvalifikacijų, mokslo laipsnių ir akademinių kreditų pripažinimą.

Valstybės narės, kurios, kaip ir mano šalis, krizės sąlygomis mažina lėšas, skirtas švietimui ir moksliniams tyrimams, turi žinoti, kad tai darydamos jos kenkia jaunimui ir Europos ateičiai.

  Siiri Oviir (ALDE). – (ET) Pone pirmininke, dalyvavau rengiant pranešimą Užimtumo ir socialinių reikalų komitete ir žinau, kad nedarbo lygis Europoje iš tikrųjų aukštas, o jaunimo nedarbo lygis vidutiniškai du kartus aukštesnis. Kai kuriose valstybėse narėse nedarbo lygis dar aukštesnis, pvz., mano šalyje jis iš tikrųjų aukštesnis net tris kartus. Remiu pranešime pasiūlytas iniciatyvas ir vertinu jas kaip praktinius žingsnius, kuriais siekiama pakeisti tokią padėtį į gerąją pusę. Nematome prasmės rengti daugybę aukštųjų mokyklų absolventų, kurie baigę mokslą negali rasti darbo. Turime labiau sutelkti dėmesį į profesinį mokymą ir perkvalifikavimą.

Tačiau visiškai nepriimtina tai, ką daro Taryba mažindama švietimui skirtą biudžetą. Tokie jos veiksmai taip pat yra nesuderinami su tikslais, nustatytais jau patvirtintoje strategijoje „Europa 2020“. Kalbama viena, o daroma kita. Balsavau už šį pranešimą. Ačiū.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Pone pirmininke, aš taip pat balsavau už šį pranešimą, ypač kadangi yra prognozuojama, kad iki 2020 m. bus sukurta 15 mln. darbo vietų, skirtų tretinio lygio kvalifikaciją turintiems žmonėms. Tačiau prognozuojama ir tai, kad iki 2020 m. jokios kvalifikacijos neturintiems žmonėms ar žmonėms, turintiems žemo lygio kvalifikaciją, skirtų darbo vietų skaičius sumažės 12 mln. Todėl kas nors turi būti daroma dėl to, ir, žinoma, yra didžiulis profesinio mokymo ir rengimo poreikis. 21 proc. Europos jaunimo yra bedarbiai, todėl svarbu, kad jie tęstų mokymąsi, kol įgis tinkamą kvalifikaciją, ir kad kolegijos ir įmonės bendradarbiautų siekdamos užtikrinti šių kvalifikacijų tinkamumą. Be to, svarbu, kad būtų užtikrintas nepriklausomas kvalifikacijų vertinimas. Jeigu visa tai bus padaryta, ateityje šią problemą galėsime išspręsti.

Pranešimas: Salvador Garriga Polledo (A7-0193/2011)

  Francesco De Angelis (S&D). – (IT) Pone pirmininke, S. Garrigos Polledo pranešimas yra labai svarbus dokumentas, kuriame išdėstoma naujoji finansinė programa, skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai.

Mums reikia biudžeto, kuris atitiktų šiandieninius iššūkius ir suteiktų galimybę pateikti tvirtą ir novatorišką atsaką į nūdienos poreikius. Pagrindinis prioritetas – remti mažosioms ir vidutinėms įmonėms skirtus mokslinius tyrimus ir inovacijas siekiant skatinti augimą ir užimtumą, o antrasis pagal svarbą tikslas – reformuoti bendrą žemės ūkio politiką siekiant skatinti ir remti Europos žemės ūkio konkurencingumą.

Tačiau ypač didelis dėmesys turėtų būti skiriamas būsimai sanglaudos politikai, kurią laikau labai svarbia finansine investicijų, kuriomis skatinamas ekonomikos augimas ir pirmiausia naujų darbo vietų kūrimasis, rėmimo priemone. Šiuo atžvilgiu vėl norėčiau paminėti, mano nuomone, labai svarbų klausimą, susijusį su naujos tarpinės kategorijos nustatymu. Manau, ši nauja kategorija, žinoma, negali būti sukurta panaudojant lėšas, skirtas jau egzistuojančioms kategorijoms, kurios yra būtinos tam, kad galėtume remti suderintą, darnų ir tvarų mūsų bendruomenių augimą.

  Ville Itälä (PPE). – (FI) Pone pirmininke, šis labai svarbus pranešimas jau priimtas, tad norėčiau pateikti tik keletą smulkių pastabų. Pirmoji susijusi su 18 pakeitimu, kurį pateikė Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija ir kuriame teigiama, kad, atsižvelgiant į dabartinės BŽŪP reformos rezultatus, turėtų būti galima ribotai ir tiksliai mažinti BŽŪP skirtas sumas. Kitaip sakant, turime aiškų vaizdą, koks ALDE frakcijos požiūris į žemės ūkio politiką, nors šis pakeitimas suformuluotas labai protingai. Akivaizdi ir pagrindinė mintis, kuria grindžiamas šis pakeitimas, yra ta, kad jeigu turime mažinti lėšas, tai turi būti lėšos, skirtos žemės ūkio politikai.

Kitas svarbus klausimas, dėl kurio balsavau kitaip nei mano frakcija – 37d pakeitimas, kuriame atkreipiamas dėmesys į tai, kad galėtų būti nemažai sutaupyta, jeigu Europos Parlamentas turėtų vieną būstinę. Nėra prasmės dėl to ginčytis: lėšų bus sutaupyta. Nėra jokio skirtumo, nesvarbu, kaip balsuojame: žinome, kad bus sutaupyta. Norėčiau tikėtis, kad EP nariai pagaliau supras, jog piliečiai iš tikrųjų pavargo nuo taupymo tik jų sąskaita. Dėl to nepasiaiškinsi visuomenei, ir balsuodami dėl šio klausimo padėties niekaip nepagerinsime. Bus taupoma – mes turėsime tai daryti.

  Salvatore Caronna (S&D). – (IT) Pone pirmininke, balsavau už S. Garrigos Polledo pranešimą dėl būsimų Europos Sąjungos perspektyvinių finansinių planų, nes esu įsitikinęs, kad tokiu metu, kai patiriame vieną iš didžiausių vadinamosios europinės dvasios krizių, mums yra gyvybiškai svarbu primygtinai tvirtinti ir patiems tikėti, kad Europos Sąjungai būtina turėti patikimas priemones ir pirmiausia pakankamą biudžetą.

Taigi prašymas padidinti kitą biudžetą 5 proc. yra pagrįstas ir jį padidinti būtina. To galbūt nepakaks, bet tai būtina siekiant pateikti atsakymus į mums kilusius svarbius klausimus: šių išteklių reikia tam, kad galėtume spręsti tikras problemas, pvz., užtikrinti didesnę regionų sanglaudą, didesnį pajėgumą vykdyti mokslinius tyrimus ir diegti inovacijas ir didesnį pajėgumą skatinti augimą ir užimtumą. Neturint pakankamų išteklių, nė viena iš šių problemų negalės būti tinkamai sprendžiama ir tai pirmiausia pasakytina apie tarpinės kategorijos nustatymą sanglaudos politikos srityje, nes tai daryti prasminga tik tuo atveju, jeigu nebus pakenkta jau egzistuojančioms kategorijoms.

Būtent todėl balsavau už šį pranešimą ir tikiuosi, kad Komisija ir Taryba vadovausis jame pateiktomis rekomendacijomis.

  Adam Bielan (ECR). – (PL) Pone pirmininke, ekonomikos krizė, demografinės problemos ir didėjantis nedarbas daro didelę įtaką valstybių narių biudžetams ir verčia jas riboti savo biudžetų išteklius. Todėl Europos biudžetas, suteikiantis galimybę rengti ilgalaikius planus, turėtų būti priemonė, padedanti skatinti pavienių šalių ekonomikos augimą. Manau, kad strategija „Europa 2020“, kuria skatinamas darbo vietų kūrimas ir remiama socialinė integracija, yra pagrindinis elementas, padedantis šalims įveikti krizę. Taigi yra ypač svarbu, kad jos taikymo sritis taip pat apimtų mažąsias ir vidutines įmones. Todėl pritariu pasiūlymui užtikrinti didesnę paramą visoms programoms ir priemonėms, kuriomis šios įmonės remiamos, įskaitant programas, susijusias su konkurencingumu, inovacijomis ir struktūrinių fondų lėšų naudojimu.

Konkurencingumo išlaikymas, ekonomikos augimo didinimas ir kova su nedarbu – tai didžiausi iššūkiai, kuriuos ES teks įveikti. Todėl norėčiau pabrėžti būtinybę remti augimą investuojant į žiniomis grindžiamus ekonomikos sektorius. Ryšio tarp švietimo, mokslinių tyrimų ir užimtumo stiprinimas padės skatinti integraciją, judumą ir specializaciją.

  Sergio Paolo Francesco Silvestris (PPE). – (IT) Pone pirmininke, noriu išreikšti savo pasitenkinimą ir paaiškinti, kodėl balsavau už S. Garrigos Polledo pranešimą, kuriame išdėstomi rimti ir veiksmingi tikslai, prisidedantys prie sanglaudos politikos stiprinimo.

Vis dėlto turiu vieną abejonę ir ją išreiškėme balsuodami už tai, kad būtų priimtas pakeitimas, kuriuo būtų panaikinta teksto dalis, kurioje kalbama apie tarpinę kategoriją, skirtą regionams, kurių bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui sudaro 75–90 proc. ES BVP. Ši dalis iš tikrųjų mums kelia rūpestį, bet ne todėl, kad nemanome, jog sanglaudos politika turėtų būti išplėsta, o todėl, kad manome, jog neturint papildomų išteklių gali kilti pavojus, kad kiti regionai, siejami su 1 tikslu – vadinamuoju konvergencijos tikslu – kuriems reikia tiek pat dėmesio ir paramos iš Europos Sąjungos, liks be lėšų arba jiems skirtos lėšos bus sumažintos. Apibendrindamas noriu pasakyti, kad esu patenkintas pranešimu ir atliktu darbu, bet turiu nuogąstavimų dėl dėmesio, skirto politikai, kuria galėtų būti patvirtintas, kaip esame įpratę matyti, vadinamasis laipsniškas paramos panaikinimas.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Pone pirmininke, naująja daugiamete finansine programa turi būti pateikta aiški Europos Sąjungos ir jos piliečių ateities vizija. Dabartiniai ekonominiai ir socialiniai iššūkiai, su kuriais susiduriame, turi atsispindėti ne tik gražiose kalbose, bet pirmiausia konkrečiuose biudžeto skyriuose.

Nesvarbu, kokiu požiūriu vertintume dabartinius ES ir jos regionų sunkumus ir siekius – regioniniu ar globaliu, svarbiausi klausimai tebėra energijos stygius, sulėtėjęs ekonomikos augimas ir nedarbas. Todėl Europos energetikos infrastruktūros plėtojimas ir inovacijų diegimas ir toliau turi būti laikomos prioritetinėmis sritimis, kurioms turi būti skirtas gerokai didesnis finansavimas. Manau, kad grįžimas prie anglių deginimo dabartinėmis ekologinėmis sąlygomis nėra tinkamas sprendimas ateičiai ar sprendimas, padėsiantis mums sukurti visavertį transeuropinį transporto tinklą. Šios dvi sritys yra būtina visos ES konkurencingumo stiprinimo ir vidaus rinkos veikimo sąlyga, taigi rengiant biudžetą joms turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.

  Seán Kelly (PPE). – Pirma, džiaugiuosi, kad pranešime įsipareigojama kitą laikotarpį išlaikyti bent dabartinį BŽŪP ir sanglaudos politikos finansavimo lygį. Mūsų frakcijoje taip pat kilo nesutarimų dėl tarpinės kategorijos, tad nusprendėme, kad balsuosime laisvai. Sprendimas dėl tarpinės kategorijos mano kolegoms Airijoje ir mums patiems yra visiškai nesvarbus, nes, nors Airija ir yra TVF narė ir ,beje, bankrutavusi kaip šalis, jos BVP yra gerokai didesnis už Europos vidurkį. Taigi mums nesvarbu, bus tokia kategorija nustatyta ar ne.

Tačiau manome, kad yra poreikis iš esmės įvertinti sanglaudos politikos ateitį, nes daugėjant regionų, kurių BVP peržengia 75 proc. ribą, ši politika taps arba nebereikalinga, arba reformuotina. Tikimės, kad ji vis dėlto bus reformuota.

Rašytiniai paaiškinimai dėl balsavimo

Pranešimas: Carlos Coelho (A7-0185/2011)

  Alexander Alvaro (ALDE), raštu. – (DE) Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija Europos Parlamente mano, kad prijungiant Rumuniją ir Bulgariją prie Šengeno erdvės toliau gerės laisvas judėjimas Europos Sąjungoje. Dabar, kai visose Šengeno peržiūros srityse šios abi valstybės narės įvertintos teigiamai, daugiau neturėtų kilti kliūčių, dėl kurių reikėtų atidėti jų prisijungimą prie Šengeno erdvės. Neginčijama, kad kol teisingumo ir policijos sistemoje vis dar yra neišspręstų kovos su korupcija problemų, užtikrinant techninę sienų apsaugą jos savaime netaps saugios.

Taigi šis uždavinys taip pat susijęs su valstybėmis narėmis, kurios jau priklauso Šengeno erdvei. Todėl Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija mano, kad vertinant Šengeno mechanizmą tokiems kriterijams kaip kova su korupcija reikia skirti daugiau dėmesio, o bet kokius nusižengimus – atitinkamai bausti.

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Atsižvelgdamas į teigiamus šiose abiejose šalyse atliktų vertinimų, kuriais buvo siekiama nustatyti jų atitiktį Šengeno acquis reikalavimams, rezultatus, balsuoju už šį pranešimą. Nors šiuo metu ir Rumunija, ir Bulgarija yra pasirengusios atverti savo sienas (nepaisant to, kad Bulgarijos ir Graikijos siena labai pažeidžiama), Bulgarija turi imtis papildomų priemonių, be to, reikia patvirtinti bendrą trišalį Bulgarijos Graikijos ir Turkijos požiūrį.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią svarbią rezoliuciją dėl Šengeno acquis taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Pritariu pranešėjo pozicijai, kad, nors ir esama kai kurių neišspręstų klausimų, apie kuriuos reikės reguliariai teikti ataskaitas ir kurių atžvilgiu reikės imtis tolesnių veiksmų kažkada ateityje, jie nesudaro kliūčių šioms dviem valstybėms narėms tapti tikrosiomis Šengeno erdvės narėmis. Bulgarijos ir Rumunijos įtraukimas į Šengeno erdvę yra labai svarbus tiek šioms valstybėms, jų ekonomikos augimui, investicijų plėtrai, tiek ir visai Europos Sąjungai siekiant didesnio integralumo ir solidarumo tarp valstybių narių.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už pranešimą dėl Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimo prie Šengeno erdvės. Tai – antrasis kartas, kai buvo tikrinama, kaip Bulgarija ir Rumunija taiko Šengeno nuostatas; pirmasis vertinimas atliktas 2010 m. Nepamirškime, kad Rumunija ir Bulgarija, 2007 m. įstojusios į Europos Sąjungą, patvirtino Šengeno acquis (dėl duomenų apsaugos, Šengeno informacinės sistemos, oro, sausumos ir jūrų sienų, policijos bendradarbiavimo ir vizų). Tačiau dabar visos valstybės narės turi susitarti dėl šių dviejų valstybių veiksmingo prisijungimo prie erdvės be vidaus sienų. Kiek tai sietina su Europos Parlamentu, su juo buvo konsultuojamasi.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Bendradarbiavimas Šengeno klausimais buvo pradėtas 1985 m. birželio 14 d. sudarius Šengeno susitarimą, pagal kurį panaikinta susitarimą pasirašiusiųjų šalių sisteminga vidinių sienų kontrolė ir sudarytos sąlygos sukurti bendrą erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Šiuo metu laisvas judėjimas užtikrinamas teritorijoje, turinčioje 42 673 km išorės jūrų sieną ir 7 721 km išorės sausumos sieną ir apimančioje 25 šalis ir 400 mln. piliečių. Bulgarija, Rumunija ir Kipras šiuo metu tik iš dalies taiko Šengeno acquis, todėl prie sienos su šiomis trimis valstybėmis narėmis vis dar atliekami patikrinimai. Rumunija ir Bulgarija priėmė Šengeno acquis 2007 m. stodamos į ES. Europos Parlamentas ir Taryba, atsižvelgdami į įvertinimų ir pakartotinių ekspertų grupių vizitų rezultatus, priėjo išvados, kad, nors ir esama kai kurių neišspręstų klausimų, apie kuriuos reikės reguliariai teikti ataskaitas ir kurių atžvilgiu reikės imtis tolesnių veiksmų jie nesudaro kliūčių šioms dviem valstybėms narėms tapti tikrosiomis Šengeno narėmis. Palaikiau siūlymą, kad Bulgarija ir Rumunija per šešių mėnesių laikotarpį raštu praneštų Europos Parlamentui ir Tarybai apie tolesnius veiksmus, kurių ji ketina imtis dėl vertinimo ataskaitose pateiktų ir tolesnėse ataskaitose nurodytų rekomendacijų, kurios dar turi būti įgyvendintos.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Nuo 1985 m., kai buvo sudarytas Šengeno susitarimas, prie penkių Šengeno erdvės valstybių steigėjų prisijungė dar dvidešimt, o dvidešimt dvi valstybės yra Europos Sąjungos valstybės narės. Sukūrus Šengeno erdvę buvo galima panaikinti pasirašiusiųjų valstybių vidaus sienų kontrolę ir nustatyti bendrą išorės sieną, kurią kertant ir atvykstant į Šengeno erdvę atliekami pasienio patikrinimai. Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis 2007 m., kai įstojo į Europos Sąjungą.

Remdamasis atliktų vertinimų ir stebėsenos vizitų rezultatais pranešėjas C. Coelho padarė išvadą, kad įgyvendintos visos būtinos sąlygos dėl visų Šengeno acquis dalių taikymo: visų pirma vykdoma sausumos, jūrų ir oro sienų kontrolė, užtikrintas policijos bendradarbiavimas, įgyvendinta vizų politika, prisijungta prie Šengeno informacinės sistemos (SIS) ir užtikrinta duomenų apsauga. Šios šalys turėtų tapti visateisėmis Šengeno erdvės narėmis. Tai – šioms šalims svarbus žingsnis į priekį, taip pat galimybė sutvirtinti Europos pilietiškumo jausmą. Todėl balsuoju už šį pranešimą ir norėčiau pasveikinti pranešėją.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE), raštu. – (ES) Balsavau už šią iniciatyvą, nes Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis, kai 2007 m. įstojo į ES. Po atitinkamų ekspertų vertinimų ir, nors dar yra keletas spręstinų problemų, šios abi šalys parodė, kad yra pasirengusios įgyvendinti Šengeno acquis nuostatas, todėl gali visapusiškai prisijungti prie Šengeno erdvės.

  Slavi Binev (NI), raštu. – (BG) Šis pranešimas labai svarbus ir susijęs ne tik su mano šalimi Bulgarija, bet ir su visa Europos Sąjunga. Esu įsitikinęs, kad labai greitai už mūsų pastangas bus atlyginta. Mūsų sienos jau kurį laiką parengtos apsaugoti Europos sienas. Tačiau labai lauktas sprendimas vis dar nepriimtas. Manau, tai lemia išskirtinai politinės priežastys. Šiame pranešime taip pat kalbama apie prie mūsų sienos su Turkija, kuri atitinka Šengeno erdvės reikalavimus ir yra mūsų pasirengimo prisijungti prie šios erdvės įrodymas, atliktus patikrinimus. Nuoširdžiai tikiuosi, kad per kitą Europos Vadovų Tarybos susitikimą bus balsuojama už šį pranešimą, nes kuo greičiau imsimės veiksmų šiuo klausimu, tuo daugiau naudos visi gausime – politiniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriais.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau prieš visapusišką Šengeno priemonių taikymą Rumunijoje ir Bulgarijoje. Nors šių dviejų valstybių narių padarytos pažangos saugumo srityje įvertinimas iš esmės teigiamas, šiame pranešime pripažįstama, kad įstaigose, kurios įpareigotos užtikrinti abiejų valstybių sienų saugumą, visų pirma įstaigose, kurioms pavesta tikrinti ir stebėti jūrų ir sausumos sienas, nustatyta nemažai techninių ir administracinių trūkumų. Be to, šiame pranešime pripažįstama, kad jei šios dvi šalys prisijungtų prie Šengeno erdvės, dėl jų geografinės padėties (šalia Turkijos sienos) būtų nutiesti du nauji nelegalių migrantų, kurie dabar keliauja tik Graikijos link (o Graikija šiuo metu yra vienintelė Šengeno erdvės valstybė Balkanų pusiasalyje), maršrutai.

Todėl priimant Rumuniją ir Bulgariją į Šengeno erdvę būtų gerokai išplėstas ES pietryčių Achilo kulnas ir tris kartus padidėtų šiuo metu šioje teritorijoje patiriamas spaudimas. Taigi šis rezoliucijos projektas parengtas visiškai nepaisant piliečių apsaugos poreikių, kurie visada buvo partijos Lega Nord programos pagrindas, todėl negaliu jo palaikyti.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Sprendimas dėl Rumunijos ir Bulgarijos priėmimo į Šengeno erdvę dabar yra tik politinio pobūdžio. Europos Parlamento patvirtintame pranešime, kuriame palaikomas Rumunijos prisijungimas prie šios erdvės, tik patvirtinama, kad Europos Sąjungos ekspertų nuomonės yra teisingos: Rumunija atliko gerą darbą, užtikrino savo sienų saugumą ir įvykdė visas būtinas sąlygas. Parlamento Briuselyje nuomonė yra patariamojo pobūdžio, ir dabar, kaip ir anksčiau, Tarybos politikai turi priimti sprendimą. Kaip žinome, dvejopų standartų taikymas ir kalbos apie privalomus kriterijus, kurie, juos įgyvendinus, laikomi tik techninio pobūdžio kriterijais, tikrai nėra demokratiškos ir teisingos Europos Sąjungos savybės. Todėl man lieka tik tikėtis, kad valstybių narių politikai daugiau neignoruos ekspertų ir Europos teisės aktų leidėjų nuomonių. Pasirinkimas slapstytis už žodžių ir nesiimti tiesiogiai spręsti šio klausimo – daugiau ne išeitis, kai prisijungimas prie Šengeno erdvės visada buvo ne politinio, o techninio pobūdžio problema. Europos Vadovų Taryba turėtų vertinti nepriklausomų ir Parlamento ekspertų, kurių dauguma balsavo už Rumunijos prisijungimą prie Šengeno erdvės, vertinimus kaip lemiamą veiksnį, todėl ši procedūra turėtų būti atnaujinta.

  Philippe Boulland (PPE), raštu. – (FR) Šengeno erdvė, visų pirma judėjimo laisvė, yra acquis communautaire, kuris iš tikrųjų reikšmingas mūsų piliečiams. Pirmininkas J. M. Barroso mums priminė, kad „judėjimo laisvė Europai – tai lyg pastato pamatai“. Laisvas judėjimas – vienas iš didžiausių Europos Sąjungos laimėjimų. Džiaugiuosi, kad Parlamentas pritarė Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimui prie Šengeno erdvės. Siekiant užtikrinti sienų saugumą įdėta didelių pastangų – šių valstybių ketvirtos kartos stebėjimo sistemos daro daug didesnį įspūdį nei mūsų antros kartos modeliai. Tačiau vis dar yra laisvo darbuotojų judėjimo kliūčių: pirma, esama teisinių ir administracinių kliūčių, kurios daro neigiamą įtaką visiems piliečių gyvenimo aspektams; antra, klesti socialinis dempingas: nors Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 straipsnyje užtikrinamas vienodas požiūris į darbuotojus, iš Peticijų komiteto darbo matyti, kad tikrovė visiškai kitokia; trečia, šalyse socialinė apsauga skirtinga, taigi tai nepadeda skatinti judumo. Todėl norėčiau pasiūlyti Europos Sąjungoje nustatyti būtiniausią pagrindinę socialinę apsaugą. Nors socialinė apsauga priskiriama valstybių narių kompetencijos sričiai, suderinimo trūkumas, be abejonės, kenkia vidaus rinkai.

  John Bufton (EFD), raštu. – Balsavau prieš pasiūlymą išplėsti Šengeno acquis ir taikyti jį Bulgarijai ir Rumunijai, nes tiesiog manau, kad nepatvirtintos nuostatos, padedančios užtikrinti saugų ir veiksmingą šių valstybių prisijungimą prie Šengeno erdvės. Korupcija ir organizuotas nusikalstamumas vis dar paplitę šiose šalyse, kurios taip pat yra nelegalios migracijos vartai. Prekyba sekso paslaugomis, vaikų prostitucija, prekyba vaikais ir organizuotų nusikalstamų grupuočių veikla – visa tai galėtų klestėti atvėrus sienas, ir imtasi nepakankamai veiksmų šiems nusikaltimams šiose valstybėse suvaldyti.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už C. Coelho parengtą pranešimą dėl visapusiško Šengeno acquis nuostatų taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Turėtume pasidžiaugti šių dviejų valstybių narių atliktu darbu. Abi valstybės atitiko visapusiško Šengeno acquis taikymo kriterijus. Nepaisant to, šiame pranešime pabrėžiama, kad šiam regionui priskiriama viena iš pažeidžiamiausių Europos Sąjungos išorės sienų nelegalios migracijos požiūriu. Bulgarija, prisijungusi prie Šengeno erdvės, turės įgyvendinti pereinamojo laikotarpio priemones. Abi valstybės turės visapusiškai bendradarbiauti, kad nebūtų pažeista sistema, kurios veikimas priklauso nuo abipusio valstybių narių bendradarbiavimo. Palaikau pranešėjo poziciją.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Kadangi Bulgarija ir Rumunija atitinka prisijungimui prie Šengeno erdvės keliamus reikalavimus, palankiai vertinu šios erdvės plėtrą prijungiant prie jos šias valstybes. Vis dėlto manau, kad svarbu atsižvelgti į šias papildomas priemones ir į minėtų trūkumų sprendimo būdus, ypač kiek tai sietina su nelegalios migracijos reiškiniu Bulgarijoje dėl atokios šios valstybės geografinės padėties. Tinkamas laisvas žmonių, produktų, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas priklausys nuo išorės sienų politikos tvirtumo ir suderinimo, nes tik taip Europos Sąjungoje bus galima išsaugoti socialinę taiką ir ekonominį stabilumą.

  Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už šį pranešimą. Kai kurios valstybės narės, įskaitant Prancūziją, Vokietiją ir Nyderlandus, nori pakeisti žaidimo taisykles. Vis dėlto nėra pagrindo nustatyti kitus kriterijus, pvz., atlikti kovos su korupcija ir nusikalstamumu politikos vertinimą. Šie klausimai, be abejonės, svarbūs, tačiau teikiant šį pasiūlymą vadovautasi tik politinėmis paskatomis. Nustatant naujus kriterijus valstybėms narėms būtų taikoma dviejų pakopų sistema.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, nes šios pastangos labai svarbios siekiant dar kartą patvirtinti Europos solidarumą jam susidūrus su nemažu išmėginimu.

  Jurgen Creutzmann (ALDE), raštu. – (DE) Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija Europos Parlamente mano, kad prijungiant Rumuniją ir Bulgariją prie Šengeno erdvės toliau gerės laisvas judėjimas Europos Sąjungoje. Dabar, kai visose Šengeno peržiūros srityse šios abi valstybės narės įvertintos teigiamai, daugiau neturėtų kilti kliūčių, dėl kurių reikėtų atidėti jų prisijungimą prie Šengeno erdvės. Neginčijama, kad kol teisingumo ir policijos sistemoje vis dar yra neišspręstų kovos su korupcija problemų, užtikrinant techninę sienų apsaugą jos savaime netaps neįveikiamos.

Taigi šis uždavinys taip pat susijęs su valstybėmis narėmis, kurios jau priklauso Šengeno erdvei. Todėl Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija mano, kad vertinant Šengeno mechanizmą tokiems kriterijams kaip kova su korupcija reikia skirti daugiau dėmesio, o bet kokius nusižengimus – atitinkamai bausti.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Per šiandienos balsavimą Europos Parlamente paaiškėjo, kad Rumunija pasirengusi taikyti Šengeno acquis. Pasak pranešėjo C. Coelho, Rumunijos valdžios institucijos sėkmingai ištaisė visus praeityje nustatytus trūkumus. Rumunija gali užtikrinti tinkamą savo oro, jūrų ir sausumos sienų apsaugą. Todėl apgailestauju, kad vis dar kyla abejonių dėl mūsų pasirengimo taikyti šį acquis ir kad kai kurios valstybės narės ir toliau gina savo vadinamąjį nacionalinį saugumą ir valstybei narei, kuri nusipelnė teisės būti vertinama sąžiningai ir nediskriminuojant, sudaro nepagrįstas kliūtis. Europos Parlamentas šiandien vieningai kalbėjo apie teisingumą. Kiek dar ilgai Taryba ketina ir toliau nepaisyti mūsų pozicijos?

  Rachida Dati (PPE), raštu. – (FR) Iš vertinimų ir ekspertų grupių papildomų vizitų matyti, kad Bulgarija ir Rumunija pasirengusios visapusiškai prisijungti prie Šengeno erdvės. Todėl balsavau už savo kolegos C. Coelho parengtą pranešimą.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Pranešėjas, kelias Parlamento sesijas stebėjęs šią sritį, mano, kad nors yra neišspręstų problemų, kuriomis galima pateisinti nuolatinį stebėjimą, jos nėra kliūtis Bulgarijai ir Rumunijai prisijungti prie Šengeno erdvės. Atsižvelgdamas į jo patirtį šioje srityje manau, kad galiu tvirtai palaikyti jo vertinimą ir reikalavimus užtikrinti išorės sienų saugumą. Nusprendžiant atverti sienas šioms valstybėms narėms bus užtikrinta didesnė judėjimo laisvė, o praktiniu lygmeniu bulgarai ir rumunai galės jaustis labiau integruoti į Europos Sąjungą, kurioje jie yra visateisiai nariai.

Tikiuosi, šios akimirkos simboliškumas taip pat išsirutulios į sklandesnius šių šalių tarpusavio prekybos ryšius ir į labiau suderintą migracijos valdymą bei saugumo klausimų nagrinėjimą. Pranešėjas deramai įspėja apie probleminius Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos regiono aspektus nelegalios migracijos požiūriu. Pritariu pranešėjo pastabai, kad Bulgarija turi imtis papildomų priemonių, visų pirma parengti specialų planą, kuriame būtų numatytos stojant į Šengeno erdvę taikytinos priemonės, ir patvirtinti bendrą Graikijos, Turkijos ir Bulgarijos požiūrį į kovą su galimai smarkiai padidėsiančiu spaudimu dėl migracijos.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis pranešimas, kurį parengė mūsų kolega Parlamento narys C. Coelho, susijęs su Tarybos sprendimo projektu dėl Šengeno acquis nuostatų visapusiško taikymo Bulgarijos Respublikoje ir Rumunijoje. Šengeno susitarimas sudarytas 1985 m. birželio 14 d. Panaikinus kontrolę, vykdomą prie susitarimą pasirašiusių šalių vidaus sienų, ir sukūrus bendrą erdvę, visoje Europos Sąjungoje sudarytos sąlygos laisvam žmonių ir prekių judėjimui. Atsižvelgdamas į tai, kad 2007 m. Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis; kad iš dokumentų matyti, jog techniniu požiūriu ir Bulgarija, ir Rumunija yra pasirengusios visapusiškai įstoti į ES; kad 2011 m. kovo mėn. įvykdyti visų prisijungimo prie Šengeno erdvės skyrių reikalavimai ir kad dėl vėlavimo patvirtinti naują Šengeno vertinimo sistemą, skirtą esamoms problemoms sumažinti (baiminuosi, kad sumažės saugumas), negalima neleisti šioms šalims visapusiškai įstoti į ES, balsuoju už šį pranešimą. Galiausiai norėčiau pasidžiaugti, kad pranešėjas, rengdamas šį pranešimą, atliko puikų darbą, nepaisydamas sunkumų, su kuriais susidūrė Tarybai apribojus galimybes susipažinti su tam tikrais dokumentais, būtinais šiai užduočiai atlikti.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Patikrinimas, ar naujosios valstybės narės atitinka būtinas visapusiško Šengeno acquis taikymo sąlygas, yra išankstinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint, kad Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, priimtų sprendimą panaikinti vidaus sienų kontrolę.

Šiuo atveju šiame pranešime laikomasi nuomonės, kad visos sąlygos, siekiant panaikinti pasienio kontrolę Bulgarijoje ir Rumunijoje, įvykdytos. Sprendimą prijungti šias valstybes, kurios 2007 m. įstojo į ES, prie Šengeno erdvės turės priimti Taryba vienbalsiai pritarus visų valstybių, jau priklausančių Šengeno erdvei, vyriausybėms. Pranešėjas užsimena, kad Bulgarijos, Graikijos ir Turkijos pasienio teritorijoje, kuri yra viena iš pažeidžiamiausių vietų nelegalios migracijos požiūriu, reikia imtis papildomų priemonių. Vertinimo komitetas, baimindamasis dėl migracijos srautų iš Turkijos, taip pat paragino Bulgariją imtis papildomų priemonių.

Atsižvelgdami į šį šioms šalims daromą spaudimą, taip pat į jo tikslus, per balsavimą nusprendėme susilaikyti. Be to, manome, kad šios pastabos, kuriomis apibūdiname savo poziciją ES plėtros ir naujų valstybių stojimo į ES klausimais, taip pat galioja ir visapusiškam Šengeno acquis nuostatų taikymui šiose ar kitose valstybėse.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešėjas mano, kad visos sąlygos, siekiant panaikinti sienų kontrolę Bulgarijoje ir Rumunijoje, įvykdytos, tačiau nori, kad Europos Parlamentui būtų nuolat pranešama apie papildomas priemones, kurių bus imamasi Bulgarijos, Graikijos ir Turkijos pasienio teritorijoje, kuri yra viena iš pažeidžiamiausių vietų nelegalios migracijos požiūriu.

Patikrinimas, ar naujosios valstybės narės atitinka būtinas visų Šengeno acquis dalių taikymo sąlygas, yra išankstinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint, kad ES Ministrų Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, priimtų sprendimą panaikinti vidaus sienų su šiomis šalimis kontrolę.

Vis dėlto vertinimo komitetas, daugiausia baimindamasis dėl migracijos srautų iš Turkijos, paragino Bulgariją imtis papildomų priemonių, visų pirma parengti specialų planą, į kurį būtų įtrauktos stojant į Šengeno erdvę taikytinos priemonės.

Sprendimą prijungti šias dvi valstybes, kurios 2007 m. įstojo į ES, prie Šengeno erdvės turės priimti Taryba vienbalsiai pritarus visų valstybių, jau priklausančių Šengeno erdvei, vyriausybėms. Šį klausimą birželio 9–10 d. turėtų svarstyti Teisingumo ir vidaus reikalų taryba.

Atsižvelgdami į savo požiūrį šių šalių prisijungimo prie Šengeno erdvės klausimu laikėmės pozicijos per balsavimą susilaikyti, o dėl šioms šalims ir toliau daromo spaudimo ji tik sustiprėjo.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis 2007 m., kai įstojo į ES. Atliekant vertinimo procedūras gautas patvirtinimas, kad naujosios valstybės narės įgyvendino būtinas visų Šengeno acquis dalių (duomenų apsaugos, Šengeno informacinės sistemos (SIS), oro sienų, sausumos sienų, jūrų sienų, policijos bendradarbiavimo ir vizų) taikymo sąlygas, yra pagrindinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint, kad Taryba nuspręstų panaikinti vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolę. Siekiant užtikrinti, kad Europos Parlamentas galėtų aiškiai įvertinti visus aspektus, būtinus norint susidaryti nuomonę apie šių dviejų valstybių pasirengimą prisijungti prie Šengeno erdvės, labai svarbu turėti galimybę visapusiškai susipažinti su ekspertų vertinimo ataskaitomis apie šių dviejų valstybių pažangą pasirengimo srityje. Vis dėlto, mano nuomone, dabar Rumunija ir Bulgarija įrodė, kad jos pakankamai pasirengusios tinkamai taikyti visas Šengeno acquis nuostatas. Tačiau kartu negalima nuvertinti susiklosčiusios padėties, todėl dabar turime apgalvoti, kaip galėtume ją kontroliuoti šioms valstybėms visapusiškai prisijungus prie Šengeno erdvės.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Nesu nusiteikęs prieš mūsų draugus ir kaimynus Bulgarijoje ir Rumunijoje. Tačiau turiu nemažai nusiskundimų dėl Šengeno acquis nuostatų. Šis pasibaisėtinas susitarimas sudarytas slapta ir ratifikuotas vieną praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio rugpjūčio mėn. Jis nedavė jokių rezultatų, tik sukėlė problemų. Panaikinus vidaus sienas Europos piliečiams neužtikrinama judėjimo laisvė; greičiau ES (ir kilmės, ir kelionės tikslo šalyse) atsiranda nesaugumo jausmas ir išryškėja nevaldomos gyventojų skaičiaus ir migracijos tendencijos. Šiuo susitarimu taip pat suteikiama puikių galimybių nelegaliems imigrantams, kurie žino, kad nesvarbu, per kurią valstybę jie pateks į Europą, jie galės įsikurti ten, kur jiems patinka, o Prancūzija itin skaudžiai nukentėjo nuo šio reiškinio. Romų ir Lampedūzos problemos, apie kurias neretai kalbėta šiame Parlamente, – tik keletas šios problemos pavyzdžių. Nenoriu, kad Šengeno acquis nuostatos būtų taikomos mano šalyje, taip pat nenorėčiau, kad jos būtų taikomos kitose šalyse. Valstybės narės turėtų išsaugoti galimybę visapusiškai kontroliuoti savo sienas ir, jeigu reikia, bendradarbiauti siekiant sustiprinti išorės sieną.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Visapusiškai palaikiau pasiūlymą patvirtinti šį pranešimą, kuriame pritariama Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimui prie Šengeno erdvės. Abi valstybės įdėjo daug pastangų, kad sustiprintų sienų kontrolę, ir, kaip matyti iš teigiamų vertinimų ir ekspertų vizitų, kuriuos organizavo Tarybos Šengeno acquis įvertinimo darbo grupė, išvadų, joms pavyko tai padaryti. Abi šalys atitiko visus Europos Sąjungos nustatytus techninius kriterijus. Todėl visapusiškai palaikau visišką šių valstybių prisijungimą prie Šengeno erdvės. Valstybės narės negali įpusėjus laikotarpiui nustatyti naujų sąlygų (pvz., vertinti kovos su korupcija ir nusikalstamumu politiką) ar pakeisti taisyklių. Šią savaitę minimos 26-osios Šengeno susitarimo sudarymo metinės, o šis susitarimas yra vienas iš didžiausių ES laimėjimų ir jį reikia ginti taip pat kaip judėjimo laisvę, kuri yra pagrindinė Europos Sąjungos piliečių teisė.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Pritariu Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimui prie Šengeno erdvės. Buvo atliktas išsamus ir objektyvus abiejų šalių atitikties Šengeno acquis nuostatoms vertinimas. Abi valstybės atitiko visus kriterijus. Todėl nėra pagrindo nustatyti kitas sąlygas, pvz., atlikti kovos su korupcija ir nusikalstamumu politikos vertinimą. Šie klausimai, be abejonės, svarbūs, tačiau teikiant šį pasiūlymą vadovautasi tik politinėmis paskatomis. Nustatant naujus kriterijus valstybėms narėms būtų taikoma dviejų pakopų sistema. Ši vadinamosios dviejų greičių Europos, kai senosioms ir naujosioms valstybėms narėms taikomos skirtingos taisyklės, vizija paprasčiausiai nepriimtina.

  Nadja Hirsch (ALDE), raštu. – (DE) Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija Europos Parlamente mano, kad prijungiant Rumuniją ir Bulgariją prie Šengeno erdvės Europos Sąjungoje toliau gerės laisvas judėjimas. Dabar, kai visose Šengeno peržiūros srityse šios abi valstybės narės įvertintos teigiamai, daugiau neturėtų kilti kliūčių, dėl kurių reikėtų atidėti jų prisijungimą prie Šengeno erdvės. Neginčijama, kad kol teisingumo ir policijos sistemoje vis dar yra neišspręstų kovos su korupcija problemų, užtikrinant techninę sienų apsaugą jos savaime netaps neįveikiamos.

Taigi šis uždavinys taip pat susijęs su valstybėmis narėmis, kurios jau priklauso Šengeno erdvei. Todėl Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija mano, kad vertinant Šengeno mechanizmą tokiems kriterijams kaip kova su korupcija reikia skirti daugiau dėmesio, o bet kokius nusižengimus – atitinkamai bausti.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Rumunija ir Bulgarija priėmė Šengeno acquis 2007 m. stodamos į ES. Pagal Stojimo aktą patikrinimas taikant vertinimo procedūras, ar naujosiose valstybėse narėse yra įvykdytos būtinos sąlygos dėl visų Šengeno acquis dalių (duomenų apsauga, Šengeno informacinė sistema, oro erdvės sienos, sausumos sienos, jūros sienos, policijos bendradarbiavimas ir vizos) taikymo, yra išankstinė sąlyga, kad Taryba galėtų priimti sprendimą dėl vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolės panaikinimo. Nepritariau šiam dokumentui, kadangi atsižvelgdamas į įvertinimų ir pakartotinių ekspertų grupių vizitų rezultatus, atsakingas komitetas padarė išvadą, kad esama neišspręstų klausimų, apie kuriuos reikės reguliariai teikti ataskaitas ir kurių atžvilgiu reikės imtis tolesnių veiksmų ateityje. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad zona, kurią sudaro Bulgarija, Turkija ir Graikija, yra jautriausia ES išorės sienų vieta turint mintyje nelegalią migraciją. Todėl būtina, jog Bulgarija priimtų papildomas priemones, visų pirma parengtų specialų planą, kuriame būtų numatyti stojant į Šengeno erdvę įgyvendintini veiksmai, ir bendrą požiūrį (Graikijos, Turkijos ir Bulgarijos), kad būtų užtikrinta galimybė imtis veiksmų galimai padidėjus migracijos srautams. Manau, kad turi būti reikalaujama, jog susijusios valstybės narės per šešių mėnesių laikotarpį, prasidedantį nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, raštu praneštų Europos Parlamentui ir Tarybai apie papildomų priemonių įgyvendinimą ir trūkumus.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už C. Coelho parengtą pranešimą dėl Šengeno acquis nuostatų taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Iš tikrųjų Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis 2007 m., kai įstojo į Europos Sąjungą. Pagal Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalį patikrinimas, ar naujosiose valstybėse narėse įvykdytos būtinos Šengeno acquis taikymo sąlygos, yra išankstinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint, kad Taryba nuspręstų panaikinti vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolę. Iš atliktų vertinimų matyti, kad ir Rumunija, ir Bulgarija įrodė, jog yra pakankamai pasirengusios tinkamai taikyti visas Šengeno acquis nuostatas. Todėl pritariu pranešėjo pateiktam prašymui. Tačiau negalime pamiršti, kad nagrinėjama sritis yra viena iš pažeidžiamiausių ES išorės sienos vietų nelegalios migracijos požiūriu. Tai reiškia, kad reikia imtis papildomų priemonių, nes, kaip žinoma, norint panaikinti vidaus sienų kontrolę reikia užtikrinti aukšto lygio valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą, taip pat veiksmingą išorės sienos kontrolę, nes Šengeno erdvės saugumas priklauso nuo kiekvienos valstybės narės vykdomos savo išorės sienų kontrolės griežtumo ir veiksmingumo.

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE), raštu. – (PL) Šiandien Europos Parlamente balsavome dėl C. Coelho parengto pranešimo dėl Šengeno acquis nuostatų taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Verta pažymėti, kad šių valstybių pasirengimo prisijungti prie Šengeno erdvės pabaiga sutampa su diskusijoms dėl ES migracijos politikos ir su didėjančiu kai kurių Šengeno erdvei priklausančių valstybių pasipriešinimu šios erdvės plėtros planams. Reikėtų pabrėžti, kad Rumunija ir Bulgarija įvykdė beveik visus joms taikytus reikalavimus, visų pirma užtikrino sausumos, oro ir jūrų sienų kontrolę, išsprendė vizų išdavimo klausimą ir užtikrino policijos bendradarbiavimą bei duomenų apsaugą. Taip pat turime nepamiršti, kad šios ES pasienio valstybės susiduria su nelegalių imigrantų antplūdžio problema. Sofijos ir Bukarešto valdžios institucijos kartu kreipiasi dėl narystės, o dabartinė pasirengimo narystei padėtis abiejose valstybėse įvertinta gerai, todėl balsavau už tai, kad būtų patvirtintas šis pranešimas.

  Monica Luisa Macovei (PPE), raštu. – (RO) Žinoma, balsavau už Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimą prie Šengeno erdvės. Kaip ir visi Rumunijos ir Europos piliečiai norėčiau, kad mano šalyje ir toliau būtų vykdomos teisingumo sistemos reformos, kad būtų sumažintas korupcijos ir sukčiavimo lygis, kad bylos būtų sprendžiamos greičiau ir teisingai ir kad kaltieji būtų griežtai nubausti. Įstojome į Europos Sąjungą, nes norėjome taikyti jos vidaus taisykles. Manau, mums įprasta tvirtai laikytis šių taisyklių ir pažadų, kuriuos davėme stodami į Europos Sąjungą. Dėkoju Europos Sąjungai ir valstybėms narėms, padedančioms mums vykdyti nuolatines teisingumo sistemos reformas ir įgyvendinti kovos su korupcija priemones, nes to nori ir Rumunijos piliečiai.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuris parengtas remiantis ekspertų ataskaitomis ir kuriame teigiama, kad šiuo metu ir Rumunija, ir Bulgarija įrodė, jog jos pakankamai pasirengusios tinkamai taikyti visas Šengeno acquis nuostatas.

  Kyriakos Mavronikolas (S&D), raštu. – (EL) Remiantis Bulgarijos ir Rumunijos vertinimo ir ekspertų stebėsenos grupių parengtomis ataskaitomis, šios valstybės atitinka visapusės integracijos į Šengeno erdvę reikalavimus. Tačiau reikėtų pranešti Europos Parlamentui apie papildomas priemones, kurių bus imamasi Bulgarijos, Graikijos ir Turkijos pasienio teritorijoje siekiant išspręsti galimo migracijos srautų padidėjimo klausimą.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Bulgarija ir Rumunija atliko visą darbą, kurio iš jų reikalavo „Europos tvirtovė“, kad jų piliečiai galėtų laisvai judėti Šengeno erdvėje. Šiame pranešime jų prašoma dar daugiau. Jame raginama kartu su Graikija patvirtinti bendrą požiūrį į kovą su migracija iš arabų šalių. Šis reikalavimas nepriimtinas. Per balsavimą susilaikiau, nes nenorėjau balsuoti prieš judėjimo laisvę Europos Sąjungoje.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Bulgarijoje ir Rumunijoje reikėjo atlikti tinkamo visų Šengeno acquis dalių – sausumos, jūrų ir oro sienų kontrolės, policijos bendradarbiavimo, vizų, prisijungimo prie Šengeno informacinės sistemos (SIS) ir duomenų apsaugos – taikymo vertinimą. Tai – išankstinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint, kad ES Ministrų Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, nuspręstų panaikinti vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolę. Gavus teigiamus įvertinimų ir vėliau vykusių ekspertų grupių vizitų rezultatus galima daryti išvadą, kad kai kurie dar neišspręsti klausimai ir reikalavimas nuolat teikti ataskaitas bei ateityje siųsti kitas ekspertų grupes nėra kliūtys, trukdančios Bulgarijai ir Rumunijai tapti visateisėmis Šengeno erdvės narėmis. Tačiau negalime pamiršti Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos regiono, kuris nelegalios migracijos požiūriu yra viena iš pažeidžiamiausių ES išorės sienos vietų. Reikia sustiprinti priemones, kurių jau buvo imtasi, ir būti pasirengusiems kovoti su galimai smarkiai padidėsiančiu spaudimu dėl migracijos. Bulgarija turėtų patvirtinti papildomas priemones, visų pirma parengti specialų planą, kuriame būtų numatytos stojant į Šengeno erdvę įgyvendintinos priemonės.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Teisė į laisvą judėjimą – viena iš pačių pagrindinių ir matomiausių Europos Sąjungos piliečiams suteiktų teisių. Dabar Šengeno erdvėje galima judėti laisvai, be vidaus sienų kontrolės. Tai bent pokytis, palyginti su laikotarpiu, kai Europoje veikė daugybė pasienio kontrolės postų, kuriuose patikrinimai, kartais itin smulkmeniški, buvo įprastas dalykas, o ką jau kalbėti apie tai, kad Rytų valstybių piliečiai, nerizikuodami gyvybėmis, negalėjo kirsti geležinės uždangos!

Šiuo metu šią erdvę sudaro 25 jai priklausančios valstybės. Rumunija ir Bulgarija turėtų netrukus prisijungti prie šios grupės, bent to tikiuosi. Šios dvi valstybės patvirtino Šengeno acquis 2007 m. stodamos į Europos Sąjungą. Atsižvelgdamas į įvertinimų ir ekspertų grupių vizitų rezultatus, visiškai palaikau visapusį šių dviejų valstybių narių prisijungimą prie Šengeno erdvės, nors dar reikia išspręsti tam tikras problemas ir jų atžvilgiu imtis tolesnių veiksmų. Vis dėlto norėčiau pridurti, kad būtų labai gaila, jeigu būtų nustatytos naujos sąlygos, apie kurias nežinota teikiant prašymą ir atliekant vertinimą.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Atrodo, Rumunija ir Bulgarija įrodė, kad yra pakankamai pasirengusios įgyvendinti Šengeno acquis nuostatas. Carloso Coelho parengtame pranešime dėl Šengeno erdvės plėtros pažymima, kad yra nemažai neišspręstų klausimų. Atsižvelgdamas į vertinimo misijų ataskaitose pateiktas prielaidas ir pakartotinių vertinimo vizitų rezultatus padariau išvadą, kad esama atskirų sričių, kurias reikia nuolat stebėti. Šis dar nepatvirtintas pranešimas yra vertinimo misijos, susijusios su Bulgarijos išorės siena, pakartotinio vizito užbaigimas. Todėl aišku, kad Bulgarijos, Rumunijos ir Graikijos trikampis yra vienas iš pažeidžiamiausių regionų nelegalios migracijos požiūriu, todėl Bulgarija turi parengti papildomas priemones, skirtas dėl migracijos kylančiam spaudimui atremti. Manau, reikėtų patvirtinti šį pranešimą. Balsavau už jį.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už C. Coelho parengtą pranešimą dėl Šengeno acquis nuostatų taikymo Rumunijoje ir Bulgarijoje ir palankiai vertinu tikrovišką požiūrį bei gerą valią, kurią parodė visi mano kolegos Parlamento nariai, taip pat balsavę už šį pranešimą.

Rumunija ir Bulgarija įgyvendino technines sąlygas, kurios keliamos norint prisijungti prie Šengeno erdvės, ir tai turi būti vienintelis veiksnys, į kurį reikėtų atsižvelgti priimant šį sprendimą. Rumunija ir Bulgarija įrodė savo gebėjimą patvirtinti būtinus vidaus teisės aktus ir užtikrinti savo sienų saugumą. Be to, pasiekta nemažų laimėjimų kovos su korupcija srityje, o šis klausimas buvo neretai perdėtai ir neteisingai siejamas su prisijungimu prie Šengeno erdvės.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Šiandien Europos Parlamentas patvirtino rezoliuciją dėl visų Šengeno acquis nuostatų taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Šios valstybės, 2007 m. įstojusios į Europos Sąjungą, patvirtino tik kai kurias Šengeno erdvės nuostatas ir iki šiol jas taikė tik ribotai. Šios padėties rezultatas – prie šių valstybių sienų vis dar vykdoma pasienio kontrolė.

Šios valstybės, įstojusios į ES, nebuvo pasirengusios patvirtinti visą Šengeno dokumentų rinkinį, todėl jos turėjo pertvarkyti ir išplėsti savo pasienio kontrolės politiką. Be to, dėl Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos pasienio atkarpos, kuri nelegalios emigracijos požiūriu yra viena iš pažeidžiamiausių ES išorės sienos vietų, kyla labai didelė problema. Įstojusios į ES, Bulgarija ir Rumunija ėmėsi nemažai priemonių, kuriomis siekė tinkamai pasirengti prisijungimui prie Šengeno erdvės ir apsaugoti savo sienas. Per visą šį laikotarpį Šengeno acquis įvertinimo darbo grupė nuolat vykdė patikrinimus ir kontrolę, iš kurių dabar matyti, kad abi valstybės gana gerai pasirengusios tinkamai taikyti Šengeno acquis nuostatas.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Vidaus sienų kontrolės panaikinimas ypač svarbus visai Europos Sąjungai ir kiekvienai valstybei narei atskirai. Tam, kad Šengeno erdvė galėtų efektyviai funkcionuoti ir būtų pasiekti numatyti tikslai, būtina užtikrinti, kad panaikinta sienų kontrolė nesukeltų neigiamų padarinių, ypač susijusių su nelegalia migracija. Kiekviena valstybė, siekdama prisijungti prie Šengeno erdvės, turi įvykdyti visas be išimties Šengeno acquis sąlygas, susijusias su duomenų apsauga, informacine sistema, oro erdvės, sausumos ir jūros sienomis, policijos bendradarbiavimu ir vizomis. Be to, labai svarbu užtikrinti, kad kiekviena valstybė narė vykdytų griežtą ir veiksmingą išorės sienų kontrolę. Manau, kad Rumunija ir Bulgarija netolimoje ateityje galės tapti tikrosiomis narėmis, galinčiomis tinkamai taikyti visas Šengeno acquis nuostatas. Šiuo metu ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas Bulgarijai, kadangi ši valstybė kartu su Turkija ir Graikija yra prie ES išorės sienų. Tai jautriausia ir labiausiai pažeidžiama Sąjungos vieta. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu, jog Bulgarija ir Rumunija, tapdamos pilnateisėmis Šengeno erdvės narėmis, būtų tinkamai pasiruošusios suvaldyti padidėjusius migracijos srautus, galėtų tinkamai ir efektyviai įgyvendinti kovos su nelegalia migracija priemones ir užtikrintų efektyviai funkcionuojantį išorės sienų kontrolės mechanizmo veikimą.

  Justas Vincas Paleckis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už Rumunijos ir Bulgarijos priėmimą į Šengeno zoną. Po išsamaus tyrimo ES atsakingoji komisija pripažino, kad šios valstybės išpildė visus Šengeno zonos narystės kriterijus: jos pakankamai gerai užtikrina žemės, jūros ir oro valstybinių sienų apsaugą, yra efektyviai įvaldžiusios Šengeno duomenų apsikeitimo informacinę sistemą ir patikimai užtikrina duomenų apsaugą. Mano frakcija naujų narystės kriterijų įvedimą šiuo momentu laiko neteisingu, kadangi tai reikštų dvigubų standartų taikymą šioms valstybėms. Sunkumai, su kuriais vis dar susiduria Rumunija ir Bulgarija − organizuotas nusikalstamumas ir korupcija − yra, be abejo, rimti priekaištai šių valstybių vyriausybėms, kurios turėtų efektyviau kovoti su šiais fenomenais. Tačiau laikausi nuomonės, kad Šengeno vartų užvėrimas Rumunijai ir Bulgarijai neturėtų tapti bausme sąžiningiems piliečiams, kurie labiausiai ir nukentėtų, jei dabar netektų galimybės laisvai keliauti po Europą.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Atsižvelgdamas į laisvą Europos piliečių judėjimą Europos Sąjungoje manau, kad Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimas prie Šengeno acquis yra puikus žingsnis į priekį, todėl balsavau už tai, kad būtų įgyvendinamos atitinkamos nuostatos. Taip pat manau, kad nors abi valstybės labai stengėsi užtikrinti laisvą savo piliečių judėjimą Europoje, atsižvelgiant į probleminį Rytų Europos sienų Balkanų regione pobūdį, Rumunija ir Bulgarija bet kuriuo atveju turėtų ir toliau stengtis, kad jų vykdoma kontrolė bei taikomos taisyklės atitiktų Europos standartus.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Šiandien balsavau už Europos Parlamento nuomonę dėl Šengeno acquis nuostatų visapusiško taikymo Bulgarijos Respublikoje ir Rumunijoje. Šis požiūris suderintas, nes šioje nuomonėje pripažįstama šių dviejų valstybių pažanga, padaryta atsižvelgiant į kriterijus, kuriuos privalu įgyvendinti norint integruotis į Šengeno erdvę (sausumos, jūrų ir oro sienų kontrolė, vizos, policijos bendradarbiavimas, pasirengimas prisijungti prie Šengeno informacinės sistemos ir ja naudotis, taip pat duomenų apsauga), ir kartu reikalaujama nuolat teikti pažangos ataskaitas tam tikrais klausimais, kurie, kaip manoma, dar neišspręsti. Taigi Parlamentas leido pradėti šių dviejų valstybių integravimą į Šengeno erdvę ir palaikė lygias jų piliečių, kurie anksčiau negalėjo naudotis teise laisvai judėti, teises. Tikimės, kad Europos Parlamento žinia bus naudojamasi kaip gairėmis ir kad Taryba šiuo klausimu bus vieninga bei galės priimti galutinį sprendimą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Norėčiau pasveikinti savo kolegą C. Coelho atlikus puikų darbą rengiant pranešimą dėl Tarybos sprendimo projekto dėl Šengeno acquis nuostatų visapusiško taikymo Bulgarijos Respublikoje ir Rumunijoje. Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis 2007 m., kai įstojo į Europos Sąjungą. Šiame pranešime teigiama, kad išsamiai įvertinta, kaip laikomasi būtinų nagrinėjamo acquis taikymo sąlygų, t. y. kaip užtikrinama duomenų apsauga, kaip naudojamasi Šengeno informacine sistema (SIS), kaip saugomos oro, sausumos ir jūrų sienos, kaip įgyvendinamas politinis bendradarbiavimas ir kaip taikomos vizų išdavimo procedūros, ir in situ patvirtinta pažanga, padaryta įgyvendinant priemones, kurių paskirtis – panaikinti vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėms kontrolę. Pasak šį procesą stebėjusių pranešėjo ir šešėlinių pranešėjų, neišspręsti klausimai, apie kuriuos ateityje reikės nuolat teikti ataskaitas ir kuriuos ateityje reikės nuolat stebėti, – ne kliūtis šioms dviem valstybėms narėms visapusiškai prisijungti prie Šengeno erdvės. Todėl palaikau sprendimą atverti sienas šioms valstybėms narėms. Balsuoju už šį pranešimą ir džiaugiuosi Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimu prie Šengeno erdvės.

  Vincent Peillon (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už C. Coelho parengtą pranešimą, kuriame siūloma priimti Bulgariją ir Rumuniją į Šengeno erdvę. Tai – vienas iš didžiausių Europos integracijos proceso laimėjimų. Nauja valstybė priimama į Šengeno erdvę tik jeigu ji griežtai laikosi Šengeno susitarimo kriterijų. Bulgarijos ir Rumunijos atveju Europos Parlameno Piliečių laisvių komitetas, kaip ir Europos Komisija, atlikęs vertinimus padarė išvadą, kad šios dvi valstybės visapusiškai atitinka nustatytas sąlygas. Todėl daugiau nėra jokių priežasčių, dėl kurių šios valstybės negalėtų prisijungti prie šios laisvo judėjimo erdvės. Mano nuomone, būtų nepriimtina, jeigu tam tikros valstybės, vadovaudamosi klaidingomis dingstimis ir skatinamos vidinių politinių išskaičiavimų, ir toliau priešintųsi šiam procesui. Bendrijos acquis nereikėtų laikyti à la carte sistema, pagal kurią valstybės narės, atsižvelgdamos į susiklosčiusias aplinkybes, gali pritaikyti nuostatas arba sustabdyti jų galiojimą. Todėl oficialiai raginu Tarybą pripažinti Bulgarijos ir Rumunijos padarytą pažangą ir priimti jas į Šengeno erdvę.

  Rovana Plumb (S&D), raštu – (RO) Atsižvelgiant į įvertinimų ir būtinų pakartotinių ekspertų grupių vizitų rezultatus, akivaizdu, kad dabar Rumunija pasirengusi visapusiškai įgyvendinti Šengeno acquis: visi klausimai, kuriems reikėjo skirti dėmesio ar kuriuos reikėjo persvarstyti (rizikos vertinimo patobulinimas, pastatų saugumo priemonių atnaujinimas, prašymų dėl vizų teikimo ir tvarkymo proceso patobulinimas ir kt.), jau išspręsti ir kai kuriais aspektais ji galėtų būti laikoma geriausios praktikos pavyzdžiu.

Remiantis įvertinimo ataskaitomis, Rumunija įrodė, kad yra pakankamai pasirengusi tinkamai taikyti ir su SIS nesusijusias, ir su ja susijusias Šengeno acquis nuostatas. Ji įvykdė išankstines sąlygas, kad Taryba galėtų priimti Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą sprendimą, pagal kurį būtų galima prie oro erdvės, sausumos ir jūrų sienų panaikinti vidaus sienų kontrolę. Tai reiškia, kad norint panaikinti vidaus sienų kontrolę būtina užtikrinti aukšto lygio valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą veiksmingos išorės sienų kontrolės klausimu, nes Šengeno erdvės saugumas priklauso nuo kiekvienos valstybės narės vykdomos savo išorės sienų kontrolės griežtumo ir veiksmingumo.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes visapusiškai taikyti Šengeno susitarimo nuostatas Bulgarijoje ir Rumunijoje iš tikrųjų reiškia panaikinti ir sienų su šiomis valstybėmis sienų kontrolę. Tada, kai kai kurių valstybių vyriausybės drįsta siūlyti atkurti vidaus sienų kontrolę, dar svarbiau parodyti, kad palaikome projekto, kuris šiandien yra vienas iš didžiausių Europos Sąjungos laimėjimų, plėtrą. Visapusis šio acquis taikymas šiose valstybėse narėse taip pat yra lygybės ir nediskriminavimo Europoje klausimas, nes, netaikant šio acquis šioms dviem valstybėms, būtų pasiųstas itin neigiamas ženklas jų gyventojams, kurie labai nori prisijungti prie laisvo judėjimo erdvės. Todėl svarbu tvirtai palaikyti šį etapą.

  Fiorello Provera (EFD), raštu. – (IT) Balkanų regionas – viena iš pažeidžiamiausių ES išorės sienos vietų nelegalios migracijos požiūriu. Šis reiškinys labai svarbus ir daro įtaką daugumos mūsų piliečių kasdieniam gyvenimui, nes didėja jų patiriamas nesaugumo jausmas. Prieš pradedant svarstyti galimą Bulgarijos ir Rumunijos priėmimą į Šengeno erdvę reikia parengti konkrečius ir išsamius planus, skirtus spaudimui dėl migracijos suvaldyti. Be to, privalu derinti išorės sienų kontrolės tobulinimą ir kovą su vietos valdžios institucijų korupcija. Dėl nurodytų priežasčių ir norėdamas geriau apsaugoti mūsų piliečius nuo nelegalios migracijos balsavau prieš šią priemonę.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Norint pradėti taikyti Šengeno acquis nuostatas reikia atlikti įvairias vertinimo procedūras: šalys kandidatės, norėdamos prisijungti prie laisvo judėjimo erdvės, kuri šiuo metu apima 25 valstybes ir 400 mln. europiečių, turi įvykdyti įvairias sąlygas. Šiame pranešime įvertinama Bulgarijos ir Rumunijos padėtis ir pabrėžiama, kad Bulgarija įvairiose veiklos srityse vadovaujasi geriausios patirties pavyzdžiais, o Rumunija stengėsi pašalinti nustatytus trūkumus. Apibendrindamas pasakysiu, kad, nors norėčiau pabrėžti būtinybę išspręsti keletą klausimų, šių dviejų valstybių narių veiklos įvertinimas apskritai teigiamas.

  Britta Reimers (ALDE), raštu. – (DE) Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija Europos Parlamente mano, kad prijungiant Rumuniją ir Bulgariją prie Šengeno erdvės Europos Sąjungoje toliau gerės laisvas judėjimas. Dabar, kai visose Šengeno peržiūros srityse šios abi valstybės narės įvertintos teigiamai, daugiau neturėtų kilti kliūčių, dėl kurių reikėtų atidėti jų prisijungimą prie Šengeno erdvės. Neginčijama, kad kol teisingumo ir policijos sistemoje vis dar yra neišspręstų kovos su korupcija problemų, užtikrinant techninę sienų apsaugą jos savaime netaps neįveikiamos.

Taigi šis uždavinys taip pat susijęs su valstybėmis narėmis, kurios jau priklauso Šengeno erdvei. Todėl Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija mano, kad vertinant Šengeno mechanizmą tokiems kriterijams kaip kova su korupcija reikia skirti daugiau dėmesio, o bet kokius nusižengimus – atitinkamai bausti.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Palaikome Bulgarijos ir Rumunijos stojimą į Šengeno erdvę, jeigu bus įvykdytos visos išankstinės stojimo sąlygos (o, ekspertų nuomone, jos įvykdytos).

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Pagal Rumunijos ir Bulgarijos Stojimo į Šengeno erdvę akto 4 straipsnio 2 dalį atitikties Šengeno reikalavimams patikrinimas yra išankstinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint panaikinti vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolę. Kadangi ir Rumunija, ir Bulgarija įrodė, kad yra pakankamai pasirengusios tinkamai taikyti visas Šengeno acquis nuostatas, abi valstybės narės turėtų tapti visateisėmis šios erdvės narėmis. Vis dėlto norėčiau pabrėžti griežtos išorės sienų kontrolės svarbą siekiant užtikrinti vidaus saugumą. Kadangi nelegalios migracijos požiūriu Bulgarija yra pažeidžiama sritis, ji turėtų imtis papildomų priemonių, kurių paskirtis – padėti reaguoti į galimai padidėsiantį spaudimą dėl migracijos prie šios valstybės sienų.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos sritis – viena iš pažeidžiamiausių Europos Sąjungos išorės sienos dalių nelegalios migracijos požiūriu. Nepritariu pranešėjo C. Coelho nuomonei, nes dėl naudojamos įrangos, vykdomos pasienio kontrolės, personalo mokymų ir įpareigojimo keistis informacija trūkumų negalima leisti Bulgarijos Respublikai ir Rumunijai trumpuoju laikotarpiu visapusiškai prisijungti prie Šengeno erdvės.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis 2007 m., kai įstojo į ES. Rumunijos ir Bulgarijos integracija į Šengeno erdvę vertintina palankiai, jeigu jos atitiks pagal atitinkamą tvarką nustatytus techninius reikalavimus. Kaip visiškai teisingai pažymi pranešėjas, Bulgarija pirmiausia turėtų patvirtinti specialų kovos su nelegalia migracija planą ir po to pradėti taikyti Šengeno susitarimo nuostatas. Būtina bendradarbiauti sausumos sienų valdymo klausimu. 2010 m. sulaikyta 47 000 imigrantų, kurie kirto Graikijos ir Turkijos sieną ir Evro upe, kuria eina Graikijos ir Turkijos siena, keliavo į Graikijos pusę. Tai – 90 proc. visų minėtų metų Europos imigrantų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes palankiai vertinu pranešėjo pasiūlymą Bulgarijai prisijungus prie Šengeno erdvės parengti specialų planą, kuriame būtų numatyti šia kryptimi įgyvendinti veiksmai ir patvirtintas Graikijai, Turkijai ir Bulgarijai bendras požiūris, kad ši valstybė galėtų išspręsti nemažo migracijos srautų padidėjimo problemą.

  Søren Bo Søndergaard (GUE/NGL), raštu. – (DA) Balsavau prieš pasiūlymą suteikti Bulgarijai ir Rumunijai galimybę dabar tapti visateisėmis bendradarbiavimo Šengeno erdvėje narėmis. Iš to, kad Bulgarija leidžia savo karo policijos pajėgoms susipažinti su Šengeno registro duomenų informacija, matyti, kad kyla problemų dėl tų bendradarbiavimo Šengeno erdvėje sričių, į kurias šios valstybės jau įsitraukė. Taip pat yra problemų, susijusių su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu. Europolas pažymi, kad pradedant visapusiškai bendradarbiauti su Bulgarija ir Rumunija Šengeno erdvės klausimais nusikalstamos grupuotės iš Balkanų regiono ir buvusios Sovietų Sąjungos valstybių galės lengviau patekti į ES. Kol neišspręstos šios problemos, visapusiškai prijungiant Bulgariją ir Rumuniją prie Šengeno erdvės bus skatinama tarpvalstybinė korupcija ir nusikalstamumas, be to, tam tikroms jėgoms bus suteikta ilgai laukta galimybė reikalauti padidinti stebėseną ir pažeisti teisinės valstybės principus.

  Bogusław Sonik (PPE), raštu. – (PL) Tada, kai vis daugiau žmonių kalba apie pasitikėjimo Europos Sąjungoje krizę, tai, kad didžioji Europos Parlamento narių dauguma palaiko Piliečių teisių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomonę, reikėtų vertinti kaip patvirtinimą, jog Europos integracijos sumanymas vis dar svarbus. ES išorės sienos, kurios dalis yra Rumunijoje ir Bulgarijoje, nereikėtų laikyti kliūtimi, trukdančia joms prisijungti prie Šengeno erdvės. Prisijungimo prie šios erdvės kriterijai nustatyti siekiant užtikrinti aukščiausią saugumo lygį. Ekspertai patvirtino, kad įdiegti tinkami techniniai standartai. Šios valstybės tinkamai įvykdė joms keliamus reikalavimus, todėl galima panaikinti jų ir likusių ES valstybių narių sienų kontrolę. Reikėtų pabrėžti, kad, kaip buvo mano šalies atveju, tai nereiškia, jog Rumunijai ir Bulgarijai, kai jos prisijungs prie Šengeno erdvės, daugiau nereikės imtis jokių veiksmų, kad užtikrintų visapusišką šios bendradarbiavimo priemonės įgyvendinimą. Norėdamos užtikrinti, kad nusistovėtų gera darbo praktika, abi valstybės ateityje turės dar daug nuveikti.

Iš Lenkijos pavyzdžio aiškiai matyti, kad naujosios valstybės narės gali veiksmingai įgyvendinti Šengeno erdvės reikalavimus. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomone, turime galimybę įgyvendinti kitą politinio projekto, žinomo kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, etapą, tačiau tik jei Europos institucijos vykdys tinkamą stebėseną. Šiame procese Europos Parlamento vaidmuo turėtų būtų pagrindinis, be to, privalu jam nuolat pranešti apie padėtį Bulgarijoje ir Rumunijoje.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šį pranešimą, kuriame siūloma Rumunijai ir Bulgarijai taikyti Šengeno acquis nuostatas, susijusias su Šengeno informacine sistema. Taip pat džiaugiuosi, kad į šį pranešimą įtrauktos duomenų apsaugos priemonės.

  Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Šiandien Parlamentas patvirtino C. Coelho parengtą pranešimą dėl Šengeno acquis nuostatų visapusiško taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Šis pranešimas – vertinimų, atliktų prižiūrint Tarybos Šengeno acquis įvertinimo darbo grupei, tęsinys.

Atlikus vertinimus nenustatyta jokių kliūčių, dėl kurių Rumunija ir Bulgarija negalėtų prisijungti prie Šengeno erdvės. Sienų atvėrimas – vienas iš didžiausių Europos Sąjungos laimėjimų. Todėl džiaugiuosi, kad Parlamentas balsavo už tai, kad šios dvi naujos valstybės prisijungtų prie Šengeno erdvės. Dabar Taryba turi atsižvelgti į tikrovę ir, vieningai pritardama šiam pasiūlymui, parodyti solidarumą.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Šengeno erdvė sukurta 1985 m. ir šiuo metu ji apima teritoriją, turinčią 42 673 km išorės jūrų sieną ir 7 721 km išorės sausumos sieną, kurioje gyvena 400 mln. europiečių. Šiuo metu Šengeno susitarimo nuostatos taikomos 25 valstybėse narėse, kuriose, panaikinus sistemingą vidaus sienų kontrolę ir nustačius vieną bendrą sieną, galima naudotis bendra laisvo asmenų judėjimo erdve. Siekiant visapusiškai įgyvendinti šio susitarimo nuostatas, nustatytos bendros taisyklės dėl, inter alia, visos išorės sienos kontrolės, bendros vizų politikos, taip pat dėl policijos ir teisminio bendradarbiavimo ir įdiegta Šengeno informacinė sistema (SIS). Šis pranešimas susijęs su pasiūlymu Bulgarijai ir Rumunijai pradėti taikyti Šengeno acquis nuostatas, ir, atlikus vertinimų vizitus bei parengus galutinę ataskaitą, jame daroma išvada, kad abi valstybės pasirengusios visapusiškai prisijungti prie Šengeno erdvės. Vis dėlto liko neišspręstų klausimų, visų pirma būtina parengti kovos su galimu spaudimu dėl nelegalios migracijos planą. Todėl pritariu pranešėjo nuomonei, kad šios valstybės narės per šešių mėnesių laikotarpį, prasidedantį nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, turi pranešti Parlamentui ir Tarybai apie šių papildomų priemonių įgyvendinimą ir pažangą, padarytą šalinant nustatytus trūkumus.

  Alexandra Thein (ALDE), raštu. – (DE) Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija Europos Parlamente mano, kad prijungiant Rumuniją ir Bulgariją prie Šengeno erdvės toliau gerės laisvas judėjimas Europos Sąjungoje. Dabar, kai visose Šengeno peržiūros srityse abi valstybės narės įvertintos teigiamai, daugiau neturėtų kilti kliūčių, dėl kurių reikėtų atidėti jų prisijungimą prie Šengeno erdvės. Neginčijama, kad kol teisingumo ir policijos sistemoje vis dar yra neišspręstų kovos su korupcija problemų, užtikrinant techninę sienų apsaugą jos savaime netaps neįveikiamos. Tačiau šis uždavinys taip pat susijęs su valstybėmis narėmis, kurios jau priklauso Šengeno erdvei. Todėl Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija mano, kad vertinant Šengeno mechanizmą tokiems kriterijams kaip kova su korupcija reikia skirti daugiau dėmesio, o bet kokius nusižengimus – atitinkamai bausti.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Rumunija ir Bulgarija, 2007 m. įstojusios į ES, patvirtino Šengeno acquis. Pagal Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalį „patikrinimas taikant vertinimo procedūras, ar naujosiose valstybėse narėse yra įvykdytos būtinos sąlygos dėl visų Šengeno acquis dalių (duomenų apsauga, Šengeno informacinė sistema, oro erdvės sienos, sausumos sienos, jūros sienos, policijos bendradarbiavimas ir vizos) taikymo, yra išankstinė sąlyga, kad Taryba galėtų priimti sprendimą dėl vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolės panaikinimo“. Iš ekspertų parengtų vertinimo ataskaitų matyti kad, ir Rumunija, ir Bulgarija įrodė, kad yra pasirengusios tinkamai taikyti Šengeno acquis nuostatas. Todėl raginame Komisiją patvirtinti Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimą prie Šengeno erdvės. Europos Sąjunga turi taikyti vienodus kriterijus visoms valstybėms narėms, įskaitant atvejus, kai stojama į Šengeno erdvę. Teisingumo sistemos bendradarbiavimo ir tikrinimo mechanizmas nėra vienas iš prisijungimui prie Šengeno erdvės taikytinų kriterijų ir juo negalima naudotis Rumunijai ir Bulgarijai jungiantis prie šios erdvės. Kadangi Rumunija ir Bulgarija atitinka technines prisijungimo prie Šengeno erdvės sąlygas, Rumunijos, Bulgarijos ir Europos piliečių vardu raginame Tarybą pritarti Bulgarijos ir Rumunijos stojimui į šią erdvę.

  Rafał Trzaskowski (PPE), raštu. – (PL) Bulgarija ir Rumunija turėtų prisijungti prie Šengeno erdvės, nes šios abi valstybės pasirengusios tai padaryti, o tam tikrų valstybių narių prieštaravimai nepagrįsti.

  Niki Tzavela (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už pranešimą dėl Rumunijos ir Bulgarijos integracijos į Šengeno erdvę, nes šios abi valstybės atitiko svarstomus techninius kriterijus. Vis dėlto Bulgarija, bendradarbiaudama su Graikija ir Turkija, turėtų imtis papildomų priemonių nelegalios migracijos problemai išspręsti.

  Geoffrey Van Orden (ECR), raštu. – Kaip Bulgarijos bičiulis (nors ir kritiškas bičiulis) norėčiau padaryti viską, ką galiu, kad padėčiau šiai valstybei padaryti pažangą, tačiau nenorėčiau pakenkti savo šalies gerovei. Todėl per balsavimą susilaikiau. Siejant tai su Bulgarijos įstojimu į ES 2007 m. sausio 1 d., teismų reformos ir kovos su korupcija bei organizuotu nusikalstamumu srityse vis dar yra trūkumų. Bulgarijos valdžios institucijos įsipareigojo iš esmės pagerinti padėtį. ES, siekdama padėti Bulgarijai ir patikrinti jos padarytą pažangą pagal šešis orientacinius tikslus, įdiegė bendradarbiavimo ir tikrinimo mechanizmą. Teigiami pokyčiai vyko itin lėtai. Savo naujausioje ataskaitoje šiais klausimais, kuri pristatyta 2011 m. vasario mėn., Komisija pažymėjo, kad Bulgarija turi ir toliau tobulinti teismų, policijos ir kitų tyrimo įstaigų struktūros sudarymo, valdymo ir bendradarbiavimo procesą. Nepaisant to, 27 Tarybą sudarančių vyriausybių atstovai galbūt nelauktai padarė išvadą, kad Bulgarija atitinka Šengeno erdvės – sistemos, dėl kurios šiuo metu kyla abejonių, – sąlygas. Jungtinė Karalystė, be abejonės, ir toliau nėra Šengeno erdvės narė.

  Iuliu Winkler (PPE), raštu. – (RO) Džiaugiuosi, kad per balsavimą Europos Parlamente dauguma (daugiau kaip 80 proc.) Parlamento narių balsavo už tai, kad būtų patvirtintas pranešimas dėl Rumunijos ir Bulgarijos atitikties Šengeno acquis reikalavimams. Šiuo balsavimu siunčiamas stiprus politinis signalas. Europos Parlamento nuomone, Rumunija ir Bulgarija pasirengusios prisijungti prie Šengeno erdvės.

UDMR (Vengrų demokratinės sąjungos Rumunijoje) požiūriu, Rumunijai ir Bulgarijai turi būti suteiktos aiškios galimybės 2011 m. prisijungti prie šios laisvo judėjimo erdvės. Nemanau, kad pradėjus žaisti žaidimą reikėtų pakeisti jo taisykles, o priimant sprendimą dėl prisijungimo prie Šengeno erdvės privalu atsižvelgti į laimėjimus, kurių pasiekta patvirtinus Šengeno susitarimą, o ne grįsti jį politiniais vertinimais. Iš padėties, kuri susiklostė dėl Rumunijos ir Bulgarijos stojimo į Šengeno erdvę, matyti, kad solidarumo jausmas Europos Sąjungoje itin silpnas.

Dėl to, kad kai kurios valstybės narės pasirengusios atsisakyti vienos iš pagrindinių Europos integracijos laisvių, t. y. laisvo judėjimo, skamba pavojaus varpai. Kartu tai – klaidingas atsakas į ekonomikos krizės sukeltą įtampą ir į jos socialinius padarinius. UDMR mano, kad mums reikia tvirtos Europos, o pasiekti šį tikslą galima užtikrinant didesnį solidarumą ir griežtai atsisakant vidaus protekcionizmo ir populizmo.

  Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Nors šiek tiek abejoju dėl pernelyg plačios šio dokumento teksto aprėpties (jį galima priskirti strategijos „Europa 2020“ taikymo sričiai), manau, kad šios rezoliucijos tikslai vertintini itin palankiai. Todėl balsavau už C. Coelho parengtą pranešimą dėl būtinų Šengeno acquis nuostatų taikymo padėties patikrinimo, kuris yra būtina sąlyga norint panaikinti vidaus sienų su Bulgarija ir Rumuniją kontrolę.

Pranešimas: Alexander Graf Lambsdorff (A7-0189/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Nepaisant nesutarimų, kurių kilo Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos darbo grupėje dėl pakeitimo, kuriame keliamas branduolinės veiklos klausimas, taip pat Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos pateikto pakeitimo, kuriame siūloma nesvarstyti papildomų nuolatinių Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos narių klausimo, šis pranešimas bus patvirtintas. Reikia iš esmės pakeisti tarptautinę santvarką, kad ES, pasitelkdama pasauliniu mastu suderintus veiksmus, galėtų geriau įveikti jai kylančius uždavinius. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Sutarties 21 straipsnį ES oficialiai įsipareigojusi palaikyti veiksmingą daugiašalę partnerystę ir visų pirma JT vaidmenį.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją ne tik atsižvelgdama į artėjančios JT Generalinės Asamblėjos 66-osios sesijos svarbą, bet ir todėl, kad labai svarbu, jog ES pagaliau paspartintų Generalinės Asamblėjos ir visų kitų JT organų bendradarbiavimą ir koordinavimą. Europos Sąjungos sutarties 34 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad valstybės narės koordinuoja savo veiklą tarptautinėse organizacijose ir kad tos valstybės narės, kurios taip pat yra JT Saugumo Tarybos narės, veikia išvien ir, vykdydamos savo funkcijas, gina Europos Sąjungos pozicijas ir interesus. Iki šiol bendradarbiavimas JT Generalinėje Asamblėjoje nebuvo pavyzdinis. Jis taip pat ne pavyzdinis ir JT Saugumo Taryboje. Visi gerai žinome, kad valstybės narės, kurios yra JT Saugumo Tarybos narės (Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Vokietija), nesugebėjo veikti išvien ir nepriėmė bendros pozicijos dėl karinės intervencijos Libijoje, ypač balsuojant dėl JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 1973. Todėl norėčiau paraginti ES valstybes nares pasistengti patvirtinti bendrą poziciją tais klausimais, kurie itin svarbūs siekiant užtikrinti tarptautinę taiką ir saugumą, ypač tose srityse, kuriose jau pasiektas platus tarptautinis sutarimas.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje Europos Sąjunga susiduria su daugybe uždavinių, o norint juos išspręsti reikia imtis suderintų pasaulinio masto veiksmų. Dėl visų šių esminių permainų Europos Sąjunga privalo įsipareigoti kartu su kitais partneriais aktyviai skatinti ieškoti veiksmingų ir Europos piliečiams, ir visai žmonijai aktualių problemų sprendimo būdų. Europos Sąjunga – didžiausia pasaulyje paramos vystymuisi teikėja ir pagrindinė Jungtinių Tautų partnerė palaikant jų pastangas vykdyti savo veiklą. ES turi imtis aktyvaus vaidmens kuriant tokią Jungtinių Tautų Organizaciją, kuri galėtų veiksmingai prisidėti prie pasaulinio masto sprendimų, taikos ir saugumo, taip pat demokratijos ir teisinės valstybės principais grindžiamos tarptautinės santvarkos. Pagal Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnį ES oficialiai įsipareigojusi plėtoti veiksmingą daugiašalę partnerystę, kurios esmė būtų stipri JT organizacija, labai padedanti spręsti pasaulines problemas.

  Alfredo Antoniozzi (PPE), raštu. – (IT) Šuo metu esame esminių tarptautinės santvarkos pokyčių liudininkai; pokyčių, kurių Europos Sąjunga ilgiau negali tik stebėti. Manau, Europos Sąjunga turėtų vertinti tai kaip išeities tašką ir, palaikydama santykius su esamomis ir kylančiomis galingomis pasaulio valstybėmis, imtis iš tikrųjų aktyvaus vaidmens bei kartą ir visiems laikams atsikratyti tarptautinės politikos srities politinės nykštukės reputacijos. Taip pat pritariu, kaip pabrėžta A. G. Lambsdorffo pateiktame pasiūlyme, kad valstybės narės turi per diskusijas griežčiau reikalauti pertvarkyti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, kad Europos Sąjungai joje būtų skirta nuolatinė vieta. Didinant Europos Sąjungos vaidmens Jungtinėse Tautose svarbą mums pavyks užtikrinti, kad sprendžiant regioninius ir pasaulinio masto klausimus ES imtųsi vadovaujamojo vaidmens. Kitaip ir toliau turėsime kęsti nuolatinį valstybių narių interesų koordinavimo tarptautinėje arenoje trūkumą.

  Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Visapusiškai palaikiau pagrindinius šio pranešimo aspektus. Šiame pranešime raginama stiprinti ES vaidmenį JT sistemoje atsižvelgiant į institucinius pokyčius, kurių atsirado patvirtinus Lisabonos sutartį. Šiandienos balsavimas vyksta ES pasiekus atitinkamų laimėjimų Jungtinėse Tautose: patvirtintos tam tikros sąlygos, kuriomis ES delegacijai JT Generalinėje Asamblėjoje suteikiama teisė įsikišti, taip pat atsakymo teisė ir galimybė teikti žodinius pasiūlymus ir pakeitimus.

Šie patobulinimai atspindi tikrovę: ES ir jos valstybės narės teikia didžiausią finansavimą JT sistemai – ES skiriamos lėšos sudaro iki 38 proc. reguliariojo Jungtinių Tautų biudžeto, be to, ES vykdo daugiau kaip du penktadalius JT taikos palaikymo operacijų ir skiria beveik pusę JT fondams ir programoms finansuoti skirtų lėšų. Be to, ES, nepaisant visų jos trūkumų, yra didžiausia pasaulinio masto veikėja, kurios įtaką privalu tinkamai pripažinti visais lygmenimis.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Palaikiau Alexanderio Grafo Lambsdorffo parengtą pranešimą, nes manau, kad turime skatinti didesnį valstybių narių pozicijų nuoseklumą ir stiprinti savo gebėjimus derėtis su kitomis regioninėmis grupėmis. Vadinasi, reikia didinti Jungtinių Tautų veiklos veiksmingumą ir skaidrumą bei gerinti jų finansinių išteklių valdymą. Esu įsitikinusi, kad vidutinės trukmės laikotarpiu būtina pertvarkyti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos darbo metodus ir jos sudėtį.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Šiuo metu tarptautinė santvarka iš esmės keičiasi, todėl Europos Sąjunga turi aktyviau bendradarbiauti su dabartinėmis ir kylančiomis galingomis pasaulio valstybėmis, taip pat su dvišaliais ir daugiašaliais partneriais, kad paskatintų ES piliečiams ir pasauliui aktualių problemų veiksmingų sprendimų priėmimą. Pagal Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnį ES oficialiai įsipareigojusi veiksmingai daugiašalei partnerystei, kurios esmę sudaro stiprios Jungtinės Tautos, nes tai būtina siekiant spręsti pasaulines problemas, tokias kaip klimato kaita ir aplinkos nykimas, žmogaus teisių visuotinumas ir nedalomumas, skurdo mažinimas ir vystymasis visiems, demografinių pokyčių ir migracijos padariniai ir tarptautinis organizuotas nusikalstamumas. Pritariu, kad ES turėtų imtis aktyvaus vaidmens kuriant tokias Jungtines Tautas, kurios galėtų veiksmingai prisidėti prie pasaulinio masto sprendimų, taikos, saugumo, demokratijos ir teisinės valstybės principais grindžiamos tarptautinės santvarkos.

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už A. G. Lambsdorffo parengtą pranešimą, nes manau, kad šiuo metu ES pasauliniu mastu kuria sau naują tapatybę. Norėčiau jums priminti ilgą šių dviejų tarptautinių organizacijų bendradarbiavimą, taip pat tai, kad ES dalyvauja įgyvendinant nemažai JT pradėtų projektų. Šiuo atveju turiu paminėti Europos lyderių įsipareigojimą pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Dabar skurdo visame pasaulyje panaikinimas – vienas iš Europos Sąjungos užsienio politikos prioritetų. Palankiai vertinu iniciatyvą tvirčiau bendradarbiauti užtikrinant krizės zonų stabilumą ir rengiant naujus atominių elektrinių saugos standartus. Iš įvykių Japonijoje eigos paaiškėjo, kad ši partnerystė reikalinga. Atsižvelgdama į socialinius neramumus Viduržemio jūros regione manau, kad koordinuoti ES ir JT veiksmai padėtų užtikrinti taikų perėjimą prie demokratijos. Šiuo požiūriu palankiai vertinu sumanymą stiprinti ryšius su regioninėmis organizacijomis.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Pritariu šiam pasiūlymui dėl Europos Parlamento rekomendacijos Tarybai dėl kitos Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijos. Šiame pasiūlyme pabrėžiama, kad Europos Sąjungą ir Jungtines Tautas sieja bendras įsipareigojimas tarptautinėje bendruomenėje skatinti demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms ir taiką. Šiame pasiūlyme teigiama, kad norint iš tikrųjų pasiekti pirmiau minėtus tikslus tolesnė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos plėtra, siekiant įtraukti į jos veiklą ES, yra svarbiausias veiksnys. Šiame pasiūlyme atmetamas Vokietijos prašymas nuolat užimti galimai naują ES skirtą vietą Jungtinėse Tautose, tačiau į jį įtrauktas Italijos pateiktas pasiūlymas suteikti galimybę visoms valstybėms narėms paeiliui užimti šią vietą, nes taip būtų laikomasi vienodo visų valstybių narių orumo principo.

Vokietijos prašymas buvo vertinamas kaip mėginimas primesti ES ir už jos ribų esančioms valstybėms politinę Vokietijos ir anglų, prancūzų ir vokiečių bloko valdžią. Tačiau tai, kad rengiant šį pasiūlymą patvirtinta Italijos pozicija, yra patvirtinimas, jog įgyvendinant galimą Saugumo Tarybos plėtrą Italijai taip pat bus suteikta galimybė už ES ribų išsakyti savo nuomonę svarbiais tarptautiniais klausimais. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Svarbu, kad šiuo metu Europa dar kartą patvirtintų įsipareigojimą tokioms tarptautinėms organizacijoms kaip JT ir pasiryžimą su jomis bendradarbiauti. Svarbiausias dalykas – dėmesys, kurį Europos Parlamentas skiria JT.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo gyvename, tampa aišku, kad susiklosčius įvairiausioms padėtims ir susidūrus su įvairiausiais atvejais reikia susieti valstybes nares ir Europos Sąjungą. Šis koordinavimas taip pat labai svarbus Jungtinėse Tautose (JT). Net galėčiau pasakyti, kad labai svarbu visapusiškiausioje ir ryžtingiausioje tarptautinėje organizacijoje užtikrinti Europos interesų ir vertybių gynimą ir apsaugą.

Nepaisant būsimų pokyčių, susijusių su atstovavimu Europos Sąjungai JT ir Saugumo Taryboje (diskusijos šiuo klausimu dar nebaigtos), visų pirma vis labiau reikia suvienyti Europos valstybių pastangas, kad kartu su Europos Sąjungos atstovais užsienio šalyse būtų galima skatinti didinti bendrus pajėgumus imtis veiksmų ir daryti įtaką. Nuolatinės valstybių narių ir ES ambasadorių konsultacijos bus svarbus žingsnis šia linkme. Kartu Europos Sąjunga turėtų padėti užtikrinti didesnį JT veiklos veiksmingumą ir skaidrumą bei patobulinti jų finansinių išteklių valdymą. Jungtinių Tautų parlamentinės asamblėjos įsteigimas atsižvelgiant į Jungtinių Tautų sistemą – įdomus pasiūlymas, kurį verta išnagrinėti ir apsvarstyti.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis A. G. Lambsdorffo pranešimas susijęs su Europos Parlamento rekomendacija Tarybai dėl Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos 66-osios sesijos. Dėl dabartinės tarptautinės santvarkos pokyčių pasaulio lygmeniu, kuriuos lėmė konfliktai įvairiose pasaulio šalyse ir daugybės žmonių, kurie dešimtmečius ar net šimtmečius buvo užguiti, apsisprendimas, artėjanti JT Generalinės Asamblėjos sesija tampa kaip niekada svarbi. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 ir 41 straipsnius Europos Parlamentas negalėjo nepasinaudoti šia sesija, kad pateiktų savo poziciją tam tikrais klausimais, ypač dėl ES vaidmens JT sistemoje; dėl ES ir pasaulinės valdysenos; dėl taikos, saugumo ir teisingumo; dėl vystymosi; dėl žmogaus teisių ir dėl klimato kaitos. Todėl pritariu pirmiau minėtiems pranešėjo pasiūlymams, taip pat nuomonei, kad būtina skatinti diskutuoti apie parlamentų ir nacionalinių asamblėjų vaidmenį JT sistemoje ir apie JT parlamentinės asamblėjos įsteigimą.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiame pranešime raginama užtikrinti Europos Sąjungai vietą Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje ir nuolatinę vietą Saugumo Taryboje. Pastaruoju metu buvo girdėti keletas šiam sumanymui pritariančių balsų, kurių pagrįstumas sutvirtintas Lisabonos sutartimi nustatytais pakeitimais, konkrečiai – ES suteiktu juridinio asmens statusu. Visada ginčijome šių pakeitimų teisėtumą. Šiuo reikalavimu, kuris kenkia šios organizacijos (o ji yra ne viršvalstybinių organizacijų, o valstybių organizacija) dvasiai, nesiekiama užtikrinti didesnio JT darbo demokratiškumo ar sukurti naujos teisingesnės ir taikesnės pasaulio santvarkos.

To įrodymas – ES aljansas su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis siekiant pradėti karus ir imtis agresijos veiksmų tokiose šalyse kaip Libija. ES rizikuoja tokiais pagrindiniais JT chartijos principais kaip nesikišimas į valstybių vidaus reikalus, pagarba jų suverenumui ir nepriklausomumui ir jų teisės į vystymąsi pripažinimas. Suverenumą lemia žmonės, ir Europos žmonės jo neatidavė vis labiau antisocialinei ir nedemokratiškai Europos Sąjungai.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiame pranešime dar kartą nepriimtinai reikalaujama atsižvelgiant į nedemokratišką Lisabonos sutartį ir ja suteiktą juridinio asmens statusą užtikrinti Europos Sąjungai vietą Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje ir nuolatinę vietą Saugumo Taryboje. Dauguma Europos Parlamento narių, teikdami šį prašymą, nesiekė užtikrinti didesnio bet kurio JT organo darbo demokratiškumo ar sukurti naujos teisingesnės ir taikesnės pasaulio santvarkos.

Kaip ES, kuri, sudariusi sąjungą su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, skatina pradėti karą ir Libijoje pažeidžia tarptautinės teisės bei JT chartijos nuostatas, gali padėti suteikti JT daugiau demokratiškumo ar užtikrinti žmonijos taiką ir pažangą? Kaip ES gali padėti užtikrinti JT chartijos ir tarptautinės teisės aktų nuostatose įtvirtintas teises nesikišti į valstybių vidaus reikalus ir gerbti jų suverenumą, nepriklausomumą ir teisę į vystymąsi, kai kartu su Tarptautiniu valiutos fondu (TVT) imasi įgyvendinti beprecedentę agresijos, nukreiptos prieš Portugalijos darbuotojus ir žmones, ir jų išteklių užvaldymo programą? Negali.

Suverenumą lemia žmonės, ir Europos žmonės jo neatidavė vis labiau antisocialinei ir nedemokratiškai Europos Sąjungai.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Europos Sąjunga turėtų imtis aktyvaus vaidmens kuriant tokias JT, kurios galėtų veiksmingai prisidėti prie pasaulinio masto sprendimų, taikos, saugumo, demokratijos ir teisinės valstybės principais grindžiamos tarptautinės santvarkos. Reikia palaikyti daugiašalę partnerystę kaip svarbiausią ES strateginį interesą ir didinti ES kaip pasaulinio masto subjekto veiksmų nuoseklumą ir matomumą JT. Dėl vykstančių tarptautinės santvarkos pokyčių Europos Sąjunga turi skirti daugiau dėmesio dabartinėms ir kylančioms galingoms pasaulio valstybėms, taip pat dvišalėms ir daugiašalėms partnerystėms, kad paskatintų ieškoti veiksmingų ES piliečiams ir visam pasauliui aktualių problemų sprendimo būdų.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Svarstomame dokumente nustatyti Europos Sąjungos prioritetai, kuriuos būtų galima perduoti Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai. Svarbiausias ir jau kurį laiką svarstomas klausimas yra diskusijos dėl Saugumo Tarybos reformos. Pasiūlymas užtikrinti Europos Sąjungai vietą, kurią paeiliui užimtų valstybės narės, atrodo, yra puikus sumanymas. Todėl pritariau šiam pranešimui.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau dokumentui, nes yra siekiama sudaryti palankias sąlygas veiksmingai daugiašalei partnerystei, kaip svarbiausiam Sąjungos strateginiam prioritetui, ir didinti ES, kaip pasaulinio lygio subjekto, veiksmų nuoseklumą ir matomumą JT, be kita ko, geriau koordinuojant ES vidaus konsultacijas JT klausimais ir skatinant padidinti įtaką. Taip pat bendradarbiauti su ES strateginiais partneriais JT sistemoje; be to, suteikti strateginėms partnerystėms daugiašališkumo aspektą, t. y. įtraukti visuotinės svarbos klausimus į ES dvišalių ir daugiašalių aukščiausiojo lygio susitikimų darbotvarkes, padėti didinti JT veiksmingumą ir skaidrumą ir gerinti JT finansinių išteklių valdymą.

Be to, paliečiami labai svarbūs aspektai, kaip kad stiprinti Tarptautinio baudžiamojo teismo vaidmenį ir tarptautinio baudžiamojo teisingumo sistemą, skatinti prisiimti atsakomybę ir nutraukti nebaudžiamumą, stiprinti krizių prevencijos padalinius ir didinti jų veiksmingumą įgyvendinant Jungtinių Tautų vystymo programą, kad ši organizacija taptų pasauline lydere krizių prevencijos ir atkūrimo srityje, ES ir JT turi glaudžiai bendradarbiauti pilietinių ir karinių krizių valdymo srityje, ypač vykdant humanitarinės pagalbos operacijas, iš pagrindų pertvarkyti Tarptautinę atominės energijos agentūrą (TATENA), panaikinant jos dvigubas funkcijas stebėti ir skatinti branduolinės energijos naudojimą, ir apriboti TATENA pareigas kontroliuoti branduolinės energijos pramonę ir tikrinti, kaip laikomasi Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo, taip pat ir kiti svarbūs aspektai, kuriems aš iš esmės pritariu ir kuriuos palaikau.

  Agnès Le Brun (PPE), raštu. – (FR) Rengiantis JT Generalinės Asamblėjos eilinei 66-ajai sesijai, Europos Parlamentas, kaip įprasta, pateikė savo rekomendacijas Tarybai, atstovaujančiai valstybėms narėms, kurios yra vienintelės visateisės šios organizacijos narės. Vis dėlto šiais metais Europos Sąjunga galės pasinaudoti savo nauju superstebėtojo statusu, kuriuo jai suteikiamos ypatingos teisės kalbėti per sesijas. Balsavau už šią rezoliuciją, nes ji atitinka naujus Europos Sąjungos siekius, kuriuos ji užsibrėžė pasiekti tarptautiniu lygmeniu. Lisabonos sutartimi ES suteikiama naujų išimtinių teisių, patvirtinamas jos tarptautinių pajėgumų vystymasis ir nustatoma naujų priemonių. Patvirtinus šį teisės aktą, Europos Sąjunga, pasitelkdama visą savo pagrindinių vertybių jėgą, privalo naudotis šiais naujais siekiais, kad užtikrintų veiksmingą daugiašalę partnerystę. Šioje rezoliucijoje taip pat raginama stiprinti pasaulinę valdyseną, kai dėl pasaulinių uždavinių reikia imtis pasaulinio masto sprendimų. Galiausiai šioje rezoliucijoje daugiausia dėmesio skiriama pagrindiniams klausimams, kuriais darant pažangą Europos Sąjungos vaidmuo turi būti svarbus, nes jai tai – įprastas dalykas, t. y. vystymuisi, žmogaus teisėms ir klimato kaitai.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Dėl dabartinių tarptautinės santvarkos pokyčių Europos Sąjunga turi aktyviau stengtis bendradarbiauti su pasauliu ir įtakingomis valstybėmis, kad galėtų imtis aktyvaus vaidmens kuriant tokias Jungtines Tautas, kurios galėtų veiksmingai prisidėti ieškant pasaulinio masto sprendimų tokiose srityse kaip taika, saugumas, demokratija ir teisinės valstybės principais grindžiama tarptautinė santvarka. Tai – esminis atspirties taškas sprendžiant klimato kaitos ir aplinkos nykimo, žmogaus teisių visuotinumo ir nedalomumo, skurdo mažinimo ir vystymosi visiems, demografinių pokyčių padarinių, migracijos ir tarptautinio organizuoto nusikalstamumo klausimus.

Patvirtinus Lisabonos sutartį įsteigti nauji nuolatiniai atstovavimo užsienyje organai. Todėl galime imtis tarptautinio vaidmens, kuris atitiktų mūsų išskirtinę ekonomikos padėtį, ir atlikti pasaulinio masto veikėjo, galinčio dalytis atsakomybe už saugumą visame pasaulyje, vaidmenį. Mūsų atsakomybė – aiškiai įvardyti savo interesus ir strateginius tikslus, kad galėtume imtis veiksmingų veiksmų. Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje paramos vystymuisi teikėja ir svarbiausia JT partnerė padėties per krizę ir krizei pasibaigus atvejais. Todėl privalome skatinti veiksmingą daugiašalę partnerystę kaip svarbiausią Europos Sąjungos strateginį prioritetą ir didinti ES kaip pasaulinio masto veikėjos veiksmų nuoseklumą ir matomumą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) ES negali pamiršti savo kaip visais atžvilgiais pagrindinio veikėjo pasaulio arenoje vaidmens. Todėl ji turi didinti savo vaidmens reikšmę visose daugiašalėse organizacijose, visų pirma Jungtinėse Tautose (JT), kur jos vaidmuo įsteigus Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) turi būti vis aktyvesnis. Atsižvelgdami į tai, kad pasaulinės partnerystės padeda pasiekti bendrai nustatytus pasaulinio masto tikslus; kad ES yra didžiausia pasaulyje paramos vystymuisi teikėja ir svarbiausia JT partnerė, dedanti pastangas visose trijose jos veiklos srityse, įskaitant padėtį per krizę ir jai pasibaigus; ir kad valstybių narių lėšos sudaro 38 proc. reguliariojo JT biudžeto, manome, kad tvirta ir stabili ES ir JT partnerystė būtina siekiant plėtoti JT veiklą ir labai svarbi ES atliekant pasaulinio masto veikėjos vaidmenį.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Laikydamasis ankstesnės tvarkos, Užsienio reikalų komitetas rengia Parlamento rekomendacijas Tarybai dėl Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijos. Kaip suprantu, EP prioritetai yra stiprinti ES vaidmenį JT sistemoje atsižvelgiant į institucinius pokyčius, kurių atsirado patvirtinus Lisabonos sutartį; parengti tinkamų valstybių narių ambasadorių konsultacijų gaires, kad būtų galima išvengti ES nuomonių išsiskyrimo, kaip įvyko Libijos atveju; nustatyti organizacijai „JT moterys“ tinkamą biudžetą; toliau stiprinti TBT vaidmenį; remti JT tarpininkavimo padalinį ir palaikyti pagrindinį EIVT vaidmenį šiomis aplinkybėmis; stiprinti JT Taikos stiprinimo komisijos ir ES taikos stiprinimo partnerystės ryšį; ir galiausiai užtikrinti tvirtesnį ES vadovavimą pasaulinės klimato valdysenos srityje. Visi pirmiau minėti klausimai pateikti laiku, todėl balsavau už šį pranešimą.

  Justas Vincas Paleckis (S&D), raštu. – Balsavau už šį pasiūlymą, nes jame išsamiai apžvelgtos dabartinės pasaulinės ES ir JT problemos ir skirta dėmesio ES kylantiems uždaviniams bei galimybėms. Šiame pasiūlyme Europos Sąjungai taip pat pateikta svarių ir plataus užmojo įvairių sričių pasiūlymų, kuriuos būtų galima įgyvendinti tarptautiniu lygmeniu, pvz., bendradarbiauti su strateginiais ES partneriais JT sistemoje, užtikrinti, kad EIVT vaidmuo būtų svarbus, stiprinti taiką, saugumą ir teisingumą ir kovoti su klimato kaita. Manau, dabar šie klausimai pasaulinėje arenoje itin svarbūs, ir ES turi įsitraukti bei nagrinėjant visus šiuos aspektus atlikti svarbų vaidmenį. Todėl pritariu šiam pasiūlymui ir rekomenduoju Tarybai atidžiai apsvarstyti šį pranešimą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes pritariu Tarybai pateiktoms rekomendacijoms dėl Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos 66-osios sesijos. Pritariu pasiūlymui stiprinti JT vaidmenį. Iš tikrųjų, kaip minėjo pranešėjas, atsižvelgiant į labai svarbų ES ir jos valstybių narių finansinį indėlį, Europos Sąjungos įtaka JT organuose nepakankama. Taryba turi stengtis, kad jos balsas būtų geriau girdimas, ir kartu užtikrinti didesnį koordinavimą siekiant Europos Sąjungos tikslų Jungtinėse Tautose, taip pat skatinti didesnę valstybių narių pozicijų darną. Pritariu pranešėjo pasiūlymui paraginti Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos Vadovų Tarybos pirmininką užtikrinti, kad siekis suteikti ES didesnes stebėtojos teises taptų strateginiu prioritetu, ir parodyti didesnį ES matomumą Jungtinėse Tautose aktyviau konsultuojantis su trečiųjų šalių, kurios yra JT narės, vyriausybėmis.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Rekomenduojame Tarybai sudaryti palankias sąlygas plėtoti veiksmingą daugiašalę partnerystę, kaip svarbiausią Europos Sąjungos strateginį prioritetą, ir didinti ES kaip pasaulinio masto veikėjos veiksmų nuoseklumą ir matomumą JT, inter alia, geriau koordinuojant ES vidaus konsultacijas JT klausimais ir skatinant didesnę jos įtrauktį sprendžiant įvairius klausimus. Reikėtų įgalioti Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę parengti valstybių narių ambasadorių ir ES ambasadorių, ypač dirbančių daugiašaliu lygmeniu, pvz., Ženevoje ir Niujorke, reguliarių konsultacijų gaires, kad ES galėtų sėkmingai vykdyti savo JT darbotvarkę ir pateisinti JT narių lūkesčius, susijusius su jos gebėjimu imtis veiksmų. Reikėtų skatinti didesnį tiek pozicijų JT sistemoje, tiek ES valstybių narių, šalių kandidačių bei šalių, kurios yra galimos kandidatės, pozicijų nuoseklumą, kad būtų kuo geriau išnaudojamos Lisabonos sutartimi suteiktos galimybės didinti ES įtaką, koordinuojant ir strategiškai panaudojant jos įvairias ir skirtingas (ES ir valstybių narių) pirmines pozicijas. Reikėtų didinti Europos Sąjungos gebėjimą tinkamu metu derėtis su kitomis regioninėmis grupėmis ir suteikti ES atstovams tinkamus įgaliojimus veiksmingai derėtis valstybių narių vardu.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Dėl Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 66-osios sesijos, palaikau požiūrį, kad skatinant siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų Parlamentas turėtų paraginti Tarybą imtis vadovaujamojo vaidmens. Iš tikrųjų turime pradėti diskutuoti apie tai, kaip išlaikyti tarptautinės bendruomenės įsipareigojimą, kuris neturėtų nutrūkti ir po 2015 m., siekti tvaraus vystymosi ir panaikinti skurdą. Pažanga valstybės kūrimo, geros ir demokratiškos valdysenos ir konfliktų prevencijos srityse, taip pat būtinų kovos su korupcija, vengimu mokėti mokesčius ir kapitalo nutekėjimu priemonių patvirtinimas yra besąlygiškos pirmenybės dalykai.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už A. G. Lambsdorffo parengtą pranešimą, nes manau, kad norint išspręsti problemas, su kuriomis ES susiduria sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, reikia imtis pasaulio lygmeniu koordinuojamų veiksmų. Pagal Lisabonos sutarties nuostatas ES suteikta daugiau ir didesnių atstovavimo užsienyje galimybių, o siekiant suvaldyti krizę, užtikrinti ir išlaikyti taiką ir reaguoti į tokius tarptautinius uždavinius kaip pastarieji įvykiai Japonijoje pageidautina ir būtina bendradarbiauti su JT ir kitoms tarptautinėmis organizacijomis.

  Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Kaip Vystymosi komiteto nuomonės dėl šio pranešimo referentė džiaugiuosi, kad šiandien per Europos Parlamento plenarinį posėdį jis buvo patvirtintas. Labai svarbu dar kartą patvirtinti būtinybę suderinti įvairių Jungtinių Tautų organų pastangas, kad būtų galima geriau skatinti su vystymusi susijusių veiksmų efektyvumą ir veiksmingumą. Teikiant Jungtinių Tautų paramą vystymuisi pirmiausia reikia siekti įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus, ypač daug dėmesio skiriant mažiausiai išsivysčiusioms šalims.

Pranešimas: Jean Pierre Audy (A7-0160/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, visų pirma todėl, kad jame Komisija kritiškai vertinama dėl to, jog iki 2011 m. vasario 9 d. delsė paskelbti savo komunikatą, nors ji privalėjo tai padaryti 2010 m., taip pat todėl, kad kaip ir pranešėjas apgailestauju, jog, atsižvelgiant į naujausius įvykius, jame yra trūkumų. Taip pat apgailestauju, kad, kiek tai sietina su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėms, trūksta gerų rezultatų. Vis dėlto pripažįstu, kad bendros technologijų iniciatyvos padeda didinti Europos pramonės konkurencingumą, nors reikia greitai panaikinti esamas teisines ir administracines kliūtis.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią svarbią rezoliuciją dėl Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo programos laikotarpio vidurio peržiūros. Priimdamas šią rezoliuciją Europos Parlamentas siunčia aiškų signalą Europos Komisijai dėl mokslinių tyrimų programos įgyvendinimo ateityje. Vienas iš svarbiausių pasiūlymų, kuriam aš irgi pritariu, yra projektų, įgyvendinamų pagal šią programą, administracinių reikalavimų paprastinimas. Iš tikrųjų vienas nustatytų sunkumų yra sudėtingos ir veiklą apsunkinančios administracinės procedūros, dėl kurių mokslininkams lengviau gauti ne Europos Sąjungos, o nacionalinį finansavimą ir mokslinių tyrimų srityje Europa tampa nepopuliari. Taip pat labai svarbu, kad mokslinių tyrimų ir plėtros politika būtų įgyvendinama teritoriniu pagrindu, siekiant mokslinius tyrimus darniai paskirstyti visiems universitetams. Kokybę, kuri dažnai pasiekiama miestuose, būtų galima užtikrinti stiprinant nematerialius ryšius, pavyzdžiui, rengiant nuolatines vaizdo konferencijas ir sumaniai sujungiant teritorinius mokslinių tyrimų centrus su kompetencijos centrais.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Europos Sąjungos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintoji bendroji programa yra didžiausia pasaulyje paramos moksliniams tyrimams priemonė ir pagrindinė Europos Sąjungos mokslinių tyrimų politikos priemonė. Moksliniai tyrimai yra procesas, kai ekonominė galia tampa žiniomis, o inovacijos yra priešingas procesas, kai žinios tampa ekonomine galia. Europos Sąjunga ir jos valstybės narės turi nustatyti priemones, kurios padėtų bendrai reaguoti į didelius socialinius, ekonominius, aplinkos apsaugos, demografinius ir etninius uždavinius, su kuriais susiduria Europos valstybės, pvz., į senėjančios visuomenės, piliečių sveikatos, aprūpinimo maistu, tvarios plėtros ir pagrindines aplinkos apsaugos problemas.

Būtina palaikyti geresnius akademinės visuomenės, mokslinių tyrimų ir pramonės atstovų ryšius, kad naudojantis mokslinių tyrimų rezultatais būtų galima veiksmingiau gaminti produktus ir teikti paslaugas, kurie padeda skatinti ekonomikos augimą ir duoda naudos visai visuomenei. Valstybės narės taip pat turėtų labiau stengtis geriau bendrauti tarpusavyje naudojimosi naujomis technologijomis, pvz., pažangios informacijos apie mokslinius tyrimus paslaugomis, klausimais pranešant apie mokslinių tyrimų uždavinius ir platinant mokslinių tyrimų rezultatus. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Alfredo Antoniozzi (PPE), raštu. – (IT) Nepaisant keleto kliūčių, pvz., ekonomikos krizės, nuolatinio nesugebėjimo panaikinti atotrūkio nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir didėjančios besiformuojančios ekonomikos šalių konkurencijos, paaiškėjo, kad Septintoji bendroji programa gali duoti Europos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai papildomos naudos. Septintoji bendroji programa – Europos Sąjungos galimybė užtikrinti, kad jos mokslinių tyrimų politika atitiktų jos ekonominius ir socialinius siekius, visų pirma stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE). Išnagrinėjęs J. P. Audy parengtą pranešimą pritariu laikotarpio vidurio peržiūroje pažymėtiems tikslams, visų pirma susijusiems su administravimo procedūrų supaprastinimu, mažųjų ir vidutinių įmonių dalyvavimu programoje „Bendradarbiavimas“ ir rizikos pasidalijimo finansinės priemonės pertvarkomis bei stiprinimu. Turint omenyje derybas dėl būsimos finansinės perspektyvos, kuri bus įgyvendinama 2014 m., šios priemonės padės sudaryti palankias sąlygas mokslinių tyrimų srityje taikyti europinius standartus.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Mano kolegos J. P. Audy parengtame pranešime dėl Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos programos atsikleidžiamas žemas MVĮ ir pramonės apskritai dalyvavimo šios srities veikloje lygis, mažas moterų mokslininkių skaičius ir nepakankamas atstovavimas tam tikroms valstybėms narėms. Manau, būtina plėtoti veiksmingą ES ir nacionalinės bei regionų valdžios institucijų koordinavimą mokslinių tyrimų srityje. Todėl balsavau už šį puikų pranešimą.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Septintoji bendroji programa, kurios visas biudžetas siekia 54,6 mlrd. EUR, yra didžiausia pasaulyje paramos moksliniams tyrimams priemonė ir iš tikrųjų svarbiausia ES mokslinių tyrimų politikos programa. Tačiau ją reikia persvarstyti ir pritaikyti prie besikeičiančio pasaulio, visų pirma atsižvelgiant į finansų krizę ir įvairias finansines aplinkybes. Šiuo metu Airijos institucijos iš ES mokslinių tyrimų fondų per savaitę gauna apie 1 mln. EUR, o Airijos mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) suteikiama kitų galimybių. MVĮ euro zonoje sukuria 70 proc. darbo vietų, o MVĮ sektorius yra Europos ekonomikos pagrindas.

Todėl siekiant paskatinti MVĮ domėtis galimybėmis ateityje dalyvauti įvairiose programose ir užtikrinti Europos Sąjungos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų veiksmingumą reikia didinti skaidrumą ir mažinti administracinę naštą. Siekiant įveikti nenuoseklumą, kuris šiuo metu kenkia šiai programai, reikia sutrumpinti dotacijų skyrimo laiką ir patobulinti bendradarbiavimą ir koordinavimą Europos mastu.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) 2000 m. kovo 23 ir 24 d. Europos Vadovų Taryba Lisabonoje vykusiame susitikime nustatė plataus užmojo strateginį Europos Sąjungos (ES) tikslą: 2010 m. tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis grindžiama ekonomika pasaulyje. Šioje strategijoje pripažįstamas esminis mokslinių tyrimų vaidmuo. Septintoji bendroji programa, kurios 2007–2013 m. biudžetas – 54 mlrd. EUR yra viena svarbiausių paramos moksliniams tyrimams programų pasaulyje ir yra pagrindinė ES mokslinių tyrimų politikos priemonė. Jos tikslas – sudaryti sąlygas Europos Sąjungai reaguoti į pagrindinius visuomenei kylančius iššūkius, kurie susiję su visomis valstybėmis narėmis ir kurių valstybės narės vienos negali įveikti (senėjanti visuomenė ir sveikata, energijos ir vandens tiekimas arba aprūpinimas maistu, tvarus vystymasis, kova su klimato kaita ir pan.), taip pat plėsti žinias, suteikiant galimybes įmonėms diegti daugiau inovacijų ir didinti savo konkurencingumą. Šiame pranešime Europos Parlamentas atlieka vidurio laikotarpio vertinimą, siekiant užtikrinti, kad Septintoji bendroji programa atitiktų ES politikos poreikius. Pritariu, kad norint užtikrinti kuo didesnį šios programos efektyvumą, būtina kuo greičiau atlikti sudėtingų ir veiklą apsunkinančių administracinių procedūrų paprastinimą, kad būtų įgyvendintas Europos mokslinės erdvės sukūrimas.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Kai mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų srityse Europa atsilieka nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir praranda pranašumą, kurį buvo įgijusi besiformuojančios ekonomikos šalių atžvilgiu, ES septintoji bendroji programa yra labai svarbi, nes padeda didinti Europos pridėtinę vertę šiose srityse. Todėl šiame pranešime atskleidžiama nežinomos programos svarba ir kartu raginama imtis pokyčių – pakeisti pernelyg sudėtingas administracines ir finansines nuostatas ir padidinti veiksmingumą, nes dėl nedidelio šios programos veiksmingumo mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ) vis dar negali ja naudotis, o šiuo metu jų vaidmuo gaminant produktus ir teikiant paslaugas naudojantis mokslinių tyrimų rezultatais yra svarbus; taip pat užtikrinti geresnį įvairių suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimą ir koordinavimą, kai moksliniai tyrimai vis dar finansuojami ir iš nacionalinių, ir Europos šaltinių. Šios kelios iniciatyvos galėtų mums padėti pagaliau pasiekti tikslą 2020 m. 3 proc. BVP skirti moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai finansuoti, o jis dar toli gražu nepasiektas, visų pirma Prancūzijoje, kuri moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai skiria tik 2 proc. savo BVP.

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) 2000 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba nustatė Europos Sąjungai plataus užmojo tikslą 2010 m. tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje. Šioje strategijoje pripažįstamas pagrindinis mokslinių tyrimų vaidmuo. Manau, nagrinėjant Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos peržiūrą suteikiama galimybė sutvirtinti vertingą žinių, švietimo ir mokslinių tyrimų ryšį. Ilgainiui Septintoji bendroji programa tapo viena iš didžiausių pasaulyje paramos moksliniams tyrimams programų ir yra pagrindinė ES mokslinių tyrimų politikos priemonė. Įgyvendinant šią programą Europos Sąjungai taip pat suteikiama galimybė užtikrinti, kad jos mokslinių tyrimų politika atitiktų jos ekonominius ir socialinius siekius stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę.

Mano nuomone, atliekant šią peržiūrą daugiausia dėmesio reikėtų skirti dviem pagrindiniams aspektams: įveikti problemas, susijusias su sudėtingomis ir veiklą apsunkinančiomis administracinėmis procedūromis, dėl kurių mokslininkams lengviau gauti ne Europos Sąjungos, o nacionalinį finansavimą. Antra, nepaisant pastaraisiais metais padarytos pažangos, reikėtų labiau skatinti mažąsias ir vidutines įmones dalyvauti įgyvendinant šią bendrąją programą, kad būtų galima plėtoti įgūdžius, padėsiančius joms didinti savo konkurencingumą.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE), raštu. – (ES) Balsavau už šią rezoliuciją, nes programoje „Europa 2020“ laikomasi nuomonės, kad siekiant įveikti krizę pasitelkiant pažangų, tvarų ir integracinį augimą moksliniai tyrimai ir inovacijos yra svarbiausias dalykas. Norint pasiekti šį tikslą, reikia nuo 2013 m. skirti daugiau lėšų finansavimui pagal Septintąją bendrąją programą. Valstybės narės privalo įsipareigoti ir toliau įgyvendinti programas, nes reikia užtikrinti geresnį technologijų platformų, universitetų ir pramonės sektoriaus bendradarbiavimą, taip pat dar labiau supaprastinti procedūras, kad būtų galima pašalinti sunkumus, kurių kyla mažosioms ir vidutinėms įmonėms norint pradėti įgyvendinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programas.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) J. P. Audy parengtame pranešime dėl Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos laikotarpio vidurio peržiūros, be abejonės, yra keletas palankiai vertintinų aspektų. Pvz., jame nagrinėjama, kodėl mažosios ir vidutinės įmonės nepakankamai sėkmingai įgyvendina šią programą, taip pat svarstoma galimybė prašyti sutrumpinti dotacijų skyrimo laiką. Vis dėlto per šį balsavimą susilaikiau, nes į šį savo iniciatyva parengtą pranešimą įtrauktas vienas, mano nuomone, itin neigiamas aspektas, dėl kurio negalėjau balsuoti už visą pranešimą. Tiksliau sakant, nepritariu J. P. Audy raginimui skirti Europos mokslinių tyrimų tarybai daugiau lėšų ir suteikti jai nepriklausomo juridinio asmens, galinčio priimti sprendimus ir tiesiogiai atsakingo už savo mokslinių tyrimų strategiją ir administracinį valdymą, statusą.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau dėl šio pranešimo, nes manau, kad tinkamas septintosios ES mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos vidurio laikotarpio įvertinimas yra itin svarbus norint nustatyti, ar programos įgyvendinimas atitinka jai iškeltus tikslus. Ši programa yra viena svarbiausių paramos moksliniams tyrimams programų pasaulyje ir yra pagrindinė ES mokslinių tyrimų politikos priemonė. Be to, Europos Sąjunga daugelyje pastaruoju metu priimtų dokumentų, nustatančių jos vystymosi tikslus bei gaires ateinančiam dešimtmečiui, pabrėžia mokslinių tyrimų bei inovacijų svarbą stiprinant ES ekonomiką bei siekiant ją išlaikyti viena iš konkurencingiausių pasaulyje. Pranešime be bendro iš esmės teigiamo įvertinimo atkreipiamas Komisijos dėmesys į daugelį programos įgyvendinimo aspektų bei teikiami konkretūs pasiūlymai, kaip būtų galima juos patobulinti. Pavyzdžiui, siūloma didinti programos finansavimą, tačiau tuo pat metu siūloma ir nustatyti, kurios bendrosios tyrimų sritys teikia daugiausia vilčių konkretaus pritaikymo srityje ir kuriose jų galima plačiausiai veikti etikos požiūriu, kad įgyvendinant šią programą būtų pasiekta apčiuopiamų rezultatų.

  Jan Březina (PPE), raštu. – (CS) Nors Europa vis dar atsilieka nuo JAV ir praranda lyderės poziciją, kurią buvo įgijusi besivystančios ekonomikos šalių atžvilgiu, iš Septintosios bendrosios programos rezultatų matyti šios Europos programos pridėtinė vertė Europos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros sričiai. Deja, vis dar neparengta mokslo žinių pažangos, pasiektos įgyvendinant pagal Septintąją bendrąją programą finansuojamus projektus, vertinimo metodika. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įmonės iš senųjų ir naujųjų valstybių narių labai nevienodai dalyvauja įgyvendinant šią programą. Be to, įsitraukimo įgyvendinant šią programą lygis, visų pirma mažųjų ir vidutinių įmonių, ir toliau gana žemas. Supaprastinant administracines ir finansines taisykles būtų galima pagerinti šią padėtį.

Būtina pažymėti, kad siekiant užtikrinti Europos pramonės konkurencingumą bendros technologijų iniciatyvos labai svarbios. Taip pat būtina pažymėti teisines ir administracines kliūtis (teisinį subjektyvumą, finansavimo skyrimo taisykles, kartais ir intelektinę nuosavybę), dėl kurių nemažai pagrindinių mokslinių tyrimų subjektų ir MVĮ gali būti mažiau suinteresuoti įgyvendinti šią programą. Privalome pakeisti susiklosčiusią padėtį ir užtikrinti, kad mokslinių tyrimų finansavimas Europoje daugiau nebūtų pernelyg suskaidytas, nors yra nemažai valstybių narių ir ES finansavimo šaltinių, kuriais naudojantis taikomi skirtingi prioritetai, vertinimo kriterijai, apibrėžtys ir procedūros, dėl kurių neišvengiamai atsiranda dubliavimasis, painiava ir klaidos.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgdamas į vis dar netvirtą ekonomikos padėtį, kurią lėmė Europą sukrėtusi finansų krizė, pranešėjas savo laikotarpio vidurio peržiūroje mini svarbius aspektus, kuriuos reikėtų patobulinti, kad būtų galima kuo veiksmingiau naudotis prieinamomis viešojo finansavimo lėšomis. Pritariu pranešėjo sumanymui daugiausia dėmesio skirti dviem aspektams, kurie labai svarbūs Europos mokslinių tyrimų ateičiai: labiau supaprastinti Europos Komisijos ir kitų subjektų mokėjimus ir užtikrinti didesnį mažųjų ir vidutinių įmonių (ir pramonės apskritai) dalyvavimą reaguojant į didelius socialinius uždavinius.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Iš vieningo balsavimo komitete dėl šio svarbaus pranešimo, taip pat iš šiandien vykusio balsavimo dar kartą matyti, kad Parlamentas žino, kaip užimti aiškią ir ryžtingą poziciją piliečiams ir įmonėms esminiais klausimais. Manau, šiame pranešime iš tikrųjų pabrėžiami svarbiausi Septintosios bendrosios programos aspektai. Šiame pranešime taip pat pateikta pagrįstų pasiūlymų, kuriais siekiama užtikrinti, kad likusios lėšos, kurias dar reikės paskirstyti, iš tikrųjų padėtų didinti Europos rinkos konkurencingumą ir pranašumus. Mano nuomone, administracinių procedūrų supaprastinimas ir biurokratijos mažinimas vis dar yra didžiausi uždaviniai, kuriuos turime išspręsti, jeigu iš tikrųjų norime sudaryti sąlygas savo verslo įmonėms (visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms) pasinaudoti šiomis lėšomis. Reikia naudoti šias lėšas savo gebėjimams dirbti integruotai didinti, t. y. tobulinti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes, skatinti steigti tarpregionines grupes ir užtikrinti gerą sanglaudos fondų ir mokslinių tyrimų bei inovacijų fondų koordinavimą.

  Rachida Dati (PPE), raštu. – (FR) Šis pranešimas padeda atkreipti dėmesį į veiksnius, kurie labai svarbūs siekiant atitikti Europos mokslinių tyrimų ateičiai keliamus reikalavimus, visų pirma turint omenyje strategijoje „Europa 2020“ nustatytus tikslus. Dabar itin svarbu mažinti pernelyg didelę administracinę naštą, visų pirma siekiant paskatinti MVĮ aktyviau dalyvauti įgyvendinant Septintąją bendrąją programą. Be to, būtina užtikrinti, kad, įgyvendinat ES programas, švietimo ir darbo vietų kūrimo labui visada būtų įtvirtinami mokslinių tyrimų ir inovacijų laimėjimai.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Europos Parlamentas turėjo atlikti 2007–2013 m. Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos laikotarpio vidurio peržiūrą. Tai – galimybė priminti Europos Komisijai, kad Europos ateities labui investuojant į mokslinius tyrimus ir inovacijas labai svarbu tinkamai pasirinkti. Dar reikia suplanuoti, kaip 2011, 2012 ir 2013 m. bus panaudoti 28,5 mlrd. EUR. Šią sumą pirmumo tvarka reikės paskirstyti MVĮ ir apskritai pramonės atstovų teikiamiems projektams, visų pirma susijusiems su energijos tiekimo, tvaraus vystymosi ir kovos su klimato kaita sritimis. Turime užtikrinti, kad mokslinių tyrimų infrastruktūra visoje Europos Sąjungoje būtų geriau paskirstyta, ir kartu laikytis kompetencijos principo, kuris padeda pritraukti į Europą gabiausius viso pasaulio mokslininkus.

  Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) 2010 m. ES nepavyko pasiekti Lisabonos strategijoje nustatyto tikslo 3 proc. savo BVP skirti moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai finansuoti. Strategijoje „Europa 2020“ dar kartą užsibrėžta pasiekti šį tikslą, tačiau dabar ES, norėdama ir toliau būti tarptautiniu mastu konkurencinga ekonomika, turi rasti būdų, kaip tai padaryti.

Atsižvelgdama į dabartinės ekonomikos krizės poveikį, kuris turėjo itin neigiamą įtaką mažųjų ir vidutinių įmonių pajėgumams investuoti į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, palankiai vertinu tai, kad patvirtintas J. P. Audy parengtas pranešimas dėl Septintosios bendrosios programos laikotarpio vidurio peržiūros. Siekiant išvengti biurokratijos ir suteikti įmonėms daugiau galimybių gauti Europos finansavimą, būtina užtikrinti, kad procedūros būtų paprastesnės ir skaidresnės.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Paskelbus strategiją „Europa 2020“ tapo aišku, kad siekiant grąžinti Europą į ekonomikos augimo kelią ir laimėti konkurencingumo varžybas labai svarbu įsipareigoti skatinti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą. Todėl bet kuris Europos bendrijos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos vertinimas turėtų būti siejamas su strategijos „Europa 2020“ tikslais ir su jos įgyvendinimu. Esu įsitikinęs, kad pasitelkiant mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą Europai pavyks surasti veiksmingą ir efektyvų būdą, kaip išspręsti energetikos problemą ir su klimato kaita susijusius uždavinius, ir padidinti Europos konkurencingumą bei produktyvumą, kurie padės mums pradėti naują, šį kartą tvaresnį, augimo ciklą.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis J. P. Audy parengtas pranešimas susijęs su Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos laikotarpio vidurio peržiūra. 2000 m. kovo 23–24 d. Europos Vadovų Taryba Lisabonoje vykusiame susitikime nustatė Europos Sąjungos tikslą 2010 m. tapti konkurencingiausia žinių ekonomika pasaulyje. Šio plataus užmojo tikslo nebuvo įmanoma pasiekti. Tikiuosi, strategijos „Europa 2020“ tikslai bus pasiekti, ypač kad bus įgyvendintas ES įsipareigojimas 2020 m. 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) skirti moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai finansuoti. Siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų negalima laukti kitos daugiametės finansinės programos pradžios – reikia pradėti tai daryti dabar. Taigi ši peržiūra labai svarbi, nes dar nepanaudota 50 proc. Septintajai bendrajai programai skirtų lėšų. Todėl pritariu pranešėjo nuomonei, ypač dėl rekomendacijų, susijusių su būtinybe supaprastinti lėšų gavimo tvarką, užtikrinti, kad procedūros būtų paprastesnės ir skaidresnės, ir sudaryti palankesnes sąlygas mažosioms ir vidutinėms įmonėms vykdyti veiklą. Sprendžiant naujus uždavinius, susijusius su inovacijomis ir moksliniais tyrimais, taip pat reikėtų investuoti į tokias svarbias sritis kaip sveikata, energetika ir branduolinė sauga.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Į šį pranešimą įtraukta keletas svarbių Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos laikotarpio vidurio peržiūros aspektų. Jame taip pat pateikta aktualių pastabų, pvz., apie tai, kad mokslininkai ir technikai (daugiausia jaunimas), kurių darbo vietos neužtikrintos, vis dar atlieka daugumą ES mokslinio darbo; šiuo požiūriu Portugalijos atvejis pavyzdinis.

Manome, kad būtina palaikyti viešuosius mokslinius tyrimus ir sudaryti sąlygas paprastai ir be biurokratinių suvaržymų susipažinti su jų rezultatais skatinant gamybos ir verslo, ypač mažųjų ir vidutinių įmonių, veiklą; taip pat steigti kvalifikuotiems darbuotojams skirtas darbo vietas, kuriose būtų gerbiamos jų teisės, bei užtikrinti socialinę pažangą ir tvarų vystymąsi. Reikia įsipareigoti plėtoti tokias įvairias sritis kaip, inter alia, energijos vartojimo efektyvumas, nauji energijos šaltiniai, efektyvus išteklių naudojimas, perdirbimas ir nauji gamybos procesai.

Negalime nepaminėti, kad mums neramu dėl kai kurių principų, kuriais remiantis kuriama Europos mokslinių tyrimų erdvė. Manome, kad ji turėtų būti grindžiama bendradarbiavimu ir abipuse nauda, laipsnišku esamų nacionalinių mokslinių tyrimų sistemų skirtumų naikinimu ir atsisakymu bet kokių tendencijų labiau išsivysčiusiose šalyse (taip pat vadinamuosiuose kompetencijos centruose) telkti mokslinius bei žmogiškuosius išteklius.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Į šį pranešimą įtraukta keletas svarbių Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos laikotarpio vidurio peržiūros aspektų. Ypač svarbu tai, kad šiame pranešime užsibrėžta užtikrinti, jog 40 proc. asmenų, dalyvaujančių su moksliniais tyrimais susijusioje veikloje, būtų moterys, nes šiuo metu šią veiklą vykdančių moterų skaičius neviršija 25,5 proc., ir pripažinti, kad „Europa ir toliau atsilieka nuo JAV bei praranda lyderės poziciją, kurią iki tol turėjo besiformuojančios ekonomikos šalių atžvilgiu“. Šiame pranešime taip pat apgailestaujama, kad „dauguma mokslinių darbų ES vis dar atliekami pavojingomis darbo sąlygomis“.

Tačiau mums neramu dėl kai kurių aspektų, visų pirma dėl principų, kuriais grindžiama Europos mokslinių tyrimų erdvė, nes ji turėtų būti sutelkta į tikrų mokslinių tyrimų ir bendradarbiavimo tinklų bendradarbiavimą, bet kokių tendencijų labiau išsivysčiusiose šalyse telkti mokslinius ir žmogiškuosius išteklius atsisakymą ir laipsnišką esamų nacionalinių mokslinių tyrimų sistemų skirtumų naikinimą.

Norint diegti naujoves labai mažose, mažosiose ir vidutinėse įmonėse, reikia palaikyti viešuosius mokslinius tyrimus ir sudaryti sąlygas paprastai ir be biurokratinių suvaržymų susipažinti su jų rezultatais, neatsižvelgiant į tai, su kokiu sektoriumi tai būtų siejama, t. y. ar su energijos vartojimo efektyvumu naudojant naujus energijos šaltinius ir naujus gamybos procesus, perdirbant atliekas ir geriau naudojantis ištekliais, steigiant darbo vietas, kuriose gerbiamos darbuotojų teisės, ar su žmogiškųjų išteklių ir socialiniu sektoriais siekiant užtikrinti socialinę pažangą.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Šiame pranešime siekiama įvertinti, ar įgyvendinant ES septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programą bus galima sutvirtinti Europai labai svarbų auksinį žinių, švietimo ir mokslinių tyrimų trikampį. Šioje programoje, be kita ko, palankiai vertinamas dalyvavimo atrenkant projektus lygis ir puikūs projektų atrankos rezultatai, tačiau gaila, kad apskritai sėkmingų šios programos įgyvendinimo atvejų ir toliau yra gana nedaug. Labai svarbu tinkamai valdyti šios programos viešąsias lėšas, ir esu tvirtai įsitikinusi, kad imantis bet kokių pokyčių ar keičiant veiklos kryptį reikia laikytis stabilumo, bendro nuoseklumo ir teisinio tikrumo principų, kurie yra suinteresuotųjų šalių tarpusavio pasitikėjimo pagrindas.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Pagrindinis šio pranešimo aspektas tas, kad Europos Sąjunga turi daryti viską, ką gali, kad mokslinių tyrimų, inovacijų ir mokslo sektoriuose ir toliau užimtų pirmąją vietą. Jei šiandien nesukursime mokslinių tyrimų pagrindo, ateityje nepasieksime aukšto inovacijų lygio. Norint ES steigti darbo vietas, skatinti užimtumą ir didinti ES konkurencingumą reikia užtikrinti tinkamus mokslinių tyrimų išteklius, visų pirma todėl, kad pramonės požiūriu besivystančių šalių galia didėja. Reikia plėtoti viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimą ir skatinti MVĮ aktyviau dalyvauti įgyvendinant šią programą. Įtakingos valdžios institucijos turi skatinti tai daryti. Vasario 4 d. vykusiame susitikime ES ir valstybių narių lyderiai paskelbė įsipareigojimą įgyvendinti pavyzdinę iniciatyvą „Inovacijų sąjunga“. Tačiau dabar reikia imtis jų žodžius atitinkančių veiksmų. Moksliniai tyrimai ir inovacijos padės mums ištrūkti iš ekonomikos aklavietės, į kurią šiuo metu esame patekę.

  Brice Hortefeux (PPE), raštu. – (FR) Modernizuojant mūsų ekonomiką ir didinant konkurencingumą mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros vaidmuo yra svarbus. Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa, kurios 2007–2013 m. biudžetui skirta 54 mlrd. EUR, yra didžiausia pasaulyje paramos moksliniams tyrimams programa.

Tai, kad šis pranešimas patvirtintas didele balsų dauguma, yra įrodymas, kad Parlamentas itin suinteresuotas sėkmingai įgyvendinti šią ir paskesnes programas. Dar reikia stengtis užtikrinti patikimą viešųjų lėšų valdymą ir neleisti pernelyg plačiai skirti lėšų ne itin veiksmingiems ar mūsų poreikių neatitinkantiems projektams finansuoti.

Norint užtikrinti Europos mokslinių tyrimų ateitį reikės paprasčiau įgyvendinti programas, sudaryti palankesnes sąlygas gauti finansavimą ir suteikti mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) daugiau galimybių įsitraukti į šią veikos sritį, taip pat, svarbiausia, pritaikyti savo prioritetus prie didelių visuomenei kylančių uždavinių (senėjančios visuomenės, klimato kaitos ir kt.).

Esu įsitikinęs, kad kuriant dideles mokslinių tyrimų programas Europos Sąjunga turi atlikti pagrindinį vaidmenį ir kad stiprindama Europos mokslinių tyrimų erdvę ji gali suteikti tikros pridėtinės vertės. Todėl nusprendžiau visapusiškai palaikyti šį pranešimą.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, kadangi ja yra raginama įgyvendinant Septintąją bendrąją programą atsižvelgti į skirtingą ekonomikos krizės poveikį baigiamiesiems programos įgyvendinimo metams (2011–2013 m.) kiekvienoje valstybėje narėje, nes lieka didelės sumos (28,8 mlrd. EUR per trejus metus), kurių panaudojimas turi būti suplanuotas, turi būti pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai ir pasirengta įgyvendinti Europos mokslinių tyrimų erdvę bei iniciatyvą „Inovacijų sąjunga“; ypač raginama suderinti Septintosios bendrosios programos tikslus su ES strategijomis dėl išteklių veiksmingumo, žaliavų ir su skaitmenine darbotvarke. Likusios sumos neturėtų būti atimtos iš mokslinių tyrimų srities ir naudojamos kitų, su mokslinių tyrimų ir inovacijų sektoriumi bei Septintosios bendrosios programos tikslais nesusijusių programų ar priemonių, išlaidoms padengti. Reikia stiprinti, skatinti ir užtikrinti mokslinių tyrimų plėtros Europos Sąjungoje finansavimą, gerokai padidinant susijusias išlaidas nuo 2013 m., nes toks finansavimo padidinimas, idealiu atveju padidinant biudžetą, turi puoselėti tvarų augimą ir konkurenciją per kompetenciją. Lėšas reikia derinti su labiau į rezultatus orientuotu, į veiksmingumą nukreiptu požiūriu ir radikaliu finansavimo procedūrų supaprastinimu. Manau, kad reikia remti tolesnį ES mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų programų bendradarbiavimą ir manau, kad kartą įdiegtos ateities programos tęstinumas yra svarbus visiems susijusiems subjektams.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Kadangi Europos visuomenė sparčiai senėja, įvairiose srityse reikia imtis naujoviškų sprendimų, padėsiančių užtikrinti sklandų ES veikimą nepaisant sumažėjusios darbo jėgos. Panašių uždavinių kyla dėl klimato kaitos, netikėto žaliavų trūkumo ir biologinių grėsmių, pvz., dėl pastarojo meto įvykių, susijusių su daržovėse rasta E coli bakterija. Norint suvaldyti tokius neįprastus atvejus reikia investuoti į mokslą ir technologinę plėtrą. Nors nemažai diskutavome šiuo klausimu, nepaisant mūsų žemynui ir ekonomikai kylančios grėsmės, priemonės, kurių imtasi Europoje, deja, neveiksmingos. Mūsų ekonomika nėra savarankiška, be to, ji susiduria su Kinijos, Indijos ir Brazilijos ekonomikos dominavimu, o šios valstybės vystosi itin sparčiai. ES turėtų teikti pirmenybę finansinei mokslo plėtros paramai ir šios srities teisėkūros procedūrų supaprastinimui. Nieko nesiimti reiškia žengti žingsnį atgal.

  Krišjānis Kariņš (PPE), raštu. – (LV) Palaikau pranešimą dėl Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos laikotarpio vidurio peržiūros, nes manau, kad jis iš tikrųjų atspindi pasiektus laimėjimus ir esamas problemas. Europos Sąjunga gali tapti pasaulio lydere inovacijų ir išradimų srityse. Tai iš naujo paskatintų mūsų ekonomiką augti ir padėtų gerinti mūsų piliečių gyvenimo lygį. Turime galimybę pasiekti šį tikslą atlikdami nemažai namų darbų, iš kurių svarbiausias – mažinti biurokratines kliūtis. Kad taptume inovacijų tvirtove, privalome panaikinti biurokratiją, dėl kurios mokslininkai ir verslininkai negali naudotis lėšomis. Jei Europos Sąjungoje ir toliau veiks sena ir nelanksti biurokratijos sistema, trukdanti steigti naujas ir dinamiškas verslo įmones, ES nepasieks užsibrėžto tikslo 2020 m. 3 proc. BVP investuoti į mokslinius tyrimus ir inovacijas. Europos Sąjunga ilgainiui turi keistis ir išsivaduoti iš biurokratijos pančių. Reikia pradėti vadovautis šiuo požiūriu įgyvendinant mokslinių tyrimų programą, kuri būtų naujų išradimų finansavimo, naujų sumanymų įgyvendinimo ir naujų darbo vietų steigimo šaltinis.

  Paweł Robert Kowal (ECR), raštu. – (PL) Šio pranešimo 27 straipsnyje pateikta klaidinga informacija. Kaip patvirtinta 2011 m. kovo 15 d. Briuselyje atlikus projekto INDECT etikos patikrinimą, kuriame dalyvavo Austrijos, Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos specialistai, neteisinga teigti, kad įgyvendinant projektą INDECT nuolat stebimos interneto svetainės ir atskiros kompiuterių sistemos. Projekto INDECT etikos patikrinimas davė teigiamų rezultatų, be to, nenustatyta jokių pažeidimų, susijusių su šio projekto etiniais aspektais. Nuo pat pradžių Europos Komisija turėjo nuolat stebėti, kaip įgyvendinamas projektas INDECT. Iki šiol Komisija nenustatė jokių pažeidimų. Be to, šis klausimas šiame pranešime netinkamas, nes konkrečiai kalbama apie projektą INDECT, tačiau neužsimenama apie kitus panašius Europos Sąjungos fondų lėšomis finansuojamus projektus.

Pagrindinis Krokuvos AGH mokslo ir technologijų universitete įgyvendinamo projekto INDECT (pažangios informacinės sistemos, sustiprinančios stebėjimą, paiešką ir išaiškinimą miestuose piliečių saugumo tikslais) tikslas – paversti mokslinių tyrimų rezultatus informacinėmis technologijomis, padedančiomis didinti miestų piliečių saugumą. Sistemos INDECT paskirtis – pasitelkiant kontrolės priemones nustatyti galimas grėsmes, įskaitant visų pirma pornografiją, ginklų prekybą, taip pat prekybą narkotikais ir žmogaus organais, ir apsaugoti duomenis bei privatumą.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjungos septintoji bendroji mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programa – didžiausia pasaulyje paramos moksliniams tyrimams priemonė ir pagrindinė Europos Sąjungos mokslinių tyrimų politikos priemonė. Iš veiksmų, kurių iki šiol imtasi siekiant plėtoti žinias įvairiose srityse, matyti, kad vis labiau reikia pereiti prie inovacijų sklaidos ir jų įgyvendinimo kasdieniame mūsų gyvenime. Būtent turėdamas omenyje tiesioginį šios priemonės poveikį kasdieniam gyvenimui ir tikėdamasis, kad įgyvendinant būsimą inovacijų politiką bus visapusiškai išnaudojamos visos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros vertės grandinės sąveikos, balsavau už J. P. Audy parengtą pranešimą. Daugiausia į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą sutelkta Septintoji bendroji programa – šiuo metu vienintelė priemonė, skirta iniciatyvoje „Inovacijų sąjunga“ nustatytiems tikslams pasiekti ir Europos virsmui žinių visuomene paspartinti. Svarstyti inovacijų ateitį reiškia steigti darbo vietas, išnaudoti mokslinių tyrimų kapitalą ir paversti jį prie įprasto gyvenimo pritaikoma praktika, taip pat plėtoti žmogiškųjų išteklių ateities galimybes, o šie visi aspektai yra veiksniai, kuriuos reikėtų įtraukti į kitą bendrąją programą.

  Agnès Le Brun (PPE), raštu. – (FR) Nuo 2007 m. ES kasmet išleidžia daugiau kaip 6 mlrd. EUR savo žemyno moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai finansuoti. Tai bus svarbiausias ES uždavinys, kurį reikės spręsti ateinančiais dešimtmečiais. Iš tikrųjų Europa atsilieka nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, be to, ją labai sparčiai vejasi besiformuojančios ekonomikos šalys; todėl ji turi greitai atkurti tokį savo socialinį modelį, kuriame inovacijų vaidmuo būtų svarbiausias. J. P. Audy parengtame pranešime pasimokyta iš šios bendrosios mokslinių tyrimų programos pirmosios dalies klaidų. Šiame pranešime siūloma siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus likusią šios programos dalį skirti aktualiausioms Europos Sąjungos problemoms Septintosios bendrosios programos skyriuje „Bendradarbiavimas“ nurodytuose sektoriuose (sveikatos, maisto ir biotechnologijų, informacinių ir ryšių technologijų, nanomokslų ir nanotechnologijų, energetikos, SET plano ir biodujų naudojimo, aplinkos apsaugos, tvaraus transporto, socialinių mokslų, ekonomikos ir humanitarinių mokslų, kosmoso ir saugumo) spręsti. Balsavau už šį pranešimą, nes jame ne tik įvertinta esama padėtis, bet ir nustatyti plataus užmojo Europos Sąjungos tikslai, atitinkantys Europos piliečių lūkesčius.

  David Martin (S&D), raštu. – Įgyvendindama Septintąją bendrąją programą Europos Sąjunga turi galimybę užtikrinti, kad jos mokslinių tyrimų politika atitiktų jos ekonominius ir socialinius siekius, visų pirma stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE). Septintoji bendroji programa, kurios 2007–2013 m. biudžetas yra apie 54 mlrd. EUR, ilgainiui tapo viena iš didžiausių pasaulyje paramos moksliniams tyrimams programų ir yra pagrindinė ES mokslinių tyrimų politikos priemonė. Nustatyti keturi pagrindiniai tikslai, atitinkantys keturias konkrečias programas („Bendradarbiavimo“, „Idėjų“, „Žmonių“ ir „Pajėgumų“), pagal kurias turi būti organizuojama Europos mokslinių tyrimų veikla. Taip siekiama sudaryti sąlygas Europos Sąjungai reaguoti į dideles visuomenei kylančias problemas, kurios susijusios su visomis valstybėmis narėmis ir kurių valstybės narės vienos įveikti negali (senėjanti visuomenė ir sveikata, energetika, vandens ir maisto tiekimas, tvarus vystymasis, klimato kaita ir kt.), taip pat plėsti žinias, kad mūsų įmonės galėtų diegti daugiau naujovių ir didinti savo konkurencingumą.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Ilgainiui Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa tapo viena iš didžiausių pasaulyje paramos moksliniams tyrimams programų ir yra pagrindinė Europos Sąjungos mokslinių tyrimų politikos priemonė. Nepavykus įgyvendinti vadinamosios Lisabonos strategijos, kuria buvo siekiama užtikrinti, kad 2010 m. ES taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje, nusprendėme apsvarstyti, ar persvarstant Septintąją bendrąją programą būtų galima sustiprinti auksinį žinių, švietimo ir mokslinių tyrimų trikampį. Manome, kad Septintoji bendroji programa yra ES galimybė užtikrinti, kad jos mokslinių tyrimų politika atitiktų jos ekonominius ir socialinius siekius, visų pirma stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE). Be to, reikia įgyvendinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros politiką teritoriniu pagrindu, o Europos Sąjunga turi patvirtinti plataus užmojo Europos mokslinių tyrimų gynybos technologijų planą, siekiant sustiprinti šio sektoriaus pramoninę ir technologinę bazę ir kartu padidinti viešųjų karinių išlaidų veiksmingumą. Galiausiai pritariame Biudžeto komiteto nuomonei, kad rengiant ir įgyvendinant visas bendrąsias programas privalu remtis paprastumo, stabilumo, teisinio tikrumo, nuoseklumo, kompetencijos ir pasitikėjimo principais ir kartu stiprinti Europos institucijų, dirbančių mokslinių tyrimų ir pramonės srityse, ryšius.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa – didžiausia Europos Komisijos finansinė priemonė, kuria siekiama palaikyti ir skatinti mokslinių tyrimų veiklą. Šios programos biudžetui 2007–2013 m. skirta 50 mlrd. EUR. Šiame pranešime nurodytos kryptys, kurių reikėtų laikytis įgyvendinant šią bendrąją programą mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros srityse: šią programą reikėtų susieti su strategija „Europa 2020“, taip pat su iniciatyva „Inovacijų sąjunga“, o ją įgyvendinat daugiausia dėmesio skirti klimato kaitos, energetikos politikos, konkurencingumo ir senėjančios visuomenės sritims. Neabejoju, kad jei pasieksime šiame pranešime nustatytus tikslus, pradėsime naują ekonomikos augimo ciklą.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Septintosios ES programos tikslas – sukurti bendrą ankstesnių programų laimėjimais pagrįstą Europos žinių erdvę ir atlikti tolesnius mokslinius tyrimus, kurie padėtų stiprinti socialinius ir ekonominius Europos plėtros veiksnius. Moksliniai tyrimai – vienas iš pagrindinių Europos ekonominės plėtros strategijos ramsčių, padedančių užtikrinti kompetenciją, socialinės srities plėtrą ir aplinkos apsaugą. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Septintoji bendroji programa susijusi ne tik su moksliniais tyrimais apskritai; ji susijusi ir su konkrečia mokslinių tyrimų sritimi, kuri po Fukušimoje įvykusios nelaimės turėtų mums visiems labai rūpėti. Tai – finansavimo Euratomo programos lėšomis klausimas. Kokia nauda iš gamybinių reaktorių, jeigu juos užliejus vandeniui ar įvykus žemės drebėjimui jie nepatvarūs? Kokia nauda iš galingiausių atominių elektrinių, jeigu pakanka mažiausios klaidos, kad ne tik artimiausios vietovės, bet ir dideli žemės plotai būtų kelis dešimtmečius negyvenami? Svarbu daugiau dėmesio skirti branduolinei saugai ir skatinti ieškoti alternatyvų. Dabar, kai Euratomo mokslinių tyrimų programa netrukus bus pratęsta 2012–2013 m., reikėtų pasinaudoti Fukušimos atveju kaip galimybe persvarstyti susiklosčiusią padėtį. Turime daugiau dėmesio skirti apsaugai nuo radiacijos ir galutiniam saugojimui. Svarbiausias dalykas – ne griežtai vadovautis tais pačiais prioritetais, kitaip tariant, ne stengtis plėtoti branduolinę energiją, o daugiausia dėmesio skirti saugos aspektams. Žinoma, dabartinei mokslinių tyrimų programai šie aspektai įtakos neturi. Balsuodamas į tai atsižvelgiau.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Dirbdamas Parlamente ne kartą raginau Europos Sąjungoje užtikrinti branduolinę saugą. Nereikėtų prisidengiant klimato apsauga nuslėpti didelės šios energijos gamybos technologijos keliamos grėsmės, taip pat visų pavojingų jos šalutinių produktų bei žmogui ir aplinkai pražūtingų pasekmių branduolinio kuro nutekėjimo atveju. Deja, pagal Septintąją bendrąją programą taip pat numatyta finansuoti branduolinės energetikos srities mokslinius tyrimus. Vis dėlto šiame pranešime taip pat raginama nustatyti griežtesnes ES programos INDECT įgyvendinimo taisykles. Šiame pranešime pabrėžiama, kad ES Komisija turėtų nedelsdama paskelbti visus su šiuo projektu susijusius dokumentus ir nustatyti aiškius ir griežtus INDECT mokslinių tyrimų tikslo, taikymo ir galutinių naudotojų įgaliojimus. Tai – pirmasis sėkmingas atvejis, kai bent pradiniu lygmeniu iš tikrųjų atsižvelgiama į ES piliečių teises. Įvertinęs šiuos klausimus per balsavimą susilaikiau.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už J. P. Audy parengtą pranešimą, nes norint užtikrinti, kad įgyvendinant Septintąją bendrąją programą būtų pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai, taip pat kad ji būtų su jais suderinta, šią programą reikia atidžiai persvarstyti. Iš neigiamų laikotarpio vidurio peržiūros rezultatų matyti, kad reikia iš dalies pakeisti šios programos prioritetus. Todėl pritariu sumanymui pakeisti pagrindinių tikslų formuluotes ir norėčiau pabrėžti, kad būtina patvirtinti veiksmingesnę mokslinių tyrimų politiką, kurią įgyvendinant būtų panaikinta biurokratijos našta ir sudarytos sąlygos mažosioms ir vidutinėms įmonėms aktyviau įsitraukti į šią veiklos sritį, taip pat diegti naujoves ir apjungti finansavimą. Tikimės, kad imantis šių pokyčių per Septintosios bendrosios programos antrąjį etapą įgyvendinami projektai bus sėkmingi.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Šis pranešimas dėl Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos laikotarpio vidurio peržiūros grindžiamas visuomenės ir mokslo suderinimo prielaida. Lisabonos sutartyje nustatytas plataus užmojo Europos Sąjungos tikslas – 2010 m. tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje. Šioje strategijoje pripažįstamas pagrindinis mokslinių tyrimų vaidmuo. Dėl keleto priežasčių šis siekis nebuvo įgyvendintas. Ateityje bus atliktas 2000–2010 m. laikotarpio, kuris baigėsi itin rimta ekonomikos krize, vertinimas. Dabar svarbu (ir šiuo atžvilgiu pritariu pranešėjo siekiui) išnagrinėti atliktą darbą ir nukreipti būsimus darbus kita linkme. Septintoji bendroji programa – dar viena ES galimybė užtikrinti, kad jos mokslinių tyrimų politika atitiktų jos ekonominius ir socialinius siekius, ypač stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę. Septintoji bendroji programa yra viena iš didžiausių pasaulyje paramos moksliniams tyrimams programų ir pagrindinė ES mokslinių tyrimų politikos priemonė. Konkrečios dabartinės programos, pvz., „Bendradarbiavimo“, „Idėjų“, „Žmonių“ ir „Pajėgumų“, gali ir turėtų padėti plėsti žinias, kad mūsų įmonėms būtų suteikta galimybių diegti daugiau naujovių ir didinti savo konkurencingumą.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Reikia persvarstyti Septintąją bendrąją programą, kad būtų galima ją geriau priderinti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų. Norint užtikrinti didesnį Europos mokslinių tyrimų politikos konkurencingumą ir jos atitiktį ES ekonominiams ir socialiniams siekiams, reikia pritaikyti Septintąją bendrąją programą prie keturių pagrindinių tikslų, o jie yra tokie: skatinti supaprastinti bendrąsias mokslinių tyrimų programas ir sumažinti administracinių procedūrų naštą; sudaryti mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) palankesnes sąlygas dalyvauti įgyvendinant šią programą; stiprinti inovacijų aspektą ir aktyviau naudotis rizikos pasidalijimo finansine priemone.

Be to, itin daug dėmesio reikia skirti akademinės visuomenės, viešųjų mokslinių tyrimų institutų ir pramonės sektoriaus atstovų bendradarbiavimo svarbai. Privalu labiau atsižvelgti į pasiūlymus, susijusius su viešojo ir pramonės sektorių bendrai atliekamais moksliniais tyrimais, sudaryti palankesnes sąlygas MVĮ, universitetų ir viešųjų mokslinių tyrimų institutų tinklų bendradarbiavimui, o į pagrindinius Septintosios bendrosios programos projektų atrankos kriterijus dabar reikia įtraukti galimo poveikio rinkai vertinimo, technologijų perdavimo ir mokslinių tyrimų rezultatų naudojimo komerciniais tikslais aspektus. Būtent todėl, taip pat siekdamas užtikrinti, kad ES mokslinių tyrimų srityje galėtų būti konkurencingesnė nelaukiant, kol bus patvirtinta Aštuntoji bendroji programa, balsavau už tai, kad Septintoji bendroji programa būtų persvarstyta.

  Vincent Peillon (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už J. P. Audy parengtą pranešimą dėl Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos laikotarpio vidurio peržiūros. Pateikdamas šį dokumentą Europos Parlamentas patvirtina savo paramą šiai programai, kuri labai svarbi plėtojant Europos mokslinius tyrimus ir didinant mūsų įmonių konkurencingumą. Šiame pranešime palaikomas sumanymas nustatyti nuolatinį šios programos biudžetą, o tai būtina norint pasiekti ja užsibrėžtus tikslus. Be to, šiame pranešime pateikta konkrečių pasiūlymų, kuriais siekiama panaikinti šios programos trūkumus. Jame tinkamai pabrėžiama, kad būtina supaprastinti finansavimo procedūras ir surasti geriausią esamų priemonių veikimo būdą, kad būtų galima mažosioms ir vidutinėms įmonėms suteikti daugiau galimybių pasinaudoti šia programa. Galiausiai šiame pranešime mums primenama, kad Europos Komisija turi užtikrinti, jog skatinant diegti naujoves nekiltų pavojus pagrindinių mokslinių tyrimų srityje padarytai pažangai.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – Šiame pranešime nagrinėjama, ar persvarstant Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programą galima sustiprinti auksinį žinių, švietimo ir mokslinių tyrimų trikampį, kuris yra svarbiausias Europos ateities veiksnys. Palankiai vertinu dalyvavimo atrenkant projektus ir projektų atrankos kokybės lygį, tačiau apgailestauju, kad apskritai sėkmingų šios programos įgyvendinimo atvejų gana nedaug ir kad tai turi atgrasomąjį poveikį, ypač kiek tai sietina su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis (MVĮ). Palaikau pagal programos dalį „Žmonės“ įgyvendinamus veiksmus „Marie Curie“, kurie labai naudingi mokslininkų karjerai, ir pripažįstu, kad bendros technologijų iniciatyvos padeda užtikrinti Europos pramonės konkurencingumą.

  Phil Prendergast (S&D), raštu. – Atsižvelgiant į ekonomikos krizes, su kuriomis susiduria ES, labai svarbu nustatyti, kurios mūsų veiklos sritys gali mums padėti įveikti sunkumus. Moksliniai tyrimai ir inovacijos labai svarbūs užtikrinant pažangų, tvarų ir integracinį augimą, todėl investicijos į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą yra geriausias galimas atsakas. Atsižvelgiant į daugybę politinių ir ekonominių pokyčių, kurių įvyko patvirtinus Septintąją bendrąją programą, būtina ją iš dalies pakeisti, kad ji atspindėtų naują tikrovę. Atsižvelgdami į žinių pramonės šakų svarbą Europai, taip pat į savo klestintį mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros sektorių, negalime delsti imtis veiksmų ir laukti, kol bus patvirtinta Aštuntoji bendroji programa. Gali būti, kad nepavyko įgyvendinti Lisabonos strategijos, kuria buvo siekiama 2010 m. tapti konkurencingiausia pasaulyje žinių ekonomika, tačiau tai nereiškia, kad turėtume visiškai jos atsisakyti. Turime ir toliau siekti šio tikslo iš dalies keisdami Septintąją bendrąją programą. Imdamiesi šių pokyčių turėtume stengtis pašalinti rimtą Septintosios bendrosios programos trūkumą, t. y. išspręsti klausimą, kodėl nefinansuojami motinos ir vaiko sveikatos moksliniai tyrimai. Kasmet beveik 400 000 kūdikių gimsta neišnešioti, tačiau šios srities moksliniams tyrimams vis dar neskiriama lėšų. Priešlaikinis gimdymas – dažniausia kūdikių mirties priežastis, o siejant tai su neišnešiotais kūdikiais atsiranda didesnė tikimybė, kad jiems išsivystys visą gyvenimą trunkantys lėtiniai susirgimai.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Reikėtų vertinti Europos Sąjungos septintąją bendrąją mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programą atsižvelgiant į dabartinę Europos Sąjungos padėtį, tačiau taip pat į ateitį. Pranešėjas teisingai atkreipia dėmesį į tai, kad nepavyko pasiekti 2000 m. Europos Vadovų Tarybos nustatyto tikslo 2010 m. tapti svarbiausia žinių ekonomika pasaulyje. Tačiau, nors iki nustatyto termino šio tikslo pasiekti nepavyko, jis ir toliau yra tikrasis bendrų veiksmų siekis. Todėl šiuo atžvilgiu šios bendrosios programos įvertinimo vaidmuo gali būti labai svarbus, nes, kitaip tariant, bus siekiama sumažinti Europos ekonomikos augimo kliūtis, visų pirma mažinant procedūrų, taikomų siekiant pasinaudoti paramos moksliniams tyrimams programomis, biurokratiją.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Šiame pranešime, kuris jau vienbalsiai patvirtintas Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, pritariama ekspertų grupės pateiktoms rekomendacijoms ir nurodomos tolesnės galimybės tobulinti įvairias ES mokslinių tyrimų srities priemones, pvz., sudaryti geresnes sąlygas susipažinti su mokslinių tyrimų rezultatais ir juos platinti, užtikrinti, kad socialinių ir ekonomikos mokslų srityse skelbiami kvietimai teikti paraiškas būtų bendresnio pobūdžio, taip pat didesnį bendradarbiavimą mokslinių tyrimų srityje, stengtis užtikrinti didesnį mokslininkų judumą, imtis veiksmų novatoriškų MVĮ labui, užtikrinti geresnį valstybių narių koordinavimą. Į šį pranešimą neįtraukti ITER ar investicijų į programą „Galileo“ klausimai. Vertinant neigiamai, kai kuriais atvejais šis dokumentas pernelyg sutelktas ne į galimą mokslinių tyrimų ir inovacijų naudą visai visuomenei, o į jų ekonominį vaidmenį ir konkurencingumą.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Moksliniai tyrimai – esminė sudedamoji žinių pasaulio dalis ir ekonomikos globalizacijos sąlygomis jie iš tikrųjų padės palaikyti Europos Sąjungos augimo ir užimtumo lygį. Septintoji bendroji programa – puiki Europos Sąjungos galimybė plėtoti savo mokslinių tyrimų politiką kartu stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE). Įgyvendindama šią programą Europa siekia patenkinti pramonės (o kalbant bendriau – Europos politikos) moksliniams tyrimams ir žinioms keliamus reikalavimus.

Patvirtindamas šiandienos pranešimą Parlamentas pažymi per pirmuosius ketverius šios mokslinių tyrimų programos įgyvendinimo metus pasiektus rezultatus. Vis dėlto norėdami ateityje pasiekti daugiau ir geresnių rezultatų turime supaprastinti administracines procedūras, sudaryti mažosioms ir vidutinėms įmonėms palankesnes sąlygas dalyvauti įgyvendinant šią programą, palaikyti inovacijas ir patvirtinti rizikos pasidalijimo finansines priemones. Šiame pranešime ES ir valstybės narės taip pat raginamos patvirtinti plataus užmojo mokslinių tyrimų planą, kuriuo siekiama sustiprinti Europos gynybos pramonę.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už J. P. Audy parengtą pranešimą, nes manau, kad, siekiant užtikrinti konkurencingumą, augimą ir darbo vietų kūrimą ES, būtina investuoti į mokslinių tyrimų ir inovacijų sektorių. Manau, 2007–2013 m. Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos laikotarpio vidurio peržiūra bus ypač naudinga rengiant naudingas dabartinės padėties įvertinimu grindžiamas išvadas. Pritariu pranešėjo pateiktam pasiūlymui supaprastinti finansavimo skyrimo procedūras, taip pat patvirtinti į veiklos rezultatus orientuotą požiūrį ir nustatyti ES išlaidų kompetencijos bei Europos pridėtinės vertės kriterijus. Būtent mokslinių tyrimų sektorius gali duoti Europos Sąjungai didžiausią pridėtinę vertę. Valstybių narių biudžetai buvo sumažinti, todėl reikėtų sutelkti privačiojo sektoriaus lėšas būsimai Aštuntajai bendrajai mokslinių turimų programai finansuoti. Todėl pritariu pranešėjo pateiktam pasiūlymui užtikrinti didesnį pramonės įmonių, taip pat mažųjų ir vidutinių įmonių, dalyvavimą įgyvendinant šią programą.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Nuo Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos pradžios praėjo ketveri metai. Besikeičiančios pasaulio ekonomikos padėties sąlygomis ir tada, kai Europa pamažu stengiasi įveikti ekonomikos krizę, tampa aišku, kad ši programa įdiegta siekiant spręsti pagrįstas ir dideles problemas. Dėl pasaulinės tokių ekonomikos požiūriu didelių jėgų kaip Kinija, Indija ir Brazilija konkurencijos esame priversti imtis specialių priemonių, kuriomis siekiama įgyti technologinį pranašumą, suteikiantį galimybę veiksmingai įgyvendinti Europos Sąjungos nustatytą strategiją. Tinkamos investicijos į mokslinius tyrimus ir mokslo plėtrą virs ilgalaike žinių visuomenės struktūra, kuri yra viena iš svarbiausių sudedamųjų ekonominės galios dalių. Šiame pranešime užsimenama apie svarbiausią problemą, t. y. kad valstybės narės nepakankamai bendradarbiauja ir keičiasi informacija, todėl dubliuojami atskiri projektai. Kitas nerimą keliantis dalykas – nevienodas valstybių narių dalyvavimo įgyvendinant šią programą lygis, dėl kurio tokiose svarbiose srityse kaip moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra atsiranda didelių pusiausvyros sutrikimų. Tai visiškai neatitinka Septintosios bendrosios programos tikslų.

Dėl ekonomikos krizės kai kurios valstybės narės turi mažiau galimybių teikti paramą šiai programai, todėl ES turi tiksliai įvardyti tuos, kuriems reikia paramos, ir jiems ją suteikti. Ši programa bus įgyvendinama dar dvejus metus, o biudžetinių įsipareigojimų lygis neviršijo 50 proc. nustatytos sumos (kuri 2007–2013 m. siekia 54 mlrd. EUR), todėl turėtų būti lengviau įtraukti kompetentingas įstaigas ir užtikrinti kuo tinkamesnį prieinamų lėšų naudojimą.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Palankiai vertinu pranešėjo darbą, kurį jis atliko rengdamas šį pranešimą. Man, kaip ir pranešėjui, neramu, kad Komisija savo komunikatą pristatė daug vėliau nei žadėjo. Įgyvendinant Septintąją bendrąją programą pasiekta tam tikrų puikių rezultatų, be to, pritariu pranešėjo atliktam darbui siekiant baigti kurti vadinamąjį auksinį trikampį.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa – didžiausia Europos Komisijos finansinė mokslinių tyrimų veiklos skatinimo ir paramos priemonė, kurios biudžetui 2007–2013 m. skirta 54 mlrd. EUR. Šiame pranešime pabrėžiama, kad Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa turėtų būti susieta su strategija „Europa 2020“ ir su pavyzdine iniciatyva „Inovacijų sąjunga“, be to, jos įgyvendinimo laikotarpiu daugiausia dėmesio reikėtų skirti klimato kaitos, energetikos politikos, konkurencingumo ir senėjančios visuomenės sritims.

Balsuoju už šį pranešimą, nes suprantu, kad tik stiprinant Europos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų politiką ji galės didinti savo konkurencingumą ir pasaulio lygmeniu atlikti vis svarbesnį vadovaujamąjį vaidmenį. Taip pat manau, kad svarbu užtikrinti, jog Septintoji bendroji programa padėtų sukurti Europos mokslinių tyrimų erdvę, kaip tai nustatyta Europos Sąjungos sutarties XIX antraštinės dalies 179 straipsnio 1 dalyje.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, moksliniai tyrimai ir inovacijos yra svarbūs norint užtikrinti tvarų ir integracinį augimą Lietuvoje. Remiantis Pasaulio banko tyrimo duomenimis, Lietuva turi didelį potencialą tapti dinamiška, žiniomis paremta ekonomika. Tačiau tyrime taip pat teigiama, jog mano šalis mokslinių tyrimų ir plėtros (MTP) sektoriuje susiduria su valdymo, struktūros ir reguliavimo problemomis. Šias kliūtys reikia įveikti, jei norime padaryti tikrą pažangą. Tai taip pat kelia problemų Europai. Europoje MTP išlaidos yra mažos lyginant su kitomis pasaulinėmis jėgomis dėl privačių investicijų ir palankių sąlygų inovacijoms stokos. Aš sutinku su pranešėju, jog būtinai reikia geresnio mokslinių tyrimų projektų koordinavimo ir bendro finansavimo Sąjungos viduje. Be to, mokslinių tyrimų įrenginiai ir infrastruktūra Centrinėje ir Rytų Europoje turi būti modernizuoti ir išplėsti.

Tai paskatins Europos konkurencingumą ir padės įveikti infrastruktūrinius skirtumus tarp senųjų ir naujųjų valstybių narių. Aš taip pat tikiu, jog mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra turi tapti labiau prieinama paprastiems europiečiams. Remiantis Europos Komisijos apklausos duomenimis, tik 10 % europiečių mano esą gerai informuoti apie mokslą, o 65 % mano, jog vyriausybės turi dėti daugiau pastangų, siekdamos sudominti jaunus žmones moksliniais klausimais. Mes turėtume elgtis taip pat.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos (B7-0344/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šią rezoliuciją, nes manau, kad reikia sudaryti išsamų ekonominį susitarimą, kuris padėtų sustiprinti jau nusistovėjusius tvirtus dvišalius ryšius prekybos ir investicijų srityse. Vis dėlto manau, kad susitarimas turėtų būti proporcingas ir prisidėti prie sąžiningos prekybos skatinimo. Nepaisydamas tvirto konsensuso dėl plataus užmojo susitarimo, esu įsitikinęs, kad jis neturėtų daryti neigiamo poveikio viešosioms paslaugoms arba ES teisėms priimti su degalų kokybės direktyva susijusius teisės aktus. Susitarime taip pat turėtų būti numatyti plataus užmojo tvaraus vystymosi tikslai ir teisiškai privalomi socialiniai ir aplinkos standartai.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl ES ir Kanados prekybos santykių. Kanada yra viena iš ES seniausių ir glaudžiausių partnerių ir yra pirmoji industrializuota šalis, su kuria 1976 m. ES pasirašė prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo pamatinį susitarimą. Tačiau ES ir Kanados ekonominių santykių galimybės dar nėra visiškai išnaudotos, todėl manau, kad ES ir Kanados laisvosios prekybos sutartis gali labai prisidėti prie šių galimybių vystymo ir įgyvendinimo, nes būtų pagerinti prekybos ir investicijų srautai ir panaikinti didžiausi tarifai ir nepagrįsti netarifiniai barjerai bei remiamas glaudesnis bendradarbiavimas, ypač bendradarbiavimas reglamentavimo, darbo jėgos judumo ir profesinės kvalifikacijos pripažinimo srityse. Pritariu susitarimui su Kanada, kuriuo būtų viršijami PPO įsipareigojimai ir būtų papildomos daugiašalės taisyklės su sąlyga, kad derybomis bus pasiektas suderintas, plataus užmojo ir aukštos kokybės susitarimas, kuriuo būtų siekiama daugiau nei tik sumažinti tarifus, bet ir pradedamos taikyti kitos priemonės, kaip abipusiškumo principo taikymas kartu su turimomis teisinėmis priemonėmis prekybos ginčų atvejais, gerinama intelektinės nuosavybės teisių apsauga, įskaitant prekių ženklų, patentų ir geografinių nuorodų apsaugą.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsuodama už šią rezoliuciją dėl dabartinių ES ir Kanados prekybos derybų, noriu dar kartą pakartoti tarptautinės prekybos (įskaitant prekybą su Kanada) svarbą mūsų šalių ekonomikos plėtrai. Kaip nurodyta rezoliucijoje, nors Europa ir toliau pirmenybę turi teikti tarptautinei prekybos sistemai, t. y. Dohos vystymosi derybų raundo deryboms, dabartinės derybos su Kanada gali būti naudingos, nes dėl jų šis tarptautinis požiūris papildomas ne mažiau svarbiu dvišaliu aspektu. Todėl diskutuodami ir derėdamiesi sugebame rasti sprendimus su prekyba ir pagarba tam tikriems principams susijusiais klausimais, pvz., su aplinka susijusiais klausimais. Būdama viešųjų paslaugų darbo grupės pirmininko pavaduotoja, vis dėlto taip pat nerimauju dėl pasirinkto požiūrio, kurio laikomasi šiame sektoriuje. Pasirinkdami „neigiamo sąrašo“ metodą (sąrašas, pagal kurį tam tikroms viešosioms paslaugoms nėra taikomas liberalizavimo procesas), o ne priešingai – „teigiamo sąrašo“ metodą (liberalizavimo išimtį taikydami viešosioms paslaugoms, išskyrus tas, kurios įtrauktos į sąrašą), galiausiai galime pakenkti viešosioms paslaugoms. Todėl šia rezoliucija Europos Komisija raginama atsisakyti tokio požiūrio.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją. Kanada yra viena iš ES seniausių ir glaudžiausių partnerių ir yra pirmoji industrializuota šalis, su kuria 1976 m. ES pasirašė prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo pamatinį susitarimą. Per ilgą laikotarpį buvo pasirašyta nemažai dvišalių susitarimų, skirtų sudaryti palankesnes sąlygas glaudesniems prekybiniams santykiams, o šiuo metu ES yra antra pagal svarbą Kanados prekybos partnerė bei antras pagal dydį tiesioginių užsienio investicijų Kanadoje šaltinis. Pritariu, kad ES ir Kanados ekonominių santykių galimybės dar nėra visiškai išnaudotos. Planuojamas laisvosios prekybos susitarimas galėtų ženkliai prisidėti prie ekonominės partnerystės plėtojimo ir būtų aiškus augimą skatinantis signalas investuotojams ir įmonėms ES ir Kanadoje.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Kadangi dabar deramasi dėl Europos Sąjungos ir Kanados prekybos susitarimo, Europos Parlamentas šia ką tik patvirtinta rezoliucija reiškia susirūpinimą dėl Europos Komisijos požiūrio į viešąsias paslaugas. Iš tikrųjų atrodo, kad Europos Komisija, būdama atsakinga už derybas dėl šio susitarimo, iš esmės nori į sąrašą įtraukti visas paslaugas. Išsiderėjusi „neigiamą“ paslaugų, kurios nebūtų įtrauktos į laisvosios prekybos susitarimus, sąrašą, Komisija, jeigu jį toliau tęstų, paneigtų iki šiol dominavusį loginį pagrindą. Tačiau viešosios paslaugos skiriasi nuo kitų paslaugų: jos padeda užtikrinti socialinę ir teritorinę sanglaudą, taip pat svarbią pažeidžiamoms gyventojų grupėms paramą, šios paslaugos turi bendriems interesams, kuriuos jomis siekiama apsaugoti, būdingų požymių. Todėl labai svarbu toliau laikytis požiūrio, kuriuo siekiama apsaugoti šias paslaugas, visų pirma užtikrinant jų apsaugą nuo tarptautinės konkurencijos.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Santykiai su Kanada ilgą laiką yra pelningi abiem šalims, jie atitinka abiejų šalių prekybos interesus ir yra grindžiami geru bendradarbiavimu. Nors Kanada yra išsivysčiusi šalis, kurioje tik išimtiniais atvejais būtų galima abejoti pagarbos socialinėms teisėms arba griežčiausiems aplinkos standartams lygiu, Komisija – netgi anksčiau nei Parlamentas – parengė derybų su kompetentingomis Kanados institucijomis nuostatas, kuriose išsamiai aptariama nemažai keistinų aspektų, kad jie mus tenkintų.

Balsuoju už šią rezoliuciją, susijusią su Europos prekybos politikos skyriumi, kuriuo turėtų būti vadovaujamasi kaip derybų su kitomis šalimis – įskaitant Indiją, Kiniją ir Pakistaną, kuriose iš tikrųjų nėra užtikrinama sąžininga konkurencija, jau neminint pagarbos socialinėms teisėms ir aplinkos standartams, kaip tai daroma Kanadoje, – modeliu. Pradėję derybas su šiomis šalimis, turėtume prisiminti, kokie griežti ir reiklūs buvome derėdamiesi su ypač pažangiomis šalimis, pvz., Kanada, ir laikytis tokio pat tiesaus ir atviro požiūrio, padedančio užtikrinti mūsų interesų gynybą.

  John Bufton (EFD), raštu. – Balsavau prieš ES ir Kanados prekybos santykius, nes jaučiu, kad bet koks dvišalis investicijų susitarimas galėtų pakenkti Jungtinės Karalystės ir Kanados sandraugos deryboms. Nors nematau nė vienos priežasties, dėl kurios ES ir Kanada negalėtų laisvai prekiauti, iš ankstesnių teisės aktų matyti, kad buvo linkstama Jungtinės Karalystės ir trečiųjų šalių prekybos santykius riboti, užuot juos plėtojus.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už rezoliuciją dėl ES ir Kanados prekybos santykių, kuria siekiama sudaryti išsamų ekonominį ir prekybos susitarimą. Kanada yra svarbi Europos Sąjungos prekybos partnerė: per pastarąjį dešimtmetį Kanados investicijos į Europą beveik padvigubėjo ir 2009 m. sudarė 119,5 mln. EUR. Todėl reikia sukurti šiuolaikišką teisinę sistemą, kad būtų užtikrintas augimui palankus poveikis. Norėčiau atkreipti dėmesį į klausimą, susijusį su žemės ūkio produktų galimybėmis patekti į rinką. Kilmės taisyklės Kanadoje ir ES skirtingos, ir Komisija turi užtikrinti, kad Europos žemės ūkio interesams ir prioritetams būtų skiriamas pakankamas dėmesys. Pirmiausia reikėtų stengtis rasti patenkinamą kilmės taisyklių problemos sprendimo būdą, kad kitų Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo narių produktai nepatektų į rinką kartu su Kanados produktais.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Taisyklėmis grindžiama ir per Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) įtvirtinta daugiašalė prekybos sistema išlieka tinkamiausia atviros ir sąžiningos prekybos reguliavimo bei skatinimo priemone. Todėl, atsižvelgdama į istorinę ir labai sėkmingą ES ir Kanados ekonominių santykių raidą, pritariu susitarimui, kuriame numatyta daugiau įsipareigojimų nei reikalaujama pagal PPO sistemą ir kuriuo papildomos daugiašalės taisyklės, kad būtų pasiektas kuo glaudesnis šių dviejų susitarimo šalių bendradarbiavimas.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už rezoliuciją dėl ES ir Kanados prekybos santykių, nes joje pabrėžiamas poreikis į būsimą Europos Sąjungos ir Kanados ekonominį ir prekybos susitarimą įtraukti socialinius ir aplinkos aspektus. Kalbant apie aplinkos apsaugą, manau, svarbu, kad Europos Sąjunga atsisakytų importuoti iš bitumingojo smėlio išgautą žalią naftą.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Dalyvaudama dabar vykstančiose derybose dėl ES ir Kanados prekybos susitarimo Komisija turi įsipareigoti laikytis Europos Parlamento reikalavimų. Laisvosios prekybos susitarime labai svarbūs du dalykai: pirma, užtikrinti, kad būtų laikomasi abipusiškumo principo socialinių ir aplinką reglamentuojančių teisės aktų srityje; antra, patvirtinti nuoseklų ir ginamąjį požiūrį į visuotinės svarbos paslaugas. Siekiant įtikti mūsų partnerei, neturėtų būti sumažinti Europos aplinkos ir sveikatos standartų reikalavimai. Europos Komisija turi atsižvelgti į savo sprendimo automatiškai ir su niekuo nepasitarus įtraukti visas paslaugas pasekmes. Nors pagal šį metodą sudarant „neigiamą sąrašą“ tam tikroms viešosioms paslaugoms leidžiama taikyti išimtį konkrečiais atvejais ir jeigu to prašo kiekviena valstybė narė, vis dėlto kyla galimo aplaidumo pavojus. Parlamentas nenori, kad šiuo naujuoju derybų modeliu būtų sukurtas teisinis precedentas. Iki šiol Komisija dėl laisvosios prekybos susitarimų derėdavosi pateikdama „teigiamą“ sąrašą, kuriame viena po kitos nurodomos į jį įtrauktos paslaugos. Šis tarptautinėje prekyboje paplitęs metodas padeda užtikrinti geresnę tam tikrų ES opių sektorių apsaugą, todėl tai turėtų būti vienintelis Komisijos taikomas metodas.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Kanada ir ES pripažįsta bendras vertybes, todėl esame ne tik prekybos partneriai, bet ir tikri sąjungininkai pasauliniame geostrateginiame kontekste. Savaime suprantama, kad abiejose Atlanto vandenyno pusėse yra viena civilizacija, kuri turėtų daug naudos dar labiau sustiprindama ryšius tarp žmonių. Nėra reikalo išsamiai su visomis smulkmenomis aiškinti istorinių Kanados ir Europos ryšių ir Kanados piliečių indėlio išlaisvinant Europos žemyną per ją suniokojusius du pasaulinius karus.

Nepaisydamas dar likusių prekybos liberalizavimo kliūčių ir Europos Sąjungos išlygų dėl galiojančios praktikos Kanadoje, tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau bus sukurti būtini abipusės prekybos partnerystės pagrindai. Išsamus Kanados ir Europos Sąjungos ekonominis ir prekybos susitarimas galėtų pagaliau tapti plačiausio užmojo mūsų kada nors sudarytu visa apimančiu susitarimu. Tikiuosi, kad taip ir bus.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis pasiūlymas dėl rezoliucijos skirtas ES ir Kanados prekybos santykiams, o derybas tarp jų tikimasi baigti iki 2011 m. pabaigos. ES prekybos ir investavimo politikos tikslas – tvarus, gerovę ir darbo vietas padedantis kurti ekonominis augimas. Prisiminkime, kad užmezgusi prekybos santykius su savo strateginiais partneriais ES iki 2020 m. sukurs 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) dydžio pridėtinę vertę (2010 m. tai sudarė 120 mlrd. EUR), kuri bus vienodai naudinga vartotojams ir įmonėms. Šiuo tikslu ir neabejojant Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) atliekamu vaidmeniu, labai svarbu liberalizuoti prekybą visas derybas užbaigiant pagal Dohos vystymosi darbotvarkę (angl. DDA), kurioje taip pat numatytas ES ir Kanados prekybos santykių klausimas. Nors kai kurie klausimai lieka neišspręsti, pvz., neigiamas poveikis biologinei įvairovei dėl gudroninio smėlio kasybos arba tam tikrų iš ruonių pagamintų produktų, balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos ne tik todėl, kad iš esmės buvo išspręsta viešųjų pirkimų problema, bet ir todėl, kad tai naudinga valstybėms narėms, ir siekdamas, kad derybos nebūtų vilkinamos.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pirmojoje preambulės pastraipoje atskleidžiama šio pranešimo pagrindinė mintis: joje nurodoma, kad per Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) sukurta daugiašalės prekybos sistema toliau išlieka tinkamiausia atviros ir sąžiningos prekybos reguliavimo ir skatinimo sistema. Joje taip pat pasisakoma už sėkmingą Dohos vystymosi derybų raundo baigtį.

Tai yra vizija, išsamiau aptariama kituose rezoliucijos punktuose, su kuriais mes, žinoma, nesutinkame. Tiesą sakant, nesutinkame lygiai taip pat kaip ir milijonai darbuotojų, ūkininkų, mažųjų ir vidutinių įmonių savininkų, daugybė kitų žmonių visame pasaulyje, kurie daugybę metų kaltina PPO, jos tikslus panaikinti prekybos reguliavimą ir jos atstovaujamus interesus – tarptautinių įmonių, didžiųjų kompanijų ir finansinių institucijų interesus; jos susižeria milijoninius pelnus paaukodamos milijonus darbo vietų bei darbo ir socialinių teisių, sužlugdydamos mažuosius ir vidutinio dydžio gamintojus ir suardydamos aplinką.

Kaip ir kituose laisvosios prekybos susitarimuose, ES ir Kanados laisvosios prekybos susitarime taip pat aptariamos paslaugos ir išreiškiamas vertingas, tačiau nenuoseklus su „neigiamais“ sąrašais ir pan. susijęs nerimas, nepadedantis pašalinti pavojų, kurie taip pat kelia grėsmę viešosioms paslaugoms. Priežasčių balsuoti „prieš“ yra daugiau nei pakankamai.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Europos Sąjunga toliau formuoja savo prekybos politiką, kurios pasekmės įvairioms valstybėms narėms turi didelį, tačiau skirtingą poveikį.

Šią politiką išreiškiantys sudaromi susitarimai iš esmės grindžiami laisvąja prekyba, kurios tikslai ir padariniai aiškiai patvirtinami atitinkama retorika: tai vadinamieji „puolamieji interesai“, tarsi kalbėtume apie karą.

Paprastai tai yra nepasižymintys didesniu demokratiniu teisėtumu susitarimai, nes derybos dėl jų beveik visada vyksta ypač slaptai, visuomenei nežinant ir bandant nuslėpti jų ekonominį, socialinį poveikį, poveikį aplinkai ir išvengti viešų diskusijų bei paaiškinimų.

Nors, atsižvelgiant į derybų etapą, galima teigti, kad jos pakankamai toli pažengusios ir jas numatoma baigti 2011 m., tačiau jų poveikį sektoriams ir šalims vis dar reikia išsamiai aptarti.

Vis dėlto šio susitarimo turinyje nėra nieko naujo: rinkų atvėrimas ir paslaugų liberalizavimas, įskaitant vis dažnesnę prekybą viešosiomis paslaugomis, kuriomis savo nuožiūra disponuoja tarptautinės įmonės, ir taip sukelia problemų žmonėms.

O pasekmės yra gerai žinomos: kelių dalyvių dominavimas rinkoje, silpnesnių gamybos sistemų sužlugdymas ir vis dažnesni pasiteisinimai dėl teisių suvaržymų ir apsunkintų gyvenimo bei darbo sąlygų.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) ES derybas su Kanada dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo pradėjo 2009 m. Galimame susitarime aptariamas platus klausimų spektras: prekyba prekėmis ir paslaugomis, intelektinės nuosavybės teisės, viešieji pirkimai, bendradarbiavimas reguliavimo srityje, investavimas, laikina migracija, konkurencijos politika ir užimtumas bei aplinkos standartai. Mano nuomone, teisinga, kad abi šalys pirmenybę teiktų pastangoms pasiekti susitarimą keliais pagrindiniais klausimais, pvz., dėl viešųjų pirkimų, investicijų ir viešųjų paslaugų.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau dokumentui, kadangi ES ir Kanadą sieja glaudūs prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų santykiai. Vykdomomis derybomis dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo siekiama labai pažangaus susitarimo, siekiais viršijančio visus iki šiol priimtus ES ir Kanados prekybos ir ekonominius susitarimus, kuriuo būtų dar labiau paspartinta jau ir taip aktyvi dvišalė prekyba bei investicijų ryšiai. Pritariau nuomonei, kad susitarimui su Kanada, kuriuo būtų viršijami PPO įsipareigojimai ir būtų papildomos daugiašalės taisyklės su sąlyga, kad derybomis bus pasiektas suderintas, plataus užmojo ir aukštos kokybės susitarimas. Yra laikomasi nuomonės, kad skyriai dėl žemės ūkio šiose derybose bus svarbus klausimas abiems šalims. Susirūpinimą kelia galimai svarbios nuolaidos genetiškai modifikuotiems produktams, pieno ir kilmės ženklinimo srityse. Todėl turėtų būti visapusiškai atsižvelgiama į interesus ir prioritetus žemės ūkio srityje, susitarimas turi būti naudingas ES ir Kanados vartotojams, o taip pat abiejų šalių žemės ūkio sektoriui, ir pasiekus suderintų bendrų rezultatų užtikrinti didesnę bet sąžiningą ES ir Kanados tiekėjų konkurenciją tiekiant žemės ūkio produktus. Palankiai vertinu abiejų šalių pradinį įsipareigojimą neišlaikyti, neįvesti ar neįvesti iš naujo subsidijų žemės ūkio produktų, kuriais prekiaujama, eksportui, nes tai teigiamas žingsnis vykdant plataus užmojo ir sąžiningas derybas ir susitarimas bendradarbiauti vykstant PPO deryboms žemės ūkio klausimais.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Europos Sąjunga ir Kanada gerus ir tvirtus prekybos ryšius palaiko daugelį metų, tačiau išnaudojama tik maža ekonominio bendradarbiavimo potencialo dalis, todėl palankiai vertinu derybas dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo (angl. CETA). Nepaisant to, pirmenybė turi būti teikiama pažangai PPO derybose, o ne dvišaliams susitarimams. Šioje rezoliucijoje aptariamos įvairios svarbios temos. Ypač remiu Europos Parlamento pateiktas išlygas, susijusias su galimu neigiamu poveikiu Europos žemės ūkiui. Abipusiškumo principo turi būti laikomasi siekiant užtikrinti, kad abi pusės sudarytų rimtą ir tvarų susitarimą. Šiuo atveju ypač norėčiau atkreipti dėmesį į diskusijas dėl skerdžiamų galvijų kilmės nurodymo etiketėje – tai yra klausimas, dėl kurio reikia susitarti, taip pat panaikinti su tarifais susijusias ir technines kliūtis, pvz., tokios yra ilgai trunkančios ES produktų patvirtinimo procedūros. Akivaizdu, kad išsamiu ekonominiu ir prekybos susitarimu turi būti siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją.

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE), raštu. – (PL) Atsižvelgdama į tai, kad Europos Sąjunga yra antra pagal dydį prekybos partnerė ir kad Kanada yra pagrindinė ES partnerė tiesioginių užsienio investicijų srityje, balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl ES ir Kanados prekybos santykių. Kartu norėčiau pabrėžti, kad Lenkija yra didžiausia Kanados prekybos partnerė tarp Vidurio ir Rytų Europos šalių, ji maždaug dvylika metų išsaugojo dvišalį prekybos perteklių, kuris kasmet augo. Šiandien vykstantis balsavimas yra svarbus žingsnis į priekį, leisiantis siekti teigiamų pokyčių ateityje.

  David Martin (S&D), raštu. – Esu patenkintas, kad buvo patvirtintas mano pakeitimas, kuriame „atkreipiamas dėmesys į vėliausius teisinius pokyčius, susijusius su ES draudimu gaminiams iš ruonių, visų pirma Kanados pateiktą PPO prašymą įsteigti oficialią ginčų sprendimo kolegiją, ir išreiškiamas jos tvirtas tikėjimas, kad Kanada atsisakys ginčo PPO, kuris prieštarauja teigiamiems prekybos santykiams, prieš tai, kai CETA susitarimą reikės ratifikuoti Europos Parlamente“.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjungos ir Kanados prekybos santykiai galiausiai gali viršyti įsipareigojimus, priimtus Pasaulio prekybos organizacijoje, jeigu jie bus grindžiami proporcingu susitarimu, užtikrintomis tinkamomis galimybėmis patekti į viena kitos rinkas ir padidinta prekės ženklų, patentų ir geografinių nuorodų apsauga. Mūsų nuomone, naujų investicijų reikia siekiant užtikrinti pagarbą aplinkai ir geras darbo sąlygas. Kadangi žemės ūkio sektorius yra labai svarbus, raginame Komisiją derėtis dėl tiek gamintojams, tiek vartotojams naudingo susitarimo, kuriuo būtų užtikrinama sąžininga Europos Sąjungos ir Kanados žemės ūkio produktų tiekėjų konkurencija. Galiausiai manome, kad Taryba, prieš pasirašydama kokius nors kitus tarptautinius prekybos susitarimus, turėtų gauti Parlamento sutikimą ir kad, siekiant užtikrinti didesnę demokratijos kontrolę, Parlamentas visais etapais būtų informuojamas apie procedūros eigą. Tai vienintelis būdas, kuriuo galime pasiekti didesnį augimą Europos Sąjungos ir Kanados tarpusavio prekybos ir investicijų srityje.

  Véronique Mathieu (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už rezoliuciją, bet prieš 10-tą pakeitimą, kuriame remiamas ES nustatytas privalomas iš ruonių pagamintų produktų importo draudimas. Šis draudimas nėra pagrįstas nei moksliškai, nei teisiškai. Tiesą sakant, 2007 m. pabaigoje Europos maisto saugos tarnybos (angl. EFSA) pateiktos mokslinės nuomonės išvados yra pagrįstos duomenimis, susijusiais su gyvulių skerdimu skerdyklose ir jie nesuteikia patikimos informacijos apie ruonių medžioklę. Teisinis pagrindas taip pat abejotinas, nes 2009 m. balandžio 1 d. priimtoje Europos Parlamento nuomonėje teigiama: „Atrodo praktiškai neįmanoma pateisinti draudimo vien tik remiantis gyvūnų gerovės pagrindu, nes Sutartyje nėra jokio teisinio pagrindo, susijusio su gyvūnų gerove“. Ruonių rūšių apsaugai pavojus negresia, jų skaičius Grenlandijoje per 25 metus netgi tris kartus padidėjo. Galiausiai draudimas, dėl kurio Komisija pateikia garantijas, kad šiuo atveju neturėtų būti jokio neigiamo poveikio eskimų tradicinei medžioklei, yra nerealus. Šiomis aplinkybėmis Kanados pateiktas prašymas Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) dėl specialios ginčų sprendimo institucijos, susijusios su Europos nustatytu draudimu, sukūrimo yra pagrįstas.

  Arlene McCarthy (S&D), raštu. – Parlamentas savo rezoliucijoje dėl ES ir Kanados prekybos derybų pareiškė tvirtą poziciją, kad griežtai gins savo teisės aktus, kuriais ES rinkoje draudžiama prekiauti iš ruonių pagamintais produktais. ES piliečiai reikalavo, kad imtumėmės veiksmų siekdami užtikrinti, jog ES nebūtų prekiaujama žiaurios komercinės medžioklės produktais. Kanada neturi jokios teisės abejoti Europos piliečių demokratine valia ir jos nepaisyti apskųsdama Pasaulio prekybos organizacijai mūsų įstatymą dėl su ruoniais susijusio draudimo, kuris akivaizdžiai nėra diskriminacinis. Glaudesnius ES ir Kanados prekybos ryšius galima užmegzti tik gerbiant Europos visuomenės norus ir Europos teisę.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Europos Komisija netrukus užbaigs derybas su Kanada dėl laisvosios prekybos susitarimo, kurio taikymo sritis iki šiol neturėjo analogų. Europos Komisija derasi nuo 2004 m. Su Europos piliečiais niekada nebuvo konsultuojamasi ir jie net nebuvo apie tai informuojami. Pranešime palankiai vertinamas šis žalingas susitarimas, kurio turinys buvo atskleistas tik dėl informacijos nutekėjimo. Tai nepriimtina. Balsuosiu prieš pranešimą ir smerkiu šį susitarimą, dėl jo, remiantis Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo pavyzdžiu, Europos piliečių vaidmuo tampa antraeilis.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Istoriškai Europos ir Kanados santykių trukmė gana ilga, šie santykiai netgi atsirado anksčiau, nei buvo sukurta ES. Be to, mes išpažįstame vienodas vertybes ir principus, todėl pasauliniame geostrateginiame kontekste esame svarbūs sąjungininkai. Prekybos santykių srityje padaryta didelė pažanga, nors išsamus susitarimas vis dar nėra sudarytas. Manau, turėtume toliau dėti visas pastangas, kad pasiektume visiems tinkamą susitarimą, nes jis bus labai svarbus abiejų šalių ekonomikos plėtrai.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Galimame susitarime aptariamas platus klausimų spektras: prekių ir paslaugų prekyba, intelektinės nuosavybės teisės, viešieji pirkimai, bendradarbiavimas reguliavimo srityje, investavimas, laikina migracija (4 režimas), konkurencijos politika ir darbo bei aplinkos standartai. Abi šalys vis dar turi rasti sutarimą dėl kelių labai svarbių derybų skyrių, įskaitant skyrius dėl galimybės dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, investicijų ir viešųjų paslaugų. Yra dar du derybose, kurios yra gana svarbios Europos Parlamentui, iškilę klausimai. Pirmasis klausimas susijęs su Kanados bituminguoju smėliu ir ES degalų kokybės direktyva. Degalų kokybės direktyvos klausimu aktyviai buvo diskutuojama Aplinkos komitete. Tačiau Kanados vyriausybė vis dar mano, kad degalų kokybės direktyva diskriminuoja Kanados ir kitų šalių naftos importuotojus. Manau, kad susitarimą dar per anksti sudaryti. Antras klausimas – tai ES iš ruonių pagamintų produktų draudimas ir jis labai svarbus. Šis susitarimas galėtų padėti sustiprinti jau ir taip tvirtus dvišalius ES ir Kanados prekybos ir investicijų santykius; tačiau jis turėtų būti naudingas abiem pusėms, todėl balsuojant vis dar susilaikiau.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Pažangus susitarimas paskatins ir paspartins aktyvius abipusius prekybos ir investicijų ryšius. Prekybos santykių liberalizavimas suteiks abipusę naudą verslo subjektams, sudarys palankesnes investavimo sąlygas. Siekiant išsamaus ir aukštos kokybės susitarimo, viršijančio PPO įsipareigojimus, abi šalys turėtų nereikšti reikalavimų, prieštaraujančių jų vidaus politikos kryptims ar institucinei tvarkai. Be to, prekybos ginčų atvejais turėtų būti taikomas abipusiškumo principas, pagerinta intelektinės nuosavybės teisių apsauga bei suteikta abipusė prieiga prie paslaugų ir viešųjų pirkimų rinkos. Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas žemės ūkio sektoriui ir vartotojams. Turime išlaikyti griežtą poziciją dėl genetiškai modifikuotų produktų bei pieno ir kilmės ženklinimo. Turi būti užtikrinta sąžininga ir didesnė konkurencija tarp žemės ūkio produktų tiekėjų. Manau, kad Komisija turėtų pradėti vykdyti derybas su Kanada dėl investicijų tik Parlamentui išreiškus savo poziciją dėl bendros būsimos ES investicijų politikos. Turi būti apsaugoti abiejų šalių labiausiai pažeidžiami sektoriai, kad jie nepatektų į investicinių susitarimų taikymo sritį. Komisija turi išlaikyti tvirtą poziciją dėl iš ruonių pagamintų produktų draudimo, o Kanada šiuo klausimu turėtų atsiimti savo reikalavimą PPO sukurti oficialią ginčų sprendimų grupę. Toks reikalavimas neatitinka pozityvių prekybinių santykių principų.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Palankiai vertinu šią Europos Parlamento rezoliuciją dėl ES ir Kanados prekybos santykių. Tarp ES ir Kanados egzistuoja tikra partnerystė, pagrįsta kultūrų panašumu ir ilga bendra istorija. Todėl savaime suprantama, kad tiek ES, tiek Kanados privataus sektoriaus atstovai tvirtai pritaria plataus užmojo išsamiam ekonominiam susitarimui ir mano, kad glaudesnės ES ir Kanados ekonominės partnerystės skatinimas duotų aiškią augimui palankią žinią ES ir Kanados, taip pat tarptautiniams investuotojams bei įmonėms. Todėl palankiai vertinu susitarimą su Kanada, kuriame viršijami Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) įsipareigojimai ir kuriuo papildomos daugiašalės taisyklės, jeigu bus išsiderėtas plataus užmojo aukštos kokybės susitarimas, pagrįstas abipusiškumu, ir jis nebus susijęs vien tik su tarifų sumažinimu. Vis dėlto norėčiau įspėti apie poreikį apsvarstyti dėl šio rinkų atvėrimo atsirasiantį ekonominį poveikį, ypač toms valstybėms narėms, kurių ekonomika labiau pažeidžiama.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Šiuo metu atrodo, kad Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) prekybos sistema yra geriausia valstybių ekonominių santykių orientacinį pagrindą siūlanti sistema. Tačiau ji neužkerta kelio valstybėms arba viršvalstybinėms organizacijoms nustatyti glaudesnius ekonominius santykius atsižvelgiant į bendrą reguliavimą. Todėl atrodo, kad ypač glaudūs ES ir Kanados ekonominiai santykiai yra pagrįsti. Kaip pabrėžiama pranešime, ES yra antra pagal svarbą Kanados prekybos partnerė. Kanada savo ruožtu 1976 m. tapo pirmąja pramonine šalimi, su kuria ES pasirašė prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo bendrąjį susitarimą, Kanada yra ketvirtas pagal dydį tiesioginių užsienio investicijų šaltinis. Sudarius aptariamą susitarimą, tarp dviejų teritorijų galėtų atsirasti santykiai, kurie padėtų pasiekti dar aukštesnį ekonominio bendradarbiavimo lygį ir sukurtų dar tvirtesnius ryšius tarp šių jau glaudžiais kultūriniais saitais siejamų teritorijų.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Pritariu pranešimui. Derybos su Kanada dėl ilgalaikio išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo (angl. CETA) yra toli pažengusios ir jas būtų galima užbaigti šį rudenį. CETA yra plačiausio užmojo dvišalis laisvosios prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi pagal 2006 m. prekybos strategiją „Europos vaidmuo pasaulyje“. Į susitarimą įtraukti išsamūs paslaugų, viešųjų pirkimų, investicijų apsaugos, intelektinės nuosavybės ir bendradarbiavimo reguliavimo srityje skyriai.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) ES ir Kanados ekonominiai santykiai yra labai svarbūs plėtojant dviejų šalių dialogą. Neskaitant Jungtinių Amerikos Valstijų, ES yra didžiausia Kanados prekybos partnerė, o Kanada yra 11 pagal dydį ES prekybos partnerė. Vykstančių derybų dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo (angl. CETA) tikslas – sudaryti labai išsamų susitarimą, kuriame būtų numatyti dar platesnio užmojo tikslai, nei iki šiol per derybas buvo kėlusi ES arba Kanada. Jau užmegzti tvirti dvišaliai prekybos ir investiciniai ryšiai, o sudarius susitarimą jie gali tapti dar tvirtesni. Kaip teigiama bendrame ES ir Kanados ekspertų pranešime, sudarant išsamų ekonominį ir prekybos susitarimą siekiama gauti apčiuopiamą ekonominę naudą, kuri atsiras liberalizavus prekybą ir pašalinus tarifų kliūtis. Nepaisant to, vis dar lieka tam tikrų su šiuo susitarimu susijusių problemų, galinčių turėti neigiamą poveikį ES žemės ūkio sektoriui.

Mano nuomone, reikia labiau stengtis siekiant sumažinti ES ir Kanadoje galiojančių sanitarijos ir fitosanitarijos standartų skirtumus. Be to, reikia labiau stengtis siekiant užtikrinti, kad Kanadoje būtų laikomasi panašių į galiojančius ES aplinkos standartų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, manau, jog reikia atlikti išsamią minėtų standartų analizę ir vertinimą.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šios dienos rezoliuciją, kurioje atkreipiamas dėmesys į derybas dėl ES prekybos susitarimo su Kanada. Kanada yra svarbus galimas ES prekybos partneris ir toks susitarimas bus naudingas abiem šalims. Tačiau yra tam tikrų svarbių klausimų, į kuriuos Komisijai reikia atkreipti dėmesį: naftos žaliavos iš gudroninio smėlio išgavimo poveikis aplinkai ir asbesto kasyklose dirbančių darbuotojų sveikata yra tik du klausimai, kuriuos reikia atidžiai išnagrinėti. Pritariu raginimams, kad Kanada atsisakytų savo ginčo PPO dėl ES draudimo iš ruonių pagamintiems produktams, ir man malonu, kad Parlamentas patvirtino su šia pozicija susijusius pakeitimus. Komisija taip pat turi laikytis tvirtos pozicijos siekdama apsaugoti draudimą. Intelektinės nuosavybės teisių taip pat turi būti tvirtai laikomasi kartu su prekybos ženklų ir patentų naudojimu. Esu įsitikinęs, kad šios problemos bus išspręstos ir Komisija į jas atsižvelgs, taip pat bus susitarta dėl veiksmingo prekybos susitarimo.

Pranešimas: Wolf Klinz (A7-0081/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį savo iniciatyva parengtą pranešimą, nes jame sprendžiami dabartiniai reitingų sektoriaus klausimai, dėl kurių vyksta nesibaigiančios diskusijos: t. y. konkurencijos trūkumas, oligopolinės struktūros ir atskaitomybės bei skaidrumo trūkumas, visų pirma nustatant valstybės garantuotos skolos reitingus.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl kredito reitingų agentūrų: ateities perspektyvos. Kredito reitingų agentūrų nustatomi reitingai atlieka ne vieną naudingą funkciją: reitingais telkiama informacija apie emitentų kreditingumą pasaulio aplinkoje. Reitingai sudaro emitentams sąlygas vertinti padėtį pasaulio ir vietos rinkose, mažina informavimo sąnaudas ir plečia potencialių investuotojų ratą, o tai suteikia rinkoms likvidumo ir padeda nustatyti kainas. Pastarojo meto finansų krizė parodė tris sektoriaus problemas: konkurencijos trūkumą, pernelyg didelę priklausomybę nuo išorinių reitingų taikant reguliavimo tvarką ir teisinės kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimą. Pritariu pranešėjo nuomonei, kad kredito reitingai nėra tik nuomonės, o kredito reitingų agentūros turėtų būti atsakingos už savo nustatomus reitingus. Taigi, siekiant numatyti apčiuopiamą grėsmę, reikėtų didinti civilinę kredito reitingų agentūrų atsakomybę.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už W. Klinzo pranešimą dėl kredito reitingų agentūrų. Kredito reitingų agentūros yra naudingos: jos suteikia informaciją apie kredito produktų kokybę, leidžia skolininkams ir investuotojams dalyvauti pasaulinėse ir vidaus rinkose ir galiausiai padeda nustatyti kainas. Tačiau krizė parodė dabartinės sistemos keliamus pavojus: tai – konkurencijos trūkumas ir ypač agentūrų atskaitomybės ir skaidrumo trūkumas. Tai yra savo iniciatyva parengtas pranešimas, kuriame Europos Komisija raginama aiškiai nurodyti dabartinės sistemos trūkumus ir atlikti poveikio tyrimą, kuriame būtų nurodytos galimos skirtingos alternatyvos sistemai patobulinti, įskaitant naujų teisės aktų (jei reikės) priėmimą. Raginu Komisiją atsižvelgiant į mūsų prašymą kuo greičiau imtis veiksmų.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį svarbų dokumentą. Reitingų agentūros vertina ne tik privataus kapitalo kompanijas ir jų produktus, tačiau ir valstybes. Nuo to, koks reitingas suteikiamas šaliai, priklauso, kokiomis sąlygomis jos gali tikėtis pasiskolinti tarptautinėse rinkose. Neigiami reitingai finansinių sunkumų akivaizdoje šalis įsuka į savotišką skolų spiralę, nes mažėjantis reitingas vis labiau brangina skolinimąsi ir taip dar labiau apsunkina valstybės finansų padėtį. Visi rinkos dalyviai ir jos prižiūrėtojai turi žinoti, pagal kokius kriterijus yra nustatomi reitingai bei galėtų juos patys patikrinti. Komisija raginama kartu su G-20 šalimis sukurti naują visuotinį vertinimo metodą, kuris sumažintų klaidų tikimybę, reglamentuotų reitingais užsiimančių kompanijų veiklą bei mažintų su finansiniu vertinimu susijusią riziką. Pritariu ir ne kartą išsakiau pasiūlymą, kad Europai būtina kuo skubiau steigti savo kredito reitingų agentūrą, kuri atliktų objektyvius ir nepriklausomus vertinimus. Pritariu pranešime išsakytam raginimui sukurti savo nepriklausomą reitingų agentūrą, kurią pirminiame etape siūloma pavadinti Europos kreditų reitingų fondu.

Nuo to, kaip pavyks reformuoti finansų vertinimą, priklausys ne tik visų ES valstybių narių galimybės teisingomis sąlygomis pasiskolinti tarptautinėse rinkose, tačiau ir visos pasaulinės finansų sistemos stabilumas bei krizių prevencijos efektyvumas.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Kredito reitingų agentūros vertina šalis, institucijas ir įmones priskirdamos rizikos reitingus, rodančius jų gebėjimą apmokėti skolas nustatytą datą. Reaguojant į finansų krizę pirmiausia buvo patvirtintas Reglamentas (EB) Nr. 1060/2009 dėl kredito reitingų agentūrų. Šiame reglamente sprendžiami svarbiausi klausimai, pagal jį kredito reitingų agentūroms pradėta taikyti priežiūra ir reguliavimas. Vis dėlto jis nepadėjo išspręsti visų problemų.

Iš tikrųjų finansų krizė parodė, kad šių agentūrų veikloje susiduriama su trimis pagrindinėmis problemomis: konkurencijos trūkumu, pernelyg dideliu pasikliovimu išoriniais reitingais ir jokios atskaitomybės nebuvimu. Šiame pranešime, už kurį balsavau, Europos Komisija raginama nustatyti trūkumus ir atlikti galimų alternatyvų poveikio vertinimą, įskaitant būsimus pasiūlymus dėl įstatymo galią turinčio akto. Jame Europos Komisija taip pat raginama įvertinti visiškai nepriklausomo Europos kredito reitingų fondo sukūrimo išlaidas ir naudą.

  Slavi Binev (NI), raštu. – (BG) Pritariau pasiūlytam pranešimui, nes manau, kad sukurdami kredito reitingų agentūras paskatinsime konkurenciją šiame sektoriuje, o tai yra būtina sąlyga didinti kokybę, mažinti informavimo išlaidas ir galiausiai padidinti atitinkamų agentūrų atskaitomybę. Tai taip pat padės sumažinti su reguliavimu susijusią priklausomybę.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau už W. Klinzo pranešimo dėl kredito reitingų agentūrų projektą, nes manau, kad pataisytame tekste yra daug teigiamų elementų ir gerų idėjų. Visų pirma sutinku su siekiu padidinti šių agentūrų skaidrumą, sąžiningumą, atsakomybę, nepriklausomumą ir patikimumą. Be to, pritariu W. Klinzo idėjai sukurti nuo valstybių ir institucijų nepriklausomą Europos kredito reitingų fondą ir sutinku su pranešėjo nuomone, kad dabartinė oligopolija yra sektoriaus problema.

  Jan Březina (PPE), raštu. – (CS) Pastarojo meto finansų krizė privertė atkreipti dėmesį į tris pagrindines problemas kredito reitingų agentūrų sektoriuje: tai yra ekonominės konkurencijos trūkumas, pernelyg didelė reguliavimo sistemos priklausomybė nuo išorinių reitingų vertinimų ir garantijų dėl reitingų agentūrų suteiktų reitingų nebuvimas. Nesu įsitikinęs, ar pranešėjo pasiūlymas įsteigti Europos reitingų agentūrą yra protingas sprendimas. Nėra jokios garantijos, kad Europos reitingų agentūra galėtų įgyti gerą reputaciją ir tapti visateisiu nauju reitingų agentūrų rinkos dalyviu, būti patikima arba kad galėtų įtikinti rinkos dalyvius savo visišku nepriklausomumu nuo kokios nors viešojo sektoriaus institucijos, valstybių narių, Europos Komisijos ar bet kurio kito viešojo subjekto.

Pranešėjo pasiūlymas sukurti Europos reitingų agentūrų tinklą man atrodo protingesnis, nes nacionaliniu mastu veikiančių reitingų agentūrų bendradarbiavimas, kurio metu būtų pasinaudojama esamais žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais, apimdamas įvairias veiklos rūšis ir skirtingas rinkas, turėtų padidinti konkurenciją šioje srityje ir taip būtų galima pasiekti vienodą lygį su pasauliniu mastu veikiančiomis didelėmis reitingų agentūromis.

  John Bufton (EFD), raštu. – Balsavau prieš tai, kad būtų patvirtintas galimas kredito reitingų agentūrų veiklos suvienodinimas visoje ES, nes valstybėse narėse galiojantys standartai gali, ir taip yra iš tikrųjų, būti skirtingi. Be vienos bendros valiutos, taip pat atsižvelgiant į rinkų nepastovumą, ypač į sunkią euro zonos valstybių narių ekonomikos padėtį, Jungtinei Karalystei gresia pavojus paskęsti vienodų kredito reitingų, kurie turėtų apimti visų Europos Sąjungos šalių ekonominę padėtį, liūne, todėl Jungtinės Karalystės verslas ir pramonė galėtų atsidurti pavojingoje padėtyje, kurią palaikytų visoje ES veikiančios kredito reitingų agentūros. Su kreditų reitingais susijusias sąlygas ir ribojimus turi nustatyti pačios nepriklausomos valstybės narės atsižvelgdamos į savo nepriklausomą ekonomiką.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į pasekmes, kurių valstybės garantuojamos skolos kredito reitingai gali turėti rinkai, biudžeto balansą ir bendrą žmonių pragyvenimo lygį, būtina, kad šie reitingai būtų pagrįsti patikimais faktais ir skaičiais. Siekiant apsaugoti tokių reitingų teisingumą ir sąžiningumą, reikia padidinti šių sprendimų, kuriais nustatomi reitingai, skaidrumą, taip pat šių agentūrų atskaitomybę. Todėl pritariu šiandien pasiūlytam kredito reitingų agentūrų veiklos reguliavimo prioritetų nustatymui ir palankiai tai vertinu; tai, manau, yra labai svarbu siekiant išspręsti šį sektorių kamuojančias problemas.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Europoje turi būti sprendžiamas klausimas dėl kredito reitingų agentūrų padėties. Šios privačios pelno siekiančios organizacijos akivaizdžiai turi per daug galių suverenių vyriausybių atžvilgiu, todėl visiškai pritariu planams imtis spręsti šią anomaliją Europos lygiu.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau prieš pranešimą dėl kredito reitingų agentūrų. Politiškai nepriimtina ir ekonomine prasme pavojinga, kad šios agentūros, kurių vaidmuo per dabartinę krizę buvo ypač neigiamas, toliau turėtų pačios ES suteiktą teisę nustatyti ne tik įmonių, bet ir valstybių narių ekonomikos reitingus. Europos Parlamentas turėtų būti ryžtingesnis ir radikalesnis priimdamas sprendimus dėl kredito reitingų agentūrų veiksmų, ypač po to, kai jos pakenkė Europos valstybių narių ekonomikai ir Europos piliečiams. Šis pranešimas yra menkavertis. Jame siūlomos nuostatos yra pernelyg nuosaikios, o skaidrumas, susijęs su kredito reitingų agentūromis, iš esmės išlieka toks pat kaip ir anksčiau. Savanaudiškų privačių įmonių – ar tai būtų dabartinės Amerikos įmonės, ar būsimos Europos įmonės, kurios remia tik spekuliantų mafiją, – problema išspręsta visiškai nekūrybiškai. Pranešime turėtų būti skatinama sukurti viešą, demokratiškai kontroliuojamą agentūrą, kuri neturėtų nieko bendra su privačiais interesais ir galėtų atlikti ypatingą vaidmenį užtikrinant solidarumą tarp valstybių ir jų piliečių.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą, nes jame aiškiai ir objektyviai išdėstyta su kredito reitingų agentūromis susijusi padėtis. Taip pat manau, kad kredito reitingų agentūros atlieka būtiną ir labai naudingą vaidmenį išgrynindamos ir supaprastindamos informacijos apie finansų rinkas srautą – įvertindamos skolos vertybinių popierių emitentų mokumą ir patikimumą, taip pat paskiras finansines priemones. Vis dėlto, kaip teisingai nurodo W. Klinz, dėl šio verslo modelio kyla pavojus, kad dėmesys bus skiriamas skolos vertybinių popierių emitentų, o ne investuotojų apsaugai, nebent būtų imtasi tinkamų taisomųjų priemonių. Nemanau, kad galima padidinti konkurenciją, nes didesnis agentūrų skaičius galėtų pakenkti reitingų patikimumui. Tačiau manau, kad didesnė atsakomybė padėtų pasiekti didesnį objektyvumą ir užtikrintų nuodugnesnį darbą, kas apsaugotų ne tik siauros grupės interesus, bet drauge sumažintų informacijos iškreiptumą, o tai reiškia rinkų veikimo ir bendro intereso apsaugą.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už rezoliuciją dėl kredito reitingų agentūrų, nes manau, kad reikalinga nauja Europos reitingų agentūra, kuri pristatytų alternatyvų veiklos metodą ir padidintų konkurenciją šiame sektoriuje. Finansų krizė parodė, kad negalime toliau toleruoti oligopolinės struktūros, taip pat dabartinių kredito reitingų agentūrų veiklos skaidrumo ir atskaitomybės trūkumo.

  Rachida Dati (PPE) , raštu. – (FR) Balsavau už W Klinzo pranešimą. Jame pateikiama keletas įdomių pasiūlymų, kuriais siekiama sukurti kredito reitingų agentūroms reikalingą sistemą. Dabartinė euro zonos padėtis mums beveik kiekvieną dieną primena apie šių agentūrų priimtų sprendimų poveikį ir pasaulio finansų reguliavimo sistemos pasikliovimą šiomis agentūromis. Ypač palankiai vertinu Europos Komisijai pateiktą prašymą išnagrinėti galimybę įsteigti nepriklausomą Europos kredito reitingų fondą. Tai konkretus pasiūlymas, kuris leistų išspręsti pernelyg didelio pasaulio finansų reguliavimo sistemos pasikliovimo kai kuriais privačiais kredito reitingais klausimą.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui dėl kredito reitingų agentūrų ateities. Pastarojo meto finansų krizė atskleidė, kad šioje verslo srityje yra didelių problemų, pvz., pernelyg didelis reguliavimo sistemos pasikliovimas išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimas. Iš tikrųjų kredito reitingų agentūros nemažai prisidėjo sukeldamos finansų krizę, nes nustatė klaidingus struktūrizuotų finansinių priemonių reitingus. Šiame pranešime, Komisijai dar nepateikus pasiūlymo dėl įstatymo galią turinčio akto, kurį ji parengs šį rudenį, sprendžiami šie klausimai ir raginama: siekiant sumažinti visuotinį pernelyg didelį finansų reguliavimo sistemos pasikliovimą reitingais, peržiūrėti, ar valstybės narės naudojasi reitingais reguliavimo tikslais ir kaip jos tai daro; atlikti visiškai nepriklausomo Europos kredito reitingų fondo išlaidų, naudos ir galimos valdymo struktūros išsamų poveikio vertinimą ir galimybių tyrimą; ištirti galimybę įsteigti visiškai nepriklausomą Europos kredito reitingų agentūrą; nustatyti Europos reitingo indeksą, į kurį būtų įtraukti visi rinkoje veikiančių registruotų kredito reitingų agentūrų reitingai.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Kredito reitingų agentūros viena po kitos mažina labiausiai nuo krizės nukentėjusių Europos šalių kredito reitingus arba nustato neigiamą reitingų perspektyvą. Kalbu apie Portugaliją, Airiją, Graikiją ir Ispaniją. Nors agentūros galbūt ir nesukėlė pasaulinės finansų krizės, tačiau tokie jų veiksmai vis dėlto ją apsunkino. Tiesą sakant, jos skatina spekuliavimą ir taip mažina galimybes sėkmingai įgyvendinti jau patvirtintus žiaurius atgaivinimo planus, nuo kurių kenčia šių šalių žmonės. Būtent todėl reikia skubiai sukurti Europos kredito reitingų agentūrą ir patvirtinti nepriklausomo fondo teisinį statusą. Taip pat reikia pašalinti kredito reitingų agentūroms būdingus interesų konflikto atvejus, kai jos gali nustatyti reitingus veikdamos kaip konsultantai. Tai permaina, kuri turėtų būti vykdoma kartu su Komisijos atliekamu poreikio atskleisti daugiau informacijos apie visus su finansinėmis priemonėmis susijusius produktus vertinimu.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Nuo pat ekonomikos ir finansų krizės pradžios apie nieką daugiau nekalbama, tik apie kredito reitingų agentūras. Vis dėlto ką manome apie dabartinį jų svarbų vaidmenį? Europos Parlamentas ėmėsi šio klausimo. Nors kredito reitingų agentūrų nustatomi reitingai atlieka keletą naudingų funkcijų (pvz., reitingais kaupiama pasaulinėje aplinkoje ypač naudinga informacija apie emitentų kreditingumą), pasikeitus reguliavimo tvarkai, šios informacijos tarpininkės faktiškai tapo reguliavimo institucijomis. Tai – klaida, kurios privalome išvengti!

Finansų krizė atskleidė, kad sektoriuje yra trys pagrindinės problemos: konkurencijos trūkumas, pernelyg didelis reguliavimo sistemos pasikliovimas išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimas.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Nėra jokios abejonės, kad dabartinėmis rinkos ekonomikos sąlygomis kredito reitingų agentūros atlieka svarbų vaidmenį. Šios agentūros savo veiklą pradėjo kaip informacijos tarpininkai, kurie vertybinių popierių emitentams ir investuotojams palengvindavo patekimą į rinką, padėdavo sumažinti informavimo išlaidas ir taip prisidėdavo prie didesnio likvidumo ir skaidrumo. Tačiau, kaip ir daugumos kitų šio sektoriaus sričių atveju, krizė atskleidė tris pagrindines problemas: konkurencijos trūkumą, pernelyg didelį reguliavimo sistemos pasikliovimą išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimą. Būtina skubiai persvarstyti šių agentūrų vaidmenį siekiant užtikrinti reguliavimo tvarką pasaulinėje finansų rinkoje ir rasti veiksmingus sprendimus konkurencijos trūkumo tarp jų problemai išspręsti. Taip pat labai svarbu įvertinti interesų konflikto šiame verslo modelyje atsiradimo galimybes.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Kredito reitingų agentūros nustato trijų skirtingų sektorių – viešojo sektoriaus, įmonių ir struktūrizuotų finansinių priemonių – reitingus ir jos nemažai prisidėjo sukeldamos finansų krizę, nes nustatė klaidingus struktūrizuotų finansinių priemonių reitingus: per krizę juos reikėjo sumažinti vidutiniškai 3–4 punktais. Reaguojant į finansų krizę pirmiausia buvo patvirtintas Reglamentas (EB) Nr. 1060/2009, kuriuo pradėti spręsti svarbiausi klausimai ir pagal jį kredito reitingų agentūroms pradėta taikyti priežiūros ir reguliavimo tvarką. Tikiuosi, kad iš kredito reitingų agentūrų bus reikalaujama didesnio veiksmų skaidrumo. Dėl nepakankamo šio sektoriaus reglamentavimo užtikrintumo kyla grėsmė tinkamai ES finansų rinkų veiklai, todėl reikia, kad Komisija, prieš pasiūlydama būsimus reglamento (EB) Nr. 1060/2009 pakeitimus, deramai nustatytų naujos sistemos spragas ir parengtų įvairių alternatyvų, kurios padės užpildyti šias spragas, įskaitant galimus pasiūlymus dėl įstatymo galią turinčio akto ateityje, poveikio vertinimą. Kredito reitingų sektoriuje yra keletas problemų, iš kurių svarbiausios šios: konkurencijos trūkumas, oligopolinės struktūros ir atskaitomybės ir skaidrumo trūkumas.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Per pastaruosius keletą metų neabejotinai paaiškėjo, kaip menkai pasitikima kredito reitingų agentūromis. Nepaisant to, jos toliau išsaugo neribotą valdžią, o jų veiksmai daro didelę žalą, visų pirma silpnos ekonomikos šalims. Agentūros, būdamos nuo finansų sistemos priklausomi subjektai, ypač suinteresuoti savo nustatomais reitingais, pragyvena visų pirma neproporcingai skatindamos finansinį spekuliavimą kreditais ir kapitalu. Šios agentūros puikiai atspindi finansinės veiklos – kuri jokiais būdais nevirsta didesne gamybine veikla ir nėra su ja susijusi – svarbos didėjimą ekonomikoje, jos sudaro pagrindinę neoliberalizmo plėtros strategijos, kuria visada siekiama tokio pelno dydžio, kokio dėl puikiai suprantamų pelno mažėjimo tendencijų negali užtikrinti faktinė gamyba, dalį.

Nors šiame pranešime šiek tiek kritikuojama šių agentūrų veikla, jame, tiesą sakant, visiškai neprieinama iki klausimo esmės arba nesiūloma nustatyti visuomeninę finansų sektoriaus kontrolę, kad nebūtų keliama grėsmė didžiųjų įmonių ir finansų įstaigų interesams. Tai yra pagrindinis dalykas. Todėl raginame nustatyti veiksmingą finansų sektoriaus reguliavimą ir užkirsti kelią kapitalo judėjimo liberalizavimui, mokesčių rojaus šalims, išvestinėms finansinėms priemonėms ir kredito reitingų agentūroms bei jų veiklai.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Kaip paaiškėjo per pastaruosius keletą metų, kredito reitingų agentūros nėra patikimos, nepaisant to, jų veiksmai išlieka labai žalingi, ypač silpnesnės ekonomikos šalims. Jos pragyvena visų pirma neproporcingai skatindamos finansinį spekuliavimą kreditais ir kapitalu.

Šios agentūros visų pirma atsirado dėl finansinės veiklos – kuri jokiais būdais nevirsta didesne gamybine veikla ir nėra su ja susijusi – svarbos didėjimo ekonomikoje, jos sudaro pagrindinę neoliberalizmo plėtros strategijos, kuria visada siekiama tokio pelno dydžio, kokio negali užtikrinti faktinė gamyba, dalį.

Nors šiame pranešime šiek tiek kritikuojama šių agentūrų veikla, jame, tiesą sakant, visiškai neprieinama iki klausimo esmės arba nesiūloma nustatyti visuomeninę finansų sektoriaus kontrolę, kad nebūtų keliama grėsmė didžiųjų įmonių ir finansų įstaigų interesams.

Todėl raginame nustatyti veiksmingą finansų sektoriaus reguliavimą ir užkirsti kelią kapitalo judėjimo liberalizavimui, mokesčių rojaus šalims, išvestinėms finansinėms priemonėms ir kredito reitingų agentūroms bei jų veiklai. Mums reikia skirtingos fiskalinės politikos, kuri prisidėtų prie ekonomikos augimo, socialinio teisingumo ir valdžios sektoriaus sąskaitų subalansavimo, kad ji padėtų užkirsti kelią mokesčių rojaus šalyse galiojančioms mokesčių lengvatoms, padėtų apmokestinti biržoje gautą pelną ir nustatyti papildomą mokestį didžiosioms įmonėms ir finansų įstaigoms.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Šiame pranešime aptariami labai svarbūs su reitingų sektoriumi susiję klausimai, įskaitant konkurencijos trūkumą, oligopolinę struktūrą ir atskaitomybės bei skaidrumo trūkumą; ypač tai pasakytina nustatant valstybės garantuotos skolos reitingus. Todėl, mano nuomone, labai svarbu imtis priemonių įsteigti Europos kredito reitingų agentūrą, ši institucija galėtų toliau dirbti kurdama naują kredito reitingų modelį ir sąlygas tikrai konkurencijai vystytis.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Būtų gerai, jeigu ateityje iš kredito reitingų agentūrų būtų reikalaujama daugiau atskaitomybės. Tiesą sakant, agentūros suteikė aukščiausius įmanomus reitingus daugybei sudėtingų finansinių priemonių, kurios, kaip vėliau sužinojome, buvo žalingos. Pranešime rekomenduojama, kad kokybiškesnė rizikos analizė būtų atliekama dažniau ir tai darytų rinkos dalyviai, kad jie pernelyg nepasitikėtų kredito reitingų agentūromis.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Beveik visą kredito reitingų, kurie kartais privalomai nustatomi siekiant reguliavimo, rinką kontroliuoja trys didelės JAV agentūros. Šio sektoriaus atvėrimas konkurencijai arba viešosios Europos agentūros sukūrimas nepanaikins sistemos ydų.

Dabar ji dar labiau pamišusi nei kada nors anksčiau. Niekas nežino, kuri rinka arba agentūra viena kitai rodo veiksmų kryptį; ar kurios vienos šalies prastas reitingas kelia paniką dėl valstybės garantuotos skolos arba ciniškas spekuliavimas lemia prastą reitingą; ar geras reitingas turi poveikį tam tikram turimam turtui arba dėl to, kad turtas yra geras ir jį norima turėti, turtui suteikiamas palankus reitingas. Atidesnė agentūrų veiklos stebėsena užtikrina būtinąją teikiamų paslaugų priežiūrą ir akivaizdu, kad jos nepakanka. Agentūrų reputacija, nors jos nuolat kritikuojamos ir Europoje, ir JAV, iš esmės nenukentėjo. Nėra jokios abejonės, kad privaloma jų teisinė ir net finansinė atskaitomybė už savo klaidų padarinius ir neatsakingus vertinimus turėtų poveikį. Dar kartą pakartosiu: užuot bandę paskubomis taisyti sistemą siekdami užtikrinti jos išlikimą, neišspręsime jokių problemų, kol iš esmės nepakeisime sistemos.

  Roberto Gualtieri (S&D), raštu. – (IT) Patvirtindamas W. Klinzo pranešimą, kuriame raginama nustatyti veiksmingą reitingų agentūrų veiklos reguliavimo tvarką, Parlamentas žengia dar vieną žingsnį didesnio skaidrumo finansų rinkose link. Svarbu išspręsti dabartines sektoriui būdingas problemas: konkurencijos trūkumą, pernelyg didelę reitingų priklausomybę nuo reguliavimo ir mažą obligacijų patikimumą.

Šiuo atveju Parlamento prašymas, kad Komisija apsvarstytų galimybę įsteigti nepriklausomą Europos agentūrą, kuri taip pat galėtų būti atsakinga už valstybės garantuotų skolų reitingų nustatymą, yra labai svarbus. Kadangi neatsakingas kredito reitingų agentūrų elgesys dažnai būdavo pradinė spekuliavimo, nuo kurio visų pirma nukentėdavo Europos mokesčių mokėtojai, priežastis, labai svarbu kartu su vykstančiu reformos procesu, kuris bus baigtas rudenį, persvarstyti jų vaidmenį nustatant valstybės garantuotų skolų reitingus.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau dokumentui, kadangi kredito reitingų sektoriuje kyla įvairių problemų, iš kurių svarbiausios – konkurencijos, atskaitomybės ir skaidrumo trūkumas bei oligopolinės struktūros. Ypač dominuojančių reitingų agentūrų problema yra mokėjimo modelis, o reguliavimo sistemos pagrindinė problema yra pernelyg didelis pasitikėjimas išoriniais kredito reitingais. Kaip žinia, reitingų agentūros vertina tris skirtingus sektorius – viešąjį sektorių, įmones ir struktūrizuotas finansines priemones. Todėl kyla neišvengiamas interesų konfliktas, jei rinkos dalyviai atlieka vidinį kredito rizikos vertinimą, susijusį su savo pačių norminiais kapitalo reikalavimais. Manau, kad reikia didinti priežiūros institucijų įpareigojimus, pajėgumą, įgaliojimus ir išteklius, stebėti, vertinti ir prižiūrėti vidaus modelių tinkamumą, taip pat nustatyti rizikos ribojimo priemones. Manau, kad dėl kredito reitingų turėtų būti lengviau siekti taip informuoti rinką, kad investuotojai gautų išsamų visų sektorių ir visų šalių kreditų rizikos vertinimą, svarbu leisti vartotojams geriau prižiūrėti kredito reitingų agentūras ir šiuo klausimu būtina pabrėžti pagrindinį didesnio jų veiklos skaidrumo vaidmenį. Esu įsitikinęs, kad reikia remti naujų kredito reitingų agentūrų sukūrimą ir vengti konkurencijos iškraipymo galimybės.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Rezoliucijoje, dėl kurios šiandien balsavome, nustatyta nemažai priemonių, skirtų dabartinei priklausomybei nuo itin mažo skaičiaus reitingų šaltinių sumažinti. Šiomis priemonėmis skatinama ne tik didesnė konkurencija, jose taip pat numatyta, kad visų pirma didelės finansų įstaigos, galinčios atlikti savo pačių veiklos rizikos vertinimą, dažniau ir apgalvotai taikytų vidaus reitingus. Pradiniais svarstymo etapais mūsų nuomonės šiuo klausimu iš tikrųjų šiek tiek skyrėsi, tačiau galutinės nuomonės iš esmės sutampa. Skaidrumo klausimu taip pat pasiekėme konsensusą, nes pritariu idėjai įpareigoti visas registruotas reitingų agentūras atlikti metinę peržiūrą siekiant įvertinti savo praeityje suteiktus reitingus ir tuomet perduoti šią informaciją priežiūros institucijai.

  Olle Ludvigsson (S&D), raštu. – (SV) Mes, Švedijos socialdemokratai, šiandien pritarėme raginimui, kad Komisija išsamiau ištirtų Europos kredito reitingų fondo arba viešosios Europos kredito reitingų agentūros steigimo sąlygas. Mes manome, kad politiniu sutarimu sukurta kredito reitingų institucija galėtų padėti daryti spaudimą didelėms privačioms agentūroms. Kartu suprantame galimas problemas. Todėl būtų naudinga pasitelkiant išsamų tyrimą susidaryti aiškesnį vaizdą apie tokios įstaigos privalumus ir trūkumus. Geresnis žinių pagrindas yra būtina sąlyga norint toliau diskutuoti šiuo klausimu.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Pastarojo meto finansų krizė atskleidė, kad kredito reitingų agentūrų veiklos sektoriuje yra trys pagrindinės problemos: konkurencijos trūkumas, pernelyg didelis reguliavimo sistemos pasikliovimas išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už nustatomus reitingus nebuvimas. Pranešime pateikiami kiekvienos iš šių problemų sprendimo būdai.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Pastarojo meto finansų krizė atskleidė tris pagrindines su kredito reitingų agentūromis susijusias problemas: tai – konkurencijos trūkumas dėl nepakankamos reitingų agentūrų svarbos pasaulinėse kapitalo rinkose, taip pat nesugebėjimas konkuruoti visų pirma reguliavimo standartų laikymosi požiūriu; pernelyg didelis pasikliovimas išoriniais reitingais taikant standartų, įstatymų ir taisyklių nustatymo reguliavimo sistemą (pvz., vis dažnesnis rėmimasis jais nustatant kapitalo poreikį), taip pat Europos Centrinio Banko pasikliovimas išorinėmis reitingų agentūromis; pagaliau kredito reitingų agentūrų atsakomybės nustatant reitingus nebuvimas; šiuo klausimu pranešime taip pat siūloma skatinti sukurti Europos kredito reitingų agentūrų tinklą. Šiuo atveju pritariame, kad svarbu investuotojams suteikti daugiau informacijos ir kad rinkos dalyviams turėtų būti leidžiama investuoti tik į išvestines finansines priemones, jeigu jie gali įrodyti, jog supranta produkto keliamą kredito riziką ir gali ją įvertinti. Galiausiai remiame idėją įsteigti visiškai nepriklausomą privatų Europos kredito reitingų fondą (EKRF).

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šiame veidmainiškame dokumente teigiama, jog pagrindinė su kredito reitingų agentūromis susijusi problema yra ta, kad jos trukdo konkurencijai. Pernelyg didelio bankų pasikliovimo šiomis agentūromis problema sprendžiama nustatant bankams pareigą patiems įvertinti riziką. Bankai atsakingi už griežto taupymo nustatymą! Jeigu jie nesugeba to padaryti, jų prašoma taikyti nepalankiausią reitingą, kad užtikrintų sau didžiausią apsaugą. Problema yra ne bankų interesų apsauga, bet bendro intereso apsauga. Dar kartą pakartosiu – žmonės ES prioritetų sąraše užima paskutinę vietą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Kredito reitingų agentūros atlieka ne vieną naudingą funkciją: reitingais kaupiama informacija apie emitentų kreditingumą, reitingai sudaro emitentams sąlygas patekti į pasaulio ir vietos rinkas, mažina informavimo išlaidas ir plečia potencialių investuotojų ratą, o tai suteikia rinkoms likvidumo. Tačiau pastarojo meto finansų krizė atskleidė tris pagrindines sektoriaus problemas: konkurencijos trūkumą, pernelyg didelį reguliavimo sistemos pasikliovimą išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimą. Turime atkreipti dėmesį į priemones, kurių būtų galima imtis. Turėtų būti atliktas šių priemonių poveikio vertinimas, jos turėtų būti atidžiai ištirtos, ir tai neturėtų būti daroma beatodairiškai, nes galėtų sukelti žalos, padidinti kliūtis patekti į rinkas ir sukelti pavojų, kad bus nustatomi konservatyvesni reitingai, turintys neigiamų pasekmių realiajai ekonomikai ir skolinimuisi. Šį sektorių privalome vertinti pasauliniu požiūriu, nes tai tikra pasaulinė pramonė, kurios pagrindą sudaro pasaulinė kapitalo rinka. Todėl privalome neatsilikti nuo naujausių pokyčių Jungtinėse Valstijose.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Šiame savo iniciatyva parengtame pranešime keliami pagrindiniai kredito reitingų sektoriui aktualūs klausimai, tarp kurių svarbiausi: konkurencijos trūkumas, oligopolinės struktūros ir atskaitomybės bei skaidrumo trūkumas, ypač tai pasakytina nustatant valstybės garantuotos skolos reitingus. Manau, kad pranešimas parengtas tinkamu laiku. Reikia dėti visas pastangas, kad nepasikartotų Graikijoje susiklosčiusi padėtis. Balsavau „už“.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Kredito reitingų agentūros turėtų teikti informaciją apie kredito patikimumą, tačiau šios agentūros pelnė negarbingą reputaciją. Todėl, pvz., jų pavėluota reakcija į ketvirtojo dešimtmečio finansų krizę buvo smarkiai kritikuojama. Kredito reitingų agentūrų ekspertai netgi nesugebėjo nustatyti žlungančių finansinių struktūrų JAV nuosavybės rinkoje pavojaus. Panašiai buvo, kai valstybės skola pradėjo didėti, o jos reagavo tik tada, kai investuotojai ėmė reikšti nerimą, ir reagavo taip griežtai, kad kai kuriose šalyse finansinės problemos padidėjo. Kažkas labai negerai visai sistemai, jeigu apie Graikijos pažeidimus ir Goldman-Sachs mainus siekiant nuslėpti skolą rinkoje buvo žinoma daug metų, jeigu Atėnuose būdavo įprasta peržiūrėti savo biudžeto duomenis iš karto po to, kai būdavo išrenkama nauja vyriausybė, o valstybei vis tiek buvo suteiktas geras kredito reitingas, taip išprovokuojant staigią, griežtą reakciją į kilusią finansų ir ekonomikos krizę, kuri sukėlė bankrotus, nubaudė valstybes, kurių bankai garantavo rizikingas paskolas, kartu buvo skirtos didelės pinigų sumos bankrutuojančioms valstybėms. Šis pasiūlymas gali būti tik pirmas žingsnis teisinga linkme ir būtent todėl balsavau už jį.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Manau, kad kredito reitingų agentūrų veikla apskritai yra labai įtartina. Taip yra ne tik dėl to, kad jos tinkamu laiku nenustato rizikos, kaip tai buvo su JAV nekilnojamojo turto rinka, bet ir dėl to, kad jos įvykus krizei gali dar labiau apsunkinti padėtį. Negalime leisti, kad privačios JAV reitingų agentūros savo nuožiūra spręstų dėl Europos valstybių kreditingumo. Šis pranešimas reiškia žingsnį griežtesnės kredito reitingų agentūrų kontrolės link, todėl balsavau už jį.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Pritariu šiai rezoliucijai dėl kredito reitingų agentūrų ateities perspektyvų. Kredito reitingų sektoriuje dažnai kyla problemų, susijusių su konkurencijos, atskaitomybės ir skaidrumo trūkumais bei oligopolinėmis struktūromis. Atsižvelgiant į tai Komisija turėtų apsvarstyti galimybę įsteigti visiškai naują nepriklausomą Europos kredito reitingų fondą, kuris turėtų teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl valstybių skolinimosi reitingų ir kredito reitingų agentūrų. Šio fondo vadovybė, personalas ir valdymo struktūra būtų visiškai nepriklausomi ir autonominiai. Pritariu pasiūlymui, kad visoje ES būtų nustatyta civilinė kredito reitingų agentūrų atsakomybė didelio neatsargumo ar netinkamo elgesio atveju. Be to, turi būti stiprinami priežiūros institucijų pajėgumai, didinami įpareigojimai, įgaliojimai ir ištekliai stebėti, vertinti ir prižiūrėti vidaus modelių tinkamumą ir nustatyti rizikos ribojimo priemones bei atlikti tyrimus ir patikrinimus. Skatinant konkurenciją, skaidrumą bei rinkų atvirumą ir stabilumą labai svarbu kredito reitingų agentūroms sudaryti vienodos veiklos sąlygas.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Kredito reitingų agentūrų atliktas darbas yra svarbus, nes padeda užtikrinti patikimumą ir stabilumą. Todėl turime sukurti jų nustatomus reitingus ir nepriklausomumą reglamentuojančias taisykles ir standartus. Balsavau už W. Klinzo pranešimą, nes manau, kad labai svarbu Europos Sąjungoje turėti atitinkamas taisykles, skirtas bendros finansų ir ekonomikos sistemos reitingų poveikiui valdyti. Nepaisant teisinio reglamentavimo nebuvimo šioje srityje ir šių agentūrų galimybių paveikti valstybių narių ekonomiką – netgi sugebant jas nugramzdinti į krizę, – atrodo, kad šis pranešimas yra pirmas žingsnis kuriant naujas reitingų agentūroms skirtas taisykles atsižvelgiant į vėliausią Komisijos patvirtintą naują reglamentą dėl kredito reitingų agentūrų.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už Parlamento rezoliuciją dėl kredito reitingų agentūrų, nes sutinku, kad labai svarbu sumažinti nesąžiningą konkurenciją, kurią sukelia paplitusi kredito reitingų agentūrų praktika vertinti rinkos dalyvius ir tuo pat metu gauti iš jų nurodymus. Manau, kad Komisija turėtų atidžiai įvertinti galimą alternatyvių priemonių, skirtų kredito rizikai nustatyti, naudojimą. Labai svarbu, kad Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (EVPRI) veiksmingai vykdytų savo įgaliojimus ir turėtų teisę atlikti tyrimus bei patikras vietoje iš anksto apie tai nepranešusi. Taip pat labai svarbu, kad EVPRI, įgyvendindama savo su priežiūra susijusius įgaliojimus, procedūrų dalyviams suteiktų galimybę būti išklausytiems taip užtikrinant pagarbą jų teisei į gynybą. Taip pat sutinku su raginimu, kad Komisija atliktų visiškai nepriklausomo Europos kredito reitingų fondo, kuris būtų atsakingas už tris reitingų sektorius, išlaidų, naudos ir galimos valdymo struktūros išsamų poveikio vertinimą ir galimybių tyrimą.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Nors šiame pranešime yra tam tikrų teigiamų aspektų, jame nesugebėta pasiūlyti sukurti viešą, nepriklausomą Europos kredito reitingų agentūrų fondą. Priešingai, jis parašytas taip neaiškiai, jog sudaromos galimybės, kad visuomenė finansuotų naują privačią agentūrą. Pranešime taip pat neužsimenama apie agentūrų teisės nustatyti reitingus valstybės garantuotoms skoloms panaikinimą, o tai yra vienintelė priemonė, kurios galėtume imtis šioje srityje siekdami kovoti su spekuliavimu euru. Galiausiai pranešime turėjo būti pasiūlyta, kad Komisija išnagrinėtų Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (EVPRI) galimybę iš anksto patvirtinti visus „struktūrizuotus finansinius produktus“. Dėl šių priežasčių balsuoju „prieš“.

  Fiorello Provera (EFD), raštu. – (IT) Pasitelkdami šią priemonę, pagaliau galime išsakyti savo troškimą pagerinti reitingų agentūrų darbą didinant jų skaidrumą, sąžiningumą, atsakomybę, nepriklausomumą ir patikimumą. Pripažįstant agentūrų vaidmenį teikiant informaciją ir skatinant rinkos likvidumą, tampa visiškai aišku, kad finansinės veiklos vykdytojai per daug pasitikėjo savo sprendimais ir kad jų veiksmai prisidėjo sukeliant finansų krizę. Egzistuoja pernelyg didelė priklausomybė nuo išorinių kredito reitingų agentūrų ir sektoriuje susiklostė oligopolinė padėtis. Todėl pritariu, kad būtų įsteigtas nepriklausomas Europos kredito reitingų fondas, kuris būtų atsakingas už viešojo sektoriaus, įmonių ir struktūrizuotų finansinių priemonių reitingus.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Pastarojo meto finansų krizė atskleidė poreikį reguliuoti kredito reitingų agentūrų veiklą. Iš tikrųjų pastarojo meto įvykiai atvėrė galimybę nustatyti jų veiklos pažeidimus ir iš naujo išnagrinėti jų, kaip savo analitinės medžiagos, susijusios su įmonėmis, viešuoju sektoriumi ir struktūrizuotomis finansinėmis priemonėmis, tvirtintojų, statusą. Iš esmės tapo aišku, kad agentūros atlieka svarbų vaidmenį mažinant informacijos, kuria galėtų disponuoti investuotojai, asimetriją. Antra vertus, pastebima, kad per daug pasitikima kredito reitingų agentūrų nustatomais reitingais, kurie neabejotinai prisidėjo dar labiau apsunkinant finansų krizę. Todėl reikia skubiai sukurti naują reguliavimo modelį, kuris padėtų sumažinti priklausomybę nuo kredito reitingų agentūrų nustatomų reitingų. Sprendimas apima tokias priemones kaip Europos Centrinio Banko (ECB) priklausomybės nuo išorinių agentūrų teikiamų duomenų ribojimas, reguliavimo ir priežiūros institucijų kompetencijos didinimas, diskusijos dėl Europos kredito reitingų fondo sukūrimo, investuotojams prieinamos informacijos įvairovės padidinimas – taip sumažinant kredito reitingų agentūrų galią, taip pat, pvz., civilinės atskaitomybės priemonių sustiprinimas.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau pasveikinti W. Klinzą puikiai atlikus darbą. Raginu reitingų agentūras labiau atskleisti, kaip jos nustato savo nepriklausomus reitingus, kartu norėčiau paprašyti, kad būtų paaiškintos sektoriuje taikomos metodologijos, ir paklausti, kodėl jų reitingai skiriasi nuo pagrindinių tarptautinių finansų įstaigų prognozių. Kitas prieštaringas klausimas – tai Europos lygiu planuojama sukurti struktūra siekiant sudaryti atsvarą trims didžiausioms reitingų agentūroms, kurios, atrodo, turi neproporcingai didelę įtaką mūsų rinkai. Todėl raginu Komisiją atidžiai įvertinti galimybę įsteigti visiškai nepriklausomą kredito reitingų fondą, kuriam turėtų būti suteiktos pradinės lėšos jo veiklai per pirmuosius penkerius metus užtikrinti.

Galiausiai labai svarbu išnagrinėti būdus, kuriais galėtume užtikrinti reitingų agentūrų civilinę atsakomybę už savo nustatomus reitingus. Todėl norėčiau paprašyti Komisijos nustatyti priemones, kuriomis remdamiesi galėtume reitingų agentūras laikyti atsakingomis pagal valstybių narių civilinę teisę.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Pritariu pranešimui. Kredito reitingų agentūrų reitingai atlieka ne vieną naudingą funkciją. Reitingais kaupiama informacija apie emitentų kreditingumą pasaulio aplinkoje, kuriai būdinga skolos vertybinių popierių emitentų ir investuotojų turimos informacijos asimetrija; reitingai sudaro sąlygas emitentams patekti į pasaulio ir vietos rinkas, mažina informavimo išlaidas ir plečia potencialių investuotojų ratą, o tai suteikia rinkoms likvidumo ir padeda nustatyti kainas. Vis dėlto, pasikeitus reguliavimo tvarkai, šios informacijos tarpininkės faktiškai tapo reguliavimo institucijomis. Pastarojo meto finansų krizė atskleidė, kad sektoriuje yra trys pagrindinės problemos: konkurencijos trūkumas, pernelyg didelis reguliavimo sistemos pasikliovimas išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimas.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Pagrindinis šiandien patvirtintos rezoliucijos tikslas – kiek tai įmanoma ir kuo greičiau iš visos sistemos pašalinti priklausomybę nuo išorinių kredito reitingų. Išorinių reitingų, kaip katalizatoriaus, vaidmuo itin svarbus, kai investicinio lygmens reitingas mažinamas iki žemesnio lygmens. Konkurencingoje ir gerai veikiančioje rinkoje agentūros reputacija yra pakankamas rodiklis jos reitingų patikimumui užtikrinti. Vis dėlto, kadangi dabar kredito reitingų agentūros veikia oligopolinėje aplinkoje, jos iš esmės veikia garantuotos rinkos sąlygomis.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už W. Klinzo pranešimą, nes manau, kad jame siūlomos priemonės kredito reitingų paslaugų sektoriaus problemoms spręsti yra žingsnis teisinga linkme. Kaip labai aiškiai pamatėme per pastarojo meto finansų krizę, šios paslaugos turi labai didelį poveikį, o šių agentūrų veiklos rezultatai gali būti pražūtingi valstybėms ir organizacijoms, kurioms jos suteikia reitingus. Turi būti nustatytos aiškios šių paslaugų teikimo taisyklės, taikomos reitingų nustatymo procedūros turi būti paviešintos ir agentūros turi prisiimti atsakomybę. Valstybės ir visų rūšių paslaugos bei organizacijos, kurioms jos teikia reitingus, negali būti palikti agentūrų priimamų sprendimų malonei. Trys pagrindinės reitingų agentūros nustato 95 proc. ekonominės veiklos reitingus; todėl šiuo atveju kalbame apie monopoliją ir visus dėl jos kylančius padarinius. Pasisakome už skaidrumą, neteisėtos veiklos ribojimą, atsakomybės prisiėmimą, kad šių agentūrų vertinimą atliktų nepriklausomos institucijos, nes tai padės užtikrinti jų nešališkumą ir griežtą taisyklių taikymą.

  Antolin Sanchez Presedo (S&D), raštu. – (ES) Pritariu W. Klinzo pranešimui, kuriuo siekiama pasistūmėti į priekį reformuojant reitingų agentūrų veiklą. Nors po pirmosios teisėkūros iniciatyvos šių agentūrų veiklai pradėta taikyti reguliavimo ir priežiūros tvarką, o po antrosios – buvo išaiškinti Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (EVPRI) su priežiūra susiję įgaliojimai, šioje rezoliucijoje raginama sumažinti su reguliavimu susijusią priklausomybę nuo išorinių reitingų, sukurti sektoriuje konkurencijos sistemą ir, atsižvelgiant į Finansinio stabilumo tarybos nustatytus kriterijus, patobulinti sektoriuje naudojamus verslo modelius.

Į galutinį tekstą įtraukti mano pakeitimai. Šiais pakeitimais norėjau sustiprinti priežiūros institucijų kompetenciją, labiau pasaulio mastu suvienodinti veiklos sąlygas, padidinti konkurenciją išvengiant prekybos reitingais ir nustatyti tipines informacijos platinimo procedūras. Valstybės garantuotos skolos klausimu raginau, kad reitingų agentūros savo darbe vengtų procikliškumo ir atsižvelgtų į pagrindinių tarptautinių finansų įstaigų prognozes. Taip pat raginau, kad Komisija pateiktų pasiūlymus dėl mokėjimo modelių reformos ir nustatytų atsakomybę už nusižengimus.

Galiausiai ypač palankiai vertinu tai, kad pranešime svarstoma galimybė įsteigti nepriklausomą Europos reitingų agentūrą ir Europos fondą.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui, nes jame pripažįstama, kad kredito reitingų agentūroms trūksta atskaitomybės, konkurencijos ir skaidrumo, ypač kai nustatomas valstybės garantuotos skolos reitingas. Siekiant užtikrinti, kad nerūpestinga praktika nekeltų pavojaus ES finansų sektoriaus saugumui, reikia imtis aktyvesnių veiksmų ES ir pasauliniu lygiu.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Kredito reitingų agentūros yra informacijos perdavimo tarpininkės, kurios, mažindamos informacijos asimetriją kapitalo rinkose ir palengvindamos patekimą į pasaulio rinkas, taip pat mažindamos su informacija susijusias išlaidas ir padėdamos pasinaudoti skolininkų ir investuotojų potencialu, skatina rinkos likvidumą ir skaidrumą.

Tačiau šios agentūros kelia tam tikrų problemų, visų pirma susijusių su konkurencijos tarp jų trūkumu, jų oligopolinėmis struktūromis, pernelyg dideliu pasitikėjimu jomis ir jų veiklos skaidrumo bei atskaitomybės trūkumu. Šiuo metu tokie klausimai tampa vis svarbesni, jau neminint valstybių narių, kurios dėl savo ekonominių ir finansinių problemų patiria, kaip prieštaringai ir cikliškai kinta įvairių nacionalinių institucijų reitingai.

Nors kredito reitingų agentūrų svarbos negalima paneigti, rekomenduotina ateityje riboti jų vaidmenį. Todėl balsavau už Parlamento pateiktą pasiūlymą, kuriuo raginama, kad Komisija atliktų Europos kredito reitingų fondo, turinčio teisę nustatyti su viešojo sektoriaus, įmonių ir finansinių priemonių sektoriumi susijusius reitingus, poveikio tyrimą ir išanalizuotų jo išlaidas, naudą ir valdymo struktūrą.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Šiuo pranešimu siūloma nustatyti griežtesnę kredito reitingų agentūrų priežiūrą, kurią šią vasarą atliks nauja Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (EVPRI), išmėginsianti svarbią priemonę siekiant užtikrinti, kad po finansų krizės ankstesnis nevaržomas rinkos jėgų veikimas skolinimo srityje nebūtų toliau toleruojamas. Kredito reitingų agentūros užsidirbo iš finansų įstaigų mokesčių nustatydamos jų produktų reitingus ir dėl to atsiradusio tų produktų pardavimo verslo. Ši prieštaringa veikla reiškė, kad agentūros noriai suteikdavo aukštus reitingus sudėtingoms finansinėms priemonėms ir dėl to investuotojai pirkdami šiuos produktus jautėsi saugūs. Agentūros taip pat konsultuodavo įmones, kaip pristatyti jų padidintos rizikos produktus kaip mažos rizikos, ir ši apgaulinga praktika lėmė, jog šie produktai pasirodė esą labiau žalingi nei būtų buvę galima manyti atsižvelgiant į jų reitingą ir sukelti didelius investuotojų, įskaitant Velso pensininkus, nuostolius.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Per finansų ir ekonomikos krizę reitingų agentūrų veikla buvo nušviečiama kritiškai, visų pirma jų aktyvus vaidmuo besitęsiančioje krizėje, išryškėjo šios pagrindinės problemos: konkurencijos trūkumas, pernelyg didelė priklausomybė nuo išorinių kredito reitingų ir atsakomybės sektoriuje trūkumas. Dėl šios priežasties pranešėjas rekomenduoja išnagrinėti tikrai nepriklausomos Europos kredito reitingų agentūros sukūrimo idėją, teigdamas, kad naujasis Europos kredito reitingų fondas turi pats save išlaikyti. Dėl reitingų sukeliamų ilgalaikių pasekmių aktyvi sąveika su šiuo sektoriumi yra neišvengiama. Būtent todėl balsavau už šį pranešimą.

  Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Pastarųjų metų finansų krizė atskleidė tris pagrindines sektoriaus problemas: tai – konkurencijos trūkumas, pernelyg didelis reguliavimo sistemos pasikliovimas išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už jų nustatomus reitingus nebuvimas. Balsavau už W. Klizo pranešimą, nes manau, kad idėja įsteigti visiškai nepriklausomą privatų Europos kredito reitingų fondą yra protinga ir patraukli.

Pranešimas: Richard Falbr (A7-0172/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, nes manau, kad labai svarbu imtis veiksmų, kai nesilaikoma tarptautinių socialinius klausimus reglamentuojančių teisės aktų Europoje ir už jos ribų; tai yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, kuria daroma žala Europos įmonėms ir darbuotojams. Reikia tikėtis, kad šis pranešimas gali sustiprinti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) teisės aktuose įtvirtintų darbo standartų branduolį.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl socialinės politikos, pagal kurią skatinami darbo ir socialiniai standartai, išorės aspekto ir dėl Europos įmonių socialinės atsakomybės. Reikia pažymėti, kad socialinės politikos išorinis aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus. Tai apima vyrų ir moterų galimybes gauti padorų ir vaisingą darbą laisvės, lygybės, saugumo ir orumo sąlygomis. Tarptautiniai darbo standartai visų pirma turėtų padėti užtikrinti asmens, kaip žmogiškos būtybės, vystymąsi. Žmonės nėra prekės, dėl kurių kainos galima derėtis. Darbas yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis ir turi lemiamą svarbą asmens orumui, gerovei ir vystymuisi. ES turi gerą reputaciją tarptautinio dialogo socialiniais klausimais srityje. Šiuo požiūriu ji laikoma jautria ir patikima partnere. Tuo turi būti pasinaudota norint pasiekti ES nustatytų ryžtingesnių tikslų. Vienas iš jų – parengti darnų, integruotą ir profesionalų ES metodą, kuris būtų taikomas socialinės politikos išorės aspektui. Svarbiausia veikla atliekama vykdant koordinavimą Europos Parlamente, bet taip pat kartu su Europos Komisija ir įsteigta nauja Išorės veiksmų tarnyba.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Socialinės politikos išorės aspektas apima Europos Sąjungos veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus. Pagal Jungtinių Tautų visuotinę žmogaus teisių deklaraciją visos valstybės narės privalo užtikrinti ekonominių ir socialinių teisių apsaugą.

Būtent todėl, kai socialinių klausimų sprendimui ir valstybių narių bendradarbiavimui kyla pavojus, visų Europos Sąjungos valstybių narių požiūris turi būti aiškiai pagrįstas Europos socialinio modelio principais. Norėčiau pabrėžti, kad pagal Europos socialinį modelį užtikrinamos lygios švietimo, mokymo galimybės, lygios galimybės darbo rinkoje, taip pat lygios galimybės gauti socialines paslaugas ir kad šios galimybės yra pagrindiniai ekonominės sėkmės veiksniai.

Būtent todėl raginu valstybes nares remti asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvę, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimą, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimą ir vaikų darbo panaikinimą.

Balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes jame pripažįstama, kad pagarba orumui, gerovė ir kiekvieno asmens tobulėjimas yra pagrindinės vertybės, kurios turėtų būti pagrindiniai ekonominės plėtros tikslai.

  Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Pranešimas dėl socialinės politikos išorės aspektų yra susijęs su ES socialinės politikos sričių prioritetu. Jame raginama sustiprinti pagrindinius darbo standartus, įtvirtintus TDO konvencijose, įskaitant asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvę, nuostatas dėl priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimo, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimo ir nuostatą dėl vaikų darbo panaikinimo. Balsavau už šį pranešimą, nes jame taip pat raginama pakeisti pasaulinę ir ES valdyseną siekiant geriau įgyvendinti darbuotojų teises ir darbo standartus.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Pritariau mūsų kolegos Parlamento nario R. Falbro pranešimui, nes manau, kad Europos Sąjunga turėtų skleisti griežčiausius darbo ir socialinius standartus trečiosiose šalyse, kad išsaugotų savo patikimą reputaciją tarptautinėje prekyboje ir užmegztų tvirtus ryšius su pagrindiniais prekybos partneriais. Pranešėjas rekomenduoja išlaikyti santykių su nevyriausybinėmis organizacijomis ir tarptautinėmis organizacijomis pusiausvyrą siekiant palengvinti konvencijų ratifikavimą. Kad galėtų derėtis su Europos Sąjunga, trečiosios šalys turi laikytis tarptautiniu mastu nustatytų darbo standartų.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Naujausiais Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, 115 mln. vaikų dirba pavojingą darbą – tai viena blogiausių vaikų darbo formų, – šis darbas kelia pavojų vaiko gyvybei ir sveikatai. Atsižvelgdamas į artėjančią Pasaulinę kovos su vaikų darbu dieną, kuri bus minima birželio 12 d., balsavau už šį svarbų ir laiku parengtą pranešimą, kuriuo laisvosios prekybos susitarimo suinteresuotosios šalys, vadovaujantis TDO deklaracija dėl pagrindinių principų ir teisių darbe, raginamos panaikinti visų rūšių priverstinį darbą ir padaryti galą vaikų darbui.

Diskutuojant prekybos susitarimų klausimais vaikų darbo ir organizuoto žmogaus teisių pažeidimo negalima ignoruoti, derybose dėl prekybos ES turi laikytis tvirtos pozicijos skatindama socialinę politiką ir skleisdama darbo bei socialinius standartus.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Socialinės politikos išorinis aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus. ES išsikėlė tikslą ne tik tapti pavyzdžiu įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) srityje, bet ir skatinti ĮSA įgyvendinimą savo išorės politikoje. Svarbiausių tarptautinių socialinių standartų nesilaikymas yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, dėl kurios daroma žala Europos įmonėms ir darbuotojams. Pritariu, kad būtina stiprinti susijusių tarptautinių institucijų Tarptautinės darbo organizacijos (TDO), Pasaulio prekybos organizacijos (PPO), Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir Jungtinių Tautų vaidmenį bei skatinti jas bendradarbiauti kuriant, įgyvendinant ir įdiegiant pagrindinius tarptautinius socialinius standartus.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Mūsų globalizuotas pasaulis, kuriame valstybes tarpusavyje sieja ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ir politiniai santykiai, yra nepaneigiama tikrovė. Vis dėlto, kalbant apie Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių prekybos santykius, vis dar esama didelių socialinių apsaugos sistemų, taip pat darbo sąlygų skirtumų. Europos Sąjunga, kaip pasaulinė prekybos partnerė ir svarbi derybų partnerė, turėtų padėti skleisti griežtesnius darbo ir socialinius standartus trečiosiose šalyse. Todėl balsavau už šį pranešimą, nes jame pabrėžiamas lemiamas vaidmuo, kurį ES gali atlikti žmogaus teisių srityje, ypač susijusių su teise į padorų darbą.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Pasiūlyme dėl socialinės politikos išorės aspekto ir socialinių standartų skleidimo, kurį ką tik patvirtinome, siūloma nustatyti vienodą socialinės sąlygos formuluotę, kurią būtų galima įtraukti į visus dvišalius prekybos susitarimus. Ši iniciatyva iš tikrųjų yra žingsnis tinkama linkme. Atsižvelgiant į tai, kad laisvosios prekybos susitarimuose paprastai dar mažai remiamasi socialiniais standartais, pranešime užsimenama apie daugybę alternatyvų, įskaitant socialinę sąlygą ir Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijų laikymąsi – nepaisant to, ar jas jau ratifikavo visos valstybės narės, – ir trečiųjų šalių ir valstybių narių bendradarbiavimo skatinimą. Kitas įdomus pranešimo aspektas – tai įmonių socialinės atsakomybės tobulinimo koncepcija. Nors tai – šiuo metu naudinga koncepcija, vis dėlto ji vis dar grindžiama savanorišku dalyvavimu, todėl ją galima patobulinti. Kadangi koncepciją taikome keliose srityse ir įtraukiame šį įmonių socialinės atsakomybės aspektą į savo prekybos politikos sritis, kodėl vieną dieną nepadarius jos privalomos? Neskaitant politinio ženklų rodymo, tai būtų tikras žingsnis į priekį siekiant mūsų socialinės politikos uždavinių.

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Socialinės politikos išorės aspektas apima Europos Sąjungos iniciatyvas, kuriomis ES nepriklausančiose valstybėse narėse skleidžiami darbo ir socialiniai standartai. Nustatydama darbo standartus, Europos Sąjunga padidina piliečių galimybes gauti darbą laisvomis, lygiomis, saugiomis ir oriomis sąlygomis. Atsižvelgiant į dabartinę pasaulio ekonomikos globalizaciją, tarptautiniai darbo standartai sudaro pagrindą, kuriuo turėtų būti grindžiama šalies socialinė ir ekonominė plėtra. Kinija, Indija ir kitos besivystančios ekonomikos šalys tampa vis svarbesnėmis dalyvėmis užsienio investicijų srityje. Nepaisant to, šis reiškinys kelia pavojų, kad šios šalys – o ypač jų įmonės – „eksportuos“ ne tokius griežtus darbo standartus, kokie galioja Europos Sąjungoje. Todėl manau, kad Europos Sąjunga turėtų atidžiai stebėti norinčias su mumis sudaryti prekybos susitarimus šalis.

Europos mažosios ir vidutinės įmonės yra lyderės tikrovėje diegiant socialinius standartus. Manau, labai svarbu aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti įmonių socialinę atsakomybę, nes tai padės atsikratyti daugybės dabartinių interpretacijų, kartu sudarys galimybes patikrinti, ar šių įsipareigojimų laikomasi.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Nusprendžiau balsuoti už R. Falbro pranešimą, kuriame, viena vertus, atkreipiamas dėmesys į įmonių socialinės atsakomybės, kaip motyvacinės priemonės verslo augimui skatinti, strateginę svarbą, kita vertus, pabrėžiama, kad šį klausimą galima išspręsti tik savanorišku pagrindu. Taip pat visiškai sutinku su R. Falbro kritikuojamu ir nepalankiai vertinamu veidmainišku Europos Sąjungos elgesiu, kai ji vienu metu skatina laikytis socialinio modelio, padedančio puoselėti socialines teises, ir tuo pat metu sudaro prekybos susitarimus su šalimis, negerbiančiomis darbuotojų arba neužtikrinančiomis jų apsaugos.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą, kadangi vis dar pasitaiko atvejų, jog netinkamai ar tik iš dalies įgyvendinamos Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos, susitarimai ir pažeidžiami įmonių socialinės atsakomybės principai. Tarptautiniai darbo standartai visų pirma turėtų padėti užtikrinti darbuotojo teises, nes darbas yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis ir turi lemiamą svarbą asmens orumui, gerovei bei vystymuisi. Greta socialinių standartų, įmonių socialinė atsakomybė turėtų prisidėti prie tvaraus augimo, tačiau įmonės neturėtų vengti dialogo su darbuotojais ir jos turi gerbti bei skatinti deramus darbo santykius, skatinti darbuotojų dalyvavimą per konsultacijas ir informaciją, kolektyvines derybas, vystyti jų profesinius įgūdžius ir plėtoti mokymąsi visą gyvenimą, laikytis darbo saugos standartų, skatinti vyrų ir moterų lygybę, kurti socialiniams partneriams palankią aplinką, kad jie galėtų numatyti ir valdyti darbo rinkoje vykstančius pokyčius, įskaitant restruktūrizavimą, gerinti darbo kokybę, integruoti pažeidžiamų darbuotojų, pvz., jaunų, vyresnio amžiaus žmonių, neįgaliųjų ir migrantų, grupes ir juos apsaugoti. Taigi Europos Sąjunga dvišaliuose ir regioniniuose susitarimuose ir toliau turėtų taikyti sankcijas ir paskatas, siekdama užtikrinti ES susitarimų socialinių nuostatų įgyvendinimą. Be to, labai svarbu, jog ir pačios vyriausybės neatsižadėtų atsakomybės už Europos socialinio modelio išsaugojimą, nes kitaip grės darbo teisės ir socialinės apsaugos sistemų bei paslaugų privatizavimas.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Socialinės politikos išorės aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus. Nors Lisabonos strategijoje ir strategijoje „Europa 2020“ socialinei politikai skiriama daugiau dėmesio nei bet kada, su konkurencingumu ir ekonomikos veiksniais susijusiems klausimams toliau teikiama pirmenybė taip kenkiant socialinių klausimų sprendimui. Pagrindiniai darbo standartai yra įtvirtinti aštuoniose TDO konvencijose, kuriose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui.

Kad ES galėtų derėtis su trečiosiomis šalimis, pastarosios turi laikytis visų pirmiau minėtų reikalavimų. Tai būtina derybų su trečiosiomis šalimis sąlyga. Prekybos politikoje negalima nekreipti dėmesio, kai negerbiamos darbuotojų teisės, todėl visuomenė tobulėti gali tik pašalinus šiuos trūkumus.

Jei kalbėsime apie derybas dėl socialinių klausimų, ES šioje srityje turi gerą tarptautinę reputaciją. Šiuo požiūriu ji laikoma jautria ir patikima partnere. Tuo turi būti pasinaudota siekiant platesnio užmojo ES nustatytų tikslų.

  Zuzana Brzobohatá (S&D), raštu. – (CS) Pranešime didžiausias dėmesys skiriamas ypač svarbiai šiandienos pasaulio temai. Tai – darbuotojų teisių klausimas. Didžiausią grėsmę darbuotojams kelia vadinamasis socialinis dempingas, nes jis iš esmės pažeidžia jų teises. Kalbant apie socialinių standartų taikymą, pagrindinės veikėjos šioje sityje yra tarptautinės įmonės. Todėl labai svarbu aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti įmonių socialinę atsakomybę, kad galėtume sumažinti skirtingų interpretacijų atvejų ir nustatyti šioje srityje minimalias pareigas, taip pat stebėsenos, kaip jų laikomasi, metodą. Dauguma įmonių, siekdamos laikinos finansinės naudos, dažniausiai dėl pigios darbo jėgos pradeda veiklą regionuose. Įmonės paprastai atsisako regione megzti ilgalaikius ryšius, taigi tame regione neprisiima ir bendros socialinės atsakomybės. Pranešime raginama sustiprinti pagrindinius Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose įtvirtintus darbo standartus, įskaitant asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvę, nuostatas dėl priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimo, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimo ir nuostatas dėl vaikų darbo panaikinimo. Siekiant geresnės darbuotojų teisių apsaugos ir geresnių darbo sąlygų, pranešime reikalaujama pasaulinės ir ES administravimo sistemos pokyčių. Pranešėjai pateiktame pranešime sugebėjo apginti aiškų socialinį aspektą, todėl balsavau už šį pranešimą.

  John Bufton (EFD), raštu. – Balsavau prieš socialinės politikos išorės aspekto, kuriuo skleidžiami darbo ir socialiniai standartai, taip pat Europos įmonių socialinė atsakomybė, taikymą. Taip padariau todėl, kad, mano nuomone, ES turėtų susilaikyti ir neprimesti trečiosioms šalims socialinių prioritetų, kad ir kokie teisingi ar naudingi jie galėtų joms atrodyti. Nors pritariu, kad reikia skatinti žmoniško elgesio su darbuotojais metodus, ES socialinė politika kai kuriose Jungtinės Karalystės institucijose jau sukėlė sumaištį, taigi jos taikymo sritis neturėtų būti plečiama. Įgyvendinant socialinę politiką, reikalingas tam tikras lankstumas ir laisvė, nes viena visiems tinkama politika, kai ji taikoma konkrečioje šalyje, gali duoti priešingų rezultatų. Dėl šios priežasties ES visiškai neturėtų siekti socialinės politikos srityje įgyti vadovaujamos padėties.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Palankiai vertinu ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama skleisti darbo ir socialinius standartus trečiosiose šalyse, padedančiose užtikrinti visiems naudingą pasaulio ekonomikos plėtrą dabartinėmis globalizacijos sąlygomis. Todėl pritariu socialinėmis vertybėmis ir pagarba žmogaus orumui grindžiamoms sąlygoms, kurios nustatomos norinčioms derėtis su ES trečiosioms šalims. Kai Europos Sąjunga laikysis būtent tokios pozicijos, galėsime sėkmingai pasitelkti užsienio politiką padėčiai pasaulyje pagerinti.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Tarptautinė darbo organizacija (TDO) atlieka pagrindinį vaidmenį tarptautinėje sistemoje, nes ji prisideda siekiant su darbo standartais susijusio bendro sutarimo. Šio svarbaus acquis dalies reikšmę pripažįsta visos ES valstybės narės. Vis dėlto tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių darbo teisės aktų išlieka skirtumų. Mano nuomone, būtina, jog ES šiuos standartus suderintų su trečiosiose šalyse, visų pirma tose, kurios yra pagrindinės prekybos partnerės, nustatytais standartais, kad būtų išsaugotas pagrindinis lygybės tarptautinėje prekyboje principas. Šiame pranešime pritariama šiai nuomonei ir nustatomos tam tikros strategijos, padedančios užtikrinti, kad šios šalys laikytųsi tokių pat darbo principų kaip ir ES. Sąžiningų darbo sąlygų standartų nustatymas yra esminė ilgalaikio ir tvaraus vystymosi prielaida ir tai taip pat prisidės siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų. Todėl manau, kad šis pranešimas yra pakankamai svarus indėlis į tarptautinės prekybos sistemos, kuri pagrįsta labai skirtingais šalių ar prekybos blokų darbo santykiais, vystymąsi. Norėčiau pareikšti, jog šios atsakomybės už darbo sąlygas politikos skatinimas rodo, kad Europa yra dėmesinga bei kruopšti ir kad ji įsipareigoja ginti visuotines vertybes, kuriomis ji tiki.

  Luigi Ciriaco De Mita (PPE), raštu. – (IT) Vienas pagrindinių Europos Sąjungos uždavinių – susieti žmogaus tobulėjimą ir socialinį vystymąsi su ekonomine plėtra. Šių dviejų veiksnių suderinimas reiškia, kad, viena vertus, žmonės gali dirbti savo darbą gaudami už jį pakankamą atlyginimą, nežeidžiantį žmogaus orumo ir atitinkantį profesinę kvalifikaciją, antra vertus, tai leidžia įmonių savininkams plėtoti savo verslą pagal rinkos principus, nors jie sušvelninami atsižvelgiant į žmogaus aplinką, kurioje verslas turi būti plėtojamas. Ši perspektyva – kurią kai kurie žmonės taip pat vadina socialine rinkos ekonomika – iš tikrųjų yra naujas požiūris, kuris apima daugiau nei gerovės ekonomiką, remiantis šiuo nauju požiūriu, sugrįžtama prie žmogaus, kaip pagrindinio subjekto. Tokia požiūrio kaita neišvengiamai susijusi su nuolatine socialinei politikai, įskaitant atitinkamų socialinių standartų ir susijusios įmonių atsakomybės skatinimą, reiškiama parama. Šis požiūris ir vizija negali ir neturi turėti poveikio vien ES, jis taip pat turi būti taikomas išorinei veiklai, kai tai yra įmanoma, visų pirma derantis dėl susitarimų. Pagarba Tarptautinės darbo organizacijos standartams, Europos socialinėje chartijoje nustatytiems principams ir socialinis dialogas yra tik kelios sritys, kurias galima aptarti tokiais atvejais. Manau, kad mūsų patvirtintas pranešimas suteikia pakankamą pagrindą šiems uždaviniams įgyvendinti.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Socialinės politikos išorės aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis ne valstybėse narėse siekiama skleisti darbo ir socialinius standartus. Nesugebėjimas šiandien ES viduje ir išorėje laikytis svarbiausių tarptautinių socialinių standartų yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, dėl kurios daroma žala Europos įmonėms ir ES, taip pat ne ES darbuotojams ir piliečiams. Atsižvelgiant į pramonės ir paslaugų globalizavimą, galima teigti, kad tarptautiniai darbo standartai padeda užtikrinti visiems naudingą pasaulinės ekonomikos augimą. Šiame pranešime reikalaujama pakeisti pasaulinę ir ES valdyseną siekiant geriau įgyvendinti darbuotojų teises ir sudaryti geresnes darbo sąlygas, tai daroma raginant sustiprinti svarbiausius darbo standartus, kurie įtvirtinti aštuoniose TDO konvencijose. Jose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Socialinės politikos išorės aspektu siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus ir kovoti su socialiniu dempingu, kuris dažnai atsiranda dėl globalizacijos arba tarptautinės prekybos. Europos Sąjunga negali ilgiau toleruoti su gerove, sveikata ir aplinkosauga susijusio dempingo ir nereaguoti į jį, nes ji atsakinga už per didelį produktų eksportą už Europos ribų. Komisija neturėtų juokingai mažų darbo sąnaudų ir nepakenčiamų darbo sąlygų ir toliau laikyti kaip „savaime suprantamų konkurencinių pranašumų“. Šiuo atveju primygtinai reikalauju, kad Komisija pakeistų savo įsitikinimą.

  Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už R. Falbro pranešimą, nes, atsižvelgdama į tai, kad pastaruoju metu Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) vaidmuo yra sumenkęs, manau, kad mums reikia prisiminti pagarbos socialinėms darbuotojų teisėms pasaulyje svarbą. Europos Sąjunga turėtų atlikti pasaulio lyderės vaidmenį siekdama priversti kitas šalis gerbti tarptautinius darbo teisės standartus ir taip riboti baisaus socialinio dempingo galimybes. Svarbu, kad įgyvendinant šią politiką dalyvautų visi Europos veikėjai – ar tai būtų vyriausybės, kurios derasi dėl tarptautinių susitarimų sudarymo, ar Europos įmonės, kurios plečia savo verslą trečiosiose šalyse.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Socialinės politikos išorės aspektu siekiama trečiosiose šalyse skleisti svarbiausius socialinius standartus. Tai daroma siekiant Jungtinių Tautų nustatytų Tūkstantmečio vystymosi tikslų ir, kad laikantis tarptautinių darbo standartų, būtų užtikrinta darbuotojų apsauga. Šiuo požiūriu ES sunku pralenkti, būtent todėl ji dėl savo patikimumo ir geros reputacijos turėtų sugebėti gauti naudos kurdama socialines sąjungas su savo pagrindiniais prekybos partneriais ir remdama jas Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) bei Tarptautinėje darbo organizacijoje (TDO). Prieš leisdami šioms trečiosioms šalims sėsti prie to paties derybų stalo, prie kurio sėdi ES, turime reikalauti, kad jos įsipareigotų laikytis tų pačių svarbiausių tarptautinių darbo standartų.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Europos politikos užsienio aspektas nėra susijęs tik su susitarimų sudarymu arba parama užsieniui. Tai yra daug daugiau. Visų pirma tai susiję su Europos vertybių pristatymu trečiosioms šalims ne tik siekiant didesnio demokratiškumo ir didesnės pagarbos pagrindinėms teisėms, bet ir skatinant aktyviai įgyvendinti politikos sritis, kuriomis siekiama apsaugoti aplinką, moterų ir vaikų teises, darbo standartus, kuriais užtikrinama pagarba asmens orumui ir sudaromos sąlygos asmenybei tobulėti. Tą patį galima pasakyti apie skatinimą, kad trečiųjų šalių įmonės laikytųsi socialinės atsakomybės standartų.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis R. Falbro pranešimas susijęs su socialinės politikos, pagal kurią skleidžiami darbo ir socialiniai standartai, Europos įmonių socialinė atsakomybė, išorės aspektu. Europos Sąjunga yra darbuotojų socialinių teisių, kurias būtina gerbti derantis su trečiosiomis šalimis, gynybos bastionas. Nepaisant aštuonių Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijų, pačios TDO duomenimis, daugiau nei 50 proc. darbuotojų, pirmiausia imigrantai, moterys ir vaikai, nesinaudoja socialinėmis teisėmis. Asmens orumo ir pagarbos socialinėms teisėms visose valstybėse narėse skatinimas šiam tikslui sukuriant sistemą, padedančią nustatyti tuos, kurie neužtikrina šių teisių savo darbuotojams, ir juos nubaudžiant, atitinka ES interesus. Palankiai vertinu šį pranešimą ir balsuoju už jį. Nors pranešime atkreipiamas dėmesys į vertybių svarbą globalėjančiame pasaulyje, kuriame vis labiau dominuoja ekonomika, jame ginamas asmens orumas, nepritariama asmenų išnaudojimui, skatinama gerovė ir visapusiškas asmens tobulėjimas ir raginama, kad ES laikytųsi TDO standartų.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Tai tik dar viena pagrįsto nerimo ir kritikos išraiška, kuri, deja, yra paviršutiniška, ir būtent dėl šios priežasties galiausiai nėra labai svarbi.

2010 m. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pasaulio socialinės apsaugos pranešime užsimenama, kad daugiau nei 50 proc. darbuotojų trūksta socialinės apsaugos. Būtent šiomis aplinkybėmis Europos Sąjunga įgyvendina prekybos politiką, kurios pagrindas – uoli kova dėl derybų metu ir sudarant daugybę dvišalių bei regioninių susitarimų pasiekiamos laisvosios prekybos. Visiškai neskatinant įmonių socialinės atsakomybės, kuri iš esmės neegzistuoja, šiais susitarimais tik apsaugomi didžiųjų įmonių ir finansų įstaigų pelnai, juose neskiriamas tinkamas dėmesys darbo teisėms, kolektyvinių derybų ir darbuotojų asociacijų laisvės svarbai, veiksmingam diskriminacijos darbo srityje panaikinimui, priverstinio darbo, nesaugaus ir menkai mokamo darbo arba vaikų darbo panaikinimui.

Tai tik aspekto, kuris pranešime galėjo ir turėjo būti išsamiau aptartas, pavyzdys. Svarbu buvo nustatyti Europos Komisijos atskaitomybę ir reikalauti, kad ji užtikrintų politikos, veiklos ir daugybės veiksmingų priemonių, skatinančių laikytis socialinių ir darbo standartų, nuoseklumą.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiame pranešime yra tam tikrų teigiamų aspektų: pasmerkiama nuolatinė tarptautinių įmonių nepagarba darbuotojų teisėms bei deramam darbui ir atkreipiamas dėmesys į poreikį horizontaliai integruoti socialinę politiką į visas Europos Sąjungos išorės politikos sritis, įskaitant vadinamąją įmonių socialinę atsakomybę.

Vis dėlto teigiamus aspektus nusveria reikalavimo įgyvendinti alternatyvias politikos sritis, kurios padėtų veiksmingai įpareigoti įmones įgyvendinti savo socialinę atsakomybę, nebuvimas.

Todėl apgailestaujame, jog buvo atmestas raginimas pašalinti 31 punktą, kuriame „primygtinai pabrėžiama, kad ES lygmeniu neturėtų būti priimta jokia direktyva, pagal kurią būtų reglamentuojama ir užtikrinama įmonių socialinė atsakomybė“.

Parlamentas turėtų žengti toliau, o ne tik „prašyti“ ar „raginti“ Komisiją patvirtinti poziciją ir reikalauti tarptautinėse įmonėse ir pačioje Europos Sąjungoje sukurti įmonių socialinės atsakomybės teisinę sistemą, kurioje būtų nustatyti būtinieji pagarbą svarbiausiems darbo standartams skatinantys standartai, kuriuos gina Tarptautinė darbo organizacija (TDO), taip pat numatyti žmogaus orumą nepažeidžiančių darbo vietų klausimą ir socialines sąlygas tiek visuose dvišaliuose prekybos susitarimuose, dėl kurių derasi Europos Sąjunga, tiek pačioje Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO). Dėl visų šių priežasčių balsavau prieš pranešimą.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Socialinės politikos išorės aspektas yra vienas iš pagrindinių Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos prioritetų. Labai svarbu stiprinti darbo teisės normas, pvz., asociacijų, kolektyvinių derybų laisvę, siekti priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimo, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimo ir vaikų darbo panaikinimo. Todėl tarptautinių darbo standartų uždavinys ir tikslas turėtų būti – kreipti ekonomikos plėtrą visų pirma žmogaus gyvenimo ir orumo gerinimo linkme, o ne tik nustatyti darbuotojų darbo sąlygas ir jų teises.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Globalizacija, tiesą sakant, – priemonė nesąžiningos konkurencijos sąlygomis nuteikti visų šalių dirbančius žmones vienus prieš kitus arba perkeliant į kitą darbo vietą, arba priimant darbo ieškančius imigrantus, arba gėdingu Bendruoju susitarimu dėl prekybos paslaugomis įteisinant 4 režimą. Problema ta, kad Europos Sąjunga labai daug ir gražiai kalba šia tema, tačiau niekada šių kalbų neįgyvendina praktiškai. Ar kada nors, susidūrę su netoleruotino išnaudojimo atvejais, ėmėmės praktinių ir konkrečių veiksmų? Ar kada nors tokie atvejai užkirto kelią pasirašyti prekybos susitarimus su šalimis? Niekada. Nes kol apsimetate, kad rūpinatės užsienio darbuotojais, bendrame kontekste į Europos darbuotojus neatsižvelgiama. Kaip nurodo pranešėjas – ir jis tam pritaria, – remiantis tarptautinėmis institucijomis, „darbo standartai neturėtų būti naudojami protekcionistinės prekybos tikslais“! Taigi, ar kokie nors principai, vertybės, aplinkybės galėtų kada nors nuginčyti absoliučią rinkos galią? Jūs daug kalbate apie įmonių, kurios galiausiai tik laikosi jūsų nustatytų taisyklių, socialinę atsakomybę. Kada šiame Parlamente galų gale bus imtasi labai svarbaus ES politinių sprendimų priėmėjų socialinės atsakomybės klausimo?

  Catherine Grèze (Verts/ALE), raštu. – (FR) Esu patenkinta, kad Vystymosi komiteto nuomonė, kurios pranešėja buvau, įtraukta į šį pranešimą. Kaip tik šiuo metu vyksta 100-oji tarptautinė darbo konferencija, ir visi žinome, kad galiojančios taisyklės nėra veiksmingos.

Pasaulinės krizės aplinkybėmis labai svarbu, kad ES duotų tvirtą žinią, skelbiančią naują socialinio teisingumo erą. R. Falbro pranešime pateikti pasiūlymai leistų mums imtis praktinių žingsnių ta linkme. Kalbėdami apie socialinių teisių taikymą, galime tik smerkti šią dvejopų standartų politiką. Mums reikia turėti įgyvendinimo priemonių (kartu su paskatinimais ir baudomis), kad socialiniai standartai iš tikrųjų būtų taikomi. Į visus ES prekybos susitarimus turėtų būti įtraukta socialinė sąlyga ir ji turėtų būti teisiškai privaloma. Taip pat noriu nepritarti faktui, kad pranešimo 31 punkte pabrėžiama, jog Europos lygmeniu neturėtų būti patvirtinta jokia direktyva, kuria būtų užtikrinama pagarba įmonių socialinei atsakomybei. Primygtinai reikalauju siekti daugiau socialinio teisingumo ir užtikrinti pasaulinę pagarbą darbuotojų teisėms, visų pirma mūsų susitarimuose su besivystančiomis šalimis.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Dabar ne tik Europoje, bet ir visame likusiame pasaulyje siaučianti ekonomikos ir finansų krizė susimaišė su rimta socialine krize. Šiomis sudėtingomis aplinkybėmis Europos Sąjungai ir jos įmonėms tenka didelė socialinė atsakomybė dėl su trečiosiomis šalimis palaikomų santykių. Dėl šios priežasties balsuodama norėjau pabrėžti poreikį, kad Europos Sąjunga, pasirašydama susitarimus su šiomis šalimis, užtikrintų socialinių standartų laikymąsi ir darbuotojų teises. Europos Sąjunga, pasinaudodama savo puoselėjamomis vertybėmis, turi užtikrinti, kad jos darbo teisę reglamentuojančių standartų laikymasis būtų skatinamas ir skleidžiamas visame pasaulyje. Europos pareiga – būti pavyzdžiu. Būtent todėl ir aš balsavau už nuostatas, kuriomis pabrėžiama įmonių socialinės atsakomybės svarba.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam dokumentui, nes prasidėjus naujam šimtmečiui ES pakeitė savo strategiją, susijusią su socialinės politikos išorės aspektu ir pradėjo taikyti švelnesnį metodą, t. y. užuot siejusi socialinius standartus su prekybos susitarimais, daugiausia dėmesio skiria tarptautiniam bendradarbiavimui ir dialogui. ES, siekdama vykdyti socialinę politiką trečiosiose šalyse, naudoja įvairių rūšių priemones. Tai teisiškai privalomos, teisiškai neprivalomos ir finansinės priemonės. Tai, kad naudojamos šios priemonės, yra įrodymas, jog ES tikisi tam tikro elgesio palaikydama ryšius su savo prekybos partneriais. Vis dėlto didelė kliūtis yra šių priemonių taikymas ir įgyvendinimas šalyse partnerėse. Taigi būtina, kad ES kruopščiau stengtųsi jas taikyti ir įgyvendinti, ypač TDO konvencijas ir įmonių socialinės atsakomybės principus. Dažnai tai daryti trukdo tos šalies teisinė tvarka; vis dėlto silpna politinė valia ir vidinis ekonominis spaudimas taip pat turi reikšmės. Kitas svarbus veiksnys – tai, kad darbuotojai nežino savo teisių.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – Pranešime teigiama, kad ES sukūrė unikalų ekonomikos dinamikos ir socialinio modelio derinį. Ji sudaro vienodas sąlygas švietimo, mokymo srityje ir darbo rinkoje, užtikrina vienodą galimybę pasinaudoti socialinėmis paslaugomis. Pranešime pabrėžiamas poreikis įgyvendinti deramo darbo programas, atitinkančias užimtumo ir socialinės politikos nacionalinius poreikius bei prioritetus ir pagrįstas darbdavių, darbuotojų bei vyriausybių susitarimu. Šis aspektas labai svarbus atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Tai tik keletas priežasčių, dėl kurių pritariu šiam pranešimui.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Svarbiausia yra žmonės ir būtent todėl taip svarbu didinti užimtumą ir skatinti laikytis socialinių standartų. Geras to pavyzdys – kaimo vietovėse gyvenantys žmonės, ypač moterys ir jaunimas. Didžioji dalis ūkių priklauso vyrams. Manau, turėtume suteikti paramą moterims, siekdami užtikrinti, kad ši disproporcija būtų pakeista. Mano nuomone, taip pat labai svarbu remti ūkininkavimą iš savo tėvų perimančius jaunus ūkininkus. Kalbant apie jaunimą, švietimo kokybė kaimo vietovėse turėtų būti pagerinta, jauniems žmonėms turėtų būti užtikrinamos galimybės gauti išsilavinimą ir tobulinti asmenybę mieste. Kitas svarbus klausimas – įmonių socialinė atsakomybė.

Tai reiškia, kad įmonės savo iniciatyva ir nepriklausomai nuo kokių nors teisinių taisyklių kiekvieną dieną imasi veiksmų visuomenei ir aplinkai apsaugoti. Pelnas jau nebėra įmonių veiklos varomoji jėga. Joms vis labiau ima rūpėti socialiniai ir aplinkos apsaugos klausimai.

  Martin Kastler (PPE), raštu. – (DE) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad įmonės turi būti socialiai atsakingos – už savo darbuotojus ir klientus, aplinkos apsaugą ir visą visuomenę. Į vokiečių kalbos žodyną įtraukta nauja sąvoka: įmonių socialinė atsakomybė. Tai yra – ir turėtų išlikti – savanoriška sritimi. Mūsų globalizuotose rinkose įmonių socialinė atsakomybė reiškia daug daugiau nei paramos suteikimą vietos futbolo klubui. Pasaulinės socialiai atsakingos įmonės padeda formuoti užsienio ir vystymosi politiką.

Pasaulyje jos yra Europos ambasadorės, plačiai informuojančios apie Europos socialinius standartus. Turėtume remti įmonių socialinę atsakomybę, o ne reguliuoti ją. Šiuo atveju Europa turėtų atlikti vadovo, o ne reguliuotojo vaidmenį. Šis principas turi būti taikomas, jeigu Europos Komisija rimtai pažvelgs į šį reikalą ir dar kartą iškels įmonių socialinės atsakomybės klausimą: mums nereikia per didelio reglamentavimo. Šiame pranešime pabrėžėme šią poziciją.

  Jan Kozłowski (PPE), raštu. – (PL) Manau, kad R. Falbro parengtas pranešimo projektas yra geras ir todėl norėčiau paaiškinti, kodėl nusprendžiau balsuoti už jo patvirtinimą. Skatinimas laikytis griežtų darbo ir socialinių standartų, įmonių socialinės atsakomybės skatinimas yra labai rimtas socialinės politikos išorės aspekto uždavinys. Viena iš problemų, į kurią pranešėjas atkreipia dėmesį, yra už užimtumo politiką atsakingų administracinių institucijų neveiksmingumas. Nuolatinis konstruktyvus bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis, kuriame Europos Sąjunga dalyvauja kaip visuma ir kuriame dalyvauja atskiros valstybės narės, gali būti gerosios patirties šaltiniu, padedančiu nustatyti tinkamus administracinius gebėjimus. Manau, kad bendradarbiavimas regioniniu ir vietos lygmenimis, taip pat su įmonėmis irgi duoda gerų rezultatų. Puikus teigiamų rezultatų davęs partnerystės, paramos ir patirties mainų pavyzdys – Lenkijos regionų ir Rytų partnerystės šalių bendradarbiavimas pastaruosius keletą metų.

  Agnès Le Brun (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos socialinės politikos išorės aspekto. Europos Sąjunga pasaulyje vertinama kaip patraukli ir pageidaujama partnerė, taip visų pirma yra dėl unikalaus būdo, kuriuo ji suderina ekonomikos dinamiką ir socialinį modelį. Šį modelį ES turėtų propaguoti plėtodama santykius su kitomis šalimis ir jame turėtų būti numatyta nuosekli veikla dviem – vidaus ir išorės – aspektais. Dabartiniame dokumente primygtinai reikalaujama visų pirma skatinti įmonių socialinę atsakomybę. Laikydamosi šios atsakomybės, prekybos įmonės turėtų paisyti socialinių ir aplinkos aspektų. Rezoliucijoje pabrėžiama, kad šis skatinimas neturėtų būti grindžiamas privalomumu, tai turėtų būti savanoriškos suinteresuotųjų subjektų sąveikos rezultatas. Galiausiai rezoliucija taip pat siekiama į tarptautines derybas įtraukti darbuotojų teisių, kurias įsipareigoja ginti Tarptautinė darbo organizacija, aspektą, taip pat skatinti pasaulio ekonomikos valdyseną, kurioje atsižvelgiama į šiuos standartus.

  David Martin (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šį pranešimą. Svarbiausi darbo standartai yra įtvirtinti aštuoniose TDO konvencijose, kuriose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui. Ne tik iš šių konvencijų, bet ir iš Pasaulinės komisijos globalizacijos socialinės dimensijos klausimais pranešimo aišku, kad, užuot dėmesį siaurai telkus į rinkų sritį, būtina mąstyti plačiau ir daugiau dėmesio skirti žmonėms, t. y. darbuotojų teisių apsaugai ir darbo teisei. Kad ES galėtų derėtis su Europos Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis, privalu, jog pastarosios gerbtų pirmiau nurodytas teises ir nuostatas. Tai – sąlyga, kurios neįvykdžius neįmanomos jokios derybos su ne ES valstybėmis. Prekybos politikos srityje negalima ignoruoti jokių nepagarbos darbuotojų teisėms atvejų, taigi visuomenė toliau tobulėti galės tik tada, kai bus panaikinti šie trūkumai. Nustatydama darbo standartus, ES remia vyrų ir moterų galimybes gauti deramą ir vaisingą darbą laisvės, lygybės, saugumo ir orumo sąlygomis. Atsižvelgiant į vykstančią globalizaciją, pasakytina, jog tarptautiniai darbo standartai yra pagrindas, užtikrinantis, kad pasaulio ekonomikos augimas būtų visiems naudingas.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Mano nuomone, R. Falbro pranešimo tikslas ir didelė dalis jo turinio yra labai teigiami. Taip pat manau, kad didžiausias užimtumui ir deramo darbo sąlygoms skiriamas dėmesys yra pagrindinis tvaraus vystymosi elementas, ir ne tik ES šalyse. Kaip ir pranešėjas, apgailestauju, kad nėra nustatyta bendra „socialinės sąlygos“ apibrėžtis, ji galėtų būti taikoma ne tik dvišaliuose prekybos susitarimuose, bet ir kuriant deramas darbuotojų darbo sąlygas. Kai kuriose Europos šalyse taikomi socialiniai modeliai taip pat galėtų būti puikus pavyzdys besivystančioms šalims. Taip pat pritariu nuomonei bendrai kovoti siekiant panaikinti vaikų darbą.

Vis dėlto, nepaisydamas to, kas išdėstyta pirmiau, balsuojant susilaikiau, nes į dvišalius prekybos susitarimus neįmanoma įtraukti socialinių reikalavimų, jeigu nėra aiškios pagarbos žmogaus teisėms apibrėžties. Šio kriterijaus kaip argumento neturime pasitelkti priešindamiesi susitarimų pasirašymui.

  Barbara Matera (PPE), raštu. – (IT) „Nenuostabu, kad revoliucinių pokyčių, kurie nuolat kelia keblumų pasaulio tautoms, dvasia turėjo peržengti politikos ribas ir privertė jausti jos įtaką susijusioje praktinės ekonomikos srityje.“ Tai žodžiai mylimo popiežiaus Jono Pauliaus II, savo enciklikoje Centesimus Annus dar kartą iškėlusio klausimus, kuriuos savo enciklikoje Rerum Novarum aptarė jo pirmtakas Leonas XIII. Jis tai darė siekdamas išanalizuoti ir prisidėti prie socialinio klausimo, kuris – šiandien, kaip ir 1991 m., – gali būti išspręstas remiantis krikščionių doktrina taigi, pripažįstant visiškai vienodą žmogaus ir darbuotojo orumą.

Balsavau už R. Falbro pranešimą, nes jame daugiausia dėmesio skiriama būtent žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo svarbai ir nuostatai, kad Europos socialinis modelis yra svarbus atskaitos taškas taip pat ir Europos Sąjungos išorės santykių srityje. Socialinė atsakomybė turi padėti siekti šio tikslo, o Europos Sąjunga, įgyvendindama visus savo veiksmus, visų pirma bendradarbiaudama su ES nepriklausančiomis valstybėmis, kurių piliečiams atsisakoma suteikti pagrindines teises, su Parlamento pagalba turi atkurti ir sustiprinti šiuos principus. Būdama Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininko pavaduotoja, jaučiu, kad privalau pabrėžti, kaip svarbu, kad visi bendradarbiautume, įskaitant bendradarbiavimą už ES ribų, siekdami panaikinti lyčių diskriminavimą ir smurtą dėl lyties, kad atkurtume moterų socialinį orumą ir atgaivintume jų aktyvų dalyvavimą vietos ir viršvalstybinėje ekonomikoje.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Ekonomikos globalizacija ir Europos įmonių veiklos vykdymo vietos pakeitimas privertė nerimauti dėl socialinės politikos išorės aspekto. Tai apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis trečiosiose šalyse siekiama skleisti darbo ir socialinius standartus. Svarbiausi darbo standartai įtvirtinti aštuoniose Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijose, kuriose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui. Kad trečiosios šalys galėtų derėtis su ES, jos privalo gerbti visas pirmiau išdėstytas nuostatas. Tai – sąlyga, kurios neįvykdžius neįmanomos jokios derybos su trečiosiomis šalimis. Prekybos politikos srityje negalima ignoruoti jokių nepagarbos darbuotojų teisėms atvejų, visuomenė galės toliau vystytis tik tada, kai bus panaikintos tokios kliūtys. Labai svarbu tarptautinius darbo standartus taikyti siekiant užtikrinti, kad, vystantis ekonomikai, daugiausia dėmesio toliau būtų skiriama žmogaus gyvenimui pagerinti ir asmens orumui padidinti, o ne darbuotojų darbo sąlygoms ir teisėms nustatyti.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Socialinės politikos išorės aspektas yra pagrindinis mūsų frakcijos ir mano prioritetas. Neseniai patvirtinome rezoliuciją dėl būsimos konvencijos dėl vidaus darbuotojų, kuri bus patvirtinta 2011 m. birželio mėn. Šiame pranešime bendresnėmis nuostatomis raginama stiprinti svarbiausius TDO konvencijose įtvirtintus darbo standartus, įskaitant asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvę, siekį panaikinti priverstinį ir privalomąjį darbą, diskriminaciją darbo ir profesinės veiklos srityje ir panaikinti vaikų darbą. S&D frakcija reikalauja pakeisti pasaulinę ir ES valdyseną, kad būtų geriau įgyvendinamos darbuotojų teisės ir sukuriamos geresnės darbo sąlygos. Svarbiausių tarptautinių socialinių standartų nesilaikymas ES teritorijoje ir už jos yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, kuria daroma žala Europos įmonėms ir darbuotojams. Balsavau „už“.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Pritariu pranešime nustatytiems principams. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį, kad tai yra labai aukšti tikslai, kuriuos praktiškai bus sudėtinga, o gal net neįmanoma įgyvendinti. Esame sudarę daugybę prekybos susitarimų, kuriuose nenustatyti jokie su griežtu socialinių standartų laikymusi susiję reikalavimai. Kol egzistuos šis akivaizdus neatitikimas, šio pranešimo veiksmingumas ir loginis pagrindas neišvengiamai turės ribotą poveikį. Pranešime valstybės narės raginamos savo šalyse įgyvendinti pagrindinius įmonių darbo teisės standartus. Ar neturėtų ta pati taisyklė būti taikoma įmonėms už Europos ribų? Negana to, pranešime reikalaujama kovoti su neigiamais globalizacijos padariniais, nors, iki galo išnagrinėjus šį klausimą, paaiškėja, kad to negalima pasiekti taikant šiame pranešime aptariamas priemones. Dėl tos priežasties balsuojant susilaikiau.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Šiame pranešime Europos Sąjunga užsibrėžė itin plataus užmojo tikslus, pagrįstus gerai apgalvotais principais. Valstybės narės raginamos savo šalyse įgyvendinti pagrindinius įmonių darbo teisės standartus. Deja, atrodo, kad bent jau dabar šis raginimas netaikomas už Europos ribų veikiančioms įmonėms. Nors pritariu pranešimo principams, nemanau, kad jame pateikiamos išvados yra visiškai teisingos. Būtent todėl susilaikiau balsuojant.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Europos Sąjungos išorės socialinė politika, skirta šalims, nesančiomis ES narėmis, visų pirma turėtų būti išsami, pragmatiška ir vienalytė. Tiek vidaus, tiek išorės socialine politika turėtų būti skleidžiami darbo ir socialiniai standartai, o tai yra vieni svarbiausių ES tikslų.

Atsižvelgiant į tai, visos valstybės narės, sudarydamos susitarimus su trečiosiomis šalimis, turėtų užtikrinti, kad jų pozicija atitiktų Europos socialinį modelį. Turėtume reikalauti, kad ES narėmis nesančios šalys gerbtų teisę burtis į asociacijas ir imtųsi priemonių diskriminacijai dėl lyties arba amžiaus panaikinti. Vaikų darbo panaikinimas ir piliečių teisė pagerinti savo profesinę kvalifikaciją yra labai svarbūs klausimai. Kalbant apie vystomąjį bendradarbiavimą, Europos Sąjunga turi užtektinai lėšų reikiamoms profesinio rengimo ir mokymo struktūroms sukurti. Taip pat labai svarbu, kad Europos Komisija, su atitinkama šalimi derėdamasi dėl partnerystės susitarimų, pasistengtų prisiderinti prie tos šalies padėties ir tikrovės. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Parlamentui buvo suteiktos naujos kompetencijos sritys ir jis turėtų aktyviai bendradarbiauti su Europos ir tarptautinėmis profesinėmis sąjungomis, kad socialinė padėtis pagerėtų.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Balsavau už pranešimą dėl socialinės politikos, pagal kurią skleidžiami darbo ir socialiniai standartai ir Europos įmonių socialinė atsakomybė, išorės aspekto. Mūsų uždavinys – skleisti darbo ir socialinius standartus ir Europos įmonių socialinę atsakomybę už ES ribų. Tai teisėtas uždavinys; tačiau man kyla tam tikrų abejonių, ar esame pajėgūs pasiekti šį tikslą. Kyla abejonė, kad mūsų minimi visiems vienodi socialiniai standartai bus įgyvendinti, be to dabar tampa akivaizdus ketinimas skleisti skirtingus socialinius ir darbo standartus pačioje ES. Mano šalyje Graikijoje, kurioje nedarbas tarp 25 metų asmenų yra 36,1 proc., taikomi standartai ir Ispanijoje, kurioje šis rodiklis siekia 43 proc., taikomi standartai labai skiriasi nuo stiprią ekonomiką turinčiose Europos šalyse taikomų standartų. Šis pranešimas mums primena: jeigu ES nori tapti pasaulio socialinės politikos lydere, ji turi užtikrinti savo pačios valstybėse narėse taikomų socialinės politikos sričių sąsają.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą dėl socialinės politikos, pagal kurią skleidžiami darbo ir socialiniai standartai ir Europos įmonių socialinė atsakomybė, išorės aspekto. Nors Lisabonos strategijoje ir strategijoje „Europa 2020“ beprecedentis dėmesys skiriamas socialinei politikai, ir toliau pirmenybė teikiama konkurencijos klausimams bei ekonomikos veiksniams, o ne socialiniams klausimams. Mums labai svarbu ginti aštuoniose Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijose įtvirtintus darbo standartus. Šiose konvencijose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui. Reikia skirti dėmesį darbuotojų teisių apsaugai ir darbo teisei. Kad trečiosios šalys galėtų derėtis su ES, jos turi gerbti visas pirmiau išdėstytas nuostatas. Tai turėtų būti derybų su trečiosiomis šalimis sąlyga. Prekybos politikos srityje negalima ignoruoti jokių nepagarbos darbuotojų teisėms atvejų, visuomenė galės toliau vystytis tik tada, kai bus panaikintos tokios kliūtys.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjungos socialinės politikos išorės aspekto tikslas – skleisti socialinius standartus ES nepriklausančiose valstybėse, tačiau toliau pirmenybė teikiama konkurencijos klausimams bei ekonomikos veiksniams, o ne socialiniams ir darbo klausimams. Šiuo metu galioja aštuonios Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijos, kurias ratifikavo visos ES valstybės narės. Tai turėtų padėti užtikrinti visoms valstybėms narėms bendrų tarptautinių taisyklių pagrindinių principų sukūrimą.

Iš esmės daugiausia dėmesio vis dar turime skirti žmogui, kaip žmonijos vienetui, o tai galima daryti užtikrinant darbuotojų teisių ir teisės dirbti apsaugą. TDO tarptautiniu mastu atlieka labai svarbų vaidmenį rengdama šiuos standartus, propaguodama ir praktiškai juos įgyvendindama. Įmonės taip pat turi prisidėti prie tvaraus vystymosi, kad darbuotojams būtų sudaromos geresnės sąlygos. Tačiau išsivysčiusių ir besivystančių šalių socialinės apsaugos sistemos vis dar skiriasi. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir siekdamas, kad ES valstybėse narėse ir ES nepriklausančiose valstybėse narėse būtų labiau skatinama laikytis darbo ir socialinių standartų ir užtikrinama pagarba pagrindiniams tarptautiniams darbo standartams, balsuoju už aptariamą pasiūlymą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Aštuoniose TDO konvencijose įtvirtintuose svarbiausiuose darbo standartuose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui.

Todėl didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas darbuotojų teisių ir darbo teisės aktų apsaugai. Reikia iš esmės pagerinti teisinę ir socialinę moterų padėtį užkertant kelią diskriminacijai ir naudojimuisi galimu moterų indėliu į ekonomikos plėtrą ir socialinį vystymąsi. Raginu Komisiją ir valstybes nares įgyvendinti teisę nepatirti jokios diskriminacijos, o tai reiškia, kad pagrindinis kovos su skurdu principas yra teisė į darbą ir į vienodą elgesį, nepaisant lyties, etninės kilmės, amžiaus arba negalios.

Raginu Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti su šalimis partnerėmis siekiant daugiau dėmesio skirti kovai su vaikų įdarbinimu, vietoj to sukuriant deramas darbo vietas suaugusiesiems, o vaikams sudarant sąlygas įgyti tinkamą išsilavinimą. Siekiant pagerinti ir apsaugoti deramas darbo sąlygas, profesinių sąjungų laisvė burtis į asociacijas ir teisė į kolektyvines derybas turi būti įgyvendinama be jokių išimčių.

  Phil Prendergast (S&D), raštu. – Darbo standartų skleidimas ES derantis su trečiosiomis šalimis yra naudingas tiek valstybėms narėms, tiek trečiosioms šalims. Skatindama laikytis griežtesnių saugumo standartų ir mokėti geresnį užmokestį, ES padeda pagerinti darbuotojų gyvenimo kokybę. Primygtinai reikalaudama mokėti geresnį užmokestį, ES taip pat užtikrina, kad trečiosiose šalyse būtų sukurta rinka ES eksportui. Jeigu leisime į Europą importuoti prekes iš šalių, kuriose neužtikrinamas sąžiningas darbo užmokestis, iš tikrųjų pašalinsime Europos įmones iš rinkos. ES įmonėms sunkiau konkuruoti su trečiosiomis šalimis, kuriose nesilaikoma tokių pat saugumo standartų ir kurios darbuotojams gali mokėti daug mažesnius atlyginimus. Svarbu atkreipti dėmesį į pavojus, susijusius su privalomos teisinės galios neturinčiais darbo standartus reglamentuojančiais teisės aktais. Kadangi tokios taisyklės nėra privalomos ir nėra nustatyta jokių sankcijų už jų pažeidimą, taip pat kyla pavojus, kad sumažės įprastos priežiūros sistemų apimtis ir padidės neoficialios stebėsenos procedūros. Todėl ES turi būti budri ir užtikrinti, kad standartų būtų laikomasi, o jeigu nesilaikoma, turi būti imamasi veiksmų.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Vis labiau globalėjančiame pasaulyje labai svarbu, jog ES pasinaudotų savo tarptautine įtaka siekdama užtikrinti, kad darbuotojų teisės būtų apsaugomos taikant asmens orumo nepažeidžiantį modelį. Šiuo atveju kyla daug klausimų, pvz., tinkamos priemonės ES įtakai daryti parinkimas. Be to, nereikėtų pamiršti, kokia ES gali būti galinga, kai kalbame apie santykius su šalimi, kuri nori įstoti į Europos Sąjungą arba gauna išmokas pagal ES paramos programas. Galiausiai, turint omenyje, kad ekonomika iš esmės priklauso nuo tarptautinių įmonių, taip pat reikia, kad organizacijos būtų socialiai atsakingos.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsuoju „už“. Socialinės politikos išorės aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis ES nepriklausančiose valstybėse narėse siekiama skleisti darbo ir socialinius standartus. Nors Lisabonos strategijoje socialinei politikai skirtas – o strategijoje „Europa 2020“ skiriamas – didesnis nei kada nors anksčiau dėmesys, toliau pirmenybė teikiama konkurencijos klausimams bei ekonomikos veiksniams, o ne socialiniams klausimams. Svarbiausi darbo standartai įtvirtinti aštuoniose TDO konvencijose, kuriose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui. Ne tik iš šių konvencijų, bet ir iš Pasaulinės komisijos globalizacijos socialinės dimensijos klausimais pranešimo aišku, kad, užuot dėmesį siaurai telkus į rinkų sritį, būtina mąstyti plačiau ir daugiau dėmesio skirti žmonėms, t. y. darbuotojų teisių apsaugai ir darbo teisei. Kad ES galėtų derėtis su Europos Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis, privalu, jog pastarosios gerbtų pirmiau nurodytas teises ir nuostatas. Tai – sąlyga, kurios neįvykdžius neįmanomos jokios derybos su ne ES valstybėmis. Prekybos politikos srityje negalima ignoruoti jokių nepagarbos darbuotojų teisėms atvejų, taigi visuomenė toliau tobulėti galės tik tada, kai bus panaikinti šie trūkumai.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Įmonė, sukūrusi tvirtą struktūrą, kurioje atsižvelgiama ne tik į ekonomikos padarinius, bet ir į socialinius bei su aplinka susijusius jos veiklos rezultatus, gali teigti esanti socialiai atsakinga. Šiais laikais klausiame ne tik kaip įmonės pasiekia savo ekonominius rezultatus, bet ir ką jos samdo, kaip elgiasi su darbuotojais. Atsakinga įmonė yra aktyvi ir sąmoninga socialinės tikrovės, kurioje ji vykdo veiklą, dalyvė, ji užmezga santykius su visomis jos veikloje dalyvaujančiomis šalimis, kurios yra pagrindinis jos klestėjimo šaltinis. Šiandien patvirtinus pranešimą, Europos Sąjunga įsipareigojo prisiimti pasaulio lyderės vaidmenį socialinės politikos srityje, pasauliniu mastu įgyvendindama savo uždavinius ir taip paryškindama Lisabonos sutartimi Parlamentui priskirtą vaidmenį.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Pritariu šiam savo iniciatyva parengtam pranešimui, nes jame skatinama įmonių socialinė atsakomybė, kaip savanoriška motyvavimo priemonė, skirta verslo augimui didinti. Europos įmonės yra Europos Sąjungos ekonomikos variklis ir būtent todėl Europa turi labiau įsipareigoti užtikrindama ES įmonių, kurios dažnai supranta, kad turi konkuruoti su nesąžiningais partneriais, apsaugą. Be to, pritariu socialiai atsakingų įmonių sukūrimui, kurių pagrindiniai veiklos principai būtų socialinė darbuotojų apsauga, vartotojų apsauga ir skaidrumą reglamentuojančių įstatymų laikymasis.

  Tokia Saïfi (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už šią rezoliuciją, nes joje pabrėžiamas pagrindinis vaidmuo, kurį Europos Sąjunga nori ir turėtų atlikti trečiųjų šalių, visų pirma ES prekybos partnerių, atžvilgiu. Svarbiausių tarptautinių socialinių standartų nesilaikymas yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, kuria daroma žala Europos įmonėms ir darbuotojams. Tai vienas iš aspektų, kuriuos labai norėjau pabrėžti Tarptautinės prekybos komiteto nuomonėje šiuo klausimu, kurio pranešėja buvau.

Antra vertus, ES negali visko daryti pati: ji turi bendradarbiauti su atitinkamomis tarptautinėmis organizacijomis (TDO, PPO, EBPO), visų pirma kovojant su laisvųjų zonų reiškiniu, nes tai prieštarauja bet kokiems socialinės teisės aktams.

Be to, nors šiuo metu įmonių socialinė atsakomybė Europoje yra plačiai paplitusi, Europos įmonės, jų filialai ir jų subrangovai dėl savo įtakos tarptautinėje prekyboje atlieka labai svarbų vaidmenį skatinant ir skleidžiant socialinius ir darbo standartus visame pasaulyje. Šiuo požiūriu Komisija turi juos skatinti visų pirma ieškodama gerosios praktikos pavyzdžių ir juos remdama.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už R. Falbro pranešimą, nes manau, jog Europoje reikia labiau skatinti įmonių socialinę atsakomybę, kad būtų galima tiesiogiai patenkinti poreikį ginti bendrąsias vertybes ir padidinti europiečių solidarumą bei sanglaudą. Įmonių socialinė atsakomybė turi būti pagrindinis Europos socialinio modelio aspektas, siekiant padidinti inovacijas bei konkurencingumą ir siekiant prisidėti prie užimtumo didinimo, darbo vietų kūrimo tuo metu, kai nedarbo lygis drastiškai didėja ir jauni europiečiai, mūsų pakankamos darbo jėgos ištekliai, ieško alternatyvų už Europos sienų.

  Søren Bo Søndergaard (GUE/NGL), raštu. – (DA) Balsavau už R. Falbro pranešimą, kuriuo siekiama ES derantis su trečiosiomis šalimis skleisti darbo ir socialinius standartus. Pranešimo pagrindu pasirenkama keletas TDO konvencijų ir, remiantis jomis, pranešime siūloma, kad ES turėtų užtikrinti darbuotojų teisių ir darbo įstatymų apsaugą, pvz., sudarydama prekybos susitarimus su trečiosiomis šalimis. Be kitų dalykų, pranešime pateikiamas siūlymas teisinėje sistemoje nustatyti būtinuosius įmonių socialinės atsakomybės reikalavimus, geriau apibrėžti terminą ir užtikrinti geresnę reikalavimų laikymosi stebėseną. Kartu pranešime atmetama galimybė į prekybos susitarimus įtraukti galimybę pasinaudoti 4 režimo procesu, kuris leidžia tarptautinėms įmonėms importuoti savo pačių darbuotojus taip išvengiant priimančiųjų šalių nustatytų socialinių ir darbo sąlygų laikymosi. Be to, kad importuotos darbo jėgos padėtis tampa prastesnė nei priimančiosios šalies darbo jėgos padėtis, ji prisideda ir prie socialinio dempingo. ES dabar turi įgaliojimus sudaryti prekybos susitarimus su trečiosiomis šalimis visų ES valstybių narių vardu. Prieštarauju tam. Tačiau kol ši padėtis išliks, taip pat reikės nustatyti reikalavimus, kuriuose būtų konkrečiai nurodoma, kas tokiuose prekybos susitarimuose turi būti nustatyta.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Pritariau šiam anksčiau nei Komisijos komunikatas dėl įmonių socialinės atsakomybės pateiktam pranešimui. Taip pat palankiai vertinu savo kolegos Parlamento nario Richardo Howitto atliktą darbą komitete siekiant parengti pranešimą, kuriuo skatinamas teigiamas darbas, kurį Europos mastu galėtų atlikti socialiai atsakingos įmonės.

  Niki Tzavela (EFD), raštu. – (EL) Europa yra pagrindinė globalizuotų procesų dalyvė ir jai tenka didelė dalis atsakomybės siekiant rezultatų, kurie prisidėtų prie gyvybingų vystymosi formų. Europos Sąjunga užima pirmąsias gretas pasauliniu mastu skleisdama socialinę politiką ir ragindama besivystančiąsias šalis gerbti PPO sutartis. R. Falbro pranešime taip pat minima įmonių socialinės atsakomybės ir jos laikymosi ES svarba, turint galvoje, kad įmonės, prisiimdamos socialinę atsakomybę, ryžtingai prisideda skatindamos socialinį klestėjimą, aplinkos apsaugą ir kovodamos su skurdu šalyse, kuriose jos vykdo veiklą. Būtent todėl balsavau už pranešimą.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Strategijoje „Europa 2020“ atskleidžiama, kad socialinė politika yra pagrindinis Europos prioritetas. Vis dėlto šioje srityje dar reikia daug ką pagerinti ir būtent dėl tos priežasties pritariau šiam pranešimui. Pranešime raginama panaikinti priverstinį darbą, taip pat uždrausti vaikų darbą, taip pat atkreipiamas dėmesys į poreikį daugiau dėmesio skirti darbuotojų teisių apsaugai. ES nepriklausančios valstybės turi laikytis tokių kaip šie pagrindinių principų, jeigu ES ketina su jomis dirbti ir prekiauti. Valstybės narės taip pat turi bendradarbiauti su šalimis partnerėmis siekdamos užtikrinti pažeidžiamų grupių apsaugą ir kovoti su lyčių diskriminacija, taip pat diskriminacija dėl etninės kilmės, religijos, amžiaus ir negalios. Tikiuosi, kad Komisija pateiks konkrečių pasiūlymų, kurie padės nustatyti geresnius darbo ir socialinius standartus, taip pat pasiūlymų skatinti įmonių socialinę atsakomybę savo išorės politikos srityse.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Pranešėjas skundžiasi, kad socialinėje politikoje žmogus vis dar nėra dėmesio centre ir reikia, kad konkurencijos veiksnys užleistų vietą žmogaus veiksniui. Kaip teigia pranešėjas, dėl tobulo ekonominio dinamizmo ir socialinio modelio, kuris taip pat skatina tam tikrą atsakomybę, sąryšio ES turi gerą pasaulinę reputaciją. ES neturėtų būti ilgiau leidžiama taikyti dvejopų standartų, taigi dėl šios priežasties visiškai sutinku su pranešėju.

Pranešimas: Nadja Hirsch (A7-0082/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, nes profesinis mokymas turėtų būti pasiekiamas, prieinamas ir įmanomas visais gyvenimo etapais nepaisant, kokia žmogaus padėtis darbo rinkoje arba kokios jo pajamos.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl Europos bendradarbiavimo profesinio mokymo srityje, siekiant paremti strategiją „Europa 2020“. Galimybė ir gebėjimas mokytis ir dirbti tarptautinėje aplinkoje yra svarbi sėkmingo profesinio gyvenimo globalizuotos ekonomikos sąlygomis prielaida. Vis labiau reikalingi judūs, lankstūs ir tarptautinėje aplinkoje patirties įgiję darbuotojai. Todėl reikia veikti nedelsiant, ypač atsižvelgiant į jaunimą – didėjantis jaunimo nedarbo lygis yra viena iš skubiausiai spręstinų problemų Europoje. Valstybės narės, kovodamos su skurdu, turi įgyvendinti tikslinę politinę strategiją, atsižvelgdamos į nacionalines ypatybes ir poreikius. Pritariu rezoliucijoje išdėstytai nuostatai, jog strategijoje „Europa 2020“ iškeltų tikslų – anksti paliekančiųjų mokyklą skaičių sumažinti iki mažiau kaip 10 % ir padidinti universitetinio lygmens absolventų skaičių iki 40 % – reikia siekti konkrečiomis, kūrybiškomis ir veiksmingomis priemonėmis. Dėl demografinių pokyčių didėjant visuomenės tęstinio mokymo poreikiui ir būtinybei mokytis visą gyvenimą, darbuotojams reikia suteikti priemonę, kuria jie patys galėtų nusistatyti ir planuoti savo tęstinio mokymo poreikį. Be to, žmonėms skirtingose gyvenimo situacijose ir specifinėms asmenų grupėms profesinio rengimo ir mokymo srityje turi būti sudarytos plačios, supaprastintos ir lengviau prieinamos galimybės gauti finansavimą, pagal visas mokymosi visą gyvenimą programas ir vykdant projektą „Erasmus programa jauniems verslininkams“. Turime užtikrinti, kad Europos darbuotojai galėtų prisitaikyti prie ekonomikos reikalavimų.

  Charalampos Angourakis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Šiuo apgailėtinu pranešimu pabrėžiamas strateginis ES siekis nugalėti konkurencinėje kovoje su kitais imperializmo centrais dėl monopolijų, skatinant įtraukti mokymą į kiekybinius prieštaringos strategijos „Europa 2020“ tikslus, kuriuos norima „paversti“ nacionaliniais. Vykdant šį globalųjį planą, ypatingas dėmesys skiriamas techniniam ir profesiniam mokymui, kurio užduotis – patenkinti kuo pigesnės, beteisės darbo jėgos, vertos „darbo rinkos“ ir „konkurencingumo“, poreikį. Todėl rengimo ir mokymo kursai turi atitikti tiek dabarties, tiek ateities rinkos poreikius. Siekiant sudaryti lengvesnes „įdarbinimo“ ir patekimo į darbo rinką pasitelkiant stažuotes bei praktiką, ekonomikos sektorių judumą ir vadinamąjį sąveikumą tarp profesinio rengimo ir mokymo lygių sąlygas, stiprinamas vergavimas kapitalistų sumanytiems tikslams ir planams. Pareiškimais apie „vienodas galimybes“, „laisvą pasirinkimą“ ir jaunų žmonių poreikių tenkinimą maskuojamas prisitaikymas prie kapitalistinės ekonomikos poreikių, reiškiantis klasiniais barjerais grindžiamą švietimo politiką, pritaikytą prie viduramžiškos „memorandumų“ ir strategijos „Europa 2020“ darbo praktikos.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Ekonomikos krizė aukštyn kojomis apvertė Europos Sąjungos darbo rinką. Neliko nė vienos didelės verslo srities, kuri nebūtų nukentėjusi nuo niokojančių šios krizės padarinių, darančių poveikį piliečiams nesaugiomis darbo vietomis, nedarbu ir menkomis įsidarbinimo galimybėmis ar sąlygomis. Tokiomis aplinkybėmis profesinis rengimas ir mokymas tampa nauja galimybe, nauju būdu Europos piliečiams sugrąžinti savo gyvenimą į įprastą vagą. Esu sunerimusi dėl didelio jaunimo nedarbo. Manau, pasitelkus tinkamą švietimą ir nuolatinį mokymą, daugelis jaunų Europos žmonių sugebėtų rasti gerai mokamą darbą, atitinkantį jų profesinę kvalifikaciją ar naujai įgytus gebėjimus. Dėkoju pranešėjai už šį pranešimą. Baigdama pritariu Nadjos Hirsch išvadoms, kad, norėdami įgyvendinti šiuos siekius, organizuodami profesinį rengimą ir mokymą turime siekti aiškių rezultatų. Iki 2020 m. privalome įgyvendinti vieną tikslą: kad kiekvienas jaunas žmogus turėtų darbą.

  Alfredo Antoniozzi (PPE), raštu. – (IT) N. Hirsch pranešime pateikiami nerimą keliantys duomenys: jaunimo nedarbas šiuo metu siekia 21 proc. ir yra du kartus didesnis už ES vidurkį. Pasiūlyme pateikiama naudingų idėjų, tad jis tikrai vertintinas teigiamai, taip pat esu įsitikinęs, kad būtina skirti pakankamai finansinių išteklių tinkamai spręsti su Kopenhagos procesu ir strategija „Europa 2020“ susijusias problemas, pvz., pasitelkiant struktūrinius fondus ir ypač Europos socialinį fondą. Taip pat apgailestaudamas turiu pareikšti, kad nesama visapusio ir visa apimančio požiūrio, kurio laikytųsi visos valstybės narės. Nesant suderintos iniciatyvos, kurios imantis būtų sutelkiami profesinio mokymo, profesinės kvalifikacijos, mokymosi visą gyvenimą ir stažuočių bei praktikos darbo rinkoje sektoriai, nematau galimybių užtikrinti „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarke“ vadinamos strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimą.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už N. Hirsch pranešimą, kuriuo siekiama palyginti švietimo sistemas tarpusavyje ir padėtį jose. Esu įsitikinusi, kad vykdant švietimą reikėtų daugiau atsižvelgti į darbo rinkos poveikį ir skatinti kūrybiškumą, naujoves ir verslumą. Todėl šiame pranešime siekiama sudaryti geresnes sąlygas mokytojų bei studentų judumui ir, svarbiausia, supaprastinti užsienyje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūrą.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Galimybė ir gebėjimas mokytis ir dirbti tarptautinėje aplinkoje yra svarbi sėkmingo profesinio gyvenimo globalizuotos ekonomikos sąlygomis prielaida. Vis labiau reikalingi judūs, lankstūs ir tarptautinėje aplinkoje patirties įgiję darbuotojai. Strategijoje „Europa 2020“ išvardytus pagrindinius klausimus, siekiant pažangaus augimo (žinių, novatoriškumo, švietimo ir skaitmeninės visuomenės skatinimas), tvaraus augimo (gamyba veiksmingiau naudojant išteklius ir kartu didinant konkurencingumą) ir integracinio augimo (užimtumo didinimas, įgūdžių tobulinimas ir kova su skurdu), reikia spręsti taip pat ir profesinio rengimo ir mokymo srityje imantis konkrečių priemonių Europos Sąjungos mastu ir valstybėse narėse. Veiksmų reikia imtis nedelsiant, ypač atsižvelgiant į didėjantį jaunimo nedarbo lygį. Jauni darbuotojai ne tik dažniau nei suaugę darbuotojai yra bedarbiai, bet ir jų darbo santykiai laikini, darbo užmokestis mažesnis, socialinis draudimas mažesnis. Pritariu, kad ES institucijos, norėdamos visapusiškai įgyvendinti pagal strategiją „Europa 2020“ numatytą pavyzdinę iniciatyvą „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“, turėtų imtis pragmatiškesnės, išsamesnės ir plataus užmojo iniciatyvos, kuriai pritartų visos valstybės narės ir kurią įgyvendinant būtų siekiama sujungti profesinį lavinimą, profesines žinias, mokymąsi visą gyvenimą, stažuotes ir darbo rinką.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) ES patiria sunkią ekonomikos, finansų ir socialinę krizę. Jos padariniai pirmiausia juntami užimtumo srityje. Europos Sąjungoje šiuo metu yra 22,82 mln. bedarbių. Ir toliau labiausiai kenčia jaunesni nei 25 metų asmenys, nedarbas šioje amžiaus grupėje siekia 21,3 proc. Viena vertus, prognozuojama, kad iki 2020 m. bus sukurta 15,6 mln. naujų aukštos kvalifikacijos darbo vietų, antra vertus, žemos kvalifikacijos arba nekvalifikuoti darbuotojai praras 12 mln. darbo vietų. Strategijoje „Europa 2020“ stengiamasi atsižvelgti į šias naująsias profesinės visuomenės perspektyvas.

Šiame pranešime pabrėžiama būtinybė Europos lygiu plėtoti bendradarbiavimą profesinio rengimo ir mokymo srityje siekiant padidinti skaidrumą ir lengviau palyginti įvairias švietimo sistemas. Pranešime taip pat atkreipiamas dėmesys į Europos teisės aktų nuostatų perkėlimo ir įgyvendinimo svarbą siekiant palengvinti mokymo personalo ir studentų judumą, taip pat – supaprastinti užsienyje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūrą. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Jaunimo nedarbui Europos Sąjungoje siekiant 21 proc., o mano šalyje – beveik 25 proc., šis klausimas tapo didele problema Europai, kai negaunantiems darbo jauniesiems europiečiams gresia socialinė atskirtis ir skurdas. ES nėra dėl to tiesiogiai atsakinga. Vis dėlto atrodo, kad ji gali pasiūlyti jei ne sprendimus, tai bent įdomaus peno pamąstymams: man akivaizdu, kad mokymas ir švietimas turėtų būti svarbiausi dabarties ir ateities politiniai prioritetai. Pranešime valstybės narės raginamos keistis teigiama savo profesinio rengimo ir mokymo sistemų praktika, derinama su darbo patirtimi, kuri turėtų būti plėtojama daugelyje valstybių narių, ypač Prancūzijoje. Šiomis rekomendacijomis einama teisinga linkme siekiant pagerinti švietimo ir mokymo sąsajas su darbo rinka bei sumažinti nedarbą ir socialinę atskirtį, tačiau jų neužteks, jei valstybės narės ir Komisija nedės pakankamai pastangų tuo metu, kai jaunimo nedarbas tampa pagrindine politine problema daugelyje valstybių narių, ypač mano šalyje, Prancūzijoje.

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Šių dienų globalios ekonomikos sąlygomis gebėjimas ir galimybė mokytis ir dirbti tarptautinėje aplinkoje yra pagrindinė sėkmingo Europos piliečių profesinio gyvenimo prielaida. Nepaisant didelio poveikio, kurį ekonomikos krizė daro Europos darbo rinkai, kintant pramonei ir technologijoms didėja aukštos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, pagrindinius strategijoje „Europa 2020“ pateikiamus veiksnius, susijusius su pažangiu, tvariu ir integraciniu ekonomikos augimu, reikia paversti praktiniais žingsniais visos Europos Sąjungos lygiu. Siekiant šių tikslų, labai svarbu, kad švietimui ir profesiniam mokymui būtų teikiama pirmenybė vykdant ilgalaikę bendrąją politiką, kurią galima įgyvendinti tik dalyvaujant ir prisiimant įsipareigojimus visiems suinteresuotiesiems subjektams, ES institucijoms ir vietinio bei regioninio lygmens struktūroms.

Noriu pabrėžti, kad būtina nedelsiant imtis veiksmų, ypač susijusių su jaunais žmonėmis: didėjantis jaunimo nedarbas iš tiesų yra viena didžiausių Europos problemų. Strategijoje „Europa 2020“ nustatytų tikslų – sumažinti mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių iki mažiau kaip10 proc. ir užtikrinti, kad 40 proc. jaunų žmonių įgytų aukštąjį išsilavinimą – būtina siekti pasitelkiant veiksmingas praktines priemones.

  Adam Bielan (ECR), raštu. – (PL) Europos be sienų amžiuje švietimas, ypač tarptautinio lygio, yra profesinio piliečių gyvenimo planavimo pagrindas. Jauni žmonės turėtų sugebėti pasinaudoti su jų šalių naryste Europos Sąjungoje susijusiomis galimybėmis įgyti žinių ir patirties. Vis didėjanti judžių darbuotojų, įgijusių plataus profilio išsilavinimą, paklausa – dar vienas tokį gyvenimo būdą skatinantis veiksnys. Nepaisant to, jaunimo nedarbas išlieka nerimą keliančia problema. Reikia skubiai įgyvendinti kovai su šiuo grėsmingu reiškiniu skirtus projektus. Kiekviena investicija į švietimą naudinga užtikrinant geresnę jaunų žmonių ateitį. Todėl ypač svarbu naudoti ES lėšas įgyvendinant konkrečias profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programas. Taigi pritariu būtinybei parengti „mokymuisi visą gyvenimą“ arba, kitaip tariant, nuolatiniam profesinės kvalifikacijos gerinimui skirtas priemones. Įgyvendinant kūrybiškas ir veiksmingas švietimo programas, turėtų tapti įmanoma pasiekti vieną svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų – užtikrinti, kad mažiausiai 40 proc. žmonių įgytų aukštąjį išsilavinimą.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Neketinu paremti N. Hirsch savo iniciatyva parengto pranešimo ne tiek dėl jo esminių teiginių, kurie verti pagyrimo, nes pabrėžiama glaudesnių darbo rinkos ir formaliojo mokymo sąsajų svarba, bet dėl to, kad pranešime trūksta praktinio iniciatyvaus požiūrio į klausimą, kuriuo remiantis būtų galima pakilti aukščiau sausų svarstymų ir pateikti konkrečius pasiūlymus, kaip išspręsti socialinę problemą, kuri negali būti sprendžiama pasitelkiant retoriką.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau dėl šio pranešimo, nes sutinku, kad vykstant demografiniams pokyčiams bei ilgėjant gyvenimo trukmei kuo įvairiapusiškesnė darbo patirtis ir poreikis persikvalifikuoti bei tobulintis visą gyvenimą jau yra tapęs būtinybe. Dėl šių priežasčių pranešime yra atkreipiamas dėmesys į poreikį modernizuoti tiek pirminį, tiek tęstinį profesinį švietimą bei mokymą, siūloma pagrindinio išsilavinimo pabaigoje atlikti polinkio tam tikroms profesijoms įvertinimą, taip pat pabrėžiama pirminio mokytojų rengimo svarba. Taip pat yra pabrėžiama, kad reikia skatinti veiksmingesnį įstaigų, agentūrų, mokslinių tyrimų centrų ir įmonių bendradarbiavimą vietos bei regioniniu lygmenimis siekiant pakeisti uždarą švietimo sistemų pobūdį ir panaikinti žinių ir įgūdžių bei darbo rinkos poreikių neatitikimą. Pritariu, kad norint sukurti modernesnį mokymą bei švietimą, ryšys tarp potencialių darbdavių bei mokymo įstaigų turi būti sustiprintas, todėl socialinių partnerių įtraukimas jau į mokymo programų rengimą būtų dar vienas žingsnis didesnio užimtumo Europoje link.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Strategijoje „Europa 2020“ teigiama, kad svarbiausiais su pažangiu augimu susijusiais veiksniais ne tik skatinamos žinios, naujovės, švietimas ir skaitmeninė visuomenė, bet ir tvarus integracinis augimas. To pasiekiama pasitelkiant profesinį rengimą ir mokymą, kuriam valstybės narės privalo nustatyti vienodus standartus. Nepaisant ekonomikos krizės daromo didelio poveikio Europos darbo rinkai, galima prognozuoti, kad per artimiausius 10 metų užimtumas Europoje, bent jau laipsniškai, didės. Prognozuojama, kad toliau didės gebėjimų paklausa. Dėl pramonės ir technologijų pokyčių didėja aukštos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų poreikis išstumiant žemos kvalifikacijos darbuotojus.

Vis labiau pabrėžiamas aiškus, į rezultatus orientuotas požiūris į mokymąsi. Kai kurios valstybės narės jau reformavo savo profesinio mokymo sistemas. Kalbėdami apie valstybių narių profesinio rengimo ir mokymo sistemų palyginamumą, privalome teikti pirmenybę siekiui naikinti kliūtis, didinti skaidrumą ir sudaryti geresnes sąlygas palyginti skirtingas sistemas tarpusavyje ir iš vidaus.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą, nes jame aiškiai primenama, kad jauni žmonės yra tikrasis ateities garantas. Todėl privalome visiems jiems užtikrinti galimybę dalyvauti profesiniame rengime ir mokyme. Per pastaruosius metus Europą ir kitus kraštus sukrėtusi ekonomikos krizė didžiausią poveikį padarė jaunimui. Nedarbas tarp šios amžiaus grupės asmenų labai padidėjo, o įdarbinami šie žmonės verčiami pasirašyti terminuotas darbo sutartis ir sutikti su mažesniu atlyginimu.

Turime dirbti naudingai ir greitai, kad grąžintume nors dalį orumo šiems jauniems norintiems dirbti ir pirmiausia tapti pasaulio, nelinkusio jų priimti išskėstomis rankomis, dalimi žmonėms. Šie tikslai taip pat pateikiami strategijoje „Europa 2020“, kurioje nustatoma prievolė susitelkti į pažangų, tvarų ir integracinį ekonomikos augimą. Apskritai N. Hirsch pranešimas yra geras atspirties taškas apibrėžiant privalomas prioritetines Parlamento ir visos Europos Sąjungos politikos sritis.

  John Bufton (EFD), raštu. – Balsavau prieš profesinio rengimo ir mokymo srities bendradarbiavimo priemones, kuriomis siekiama paremti strategiją „Europa 2020“, nes baiminuosi bet kokių takoskyrą skatinančių priemonių, galinčių pasiekti protus ir daryti jiems įtaką. Gana didelė ES gyventojų dalis laiko save euroskeptikais, todėl nepriimtina, kad Briuselis reguliuotų švietimo ir mokymo politiką. Tokie veiksmai galėtų būti laikomi propagandiniais.

  Cristian Silviu Buşoi (ALDE), raštu. – (RO) Profesinio rengimo ir mokymo priemonės yra labai svarbios Europos ekonomiką siekiant paversti strategijos „Europa 2020“ tikslus atitinkančia žinių ekonomika. Todėl visiškai pritariu šiame pranešime teikiamoms rekomendacijoms, kuriomis pabrėžiama investicijų į profesinį rengimą ir mokymą svarba Europos ekonomikos ateities konkurencingumui. Siekdami šių tikslų, nacionaliniu ir Europos lygmenimis turime imtis veiksmingų viena kitą papildančių priemonių. ES grėsmingai padidėjo jaunimo nedarbo lygis. Šiuo pranešimu skelbiama aiški žinia: profesinis rengimas ir mokymas yra svarbiausias veiksnys sprendžiant jaunimo nedarbo problemą. Reikia parengti aiškias strategijas, kad būtų palengvintas jaunimo integravimasis į darbo rinką, tai paskatintų švietimo programų ir darbo rinkos poreikių sąsajas ir padėtų baigusiesiems studijas rasti joje savo vietą.

Siekiant palengvinti integravimąsi į darbo rinką, būtina pasirinkti tokį požiūrį, kuriuo būtų pabrėžiama konkrečių gebėjimų svarba. Be to, nuolat kintant technologijoms didėja su darbuotojų kvalifikacija susiję darbdavių lūkesčiai. Todėl reguliariems mokymams tenka svarbus vaidmuo nuolat pritaikant profesinę kvalifikaciją prie ekonomikos poreikių. Šie veiksmai gali padėti žmonėms tam tikru jų karjeros etapu netapti atskirtiems nuo darbo rinkos.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Visas pranešimas grindžiamas filosofiniu siekiu, vadovaujantis strategijos „Europa 2020“ nuostatomis, kuriomis toliau griaunama socialinė struktūra ir darbuotojų teisės, pritaikyti profesinį rengimą ir mokymą prie darbo rinkos bei verslo poreikių,. Nors jame esama kelių teigiamai vertintinų nuorodų į bendruosius „žmogaus poreikius atitinkančio darbo“ principus, skatinamas kūrybiškumas ir sėkmingo perėjimo nuo savišvietos prie formaliojo švietimo poreikis, visa tai – tik tušti žodžiai, skirti pranešimui pagražinti, galiausiai juo visuose švietimo ir mokymo procesuose bei etapuose, net ir aukščiausiu lygiu, skatinamas neoliberalizmas.

Pvz., valstybės narės raginamos paremti doktorantūros studijų bei studijų po doktorantūros programas, kuriomis būtų skatinamas konkurencingumas ir sudaromos geresnės sąlygos „darbo jėgos judumui“, kitaip tariant – būtų mažinamas darbo vietų saugumas. Galiausiai vienas svarbiausių pranešimo trūkumų, kad valstybės narės raginamos „pripažinti pažymėjimas ir diplomus skirtingose valstybėse narėse“, taip darant spaudimą pripažinti, kad įvairių Graikijos ir užsienio kolegijų išduodami diplomai visiškai atitinka valstybinių universitetų suteikiamą išsilavinimo lygį. Todėl balsavau „prieš“.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Šiuo metu kai kuriose valstybėse narėse dėl nedarbo, ypač jaunimo, kurio nedarbo lygis yra dvigubai didesnis už ES vidurkį, susidariusi tragiška padėtis. Todėl tai viena skaudžiausių Europos problemų. Labai svarbu, kad valstybės narės patvirtintų kovos su šia problema politinę strategiją, kuri būtų grindžiama strategijos „Europa 2020“ tikslais: sumažinti mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių iki mažiau kaip 10 proc. per metus ir sudaryti sąlygas mažiausiai 40 proc. jaunų žmonių įgyti aukštąjį išsilavinimą. To būtina siekti pasitelkiant konkrečias, kūrybiškas ir veiksmingas priemones.

Deja, turiu pareikšti, kad strategijos „Europa 2020“ užmojai akivaizdžiai nedera su biudžeto asignavimų mažinimo tikrove, kai smarkiai apkarpomas pagrindinių ES švietimo programų finansavimas. Teigiamai vertinu Komisijos priimtas prieinamumo, skaidrumo ir palyginamumo gerinimo priemones, kuriomis siekiama užtikrinti pripažinimo procesą tarp švietimo sistemų ir jose. Taip pat svarbu, kad valstybės narės pradėtų reformuoti savo sistemas ir profesinį rengimą ir mokymą derintų su realiais darbo rinkos poreikiais.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Siekiant paremti strategiją „Europa 2020“ ir skatinant Europos bendradarbiavimą, norėčiau be išlygų pritarti trims pranešime pabrėžiamiems aspektams. Pirma, visiškai pritariu būtinybei gerinti dialogą tarp darbo rinkos ir švietimo sistemos padidinant praktikų verslo struktūrose skaičių, kad studentai aktyviai dalyvautų verslo pasaulyje ir tarp verslo struktūrų ir švietimo institucijų būtų stiprinami su profesiniu mokymu susiję ryšiai. Taip pat manau, gera mintis tarptautiniu lygiu labiau integruoti švietimo sistemas: pirma, siekiant, kad būtų visiškai pripažįstama asmenų profesinė kvalifikacija, ir antra – skatinami tarpvalstybiniai judumo projektai. Pagaliau visiškai pritariu Parlamento Komisijai teikiamam pasiūlymui atlikti reikiamus Europos socialinio fondo, „Erasmus“ ir Mokymosi visą gyvenimą programų pakeitimus, siekiant užtikrinti, kad būtų skiriamas finansavimas specialiesiems švietimo ir mokymo projektams, taip pat projektams jaunimo nedarbo ir diskriminavimo dėl lyties problemoms spręsti, skatinant šiuose projektuose dalyvauti daugiau moterų.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Šiuo pranešimu siekiama stiprinti valstybių bendradarbiavimo priemones skatinant abipusiškai pripažįstamą geresnės kokybės profesinį rengimą ir mokymą, kurie būtų labiau pritaikyti prie darbo rinkos poreikių ir labiau visiems prieinami. Šiame pranešime mums taip pat primenama būtinybė parengti švietimo ateities strategiją ir pirmiausia artimiausio laikotarpio Europos profesinių poreikių gaires. Pranešime ypač atkreipiamas dėmesys į būtinybę stiprinti sąsajas pačioje Europos švietimo ir mokymo sistemoje sukuriant tokią sistemą, kurioje skaidrumas ir abipusis įgūdžių ir gebėjimų pripažinimas iš tikro taptų realybe. Akivaizdu, kad vis labiau besivienijančioje Europoje, kurioje judumas pasiekia vis didesnį mastą, abipusis profesinės kvalifikacijos pripažinimas tampa visiškai būtinas. Vis dėlto pranešime įspėjama, kad siekiant to į šias sritis reikia perkelti Europos Sąjungos teisės aktus. Šiomis naujomis aplinkybėmis švietimas ir mokymas Europoje tampa sėkmingos ateities pagrindu ir jos užtikrinimo priemone. Judumo, verslumo, kūrybiškumo ir naujovių skatinimas yra objektyvi būtinybė, kurią, kaip pabrėžiama pranešime, turėtų palaikyti ES. Pritariu šio pranešimo nuostatoms ir balsavau „už“.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui, jame valstybės narės raginamos užtikrinti, kad žmonės skirtingais gyvenimo etapais turėtų galimybę pasinaudoti jų poreikiams pritaikytu profesiniu mokymu, kuris palengvintų (ir pagerintų) jų dalyvavimą darbo rinkoje ir apskritai visuomenės gyvenime. Profesinis mokymas turėtų būti pasiekiamas, prieinamas ir įmanomas visais gyvenimo laikotarpiais, nesvarbu, kokia žmogaus padėtis darbo rinkoje arba kokios pajamos. Visų pirma, siekiant užtikrinti geresnę socialinę integraciją ir didesnę socialinę sanglaudą, pranešime valstybės narės raginamos sudaryti mokymosi galimybę ypač tokioms grupėms kaip bedarbis jaunimas, etninės mažumos, lengvai pažeidžiamos moterys ir neįgalūs žmonės. Pranešime taip pat atkreipiamas dėmesys, kad, pasinaudojant šiuo metu turimomis Europos socialinio fondo, Mokymosi visą gyvenimą bendrosios programos ir jauniesiems verslininkams skirtos „Erasmus“ programos lėšomis, reikėtų padidinti finansavimo galimybes, supaprastinti finansavimo gavimą ir padaryti jį lengviau pasiekiamą.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Kova su jaunimo nedarbu – viena skubiausiai spręstinų Europos problemų. Todėl valstybės narės privalo skubiai patvirtinti tikslines strategijas, kuriose būtų atsižvelgiama į nacionalines ypatybes ir poreikius. Mokymosi metodai turėtų būti lankstesni ir prieinami visą gyvenimą. Turime visiems suteikti didesnes galimybes įgyti patirties užsienyje. Taip pat reikėtų labiau pasitelkti stažuotes. Švietimas ir profesinis mokymas turėtų būti laikomi ilgalaikiu bendruoju politiniu prioritetu, kad Europos darbuotojai galėtų prisitaikyti prie besikeičiančios ekonomikos reikalavimų.

  Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) Kai jaunimo nedarbas Europoje yra du kartus didesnis nei darbingo amžiaus gyventojų, N. Hirsch pranešime pateikiami pasiūlymai vertintini kaip naudingas indėlis į 27 valstybių narių vyriausybių vykdomą kovos su nedarbu politiką.

Susidurdami su senstančios visuomenės ir ekonomikos globalizacijos iššūkiais, turime skatinti mokymosi visą gyvenimą programų plėtojimą pirmiausia keisdamiesi teigiama valstybių narių patirtimi ir gerindami jaunųjų europiečių ankstyvąjį mokymą, tuo tikslu skatindami partnerystę tarp universitetų, mokslinio tyrimo centrų ir įmonių.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Remiantis su įsidarbinimo galimybėmis ir reikalaujamais diplomais siejamomis ateities prognozėmis, ES neva yra 15,6 mln. naujų darbo vietų aukštąjį išsilavinimą ir 3,7 mln. – vidurinį išsilavinimą atitinkančią kvalifikaciją turintiems asmenims (šaltinis: Europos profesinio mokymo plėtros centras). Užtat ketinama panaikinti 12 mln. žemesnio lygio profesinės kvalifikacijos darbo vietų!

Šios neišvengiamos katastrofos akivaizdoje strategijos „Europa 2020“ nuostatomis turėjo būti siekiama padidinti profesinio rengimo ir mokymo patrauklumą. Pranešime raginama patvirtinti į rezultatus orientuotą požiūrį į stažuotes, pagerinti oficialių ir neoficialių stažuočių pripažinimą, įsteigti pagalbos centrus ir nustatyti paramos schemas į sudėtingiausią padėtį patekusiems stažuotojams ar pradedantiems darbuotojams.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Po krizės atsigaunančioje ir augančioje Europoje profesiniam rengimui ir mokymui tenka ypatinga svarba. Labai svarbu jauniesiems europiečiams suteikti priemones, kuriomis naudodamiesi jie galėtų konkuruoti globaliame pasaulyje ir, pasitelkdami savo žinias bei gebėjimus, patekti į darbo rinką. Negalime pamiršti pribloškiamų visos Europos jaunimo nedarbo skaičių. Vis dėlto turėtume suvokti, kad didesnis išsilavinimas dažnai neatitinka didesnių galimybių darbo rinkoje. ES vis daugiau jaunų aukštąjį išsilavinimą turinčių ir papildomuose mokymuose po studijų dalyvavusių asmenų, neturinčių darbo ir galimybės jį susirasti. Profesinis mokymas privalo būti orientuotas į rinkos poreikius ir jaunų darbuotojų rengimą. Mano nuomone, taip pakitęs požiūris taptų gyvybiškai svarbus stabdant didėjantį jaunų žmonių nedarbą ir užtikrinant jiems geresnes ateities galimybes.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) N. Hirsch pranešime sprendžiama Europos bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje, siekiant paremti strategiją „Europa 2020“, problema. Strategijos „Europa 2020“ pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo tikslus būtina svarstyti nedelsiant. Nors neatrodo, kad dabartinė ekonominė ir finansinė padėtis būtų palanki, privalome sugebėti nepalankias situacijas paversti galimybėmis. Vis globalesniu tampančiame pasaulyje negalime prisirišti prie tam tikros teritorijos, privalome plėtoti judumą, lankstumą ir kaupti tarptautinę patirtį. Labai svarbu užtikrinti aukštą ankstyvojo mokymo kokybę ir sudaryti sąlygas jauniems žmonėms pasirinkti darbą kitose šalyse. Balsavau už pranešimą, nes pritariu jame teikiamiems pasiūlymams. Norėčiau pabrėžti būtinybę parengti naują ir įvairesnę mokymosi visą gyvenimą programą, kuri labai svarbi užtikrinant geresnės kokybės darbą, ypač atsižvelgiant į su darbo vietomis susijusias aplinkybes, taip pat – kaip skelbiama strategijoje „Europa 2020“ – skirti ypatingą dėmesį jauniems žmonėms, moterims ir neįgaliesiems.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Taip tik dar kartą nuobodžiai pakartojama įprasta Europos Komisijos retorika apie mokymąsi visą gyvenimą ir judumo ES mastu, kuris laikomas tinkamiausia garantija pagerinti darbuotojų „įsidarbinimo galimybes“ ir „prisitaikomumą“, skatinimą. Profesinis mokymas laikomas priemone, padedančia skatinti verslumą ir reaguoti į poreikį „sukurti aplinką, kurioje įmonės galėtų sėkmingai veikti, stiprėti ir augti“, papildant: „kad įmonės galėtų augti, joms reikia mažesnės mokesčių naštos ir nuspėjamumo, kad jos galėtų planuoti ir investuoti“. Pranešime taip pat manoma, kad profesinis mokymas ir mokymasis visą gyvenimą turi būti labiau orientuoti „į darbo rinkos poreikius ir sudaryti galimybes patekti į šią rinką bei judėti joje“.

Staiga tampa aiškūs ideologiniai pranešimo aspektai: užimtumas laikomas asmenine, o ne opia socialine problema, kurią, didindami savo „įsidarbinimo galimybes“ arba tapdami „verslininkais“, turi spręsti paskiri individai, o ne visuomenė; mokesčių sistema naudinga siekiantiems pelno, todėl mokesčius daugiausia moka darbuotojai ir vartotojai; švietimas ir mokymas besąlygiškai šokdinami pagal kapitalo dūdelę. Likusiose pranešimo dalyse visiškai nenagrinėjamos šių reiškinių giluminės priežastys ir neieškoma sprendimų.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiame pranešime kartojami standartiniai Europos Komisijos teiginiai apie geriausiai apsisaugoti nuo nedarbo padedantį mokymąsi visą gyvenimą, judumo skatinimą ES mastu ir būtinybę pagerinti darbuotojų „įsidarbinimo galimybes“ bei „prisitaikomumą“, taip pat užtikrinti švietimo ir mokymo pasiūlą.

Vis dėlto pranešime labai pabrėžiamas profesinio mokymo vaidmuo skatinant verslumą ir būtinybė „sukurti aplinką, kurioje įmonės galėtų sėkmingai veikti, stiprėti ir augti“, papildant: „kad įmonės galėtų augti, joms reikia mažesnės mokesčių naštos ir nuspėjamumo, kad jos galėtų planuoti ir investuoti“. Pranešime taip pat manoma, kad profesinis mokymas ir mokymasis visą gyvenimą turi būti labiau orientuoti „į darbo rinkos poreikius ir sudaryti galimybes patekti į šią rinką bei judėti joje“. Kitaip tariant, pasitelkiant pranešimo nuostatas, švietimas ir mokymas be išlygų verčiamas šokti pagal Europos kapitalizmo dūdelę.

Be to, siekiant užmaskuoti didelių įmonių ir finansinių institucijų skatinamą neoliberalią politiką, neminimos socialinės priežastys, dėl kurių žmonės nebaigia mokyklos, neturi pakankamai galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą, o jaunimas negauna darbo.

Todėl laikome šį pranešimą nepriimtinu. Jame nenagrinėjamos šių reiškinių giluminės priežastys ir neieškoma sprendimų.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Esu tvirtai įsitikinusi, kad profesinis rengimas ir mokymas turėtų būti prieinami ir įmanomi visą gyvenimą, nesvarbu, kokia asmens padėtis darbo rinkoje arba kokios jo pajamos. Dalyvavimas profesiniame mokyme turėtų atitikti žmogaus poreikius, taip palengvindamas galimybę jam rasti darbą. Siekiant užtikrinti geresnę socialinę įtrauktį ir socialinę sanglaudą, ES valstybėse narėse būtina sukurti galimybes tam tikroms asmenų grupėms, pvz., bedarbiam jaunimui, etninėms mažumoms, lengvai pažeidžiamoms moterims, neįgaliesiems ir kt. Galiausiai nemažiau svarbu pabrėžti, kad platesnio masto, paprastesnės ir lengviau prieinamos finansavimo galimybės, be abejo, būtų naudingos sėkmingai įgyvendinant minėtus tikslus.

  Elisabetta Gardini (PPE), raštu. – (IT) Šis pranešimas – papildomas elementas rengiant Europos jaunimo politikos strategiją. Tinkama jo nuostata – atsižvelgiant į vis didėjančią konkurenciją darbo rinkoje, stiprinti tarptautinių studijų ir jaunų darbuotojų darbo vietų lankstumo aspektą. Europos jaunimui būtina suteikti galimybę konkuruoti su savo bendraamžiais iš visų pasaulio kraštų. Jaunimo nedarbo skaičiai negali palikti mūsų abejingų. Turėtume palankiai vertinti šį pranešimą, nes jame pabrėžiami svarbūs strategijos „Europa 2020“ tikslai: pasitelkiant veiksmingas priemones, pvz., iki mažiau nei 10 proc. sumažinant mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių ir užtikrinant, kad mažiausiai 40 proc. jaunų žmonių įgytų universitetinio lygio aukštąjį išsilavinimą, kovoti su jaunimo nedarbu. Beje, šiuos tikslus turėtume laikyti ne finišo linija, bet atspirties tašku: ateities prioritetai turėtų būti sukurti tvirtus ryšius tarp universitetų ir verslo struktūrų, taip pat grąžinti privalomas valstybės ar privačių institucijų finansuojamas praktikas ir stažuotes. Neturime daug laiko žaidimams, todėl privalome nedelsdami imtis veiksmų. Kitaip ateities kartoms paliksime labai sunkų palikimą.

  Brice Hortefeux (PPE), raštu. – (FR) Teigiamai vertinu šį patvirtintą pranešimą, kuriame vėl atkreipiamas pagrindinis Europos Sąjungos ir jos valstybių narių dėmesys į profesinį rengimą ir mokymą. Griežto biudžeto taupymo, kuris yra tiesioginis Europos darbo rinkai skaudžiai smogusios pasaulinės krizės padarinys, laikotarpiu turime, nepamiršdami nacionalinių skirtumų ir poreikių, svarstyti ekonomikos augimo ir užimtumo strategijas, ypač skirtas jauniems žmonėms.

Jauni žmonės tampa pirmosiomis nedarbo aukomis ir dažnai yra linkę nebaigti mokyklos. Todėl labai svarbu atnaujinti švietimo ir mokymo programas, kad jos labiau atitiktų įmonių poreikius. Šių pastangų taip pat reikėtų mokymosi visą gyvenimą ir judumo skatinimo srityse. Pasiekti šių tikslų bus įmanoma tik bendromis visų suinteresuotųjų subjektų (Europos Sąjungos institucijų, valstybių narių, vietos ir regionų struktūrų) pastangomis.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam dokumentui, kadangi Europai reikia veikti nedelsiant, ypač atsižvelgiant į jaunimą – didėjantis jaunimo nedarbo lygis yra viena iš skubiausiai spręstinų problemų Europoje. Jauni darbuotojai ne tik dažniau nei suaugę darbuotojai yra bedarbiai, bet ir jų darbo santykiai dažniau būna neužtikrinti ir laikini, darbo užmokestis mažesnis, socialinis draudimas blogesnis. Valstybės narės, kovodamos su skurdu, turi įgyvendinti tikslinę politinę strategiją, atsižvelgdamos į nacionalines ypatybes ir poreikius. Strategijoje „Europa 2020“ iškeltų tikslų – anksti paliekančiųjų mokyklą skaičių sumažinti iki mažiau kaip 10 proc. ir padidinti universitetinio lygmens absolventų skaičių iki 40 proc. – reikia siekti konkrečiomis, kūrybiškomis ir veiksmingomis priemonėmis. Profesinis rengimas ir mokymas turi būti ilgalaikis bendras politinis prioritetas ir norint jį įgyvendinti būtinas visų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas ir įsipareigojimas: ne tik ES institucijos ir valstybės narės, bet ir vietos ir regionų suinteresuotieji subjektai turėtų prisidėti prie šių tikslų siekimo. Turime užtikrinti, kad Europos darbuotojai galėtų prisitaikyti prie ekonomikos reikalavimų. Politinius sprendimus priimantys asmenys turi sudaryti žmonėms sąlygas tobulinti savo įgūdžius ir daugiau jų įgyti. Įgūdžių tobulinimas neturi būti suprantamas tik kaip geresnio darbo gavimo priemonė – jis turi suteikti žmonėms galimybę ateityje patiems formuoti darbo vietas ir taip aktyviai prisidėti prie novatoriškos ekonomikos plėtojimo.

  Lívia Járóka (PPE), raštu. – Norėčiau palankiai įvertinti šį pranešimą, jame atkreipiamas dėmesys į būtinybę plėtoti ES profesinio mokymo sistemą, nes sudarant vienodas sąlygas naudotis kokybišku mokymusi visą gyvenimą suteikiamos geresnės galimybės darbo rinkoje ir taip prisidedama prie strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo. Būtina atkreipti ypatingą dėmesį į jaunimo nedarbo užkardymą, tam reikia suderinti mokymo pasiūlą ir darbo rinkos paklausą, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis parengti vidutinio laikotarpio darbo jėgos poreikio prognozes ir sudaryti galimybes nacionalinėms švietimo sistemoms geriau užtikrinti, kad būtų įgyjama darbo rinkoje didelę paklausą turinčių gebėjimų. Europos profesinio mokymo plėtros centro duomenimis, tikimasi, kad bus panaikinta 12 mln. žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuotos darbo jėgos darbo vietų, tai pranašauja didėjančią pažeidžiamiausių asmenų skurdo grėsmę. Daugeliu atvejų net ir baigusieji mokyklą nesugeba įsitvirtinti darbo rinkoje, todėl tikėtina, kad jie imasi atsitiktinių darbų arba dalyvauja šešėlinėje ekonomikoje. Dėl tos priežasties jie nesugeba pradėti savarankiško gyvenimo ir dažnai tampa nepakeliama našta savo šeimoms, įsukdami užburtą netinkamo švietimo ir nedarbo ratą.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Pasiūlyme dėl rezoliucijos atkreipiamas ypatingas dėmesys į jaunimo švietimą ir pabrėžiama praktinio mokymo būtinybė. Siekiant užtikrinti, kad, baigus mokyklą, universitetą ar įgijus profesinę kvalifikaciją nekiltų sunkumų rasti darbo pasirinktoje srityje, būtina sudaryti galimybę įgyti deramą išsilavinimą ar dalyvauti atitinkamuose kursuose. Pabrėžkime – rasti darbo tinkamomis sąlygomis ir už deramą atlyginimą.

Prognozuojama, kad ekonomikos problemos nepakeis didėjančio užimtumo ES tendencijos ir dėl jų neturėtų būti mažinamas svarbiausių ES profesinio rengimo ir mokymo programų, pvz., Mokymosi visa gyvenimą programos, finansavimas. Iš tikro šios lėšos turėtų būti didinamos, kad visi, nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenamosios vietos, galėtų naudotis vienodomis profesinio mokymo ir karjeros galimybėmis.

  Jan Kozłowski (PPE), raštu. – (PL) Būdamas šešėlinis N. Hirsch pranešimo dėl Europos bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje pranešėjas, norėčiau paaiškinti, kodėl balsavau už šio pranešimo patvirtinimą. Dabartinėmis aplinkybėmis, kai, pirma, senėjant visuomenei ir, antra, grėsmingai didėjant jaunimo nedarbo lygiui, Europa patiria labai rimtus iššūkius, profesiniam rengimui ir mokymui tenka labai svarbus vaidmuo. Siekiant ateityje užtikrinti paramą profesiniam rengimui ir mokymui, kartu reikia daugiausia dėmesio skirti mokymo kokybės stebėsenai ir požiūriui, padedančiam siekti numatytų tikslų – didinti užimtumą bei socialinę integraciją.

Esu įsitikinęs, kad profesinis rengimas ir mokymas turi būti glaudžiai susiję su darbo rinka, kuriai būdingas nuolatinis prisitaikymas prie ekonomikos, demografinių ir socialinių pokyčių. Mano nuomone, labai svarbu užtikrinti, kad ESF būtų valdomas lanksčiau, jo lėšomis papildant kitas Europos ir valstybių narių taikomas užimtumo skatinimo priemones. Galiausiai norėčiau pasveikinti pranešėją, sėkmingai ir visapusiškai parengusią pranešimą, ir padėkoti už puikų bendradarbiavimą. Labai ačiū.

  Agnès Le Brun (PPE), raštu. – (FR) Strategijos „Europa 2020“ tikslais pirmiausia siekiama sumažinti mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių iki žemesnės kaip 10 proc. ribos ir užtikrinti, kad mažiausiai 40 proc. jaunosios kartos įgytų aukštąjį išsilavinimą. Šiais tikslais siekiama įgyvendinti pirmą kartą Lisabonos strategijoje pateikiamus Europos užmojus paversti Europos Sąjungą konkurencingiausia žiniomis grindžiama pasaulio ekonomika. Dėl šios priežasties ypač svarbus Kopenhagos procesas, kuriuo nuo 2002 m. klojami glaudesnio valstybių narių bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje pamatai. Balsavau už šią rezoliuciją, nes joje nustatomi plačių užmojų tikslai pagerinti Europos švietimo ir mokymo programas.

  Constance Le Grip (PPE) , raštu. – (FR) Balsavau už N. Hirsch pranešimą. Siekiant atremti XXI amžiaus ekonominius iššūkius, ypač didėjančią konkurenciją su mūsų prekybos partneriais, Europos profesinio rengimo ir mokymo sistemos privalo būti kokybiškesnės, patrauklesnės ir veržlesnės, kad mūsų piliečiai būtų geriau pasirengę užimti laisvas darbo vietas.

Todėl privalome dėti pastangas, kad pritaikytume šias sistemas prie darbo pasaulio poreikių. Taip pat manau, Europoje esama poreikio sudaryti geresnes sąlygas pasinaudoti aukštos kokybės darbo patirtimi ir dėl šios priežasties reikia išlaikyti bei plėtoti esamas stažuotojų judumo didinimo programas.

Įsipareigojimą parengti veiksmingą programą „Erasmus stažuotojams“ prisiėmiau per 2009 m. Europos Parlamento rinkimų kampaniją: ji susijusi su jaunų ir vyresnių žmonių galimybėmis įsitvirtinti darbo rinkoje įgaunant darbo patirties, turint galimybę keliauti po Europą ir tiesiogiai pajusti mūsų vidaus rinkos ekonominę tikrovę.

Galiausiai taip pat turėtume supaprastinti ir pagerinti profesinės kvalifikacijos pripažinimo Europoje sistemą, kad atgaivintume vidaus rinką ir įteiktume savo piliečiams raktus į didesnio profesinio judumo pasaulį.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Strategijoje „Europa 2020“ išvardijami svarbiausi veiksniai, užtikrinantys pažangų augimą (stiprinant žinias, naujoves, švietimą bei skatinant skaitmeninę visuomenę), tvarų augimą (plėtojant išteklius tausojančią gamybą, suderintą su didesniu konkurencingumu) ir integracinį augimą (padidinant užimtumo lygį, mokymo mastą ir panaikinant skurdą). Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, reikia imtis praktinių žingsnių ES ir valstybėse narėse, jei norime įkvėpti šiai strategijai gyvybės.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Švietimas, be abejonės, yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas, kurio kokybė ir ypač rezultatai daro atitinkamą įtaką jaunų žmonių ateities karjerai. To neturėtume pamiršti. Šiomis aplinkybėmis norėčiau pareikšti, kad, tobulėjant šiuolaikinėms naujosioms technologijoms, kuriant aukštesnės kokybės ir saugos standartus, taigi, nustatant kur kas tikslingesnius jaunų žmonių mokymo reikalavimus, daugelyje veiklos sričių didėja profesinės kompetencijos paklausa. Kalbu apie šiuolaikinių mokymo elementų koncepcija grindžiamą aukštos kokybės švietimą, apie tam tikrais būdais užtikrinamą švietimo patrauklumą ir, atsižvelgiant į kitas kvalifikacijos gerinimo galimybes, rodomą tam tikros srities švietimo poreikį. Mokymo proceso rezultatas turėtų būti profesionaliai parengti jauni žmonės, aiškiai suvokiantys augimo perspektyvas ir savo veikloje, kuriai buvo rengiami ir įgijo kvalifikaciją, savo veiklos srityje, kurią įvaldė ir kurios atžvilgiu parodė polinkį, pirmiausia besinaudojantys įgytomis žiniomis, kompetencija ir gebėjimais.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) Pranešime dėl Europos bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje, kuriuo siekiama paremti strategiją „Europa 2020“, priimtinai apibrėžiami tikslai, kuriuos prieš kurį laiką, tvirtindami tą pačią strategiją, užsibrėžėme. Nenutrūkstamas profesinio rengimo bei mokymo pasaulio ir darbo rinkos dialogas šiandien reikalingas labiau nei bet kada. Pagrindinis jo uždavinys – deramai užtikrinti, kad darbo rinka vis labiau atitiktų naujųjų darbuotojų poreikius.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Europai siekiant grįžti į ilgalaikio ir tvaraus ekonomikos augimo kelią, labai svarbu tinkamai įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ nuostatas. Jauni žmonės yra vieni svarbiausių strategijos „Europa 2020“ sėkmę lemiančių veiksnių. Vis dėlto puikiai žinome, kad šiuo metu jie yra vieni iš labiausiai kenčiančių nuo krizės, be kita ko, ir dėl svaiginamas aukštumas siekiančio nedarbo lygio: palyginti su kitomis bedarbių kategorijomis, nedarbo mastas tarp jaunimo yra dvigubai didesnis. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, reikia rimtai investuoti į profesinio rengimo ir mokymo sritį.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Globaliajame pasaulyje kokybiškas švietimas ir profesinis mokymas reiškia gyvybiškai svarbius raktus, kuriuos, prieš įžengdamas į darbo rinką, turėtų gauti kiekvienas jaunas žmogus. Pasaulio ekonomikai reikia įgūdžių, lankstumo, pasiekiamumo ir kalbų mokėjimo. Susidūrus su šiais reikalavimais, mūsų, politikų, pareiga – parengti strategijas, kuriomis būtų siekiama: • orientuoti mokymąsi į tam tikrus rezultatus; • ugdyti verslumą; • darbo ieškantiems nekvalifikuotiems asmenims, ypač pasitelkiant specialiuosius mokymus, suteikti galimybių; • skatinant darbuotojų judumą, supaprastinti užsienyje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūras; • parengti sistemą, pagal kurią visoje Europoje būtų kuriamos kokybiškos darbo vietos; • užtikrinti mokymąsi visą gyvenimą, kad darbuotojai galėtų prisitaikyti prie rinkos sąlygų ir įmonių poreikių; • skatinti kūrybiškumą ir plėtoti informacijos bei ryšių technologijas; • remti moterų užimtumą, padedant geriau suderinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Profesinis rengimas ir mokymas turėtų būti prieinami, pasiekiami ir įmanomi visais gyvenimo etapais, nesvarbu, kokia žmogaus padėtis darbo rinkoje arba kokios pajamos. Siekiant užtikrinti geresnę socialinę integraciją ir didesnę socialinę sanglaudą, būtina suteikti mokymo galimybes tam tikroms grupėms, pvz., bedarbiam jaunimui, etninėms mažumoms, lengvai pažeidžiamoms moterims, neįgaliems asmenims ir t. t. Pasinaudojant turimomis Europos socialinio fondo ir Mokymosi visą gyvenimą programos lėšomis, finansavimo galimybes reikėtų išplėsti, supaprastinti ir padaryti lengviau pasiekiamas. Mano nuomone, ši iniciatyva labai svarbi ir pateikta laiku. Balsavau „už“.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Pastaruoju metu profesinis pasaulis smarkiai pasikeitė. Anksčiau geras išsilavinimas reiškė geros darbo vietos garantiją, dabar aukštojo ar universitetinio mokslo diplomas neapsaugo – pirmiausia jaunų žmonių – nuo nedarbo. Vis sunkiau yra pradėti profesinę veiklą. Antra vertus, įmonės nuolat skundžiasi kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu ir tuo pat metu naudojasi šiuo tariamu trūkumu, taip teisindamosi dėl samdomos pigios darbo jėgos. Reikalaujant visiško lankstumo ir judumo, kartu dirbtinai mažinant kainas darbo rinkoje, pvz., renkantis naujuosius „Mac-Jobs“ darbo modelius, daugeliui tampa neįmanoma sukurti šeimą ar suderinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą. Atsižvelgiant į strategijos „Europa 2020“ nuostatas, būtų prasminga paremti abipusį įgyto išsilavinimo ir kvalifikacijos pripažinimą. Vis dėlto strategijos sėkmė priklausys nuo to, kaip bus sprendžiami šie probleminiai klausimai. Šia prasme teigiamai vertintinas pranešimo raginimas nedelsiant imtis veiksmų spręsti jaunimo nedarbo problemą. Antra vertus, šie veiksmai nėra konkrečiai įvardijami, todėl balsuojant susilaikiau.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Europos darbo rinkoje laukiama didelių išbandymų. Jaunoji karta susiduria su sunkumais, kai vien tik geras išsilavinimas jau negali garantuoti galimybės gauti gerą darbą. Dar blogiau – geras išsilavinimas jau neapsaugo ir nuo nedarbo. Antra vertus, didžiosios įmonės skundžiasi kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu, ir tai dažnai tampa parankiu pasiteisinimu samdyti darbuotojus už dirbtinai sumažintą atlyginimą. Todėl sukurti šeimą ar suderinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą tampa neįmanoma. Abipusis įgyto išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos pripažinimas yra pirmasis žingsnis teisinga linkme. Taip pat teisingas pranešimo raginimas imtis veiksmų kovojant su jaunimo nedarbu. Tačiau vien raginimų nepakanka, patys vieni jie nieko nereiškia. Todėl balsuojant susilaikiau.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, kadangi bendradarbiavimas Europos Sąjungos mastu profesinio mokymo srityje yra labai svarbus veiksnys siekiant „Europa 2020“ tikslų bei mažinant jaunimo nedarbo lygį. Pritariu pasiūlymui, kad formuojant profesinio rengimo ir mokymo sistemą kiekviena valstybė narė ypatingą dėmesį skirtų žemą kvalifikaciją turintiems asmenims, migrantams, tautinėms mažumoms, neįgaliems asmenims ir kitoms socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms. Mokymosi programos turėtų būti orientuotos į jų poreikius bei gebėjimų lygį. Be to, reikia skatinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp valstybių narių įvairių švietimo sistemų užtikrinant jaunimo integraciją, skatinant mokymąsi visą gyvenimą bei formalų ir neformalų mokymąsi. Tam, kad profesinis mokymas atitiktų darbo rinkos poreikius, manau, kad tikslinga į nacionalines švietimo strategijas ir programas įtraukti duomenis apie darbo rinkos pokyčius.

Šioje srityje didelis vaidmuo tenka Komisijai, kuri turėtų pateikti informaciją apie atskirų regionų mokymo įgūdžius ir poreikius bei ES darbo rinkos pokyčius. Be to, labai svarbu sudaryti palankias verslo aplinkos sąlygas įmonėms, kurios bendradarbiauja rengiant ir įgyvendinant profesinio mokymo programas.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už pranešimą dėl Europos bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje, nes šiam klausimui, siekiant užtikrinti ekonomikos vystymąsi, strategijoje „Europa 2020“ tenka svarbi vieta. Bendradarbiavimas siekiant pagerinti profesinio rengimo ir mokymo padėtį – tai jaunimo nedarbo mažinimas, darbuotojams suteikiamos pažintinės priemonės ir didesnės apimties bei paprastesnės finansavimo galimybės. Dabartinėmis socialinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis reikia sugebėti dirbti tarptautinėse struktūrose; todėl turime pagerinti mokymosi galimybes, atsižvelgdami ir į verslo vaidmenį, nes jam reikia vis daugiau įgudusių, praktinės patirties turinčių darbuotojų, kuriuos būtų galima greitai ir naudingai įdarbinti.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Šiame savo iniciatyva parengtame pranešime, į kurį kompetentingi rengėjai įtraukė daug Kultūros ir švietimo komiteto teikiamų pasiūlymų, ES ir valstybės narės raginamos dėti pastangas įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus, ypač užimtumo ir mokymo srityse. Pranešime atsižvelgiama į konkrečias problemas, pvz.: vis griežtesnius darbo rinkos darbuotojų kvalifikacijos reikalavimus, dėl kurių kyla grėsmė žemos kvalifikacijos darbo vietoms, nenumaldomai didėjantį jaunimo nedarbą, kai kurios valstybėse narėse, įskaitant Graikiją, siekiantį daugiau nei 30 proc., ir dalies valstybių narių nesugebėjimą imtis tinkamų priemonių strategijos „Europa 2020“ tikslams (pvz., sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių iki mažiau kaip 10 proc. ir padidinti aukštąjį išsilavinimą įgijusių jaunų žmonių dalį iki 40 proc.) įgyvendinti. Kartu su siekiu užtikrinti žemesnės kvalifikacijos ar žemesnio išsilavinimo piliečių socialinę apsaugą turime investuoti į naujus įgūdžius, ypač reikalingus ekonomikos augimui strategiškai svarbių sektorių darbo vietose. Graikijai šis klausimas labai svarbus.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Europai labai svarbu bendradarbiauti profesinio rengimo ir mokymo srityje, siekiant paremti strategiją „Europa 2020“. Galimybė mokytis ir dirbti tarptautinėje aplinkoje yra svarbi sėkmingos profesinės veiklos globaliosios ekonomikos sąlygomis prielaida. Didėja judžių, lanksčių ir tarptautinės patirties turinčių darbuotojų paklausa. Pritariu pranešėjos teiginiui, kad strategijai „Europa 2020“ būtina įkvėpti gyvybės. Šį procesą reikėtų pradėti nedelsiant, ES ir valstybių narių lygiu patvirtinant su profesiniu rengimu ir mokymu susijusias praktines priemones. Visi minėti veiksniai skatina mane balsuoti už šį pranešimą. Iš tiesų privalome Europos darbuotojams sudaryti sąlygas prisitaikyti prie ekonomikos reikalavimų. Priimdami politinius sprendimus, privalome suteikti žmonėms galimybę ugdyti ir plėsti savo sugebėjimus. Plėtodami asmeninius įgūdžius ir gaudami pagalbą ieškant geresnės darbo vietos, žmonės taip pat turi turėti galimybę ateityje formuoti darbo vietas ir taip aktyviai prisidėti prie naujoviškos ekonomikos plėtojimo.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Vis globalėjančiame pasaulyje jauniems žmonėms svarbu pasitelkus judumo galimybę plėsti savo išsilavinimą ir mokymąsi. Darbo rinkoje didėja judžių, lanksčių ir tarptautinės patirties turinčių žmonių paklausa. Nepaisant ekonomikos krizės, per artimiausius 10 metų prognozuojamas tolydus Europos darbo rinkos augimas. Todėl ES patvirtino strategiją „Europa 2020“, kurioje siekiama daugiau dėmesio skirti profesiniam rengimui ir mokymui.

Būtina dėti vis daugiau pastangų siekiant panaikinti kliūtis, didinti skaidrumą ir sudaryti geresnes sąlygas palyginti švietimo sistemas tarpusavyje ir padėtį jose. Švietimo sektoriuje reikėtų skirti daugiau dėmesio darbo rinkos poreikiams, parengti mokymosi rezultatų vertinimo metodiką ir, siekiant didesnio profesionalumo, pagerinti savų standartų kokybę. Galiausiai reikėtų skatinti kūrybiškumą, naujoves ir verslumą, kad Europos jaunimas ir darbuotojai įgytų daugiau žinių ir taip prisitaikytų prie ekonomikos poreikių. Norėdamas, kad būtų pasiekta šių tikslų ir užtikrinta, jog profesinis rengimas ir mokymas liks ilgalaikiu kiekvieno asmens politiniu prioritetu, balsavau už teikiamą pasiūlymą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Strategijoje „Europa 2020“ išvardijami svarbiausi pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo (užimtumo didinimo, mokymo ir skurdo išnaikinimo) veiksniai. Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, ES ir valstybių narių lygmenimis reikia imtis praktinių žingsnių šiai strategijai įgyvendinti. Europos darbuotojai privalo sugebėti prisitaikyti prie ekonomikos reikalavimų. Sprendimus priimantys politikai privalo suteikti žmonėms galimybę atnaujinti ir plėsti savo įgūdžius.

Raginu valstybes nares, rengiant kompleksinius karjeros vadovus ir konsultacines programas, stebėti veiksmus, skirtus palengvinti perėjimą nuo mokslų prie profesinio gyvenimo, kad būtų sudaromos geresnės mokytojų mokymo sąlygos ir klojami sklandesnės mokymosi partnerystės, ypač regioniniu ir vietos lygmenimis, pamatai.

Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, valstybės narės turi atsižvelgti į žemos kvalifikacijos darbuotojų, besimokančių migrantų šeimų narių, etninių mažumų atstovų, moterų, bedarbių ir neįgaliųjų individualius poreikius. Raginu valstybes nares paremti naujoviškus veiksmus, taip pat doktorantūros ir studijų po doktorantūros programas, kuriomis būtų skatinamas konkurencingumas ir tvarus ekonomikos augimas.

  Phil Prendergast (S&D), raštu. – Dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis didžiausia problema yra jaunimo nedarbas. Jaunų darbuotojų nedarbo lygis yra ne tik aukštesnis už likusios gyventojų dalies, jiems dažnai siūlomi nesaugūs laikini darbai už mažesnį atlyginimą ir suteikiama mažesnė socialinė apsauga. Gyvybiškai svarbu spręsti šią problemą. Teigiamai vertintinos Europos profesinio mokymo plėtros centro (CEDEFOP) prognozės, kad iki 2020 m. naujų darbo vietų skaičius padidės 80 mln. Verta pažymėti, kad vyks didesnė pramonės ir technologijų plėtra ir atitinkamai mažės žemos kvalifikacijos darbo poreikis. Šioms naujoms darbo vietoms prireiks aukštos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų. Nedelsiant reikia imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad atsirastų atitinkamus įgūdžius turinčių darbuotojų, galinčių užimti šias vietas. Turėdami tai omenyje, privalome siekti, kad mūsų požiūris į mokymąsi būtų orientuotas į rezultatus. Privalome sudaryti sąlygas jauniems žmonėms mokytis visą gyvenimą, dalyvauti praktinio mokymo kursuose, kad jie galėtų imtis šių darbų, tobulėti ir daryti karjerą. Manau, šie profesinio rengimo pokyčiai bus naudingi visų valstybių narių ekonomikai.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Viena vertus, Europoje didėja jaunų žmonių nedarbas ir daugėja nesaugių, laikinų darbų, kurių paprastai imasi jaunimas. Antra vertus, taip pat akivaizdu, kad įmonėms trūksta kvalifikuotų profesionalų, kurių mokymas būtų buvęs orientuotas į turimas atlikti pareigas. Todėl svarbu siekti, kad darbų pasiūla atitiktų paklausą, ir pasitelkti tokias priemones kaip nepriklausomas konsultavimas profesinio mokymo klausimais, lėšų profesiniam mokymui skyrimas ir konkurencija tarp šį mokymą vykdančių institucijų. Galų gale reikia siekti, kad žmonės galėtų susirasti geresnį darbą, taip pat, kaip minima aiškinamojoje dalyje, suteikti jiems „galimybę ateityje patiems formuoti darbo vietas“.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Šiandien per Europos Parlamento plenarinę sesiją Strasbūre balsavome dėl pranešimo dėl Europos bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje, siekiant paremti strategiją „Europa 2020“. Nepaisant skaudaus ekonomikos krizės poveikio Europos darbo rinkai, galima tikėtis, kad per artimiausius 10 metų užimtumas Europoje, nors pamažu, bet didės. Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, svarbiausius su pažangiu, tvariu ir integraciniu augimu susijusius veiksnius, vardijamus strategijoje „Europa 2020“, reikia paversti praktiniais žingsniais Europos Sąjungos ir valstybių narių lygmenimis. Jei norime pasiekti strategijoje „Europa 2020“ užsibrėžtų tikslų, Europos Sąjungos institucijose ir susijusiose vietos bei regioninėse struktūrose profesiniam rengimui ir mokymui turime teikti didžiausią pirmenybę. N. Hirsch pranešime pritariama Komisijos siūlomoms priemonėms, skirtoms panaikinti kliūtis, padidinti skaidrumą ir, siekiant užtikrinti profesinės kvalifikacijos pripažinimą, sudaryti sąlygas lengviau palyginti švietimo sistemas tarpusavyje ir padėtį jose, pabrėžiant, jog svarbu užtikrinti, kad švietimas būtų labiau orientuotas į darbo rinkos poreikius ir padėtų skatinti kūrybiškumą bei naujoves.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) ES ir valstybės narės turėtų labiau stengtis skatinti jaunimo užimtumą ir mažinti jo nedarbo lygį, pirmiausia gerindamos mokymo sistemų ir darbo rinkos poreikių atitiktį. Iki 2020 m. panaikinus 12 mln. žemos kvalifikacijos darbo vietų ir atsirandant būtinybei ilgiau dirbti, kad, susidurdami su demografijos problemomis, išsaugotume savo socialinį modelį, labai svarbu pasistengti labiau pagerinti darbuotojų mokymosi visą gyvenimą sąlygas jų profesinės veiklos metu. Šiuo požiūriu verta dėmesio N. Hirsch pranešime pateikiama mintis numatyti skatinimo priemones darbdaviams, kad šie skatintų savo darbuotojus dalyvauti mokymosi programose. Be to, siekiant kovoti su žemos kvalifikacijos darbuotojų nedarbu, taip pat – skatinti vyresnio amžiaus piliečių užimtumą, būtina raginti pripažinti tarp valstybių narių asmens turimą nacionalinę kvalifikaciją ir nustatyti pažymų išdavimo sistemą, kurią taikant būtų patvirtinami per neoficialias stažuotes įgyti įgūdžiai.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau „už“. Galimybė ir gebėjimas dirbti tarptautinėje aplinkoje yra sėkmingos profesinės veiklos globalios ekonomikos sąlygomis prielaida. Didėja judžių, lanksčių ir tarptautinės patirties turinčių darbuotojų paklausa. Strategijoje „Europa 2020“ išvardijami svarbiausi veiksniai, užtikrinantys pažangų augimą (stiprinant žinias, naujoves, švietimą bei skatinant skaitmeninę visuomenę), tvarų augimą (plėtojant su didesniu konkurencingumu suderintą išteklius tausojančią gamybą) ir integracinį augimą (keliant užimtumo lygį, didinant mokymo mastą ir mažinant skurdą). Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, ES ir valstybių narių lygmenimis reikia imtis praktinių žingsnių siekiant įkvėpti gyvybės šiai strategijai. Nepaisant skaudaus ekonomikos krizės poveikio Europos darbo rinkai, galima tikėtis, kad per artimiausius 10 metų užimtumas Europoje, nors pamažu, bet didės. Remiantis dabartinėmis Europos profesinio mokymo plėtros centro įgūdžių pasiūlos ir paklausos prognozėmis, iki 2020 m. Europoje turėtų būti sukurta 80 mln. naujų darbo vietų.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Galimybė ir gebėjimas dirbti tarptautinėje aplinkoje yra sėkmingos profesinės veiklos vis globalesnės ekonomikos sąlygomis prielaida. Pramonės struktūros vis labiau ragina švietimo ir mokymo programas tiesiogiai sieti su praktiniais reikalavimais ir ieškomais sprendimais. Svarbu, kad baigusieji profesinio rengimo ir mokymo kursus savo naujai įgytus gebėjimus ir įgūdžius galėtų perkelti į profesinę aplinką.

Šiandien patvirtinta rezoliucija – pirmasis žingsnis užtikrinant, kad Europos darbuotojams būtų sudaromos sąlygos prisitaikyti prie ekonomikos reikalavimų. Būtina žmonėms suteikti priemones atnaujinti ir pagerinti savo įgūdžius. Kvalifikacijos kėlimas, užuot buvęs laikomas tik pagalbine priemone ieškant geresnio darbo, turi atverti žmonėms galimybę kurti ateities darbo vietas ir taip aktyviai prisidėti prie naujoviškos ekonomikos kūrimo.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Švietimas, profesinis mokymas ir universali „mokymosi visą gyvenimą“ idėja yra kertiniai ateities Europos integracijos, kuriai kaskart keliami nauji su parama strategijai „Europa 2020“ susiję uždaviniai, akmenys. Turime pripažinti faktą, kad grėsmingai didėja jaunimo nedarbas. Su profesiniu rengimu ir mokymu susijusioms problemoms imame teikti vis didesnę pirmenybę. Profesinę veiklą tik pradedantiems asmenims nedarbo padariniai gali turėti neigiamos įtakos tolesniam jų dalyvavimui darbo rinkoje. Atsižvelgiant į ekonominės padėties pokyčius ir paklausą tam tikruose ekonomikos sektoriuose, švietimu bei profesiniu rengimu ir mokymu sudaromos sąlygos laisvai judėti darbo rinkoje. Verta atkreipti dėmesį į tarpvalstybinių švietimo programų, pvz., Leonardo da Vinci programos, tikslingumą bei privalumus ir remti šias programas. Dalyvaujant šiose programose ugdomos judaus darbuotojo savybės.

Judumu išsprendžiami dėl atskirų darbo rinkų suprantamų skirtumų kylantys sunkumai ir jauniems žmonėms sudaromos sąlygos dalyvauti didžiulėje Europos darbo rinkoje, kupinoje iššūkių ir galimybių pasinaudoti savo sukaupta patirtimi. Valstybėms narėms tenka užduotis atlikti priežiūros funkciją ir padėti mokykloms, mokymo institucijoms, mokslinio tyrimo centrams bei verslo struktūroms bendradarbiauti ir keistis informacija. Jaunieji darbuotojai ES darbo rinkoje pasisemia naujus žinių, įgūdžių ir patirties.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui. Vis dėlto manau, kad Mokymosi visą gyvenimą programos ir programos „Žmonės“ finansavimo mažinimo mastas yra nepagrįstai didelis.

  Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Visos Europos vyriausybės privalo teikti pirmenybę kovai su jaunimo nedarbu. Europos jaunimui turime sudaryti visapusiško, patrauklaus ir konkurencingo mokymo bei švietimo pasiūlą kuri padėtų jauniems žmonėms lengviau rasti darbo. Manau, kad profesinis rengimas ir mokymas bei mokymasis visą gyvenimą turėtų labiau atitikti darbo rinkos poreikius. Be to, reikėtų derinti aukštąjį išsilavinimą ir profesinį mokymą, pvz., teikiant pirmenybę mokymo ir darbo susiejimui. Todėl balsavau už N. Hirsch pranešimą.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Jaunimo nedarbas Europoje siekia 21 proc., šiuo metu nuo jo kenčia daugiau kaip 5,5 mln. jaunųjų europiečių. Jiems kyla socialinės atskirties grėsmė, nes jie neturi pakankamai galimybių ir yra priversti priimti siūlomą nesaugią darbo vietą. Mokymas ir švietimas šiuo metu yra didžiausios Europos Sąjungos problemos, įtrauktos į strategiją „Europa 2020“. Iki 2020 m. užsibrėžta sumažinti mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių iki mažiau kaip 10 proc. ir suteikti galimybę 40 proc. jaunų žmonių baigti aukštąjį mokslą. Tai gana plačių užmojų tikslai, tačiau jie būtini siekiant ekonomikos augimo, kuriant naujas darbo vietas ir taip didinant valstybių narių konkurencingumą.

Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad labai svarbu parengti ilgalaikę ES masto strategiją, kurią įgyvendinant taip pat būtų sprendžiamos struktūrinio nedarbo ir jaunimo nedarbo problemos. Manau, to siekiant svarbu toliau remti mažas ir vidutines įmones, nes jose sukuriama 50 proc. darbo vietų, ir investuoti į tęstinį mokymąsi visą gyvenimą. Galiausiai norėčiau paminėti profesinės kvalifikacijos pripažinimo būtinybę – taip būtų sudarytos sąlygos didesniam specialistų ir studentų judumui.

  Niki Tzavela (EFD), raštu. – (EL) Kova su jaunimo nedarbu yra viena didžiausių ES problemų. Siekdami ją spręsti, turime daugiau investuoti į jaunų žmonių švietimą ir mokymą, kad jie būtų pasirengę ateities iššūkiams darbo rinkoje, kurioje keliama vis daugiau reikalavimų. Pranešime taip pat gana pagrįstai teigiama, kad užtikrinant finansiškai silpniausių asmenų švietimą būtų galima labiau pasitelkti Europos socialinio fondo lėšas. Ypač svarbus pasiūlymas, į kurį asmeniškai atkreipdavau dėmesį įvairiomis progomis, susijęs su siekiu vidaus rinkoje sudaryti geresnes darbo jėgos judumo sąlygas. Europai reikia bendradarbiauti siekiant parengti bendros šio sektoriaus politikos projektą. Dėl visų minėtų priežasčių pritariau šiam pranešimui.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje toks siaubingai didelis jaunimo nedarbo rodiklis (34 %), yra disproporcija tarp jaunų žmonių kvalifikacijos ir darbo rinkos poreikių. 2010 m. 52 % visų bedarbių jaunų žmonių (50 000), kurie užsiregistravo Lietuvos darbo biržoje, neturėjo jokio profesinio mokymo. Mano šalies jaunų žmonių nesugebėjimas susirasti tinkamo darbo sąlygoja didelę jaunimo emigracijos bangą – kas antras per pastaruosius keletą metų emigravęs lietuvis buvo 20–34 metų. Mobilių ir lanksčių darbuotojų poreikis auga, todėl mes turime padėti Europos darbuotojams prisitaikyti prie ekonomikos poreikių, suteikdami jiems galimybę patobulinti įgūdžius ir pagilinti žinias. Svarbu, jog profesinis mokymas būtų prieinamas visiems žmonėms. Man džiugu, jog pranešėja tai supranta. ESF finansavimas galėtų būti neįkainojamas padedant suteikti mokymą apleistoms Lietuvos visuomenės grupėms. Taip pat atėjo laikas ES pasinaudoti veiksmingomis ir kūrybiškomis priemonėmis siekiant įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ išdėstytus tikslus, kaip antai sumažinti mokyklą nebaigusių žmonių skaičių iki 10 % bei užtikrinti, kad 40 % jaunų žmonių galėtų įgyti aukštąjį išsilavinimą.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Profesinis rengimas ir mokymas tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms turėtų būti vienodai prieinamas. Pvz., įgyvendinant Mokymosi visą gyvenimą programą, taip pat programą „Žmonės“, asmenims, norintiems įgyti naujų įgūdžių ar susirasti naują darbo vietą, suteikiamos neįkainojamos galimybės. Dabartinis, nedarbo, ypač jaunimo nedarbo, lygis kelia nerimą ir reikia dėti daugiau pastangų siekiant užtikrinti, kad jauni žmonės galėtų įgyti gyvybiškai svarbių įgūdžių ir kvalifikacijos. Esu tvirtai įsitikinęs, kad mokant ir lavinant žmones svarbus vaidmuo turi atitekti ESF. Svarbu, kad turintys mažesnes pajamas asmenys gautų finansinę paramą dalyvauti mokymo kursuose, tai suteiktų jiems atitinkamai daugiau galimybių visapusiškai integruotis į darbo rinką.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Įgyvendinant strategiją „Europa 2020“, reikia užtikrinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą. Mokantis taip pat labai svarbu laikytis į rezultatus orientuoto požiūrio. Mūsų piliečiai didžiausią pirmenybę teikia mokymosi visą gyvenimą principui, todėl privalome didžiausią pirmenybę teikti profesiniam rengimui ir mokymui.

Pranešimas: Gay Mitchell (A7-0187/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą. Jame vertinama vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP), tačiau atkreipiau dėmesį į mechanizmo, kuris turėtų būti parengtas šiais metais, svarbą. Sutinku su pranešėjo kritika dėl to fakto, kad Parlamento atliekama kruopšti patikra nebuvo patvirtinta valstybių narių atstovų ar VBP komiteto.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. − Balsavau už šią rezoliuciją dėl Reglamento (EB) Nr. 1905/2006, nustatančio vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę: įgyta patirtis ir ateities perspektyvos. 2011 m. – strategiškai svarbus metas, kai galima pasinaudoti patirtimi, įgyta per ketverius Reglamento (EB) Nr. 1905/2006, nustatančio vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP), taikymo metus. Tolesnis bendros išorės finansavimo priemonių struktūros supaprastinimas, jos pritaikymas prie naujų uždavinių, pvz., prie klimato kaitos, ir tinkamos ES vidaus politikos išorės dimensijos reikšmės nustatymas – svarbūs aspektai, į kuriuos turi būti atsižvelgta. Pritariu rezoliucijoje išdėstytai nuostatai, kad būsimoji ES paramos vystymuisi teikimo priemonė turi būti tinkamai parengta finansiniu požiūriu. ES įsipareigojo siekti bendro tikslo – iki 2015 m. 0,7 proc. savo BNP skirti oficialiai paramai vystymuisi. Norint pasiekti šį tikslą reikės gerokai padidinti dabartinės Europos pagalbos lygį. Koordinavimas ir darbo pasidalijimas turi būti pagrindiniai programavimo pagal naująją vystymosi priemonę principai. Europos strategijos dokumentų koncepcija turėtų būti toliau plėtojama kaip svarbus prioritetinis klausimas, o Europos Parlamentas turi būti aktyviai įtraukiamas į šį procesą. Taikant vystomojo bendradarbiavimo priemonę po 2013 m. Parlamentui turi būti suteikta galimybė ginti ES vystymosi politikos specifiškumą ir vienodomis sąlygomis su Taryba nagrinėti strateginio programavimo sprendimus.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP) yra vienas iš itin altruistinių Europos Sąjungos projektų, skirtas be jokių išlygų ar slaptų interesų pagelbėti besivystančioms šalims. Praktinių aspektų stoka turi priversti ES institucijas nukreipti šias lėšas daug veiksmingiau ir susitelkti ties skurdo naikinimu bei atitikti Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT).

Turiu pabrėžti didesnio visų šiam tikslui skirtų lėšų skaidrumo poreikį ir, dar svarbiau, VBP poveikio šių šalių gyventojams vertinimo didinimą. Tai aktualu dėl to, kad šios lėšos turi būti pagrįstos veiksminga socialine politika, įgyvendinama besivystančiose šalyse. Vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu šios lėšos turėtų tapti „meškere“, kuria žmonės pasinaudos mokydamiesi „žvejoti“ ir taip taps savarankiški.

Turime nepamiršti, kad 2010 m. buvo paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Būtent todėl, naudodami vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę, turime tęsti šią kovą besivystančiose šalyse, taip padėdami užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį kuo daugiau piliečių.

  Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Šio pranešimo apie plėtros bendradarbiavimo finansinės priemonės kūrimą tikslas – iš anksto nustatyti Parlamento poziciją šia tema. Ši pozicija turėtų būti pagrįsta patirtimi, įgyta stebint mūsų vystomąjį bendradarbiavimą.

Įvertinau metodą, kuriuo rėmėsi pranešėjas vertindamas ES plėtros bendradarbiavimo rezultatus ir modalumą. Pranešėjas aiškiai pareiškė, kad, nepaisant konstruktyvaus dialogo su Komisija, pati Komisija nepakeitė savo elgsenos plėtros klausimu, kaip rekomendavo Parlamentas. Įgyvendinimo priemonių projekte, kurį Komisija pateikė VBP valdymo komitetui, Parlamento pozicija atsispindėjo tik pavieniais atvejais.

Iš dalies tai suprantama. Pagrindinis pranešėjo partneris buvo Išorės santykių generalinis direktoratas, kurio pagrindinis įsipareigojimas yra ES interesų propagavimas visame pasaulyje. Tačiau vystomasis bendradarbiavimas yra vienintelė išorės veiksmų politikos sritis (be humanitarinės pagalbos), kuri nėra skirta ES interesams tenkinti, o naudojama pačių pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesams ginti. Kadangi šiame pranešime išdėstyta pozicija visiškai atspindėjo šią pasaulinę idėją, mielai balsavau už ją.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Palaikiau G. Mitchello pranešimą, nes esu įsitikinusi, kad sudarydami strateginius dokumentus besivystančioms šalims, pvz., skurdo panaikinimo strategiją, turime padidinti parlamentų dalyvavimą šiose šalyse. Be to, Europos parama vystymuisi turi būti atitinkamai finansuojama. Europos Sąjunga iki 2015 m. įsipareigojo skirti 0,7 proc. savo bendro nacionalinio produkto (BNP) oficialiai paramai vystymuisi, o tai reiškia, kad bus didinama dabartinė Europos parama.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Tūkstantmečio vystymosi tikslų terminas baigiasi pirmosios vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės trukmės metu. Todėl reikia praplėsti bendradarbiavimą su vietos valdžios institucijomis ir nustatyti jų vaidmenį kovojant su skurdu ir badu, gerinant vandens ir sveikatos paslaugas bei skatinant vietos ekonominį vystymąsi. Kuriant finansines priemones ir plačiąją paramos ir bendradarbiavimo politiką reikia atkreipti dėmesį į maisto tiekimo saugumą, žemės ūkio ir pašarų gamybos sektoriaus patiriamus iššūkius ir pragyvenimo išlaidų krizę. Pritariu tam, kas šia tema pasakyta pranešime. Sutinku, kad Komisija turėtų atlikti išsamią bendrosios biudžetinės paramos analizę, kurioje būtų kreipiamas dėmesys į tam tikriems sektoriams, projektams ir vietos valdžios institucijoms teikiamos paramos detales. Tokia informacija būtų naudinga ateityje, kai bus skirstomos lėšos, ir padėtų veiksmingiau vykdyti finansavimą, ji taip pat padėtų nustatyti visas esamas skirstymo sistemos problemas. Tai leistų nustatyti nuoseklesnę politiką.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − Svarbiausiais vystomojo bendradarbiavimo tikslas yra skurdo panaikinimas šalyse partnerėse, įskaitant Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) siekimą. Šiems tikslams įgyvendinti ES reikalinga konkreti vystomojo bendradarbiavimo finansavimo priemonė. Komisija yra įsipareigojusi dar šiais metais pateikti teisėkūros pasiūlymą dėl išorės veiksmams skirtų finansinių priemonių, o svarstant sekančią daugiametę finansinę perspektyvą – peržiūrėti bendrą išorės finansavimo priemonių struktūrą. Balsavau už šį dokumentą, kuriuo nustatoma EP pozicija dėl naujos finansinės priemonės, skirtos ES vystomajam bendradarbiavimui. Pritariu, kad būsimoji ES paramos vystymuisi teikimo priemonė turi būti tinkamai parengta finansiniu požiūriu, atsižvelgiant į ES prisiimtus įsipareigojimus šioje srityje – iki 2015 m. 0,7 proc. savo BNP skirti oficialiai paramai vystymuisi.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau prieš rezoliucijos siūlymą Europos Parlamentui sukurti vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę besivystančioms šalims, sritims ir regionams dėl siūlyme išreikšto noro valdyti nelegalią imigraciją. Konkrečiai jame teigiama, kad migracijai skirtos paramos vystymuisi lėšos neturėtų būti naudojamos sienų valdymui stiprinti ir kovoti su nelegalia imigracija. Ši pozicija nėra suderinama su mūsų politinėmis pažiūromis, kurių pagrindiniai prioritetai yra sienų stiprinimas ir kova su nelegalia imigracija, ir būtent dėl to skatintume investuoti papildomų lėšų į šias sritis. Todėl nusprendžiau balsuoti prieš šį siūlymą.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Vystomojo bendradarbiavimo klausimas yra vienas svarbiausių principų, kuriais grindžiamas mano darbas. Esu įsitikinęs, kad puikiame G. Mitchello pranešime sėkmingai atkreipiamas dėmesys į tas sritis, kuriose Europa galėtų ir turėtų pasitempti. Vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės (VBP) patirtis buvo esminė numatant, kaip Europos Sąjunga turėtų veikti pagal kitą daugiametę finansinę programą. Jei norime, kad finansinės priemonės būtų veiksmingos, turime sukurti finansavimą, kuris būtų nepriklausomas nuo kitų priemonių, perskaičiuoti kvotas ir peržiūrėti, kaip tos priemonės įgyvendinamos. Ši apžvalga turi būti pagrįsta kaimynystės politika, kuria atkreipiamas dėmesys į daugelio skurdesnių šalių poreikius, o ne tik į Europos interesus. Tvirtai tikiu, kad ES plėtros politika turi būti bendro Parlamento ir Tarybos darbo rezultatas ir kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnis taip pat turėtų būti taikomas šiam klausimui. Šie principai buvo aiškiai numatyti pateiktame pranešime, todėl balsavau už jį.

  Philippe Boulland (PPE), raštu. – (FR) Pritariu G. Mitchello pranešimo priėmimui, kuriuo siekiama nustatyti Parlamento poziciją, susijusią su naująja finansavimo priemone, kuri buvo sukurta Europos Sąjungos vystomajam bendradarbiavimui reglamentuoti, remiantis patirtimi, įgyta įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP).

Šiuo klausimu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad besivystančiose šalyse, teritorijose ir regionuose vis dar išlieka aukštas skurdo lygis ir kad turime padidinti skurdui mažinti skirtų lėšų sumą, ypač tokioms problemoms kaip: prasta mityba, sveikatos problemos, švietimas, galimybė gauti geriamojo vandens, užuot svarstę imigraciją reguliuojančias sistemas, kurios aptariamos kitose finansinėse programose.

Parama vystymuisi turėtų padėti tiems gyventojams išlikti savo geografinėse srityse.

Imigracija turi būti reguliuojama kitomis finansinėmis priemonėmis ir daugiau išteklių turėtų būti skiriama FRONTEX.

Remdamasis šia logika, balsavau už šį pranešimą.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Pirmiausia sveikinu Europos Sąjungos pastangas naikinti skurdą besivystančiose šalyse. Tarptautinis bendradarbiavimas, kurio tikslas – skatinti šių šalių ekonominį nepriklausomumą ir savarankiškumą, yra tinkamas būdas siekti socialinės ir politinės taikos tarptautiniu lygiu, kuris ne tik iš esmės paveiks tos šalies gyventojus, bet ir padės spręsti Europos imigracijos problemas. Todėl remiu Europos skiriamą didesnį finansavimą šiai problemai spręsti, taip pat išskirtinai šiam tikslui skirtų finansinių priemonių kūrimą.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Kalbant apie kitą, po 2013 m. įsigaliosiančią, daugiametę finansinę programą, itin svarbu iš naujo apibrėžti ir sustiprinti Parlamento priimtas pozicijas dėl naujosios ES vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės (VBP), atsižvelgiant į įgyvendinant 2007–2013 m. VBP įgytą patirtį. Visų pirma manau, jog labai svarbu, kad šia nauja priemone ir toliau pirmiausia būtų siekiama Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT). Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, ypač – naikinti skurdą, labai svarbu, kad visos ateityje siūlomos priemonės būtų pagrįstos realiais ir atitinkamais finansiniais ištekliais. Komisija turėtų užtikrinti, kad ES pagalba atitiktų tarptautiniu lygiu nustatytus vystymosi tikslus ir užduotis. Taip pat pakartočiau, kad tai, kaip finansavimą gaunančioms šalims išsamiai taikomi tinkamumo kriterijai, yra svarbu. Noriu pabrėžti, kad naująja VBP turėtų būti sudarytos sąlygos tikslingai ir lankstesnei paramai esant pažeidžiamumo situacijoms teikti. Esu įsitikinęs, kad ji turėtų padėti užtikrinti tinkamus pagalbos, atkūrimo ir vystymosi veiklos ryšius. Baigdamas norėjau pasveikinti G. Mitchellą, paskelbusį tokį pranešimą, ir paremti jo siūlymus.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Pastaraisiais dešimtmečiais besivystančiose šalyse įvairios viešosios ir privačios organizacijos įgyvendino daug pagalbos programų. Kaip atskleidžiama pranešime, nedidelis iki šiol pasiektų laimėjimų skaičius, bendrų tikslų koordinavimo (Pasaulinė sveikatos organizacija) ir aiškių nuorodų, kaip reiktų siekti šių tikslų, trūkumas, mano nuomone, taip pat skatina įdiegti naują vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę. Tačiau šią priemonę reikia protingai suprojektuoti ir ji turėtų pagerinti esamą padėtį daugiau nešvaistant išteklių. Jei šis projektas tikrai bus veiksmingas, reiktų imtis veiksmų dviem kryptimis. Pirma, atsižvelgiant į tai, kad pirminis tikslas – skurdo panaikinimas, šiam tikslui reikia paskirstyti naujas lėšas: nereiktų atimti lėšų iš jau įgyvendinamų projektų. Antra, esu įsitikinusi, kad Europos Sąjunga turėtų labiau atsidėti šiam projektui. Užduočių koordinavimas ir jų pasidalijimas, atsižvelgiant į naujas vystymosi priemones, turi būti esminiai planavimo orientavimo principai.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Šio pranešimo tikslas – remiantis ankstesniais reglamentais nustatyti preliminarią Parlamento poziciją dėl naujosios ES vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės (VBP). Esu įsitikinęs, kad būtų labai naudinga, jei Parlamentas įsikištų ankstyvuoju šios priemonės pertvarkymo etapu, todėl remiu šią iniciatyvą. Manau, kad vertybės, kuriomis apibūdinami Europos Parlamento veiksmai, ypač demokratijos skleidimas ir žmogaus teisių gynimas, gali būti naudingos kuriant kompaktiškesnę, veiksmingesnę ir išsamesnę priemonę. Mano nuomone, pranešime šis klausimas nagrinėjamas gana įdomiai: jame siūlomi nauji požiūriai, kuriuos turėsime aptarti ateinančiais mėnesiais, ypač dėl pagalbos besivystančioms šalims poreikio, kuris yra labiau diferencijuotas ir pagal kurį šalys padalijamos į grupes. Jame taip pat atskleidžiamas patikimos ir nuoseklios retrospektyvinės šios srities analizės poreikis ir siūlomas naujas požiūris į pagalbą vystymuisi remiantis didesne diferenciacija, pilietinės visuomenės įsitraukimu ir griežtais tinkamumo kriterijais.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Dabar, kai vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP) jau galioja ketverius metus, galime įvertinti, kaip ji veikė, tam, kad galėtume pagerinti šiai sričiai skirtas būsimas finansines priemones.

Dabar akivaizdu, kad Parlamentas turi tęsti šios ir būsimų finansinių priemonių demokratinę kontrolę, tampa dar aiškiau, kaip svarbu besivystančių šalių nacionaliniams parlamentams dalyvauti rengiant strateginius su iš ES gaunama parama susijusius nacionalinius dokumentus.

Tikiuosi, kad paramos lygis nesumažės, o kaip tik, kur tik įmanoma, padidės ir kad bus išnagrinėti būdai, kaip iš to gauti naudos skurdžiausiems sluoksniams. Šio proceso metu negalima pakankamai pabrėžti pagrindinio pilietinei besivystančių šalių visuomenei skiriamo vaidmens. Besivystančiose šalyse vyraujančios situacijos turėtų būti sprendžiamos skirtingai ir labiau jas diferencijuojant, atsižvelgiant į tai, kad tradicinė finansinė parama daugeliu atvejų gali tapti ne tokia svarbi, pvz., vadinamųjų besivystančių šalių atveju.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis G. Mitchello pranešimas susijęs su Reglamentu (EB) Nr. 1905/2006, nustatančiu vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę: įgyta patirtis ir ateities perspektyvos. Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006 galioja jau ketverius metus ir atėjo laikas jį analizuoti bei pasimokyti iš visų galimų klaidų ir (arba) galbūt esamų trūkumų, nes Komisija siekia dar iki vasaros atostogų pateikti siūlymų dėl daugiametės finansinės programos (DFP) po 2013 m. Remiu pranešėjo siūlymus, ypač dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) įgyvendinimo, skurdo panaikinimo, 20 proc. lėšų skyrimo sveikatos priežiūros paslaugų ir pagrindinio lavinimo sektoriams, išskirtinio dėmesio klimato klausimams, naujo požiūrio į pagalbą besivystančioms šalims, kai reikalaujama pagarbos žmogaus teisėms ir veiksmingesnio bei naudingesnio nepakankamų lėšų naudojimo; todėl balsavau už.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešime vertinama vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP) praėjus ketveriems metams po jos įgyvendinimą nustatančio reglamento įsigaliojimo. Atliekamas vertinimas yra aktualus keletu požiūrių. VBP ir ES vystomojo bendradarbiavimo politika, kurią mes laikome sąžininga ir būtina, nagrinėjama palankiu ir kritiniu požiūriu.

Pranešime teigiama, kad vystymosi politika turėtų tenkinti ne ES, o pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesus, jame atkreipiamas dėmesys į perdėtą dėmesį privačiojo sektoriaus investicijoms, taip pat į viešajam sektoriui taikomus suvaržymus, jame perspėjama apie poreikį neatimti lėšų iš sektorių, kuriems ir taip trūksta finansavimo, pateikiamas vietos valdžios paramos pavyzdys, kritikuojami bet kokie bandymai sumažinti VBP ir Europos plėtros fondo finansavimą, taip pat dar kartą pabrėžiama, kad nepakankamai pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslai (TVT) ir kad reikia padidinti oficialią paramą vystymuisi (OPV).

Nepaisydami to, esame įsitikinę, kad pranešime galėjo ir turėjo būti labiau įsigilinta į kiekvieną iš šių punktų, ypač į palaikomą vystomojo bendradarbiavimo politikos ir įvairių ES sektorių politikos srityje išvardytų tikslų darną.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešime vertinama vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP) praėjus ketveriems metams po jos įgyvendinimą nustatančio reglamento įsigaliojimo.

Atliekamas vertinimas yra aktualus keletu požiūrių. VBP ir ES vystomojo bendradarbiavimo politika, kurią mes laikome sąžininga ir būtina, nagrinėjama palankiu ir kritiniu požiūriu.

Pavyzdžiui, pranešime teigiama, kad vystymosi politika turėtų tenkinti ne ES, o pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesus, jame atkreipiamas dėmesys į perdėtą dėmesį privačiojo sektoriaus investicijoms, taip pat į viešajam sektoriui taikomus suvaržymus, jame perspėjama apie poreikį neatimti lėšų iš sektorių, kuriems ir taip trūksta finansavimo, pateikiamas vietos valdžios paramos pavyzdys, kritikuojami bet kokie bandymai sumažinti VBP ir Europos plėtros fondo finansavimą, taip pat dar kartą pabrėžiama, kad nepakankamai pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslai (TVT) ir kad reikia padidinti oficialią paramą vystymuisi (OPV).

Nepaisydami to, esame įsitikinę, kad pranešime galėjo ir turėjo būti labiau įsigilinta į kiekvieną iš šių punktų, ypač į palaikomą vystomojo bendradarbiavimo politikos ir įvairių ES sektorių politikos srityje išvardytų tikslų darną.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Pranešime nagrinėjamas vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės (VBP) veiksmingumas, susijęs su diskusija dėl daugiametės finansinės programos. Bendrosios išorės finansavimo priemonių struktūros vertinimas buvo tinkamas. Svarbūs aspektai, kurie turėtų būti aptarti: galimas tolesnis supaprastinimas, pritaikymas naujiems iššūkiams, pvz., klimato kaitos, taip pat tinkami ES vidaus politikos išoriniai aspektai. Mano nuomone, taip pat svarbu nustatyti procedūras ir struktūras, kuriomis būtų apsaugotas vystymasis, kaip nepriklausoma politikos sritis su jos specifiniais tikslais.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Palankiai vertinu G. Mitchello pranešimą. Šio pranešimo tikslas – nustatyti Europos Parlamento poziciją dėl vystomojo bendradarbiavimo būsimo finansavimo dar prieš paskelbiant po 2013 m. įsigaliosiančią daugiametę finansinę programą. Ateityje ES vystomajam bendradarbiavimui turi būti skirta pakankamai lėšų.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Paramos vystymuisi politika nėra nei altruistinis įsipareigojimas, nei, kolonizacijos atveju, buvusių kolonijinių jėgų sąžinės graužaties nuraminimo priemonė. Savo ruožtu tai – viena iš užsienio politikos sričių, tačiau ji taip pat turėtų būti svarbi migracijos srautų keitimo strategijos dalis, kuri sudarytų sąlygas žmonėms likti ar grįžti į savo gimtąją šalį ir garbingai ten gyventi bei prisidėti prie šalies gerovės. Kadangi šios dvi sritys patenka į valstybių suverenitetą, dauguma G. Mitchello pranešime išdėstytų institucinių ir finansinių reikalavimų nėra priimtini.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. − Pritariau pranešimui, kadangi 2011 m. – strategiškai svarbus metas, kai galima pasinaudoti patirtimi, įgyta per ketverius Reglamento (EB) Nr. 1905/2006, nustatančio vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP), taikymo metus. Šiuo pranešimu siekiama ankstyvuoju etapu, remiantis patirtimi, įgyta tiriant VBP įgyvendinimą, nustatyti Parlamento poziciją dėl naujos finansinės priemonės, skirtos ES vystomajam bendradarbiavimui. Pritariau tam, kad reikia diferencijuoto požiūrio į įvairią besivystančių šalių grupę ir kad tradicinė finansinė parama gali nebeturėti tokios didelės reikšmės kylančios ekonomikos šalyse. Manau, kad teikiant paramą kylančios ekonomikos šalims, kuria skatinamas tvarus ekonomikos augimas, reikėtų vis dar sutelkti dėmesį ir stiprinti šalių partnerių fiskalinę politiką bei skatinti vidaus pajamų mobilizavimą – tai turėtų padėti sumažinti skurdą ir priklausomybę nuo paramos. Būtina neteikti paramos biudžetui šalyse, kuriose negarantuojamas viešųjų finansų skaidrumas, ir užtikrinti, kad skiriant paramą biudžetui visuomet būtų dedamos pastangos plėtoti šalies gavėjos parlamentinės kontrolės ir audito pajėgumus ir didinamas skaidrumas bei informacijos prieinamumas visuomenei, taip pat užtikrinamas pilietinės visuomenės dalyvavimas vykdant jos stebėseną.

  Jan Kozłowski (PPE), raštu. – (PL) Esu įsitikinęs, kad itin geras G. Mitchello pranešimas apima daugelį esminių problemų, todėl nusprendžiau balsuoti už jį. Manau, kad svarstant būsimų vystymosi finansavimo priemonių formą, svarbiausia atsiminti, kad pagrindinis vystymosi politikos tikslas turėtų būti laipsniškas priklausomybės nuo paramos mažėjimas, o tai šaliai – galiausiai pasiektas visiškas nepriklausomumas. Todėl finansavimo priemonės turėtų būti sukurtos taip, kad užtikrintų ilgalaikį besivystančių šalių ekonomikos augimą.

Ar bus pasiektas šis tikslas, labai priklausys nuo to, ar parama vystymuisi bus nuspėjama, nes tai, ar valstybės partnerės gali kurti adekvačią ir veiksmingą vystymosi strategiją, priklausys tik nuo tokios paramos ir nuo vidaus pajamų sutelkimo. Mano nuomone, kita esminė problema yra Europos Parlamento kontrolės didinimas ir įtaka Europos plėtros fondui. Manau, kad šio fondo demokratinės kontrolės stoka būtų žalinga vystymosi politikos skaidrumui.

  Krzysztof Lisek (PPE), raštu. – (PL) Balsavau už šio pranešimo priėmimą. Finansuojant vystomąjį bendradarbiavimą reikia turėti gerai apgalvotas taisykles, o pranešime pateikiama sintezė to, kokie turėtų būti mūsų prioritetai juos priimant. Nustatydama šią priemonę Europos Sąjunga siekia užtikrinti specialią ES pagalbą besivystančioms šalims. Atsižvelgiant į mūsų dabartinį siekį susidoroti su finansų krize, skurdesnių šalių problemos tampa dar akivaizdesnės. Vystomojo bendradarbiavimo finansine priemone siekiama padėti skurdesnėms šalims partnerėms prekybos ir regioninės integracijos, natūralios gamtinės aplinkos ir gamtos išteklių valdymo, infrastruktūros, vandens ir energijos, žemės ūkio plėtros, žemės ūkio ir aprūpinimo maistu saugumo, žmonių tobulėjimo ir socialinės sanglaudos klausimais. Be to, norime paremti valstybės sistemų plėtrą, demokratiją, žmogaus teises, taip pat ekonomines bei institucines reformas, užkirsti kelią konfliktams ir valstybės silpninimui.

Visi pirmiau minėti tikslai yra itin svarbūs stiprinant saugumą skurdesniuose regionuose. Pagalba kitoms šalims sudaryti stabilias demokratines teisinės valstybės principais grindžiamas visuomenes, kuriose gerbiamos žmogaus teisės ir užtikrinama žodžio laisvė, veikia tvirta teismų sistema, teritorijos apsauga ir krašto gynyba, yra pagirtinas planas. Tikiuosi, kad mums pasiseks jį įgyvendinti platesniu mastu dar veiksmingiau naudojantis lėšomis.

  David Martin (S&D), raštu. – Būsimoji priemonė, kuria bus teikiama ES parama vystymuisi, turi būti atitinkamai parengta finansiniu požiūriu. ES įsipareigojo siekti bendro tikslo: iki 2015 m. 0,7 proc. savo bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) skirti OPV. Norint pasiekti šį tikslą, reikia smarkiai didinti esamą Europos paramos lygį. Atsižvelgiant į Komisijos paramos pridėtinę vertę ir į Komisijos naująjį vaidmenį koordinuojant Europos Sąjungos ir valstybių narių vystymosi politiką (SESV 210 straipsnis), OPV dalis, gaunama iš ES biudžeto, turėtų likti bent stabili. Realiai metiniai naujosios vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės skaičiai turėtų smarkiai didėti per kitą DFP laikotarpį.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Dabar, kai vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP) naudojama jau ketverius metus, laikas įvertinti, ar tinkamai ji buvo naudojama. Tai vienintelis būdas, kaip galime ją pagerinti, siekdami, kad ateityje ji būtų veiksmingesnė. Svarbu, kad Parlamentas turėtų nuomonę apie jos ir būsimų finansinių priemonių kontrolę. Nepaisant ekonomikos krizės, matome, kad svarbu šias priemones išlaikyti besivystančioms šalims padėti, kad jos galėtų artimiausiu metu kelti savo gerovę, gerindamos savo piliečių gyvenimo sąlygas vadinamosiose besivystančiose šalyse.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Priimama vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) įgyvendinimo pabaigoje turės būti paremta pakankama lėšų suma. Paramą teikiančios šalys iki 2015 m. turėtų vykdyti savo įsipareigojimus atidėti 0,7 proc. savo BNP oficialiai paramai vystymuisi (OPV). Kaip jau minėjau, niekas nepateisina paramos sumažinimo. Šiuo metu oficialią paramą vystymuisi sudaro daugiau kaip 120 milijardų JAV dolerių. Galime padaryti daugiau ir geriau. Tačiau daugiau ir geriau nereiškia tik lėšų sumos didinimo. Europos plėtros fondo (EPF) įtraukimas į biudžetą būtų reikšminga pažanga, nes tai neleistų sumažinti bendrų finansavimo sumų ES lygiu. Taip pat pritariu „labiau“ biudžetinei paramai, nepaisant to, ar ji yra bendrojo pobūdžio ar skiriama sektoriams, ir pritariu tam, kad reikia mažiau projektų, jei tai leidžia makroekonominiai ir valdymo kriterijai. Pirma, tai sudaro galimybę greitai mobilizuoti finansinius išteklius tam, kad valstybę būtų galima atkurti ar konsoliduoti. Antra, tai – vienintelė paramos rūšis, dėl kurios galime būti tikri, kad ji bus optimaliai įsisavinta. Pagaliau manau, kad turime užtikrinti, jog ši parama būtų veiksmingesnė.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – ES paramos teikimo besivystančioms šalims, kurios nėra minimos Kotonu susitarime ar Europos kaimynystės ir partnerystės priemonėje, principai yra labai svarbūs. Kalbėdami apie šią finansinę priemonę, galime teikti finansinę paramą Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno grupės valstybėms pertvarkant cukraus gamybą, numatyti finansinę paramą penkioms programoms: aprūpinimo maistu saugumui, gamtinės aplinkos ir darniai gamtos išteklių plėtrai, įskaitant energiją, migracijai ir prieglobsčio suteikimui, investavimui į žmogiškuosius išteklius ir į vietos valdžios bei nevyriausybinių organizacijų vaidmenį vystymosi procesuose. Balsavau už.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Gerovės skatinimas vadinamosiose besivystančiose šalyse yra būtina priemonė, ypač siekiant, kad nekiltų didelė migracijos banga į Europą. Šiuo metu tai valdoma įvairiomis programomis. Tačiau šio pranešimo tikslas – didinti finansinę paramą. To negaliu paremti. Atsižvelgdami į finansinius ES sunkumus, šiuo metu negalime teikti tokios paramos. Be to, kaip reikia panaudoti finansinę paramą, turi nuspręsti valstybės narės, o ne ES.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Idėja ištiesti besivystančioms šalims pagalbos ranką ir (dar) pasiūlyti joms finansinę paramą yra labai sveikintina. Humanitarinės pagalbos principai ir visuotinės pusiausvyros troškimas sudaro tam patikimą pagrindą. Europos Sąjunga jau teikia pagalbą įvairioms programoms. Nepaisant to, šiuo pranešimu planuojama sukurti daugiau priemonių, taip padidinant paramą vystymuisi. Tačiau pagal subsidiarumo principą paramą vystymuisi turėtų teikti atskiros valstybės.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. − Vystomasis bendradarbiavimas yra vienintelė išorės politikos veiksmų sritis, kuri gina labiausiai socialiai atskirtas ir pažeidžiamas visuomenės grupes. Komisija turi dėti visas pastangas, kad būtų skiriama tinkama ir pakankama parama mažas pajamas gaunančių šalių privataus sektoriaus ir mažų bei vidutinių įmonių plėtrai. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas migracijai. Labai svarbu užtikrinti, kad lėšos, skirtos kovai su neteisėta migracija, būtų naudojamos tikslingai pagal paskirtį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatant naują finansinę priemonę, skirtą tik besivystančioms šalims, visais atvejais turi būti atliekama išsami bendrųjų tikslų, veiklos prioritetinių sričių ir laukiamų rezultatų, taip pat lėšų paskirstymo analizė.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) 2011 metai yra strateginis momentas, kai galime pasinaudoti per ketverius metus įgyta patirtimi, kai galiojo Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP). Komisija paskelbė, kad ji iki vasaros atostogų pateiks pasiūlymų dėl daugiametės finansinės programos (DFP) po 2013 m. ir vėliau šiais metais – teisėkūros pasiūlymų dėl išorės veiksmams skirtų finansinių priemonių. Šiuo pranešimu, kuriam pritariu, siekiama ankstyvuoju etapu, remiantis patirtimi, įgyta tikrinant VBP įgyvendinimą, nustatyti Parlamento poziciją dėl naujos finansinės priemonės, skirtos ES vystomajam bendradarbiavimui per pastaruosius ketverius metus. Pabrėžčiau poreikį skatinti šias sritis: adekvatų finansavimą iš turimų lėšų, skurdo panaikinimo poveikį ir oficialios paramos vystymuisi (OPV) kriterijus, geografines ir temines programas, ES paramos programavimo procedūras siekiant geresnio koordinavimo ir darbo pasidalijimo, ir demokratijos spragų panaikinimą, kai Parlamento prašoma dalyvauti priimant sprendimą.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP), galioja jau ketverius metus. Komisija greitai pateiks pasiūlymų dėl daugiametės finansinės programos (DFP) po 2013 m. ir vėliau šiais metais – teisėkūros pasiūlymų dėl išorės veiksmams skirtų finansinių priemonių. Šiuo pranešimu siekiama ankstyvuoju etapu nustatyti Parlamento poziciją dėl naujos finansinės priemonės.

Pranešime pristatoma įgyta patirtis, daugiau dėmesio skiriant Europos Parlemento įgytai patirčiai jam atliekant demokratinį tikrinimą, kaip įgyvendinama vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP). Dalis šio pranešimo skirta ateities perspektyvoms ir galiausiai pranešime nagrinėjamos geografinės ir teminės programos, kuriose primygtinai raginama skiriant paramą biudžetui taikyti griežtus tinkamumo kriterijus, pabrėžiama, kokį svarbų vaidmenį vystymuisi atlieka pilietinė visuomenė ir primenama, kad deleguotų teisės aktų procedūra yra privaloma tiems sprendimams, kurie atitinka SESV 290 straipsnio kriterijus. Balsavau už šį pasiūlymą, kad Europos Parlamentas galėtų atlikti strateginio programavimo sprendimų kontrolę taip pat, kaip ir Taryba.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Kadangi praėjo jau ketveri metai po to, kai įsigaliojo Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, ir kadangi Komisija jau paskelbė pasiūlymų dėl daugiametės finansinės programos po 2013 m. pateikimo tvarką, reikia trumpai išnagrinėti per šį laikotarpį pasiektus rezultatus ir būsimas vystymosi priemones.

Svarbiausias pabrėžtinas dalykas yra tas, kad „vystomasis bendradarbiavimas <…> yra viena iš išorės veiksmų politikos sričių, sukurtų ne ES interesams tenkinti, o labiausiai socialiai atskirtų ir pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesams ginti <…>“. Todėl Parlamentas turėtų atlikti svarbesnį vaidmenį ne tik dėl to, kad taip įvairiais būdais pripažįstamas demokratinis teisėtumas, tačiau ir dėl to, ką jis gali pasiūlyti materialiniu ir procedūriniu požiūriu. Taip pat reikia pabrėžti, kad tikslas turėtų būti su „pagrindinėmis socialinėmis paslaugomis“ siejamas skurdo panaikinimas, kad būtų galima mažinti skurdžiausių gyventojų pažeidžiamumą.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Pasisakau už. 2011 metai yra strateginis momentas, kai galime pasinaudoti per ketverius metus įgyta patirtimi, kai galiojo Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP). Komisija paskelbė, kad ji iki vasaros atostogų pateiks pasiūlymų dėl daugiametės finansinės programos (DFP) po 2013 m. ir vėliau šiais metais – teisėkūros pasiūlymų dėl išorės veiksmams skirtų finansinių priemonių. Šiuo pranešimu, kuriam pritariu, siekiama ankstyvuoju etapu, remiantis patirtimi, įgyta tikrinant VBP įgyvendinimą, nustatyti Parlamento poziciją dėl naujos finansinės priemonės, skirtos ES vystomajam bendradarbiavimui.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Šiandien priimto pranešimo tikslas – remiantis mūsų priežiūra įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP) įgyta patirtimi nustatyti Parlemento poziciją dėl Europos Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės. Priešingai nei Parlamentas, atrodė, kad valstybės narės netikrino, ar Komisijos pasiūlymas atitiko teisines VBP nuostatas.

Todėl reikia išaiškinti, kad vystomasis bendradarbiavimas yra vienintelė ES išorės veiksmų politikos sritis, sukurta ne Europos Sąjungos interesams tenkinti, o labiausiai socialiai atskirtų ir pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesams ginti – mažinti skurdą, užtikrinti tvarų žmonių, socialinį ir ekonominį vystymąsi, trumpai tariant, visiems užtikrinti deramas gyvenimo sąlygas.

Parlamentas aiškiai pripažįsta šios veiklos svarbą ir todėl ragina patvirtinti priemonę, kurią taikydama ES galėtų finansuoti tokius veiksmus iš kitų, o ne VBP šaltinių.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už G. Mitchello pranešimą, nes jame pateikiamos pagrindinės ir tinkamos instrukcijos, kaip ateityje priimti ir valdyti vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę pasinaudojant naudinga patirtimi, įgyta įgyvendinant šią vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę. ES vystomajam bendradarbiavimui skiriamos lėšos yra realus mechanizmas, naudojamas kovojant su skurdu ir skatinant demokratiją bei vystymąsi besivystančiose šalyse. Lisabonos sutartyje ES sustiprino tarptautinio atstovavimo galias ir yra raginama reaguoti į iššūkius, kaip antai klimato kaita, kova su skurdu ir teisinės valstybės nuostatų bei demokratinių vertybių perdavimas besivystančioms šalims. Sutinku su pranešėju, kad visos ES vystymosi politikos demokratinė atskaitomybė ir aktyvus vaidmuo, kurį tvirtindamas paramos vystymuisi lėšas turi atlikti Parlamentas, turi būti sustiprintas remiantis Lisabonos sutarties 290 straipsniu.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Remiu šį pranešimą, kuriame nagrinėjamas priemonės veiksmingumas, kontrolė ir skatinamas geresnis vystymuisi skirtų lėšų panaudojimas ateityje.

  Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už G. Mitchello pranešimą, nes turime atsižvelgti į patirtį, įgytą per paskutinius ketverius metus, kai galiojo Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP). Todėl tokios paramos vystymuisi tikslai ir mastas turi būti nustatyti labai aiškiai.

Kalbėdami apie migraciją turime teikti prioritetą vystymąsi skatinančių politikos sričių sąsajai. Todėl parama vystymuisi turėtų būti skiriama tiems projektams, kuriais siekiama susidoroti su įsisenėjusiomis migracijos priežastimis (kovoti su skurdu), tačiau ji neturėtų būti naudojama sienų kontrolei gerinti ar kovai su nelegalia imigracija.

  Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už G. Mitchello pristatytą tekstą. Taip pat, atsižvelgdamas į įgytą patirtį įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę prieš pateikiant naują po 2013 m. galiosiančią priemonę, manau, kad Parlamentui turėtų būti suteikta galimybė apginti ES vystomojo bendradarbiavimo politikos specifiškumą kontroliuojant strateginius programavimo sprendimus lygiagrečiai kaip ir Tarybai. Be to, itin svarbu, naudojant deleguotų teisės aktų procedūrą pagal SESV 290 straipsnį, priimti sprendimus dėl bendrųjų tikslų, prioritetinių sričių ir lėšų paskirstymo.

Pranešimas: Angelika Niebler (A7-0159/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, kadangi į kompromisinį tekstą įtraukti Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos siūlyti pakeitimai. Jie apima pagrindinius klausimus, pvz., bendrąsias gaires, gerinimo galimybes Komisijos lygmeniu ir gerinimo galimybes Parlamento lygmeniu.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl nepriklausomo poveikio vertinimo užtikrinimo. Pritariu pranešėjai, kad poveikio vertinimas yra pagrindinė teisės aktų kūrimo priemonė, kuria Europos teisės aktų leidėjai ateityje turėtų intensyviau naudotis. Poveikio vertinimas teisės aktų leidėjui parodo galimas jo veikimo galimybių pasekmes ir padeda priimti sprendimą. Taigi poveikio vertinimas gali dideliu mastu prisidėti prie geresnės teisėkūros. Vis dėlto jis jokiu būdu nepakeičia politinio diskurso ir demokratinio bei teisėto teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso. Būtina pažymėti, jog poveikio vertinimas tik prisideda prie politinio sprendimo specialaus turinio parengimo. Svarbu, kad poveikio vertinimas būtų atliekamas visiškai nepriklausomai ir skaidriai, be to, būtina atsižvelgti į pasekmes mažoms ir vidutinėms įmonėms. Europos Parlamentas jau gali pasinaudoti savo poveikio vertinimu ir išsamiai patikrinti Komisijos poveikio vertinimą. Tačiau iki šiol ši procedūra taikoma gan retai. Pritariu rezoliucijoje išdėstytai pozicijai, jog Europos Parlamentas turi aktyviau naudotis jam suteiktomis teisėmis šioje srityje.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Esu įsitikinusi, kad poveikio vertinimas padėtų tiems, kurie priima politinius sprendimus. Todėl pritariau A. Niebler pranešimui dėl būtinųjų poveikio vertinimo pakeitimų, ypač susijusių su nepriklausomo mechanizmo įdiegimu. Poveikio vertinimo komiteto (angl. IAC) narius kontroliuotų Europos Parlamentas ir Taryba. Taigi jiems nebereikėtų laikytis Komisijos pirmininko nurodymų.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą. Poveikio vertinimas (PV) yra pagrindinė teisės aktų kūrimo priemonė, kuri teisės aktų leidėjui parodo galimas jo veikimo galimybių pasekmes ir padeda priimti sprendimą ir kuriuo Europos teisės aktų leidėjai ateityje turėtų intensyviau naudotis. PV gali ženkliai prisidėti prie geresnės teisėkūros. Pritariu, kad į poveikio vertinimo procesą būtina įtraukti visų politikos sričių, kurioms daromas poveikis, išorės ekspertus bei suinteresuotąsias šalis, kad būtų užtikrintas atliekamo tyrimo nepriklausomumas ir objektyvumas.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Poveikio vertinimas yra pagrindinė teisės aktų kūrimo priemonė. Siekiant tikslumo prieš priimant politinius sprendimus turi būti surinkti konkretūs faktai, o sprendžiant kiekvieną konkrečią problemą turi būti garantuotai išnagrinėtos visos tinkamos strateginės galimybės. Teikiant kiekvieną teisės akto pasiūlymą turėtų būtų atliekami nepriklausomi ir skaidrūs poveikio vertinimo tyrimai, pagrįsti aiškia metodika. Atliekant poveikio vertinimą turėtų būti įvertinta neveiklumo galimybė ir konkretūs padariniai mažosioms bei vidutinėms įmonėms.

Be pagerinimų šioje srityje, Europos Komisijos ir Europos Parlamento poveikio vertinimas galėtų ir toliau būti gerinamas. Šiame pranešime, už kurį balsavau, raginama, kad Parlamento komitetai labiau į šį darbą įsitrauktų ir kad būtų pateiktas išsamus paaiškinimas tada, kai Komisija atsisako poveikio vertinimo. Galiausiai, jame reikalaujama, kad Parlamento komitetai dažniau naudotųsi poveikio vertinimais siekdami pagerinti Parlamento priimamų teisės aktų kokybę.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl nepriklausomo poveikio vertinimo užtikrinimo. Visų pirma, šiame pasiūlyme pabrėžiama būtinybė atliekant poveikio vertinimą atsižvelgti į naujojo reglamento poveikį mažosioms ir vidutinėms įmonėms ir sumažinti naštą, tenkančią dėl joms taikomos kontrolės. Būtent šis dėmesys MVĮ poreikiams nulėmė mano sprendimą balsuoti „už“. Antra, pasiūlyme pabrėžiamas kitas labai svarbus veiksnys – specifinis valstybių narių ekonomikos pobūdis. Kad apsaugotų valstybių narių interesus ir užtikrintų, jog Bendrijos interesai nebūtų svarbesni už konkrečius individualius poreikius, Komisija turėtų pasitarti su kiekviena valstybe nare ir su įvairių nacionalinių vertinimo įstaigų pareigūnais bei atstovais. Ir galiausiai minėtame pasiūlyme skatinamas skaidresnis ir veiksmingesnis Europos Sąjungos administravimas, Komisija raginama už savo darbą atsiskaityti Parlamentui. Atsižvelgdama į apibūdintus klausimus negalėjau nebalsuoti „už“.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau dėl šio pranešimo, nes pritariu tam, kad labai svarbu nuolat gerinti ES teisėkūros kokybę, o šiame pranešime būtent ir yra išdėstomi konkretūs pasiūlymai dėl teisėkūros proceso tobulinimo tiek Europos Parlamente, tiek ir Komisijoje. Komisija jau kurį laiką atlieka teisės aktų poveikio vertinimą prieš pateikdama teisės aktų projektų pasiūlymus Europos Parlamentui bei Tarybai, tačiau pranešime teigiama, kad šios poveikio vertinimo procedūros dar turėtų būti smarkiai patobulintos. Pavyzdžiui, turėtų būti stiprinimas Poveikio vertinimo valdybos, kuri šiuo metu yra pavaldi Komisijos Pirmininkui, nepriklausomumas. Pranešime ir pats Europos Parlamentas bei jo komitetai taip pat yra raginami dažniau atlikti teisės aktų projektų poveikio vertinimus bei atidžiau tikrinti Komisijos atliekamus poveikio vertinimus, kurie, kaip teigiama, vis dar dažnai tarnauja veikiau teisėkūros pasiūlymo pateisinimui, o ne objektyviam faktų apsvarstymui. Toks ES siūlomų teisės aktų išankstinio poveikio vertinimas buvo dar labiau sustiprintas Lisabonos sutartimi, į ją įtraukus nuostatas dėl privalomai atliekamo bet kokio siūlomo teisės akto socialinio poveikio bei poveikio aplinkos apsaugai.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Tvirtos ir sėkmingos teisėkūros pagrindas – ne tik vaisingos politinės diskusijos ir bendros pastangos bendradarbiauti bei susitarti, bet ir patikima techninė bazė, kuria, įvertinę aplinkybes ir aptariamų politikos krypčių padarinius, remiasi teisėkūros subjektai. Dėl šios priežasties džiaugiuosi Europos institucijų pastangomis užtikrinti poveikio vertinimo tyrimų kokybę ir patikimumą, kurie garantuos jų nepriklausomumą bei skaidrumą.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Kadangi anksčiau esu dirbusi šioje srityje komitete, mano pareiga pabrėžti, kad į poveikio vertinimą neturi būti kišamasi iš išorės ir kad vertinimo nepriklausomumas turėtų būti ginamas visuose lygmenyse.

  Derek Roland Clark (EFD), raštu. – Balsavau prieš A. Niebler pranešimą dėl poveikio vertinimo. JK Nepriklausomybės partija pritaria poveikio vertinimo idėjai, bet tik tuo atveju, jei vertinimas bus tikrai nepriklausomas, (toks, į kurį turėtų atkreipti dėmesį Komisija) bus numatytos realios jo įgyvendinimo priemonės, ir jis bus atliekamas nacionaliniu lygmeniu, siekiant išvengti mandagių visiems tinkamų frazių, nes kitaip valstybių narių vyriausybės negalės pakankamai tiksliai įvertinti poveikio savo šalims. A. Niebler pranešimas, deja, neatitinka šių kriterijų.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Vienas iš prioritetinių Europos Sąjungos politikos tikslų turėtų būti skaidrios, aiškios, veiksmingos ir aukštos kokybės reglamentavimo aplinkos sukūrimas. Daug kartų kritikavome su galiojančių ES teisės aktų perkėlimu ir įgyvendinimu susijusius trūkumus, iš esmės atsiradusius dėl to, kad netinkamai parengti teisės aktų tekstų projektai. Todėl Europos teisėkūros institucijos turi rimčiau žiūrėti į šią pareigą. Poveikio vertinimas yra sisteminis galimo teisės aktų poveikio sveikatos, pagrindinių teisių, socialinei, ekonominei, aplinkosaugos ir kt. sritims vertinimas, padedantis sumažinti biurokratizmą ir užtikrinti ES politikos darną. Balsuoju už šią iniciatyvą, kuria pripažįstama, kad poveikio vertinimo vaidmuo yra svarbiausias priimant sprendimus. Poveikio vertinimas turi būti atliekamas visiškai nepriklausomai ir skaidriai, laikantis aiškios metodikos, po to turi būti atliekama pagrįsta ir objektyvi galimo poveikio analizė ir kartu sąnaudų bei naudos analizė. Tai suteiks galimybę priimti apgalvotus ir kompetentingus sprendimus, dėl kurių turėtų pagerėti teisės aktų kokybė, jų tikslumas, taikymas ir priežiūra, paspartėti teisėkūros procesas.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Poveikio vertinimas yra ypač naudinga teisėkūros veiklos (pvz., politiniai pasiūlymai) kokybės gerinimo priemonė. Tačiau poveikio vertinimą būtina derinti; tikrai reikalingas naujas derinimas, ypač sukuriant nepriklausomą poveikio vertinimo mechanizmą, nes Europos Komisijos pasiūlytas poveikio vertinimas kartais nedarnus kiekybiniu požiūriu ir paprastai labiau pasitarnauja siekiant pateisinti teisės akto pasiūlymą nei padeda objektyviai ištirti faktus.

Džiaugiuosi, kad pranešime, dėl kurio šiandien balsavome, keliama sąlyga, jog poveikio vertinimas būtų atliekamas visiškai nepriklausomai, kad vertinant poveikį būtų atsižvelgiama į daugiau kriterijų (socialinius ir ekonominius, aplinkosaugos ir t. t.) ir kad būtų užtikrintas didžiausias skaidrumas, ypač kai dalyvauja ekspertai. Tai klausimas, nuolat kylantis Parlamente ir atimantis daug laiko, vis dėlto jis ypač svarbus!

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Poveikio vertinimas (PV) yra pagrindinė teisėkūros priemonė, nes jį atliekant tiriami galimi konkrečių teisės aktų taikymo padariniai, o tai padeda priimti sprendimą. Nepriklausomumas ir skaidrumas – tai vertybės, kurias turėtų išsaugoti ir skatinti kiekviena demokratinė valstybė, nes jomis visuomenei užtikrinami objektyvūs įvertinimai, proporcingi sprendimai ir teisinė procedūra. Todėl iš esmės pritariu šiame pranešime pateiktiems Parlamento pasiūlymams.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šiame A. Niebler parengtame pranešime keliamas „nepriklausomo poveikio vertinimo užtikrinimo“ klausimas. Poveikio vertinimas yra svarbiausia mūsų teisingų sprendimų prielaida. Nors juo nepakeičiamos demokratiškus sprendimus priimančios teisinės institucijos vykdomos procedūros, jis vis dėlto yra tos pačios procedūros pagrindas.

Balsuoju už šį pranešimą, nes pritariu pranešėjos nuomonei, kad poveikio vertinimas labiausiai padeda mums gerai atlikti teisėkūros darbą. Kuo daugiau žinome apie konkretų sektorių, tuo geresnį su juo susijusį sprendimą priimsime. Be to, neatsižvelgdamas į tai, kad Europos Komisija yra įsteigusi Poveikio vertinimo valdybą, ir į tai, kad jau pasiekta gerų rezultatų, manau, kad labai svarbu sukurti savarankišką poveikio vertinimo struktūrą Europos Parlamente.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Poveikio vertinimas gali labai palengvinti teisėkūros procesą. Todėl jį atliekant turi būti ištirti numatomų politinių sprendimų padariniai ekonomikai, socialinei sričiai, aplinkai ir žmonių sveikatai, kartu ir poveikis pagrindinėms žmonių teisėms per visą politikos vykdymo ciklą. Vertinimas turi būti atliekamas ne tik ex ante, bet ir ex post.

Tačiau dabartinis poveikio vertinimo procesas, kaip pripažįstama pranešime, ne visada sėkmingas. Dažnai norima tik pranešti apie tariamą techninį priemonių, kurios yra gudriai paslėptų politinių sprendimų ir vertinimų rezultatas, pagrįstumą bei pateisinimą. Lieka nemažai neatsakytų klausimų, susijusių su kiekvienu atveju taikytina metodika. Kieno atžvilgiu bus matuojamas poveikis? Ką apima vertinimas? Kokios alternatyvos turi būti nagrinėjamos?

Paprastai šie sprendimai taip pat priklauso nuo politinių sprendimų ir vertinimų. Būtent todėl svarbu užtikrinti, kad poveikio tyrimai būtų nepriklausomi. Tačiau praktiškai tai sunku padaryti dėl kintamųjų ir interesų gausos. Siekiant užtikrinti kuo didesnį tyrimų nepriklausomumą ir kokybę, svarbiausia skaidrumas, atvirumas, konsultavimasis, visuomenės dalyvavimas ir kruopštumas atliekant tyrimą bei nustatant jo rezultatus.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Poveikio vertinimas gali labai padėti pagerinti teisėkūros procesą, jei per visą politikos vykdymo ciklą bus tiriami numatomų politinių sprendimų padariniai ekonomikai, socialinei sričiai, aplinkai ir žmonių sveikatai, kartu ir poveikis pagrindinėms žmonių teisėms.

Tačiau, kai atliekant poveikio tyrimus kyla problemų, turime laikytis kriterijų. Žinome, kad jų yra nemažai, ne vien tik išlaidos ir nauda, nors ir šiuo atveju turime žinoti, kas patirs išlaidas ir kas turės naudos.

Todėl labai svarbu užtikrinti, kad poveikio tyrimai būtų nepriklausomi, nors praktiškai tai sunki užduotis, atsižvelgiant į daugybę kintamųjų bei interesų.

Kai kurių vertinimų metodika ir specialistai bus labiau nepriklausomi nei kitų. Tačiau iš tikrųjų poveikio vertinimas dažnai labiau pasitarnauja siekiant pateisinti sprendimus, kuriuos ketinama priimti, nei įveikti visus teisės aktų, kuriuos ketinama priimti, padarinius.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Poveikio vertinimas yra pagrindinė teisėkūros proceso priemonė, kuria Europos teisės aktų leidėjai ateityje turėtų intensyviau naudotis. Nors jis jokiu būdu nėra politinio svarstymo ar demokratinio ir teisėto teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso pakaitalas, o tik padeda parengti politinių sprendimų pagrindą, jis dar padeda atkreipti teisės aktų leidėjų dėmesį į galimą specialaus jų politinių sprendimų turinio poveikį ir priimti sprendimus. Taigi jis gali labai prisidėti prie geresnės teisėkūros.

  Lidia Joanna Geringer de Oedenberg (S&D), raštu. – (PL) A. Niebler pranešimas labai naudingas diskusijoms dėl ES teisėkūros procedūros gerinimo, siekiant užtikrinti, kad nauji teisės aktai būtų piliečiams naudingi ir tikrai reikalingi. Deja, pasitaikė kaltinimų, kad ir reglamentai kuriami tik dėl to, jog norima, kad apie ES institucijas būtų daugiau žinoma, arba dėl to, kad juos skatina lobistai. Tai reiškia, kad turime nuolat tobulinti procedūras, susijusias su vadinamuoju poveikio vertinimu konkretaus teisės akto priėmimo tikslu. Kadangi anksčiau esu skaičiusi pranešimų geresnės teisėkūros tema, norėčiau atkreipti dėmesį į kelis šios problemos aspektus. Pirma, turėtume pabrėžti būtinybę išsaugoti institucijų pusiausvyrą, įtvirtintą Sutartyje, pagal kurią Europos Komisija teisės aktus siūlo, o Parlamentas ir Taryba juos priima.

Ypač svarbu poveikio vertinimo nepriklausomumas, bet demokratiška Parlamento kontrolė taip pat reikalinga. Mano nuomone, pasiūlymas keisti poveikio vertinimą Parlamentui atlikus pakeitimus labai svarbus, be to, sutinku su tais, kurie mano, kad visos institucijos turi taikyti vienodus poveikio vertinimo kriterijus. Kartu atkreipčiau dėmesį į tai, kad svarbiausias dalykas teisėkūroje yra politinė valia spręsti konkrečią problemą, o poveikio vertinimas, kaip konkretaus projekto dalis, gali tik suteikti objektyvios informacijos.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Jau turėjau galimybę Parlamente pasakyti, kad atėjo laikas ne tik sistemingai, bet ir patikimai vertinti poveikį, kad turėtume objektyviai įvertinti teisės aktų pasekmes prieš juos priimdami, o ne stengtis visais būdais juos pateisinti ir kad ne Komisijos tarnybos, teisėjai, partijos ar budeliai turi šį vertinimą kontroliuoti. Nežinau, ar pranešėjos pasiūlyti sprendimai teisingi. Vis dėlto žinau, kad pritariu įvertinimui (padėties) ir kad kai kurie pranešėjos pastebėjimai ypač svarbūs. Todėl šiuose tyrimuose privalo aktyviai dalyvauti valstybės narės, nes jos turi galimybę geriau įvertinti nacionalinį Briuselio iniciatyvų poveikį. Šie tyrimai turi lemti nacionalinių parlamentų pasirinkimą ir svarstymus; nuo šiol jie yra subsidiarumo principo sergėtojai. Remdamasi minėtais tyrimais, Komisija galės susilaikyti, jei pasirodys, kad jos veiksmai gali būti neveiksmingi, nereikalingi ar brangūs. Galiausiai turėtume įstengti skubiai įvertinti teisės akto, kurio įgyvendinimas sukuria daugiau problemų sukuria nei jų išsprendžia, padarinius. Dėl visų paminėtų priežasčių (nors vilčių dėl įgyvendinimo ir nepuoselėju) balsavau už A. Niebler pranešimą.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam pranešimui, kadangi poveikio vertinimas (PV) yra pagrindinė teisės aktų kūrimo priemonė, kuria Europos teisės aktų leidėjai ateityje turėtų intensyviau naudotis. PV nauda yra akivaizdi. PV teisės aktų leidėjui parodo galimas jo veikimo galimybių pasekmes ir padeda priimti sprendimą. Taigi, PV gali dideliu mastu prisidėti prie geresnės teisėkūros. Vis dėlto PV jokiu būdu nepakeičia politinio diskurso ir demokratinio bei teisėto teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso. PV tik prisideda prie politinio sprendimo specialaus turinio parengimo. Pranešimo projektas suskirstytas į keturias dalis. Visų pirma nustatomi bendri reikalavimai PV Europos lygmeniu. Antroje pranešimo dalyje svarstomas Europos Komisijos poveikio vertinimas ir parodomos galimybės pagerinti padėtį. Trečioji dalis skirta PV, kurį atlieka Europos Parlamentas. Ketvirtojoje ir paskutinėje dalyje pateikiamas raginimas nustatyti savarankišką PV Europos Parlamente mechanizmą, kuriuo turėtų pasinaudoti visi Parlamento komitetai siekiant toliau gerinti teisėkūrą ir kurti sąsajas.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – Šį pranešimą palaikau dėl kelių priežasčių. Visų pirma jame pabrėžiama, kad poveikio vertinimas negali būti politinio svarstymo ir teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso pakaitalas; jis tik turėtų padėti parengti politinius sprendimus specialistų lygmeniu. Tai neabejotinai pagerintų sprendimų priėmimo procesą. Antra, atliekant poveikio vertinimą reikėtų atsižvelgti į daugelį kriterijų, kad teisės aktų leidėjas galėtų susidaryti išsamų vaizdą. Tik taip leidėjas gali veiksmingai atlikti savo darbą.

  Edvard Kožušník (ECR), raštu. – (CS) Dėl reglamento poveikio vertinimo procedūros pastebimai sumažėja biurokratinė našta, kuri yra teisinio reglamentavimo rezultatas. Prieš kurį laiką Komisija įsteigė Poveikio vertinimo valdybą, kuri vertina poveikį ex ante ir ex post. Be to, Komisija vykdo viešas konsultacijas dėl savo planuojamų teisės aktų. Europos Parlamentas iki šiol neturėjo poveikio vertinimo institucijos. Todėl pritariu tam, kad šiame pranešime raginama sukurti infrastruktūrą, padėsiančią įvertinti Parlamente parengtų pasiūlymų ir planų poveikį.