Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2011 m. birželio 8 d. - Strasbūras

1. Posėdžio pradžia

PIRMININKAVO: JERZY BUZEK
Pirmininkas

(Posėdis pradėtas 9.05 val.)

2. Įgyvendinimo priemonės (Darbo tvarkos taisyklių 88 straipsnis) (žr. protokolą)

3. Naujoji daugiametė finansinė programa (DFP), skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai (diskusijos)

  Pirmininkas. – Pirmasis klausimas – pranešimas dėl investicijų į ateitį. Naujoji daugiametė finansinė programa (DFP), skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai, kurį pateikė Salvador Garriga Polledo Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komiteto vardu [2010/2211(INI)] (A7-0193/2011).

  Salvador Garriga Polledo, pranešėjas. – (ES) Pone pirmininke, Komisijos nary J. Lewandowski, ponios ir ponai, jau 23 metus rengiame perspektyvinius finansinius planus, apimančius keturis atskirus laikotarpius, padėjusius ES planingai plėtoti savo išlaidas ir pajamas. Perspektyviniai finansiniai planai suteikė galimybę Europos Sąjungai įgyvendinti savo programas. Būtent todėl šios diskusijos ir po jų vyksiantis balsavimas yra tokie svarbūs Europos Sąjungos finansų atžvilgiu. Parlamentas pirmą kartą imasi politinės iniciatyvos Europos biudžeto srityje. Komisija ir Taryba turės sureaguoti į šį pasiūlymą ir pateikti savo alternatyvas.

Parlamentas parengė pasiūlymą, grindžiamą sutarimu ir bendradarbiavimu. Jam parengti prireikė vienų metų darbo, prie kurio prisidėjo 11 Parlamento komitetų ir 10 nacionalinių parlamentų, ir jį rengiant pateikta 1 100 pakeitimų ir 120 įsipareigojimų. Norėčiau pasveikinti visus pareigūnus ir padėjėjus, kurie dirbo pastaruosius metus siekdami užtikrinti, kad šis pranešimas būtų parengtas.

Taip pat norėčiau paminėti tarpinstitucinį bendradarbiavimą: bendradarbiauta su José Manuelio Durão Barroso vadovaujama Komisijos narių kolegija ir Komisijos nariu Januszu Lewandowskiu, atsakingu už finansinį programavimą ir biudžetą, kuris suteikė ypač vertingos paramos. Tikimės, kad pasiūlymas, kurį jie pateiks birželio 29 d., atitiks mūsų pranešime pateiktas rekomendacijas.

Mes jau nebegalime toliau kurti Europos turėdami mažesnį biudžetą. Norime, kad būtų atsisakyta blogo įpročio iškilmingai prisiimti politinius įsipareigojimus, kurių finansuoti neįmanoma. Šiuo atžvilgiu jau turime pakankamai patirties, susijusios su Lisabonos strategija, ir nenorime, kad strategija „Europa 2020“ taptų dar viena nesėkme, dėl kurios tik stiprėja nusivylimas ir euroskeptiškos nuotaikos. Būtent todėl siekiame, kad strategija „Europa 2020“ taptų kito perspektyvinio finansinio plano pagrindu.

Tvirtai tikime ES išlaidų efektyvumu. Vienas euro, administruojamas ES biudžeto lygmeniu, yra išleidžiamas efektyviau nei vienas euro iš pavienių 27 nacionalinių biudžetų. Mes įrodėme pridėtinės vertės idėją ir manome, kad ji gali būti taikoma praktiškai visoms ES programoms. Raginame Europos Komisiją užtikrinti, kad tai taptų tikrove.

Negali būti jokios europinės politikos be pakankamo žemės ūkio politikos ir sanglaudos politikos finansavimo. Todėl prašome Tarybos, kad dabartinis išlaidų minėtose dviejose politikos srityse lygis būtų išlaikytas ir po 2013 m. Moksliniai tyrimai, plėtra, inovacijos, investicijos į energijos vartojimo efektyvumą, atsinaujinančiuosius energijos išteklius, transeuropinius ryšių tinklus, energijos tinklo jungtis, kovą su klimato kaita ir švietimą – tai tik keletas prioritetų, kurie turi būti įtraukti į šį ES biudžetą.

Tiems iš mūsų, kurie tiki konkurencinga Europa, ES biudžeto mažinimas nėra perspektyvi alternatyva. Manome, kad būtina padidinti biudžetą bent 5 proc., palyginti su visomis išlaidomis, numatytomis dabartiniame perspektyviniame finansiniame plane. Šis padidinimas yra būtinasis reikalavimas siekiant patenkinti poreikius pagrindinėse tradicinėse politikos srityse, kaip, beje, ir mūsų naujose prioritetinėse srityse. Šis 5 proc. padidinimas yra politiškai įgyvendinama užduotis ir ja kartu su šiame pranešime pateiktu su visomis šio Parlamento frakcijomis suderintu protingu pasiūlymu dėl naujos nuosavų išteklių sistemos turėtų būti grindžiamos būsimos tarpinstitucinės derybos.

Šis krizės ir gelbėjimo planų laikotarpis galbūt yra pats netinkamiausias metas pradėti diskutuoti dėl perspektyvinio finansinio plano, bet visiems tiems iš mūsų, kurie tiki ES biudžetu kaip priemone, reikalinga siekiant paversti 27 valstybes nares tikra sąjunga, tai iššūkis, kurio turime imtis, ir mūsų žvilgsniai turi būti nukreipti pakankamai aukštai, kad galėtume jį įveikti.

Gerieji ir blogieji pranešimo aspektai išryškės per šiandienines diskusijas, per kurias išgirsime ir pagyrimų, ir kritikos. Žinau, kad šis Parlamentas negali suteikti vieningos paramos tokiu opiu klausimu, bet norėčiau padėkoti frakcijoms už jų kilnumą, parodytą siekiant sutarimo, ir įgūdžius, kuriais jie visą šį laikotarpį dalijosi prisidėdami prie šio darbo. Dėkoju jiems, nes galutinis pranešimo tekstas be jų paramos būtų gerokai prastesnis.

  Joseph Daul, PPE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, euro ir valstybės skolos krizė reikalauja sprendimų Europos, o ne nacionaliniu lygmeniu. Tai mintis, kurią J. M. Barroso, kalbėdamas Europos Komisijos vardu, jau ne vieną mėnesį kartoja valstybėms narėms.

Tačiau europinis sprendimas reiškia europinį finansavimą. Mano frakcija siekia pritaikyti šį finansavimą prie naujų Europos realijų, susijusių ir su jos tikslais, ir su jos kompetencijos sritimis. Noriu paklausti Tarybos štai ko: ar 2020-ųjų Europa yra tokia pati, kaip ir 1960-ųjų Europa? Ar mūsų valstybių narių viešųjų finansų būklė, mūsų augimo perspektyvos ir Europos padėtis pasaulyje yra palyginamos? Manau, kad ne. Akivaizdu, kad Europa šiandien jokiu būdu nebegali būti lyginama su Europa, kurią sukūrė jos steigėjai. Ji pakito ir būtų neatsakinga neatsižvelgti į šiuos pokyčius nustatant Europos finansavimo būdus, kitaip sakant, kuriant Europą.

(Kalbėtojas nutraukė savo kalbą tikėdamasis ją vėliau pratęsti)

  Martin Schulz, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti S. Garrigai Polledo ir Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komiteto nariams, nes manau, kad jų darbo rezultatas yra puikus. Man retai teko matyti tokį suderintą ir pagrįstą pranešimą kaip šis, kurį parengė SURE komitetas.

Diskusijos dėl būsimo perspektyvinio finansinio plano ir jo struktūros rodo, kokią Europą norime matyti. Ateinančiais metais mums reikia tokio biudžeto, kuriame atsispindėtų ES siekiai, įskaitant valstybių ar vyriausybių vadovų siekius, ir kuris atitiktų mūsų piliečių lūkesčius. Gali atrodyti, kad šios diskusijos nėra svarbios, kad tie skaičiai po kablelio nėra tokie reikšmingi, bet jie iš tikrųjų nulems kryptį, kuria Europos Sąjunga plėtosis kitą dešimtmetį.

Nuolat sulaukiame naujų pasiūlymų dėl to, ką Europos Sąjunga turėtų nuveikti, ką jai reikia pasiekti ir kokioms užduotims ji turi pasiruošti. Kartu sužinome ir tai, kad tam reikalingų finansinių išteklių nėra. Tačiau, jeigu perduosime daugiau funkcijų ES tikėdamiesi, kad ji finansuos plataus užmojo projektus, ir kartu sumažinsime finansavimą, pažeisime Europos Sąjungos solidarumo principą, nes skatinsime vidinį susiskaldymą ir kovą dėl lėšų, pvz., sanglaudos politikos srityje. Toks valstybių narių susiskaidymas, kurio pavojingų apraiškų jau matome kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse narėse – neturėtų būti leistinas ES.

Yra Europa, kurią savo vizijoje mato David Cameron ar Nyderlandų vyriausybė – ar bent partija, remianti ją Nyderlandų Deputatų Rūmuose: Europa, kurioje vis labiau mažinamos išlaidos, vis labiau tolstama nuo integracinės plėtros ir vykdoma nauja nacionalizacija. Šią viziją dalis žmonių parems. Tačiau galima pasakyti ir tai, kad Europa, kaip XXI a. žemynas, yra mūsų atsakas į ekonomikos, aplinkos apsaugos, finansų ir su migracijos politika susijusius iššūkius globalizuotame pasaulyje. Turime dvi pasirinkimo galimybes: susiskaidyti į atskiras sudedamąsias dalis, kurios pagal dydį labai skiriasi: štai Vokietija turi 82 mln. gyventojų, o Maltoje jų tėra vos 360 000. Jeigu laikysimės pavieniui, Europa taps nesvarbi. Pagaliau net ir valstybė, turinti 82 mln. gyventojų, pvz., šalis, kuriai aš atstovauju, ilgainiui nesugebės išsilaikyti tarpžemyninės konkurencijos sąlygomis. Mums reikia 500 mln. žmonių ir 27 Bendrijos valstybių jėgos. Būtent tai padarys mus stiprius.

Būtent ši mintis yra išreikšta biudžete, numatytame perspektyviniame finansiniame plane, skirtame kitam septynerių metų laikotarpiui iki 2020 m. Tai tinkamas plano projektas. Labai norėčiau, kad ateinančiu laikotarpiu Europa būtų kuriama pirmininkaujančios Lenkijos dvasia, bendradarbiavimo dvasia, kuria parengtas jos paskelbtas projektas. Valstybės Taryboje turi derėtis dėl finansinės ir ekonominės Europos ateities su savo piliečių atstovais Europos Parlamente kaip su lygiaverčiais partneriais. Negalite sakyti, kad norite Maršalo plano, skirto Viduržemio jūros regionui, kuriuo siekiama paremti demokratijos plėtojimąsi Šiaurės Afrikoje, ir kartu reikalauti, kad būtų sumažintas ES biudžetas. Negalite sakyti, kad norite finansuoti ES biudžetą skirdami jam 0,8 proc. bendrojo vidaus produkto, ir po to, kai mūsų ūkininkai nukenčia dėl EHEC krizės, reikalauti kompensacijos, kaip tai padarė Nyderlandų vyriausybė. Žinoma, mes norime padėti ūkininkams ir turime jiems padėti. Mes neabejotinai norime padėti ir Šiaurės Afrikai ir turime tai padaryti. Tačiau tuomet mums reikia turėti ir tinkamą, suderintą ir protingai parengtą ilgalaikį biudžetą, kaip numatyta šiame pranešime.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  Lucas Hartong (NI). – (NL) Pone pirmininke, atsižvelgdamas į šią labai neigiamą reakciją į Nyderlandų vyriausybės poziciją, norėčiau paklausti gerbiamo kolegos EP nario, ar jis apskritai pripažįsta ES valstybių narių teisę reikšti savo nuomonę savo piliečių vardu?

  Martin Schulz (S&D). – (DE) Pone L. Hartongai, žinoma, šią teisę pripažįstu. Aš tik tikiuosi, kad ir jūs pripažinsite, jog Nyderlandų vyriausybė tiesiog negali taip kategoriškai reikšti savo pozicijos prieš tai demokratiškai neaptarusi jos su kitomis valstybėmis.

Aš labai gerbiu M. Rutte, kuris pasisako už tai, kad ES biudžetas būtų padidintas 2,7 proc. Į tai atkreipiau dėmesį ir džiaugiuosi, kad klausėtės įdėmiai, nes visų vyriausybių pozicijos yra atvirai aptariamos šiame Parlamente. Šiuo atžvilgiu nesuprantu jūsų klausimo, bet manau, iš jo galima spėti, kad jūs taip pat remiate demokratiją. Manau, tai jau šiokia tokia pažanga.

  Guy Verhofstadt, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, čia turiu Jos Didenybės vyriausybės atstovų laišką dėl SURE komiteto pranešimo. Laiške rašoma, kad Jos Didenybės vyriausybė yra nusivylusi SURE komiteto pateiktu projektu. Gerbiami kolegos, manau, tai reiškia, kad šiandien SURE komiteto pateiktas pranešimo projektas yra idealus!

Turiu pasakyti jums, kad, išskyrus tris ar keturis Jos didenybės vyriausybės nusivylimo pranešimu žodžius, kitos laiško dalys yra tikra provokacija: provokacija, nukreipta prieš Europą ir Europos Sąjungą, nes pagrindinė jų mintis yra ta, kad joks lėšų padidinimas daugiametėje finansinėje programoje (DFP) nėra įmanomas ir kad turėtume laikytis senos DFP, tų pačių skaičių, tų pačių išteklių ir, savaime aišku, tų pačių korekcijų ir, žinoma, tos pačios korekcijos Jungtinės Karalystės naudai. Neturime nieko keisti.

Tačiau Jos Didenybės vyriausybė nori būti vyriausybe, priimančia sprendimus, nori reformuoti ne tik JK, bet ir Europos Sąjungą. Todėl nematau priežasties, kodėl turime laikytis senos DFP ir tiesiog tęsti praeities politiką. Manau, dabar pribrendo laikas pasakyti visuomenei, kad ne šio ES biudžeto, sudarančio 1 proc. ES BVP, sumažinimas padės mums išspręsti skirtingų Europos Sąjungos valstybių narių fiskalinio konsolidavimo klausimą. Ši 1 proc. dalis sudaro tik vieną keturiasdešimtąją visų Europos Sąjungos išlaidų dalį.

Yra kitų būdų taupyti lėšas. Jos Didenybės vyriausybei taip pat galime patarti, kad, jeigu ji nori sutaupyti lėšų JK viešajame sektoriuje, ji tai gali padaryti stiprindama Europos Sąjungos vaidmenį.

Leiskite pateikti tris pavyzdžius. Pirmiausia užsienio politika. JAV yra 28 000 diplomatų, o Europoje jų yra 93 000: Europoje yra keturis kartus daugiau diplomatų, nes nedirbame pagal bendrą užsienio politiką. Šioje srityje galima sutaupyti lėšų. Jeigu JK vyriausybė investuotų daugiau į Europos Sąjungą, ji galėtų sutaupyti savo užsienio politikos srityje, Williamo Hague departamente. Dar vienas pavyzdys – pinigų politika. Už pinigų politiką Europos Sąjungoje atsakingi apie 44 000 žmonių. JAV Federalinėje rezervų sistemoje dirba 18 000 valstybės tarnautojų, t. y. tris kartus mažiau nei ES.

Jeigu JK vyriausybė nori sutaupyti lėšų, ji gali prisijungti prie euro zonos, suteikti Europos Sąjungai daugiau galių ir pavesti daugiau funkcijų, taip pat gali sutaupyti lėšų, susijusių su visais tais žmonėmis, dirbančiais JK pinigų politikos srityje. Jeigu ji nori sutaupyti lėšų Jungtinėje Karalystėje, ji gali tai padaryti mokslinių tyrimų sektoriuje ir tam pasiekti jai tik reikia nedelsiant patvirtinti Europos patentą. Taip ji galėtų sutaupyti didžiulę savo mokslinių tyrimų biudžeto lėšų dalį. Būtent tokį atsakymą turime pateikti Jos Didenybės vyriausybei.

(Plojimai)

  Joseph Daul, PPE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, mano frakcija norėtų matyti tokį Europos finansavimą, kuris atitinka naujas realijas, tendencijas ir tikslus. Ar mūsų valstybių narių viešųjų lėšų būklė, mūsų augimo perspektyvos ir Europos vaidmuo pasaulyje atitinka Europos steigėjų viziją? Žinoma, ne: visa tai plėtojosi ir pakito.

Būtų neatsakinga į šiuos pokyčius neatsižvelgti priimant sprendimus dėl Europos finansavimo. Daugiametė finansinė programa yra labai politinis klausimas, dėl kurio specialusis komitetas, bendradarbiaudamas su Biudžeto komitetu, diskutavo ilgiau nei metus. Norėčiau pasveikinti komitetą parengus pranešimą. Tikiuosi, kad europinė dvasia, kuria vadovaudamasis komitetas dirbo, padės tinkamai įgyvendinti programą ir pasiekti, kad Europa darytų pažangą mūsų piliečių labui.

Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija ragina visas valstybes nares visapusiškai dalyvauti šiose diskusijose, o ne tiesiog pareikšti, kad galutinis tikslas turi būti Europos išlaidų įšaldymas iki 2020 m., ar kategoriškai atmesti mintį dėl Europos nuosavų išteklių. Mums reikia turėti nuosavų išteklių, kad galėtume sumažinti spaudimą nacionaliniams biudžetams. Siūlome valstybių ar vyriausybių vadovams mintį dėl nuosavų išteklių būtent siekdami sumažinti nacionalinių biudžetų suvaržymus.

Leiskite priminti jums, kad Europos biudžetas, kitaip nei nacionaliniai biudžetai, kurių dauguma turi didelį deficitą, visada buvo suderintas. Taip pat leiskite priminti jums, kad daugiau nei 90 proc. šio biudžeto lėšų leidžiami projektams, kurie yra naudingi valstybėms narėms. Galiausiai leiskite priminti valstybėms narėms ir tai, kad nepanaudotos lėšos metų pabaigoje bus joms grąžintos. Vis dėlto esame kaltinami prastu valdymu, todėl manau, kad turime dėti daugiau pastangų komunikacijos srityje. Turime liautis vertinę Europos biudžetą kaip naštą valstybių narių finansams.

Būkime sąžiningi: vienas euro, išleistas Europos lygmeniu, duoda gerokai daugiau naudos nei vienas euro, kurį išleidžia valstybių narių vyriausybės. 20–30 centų iš kiekvieno euro, išleisto nacionaliniu lygmeniu, iš karto nukreipiami padengti palūkanoms už nacionalinę skolą. Europiečiams turi būti pasakyta tiesa.

Tiesa yra ta, kad be europinio švietimo ir mokymosi visą gyvenimą srities finansavimo protų nutekėjimas į Kiniją ir Jungtines Amerikos Valstijas įgaus pagreitį. Tiesa yra ta, kad be europinio mokslinių tyrimų ir inovacijų srities finansavimo mūsų šalys pasaulyje būtų mažiau konkurencingos, o augimas ir užimtumas mažėtų. Tiesa yra ta, kad be europinio sanglaudos politikos finansavimo atotrūkis tarp turtingų ir skurdžių regionų dar padidėtų. Tiesa yra ta, kad be europinio finansavimo aprūpinimo maistu saugumo politika, energetikos politika ir kovos su klimato kaita politika negalėtų atitikti mūsų lūkesčių ir tikslų. Ponios ir ponai, tiesa yra ta, kad be europinio užsienio ir gynybos politikos sričių finansavimo Europos Sąjunga liktų pasaulio arenos užkulisiuose užuot buvusi jos centre.

Žinoma, lėšos yra ne vienintelis lemiamas veiksnys: Europos Sąjungos gebėjimą daryti įtaką pasaulyje lems ir tai, kaip ji pasirinks investuoti ir įgyvendinti politinius prioritetus iki 2020 m. ir vėlesniu laikotarpiu. Todėl Europos Parlamentas – pirmą kartą frakcijos, kurių atstovai jau kalbėjo, sutinka su manimi – ragina Tarybą rimtai apsvarstyti savo poziciją dėl finansinės programos.

Jeigu Taryba yra rimtai įsipareigojusi skatinti augimą ir užimtumą, ji turės panaudoti Europos biudžetą ir Bendrijos nuosavus išteklius kaip galingą svertą. Jeigu Taryba iš tikrųjų nori, kaip ir Parlamentas bei Komisija, suteikti Europai galimybę globalizuotame pasaulyje, ji turi suprasti, kad leisti lėšas protingai yra daug naudingiau, nei riboti išlaidas ir kad bendrai finansuoti bendrus projektus yra protingiau, nei išskirstyti lėšas mažomis dalimis ir leisti jas trumpalaikiams projektams finansuoti.

Ponios ir ponai, šį rytą PPE frakcijos nariai ragina jus paremti Europą, siekiančią plataus užmojo tikslų. Mūsų piliečiai pritaria mūsų siekiams ir viltims. Dabar, kai Atėnų ir Madrido jaunimas išeina į gatves reikšdamas savo siekius, kai 500 mln. Europos piliečių nori žinoti, kokia ateitis jų laukia, atėjo laikas užduoti tinkamus klausimus ir rasti atsakymus į problemas, su kuriomis susiduriame.

  Richard Ashworth, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, noriu pasinaudoti šia galimybe kalbėti Jos Didenybės vyriausybės vardu ir sureaguoti į tai, ką kalbėjo G. Verhofstadt, kuris kaip visada nesuprato svarbiausios minties ir kaip visada žvelgia netinkama kryptimi.

Jeigu jis būtų skaitęs pranešimą, jis būtų pamatęs, kad Jos Didenybės vyriausybė pasakė, jog Europa patiria krizę. Jis būtų atkreipęs dėmesį į tai, kad valstybių narių ekonomika patiria sąstingį, kad yra prarandamos darbo vietos ir kad pramonės įmonėms tenka labai stengtis, kad galėtų konkuruoti nuolat kintančiame pasaulyje. Europai reikia tinkamo biudžeto, kuris pateiktų pridėtinę vertę ir kuris sietų mus su žmonėmis, o G. Verhofstadt ir jo kolegos siūlo mums tai, ką jau turėjome.

Sakome, kad nekeičiant krypties grįžtama ten, nuo kur pradėta judėti. Šio biudžeto kryptis turi būti pakeista. Mes ir Jos Didenybės vyriausybė sutinkame, kad reikėtų skirti daugiau lėšų toms sritims, kuriose sukuriame pridėtinė vertė. Sutinkame, kad investicijos į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą ir į transeuropinius transporto, energijos ir ryšių tinklus turėtų būti padidintos. Sutinkame, kad investuoti į švietimą, mažąsias įmones ir bendrosios rinkos plėtojimą protinga, kad tokios investicijos yra patikimos ir kad jos turėtų būti skatinamos. Jos prisidės prie darbo vietų kūrimo ir augimo. Bet mes nesutinkame su tuo, kad šiam Parlamentui priimtina laikyti tai priežastimi reikalauti didesnio biudžeto.

Turiu pasakyti G. Verhofstadtui štai ką: visoje Europoje vyriausybės nustato griežto taupymo biudžetus ir šis Parlamentas būtų labai neišmintingas, jeigu neatsižvelgtų į tai ir pasirinktų nekreipti dėmesio į penkių vyriausybių vadovų laišką, kuriame jie teigia, kad daugiau Europos nėra atsakymas – atsakymas yra sumanesnė Europa.

Mums reikia biudžeto, kuris būtų tikslingesnis. Specialiajame politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komitete teisingai kalbėjome apie prioritetus, bet po to niekada nesiėmėme jokių veiksmų. Nėra jokių įrodymų, bylojančių apie ryžtą priimti sudėtingus sprendimus, tokius, kokius šiuo metu priima vyriausybės visoje Europoje.

Taigi mes sutinkame, kad turi būti skirta daugiau lėšų naujiems prioritetams, bet manome, kad rengiant šį biudžetą turėjo būti dar kartą pagalvota ir apie tradicinius prioritetus, bet šiuo atveju turime dar vieną praleistą galimybę.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  Andrew Duff (ALDE). – Pone pirmininke, norėčiau paklausti kolegos, ar jis nepritaria tam, kad perkėlus kai kuriuos svarbius išlaidų punktus iš nacionalinių biudžetų į Europos biudžetą bus pasiektas išlaidų efektyvumas bei masto ekonomija ir sutaupyta nacionalinių iždų lėšų. Tai pagrindinė Parlamento požiūrio į perspektyvinio finansinio plano pakeitimus mintis. Ji yra logiška ir reikalauja logiško ir racionalaus atsako iš Londono.

  Richard Ashworth (ECR). – Pone pirmininke, suprantu A. Duffo klausimo mintį. Kaip visada, teorija teisinga, bet tikrovė yra kitokia.

Pateikite man įrodymų, kad perkėlus šią paramą ir leidžiant lėšas Europos Sąjungos lygmeniu buvo pasiektas didesnis išlaidų efektyvumas. Pateikite man įrodymų, kuriais atvejais dėl to iš tikrųjų sutaupyta piliečių lėšų, o ne užtraukta jiems daugiau išlaidų.

Dar kartą sakau, kad šis biudžetas atitinka A. Duffo ir jo kolegų reikalavimą turėti daugiau Europos, bet ne sumanesnę Europą. Jungtinės Karalystės vyriausybė nereikalauja, kad būtų skirta daugiau lėšų, o reikalauja, kad lėšos būtų leidžiamos tinkamiau.

  Bas Eickhout, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, įdomu stebėti, kad kai tik pradedame kalbėti apie būsimą biudžetą, visada diskutuojame tik apie tai, kiek tiksliai lėšų turi būti skirta. Šios diskusijos iš tikrųjų turėtų būti susijusios su trimis klausimais, trimis prioritetais, kurie mums, Žaliųjų frakcijai / Europos laisvajam aljansui, labai svarbūs.

Pirma, mums reikia turėti Europos viziją, taip pat turime nutarti, kokią pridėtinę vertę Europos biudžetas suteiks Europai pagal šią viziją. Antra, taip, pone R. Ashworthai, biudžetas turėtų būti atnaujintas ir padarytas „žalesnis“. Tai turėtų būti į ateitį nukreiptas biudžetas, tačiau tai reiškia, kad turi būti padaryta pakeitimų, susijusių su prioritetais, ir kad reikės dar daugiau Europos lėšų. Trečiasis prioritetas susijęs su ES nuosavais ištekliais. Pirma turime padaryti sistemą sąžiningesnę ir skaidresnę ir tik tada kalbėti apie nuosavus išteklius.

Jums leidus, norėčiau trumpai pakalbėti apie kiekvieną iš šių trijų prioritetų ir pirmiausia apie pridėtinę vertę. Ir šiuo atžvilgiu diskusijų tonas toks, tarsi lėšos, nukreipiamos į Briuselį, pradingsta juodoje skylėje. Kokia nesąmonė, visiška nesąmonė! Pasinagrinėję, kas gali būti padaryta Europos lygmeniu, pamatysime daugybę priežasčių leisti lėšas Europos, o ne nacionaliniu lygmeniu. Štai, pvz., mūsų diplomatinės tarnybos, mūsų ambasados užsienyje. Norime turėti 27 ambasadas įvairiose Afrikos šalyse ar vieną ES ambasadą? Pastaroji pasirinkimo galimybė reiškia, kad ES turės skirti šiai ambasadai daugiau lėšų, bet tai reiškia ir tai, kad 27 valstybėse narėse bus leidžiama 27 kartus mažiau lėšų. Būtent tai reiškia veiksmingą lėšų tvarkymą.

Pasinagrinėkime ir infrastruktūros sritį. Jeigu mes, šalys, statome infrastruktūrą energijos tinklų srityje, kaip tuomet galime užtikrinti, kad ji veiktų ir tarpvalstybiniu mastu? Šiuo atveju taip pat reikalingos Europos lėšos. Arba pasinagrinėkime inovacijų ir mokslinių tyrimų sritį. Siekiant masto ekonomijos turi būti užtikrinta, kad ji būtų stiprinama ir remiama bendromis jėgomis. Investuoti į tai protinga. Tokia yra Europos teikiamos pridėtinės vertės vizija ir todėl mums reikia Europos biudžeto.

Antra, biudžetas turi būti nukreiptas į ateitį. Dabartinis biudžetas yra pernelyg inertiškas. Esame užsibrėžę tikslą iki 2020 m. pasiekti, kad mūsų ekonomika būtų pažangi ir tvari, todėl turime į tai investuoti. ES susiduria su stygiaus problema – ne tik gamtos išteklių, bet ir darbo jėgos. ES turi investuoti į tai, kad galėtume šią problemą spręsti. Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai turi būti atnaujintas ir padarytas „žalesnis“, kad žemės ūkis galėtų tapti tinkamo ir efektyvaus gamtos išteklių tvarkymo pavyzdžiu. Struktūriniai fondai taip pat turi reaguoti į naujus iššūkius, pvz., energetikos srityje. Turime užtikrinti, kad struktūriniai fondai prisidėtų mums įgyvendinant tikslus, kuriuos užsibrėžėme pasiekti iki 2020 m. Tai yra inovacija, apie kurią turėtume kalbėti.

Kokie yra naujieji iššūkiai? Tvari energetika – tai reiškia infrastruktūrą ir jai mums reikia lėšų; užsienio politika – vadinamasis arabų pavasaris: koks buvo Europos atsakas? Tam mums taip pat reikia Europos lėšų. Skurdo mažinimas Europos Sąjungoje ir už jos ribų, kova su klimato kaita, inovacijos – visa tai yra įtikinamos priežastys, kodėl turime veikti ES lygmeniu.

Trečiasis prioritetas susijęs su ES nuosavais ištekliais. Dabartinė sistema bankrutuoja. Korekcijos britų naudai ir korekcijos, kurias taip pat nori turėti olandai ir danai, reiškia, kad tai yra bankrutuojanti sistema. Turime padaryti ją sąžiningesnę ir skaidresnę arba užtikrinti, kad ES turėtų nuosavų išteklių. Turime nustatyti finansinių sandorių mokestį, tuomet turėsime sąžiningą sistemą ir nuosavų išteklių, kurie suteiks mums galimybę įgyvendinti savo tikslus. Tai protinga politika. Pokyčių tikrai reikia, bet jie neabejotinai turi vykti Europos lygmeniu.

Galiausiai norėčiau paklausti tų valstybių narių, kurios sako, kad ES skiriamos lėšos turėtų būti mažinamos, ir kartu nustato ES įvairiausius naujus prioritetus, štai ko: jeigu norite, kad ES būtų skiriama mažiau lėšų, kokie gi tie prioritetai, kuriuos mes, ES, turėtume siekti įgyvendinti? Nes, jeigu norite, kad ES gautų mažiau lėšų, turite apsispręsti. Kol kas girdime tik tai, kad prioritetų daugėja, o lėšų mažėja. Tai tiesiog nelogiška. Būtent apie tai JK ir Nyderlandų vyriausybės turėtų pagalvoti.

  Lothar Bisky, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, jums žinoma, pone S. Garrigai Polledo, kad kairieji puoselėja ypač didelius lūkesčius dėl socialinio ES suderinimo, todėl esame šiek tiek nusivylę, kad jūsų pranešime socialiniams aspektams ateinančiu laikotarpiu neteikiama daugiau prioritetinės svarbos.

Esu tikras, kad krizės ir ekonomikos nuosmukio laikais bus labai svarbu išsaugoti ir stiprinti europinį socialinės valstybės modelį ir europinį solidarumo principą. Ir šis modelis, ir solidarumo principas yra dideli Europos kultūros laimėjimai ir manau, kad jų atsisakymas galėtų reikšti Europos socialinės integracijos proceso pabaigą.

Žinoma, išvardijote daug svarbių iššūkių ir šiuo atžvilgiu neapsiribojote tik prioritetais, nustatytais strategijoje „Europa 2020 m.“ Tačiau nemanau, kad siūlomo 5 proc. padidinimo pakaks siekiant įveikti šiuos iššūkius. Mes, Parlamentas, turėtume tvirtai pareikšti, kad ketiname labai remti socialinę Europą. Galimas dalykas, kad dėl kitų elementų, pvz., dėl ERP, FRONTEX ir ITER teks šiek tiek ilgiau palaukti. Manau, netinkama raginti Tarybą nustatyti neigiamus prioritetus, kitaip sakant, mažinti išlaidas.

Tačiau turime pripažinti, kad šis pranešimas paskatins rimtas diskusijas dėl nuosavų išteklių sistemos. Ypač bus svarbu pagaliau apsispręsti dėl finansinių sandorių mokesčio nustatymo. Šis mokestis yra ne tik naudinga finansinė priemonė, bet ir priemonė, padedanti užtikrinti didesnį ES finansavimo sistemos skaidrumą.

Tai, žinoma, susiję su svarbia finansinės rinkos reguliavimo dalimi. Taip pat manau, kad turime atisakyti korekcijos JK naudai ir užtikrinti, kad nepanaudotos lėšos grįžtų į ES biudžetą.

  Marta Andreasen, EFD frakcijos vardu. – Pone pirmininke, šis Parlamentas vis dėlto bus dar kartą apkaltintas tuo, kad yra atitrūkęs nuo tikrovės, jeigu balsuos už tai, kad 2014–2020 m. biudžetas būtų padidintas. Šis padidinimas argumentuojamas tuo, kad mums reikės lėšų strategijai „Europa 2020“, kuri, kaip teigiama, padės mums išbristi iš krizės, finansuoti.

Prisiminkime, kas atsitiko su Lisabonos strategija – tai buvo didžiulė nesėkmė. Mokesčių mokėtojų pinigai buvo iššvaistyti ir šios klaidos neturėtume dar kartą padaryti. Europos Audito Rūmai praneša apie didelę pažeidimų, darančių žalą įvairioms politikos sritims, dalį, kuri kasmet sudaranti 2,8 proc. biudžeto, o mes ir toliau nukreipiame lėšų srautus į šiuos regionus. Matome, kad kai kurių projektų įgyvendinimo išlaidos išaugo tris kartus, palyginti su pirminėmis sąmatomis, kitus projektus įgyvendinti vėluojama ir jie tampa nebereikalingi dėl to, kad atsirado naujų pažangesnių technologijų. Taip atsitiko įgyvendinant GALILEO projektą, kurio biudžetas išaugo nuo 7,7 mlrd. iki 22,6 mlrd. EUR.

Daugiau nei 40 proc. biudžeto lėšų ir toliau investuojama į bendrą žemės ūkio politiką, nors Europos žemės ūkyje dirba vos 4,7 proc. ES darbo jėgos. Bendra žuvininkystės politika, kurią Komisijos narė M. Damanaki laiko nesėkminga, mokesčių mokėtojams kainuoja 1 mlrd. EUR per metus. Europos išorės veiksmų tarnyba kasmet papildomai kainuoja 500 mln. EUR, bet dar neparodė savo raison d’être.

Visi šie pavyzdžiai nebejotinai turėtų pateisinti ne biudžeto padidinimą, bet jo sumažinimą. Norėtųsi manyti, kad JK vyriausybė gins savo poziciją, pasakys, kad jai jau gana, ir pareikalaus sumažinimo. Tačiau atrodo, kad jos koalicijai atstovaujantys EP nariai pasisako už įšaldymą. Mokesčių mokėtojai JK už tai jiems nepadėkos.

  Lucas Hartong (NI). – (NL) Pone pirmininke, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse JK ministras, seras Edward Grey, pasakė šiuos žodžius: „Šviesos visoje Europoje gęsta ir kažin, ar per savo amžių matysime jas vėl įsižiebiant“. Turime prieš save S. Garrigos Poledo pranešimą dėl Europos Parlamento politinių prioritetų po 2013 m. Jie susiję ir su teisėkūra, ir su biudžetu. Taigi jame pateikiama ES puoselėjama Europos piliečių ateities vizija.

Kokiu siaubingu intelektualiu, kultūriniu ir politiniu skurdu dvelkia šis pranešimas! Kaip Europos politinis elitas yra linkęs į diktatūrą! Šis Parlamentas tvirtina, kad ES tarptautiniu lygmeniu sukuria daugiau pridėtinės vertės nei pavienės valstybės narės kartu, ir todėl reikalauja, kad ES biudžetas būtų padidintas bent 5 proc. Koks absurdas! Koks nacionalinio suvereniteto neigimas ir kokia nepagarba mūsų šalių piliečiams ir vyriausybėms!

Noriu aiškiai pasakyti, kad dešiniųjų pažiūrų vyriausybė, pvz., Nyderlandų, niekada negalės pritarti šiam pranešimui. EP nariai, puoselėjantys naują viziją, grindžiamą meile laisvei, turėtų iš karto išmesti šį pranešimą į šiukšlių dėžę. Kodėl? Todėl kad priešingu atveju šviesos Europoje užges ir mes pasmerksime savo vaikus gyventi tamsoje. Mano frakcija nori, kad šviesos Europoje ir toliau degtų, todėl balsuosime kategoriškai prieš šį pranešimą.

  Pirmininkas. – Kolegos, kaip matote, diskutuojama svarbiausiais klausimais, susijusiais su Europos ateitimi, ir norime išgirsti Komisijos nuomonę.

Yra pakelta mėlynoji kortelė. Pone L. Hartongai, ar esate pasiruošęs atsakyti į klausimą?

  Gerben-Jan Gerbrandy (ALDE). – (NL) Pone pirmininke, norėčiau pateikti kolegai EP nariui L. Hartongui klausimą. Šiuo metu keletas ES valstybių narių yra G8, aštuonių didžiausią ekonomiką turinčių valstybių organizacijos, narės. Tačiau po 10–15 metų šioje organizacijoje neliks nė vienos Europos valstybės. Kaip tuomet galėsite reikalauti, kad pavienės Europos šalys ir toliau atliktų svarbų vaidmenį pasaulio arenoje? Ar nemanote, kad tik veikdami išvien galėsime užtikrinti galimybę Europai ir toliau iš tikrųjų atlikti vaidmenį pasaulio mastu?

  Lucas Hartong (NI). – (NL) Pone pirmininke, dėkoju kolegai EP nariui už klausimą. Europa yra tokia puiki ir tokia galinga dėl savo valstybių narių, taigi dirbdamos išvien ir glaudžiai konsultuodamosi valstybės narės geba kalbėti tvirtu balsu pasaulio politinėje arenoje. Taip bus ir toliau. Būtent dėl to, kad nacionalinės vyriausybės tinkamai tarpusavyje bendradarbiauja, jų balsai susilies į puikų chorą.

  Janusz Lewandowski, Komisijos narys. – Pone pirmininke, Komisijos vardu džiaugiuosi pranešimu, kurį pateikė SURE komitetas. Tai puikus indėlis rengiant kitam laikotarpiui skirtą perspektyvinį finansinį planą, be to, pranešimas iš tikrųjų grindžiamas europiniu požiūriu. Juo pateikiama tikrai europinė Europos projekto ateities perspektyva. Ji žūtbūt reikalinga dabar, kai susiduriame su daugybe bendrų iššūkių, reikalaujančių bendro atsako tokiu laikotarpiu, kuriam būdinga, anot M. Schulzo, tarpusavio susiskaidymo dvasia.

Mano pastabos susijusios ne tik su pačiu pranešimu, bet ir su tuo, kaip buvo dirbama SURE komitete – šiame darbe dalyvavau ir aš, taigi žinau, ką sakau – su tuo, kaip sumaniai šiam darbu vadovavo Jutta Haug ir su tuo, kokį vaidmenį atliko Salvador Garriga Polledo. Komitete dėl šio pranešimo pasiektas platus sutarimas ir už jį balsavo dauguma jo narių, todėl tikiuosi, kad šiandien plenariniame posėdyje jis greičiausiai bus patvirtintas. Taip, mes pritariame pranešime pateiktai vizijai. Taip, mes taip pat sakome, kad Europos biudžetas neturi dubliuoti nacionalinių biudžetų, bet turi padėti siekti bendrų tikslų srityse, kur Europos lėšomis gali būti pasiekta masto ekonomija ir sąveika, kurių įgyvendinti savo jėgomis nacionalinės valstybės nėra pajėgios.

Trumpai tariant, Europos biudžeto lėšos turėtų būti naudojamos tose srityse, kuriose jos gali padėti pakeisti padėtį, nes pagal savo pobūdį šis biudžetas yra investicinis ir neturi deficito. Mes taip pat pritariame vadinamųjų tradicinių politikos sričių, t. y. bendros žemės ūkio politikos ir sanglaudos politikos, vizijai. Tai, kad šios sritys vadinamos tradicinėmis, nereiškia, jog jos yra pasenusios, bet turi būti vertinamos kaip mechanizmas, padedantis įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus. Tinkamai suformavus jas biudžete galėtų atsirasti galimybė geriau, pastebimai geriau finansuoti sritis, kurioms iki šiol buvo skiriama nepakankamai lėšų – inovacijas, migracijos srautų valdymą, Europos Sąjungos išorės funkcijas, kurios dabar yra labai matomos Viduržemio jūros regione, efektyvų energijos vartojimą ir pirmiausia Europos sujungimą transeuropiniais transporto tinklais ir tarpvalstybinėmis energijos sistemos jungtimis.

Europos biudžetas turėtų atlikti naujas funkcijas kaip valstybių narių viešųjų lėšų sektoriaus drausminimo priemonių rinkinys, bet jo negalima kaltinti dėl netinkamo viešųjų lėšų valdymo nacionaliniu lygmeniu. Dabar jis turėtų atlikti išmokoms skirtų lėšų balanso garantijos funkciją, o ateityje jis taip pat galėtų padėti užtikrinti, kad naujoviškos finansinės priemonės, padedančios optimizuoti Europos biudžetus, būtų naudojamos platesniu mastu.

Pranešime raginama reformuoti finansavimo sistemą ir mes turime į šį raginimą sureaguoti nurodydami naujus išteklių šaltinius. Kaip J. Daul teisingai pasakė, nurodyti naujus biudžetui skirtų nuosavų išteklių šaltinius ir sumažinti tiesiogines įmokas yra būdas palengvinti finansų ministrų gyvenimą. Todėl priemonių rinkinys, kuris bus pateiktas birželio mėn. pabaigoje, bus susijęs su skaičiais, su reglamentu, kuriuo nustatoma daugiametė finansinė programa, su nauju pasiūlymu dėl tarpinstitucinio susitarimo, taip pat su nuosavais ištekliais. Konkretūs pasiūlymai, skirti sektoriams, turėtų būti parengti vėliau ir pateikti laikotarpiu nuo rugsėjo mėn. iki metų pabaigos.

Norėčiau baigti kalbą dar kartą pabrėždamas savo įsitikinimą, kad SURE komiteto parengtas pranešimas yra puikus indėlis į diskusiją dėl Europos Sąjungos ateities ir svarbi gairė Komisijai. Komisijos ir Parlamento bendradarbiavimas būtinas ne tik tam, kad pasiūlymas būtų tinkamai parengtas, bet ir tam, kad derybos dėl jo, o dabartinėmis sąlygomis tai labai sudėtingas procesas, būtų sėkmingai užbaigtos.

  Pirmininkas – Dėkoju, pone Komisijos nary. Tai buvo labai svarbi Komisijos ir Parlamento diskusija. Abi institucijos norėtų viena kitą paremti, turėti vienodą požiūrį į daugiametę finansinę programą. Turėsime galimybę susipažinti su Europos Komisijos projektu šio mėnesio pabaigoje, kai jis bus pateiktas ir Parlamentui.

(Atsakydamas į prašymą iš salės:)

Apgailestauju, bet mūsų svečiai neatsako į klausimus, pateikiamus pakeliant mėlynąją kortelę, į juos atsako tik Europos Parlamento nariai.

  Thijs Berman, Vystymosi komiteto nuomonės referentas. – (NL) Pone pirmininke, Vystymosi komitetui šis pranešimas yra ne tik aiškus, bet ir gyvybiškai svarbus, nes juo nustatoma, kad Europos Sąjunga įsipareigoja kitų septynerių metų laikotarpiu remti skurdžiausias šalis, todėl šiam tikslui įgyvendinti skirs asignavimus biudžete. Juo nustatoma, kad valstybės narės privalo įgyvendinti savo įsipareigojimus. Tačiau valstybės narės dar nepajėgios skirti 0,7 proc. savo bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) vystomajam bendradarbiavimui. Jeigu Europos Sąjunga dirbs kartu vystomojo bendradarbiavimo srityje, bus sutaupyta lėšų, išvengta veiklos sutapimo ir užtikrinta, kad lėšos būtų leidžiamos tinkamiau ir efektyviau.

Pranešime nustatoma, kad veikla kovos su klimato kaita srityje negali būti finansuojama vystymuisi skirto biudžeto lėšomis. Jame raginama teikti daugiau prioritetinės svarbos žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės stiprinimui. Jame raginama neapsiriboti tik subsidijomis, o taikyti naujus finansavimo metodus, pvz., derinti paskolas ir subsidijas. Pranešime pabrėžiama, kad humanitarinė veikla ir toliau turėtų būti finansuojama naudojant jai skirtą nepriklausomą finansinę priemonę, nes skubi pagalba turi būti neutrali ir nepriklausoma nuo politinio Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) pasirinkimo. Pasirinkusi tai, kas siūloma pranešime, Europos Sąjunga ir toliau bus svarbiausia besivystančių šalių partnerė pasaulyje, o tai yra labai svarbu.

  Gerben-Jan Gerbrandy, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonės referentas. – (NL) Pone pirmininke, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas taip pat gali išreikšti savo pasitenkinimą pranešimu tokia redakcija, kokia jis yra pateiktas. Jame atsižvelgiama į žaliavų stygių, grėsmę biologinei įvairovei, judėjimą tvarios energetikos link ir ypač – manau, tai svarbiausia – į tvarumo svarbą mūsų ekonomikai.

Tačiau yra vienas „bet“: gyvename laikais, kai visos valstybės narės prieš išleisdamos kiekvieną eurą pirma tris kartus gerai pagalvoja. Tačiau tai, ką darome mes, iš tikrųjų keista. Leidžiame milijardus eurų subsidijoms, pvz., aplinkai žalingoms subsidijoms, skirtoms dalykams, kuriems po to ištaisyti turime išleisti dar daugiau milijardų eurų. Todėl savo frakcijos vardu dar kartą pateikiau pakeitimą, kurį priėmė Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas, būtent pakeitimą dėl aplinkai žalingų subsidijų panaikinimo iki 2020 m. Negalime sau leisti turėti tokios rūšies subsidijas, ypač šiais stygiaus laikais.

  Constanze Angela Krehl, Regioninės plėtros komiteto nuomonės referentė. – (DE) Pone pirmininke, sanglaudos politika turi vieną iš didžiausių atskirų biudžetų Europos Sąjungoje. Mums reikia naujos politikos, kuri atitiktų naujus iššūkius. Mums reikia investicijų į šiuolaikinę infrastruktūrą, mokslinius tyrimus, inovacijas ir naujų technologijų plėtojimą. Mums reikia tvarios ir integruotos miestų plėtros ir išsilavinusios darbo jėgos.

Regionams reikia konkrečių subsidijų, kurios padėtų jiems tapti konkurencingais ir vystytis ekonomiškai. Tačiau turi būt pasakyta ir tai, kad visiems regionams – ir Rytų Europos valstybėms narėms, ir tokioms ekonomiškai stiprioms šalims kaip, pvz., Vokietija – turi būti suteikta galimybė gauti naudos iš sanglaudos politikos. Rytų Vokietijai reikia paramos. Tačiau Europos paramos reikia ir kai kuriems Vakarų Vokietijos regionams bei kai kurioms Jungtinės Karalystės dalims.

Tam reikia biudžeto, kuris turėtų būti ne mažesnis nei dabartinis ir kuris negali būti išskaidytas pagal skirtingus sektorius. Turime dėti visas pastangas, kad būtų padidintas jo veiksmingumas ir skaidrumas, ir turime susieti tai su nereikalingos biurokratijos atsisakymu. Sanglauda yra susijusi su solidarumu. Tačiau siekti sanglaudos protinga ir ekonomikos požiūriu ir tai daryti būtina.

Sanglaudos stygius yra bloga žinia net ir stiprią ekonomiką turinčioms šalims. Todėl turėtume tinkamai finansiškai paremti sanglaudos politiką. Norėčiau padėkoti pranešėjui už tai, kad įtraukė į savo pranešimą Regioninės plėtros komiteto nuomonę, ir norėčiau paprašyti jūsų dar kartą paremti pakeitimą, kuriuo siekiama patobulinti tarpines regionų kategorijas.

Regioninės plėtros komitete pasiekėme kompromisą ir rekomenduočiau šiam Parlamentui įtraukti politikų ekspertų pasiektą kompromisą į S. Garrigos Poledo pranešimą. Norėčiau paprašyti, kad plačiai jį paremtumėte.

  Giovanni La Via, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonės referentas. – (IT) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto daugumos narių vardu S. Garrigai Poledo už puikų darbą, kurį jis atliko per pastaruosius mėnesius.

Diskusijos dėl būsimų perspektyvinių finansinių planų buvo labai karštos ir pranešimu, kurį parengė S. Garriga Polledo, pateikiama tinkama santrauka, apimanti skirtingų nacionalinių delegacijų ir įvairių frakcijų pozicijas.

Kaip Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonės referentas, reiškiu savo visapusišką paramą sprendimui palikti žemės ūkiui skirtą biudžetą bent nepakitusį ir, kaip ir daugelis kolegų iš AGRI komiteto, kategoriškai pasisakau prieš Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos pateiktą pakeitimą, kuriuo pritariama galimybei ateityje sumažinti žemės ūkiui skiriamus išteklius siekiant turėti lėšų kitoms veiklos sritims finansuoti.

Jaučiu pareigą priminti kolegoms EP nariams, kad bendra žemės ūkio politika yra įtvirtinta Sutartyse ir yra viena iš negausių tikrai europinės politikos sričių. Ši politika gali atlikti svarbų vaidmenį strateginiame sektoriuje, kuris teikia viešąsias gėrybes ir sukuria tikrai europinę pridėtinę vertę.

  Cătălin Sorin Ivan, Kultūros ir švietimo komiteto nuomonės referentas. – (RO) Pone pirmininke, kalbėdami apie Europos Sąjungos biudžetą ir Europos lėšas, ypač apie daugiametę finansinę programą, nesąmoningai kalbame apie Europos pridėtinę vertę. Nemanau, kad Europos Sąjungos biudžete yra sritis ar dalis, kur Europos pridėtinė vertė gali būti didesnė turint tiek mažai lėšų. Tačiau siekiant užtikrinti, kad visi šio Parlamento sumanymai ir visi Europos projektai būtų susieti su Europos gyventojais, su kiekvienu Europos piliečiu ir kad visi šie projektai turėtų ateitį, būtina, kad jaunimas šiandien tikėtų Europos Sąjungos projektu, kad jauni žmonės vis stipriau jaustųsi europiečiais, todėl turime investuoti gerokai daugiau savo lėšų į kultūrą, švietimą ir jaunimui skirtus projektus ir programas.

Todėl sakau, kad siekiant užtikrinti Europos Sąjungai galimybę turėti ateitį, reikia skirti daugiau lėšų švietimui, kultūrai ir jaunimui, neminint sporto, srities, kuri darbotvarkėje „Europa 2020“ yra prioritetinė.

  Eva-Britt Svensson, Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonės referentė. – (SV) Pone pirmininke, kaip Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonės referentė, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad priimant labai svarbius sprendimus ekonomikos, finansų, pinigų reikalų, biudžeto reikalų ir prekybos politikos srityse, priimant visus sprendimus, paveikiančius biudžetą ir mūsų galimybes, moterų įtaka šiems sprendimams šiuo metu labai menka. Siekdamas, kad būtų parengtas šiuolaikinis, į ateitį nukreiptas biudžetas, Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetas atkreipė dėmesį į kai kuriuos svarbius klausimus, į kuriuos turi būti atsižvelgta rengiat būsimą biudžetą.

Moterų įgūdžiai ir patirtis turi būti išnaudoti. Norėtume atkreipti dėmesį į būtinybę įtraukti lyčių lygybės aspektus, į būtinybę atsižvelgti į juos biudžete. Kolegos kalba apie būsimą biudžetą, apie tai, kad reikia daugiau išteklių. Tačiau tai ne tik išteklių klausimas, taip pat reikia turėti politinės drąsos perskirstyti prioritetus biudžete ir panaudoti moterų turimus įgūdžius. Padarę tai neturėsime nuolat reikalauti vis daugiau biudžeto lėšų, o sugebėsime pasinaudoję turimais biudžeto ištekliais sukurti į ateitį nukreiptas šiuolaikines politikos sritis.

  Reimer Böge, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šiuo pranešimu Parlamentas pateikia Komisijai ir Tarybai tinkamą ir protingą pasiūlymą dėl tolesnio Europos Sąjungos biudžeto pagrindo plėtojimo sudėtingu laikotarpiu.

Norėčiau padėkoti pranešėjui S. Garrigai Polledo ir komiteto pirmininkei J. Haug už darbą. Jie puikiai pasidarbavo. Nepaisant visų politinių skirtumų tarp frakcijų, dirbome siekdami rasti bendrus europinius sprendimus. Kitoms institucijoms šios dvasios šiek tiek stinga. Norime turėti tikrų nuosavų išteklių, kaip nustatyta Sutartyje.

Neatsižvelgiant į kitas pajamas, biudžetas turi būti finansuojamas tik nuosavais ištekliais. Kitaip sakant, reikalaudami to laikomės Sutarčių. Beje, turime atsisakyti visų šių keistais tikslais taikomų korekcijų. Šios diskusijos turi vykti kartu su kolegomis iš nacionalinių parlamentų be jokių išankstinių nuostatų ir tokių audringų emocijų, kokios yra reiškiamos kai kuriose sostinėse ir kai kuriuose komentaruose.

Mes taip pat norime būti tikri, kad biudžeto vienovės principas bus apsaugotas ir kad biudžeto politika ir toliau bus finansuojama Bendrijos biudžeto lėšomis. Aptardami išlaidas turime remtis įsipareigojimais, kylančiais iš Lisabonos sutarties. Turime skirti pakankamai lėšų strategijai „Europa 2020“, kurią įgyvendinti visi įsipareigojome, finansuoti. Augimas yra ekonominės ir socialinės veiklos pagrindas.

Klausimai, susiję su Europos pridėtine verte ir būtina sąveika tarp nacionalinių biudžetų ir ES biudžeto, turi būti aptarti nuodugniau nei iki šiol, nes, neatsižvelgiant į turimas galimybes sutaupyti ES biudžeto lėšų, klausimas dėl daugybės reikalingų papildomų išteklių gali būti aptartas surengus tikras diskusijas dėl ES biudžeto ir nacionalinių biudžetų sąveikos ir taupymo galimybių. Turime aiškiai pasakyti Tarybai, kad, jeigu ji atsisako eiti keliu, kurį šiandien pasiūlėme, ji turi nurodyti, kurie politiniai prioritetai turi būti išbraukti iš darbotvarkės ir nebefinansuojami. Tai padaryti reikalinga, jeigu norime būti sąžiningi savo piliečių atžvilgiu. Tikiuosi, Komisija savo pasiūlymuose dėl teisės aktų teigiamai sureaguos į šiuos Parlamento pasiūlymus ir kad būsimos pirmininkaujančios valstybės narės ras būdų atvirai ir skaidriai bendrauti su Parlamentu, kad galėtume tinkamu laiku užbaigti pritarimo procedūrą.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  Derk Jan Eppink (ECR). – Pone pirmininke, kiek man žinoma, R. Böge yra Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos narys. Norėčiau sužinoti, ar jo prašymas dėl ES nuosavų išteklių atspindi jo asmeninę, ar jo partijos Vokietijoje poziciją?

  Reimer Böge (PPE). – (DE) Pone pirmininke, džiaugiuosi turėdamas galimybę atsakyti į šį klausimą. Dalykas tas, kad esu ne tik Krikščionių demokratų sąjungos narys, bet ir 13 metų esu Šlėzvigo-Holšteino žemės Krikščionių demokratų sąjungos pirmininko pavaduotojas. Europos Parlamento nariai iš CDU/CSU frakcijos susitarė dėl pozicijos dar prieš šiam komitetui pateikiant savo nuomonę. Europos Parlamento narių iš CDU/CSU frakcijos pareiškimas, kuris tam tikru mastu prieštarauja nacionalinės partijos pozicijai, visiškai atitinka SURE komiteto išvadas. Laikausi šios pozicijos ir kaip Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos narys.

  Göran Färm, S&D frakcijos narys. – (SV) Pone pirmininke, ES šiuo metu susiduria su didžiausiais iššūkiais. Turime pasistengti įveikti ekonomikos krizę ir kartu išvengti naujų krizių. Turime prisitaikyti prie didesnės globalizacijos ir konkurencijos sąlygų. Reikės didelių tarpvalstybinio masto investicijų, pvz., į mokslinius tyrimus. Turime įveikti iššūkius, susijusius su aplinka ir klimatu bei tvariu energijos tiekimu.

Turime pakeisti Europoje stebimą pražūtingą tendenciją, susijusią su nuolat aukštu nedarbo ir socialinės atskirties lygiu, ir turime pasistengti padėti mūsų pietinėms kaimyninėms šalims, patiriančioms krizę. Esant tokiai padėčiai, kai solidarumas ir sklandus bendradarbiavimas Europos lygmeniu yra reikalingiausi, grėsmių Europos idėjai, deja, taip pat daugėja. Dabar jos nukreiptos, be kitų dalykų, ir į ES biudžetą.

Mes, Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komiteto nariai, suprantame, kad gali atrodyti keista, jog tokiu metu, kai valstybės narės mažina savo biudžetus, mes reikalaujame daugiau lėšų ES biudžetui po 2013 m. Tačiau būtų visiškai neprotinga nekreipti dėmesio į šiuos iššūkius, pasiduoti euroskepticizmui ir atsisakyti, pvz., politinių siekių, kuriems valstybės narėms pritarė pasirašydamos Lisabonos sutartį. Taip pat turime nepamiršti, kad lėšų sumažinimas dideliu mastu nebus naudingas pažeidžiamiausioms valstybėms narėms, Graikijai, Airijai ir Portugalijai, priešingai, dėl to sumažės ES gebėjimas jas remti.

JK vyriausybė kalba tik valstybių narių, kurios yra grynos donorės, vardu. Todėl SURE komiteto pranešime pasistengėme tinkamai atsižvelgti ir į dabartinius suvaržymus, ir į tikslus, kurių turime siekti, ir į būsimą politikos sričių, pvz., žemės ūkio politikos, reformą ir priėjome išvadą, kad asignavimai kitam laikotarpiui turi būti padidinti 5 proc., palyginti su 2013 m.

Norėčiau nuoširdžiai padėkoti S. Garrigai Polledo, kuriam pavyko užsitikrinti plačios daugumos paramą šiam pranešimui. Esmė ta, kad šie papildomi 5 proc. turės būti panaudoti būtent investicijoms į svarbiausias sritis, nukreiptas į ateitį, t. y. į mokslinius tyrimus, augimą ir užimtumą. Akivaizdu, kad šiose srityse turi būti imtasi veiksmų, o be išteklių mes nesugebėsime įveikti šių iššūkių, be to, mes taip pat turime sugebėti pakeisti savo požiūrį į ES biudžetą.

Nepamirškime, kad, atsižvelgiant į valstybių narių ekonomikos būklę, šis ES biudžetas vis dėlto yra mažesnis nei, pvz., biudžetas, kurį ji turėjo praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį, kai Švedija prisijungė prie ES, nepaisant to, kad per tą laiką ji išsiplėtė nuo 15 iki 27 valstybių narių. Be to, ES biudžetas didėjo daug lėčiau nei valstybių narių biudžetai, pvz., nei JK biudžetas, bet Jos didenybės vyriausybės atstovai savo kalbose to taip pat nemini. Aš esu visiškai įsitikinęs, kad griežto taupymo priemonės nėra vienintelė išeitis iš šios krizės. Turime rasti būdų grįžti prie ankstesnio augimo tempo ir užimtumo lygio, rasti išteklių investicijoms ir būtent todėl turime imtis šių bendrų veiksmų.

  Carl Haglund, ALDE frakcijos vardu. – (SV) Pone pirmininke, norėčiau nuoširdžiai padėkoti pranešėjui, kuris puikiai pasidarbavo ir parengė pranešimą, kuriame atsižvelgta į visų EP frakcijų nuomones. Esu tikras, kad dėl iššūkių, su kuriais susiduriame, visi neabejotinai sutariame. Klausimas tik kaip padaryti, kad lėšų pakaktų, ir dabar kalbame ne tik apie ES, bet ir apie valstybių narių lėšas, taigi turime siekti pusiausvyros.

Komitete nusprendėme rekomenduoti padidinti būsimą biudžetą 5 proc. Atrodo, kad 5 proc. yra daug, bent tada, kai grįžę į savo šalių sostines turime paaiškinti, kad mums reikia tų papildomų 5 proc. Kita vertus, 5 proc. neatrodo jau tokia didelė dalis, jeigu atsižvelgsime į iššūkius, su kuriais ES susiduria, ir į tai, ką puikiai žinome, t. y. kad Europai dabar iš tikrųjų pavesta daug naujų funkcijų, kurias ji turi tinkamai vykdyti, o to negalėsime užtikrinti neturėdami lėšų.

Tačiau, kad prašydami daugiau lėšų išliktume patikimi, taip pat privalome turėti drąsos išnagrinėti dabartinę struktūrą ir dabartines išlaidas. Pasitikėjimas mumis labai išaugs, jeigu sugebėsime parodyti, kad, prieš prašydami daugiau lėšų, galime ir patys sutaupyti lėšų perskirstydami biudžeto asignavimus ar prioritetus. Šiuo atveju kalbu apie nepagrįstas lengvatas, taikomas įgyvendinant žemės ūkio politiką, taip pat apie tai, kad mūsų kovos su korupcija politika apskritai nėra tokia sėkminga, kaip kad visada tvirtinama, ir apie tai, kad ES administravimo sistema yra gana gremėzdiška, ir tai, kad esame čia, Strasbūre, yra to pavyzdys. Būtent tokius dalykus mūsų frakcija siūlė aptarti, nes būtent tai užtikrins mūsų patikimumą, kai vėliau prašysime daugiau lėšų.

Tačiau šiuo atžvilgiu mūsų pastangos rengiant šį pranešimą ne visada buvo visiškai sėkmingos, o tai taip pat paaiškina, kodėl kai kurie mano kolegos EP nariai rytoj balsuos prieš šį pranešimą arba galbūt susilaikys, net jeigu jį remia didelė mūsų frakcijos narių dauguma. Pagaliau daugelis žmonių yra nusivylę ir dėl to, kad nesugebame aptarti naujo būdo skirstyti turimas lėšas.

Dar vienas klausimas, kurį neabejotinai privalome aptarti – kaip turėsime finansuoti ES biudžetą. Šiuo atžvilgiu mūsų frakcijos pozicija labai aiški. Norime, kad būtų rimtai aptarta tai, kas vadinama nuosavais ištekliais, ir tai padaryti taip pat svarbu siekiant pašalinti iš dabartinės finansavimo sistemos netinkamus elementus: papildomas korekcijas, neaiškius ir neskaidrius susitarimus ir pan. To ateityje nebeturi būti ir šiuo atžvilgiu tikiuosi, kad galėsime pradėti konstruktyvų dialogą su Taryba dėl ateities. Turime spręsti šį neabejotinai labai svarbų klausimą, jeigu norime, kad ES biudžetas ateityje būtų teigiamas.

  Konrad Szymański, ECR frakcijos vardu. – (PL) Pone pirmininke, Lenkijos delegacija Europos konservatorių ir reformistų frakcijoje balsuos už tai, kad pranešimas dėl daugiametės finansinės programos būtų patvirtintas. Tačiau tai nereiškia, kad mes nepastebėjome šio dokumento silpnųjų vietų. Pasiūlymų dėl nuosavų išteklių ir europinių mokesčių plėtojimas yra tiesiog laiko švaistymas. Europiečiai jau dabar moka labai didelius mokesčius.

Turime užtikrinti griežtesnę ES išlaidų kontrolę ir kritiškai įvertinti dabar šioje srityje įgyvendinamą politiką. Nekreipti dėmesio į tai, kad lėšos yra švaistomos, nėra problemos sprendimas, be to, tai nesąžininga ir Europos mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Darbotvarkės „Europa 2020“ dominavimas gali reikšti ES politikos sričių reformavimą pakenkiant daug svarbesnių įsipareigojimų, įvirtintų Sutartyse ir susijusių su valstybių narių ekonominės sanglaudos skatinimu, įgyvendinimui.

Tačiau Europos pridėtinė vertė, susijusi su Europos sanglaudos politika, neturi būti ignoruojama. Lenkijoje jos nauda matoma kaip niekur kitur akivaizdžiai. Spartesnis augimas, pasiektas įgyvendinant sanglaudos politiką, naudingas ne tik mums. Spartesnis augimas Vidurio Europoje taip pat labai prisideda prie augimo visoje Europoje ir gerina sąlygas investicijoms, duodančioms pelno ne tik Varšuvoje ir Prahoje, bet ir Amsterdame, Londone ar Berlyne.

  Helga Trüpel, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau sureaguoti į R. Ashwortho pareiškimą, kuriame jis pateikia protingiau parengtą ES biudžetą kaip alternatyvą didesniam biudžetui. Nemanau, kad tai tikra alternatyva. Mes iš tikrųjų turime įgyvendinti protingesnę biudžeto politiką, tiksliai nustatyti sritis, kuriose gali būti sutaupyta lėšų, kur gali būti patobulintas valdymas ir kur administravimas yra ypač varžantis.

Tačiau šio specialiojo komiteto užduotis buvo nustatyti, kiek lėšų mums reikės, kad galėtume tinkamai tvarkytis su naujais politiniais iššūkiais. Taigi tai, ko mums reikia – atvirumas reformoms ir politinė drąsa. Turime organizuoti savo veiklą taip, kad galėtume duoti atsaką į svarbiausius iškilusius iššūkius iki 2020 m. Nemanau, kad galėsime tai pasiekti pasirinkę tai, ką siūlote jūs, pone R. Ashworthai. Aš paremčiau R. Böge poziciją, manau, jis yra teisus ir ištikimas Sutarčiai teigdamas, kad mums reikia turėti drąsos grįžti prie sistemos, susijusios su tuo, kas tikrai yra mūsų nuosavi ištekliai.

Tai suteiks galimybę Europos Sąjungai tapti stipresnei ir užtikrins didesnį mūsų finansavimo sistemos skaidrumą. Mūsų piliečiams bus aiškiau, iš kur gaunamos lėšos. Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso vardu norėčiau pridurti, kad šiuo atžvilgiu iš esmės turime galvoje finansinių sandorių mokestį, nes jis padės mums reguliuoti finansinius sandorius ir suteiks mums galimybę nustatyti protingesnę politiką. Taigi tai vienas iš kelių judėti pirmyn, kuriuo einant valstybės narės nebus smaugiamos, bet visiems mums atsiras naujų pasirinkimo galimybių.

Todėl manau, kad G. Verhofstadt yra teisus sakydamas, kad privalome, žinoma, pasiruošti imtis bendrų iniciatyvų, tokių kaip, pvz., Europos išorės veiksmų tarnybos steigimas, ir kartu taupyti lėšas nacionaliniu lygmeniu. Savaime aišku, kad negalime tiesiog atsisakyti vieno elemento ir įtraukti kitą. Europos atsakomybė – vėl sumažinti nacionalines išlaidas siekiant sutelkti išteklius Europos lygmeniu. Kodėl? Todėl, kad kartu esame stipresni ir galime gauti mūsų piliečiams naudingą europinę pridėtinę vertę, ypač mokslinių tyrimų ir švietimo politikos srityse. Svarbiausios mūsų laukiančios užduotys – įgyvendinti ekologinę pertvarką ir sukurti pažangiuosius energijos tinklus. Tam mums reikia lėšų ir plačiajuosčių tinklų kaimo vietovėse. Tai užduotys, kurias turėsime ateityje įgyvendinti, ir tam reikalinga turėti protingiau parengtą ir didesnį biudžetą.

(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  Peter van Dalen (ECR). – (NL) Pone pirmininke, H. Trüpel vėl kartoja savo nuomonę, kurią ne kartą esame girdėję, kad mums reikia daugiau Europos, kad tai mums naudinga ir kad daugiau Europos reiškia daugiau lėšų. Mes jau žinome, kokia dalimi ji ir G. Verhofstadt norėtų matyti DFP biudžetą padidintą. Tačiau gaila, kad piliečiai mato visiškai kitaip. Pasitikėjimas Europa silpsta. Mūsų piliečiai mato šį Parlamentą kaip pinigus ryjančią mašiną, prašančią vis daugiau ir daugiau. Galbūt pagaliau atėjo laikas šiek tiek pakeisti savo įsitikinimus ir pakreipti juos ta linkme, kuria mąsto ir R. Ashworth?

  Helga Trüpel (Verts/ALE). – (DE) Pone P. van Dalenai, manau, darote rimtą politinę klaidą. Jeigu mes Europoje vadovausimės požiūriu, reiškiančiu grįžimą prie nacionalinių sistemų, rizikuosime sugriauti tai, ką pasiekėme per 50 metų įgyvendindami Europos projektą.

Tai, ką čia darome, nėra lėšų švaistymas. Korupcijos ir finansinių skandalų atvejais turime imtis ryžtingų veiksmų. Dėl to, žinoma, pritariame jums. Tačiau kalbant apie europinės pridėtinės vertės kūrimą, kaip tai sėkmingai darėme daugelyje sričių, turime dirbti išvien, nes laikydamosi pavieniui valstybės narės yra silpnesnės tarptautinės konkurencijos akivaizdoje. Gerų rezultatų nepasieksime, jeigu 27 valstybės narės veiks vienašališkai, jų pasieksime tik tuo atveju, jeigu sutelksime jėgas. Tai po Antrojo pasaulinio karo suprato ir valstybės, įsteigusios ES. Turėtume plėtoti tai, kas pasiekta, o ne griauti.

  Miguel Portas, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Pone pirmininke, klausiausi šių diskusijų ir manau, tai, apie ką ketinu kalbėti, bus „prieš srovę“. Mano pirmasis klausimas yra toks: ar galima išlaikyti bendrą valiutą neturint tvirto Europos biudžeto? Manau, negalima. Valstybės garantuotos skolos krizė kaip tik tai ir įrodo. Ji įrodo, kad, jeigu turėtume tvirtą biudžetą, nebūtų spekuliacinių išpuolių, nukreiptų prieš Graikiją ar Portugaliją. Būtent į tai turime sureaguoti ir manau, kad tai pagrindinė problema, bet S. Garrigos Polledo pranešime atsakas į ją nepateikiamas. Šiam pranešimui stinga užmojo.

Galimas Europos biudžetų padidinimas vos 5 proc. atrodo didelis tik Jos Didenybei Anglijos karalienei. Tiesą sakant, tikroji problema yra ta, kad neįmanoma kaip prioritetų nustatyti augimo ir darbo vietų kūrimo turint iš esmės įšaldytą Europos biudžetą. Turint tokį biudžetą neįmanoma pateikti atsaką į naujus įsipareigojimus, kylančius iš Sutarčių. Negalima manyti, kad sanglaudos politika įgyvendinama sėkmingai, kai taip nėra, nes Europa juda atgal vidinio socialinio susiskaidymo link.

Baigdamas dar noriu pasakyti, kad mes balsuosime už sprendimą nustatyti finansinių sandorių mokestį, bet manome, kad šį mokestį turėsime tik tuo atveju, jeigu Europa turės drąsos šį sprendimą įgyvendinti nepriklausomai.

  Niki Tzavela, EFD frakcijos vardu. – Pone pirmininke, diskusijose nuskambėjo daug minčių ir norėčiau papildyti jas kitokia gaida.

Prieš daugelį metų vakarieniavau Jungtinėse Amerikos Valstijose su velioniu prezidentu Geraldu Fordu ir jis man papasakojo, kaip atsirado G7. Taigi, anot jo, iš pradžių jis norėjo susitikti su JK ministru pirmininku J. Callaghanu – manau, jis tuo metu ėjo šias pareigas – ir aptarti su juo kai kuriuos klausimus, o J. Callaghan pasiūlė, kad būtų neprošal kartu pažaisti ir golfą. F. Ford sutiko ir savo ruožtu pasiūlė pakviesti Kanados ministrą pirmininką P. E. Trudeau, gerą golfo žaidėją. Šis priėmė kvietimą ir pasiūlė pakviesti Prancūzijos ministrą pirmininką, nes turi su juo aptarti keletą klausimų. Bet tardamiesi dėl šio susitikimo telefonu jie suprato, kad vokiečiams jis galės sukelti didelių įtarimų, taigi nutarė pakviesti ir juos. Vokiečiai priėmė pasiūlymą ir pasakė, kad derėtų pakviesti ir Italiją, nes ji tą pusmetį pirmininkavo Europos Sąjungai.

Papasakojęs šią istoriją, G. Ford pasakė man štai ką: Niki, aš pirmą kartą supratau, kad turite Sąjungą, kuri yra tokia susiskaidžiusi ir nesuderinta. Ateis diena, kai jums reikės turėti pakankamai tvirtą biudžetą, kad galėtumėte konkuruoti globalizuotame pasaulyje, nes konkurencija bus labai arši. Būkite atsargūs.

Pone pirmininke, kaip EP narė, labai džiaugiuosi, kad gyvenu šiuo metu.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Pone pirmininke, Biudžeto komitetas jau gana seniai intensyviai dirba rengdamas kitą daugiametę finansinę programą (DFP) ir mano kolegos EP nario pranešimas yra svarbus indėlis į šį darbą.

Dar niekada europiečiai nereikalavo iš ES tiek daug ir dar niekada taip kritiškai nebuvo vertinama jos veikla.

Šiuo atžvilgiu trys dalykai yra svarbūs. Pirmiausia ryšys su Europos piliečiais. Visiškai suprantama, kad tokiomis sąlygomis, kai tenka patirti struktūrinės krizės padarinius ir kai kyla vis didesnių reikalavimų, susijusių su globalizacija, Europos žmonės jaučiasi pasimetę ir jiems neišvengiamai kyla abejonių dėl viso Europos projekto. Rengiant kitą DFP šį klausimą būtina nuodugniai apsvarstyti siekiant užtikrinti, kad piliečiai geriau suprastų Europą, ją priimtų ir remtų.

Antra, piliečiai ir valstybės narės politiniu lygmeniu pritars Europai dar stipriau, jeigu ES biudžetas galės pateikti Europai apčiuopiamos papildomos naudos. Tuomet bus pripažinta jo vertė užtikrinant Europos vienybę.

Trečia, mes taip pat džiaugiamės tuo, kad ateinančiam laikotarpiui skirta DFP bus grindžiama strategija „Europa 2020“, vadinasi taip pat turėsime atsižvelgti į strategijoje nustatytų tikslų įgyvendinimo terminus.

  Jan Olbrycht (PPE). – (PL) Pone pirmininke, žmonės, kurie nelabai supranta, kas vyksta, gali prieiti išvadą, kad Europos Parlamentas siūlydamas padidinti biudžetą elgiasi neatsakingai. Norėčiau aiškiai pasakyti, kad rengdamas šį pranešimą Specialusis politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komitetas buvo labai konkretus, dalykiškas ir praktiškas. Komitete dominavo diskusijos dėl to, kiek politiniai sprendimai mums kainuos. Turime nepamiršti, kad valstybės narės, įskaitant tas, kurių vadovai rašo laiškus, pritarė strategijos „Europa 2020“ tikslams. Mūsų komitetas bandė atkreipti dėmesį į tai, kiek bendri politiniai sprendimai mums kainuos. Mūsų požiūris į politinius sprendimus labai rimtas. Jeigu valstybės narės nusprendžia imtis priemonių ir mes, kaip piliečių atstovai, tam pritariame, privalome iš tikrųjų turėti lėšų joms įgyvendinti. Šiuo atžvilgiu pranešimas, dėl kurio balsuosime, yra labai apgalvotas ir grindžiamas kompromisu. Šis pranešimas yra dalykiškas ir, o tai svarbiausia, jis yra labai tinkamas pagrindas deryboms pradėti. Manau, kad šiandien šioje salėje galime pasakyti, jog Europos Parlamentas deryboms yra pasiruošęs.

Kaip EP narys iš Lenkijos, taip pat norėčiau išreikšti savo tvirtą įsitikinimą, kad Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujanti Lenkija yra tokia pirmininkaujanti valstybė, kuri įsitrauks į rimtas ir dalykiškas diskusijas. Kadangi Lenkija ir Lenkijos vyriausybė pritaria vieningos Europos idėjai, manau, šios diskusijos, o jos, žinoma, bus sudėtingos, taip pat bus labai naudingos būsimų priemonių požiūriu. Svarbiausia tai, kad derybos būtų pradėtos. Parlamentas joms pasiruošęs.

  Jutta Haug (S&D). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, prieš metus plenariniame posėdyje EP bendru sutarimu įgaliojo SURE komitetą parengti Europos Parlamento poziciją dėl kito perspektyvinio finansinio plano. Dabar, praėjus lygiai vienuolikai mėnesių, komitetas pateikia savo darbo rezultatus. Tai buvo užduotis, pareikalavusi drausmės ir susikaupimo, ir rezultatą galima buvo pasiekti tik dirbant vadovaujantis atvirumo, solidarumo ir tarpusavio pasitikėjimo dvasia. Todėl norėčiau nuoširdžiai padėkoti EP nariams, dalyvavusiems šiame kūrybiniame procese.

Pranešimas, kurį parengėme vadovaujant S. Garrigai Polledo – tikrai geras rezultatas. Galime juo didžiuotis. Tačiau, kaip visiems žinoma, norint pasiekti gerų rezultatų, vien darbščių EP narių pastangų nepakanka, dar reikia turėti puikų personalą. Tokį personalą mes neabejotinai turėjome ir šiuo atveju kalbu ne tik apie mūsų asmeninius padėjėjus ir mūsų frakcijų personalą, bet ir apie puikų sekretoriatą. Ši puiki komanda, kuriai vadovauja Monika Strasser, buvo ne tik kompetentinga ir profesionali, bet ir labiau nei įprastai susidomėjusi šiuo darbu. Ji buvo kantri ir kūrybiška, labai gerai organizuota ir kartu spontaniška ir lanksti. O puikiausia tai, kad jos nariai visada buvo linksmai nusiteikę ir atviri. Buvo matyti, kad visas šis sunkus darbas jiems patiko. Norėčiau iš visos širdies padėkoti šiai stipriai devynių žmonių komandai. Labai jums dėkoju.

(Plojimai)

Nuo pat pradžių S. Garriga Polledo ir aš ketinome pateikti tokį pranešimą, kurį galėtų paremti trys ketvirtadaliai Parlamento narių. Balsuojant komitete jį iš tikrųjų parėmė daugiau nei keturi penktadaliai jo narių. Labai džiaugiamės dėl to. Mūsų raginimas parengti tokį perspektyvinį finansinį planą, kuriame būtų atsižvelgta į strategijos „Europa 2020“ tikslus ir kartu paisoma visų Europos Sąjungos politikos sričių bei vengiama didinti Europos biudžetą iki nerealaus lygio, yra pagrįstas. Tai realu ir įgyvendinama.

Mūsų pranešimą sudaro 174 dalys ir visose jose pagrindžiama būtinybė turėti daugiau Europos. Mums iš tikrųjų reikia daugiau Europos. Prašau jūsų paskaityti pranešimą. Juo pateikiamas geriausias pagrindas, kuriuo remiantis galima plėtoti diskusijas su piliečiais vietos lygmeniu ir juos įtikinti, taip pat pradėti derybas su Taryba, kurios atstovų šiandien čia, deja, nėra. Labai dėkoju jums už puikų darbą.

  Anne E. Jensen (ALDE). – (DA) Pone pirmininke, aš taip pat manau, kad tai labai suderintas pranešimas, kuriuo Biudžeto komitetui suteikiamas aiškus ir kartu labai lankstus įgaliojimas suderėti su Taryba susitarimą. Kaip ir J. Haug, norėčiau paraginti jus paskaityti šį pranešimą, ir manau, kad jį verta paskaityti ir tiems valstybių ar vyriausybių vadovams, kurie paskubėjo išreikšti savo neigiamą požiūrį į rezultatą.

Kaip jau minėta, dirbta sklandžiai ir rimtai ir norėčiau padėkoti S. Garrigai Polledo ir J. Haug už puikų darbą. Norėčiau padėkoti ir Komisijai, kuri atliko labai aktyvų vaidmenį šiame darbe. Šis darbas suteikė mums galimybę nuodugniai išnagrinėti visas ES biudžeto dalis ir įvairias politikos sritis, kurias norėtume matyti atspindėtas biudžete. Taigi tai solidus laimėjimas. Ar pranešimas yra pakankamai plataus užmojo? Manau, taip. Stipriname strategiją „Europa 2020“, kuria siekiama užtikrinti, kad Europa būtų pajėgi įveikti jai iškilusius iššūkius, būtų pajėgi konkuruoti su Kinija ir kitomis sparčiai besiformuojančios ekonomikos šalimis ir įgyvendinti savo tikslus, susijusius su būtinybe didesniu mastu naudoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius.

Būčiau norėjusi matyti pranešime griežtesnes formuluotes, susijusias su bendra žemės ūkio politika, taip pat norėčiau, kad būtume ištyrę galimybę sutaupyti struktūrinių fondų lėšų. Pagaliau šiuo atveju kalbama apie pinigus, kurie valstybėms narėms grąžinami ir kuriuos jos labai norėtų turėti. Todėl manau, kad mums būtina turėti galimybę padidinti biudžetą 5 proc., kad galėtume finansuoti naujas politikos sritis ir patenkinti naujus reikalavimus ir kad galėtume investuoti į transportą, energetiką ir mokslinius tyrimus – sritis, į kurias ES ateityje turės investuoti.

Turime įgaliojimą derėtis dėl ES biudžeto. Pranešime, dėl kurio šiandien diskutuojame ir kurį šiandien patvirtinsime, kalbama apie viršutinę ES biudžeto ribą. Nekalbame apie konkrečias išmokamas sumas, kalbame apie viršutinę ribą, o ji turi būti tokia, kad turėtume galimybę įveikti naujus iššūkius. Nežinome, kokių pokyčių įvyks iki 2020 m., todėl šį pranešimą remiu.

  Hynek Fajmon (ECR). – (CS) Pone pirmininke, pastaruosius keletą mėnesių intensyviai dirbame rengdami daugiametę finansinę programą, skirtą kitam, 2014–2020 m. laikotarpiui. Esame tarsi tas šuniukas ir katinėlis iš įžymaus Čekijos rašytojo Karelo Čapeko pasakos, kurie nusprendė iškepti pyragą ir norėdami, kad jis būtų iš tikrųjų gardus, sudėjo į jį viską, kas jiems patinka, bet kai jį iškepė ir suvalgė, jiems suskaudo pilvus. Bijau, kad tas pats atsitiks ir su mūsų biudžeto programa: mes taip pat bandome sudėti į ją daugybę sričių ir tikslų, gražiai skambančių įsipareigojimų ir rekomendacijų, bet visiškai nesame tikri, kad visa tai tarpusavyje derės.

Visi puikiai žinome, kokią nesėkmę patyrėme įgyvendindami Lisabonos sutartį. Dabar turime strategiją „Europa 2020“ ir stengiamės parengti jai skirtą biudžeto programą. Šiuo atveju turime problemą, susijusią ir su nustatytais tikslais, ir su pranešime rekomenduojamomis priemonėmis. Netinkamiausiais laikau tikslus kovos su klimato kaita srityje, o priemonių atveju įžvelgiu didelę problemą, susijusią su vadinamaisiais nuosavais ištekliais ir galimybe leisti obligacijas. Nuosavi ištekliai iš tikrųjų reiškia naują europinį mokestį, kurio aš nenoriu. Europos obligacijos – tai būdas įklampinti ES ir valstybes nares į skolas, o to aš nenoriu. Dėl šių priežasčių pranešimo paremti negaliu.

(Diskusijos laikinai sustabdytos)

4. Oficialus pasveikinimas

  Pirmininkas. – Man ką tik pranešta, kad oficialioje galerijoje yra Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus pavaduotojas Muhammad Shaaban. Norėčiau pasveikinti Jungtinių Tautų atstovą.

5. Naujoji daugiametė finansinė programa (DFP), skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai (diskusijų tęsinys)

  Pirmininkas. – Dabar tęsime diskusijas dėl Salvadoro Garrigos Polledo pranešimo dėl naujosios daugiametės finansinės programos (DFP), skirtos konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai.

  François Alfonsi (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, S. Garrigos Polledo pranešimas – sveikinu pranešėją jį parengus ir dėkoju už šį darbą – yra į ateitį nukreiptų plataus užmojo siekių santrauka.

Pranešime iš tikrųjų prašoma daugiau išteklių, kad Europos Sąjunga galėtų tinkamiau įgyvendinti Lisabonos sutartyje nustatytus tikslus. Jame primygtinai keliamas klausimas dėl nuosavų išteklių, taigi iš tikrųjų ir klausimas dėl to, ar mūsų institucija galės naudotis laisvo apsisprendimo teise atlikdama savo pagrindinį politinį veiksmą – balsuodama dėl savo biudžeto. Pranešime siūloma toliau įgyvendinti bendrą politiką ir ją stiprinti, ypač sanglaudos politiką, kuri praeityje labai prisidėjo siekiant padaryti Europos Sąjungą tautų bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo pavyzdžiu ir gali šiuo atžvilgiu būti labai naudinga ir ateityje.

Jeigu atsižvelgsime į Europos Parlamento pasiūlymus dėl būsimos daugiametės finansinės programos, įgyvendindami sanglaudos politiką galėsime pereiti prie naujo etapo, nes turėsime naują, tarpinę regionų kategoriją. Taigi siūlome naują priemonių rinkinį, skirtą Sanglaudos fondui, kuris padeda stiprinti lygias galimybes visiems Europos regionams, neatsižvelgiant į tai, kokia buvo jų praeitis ekonomikos požiūriu, į tai, kad jie yra menkiau išsivystę, palyginti su kitais regionais, ar kad jų padėtis dabar mūsų patiriamos ekonomikos krizės ar bet kokios kitos krizės, kuri gali mus ištikti ateityje, sąlygomis galbūt yra pažeidžiamesnė.

Sanglauda tarp skirtingų Europos Sąjungos regionų yra labai svarbus strateginis tikslas, nuo kurio priklauso Europos ateitis. Pranešime pateikti pasiūlymai – žingsnis tinkama kryptimi, kurį žengę paklosime tvirtą pamatą ateičiai.

Pone pirmininke, tiems EP nariams, kurie nori, kad Europa judėtų pirmyn, kurie nepaisydami savo partinės priklausomybės tiki Europos ateitimi, apsispręsti, kaip balsuoti dėl S. S. Garrigos Polledo pranešimo, nebus sudėtinga.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, nepriimtina, kad dabar, kai euro zonos šalys patiria rimtą ekonomikos krizę, kurią lėmė neoliberali politika, solidarumo trūkumas ir nepakankama ekonominė ir socialinė sanglauda, nekalbame apie būtinybę įgyvendinti pokyčius, susijusius su Europos Sąjungos politika ir jos finansiniais ištekliais.

Vienas iš mūsų svarbiausių uždavinių dabartinės ekonomikos ir socialinės krizės sąlygomis – parengti tokią daugiametę finansinę programą, kurioje būtų numatytas gerokai didesnis ES biudžetas, o privalomas valstybių narių įnašas į jį sumažintas iki ne daugiau nei 10 proc. įnašo, siūlomo pateiktame projekte, ypač šalims, patiriančioms didesnių finansinių sunkumų, parengti tokią programą, kurioje būtų įsipareigota investuoti, remti viešąsias paslaugas, gamybos sektorių ir darbo vietų su garantijomis kūrimą, taip pat panaikinti skurdą, socialinę nelygybę ir diskriminaciją, ypač dėl lyties. Taip pat būtina remti taiką, bendradarbiavimą ir pagalbą vystymuisi ir labai sumažinti lėšas, skirtas karinėms reikmėms ir mūsų atstovybėms užsienyje.

Dėl visų šių priežasčių manome, kad šis pranešimas anaiptol neatitinka to, ko reikia siekiant užtikrinti geresnę ir teisingesnę ateitį Europai ir jos piliečiams.

PIRMININKAVO: MIGUEL ANGEL MARTÍNEZ MARTÍNEZ
Pirmininko pavaduotojas

  Pirmininkas. – Ponios ir ponai, kadangi dabar posėdžiui pirmininkausiu aš, turbūt visi suprasite, jeigu pirmiausia išreikšiu liūdesį dėl Jorge Semprúno mirties. Jis mirė prieš keletą valandų būdamas 87.

Minime Jorge Semprúną kaip kovotoją su nacistinėmis jėgomis Prancūzijoje ir F. Franko diktatūros režimu mano šalyje, Ispanijoje, kuris buvo įkalintas Buchenvaldo koncentracijos stovykloje.

Minime jį ir kaip įžymų rašytoją ir tvirtų europinių pažiūrų politiką, kuris su mumis aktyviai bendradarbiavo rengiant ir įgyvendinant Europos knygos apdovanojimo programą.

Gedžiu dėl jo mirties kaip kolega ir draugas ir ketinu paprašyti Pirmininko J. Buzeko visų mūsų vardu pareikšti velionio šeimai ir Ispanijos vyriausybei nuoširdžią užuojautą. Esu tikras, kad šiam prašymui visi pritarsite.

(Plojimai)

  Lorenzo Fontana (EFD). – (IT) Pone pirmininke, nėra abejonės, kad šis laikotarpis yra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos ekonomikos istorijoje, todėl komitetui, kurį sugebėjome šiais metais įsteigti, neabejotinai tenka pagrindinis vaidmuo.

Neturime neigiamų išankstinių nuostatų dėl biudžeto padidinimo, nors manome, kad vis dėlto turime nuodugniai išsiaiškinti, kuriose srityse išlaidos gali būti sumažintos. Akivaizdu, kad turime sumažinti Europos biudžetą, nes Europos lėšos kai kuriais atvejais, deja, leidžiamos netinkamai. Galbūt iš tikrųjų būtent dėl to, kaip šios lėšos yra leidžiamos, Europos piliečiai jau nebėra tokie įsitikinę, kad jų šalių narystė Europos Sąjungoje apsimoka.

Norėtume atkreipti jūsų dėmesį, pvz., į ES plėtros politiką, finansuojamą įvairių fondų lėšomis – kartais mes nežinome, kur tie pinigai dingsta. Kaip galima vertinti tai, kad integracijai leidžiamos nesuskaičiuojamos sumos, o rezultatų pasiekta tiek nedaug? Be to, yra keletas tinkamai besitvarkančių regionų, kurie neturi galimybės gauti paramą šių fondų lėšomis, o šios lėšos skiriamos kitiems regionams, kur nėra panaudojamos arba panaudojamos netinkamai ar ne visiškai teisėtais tikslais.

Norėtume paprašyti, kad visai šiai problemai būtų skirtas kuo didesnis dėmesys ir būtų imtasi žingsnių, įskaitant griežtas priemones, siekiant atkurti piliečių pasitikėjimą Europa.

  Frank Vanhecke (NI). – (NL) Pone pirmininke, apsiribosiu keliomis svarbiomis pastabomis.

Pirma, nors pranešimo apimtis didelė, neradau jame nė vieno rimto bandymo pasiūlyti taupyti ES organizacinei struktūrai išlaikyti skirtas lėšas, pvz., atsisakyti tokių, mano nuomone, visiškai nereikalingų Europos institucijų, kaip antai Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Regionų komitetas ir daugybė įvairių Europos agentūrų. Neradau ir visiškai jokio bandymo kelti klausimą dėl to, ar nebūtų protingiau Europai apsiriboti keliomis labai nuodugniai apibrėžtomis pagrindinėmis užduotimis. Priešingai, pranešime siūloma jų skaičių padidinti.

Antra, esu visiškai pasibaisėjęs pakartotiniais pasiūlymais, kad ES turėtų nustatyti europinius mokesčius ar leisti Europos šalių vyriausybių obligacijas, už kurias anksčiau ar vėliau kam nors teks mokėti. Pranešime teigiama, kad dėl šios rūšies priemonių bendra piliečiams tenkančių mokesčių našta nepadidėtų, bet tai, žinoma, yra melas ir didžiausia apgavystė. Be to, tai dar labiau pakenks ir taip menkai valstybių narių galimybei prižiūrėti ir kontroliuoti Europos institucijas, kad šios be saiko nešvaistytų lėšų.

Tai pagrindinės priežastys, dėl kurių niekaip negaliu pritarti šiam pranešimui.

  Marian-Jean Marinescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, iššūkiai, su kuriais Europos Sąjunga dabar susiduria, reikalauja tvirto ir ilgalaikio atsako ES lygmeniu. Toks atsakas yra strategija „Europa 2020“, priemonė, parengta siekiant padėti Europai įveikti krizę ir sustiprėti. Šiandien pateiktame pranešime kalbama apie tai, kad strategija „Europa 2020“ turėtų būti kitos DFP politiniu orientyru, be to, DFP turėtų būti atspindėta įsigaliojusi Lisabonos sutartis, kuria remiantis sustiprinta ES įgyvendinama politika ir sukurtos naujos kompetencijos sritys.

Tokiu metu, kai daugybė valstybių narių atlieka sudėtingą biudžeto tikslinimą, ES biudžetas, kuris 95 proc. yra investicinis, turi būti parengtas taip, kad būtų užtikrinta didžiausia Europos pridėtinė vertė. Pranešime raginama tęsti dvi labai svarbias Europos politikos kryptis – bendrą žemės ūkio politiką ir sanglaudos politiką – kurioms turi būti skirta bent tiek pat lėšų, kiek yra skiriama pagal dabartinę programą. Šių politikos sričių biudžeto lėšos turi būti skirstomos pagal naujus kriterijus, padėsiančius užtikrinti tinkamą lėšų naudojimą siekiant kuo didesnio efektyvumo ir atitikties konvergencijos ir sanglaudos kriterijams.

Turi būti sustiprintos transporto ir energetikos politikos sritys. Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros finansavimas ir ES, ir nacionaliniu lygmenimis padės užtikrinti pažangą visose Europos politikos srityse. Septynerių metų laikotarpis, nauja pasiūlyta struktūra ir didesnis lankstumas suteikia papildomo saugumo įgyvendinant prioritetus ir prisitaikant prie kintančių sąlygų. Siekiant užtikrinti stabilumą, ES biudžeto finansavimo sistema turi būti persvarstyta ir pakeista taip, kad biudžetas ateityje būtų finansuojamas ne valstybių narių mokamų įnašų lėšomis, kaip kad dabar yra, o ES nuosavais ištekliais.

Europos Vadovų Taryba neseniai patvirtino plataus užmojo ES plėtros tikslus. Ta pati Taryba turi sutikti, kad pranešime siūlomas biudžeto padidinimas 5 proc. yra būtina šių tikslų įgyvendinimo sąlyga. Būsima DFP turi būti įgyvendinama taikant ekonomikos valdysenos sistemą, kuri gali padėti užtikrinti finansinį stabilumą, reikalingą tam, kad ES galėtų įgyvendinti savo politiką. Noriu pasveikinti pranešėją Salvadorą Garrigą Polledo.

  Eider Gardiazábal Rubial (S&D). – (ES) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pagirti pranešėjo ir visų Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. (SURE) komiteto narių darbą. Ypač turiu pagirti juos už tai, kad dirbdami visus praeitus metus atkakliai siekė parengti pranešimą, kuris būtų grindžiamas daugumos sutarimu ir kurį galėtų paremti Parlamento dauguma, ir tokį pranešimą šiandien turime. Šis pranešimas – tai strateginis veiksmų planas, kuriuo ES privalo vadovautis, jeigu norime pasiekti savo užsibrėžtus politinius, ekonominius ir socialinius tikslus ir įveikti iššūkius, su kuriais mums teks susidurti ateinančiu laikotarpiu. Tai scenarijus, pagal kurį turime veikti siekdami įveikti krizę ir užtikrinti, kad mūsų augimas būtų pažangus, tvarus ir integracinis, kaip nustatyta strategijoje „Europa 2020“.

Jeigu pritariame tam, kad Europos Sąjungos vertė reiškia gerokai daugiau nei ją sudarančių 27 valstybių narių sumą, jeigu pasisakome už aukštą kokybę, atsakingai tvarkomą žemės ūkio sektorių, jeigu norime pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus, jeigu norime padėti mūsų kaimyninėms šalims Viduržemio jūros regione įgyvendinti demokratinę pertvarką, jeigu norime ir toliau investuoti į mokslinius tyrimus ir inovacijas, jeigu norime tęsti kovą su klimato kaita ir investuoti į švietimą, mokymą ir Erasmus programą, jeigu tebetikime sanglaudos politika kaip priemone, kuri padeda užtikrinti tvarią mūsų šalių plėtrą ir jų tarpusavio solidarumą, ir jeigu teberemiame, pvz., transeuropinius energetikos ir transporto tinklus, trumpai kalbant, jeigu vis dar norime daugiau Europos, privalome reikalauti didesnio Europos Sąjungos biudžeto.

Būtent todėl šiame pranešime įspėjame, kad neturėdami pakankamai išteklių negalėsime pasiekti užsibrėžtų tikslų. Žinome ir šiandien čia taip pat įsitikinome, kad kai kurios valstybės narės Taryboje nepritaria biudžeto padidinimui. Nepritarė jos tam ir ekonominio pakilimo metu. Dabar jos teisinasi ekonomikos krize, bet jos norėjo, kad biudžetas būtų sumažintas, ir tuo metu, kai buvo deramasi dėl dabartinio perspektyvinio finansinio plano. Todėl prašome Tarybos nurodyti, kokių tikslų turėtume atsisakyti, jeigu ji nesutinka, kad šis biudžetas būtų padidintas.

Šiame pranešime ne tik nurodome politikos sritis, kurias norime plėtoti, mes taip pat parodome, kaip jas finansuoti, ir keliame klausimą dėl nuosavų išteklių. Siūlome pradėti diskusiją šiuo klausimu norėdami padaryti galą melagingai valstybių narių, kurios yra grynosios mokėtojos, polemikai ir siekdami turėti sąžiningą finansavimo sistemą, pagal kurią niekas nebus šelpiamas ir niekam nebus taikomos išimtys. Pasiūlėme įvairių pasirinkimo galimybių, kaip tokią sistemą galėtume sukurti, bet pirmenybę teikiu vienai iš jų ir Komisijos narys J. Lewandowski puikiai žino, kad šiuo atveju kalbu apie finansinių sandorių mokestį, daugelyje mūsų šalių dar vadinamu Robino Hudo mokesčiu. Nustatę šį mokestį galėtume surinkti 200–300 mlrd. EUR. Šis mokestis padėtų pažaboti spekuliantus ir priversti tuos, kurie pelnosi iš spekuliacijų mūsų pinigais, už tai sumokėti. Jis padėtų padidinti skaidrumą ir sumažinti spekuliacijų mastą, bet svarbiausia tai, kad jis nepaveiktų piliečių, nes būtų priversti mokėti tie, kam tenka tiesioginė atsakomybė už krizę.

Iš tikrųjų prašome tik vieno dalyko: kad nukreiptumėte savo žvilgsnius aukščiau. Prašome to siekdami užtikrinti, kad Europos projektas būtų ir toliau plėtojamas, nes jeigu jis įstrigtų, ateityje pralaimėtume.

  Alexander Alvaro (ALDE). – (DE) Pone pirmininke, gimiau Europos Sąjungoje 1975 m. ir tai turėjo didelės įtakos mano politiniam gyvenimui. Todėl man ypač skaudu, kad šiandien, kai aptariame šį pranešimą, turiu, kaip sakoma, praskiesti vyną vandeniu.

Kalbant apie lėšų padidinimą turi būti kalbama ir apie tinkamą jų panaudojimą. Pranešimo autoriai siekė parengti pranešimą, kurį galėtų paremti šio Parlamento dauguma, ir šiuo požiūriu jis yra plataus užmojo, bet jame nustatytų tikslų ir siekių požiūriu šio užmojo, manau, jam stinga.

Žemės ūkio ir struktūrinis biudžetai liko nepaliesti, tačiau siekiama skirti daugiau lėšų moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai. Vienintelis atsakymas, ateinantis į galvą Parlamentui ir šio pranešimo rengėjams – kad reikia daugiau pinigų, tačiau yra visiškai neaišku, iš kur jų gauti. Kalbama apie Europos Sąjungos „nuosavus išteklius“, bet visiškai neaišku, ką ši sąvoka iš tikrųjų reiškia.

Jeigu rimtai norėtume įgyvendinti struktūrines reformas, galėtume padaryti taip, kaip, pvz., siūlo David Cameron, t. y. pasakyti Tarybai, kad biudžetas turi būti įšaldytas, bet pareikalauti, kad nepanaudotos lėšos būtų perkeltos į kitų finansinių metų biudžetą, kad galėtume toliau finansuoti perspektyvius projektus ir kartu taupyti lėšas.

ES ateitis neturėtų būti matuojama skaičiais po kablelio. Šiuo požiūriu šis pranešimas mane gerokai nuvylė.

  Derk Jan Eppink (ECR). – Pone pirmininke, šį rytą J. Daul taip skubėjo šiame plenariniame posėdyje pasakyti kalbą ir pareikšti, kad mums reikia didesnio ES biudžeto, kad bebėgdamas užduso ir turėjo baigti kalbėti. Tai labai puikiai atspindi diskusijas dėl daugiamečio biudžeto.

Lėšos, skirtos ES biudžetui, sudaro apytikriai 1 proc. ES BVP. Komisija ir Parlamentas sako, kad lėšų nepakanka, ir nori, kad biudžetas būtų padidintas. Tačiau ES nesugeba išleisti turimų pinigų, milijardai eurų, skirtų regioninei sanglaudai, lieka nepanaudoti. Dalis lėšų turi būti grąžinta valstybėms narėms. Tad kam reikia daugiau lėšų, jeigu nesugebama panaudoti turimų?

Bet Parlamente yra keletas „pavlovų“: M. Schulz, J. Daul ir G. Verhofstadt, nė vieno jų salėje jau nėra – jie išbėgo užuot likę čia ir kalbėję apie kokybę, o ne kiekybę. Pvz., regionų plėtrai ir sanglaudai skirtomis lėšomis galėtų būti remiamos tik skurdesnės šalys ir taip sutaupyta 30 proc. lėšų, kurias galima būtų investuoti į inovacijas ir į ateitį nukreiptas politikos sritis. Bet esu tikras, kas ES „pavlovai“ vėliau šiais metais vėl atsitrenks į mūrinę Europos Vadovų Tarybos sieną.

  Isabelle Durant (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, kaip jau kalbėta, akivaizdu, kad dėl įvairių priežasčių – kai kurios jų panašios, kai kurios skirtingos, bet visais atvejais išprovokuotos krizės – nacionaliniai biudžetai yra varžomi. Kiekvienoje iš mūsų šalių neatsižvelgiant į tai, kokios politinės jėgos sudaro jos vyriausybės daugumą, fiskalinė padėtis yra sudėtinga ir šią problemą reikia spręsti.

Turime dvi pasirinkimo galimybes. Galime veikti pavieniui stengdamiesi suderinti išlaidas ir pajamas, kai kuriais atvejais – sprendžiant iš to, ką girdėjau – beatodairiškai griebdamiesi griežto taupymo kaip galutinio tikslo, mažindami viešąsias išlaidas, socialines išmokas ir taip blogindami piliečių padėtį.

Aš pasirinkčiau antrą galimybę, būtent sutelkti fiskalines pastangas, vadovautis fiskalinio solidarumo principu ir žaisti nuosavų išteklių korta ir šiuo atžvilgiu pirmiausia turiu galvoje finansinių sandorių mokestį. Toks yra biudžetinio papildomumo tikslas, kurio siekiame pasiūlymu surengti konvencijos pobūdžio konferenciją, pateiktu Tarybai per taikinimo procedūrą ir pakartotu šiame pranešime.

Turime dirbti išvien – Europos Sąjunga, nacionaliniai parlamentai ir vyriausybės – siekdami rasti būdų suderinti savo požiūrius į išlaidas ir biudžetą. Negalime turėti pyragą ir jo nevalgyti: negalime mažinti biudžeto ir kartu investuoti į infrastruktūrą. Negalima tikėtis gauti daugiau įdėjus mažiau. Manau, kad šis konvencijos pobūdžio dialogas tarp vyriausybių, Europos Sąjungos, nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento yra tinkamas būdas dabar atkurti pasitikėjimą Europa ir ateityje jį stiprinti.

  Cornelis de Jong (GUE/NGL). – (NL) Pone pirmininke, tai labai netinkamas pranešimas, kurį galima iš karto išmesti į šiukšlių dėžę. Tai, kad dabar, kai žmonės visur susiduria su neįtikėtinai skausmingomis griežto taupymo priemonėmis, mes Europos Sąjungoje siūlome leisti dar daugiau pinigų, yra žodžiais nenusakoma beprotybė. Elgiamės taip, o turėtume pagalvoti, kad viskas galėtų būti visiškai kitaip: daugiau jokio lėšų švaistymo dviratininkams skirtiems takeliams ir blyninėms tokioje šalyje kaip, pvz., Nyderlandai. Struktūrinių fondų lėšomis turėtume remti tik skurdžiausias šalis, o kitose valstybėse narėse – tik europinės reikšmės novatoriškus projektus.

Remiantis pranešimu, viskas turėtų likti taip, kaip yra: paprašyta skirti daugiau lėšų Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai, nepasiūlyta jokių struktūrinių fondų reformų, nepateikta jokių konkrečių pasiūlymų dėl efektyvumo didinimo. Šis Parlamentas turėtų gėdytis savęs, ypač Liberalų ir demokratų aljanso už Europą ir Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos. Tuo metu, kai Nyderlanduose, nota bene, M. Rutte kabinetas mažina išmokas, skirtas ligoniams ir neįgaliesiems, palikdamas juos likimo valiai, tos pačios frakcijos šiame Parlamente reikalauja daugiau pinigų. Griežto taupymo čempionai namie, didžiausi švaistūnai Briuselyje. Toks elgesys kelia pasipiktinimą.

  Claudio Morganti (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau pabrėžti keletą šio svarbaus pranešimo aspektų ir pirmiausia pakalbėti apie Europos Sąjungos biudžeto pajamų sistemą.

Jau dabar akivaizdu, kad dabartinė sistema nėra darni ir šiuo atžvilgiu turi pernelyg daug trūkumų, iš jų geriausiai žinomas – Jungtinei Karalystei taikomas korekcijos mechanizmas. Nuo tada, kai buvo nustatytas šis mechanizmas, ES biudžeto pajamų sistema buvo pildoma įvairiais kitais korekcijos ir kompensacijos mechanizmais ir tapo visiškai šališka ir neskaidri.

Dabar būtų tinkamiau pereiti prie tiesioginių pajamų sistemos, grindžiamos išskirtinai valstybių narių bendruoju vidaus produktu, arba prie bendro vieningo pajamų šaltinio, pvz., pridėtinės vertės mokesčio. Europos piliečiams, žinoma, neturi būti užtraukta papildoma našta, neturėtų Europa pakeisti ir mokesčių politikos, įgyvendinamos valstybėse narėse, kurios šioje srityje turi ir toliau būti savarankiškos ir visiškai nepriklausomos.

Pranešime nustatyti įvairūs prioritetai, kai kurie iš jų yra svarbūs, kiti nelabai, tačiau bet kuriuo atveju jie visi labai brangūs. Galime rasti lėšų pasitelkdami tokias priemones kaip, pvz., projektų obligacijos ir Europos obligacijos, tačiau jos turės būti tvarkomos laikantis labai griežtų reikalavimų, kad būtų išvengta tolesnio įsiskolinimo pavojaus, nes tai būtų pavojinga.

Mes, Europos Parlamento nariai, galime tiesiogiai prisidėti prie Europos finansinės padėties gerinimo. Turime pagaliau pasirinkti vieną būstinę, kurioje Parlamentas dirbs, ir taip kasmet sutaupyti dešimtis milijonų eurų. Tai ne demagogija, o tiesiog…

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Diane Dodds (NI). – Pone pirmininke, pašaipus tonas, kuriuo G. Verhofstadt kalbėjo apie Jos Didenybės vyriausybę dėstydamas savo logiką, kodėl JK turėtų perduoti ES daugiau pinigų ir galių, yra dar vienas įrodymas, kad kai kurie šio Parlamento nariai akivaizdžiai niekina JK, jos vyriausybę ir piliečius. Kalbėdamas G. Verhofstadt nepaminėjo to, kad JK turi ir kitų galimybių sutaupyti lėšų. Įmonės, priverstos išleisti 30 mln. GBP, kad galėtų atitikti ES reglamentuose nustatytus reikalavimus, galėtų šias lėšas sutaupyti, jeigu vėl taptų nepriklausomos nuo Europos kontrolės. JK žvejai norėtų turėti savo kišenėse tuos 3,3 mlrd. GBP prarastų pajamų, kurių negavo ES leidus kitoms šalims žvejoti jų teritoriniuose vandenyse.

Pone Komisijos nary, tvirtinate, kad Europos biudžetas neturi dubliuoti nacionalinių biudžetų. Tačiau jis negali būti atitrūkęs nuo tikrovės, su kuria susiduria mūsų piliečiai. Šiuo metu JK moka į ES biudžetą 6,4 mlrd. GBP, o jeigu korekcija jos naudai nebebus taikoma, jos įnašas išaugs iki 10 mlrd. GBP. Tokią sumą ji galės mokėti tik tuo atveju, jeigu padidins mokesčius, sumažins viešųjų paslaugų, mokyklų skaičių…

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Othmar Karas (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, turime užduoti patys sau penkis klausimus.

Pirma, kokio biudžeto reikia strategijai „Europa 2020“, kuria siekiama skatinti augimą ir užimtumą?

Antra, kokio biudžeto reikia valiutos sąjungai?

Trečia, kokių taupymo galimybių turime?

Ketvirta, kokio biudžeto reikia Jungtinėms Europos Valstijoms?

Penkta, kokį vaidmenį atliks strategija „Europa 2020“? Ar mes apskritai norime, kad ji atliktų kokį nors vaidmenį?

Mes, Europos Parlamentas, rimtai vertiname mums pavestas pareigas. Kalbame tiesiai ir atvirai. Austrai turi posakį: jeigu nesumokėsi, orkestras negros. Norime pasiekti savo tikslus, įgyvendinti savo įsipareigojimus, priimti iššūkius ir laikytis pažadų. Daugiau funkcijų, didesnis konkurencingumas, spartesnis tvarus augimas, daugiau darbo vietų, daugiau mokslinių tyrimų ir tolesnė integracija – viso to negalima pasiekti neturint pakankamai lėšų, neatlikus finansinės peržiūros, neįvertinus dabartinių išlaidų ir neturint nuosavų išteklių.

Daugiau Europos reiškia, kad valstybėse narėse atsiras galimybė sutaupyti lėšų. Daugiau Europos reiškia ir galimybę didinti efektyvumą, tai taip pat yra mūsų atsakas į globalizaciją, į ateitį ir į valstybės garantuotą skolą.

Tad ko mes norime? Nenorime, kad biudžetas būtų įšaldytas. Tie, kas siekia įšaldyti biudžetą, pakenks Europai ir susilpnins mūsų pajėgumą vykdyti įsipareigojimus piliečiams. Norime nustatyti finansinių sandorių mokestį, kad turėtume nuosavų išteklių, galėtume priimti iššūkius ir laikytis Sutarties, o ne slėpti galvas smėlyje. Tokia yra mūsų strategija. Tad iš tikrųjų imkimės darbo ir balsuokime už šį pranešimą.

  Ivailo Kalfin (S&D). – (BG) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, pagrindinė S. Garrigos Polledo pranešimo tema susijusi ne su finansais, o su politika. Norėčiau padėkoti jam ir Juttai Haug, taip pat visiems kolegoms iš komiteto, kad dirbdami visus šiuos metus jie didžiausią dėmesį skyrė būtent politikos klausimams. Finansiniai ištekliai yra tik priemonė tikslams pasiekti. Svarbiausia yra politika ir tai reikia pabrėžti diskutuojant dėl kitos finansinės programos.

Mums visiems žinoma, kad biudžetai mažinami visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Taip bus ir ateinančiu laikotarpiu. Šis biudžetų mažinimas yra pastangų įveikti krizę dalis. Tačiau turime nepamiršti, kad krizės įveika turi ir europinių aspektų: ekonominės plėtros planas, finansų rinkos reguliavimas siekiant užkirsti kelią naujai krizei, priemonės dėl ekonomikos valdysenos Europos Sąjungoje, dėl kurių šiuo metu diskutuojama, ir ES priemonės, kuriomis siekiama padidinti nacionalinių priemonių veiksmingumą. Todėl netinka bandyti nacionalines priemones, kuriomis siekiama kovoti su krize ir jos padariniais, supriešinti su europinėmis priemonėmis.

Buvimas Europos Sąjungoje teikia pridėtinę vertę. Pridėtinė vertė ir solidarumas nėra tušti žodžiai. Paaiškinti Nyderlandų mokesčių mokėtojams, kodėl jų mokamas įnašas į Europos Sąjungos biudžetą didinamas, nėra tas pats, kaip paaiškinti Bulgarijos ar Lenkijos ūkininkams, kodėl jie gauna tris kartus mažesnes subsidijas ir privalo konkuruoti toje pačioje konkurencinėje rinkoje. Nėra lengva kaltinti šiuo metu didžiulių sunkumų patiriančių Graikijos mokesčių mokėtojų už tai, kad Europos finansų sistema gavo didžiulę sumą pinigų iš Graikijos tik prieš keletą metų.

Solidarumui būdingi konkretūs aspektai. Šie aspektai taip pat susiję su prioritetais, kuriuos Europos Sąjunga nustatė ateinančiam laikotarpiui. Jokio proveržio mokslo, energetikos, transporto, ekonomikos valdysenos ar skaitmeninių technologijų srityse nebus, jeigu jos nebus remiamos įgyvendinant bendrą Europos politiką.

Mes iš tikrųjų turime pagalvoti apie tai, kaip galėtume pakeisti dabartinį Europos biudžetą. Jame tikrai yra rezervų ir panaudoti juos turi būti prašoma. Tačiau pateiksiu jums vieną pavyzdį. Lėšos iš šių rezervų negali būti skirtos, pvz., į sanglaudos politiką įtrauktoms visoms politikos sritims ar visiems tikslams, susijusiems su energijos vartojimo efektyvumu, transportu ir pan. Sumažinę dabar įgyvendinamų programų biudžetą vis tiek neišvengsime būtinybės turėti papildomų naujų išteklių, jeigu norime nustatyti naujus tikslus Europos Sąjungai, jeigu norime, kad Europos integracija iš tikrųjų teiktų pridėtinę vertę visiems, įskaitant mokesčių mokėtojus, kurie pagrįstai stebi, kokiems tikslams kiekvienas centas skiriamas Europos biudžete.

Todėl turime vertinti Europos biudžetą ir kaip vienos sistemos, kuri yra skirta ir ekonomikos valdysenai, ir bendros valiutos valdymui, dalį. Šio minimalaus 5 proc. padidinimo, dėl kurio ginčijamasi, nepakanka, kad galėtume išspręsti visus šiuos klausimus. Todėl taip pat turime kelti klausimą dėl europinių projektų obligacijų, Europos obligacijų ir kitų finansavimo priemonių.

  Marit Paulsen (ALDE). – (SV) Pone pirmininke, turiu pasakyti, kad per visus mano darbo Parlamente metus darbas Specialiajame politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komitete man yra pats mieliausias ir įdomiausias, trumpai sakant, teikia didžiausią džiaugsmą – jis iš tikrųjų labai puikus. Jis apima visus būtinus elementus ir yra naudingas Europos ateičiai.

Tačiau man kelia didelį rūpestį tai, ko nepadarėme, ir šiuo atveju kalbu apie prioritetus. Atsižvelgėme į visus naujus iššūkius, bet išlaikėme ir visus ankstesniuosius. Galimas dalykas, vienu metu tvarkytis ir su naujais, ir su senais iššūkiais nebus įmanoma. Mums derėjo nustatyti prioritetus. Mums derėjo dirbti kruopščiau nustatant prioritetus, bet šiuo atžvilgiu didžiausią nerimą man kelia tai, kad palikome šią užduotį, užduotį nustatyti prioritetus, Tarybai. Kalbant apie ateitį, tai nėra gerai, ponios ir ponai.

  Martin Callanan (ECR). – Pone pirmininke, Europos piliečiai, sunkiai dirbantys mokesčių mokėtojai, kurie iš tikrųjų ir uždirba tuos pinigus, kuriuos tiek daug EP narių labai trokšta išleisti, nori, kad Europa darytų mažiau, bet geriau. Jie nori taupesnio Europos biudžeto, kuriame būtų atsižvelgta į tai, kad mes, patinka mums tai ar ne, gyvename griežto taupymo laikais. Piliečiai nori, kad Europa sutelktų dėmesį tik į keletą sričių, kuriose ji iš tikrųjų gali sukurti pridėtinę vertę, o visas kitas sritis paliktų mūsų valstybėms narėms. Deja, šiame pranešime nė vienas iš šių dalykų nėra siūlomas.

Turime suprasti, kad pasiūlymas padidinti biudžetą 5 proc. yra visiškai nepriimtinas, visiškai nepriimtina yra ir mintis dėl vadinamųjų nuosavų išteklių – tai tiesiog ES bandymas užgrobti daugiau valdžios. Biudžetas turėtų būti modernizuotas, lėšos turėtų būti perskirstytos ir naudojamos finansuoti toms programoms, kurios iš tikrųjų duoda naudos ir yra nukreiptos į ateitį, o ne toms, kuriomis siekiama kompensuoti praeities nesėkmes. Euro gelbėjimo priemonių finansavimas apskritai turėtų būti paliktas toms šalims, kurios pačios norėjo susiburti į euro zoną, o tos iš mūsų šalių, kurios to nenorėjo ir įspėjo, kad steigdami euro zoną darome klaidą, neturėtų būti verčiamos prisidėti.

Komitetas turėjo galimybę įtraukti į pranešimą daugelį šių konstruktyvių ir perspektyvių pasiūlymų, bet ją atmetė. Šiuo požiūriu jie nieko nepadarė, todėl šis Parlamentas turėtų pranešimą atmesti.

  László Surján (PPE). – (HU) Pone pirmininke, galbūt svarbiausias pranešimas šią kadenciją yra būtent šis. Europos Parlamentas pirmasis iš institucijų pradėjo dėlioti savo mintis dėl kito septynerių metų laikotarpio, bet nepažeisdamas Komisijos teisės teikti pasiūlymus. Tačiau tai vienintelė galimybė išvengti skandalo dėl mums suteiktos pritarimo teisės, jeigu naudodamiesi ja būtume privalėję atmesti Tarybos pasiūlymą. Taigi visi mūsų partneriai žino, ko Europos Parlamentas nori, ir gali į tai pagal galimybę atsižvelgti rengdami savo pasiūlymus.

Brangiems kolegoms EP nariams norėčiau rekomenduoti du dokumentus, kuriuos verta paskaityti prieš puolant aštriai kritikuoti pranešimą: Lisabonos sutartį ir patį pranešimą. Remti idėją dėl nuosavų išteklių reiškia ne daugiau ir ne mažiau nei tai, kas yra įtvirtinta Lisabonos sutartyje. Manau, yra labai svarbu, kad pranešime atkreipiamas dėmesys į būtinybę šiek tiek padidinti biudžetą. Šiek tiek reiškia 5 proc., o tai, jeigu dar atsižvelgsime ir į infliaciją, nėra neįprastai daug. Kalbama ne apie tai, kad išlaidos žemės ūkio ir sanglaudos srityse turi būti padidintos, bet apie tai, kad jos neturi būti sumažintos.

Rašytojas Miklós Zrínyi, perpus kroatas, perpus vengras, gyvenęs XVII a. pradžioje, pasakė žodžius, skirtus turkams: „Nekenkite vengrams!“ Cituodamas jį aš sakau: nekenkite žemės ūkio politikai, nekenkite sanglaudos politikai, nes tie, kas kenkia šioms politikos sritims, kenkia ne tik vengrams, rumunams ar slovakams, bet ir visų Europos šalių piliečiams. Kuo mažesnę rinkėjų paramą politikas turi, tuo daugiau jis kalba apie piliečius. Manau, kad mes, turintys didesnės politinės jėgos paramą, taip pat atstovaujame piliečių interesams ir todėl sakome: nekenkite žemės ūkio politikai ir sanglaudai!

  Derek Vaughan (S&D). – Pone pirmininke, norėčiau padėkoti pranešėjui ir komiteto pirmininkei už darbą rengiant šį pranešimą. Šiandieninės diskusijos dėl pranešimo akivaizdžiai rodo, kad kai kuriais klausimais, įskaitant klausimus dėl viso biudžeto padidinimo, JK taikomos korekcijos ir nuosavų išteklių, Taryboje vyks kova. Kalbant sąžiningai, išskyrus klausimą dėl JK taikomos korekcijos, kurio atžvilgiu JK atstovai sudarys mažumą, Parlamentas, manau, pasistengė pasiekti kompromisą.

Tokio ilgo, sudėtingo ir svarbaus pranešimo kaip šis atveju kompromisas beveik visada neišvengiamas, bet kai kuriuos pasiektus kompromisus tikrai vertinu palankiai. Palankiai vertinu kompromisą dėl kito perspektyvinio finansinio plano trukmės ir struktūros. Palankiai vertinu ir kompromisą dėl sanglaudos politikos. Manau, kad sanglaudos politika būtina, jeigu norime pasiekti, kad ES po 2013 m. būtų kuriama daugiau darbo vietų ir jos ekonomika augtų. Todėl sanglaudos politikai turi būti skirta pakankamai lėšų, bent tiek, kiek dabar, o ateityje gal net daugiau.

Didžiausias dėmesys kitame perspektyviniame finansiniame plane turi būti skiriamas darbo vietų kūrimui ir augimui, jeigu norime, kad jis būtų tiesiogiai susijęs su piliečiais. Todėl, be tvirtos sanglaudos politikos, mums taip pat reikia mūsų universitetuose ir MVĮ vykdomos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklos finansavimo politikos. Taigi turime žvelgti į ateitį ir skirti pakankamai lėšų Europos bendrijos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos aštuntajai bendrajai programai. Taip pat turime investuoti į savo infrastruktūrą Europos Sąjungoje, pvz., į transporto, energetikos tinklus, į plačiajuosčio ryšio tinklo tobulinimą daugelyje kaimo vietovių, ir, žinoma, nepamiršti pačių kaimo vietovių.

Kad galėtume įgyvendinti visas šias politikos kryptis, susijusias su darbo vietų kūrimu ir augimu, mums reikia turėti jų įgyvendinimo mechanizmus. Taip pat reikia turėti partnerių.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Riikka Manner (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia noriu padėkoti pranešėjui už puikų pranešimą ir puikų darbą Specialiajame politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komitete. Vienas iš pagrindinių tikslų, kurių siekiama rengiant būsimas finansines programas – nustatyti priemones, kurios padėtų mums visapusiškai įgyvendinti strategiją „Europa 2020“. Šiame pranešime pabrėžiama, kad be tvirto sanglaudos ir žemės ūkio politikos sričių finansavimo šio tikslo nepasieksime. Sanglaudos politika, pvz., nėra vienintelė konkreti priemonė, suteiksianti mums galimybę plėtoti inovacijas, kurti darbo vietas ir pasiekti, kad mūsų ekonomika augtų. Mums reikia reformos, bet galime ją įgyvendinti ir šios politikos srityse.

Taigi prašau jūsų, pone Komisijos nary, atsižvelgti į Parlamento nuomonę ir užtikrinti, kad ateinančiu finansiniu laikotarpiu ir regioninės politikos, ir žemės ūkio politikos biudžeto lygis būtų toks pats, kaip dabar. Be to, džiaugiuosi, kad pranešime taip pat kalbama apie regionus, kuriuose sąlygos ypač sudėtingos, pvz., apie retai apgyvendintas teritorijas šiaurėje. Ateinančiu finansiniu laikotarpiu tokiems regionams taip pat reikės turėti nuosavus papildomus biudžetus.

  Peter van Dalen (ECR). – (NL) Pone pirmininke, svarbiausias žodis Europai yra žodis „pasitikėjimas“. Europos institucijos, įskaitant Europos Parlamentą, turi atkurti piliečių pasitikėjimą jomis. Kaip galima tai pasiekti?

Pirma, reikia ne daugiau Europos ar didesnio jo biudžeto, o geresnės Europos, Europos, gebančios pateikti pridėtinę vertę, Europos, nesikišančios į tokias sritis kaip, pvz., sportas ir turizmas, kuriose valstybės narės gali puikiai tvarkytis pačios.

Antra, reikia skirti Sanglaudos fondo lėšas tik tikrai skurdiems Europos regionams. Dabar 50 proc. šio fondo lėšų tebeskiriama turtingoms valstybėms narėms, tokioms kaip Vokietija ir Prancūzija. Tai nepriimtina. Jeigu šį klausimą išspręsime, galėsime griežtai kontroliuoti, kaip lėšos leidžiamos, ir užkirsti kelią nebūtinam jų švaistymui ir galiausiai net turėti gryno pelno.

Trečia, reikia investuoti į perspektyvias žemės ūkio ir pramonės sritis. S. Garrigos Polledo pranešimas nevykęs. Viskas ir dar daugiau, nei reikia, jame suplakta ir sudėta į vieną didelį katilą tikintis, kad piliečiai visa tai suvirškins. Gero apetito, tik būkite atsargūs, kad nepaspringtumėte.

  José Manuel Fernandes (PPE). – (PT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau padėkoti pranešėjui už puikų darbą, kurio rezultatas – pranešimas, kuriuo remdamiesi galime tinkamai pradėti rengti daugiametę finansinę programą (DFP). Šią užduotį turės atlikti Komisija ir Taryba.

Šis pranešimas yra plataus užmojo ir kartu pragmatiškas. Tikiuosi, kad visos institucijos padarė teisingas išvadas iš finansų, ekonomikos ir socialinės krizės, kuri neskuba išleisti mūsų iš savo gniaužtų. Man yra aišku viena: galėsime sėkmingai įveikti kilusius politinius iššūkius tik tuo atveju, jeigu būsime vieningi ir solidarūs ir jeigu mūsų ekonomikos valdysena bus sustiprinta, suderinta ir nukreipta vienoda linkme.

Mums reikia daugiau ir geresnės Europos. Turime teikti pirmenybę Bendrijos, o ne tarpvyriausybiniam metodui. Turime padidinti biudžetą.

Susitarėme dėl strategijos „Europa 2020“, kurioje nustatėme aiškius prioritetus ir išmatuojamus tikslus. Ši strategija bus mūsų orientyru rengiant kitus perspektyvinius finansinius planus. Tačiau galėsime ją sėkmingai įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu turėsime biudžetą, atitinkantį joje numatytą veiklą ir nustatytus tikslus. Taigi reikia, kad DFP turėtų finansinį pagrindą, atitinkantį strategijos „Europa 2020“ užmojį ir kryptį. Sanglaudos politika taip pat yra solidarumo principo taikymo rezultatas. Svarbu, kad įgyvendinant šią politiką būtų siekiama ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ir kad didžiausias dėmesys būtų skiriamas skurdesniems regionams siekiant sumažinti jų išsivystymo atsilikimą.

Todėl, manau, labai svarbu, kad sanglaudos politikos finansavimo lygis išliktų bent toks pats. Tas pats pasakytina ir apie bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP). Taip pat svarbu siekti, kad daugiau kaip 80 proc. lėšų, kuriomis bus finansuojamos būsimos DFP, būtų surinkta iš kitų nei nacionaliniai biudžetai šaltinių.

  Kinga Göncz (S&D). – (HU) Pone pirmininke, krizės sąlygomis esame priversti peržiūrėti ir savo nacionalinius biudžetus, ir Europos Sąjungos biudžetą ir išsiaiškinti, ar jų lėšos naudojamos veiksmingai ir tikslingai ir kokia pridėtinės vertės, europinės pridėtinės vertės dalimi jie prisideda prie mūsų tikslų įgyvendinimo. Norėčiau pakalbėti apie vieną sritį, kuri šiandien dar neminėta, būtent apie bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityje, kuri įsigaliojus Lisabonos sutarčiai jau nebepriklauso valstybių narių kompetencijai, o yra pakylėta iki ES politikos lygmens. Mūsų siekis labai patobulinti šią sritį turi būti atspindėtas kitą biudžetinį laikotarpį.

Mes neabejotinai turime skirti lėšų Stokholmo programai, kuria siekiama pakankamai plataus užmojo tikslų. Europai reikia išsilavinusių imigrantų, kurie atvyksta į Europą legaliai, ir tinkamai finansuojamos bendros migracijos politikos. Įvykiai Šiaurės Afrikoje dar kartą atkreipė mūsų dėmesį į bendros europinės migracijos politikos svarbą, o aš parodžiau ištekliais remiamos integracijos ir europinio solidarumo būtinybę.

Per pastaruosius keletą mėnesių taip pat tapo aišku, kad turime užtikrinti mūsų bendrų vertybių, nediskriminavimo principo ir žmogaus teisių apsaugą ir skirti tam lėšų, kad turime supaprastinti išteklių naudojimo tvarką nepaprastosios padėties atvejais ir kad mums reikia nuosavų išteklių siekiant ateityje sukurti geresnę, stipresnę Europą ir ją išplėsti.

  James Elles (ECR). – Pone pirmininke, dėkoju pranešėjui už visą darbą, kurį jis atliko. Jis įdėjo labai daug pastangų siekdamas sutarimo. Yra trys sritys, kuriose norėčiau matyti pakeitimų.

Pirma, ateityje mums reikės rengti perspektyvinius finansinius penkmečio planus. Planas, kurį numatyta įgyvendinti iki 2020 m., apima septynerių metų laikotarpį, bet turėtume nustatyti būtiną sąlygą, kad kitas planas apimtų penkerių metų laikotarpį.

Antra, nepakankamai įdėta darbo aiškinantis, kaip galėtume gauti patikinimo pareiškimą dėl išlaidų. Tie, kurie tvirtina, kad reikia daugiau pinigų Europos lygmeniu, turėtų įtikinamesnių įrodymų, jeigu mes visiškai tiksliai žinotume, kam tie pinigai iš tikrųjų skirti.

Atsakydamas G. Verhofstadtui noriu pateikti paskutinę, bet ne mažiau svarbią pastabą, kad yra neprotinga išskirti kurią nors vieną valstybę narę, kuri yra grynoji mokėtoja į biudžetą, kai tokių valstybių narių yra keletas. Norėčiau labai primygtinai paraginti, kad būtų nustatyta valstybių narių grynojo įnašo į biudžetą riba, išreikšta BVP procentine dalimi, nes žvelgiant į ateitį nerealu tikėtis iš valstybių narių pritarimo, kai griežto taupymo laikais jų grynieji įnašai yra didinami du kartus.

  Markus Pieper (PPE). – (DE) Pone pirmininke, būtinybė padidinti biudžetą 5 proc. argumentuojama didesnėmis išlaidomis, susijusiomis su Europos išorės veiksmų tarnybos veikla, sienų apsauga, kova su terorizmu, didesne parama vystymuisi bei mokslinių tyrimų ir tarpvalstybinės infrastruktūros rėmimu. Apskritai šis Parlamento reikalavimas yra visiškai pagrįstas. Tačiau tvirtindamas S. Garrigos Polledo pranešimą Parlamentas praranda vieną galimybę. Mes gerokai sustiprintume pasitikėjimą mumis, jeigu pranešime būtume parodę, kuriose srityse Europa gali būti veiksmingesnė ir kuriose srityse galima sutaupyti lėšų.

Šiuo atveju, žinoma, kalbu apie daugybę labai brangiai mums kainuojančių agentūrų, kurios neaišku kuo užsiima, ir žemės ūkio sritį, kurioje kai kurios valstybės narės dar nesugebėjo nustatyti labiau rinkos sąlygomis taikyti tinkančios fiksuotų išmokų už plotus sistemos. Kaip pranešėjas struktūrinės politikos ateities klausimu, taip pat norėčiau pasakyti, kad tas pats pasakytina ir apie sanglaudos politiką. Laimei, daugeliui regionų pavyko peržengti didžiausiam 75 proc. finansavimui nustatytą ribą. Tačiau, jeigu įvairiuose Europos regionuose būtų mažiau skurdo, sumažėtų ir europinio solidarumo poreikis. Tuomet sutaupytos lėšos galėtų būti tinkamiau investuotos į europinę pridėtinę vertę, pvz., protingai susiejant struktūrinius fondus ir tarpvalstybinius tinklus pasienio regionuose. Šis klausimas šiuo metu svarstomas Regioninės plėtros komitete, kaip, beje, ir S. Garrigos Polledo pranešime pateiktas pasiūlymas nustatyti tarpinę kategoriją, skirtą regionams, kurių BVP vienam gyventojui sudaro 75–90 proc. C. A. Krehl turbūt sapnuoja, jeigu mano, kad mes Regioninės plėtros komitete jau susitarėme dėl kompromiso.

Nemanau, kad Specialusis politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komitetas yra tinkamas organas teikti rekomendacijoms dėl tokios tarpinės kategorijos. Mes palengviname sau gyvenimą priskirdami ir turtingesnius regionus prie remtinų regionų. Aš tai vertinu kaip kvietimą švaistyti lėšas. Atsisakome patikrintos ir išbandytos laipsniško paramos didinimo ir mažinimo sistemos, bet nebesiūlome jokių paskatų. Visiems regionams užtikriname nuolatinę paramą, beveik atitinkančią vidutinio ekonominio stiprumo regionams teiktinos paramos lygį. Tokia sistema Europos regioninėje politikoje negali turėti ateities. Todėl turime išbraukti iš pranešimo 73 dalį. Kitais atžvilgiais pranešimas yra priimtinas.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  Elisabeth Schroedter (Verts/ALE). – (DE) Pone pirmininke, mane nustebino jūsų žodžiai, pone M. Pieperi, kad C. A. Krehl turbūt sapnuoja. Balsuojant Regioninės plėtros komitete tarpinį tikslą parėmė didelė jo narių dauguma. Manau, kad ir balsuojant Parlamente jį parems dauguma, nes dauguma EP narių remia regionų solidarumo principą. Man būtų įdomu sužinoti, kodėl vadinate šią daugumą sapnuotojais.

  Pirmininkas. – Pone M. Pieperi, ar galite paaiškinti, kodėl, anot jūsų, tai sapnas?

  Markus Pieper (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponia E. Schroedter, tai jūsų nuomonė, jūs taip suprantate šį klausimą. Mes Regioninės plėtros komitete turime kitokį pasiūlymą, kuris skiriasi nuo pasiūlymo, pateikto S. Garrigos Polledo pranešime. Tai pirma.

Antra, frakcijose dar yra daug narių, kurie iš esmės priešinasi tam, kad būtų nustatyta tarpinė kategorija. Tai jums puikiai žinoma. Todėl mane jūsų klausimas stebina. Manau, jūs sapnuojate, jeigu teigiate, kad pasiekėme kompromisų ir kad jie yra nedviprasmiški. Šiaip ar taip, tai Regioninės plėtros komiteto reikalas paruošti klausimą diskusijoms per plenarinį posėdį. Mane labai stebina jūsų labai optimistinė nuomonė dėl to, kad mūsų darbas jau užbaigtas.

  Estelle Grelier (S&D). – (FR) Pone pirmininke, diskusijose dėl Europos Sąjungos perspektyvinio finansinio plano keliami klausimai dėl Europos projekto, jo apimties ir užmojo.

Šis pranešimas yra pagirtinas, nes juo siekiama sutelkti Europos Sąjungos biudžeto išteklius siekiant įgyvendinti strategiją „Europa 2020“. Tai kertasi su siaura Europos vizija, kurią puoselėja dauguma valstybių narių.

Nors valstybėms narėms labiausiai rūpi jų finansinis įnašas, kurį jos nori matyti sumažintą, ir finansinė grąža, kurią jos nori matyti padidintą, šiame pranešime reiškiama nuomonė už tvirtą ir integruotą Bendrijos politiką, ar tai būtų jau seniai įgyvendinama politika, ar nauja kompetencijos sritis, nustatyta Lisabonos sutartimi.

Todėl šis pranešimas savo iniciatyva, kurį pateikė Parlamentas, turėtų tapti pagrindu būsimoms diskusijoms, net jeigu jis, kaip man atrodo, ir yra pernelyg atsargus, nes yra grindžiamas konsensusu. Taip, padidinti Europos biudžetą 5 proc. būtų geriau, nei pasirinkti valstybių narių 2012 m. biudžetinius planus. Tačiau svarbiausia ir galbūt sunkiausia bus susitarti dėl skaičiaus, kuris atitiktų pranešime apibrėžtas politikos sritis.

Mums žinomi neigiami griežto taupymo politikos aspektai: žinome, koks jos poveikis užimtumui ir kad vis daugiau piliečių yra apimti nevilties. Mes privalome finansuoti anticiklinės politikos sritis, ypač įgyvendindami tvirtą sanglaudos politiką, pone M. Pieperi, kuria remiamos viešosios investicijos ir užimtumas visuose Europos regionuose. Norėčiau pabrėžti, kad labai svarbu nustatyti tarpinę regionų kategoriją siekiant užtikrinti, kad skirstant struktūrinių fondų lėšas būtų tiksliai atsižvelgta į ekonomines ir socialines realijas regionuose.

Baigdama norėčiau pasakyti, kad turime apmokestinti finansines spekuliacijas, nes padarę tai laimėtume didesnę mūsų piliečių paramą tinkamai finansuojamai Europai.

  Gunnar Hökmark (PPE). – Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui, kad atkreipė mūsų dėmesį į iššūkius, su kuriais mums tenka susidurti. Taip pat palankiai vertinu pranešime pateiktą aiškų raginimą gerokai daugiau lėšų skirti mokslinių tyrimų ir mokslo sričiai, nes ji turi būti viena iš prioritetinių.

Norėčiau pasakyti – ir tai sakau Komisijai – kad politika ir lyderystė yra susijusios su prioritetais. Be prioritetų nėra jokios lyderystės. Visada yra tokių uždavinių ir iššūkių, kurie yra svarbesni už kitus. Taip yra ir Europos Sąjungos biudžeto atveju, taip yra ir valstybėse narėse. Turime toliau didinti asignavimus mokslinių tyrimų ir mokslo sričiai, bet turime užtikrinti ir tai, kad mokslo ir mokslinių tyrimų srities finansavimas regionų lygmeniu taip pat būtų didinamas. Turime atsižvelgti į žemės ūkio rinkų plėtrą ir šioje srityje sumažinti išlaidas.

Bet nepamirškime, kad turime nustatyti prioritetus visais lygmenimis, tiek Europos lygmeniu, tiek valstybių narių. Turiu pasakyti, kad man nepatinka prieš ES arba Briuselį nukreipta arši kritika, bet man nepatinka, kai aršiai kritikuojamos ir valstybės narės, nes kritikuodami jas sumenkiname išlaidų valstybėse narėse svarbą: jos leidžia lėšas sveikatos priežiūrai, socialinei apsaugai, pensijoms, švietimui. Tai nėra konfliktas tarp ES ir valstybių narių. Tai vykstanti kova dėl lyderystės ir prioritetų. Jeigu nedrįstame nustatyti šių prioritetų, nerodome lyderystės.

Turiu pasakyti, kad jeigu nesuprantame, kokioje sunkioje padėtyje šiandien yra valstybės narės, nesuprantame ir tikrovės, su kuria susiduria piliečiai. Turime nustatyti prioritetus, o ne spręsti problemas tik didindami biudžetus. Taigi norėčiau paprašyti Komisijos nario parodyti lyderystę, parodyti drąsą ir nepamiršti, kad moksliniai tyrimai ir mokslas, infrastruktūra ...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Andrea Cozzolino (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, netrukus balsuosime dėl labai svarbaus strateginio dokumento, kuriuo pateikiamas labai tvirtas orientacinis pagrindas perspektyviniams finansiniams planams po 2013 m. Jis pradedamas reikalavimu suderinti tikslus ir priemones, taip pat naują vaidmenį, kurį Europos institucijos privalo atlikti atsižvelgdamos į Lisabonos sutartį ir ekonomikos nuosmukį, ir išteklius, kuriuos kartu nuspręsime investuoti.

Toks suderinimas taip pat reiškia, kad turi būti pateiktas rimtas atsakas į visuomenės, ES politikos teikiamos naudos gavėjų ir Europos socialinių grupių bei pramonės atstovų reikalavimą diegti inovacijas. To paties reikalaujame ir sanglaudos politikos požiūriu, nes klausimas dėl sanglaudos politikos yra lemiamas apsisprendžiant, kokią Europą norime matyti. Patirtis rodo, kad sanglauda dabar tapo jungiamąja Europos projekto grandimi ir svarbia vertybe, kurią visi turime saugoti, ginti ir atnaujinti.

Šiuo požiūriu pasiūlymas nustatyti tarpinę regionų kategoriją yra ypač svarbus, pirmiausia todėl, kad daugeliu atvejų dėl užtrukusio ekonomikos nuosmukio, kurį dabar po truputį bandome įveikti, dar labiau padidėjo vidaus skirtumai, lemiantys tai, kad veiksmingos ir pakankamos paramos mažiau išsivysčiusiems regionams, kovos su lėšų švaistymu ir tikslingai įgyvendinamos plėtros politikos svarba didės ir ateityje.

Tačiau tvirtinu, kad mes turime imtis užduoties nustatyti tarpines kategorijas ir apsaugos sąlygą, jeigu norime pradėti naują sanglaudos politikos įgyvendinimo etapą ir užtikrinti labiau suderintą ir tvarią plėtrą, kurią siekiame matyti Europoje ateinančiu laikotarpiu.

  Frank Engel (PPE). – (FR) Pone pirmininke, 500 milijonų Europos Sąjungos piliečių dabar sudaro daugiau nei 8 proc. pasaulio gyventojų.

Iki 2050 m. ši dalis sumažės iki 5–6 proc., o 2100 m. mes sudarysime 3 proc. pasaulio gyventojų. Ši masė europiečių ir toliai išlaiko, daugiausia nacionalinių biudžetų lėšomis, 2 000 ambasadų, 27 kariuomenes, 50 jungtinių pajėgų darinių ir ne tik. Manau, Kinija dabar planuoja padidinti ministrų pavaduotojų skaičių tik tam, kad galėtų priimti visus tuos galingus Europos ministrus, kurie atvyksta į Pekiną prašyti malonių ir dvišalių susitarimų. Visa tai pasaulio arenoje jau pradeda atrodyti juokingai.

Išskirstyti šiuos 8 proc. per 30 suverenių biudžetų yra beprotybė. Iš esmės, šis suverenitetas yra absoliutus. Išlaidos Europos lygmeniu sudaro 2,5 proc., arba vieną keturiasdešimtąją dalį, visų biudžeto išlaidų Europoje. Valstybių narių mokamas įnašas tesudaro vieną keturiasdešimtąją jų nacionalinių išlaidų dalį. Tačiau, kaip pasirodo, net ir ši dalis yra per didelė.

Turime aptarti klausimą dėl nuosavų išteklių dabar arba galbūt kitą kartą. Turime liautis skundęsi dėl tų įnašų, sudarančių 2,5 proc. mūsų viešųjų išlaidų, kurių lėšomis turime išlaikyti visą aparatą, reikalingą tam, kad galėtume įgyvendinti strategiją „Europa 2020“ ir vykdyti visas funkcijas, pavestas mums Lisabonos sutartimi. Ne mūsų iniciatyva ši strategija ir naujos kompetencijos sritys atsirado, o valstybių narių. Atsižvelgiant į šias realijas, S. Garrigos Polledo pranešimas yra nuosaikus. Tačiau kai kas nori mus dar labiau apriboti ir mano, kad pranešimas yra plataus užmojo. Todėl šis Parlamentas turėtų patvirtinti šį pranešimą.

  Frédéric Daerden (S&D). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, šis pranešimas labai svarbus Europos projekto ateičiai, projekto, kurį įgyvendindami turime būti solidarūs ir siekti plataus užmojo tikslų, ypač atsižvelgdami į fiskalinę krizę, su kuria valstybėms narėms dabar tenka kovoti.

Linkdamos į kraštutinį liberalizmą, dauguma valstybių ar vyriausybių vadovų Taryboje renkasi toliau beatodairiškai mažinti biudžetus ir nusiteikę paaukoti investicijas į svarbias perspektyvias politikos sritis, pvz., į sritis, finansuojamas Europos biudžeto lėšomis. Kad ir ką sakytų kiti EP nariai, įšaldžius biudžetą augimas sulėtėtų. Padidinti biudžetą bent 5 proc., kaip rekomenduojama šiame sutarimu grindžiamame pranešime, būtina, jeigu norime įveikti iššūkius ir laikytis kartu.

Europinis solidarumas reikalingas, kad galėtume finansuoti strategiją „Europa 2020“, ypač joje užsibrėžtus socialinius tikslus, apimančius ir kovą su skurdu. Pranešimo rengėjai mane taip pat įtikino tuo, kad nustačius tarpinę regionų kategoriją siekiant užtikrinti, kad sanglaudos politika aprėptų visą Europos teritoriją ir būtų įgyvendinama sąžiningai visų regionų atžvilgiu, europinis solidarumas būtų sustiprintas.

Galiausiai dar vienas pavyzdys – Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas, tikra solidarumo priemonė, skirta Europos darbuotojams. Pranešime pripažįstama, kad šis fondas atlieka labai naudingą vaidmenį. Padidinti biudžetą daugiametėje finansinėje programoje būtina. Tai neturėtų būti vertinama kaip našta valstybėms narėms, nes Europos biudžetas teikia pridėtinę vertę, be to, ateityje į jį bus įtrauktas finansinių sandorių mokestis.

  Marietta Giannakou (PPE). – (EL) Pone pirmininke, Lisabonos sutartimi sukurtos naujos kompetencijos sritys, sustiprintos Europos Sąjungos politikos kryptis ir tai yra atspindėta naujojoje 2013–2020 m. daugiametėje finansinėje programoje. Sveikinu pranešėją S. Garrigą Polledo parengus šį išsamų pranešimą, kuriuo nustatomi skirtingos Europos nei ta, kurią žinome, politiniai prioritetai.

Atsižvelgdami į svarbiausius vidaus iššūkius, su kuriais susiduria Europos Sąjunga ir jos piliečiai, ir į išplėstą ES tarptautinį matmenį, suvokiame, kad pagrindinis tikslas, kurio ES turi siekti įgyvendindama savo politiką – sumažinti dabar ES esamus socialinius, ekonominius ir teritorinius skirtumus. Gerai apgalvota ir sėkmingai įgyvendinama sanglaudos politika jau savaime yra europinė pridėtinė vertė ir ji neabejotinai bus naudinga visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms.

Naujoji programa ir naujoji programavimo septyneriems metams sistema grindžiamos veikla, numatyta ES strategijoje „Europa 2020“, ir skirtos padėti Europai įveikti krizės padarinius skatinant pažangų, tvarų ir integracinį augimą. Programoje nustatyti prioritetai ir tikslai apima užimtumo skatinimą, inovacijų ir mokslinių tyrimų plėtojimą, augimo skatinimą, kovą su klimato kaita, aukštojo mokslo lygio kėlimą, socialinę integraciją ir kovą su skurdu, taip pat imigracijos politiką ir išteklių, reikalingų sunkiai pasiekiamų teritorijų ir pasienio regionų plėtojimui, užtikrinimą.

Europos Sąjungos biudžetas yra pagrindinis valstybių narių solidarumo principo taikymo mechanizmas ir tvirta priemonė, skirta reformai, galinčiai padėti sutelkti papildomus privačiuosius ir viešuosius išteklius siekiant paremti investicijas, kurios atliks ES išlaidų eksponentinio efekto katalizatoriaus funkciją. Europos biudžetas turi būti padidintas ir grindžiamas tikrais nuosavais ištekliais, jeigu norime, kad mūsų piliečiai ir likęs pasaulį turėtų tvirtą Europą. Europos Sąjungos biudžetas – tai priemonė, skirta visuotinei ir integruotai plėtrai tokiu metu, kai valstybės narės pačios nepajėgios…

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Sophie Auconie (PPE). – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, dažnai sakoma, kad dėl pinigų kyla karai. Turime nepamiršti, kad pinigai taip pat yra tokio taikos projekto, kaip Europos Sąjunga, pagrindas. Jeigu Europa iš tikrųjų ketina įgyvendinti politikos kryptis, įtvirtintas Sutartyse, įskaitant naujas politikos kryptis, nustatytas Lisabonos sutartyje, jai reikia turėti lėšų, būtinų tam, kad ji galėtų įgyvendinti šiuos tikslus.

Todėl pasisakau už tai, kad ES turėtų nuosavų išteklių ir kad būtų nustatytas finansinių sandorių mokestis. Europos biudžetą padidinti būtina, tačiau kartu būtina labai taupyti lėšas optimizuojant išlaidas. Pvz., galime sukurti tikrą bendrą užsienio ir saugumo politiką, kurią įgyvendindami galėtume sustiprinti Europos įtaką pasaulio arenoje ir optimizuoti viešąsias išlaidas.

S. Garrigos Polledo pranešimas yra labai svarbus, beveik visiškai naujos redakcijos dokumentas, kuriuo Europos Sąjungai rekomenduojama labai tvirta politinė ir finansinė programa. Dar daugiau, dviem svarbioms Europos Sąjungos politikos sritims suteikta jiems derama vieta. Kalbant apie bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP) – svarbiausią politikos sritį aprūpinimo maistu saugumo ir galėjimo apsirūpinti maistu požiūriu, pranešime siūloma atnaujinti BŽŪP biudžetą. Kalbant apie sanglaudos politiką – finansinę priemonę, taikomą siekiant užtikrinti regioninį solidarumą ir skatinti regioninę ekonominę plėtrą, pranešime siūloma sustiprinti ją nustatant tarpinę regionų kategoriją, kad to paties išsivystymo lygio regionai galėtų gauti naudos …

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Danuta Maria Hübner (PPE). – Pone pirmininke, norėčiau tarti keletą žodžių dėl būtinybės judėti nuosavų išteklių sistemos reformos link. Manau, kad sprendimas dėl ES biudžeto, pagal kurį dominuojantis vaidmuo tenka BNP grindžiamoms pajamoms, yra pernelyg politizuotas ir nepakankamai nukreiptas į efektyvumo didinimą. Juo skatinami reikalavimai įšaldyti ar sumažinti ES išlaidas. Jis veda prie logikos, išreikštos derantis dėl 2011 m. biudžeto, pagal kurią dėl krizės mažinant valstybių narių biudžetus taip pat turėtų būti elgiamasi ir su ES biudžetu.

Tačiau anaiptol nėra aišku, kad turėdami papildomų nuosavų išteklių, kurie padėtų mums sumažinti mūsų priklausomybę nuo BNP, galime tikėtis revoliucijos ES pajėgumo finansuoti augimą ir struktūrinę pertvarką srityje. Visada yra rizika, kad ta pati koalicija, kuri priima sprendimą dėl biudžeto Taryboje, gali priimti tą patį sprendimą ir Europos Parlamente.

Jeigu mums rūpi Europa, turėtume liautis tenkinę finansų ministrų norus ir nukreipti savo žvilgsnius į piliečius ir jų lūkesčius. Iš derybų Briuselyje grįžtančio namo valstybės narės politiko sėkmė neturėtų būti grindžiama žinia, kad vyriausybė mokės mažiau į ES biudžetą, o turėtų būti grindžiama žinia, pvz., kad ES padės mažosioms įmonėms finansuoti novatoriškus projektus.

Nėra abejonių, kad ES išlaidų finansavimo sistema turėtų būti visiškai skaidri. Šį tikslą lengviau pasiekti padėtų tik vienas mokestis, bet yra įmanoma sukurti ir tokią pajamų sistemą, kuri būtų grindžiama skaidrumo, teisingumo, matomumo, efektyvumo ir pakankamo suderinimo kriterijus atitinkančių mokesčių grupe.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE). – (PT) Pone pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia noriu pasveikinti pranešėją atlikus puikų darbą. Džiaugiuosi, kad šiame pranešime nustatyti prioritetai atitinka strategiją „Europa 2020“ ir kad pagrindiniu Europos politikos tikslu jame nustatomas augimas. Mums reikia daugiau ir geresnės Europos.

Taigi turėtume remti sritis, kurios labiausiai prisideda prie konkurencingumo stiprinimo, pvz., mokslinius tyrimus, inovacijas ir energetiką. Todėl turime gerokai padidinti mokslo ir inovacijų finansavimą, taip pat remti mokslinės kompetencijos stiprinimą visoje Europoje. Taip pat svarbu stiprinti europinę mokslo finansavimo sistemą siekiant įgyvendinti tikslą, kad į mokslą būtų investuojama 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Naujuoju biudžetu taip pat turėtų būti skatinamas efektyvesnis energijos vartojimas ir remiama būsimos infrastruktūros, ypač energetikos, statyba ir taip sudaromos būtinos sąlygos Europos pramonės konkurencingumui stiprinti. Mums reikia sustiprinti pramonės, ypač mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ), vaidmenį, nes tuo bus prisidėta prie Europos vadovaujamo vaidmens globalizuotame pasaulyje stiprinimo.

  Barbara Matera (PPE). – (IT) Pone pirmininke, norėčiau pasveikinti pranešėją S. Garrigą Polledo visus metus puikiai dirbus ir sulaukus plačios politinės paramos. Palankiai vertinu pagrindinę šio pranešimo mintį, kad išeitis iš krizės – Europos, kaip pasaulio veikėjos, statuso įtvirtinimas.

Būsimoje finansinėje programoje atspindėti strategijoje „Europa 2020“ nustatyti tikslai ir ji yra tvirtai grindžiama Lisabonos sutartimi. Tačiau, kad Europos Sąjungos prioritetai būtų įtikinami, turi būti užtikrintas pakankamas jų finansavimas. Būsimuose Europos Sąjungos biudžetuose energetikos ir transporto infrastruktūros plėtojimui ir investicijoms į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, mokymosi sistemą ir jaunimo politiką turi būti suteiktas naujas postūmis, o pagrindiniams ramsčiams, t. y. sanglaudos politikai ir žemės ūkio politikai, turi būti ir toliau skiriama tiek pat lėšų kaip ir dabar.

Europa ir jos įgyvendinami dideli projektai susiduria su biudžeto suvaržymais nacionaliniu lygmeniu, o tai reiškia, kad, siekiant didinti konkurencingumą ir augimą, būtina labiau įtraukti privatųjį sektorių leidžiant projektų obligacijas arba steigiant viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę.

Man ir kitiems Italijos delegacijos nariams rūpestį kelia pasiūlymai papildyti regioninę politiką vadinamosiomis tarpinėmis kategorijomis, nes yra pavojus, kad bus pakenkta silpniausiems Europos Sąjungos regionams. Baigdama norėčiau tvirtai pareikšti, kad vienintelis būdas užtikrinti Europos Sąjungos ateitį ir jos plėtrą – sukurti Europos Sąjungos finansavimo sistemą, kuri būtų grindžiama tik nuosavais ištekliais.

  Ingeborg Gräßle (PPE). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, kartu su DFP dokumentų rinkiniu bus pateikti ir persvarstyti Tarnybos nuostatai. Šis klausimas, susijęs su tuo, kaip ES yra iš tikrųjų administruojama, labai glaustai minimas S. Garrigos Polledo pranešimo 125 ir 126 dalyse. Pone Komisijos nary, norėčiau paprašyti jūsų, kad būtumėte drąsus rengdamas Tarnybos nuostatus. Pagaliau klausimas, ką mes darome, kurį išsamiai čia aptarėme, yra ne mažiau svarbus nei klausimas, kaip mes tai darome.

Kalbama apie tai, kokį vaidmenį Europos Komisija ateityje atliks įgyvendinant visus šiandien čia pateiktos 2020 m. programos punktus. Aš norėčiau, kad Komisija pasirinktų aktyvesnį vaidmenį, o ne pavestų užduotis kitiems. Todėl yra svarbu, kad persvarstant Tarnybos nuostatus šioms naujoms užduotims būtų sukurtos laisvos darbo vietos ir kad taip Komisija pati galėtų įsitraukti į procesą. Mes turime daugybę laisvų dienų. Komisijos pareigūnai turi iki 13 savaičių apmokamų atostogų. Pone Komisijos nary, siūlau jums skirti keletą šių laisvų dienų biudžeto įgyvendinimo klausimui, kad iš tikrųjų galėtume pasiekti savo užsibrėžtus politinius tikslus. Norėčiau paprašyti, kad mums taip pat būtų pateikta strategija „Europa 2020“, skirta ES administravimui. Tam būtų reikalinga, kad ne tik jūs, bet ir visa kolegija bei Komisijos pirmininkas įsitrauktų į veiklą.

  Sidonia Elżbieta Jędrzejewska (PPE). – (PL) Pone pirmininke, norėčiau pasveikinti S. Garrigą Polledo parengus tokį puikų pranešimą dėl daugiametės finansinės programos. Pranešimas sulaukė labai stiprios paramos Specialiajame politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komitete. Tikiuosi, kad netrukus prasidėsiančios derybos dėl naujojo Europos Sąjungos daugiamečio biudžeto vyks remiantis šiuo pranešimu kaip pagrindu.

Labai džiaugiuosi, kad EP nariai nusprendė paremti mano pateiktą pakeitimą dėl jaunimo politikos stiprinimo. Jaunimas priklauso toms Europos gyventojų grupėms, kurioms ekonomikos krizė smogė skaudžiausiai, todėl turėtume paremti visas iniciatyvas, kuriomis siekiama pagerinti jaunimo padėtį, ir ypač tas, kuriomis siekiama suteikti jaunimui geresnę galimybę gauti išsilavinimą ir pagerinti jų profesinę padėtį. Todėl tokios programos, kaip antai „Veiklus jaunimas“ ir „Visą gyvenimą trunkantis mokymasis“, kurių išlaidos, tenkančios vienam dalyviui, yra labai nedidelės ir labai efektyvios, turėtų būti įtrauktos į būsimas daugiametes finansines programas atskira dalimi. Be to, šios programos vertos gerokai didesnio finansavimo.

Taip pat norėčiau pagirti pasiūlymą išlaikyti aukštą sanglaudos politikos finansavimo lygį. Sanglaudos politika ne tik atlieka labai svarbų vaidmenį įgyvendinant tikslus, nustatytus strategijoje „Europa 2020“; jos pagrindinė užduotis – stiprinti Europos integraciją ir solidarumą mažinant socialinius, ekonominius ir teritorinius skirtumus, kurių, deja, Europos Sąjungoje dar yra.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, pranešėjas pradėjo savo pristatymą labai svarbiu sakiniu. Jis pasakė, kad mes turime suderinti tradicines Europos Sąjungos sritis su mūsų naujaisiais prioritetais. Nei vienas, nei kitas elementas negali veikti vienas be kito. Taigi norėčiau pasidžiaugti pranešime nubrėžta žemės ūkio politikos vizija.

Jums leidus norėčiau priminti jums kai kurias svarbias mintis, išdėstytas pranešime, iš kurių pagrindinė yra ta, kad per ateinantį finansinio programavimo laikotarpį turi būti išlaikytas dabartinis BŽŪP finansavimo lygis. Tradicinis Europos žemės ūkio vaidmuo kartu su naujais siekiais, kuriuos puoselėjame, visiškai pateisina mintį išlaikyti šio biudžeto lygį.

Antra, turime išlaikyti BŽŪP sistemą, grindžiamą dviem ramsčiais, remdami kaimo vietoves pagal antrąjį ramstį, nes tai glaudžiai siejasi su strategijos „Europa 2020“ tikslais.

Dar paskutinė mintis. Ateityje turime reformuoti BŽŪP siekdami užtikrinti, kad biudžeto lėšos būtų leidžiamos efektyviau, ir viena iš galimybių šį tikslą pasiekti – sąžiningai skirstyti išmokas.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Pirmiausia noriu padėkoti visiems pranešėjams už atliktą didžiulį darbą. Šiandien turime aiškią Parlamento poziciją, ko mes ir mūsų piliečiai tikimės iš ateinančio finansinio programavimo laikotarpio. Visi suprantame, kad privalėsime iš esmės keisti dabartinės politikos kryptis ir tai aiškiai atsispindi strategijoje „Europa 2020“. Turime sukurti saugią ir vieningą Europos energetikos rinką, užtikrinti visos Europos sujungimą transporto tinklais, panaikinti šiuo metu dar egzistuojančius skirtumus tarp skirtingų Europos Sąjungos regionų. Turime iš esmės peržiūrėti bendrąją žemės ūkio politiką, kuri turi užtikrinti teisingą ir vienodą tiesioginių mokėjimų sistemą, ir daug kitų svarbių sričių, be kurių įgyvendinimo nesukursime konkurencingos ir stiprios Europos. Žinoma, tam reikės didelių investicijų, ypač į mokslo tiriamuosius darbus, todėl būtina ieškoti naujų finansavimo priemonių, tokių kaip finansinio sandorio mokesčio įvedimas ir panašiai. Tikiu, kad ....

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Jan Mulder (ALDE). – (NL) Pone pirmininke, vienas iš svarbiausių klausimų, kilusių šiose diskusijose, yra šis: „Kokia gi yra Europos pridėtinė vertė?“ Tikiuosi, kad Komisija savo pasiūlymuose, kuriuos turės pateikti šio mėnesio pabaigoje, įtikinamai paaiškins, kad kai kurios biudžeto išlaidų kategorijos turi pridėtinę vertę. Man atrodo, kad būtent tai mums reikia žinoti, nes taip galėsime pagrįsti tai, už ką balsuojame.

Antra, šioms diskusijoms labai didelę įtaką darys diskusijos dėl nuosavų išteklių. Vienas iš klausimų, dėl kurio diskusijose kilo nesutarimų, yra sprendimas dėl korekcijos JK naudai, taikomos nuo 1984 m. Kaip galėjo tai taip ilgai tęstis? Manau, kad arba JK neturėtų būti taikoma jokia korekcija, arba ji turėtų būti taikoma ir kitoms šalims, kurios dabar yra panašioje padėtyje kaip ir JK 1984 m. Tikiuosi, kad Komisijos pasiūlymai bus iš tikrųjų nukreipti šia linkme.

  Raul Romeva i Rueda (Verts/ALE). – (ES) Pone pirmininke, šis didžiulis dėmesys tam, kokia dalimi biudžetas turėtų būti sumažintas, o ne tam, kaip tai turėtų būti padaryta ir kokiose srityse išlaidos turėtų būti sumažintos, ir dar mažesnis dėmesys klausimui, kaip padidinti pajamas, jau kelia rūpestį.

Pirma, daugiau Europos reiškia geresnę Europą, jeigu tai kartu reiškia ir tai, kad valstybės narės turės mažiau ekonominės galios.

Antra, privalome, žinoma, peržiūrėti išlaidas. Tačiau darydami tai turime būti atsargūs: vienas pasiūlymas būtų sumažinti išlaidas karinėje srityje, kitas – atsisakyti vienos iš dviejų Europos Parlamento būstinių. Manome, kad tai svarbiausi pasiūlymai.

Trečia, didžiausią rūpestį man kelia tai, kad J. Lewandowski šypsojosi – ir, tarčiau, tai buvo šypsena, kelianti nerimą – kai buvo kalbama apie finansinių sandorių mokestį.

Ji kelia man nerimą ir norėčiau paklausti jo, kodėl galėtų būti taip blogai, taip žalinga paprašyti tų, kurie pralobo spekuliuodami, sumokėti už krizę, užuot prašius, kad tai padarytų tie, kurie mažiausiai dėl jos kalti, ir nepadaryti taip, kaip vakar padarėte paraginęs Ispaniją sumažinti socialines išlaidas sumažinant išlaidas …

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Alfreds Rubiks (GUE/NGL). – (LV) Pone pirmininke, norėčiau priminti kolegoms EP nariams vieną dalyką – tvirtindami biudžetą turime nepamiršti, kad Europos gyventojai vis skeptiškiau vertina tai, ką darome čia. Šiuo požiūriu man atrodo, kad biudžetas nėra pakankamai suderintas su plataus užmojo tikslais, nustatytais strategijoje „Europa 2020“. Taip pat turiu jums klausimą: jūs, pone Komisijos nary, pažadėjote Latvijos ūkininkams, kad pagal šį biudžetą bus mokamos vienodo dydžio tiesioginės išmokos. Tačiau jeigu jis bus patvirtintas toks, koks yra dabar, jums bus sunku ištesėti savo pažadą. Noriu, kad viskas, apie ką kalbame ir ką aptarinėjame, atitiktų ir mūsų rinkėjų interesus.

  Andrew Henry William Brons (NI). – Pone pirmininke, kol nebuvau skaitęs šio pranešimo, maniau, kad reikalai ES nebegali būti prastesni. Pranešimas pradedamas žodžiais, reiškiančiais visiškai klaidingą įsitikinimą: „dar niekada europiečiai nereikalavo iš ES tiek daug“. Vis daugiau Jungtinės Karalystės piliečių reikalauja, kad JK atsisakytų narystės ES. Galbūt būtent tai jie turi galvoje. Pranešime galutinai atmetama mintis įšaldyti biudžetą po 2013 m. ir primygtinai tvirtinama, kad net padidinę biudžetą 5 proc. galėtume įgyvendinti ES tikslus tik ribotu mastu. Na, turime būti dėkingi už nedideles malones.

Paslėptas kažkur vidury 166 dalies yra raginimas nebetaikyti korekcijų. Tai priemonė, kurią taikant Jungtinės Karalystės mokamas grynasis įnašas yra tik nepriimtinas, o ne keliantis pasipiktinimą. Primygtinai tvirtinti, kad JK turėtų mokėti daugiau jos taip sunkiai uždirbamų pinigų, yra pakankamai netinkama, bet 169 dalyje dar siūloma, kad ES būtų suteikti įgaliojimai nustatyti savo pačios mokesčius be mūsų sutikimo ir taikyti juos mums nekontroliuojant, o tai yra tiesiog nepriimtina.

  Czesław Adam Siekierski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, pasiekėme sutarimą svarbiu klausimu. Pateiktas pranešimas yra būtina tąsa to, kas vyko pirmiau, tačiau juo siūlomi ir numatomi pokyčiai. Stabilumas yra būdinga ES politikos sričių savybė, taigi pranešime siūloma išlaikyti dabartinį sanglaudos ir žemės ūkio politikos sričių biudžetą.

Užtikrinant vienodas sąlygas vystytis labai prisidedama prie bendrosios rinkos stiprinimo, o tai naudinga visoms ES valstybėms narėms. Bendra žemės ūkio politika naudinga kiekvienam ES vartotojui. Verta atsižvelgti į tai, kad ūkininkų pajamos, nepaisant ES biudžeto lėšomis jiems teikiamos paramos, labai menkos. Naujos užduotys, kurias žemės ūkio sektorius turės atlikti aplinkos apsaugos, kovos su klimato kaita, gyvūnų gerovės srityse, ir nerealistiškos PPO derybos reiškia, kad ūkininkai patirs papildomų išlaidų. Kas jas apmokės? Pokyčiai, kurių tikimės, apima didesnį tvarios ir pažangios plėtros finansavimą ir didelį dėmesį inovacijoms, moksliniams tyrimams ir švietimui.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Georgios Stavrakakis (S&D). – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nary, Parlamentas šiandien siunčia aiškią žinią ir Europos Komisijai, ir Europos Sąjungos valstybių narių ministrams pirmininkams, kad biudžetas, apimantis laikotarpį iki 2020 m., būtų parengtas atsižvelgiant į ES funkcijas ir piliečių lūkesčius.

Kalbant apie sanglaudos politiką, žinia yra aiški. Pasisakome už tai, kad sanglaudos politikai būtų skirtas pakankamas finansavimas, kad ji galėtų atlikti lemiamą vaidmenį skatinant plėtrą, užimtumą ir inovacijas. Pasisakome už tai, kad sanglaudos politika būtų nepriklausoma. Pasisakome už veiksmų derinimą visais politikos formavimo lygmenimis nuo strateginio planavimo iki strateginių planų įgyvendinimo. Pasisakome už tai, kad būtų nustatyta tarpinė paramos regionams kategorija. Pasisakome už specialias priemones, skirtas Europos teritorijai priklausančioms saloms ir jos kalnų regionams.

Tačiau yra du svarbūs dalykai, kuriems aiškiai sakome „ne“. Pasisakome prieš tai, kad ši politika būtų suskaidyta pagal skirtingus sektorius, ir galiausiai pasisakome prieš sankcijų taikymą, susijusį su Stabilumo ir augimo paktu.

  Pirmininkas. – Diskusija „prašau žodžio“ baigta. Atsiprašau 11 ar 12 EP narių, kurie buvo užsirašę ir negalėjo kalbėti, bet mes akivaizdžiai neturime laiko jų kalboms.

  Janusz Lewandowski, Komisijos narys. – Pone pirmininke, jau išnaudojau man skirtą laiką, taigi pateiksiu tik dvi labai trumpas pastabas.

Pirma, atsižvelgiant į šiuo metu tarptautiniu mastu taikomas griežto taupymo priemones, Europos biudžetas, kuris neturi deficito, negali būti kaltinamas už netinkamą nacionalinių finansų tvarkymą. Tačiau jis gali padėti skatinti užimtumą ir augimą, nes jis iš esmės yra investicinis. Tuo jis skiriasi nuo nacionalinių biudžetų, kurių lėšos daugiausia leidžiamos socialinėms reikmėms.

Antra, kalbant apie pažadus Europos ūkininkams, laipsniška konvergencija yra pasiekiamas tikslas. Šiuo metu mokėti nustatyto dydžio išmokas neįmanoma ir manau, kad padėtis šiuo atžvilgiu ateinančių kelerių metų laikotarpiu nepasikeis.

Baigdamas Komisijos vardu norėčiau pasakyti, kad tikiuosi, jog būsimas balsavimas atspindės platų sutarimą, pasiektą šioje posėdžių salėje, dėl kurio Europos Parlamento balsas yra stiprus ir įtakingas.

  Pirmininkas. – Baigsime diskusijas pranešėjo S. Garrigos Polledo kalba. Nuoširdžiai jam dėkojame už puikų pranešimą šiuo klausimu.

  Salvador Garriga Polledo, pranešėjas. – (ES) Pone pirmininke, pirmiausia noriu padėkoti nacionalinėms delegacijoms, kurios, kaip suprantu, pasipriešino spaudimui jų valstybėse narėse ir balsuos už šį pranešimą.

Manau, tai nėra diskusijos dėl biudžeto dydžio, o veikiau diskusijos dėl Bendrijos metodo viršenybės. Manau, kad tie, kas stengėsi įtikinti, jog Europos Sąjungos biudžetas turi būti sumažintas, padarė klaidą. Jie nori naujų prioritetų ir mažesnio biudžeto. Sakau jiems, kad einant šiuo keliu galiausiai bus sumažintas biudžetas ir prioritetų skaičius.

Aš, žinoma, nesuprantu, kaip jie gali sėdėti šiuose rūmuose ir ginti tarpvyriausybinį požiūrį. Palikę tai daryti Tarybai, jie turėtų ginti Europos Sąjungą, jos politiką, prioritetus, funkcijas ir pakankamą biudžetą.

Mes nenorime padidinti Europos viešųjų išlaidų 5 proc. Mes siekiama palengvinti nacionaliniams biudžetams tenkančią naštą ir surinkti lėšų tarpvalstybinėms investicijoms į ES biudžetą, kur jos gali būti veiksmingiau panaudotos. Būtent tai yra Europos pridėtinė vertė, kuriai visos šio Parlamento frakcijos šiais metais pritarė SURE komitete.

Manau, tai neabejotinai toli siekiantis pasiūlymas. Tai plataus užmojo pasiūlymas, reikalaujantis iš valstybių narių rimtų sprendimų, ir mes paraginsime jas imtis su juo susijusių iššūkių.

Noriu pareikšti jums padėką už konstruktyvius pasiūlymus ir diskusijas, kurios, manau, buvo pakankamai gyvos ir visapusiškai atspindėjo Europos Parlamentą vienijančių nuomonių mozaiką. Manau, po šių diskusijų mūsų, kaip Parlamento, pozicija bet kuriuo atveju sustiprėjo ir mūsų politinis profilis gerokai pagerėjo.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks šiandien, 12.00 val.

(Paskelbta trumpa posėdžio pertrauka)

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Dėl dabartinės krizės ir didelio viešųjų lėšų ribojimo valstybėms narėms vis sudėtingiau pasiekti ekonomikos augimą. Turiu pabrėžti būtinybę pateikti ES atsaką į demografinius iššūkius. Mažėjanti dirbančių gyventojų dalis ir kartu didėjanti pensininkų dalis reiškia, kad socialinės apsaugos sistemoms teks didelis krūvis.

Remiu mintį, kad visas ES teikiamas finansavimas turėtų padėti pagerinti bendrą aplinkos būklę Europoje. Todėl teigiamas ir neigiamas poveikis klimatui ir aplinkai ir ES lėšų naudojimas turėtų būti analizuojami visais lygmenimis. Investicijos ES lygmeniu gali padėti mums daugiau sutaupyti lėšų nacionaliniu lygmeniu, ypač srityse, kuriose ES neabejotinai teikia didesnę pridėtinę vertę nei nacionaliniai biudžetai.

  Zuzana Brzobohatá (S&D), raštu. – (CS) Tebesitęsiančios diskusijos dėl būsimo programavimo laikotarpio rodo mums, kad šį kartą bus būtina vadovautis visapusiškesniu požiūriu į pagrindinę ekonominę ES politikos įgyvendinimo priemonę. Visuotinė finansų krizė ir didelis visuotinis konkurencinis spaudimas, kurį kelia tokie ekonomikos tigrai kaip Kinija ir Indija, rodo mums, kad daugiametė finansinė programa (DFP) turės būti parengta taip, kad ji atitiktų pagrindinius darbotvarkės „Europa 2020“ tikslus. Pranešėjo mintis sujungti DFP visas politikos sritis, susijusias su darbotvarke „Europa 2020“, į vieną sritį atrodo labai drąsi. Pranešėjas visiškai pagrįstai siūlo nustatyti teisiškai privalomą reikalavimą atlikti pavienėms sritims nustatytų ribų laikotarpio vidurio peržiūrą. Verta dėmesio yra ir mintis dėl būtinybės suderinti DFP nustatomas laiko ribas su politiniais ES institucijų veiklos ciklais ir taip užtikrinti didesnę demokratinę kontrolę ir atskaitomybę. Pranešėjo mintis, kad turime apsvarstyti galimybę reformuoti ES pajamų sistemą, yra neabejotinai iš esmės teisinga. Taip pat yra visiškai tinkamas pasiūlymas laipsniškai judėti ES nuosavų išteklių sistemos link ir taip pakeisti dabartinę sistemą, grindžiamą valstybių narių įnašais, kuri lemia tai, kad ES ir valstybių narių balansas yra lyginamas ir remdamasi šio lyginimo rezultatais plačioji visuomenė daro netinkamas išvadas dėl narystės ES reikšmės, kurios yra visiškai klaidingos atsižvelgiant į tai, kad valstybių narių ekonomika ir politika dabar yra tarpusavyje susijusios.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) S. Garrigos Polledo pranešimu mėginama apibrėžti Europos Parlamento politinius prioritetus ir teisėkūros, ir biudžeto požiūriu daugiametėje finansinėje programoje, skirtoje laikotarpiui po 2013 m. Pirmiausia mano dėmesį atkreipė du elementai: pirma, kad sanglauda, kuria siekiama augimo ir užimtumo tikslų, yra politinis prioritetas. Visapusiškai remiu pasiūlymą nustatyti tarpinę regionų kategoriją. Šiai kategorijai būtų priskirti visi regionai, kurių BVP vienam gyventojui sudaro 75–90 proc. ES BVP. Tai padėtų užtikrinti tinkamesnę pusiausvyrą tarp regionų. Šis pasiūlymas reiškia praktinį teritorinės sanglaudos principo, įtvirtinto Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnyje, taikymą. Kalbant apie finansines perspektyvas, pasisakau už finansinių sandorių apmokestinimą, kad Europos Sąjunga galėtų turėti nuosavų išteklių.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Noriu atkreipti dėmesį į šiame pranešime pateiktą pasiūlymą dėl finansinių sandorių mokesčio (FSM). Finansinių sandorių mokestis galėtų padėti mums vienu metu spręsti dvi problemas – kaip finansuoti vis daugėjančias naujas politikos kryptis, kurias įgyvendinti reikalaujama iš ES, ir kaip užtikrinti, kad finansų sektorius prisidėtų prie jo sukeltos ekonomikos krizės įveikos. Mokesčio pajamos galėtų padėti sumažinti dabar ES valstybių narių mokamus įnašus į ES biudžetą. Jos taip pat suteiks galimybę sklandžiai plėtoti politikos kryptis, kuriomis siekiama užtikrinti ekonominę Europos ateitį. Mes turėtume išteklių investicijoms į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, kovą su klimato kaita ir ES regionų tarpusavio solidarumo stiprinimą. Europa turėtų parodyti pasauliui pavyzdį ir nustatyti šį mokestį savo teritorijoje bei agituoti visas kitas pasaulio šalis padaryti tą patį. Raginu Europos Komisiją nedelsiant imtis veiksmų remiantis šiuo pranešimu ir patenkinti šio demokratiškai išrinkto Parlamento reikalavimus pateikti tinkamas priemones.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pasinagrinėkime dabartinę daugiametę finansinę programą (DFP). ES išsiplėtus ir prie jos prisijungus 12 naujų šalių, kurių daugumos išsivystymo lygis žemesnis už 15 senbuvių valstybių narių vidurkį, kilo neginčijamų iššūkių ir reikalavimų, susijusių su ekonominės ir socialinės sanglaudos principo įgyvendinimu. Tačiau tai, ką pamatėme, buvo santykinis struktūrinių fondų sumažinimas nuo 0,42 iki 0,37 proc. ES bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Kitaip sakant, jie buvo santykinai sumažinti būtent tokiu metu, kai jų lėšomis teikiama parama buvo reikalingiausia. Šio sumažinimo rezultatai yra akivaizdūs: turime ne žadėtą susiliejimą, o aiškius skirtumus, kurie dar labiau padidėjo dėl ekonomikos ir socialinės krizės ir dėl tokios plėtros priemonės, kaip bendroji rinka, veikimo ir plėtojimo vienų šalių naudai ir kitų šalių akivaizdžiai nenaudai. Būtent šia DFP dabar remiamasi kaip etalonu diskutuojant dėl 2013-2020 m. perspektyvinių finansinių planų ir siūloma ją iš esmės išlaikyti. Padidinus ES biudžetą 5 proc. jis nesudarys gerokai daugiau nei 1 proc. ES BNP. Taigi ir vėl kyla grėsmė skelbiamam sanglaudos principui. Padėtį dar labiau blogina tai, kad turimi ištekliai dabar nukreipiami kitais tikslais, įskaitant militarizmą ir tarptautinę intervenciją, kurie vis dėlto taip pat įtraukti į Sutartis, o tai reiškia, kad sanglaudos principas tampa dar mažiau svarbus.

  Lidia Joanna Geringer de Oedenberg (S&D), raštu. – (PL) Nors ekonomikos krizės sąlygomis buvo priežasčių įšaldyti ES išlaidas, svarstydami šiandien daugiametę finansinę programą negalime remtis tais pačiais argumentais, kaip ir prieš dvejus metus. Turime užduoti sau klausimus, susijusius su principais, pagal kuriuos ES veiks ateinančiu septynerių metų laikotarpiu: ar tai bus ES, grindžiama solidarumu, vykdanti savo įsipareigojimus ir, kaip numatyta Lisabonos sutartyje, kurianti pažangią ekonomiką ir bendrą užsienio politiką? O gal tai tokia ES, kuri, žinoma, įtraukė į Sutartį plataus užmojo tikslus, bet visi žino, kad tai padarė tik dėl akių? Esu tvirta pirmojo modelio šalininkė ir remiu pranešėjo nuomonę dėl būtinybės padidinti kitoje daugiametėje finansinėje programoje finansavimą 5 proc., palyginti su finansavimo lygiu 2013 m. Šis pokytis padėtų mums priartėti prie Sutartyje įtvirtintų plataus užmojo tikslų įgyvendinimo, o pats išlaidų padidinimas 5 proc. iš tikrųjų reikštų tik labai nedidelį padidinimą, nes infliacijos augimas šiuo metu sudaro 3,2 proc. Be to, šis nedidelis ES biudžeto padidinimas bus naudingas skurdžiausiems regionams, kuriems ES parama, teikiama siekiant įveikti išsivystymo skirtumus, yra reikalingiausia. Tikiuosi, kad „grynųjų mokėtojų“, pvz., Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės, pozicijų suderinimas su Parlamento pozicija, išdėstyta plataus užmojo S. Garrigos Polledo pranešime, taps vienu iš kitą pusmetį pirmininkausiančios Lenkijos prioritetų.

  Jiří Havel (S&D), raštu. – (CS) Praeityje EP nariai turėjo tik ribotą įtaką derybose dėl Europos Sąjungos daugiametės finansinės programos. Esminis pokytis, kurį lėmė Lisabonos sutartis, susijęs būtent su šia ilgalaikio biudžeto programavimo užduotimi ir reiškia tai, kad Taryba, gavusi Europos Parlamento pritarimą, turės iš naujo parengti biudžetą. Būtent todėl įsteigtas Specialusis politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013  m. komitetas (SURE), kuris savo pranešime nustatė Europos Parlamento politinius prioritetus prieš prasidedant deryboms dėl kitos DFP, skirtos laikotarpiui po 2013 m. Iš Salvadoro Garrigos Polledo pranešimo aišku, kad Europos Sąjunga turi užtikrinti pakankamą ES politikos sričių finansavimą, jeigu ji nori įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ nustatytus plataus užmojo tikslus. Jeigu Europos Sąjunga po 2013 m. neturės pakankamai naujų išteklių, ji nesugebės įgyvendinti nei dabartinių politinių prioritetinių tikslų, nei naujų tikslų, nustatytų strategijoje „Europa 2020“, nei atlikti jai pavestų naujų užduočių. Atsižvelgiant į ES tradicinių nuosavų išteklių nepakankamumą, SURE komitete pradėta konkreti diskusija dėl naujų ES biudžeto nuosavų išteklių. Rengdami kitą finansinę programą turime puikią galimybę parodyti, kad Europos Sąjunga pajėgi mąstyti ir veikdama ginti savo ilgalaikius interesus, taip pat siekti veiksmingų rezultatų tvirto augimo ir vidaus sanglaudos užtikrinimo srityse. Todėl visiškai pritariu svarbiausiam pranešėjo teiginiui, kad bendrai žemės ūkio politikai ir sanglaudos politikai kitą laikotarpį turi būti skirta ne mažiau lėšų, nei skiriama pagal dabartinę programą.

  Edit Herczog (S&D), raštu. – (HU) Pasiūlymo projektas, kurį parėmė aštuoni komitetai, parengtas atsižvelgiant į iššūkius, kurie turi būti atspindėti ir naujojoje daugiametėje finansinėje programoje. Dabartinė krizė yra paskutinis įspėjimas, kad Europa privalo reaguoti į pasaulio tvarkos pokyčius. Kaip ir visų pokyčių atvejais, besiformuojant naujai tvarkai bus laimėtojų ir pralaimėtojų. Europa neturi būti pralaimėtojų gretose. Savo laiku Jean Monnet įspėjo: „Savaime Europa niekada neegzistavo. Ji iš tikrųjų turi būti kuriama“. Europos integracijos pradininkas vertino šią užduotį ne kaip pavienį veiksmą, o kaip nuolatinį darbą. Taigi turime įvertinti numatomas sąlygas ir konkrečias aplinkybes ir nustatyti, ką turime padaryti siekdami užtikrinti, kad Europa egzistuotų, o ne taptų pralaimėtoja. Komisija praeitais metais pateikė strategiją „Europa 2020“, kuri turi padėti mums įveikti krizę ir paruošti Europos ekonomiką kitam dešimtmečiui. Šioje strategijoje nustatytos trys pagrindinės sritys, labiausiai prisidedančios prie ekonomikos augimo skatinimo – žinios, inovacijos ir švietimas. Kitaip sakant, strategijoje kalbama apie pažangų augimą, o tai reiškia, kad pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas skaitmeninės visuomenės plėtojimui, apie tvarų vystymąsi, reiškiantį efektyvesnį energijos vartojimą ir didesnį konkurencingumą, ir apie visa apimantį augimą, reiškiantį didesnį užimtumą. Naujoji Europos Sąjungos daugiametė finansinė programa turi būti parengta Bendrijos lygmeniu, o nacionalinės plėtros programos turėtų būti tarpusavyje suderintos taip, kad būtų užtikrinta jų tarpusavio sąveika, būtina tam, kad galėtume optimaliai įgyvendinti strategiją „Europa 2020“.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE), raštu. – (FI) Piliečiai tikisi iš ES konkrečių rezultatų, ypač ekonominiu sunkmečiu. Mums reikia geresnės ir paprastesnės teisėkūros, kuri tarnautų europiečių interesams. Reguliavimo turi būti mažiau. Europiniai teisės aktai neturi būti priimami, jeigu jie iš tikrųjų nėra būtini. Būsimas ES biudžetas turėtų būti parengtas taip, kad padėtų mums veiksmingiau reaguoti į kasdienes mūsų piliečių problemas. Biudžetas turėtų padėti mums remti augimą ir naujų darbo vietų kūrimą, bet pirmiausia jis turėtų teikti Europos pridėtinę vertę.

Šio mėnesio pabaigoje Komisija turės paskelbti savo pasiūlymus dėl ES biudžeto po 2014 m. Ekonomikos krizė lėmė tai, kad ES valstybės narės buvo priverstos priimti griežtus sprendimus, susijusius su jų biudžetais. Krizės sąlygomis ES biudžetas taip pat neturėtų būti padidintas. Priešingai, jis turėtų būti sumažintas.

Tikiuosi, galiausiai atsikratysime daugelio kvailų dalykų, siejamų su ES. Parlamento mėnesinės kelionės iš Briuselio į Strasbūrą ir atgal Europos mokesčių mokėtojams kasmet kainuoja gerus 200 mln. EUR. Įvairios nuolaidos, taikomos Jungtinei Karalystei, Švedijai, Austrijai, Nyderlandams ir Vokietijai turėtų būti visiškai panaikintos. Šiais metais vien Jungtinei Karalystei bus grąžinta apytikriai 3 mlrd. EUR dėl nuolaidų, taikomų jos įnašams, suderėtų 1984 m.

Atėjo laikas reformuoti ES ir jos biudžetą. Europos mokesčių mokėtojų pinigai turi būti naudojami efektyviau ir teikti valstybėms narėms Europos pridėtinę vertę. Didesnis ES administravimo aparatas, biurokratizmas ir nebūtini ES teisės aktai nėra tie dalykai, kurie padės mums tai pasiekti.

  Filip Kaczmarek (PPE), raštu. – (PL) Naujoji daugiametė finansinė programa yra labai svarbi, nes nuo jos dideliu mastu priklausys Europos Sąjungos ateitis. Diskusijos dėl perspektyvinio finansinio plano nėra lengvos, nes daugeliui valstybių narių tenka patirti ekonomikos krizės padarinius. Jų nenoras didinti ES biudžetą yra visiškai suprantamas. Vis dėlto tie, kas finansiniu požiūriu yra nusiteikę skeptiškai, turėtų žinoti, kiek naudos bendroji rinka teikia pavienių valstybių narių ekonomikai. Europos integracija daro teigiamą įtaką ekonomikai ir ją skatina. Be to, Europos Parlamentas norėtų, kad naujoji finansinė programa būtų struktūrizuota taip, kad būtų stiprinamas konkurencingumas ir skatinama socialinė integracija. ES biudžeto lėšomis finansuojamos priemonės, kurios neabejotinai yra būtinos visų valstybių narių piliečiams. Tai nėra abstraktus teiginys. Sanglaudos politika ir bendra žemės ūkio politika daro poveikį kasdieniam milijonų piliečių gyvenimui. Negali būti abejonių, kad kai kurių užduočių, kurias atlieka ES, joks kitas organas negalėtų atlikti. Socialinės, ekonominės ir infrastruktūrinės sanglaudos didinimas ar lygių galimybių žemės ūkio sektoriuje užtikrinimas – tai tikslai, verti mūsų paramos. Europos lėšas šiais tikslais verta leisti. Europos Sąjunga negali įgyvendinti daugiau priemonių platesniu valstybių narių mastu turėdama mažesnį biudžetą. Tai neįmanoma, todėl mums reikia didesnio ir platesnio užmojo biudžeto.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Kaip rašo pranešėjas, Europos Sąjungos pagalba valstybėms narėms būtina, kad jos būtų pajėgios įveikti būsimus iššūkius. Strategijoje „Europa 2020“ nurodomos atitinkamos sritys, kuriose ši pagalba turėtų būti teikiama, apibrėžiant stiprios, stabilios ir šiuolaikinės Europos – Europos, kuri bus pasimokiusi iš savo pastarųjų ekonominių problemų ir kuri užtikrins savo piliečiams užimtumą, energetinį saugumą ir sveiką maistą – prioritetus ir viziją. Biudžetiniuose planuose turėtų būti atsižvelgta į svarbiausius tvarios plėtros tikslus, be to, jie taip pat turi būti lankstūs ir dėmesys juose turi būti sutelktas į konkrečias priemones. Turbūt net nereikia minėti, kad lėšos turi būti leidžiamos skaidriai ir kad išlaidos turi būti pagrįstos. Visuomenės pritarimas ir supratimas šiais laikais tapo sudedamąja ES politikos dalimi ir ES veikimo pagrindu.

  Tunne Kelam (PPE), raštu. – Siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus, būtina vadovautis europiniu požiūriu. Tačiau reikia suprasti, kad turėti daugiau Europos skyrus jos biudžetui mažiau lėšų neįmanoma. Valstybių narių siūlomas išteklių įšaldymas nėra ilgalaikė alternatyva. Jeigu jau valstybės narės pritarė Europos ilgalaikiams strateginiams politiniams įsipareigojimams, jos negali atsisakyti juos finansuoti. Tai tik sumažintų milijonų piliečių pasitikėjimą ES. Kalbant apie praktinius aspektus, reikia užtikrinti daug tinkamesnį programų koordinavimą sutelkiant dėmesį į jų papildomumą. Jeigu bus išlaikytas dabartinis išteklių lygis, nerealu tikėtis, kad bus įmanoma finansuoti naujus prioritetus – MTTP, inovacijas ir energijos bei transporto tinklus. Tikrasis ES iššūkis vidaus politikos srityje – pasiekti, kad 15 ES senbuvių valstybių narių ir 12 jos naujų valstybių narių kitos finansinės programos įgyvendinimo pabaigoje susilygintų. Turi būti labai nuodugniai apsvarstyta, ar reikalinga tęsti senas programas ir rengti naujas. Įsipareigojimas vadovautis ES lygybės ir solidarumo principais reiškia tai, kad turėtų būti liautasi taikyti skirtingus standartus ir turėtų būti atsisakyta išankstinių nuostatų priimant sprendimus. ES gali sėkmingai veikti tik tuo atveju, jeigu visoms jos valstybėms narėms bus taikomi vienodi standartai. Tikrai perspektyvinis finansinis planas turėtų aprėpti net ilgesnį nei septynerių metų laikotarpį. Tačiau remiu mintį numatyti lanksčius mechanizmus siekiant turėti galimybę daryti būtinus pakeitimus prisitaikant prie kintančių sąlygų.

  Lena Kolarska-Bobińska (PPE), raštu. – (PL) Skurdžiausi Europos Sąjungos regionai dabar sparčiai vystosi ir viena iš priežasčių, kodėl taip yra – finansavimas Europos lėšomis. Nors nutiesta ar suremontuota daug kelių, įrengta daug interneto ryšio tinklo jungčių, dar yra daugybė poreikių, kuriuos reikia patenkinti, nes tarp šių regionų ir labiausiai išsivysčiusių regionų yra labai didelis atotrūkis. Lenkijai ir kitoms naujosioms valstybėms narėms prisijungus prie Europos Sąjungos buvo nuogąstaujama, kad jos nesugebės tinkamai pasinaudoti narystės ES joms teikiamomis galimybėmis ir kad ES lėšos bus leidžiamos neapgalvotai. Taip pat buvo nuogąstaujama dėl korupcijos, nes būtent galimybė, kitaip sakant, daug pinigų, verčia vagį nusikalsti. Tačiau tyrimai parodė, kad Europos lėšos Lenkijoje leidžiamos protingai ir nėra siejamos su jokia nesąžininga praktika. Taigi atsižvelgiant į atotrūkį, kurį stengiamės sumažinti, ir į ES ateities tikslus, nei ES biudžetas, nei sanglaudos politikos įgyvendinimo finansavimas neturi būti sumažinti. Net jeigu Europos Parlamentas balsuos už tai, kad Europos biudžetas būtų padidintas, o aš tikiuosi, kad taip ir bus, dar bus svarbu įtikinti pavienes valstybes nares tuo, kad paremti Parlamento politinę poziciją verta.

  Jan Kozłowski (PPE), raštu. – (PL) Norėčiau nuoširdžiai pasveikinti S. Garrigą Polledo parengus išsamų pranešimą ir padėkoti jam už didžiulį darbą, kurį jam teko atlikti rengiant kompromisinius pakeitimus. Sutinku su pranešėju, kad sanglaudos politikai, kurios veiksmingumu įsitikinome, naujojoje daugiametėje finansinėje programoje turi būti skirta derama, jos svarbą atitinkanti vieta. Tačiau turėtume stengtis užtikrinti geresnį pavienių fondų veiklos koordinavimą ir jų papildomumą ir supaprastinti procedūras. Fondų kontrolės ir valdymo sistemų pakeitimai, kuriais siekiama padidinti jų lėšomis teikiamos paramos veiksmingumą, turėtų būti grindžiami nuodugnaus jų dabartinio veikimo tyrimo rezultatais. Pritariu ir nuomonei, kad nepanaudotos lėšos turėtų likti sanglaudos politikai skirtame biudžete, o ne grąžintos valstybėms narėms. Taip pat manau, ypač atsižvelgdamas į ES įsipareigojimus trečiosioms šalims, kad turime nuodugniai įvertinti galimus Europos plėtros fondo įtraukimo į ES biudžetą padarinius.

  Vladimír Maňka (S&D), raštu. – (SK) Europa patiria krizę. Autonominių kraštų mokesčių pajamų deficitas viršija 20 proc. biudžeto, palyginti su laikotarpiu iki krizės, o tai yra nepriimtina. Labai panaši padėtis pajamų deficito požiūriu ir savivaldybėse. Jos negali finansuoti pagrindinių veiklos sričių, priklausančių jų kompetencijai, atleidžia darbuotojus ir klimpsta į skolas.

Esant tokiai padėčiai, neturėtume stebėtis, kad valstybės narės nesupranta, kodėl Europos Parlamentas prašo daugiau išteklių.

Tačiau jeigu jos derintų savo politiką ir finansavimą prioritetinėse srityse, jos pasiektų geresnių rezultatų ir sutaupytų daugiau lėšų, nei išleistų, jeigu bendras ES biudžetas būtų padidintas tiek, kiek norime. Taigi geresnės alternatyvos nei ta, kurią šiandien aptariame, nėra.

Turime aptarti ją ir šiuo klausimu surengti daugiau diskusijų ne tik Europos Parlamente, bet pirmiausia su ministrais Taryboje, su nacionalinių parlamentų nariais bei regionuose, kad jie suprastų, jog bendras sprendimas ne tik bus naudingiausias mūsų piliečiams, bet ir suteiks galimybę sutaupyti nacionalinių biudžetų lėšų.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Nuo tada, kai patyrėme visišką nesėkmę, susijusią su euro gelbėjimo priemonių rinkiniu, valstybės narės, esančios grynosiomis mokėtojomis, ne tik finansuoja ES biudžetą taikant didžiulio lėšų perskirstymo mechanizmą, bet iš tikrųjų dar permoka du ar net tris kartus. Ateityje paramai pagal šiuos gelbėjimo mechanizmus bus skiriamos didelės grynųjų pinigų sumos, o ne teikiamos garantijos. Šią paramą turės finansuoti grynosios mokėtojos savo biudžetų lėšomis, kitaip sakant, sunkiai dirbantys Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Austrijos piliečiai, kurie jau pajuto pirmuosius skausmingus lėšų „karpymo“ padarinius. Ekonomiškai stiprių ES šalių piliečiai yra pasipiktinę – tikrai ne mažiau nei demonstrantai Atėnuose – nes jiems tenka veržtis diržus dėl PIIG šalių. Esant tokiai sudėtingai padėčiai, reikalavimai padidinti biudžetą yra gėdingi ir reiškia visišką atotrūkį nuo tikrovės. Mums nereikia išpūsto ES biudžeto, kuris galbūt yra dešimt kartų didesnis, nei būtina, mums nereikia biudžeto, finansuojamo ES mokesčių mokėtojų pinigais, kurį įgyvendinant net negalvojama apie būtinybę taupyti, mums nereikia dar labiau išpūsto Briuselio biurokratinio aparato, kuriam išlaikyti iš grynųjų mokėtojų atimami paskutiniai marškiniai. Mums reikia, kad būtų nuolat siekiama išnaudoti kiekvieną galimybę sutaupyti lėšų. Ūkininkams mokamos subsidijos – didžiausias ir labiausiai ginčytinas biudžeto elementas – turėtų būti iš naujo nacionalizuotos. Taip nuimtume krūvį nuo ES biudžeto, be to, valstybės narės, žinančios savo žemės ūkio sektoriaus ypatybes, galės tinkamiau reaguoti į jo poreikius. Jeigu didžiulės mokesčių pajamų sumos būtų skiriamos smulkiesiems ir vidutiniams ūkininkams, o ne stambiems žemvaldžiams, žemės ūkio produktų gamybos įmonėms, didelėms įmonėms, monarchams ir golfo klubams, galbūt ir būtų įmanoma sustabdyti žemės ūkio nuosmukį.

  Marie-Thérèse Sanchez-Schmid (PPE), raštu. – (FR) Balsavimas dėl S. Garrigos Polledo pranešimo šiam Parlamentui reiškia svarbų žingsnį, nes šiuo pranešimu pateikiamas aiškus, pragmatiškas ir realistiškas pareiškimas dėl Europos Parlamento biudžetinių tikslų po 2013 m. Pirma, dėl sanglaudos politikos, kuri yra svarbiausia regioninės plėtros požiūriu. Manau, mes turime išlaikyti sanglaudos politikos biudžetą ir sukurti objektyvumo principu grindžiamą pagalbos teikimo modelį, skirtą visiems regionams, kurių padėtis pagal pajamas yra tarpinė, kad ateityje ES lėšos būtų investuojamos į šiuos regionus vadovaujantis skaidrumo ir objektyvumo principais. Reikalavimas padidinti biudžetą 5 proc. yra pagrįstas. Tai nėra, kaip euroskeptikai tvirtina, Europos išlaidumo pavyzdys, o veikiau drąsus pripažinimas, kad liksime atskirti ir bejėgiai, jeigu nepasirūpinsime ištekliais, būtinais tam, kad galėtume kartu kurti Europą. Todėl norėdama, kad būtume pajėgūs finansuoti veiklą, susijusią su Lisabonos sutartimi nustatytomis naujomis ES kompetencijos sritimis, remiu reikalavimą spręsti klausimą dėl nuosavų išteklių ir naujų Bendrijos pajamų šaltinių, kurie padėtų sumažinti nacionalinių biudžetų patiriamą spaudimą ir atsikratyti tikėjimu ekonomiškai netikslia ir politiškai nepagrįsta „tinkamos grąžos“ sąvoka.

  Theodor Dumitru Stolojan (PPE), raštu. – (RO) Europos Parlamentas pirmą kartą pateikia Europos Komisijai ir Tarybai savo viziją, kokie turėtų būti Europos Sąjungos prioritetai 2014–2020 m. laikotarpiu. Dabar atėjo Europos Komisijos eilė rengiant pasiūlymą dėl teisės aktų atsižvelgti į Europos Parlamento nuomonę. Ypač norėčiau pabrėžti, kad ateinančiu laikotarpiu konkurencingo žemės ūkio sektoriaus plėtojimas ir ekonominė bei socialinė sanglauda turėtų likti ES prioritetų sąraše. EP nariai taip pat skyrė deramą dėmesį Europos mokslinių tyrimų veiklai. Visa Europos Parlamento vizija tvirtai grindžiama strategija „Europa 2020“.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D), raštu. – (HU) Nustatydami kito biudžeto struktūrą pirmiausia turime išsiaiškinti, ko norime – daugiau Europos ar mažiau Europos. Manau, Parlamentas šiuo klausimu jau priėmė savo poziciją. Pritardami plataus užmojo tikslams, nustatytiems strategijoje „Europa 2020“, jau pareiškėme, kad mums reikia daugiau Europos. Dabar turime garsiai ir aiškiai pareikšti, kad šie tikslai gali būti pasiekti tik tuo atveju, jeigu jų įgyvendinimui skirsime pakankamai išteklių. Šiuo metu daugelis valstybių narių kenčia dėl „Viduržemio jūros regiono dilemos“, kai šalis turi įgyvendinti ekspansyvią fiskalinę politiką, kad galėtų skatinti augimą, bet negali to daryti, nes dėl įsiskolinimo jai neišvengiamai reikėtų nuolat įgyvendinti griežto taupymo priemones, todėl negalime į tokią padėtį reaguoti sumažindami ES biudžetą, kuriuo, iš esmės, siekiama skatinti plėtrą ar išlaikydami dabartinį jo lygį. Negalime to daryti, nes tai reikštų, kad atimtume iš atsiliekančių regionų vienintelę galimybę nukreipti savo ekonomiką augimo keliu.

  Rafał Trzaskowski (PPE), raštu. – (PL) Pranešime pateiktas pasiūlymas nustatyti tarpinę regionų kategoriją reiškia, kad santykinai turtingi skurdesnių valstybių narių regionai tebebus remiami ir galės laipsniškai pasiruošti tam laikui, kai šis papildomas finansavimas bus visiškai nutrauktas. Pagrindinėms sanglaudos politikos naudos gavėjoms, kurios turi rengti ilgalaikius planus, žinia apie tai, kad galės būti sukurta tokia regionų grupė, yra neabejotinai labai teigiama. Šiandien patvirtinęs šį pasiūlymą Europos Parlamentas duotų labai svarbų signalą diskusijose dėl būsimos sanglaudos politikos metmenų.

  Zbigniew Ziobro (ECR), raštu. – (PL) S. Galligos Polledo pranešime daug dėmesio skiriama programai „Europa 2020“. Manau, kad skyrus daug lėšų šios programos tikslų įgyvendinimui gali sumažėti Europos sanglaudos ir plėtros požiūriu svarbių programų, pvz., Sanglaudos fondo, finansavimas. Kaip rodo rezultatai, pasiekti pasitelkiant Sanglaudos fondo lėšas, šis fondas kol kas yra veiksmingiausia Europos Sąjungos ir Lisabonos sutartyse įtvirtintų tikslų įgyvendinimo priemonė. Todėl svarbu, kad jos finansavimas būtų padidintas. Daugelis Europos šalių labai nukentėjo dėl ekonomikos krizės ir joms Sanglaudos fondas dabar yra varomoji jėga, suteikianti joms galimybę aktyviai kovoti su nedarbu ir sutelkti regionus. Kita vertus, ES svarbu finansiškai remti energetikos projektus ir inovacijas. Investicijos į šias dvi sritis yra raktas į spartų Europos Sąjungos augimą. Šiuo metu du trečdaliai energijos išteklių yra importuojami iš šalių, esančių už ES ribų, daugiausia iš Rusijos. Tai reiškia, kad didelė kapitalo dalis nuteka į užsienį, todėl turėtume skirti daugiau lėšų infrastruktūros investiciniams projektams, kurie suteikia galimybę įvairinti energijos šaltinius, taigi ir pasiekti, kad energijos kainos sumažėtų, įskaitant dujotiekio „Nabucco“ tiesimo projektą, kuris energijos šaltinių įvairinimo požiūriu yra svarbiausias. Pranešime taip pat nepateikiama jokių aiškių gairių, susijusių su skalūnų dujų žvalgymo veiklos rėmimu artimiausioje ateityje. ES turi nepamiršti, kad šiandien protingai investavę į energijos šaltinius rytoj turėsime sutaupytų kapitalo lėšų.

PIRMININKAVO: EDWARD McMILLAN-SCOTT
Pirmininko pavaduotojas

  Paul Rübig (PPE). – (DE) Pone pirmininke, norėjau tik pasakyti, kad mano vietoje, vietoje Nr. 759, neveikia mikrofonas. Jau vakar prašiau jį pataisyti. Norėčiau paprašyti techniko pagalbos. Ačiū.

  Pirmininkas. – Kolegos, kaip jums žinoma, dėl priešgaisrinės saugos pratybų vakar per balsuoti ir žodiniams paaiškinimams dėl balsavimo skirtą laiką posėdis buvo sustabdytas, taigi šiuos darbotvarkės klausimus įtrauksime į šiandien balsuoti skirtą laiką. Balsuojama bus jums pateiktame balsavimo sąraše nurodyta tvarka.

6. Balsuoti skirtas laikas

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – balsavimas.

(Dėl balsavimo rezultatų ir kitos išsamios informacijos žr. protokolą)

6.1. Šengeno acquis taikymas Bulgarijoje ir Rumunijoje (A7-0185/2011 – Carlos Coelho) (balsavimas)

6.2. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 66-oji sesija (A7-0189/2011 – Alexander Graf Lambsdorff) (balsavimas)

6.3. ES mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintoji programa (A7-0160/2011 – Jean-Pierre Audy) (balsavimas)

6.4. ES ir Kanados prekybos santykiai (B7-0344/2011) (balsavimas)

– Prieš balsavimą dėl 9 pakeitimo:

  Peter Šťastný (PPE). – Pone pirmininke, 9 pakeitime kalbama apie ES politikos, susijusios su užjūrio šalimis ir teritorijomis, apsaugą, tačiau konkrečiai minimas San Pjeras ir Mikelonas. Aš savo žodiniu pakeitimu ir mano frakcija siekiame, kad būtų kalbama apie sąžiningą ir vienodą visų užjūrio teritorijų ir šalių apsaugą, o nekalbama konkrečiai apie San Pjerą ir Mikeloną. Taigi pakeitimo tekstas skamba taip:

„Siekiant ES politikos darnos, ir ypač politikos, kuri yra vykdoma užjūrio šalių arba teritorijų (UŠT) atžvilgiu, prašo Komisijos užtikrinti, kad sudarant būsimą ES ir Kanados susitarimą būtų apsaugoti jų interesai, susiję su jų strateginiais produktais.“

(Žodinis pakeitimas priimtas)

6.5. Kredito reitingų agentūros (A7-0081/2011 – Wolf Klinz) (balsavimas)

6.6. Socialinės politikos, pagal kurią skatinami darbo ir socialiniai standartai bei Europos įmonių socialinė atsakomybė, išorės aspektas (A7-0172/2011 – Richard Falbr) (balsavimas)

6.7. Bendradarbiavimas profesinio mokymo srityje, siekiant paremti strategiją „Europa 2020“ (A7-0082/2011 – Nadja Hirsch) (balsavimas)

– Prieš balsavimą dėl 87 dalies:

  Emilie Turunen (Verts/ALE). – Pone pirmininke, taip, tai labai nedidelis žodinis pakeitimas. Siūlau pakeisti žodį „suderinimą“ žodžiu „bendradarbiavimą“. Jis tinkamesnis ir tikslesnis, kadangi kalbame apie profesinį mokymą.

(Pirmininkas paprašė kalbėtojos perskaityti visą pakeitimo tekstą)

Taigi jis skamba taip: „Mano, kad siekiant pagerinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir pagalbos mobilumą turėtų būti skiriama daug dėmesio geresniam valstybių narių skirtingų švietimo sistemų suderinimui šiuos skirtumus susiejant ir pripažįstant sertifikatus ir diplomus skirtingose valstybėse narėse.“

(Žodinis pakeitimas priimtas)

6.8. Vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (A7-0187/2011 – Gay Mitchell) (balsavimas)

6.9. Nepriklausomo poveikio vertinimo užtikrinimas (A7-0159/2011 – Angelika Niebler) (balsavimas)

6.10. Europos sutarčių teisės vartotojams ir įmonėms kūrimas (A7-0164/2011 - Diana Wallis) (balsavimas)

6.11. BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti (A7-0175/2011 – Anna Rosbach) (balsavimas)

6.12. Europos palydovinės navigacijos programos (A7-0165/2011 – Vladimír Remek) (balsavimas)

6.13. Naujoji daugiametė finansinė programa (DFP), skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai (A7-0193/2011 – Salvador Garriga Polledo) (balsavimas)

(Balsavimas baigtas)

7. Paaiškinimai dėl balsavimo

Žodiniai paaiškinimai dėl balsavimo

Rekomendacija antrajam svarstymui: Saïd El Khadraoui (A7-0171/2011)

  Guido Milana (S&D). – (IT) Pone pirmininke, norėčiau išreikšti savo pasitenkinimą tuo, kad S. El Khadraoui pranešimas priimtas.

Manau, tai žingsnis pirmyn vartotojų ir aplinkos apsaugos požiūriu, taip pat pavienių valstybių narių, kurios kartais skundžiasi dėl vilkinimo, pozicijų požiūriu. Manau, kad patvirtindama šią priemonę Europa iš tikrųjų parodė, jog yra toliau pažengusi nei daugelis valstybių narių, kurios neabejotinai turės skubiai ištaisyti tokią padėtį.

Esu iš šalies, kurios vyriausybė neparodė didelio susidomėjimo šia direktyva. Todėl tikiuosi, kad šis Parlamento sprendimas bus produktyvus ir veiks kaip paskata ir kad netolimoje ateityje požiūris į šį klausimą pakis ir jam bus skiriama gerokai daugiau dėmesio.

  Cristiana Muscardini (PPE). – (IT) Pone pirmininke, principas „teršėjas moka“ neabejotinai yra svarbiausias sprendžiant Europos pramonės plėtros sukeltas aplinkos problemas. Tačiau ne visada teisingai elgiamasi užsipuolant tik vienai kategorijai priskiriamus teršėjus, taip pat turime ginti principą, pagal kurį mokėti turėtų ne tik vežėjai, bet ir tie Europoje, kurie nepakankamai stengiasi remti alternatyvią transporto sistemą.

Europa įgyvendina pernelyg mažai programų, kuriomis siekiama restruktūrizuoti transporto sektorių pritaikant jį prie ekologiškesnių ir mažą poveikį aplinkai darančių sprendimų, taip pat stinga išteklių transporto sistemos efektyvumo ir aplinkosauginio veiksmingumo didinimui. Todėl ir šį kartą noriu pasakyti, kad turime atminti, jog negalime mažinti eismo apimties, nes kelionių ir krovinių vežimo mastas, priešingai, turi būti padidintas. Todėl už kitų sukeltas ekologines problemas negali mokėti tik vežėjai.

  Ville Itälä (PPE). – (FI) Pone pirmininke, pranešėjas, Transporto ir turizmo komitetas ir, žinoma, visas Parlamentas verti padėkos už šį puikų teisės aktą. Tai yra pasiektų kompromisų rezultatas ir aš noriai jį parėmiau. Manau, labai svarbu, kad kalbėdami apie klimato kaitą ir tvarią plėtrą dabar kalbėsime ir apie sunkiasvores transporto priemones. Taigi galime parodyti visuomenei, kad mums iš tikrųjų rūpi problemos, kurių atsiranda dėl sunkiasvorių transporto priemonių keliamos taršos, ypač piko metu ir esant eismo spūstims.

Pritariu kaip kompromisiniam variantui tam, kad pinigai, surenkami iš sunkiasvorėms transporto priemonėms taikomų mokesčių, gali būti panaudoti geležinkelių ar laivų transporto sektoriuje. Kai kuriais atvejais tai gali būti įmanoma, bet tikiuosi, kad įgyvendinant šiuos sprendimus nacionaliniu lygmeniu bus suprantama, kad už tai moka būtent sunkiasvorių transporto priemonių sektorius. Šios lėšos galėtų būti panaudotos kelių tiesimui, remontui ir jų būklės gerinimui, o tai būtų naudinga sunkiasvorių transporto priemonių eismo požiūriu.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – Pone pirmininke, klausimas dėl sunkiasvorių transporto priemonių Airijai labai aktualus. Esame Europos pakraštyje ir turime du per jūrą nutiestus tiltus, jungiančius mus su pagrindine Europos teritorija, kur bus taikomi visi šie papildomi mokesčiai už naudojimąsi keliais ir taršą. Iš to, ką kalba Airijos eksportuotojų asociacija, suprantu, kad dėl šių mokesčių krovinių vežimo kelionės iš Airijos išlaidos išaugs 150 EUR, o kelionės pirmyn ir atgal – 300 EUR. Kadangi Airija yra labai priklausoma nuo krovinių vežimo sektoriaus ir eksporto, tuo bus užtikrinta, kad būtume mažiau konkurencingi.

Manau, Komisija ir Taryba turi apsvarstyti šį klausimą ir atsižvelgti į pakraščio regionus. Jis nėra labai svarbus pagrindinėje Europos teritorijoje esančioms valstybėms narėms, bet labai svarbus Airijai ir kitoms pakraščio šalims.

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Pone pirmininke, atsižvelgdamas į Lenkijoje esamas sąlygas, noriu labai aiškiai pasakyti, kad šiandien Parlamento priimtos rekomendacijos nėra jau tokios vienareikšmiškos. Jos reiškia, kad išaugs transporto išlaidos, o vežėjai, naudojantys senesnes transporto priemones, neabejotinai atsidurs blogesnėje padėtyje. Tačiau džiugu tai, kad bus gauta papildomų lėšų, kurias galima bus investuoti į tvaraus transporto sektoriaus plėtojimą, ir pirmiausia tai, kad turėsime galimybę sukurti greitųjų geležinkelių ir vandens transporto sistemų jungtis. Tačiau norėčiau pritarti pirmiau kalbėjusiems EP nariams, kurie pasakė, kad šios rekomendacijos turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Be to, dėl jų kils įvairiausių sunkumų daugeliui vežėjų mano šalyje.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Pone pirmininke, turiu dvi pastabas dėl vadinamosios Eurovinjetės direktyvos. Pirma, norėčiau, kad direktyvoje būtų aiškiai suformuluota nuostata, jog surinktos lėšos iš tikrųjų turėtų būti panaudotos keliams tiesti.

Antra, manau, kad valstybės narės gerbs nuostatą, pagal kurią šalims leidžiama netaikyti direktyvos dėl sunkiasvorių krovinių transporto priemonių apmokestinimo už naudojimąsi tam tikra infrastruktūra komercinėms transporto priemonėms, sveriančioms 3,5–12 tonų. Pagaliau tokio svorio kategorijos transporto priemones naudoja labai daug vidutinių įmonių, o išaugus išlaidoms jos nebus pajėgios išsilaikyti. Tokios įmonės dažnai yra mūsų ramstis užtikrinant užimtumo ir verslo plėtojimo mūsų kaimo vietovėse galimybes.

  Jim Higgins (PPE). – Pone pirmininke, pasiūlymu dėl Eurovinjetės direktyvos siekiama tinkamų tikslų. Jis turi daug pagirtinų aspektų. Sumažinti transporto priemonių keliamą taršą išmetamosiomis anglies dioksido dujomis, sumažinti sunkiasvorių transporto priemonių eismo spūstis ir išleisti 15 proc. lėšų, surinktų iš mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra, yra labai pagirtini tikslai.

Norėčiau paremti šią konkrečią priemonę, bet turėjau balsuoti prieš šį pasiūlymą, nes, kaip jau pasakė mano kolega Pat the Cope Gallagher, Airijos ekonomika labai priklauso nuo eksporto. Eurovinjetės direktyvoje numatytų priemonių įgyvendinimas mano šalyje atneštų pražūtingų padarinių. Bet koks papildomas Airijos vežėjų apmokestinimas turėtų labai neigiamą poveikį mūsų eksportui. Manau, ispanai, portugalai ir italai mane remia. Esame pakraščio šalys. Esame visiškai priklausomos nuo tarptautinių rinkų. Dėl aukštos dyzelino kainos vežėjai atsidūrė prie bankroto ribos. Apgailestauju, bet turėjau balsuoti prieš šią priemonę.

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Pone pirmininke, šiandieninis balsavimas yra svarbus žingsnis pirmyn įtvirtinant principą „teršėjas moka“ – dabar jis bus taikomas ir krovinių vežimo keliais sektoriuje – kurį įgyvendinant labai prisidedama prie oro taršos ir triukšmo mažinimo. Manau, kad Tarybos pozicija, nepaisant pramonės organizacijų kritikos, yra tinkamiausias kompromisinis sprendimas iš visų dabar galimų sprendimų, net jeigu ir manau, kad ateityje direktyva vis dėlto gali būti patobulinta.

Balsavau už šį pasiūlymą. Tačiau turiu atkreipti dėmesį į tai, kad turime rasti būdų tinkamiau leisti mokesčių pajamų lėšas ir nustatyti privalomą reikalavimą valstybėms narėms investuoti šias lėšas į transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) ir infrastruktūros tobulinimą siekiant sumažinti taršą. Tik tokiu atveju galėsime ateityje pasakyti, kad šiandien priimtas sprendimas davė teigiamų rezultatų.

Pranešimas: Jo Leinen (A7-0330/2011)

  Antonello Antinoro (PPE). – (IT) Pone pirmininke, dėl Amsterdamo sutarties aplinkos apsaugos ir tvarios plėtros politika tapo svarbesnė ir didžiausias dėmesys dabar skiriamas ekonomikos ir aplinkos apsaugos politikos sričių integravimui ir aplinkos apsaugos aspektų įtraukimui į kitas politikos sritis.

Svarbiausios sritys – tai sritys, susijusios su klimato kaita, darniuoju transportu, gamta ir biologine įvairove, sveikata ir aplinka, gamtos išteklių naudojimu ir atliekų tvarkymu, taip pat su tarptautiniu tvarios plėtros matmeniu. Taryba savo 2006 m. birželio mėn. išvadose paragino Europos Sąjungą ir valstybes nares įtraukti į nacionalines sąskaitas pagrindinius tvarios plėtros aspektus. Taigi nacionalinės sąskaitos turi apimti integruotą ekonomikos ir aplinkos sąskaitų išrašą su visiškai aiškiais duomenimis.

Balsavau už šį pasiūlymą dėl reglamento, nes juo sukuriamos naujos sritys, kuriose gali būti naudojami nacionalinių sąskaitų duomenys, aplinkos statistika ir kitų sričių statistika.

  Horst Schnellhardt (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, balsavau už J. Leineno pranešimą, nes esu įsitikinęs, kad fiksuodami šiuos duomenis įvairiose šalyse gerokai daugiau sužinosime apie tai, kokia jose padėtis. Tačiau vėl paprašiau žodžio todėl, kad diskutuojant šiuo klausimu daug kalbėtojų pasakė, jog turėtume remtis tik šiomis sąskaitomis ir visiškai nekreipti dėmesio į BVP.

Norėčiau patarti to nedaryti. Tai labai pavojinga. Bendrasis vidaus produktas yra ekonominės plėtros ir gerovės rodiklis. Jeigu norime liautis vertinę šį rodiklį arba atlikdami įvairių sričių vertinimą remtis tik socialiniais ir aplinkos kriterijais, turėsime bėdų. Taigi visi šie duomenys gali tik papildyti BVP rodiklį. Kaip sutarta A. Rosbach pranešime, didžiausias dėmesys atliekant analizę turi būti skiriamas BVP. Manau, tas pats principas turi būti taikomas ir šiuo atveju. Tai norėčiau dar kartą pabrėžti.

Pranešimas: Carlos Coelho (A7-0185/2011)

  Jens Rohde (ALDE). – Pone pirmininke, atleiskite, ar galėtumėte pasakyti, kokiu klausimu dabar bus kalbama? Neišgirdau.

(Pirmininkas: „Dėl C. Coelho pranešimo“)

Dėl acquis nuostatų taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje? Ačiū.

– (DA) Pone pirmininke, šiandien balsuodami Parlamente priėmėme sprendimą, kuriuo pripažįstama, kad Rumunija ir Bulgarija yra pasiruošusios bendradarbiauti Šengeno klausimais. Neabejoju, kad techniniai klausimai yra išspręsti ir kad šalys įdėjo labai daug darbo siekdamos tapti Šengeno erdvės narėmis. Tačiau manau, kad yra daug priežasčių, kodėl turėtume rimtai atsižvelgti į Europos piliečių nuogąstavimus dėl didėjančio korupcijos masto daugelyje valstybių narių ir dėl didėjančio tarpvalstybinio nusikalstamumo masto. Prieš nutardami išplėsti Šengeno erdvę turėjome pasinaudoti tokia padėtimi, kad sustiprintume savo policijos pajėgų bendradarbiavimą ir kovą su korupcija. Tai nėra kritika, nukreipta prieš šias dvi šalis, bet kalbama apie tai, kad prieš išplečiant Šengeno erdvę turėjo būti pasinaudota galimybe pareikalauti tinkamo atsako į piliečių nuogąstavimus dėl didėjančio nusikalstamumo masto Europoje.

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, Rumunija ir Bulgarija priėmė Šengeno acquis 2007 m. stodamos į ES, tačiau abi šalys vis dar atlieka pasienio patikrinimus dėl dalinio acquis nustatytų priemonių taikymo. Kaip parodė nuodugnus abiejų šalių vertinimas ir ekspertų grupių vizitai jose, nors abi šalys labai stengėsi ir padarė akivaizdžią pažangą įgyvendindamos acquis nuostatas, trūkumų vis dar yra, pvz., srityse, susijusiose su įranga, pasienio patikrinimų atlikimu ir mokymu.

Esame linkę patvirtinti savo paramą šių šalių pastangoms griežtai laikytis visų susitarimo nuostatų, tačiau manome, kad joms būtina per šešių mėnesių laikotarpį raštu mums pranešti apie papildomas priemones, įgyvendintas siekiant pašalinti dar esamus trūkumus. Iš tikrųjų, mes negalime nekreipti dėmesio ar neatsižvelgti į tai, kad zona, kurią sudaro Bulgarija, Turkija ir Graikija, yra jautriausia ES išorės sienų vieta neteisėtos migracijos požiūriu.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Pone pirmininke, svarbiausia šio puikiai parengto C. Coelho pranešimo dalis pateikta jo pabaigoje. Būtent šioje dalyje labai aiškiai kalbama apie pavojų, susijusį su galima emigracijos banga į Europą iš Turkijos ir per Turkiją iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių.

Prieš ketvirtį amžiaus Europa buvo apsaugota nuo tokių emigracijos bangų dėl dviejų priežasčių: dėl „geležinės sienos“ ir dėl totalitarinių režimų Šiaurės Afrikoje. Abiem atvejais totalitariniai režimai išlaikė piliečius paklusnius ir buvo labiau linkę neišleisti jų iš šalies nei priešingai, bet dabar šių kliūčių nebėra.

Todėl balsavau už šį pranešimą. Palankiai vertinu tai, kad C. Coelho paminėjo Turkijos emigracinio spaudimo Bulgarijai ir Graikijai svarbą. Tačiau noriu pasakyti, kad šiuo atžvilgiu vien pareiškimų, surašytų ant popieriaus, nepakaks. Reikia išteklių, reikia programų, kuriomis būtų užtikrinta Europos Sąjungos apsauga nuo šios emigracijos bangos.

  Hannu Takkula (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, neabejotinai labai svarbu užtikrinti, kad Europos Sąjungoje visoms jos valstybėms narėms būtų taikomi vienodi principai. Šiuo požiūriu Šengeno susitarimas yra žingsnis pirmyn užtikrinant glaudesnį šios rūšies bendradarbiavimą, kitaip sakant, laisvą judėjimą, bet, žinoma, turime nepamiršti, kad laisvas judėjimas reiškia ir atsakomybę. Dabar galime tikėtis, kad Rumunijai ir Bulgarijai prisijungus prie Šengeno erdvės problemos, su kuriomis šios šalys susiduria pasienyje, bus iš tikrųjų sprendžiamos ir kad į šias šalis bus nukreipta pakankamai išteklių siekiant užtikrinti, kad tokiai neteisėtai migracijai ir kitiems įvykiams galėtų būti užkirstas kelias.

Žinoma, iš esmės kalbama apie tai, kad Europos Sąjungoje negali būti dvejopos sistemos: visiems turi būti taikomos vienodos taisyklės. Taigi mes taip pat galime užtikrinti, kad šioms šalims būtų suteiktos tokios pačios galimybės, kokias turi kitos šalys. Joms reikia išteklių, nes žinome, su kokiomis problemomis ir pavojais jos susiduria.

  Roger Helmer (ECR). – Pone pirmininke, kaip jums puikiai žinoma, JK konservatoriai įprastai susilaiko, kai yra balsuojama klausimais, susijusiais su euro zona ar Šengeno erdve, nes nei vienai, nei kitai JK nepriklauso, taigi tai neabejotinai nėra mūsų reikalas. Tačiau šiuo atveju, manau, tai yra mūsų reikalas: mes žinome, kad Bulgarija ir Rumunija turi rimtų problemų dėl nusikalstamumo ir korupcijos, ir nemanau, kad šių šalių įgyvendinamos sienų kontrolės priemonės yra tokios pačios veiksmingos, kaip ir priemonės, kurias įgyvendina kitos Šengeno erdvei priklausančios šalys.

Todėl jos taptų vieta, per kurią į Europos Sąjungą plūstų neteisėti imigrantai, kurie laisvai judėdami Šengeno erdvėje galėtų be jokių kliūčių pasiekti Kalė miestą, o tai neabejotinai reiškia, kad neteisėtos imigracijos į Jungtinę Karalystę mastas išaugtų. Todėl balsavau prieš šį pranešimą.

Pranešimas: Jean-Pierre Audy (A7-0160/2011)

  Francesco De Angelis (S&D). – (IT) Pone pirmininke, pranešimas dėl Septintosios bendrosios programos laikotarpio vidurio peržiūros yra ypač svarbus.

Yra keturios priežastys – jas laikau svarbiausiomis – kodėl balsavau už šį pranešimą: 1) procedūrų supaprastinimas siekiant pagerinti galimybę gauti finansavimą; 2) mažųjų ir vidutinių įmonių, kurios yra labai svarbios augimo ir užimtumo požiūriu, dalyvavimas; 3) inovacijos, skirtos konkurencingam gamybos sektoriui, gebančiam duoti atsaką rinkos iššūkiams, ir 4) rizikos pasidalijimo finansinė priemonė.

Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad žinių, švietimo ir mokslinių tyrimų trikampis, kuriuo grindžiama būsima sanglaudos politika, gali būti sustiprintas Europoje tik tuo atveju, jeigu bus tvirtai įsipareigota plėtoti mokslinius tyrimus.

  Jens Rohde (ALDE). – (DA) Pone pirmininke, Parlamente plačiu mastu sutariama dėl būtinybės reformuoti mūsų mokslinių tyrimų programą. Nepaisant to, noriu išreikšti savo apgailestavimą dėl to, kad Komisijai pristigo konkretumo ir užmojo atliekant laikotarpio vidurio peržiūrą, Tiesą sakant, ji galėjo būti atlikta daug geriau ir gerokai daugiau galėjo būti padaryta iš karto. Komisija galėjo gerokai sutrumpinti laikotarpį nuo paraiškos pateikimo iki išmokos suteikimo, užtikrinti lėšas parodomosioms priemonėms ir taikyti tarptautinius apskaitos standartus užuot „išradinėjusi“ savus. Dėl viso to atsiranda beprasmiška biurokratija, kuri atbaido pramonės įmones. Ji trukdo Europai daryti pažangą įgyvendinant idėjas. Todėl ateityje turime apriboti chaotišką programų kratinį, sumažinti biurokratijos mastą ir sutelkti dėmesį į pagrindinius iššūkius, t y. į iššūkius, susijusius su klimato kaita, energetika ir maistu, trumpai tariant, turime pasitelkti mokslinius tyrimus tam, kad būtų kuriamos darbo vietos. Parlamentas šiandien parodė, kad nori tai daryti. Komisija dabar turi parodyti, kokiu keliu eiti.

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Pone pirmininke, moksliniams tyrimams ir inovacijoms tenka pagrindinis vaidmuo skatinant Europos Sąjungos plėtrą ir stiprinant jos konkurencingumą. Šios sritys taip pat yra labai svarbios strategijoje „Europa 2020“ nustatytų tikslų įgyvendinimo požiūriu. Kaip parodyta pranešime, dėl kurio šiandien balsavome, Septintoji bendroji programa – tai pagrindinė mokslinių tyrimų veiklos Europoje finansavimo priemonė. Tačiau dar yra daug problemų, su kuriomis susiduria mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ) dėl didelio masto biurokratizmo.

Parlamentas savo rezoliucijoje, priimtoje 2010 m. lapkričio 11 d., paprašė Komisijos papildyti dabartinę Septintosios bendrosios programos valdymo sistemą procedūrų, administravimo ir finansavimo supaprastinimo priemonėmis, tačiau klausimas dėl šių priemonių dar nėra sprendžiamas. Raginu Komisiją atsižvelgti į Parlamento pastabas ir rasti sprendimų, kurie padėtų palengvinti galimybę MVĮ dalyvauti septintojoje ir aštuntojoje mokslinių tyrimų programose.

  Ville Itälä (PPE). – (FI) Pone pirmininke, aš taip pat džiaugiausi galėdamas balsuoti už šį pranešimą ir dėkoju kolegai J. P. Audy už tokį puikų darbą. Noriu pakalbėti dviem klausimais. Finansavimo klausimas yra labai svarbus ir šiuo atžvilgiu užmojis galėtų būti šiek tiek platesnis, nes šiame pranešime teigiama, kad jame siūlomo lygio finansavimas yra realus ir būtinas. Turime padidinti finansavimą, kad galėtume pasiekti Europoje gyvybiškai svarbų augimą.

Prieš kažkiek laiko buvau susitikęs su Suomijos tyrėjų grupe, kurios veikla yra finansuojama pagal šią programą. Jie tiria ląsteles ir yra visiškai arti didelio atradimo, kuris galėtų jiems net suteikti galimybę išrasti vaistus nuo vėžio. Tačiau jie nežino, ar finansavimas bus tęsiamas. Jie yra visiškai pasimetę. Manau, kad šis finansavimas turėtų būti tęsiamas ir jis turėtų būti pakankamas.

Kitas klausimas, dėl kurio mes neabejotinai gauname atsakomąją reakciją, susijęs su tuo, kad labai daug darbo laiko skiriama biurokratizmui. Jo mastą reikia sumažinti, kad galėtume skirti deramą dėmesį pirmaeilės svarbos klausimams.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Džiugu, kad šiandien kalbame apie septintosios bendrosios programos vidurio peržiūrą. Daugelis akcentų, išvardytų dokumente, yra labai teisingi, ypač dėl jaunųjų mokslininkų ir aktyvesnio pramonės dalyvavimo bendrosios programos projektuose. Dokumente išreiškiamas susirūpinimas dėl gan nedidelio kai kurių valstybių narių dalyvavimo. Noriu atkreipti dėmesį, kad tam yra ir objektyvių priežasčių. Šiandien galiojančios finansavimo schemos tam tikra prasme yra palankesnės Europos Sąjungos senbuvėms. Tai iliustruoja ir skaičiai. Neseniai prie Europos Sąjungos prisijungusioms valstybėms vienam projekto dalyviui iš tos šalies tenkanti finansavimo suma yra dvigubai mažesnė negu ES senbuvėms. Dėl tokios situacijos Bendrijoje formuojasi atotrūkis ir naujųjų narių atskirtis, ko, mano giliu įsitikinimu, neturėtų būti. Todėl manau, kad būtina peržiūrėti finansavimo schemas ir aštuntosios programos metu siekti, jog neliktų jokių netolygumų ar diskriminuojančių sąlygų, kad galėtume veiksmingai siekti tų iššūkių įgyvendinimo, kurie yra nurodyti strategijoje „Europa 2020“.

  Alajos Mészáros (PPE). – (HU) Pone pirmininke, dabartine Septintąja bendrąja programa Europos Sąjungai užtikrinama galimybė pakelti savo mokslinių tyrimų politiką į tinkamą lygį. Šios programos biudžetas 2007–2013 m. yra per 54 mlrd. EUR, o tai reiškia, kad galime ją laikyti viena iš svarbiausių mokslinių tyrimų veiklos rėmimo programų pasaulyje. Turime atlikti jos vidurio laikotarpio peržiūrą remdamiesi konkrečiais duomenimis, kad galėtume užtikrinti tolesnę Septintosios bendrosios programos atitiktį Europos reikalavimams. Manau, svarbiausias dalykas, kurį galime pabrėžti atlikdami laikotarpio vidurio peržiūrą, yra proceso supaprastinimas. Patirtis taip pat rodo, kad administracinių procedūrų sudėtingumas yra viena iš pagrindinių problemų, su kuriomis tenka susidurti tyrėjams. Dar vienas svarbus dalykas – būtinybė pagerinti MVĮ galimybę dalyvauti programoje. Šiuo atžvilgiu, deja, dar turime labiau stengtis, nors įgyvendinant programas, susijusias su bendradarbiavimu, kai kurių patobulinimų padaryta. Labai džiaugėmės galėję teigiamai įvertinti sprendimą dėl rizikos pasidalijimo finansinės priemonės. Ji turėtų būti toliau taikoma ir stiprinama įgyvendinant Septintąją bendrąją programą ir būsimas programas. Dėl šių priežasčių balsavau už šį pranešimą.

  Jacek Olgierd Kurski (ECR). – (PL) Pone pirmininke, balsavau prieš J. P. Audy pranešimą. Negaliu pritarti dokumentui, kuriuo sudaroma kliūtis įgyvendinti INDECT projektą. Nesutinku su teiginiu, kad projektu, kurį vykdo įžymus Krokuvos AGH Mokslo ir technologijų universitetas, pažeidžiamos Pagrindinių teisių chartijos nuostatos. Pagaliau juo siekiama tikslų, nustatytų rezoliucijose dėl kovos su pedofilija, prekyba ginklais internetu, prekyba narkotikais ir prekyba žmonėmis, o tai yra klausimai, kuriuos daugybę kartų kėlėme šiame Parlamente. Tai novatoriškas projektas, kuriuo puikiai užpildomos spragos ES valstybių narių saugumo sistemose, ypač susijusios su internetu. Projektas yra nukreiptas prieš tuos, kurie pažeidžia įstatymus, ir būtent jiems projekto tikslai kelia didžiausią baimę. Dar daugiau, projektu pateikiamas tinkamas pagrindas sukurti integruotą saugumo tinklą, kuriuo būtų užtikrinta apsauga nuo kibernetinių atakų. Panašūs sprendimai įdiegti Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kinijoje, tačiau jau keletą metų negalime sulaukti sprendimo ES lygmeniu. Todėl nesuprantu, kodėl visam projektui skirtas finansavimas yra sulaikomas, ir ypač to, kad tai vienintelis projektas, kurį J. P. Audy savo pranešime šiuo požiūriu išskiria.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Pone pirmininke, balsavau už pranešimą, bet man tebekelia rūpestį klausimas dėl viešojo embrioninių ląstelių tyrimų finansavimo. Anot Europos Teisingumo Teismo generalinio advokato, embrioninė ląstelė laikoma žmogaus embrionu, taigi gyvybės užuomazga. Kadangi šios ląstelės yra pirmojo žmogaus gyvybės raidos etapo elementas ir todėl turi būti teisiškai apibrėžtos kaip embrionas, jos negali būti patentuojamos. Remdamasi šiuo teiginiu, Europos Komisija turėtų nedelsdama atsižvelgti į Europos Teisingumo Teismo sprendimus ir išvadas ir priderinti prie jų savo politiką, susijusią su mokslo ir mokslinių tyrimų finansavimu.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos (B7-0344/2011)

  Jens Rohde (ALDE). – (DA) Pone pirmininke, šiandien balsavome dėl paskutinio iš daugelio laisvosios prekybos susitarimo teksto. Parlamentas, laimei, apskritai pasisako už laisvąją prekybą, taigi ši nuostata galioja ir susitarimo su Kanada atžvilgiu. Tačiau ir vėl keliami reikalavimai atlikti konkrečių sektorių analizę. ES ir Kanados susitarimo poveikio tyrimas rodo, kad jis neabejotinai naudingas abiem susitarimo šalims. Konkrečių sektorių analizės reikalaujama tik ieškant priežasčių pasakyti „ne“, nes tiesa yra ta, kad visada bus laimėtojų ir pralaimėtojų. Mūsų pareiga – padaryti tai, kas naudingiausia daugumai. Laisvoji prekyba yra naudingiausia vartotojams, nes ja užtikrinamas didesnis pasirinkimas ir mažesnės kainos. Ji naudingiausia įmonėms, nes laisvai prekiaujant jų rinka išsiplečia, ekonomika auga ir kuriasi darbo vietos. Laisvoji prekyba – tai pasidalijimas darbu tarptautiniu mastu, kuris reiškia, kad visi darome tai, ką sugebame daryti geriausiai, ir leidžiame kitiems daryti tai, ką jie sugeba daryti geriausiai.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Pone pirmininke, aš, žinoma, palankiai vertinu bet kokius prekybos susitarimus tarp šalių ar įmonių, nes tinkamai valdoma pasaulio prekyba gali padėti pagerinti žmonių gyvenimo standartus ir prisideda prie pažangos.

Kita vertus, man visada kelia nerimą tai, kad turėdami daugybę dvišalių susitarimų galime nebematyti bendro vaizdo ir galiausiai gali atsitiks taip, kad turėsime susitarimų kratinį, dėl kurio mums bus sudėtinga pasiekti tikrą susitarimą PPO.

Dvišalius susitarimus visada vertinu kaip antrą pagal tinkamumą pasirinkimo galimybę. Geriausia pasirinkimo galimybė – tęsti derybas dėl prekybos PPO ir sudaryti susitarimus, kurių pasaulio prekybos dalyviai laukia ir kurių pasaulio ekonomikai žūtbūt reikia.

Pranešimas: Wolf Klinz (A7-0081/2011)

  Claudio Morganti (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, niekas negali paneigti to, kad kredito reitingų agentūros dabar turi didžiulę neribotą galią. Jų pirminė funkcija buvo teikti vertingą informaciją investuotojams, bet vėliau jos laipsniškai kito ir pavirto vyriausiomis ir nekontroliuojamomis tarptautinių finansų rinkų teisėjomis.

Manau, nepriimtina, kad verslo įmones ir net valstybes nares vertina trys didelės JAV įmonės, kurių nustatomi reitingai ne visada atitiko tikrąją padėtį ir kartais iš tikrųjų dėl jų buvo padaroma stebėtinai didžiulių klaidų, kaip, pvz., banko „Lehman Brothers“ atveju.

Todėl reikėtų užtikrinti didesnę jų kontrolę ir tikiuosi, kad naujoji Europos valdžia sugebės veikti optimaliu pajėgumu, turės tikrus įgaliojimus įsikišti ir net nustatyti sankcijas, jei tai bus būtina. Taip pat puikia mintimi laikau pasiūlymą akivaizdaus aplaidumo atvejais taikyti civilinės atsakomybės principą. Šiame sektoriuje reikia didesnės konkurencijos, tad privalome padaryti galą šiai istorinei oligopolijai bei įsteigti naujas, nepriklausomas ir galbūt europines organizacijas, kurioms būtų gerai žinoma tikroji ekonominė padėtis ir sąlygos mūsų žemyne, kuris visiškai skiriasi nuo Jungtinių Amerikos Valstijų žmonių mąstysenos požiūriu.

Dėl visų šių priežasčių balsavau už šį konkretų pranešimą.

Pranešimas: Angelika Niebler (A7-0159/2011)

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Labai džiaugiuosi šiuo šiandien priimtu dokumentu dėl poveikio vertinimo ir jo nepriklausomumo. Poveikio vertinimas yra teisės aktų kūrimo proceso pagrindas. Aš manau, kad iš tiesų efektyvus poveikio vertinimo nepriklausomumas privalo tapti bendruoju principu, taikytinu visoms poveikio vertinimo rūšims, tai ypač pasakytina apie poveikio aplinkai vertinimą. Šio principo įgyvendinimo užtikrinimas turėtų būti įtvirtintas ir direktyvoje dėl poveikio aplinkai vertinimo, kuri, tikėtina, bus peržiūrima artimiausiu metu. Džiaugiuosi, kad tie pasiūlymai Aplinkos komitete, kurių pakeitimus aš teikiau, atspindi būtent poveikio aplinkai nepriklausomumo vertinimą, kas yra iš tikrųjų be galo svarbu. Taip pat Europos Komisija privalo imtis aktyvesnio vaidmens ginant Europos Sąjungos ir valstybių narių interesus tais atvejais, kai trečiųjų šalių projektai gali turėti įtakos Europos Sąjungai, vienai arba kelioms jos narėms. Aš tikiu, kad šis dokumentas yra žingsnis į priekį siekiant mūsų visų saugumo.

Pranešimas: Richard Falbr (A7-0172/2011)

  Jens Rohde (ALDE). – (DA) Pone pirmininke, labai norėjau kalbėti šiuo klausimu, nes manau, kad teisiškai įtvirtinti nuostatas dėl įmonių socialinės atsakomybės šiek tiek absurdiška. Labai puiku, kad galbūt visi susitarsime sudaryti laisvosios prekybos susitarimus ir partnerystę tik su tomis šalimis, kurios gerbia žmogaus teises. Tiesą sakant, ši nuostata jau įtvirtinta Sutartyje. Tačiau manau, kad kai kurie politikai užmiršo, ką reiškia sąvoka „įmonių socialinė atsakomybė“. Ji reiškia tai, kad įmonės savo iniciatyva daro daugiau, nei reikalaujama pagal teisės aktus. Versle socialinės atsakomybės aspektas vertinamas kaip konkurencinis parametras, taigi ir veiksnys, skatinantis įmones savo iniciatyva tobulinti šį savo verslo aspektą. Jeigu dabar visai tai paversime politiniu teisės aktu, visiškai panaikinsime šį konkurencinį parametrą, o tai, jeigu galima taip pasakyti, yra visiška politinė kvailystė.

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, socialinės politikos išorinis aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus. Nors Lisabonos strategijoje ir strategijoje „Europa 2020“ kaip niekada daug dėmesio skiriama socialinei politikai, konkurencingumo ir ekonominių veiksmų klausimams toliau teikiama pirmenybė socialinių klausimu atžvilgiu.

Tačiau tampa vis aiškiau, kad, užuot skyrę dėmesį tik rinkoms, turime mąstyti plačiau ir daugiau dėmesio skirti žmonėms, t. y. darbuotojų teisių apsaugai ir darbo teisei. Europos Sąjunga turi padaryti tai savo ilgalaikiu tikslu, kad galėtų užtikrinti vyrams ir moterims galimybę gauti padorų ir vaisingą darbą laisvės, lygybės, saugumo ir orumo sąlygomis. Todėl būtina, kad ateityje Parlamentas kartu su tarptautinėmis ir Europos profesinėmis sąjungomis sutelktų ir pateiktų savo pozityvias ir skubias rekomendacijas, susijusias su šia iniciatyva.

  Mitro Repo (S&D). – (FI) Pone pirmininke, parėmiau pranešimą, nes Europos verslo įmonės atlieka labai svarbų vaidmenį tarptautinėje prekyboje. Visada, net trečiosiose šalyse turime veikti laikydamiesi Europos vertybių ir tarptautinių socialinių ir darbo standartų.

Įmonių socialinė atsakomybė kaip savanoriška iniciatyva yra naudinga tik tuo atveju, jeigu vartotojams yra pateikiama patikima ir tiksli informacija apie įmonių veiklą, produktų kilmę ir sąlygas, kuriomis prekės gaminamos ir parduodamos. Pažymėjimai, prekių ženklai ir standartai yra svarbūs vartotojams, o įmonės įvaizdis ir reputacija yra tiesiogiai susiję su jos sėkme. Socialinės žiniasklaidos laikais sudėtinga nuslėpti nuo vartotojų informaciją apie įmonės taikomą praktiką užsienyje.

Atsakinga verslininkystė visada yra verslo konkurencingumo ir sėkmės pagrindas. Europos Sąjunga taip pat turi būti socialinių standartų rėmimo iniciatorė. Manau, kad įmonių socialinės atsakomybės sąvoka turi būti įtraukta į visus ES politinius ir prekybos susitarimus.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Pone pirmininke, remti ir skatinti socialinę atsakomybę plėtojant išorės santykius galbūt yra įdomus sumanymas. Man rūpestį kelia tik tai, kad siekdami užtikrinti socialinę lygybę neiname taip toli, kaip galėtume. Socialinė atsakomybė turi būti sutelkta į tuos, kurie gyvena skurdžiausiai, patiria atskirtį, neturi kvalifikacijų ir kuriais lengviausia manipuliuoti. Trumpai tariant, ji turi būti sutelkta į tuos, kurie yra labiausiai nutolę nuo darbo rinkos.

Organizacijos „ATD Quart Monde“ ir Prancūzijos valstybės pradėta mokymosi ir darbo kartu programa yra puikus socialinės partnerystės su nepalankiausioje padėtyje esančiais darbuotojais ir tikros socialinės atsakomybės pavyzdys. Taip Europos Sąjunga gali papildyti šią politiką tikra pridėtine verte.

Pranešimas: Gay Mitchell (A7-0187/2011)

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, 2011 m. – strategiškai svarbus metas, kai galima pasinaudoti patirtimi, įgyta per ketverius reglamento, kuriuo nustatoma vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė, galiojimo metus. Pagrindinė problema, iškilusi taikant reglamentą – sunkumai, susiję su specifinio vystomojo bendradarbiavimo vaidmens įgyvendinant ES išorės veiksmus suvokimu ar pripažinimu.

Todėl turime išaiškinti, kad vystomasis bendradarbiavimas, be humanitarinės pagalbos, yra viena iš išorės veiksmų politikos sričių, sukurtų ne ES interesams tenkinti, o labiausiai socialiai atskirtų ir pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesams ginti.

Šiandien balsuodami pabrėžiame būtinybę turėti atskirą vystomojo bendradarbiavimo priemonę, skirtą konkrečiai ir išskirtinai tik besivystančioms šalims, kuria būtų aiškiai siekiama tikslų, nustatytų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 208 straipsnyje. Galiausiai, pone pirmininke, prašome, kad sprendimai dėl bendrųjų tikslų, veiklos prioritetinių sričių ir laukiamų rezultatų, taip pat dėl lėšų paskirstymo, kurie atitiktų SESV 290 straipsnio kriterijus, būtų priimami taikant deleguotųjų teisės aktų procedūrą.

Pranešimas: Diana Wallis (A7-0164/2011)

  Adam Bielan (ECR). – (PL) Pone pirmininke, nepaisant to, kad Europos Parlamentas daug kartų pripažino patobulintos sutarčių teisės sistemos naudą vidaus rinkai, dėl naujos sutarčių teisės sistemos nustatymo pasitelkiant pasirenkamąją priemonę vis dėlto kyla rimtų problemų, susijusių ir su turiniu, ir su procedūra. Pirmiausia pateiktuose pasiūlymuose yra perteikta Komisijos pozicija, kuri nebuvo aptarta viešose diskusijose. Mes nežinome, kokia yra pavienių valstybių narių ar vartotojų ir verslo atstovų pozicija. Kai kurie pasiūlyti dokumentai, kuriais remiantis bus priimami teismo sprendimai, nėra aiškūs ir tai gali lemti nuomonių išsiskyrimą teisiškai juos aiškinant.

Galiausiai patvirtinus pasirenkamąją priemonę įmonės ir vartotojai patirtų rimtų ekonominių padarinių. Taikant ją gali labai išaugti išlaidos, susijusios su būtinu mokymu, tipinių sutarčių keitimu naujomis ir galimais teismo procesais. Manau, neprotinga ekonominiu sunkmečiu užtraukti įmonėms papildomą finansinę naštą. Remdamasis tuo, kas pirmiau išdėstyta, balsavau už tai, kad šis pranešimas būtų atmestas.

Pranešimas: Nadja Hirsch (A7-0082/2011)

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, galimybė ir gebėjimas mokytis ir dirbti tarptautinėje aplinkoje yra svarbi sėkmingo profesinio gyvenimo šiandieninėmis globalizuotos ekonomikos sąlygomis prielaida. Kalbant apie švietimą ir profesinį rengimą, pagrindiniai veiksniai, išvardyti Europos strategijoje, kuria siekiama pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo, turi virsti praktiniais žingsniais Europos Sąjungos mastu ir valstybėse narėse. Remiantis prognozėmis galima manyti, kad gebėjimų paklausa ir toliau augs. Dėl kintančios pramonės ir technologijų didėja aukštos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų poreikis, o žemos kvalifikacijos darbo jėga, priešingai, yra išstumiama iš darbo rinkos.

Reikia veikti nedelsiant, ypač atsižvelgiant į jaunimą – didėjantis jaunimo nedarbo lygis yra vienas iš svarbiausių iššūkių, su kuriais susiduria Europa. Mūsų nuomone, jeigu norime pasiekti šiuos tikslus, būtina, kad švietimo ir profesinio rengimo tobulinimas ir toliau būtų laikomas mūsų bendru ilgalaikiu prioritetu, kuriam įgyvendinti būtinas visų suinteresuotųjų subjektų – ne tik ES institucijų, bet ir vietos ir regionų suinteresuotųjų subjektų – dalyvavimas ir įsipareigojimas.

  Paul Murphy (GUE/NGL). – Pone pirmininke, balsavau prieš N. Hirsch pranešimą, nes švietimas jame iš esmės vertinamas ne kaip būdas žmonėms įgyti daugiau žinių ir patobulinti savo įgūdžius, o tik kaip priemonė stambaus verslo pelnui didinti.

Aš visiškai atmetu tokį požiūrį. Pranešime tvirtinama, kad strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimas – tai būdas užtikrinti užimtumą ir aukštesnį žmonių gyvenimo lygį. Tai tiesiog netiesa. Įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ nebus nei sukurta naujų darbo vietų, nei pakeltas žmonių gyvenimo lygis. Ja siūloma galimybė įgyvendinti daugiau neoliberalios politikos krypčių ir galimybė konkuruoti mažinant darbo užmokestį ir bloginant darbo sąlygas.

Šiame pranešime gėdingai raginama suteikti darbdaviams galimybę nutraukti gamybinės praktikos sutartis, jeigu jie mano, kad praktikantai netinka darbui, į kurį buvo priimti. Tai baisaus darbo jėgos išnaudojimo receptas. Atmetu raginimą aktyviai įtraukti privačias aukštąsias mokyklas į profesinio rengimo sistemos plėtros veiklą ir reikalauju, kad būtų siekiama suteikti piliečiams prasmingas mokymo galimybes dideliu mastu investuojant į profesinio mokymo sistemą viešąsias lėšas.

  Mitro Repo (S&D). – (FI) Pone pirmininke, parėmiau pranešimą, nes jaunimo nedarbas yra problema, su kuria susiduria visa Europa ir kuri kelia rūpestį visai visuomenei. Tai taip pat viena iš priežasčių, sukėlusių neramumų bangą pietinėse Viduržemio jūros regiono šalyse. Klestinčiose Šiaurės šalių visuomenėse jaunimo nedarbo problema taip pat juntama ir jos padariniai siejami, pvz., su jaunimo atskirtimi ir išaugusiu kvaišalų vartojimo mastu paauglių gretose.

Jaunimui turi būti užtikrinta judumo galimybė ir galimybė įgyti darbo patirties. Jaunimo nedarbo problema yra rimta, nes jauni žmonės dėl prasto išsilavinimo ar darbo patirties trūkumo negali rasti visiškai jokio darbo, labai menkos jų galimybės ir gauti darbą pagal skelbiamus konkursus. Todėl turime sutelkti savo energiją į tai, kad jiems būtų suteiktos galimybės įgyti visapusišką ir aukštos kokybės profesinį išsilavinimą, be to, turime atsižvelgti ir į lyčių perspektyvą, kad galėtume pašalinti pagrindines jaunimo nedarbo priežastis. Taip pat turėtume nepamiršti tęstinio mokymo vaidmens, nes būtent dalyvavimas tęstinio mokymo programose skatina žmones įsitraukti į visą gyvenimą trunkantį mokymąsi ir padeda jiems prisitaikyti prie pokyčių darbo rinkoje.

  Silvia Costa (S&D). – (IT) Pone pirmininke, labai svarbu, kad Parlamentas šia rezoliucija siunčia stiprų signalą ir valstybėms narėms, ir jaunesnei kartai, kuriuo raginama labiau įsipareigoti stiprinti Europos bendradarbiavimą mokymosi, profesinio mokymo ir aukštojo mokslo srityse siekiant paremti strategiją „Europa 2020“. Žinome, kad jaunimo nedarbas, kaip ir ilgalaikis nedarbas, o ilgalaikiais bedarbiais yra 40 proc. Europos jaunimo, labai prisideda prie skurdo ir socialinės atskirties didėjimo.

Todėl turėtų būti sukurtas tvirtas pagrindas, suteiksiantis mums galimybę derinti mokymo politiką su nauja paskatomis grindžiama paramos sistema, skirta įmonėms, kurios įdarbina jaunimą ir moteris ir suteikia jiems galimybę dirbti visą darbo dieną. Būtina užtikrinti, kad įgyjami įgūdžiai atitiktų gebėjimus – įskaitant gebėjimus, kurių reikalaujama suteikiant pilietybę – būtinus tam, kad galėtume įgyvendinti naujus tvaraus ir pažangaus augimo tikslus. Taip pat labai svarbu įgyvendinti politikos kryptis, kuriomis siekiama palengvinti perėjimą nuo profesinio mokymo prie užimtumo ir pagreitinti profesinių kvalifikacijų, mokslo laipsnių ir akademinių kreditų pripažinimą.

Valstybės narės, kurios, kaip ir mano šalis, krizės sąlygomis mažina lėšas, skirtas švietimui ir moksliniams tyrimams, turi žinoti, kad tai darydamos jos kenkia jaunimui ir Europos ateičiai.

  Siiri Oviir (ALDE). – (ET) Pone pirmininke, dalyvavau rengiant pranešimą Užimtumo ir socialinių reikalų komitete ir žinau, kad nedarbo lygis Europoje iš tikrųjų aukštas, o jaunimo nedarbo lygis vidutiniškai du kartus aukštesnis. Kai kuriose valstybėse narėse nedarbo lygis dar aukštesnis, pvz., mano šalyje jis iš tikrųjų aukštesnis net tris kartus. Remiu pranešime pasiūlytas iniciatyvas ir vertinu jas kaip praktinius žingsnius, kuriais siekiama pakeisti tokią padėtį į gerąją pusę. Nematome prasmės rengti daugybę aukštųjų mokyklų absolventų, kurie baigę mokslą negali rasti darbo. Turime labiau sutelkti dėmesį į profesinį mokymą ir perkvalifikavimą.

Tačiau visiškai nepriimtina tai, ką daro Taryba mažindama švietimui skirtą biudžetą. Tokie jos veiksmai taip pat yra nesuderinami su tikslais, nustatytais jau patvirtintoje strategijoje „Europa 2020“. Kalbama viena, o daroma kita. Balsavau už šį pranešimą. Ačiū.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Pone pirmininke, aš taip pat balsavau už šį pranešimą, ypač kadangi yra prognozuojama, kad iki 2020 m. bus sukurta 15 mln. darbo vietų, skirtų tretinio lygio kvalifikaciją turintiems žmonėms. Tačiau prognozuojama ir tai, kad iki 2020 m. jokios kvalifikacijos neturintiems žmonėms ar žmonėms, turintiems žemo lygio kvalifikaciją, skirtų darbo vietų skaičius sumažės 12 mln. Todėl kas nors turi būti daroma dėl to, ir, žinoma, yra didžiulis profesinio mokymo ir rengimo poreikis. 21 proc. Europos jaunimo yra bedarbiai, todėl svarbu, kad jie tęstų mokymąsi, kol įgis tinkamą kvalifikaciją, ir kad kolegijos ir įmonės bendradarbiautų siekdamos užtikrinti šių kvalifikacijų tinkamumą. Be to, svarbu, kad būtų užtikrintas nepriklausomas kvalifikacijų vertinimas. Jeigu visa tai bus padaryta, ateityje šią problemą galėsime išspręsti.

Pranešimas: Salvador Garriga Polledo (A7-0193/2011)

  Francesco De Angelis (S&D). – (IT) Pone pirmininke, S. Garrigos Polledo pranešimas yra labai svarbus dokumentas, kuriame išdėstoma naujoji finansinė programa, skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai.

Mums reikia biudžeto, kuris atitiktų šiandieninius iššūkius ir suteiktų galimybę pateikti tvirtą ir novatorišką atsaką į nūdienos poreikius. Pagrindinis prioritetas – remti mažosioms ir vidutinėms įmonėms skirtus mokslinius tyrimus ir inovacijas siekiant skatinti augimą ir užimtumą, o antrasis pagal svarbą tikslas – reformuoti bendrą žemės ūkio politiką siekiant skatinti ir remti Europos žemės ūkio konkurencingumą.

Tačiau ypač didelis dėmesys turėtų būti skiriamas būsimai sanglaudos politikai, kurią laikau labai svarbia finansine investicijų, kuriomis skatinamas ekonomikos augimas ir pirmiausia naujų darbo vietų kūrimasis, rėmimo priemone. Šiuo atžvilgiu vėl norėčiau paminėti, mano nuomone, labai svarbų klausimą, susijusį su naujos tarpinės kategorijos nustatymu. Manau, ši nauja kategorija, žinoma, negali būti sukurta panaudojant lėšas, skirtas jau egzistuojančioms kategorijoms, kurios yra būtinos tam, kad galėtume remti suderintą, darnų ir tvarų mūsų bendruomenių augimą.

  Ville Itälä (PPE). – (FI) Pone pirmininke, šis labai svarbus pranešimas jau priimtas, tad norėčiau pateikti tik keletą smulkių pastabų. Pirmoji susijusi su 18 pakeitimu, kurį pateikė Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija ir kuriame teigiama, kad, atsižvelgiant į dabartinės BŽŪP reformos rezultatus, turėtų būti galima ribotai ir tiksliai mažinti BŽŪP skirtas sumas. Kitaip sakant, turime aiškų vaizdą, koks ALDE frakcijos požiūris į žemės ūkio politiką, nors šis pakeitimas suformuluotas labai protingai. Akivaizdi ir pagrindinė mintis, kuria grindžiamas šis pakeitimas, yra ta, kad jeigu turime mažinti lėšas, tai turi būti lėšos, skirtos žemės ūkio politikai.

Kitas svarbus klausimas, dėl kurio balsavau kitaip nei mano frakcija – 37d pakeitimas, kuriame atkreipiamas dėmesys į tai, kad galėtų būti nemažai sutaupyta, jeigu Europos Parlamentas turėtų vieną būstinę. Nėra prasmės dėl to ginčytis: lėšų bus sutaupyta. Nėra jokio skirtumo, nesvarbu, kaip balsuojame: žinome, kad bus sutaupyta. Norėčiau tikėtis, kad EP nariai pagaliau supras, jog piliečiai iš tikrųjų pavargo nuo taupymo tik jų sąskaita. Dėl to nepasiaiškinsi visuomenei, ir balsuodami dėl šio klausimo padėties niekaip nepagerinsime. Bus taupoma – mes turėsime tai daryti.

  Salvatore Caronna (S&D). – (IT) Pone pirmininke, balsavau už S. Garrigos Polledo pranešimą dėl būsimų Europos Sąjungos perspektyvinių finansinių planų, nes esu įsitikinęs, kad tokiu metu, kai patiriame vieną iš didžiausių vadinamosios europinės dvasios krizių, mums yra gyvybiškai svarbu primygtinai tvirtinti ir patiems tikėti, kad Europos Sąjungai būtina turėti patikimas priemones ir pirmiausia pakankamą biudžetą.

Taigi prašymas padidinti kitą biudžetą 5 proc. yra pagrįstas ir jį padidinti būtina. To galbūt nepakaks, bet tai būtina siekiant pateikti atsakymus į mums kilusius svarbius klausimus: šių išteklių reikia tam, kad galėtume spręsti tikras problemas, pvz., užtikrinti didesnę regionų sanglaudą, didesnį pajėgumą vykdyti mokslinius tyrimus ir diegti inovacijas ir didesnį pajėgumą skatinti augimą ir užimtumą. Neturint pakankamų išteklių, nė viena iš šių problemų negalės būti tinkamai sprendžiama ir tai pirmiausia pasakytina apie tarpinės kategorijos nustatymą sanglaudos politikos srityje, nes tai daryti prasminga tik tuo atveju, jeigu nebus pakenkta jau egzistuojančioms kategorijoms.

Būtent todėl balsavau už šį pranešimą ir tikiuosi, kad Komisija ir Taryba vadovausis jame pateiktomis rekomendacijomis.

  Adam Bielan (ECR). – (PL) Pone pirmininke, ekonomikos krizė, demografinės problemos ir didėjantis nedarbas daro didelę įtaką valstybių narių biudžetams ir verčia jas riboti savo biudžetų išteklius. Todėl Europos biudžetas, suteikiantis galimybę rengti ilgalaikius planus, turėtų būti priemonė, padedanti skatinti pavienių šalių ekonomikos augimą. Manau, kad strategija „Europa 2020“, kuria skatinamas darbo vietų kūrimas ir remiama socialinė integracija, yra pagrindinis elementas, padedantis šalims įveikti krizę. Taigi yra ypač svarbu, kad jos taikymo sritis taip pat apimtų mažąsias ir vidutines įmones. Todėl pritariu pasiūlymui užtikrinti didesnę paramą visoms programoms ir priemonėms, kuriomis šios įmonės remiamos, įskaitant programas, susijusias su konkurencingumu, inovacijomis ir struktūrinių fondų lėšų naudojimu.

Konkurencingumo išlaikymas, ekonomikos augimo didinimas ir kova su nedarbu – tai didžiausi iššūkiai, kuriuos ES teks įveikti. Todėl norėčiau pabrėžti būtinybę remti augimą investuojant į žiniomis grindžiamus ekonomikos sektorius. Ryšio tarp švietimo, mokslinių tyrimų ir užimtumo stiprinimas padės skatinti integraciją, judumą ir specializaciją.

  Sergio Paolo Francesco Silvestris (PPE). – (IT) Pone pirmininke, noriu išreikšti savo pasitenkinimą ir paaiškinti, kodėl balsavau už S. Garrigos Polledo pranešimą, kuriame išdėstomi rimti ir veiksmingi tikslai, prisidedantys prie sanglaudos politikos stiprinimo.

Vis dėlto turiu vieną abejonę ir ją išreiškėme balsuodami už tai, kad būtų priimtas pakeitimas, kuriuo būtų panaikinta teksto dalis, kurioje kalbama apie tarpinę kategoriją, skirtą regionams, kurių bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui sudaro 75–90 proc. ES BVP. Ši dalis iš tikrųjų mums kelia rūpestį, bet ne todėl, kad nemanome, jog sanglaudos politika turėtų būti išplėsta, o todėl, kad manome, jog neturint papildomų išteklių gali kilti pavojus, kad kiti regionai, siejami su 1 tikslu – vadinamuoju konvergencijos tikslu – kuriems reikia tiek pat dėmesio ir paramos iš Europos Sąjungos, liks be lėšų arba jiems skirtos lėšos bus sumažintos. Apibendrindamas noriu pasakyti, kad esu patenkintas pranešimu ir atliktu darbu, bet turiu nuogąstavimų dėl dėmesio, skirto politikai, kuria galėtų būti patvirtintas, kaip esame įpratę matyti, vadinamasis laipsniškas paramos panaikinimas.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Pone pirmininke, naująja daugiamete finansine programa turi būti pateikta aiški Europos Sąjungos ir jos piliečių ateities vizija. Dabartiniai ekonominiai ir socialiniai iššūkiai, su kuriais susiduriame, turi atsispindėti ne tik gražiose kalbose, bet pirmiausia konkrečiuose biudžeto skyriuose.

Nesvarbu, kokiu požiūriu vertintume dabartinius ES ir jos regionų sunkumus ir siekius – regioniniu ar globaliu, svarbiausi klausimai tebėra energijos stygius, sulėtėjęs ekonomikos augimas ir nedarbas. Todėl Europos energetikos infrastruktūros plėtojimas ir inovacijų diegimas ir toliau turi būti laikomos prioritetinėmis sritimis, kurioms turi būti skirtas gerokai didesnis finansavimas. Manau, kad grįžimas prie anglių deginimo dabartinėmis ekologinėmis sąlygomis nėra tinkamas sprendimas ateičiai ar sprendimas, padėsiantis mums sukurti visavertį transeuropinį transporto tinklą. Šios dvi sritys yra būtina visos ES konkurencingumo stiprinimo ir vidaus rinkos veikimo sąlyga, taigi rengiant biudžetą joms turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.

  Seán Kelly (PPE). – Pirma, džiaugiuosi, kad pranešime įsipareigojama kitą laikotarpį išlaikyti bent dabartinį BŽŪP ir sanglaudos politikos finansavimo lygį. Mūsų frakcijoje taip pat kilo nesutarimų dėl tarpinės kategorijos, tad nusprendėme, kad balsuosime laisvai. Sprendimas dėl tarpinės kategorijos mano kolegoms Airijoje ir mums patiems yra visiškai nesvarbus, nes, nors Airija ir yra TVF narė ir ,beje, bankrutavusi kaip šalis, jos BVP yra gerokai didesnis už Europos vidurkį. Taigi mums nesvarbu, bus tokia kategorija nustatyta ar ne.

Tačiau manome, kad yra poreikis iš esmės įvertinti sanglaudos politikos ateitį, nes daugėjant regionų, kurių BVP peržengia 75 proc. ribą, ši politika taps arba nebereikalinga, arba reformuotina. Tikimės, kad ji vis dėlto bus reformuota.

Rašytiniai paaiškinimai dėl balsavimo

Pranešimas: Carlos Coelho (A7-0185/2011)

  Alexander Alvaro (ALDE), raštu. – (DE) Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija Europos Parlamente mano, kad prijungiant Rumuniją ir Bulgariją prie Šengeno erdvės toliau gerės laisvas judėjimas Europos Sąjungoje. Dabar, kai visose Šengeno peržiūros srityse šios abi valstybės narės įvertintos teigiamai, daugiau neturėtų kilti kliūčių, dėl kurių reikėtų atidėti jų prisijungimą prie Šengeno erdvės. Neginčijama, kad kol teisingumo ir policijos sistemoje vis dar yra neišspręstų kovos su korupcija problemų, užtikrinant techninę sienų apsaugą jos savaime netaps saugios.

Taigi šis uždavinys taip pat susijęs su valstybėmis narėmis, kurios jau priklauso Šengeno erdvei. Todėl Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija mano, kad vertinant Šengeno mechanizmą tokiems kriterijams kaip kova su korupcija reikia skirti daugiau dėmesio, o bet kokius nusižengimus – atitinkamai bausti.

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Atsižvelgdamas į teigiamus šiose abiejose šalyse atliktų vertinimų, kuriais buvo siekiama nustatyti jų atitiktį Šengeno acquis reikalavimams, rezultatus, balsuoju už šį pranešimą. Nors šiuo metu ir Rumunija, ir Bulgarija yra pasirengusios atverti savo sienas (nepaisant to, kad Bulgarijos ir Graikijos siena labai pažeidžiama), Bulgarija turi imtis papildomų priemonių, be to, reikia patvirtinti bendrą trišalį Bulgarijos Graikijos ir Turkijos požiūrį.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią svarbią rezoliuciją dėl Šengeno acquis taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Pritariu pranešėjo pozicijai, kad, nors ir esama kai kurių neišspręstų klausimų, apie kuriuos reikės reguliariai teikti ataskaitas ir kurių atžvilgiu reikės imtis tolesnių veiksmų kažkada ateityje, jie nesudaro kliūčių šioms dviem valstybėms narėms tapti tikrosiomis Šengeno erdvės narėmis. Bulgarijos ir Rumunijos įtraukimas į Šengeno erdvę yra labai svarbus tiek šioms valstybėms, jų ekonomikos augimui, investicijų plėtrai, tiek ir visai Europos Sąjungai siekiant didesnio integralumo ir solidarumo tarp valstybių narių.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už pranešimą dėl Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimo prie Šengeno erdvės. Tai – antrasis kartas, kai buvo tikrinama, kaip Bulgarija ir Rumunija taiko Šengeno nuostatas; pirmasis vertinimas atliktas 2010 m. Nepamirškime, kad Rumunija ir Bulgarija, 2007 m. įstojusios į Europos Sąjungą, patvirtino Šengeno acquis (dėl duomenų apsaugos, Šengeno informacinės sistemos, oro, sausumos ir jūrų sienų, policijos bendradarbiavimo ir vizų). Tačiau dabar visos valstybės narės turi susitarti dėl šių dviejų valstybių veiksmingo prisijungimo prie erdvės be vidaus sienų. Kiek tai sietina su Europos Parlamentu, su juo buvo konsultuojamasi.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Bendradarbiavimas Šengeno klausimais buvo pradėtas 1985 m. birželio 14 d. sudarius Šengeno susitarimą, pagal kurį panaikinta susitarimą pasirašiusiųjų šalių sisteminga vidinių sienų kontrolė ir sudarytos sąlygos sukurti bendrą erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Šiuo metu laisvas judėjimas užtikrinamas teritorijoje, turinčioje 42 673 km išorės jūrų sieną ir 7 721 km išorės sausumos sieną ir apimančioje 25 šalis ir 400 mln. piliečių. Bulgarija, Rumunija ir Kipras šiuo metu tik iš dalies taiko Šengeno acquis, todėl prie sienos su šiomis trimis valstybėmis narėmis vis dar atliekami patikrinimai. Rumunija ir Bulgarija priėmė Šengeno acquis 2007 m. stodamos į ES. Europos Parlamentas ir Taryba, atsižvelgdami į įvertinimų ir pakartotinių ekspertų grupių vizitų rezultatus, priėjo išvados, kad, nors ir esama kai kurių neišspręstų klausimų, apie kuriuos reikės reguliariai teikti ataskaitas ir kurių atžvilgiu reikės imtis tolesnių veiksmų jie nesudaro kliūčių šioms dviem valstybėms narėms tapti tikrosiomis Šengeno narėmis. Palaikiau siūlymą, kad Bulgarija ir Rumunija per šešių mėnesių laikotarpį raštu praneštų Europos Parlamentui ir Tarybai apie tolesnius veiksmus, kurių ji ketina imtis dėl vertinimo ataskaitose pateiktų ir tolesnėse ataskaitose nurodytų rekomendacijų, kurios dar turi būti įgyvendintos.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Nuo 1985 m., kai buvo sudarytas Šengeno susitarimas, prie penkių Šengeno erdvės valstybių steigėjų prisijungė dar dvidešimt, o dvidešimt dvi valstybės yra Europos Sąjungos valstybės narės. Sukūrus Šengeno erdvę buvo galima panaikinti pasirašiusiųjų valstybių vidaus sienų kontrolę ir nustatyti bendrą išorės sieną, kurią kertant ir atvykstant į Šengeno erdvę atliekami pasienio patikrinimai. Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis 2007 m., kai įstojo į Europos Sąjungą.

Remdamasis atliktų vertinimų ir stebėsenos vizitų rezultatais pranešėjas C. Coelho padarė išvadą, kad įgyvendintos visos būtinos sąlygos dėl visų Šengeno acquis dalių taikymo: visų pirma vykdoma sausumos, jūrų ir oro sienų kontrolė, užtikrintas policijos bendradarbiavimas, įgyvendinta vizų politika, prisijungta prie Šengeno informacinės sistemos (SIS) ir užtikrinta duomenų apsauga. Šios šalys turėtų tapti visateisėmis Šengeno erdvės narėmis. Tai – šioms šalims svarbus žingsnis į priekį, taip pat galimybė sutvirtinti Europos pilietiškumo jausmą. Todėl balsuoju už šį pranešimą ir norėčiau pasveikinti pranešėją.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE), raštu. – (ES) Balsavau už šią iniciatyvą, nes Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis, kai 2007 m. įstojo į ES. Po atitinkamų ekspertų vertinimų ir, nors dar yra keletas spręstinų problemų, šios abi šalys parodė, kad yra pasirengusios įgyvendinti Šengeno acquis nuostatas, todėl gali visapusiškai prisijungti prie Šengeno erdvės.

  Slavi Binev (NI), raštu. – (BG) Šis pranešimas labai svarbus ir susijęs ne tik su mano šalimi Bulgarija, bet ir su visa Europos Sąjunga. Esu įsitikinęs, kad labai greitai už mūsų pastangas bus atlyginta. Mūsų sienos jau kurį laiką parengtos apsaugoti Europos sienas. Tačiau labai lauktas sprendimas vis dar nepriimtas. Manau, tai lemia išskirtinai politinės priežastys. Šiame pranešime taip pat kalbama apie prie mūsų sienos su Turkija, kuri atitinka Šengeno erdvės reikalavimus ir yra mūsų pasirengimo prisijungti prie šios erdvės įrodymas, atliktus patikrinimus. Nuoširdžiai tikiuosi, kad per kitą Europos Vadovų Tarybos susitikimą bus balsuojama už šį pranešimą, nes kuo greičiau imsimės veiksmų šiuo klausimu, tuo daugiau naudos visi gausime – politiniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriais.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau prieš visapusišką Šengeno priemonių taikymą Rumunijoje ir Bulgarijoje. Nors šių dviejų valstybių narių padarytos pažangos saugumo srityje įvertinimas iš esmės teigiamas, šiame pranešime pripažįstama, kad įstaigose, kurios įpareigotos užtikrinti abiejų valstybių sienų saugumą, visų pirma įstaigose, kurioms pavesta tikrinti ir stebėti jūrų ir sausumos sienas, nustatyta nemažai techninių ir administracinių trūkumų. Be to, šiame pranešime pripažįstama, kad jei šios dvi šalys prisijungtų prie Šengeno erdvės, dėl jų geografinės padėties (šalia Turkijos sienos) būtų nutiesti du nauji nelegalių migrantų, kurie dabar keliauja tik Graikijos link (o Graikija šiuo metu yra vienintelė Šengeno erdvės valstybė Balkanų pusiasalyje), maršrutai.

Todėl priimant Rumuniją ir Bulgariją į Šengeno erdvę būtų gerokai išplėstas ES pietryčių Achilo kulnas ir tris kartus padidėtų šiuo metu šioje teritorijoje patiriamas spaudimas. Taigi šis rezoliucijos projektas parengtas visiškai nepaisant piliečių apsaugos poreikių, kurie visada buvo partijos Lega Nord programos pagrindas, todėl negaliu jo palaikyti.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Sprendimas dėl Rumunijos ir Bulgarijos priėmimo į Šengeno erdvę dabar yra tik politinio pobūdžio. Europos Parlamento patvirtintame pranešime, kuriame palaikomas Rumunijos prisijungimas prie šios erdvės, tik patvirtinama, kad Europos Sąjungos ekspertų nuomonės yra teisingos: Rumunija atliko gerą darbą, užtikrino savo sienų saugumą ir įvykdė visas būtinas sąlygas. Parlamento Briuselyje nuomonė yra patariamojo pobūdžio, ir dabar, kaip ir anksčiau, Tarybos politikai turi priimti sprendimą. Kaip žinome, dvejopų standartų taikymas ir kalbos apie privalomus kriterijus, kurie, juos įgyvendinus, laikomi tik techninio pobūdžio kriterijais, tikrai nėra demokratiškos ir teisingos Europos Sąjungos savybės. Todėl man lieka tik tikėtis, kad valstybių narių politikai daugiau neignoruos ekspertų ir Europos teisės aktų leidėjų nuomonių. Pasirinkimas slapstytis už žodžių ir nesiimti tiesiogiai spręsti šio klausimo – daugiau ne išeitis, kai prisijungimas prie Šengeno erdvės visada buvo ne politinio, o techninio pobūdžio problema. Europos Vadovų Taryba turėtų vertinti nepriklausomų ir Parlamento ekspertų, kurių dauguma balsavo už Rumunijos prisijungimą prie Šengeno erdvės, vertinimus kaip lemiamą veiksnį, todėl ši procedūra turėtų būti atnaujinta.

  Philippe Boulland (PPE), raštu. – (FR) Šengeno erdvė, visų pirma judėjimo laisvė, yra acquis communautaire, kuris iš tikrųjų reikšmingas mūsų piliečiams. Pirmininkas J. M. Barroso mums priminė, kad „judėjimo laisvė Europai – tai lyg pastato pamatai“. Laisvas judėjimas – vienas iš didžiausių Europos Sąjungos laimėjimų. Džiaugiuosi, kad Parlamentas pritarė Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimui prie Šengeno erdvės. Siekiant užtikrinti sienų saugumą įdėta didelių pastangų – šių valstybių ketvirtos kartos stebėjimo sistemos daro daug didesnį įspūdį nei mūsų antros kartos modeliai. Tačiau vis dar yra laisvo darbuotojų judėjimo kliūčių: pirma, esama teisinių ir administracinių kliūčių, kurios daro neigiamą įtaką visiems piliečių gyvenimo aspektams; antra, klesti socialinis dempingas: nors Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 straipsnyje užtikrinamas vienodas požiūris į darbuotojus, iš Peticijų komiteto darbo matyti, kad tikrovė visiškai kitokia; trečia, šalyse socialinė apsauga skirtinga, taigi tai nepadeda skatinti judumo. Todėl norėčiau pasiūlyti Europos Sąjungoje nustatyti būtiniausią pagrindinę socialinę apsaugą. Nors socialinė apsauga priskiriama valstybių narių kompetencijos sričiai, suderinimo trūkumas, be abejonės, kenkia vidaus rinkai.

  John Bufton (EFD), raštu. – Balsavau prieš pasiūlymą išplėsti Šengeno acquis ir taikyti jį Bulgarijai ir Rumunijai, nes tiesiog manau, kad nepatvirtintos nuostatos, padedančios užtikrinti saugų ir veiksmingą šių valstybių prisijungimą prie Šengeno erdvės. Korupcija ir organizuotas nusikalstamumas vis dar paplitę šiose šalyse, kurios taip pat yra nelegalios migracijos vartai. Prekyba sekso paslaugomis, vaikų prostitucija, prekyba vaikais ir organizuotų nusikalstamų grupuočių veikla – visa tai galėtų klestėti atvėrus sienas, ir imtasi nepakankamai veiksmų šiems nusikaltimams šiose valstybėse suvaldyti.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už C. Coelho parengtą pranešimą dėl visapusiško Šengeno acquis nuostatų taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Turėtume pasidžiaugti šių dviejų valstybių narių atliktu darbu. Abi valstybės atitiko visapusiško Šengeno acquis taikymo kriterijus. Nepaisant to, šiame pranešime pabrėžiama, kad šiam regionui priskiriama viena iš pažeidžiamiausių Europos Sąjungos išorės sienų nelegalios migracijos požiūriu. Bulgarija, prisijungusi prie Šengeno erdvės, turės įgyvendinti pereinamojo laikotarpio priemones. Abi valstybės turės visapusiškai bendradarbiauti, kad nebūtų pažeista sistema, kurios veikimas priklauso nuo abipusio valstybių narių bendradarbiavimo. Palaikau pranešėjo poziciją.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Kadangi Bulgarija ir Rumunija atitinka prisijungimui prie Šengeno erdvės keliamus reikalavimus, palankiai vertinu šios erdvės plėtrą prijungiant prie jos šias valstybes. Vis dėlto manau, kad svarbu atsižvelgti į šias papildomas priemones ir į minėtų trūkumų sprendimo būdus, ypač kiek tai sietina su nelegalios migracijos reiškiniu Bulgarijoje dėl atokios šios valstybės geografinės padėties. Tinkamas laisvas žmonių, produktų, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas priklausys nuo išorės sienų politikos tvirtumo ir suderinimo, nes tik taip Europos Sąjungoje bus galima išsaugoti socialinę taiką ir ekonominį stabilumą.

  Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už šį pranešimą. Kai kurios valstybės narės, įskaitant Prancūziją, Vokietiją ir Nyderlandus, nori pakeisti žaidimo taisykles. Vis dėlto nėra pagrindo nustatyti kitus kriterijus, pvz., atlikti kovos su korupcija ir nusikalstamumu politikos vertinimą. Šie klausimai, be abejonės, svarbūs, tačiau teikiant šį pasiūlymą vadovautasi tik politinėmis paskatomis. Nustatant naujus kriterijus valstybėms narėms būtų taikoma dviejų pakopų sistema.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, nes šios pastangos labai svarbios siekiant dar kartą patvirtinti Europos solidarumą jam susidūrus su nemažu išmėginimu.

  Jurgen Creutzmann (ALDE), raštu. – (DE) Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija Europos Parlamente mano, kad prijungiant Rumuniją ir Bulgariją prie Šengeno erdvės toliau gerės laisvas judėjimas Europos Sąjungoje. Dabar, kai visose Šengeno peržiūros srityse šios abi valstybės narės įvertintos teigiamai, daugiau neturėtų kilti kliūčių, dėl kurių reikėtų atidėti jų prisijungimą prie Šengeno erdvės. Neginčijama, kad kol teisingumo ir policijos sistemoje vis dar yra neišspręstų kovos su korupcija problemų, užtikrinant techninę sienų apsaugą jos savaime netaps neįveikiamos.

Taigi šis uždavinys taip pat susijęs su valstybėmis narėmis, kurios jau priklauso Šengeno erdvei. Todėl Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija mano, kad vertinant Šengeno mechanizmą tokiems kriterijams kaip kova su korupcija reikia skirti daugiau dėmesio, o bet kokius nusižengimus – atitinkamai bausti.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Per šiandienos balsavimą Europos Parlamente paaiškėjo, kad Rumunija pasirengusi taikyti Šengeno acquis. Pasak pranešėjo C. Coelho, Rumunijos valdžios institucijos sėkmingai ištaisė visus praeityje nustatytus trūkumus. Rumunija gali užtikrinti tinkamą savo oro, jūrų ir sausumos sienų apsaugą. Todėl apgailestauju, kad vis dar kyla abejonių dėl mūsų pasirengimo taikyti šį acquis ir kad kai kurios valstybės narės ir toliau gina savo vadinamąjį nacionalinį saugumą ir valstybei narei, kuri nusipelnė teisės būti vertinama sąžiningai ir nediskriminuojant, sudaro nepagrįstas kliūtis. Europos Parlamentas šiandien vieningai kalbėjo apie teisingumą. Kiek dar ilgai Taryba ketina ir toliau nepaisyti mūsų pozicijos?

  Rachida Dati (PPE), raštu. – (FR) Iš vertinimų ir ekspertų grupių papildomų vizitų matyti, kad Bulgarija ir Rumunija pasirengusios visapusiškai prisijungti prie Šengeno erdvės. Todėl balsavau už savo kolegos C. Coelho parengtą pranešimą.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Pranešėjas, kelias Parlamento sesijas stebėjęs šią sritį, mano, kad nors yra neišspręstų problemų, kuriomis galima pateisinti nuolatinį stebėjimą, jos nėra kliūtis Bulgarijai ir Rumunijai prisijungti prie Šengeno erdvės. Atsižvelgdamas į jo patirtį šioje srityje manau, kad galiu tvirtai palaikyti jo vertinimą ir reikalavimus užtikrinti išorės sienų saugumą. Nusprendžiant atverti sienas šioms valstybėms narėms bus užtikrinta didesnė judėjimo laisvė, o praktiniu lygmeniu bulgarai ir rumunai galės jaustis labiau integruoti į Europos Sąjungą, kurioje jie yra visateisiai nariai.

Tikiuosi, šios akimirkos simboliškumas taip pat išsirutulios į sklandesnius šių šalių tarpusavio prekybos ryšius ir į labiau suderintą migracijos valdymą bei saugumo klausimų nagrinėjimą. Pranešėjas deramai įspėja apie probleminius Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos regiono aspektus nelegalios migracijos požiūriu. Pritariu pranešėjo pastabai, kad Bulgarija turi imtis papildomų priemonių, visų pirma parengti specialų planą, kuriame būtų numatytos stojant į Šengeno erdvę taikytinos priemonės, ir patvirtinti bendrą Graikijos, Turkijos ir Bulgarijos požiūrį į kovą su galimai smarkiai padidėsiančiu spaudimu dėl migracijos.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis pranešimas, kurį parengė mūsų kolega Parlamento narys C. Coelho, susijęs su Tarybos sprendimo projektu dėl Šengeno acquis nuostatų visapusiško taikymo Bulgarijos Respublikoje ir Rumunijoje. Šengeno susitarimas sudarytas 1985 m. birželio 14 d. Panaikinus kontrolę, vykdomą prie susitarimą pasirašiusių šalių vidaus sienų, ir sukūrus bendrą erdvę, visoje Europos Sąjungoje sudarytos sąlygos laisvam žmonių ir prekių judėjimui. Atsižvelgdamas į tai, kad 2007 m. Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis; kad iš dokumentų matyti, jog techniniu požiūriu ir Bulgarija, ir Rumunija yra pasirengusios visapusiškai įstoti į ES; kad 2011 m. kovo mėn. įvykdyti visų prisijungimo prie Šengeno erdvės skyrių reikalavimai ir kad dėl vėlavimo patvirtinti naują Šengeno vertinimo sistemą, skirtą esamoms problemoms sumažinti (baiminuosi, kad sumažės saugumas), negalima neleisti šioms šalims visapusiškai įstoti į ES, balsuoju už šį pranešimą. Galiausiai norėčiau pasidžiaugti, kad pranešėjas, rengdamas šį pranešimą, atliko puikų darbą, nepaisydamas sunkumų, su kuriais susidūrė Tarybai apribojus galimybes susipažinti su tam tikrais dokumentais, būtinais šiai užduočiai atlikti.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Patikrinimas, ar naujosios valstybės narės atitinka būtinas visapusiško Šengeno acquis taikymo sąlygas, yra išankstinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint, kad Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, priimtų sprendimą panaikinti vidaus sienų kontrolę.

Šiuo atveju šiame pranešime laikomasi nuomonės, kad visos sąlygos, siekiant panaikinti pasienio kontrolę Bulgarijoje ir Rumunijoje, įvykdytos. Sprendimą prijungti šias valstybes, kurios 2007 m. įstojo į ES, prie Šengeno erdvės turės priimti Taryba vienbalsiai pritarus visų valstybių, jau priklausančių Šengeno erdvei, vyriausybėms. Pranešėjas užsimena, kad Bulgarijos, Graikijos ir Turkijos pasienio teritorijoje, kuri yra viena iš pažeidžiamiausių vietų nelegalios migracijos požiūriu, reikia imtis papildomų priemonių. Vertinimo komitetas, baimindamasis dėl migracijos srautų iš Turkijos, taip pat paragino Bulgariją imtis papildomų priemonių.

Atsižvelgdami į šį šioms šalims daromą spaudimą, taip pat į jo tikslus, per balsavimą nusprendėme susilaikyti. Be to, manome, kad šios pastabos, kuriomis apibūdiname savo poziciją ES plėtros ir naujų valstybių stojimo į ES klausimais, taip pat galioja ir visapusiškam Šengeno acquis nuostatų taikymui šiose ar kitose valstybėse.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešėjas mano, kad visos sąlygos, siekiant panaikinti sienų kontrolę Bulgarijoje ir Rumunijoje, įvykdytos, tačiau nori, kad Europos Parlamentui būtų nuolat pranešama apie papildomas priemones, kurių bus imamasi Bulgarijos, Graikijos ir Turkijos pasienio teritorijoje, kuri yra viena iš pažeidžiamiausių vietų nelegalios migracijos požiūriu.

Patikrinimas, ar naujosios valstybės narės atitinka būtinas visų Šengeno acquis dalių taikymo sąlygas, yra išankstinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint, kad ES Ministrų Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, priimtų sprendimą panaikinti vidaus sienų su šiomis šalimis kontrolę.

Vis dėlto vertinimo komitetas, daugiausia baimindamasis dėl migracijos srautų iš Turkijos, paragino Bulgariją imtis papildomų priemonių, visų pirma parengti specialų planą, į kurį būtų įtrauktos stojant į Šengeno erdvę taikytinos priemonės.

Sprendimą prijungti šias dvi valstybes, kurios 2007 m. įstojo į ES, prie Šengeno erdvės turės priimti Taryba vienbalsiai pritarus visų valstybių, jau priklausančių Šengeno erdvei, vyriausybėms. Šį klausimą birželio 9–10 d. turėtų svarstyti Teisingumo ir vidaus reikalų taryba.

Atsižvelgdami į savo požiūrį šių šalių prisijungimo prie Šengeno erdvės klausimu laikėmės pozicijos per balsavimą susilaikyti, o dėl šioms šalims ir toliau daromo spaudimo ji tik sustiprėjo.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis 2007 m., kai įstojo į ES. Atliekant vertinimo procedūras gautas patvirtinimas, kad naujosios valstybės narės įgyvendino būtinas visų Šengeno acquis dalių (duomenų apsaugos, Šengeno informacinės sistemos (SIS), oro sienų, sausumos sienų, jūrų sienų, policijos bendradarbiavimo ir vizų) taikymo sąlygas, yra pagrindinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint, kad Taryba nuspręstų panaikinti vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolę. Siekiant užtikrinti, kad Europos Parlamentas galėtų aiškiai įvertinti visus aspektus, būtinus norint susidaryti nuomonę apie šių dviejų valstybių pasirengimą prisijungti prie Šengeno erdvės, labai svarbu turėti galimybę visapusiškai susipažinti su ekspertų vertinimo ataskaitomis apie šių dviejų valstybių pažangą pasirengimo srityje. Vis dėlto, mano nuomone, dabar Rumunija ir Bulgarija įrodė, kad jos pakankamai pasirengusios tinkamai taikyti visas Šengeno acquis nuostatas. Tačiau kartu negalima nuvertinti susiklosčiusios padėties, todėl dabar turime apgalvoti, kaip galėtume ją kontroliuoti šioms valstybėms visapusiškai prisijungus prie Šengeno erdvės.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Nesu nusiteikęs prieš mūsų draugus ir kaimynus Bulgarijoje ir Rumunijoje. Tačiau turiu nemažai nusiskundimų dėl Šengeno acquis nuostatų. Šis pasibaisėtinas susitarimas sudarytas slapta ir ratifikuotas vieną praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio rugpjūčio mėn. Jis nedavė jokių rezultatų, tik sukėlė problemų. Panaikinus vidaus sienas Europos piliečiams neužtikrinama judėjimo laisvė; greičiau ES (ir kilmės, ir kelionės tikslo šalyse) atsiranda nesaugumo jausmas ir išryškėja nevaldomos gyventojų skaičiaus ir migracijos tendencijos. Šiuo susitarimu taip pat suteikiama puikių galimybių nelegaliems imigrantams, kurie žino, kad nesvarbu, per kurią valstybę jie pateks į Europą, jie galės įsikurti ten, kur jiems patinka, o Prancūzija itin skaudžiai nukentėjo nuo šio reiškinio. Romų ir Lampedūzos problemos, apie kurias neretai kalbėta šiame Parlamente, – tik keletas šios problemos pavyzdžių. Nenoriu, kad Šengeno acquis nuostatos būtų taikomos mano šalyje, taip pat nenorėčiau, kad jos būtų taikomos kitose šalyse. Valstybės narės turėtų išsaugoti galimybę visapusiškai kontroliuoti savo sienas ir, jeigu reikia, bendradarbiauti siekiant sustiprinti išorės sieną.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Visapusiškai palaikiau pasiūlymą patvirtinti šį pranešimą, kuriame pritariama Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimui prie Šengeno erdvės. Abi valstybės įdėjo daug pastangų, kad sustiprintų sienų kontrolę, ir, kaip matyti iš teigiamų vertinimų ir ekspertų vizitų, kuriuos organizavo Tarybos Šengeno acquis įvertinimo darbo grupė, išvadų, joms pavyko tai padaryti. Abi šalys atitiko visus Europos Sąjungos nustatytus techninius kriterijus. Todėl visapusiškai palaikau visišką šių valstybių prisijungimą prie Šengeno erdvės. Valstybės narės negali įpusėjus laikotarpiui nustatyti naujų sąlygų (pvz., vertinti kovos su korupcija ir nusikalstamumu politiką) ar pakeisti taisyklių. Šią savaitę minimos 26-osios Šengeno susitarimo sudarymo metinės, o šis susitarimas yra vienas iš didžiausių ES laimėjimų ir jį reikia ginti taip pat kaip judėjimo laisvę, kuri yra pagrindinė Europos Sąjungos piliečių teisė.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Pritariu Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimui prie Šengeno erdvės. Buvo atliktas išsamus ir objektyvus abiejų šalių atitikties Šengeno acquis nuostatoms vertinimas. Abi valstybės atitiko visus kriterijus. Todėl nėra pagrindo nustatyti kitas sąlygas, pvz., atlikti kovos su korupcija ir nusikalstamumu politikos vertinimą. Šie klausimai, be abejonės, svarbūs, tačiau teikiant šį pasiūlymą vadovautasi tik politinėmis paskatomis. Nustatant naujus kriterijus valstybėms narėms būtų taikoma dviejų pakopų sistema. Ši vadinamosios dviejų greičių Europos, kai senosioms ir naujosioms valstybėms narėms taikomos skirtingos taisyklės, vizija paprasčiausiai nepriimtina.

  Nadja Hirsch (ALDE), raštu. – (DE) Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija Europos Parlamente mano, kad prijungiant Rumuniją ir Bulgariją prie Šengeno erdvės Europos Sąjungoje toliau gerės laisvas judėjimas. Dabar, kai visose Šengeno peržiūros srityse šios abi valstybės narės įvertintos teigiamai, daugiau neturėtų kilti kliūčių, dėl kurių reikėtų atidėti jų prisijungimą prie Šengeno erdvės. Neginčijama, kad kol teisingumo ir policijos sistemoje vis dar yra neišspręstų kovos su korupcija problemų, užtikrinant techninę sienų apsaugą jos savaime netaps neįveikiamos.

Taigi šis uždavinys taip pat susijęs su valstybėmis narėmis, kurios jau priklauso Šengeno erdvei. Todėl Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija mano, kad vertinant Šengeno mechanizmą tokiems kriterijams kaip kova su korupcija reikia skirti daugiau dėmesio, o bet kokius nusižengimus – atitinkamai bausti.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Rumunija ir Bulgarija priėmė Šengeno acquis 2007 m. stodamos į ES. Pagal Stojimo aktą patikrinimas taikant vertinimo procedūras, ar naujosiose valstybėse narėse yra įvykdytos būtinos sąlygos dėl visų Šengeno acquis dalių (duomenų apsauga, Šengeno informacinė sistema, oro erdvės sienos, sausumos sienos, jūros sienos, policijos bendradarbiavimas ir vizos) taikymo, yra išankstinė sąlyga, kad Taryba galėtų priimti sprendimą dėl vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolės panaikinimo. Nepritariau šiam dokumentui, kadangi atsižvelgdamas į įvertinimų ir pakartotinių ekspertų grupių vizitų rezultatus, atsakingas komitetas padarė išvadą, kad esama neišspręstų klausimų, apie kuriuos reikės reguliariai teikti ataskaitas ir kurių atžvilgiu reikės imtis tolesnių veiksmų ateityje. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad zona, kurią sudaro Bulgarija, Turkija ir Graikija, yra jautriausia ES išorės sienų vieta turint mintyje nelegalią migraciją. Todėl būtina, jog Bulgarija priimtų papildomas priemones, visų pirma parengtų specialų planą, kuriame būtų numatyti stojant į Šengeno erdvę įgyvendintini veiksmai, ir bendrą požiūrį (Graikijos, Turkijos ir Bulgarijos), kad būtų užtikrinta galimybė imtis veiksmų galimai padidėjus migracijos srautams. Manau, kad turi būti reikalaujama, jog susijusios valstybės narės per šešių mėnesių laikotarpį, prasidedantį nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, raštu praneštų Europos Parlamentui ir Tarybai apie papildomų priemonių įgyvendinimą ir trūkumus.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už C. Coelho parengtą pranešimą dėl Šengeno acquis nuostatų taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Iš tikrųjų Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis 2007 m., kai įstojo į Europos Sąjungą. Pagal Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalį patikrinimas, ar naujosiose valstybėse narėse įvykdytos būtinos Šengeno acquis taikymo sąlygos, yra išankstinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint, kad Taryba nuspręstų panaikinti vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolę. Iš atliktų vertinimų matyti, kad ir Rumunija, ir Bulgarija įrodė, jog yra pakankamai pasirengusios tinkamai taikyti visas Šengeno acquis nuostatas. Todėl pritariu pranešėjo pateiktam prašymui. Tačiau negalime pamiršti, kad nagrinėjama sritis yra viena iš pažeidžiamiausių ES išorės sienos vietų nelegalios migracijos požiūriu. Tai reiškia, kad reikia imtis papildomų priemonių, nes, kaip žinoma, norint panaikinti vidaus sienų kontrolę reikia užtikrinti aukšto lygio valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą, taip pat veiksmingą išorės sienos kontrolę, nes Šengeno erdvės saugumas priklauso nuo kiekvienos valstybės narės vykdomos savo išorės sienų kontrolės griežtumo ir veiksmingumo.

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE), raštu. – (PL) Šiandien Europos Parlamente balsavome dėl C. Coelho parengto pranešimo dėl Šengeno acquis nuostatų taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Verta pažymėti, kad šių valstybių pasirengimo prisijungti prie Šengeno erdvės pabaiga sutampa su diskusijoms dėl ES migracijos politikos ir su didėjančiu kai kurių Šengeno erdvei priklausančių valstybių pasipriešinimu šios erdvės plėtros planams. Reikėtų pabrėžti, kad Rumunija ir Bulgarija įvykdė beveik visus joms taikytus reikalavimus, visų pirma užtikrino sausumos, oro ir jūrų sienų kontrolę, išsprendė vizų išdavimo klausimą ir užtikrino policijos bendradarbiavimą bei duomenų apsaugą. Taip pat turime nepamiršti, kad šios ES pasienio valstybės susiduria su nelegalių imigrantų antplūdžio problema. Sofijos ir Bukarešto valdžios institucijos kartu kreipiasi dėl narystės, o dabartinė pasirengimo narystei padėtis abiejose valstybėse įvertinta gerai, todėl balsavau už tai, kad būtų patvirtintas šis pranešimas.

  Monica Luisa Macovei (PPE), raštu. – (RO) Žinoma, balsavau už Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimą prie Šengeno erdvės. Kaip ir visi Rumunijos ir Europos piliečiai norėčiau, kad mano šalyje ir toliau būtų vykdomos teisingumo sistemos reformos, kad būtų sumažintas korupcijos ir sukčiavimo lygis, kad bylos būtų sprendžiamos greičiau ir teisingai ir kad kaltieji būtų griežtai nubausti. Įstojome į Europos Sąjungą, nes norėjome taikyti jos vidaus taisykles. Manau, mums įprasta tvirtai laikytis šių taisyklių ir pažadų, kuriuos davėme stodami į Europos Sąjungą. Dėkoju Europos Sąjungai ir valstybėms narėms, padedančioms mums vykdyti nuolatines teisingumo sistemos reformas ir įgyvendinti kovos su korupcija priemones, nes to nori ir Rumunijos piliečiai.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuris parengtas remiantis ekspertų ataskaitomis ir kuriame teigiama, kad šiuo metu ir Rumunija, ir Bulgarija įrodė, jog jos pakankamai pasirengusios tinkamai taikyti visas Šengeno acquis nuostatas.

  Kyriakos Mavronikolas (S&D), raštu. – (EL) Remiantis Bulgarijos ir Rumunijos vertinimo ir ekspertų stebėsenos grupių parengtomis ataskaitomis, šios valstybės atitinka visapusės integracijos į Šengeno erdvę reikalavimus. Tačiau reikėtų pranešti Europos Parlamentui apie papildomas priemones, kurių bus imamasi Bulgarijos, Graikijos ir Turkijos pasienio teritorijoje siekiant išspręsti galimo migracijos srautų padidėjimo klausimą.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Bulgarija ir Rumunija atliko visą darbą, kurio iš jų reikalavo „Europos tvirtovė“, kad jų piliečiai galėtų laisvai judėti Šengeno erdvėje. Šiame pranešime jų prašoma dar daugiau. Jame raginama kartu su Graikija patvirtinti bendrą požiūrį į kovą su migracija iš arabų šalių. Šis reikalavimas nepriimtinas. Per balsavimą susilaikiau, nes nenorėjau balsuoti prieš judėjimo laisvę Europos Sąjungoje.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Bulgarijoje ir Rumunijoje reikėjo atlikti tinkamo visų Šengeno acquis dalių – sausumos, jūrų ir oro sienų kontrolės, policijos bendradarbiavimo, vizų, prisijungimo prie Šengeno informacinės sistemos (SIS) ir duomenų apsaugos – taikymo vertinimą. Tai – išankstinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint, kad ES Ministrų Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, nuspręstų panaikinti vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolę. Gavus teigiamus įvertinimų ir vėliau vykusių ekspertų grupių vizitų rezultatus galima daryti išvadą, kad kai kurie dar neišspręsti klausimai ir reikalavimas nuolat teikti ataskaitas bei ateityje siųsti kitas ekspertų grupes nėra kliūtys, trukdančios Bulgarijai ir Rumunijai tapti visateisėmis Šengeno erdvės narėmis. Tačiau negalime pamiršti Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos regiono, kuris nelegalios migracijos požiūriu yra viena iš pažeidžiamiausių ES išorės sienos vietų. Reikia sustiprinti priemones, kurių jau buvo imtasi, ir būti pasirengusiems kovoti su galimai smarkiai padidėsiančiu spaudimu dėl migracijos. Bulgarija turėtų patvirtinti papildomas priemones, visų pirma parengti specialų planą, kuriame būtų numatytos stojant į Šengeno erdvę įgyvendintinos priemonės.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Teisė į laisvą judėjimą – viena iš pačių pagrindinių ir matomiausių Europos Sąjungos piliečiams suteiktų teisių. Dabar Šengeno erdvėje galima judėti laisvai, be vidaus sienų kontrolės. Tai bent pokytis, palyginti su laikotarpiu, kai Europoje veikė daugybė pasienio kontrolės postų, kuriuose patikrinimai, kartais itin smulkmeniški, buvo įprastas dalykas, o ką jau kalbėti apie tai, kad Rytų valstybių piliečiai, nerizikuodami gyvybėmis, negalėjo kirsti geležinės uždangos!

Šiuo metu šią erdvę sudaro 25 jai priklausančios valstybės. Rumunija ir Bulgarija turėtų netrukus prisijungti prie šios grupės, bent to tikiuosi. Šios dvi valstybės patvirtino Šengeno acquis 2007 m. stodamos į Europos Sąjungą. Atsižvelgdamas į įvertinimų ir ekspertų grupių vizitų rezultatus, visiškai palaikau visapusį šių dviejų valstybių narių prisijungimą prie Šengeno erdvės, nors dar reikia išspręsti tam tikras problemas ir jų atžvilgiu imtis tolesnių veiksmų. Vis dėlto norėčiau pridurti, kad būtų labai gaila, jeigu būtų nustatytos naujos sąlygos, apie kurias nežinota teikiant prašymą ir atliekant vertinimą.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Atrodo, Rumunija ir Bulgarija įrodė, kad yra pakankamai pasirengusios įgyvendinti Šengeno acquis nuostatas. Carloso Coelho parengtame pranešime dėl Šengeno erdvės plėtros pažymima, kad yra nemažai neišspręstų klausimų. Atsižvelgdamas į vertinimo misijų ataskaitose pateiktas prielaidas ir pakartotinių vertinimo vizitų rezultatus padariau išvadą, kad esama atskirų sričių, kurias reikia nuolat stebėti. Šis dar nepatvirtintas pranešimas yra vertinimo misijos, susijusios su Bulgarijos išorės siena, pakartotinio vizito užbaigimas. Todėl aišku, kad Bulgarijos, Rumunijos ir Graikijos trikampis yra vienas iš pažeidžiamiausių regionų nelegalios migracijos požiūriu, todėl Bulgarija turi parengti papildomas priemones, skirtas dėl migracijos kylančiam spaudimui atremti. Manau, reikėtų patvirtinti šį pranešimą. Balsavau už jį.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už C. Coelho parengtą pranešimą dėl Šengeno acquis nuostatų taikymo Rumunijoje ir Bulgarijoje ir palankiai vertinu tikrovišką požiūrį bei gerą valią, kurią parodė visi mano kolegos Parlamento nariai, taip pat balsavę už šį pranešimą.

Rumunija ir Bulgarija įgyvendino technines sąlygas, kurios keliamos norint prisijungti prie Šengeno erdvės, ir tai turi būti vienintelis veiksnys, į kurį reikėtų atsižvelgti priimant šį sprendimą. Rumunija ir Bulgarija įrodė savo gebėjimą patvirtinti būtinus vidaus teisės aktus ir užtikrinti savo sienų saugumą. Be to, pasiekta nemažų laimėjimų kovos su korupcija srityje, o šis klausimas buvo neretai perdėtai ir neteisingai siejamas su prisijungimu prie Šengeno erdvės.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Šiandien Europos Parlamentas patvirtino rezoliuciją dėl visų Šengeno acquis nuostatų taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Šios valstybės, 2007 m. įstojusios į Europos Sąjungą, patvirtino tik kai kurias Šengeno erdvės nuostatas ir iki šiol jas taikė tik ribotai. Šios padėties rezultatas – prie šių valstybių sienų vis dar vykdoma pasienio kontrolė.

Šios valstybės, įstojusios į ES, nebuvo pasirengusios patvirtinti visą Šengeno dokumentų rinkinį, todėl jos turėjo pertvarkyti ir išplėsti savo pasienio kontrolės politiką. Be to, dėl Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos pasienio atkarpos, kuri nelegalios emigracijos požiūriu yra viena iš pažeidžiamiausių ES išorės sienos vietų, kyla labai didelė problema. Įstojusios į ES, Bulgarija ir Rumunija ėmėsi nemažai priemonių, kuriomis siekė tinkamai pasirengti prisijungimui prie Šengeno erdvės ir apsaugoti savo sienas. Per visą šį laikotarpį Šengeno acquis įvertinimo darbo grupė nuolat vykdė patikrinimus ir kontrolę, iš kurių dabar matyti, kad abi valstybės gana gerai pasirengusios tinkamai taikyti Šengeno acquis nuostatas.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Vidaus sienų kontrolės panaikinimas ypač svarbus visai Europos Sąjungai ir kiekvienai valstybei narei atskirai. Tam, kad Šengeno erdvė galėtų efektyviai funkcionuoti ir būtų pasiekti numatyti tikslai, būtina užtikrinti, kad panaikinta sienų kontrolė nesukeltų neigiamų padarinių, ypač susijusių su nelegalia migracija. Kiekviena valstybė, siekdama prisijungti prie Šengeno erdvės, turi įvykdyti visas be išimties Šengeno acquis sąlygas, susijusias su duomenų apsauga, informacine sistema, oro erdvės, sausumos ir jūros sienomis, policijos bendradarbiavimu ir vizomis. Be to, labai svarbu užtikrinti, kad kiekviena valstybė narė vykdytų griežtą ir veiksmingą išorės sienų kontrolę. Manau, kad Rumunija ir Bulgarija netolimoje ateityje galės tapti tikrosiomis narėmis, galinčiomis tinkamai taikyti visas Šengeno acquis nuostatas. Šiuo metu ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas Bulgarijai, kadangi ši valstybė kartu su Turkija ir Graikija yra prie ES išorės sienų. Tai jautriausia ir labiausiai pažeidžiama Sąjungos vieta. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu, jog Bulgarija ir Rumunija, tapdamos pilnateisėmis Šengeno erdvės narėmis, būtų tinkamai pasiruošusios suvaldyti padidėjusius migracijos srautus, galėtų tinkamai ir efektyviai įgyvendinti kovos su nelegalia migracija priemones ir užtikrintų efektyviai funkcionuojantį išorės sienų kontrolės mechanizmo veikimą.

  Justas Vincas Paleckis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už Rumunijos ir Bulgarijos priėmimą į Šengeno zoną. Po išsamaus tyrimo ES atsakingoji komisija pripažino, kad šios valstybės išpildė visus Šengeno zonos narystės kriterijus: jos pakankamai gerai užtikrina žemės, jūros ir oro valstybinių sienų apsaugą, yra efektyviai įvaldžiusios Šengeno duomenų apsikeitimo informacinę sistemą ir patikimai užtikrina duomenų apsaugą. Mano frakcija naujų narystės kriterijų įvedimą šiuo momentu laiko neteisingu, kadangi tai reikštų dvigubų standartų taikymą šioms valstybėms. Sunkumai, su kuriais vis dar susiduria Rumunija ir Bulgarija − organizuotas nusikalstamumas ir korupcija − yra, be abejo, rimti priekaištai šių valstybių vyriausybėms, kurios turėtų efektyviau kovoti su šiais fenomenais. Tačiau laikausi nuomonės, kad Šengeno vartų užvėrimas Rumunijai ir Bulgarijai neturėtų tapti bausme sąžiningiems piliečiams, kurie labiausiai ir nukentėtų, jei dabar netektų galimybės laisvai keliauti po Europą.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Atsižvelgdamas į laisvą Europos piliečių judėjimą Europos Sąjungoje manau, kad Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimas prie Šengeno acquis yra puikus žingsnis į priekį, todėl balsavau už tai, kad būtų įgyvendinamos atitinkamos nuostatos. Taip pat manau, kad nors abi valstybės labai stengėsi užtikrinti laisvą savo piliečių judėjimą Europoje, atsižvelgiant į probleminį Rytų Europos sienų Balkanų regione pobūdį, Rumunija ir Bulgarija bet kuriuo atveju turėtų ir toliau stengtis, kad jų vykdoma kontrolė bei taikomos taisyklės atitiktų Europos standartus.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Šiandien balsavau už Europos Parlamento nuomonę dėl Šengeno acquis nuostatų visapusiško taikymo Bulgarijos Respublikoje ir Rumunijoje. Šis požiūris suderintas, nes šioje nuomonėje pripažįstama šių dviejų valstybių pažanga, padaryta atsižvelgiant į kriterijus, kuriuos privalu įgyvendinti norint integruotis į Šengeno erdvę (sausumos, jūrų ir oro sienų kontrolė, vizos, policijos bendradarbiavimas, pasirengimas prisijungti prie Šengeno informacinės sistemos ir ja naudotis, taip pat duomenų apsauga), ir kartu reikalaujama nuolat teikti pažangos ataskaitas tam tikrais klausimais, kurie, kaip manoma, dar neišspręsti. Taigi Parlamentas leido pradėti šių dviejų valstybių integravimą į Šengeno erdvę ir palaikė lygias jų piliečių, kurie anksčiau negalėjo naudotis teise laisvai judėti, teises. Tikimės, kad Europos Parlamento žinia bus naudojamasi kaip gairėmis ir kad Taryba šiuo klausimu bus vieninga bei galės priimti galutinį sprendimą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Norėčiau pasveikinti savo kolegą C. Coelho atlikus puikų darbą rengiant pranešimą dėl Tarybos sprendimo projekto dėl Šengeno acquis nuostatų visapusiško taikymo Bulgarijos Respublikoje ir Rumunijoje. Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis 2007 m., kai įstojo į Europos Sąjungą. Šiame pranešime teigiama, kad išsamiai įvertinta, kaip laikomasi būtinų nagrinėjamo acquis taikymo sąlygų, t. y. kaip užtikrinama duomenų apsauga, kaip naudojamasi Šengeno informacine sistema (SIS), kaip saugomos oro, sausumos ir jūrų sienos, kaip įgyvendinamas politinis bendradarbiavimas ir kaip taikomos vizų išdavimo procedūros, ir in situ patvirtinta pažanga, padaryta įgyvendinant priemones, kurių paskirtis – panaikinti vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėms kontrolę. Pasak šį procesą stebėjusių pranešėjo ir šešėlinių pranešėjų, neišspręsti klausimai, apie kuriuos ateityje reikės nuolat teikti ataskaitas ir kuriuos ateityje reikės nuolat stebėti, – ne kliūtis šioms dviem valstybėms narėms visapusiškai prisijungti prie Šengeno erdvės. Todėl palaikau sprendimą atverti sienas šioms valstybėms narėms. Balsuoju už šį pranešimą ir džiaugiuosi Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimu prie Šengeno erdvės.

  Vincent Peillon (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už C. Coelho parengtą pranešimą, kuriame siūloma priimti Bulgariją ir Rumuniją į Šengeno erdvę. Tai – vienas iš didžiausių Europos integracijos proceso laimėjimų. Nauja valstybė priimama į Šengeno erdvę tik jeigu ji griežtai laikosi Šengeno susitarimo kriterijų. Bulgarijos ir Rumunijos atveju Europos Parlameno Piliečių laisvių komitetas, kaip ir Europos Komisija, atlikęs vertinimus padarė išvadą, kad šios dvi valstybės visapusiškai atitinka nustatytas sąlygas. Todėl daugiau nėra jokių priežasčių, dėl kurių šios valstybės negalėtų prisijungti prie šios laisvo judėjimo erdvės. Mano nuomone, būtų nepriimtina, jeigu tam tikros valstybės, vadovaudamosi klaidingomis dingstimis ir skatinamos vidinių politinių išskaičiavimų, ir toliau priešintųsi šiam procesui. Bendrijos acquis nereikėtų laikyti à la carte sistema, pagal kurią valstybės narės, atsižvelgdamos į susiklosčiusias aplinkybes, gali pritaikyti nuostatas arba sustabdyti jų galiojimą. Todėl oficialiai raginu Tarybą pripažinti Bulgarijos ir Rumunijos padarytą pažangą ir priimti jas į Šengeno erdvę.

  Rovana Plumb (S&D), raštu – (RO) Atsižvelgiant į įvertinimų ir būtinų pakartotinių ekspertų grupių vizitų rezultatus, akivaizdu, kad dabar Rumunija pasirengusi visapusiškai įgyvendinti Šengeno acquis: visi klausimai, kuriems reikėjo skirti dėmesio ar kuriuos reikėjo persvarstyti (rizikos vertinimo patobulinimas, pastatų saugumo priemonių atnaujinimas, prašymų dėl vizų teikimo ir tvarkymo proceso patobulinimas ir kt.), jau išspręsti ir kai kuriais aspektais ji galėtų būti laikoma geriausios praktikos pavyzdžiu.

Remiantis įvertinimo ataskaitomis, Rumunija įrodė, kad yra pakankamai pasirengusi tinkamai taikyti ir su SIS nesusijusias, ir su ja susijusias Šengeno acquis nuostatas. Ji įvykdė išankstines sąlygas, kad Taryba galėtų priimti Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą sprendimą, pagal kurį būtų galima prie oro erdvės, sausumos ir jūrų sienų panaikinti vidaus sienų kontrolę. Tai reiškia, kad norint panaikinti vidaus sienų kontrolę būtina užtikrinti aukšto lygio valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą veiksmingos išorės sienų kontrolės klausimu, nes Šengeno erdvės saugumas priklauso nuo kiekvienos valstybės narės vykdomos savo išorės sienų kontrolės griežtumo ir veiksmingumo.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes visapusiškai taikyti Šengeno susitarimo nuostatas Bulgarijoje ir Rumunijoje iš tikrųjų reiškia panaikinti ir sienų su šiomis valstybėmis sienų kontrolę. Tada, kai kai kurių valstybių vyriausybės drįsta siūlyti atkurti vidaus sienų kontrolę, dar svarbiau parodyti, kad palaikome projekto, kuris šiandien yra vienas iš didžiausių Europos Sąjungos laimėjimų, plėtrą. Visapusis šio acquis taikymas šiose valstybėse narėse taip pat yra lygybės ir nediskriminavimo Europoje klausimas, nes, netaikant šio acquis šioms dviem valstybėms, būtų pasiųstas itin neigiamas ženklas jų gyventojams, kurie labai nori prisijungti prie laisvo judėjimo erdvės. Todėl svarbu tvirtai palaikyti šį etapą.

  Fiorello Provera (EFD), raštu. – (IT) Balkanų regionas – viena iš pažeidžiamiausių ES išorės sienos vietų nelegalios migracijos požiūriu. Šis reiškinys labai svarbus ir daro įtaką daugumos mūsų piliečių kasdieniam gyvenimui, nes didėja jų patiriamas nesaugumo jausmas. Prieš pradedant svarstyti galimą Bulgarijos ir Rumunijos priėmimą į Šengeno erdvę reikia parengti konkrečius ir išsamius planus, skirtus spaudimui dėl migracijos suvaldyti. Be to, privalu derinti išorės sienų kontrolės tobulinimą ir kovą su vietos valdžios institucijų korupcija. Dėl nurodytų priežasčių ir norėdamas geriau apsaugoti mūsų piliečius nuo nelegalios migracijos balsavau prieš šią priemonę.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Norint pradėti taikyti Šengeno acquis nuostatas reikia atlikti įvairias vertinimo procedūras: šalys kandidatės, norėdamos prisijungti prie laisvo judėjimo erdvės, kuri šiuo metu apima 25 valstybes ir 400 mln. europiečių, turi įvykdyti įvairias sąlygas. Šiame pranešime įvertinama Bulgarijos ir Rumunijos padėtis ir pabrėžiama, kad Bulgarija įvairiose veiklos srityse vadovaujasi geriausios patirties pavyzdžiais, o Rumunija stengėsi pašalinti nustatytus trūkumus. Apibendrindamas pasakysiu, kad, nors norėčiau pabrėžti būtinybę išspręsti keletą klausimų, šių dviejų valstybių narių veiklos įvertinimas apskritai teigiamas.

  Britta Reimers (ALDE), raštu. – (DE) Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija Europos Parlamente mano, kad prijungiant Rumuniją ir Bulgariją prie Šengeno erdvės Europos Sąjungoje toliau gerės laisvas judėjimas. Dabar, kai visose Šengeno peržiūros srityse šios abi valstybės narės įvertintos teigiamai, daugiau neturėtų kilti kliūčių, dėl kurių reikėtų atidėti jų prisijungimą prie Šengeno erdvės. Neginčijama, kad kol teisingumo ir policijos sistemoje vis dar yra neišspręstų kovos su korupcija problemų, užtikrinant techninę sienų apsaugą jos savaime netaps neįveikiamos.

Taigi šis uždavinys taip pat susijęs su valstybėmis narėmis, kurios jau priklauso Šengeno erdvei. Todėl Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija mano, kad vertinant Šengeno mechanizmą tokiems kriterijams kaip kova su korupcija reikia skirti daugiau dėmesio, o bet kokius nusižengimus – atitinkamai bausti.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Palaikome Bulgarijos ir Rumunijos stojimą į Šengeno erdvę, jeigu bus įvykdytos visos išankstinės stojimo sąlygos (o, ekspertų nuomone, jos įvykdytos).

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Pagal Rumunijos ir Bulgarijos Stojimo į Šengeno erdvę akto 4 straipsnio 2 dalį atitikties Šengeno reikalavimams patikrinimas yra išankstinė sąlyga, kurią reikia įgyvendinti norint panaikinti vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolę. Kadangi ir Rumunija, ir Bulgarija įrodė, kad yra pakankamai pasirengusios tinkamai taikyti visas Šengeno acquis nuostatas, abi valstybės narės turėtų tapti visateisėmis šios erdvės narėmis. Vis dėlto norėčiau pabrėžti griežtos išorės sienų kontrolės svarbą siekiant užtikrinti vidaus saugumą. Kadangi nelegalios migracijos požiūriu Bulgarija yra pažeidžiama sritis, ji turėtų imtis papildomų priemonių, kurių paskirtis – padėti reaguoti į galimai padidėsiantį spaudimą dėl migracijos prie šios valstybės sienų.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos sritis – viena iš pažeidžiamiausių Europos Sąjungos išorės sienos dalių nelegalios migracijos požiūriu. Nepritariu pranešėjo C. Coelho nuomonei, nes dėl naudojamos įrangos, vykdomos pasienio kontrolės, personalo mokymų ir įpareigojimo keistis informacija trūkumų negalima leisti Bulgarijos Respublikai ir Rumunijai trumpuoju laikotarpiu visapusiškai prisijungti prie Šengeno erdvės.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Rumunija ir Bulgarija patvirtino Šengeno acquis 2007 m., kai įstojo į ES. Rumunijos ir Bulgarijos integracija į Šengeno erdvę vertintina palankiai, jeigu jos atitiks pagal atitinkamą tvarką nustatytus techninius reikalavimus. Kaip visiškai teisingai pažymi pranešėjas, Bulgarija pirmiausia turėtų patvirtinti specialų kovos su nelegalia migracija planą ir po to pradėti taikyti Šengeno susitarimo nuostatas. Būtina bendradarbiauti sausumos sienų valdymo klausimu. 2010 m. sulaikyta 47 000 imigrantų, kurie kirto Graikijos ir Turkijos sieną ir Evro upe, kuria eina Graikijos ir Turkijos siena, keliavo į Graikijos pusę. Tai – 90 proc. visų minėtų metų Europos imigrantų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes palankiai vertinu pranešėjo pasiūlymą Bulgarijai prisijungus prie Šengeno erdvės parengti specialų planą, kuriame būtų numatyti šia kryptimi įgyvendinti veiksmai ir patvirtintas Graikijai, Turkijai ir Bulgarijai bendras požiūris, kad ši valstybė galėtų išspręsti nemažo migracijos srautų padidėjimo problemą.

  Søren Bo Søndergaard (GUE/NGL), raštu. – (DA) Balsavau prieš pasiūlymą suteikti Bulgarijai ir Rumunijai galimybę dabar tapti visateisėmis bendradarbiavimo Šengeno erdvėje narėmis. Iš to, kad Bulgarija leidžia savo karo policijos pajėgoms susipažinti su Šengeno registro duomenų informacija, matyti, kad kyla problemų dėl tų bendradarbiavimo Šengeno erdvėje sričių, į kurias šios valstybės jau įsitraukė. Taip pat yra problemų, susijusių su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu. Europolas pažymi, kad pradedant visapusiškai bendradarbiauti su Bulgarija ir Rumunija Šengeno erdvės klausimais nusikalstamos grupuotės iš Balkanų regiono ir buvusios Sovietų Sąjungos valstybių galės lengviau patekti į ES. Kol neišspręstos šios problemos, visapusiškai prijungiant Bulgariją ir Rumuniją prie Šengeno erdvės bus skatinama tarpvalstybinė korupcija ir nusikalstamumas, be to, tam tikroms jėgoms bus suteikta ilgai laukta galimybė reikalauti padidinti stebėseną ir pažeisti teisinės valstybės principus.

  Bogusław Sonik (PPE), raštu. – (PL) Tada, kai vis daugiau žmonių kalba apie pasitikėjimo Europos Sąjungoje krizę, tai, kad didžioji Europos Parlamento narių dauguma palaiko Piliečių teisių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomonę, reikėtų vertinti kaip patvirtinimą, jog Europos integracijos sumanymas vis dar svarbus. ES išorės sienos, kurios dalis yra Rumunijoje ir Bulgarijoje, nereikėtų laikyti kliūtimi, trukdančia joms prisijungti prie Šengeno erdvės. Prisijungimo prie šios erdvės kriterijai nustatyti siekiant užtikrinti aukščiausią saugumo lygį. Ekspertai patvirtino, kad įdiegti tinkami techniniai standartai. Šios valstybės tinkamai įvykdė joms keliamus reikalavimus, todėl galima panaikinti jų ir likusių ES valstybių narių sienų kontrolę. Reikėtų pabrėžti, kad, kaip buvo mano šalies atveju, tai nereiškia, jog Rumunijai ir Bulgarijai, kai jos prisijungs prie Šengeno erdvės, daugiau nereikės imtis jokių veiksmų, kad užtikrintų visapusišką šios bendradarbiavimo priemonės įgyvendinimą. Norėdamos užtikrinti, kad nusistovėtų gera darbo praktika, abi valstybės ateityje turės dar daug nuveikti.

Iš Lenkijos pavyzdžio aiškiai matyti, kad naujosios valstybės narės gali veiksmingai įgyvendinti Šengeno erdvės reikalavimus. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomone, turime galimybę įgyvendinti kitą politinio projekto, žinomo kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, etapą, tačiau tik jei Europos institucijos vykdys tinkamą stebėseną. Šiame procese Europos Parlamento vaidmuo turėtų būtų pagrindinis, be to, privalu jam nuolat pranešti apie padėtį Bulgarijoje ir Rumunijoje.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šį pranešimą, kuriame siūloma Rumunijai ir Bulgarijai taikyti Šengeno acquis nuostatas, susijusias su Šengeno informacine sistema. Taip pat džiaugiuosi, kad į šį pranešimą įtrauktos duomenų apsaugos priemonės.

  Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Šiandien Parlamentas patvirtino C. Coelho parengtą pranešimą dėl Šengeno acquis nuostatų visapusiško taikymo Bulgarijoje ir Rumunijoje. Šis pranešimas – vertinimų, atliktų prižiūrint Tarybos Šengeno acquis įvertinimo darbo grupei, tęsinys.

Atlikus vertinimus nenustatyta jokių kliūčių, dėl kurių Rumunija ir Bulgarija negalėtų prisijungti prie Šengeno erdvės. Sienų atvėrimas – vienas iš didžiausių Europos Sąjungos laimėjimų. Todėl džiaugiuosi, kad Parlamentas balsavo už tai, kad šios dvi naujos valstybės prisijungtų prie Šengeno erdvės. Dabar Taryba turi atsižvelgti į tikrovę ir, vieningai pritardama šiam pasiūlymui, parodyti solidarumą.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Šengeno erdvė sukurta 1985 m. ir šiuo metu ji apima teritoriją, turinčią 42 673 km išorės jūrų sieną ir 7 721 km išorės sausumos sieną, kurioje gyvena 400 mln. europiečių. Šiuo metu Šengeno susitarimo nuostatos taikomos 25 valstybėse narėse, kuriose, panaikinus sistemingą vidaus sienų kontrolę ir nustačius vieną bendrą sieną, galima naudotis bendra laisvo asmenų judėjimo erdve. Siekiant visapusiškai įgyvendinti šio susitarimo nuostatas, nustatytos bendros taisyklės dėl, inter alia, visos išorės sienos kontrolės, bendros vizų politikos, taip pat dėl policijos ir teisminio bendradarbiavimo ir įdiegta Šengeno informacinė sistema (SIS). Šis pranešimas susijęs su pasiūlymu Bulgarijai ir Rumunijai pradėti taikyti Šengeno acquis nuostatas, ir, atlikus vertinimų vizitus bei parengus galutinę ataskaitą, jame daroma išvada, kad abi valstybės pasirengusios visapusiškai prisijungti prie Šengeno erdvės. Vis dėlto liko neišspręstų klausimų, visų pirma būtina parengti kovos su galimu spaudimu dėl nelegalios migracijos planą. Todėl pritariu pranešėjo nuomonei, kad šios valstybės narės per šešių mėnesių laikotarpį, prasidedantį nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, turi pranešti Parlamentui ir Tarybai apie šių papildomų priemonių įgyvendinimą ir pažangą, padarytą šalinant nustatytus trūkumus.

  Alexandra Thein (ALDE), raštu. – (DE) Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija Europos Parlamente mano, kad prijungiant Rumuniją ir Bulgariją prie Šengeno erdvės toliau gerės laisvas judėjimas Europos Sąjungoje. Dabar, kai visose Šengeno peržiūros srityse abi valstybės narės įvertintos teigiamai, daugiau neturėtų kilti kliūčių, dėl kurių reikėtų atidėti jų prisijungimą prie Šengeno erdvės. Neginčijama, kad kol teisingumo ir policijos sistemoje vis dar yra neišspręstų kovos su korupcija problemų, užtikrinant techninę sienų apsaugą jos savaime netaps neįveikiamos. Tačiau šis uždavinys taip pat susijęs su valstybėmis narėmis, kurios jau priklauso Šengeno erdvei. Todėl Vokietijos Laisvosios demokratų partijos delegacija mano, kad vertinant Šengeno mechanizmą tokiems kriterijams kaip kova su korupcija reikia skirti daugiau dėmesio, o bet kokius nusižengimus – atitinkamai bausti.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Rumunija ir Bulgarija, 2007 m. įstojusios į ES, patvirtino Šengeno acquis. Pagal Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalį „patikrinimas taikant vertinimo procedūras, ar naujosiose valstybėse narėse yra įvykdytos būtinos sąlygos dėl visų Šengeno acquis dalių (duomenų apsauga, Šengeno informacinė sistema, oro erdvės sienos, sausumos sienos, jūros sienos, policijos bendradarbiavimas ir vizos) taikymo, yra išankstinė sąlyga, kad Taryba galėtų priimti sprendimą dėl vidaus sienų su šiomis valstybėmis narėmis kontrolės panaikinimo“. Iš ekspertų parengtų vertinimo ataskaitų matyti kad, ir Rumunija, ir Bulgarija įrodė, kad yra pasirengusios tinkamai taikyti Šengeno acquis nuostatas. Todėl raginame Komisiją patvirtinti Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimą prie Šengeno erdvės. Europos Sąjunga turi taikyti vienodus kriterijus visoms valstybėms narėms, įskaitant atvejus, kai stojama į Šengeno erdvę. Teisingumo sistemos bendradarbiavimo ir tikrinimo mechanizmas nėra vienas iš prisijungimui prie Šengeno erdvės taikytinų kriterijų ir juo negalima naudotis Rumunijai ir Bulgarijai jungiantis prie šios erdvės. Kadangi Rumunija ir Bulgarija atitinka technines prisijungimo prie Šengeno erdvės sąlygas, Rumunijos, Bulgarijos ir Europos piliečių vardu raginame Tarybą pritarti Bulgarijos ir Rumunijos stojimui į šią erdvę.

  Rafał Trzaskowski (PPE), raštu. – (PL) Bulgarija ir Rumunija turėtų prisijungti prie Šengeno erdvės, nes šios abi valstybės pasirengusios tai padaryti, o tam tikrų valstybių narių prieštaravimai nepagrįsti.

  Niki Tzavela (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už pranešimą dėl Rumunijos ir Bulgarijos integracijos į Šengeno erdvę, nes šios abi valstybės atitiko svarstomus techninius kriterijus. Vis dėlto Bulgarija, bendradarbiaudama su Graikija ir Turkija, turėtų imtis papildomų priemonių nelegalios migracijos problemai išspręsti.

  Geoffrey Van Orden (ECR), raštu. – Kaip Bulgarijos bičiulis (nors ir kritiškas bičiulis) norėčiau padaryti viską, ką galiu, kad padėčiau šiai valstybei padaryti pažangą, tačiau nenorėčiau pakenkti savo šalies gerovei. Todėl per balsavimą susilaikiau. Siejant tai su Bulgarijos įstojimu į ES 2007 m. sausio 1 d., teismų reformos ir kovos su korupcija bei organizuotu nusikalstamumu srityse vis dar yra trūkumų. Bulgarijos valdžios institucijos įsipareigojo iš esmės pagerinti padėtį. ES, siekdama padėti Bulgarijai ir patikrinti jos padarytą pažangą pagal šešis orientacinius tikslus, įdiegė bendradarbiavimo ir tikrinimo mechanizmą. Teigiami pokyčiai vyko itin lėtai. Savo naujausioje ataskaitoje šiais klausimais, kuri pristatyta 2011 m. vasario mėn., Komisija pažymėjo, kad Bulgarija turi ir toliau tobulinti teismų, policijos ir kitų tyrimo įstaigų struktūros sudarymo, valdymo ir bendradarbiavimo procesą. Nepaisant to, 27 Tarybą sudarančių vyriausybių atstovai galbūt nelauktai padarė išvadą, kad Bulgarija atitinka Šengeno erdvės – sistemos, dėl kurios šiuo metu kyla abejonių, – sąlygas. Jungtinė Karalystė, be abejonės, ir toliau nėra Šengeno erdvės narė.

  Iuliu Winkler (PPE), raštu. – (RO) Džiaugiuosi, kad per balsavimą Europos Parlamente dauguma (daugiau kaip 80 proc.) Parlamento narių balsavo už tai, kad būtų patvirtintas pranešimas dėl Rumunijos ir Bulgarijos atitikties Šengeno acquis reikalavimams. Šiuo balsavimu siunčiamas stiprus politinis signalas. Europos Parlamento nuomone, Rumunija ir Bulgarija pasirengusios prisijungti prie Šengeno erdvės.

UDMR (Vengrų demokratinės sąjungos Rumunijoje) požiūriu, Rumunijai ir Bulgarijai turi būti suteiktos aiškios galimybės 2011 m. prisijungti prie šios laisvo judėjimo erdvės. Nemanau, kad pradėjus žaisti žaidimą reikėtų pakeisti jo taisykles, o priimant sprendimą dėl prisijungimo prie Šengeno erdvės privalu atsižvelgti į laimėjimus, kurių pasiekta patvirtinus Šengeno susitarimą, o ne grįsti jį politiniais vertinimais. Iš padėties, kuri susiklostė dėl Rumunijos ir Bulgarijos stojimo į Šengeno erdvę, matyti, kad solidarumo jausmas Europos Sąjungoje itin silpnas.

Dėl to, kad kai kurios valstybės narės pasirengusios atsisakyti vienos iš pagrindinių Europos integracijos laisvių, t. y. laisvo judėjimo, skamba pavojaus varpai. Kartu tai – klaidingas atsakas į ekonomikos krizės sukeltą įtampą ir į jos socialinius padarinius. UDMR mano, kad mums reikia tvirtos Europos, o pasiekti šį tikslą galima užtikrinant didesnį solidarumą ir griežtai atsisakant vidaus protekcionizmo ir populizmo.

  Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Nors šiek tiek abejoju dėl pernelyg plačios šio dokumento teksto aprėpties (jį galima priskirti strategijos „Europa 2020“ taikymo sričiai), manau, kad šios rezoliucijos tikslai vertintini itin palankiai. Todėl balsavau už C. Coelho parengtą pranešimą dėl būtinų Šengeno acquis nuostatų taikymo padėties patikrinimo, kuris yra būtina sąlyga norint panaikinti vidaus sienų su Bulgarija ir Rumuniją kontrolę.

Pranešimas: Alexander Graf Lambsdorff (A7-0189/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Nepaisant nesutarimų, kurių kilo Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos darbo grupėje dėl pakeitimo, kuriame keliamas branduolinės veiklos klausimas, taip pat Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos pateikto pakeitimo, kuriame siūloma nesvarstyti papildomų nuolatinių Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos narių klausimo, šis pranešimas bus patvirtintas. Reikia iš esmės pakeisti tarptautinę santvarką, kad ES, pasitelkdama pasauliniu mastu suderintus veiksmus, galėtų geriau įveikti jai kylančius uždavinius. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Sutarties 21 straipsnį ES oficialiai įsipareigojusi palaikyti veiksmingą daugiašalę partnerystę ir visų pirma JT vaidmenį.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją ne tik atsižvelgdama į artėjančios JT Generalinės Asamblėjos 66-osios sesijos svarbą, bet ir todėl, kad labai svarbu, jog ES pagaliau paspartintų Generalinės Asamblėjos ir visų kitų JT organų bendradarbiavimą ir koordinavimą. Europos Sąjungos sutarties 34 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad valstybės narės koordinuoja savo veiklą tarptautinėse organizacijose ir kad tos valstybės narės, kurios taip pat yra JT Saugumo Tarybos narės, veikia išvien ir, vykdydamos savo funkcijas, gina Europos Sąjungos pozicijas ir interesus. Iki šiol bendradarbiavimas JT Generalinėje Asamblėjoje nebuvo pavyzdinis. Jis taip pat ne pavyzdinis ir JT Saugumo Taryboje. Visi gerai žinome, kad valstybės narės, kurios yra JT Saugumo Tarybos narės (Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Vokietija), nesugebėjo veikti išvien ir nepriėmė bendros pozicijos dėl karinės intervencijos Libijoje, ypač balsuojant dėl JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 1973. Todėl norėčiau paraginti ES valstybes nares pasistengti patvirtinti bendrą poziciją tais klausimais, kurie itin svarbūs siekiant užtikrinti tarptautinę taiką ir saugumą, ypač tose srityse, kuriose jau pasiektas platus tarptautinis sutarimas.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje Europos Sąjunga susiduria su daugybe uždavinių, o norint juos išspręsti reikia imtis suderintų pasaulinio masto veiksmų. Dėl visų šių esminių permainų Europos Sąjunga privalo įsipareigoti kartu su kitais partneriais aktyviai skatinti ieškoti veiksmingų ir Europos piliečiams, ir visai žmonijai aktualių problemų sprendimo būdų. Europos Sąjunga – didžiausia pasaulyje paramos vystymuisi teikėja ir pagrindinė Jungtinių Tautų partnerė palaikant jų pastangas vykdyti savo veiklą. ES turi imtis aktyvaus vaidmens kuriant tokią Jungtinių Tautų Organizaciją, kuri galėtų veiksmingai prisidėti prie pasaulinio masto sprendimų, taikos ir saugumo, taip pat demokratijos ir teisinės valstybės principais grindžiamos tarptautinės santvarkos. Pagal Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnį ES oficialiai įsipareigojusi plėtoti veiksmingą daugiašalę partnerystę, kurios esmė būtų stipri JT organizacija, labai padedanti spręsti pasaulines problemas.

  Alfredo Antoniozzi (PPE), raštu. – (IT) Šuo metu esame esminių tarptautinės santvarkos pokyčių liudininkai; pokyčių, kurių Europos Sąjunga ilgiau negali tik stebėti. Manau, Europos Sąjunga turėtų vertinti tai kaip išeities tašką ir, palaikydama santykius su esamomis ir kylančiomis galingomis pasaulio valstybėmis, imtis iš tikrųjų aktyvaus vaidmens bei kartą ir visiems laikams atsikratyti tarptautinės politikos srities politinės nykštukės reputacijos. Taip pat pritariu, kaip pabrėžta A. G. Lambsdorffo pateiktame pasiūlyme, kad valstybės narės turi per diskusijas griežčiau reikalauti pertvarkyti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, kad Europos Sąjungai joje būtų skirta nuolatinė vieta. Didinant Europos Sąjungos vaidmens Jungtinėse Tautose svarbą mums pavyks užtikrinti, kad sprendžiant regioninius ir pasaulinio masto klausimus ES imtųsi vadovaujamojo vaidmens. Kitaip ir toliau turėsime kęsti nuolatinį valstybių narių interesų koordinavimo tarptautinėje arenoje trūkumą.

  Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Visapusiškai palaikiau pagrindinius šio pranešimo aspektus. Šiame pranešime raginama stiprinti ES vaidmenį JT sistemoje atsižvelgiant į institucinius pokyčius, kurių atsirado patvirtinus Lisabonos sutartį. Šiandienos balsavimas vyksta ES pasiekus atitinkamų laimėjimų Jungtinėse Tautose: patvirtintos tam tikros sąlygos, kuriomis ES delegacijai JT Generalinėje Asamblėjoje suteikiama teisė įsikišti, taip pat atsakymo teisė ir galimybė teikti žodinius pasiūlymus ir pakeitimus.

Šie patobulinimai atspindi tikrovę: ES ir jos valstybės narės teikia didžiausią finansavimą JT sistemai – ES skiriamos lėšos sudaro iki 38 proc. reguliariojo Jungtinių Tautų biudžeto, be to, ES vykdo daugiau kaip du penktadalius JT taikos palaikymo operacijų ir skiria beveik pusę JT fondams ir programoms finansuoti skirtų lėšų. Be to, ES, nepaisant visų jos trūkumų, yra didžiausia pasaulinio masto veikėja, kurios įtaką privalu tinkamai pripažinti visais lygmenimis.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Palaikiau Alexanderio Grafo Lambsdorffo parengtą pranešimą, nes manau, kad turime skatinti didesnį valstybių narių pozicijų nuoseklumą ir stiprinti savo gebėjimus derėtis su kitomis regioninėmis grupėmis. Vadinasi, reikia didinti Jungtinių Tautų veiklos veiksmingumą ir skaidrumą bei gerinti jų finansinių išteklių valdymą. Esu įsitikinusi, kad vidutinės trukmės laikotarpiu būtina pertvarkyti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos darbo metodus ir jos sudėtį.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Šiuo metu tarptautinė santvarka iš esmės keičiasi, todėl Europos Sąjunga turi aktyviau bendradarbiauti su dabartinėmis ir kylančiomis galingomis pasaulio valstybėmis, taip pat su dvišaliais ir daugiašaliais partneriais, kad paskatintų ES piliečiams ir pasauliui aktualių problemų veiksmingų sprendimų priėmimą. Pagal Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnį ES oficialiai įsipareigojusi veiksmingai daugiašalei partnerystei, kurios esmę sudaro stiprios Jungtinės Tautos, nes tai būtina siekiant spręsti pasaulines problemas, tokias kaip klimato kaita ir aplinkos nykimas, žmogaus teisių visuotinumas ir nedalomumas, skurdo mažinimas ir vystymasis visiems, demografinių pokyčių ir migracijos padariniai ir tarptautinis organizuotas nusikalstamumas. Pritariu, kad ES turėtų imtis aktyvaus vaidmens kuriant tokias Jungtines Tautas, kurios galėtų veiksmingai prisidėti prie pasaulinio masto sprendimų, taikos, saugumo, demokratijos ir teisinės valstybės principais grindžiamos tarptautinės santvarkos.

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už A. G. Lambsdorffo parengtą pranešimą, nes manau, kad šiuo metu ES pasauliniu mastu kuria sau naują tapatybę. Norėčiau jums priminti ilgą šių dviejų tarptautinių organizacijų bendradarbiavimą, taip pat tai, kad ES dalyvauja įgyvendinant nemažai JT pradėtų projektų. Šiuo atveju turiu paminėti Europos lyderių įsipareigojimą pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Dabar skurdo visame pasaulyje panaikinimas – vienas iš Europos Sąjungos užsienio politikos prioritetų. Palankiai vertinu iniciatyvą tvirčiau bendradarbiauti užtikrinant krizės zonų stabilumą ir rengiant naujus atominių elektrinių saugos standartus. Iš įvykių Japonijoje eigos paaiškėjo, kad ši partnerystė reikalinga. Atsižvelgdama į socialinius neramumus Viduržemio jūros regione manau, kad koordinuoti ES ir JT veiksmai padėtų užtikrinti taikų perėjimą prie demokratijos. Šiuo požiūriu palankiai vertinu sumanymą stiprinti ryšius su regioninėmis organizacijomis.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Pritariu šiam pasiūlymui dėl Europos Parlamento rekomendacijos Tarybai dėl kitos Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijos. Šiame pasiūlyme pabrėžiama, kad Europos Sąjungą ir Jungtines Tautas sieja bendras įsipareigojimas tarptautinėje bendruomenėje skatinti demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms ir taiką. Šiame pasiūlyme teigiama, kad norint iš tikrųjų pasiekti pirmiau minėtus tikslus tolesnė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos plėtra, siekiant įtraukti į jos veiklą ES, yra svarbiausias veiksnys. Šiame pasiūlyme atmetamas Vokietijos prašymas nuolat užimti galimai naują ES skirtą vietą Jungtinėse Tautose, tačiau į jį įtrauktas Italijos pateiktas pasiūlymas suteikti galimybę visoms valstybėms narėms paeiliui užimti šią vietą, nes taip būtų laikomasi vienodo visų valstybių narių orumo principo.

Vokietijos prašymas buvo vertinamas kaip mėginimas primesti ES ir už jos ribų esančioms valstybėms politinę Vokietijos ir anglų, prancūzų ir vokiečių bloko valdžią. Tačiau tai, kad rengiant šį pasiūlymą patvirtinta Italijos pozicija, yra patvirtinimas, jog įgyvendinant galimą Saugumo Tarybos plėtrą Italijai taip pat bus suteikta galimybė už ES ribų išsakyti savo nuomonę svarbiais tarptautiniais klausimais. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Svarbu, kad šiuo metu Europa dar kartą patvirtintų įsipareigojimą tokioms tarptautinėms organizacijoms kaip JT ir pasiryžimą su jomis bendradarbiauti. Svarbiausias dalykas – dėmesys, kurį Europos Parlamentas skiria JT.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo gyvename, tampa aišku, kad susiklosčius įvairiausioms padėtims ir susidūrus su įvairiausiais atvejais reikia susieti valstybes nares ir Europos Sąjungą. Šis koordinavimas taip pat labai svarbus Jungtinėse Tautose (JT). Net galėčiau pasakyti, kad labai svarbu visapusiškiausioje ir ryžtingiausioje tarptautinėje organizacijoje užtikrinti Europos interesų ir vertybių gynimą ir apsaugą.

Nepaisant būsimų pokyčių, susijusių su atstovavimu Europos Sąjungai JT ir Saugumo Taryboje (diskusijos šiuo klausimu dar nebaigtos), visų pirma vis labiau reikia suvienyti Europos valstybių pastangas, kad kartu su Europos Sąjungos atstovais užsienio šalyse būtų galima skatinti didinti bendrus pajėgumus imtis veiksmų ir daryti įtaką. Nuolatinės valstybių narių ir ES ambasadorių konsultacijos bus svarbus žingsnis šia linkme. Kartu Europos Sąjunga turėtų padėti užtikrinti didesnį JT veiklos veiksmingumą ir skaidrumą bei patobulinti jų finansinių išteklių valdymą. Jungtinių Tautų parlamentinės asamblėjos įsteigimas atsižvelgiant į Jungtinių Tautų sistemą – įdomus pasiūlymas, kurį verta išnagrinėti ir apsvarstyti.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis A. G. Lambsdorffo pranešimas susijęs su Europos Parlamento rekomendacija Tarybai dėl Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos 66-osios sesijos. Dėl dabartinės tarptautinės santvarkos pokyčių pasaulio lygmeniu, kuriuos lėmė konfliktai įvairiose pasaulio šalyse ir daugybės žmonių, kurie dešimtmečius ar net šimtmečius buvo užguiti, apsisprendimas, artėjanti JT Generalinės Asamblėjos sesija tampa kaip niekada svarbi. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 ir 41 straipsnius Europos Parlamentas negalėjo nepasinaudoti šia sesija, kad pateiktų savo poziciją tam tikrais klausimais, ypač dėl ES vaidmens JT sistemoje; dėl ES ir pasaulinės valdysenos; dėl taikos, saugumo ir teisingumo; dėl vystymosi; dėl žmogaus teisių ir dėl klimato kaitos. Todėl pritariu pirmiau minėtiems pranešėjo pasiūlymams, taip pat nuomonei, kad būtina skatinti diskutuoti apie parlamentų ir nacionalinių asamblėjų vaidmenį JT sistemoje ir apie JT parlamentinės asamblėjos įsteigimą.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiame pranešime raginama užtikrinti Europos Sąjungai vietą Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje ir nuolatinę vietą Saugumo Taryboje. Pastaruoju metu buvo girdėti keletas šiam sumanymui pritariančių balsų, kurių pagrįstumas sutvirtintas Lisabonos sutartimi nustatytais pakeitimais, konkrečiai – ES suteiktu juridinio asmens statusu. Visada ginčijome šių pakeitimų teisėtumą. Šiuo reikalavimu, kuris kenkia šios organizacijos (o ji yra ne viršvalstybinių organizacijų, o valstybių organizacija) dvasiai, nesiekiama užtikrinti didesnio JT darbo demokratiškumo ar sukurti naujos teisingesnės ir taikesnės pasaulio santvarkos.

To įrodymas – ES aljansas su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis siekiant pradėti karus ir imtis agresijos veiksmų tokiose šalyse kaip Libija. ES rizikuoja tokiais pagrindiniais JT chartijos principais kaip nesikišimas į valstybių vidaus reikalus, pagarba jų suverenumui ir nepriklausomumui ir jų teisės į vystymąsi pripažinimas. Suverenumą lemia žmonės, ir Europos žmonės jo neatidavė vis labiau antisocialinei ir nedemokratiškai Europos Sąjungai.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiame pranešime dar kartą nepriimtinai reikalaujama atsižvelgiant į nedemokratišką Lisabonos sutartį ir ja suteiktą juridinio asmens statusą užtikrinti Europos Sąjungai vietą Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje ir nuolatinę vietą Saugumo Taryboje. Dauguma Europos Parlamento narių, teikdami šį prašymą, nesiekė užtikrinti didesnio bet kurio JT organo darbo demokratiškumo ar sukurti naujos teisingesnės ir taikesnės pasaulio santvarkos.

Kaip ES, kuri, sudariusi sąjungą su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, skatina pradėti karą ir Libijoje pažeidžia tarptautinės teisės bei JT chartijos nuostatas, gali padėti suteikti JT daugiau demokratiškumo ar užtikrinti žmonijos taiką ir pažangą? Kaip ES gali padėti užtikrinti JT chartijos ir tarptautinės teisės aktų nuostatose įtvirtintas teises nesikišti į valstybių vidaus reikalus ir gerbti jų suverenumą, nepriklausomumą ir teisę į vystymąsi, kai kartu su Tarptautiniu valiutos fondu (TVT) imasi įgyvendinti beprecedentę agresijos, nukreiptos prieš Portugalijos darbuotojus ir žmones, ir jų išteklių užvaldymo programą? Negali.

Suverenumą lemia žmonės, ir Europos žmonės jo neatidavė vis labiau antisocialinei ir nedemokratiškai Europos Sąjungai.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Europos Sąjunga turėtų imtis aktyvaus vaidmens kuriant tokias JT, kurios galėtų veiksmingai prisidėti prie pasaulinio masto sprendimų, taikos, saugumo, demokratijos ir teisinės valstybės principais grindžiamos tarptautinės santvarkos. Reikia palaikyti daugiašalę partnerystę kaip svarbiausią ES strateginį interesą ir didinti ES kaip pasaulinio masto subjekto veiksmų nuoseklumą ir matomumą JT. Dėl vykstančių tarptautinės santvarkos pokyčių Europos Sąjunga turi skirti daugiau dėmesio dabartinėms ir kylančioms galingoms pasaulio valstybėms, taip pat dvišalėms ir daugiašalėms partnerystėms, kad paskatintų ieškoti veiksmingų ES piliečiams ir visam pasauliui aktualių problemų sprendimo būdų.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Svarstomame dokumente nustatyti Europos Sąjungos prioritetai, kuriuos būtų galima perduoti Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai. Svarbiausias ir jau kurį laiką svarstomas klausimas yra diskusijos dėl Saugumo Tarybos reformos. Pasiūlymas užtikrinti Europos Sąjungai vietą, kurią paeiliui užimtų valstybės narės, atrodo, yra puikus sumanymas. Todėl pritariau šiam pranešimui.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau dokumentui, nes yra siekiama sudaryti palankias sąlygas veiksmingai daugiašalei partnerystei, kaip svarbiausiam Sąjungos strateginiam prioritetui, ir didinti ES, kaip pasaulinio lygio subjekto, veiksmų nuoseklumą ir matomumą JT, be kita ko, geriau koordinuojant ES vidaus konsultacijas JT klausimais ir skatinant padidinti įtaką. Taip pat bendradarbiauti su ES strateginiais partneriais JT sistemoje; be to, suteikti strateginėms partnerystėms daugiašališkumo aspektą, t. y. įtraukti visuotinės svarbos klausimus į ES dvišalių ir daugiašalių aukščiausiojo lygio susitikimų darbotvarkes, padėti didinti JT veiksmingumą ir skaidrumą ir gerinti JT finansinių išteklių valdymą.

Be to, paliečiami labai svarbūs aspektai, kaip kad stiprinti Tarptautinio baudžiamojo teismo vaidmenį ir tarptautinio baudžiamojo teisingumo sistemą, skatinti prisiimti atsakomybę ir nutraukti nebaudžiamumą, stiprinti krizių prevencijos padalinius ir didinti jų veiksmingumą įgyvendinant Jungtinių Tautų vystymo programą, kad ši organizacija taptų pasauline lydere krizių prevencijos ir atkūrimo srityje, ES ir JT turi glaudžiai bendradarbiauti pilietinių ir karinių krizių valdymo srityje, ypač vykdant humanitarinės pagalbos operacijas, iš pagrindų pertvarkyti Tarptautinę atominės energijos agentūrą (TATENA), panaikinant jos dvigubas funkcijas stebėti ir skatinti branduolinės energijos naudojimą, ir apriboti TATENA pareigas kontroliuoti branduolinės energijos pramonę ir tikrinti, kaip laikomasi Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo, taip pat ir kiti svarbūs aspektai, kuriems aš iš esmės pritariu ir kuriuos palaikau.

  Agnès Le Brun (PPE), raštu. – (FR) Rengiantis JT Generalinės Asamblėjos eilinei 66-ajai sesijai, Europos Parlamentas, kaip įprasta, pateikė savo rekomendacijas Tarybai, atstovaujančiai valstybėms narėms, kurios yra vienintelės visateisės šios organizacijos narės. Vis dėlto šiais metais Europos Sąjunga galės pasinaudoti savo nauju superstebėtojo statusu, kuriuo jai suteikiamos ypatingos teisės kalbėti per sesijas. Balsavau už šią rezoliuciją, nes ji atitinka naujus Europos Sąjungos siekius, kuriuos ji užsibrėžė pasiekti tarptautiniu lygmeniu. Lisabonos sutartimi ES suteikiama naujų išimtinių teisių, patvirtinamas jos tarptautinių pajėgumų vystymasis ir nustatoma naujų priemonių. Patvirtinus šį teisės aktą, Europos Sąjunga, pasitelkdama visą savo pagrindinių vertybių jėgą, privalo naudotis šiais naujais siekiais, kad užtikrintų veiksmingą daugiašalę partnerystę. Šioje rezoliucijoje taip pat raginama stiprinti pasaulinę valdyseną, kai dėl pasaulinių uždavinių reikia imtis pasaulinio masto sprendimų. Galiausiai šioje rezoliucijoje daugiausia dėmesio skiriama pagrindiniams klausimams, kuriais darant pažangą Europos Sąjungos vaidmuo turi būti svarbus, nes jai tai – įprastas dalykas, t. y. vystymuisi, žmogaus teisėms ir klimato kaitai.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Dėl dabartinių tarptautinės santvarkos pokyčių Europos Sąjunga turi aktyviau stengtis bendradarbiauti su pasauliu ir įtakingomis valstybėmis, kad galėtų imtis aktyvaus vaidmens kuriant tokias Jungtines Tautas, kurios galėtų veiksmingai prisidėti ieškant pasaulinio masto sprendimų tokiose srityse kaip taika, saugumas, demokratija ir teisinės valstybės principais grindžiama tarptautinė santvarka. Tai – esminis atspirties taškas sprendžiant klimato kaitos ir aplinkos nykimo, žmogaus teisių visuotinumo ir nedalomumo, skurdo mažinimo ir vystymosi visiems, demografinių pokyčių padarinių, migracijos ir tarptautinio organizuoto nusikalstamumo klausimus.

Patvirtinus Lisabonos sutartį įsteigti nauji nuolatiniai atstovavimo užsienyje organai. Todėl galime imtis tarptautinio vaidmens, kuris atitiktų mūsų išskirtinę ekonomikos padėtį, ir atlikti pasaulinio masto veikėjo, galinčio dalytis atsakomybe už saugumą visame pasaulyje, vaidmenį. Mūsų atsakomybė – aiškiai įvardyti savo interesus ir strateginius tikslus, kad galėtume imtis veiksmingų veiksmų. Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje paramos vystymuisi teikėja ir svarbiausia JT partnerė padėties per krizę ir krizei pasibaigus atvejais. Todėl privalome skatinti veiksmingą daugiašalę partnerystę kaip svarbiausią Europos Sąjungos strateginį prioritetą ir didinti ES kaip pasaulinio masto veikėjos veiksmų nuoseklumą ir matomumą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) ES negali pamiršti savo kaip visais atžvilgiais pagrindinio veikėjo pasaulio arenoje vaidmens. Todėl ji turi didinti savo vaidmens reikšmę visose daugiašalėse organizacijose, visų pirma Jungtinėse Tautose (JT), kur jos vaidmuo įsteigus Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) turi būti vis aktyvesnis. Atsižvelgdami į tai, kad pasaulinės partnerystės padeda pasiekti bendrai nustatytus pasaulinio masto tikslus; kad ES yra didžiausia pasaulyje paramos vystymuisi teikėja ir svarbiausia JT partnerė, dedanti pastangas visose trijose jos veiklos srityse, įskaitant padėtį per krizę ir jai pasibaigus; ir kad valstybių narių lėšos sudaro 38 proc. reguliariojo JT biudžeto, manome, kad tvirta ir stabili ES ir JT partnerystė būtina siekiant plėtoti JT veiklą ir labai svarbi ES atliekant pasaulinio masto veikėjos vaidmenį.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Laikydamasis ankstesnės tvarkos, Užsienio reikalų komitetas rengia Parlamento rekomendacijas Tarybai dėl Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijos. Kaip suprantu, EP prioritetai yra stiprinti ES vaidmenį JT sistemoje atsižvelgiant į institucinius pokyčius, kurių atsirado patvirtinus Lisabonos sutartį; parengti tinkamų valstybių narių ambasadorių konsultacijų gaires, kad būtų galima išvengti ES nuomonių išsiskyrimo, kaip įvyko Libijos atveju; nustatyti organizacijai „JT moterys“ tinkamą biudžetą; toliau stiprinti TBT vaidmenį; remti JT tarpininkavimo padalinį ir palaikyti pagrindinį EIVT vaidmenį šiomis aplinkybėmis; stiprinti JT Taikos stiprinimo komisijos ir ES taikos stiprinimo partnerystės ryšį; ir galiausiai užtikrinti tvirtesnį ES vadovavimą pasaulinės klimato valdysenos srityje. Visi pirmiau minėti klausimai pateikti laiku, todėl balsavau už šį pranešimą.

  Justas Vincas Paleckis (S&D), raštu. – Balsavau už šį pasiūlymą, nes jame išsamiai apžvelgtos dabartinės pasaulinės ES ir JT problemos ir skirta dėmesio ES kylantiems uždaviniams bei galimybėms. Šiame pasiūlyme Europos Sąjungai taip pat pateikta svarių ir plataus užmojo įvairių sričių pasiūlymų, kuriuos būtų galima įgyvendinti tarptautiniu lygmeniu, pvz., bendradarbiauti su strateginiais ES partneriais JT sistemoje, užtikrinti, kad EIVT vaidmuo būtų svarbus, stiprinti taiką, saugumą ir teisingumą ir kovoti su klimato kaita. Manau, dabar šie klausimai pasaulinėje arenoje itin svarbūs, ir ES turi įsitraukti bei nagrinėjant visus šiuos aspektus atlikti svarbų vaidmenį. Todėl pritariu šiam pasiūlymui ir rekomenduoju Tarybai atidžiai apsvarstyti šį pranešimą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes pritariu Tarybai pateiktoms rekomendacijoms dėl Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos 66-osios sesijos. Pritariu pasiūlymui stiprinti JT vaidmenį. Iš tikrųjų, kaip minėjo pranešėjas, atsižvelgiant į labai svarbų ES ir jos valstybių narių finansinį indėlį, Europos Sąjungos įtaka JT organuose nepakankama. Taryba turi stengtis, kad jos balsas būtų geriau girdimas, ir kartu užtikrinti didesnį koordinavimą siekiant Europos Sąjungos tikslų Jungtinėse Tautose, taip pat skatinti didesnę valstybių narių pozicijų darną. Pritariu pranešėjo pasiūlymui paraginti Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos Vadovų Tarybos pirmininką užtikrinti, kad siekis suteikti ES didesnes stebėtojos teises taptų strateginiu prioritetu, ir parodyti didesnį ES matomumą Jungtinėse Tautose aktyviau konsultuojantis su trečiųjų šalių, kurios yra JT narės, vyriausybėmis.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Rekomenduojame Tarybai sudaryti palankias sąlygas plėtoti veiksmingą daugiašalę partnerystę, kaip svarbiausią Europos Sąjungos strateginį prioritetą, ir didinti ES kaip pasaulinio masto veikėjos veiksmų nuoseklumą ir matomumą JT, inter alia, geriau koordinuojant ES vidaus konsultacijas JT klausimais ir skatinant didesnę jos įtrauktį sprendžiant įvairius klausimus. Reikėtų įgalioti Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę parengti valstybių narių ambasadorių ir ES ambasadorių, ypač dirbančių daugiašaliu lygmeniu, pvz., Ženevoje ir Niujorke, reguliarių konsultacijų gaires, kad ES galėtų sėkmingai vykdyti savo JT darbotvarkę ir pateisinti JT narių lūkesčius, susijusius su jos gebėjimu imtis veiksmų. Reikėtų skatinti didesnį tiek pozicijų JT sistemoje, tiek ES valstybių narių, šalių kandidačių bei šalių, kurios yra galimos kandidatės, pozicijų nuoseklumą, kad būtų kuo geriau išnaudojamos Lisabonos sutartimi suteiktos galimybės didinti ES įtaką, koordinuojant ir strategiškai panaudojant jos įvairias ir skirtingas (ES ir valstybių narių) pirmines pozicijas. Reikėtų didinti Europos Sąjungos gebėjimą tinkamu metu derėtis su kitomis regioninėmis grupėmis ir suteikti ES atstovams tinkamus įgaliojimus veiksmingai derėtis valstybių narių vardu.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Dėl Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 66-osios sesijos, palaikau požiūrį, kad skatinant siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų Parlamentas turėtų paraginti Tarybą imtis vadovaujamojo vaidmens. Iš tikrųjų turime pradėti diskutuoti apie tai, kaip išlaikyti tarptautinės bendruomenės įsipareigojimą, kuris neturėtų nutrūkti ir po 2015 m., siekti tvaraus vystymosi ir panaikinti skurdą. Pažanga valstybės kūrimo, geros ir demokratiškos valdysenos ir konfliktų prevencijos srityse, taip pat būtinų kovos su korupcija, vengimu mokėti mokesčius ir kapitalo nutekėjimu priemonių patvirtinimas yra besąlygiškos pirmenybės dalykai.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už A. G. Lambsdorffo parengtą pranešimą, nes manau, kad norint išspręsti problemas, su kuriomis ES susiduria sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, reikia imtis pasaulio lygmeniu koordinuojamų veiksmų. Pagal Lisabonos sutarties nuostatas ES suteikta daugiau ir didesnių atstovavimo užsienyje galimybių, o siekiant suvaldyti krizę, užtikrinti ir išlaikyti taiką ir reaguoti į tokius tarptautinius uždavinius kaip pastarieji įvykiai Japonijoje pageidautina ir būtina bendradarbiauti su JT ir kitoms tarptautinėmis organizacijomis.

  Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Kaip Vystymosi komiteto nuomonės dėl šio pranešimo referentė džiaugiuosi, kad šiandien per Europos Parlamento plenarinį posėdį jis buvo patvirtintas. Labai svarbu dar kartą patvirtinti būtinybę suderinti įvairių Jungtinių Tautų organų pastangas, kad būtų galima geriau skatinti su vystymusi susijusių veiksmų efektyvumą ir veiksmingumą. Teikiant Jungtinių Tautų paramą vystymuisi pirmiausia reikia siekti įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus, ypač daug dėmesio skiriant mažiausiai išsivysčiusioms šalims.

Pranešimas: Jean Pierre Audy (A7-0160/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, visų pirma todėl, kad jame Komisija kritiškai vertinama dėl to, jog iki 2011 m. vasario 9 d. delsė paskelbti savo komunikatą, nors ji privalėjo tai padaryti 2010 m., taip pat todėl, kad kaip ir pranešėjas apgailestauju, jog, atsižvelgiant į naujausius įvykius, jame yra trūkumų. Taip pat apgailestauju, kad, kiek tai sietina su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėms, trūksta gerų rezultatų. Vis dėlto pripažįstu, kad bendros technologijų iniciatyvos padeda didinti Europos pramonės konkurencingumą, nors reikia greitai panaikinti esamas teisines ir administracines kliūtis.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią svarbią rezoliuciją dėl Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo programos laikotarpio vidurio peržiūros. Priimdamas šią rezoliuciją Europos Parlamentas siunčia aiškų signalą Europos Komisijai dėl mokslinių tyrimų programos įgyvendinimo ateityje. Vienas iš svarbiausių pasiūlymų, kuriam aš irgi pritariu, yra projektų, įgyvendinamų pagal šią programą, administracinių reikalavimų paprastinimas. Iš tikrųjų vienas nustatytų sunkumų yra sudėtingos ir veiklą apsunkinančios administracinės procedūros, dėl kurių mokslininkams lengviau gauti ne Europos Sąjungos, o nacionalinį finansavimą ir mokslinių tyrimų srityje Europa tampa nepopuliari. Taip pat labai svarbu, kad mokslinių tyrimų ir plėtros politika būtų įgyvendinama teritoriniu pagrindu, siekiant mokslinius tyrimus darniai paskirstyti visiems universitetams. Kokybę, kuri dažnai pasiekiama miestuose, būtų galima užtikrinti stiprinant nematerialius ryšius, pavyzdžiui, rengiant nuolatines vaizdo konferencijas ir sumaniai sujungiant teritorinius mokslinių tyrimų centrus su kompetencijos centrais.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Europos Sąjungos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintoji bendroji programa yra didžiausia pasaulyje paramos moksliniams tyrimams priemonė ir pagrindinė Europos Sąjungos mokslinių tyrimų politikos priemonė. Moksliniai tyrimai yra procesas, kai ekonominė galia tampa žiniomis, o inovacijos yra priešingas procesas, kai žinios tampa ekonomine galia. Europos Sąjunga ir jos valstybės narės turi nustatyti priemones, kurios padėtų bendrai reaguoti į didelius socialinius, ekonominius, aplinkos apsaugos, demografinius ir etninius uždavinius, su kuriais susiduria Europos valstybės, pvz., į senėjančios visuomenės, piliečių sveikatos, aprūpinimo maistu, tvarios plėtros ir pagrindines aplinkos apsaugos problemas.

Būtina palaikyti geresnius akademinės visuomenės, mokslinių tyrimų ir pramonės atstovų ryšius, kad naudojantis mokslinių tyrimų rezultatais būtų galima veiksmingiau gaminti produktus ir teikti paslaugas, kurie padeda skatinti ekonomikos augimą ir duoda naudos visai visuomenei. Valstybės narės taip pat turėtų labiau stengtis geriau bendrauti tarpusavyje naudojimosi naujomis technologijomis, pvz., pažangios informacijos apie mokslinius tyrimus paslaugomis, klausimais pranešant apie mokslinių tyrimų uždavinius ir platinant mokslinių tyrimų rezultatus. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Alfredo Antoniozzi (PPE), raštu. – (IT) Nepaisant keleto kliūčių, pvz., ekonomikos krizės, nuolatinio nesugebėjimo panaikinti atotrūkio nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir didėjančios besiformuojančios ekonomikos šalių konkurencijos, paaiškėjo, kad Septintoji bendroji programa gali duoti Europos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai papildomos naudos. Septintoji bendroji programa – Europos Sąjungos galimybė užtikrinti, kad jos mokslinių tyrimų politika atitiktų jos ekonominius ir socialinius siekius, visų pirma stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE). Išnagrinėjęs J. P. Audy parengtą pranešimą pritariu laikotarpio vidurio peržiūroje pažymėtiems tikslams, visų pirma susijusiems su administravimo procedūrų supaprastinimu, mažųjų ir vidutinių įmonių dalyvavimu programoje „Bendradarbiavimas“ ir rizikos pasidalijimo finansinės priemonės pertvarkomis bei stiprinimu. Turint omenyje derybas dėl būsimos finansinės perspektyvos, kuri bus įgyvendinama 2014 m., šios priemonės padės sudaryti palankias sąlygas mokslinių tyrimų srityje taikyti europinius standartus.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Mano kolegos J. P. Audy parengtame pranešime dėl Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos programos atsikleidžiamas žemas MVĮ ir pramonės apskritai dalyvavimo šios srities veikloje lygis, mažas moterų mokslininkių skaičius ir nepakankamas atstovavimas tam tikroms valstybėms narėms. Manau, būtina plėtoti veiksmingą ES ir nacionalinės bei regionų valdžios institucijų koordinavimą mokslinių tyrimų srityje. Todėl balsavau už šį puikų pranešimą.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Septintoji bendroji programa, kurios visas biudžetas siekia 54,6 mlrd. EUR, yra didžiausia pasaulyje paramos moksliniams tyrimams priemonė ir iš tikrųjų svarbiausia ES mokslinių tyrimų politikos programa. Tačiau ją reikia persvarstyti ir pritaikyti prie besikeičiančio pasaulio, visų pirma atsižvelgiant į finansų krizę ir įvairias finansines aplinkybes. Šiuo metu Airijos institucijos iš ES mokslinių tyrimų fondų per savaitę gauna apie 1 mln. EUR, o Airijos mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) suteikiama kitų galimybių. MVĮ euro zonoje sukuria 70 proc. darbo vietų, o MVĮ sektorius yra Europos ekonomikos pagrindas.

Todėl siekiant paskatinti MVĮ domėtis galimybėmis ateityje dalyvauti įvairiose programose ir užtikrinti Europos Sąjungos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų veiksmingumą reikia didinti skaidrumą ir mažinti administracinę naštą. Siekiant įveikti nenuoseklumą, kuris šiuo metu kenkia šiai programai, reikia sutrumpinti dotacijų skyrimo laiką ir patobulinti bendradarbiavimą ir koordinavimą Europos mastu.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) 2000 m. kovo 23 ir 24 d. Europos Vadovų Taryba Lisabonoje vykusiame susitikime nustatė plataus užmojo strateginį Europos Sąjungos (ES) tikslą: 2010 m. tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis grindžiama ekonomika pasaulyje. Šioje strategijoje pripažįstamas esminis mokslinių tyrimų vaidmuo. Septintoji bendroji programa, kurios 2007–2013 m. biudžetas – 54 mlrd. EUR yra viena svarbiausių paramos moksliniams tyrimams programų pasaulyje ir yra pagrindinė ES mokslinių tyrimų politikos priemonė. Jos tikslas – sudaryti sąlygas Europos Sąjungai reaguoti į pagrindinius visuomenei kylančius iššūkius, kurie susiję su visomis valstybėmis narėmis ir kurių valstybės narės vienos negali įveikti (senėjanti visuomenė ir sveikata, energijos ir vandens tiekimas arba aprūpinimas maistu, tvarus vystymasis, kova su klimato kaita ir pan.), taip pat plėsti žinias, suteikiant galimybes įmonėms diegti daugiau inovacijų ir didinti savo konkurencingumą. Šiame pranešime Europos Parlamentas atlieka vidurio laikotarpio vertinimą, siekiant užtikrinti, kad Septintoji bendroji programa atitiktų ES politikos poreikius. Pritariu, kad norint užtikrinti kuo didesnį šios programos efektyvumą, būtina kuo greičiau atlikti sudėtingų ir veiklą apsunkinančių administracinių procedūrų paprastinimą, kad būtų įgyvendintas Europos mokslinės erdvės sukūrimas.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Kai mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų srityse Europa atsilieka nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir praranda pranašumą, kurį buvo įgijusi besiformuojančios ekonomikos šalių atžvilgiu, ES septintoji bendroji programa yra labai svarbi, nes padeda didinti Europos pridėtinę vertę šiose srityse. Todėl šiame pranešime atskleidžiama nežinomos programos svarba ir kartu raginama imtis pokyčių – pakeisti pernelyg sudėtingas administracines ir finansines nuostatas ir padidinti veiksmingumą, nes dėl nedidelio šios programos veiksmingumo mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ) vis dar negali ja naudotis, o šiuo metu jų vaidmuo gaminant produktus ir teikiant paslaugas naudojantis mokslinių tyrimų rezultatais yra svarbus; taip pat užtikrinti geresnį įvairių suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimą ir koordinavimą, kai moksliniai tyrimai vis dar finansuojami ir iš nacionalinių, ir Europos šaltinių. Šios kelios iniciatyvos galėtų mums padėti pagaliau pasiekti tikslą 2020 m. 3 proc. BVP skirti moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai finansuoti, o jis dar toli gražu nepasiektas, visų pirma Prancūzijoje, kuri moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai skiria tik 2 proc. savo BVP.

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) 2000 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba nustatė Europos Sąjungai plataus užmojo tikslą 2010 m. tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje. Šioje strategijoje pripažįstamas pagrindinis mokslinių tyrimų vaidmuo. Manau, nagrinėjant Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos peržiūrą suteikiama galimybė sutvirtinti vertingą žinių, švietimo ir mokslinių tyrimų ryšį. Ilgainiui Septintoji bendroji programa tapo viena iš didžiausių pasaulyje paramos moksliniams tyrimams programų ir yra pagrindinė ES mokslinių tyrimų politikos priemonė. Įgyvendinant šią programą Europos Sąjungai taip pat suteikiama galimybė užtikrinti, kad jos mokslinių tyrimų politika atitiktų jos ekonominius ir socialinius siekius stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę.

Mano nuomone, atliekant šią peržiūrą daugiausia dėmesio reikėtų skirti dviem pagrindiniams aspektams: įveikti problemas, susijusias su sudėtingomis ir veiklą apsunkinančiomis administracinėmis procedūromis, dėl kurių mokslininkams lengviau gauti ne Europos Sąjungos, o nacionalinį finansavimą. Antra, nepaisant pastaraisiais metais padarytos pažangos, reikėtų labiau skatinti mažąsias ir vidutines įmones dalyvauti įgyvendinant šią bendrąją programą, kad būtų galima plėtoti įgūdžius, padėsiančius joms didinti savo konkurencingumą.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE), raštu. – (ES) Balsavau už šią rezoliuciją, nes programoje „Europa 2020“ laikomasi nuomonės, kad siekiant įveikti krizę pasitelkiant pažangų, tvarų ir integracinį augimą moksliniai tyrimai ir inovacijos yra svarbiausias dalykas. Norint pasiekti šį tikslą, reikia nuo 2013 m. skirti daugiau lėšų finansavimui pagal Septintąją bendrąją programą. Valstybės narės privalo įsipareigoti ir toliau įgyvendinti programas, nes reikia užtikrinti geresnį technologijų platformų, universitetų ir pramonės sektoriaus bendradarbiavimą, taip pat dar labiau supaprastinti procedūras, kad būtų galima pašalinti sunkumus, kurių kyla mažosioms ir vidutinėms įmonėms norint pradėti įgyvendinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programas.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) J. P. Audy parengtame pranešime dėl Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos laikotarpio vidurio peržiūros, be abejonės, yra keletas palankiai vertintinų aspektų. Pvz., jame nagrinėjama, kodėl mažosios ir vidutinės įmonės nepakankamai sėkmingai įgyvendina šią programą, taip pat svarstoma galimybė prašyti sutrumpinti dotacijų skyrimo laiką. Vis dėlto per šį balsavimą susilaikiau, nes į šį savo iniciatyva parengtą pranešimą įtrauktas vienas, mano nuomone, itin neigiamas aspektas, dėl kurio negalėjau balsuoti už visą pranešimą. Tiksliau sakant, nepritariu J. P. Audy raginimui skirti Europos mokslinių tyrimų tarybai daugiau lėšų ir suteikti jai nepriklausomo juridinio asmens, galinčio priimti sprendimus ir tiesiogiai atsakingo už savo mokslinių tyrimų strategiją ir administracinį valdymą, statusą.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau dėl šio pranešimo, nes manau, kad tinkamas septintosios ES mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos vidurio laikotarpio įvertinimas yra itin svarbus norint nustatyti, ar programos įgyvendinimas atitinka jai iškeltus tikslus. Ši programa yra viena svarbiausių paramos moksliniams tyrimams programų pasaulyje ir yra pagrindinė ES mokslinių tyrimų politikos priemonė. Be to, Europos Sąjunga daugelyje pastaruoju metu priimtų dokumentų, nustatančių jos vystymosi tikslus bei gaires ateinančiam dešimtmečiui, pabrėžia mokslinių tyrimų bei inovacijų svarbą stiprinant ES ekonomiką bei siekiant ją išlaikyti viena iš konkurencingiausių pasaulyje. Pranešime be bendro iš esmės teigiamo įvertinimo atkreipiamas Komisijos dėmesys į daugelį programos įgyvendinimo aspektų bei teikiami konkretūs pasiūlymai, kaip būtų galima juos patobulinti. Pavyzdžiui, siūloma didinti programos finansavimą, tačiau tuo pat metu siūloma ir nustatyti, kurios bendrosios tyrimų sritys teikia daugiausia vilčių konkretaus pritaikymo srityje ir kuriose jų galima plačiausiai veikti etikos požiūriu, kad įgyvendinant šią programą būtų pasiekta apčiuopiamų rezultatų.

  Jan Březina (PPE), raštu. – (CS) Nors Europa vis dar atsilieka nuo JAV ir praranda lyderės poziciją, kurią buvo įgijusi besivystančios ekonomikos šalių atžvilgiu, iš Septintosios bendrosios programos rezultatų matyti šios Europos programos pridėtinė vertė Europos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros sričiai. Deja, vis dar neparengta mokslo žinių pažangos, pasiektos įgyvendinant pagal Septintąją bendrąją programą finansuojamus projektus, vertinimo metodika. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įmonės iš senųjų ir naujųjų valstybių narių labai nevienodai dalyvauja įgyvendinant šią programą. Be to, įsitraukimo įgyvendinant šią programą lygis, visų pirma mažųjų ir vidutinių įmonių, ir toliau gana žemas. Supaprastinant administracines ir finansines taisykles būtų galima pagerinti šią padėtį.

Būtina pažymėti, kad siekiant užtikrinti Europos pramonės konkurencingumą bendros technologijų iniciatyvos labai svarbios. Taip pat būtina pažymėti teisines ir administracines kliūtis (teisinį subjektyvumą, finansavimo skyrimo taisykles, kartais ir intelektinę nuosavybę), dėl kurių nemažai pagrindinių mokslinių tyrimų subjektų ir MVĮ gali būti mažiau suinteresuoti įgyvendinti šią programą. Privalome pakeisti susiklosčiusią padėtį ir užtikrinti, kad mokslinių tyrimų finansavimas Europoje daugiau nebūtų pernelyg suskaidytas, nors yra nemažai valstybių narių ir ES finansavimo šaltinių, kuriais naudojantis taikomi skirtingi prioritetai, vertinimo kriterijai, apibrėžtys ir procedūros, dėl kurių neišvengiamai atsiranda dubliavimasis, painiava ir klaidos.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgdamas į vis dar netvirtą ekonomikos padėtį, kurią lėmė Europą sukrėtusi finansų krizė, pranešėjas savo laikotarpio vidurio peržiūroje mini svarbius aspektus, kuriuos reikėtų patobulinti, kad būtų galima kuo veiksmingiau naudotis prieinamomis viešojo finansavimo lėšomis. Pritariu pranešėjo sumanymui daugiausia dėmesio skirti dviem aspektams, kurie labai svarbūs Europos mokslinių tyrimų ateičiai: labiau supaprastinti Europos Komisijos ir kitų subjektų mokėjimus ir užtikrinti didesnį mažųjų ir vidutinių įmonių (ir pramonės apskritai) dalyvavimą reaguojant į didelius socialinius uždavinius.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Iš vieningo balsavimo komitete dėl šio svarbaus pranešimo, taip pat iš šiandien vykusio balsavimo dar kartą matyti, kad Parlamentas žino, kaip užimti aiškią ir ryžtingą poziciją piliečiams ir įmonėms esminiais klausimais. Manau, šiame pranešime iš tikrųjų pabrėžiami svarbiausi Septintosios bendrosios programos aspektai. Šiame pranešime taip pat pateikta pagrįstų pasiūlymų, kuriais siekiama užtikrinti, kad likusios lėšos, kurias dar reikės paskirstyti, iš tikrųjų padėtų didinti Europos rinkos konkurencingumą ir pranašumus. Mano nuomone, administracinių procedūrų supaprastinimas ir biurokratijos mažinimas vis dar yra didžiausi uždaviniai, kuriuos turime išspręsti, jeigu iš tikrųjų norime sudaryti sąlygas savo verslo įmonėms (visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms) pasinaudoti šiomis lėšomis. Reikia naudoti šias lėšas savo gebėjimams dirbti integruotai didinti, t. y. tobulinti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes, skatinti steigti tarpregionines grupes ir užtikrinti gerą sanglaudos fondų ir mokslinių tyrimų bei inovacijų fondų koordinavimą.

  Rachida Dati (PPE), raštu. – (FR) Šis pranešimas padeda atkreipti dėmesį į veiksnius, kurie labai svarbūs siekiant atitikti Europos mokslinių tyrimų ateičiai keliamus reikalavimus, visų pirma turint omenyje strategijoje „Europa 2020“ nustatytus tikslus. Dabar itin svarbu mažinti pernelyg didelę administracinę naštą, visų pirma siekiant paskatinti MVĮ aktyviau dalyvauti įgyvendinant Septintąją bendrąją programą. Be to, būtina užtikrinti, kad, įgyvendinat ES programas, švietimo ir darbo vietų kūrimo labui visada būtų įtvirtinami mokslinių tyrimų ir inovacijų laimėjimai.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Europos Parlamentas turėjo atlikti 2007–2013 m. Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos laikotarpio vidurio peržiūrą. Tai – galimybė priminti Europos Komisijai, kad Europos ateities labui investuojant į mokslinius tyrimus ir inovacijas labai svarbu tinkamai pasirinkti. Dar reikia suplanuoti, kaip 2011, 2012 ir 2013 m. bus panaudoti 28,5 mlrd. EUR. Šią sumą pirmumo tvarka reikės paskirstyti MVĮ ir apskritai pramonės atstovų teikiamiems projektams, visų pirma susijusiems su energijos tiekimo, tvaraus vystymosi ir kovos su klimato kaita sritimis. Turime užtikrinti, kad mokslinių tyrimų infrastruktūra visoje Europos Sąjungoje būtų geriau paskirstyta, ir kartu laikytis kompetencijos principo, kuris padeda pritraukti į Europą gabiausius viso pasaulio mokslininkus.

  Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) 2010 m. ES nepavyko pasiekti Lisabonos strategijoje nustatyto tikslo 3 proc. savo BVP skirti moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai finansuoti. Strategijoje „Europa 2020“ dar kartą užsibrėžta pasiekti šį tikslą, tačiau dabar ES, norėdama ir toliau būti tarptautiniu mastu konkurencinga ekonomika, turi rasti būdų, kaip tai padaryti.

Atsižvelgdama į dabartinės ekonomikos krizės poveikį, kuris turėjo itin neigiamą įtaką mažųjų ir vidutinių įmonių pajėgumams investuoti į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, palankiai vertinu tai, kad patvirtintas J. P. Audy parengtas pranešimas dėl Septintosios bendrosios programos laikotarpio vidurio peržiūros. Siekiant išvengti biurokratijos ir suteikti įmonėms daugiau galimybių gauti Europos finansavimą, būtina užtikrinti, kad procedūros būtų paprastesnės ir skaidresnės.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Paskelbus strategiją „Europa 2020“ tapo aišku, kad siekiant grąžinti Europą į ekonomikos augimo kelią ir laimėti konkurencingumo varžybas labai svarbu įsipareigoti skatinti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą. Todėl bet kuris Europos bendrijos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos vertinimas turėtų būti siejamas su strategijos „Europa 2020“ tikslais ir su jos įgyvendinimu. Esu įsitikinęs, kad pasitelkiant mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą Europai pavyks surasti veiksmingą ir efektyvų būdą, kaip išspręsti energetikos problemą ir su klimato kaita susijusius uždavinius, ir padidinti Europos konkurencingumą bei produktyvumą, kurie padės mums pradėti naują, šį kartą tvaresnį, augimo ciklą.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis J. P. Audy parengtas pranešimas susijęs su Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos laikotarpio vidurio peržiūra. 2000 m. kovo 23–24 d. Europos Vadovų Taryba Lisabonoje vykusiame susitikime nustatė Europos Sąjungos tikslą 2010 m. tapti konkurencingiausia žinių ekonomika pasaulyje. Šio plataus užmojo tikslo nebuvo įmanoma pasiekti. Tikiuosi, strategijos „Europa 2020“ tikslai bus pasiekti, ypač kad bus įgyvendintas ES įsipareigojimas 2020 m. 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) skirti moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai finansuoti. Siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų negalima laukti kitos daugiametės finansinės programos pradžios – reikia pradėti tai daryti dabar. Taigi ši peržiūra labai svarbi, nes dar nepanaudota 50 proc. Septintajai bendrajai programai skirtų lėšų. Todėl pritariu pranešėjo nuomonei, ypač dėl rekomendacijų, susijusių su būtinybe supaprastinti lėšų gavimo tvarką, užtikrinti, kad procedūros būtų paprastesnės ir skaidresnės, ir sudaryti palankesnes sąlygas mažosioms ir vidutinėms įmonėms vykdyti veiklą. Sprendžiant naujus uždavinius, susijusius su inovacijomis ir moksliniais tyrimais, taip pat reikėtų investuoti į tokias svarbias sritis kaip sveikata, energetika ir branduolinė sauga.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Į šį pranešimą įtraukta keletas svarbių Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos laikotarpio vidurio peržiūros aspektų. Jame taip pat pateikta aktualių pastabų, pvz., apie tai, kad mokslininkai ir technikai (daugiausia jaunimas), kurių darbo vietos neužtikrintos, vis dar atlieka daugumą ES mokslinio darbo; šiuo požiūriu Portugalijos atvejis pavyzdinis.

Manome, kad būtina palaikyti viešuosius mokslinius tyrimus ir sudaryti sąlygas paprastai ir be biurokratinių suvaržymų susipažinti su jų rezultatais skatinant gamybos ir verslo, ypač mažųjų ir vidutinių įmonių, veiklą; taip pat steigti kvalifikuotiems darbuotojams skirtas darbo vietas, kuriose būtų gerbiamos jų teisės, bei užtikrinti socialinę pažangą ir tvarų vystymąsi. Reikia įsipareigoti plėtoti tokias įvairias sritis kaip, inter alia, energijos vartojimo efektyvumas, nauji energijos šaltiniai, efektyvus išteklių naudojimas, perdirbimas ir nauji gamybos procesai.

Negalime nepaminėti, kad mums neramu dėl kai kurių principų, kuriais remiantis kuriama Europos mokslinių tyrimų erdvė. Manome, kad ji turėtų būti grindžiama bendradarbiavimu ir abipuse nauda, laipsnišku esamų nacionalinių mokslinių tyrimų sistemų skirtumų naikinimu ir atsisakymu bet kokių tendencijų labiau išsivysčiusiose šalyse (taip pat vadinamuosiuose kompetencijos centruose) telkti mokslinius bei žmogiškuosius išteklius.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Į šį pranešimą įtraukta keletas svarbių Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos laikotarpio vidurio peržiūros aspektų. Ypač svarbu tai, kad šiame pranešime užsibrėžta užtikrinti, jog 40 proc. asmenų, dalyvaujančių su moksliniais tyrimais susijusioje veikloje, būtų moterys, nes šiuo metu šią veiklą vykdančių moterų skaičius neviršija 25,5 proc., ir pripažinti, kad „Europa ir toliau atsilieka nuo JAV bei praranda lyderės poziciją, kurią iki tol turėjo besiformuojančios ekonomikos šalių atžvilgiu“. Šiame pranešime taip pat apgailestaujama, kad „dauguma mokslinių darbų ES vis dar atliekami pavojingomis darbo sąlygomis“.

Tačiau mums neramu dėl kai kurių aspektų, visų pirma dėl principų, kuriais grindžiama Europos mokslinių tyrimų erdvė, nes ji turėtų būti sutelkta į tikrų mokslinių tyrimų ir bendradarbiavimo tinklų bendradarbiavimą, bet kokių tendencijų labiau išsivysčiusiose šalyse telkti mokslinius ir žmogiškuosius išteklius atsisakymą ir laipsnišką esamų nacionalinių mokslinių tyrimų sistemų skirtumų naikinimą.

Norint diegti naujoves labai mažose, mažosiose ir vidutinėse įmonėse, reikia palaikyti viešuosius mokslinius tyrimus ir sudaryti sąlygas paprastai ir be biurokratinių suvaržymų susipažinti su jų rezultatais, neatsižvelgiant į tai, su kokiu sektoriumi tai būtų siejama, t. y. ar su energijos vartojimo efektyvumu naudojant naujus energijos šaltinius ir naujus gamybos procesus, perdirbant atliekas ir geriau naudojantis ištekliais, steigiant darbo vietas, kuriose gerbiamos darbuotojų teisės, ar su žmogiškųjų išteklių ir socialiniu sektoriais siekiant užtikrinti socialinę pažangą.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Šiame pranešime siekiama įvertinti, ar įgyvendinant ES septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programą bus galima sutvirtinti Europai labai svarbų auksinį žinių, švietimo ir mokslinių tyrimų trikampį. Šioje programoje, be kita ko, palankiai vertinamas dalyvavimo atrenkant projektus lygis ir puikūs projektų atrankos rezultatai, tačiau gaila, kad apskritai sėkmingų šios programos įgyvendinimo atvejų ir toliau yra gana nedaug. Labai svarbu tinkamai valdyti šios programos viešąsias lėšas, ir esu tvirtai įsitikinusi, kad imantis bet kokių pokyčių ar keičiant veiklos kryptį reikia laikytis stabilumo, bendro nuoseklumo ir teisinio tikrumo principų, kurie yra suinteresuotųjų šalių tarpusavio pasitikėjimo pagrindas.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Pagrindinis šio pranešimo aspektas tas, kad Europos Sąjunga turi daryti viską, ką gali, kad mokslinių tyrimų, inovacijų ir mokslo sektoriuose ir toliau užimtų pirmąją vietą. Jei šiandien nesukursime mokslinių tyrimų pagrindo, ateityje nepasieksime aukšto inovacijų lygio. Norint ES steigti darbo vietas, skatinti užimtumą ir didinti ES konkurencingumą reikia užtikrinti tinkamus mokslinių tyrimų išteklius, visų pirma todėl, kad pramonės požiūriu besivystančių šalių galia didėja. Reikia plėtoti viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimą ir skatinti MVĮ aktyviau dalyvauti įgyvendinant šią programą. Įtakingos valdžios institucijos turi skatinti tai daryti. Vasario 4 d. vykusiame susitikime ES ir valstybių narių lyderiai paskelbė įsipareigojimą įgyvendinti pavyzdinę iniciatyvą „Inovacijų sąjunga“. Tačiau dabar reikia imtis jų žodžius atitinkančių veiksmų. Moksliniai tyrimai ir inovacijos padės mums ištrūkti iš ekonomikos aklavietės, į kurią šiuo metu esame patekę.

  Brice Hortefeux (PPE), raštu. – (FR) Modernizuojant mūsų ekonomiką ir didinant konkurencingumą mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros vaidmuo yra svarbus. Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa, kurios 2007–2013 m. biudžetui skirta 54 mlrd. EUR, yra didžiausia pasaulyje paramos moksliniams tyrimams programa.

Tai, kad šis pranešimas patvirtintas didele balsų dauguma, yra įrodymas, kad Parlamentas itin suinteresuotas sėkmingai įgyvendinti šią ir paskesnes programas. Dar reikia stengtis užtikrinti patikimą viešųjų lėšų valdymą ir neleisti pernelyg plačiai skirti lėšų ne itin veiksmingiems ar mūsų poreikių neatitinkantiems projektams finansuoti.

Norint užtikrinti Europos mokslinių tyrimų ateitį reikės paprasčiau įgyvendinti programas, sudaryti palankesnes sąlygas gauti finansavimą ir suteikti mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) daugiau galimybių įsitraukti į šią veikos sritį, taip pat, svarbiausia, pritaikyti savo prioritetus prie didelių visuomenei kylančių uždavinių (senėjančios visuomenės, klimato kaitos ir kt.).

Esu įsitikinęs, kad kuriant dideles mokslinių tyrimų programas Europos Sąjunga turi atlikti pagrindinį vaidmenį ir kad stiprindama Europos mokslinių tyrimų erdvę ji gali suteikti tikros pridėtinės vertės. Todėl nusprendžiau visapusiškai palaikyti šį pranešimą.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, kadangi ja yra raginama įgyvendinant Septintąją bendrąją programą atsižvelgti į skirtingą ekonomikos krizės poveikį baigiamiesiems programos įgyvendinimo metams (2011–2013 m.) kiekvienoje valstybėje narėje, nes lieka didelės sumos (28,8 mlrd. EUR per trejus metus), kurių panaudojimas turi būti suplanuotas, turi būti pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai ir pasirengta įgyvendinti Europos mokslinių tyrimų erdvę bei iniciatyvą „Inovacijų sąjunga“; ypač raginama suderinti Septintosios bendrosios programos tikslus su ES strategijomis dėl išteklių veiksmingumo, žaliavų ir su skaitmenine darbotvarke. Likusios sumos neturėtų būti atimtos iš mokslinių tyrimų srities ir naudojamos kitų, su mokslinių tyrimų ir inovacijų sektoriumi bei Septintosios bendrosios programos tikslais nesusijusių programų ar priemonių, išlaidoms padengti. Reikia stiprinti, skatinti ir užtikrinti mokslinių tyrimų plėtros Europos Sąjungoje finansavimą, gerokai padidinant susijusias išlaidas nuo 2013 m., nes toks finansavimo padidinimas, idealiu atveju padidinant biudžetą, turi puoselėti tvarų augimą ir konkurenciją per kompetenciją. Lėšas reikia derinti su labiau į rezultatus orientuotu, į veiksmingumą nukreiptu požiūriu ir radikaliu finansavimo procedūrų supaprastinimu. Manau, kad reikia remti tolesnį ES mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų programų bendradarbiavimą ir manau, kad kartą įdiegtos ateities programos tęstinumas yra svarbus visiems susijusiems subjektams.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Kadangi Europos visuomenė sparčiai senėja, įvairiose srityse reikia imtis naujoviškų sprendimų, padėsiančių užtikrinti sklandų ES veikimą nepaisant sumažėjusios darbo jėgos. Panašių uždavinių kyla dėl klimato kaitos, netikėto žaliavų trūkumo ir biologinių grėsmių, pvz., dėl pastarojo meto įvykių, susijusių su daržovėse rasta E coli bakterija. Norint suvaldyti tokius neįprastus atvejus reikia investuoti į mokslą ir technologinę plėtrą. Nors nemažai diskutavome šiuo klausimu, nepaisant mūsų žemynui ir ekonomikai kylančios grėsmės, priemonės, kurių imtasi Europoje, deja, neveiksmingos. Mūsų ekonomika nėra savarankiška, be to, ji susiduria su Kinijos, Indijos ir Brazilijos ekonomikos dominavimu, o šios valstybės vystosi itin sparčiai. ES turėtų teikti pirmenybę finansinei mokslo plėtros paramai ir šios srities teisėkūros procedūrų supaprastinimui. Nieko nesiimti reiškia žengti žingsnį atgal.

  Krišjānis Kariņš (PPE), raštu. – (LV) Palaikau pranešimą dėl Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos laikotarpio vidurio peržiūros, nes manau, kad jis iš tikrųjų atspindi pasiektus laimėjimus ir esamas problemas. Europos Sąjunga gali tapti pasaulio lydere inovacijų ir išradimų srityse. Tai iš naujo paskatintų mūsų ekonomiką augti ir padėtų gerinti mūsų piliečių gyvenimo lygį. Turime galimybę pasiekti šį tikslą atlikdami nemažai namų darbų, iš kurių svarbiausias – mažinti biurokratines kliūtis. Kad taptume inovacijų tvirtove, privalome panaikinti biurokratiją, dėl kurios mokslininkai ir verslininkai negali naudotis lėšomis. Jei Europos Sąjungoje ir toliau veiks sena ir nelanksti biurokratijos sistema, trukdanti steigti naujas ir dinamiškas verslo įmones, ES nepasieks užsibrėžto tikslo 2020 m. 3 proc. BVP investuoti į mokslinius tyrimus ir inovacijas. Europos Sąjunga ilgainiui turi keistis ir išsivaduoti iš biurokratijos pančių. Reikia pradėti vadovautis šiuo požiūriu įgyvendinant mokslinių tyrimų programą, kuri būtų naujų išradimų finansavimo, naujų sumanymų įgyvendinimo ir naujų darbo vietų steigimo šaltinis.

  Paweł Robert Kowal (ECR), raštu. – (PL) Šio pranešimo 27 straipsnyje pateikta klaidinga informacija. Kaip patvirtinta 2011 m. kovo 15 d. Briuselyje atlikus projekto INDECT etikos patikrinimą, kuriame dalyvavo Austrijos, Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos specialistai, neteisinga teigti, kad įgyvendinant projektą INDECT nuolat stebimos interneto svetainės ir atskiros kompiuterių sistemos. Projekto INDECT etikos patikrinimas davė teigiamų rezultatų, be to, nenustatyta jokių pažeidimų, susijusių su šio projekto etiniais aspektais. Nuo pat pradžių Europos Komisija turėjo nuolat stebėti, kaip įgyvendinamas projektas INDECT. Iki šiol Komisija nenustatė jokių pažeidimų. Be to, šis klausimas šiame pranešime netinkamas, nes konkrečiai kalbama apie projektą INDECT, tačiau neužsimenama apie kitus panašius Europos Sąjungos fondų lėšomis finansuojamus projektus.

Pagrindinis Krokuvos AGH mokslo ir technologijų universitete įgyvendinamo projekto INDECT (pažangios informacinės sistemos, sustiprinančios stebėjimą, paiešką ir išaiškinimą miestuose piliečių saugumo tikslais) tikslas – paversti mokslinių tyrimų rezultatus informacinėmis technologijomis, padedančiomis didinti miestų piliečių saugumą. Sistemos INDECT paskirtis – pasitelkiant kontrolės priemones nustatyti galimas grėsmes, įskaitant visų pirma pornografiją, ginklų prekybą, taip pat prekybą narkotikais ir žmogaus organais, ir apsaugoti duomenis bei privatumą.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjungos septintoji bendroji mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programa – didžiausia pasaulyje paramos moksliniams tyrimams priemonė ir pagrindinė Europos Sąjungos mokslinių tyrimų politikos priemonė. Iš veiksmų, kurių iki šiol imtasi siekiant plėtoti žinias įvairiose srityse, matyti, kad vis labiau reikia pereiti prie inovacijų sklaidos ir jų įgyvendinimo kasdieniame mūsų gyvenime. Būtent turėdamas omenyje tiesioginį šios priemonės poveikį kasdieniam gyvenimui ir tikėdamasis, kad įgyvendinant būsimą inovacijų politiką bus visapusiškai išnaudojamos visos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros vertės grandinės sąveikos, balsavau už J. P. Audy parengtą pranešimą. Daugiausia į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą sutelkta Septintoji bendroji programa – šiuo metu vienintelė priemonė, skirta iniciatyvoje „Inovacijų sąjunga“ nustatytiems tikslams pasiekti ir Europos virsmui žinių visuomene paspartinti. Svarstyti inovacijų ateitį reiškia steigti darbo vietas, išnaudoti mokslinių tyrimų kapitalą ir paversti jį prie įprasto gyvenimo pritaikoma praktika, taip pat plėtoti žmogiškųjų išteklių ateities galimybes, o šie visi aspektai yra veiksniai, kuriuos reikėtų įtraukti į kitą bendrąją programą.

  Agnès Le Brun (PPE), raštu. – (FR) Nuo 2007 m. ES kasmet išleidžia daugiau kaip 6 mlrd. EUR savo žemyno moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai finansuoti. Tai bus svarbiausias ES uždavinys, kurį reikės spręsti ateinančiais dešimtmečiais. Iš tikrųjų Europa atsilieka nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, be to, ją labai sparčiai vejasi besiformuojančios ekonomikos šalys; todėl ji turi greitai atkurti tokį savo socialinį modelį, kuriame inovacijų vaidmuo būtų svarbiausias. J. P. Audy parengtame pranešime pasimokyta iš šios bendrosios mokslinių tyrimų programos pirmosios dalies klaidų. Šiame pranešime siūloma siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus likusią šios programos dalį skirti aktualiausioms Europos Sąjungos problemoms Septintosios bendrosios programos skyriuje „Bendradarbiavimas“ nurodytuose sektoriuose (sveikatos, maisto ir biotechnologijų, informacinių ir ryšių technologijų, nanomokslų ir nanotechnologijų, energetikos, SET plano ir biodujų naudojimo, aplinkos apsaugos, tvaraus transporto, socialinių mokslų, ekonomikos ir humanitarinių mokslų, kosmoso ir saugumo) spręsti. Balsavau už šį pranešimą, nes jame ne tik įvertinta esama padėtis, bet ir nustatyti plataus užmojo Europos Sąjungos tikslai, atitinkantys Europos piliečių lūkesčius.

  David Martin (S&D), raštu. – Įgyvendindama Septintąją bendrąją programą Europos Sąjunga turi galimybę užtikrinti, kad jos mokslinių tyrimų politika atitiktų jos ekonominius ir socialinius siekius, visų pirma stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE). Septintoji bendroji programa, kurios 2007–2013 m. biudžetas yra apie 54 mlrd. EUR, ilgainiui tapo viena iš didžiausių pasaulyje paramos moksliniams tyrimams programų ir yra pagrindinė ES mokslinių tyrimų politikos priemonė. Nustatyti keturi pagrindiniai tikslai, atitinkantys keturias konkrečias programas („Bendradarbiavimo“, „Idėjų“, „Žmonių“ ir „Pajėgumų“), pagal kurias turi būti organizuojama Europos mokslinių tyrimų veikla. Taip siekiama sudaryti sąlygas Europos Sąjungai reaguoti į dideles visuomenei kylančias problemas, kurios susijusios su visomis valstybėmis narėmis ir kurių valstybės narės vienos įveikti negali (senėjanti visuomenė ir sveikata, energetika, vandens ir maisto tiekimas, tvarus vystymasis, klimato kaita ir kt.), taip pat plėsti žinias, kad mūsų įmonės galėtų diegti daugiau naujovių ir didinti savo konkurencingumą.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Ilgainiui Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa tapo viena iš didžiausių pasaulyje paramos moksliniams tyrimams programų ir yra pagrindinė Europos Sąjungos mokslinių tyrimų politikos priemonė. Nepavykus įgyvendinti vadinamosios Lisabonos strategijos, kuria buvo siekiama užtikrinti, kad 2010 m. ES taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje, nusprendėme apsvarstyti, ar persvarstant Septintąją bendrąją programą būtų galima sustiprinti auksinį žinių, švietimo ir mokslinių tyrimų trikampį. Manome, kad Septintoji bendroji programa yra ES galimybė užtikrinti, kad jos mokslinių tyrimų politika atitiktų jos ekonominius ir socialinius siekius, visų pirma stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE). Be to, reikia įgyvendinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros politiką teritoriniu pagrindu, o Europos Sąjunga turi patvirtinti plataus užmojo Europos mokslinių tyrimų gynybos technologijų planą, siekiant sustiprinti šio sektoriaus pramoninę ir technologinę bazę ir kartu padidinti viešųjų karinių išlaidų veiksmingumą. Galiausiai pritariame Biudžeto komiteto nuomonei, kad rengiant ir įgyvendinant visas bendrąsias programas privalu remtis paprastumo, stabilumo, teisinio tikrumo, nuoseklumo, kompetencijos ir pasitikėjimo principais ir kartu stiprinti Europos institucijų, dirbančių mokslinių tyrimų ir pramonės srityse, ryšius.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa – didžiausia Europos Komisijos finansinė priemonė, kuria siekiama palaikyti ir skatinti mokslinių tyrimų veiklą. Šios programos biudžetui 2007–2013 m. skirta 50 mlrd. EUR. Šiame pranešime nurodytos kryptys, kurių reikėtų laikytis įgyvendinant šią bendrąją programą mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros srityse: šią programą reikėtų susieti su strategija „Europa 2020“, taip pat su iniciatyva „Inovacijų sąjunga“, o ją įgyvendinat daugiausia dėmesio skirti klimato kaitos, energetikos politikos, konkurencingumo ir senėjančios visuomenės sritims. Neabejoju, kad jei pasieksime šiame pranešime nustatytus tikslus, pradėsime naują ekonomikos augimo ciklą.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Septintosios ES programos tikslas – sukurti bendrą ankstesnių programų laimėjimais pagrįstą Europos žinių erdvę ir atlikti tolesnius mokslinius tyrimus, kurie padėtų stiprinti socialinius ir ekonominius Europos plėtros veiksnius. Moksliniai tyrimai – vienas iš pagrindinių Europos ekonominės plėtros strategijos ramsčių, padedančių užtikrinti kompetenciją, socialinės srities plėtrą ir aplinkos apsaugą. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Septintoji bendroji programa susijusi ne tik su moksliniais tyrimais apskritai; ji susijusi ir su konkrečia mokslinių tyrimų sritimi, kuri po Fukušimoje įvykusios nelaimės turėtų mums visiems labai rūpėti. Tai – finansavimo Euratomo programos lėšomis klausimas. Kokia nauda iš gamybinių reaktorių, jeigu juos užliejus vandeniui ar įvykus žemės drebėjimui jie nepatvarūs? Kokia nauda iš galingiausių atominių elektrinių, jeigu pakanka mažiausios klaidos, kad ne tik artimiausios vietovės, bet ir dideli žemės plotai būtų kelis dešimtmečius negyvenami? Svarbu daugiau dėmesio skirti branduolinei saugai ir skatinti ieškoti alternatyvų. Dabar, kai Euratomo mokslinių tyrimų programa netrukus bus pratęsta 2012–2013 m., reikėtų pasinaudoti Fukušimos atveju kaip galimybe persvarstyti susiklosčiusią padėtį. Turime daugiau dėmesio skirti apsaugai nuo radiacijos ir galutiniam saugojimui. Svarbiausias dalykas – ne griežtai vadovautis tais pačiais prioritetais, kitaip tariant, ne stengtis plėtoti branduolinę energiją, o daugiausia dėmesio skirti saugos aspektams. Žinoma, dabartinei mokslinių tyrimų programai šie aspektai įtakos neturi. Balsuodamas į tai atsižvelgiau.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Dirbdamas Parlamente ne kartą raginau Europos Sąjungoje užtikrinti branduolinę saugą. Nereikėtų prisidengiant klimato apsauga nuslėpti didelės šios energijos gamybos technologijos keliamos grėsmės, taip pat visų pavojingų jos šalutinių produktų bei žmogui ir aplinkai pražūtingų pasekmių branduolinio kuro nutekėjimo atveju. Deja, pagal Septintąją bendrąją programą taip pat numatyta finansuoti branduolinės energetikos srities mokslinius tyrimus. Vis dėlto šiame pranešime taip pat raginama nustatyti griežtesnes ES programos INDECT įgyvendinimo taisykles. Šiame pranešime pabrėžiama, kad ES Komisija turėtų nedelsdama paskelbti visus su šiuo projektu susijusius dokumentus ir nustatyti aiškius ir griežtus INDECT mokslinių tyrimų tikslo, taikymo ir galutinių naudotojų įgaliojimus. Tai – pirmasis sėkmingas atvejis, kai bent pradiniu lygmeniu iš tikrųjų atsižvelgiama į ES piliečių teises. Įvertinęs šiuos klausimus per balsavimą susilaikiau.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už J. P. Audy parengtą pranešimą, nes norint užtikrinti, kad įgyvendinant Septintąją bendrąją programą būtų pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai, taip pat kad ji būtų su jais suderinta, šią programą reikia atidžiai persvarstyti. Iš neigiamų laikotarpio vidurio peržiūros rezultatų matyti, kad reikia iš dalies pakeisti šios programos prioritetus. Todėl pritariu sumanymui pakeisti pagrindinių tikslų formuluotes ir norėčiau pabrėžti, kad būtina patvirtinti veiksmingesnę mokslinių tyrimų politiką, kurią įgyvendinant būtų panaikinta biurokratijos našta ir sudarytos sąlygos mažosioms ir vidutinėms įmonėms aktyviau įsitraukti į šią veiklos sritį, taip pat diegti naujoves ir apjungti finansavimą. Tikimės, kad imantis šių pokyčių per Septintosios bendrosios programos antrąjį etapą įgyvendinami projektai bus sėkmingi.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Šis pranešimas dėl Europos Sąjungos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos laikotarpio vidurio peržiūros grindžiamas visuomenės ir mokslo suderinimo prielaida. Lisabonos sutartyje nustatytas plataus užmojo Europos Sąjungos tikslas – 2010 m. tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje. Šioje strategijoje pripažįstamas pagrindinis mokslinių tyrimų vaidmuo. Dėl keleto priežasčių šis siekis nebuvo įgyvendintas. Ateityje bus atliktas 2000–2010 m. laikotarpio, kuris baigėsi itin rimta ekonomikos krize, vertinimas. Dabar svarbu (ir šiuo atžvilgiu pritariu pranešėjo siekiui) išnagrinėti atliktą darbą ir nukreipti būsimus darbus kita linkme. Septintoji bendroji programa – dar viena ES galimybė užtikrinti, kad jos mokslinių tyrimų politika atitiktų jos ekonominius ir socialinius siekius, ypač stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę. Septintoji bendroji programa yra viena iš didžiausių pasaulyje paramos moksliniams tyrimams programų ir pagrindinė ES mokslinių tyrimų politikos priemonė. Konkrečios dabartinės programos, pvz., „Bendradarbiavimo“, „Idėjų“, „Žmonių“ ir „Pajėgumų“, gali ir turėtų padėti plėsti žinias, kad mūsų įmonėms būtų suteikta galimybių diegti daugiau naujovių ir didinti savo konkurencingumą.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Reikia persvarstyti Septintąją bendrąją programą, kad būtų galima ją geriau priderinti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų. Norint užtikrinti didesnį Europos mokslinių tyrimų politikos konkurencingumą ir jos atitiktį ES ekonominiams ir socialiniams siekiams, reikia pritaikyti Septintąją bendrąją programą prie keturių pagrindinių tikslų, o jie yra tokie: skatinti supaprastinti bendrąsias mokslinių tyrimų programas ir sumažinti administracinių procedūrų naštą; sudaryti mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) palankesnes sąlygas dalyvauti įgyvendinant šią programą; stiprinti inovacijų aspektą ir aktyviau naudotis rizikos pasidalijimo finansine priemone.

Be to, itin daug dėmesio reikia skirti akademinės visuomenės, viešųjų mokslinių tyrimų institutų ir pramonės sektoriaus atstovų bendradarbiavimo svarbai. Privalu labiau atsižvelgti į pasiūlymus, susijusius su viešojo ir pramonės sektorių bendrai atliekamais moksliniais tyrimais, sudaryti palankesnes sąlygas MVĮ, universitetų ir viešųjų mokslinių tyrimų institutų tinklų bendradarbiavimui, o į pagrindinius Septintosios bendrosios programos projektų atrankos kriterijus dabar reikia įtraukti galimo poveikio rinkai vertinimo, technologijų perdavimo ir mokslinių tyrimų rezultatų naudojimo komerciniais tikslais aspektus. Būtent todėl, taip pat siekdamas užtikrinti, kad ES mokslinių tyrimų srityje galėtų būti konkurencingesnė nelaukiant, kol bus patvirtinta Aštuntoji bendroji programa, balsavau už tai, kad Septintoji bendroji programa būtų persvarstyta.

  Vincent Peillon (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už J. P. Audy parengtą pranešimą dėl Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos laikotarpio vidurio peržiūros. Pateikdamas šį dokumentą Europos Parlamentas patvirtina savo paramą šiai programai, kuri labai svarbi plėtojant Europos mokslinius tyrimus ir didinant mūsų įmonių konkurencingumą. Šiame pranešime palaikomas sumanymas nustatyti nuolatinį šios programos biudžetą, o tai būtina norint pasiekti ja užsibrėžtus tikslus. Be to, šiame pranešime pateikta konkrečių pasiūlymų, kuriais siekiama panaikinti šios programos trūkumus. Jame tinkamai pabrėžiama, kad būtina supaprastinti finansavimo procedūras ir surasti geriausią esamų priemonių veikimo būdą, kad būtų galima mažosioms ir vidutinėms įmonėms suteikti daugiau galimybių pasinaudoti šia programa. Galiausiai šiame pranešime mums primenama, kad Europos Komisija turi užtikrinti, jog skatinant diegti naujoves nekiltų pavojus pagrindinių mokslinių tyrimų srityje padarytai pažangai.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – Šiame pranešime nagrinėjama, ar persvarstant Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programą galima sustiprinti auksinį žinių, švietimo ir mokslinių tyrimų trikampį, kuris yra svarbiausias Europos ateities veiksnys. Palankiai vertinu dalyvavimo atrenkant projektus ir projektų atrankos kokybės lygį, tačiau apgailestauju, kad apskritai sėkmingų šios programos įgyvendinimo atvejų gana nedaug ir kad tai turi atgrasomąjį poveikį, ypač kiek tai sietina su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis (MVĮ). Palaikau pagal programos dalį „Žmonės“ įgyvendinamus veiksmus „Marie Curie“, kurie labai naudingi mokslininkų karjerai, ir pripažįstu, kad bendros technologijų iniciatyvos padeda užtikrinti Europos pramonės konkurencingumą.

  Phil Prendergast (S&D), raštu. – Atsižvelgiant į ekonomikos krizes, su kuriomis susiduria ES, labai svarbu nustatyti, kurios mūsų veiklos sritys gali mums padėti įveikti sunkumus. Moksliniai tyrimai ir inovacijos labai svarbūs užtikrinant pažangų, tvarų ir integracinį augimą, todėl investicijos į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą yra geriausias galimas atsakas. Atsižvelgiant į daugybę politinių ir ekonominių pokyčių, kurių įvyko patvirtinus Septintąją bendrąją programą, būtina ją iš dalies pakeisti, kad ji atspindėtų naują tikrovę. Atsižvelgdami į žinių pramonės šakų svarbą Europai, taip pat į savo klestintį mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros sektorių, negalime delsti imtis veiksmų ir laukti, kol bus patvirtinta Aštuntoji bendroji programa. Gali būti, kad nepavyko įgyvendinti Lisabonos strategijos, kuria buvo siekiama 2010 m. tapti konkurencingiausia pasaulyje žinių ekonomika, tačiau tai nereiškia, kad turėtume visiškai jos atsisakyti. Turime ir toliau siekti šio tikslo iš dalies keisdami Septintąją bendrąją programą. Imdamiesi šių pokyčių turėtume stengtis pašalinti rimtą Septintosios bendrosios programos trūkumą, t. y. išspręsti klausimą, kodėl nefinansuojami motinos ir vaiko sveikatos moksliniai tyrimai. Kasmet beveik 400 000 kūdikių gimsta neišnešioti, tačiau šios srities moksliniams tyrimams vis dar neskiriama lėšų. Priešlaikinis gimdymas – dažniausia kūdikių mirties priežastis, o siejant tai su neišnešiotais kūdikiais atsiranda didesnė tikimybė, kad jiems išsivystys visą gyvenimą trunkantys lėtiniai susirgimai.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Reikėtų vertinti Europos Sąjungos septintąją bendrąją mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programą atsižvelgiant į dabartinę Europos Sąjungos padėtį, tačiau taip pat į ateitį. Pranešėjas teisingai atkreipia dėmesį į tai, kad nepavyko pasiekti 2000 m. Europos Vadovų Tarybos nustatyto tikslo 2010 m. tapti svarbiausia žinių ekonomika pasaulyje. Tačiau, nors iki nustatyto termino šio tikslo pasiekti nepavyko, jis ir toliau yra tikrasis bendrų veiksmų siekis. Todėl šiuo atžvilgiu šios bendrosios programos įvertinimo vaidmuo gali būti labai svarbus, nes, kitaip tariant, bus siekiama sumažinti Europos ekonomikos augimo kliūtis, visų pirma mažinant procedūrų, taikomų siekiant pasinaudoti paramos moksliniams tyrimams programomis, biurokratiją.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Šiame pranešime, kuris jau vienbalsiai patvirtintas Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, pritariama ekspertų grupės pateiktoms rekomendacijoms ir nurodomos tolesnės galimybės tobulinti įvairias ES mokslinių tyrimų srities priemones, pvz., sudaryti geresnes sąlygas susipažinti su mokslinių tyrimų rezultatais ir juos platinti, užtikrinti, kad socialinių ir ekonomikos mokslų srityse skelbiami kvietimai teikti paraiškas būtų bendresnio pobūdžio, taip pat didesnį bendradarbiavimą mokslinių tyrimų srityje, stengtis užtikrinti didesnį mokslininkų judumą, imtis veiksmų novatoriškų MVĮ labui, užtikrinti geresnį valstybių narių koordinavimą. Į šį pranešimą neįtraukti ITER ar investicijų į programą „Galileo“ klausimai. Vertinant neigiamai, kai kuriais atvejais šis dokumentas pernelyg sutelktas ne į galimą mokslinių tyrimų ir inovacijų naudą visai visuomenei, o į jų ekonominį vaidmenį ir konkurencingumą.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Moksliniai tyrimai – esminė sudedamoji žinių pasaulio dalis ir ekonomikos globalizacijos sąlygomis jie iš tikrųjų padės palaikyti Europos Sąjungos augimo ir užimtumo lygį. Septintoji bendroji programa – puiki Europos Sąjungos galimybė plėtoti savo mokslinių tyrimų politiką kartu stiprinant Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE). Įgyvendindama šią programą Europa siekia patenkinti pramonės (o kalbant bendriau – Europos politikos) moksliniams tyrimams ir žinioms keliamus reikalavimus.

Patvirtindamas šiandienos pranešimą Parlamentas pažymi per pirmuosius ketverius šios mokslinių tyrimų programos įgyvendinimo metus pasiektus rezultatus. Vis dėlto norėdami ateityje pasiekti daugiau ir geresnių rezultatų turime supaprastinti administracines procedūras, sudaryti mažosioms ir vidutinėms įmonėms palankesnes sąlygas dalyvauti įgyvendinant šią programą, palaikyti inovacijas ir patvirtinti rizikos pasidalijimo finansines priemones. Šiame pranešime ES ir valstybės narės taip pat raginamos patvirtinti plataus užmojo mokslinių tyrimų planą, kuriuo siekiama sustiprinti Europos gynybos pramonę.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už J. P. Audy parengtą pranešimą, nes manau, kad, siekiant užtikrinti konkurencingumą, augimą ir darbo vietų kūrimą ES, būtina investuoti į mokslinių tyrimų ir inovacijų sektorių. Manau, 2007–2013 m. Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos laikotarpio vidurio peržiūra bus ypač naudinga rengiant naudingas dabartinės padėties įvertinimu grindžiamas išvadas. Pritariu pranešėjo pateiktam pasiūlymui supaprastinti finansavimo skyrimo procedūras, taip pat patvirtinti į veiklos rezultatus orientuotą požiūrį ir nustatyti ES išlaidų kompetencijos bei Europos pridėtinės vertės kriterijus. Būtent mokslinių tyrimų sektorius gali duoti Europos Sąjungai didžiausią pridėtinę vertę. Valstybių narių biudžetai buvo sumažinti, todėl reikėtų sutelkti privačiojo sektoriaus lėšas būsimai Aštuntajai bendrajai mokslinių turimų programai finansuoti. Todėl pritariu pranešėjo pateiktam pasiūlymui užtikrinti didesnį pramonės įmonių, taip pat mažųjų ir vidutinių įmonių, dalyvavimą įgyvendinant šią programą.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Nuo Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos pradžios praėjo ketveri metai. Besikeičiančios pasaulio ekonomikos padėties sąlygomis ir tada, kai Europa pamažu stengiasi įveikti ekonomikos krizę, tampa aišku, kad ši programa įdiegta siekiant spręsti pagrįstas ir dideles problemas. Dėl pasaulinės tokių ekonomikos požiūriu didelių jėgų kaip Kinija, Indija ir Brazilija konkurencijos esame priversti imtis specialių priemonių, kuriomis siekiama įgyti technologinį pranašumą, suteikiantį galimybę veiksmingai įgyvendinti Europos Sąjungos nustatytą strategiją. Tinkamos investicijos į mokslinius tyrimus ir mokslo plėtrą virs ilgalaike žinių visuomenės struktūra, kuri yra viena iš svarbiausių sudedamųjų ekonominės galios dalių. Šiame pranešime užsimenama apie svarbiausią problemą, t. y. kad valstybės narės nepakankamai bendradarbiauja ir keičiasi informacija, todėl dubliuojami atskiri projektai. Kitas nerimą keliantis dalykas – nevienodas valstybių narių dalyvavimo įgyvendinant šią programą lygis, dėl kurio tokiose svarbiose srityse kaip moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra atsiranda didelių pusiausvyros sutrikimų. Tai visiškai neatitinka Septintosios bendrosios programos tikslų.

Dėl ekonomikos krizės kai kurios valstybės narės turi mažiau galimybių teikti paramą šiai programai, todėl ES turi tiksliai įvardyti tuos, kuriems reikia paramos, ir jiems ją suteikti. Ši programa bus įgyvendinama dar dvejus metus, o biudžetinių įsipareigojimų lygis neviršijo 50 proc. nustatytos sumos (kuri 2007–2013 m. siekia 54 mlrd. EUR), todėl turėtų būti lengviau įtraukti kompetentingas įstaigas ir užtikrinti kuo tinkamesnį prieinamų lėšų naudojimą.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Palankiai vertinu pranešėjo darbą, kurį jis atliko rengdamas šį pranešimą. Man, kaip ir pranešėjui, neramu, kad Komisija savo komunikatą pristatė daug vėliau nei žadėjo. Įgyvendinant Septintąją bendrąją programą pasiekta tam tikrų puikių rezultatų, be to, pritariu pranešėjo atliktam darbui siekiant baigti kurti vadinamąjį auksinį trikampį.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa – didžiausia Europos Komisijos finansinė mokslinių tyrimų veiklos skatinimo ir paramos priemonė, kurios biudžetui 2007–2013 m. skirta 54 mlrd. EUR. Šiame pranešime pabrėžiama, kad Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa turėtų būti susieta su strategija „Europa 2020“ ir su pavyzdine iniciatyva „Inovacijų sąjunga“, be to, jos įgyvendinimo laikotarpiu daugiausia dėmesio reikėtų skirti klimato kaitos, energetikos politikos, konkurencingumo ir senėjančios visuomenės sritims.

Balsuoju už šį pranešimą, nes suprantu, kad tik stiprinant Europos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų politiką ji galės didinti savo konkurencingumą ir pasaulio lygmeniu atlikti vis svarbesnį vadovaujamąjį vaidmenį. Taip pat manau, kad svarbu užtikrinti, jog Septintoji bendroji programa padėtų sukurti Europos mokslinių tyrimų erdvę, kaip tai nustatyta Europos Sąjungos sutarties XIX antraštinės dalies 179 straipsnio 1 dalyje.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, moksliniai tyrimai ir inovacijos yra svarbūs norint užtikrinti tvarų ir integracinį augimą Lietuvoje. Remiantis Pasaulio banko tyrimo duomenimis, Lietuva turi didelį potencialą tapti dinamiška, žiniomis paremta ekonomika. Tačiau tyrime taip pat teigiama, jog mano šalis mokslinių tyrimų ir plėtros (MTP) sektoriuje susiduria su valdymo, struktūros ir reguliavimo problemomis. Šias kliūtys reikia įveikti, jei norime padaryti tikrą pažangą. Tai taip pat kelia problemų Europai. Europoje MTP išlaidos yra mažos lyginant su kitomis pasaulinėmis jėgomis dėl privačių investicijų ir palankių sąlygų inovacijoms stokos. Aš sutinku su pranešėju, jog būtinai reikia geresnio mokslinių tyrimų projektų koordinavimo ir bendro finansavimo Sąjungos viduje. Be to, mokslinių tyrimų įrenginiai ir infrastruktūra Centrinėje ir Rytų Europoje turi būti modernizuoti ir išplėsti.

Tai paskatins Europos konkurencingumą ir padės įveikti infrastruktūrinius skirtumus tarp senųjų ir naujųjų valstybių narių. Aš taip pat tikiu, jog mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra turi tapti labiau prieinama paprastiems europiečiams. Remiantis Europos Komisijos apklausos duomenimis, tik 10 % europiečių mano esą gerai informuoti apie mokslą, o 65 % mano, jog vyriausybės turi dėti daugiau pastangų, siekdamos sudominti jaunus žmones moksliniais klausimais. Mes turėtume elgtis taip pat.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos (B7-0344/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šią rezoliuciją, nes manau, kad reikia sudaryti išsamų ekonominį susitarimą, kuris padėtų sustiprinti jau nusistovėjusius tvirtus dvišalius ryšius prekybos ir investicijų srityse. Vis dėlto manau, kad susitarimas turėtų būti proporcingas ir prisidėti prie sąžiningos prekybos skatinimo. Nepaisydamas tvirto konsensuso dėl plataus užmojo susitarimo, esu įsitikinęs, kad jis neturėtų daryti neigiamo poveikio viešosioms paslaugoms arba ES teisėms priimti su degalų kokybės direktyva susijusius teisės aktus. Susitarime taip pat turėtų būti numatyti plataus užmojo tvaraus vystymosi tikslai ir teisiškai privalomi socialiniai ir aplinkos standartai.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl ES ir Kanados prekybos santykių. Kanada yra viena iš ES seniausių ir glaudžiausių partnerių ir yra pirmoji industrializuota šalis, su kuria 1976 m. ES pasirašė prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo pamatinį susitarimą. Tačiau ES ir Kanados ekonominių santykių galimybės dar nėra visiškai išnaudotos, todėl manau, kad ES ir Kanados laisvosios prekybos sutartis gali labai prisidėti prie šių galimybių vystymo ir įgyvendinimo, nes būtų pagerinti prekybos ir investicijų srautai ir panaikinti didžiausi tarifai ir nepagrįsti netarifiniai barjerai bei remiamas glaudesnis bendradarbiavimas, ypač bendradarbiavimas reglamentavimo, darbo jėgos judumo ir profesinės kvalifikacijos pripažinimo srityse. Pritariu susitarimui su Kanada, kuriuo būtų viršijami PPO įsipareigojimai ir būtų papildomos daugiašalės taisyklės su sąlyga, kad derybomis bus pasiektas suderintas, plataus užmojo ir aukštos kokybės susitarimas, kuriuo būtų siekiama daugiau nei tik sumažinti tarifus, bet ir pradedamos taikyti kitos priemonės, kaip abipusiškumo principo taikymas kartu su turimomis teisinėmis priemonėmis prekybos ginčų atvejais, gerinama intelektinės nuosavybės teisių apsauga, įskaitant prekių ženklų, patentų ir geografinių nuorodų apsaugą.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsuodama už šią rezoliuciją dėl dabartinių ES ir Kanados prekybos derybų, noriu dar kartą pakartoti tarptautinės prekybos (įskaitant prekybą su Kanada) svarbą mūsų šalių ekonomikos plėtrai. Kaip nurodyta rezoliucijoje, nors Europa ir toliau pirmenybę turi teikti tarptautinei prekybos sistemai, t. y. Dohos vystymosi derybų raundo deryboms, dabartinės derybos su Kanada gali būti naudingos, nes dėl jų šis tarptautinis požiūris papildomas ne mažiau svarbiu dvišaliu aspektu. Todėl diskutuodami ir derėdamiesi sugebame rasti sprendimus su prekyba ir pagarba tam tikriems principams susijusiais klausimais, pvz., su aplinka susijusiais klausimais. Būdama viešųjų paslaugų darbo grupės pirmininko pavaduotoja, vis dėlto taip pat nerimauju dėl pasirinkto požiūrio, kurio laikomasi šiame sektoriuje. Pasirinkdami „neigiamo sąrašo“ metodą (sąrašas, pagal kurį tam tikroms viešosioms paslaugoms nėra taikomas liberalizavimo procesas), o ne priešingai – „teigiamo sąrašo“ metodą (liberalizavimo išimtį taikydami viešosioms paslaugoms, išskyrus tas, kurios įtrauktos į sąrašą), galiausiai galime pakenkti viešosioms paslaugoms. Todėl šia rezoliucija Europos Komisija raginama atsisakyti tokio požiūrio.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją. Kanada yra viena iš ES seniausių ir glaudžiausių partnerių ir yra pirmoji industrializuota šalis, su kuria 1976 m. ES pasirašė prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo pamatinį susitarimą. Per ilgą laikotarpį buvo pasirašyta nemažai dvišalių susitarimų, skirtų sudaryti palankesnes sąlygas glaudesniems prekybiniams santykiams, o šiuo metu ES yra antra pagal svarbą Kanados prekybos partnerė bei antras pagal dydį tiesioginių užsienio investicijų Kanadoje šaltinis. Pritariu, kad ES ir Kanados ekonominių santykių galimybės dar nėra visiškai išnaudotos. Planuojamas laisvosios prekybos susitarimas galėtų ženkliai prisidėti prie ekonominės partnerystės plėtojimo ir būtų aiškus augimą skatinantis signalas investuotojams ir įmonėms ES ir Kanadoje.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Kadangi dabar deramasi dėl Europos Sąjungos ir Kanados prekybos susitarimo, Europos Parlamentas šia ką tik patvirtinta rezoliucija reiškia susirūpinimą dėl Europos Komisijos požiūrio į viešąsias paslaugas. Iš tikrųjų atrodo, kad Europos Komisija, būdama atsakinga už derybas dėl šio susitarimo, iš esmės nori į sąrašą įtraukti visas paslaugas. Išsiderėjusi „neigiamą“ paslaugų, kurios nebūtų įtrauktos į laisvosios prekybos susitarimus, sąrašą, Komisija, jeigu jį toliau tęstų, paneigtų iki šiol dominavusį loginį pagrindą. Tačiau viešosios paslaugos skiriasi nuo kitų paslaugų: jos padeda užtikrinti socialinę ir teritorinę sanglaudą, taip pat svarbią pažeidžiamoms gyventojų grupėms paramą, šios paslaugos turi bendriems interesams, kuriuos jomis siekiama apsaugoti, būdingų požymių. Todėl labai svarbu toliau laikytis požiūrio, kuriuo siekiama apsaugoti šias paslaugas, visų pirma užtikrinant jų apsaugą nuo tarptautinės konkurencijos.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Santykiai su Kanada ilgą laiką yra pelningi abiem šalims, jie atitinka abiejų šalių prekybos interesus ir yra grindžiami geru bendradarbiavimu. Nors Kanada yra išsivysčiusi šalis, kurioje tik išimtiniais atvejais būtų galima abejoti pagarbos socialinėms teisėms arba griežčiausiems aplinkos standartams lygiu, Komisija – netgi anksčiau nei Parlamentas – parengė derybų su kompetentingomis Kanados institucijomis nuostatas, kuriose išsamiai aptariama nemažai keistinų aspektų, kad jie mus tenkintų.

Balsuoju už šią rezoliuciją, susijusią su Europos prekybos politikos skyriumi, kuriuo turėtų būti vadovaujamasi kaip derybų su kitomis šalimis – įskaitant Indiją, Kiniją ir Pakistaną, kuriose iš tikrųjų nėra užtikrinama sąžininga konkurencija, jau neminint pagarbos socialinėms teisėms ir aplinkos standartams, kaip tai daroma Kanadoje, – modeliu. Pradėję derybas su šiomis šalimis, turėtume prisiminti, kokie griežti ir reiklūs buvome derėdamiesi su ypač pažangiomis šalimis, pvz., Kanada, ir laikytis tokio pat tiesaus ir atviro požiūrio, padedančio užtikrinti mūsų interesų gynybą.

  John Bufton (EFD), raštu. – Balsavau prieš ES ir Kanados prekybos santykius, nes jaučiu, kad bet koks dvišalis investicijų susitarimas galėtų pakenkti Jungtinės Karalystės ir Kanados sandraugos deryboms. Nors nematau nė vienos priežasties, dėl kurios ES ir Kanada negalėtų laisvai prekiauti, iš ankstesnių teisės aktų matyti, kad buvo linkstama Jungtinės Karalystės ir trečiųjų šalių prekybos santykius riboti, užuot juos plėtojus.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už rezoliuciją dėl ES ir Kanados prekybos santykių, kuria siekiama sudaryti išsamų ekonominį ir prekybos susitarimą. Kanada yra svarbi Europos Sąjungos prekybos partnerė: per pastarąjį dešimtmetį Kanados investicijos į Europą beveik padvigubėjo ir 2009 m. sudarė 119,5 mln. EUR. Todėl reikia sukurti šiuolaikišką teisinę sistemą, kad būtų užtikrintas augimui palankus poveikis. Norėčiau atkreipti dėmesį į klausimą, susijusį su žemės ūkio produktų galimybėmis patekti į rinką. Kilmės taisyklės Kanadoje ir ES skirtingos, ir Komisija turi užtikrinti, kad Europos žemės ūkio interesams ir prioritetams būtų skiriamas pakankamas dėmesys. Pirmiausia reikėtų stengtis rasti patenkinamą kilmės taisyklių problemos sprendimo būdą, kad kitų Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo narių produktai nepatektų į rinką kartu su Kanados produktais.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Taisyklėmis grindžiama ir per Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) įtvirtinta daugiašalė prekybos sistema išlieka tinkamiausia atviros ir sąžiningos prekybos reguliavimo bei skatinimo priemone. Todėl, atsižvelgdama į istorinę ir labai sėkmingą ES ir Kanados ekonominių santykių raidą, pritariu susitarimui, kuriame numatyta daugiau įsipareigojimų nei reikalaujama pagal PPO sistemą ir kuriuo papildomos daugiašalės taisyklės, kad būtų pasiektas kuo glaudesnis šių dviejų susitarimo šalių bendradarbiavimas.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už rezoliuciją dėl ES ir Kanados prekybos santykių, nes joje pabrėžiamas poreikis į būsimą Europos Sąjungos ir Kanados ekonominį ir prekybos susitarimą įtraukti socialinius ir aplinkos aspektus. Kalbant apie aplinkos apsaugą, manau, svarbu, kad Europos Sąjunga atsisakytų importuoti iš bitumingojo smėlio išgautą žalią naftą.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Dalyvaudama dabar vykstančiose derybose dėl ES ir Kanados prekybos susitarimo Komisija turi įsipareigoti laikytis Europos Parlamento reikalavimų. Laisvosios prekybos susitarime labai svarbūs du dalykai: pirma, užtikrinti, kad būtų laikomasi abipusiškumo principo socialinių ir aplinką reglamentuojančių teisės aktų srityje; antra, patvirtinti nuoseklų ir ginamąjį požiūrį į visuotinės svarbos paslaugas. Siekiant įtikti mūsų partnerei, neturėtų būti sumažinti Europos aplinkos ir sveikatos standartų reikalavimai. Europos Komisija turi atsižvelgti į savo sprendimo automatiškai ir su niekuo nepasitarus įtraukti visas paslaugas pasekmes. Nors pagal šį metodą sudarant „neigiamą sąrašą“ tam tikroms viešosioms paslaugoms leidžiama taikyti išimtį konkrečiais atvejais ir jeigu to prašo kiekviena valstybė narė, vis dėlto kyla galimo aplaidumo pavojus. Parlamentas nenori, kad šiuo naujuoju derybų modeliu būtų sukurtas teisinis precedentas. Iki šiol Komisija dėl laisvosios prekybos susitarimų derėdavosi pateikdama „teigiamą“ sąrašą, kuriame viena po kitos nurodomos į jį įtrauktos paslaugos. Šis tarptautinėje prekyboje paplitęs metodas padeda užtikrinti geresnę tam tikrų ES opių sektorių apsaugą, todėl tai turėtų būti vienintelis Komisijos taikomas metodas.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Kanada ir ES pripažįsta bendras vertybes, todėl esame ne tik prekybos partneriai, bet ir tikri sąjungininkai pasauliniame geostrateginiame kontekste. Savaime suprantama, kad abiejose Atlanto vandenyno pusėse yra viena civilizacija, kuri turėtų daug naudos dar labiau sustiprindama ryšius tarp žmonių. Nėra reikalo išsamiai su visomis smulkmenomis aiškinti istorinių Kanados ir Europos ryšių ir Kanados piliečių indėlio išlaisvinant Europos žemyną per ją suniokojusius du pasaulinius karus.

Nepaisydamas dar likusių prekybos liberalizavimo kliūčių ir Europos Sąjungos išlygų dėl galiojančios praktikos Kanadoje, tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau bus sukurti būtini abipusės prekybos partnerystės pagrindai. Išsamus Kanados ir Europos Sąjungos ekonominis ir prekybos susitarimas galėtų pagaliau tapti plačiausio užmojo mūsų kada nors sudarytu visa apimančiu susitarimu. Tikiuosi, kad taip ir bus.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis pasiūlymas dėl rezoliucijos skirtas ES ir Kanados prekybos santykiams, o derybas tarp jų tikimasi baigti iki 2011 m. pabaigos. ES prekybos ir investavimo politikos tikslas – tvarus, gerovę ir darbo vietas padedantis kurti ekonominis augimas. Prisiminkime, kad užmezgusi prekybos santykius su savo strateginiais partneriais ES iki 2020 m. sukurs 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) dydžio pridėtinę vertę (2010 m. tai sudarė 120 mlrd. EUR), kuri bus vienodai naudinga vartotojams ir įmonėms. Šiuo tikslu ir neabejojant Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) atliekamu vaidmeniu, labai svarbu liberalizuoti prekybą visas derybas užbaigiant pagal Dohos vystymosi darbotvarkę (angl. DDA), kurioje taip pat numatytas ES ir Kanados prekybos santykių klausimas. Nors kai kurie klausimai lieka neišspręsti, pvz., neigiamas poveikis biologinei įvairovei dėl gudroninio smėlio kasybos arba tam tikrų iš ruonių pagamintų produktų, balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos ne tik todėl, kad iš esmės buvo išspręsta viešųjų pirkimų problema, bet ir todėl, kad tai naudinga valstybėms narėms, ir siekdamas, kad derybos nebūtų vilkinamos.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pirmojoje preambulės pastraipoje atskleidžiama šio pranešimo pagrindinė mintis: joje nurodoma, kad per Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) sukurta daugiašalės prekybos sistema toliau išlieka tinkamiausia atviros ir sąžiningos prekybos reguliavimo ir skatinimo sistema. Joje taip pat pasisakoma už sėkmingą Dohos vystymosi derybų raundo baigtį.

Tai yra vizija, išsamiau aptariama kituose rezoliucijos punktuose, su kuriais mes, žinoma, nesutinkame. Tiesą sakant, nesutinkame lygiai taip pat kaip ir milijonai darbuotojų, ūkininkų, mažųjų ir vidutinių įmonių savininkų, daugybė kitų žmonių visame pasaulyje, kurie daugybę metų kaltina PPO, jos tikslus panaikinti prekybos reguliavimą ir jos atstovaujamus interesus – tarptautinių įmonių, didžiųjų kompanijų ir finansinių institucijų interesus; jos susižeria milijoninius pelnus paaukodamos milijonus darbo vietų bei darbo ir socialinių teisių, sužlugdydamos mažuosius ir vidutinio dydžio gamintojus ir suardydamos aplinką.

Kaip ir kituose laisvosios prekybos susitarimuose, ES ir Kanados laisvosios prekybos susitarime taip pat aptariamos paslaugos ir išreiškiamas vertingas, tačiau nenuoseklus su „neigiamais“ sąrašais ir pan. susijęs nerimas, nepadedantis pašalinti pavojų, kurie taip pat kelia grėsmę viešosioms paslaugoms. Priežasčių balsuoti „prieš“ yra daugiau nei pakankamai.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Europos Sąjunga toliau formuoja savo prekybos politiką, kurios pasekmės įvairioms valstybėms narėms turi didelį, tačiau skirtingą poveikį.

Šią politiką išreiškiantys sudaromi susitarimai iš esmės grindžiami laisvąja prekyba, kurios tikslai ir padariniai aiškiai patvirtinami atitinkama retorika: tai vadinamieji „puolamieji interesai“, tarsi kalbėtume apie karą.

Paprastai tai yra nepasižymintys didesniu demokratiniu teisėtumu susitarimai, nes derybos dėl jų beveik visada vyksta ypač slaptai, visuomenei nežinant ir bandant nuslėpti jų ekonominį, socialinį poveikį, poveikį aplinkai ir išvengti viešų diskusijų bei paaiškinimų.

Nors, atsižvelgiant į derybų etapą, galima teigti, kad jos pakankamai toli pažengusios ir jas numatoma baigti 2011 m., tačiau jų poveikį sektoriams ir šalims vis dar reikia išsamiai aptarti.

Vis dėlto šio susitarimo turinyje nėra nieko naujo: rinkų atvėrimas ir paslaugų liberalizavimas, įskaitant vis dažnesnę prekybą viešosiomis paslaugomis, kuriomis savo nuožiūra disponuoja tarptautinės įmonės, ir taip sukelia problemų žmonėms.

O pasekmės yra gerai žinomos: kelių dalyvių dominavimas rinkoje, silpnesnių gamybos sistemų sužlugdymas ir vis dažnesni pasiteisinimai dėl teisių suvaržymų ir apsunkintų gyvenimo bei darbo sąlygų.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) ES derybas su Kanada dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo pradėjo 2009 m. Galimame susitarime aptariamas platus klausimų spektras: prekyba prekėmis ir paslaugomis, intelektinės nuosavybės teisės, viešieji pirkimai, bendradarbiavimas reguliavimo srityje, investavimas, laikina migracija, konkurencijos politika ir užimtumas bei aplinkos standartai. Mano nuomone, teisinga, kad abi šalys pirmenybę teiktų pastangoms pasiekti susitarimą keliais pagrindiniais klausimais, pvz., dėl viešųjų pirkimų, investicijų ir viešųjų paslaugų.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau dokumentui, kadangi ES ir Kanadą sieja glaudūs prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų santykiai. Vykdomomis derybomis dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo siekiama labai pažangaus susitarimo, siekiais viršijančio visus iki šiol priimtus ES ir Kanados prekybos ir ekonominius susitarimus, kuriuo būtų dar labiau paspartinta jau ir taip aktyvi dvišalė prekyba bei investicijų ryšiai. Pritariau nuomonei, kad susitarimui su Kanada, kuriuo būtų viršijami PPO įsipareigojimai ir būtų papildomos daugiašalės taisyklės su sąlyga, kad derybomis bus pasiektas suderintas, plataus užmojo ir aukštos kokybės susitarimas. Yra laikomasi nuomonės, kad skyriai dėl žemės ūkio šiose derybose bus svarbus klausimas abiems šalims. Susirūpinimą kelia galimai svarbios nuolaidos genetiškai modifikuotiems produktams, pieno ir kilmės ženklinimo srityse. Todėl turėtų būti visapusiškai atsižvelgiama į interesus ir prioritetus žemės ūkio srityje, susitarimas turi būti naudingas ES ir Kanados vartotojams, o taip pat abiejų šalių žemės ūkio sektoriui, ir pasiekus suderintų bendrų rezultatų užtikrinti didesnę bet sąžiningą ES ir Kanados tiekėjų konkurenciją tiekiant žemės ūkio produktus. Palankiai vertinu abiejų šalių pradinį įsipareigojimą neišlaikyti, neįvesti ar neįvesti iš naujo subsidijų žemės ūkio produktų, kuriais prekiaujama, eksportui, nes tai teigiamas žingsnis vykdant plataus užmojo ir sąžiningas derybas ir susitarimas bendradarbiauti vykstant PPO deryboms žemės ūkio klausimais.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Europos Sąjunga ir Kanada gerus ir tvirtus prekybos ryšius palaiko daugelį metų, tačiau išnaudojama tik maža ekonominio bendradarbiavimo potencialo dalis, todėl palankiai vertinu derybas dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo (angl. CETA). Nepaisant to, pirmenybė turi būti teikiama pažangai PPO derybose, o ne dvišaliams susitarimams. Šioje rezoliucijoje aptariamos įvairios svarbios temos. Ypač remiu Europos Parlamento pateiktas išlygas, susijusias su galimu neigiamu poveikiu Europos žemės ūkiui. Abipusiškumo principo turi būti laikomasi siekiant užtikrinti, kad abi pusės sudarytų rimtą ir tvarų susitarimą. Šiuo atveju ypač norėčiau atkreipti dėmesį į diskusijas dėl skerdžiamų galvijų kilmės nurodymo etiketėje – tai yra klausimas, dėl kurio reikia susitarti, taip pat panaikinti su tarifais susijusias ir technines kliūtis, pvz., tokios yra ilgai trunkančios ES produktų patvirtinimo procedūros. Akivaizdu, kad išsamiu ekonominiu ir prekybos susitarimu turi būti siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją.

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE), raštu. – (PL) Atsižvelgdama į tai, kad Europos Sąjunga yra antra pagal dydį prekybos partnerė ir kad Kanada yra pagrindinė ES partnerė tiesioginių užsienio investicijų srityje, balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl ES ir Kanados prekybos santykių. Kartu norėčiau pabrėžti, kad Lenkija yra didžiausia Kanados prekybos partnerė tarp Vidurio ir Rytų Europos šalių, ji maždaug dvylika metų išsaugojo dvišalį prekybos perteklių, kuris kasmet augo. Šiandien vykstantis balsavimas yra svarbus žingsnis į priekį, leisiantis siekti teigiamų pokyčių ateityje.

  David Martin (S&D), raštu. – Esu patenkintas, kad buvo patvirtintas mano pakeitimas, kuriame „atkreipiamas dėmesys į vėliausius teisinius pokyčius, susijusius su ES draudimu gaminiams iš ruonių, visų pirma Kanados pateiktą PPO prašymą įsteigti oficialią ginčų sprendimo kolegiją, ir išreiškiamas jos tvirtas tikėjimas, kad Kanada atsisakys ginčo PPO, kuris prieštarauja teigiamiems prekybos santykiams, prieš tai, kai CETA susitarimą reikės ratifikuoti Europos Parlamente“.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjungos ir Kanados prekybos santykiai galiausiai gali viršyti įsipareigojimus, priimtus Pasaulio prekybos organizacijoje, jeigu jie bus grindžiami proporcingu susitarimu, užtikrintomis tinkamomis galimybėmis patekti į viena kitos rinkas ir padidinta prekės ženklų, patentų ir geografinių nuorodų apsauga. Mūsų nuomone, naujų investicijų reikia siekiant užtikrinti pagarbą aplinkai ir geras darbo sąlygas. Kadangi žemės ūkio sektorius yra labai svarbus, raginame Komisiją derėtis dėl tiek gamintojams, tiek vartotojams naudingo susitarimo, kuriuo būtų užtikrinama sąžininga Europos Sąjungos ir Kanados žemės ūkio produktų tiekėjų konkurencija. Galiausiai manome, kad Taryba, prieš pasirašydama kokius nors kitus tarptautinius prekybos susitarimus, turėtų gauti Parlamento sutikimą ir kad, siekiant užtikrinti didesnę demokratijos kontrolę, Parlamentas visais etapais būtų informuojamas apie procedūros eigą. Tai vienintelis būdas, kuriuo galime pasiekti didesnį augimą Europos Sąjungos ir Kanados tarpusavio prekybos ir investicijų srityje.

  Véronique Mathieu (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už rezoliuciją, bet prieš 10-tą pakeitimą, kuriame remiamas ES nustatytas privalomas iš ruonių pagamintų produktų importo draudimas. Šis draudimas nėra pagrįstas nei moksliškai, nei teisiškai. Tiesą sakant, 2007 m. pabaigoje Europos maisto saugos tarnybos (angl. EFSA) pateiktos mokslinės nuomonės išvados yra pagrįstos duomenimis, susijusiais su gyvulių skerdimu skerdyklose ir jie nesuteikia patikimos informacijos apie ruonių medžioklę. Teisinis pagrindas taip pat abejotinas, nes 2009 m. balandžio 1 d. priimtoje Europos Parlamento nuomonėje teigiama: „Atrodo praktiškai neįmanoma pateisinti draudimo vien tik remiantis gyvūnų gerovės pagrindu, nes Sutartyje nėra jokio teisinio pagrindo, susijusio su gyvūnų gerove“. Ruonių rūšių apsaugai pavojus negresia, jų skaičius Grenlandijoje per 25 metus netgi tris kartus padidėjo. Galiausiai draudimas, dėl kurio Komisija pateikia garantijas, kad šiuo atveju neturėtų būti jokio neigiamo poveikio eskimų tradicinei medžioklei, yra nerealus. Šiomis aplinkybėmis Kanados pateiktas prašymas Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) dėl specialios ginčų sprendimo institucijos, susijusios su Europos nustatytu draudimu, sukūrimo yra pagrįstas.

  Arlene McCarthy (S&D), raštu. – Parlamentas savo rezoliucijoje dėl ES ir Kanados prekybos derybų pareiškė tvirtą poziciją, kad griežtai gins savo teisės aktus, kuriais ES rinkoje draudžiama prekiauti iš ruonių pagamintais produktais. ES piliečiai reikalavo, kad imtumėmės veiksmų siekdami užtikrinti, jog ES nebūtų prekiaujama žiaurios komercinės medžioklės produktais. Kanada neturi jokios teisės abejoti Europos piliečių demokratine valia ir jos nepaisyti apskųsdama Pasaulio prekybos organizacijai mūsų įstatymą dėl su ruoniais susijusio draudimo, kuris akivaizdžiai nėra diskriminacinis. Glaudesnius ES ir Kanados prekybos ryšius galima užmegzti tik gerbiant Europos visuomenės norus ir Europos teisę.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Europos Komisija netrukus užbaigs derybas su Kanada dėl laisvosios prekybos susitarimo, kurio taikymo sritis iki šiol neturėjo analogų. Europos Komisija derasi nuo 2004 m. Su Europos piliečiais niekada nebuvo konsultuojamasi ir jie net nebuvo apie tai informuojami. Pranešime palankiai vertinamas šis žalingas susitarimas, kurio turinys buvo atskleistas tik dėl informacijos nutekėjimo. Tai nepriimtina. Balsuosiu prieš pranešimą ir smerkiu šį susitarimą, dėl jo, remiantis Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo pavyzdžiu, Europos piliečių vaidmuo tampa antraeilis.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Istoriškai Europos ir Kanados santykių trukmė gana ilga, šie santykiai netgi atsirado anksčiau, nei buvo sukurta ES. Be to, mes išpažįstame vienodas vertybes ir principus, todėl pasauliniame geostrateginiame kontekste esame svarbūs sąjungininkai. Prekybos santykių srityje padaryta didelė pažanga, nors išsamus susitarimas vis dar nėra sudarytas. Manau, turėtume toliau dėti visas pastangas, kad pasiektume visiems tinkamą susitarimą, nes jis bus labai svarbus abiejų šalių ekonomikos plėtrai.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Galimame susitarime aptariamas platus klausimų spektras: prekių ir paslaugų prekyba, intelektinės nuosavybės teisės, viešieji pirkimai, bendradarbiavimas reguliavimo srityje, investavimas, laikina migracija (4 režimas), konkurencijos politika ir darbo bei aplinkos standartai. Abi šalys vis dar turi rasti sutarimą dėl kelių labai svarbių derybų skyrių, įskaitant skyrius dėl galimybės dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, investicijų ir viešųjų paslaugų. Yra dar du derybose, kurios yra gana svarbios Europos Parlamentui, iškilę klausimai. Pirmasis klausimas susijęs su Kanados bituminguoju smėliu ir ES degalų kokybės direktyva. Degalų kokybės direktyvos klausimu aktyviai buvo diskutuojama Aplinkos komitete. Tačiau Kanados vyriausybė vis dar mano, kad degalų kokybės direktyva diskriminuoja Kanados ir kitų šalių naftos importuotojus. Manau, kad susitarimą dar per anksti sudaryti. Antras klausimas – tai ES iš ruonių pagamintų produktų draudimas ir jis labai svarbus. Šis susitarimas galėtų padėti sustiprinti jau ir taip tvirtus dvišalius ES ir Kanados prekybos ir investicijų santykius; tačiau jis turėtų būti naudingas abiem pusėms, todėl balsuojant vis dar susilaikiau.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Pažangus susitarimas paskatins ir paspartins aktyvius abipusius prekybos ir investicijų ryšius. Prekybos santykių liberalizavimas suteiks abipusę naudą verslo subjektams, sudarys palankesnes investavimo sąlygas. Siekiant išsamaus ir aukštos kokybės susitarimo, viršijančio PPO įsipareigojimus, abi šalys turėtų nereikšti reikalavimų, prieštaraujančių jų vidaus politikos kryptims ar institucinei tvarkai. Be to, prekybos ginčų atvejais turėtų būti taikomas abipusiškumo principas, pagerinta intelektinės nuosavybės teisių apsauga bei suteikta abipusė prieiga prie paslaugų ir viešųjų pirkimų rinkos. Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas žemės ūkio sektoriui ir vartotojams. Turime išlaikyti griežtą poziciją dėl genetiškai modifikuotų produktų bei pieno ir kilmės ženklinimo. Turi būti užtikrinta sąžininga ir didesnė konkurencija tarp žemės ūkio produktų tiekėjų. Manau, kad Komisija turėtų pradėti vykdyti derybas su Kanada dėl investicijų tik Parlamentui išreiškus savo poziciją dėl bendros būsimos ES investicijų politikos. Turi būti apsaugoti abiejų šalių labiausiai pažeidžiami sektoriai, kad jie nepatektų į investicinių susitarimų taikymo sritį. Komisija turi išlaikyti tvirtą poziciją dėl iš ruonių pagamintų produktų draudimo, o Kanada šiuo klausimu turėtų atsiimti savo reikalavimą PPO sukurti oficialią ginčų sprendimų grupę. Toks reikalavimas neatitinka pozityvių prekybinių santykių principų.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Palankiai vertinu šią Europos Parlamento rezoliuciją dėl ES ir Kanados prekybos santykių. Tarp ES ir Kanados egzistuoja tikra partnerystė, pagrįsta kultūrų panašumu ir ilga bendra istorija. Todėl savaime suprantama, kad tiek ES, tiek Kanados privataus sektoriaus atstovai tvirtai pritaria plataus užmojo išsamiam ekonominiam susitarimui ir mano, kad glaudesnės ES ir Kanados ekonominės partnerystės skatinimas duotų aiškią augimui palankią žinią ES ir Kanados, taip pat tarptautiniams investuotojams bei įmonėms. Todėl palankiai vertinu susitarimą su Kanada, kuriame viršijami Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) įsipareigojimai ir kuriuo papildomos daugiašalės taisyklės, jeigu bus išsiderėtas plataus užmojo aukštos kokybės susitarimas, pagrįstas abipusiškumu, ir jis nebus susijęs vien tik su tarifų sumažinimu. Vis dėlto norėčiau įspėti apie poreikį apsvarstyti dėl šio rinkų atvėrimo atsirasiantį ekonominį poveikį, ypač toms valstybėms narėms, kurių ekonomika labiau pažeidžiama.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Šiuo metu atrodo, kad Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) prekybos sistema yra geriausia valstybių ekonominių santykių orientacinį pagrindą siūlanti sistema. Tačiau ji neužkerta kelio valstybėms arba viršvalstybinėms organizacijoms nustatyti glaudesnius ekonominius santykius atsižvelgiant į bendrą reguliavimą. Todėl atrodo, kad ypač glaudūs ES ir Kanados ekonominiai santykiai yra pagrįsti. Kaip pabrėžiama pranešime, ES yra antra pagal svarbą Kanados prekybos partnerė. Kanada savo ruožtu 1976 m. tapo pirmąja pramonine šalimi, su kuria ES pasirašė prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo bendrąjį susitarimą, Kanada yra ketvirtas pagal dydį tiesioginių užsienio investicijų šaltinis. Sudarius aptariamą susitarimą, tarp dviejų teritorijų galėtų atsirasti santykiai, kurie padėtų pasiekti dar aukštesnį ekonominio bendradarbiavimo lygį ir sukurtų dar tvirtesnius ryšius tarp šių jau glaudžiais kultūriniais saitais siejamų teritorijų.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Pritariu pranešimui. Derybos su Kanada dėl ilgalaikio išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo (angl. CETA) yra toli pažengusios ir jas būtų galima užbaigti šį rudenį. CETA yra plačiausio užmojo dvišalis laisvosios prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi pagal 2006 m. prekybos strategiją „Europos vaidmuo pasaulyje“. Į susitarimą įtraukti išsamūs paslaugų, viešųjų pirkimų, investicijų apsaugos, intelektinės nuosavybės ir bendradarbiavimo reguliavimo srityje skyriai.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) ES ir Kanados ekonominiai santykiai yra labai svarbūs plėtojant dviejų šalių dialogą. Neskaitant Jungtinių Amerikos Valstijų, ES yra didžiausia Kanados prekybos partnerė, o Kanada yra 11 pagal dydį ES prekybos partnerė. Vykstančių derybų dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo (angl. CETA) tikslas – sudaryti labai išsamų susitarimą, kuriame būtų numatyti dar platesnio užmojo tikslai, nei iki šiol per derybas buvo kėlusi ES arba Kanada. Jau užmegzti tvirti dvišaliai prekybos ir investiciniai ryšiai, o sudarius susitarimą jie gali tapti dar tvirtesni. Kaip teigiama bendrame ES ir Kanados ekspertų pranešime, sudarant išsamų ekonominį ir prekybos susitarimą siekiama gauti apčiuopiamą ekonominę naudą, kuri atsiras liberalizavus prekybą ir pašalinus tarifų kliūtis. Nepaisant to, vis dar lieka tam tikrų su šiuo susitarimu susijusių problemų, galinčių turėti neigiamą poveikį ES žemės ūkio sektoriui.

Mano nuomone, reikia labiau stengtis siekiant sumažinti ES ir Kanadoje galiojančių sanitarijos ir fitosanitarijos standartų skirtumus. Be to, reikia labiau stengtis siekiant užtikrinti, kad Kanadoje būtų laikomasi panašių į galiojančius ES aplinkos standartų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, manau, jog reikia atlikti išsamią minėtų standartų analizę ir vertinimą.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šios dienos rezoliuciją, kurioje atkreipiamas dėmesys į derybas dėl ES prekybos susitarimo su Kanada. Kanada yra svarbus galimas ES prekybos partneris ir toks susitarimas bus naudingas abiem šalims. Tačiau yra tam tikrų svarbių klausimų, į kuriuos Komisijai reikia atkreipti dėmesį: naftos žaliavos iš gudroninio smėlio išgavimo poveikis aplinkai ir asbesto kasyklose dirbančių darbuotojų sveikata yra tik du klausimai, kuriuos reikia atidžiai išnagrinėti. Pritariu raginimams, kad Kanada atsisakytų savo ginčo PPO dėl ES draudimo iš ruonių pagamintiems produktams, ir man malonu, kad Parlamentas patvirtino su šia pozicija susijusius pakeitimus. Komisija taip pat turi laikytis tvirtos pozicijos siekdama apsaugoti draudimą. Intelektinės nuosavybės teisių taip pat turi būti tvirtai laikomasi kartu su prekybos ženklų ir patentų naudojimu. Esu įsitikinęs, kad šios problemos bus išspręstos ir Komisija į jas atsižvelgs, taip pat bus susitarta dėl veiksmingo prekybos susitarimo.

Pranešimas: Wolf Klinz (A7-0081/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį savo iniciatyva parengtą pranešimą, nes jame sprendžiami dabartiniai reitingų sektoriaus klausimai, dėl kurių vyksta nesibaigiančios diskusijos: t. y. konkurencijos trūkumas, oligopolinės struktūros ir atskaitomybės bei skaidrumo trūkumas, visų pirma nustatant valstybės garantuotos skolos reitingus.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl kredito reitingų agentūrų: ateities perspektyvos. Kredito reitingų agentūrų nustatomi reitingai atlieka ne vieną naudingą funkciją: reitingais telkiama informacija apie emitentų kreditingumą pasaulio aplinkoje. Reitingai sudaro emitentams sąlygas vertinti padėtį pasaulio ir vietos rinkose, mažina informavimo sąnaudas ir plečia potencialių investuotojų ratą, o tai suteikia rinkoms likvidumo ir padeda nustatyti kainas. Pastarojo meto finansų krizė parodė tris sektoriaus problemas: konkurencijos trūkumą, pernelyg didelę priklausomybę nuo išorinių reitingų taikant reguliavimo tvarką ir teisinės kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimą. Pritariu pranešėjo nuomonei, kad kredito reitingai nėra tik nuomonės, o kredito reitingų agentūros turėtų būti atsakingos už savo nustatomus reitingus. Taigi, siekiant numatyti apčiuopiamą grėsmę, reikėtų didinti civilinę kredito reitingų agentūrų atsakomybę.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už W. Klinzo pranešimą dėl kredito reitingų agentūrų. Kredito reitingų agentūros yra naudingos: jos suteikia informaciją apie kredito produktų kokybę, leidžia skolininkams ir investuotojams dalyvauti pasaulinėse ir vidaus rinkose ir galiausiai padeda nustatyti kainas. Tačiau krizė parodė dabartinės sistemos keliamus pavojus: tai – konkurencijos trūkumas ir ypač agentūrų atskaitomybės ir skaidrumo trūkumas. Tai yra savo iniciatyva parengtas pranešimas, kuriame Europos Komisija raginama aiškiai nurodyti dabartinės sistemos trūkumus ir atlikti poveikio tyrimą, kuriame būtų nurodytos galimos skirtingos alternatyvos sistemai patobulinti, įskaitant naujų teisės aktų (jei reikės) priėmimą. Raginu Komisiją atsižvelgiant į mūsų prašymą kuo greičiau imtis veiksmų.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį svarbų dokumentą. Reitingų agentūros vertina ne tik privataus kapitalo kompanijas ir jų produktus, tačiau ir valstybes. Nuo to, koks reitingas suteikiamas šaliai, priklauso, kokiomis sąlygomis jos gali tikėtis pasiskolinti tarptautinėse rinkose. Neigiami reitingai finansinių sunkumų akivaizdoje šalis įsuka į savotišką skolų spiralę, nes mažėjantis reitingas vis labiau brangina skolinimąsi ir taip dar labiau apsunkina valstybės finansų padėtį. Visi rinkos dalyviai ir jos prižiūrėtojai turi žinoti, pagal kokius kriterijus yra nustatomi reitingai bei galėtų juos patys patikrinti. Komisija raginama kartu su G-20 šalimis sukurti naują visuotinį vertinimo metodą, kuris sumažintų klaidų tikimybę, reglamentuotų reitingais užsiimančių kompanijų veiklą bei mažintų su finansiniu vertinimu susijusią riziką. Pritariu ir ne kartą išsakiau pasiūlymą, kad Europai būtina kuo skubiau steigti savo kredito reitingų agentūrą, kuri atliktų objektyvius ir nepriklausomus vertinimus. Pritariu pranešime išsakytam raginimui sukurti savo nepriklausomą reitingų agentūrą, kurią pirminiame etape siūloma pavadinti Europos kreditų reitingų fondu.

Nuo to, kaip pavyks reformuoti finansų vertinimą, priklausys ne tik visų ES valstybių narių galimybės teisingomis sąlygomis pasiskolinti tarptautinėse rinkose, tačiau ir visos pasaulinės finansų sistemos stabilumas bei krizių prevencijos efektyvumas.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Kredito reitingų agentūros vertina šalis, institucijas ir įmones priskirdamos rizikos reitingus, rodančius jų gebėjimą apmokėti skolas nustatytą datą. Reaguojant į finansų krizę pirmiausia buvo patvirtintas Reglamentas (EB) Nr. 1060/2009 dėl kredito reitingų agentūrų. Šiame reglamente sprendžiami svarbiausi klausimai, pagal jį kredito reitingų agentūroms pradėta taikyti priežiūra ir reguliavimas. Vis dėlto jis nepadėjo išspręsti visų problemų.

Iš tikrųjų finansų krizė parodė, kad šių agentūrų veikloje susiduriama su trimis pagrindinėmis problemomis: konkurencijos trūkumu, pernelyg dideliu pasikliovimu išoriniais reitingais ir jokios atskaitomybės nebuvimu. Šiame pranešime, už kurį balsavau, Europos Komisija raginama nustatyti trūkumus ir atlikti galimų alternatyvų poveikio vertinimą, įskaitant būsimus pasiūlymus dėl įstatymo galią turinčio akto. Jame Europos Komisija taip pat raginama įvertinti visiškai nepriklausomo Europos kredito reitingų fondo sukūrimo išlaidas ir naudą.

  Slavi Binev (NI), raštu. – (BG) Pritariau pasiūlytam pranešimui, nes manau, kad sukurdami kredito reitingų agentūras paskatinsime konkurenciją šiame sektoriuje, o tai yra būtina sąlyga didinti kokybę, mažinti informavimo išlaidas ir galiausiai padidinti atitinkamų agentūrų atskaitomybę. Tai taip pat padės sumažinti su reguliavimu susijusią priklausomybę.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau už W. Klinzo pranešimo dėl kredito reitingų agentūrų projektą, nes manau, kad pataisytame tekste yra daug teigiamų elementų ir gerų idėjų. Visų pirma sutinku su siekiu padidinti šių agentūrų skaidrumą, sąžiningumą, atsakomybę, nepriklausomumą ir patikimumą. Be to, pritariu W. Klinzo idėjai sukurti nuo valstybių ir institucijų nepriklausomą Europos kredito reitingų fondą ir sutinku su pranešėjo nuomone, kad dabartinė oligopolija yra sektoriaus problema.

  Jan Březina (PPE), raštu. – (CS) Pastarojo meto finansų krizė privertė atkreipti dėmesį į tris pagrindines problemas kredito reitingų agentūrų sektoriuje: tai yra ekonominės konkurencijos trūkumas, pernelyg didelė reguliavimo sistemos priklausomybė nuo išorinių reitingų vertinimų ir garantijų dėl reitingų agentūrų suteiktų reitingų nebuvimas. Nesu įsitikinęs, ar pranešėjo pasiūlymas įsteigti Europos reitingų agentūrą yra protingas sprendimas. Nėra jokios garantijos, kad Europos reitingų agentūra galėtų įgyti gerą reputaciją ir tapti visateisiu nauju reitingų agentūrų rinkos dalyviu, būti patikima arba kad galėtų įtikinti rinkos dalyvius savo visišku nepriklausomumu nuo kokios nors viešojo sektoriaus institucijos, valstybių narių, Europos Komisijos ar bet kurio kito viešojo subjekto.

Pranešėjo pasiūlymas sukurti Europos reitingų agentūrų tinklą man atrodo protingesnis, nes nacionaliniu mastu veikiančių reitingų agentūrų bendradarbiavimas, kurio metu būtų pasinaudojama esamais žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais, apimdamas įvairias veiklos rūšis ir skirtingas rinkas, turėtų padidinti konkurenciją šioje srityje ir taip būtų galima pasiekti vienodą lygį su pasauliniu mastu veikiančiomis didelėmis reitingų agentūromis.

  John Bufton (EFD), raštu. – Balsavau prieš tai, kad būtų patvirtintas galimas kredito reitingų agentūrų veiklos suvienodinimas visoje ES, nes valstybėse narėse galiojantys standartai gali, ir taip yra iš tikrųjų, būti skirtingi. Be vienos bendros valiutos, taip pat atsižvelgiant į rinkų nepastovumą, ypač į sunkią euro zonos valstybių narių ekonomikos padėtį, Jungtinei Karalystei gresia pavojus paskęsti vienodų kredito reitingų, kurie turėtų apimti visų Europos Sąjungos šalių ekonominę padėtį, liūne, todėl Jungtinės Karalystės verslas ir pramonė galėtų atsidurti pavojingoje padėtyje, kurią palaikytų visoje ES veikiančios kredito reitingų agentūros. Su kreditų reitingais susijusias sąlygas ir ribojimus turi nustatyti pačios nepriklausomos valstybės narės atsižvelgdamos į savo nepriklausomą ekonomiką.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į pasekmes, kurių valstybės garantuojamos skolos kredito reitingai gali turėti rinkai, biudžeto balansą ir bendrą žmonių pragyvenimo lygį, būtina, kad šie reitingai būtų pagrįsti patikimais faktais ir skaičiais. Siekiant apsaugoti tokių reitingų teisingumą ir sąžiningumą, reikia padidinti šių sprendimų, kuriais nustatomi reitingai, skaidrumą, taip pat šių agentūrų atskaitomybę. Todėl pritariu šiandien pasiūlytam kredito reitingų agentūrų veiklos reguliavimo prioritetų nustatymui ir palankiai tai vertinu; tai, manau, yra labai svarbu siekiant išspręsti šį sektorių kamuojančias problemas.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Europoje turi būti sprendžiamas klausimas dėl kredito reitingų agentūrų padėties. Šios privačios pelno siekiančios organizacijos akivaizdžiai turi per daug galių suverenių vyriausybių atžvilgiu, todėl visiškai pritariu planams imtis spręsti šią anomaliją Europos lygiu.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau prieš pranešimą dėl kredito reitingų agentūrų. Politiškai nepriimtina ir ekonomine prasme pavojinga, kad šios agentūros, kurių vaidmuo per dabartinę krizę buvo ypač neigiamas, toliau turėtų pačios ES suteiktą teisę nustatyti ne tik įmonių, bet ir valstybių narių ekonomikos reitingus. Europos Parlamentas turėtų būti ryžtingesnis ir radikalesnis priimdamas sprendimus dėl kredito reitingų agentūrų veiksmų, ypač po to, kai jos pakenkė Europos valstybių narių ekonomikai ir Europos piliečiams. Šis pranešimas yra menkavertis. Jame siūlomos nuostatos yra pernelyg nuosaikios, o skaidrumas, susijęs su kredito reitingų agentūromis, iš esmės išlieka toks pat kaip ir anksčiau. Savanaudiškų privačių įmonių – ar tai būtų dabartinės Amerikos įmonės, ar būsimos Europos įmonės, kurios remia tik spekuliantų mafiją, – problema išspręsta visiškai nekūrybiškai. Pranešime turėtų būti skatinama sukurti viešą, demokratiškai kontroliuojamą agentūrą, kuri neturėtų nieko bendra su privačiais interesais ir galėtų atlikti ypatingą vaidmenį užtikrinant solidarumą tarp valstybių ir jų piliečių.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą, nes jame aiškiai ir objektyviai išdėstyta su kredito reitingų agentūromis susijusi padėtis. Taip pat manau, kad kredito reitingų agentūros atlieka būtiną ir labai naudingą vaidmenį išgrynindamos ir supaprastindamos informacijos apie finansų rinkas srautą – įvertindamos skolos vertybinių popierių emitentų mokumą ir patikimumą, taip pat paskiras finansines priemones. Vis dėlto, kaip teisingai nurodo W. Klinz, dėl šio verslo modelio kyla pavojus, kad dėmesys bus skiriamas skolos vertybinių popierių emitentų, o ne investuotojų apsaugai, nebent būtų imtasi tinkamų taisomųjų priemonių. Nemanau, kad galima padidinti konkurenciją, nes didesnis agentūrų skaičius galėtų pakenkti reitingų patikimumui. Tačiau manau, kad didesnė atsakomybė padėtų pasiekti didesnį objektyvumą ir užtikrintų nuodugnesnį darbą, kas apsaugotų ne tik siauros grupės interesus, bet drauge sumažintų informacijos iškreiptumą, o tai reiškia rinkų veikimo ir bendro intereso apsaugą.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už rezoliuciją dėl kredito reitingų agentūrų, nes manau, kad reikalinga nauja Europos reitingų agentūra, kuri pristatytų alternatyvų veiklos metodą ir padidintų konkurenciją šiame sektoriuje. Finansų krizė parodė, kad negalime toliau toleruoti oligopolinės struktūros, taip pat dabartinių kredito reitingų agentūrų veiklos skaidrumo ir atskaitomybės trūkumo.

  Rachida Dati (PPE) , raštu. – (FR) Balsavau už W Klinzo pranešimą. Jame pateikiama keletas įdomių pasiūlymų, kuriais siekiama sukurti kredito reitingų agentūroms reikalingą sistemą. Dabartinė euro zonos padėtis mums beveik kiekvieną dieną primena apie šių agentūrų priimtų sprendimų poveikį ir pasaulio finansų reguliavimo sistemos pasikliovimą šiomis agentūromis. Ypač palankiai vertinu Europos Komisijai pateiktą prašymą išnagrinėti galimybę įsteigti nepriklausomą Europos kredito reitingų fondą. Tai konkretus pasiūlymas, kuris leistų išspręsti pernelyg didelio pasaulio finansų reguliavimo sistemos pasikliovimo kai kuriais privačiais kredito reitingais klausimą.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui dėl kredito reitingų agentūrų ateities. Pastarojo meto finansų krizė atskleidė, kad šioje verslo srityje yra didelių problemų, pvz., pernelyg didelis reguliavimo sistemos pasikliovimas išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimas. Iš tikrųjų kredito reitingų agentūros nemažai prisidėjo sukeldamos finansų krizę, nes nustatė klaidingus struktūrizuotų finansinių priemonių reitingus. Šiame pranešime, Komisijai dar nepateikus pasiūlymo dėl įstatymo galią turinčio akto, kurį ji parengs šį rudenį, sprendžiami šie klausimai ir raginama: siekiant sumažinti visuotinį pernelyg didelį finansų reguliavimo sistemos pasikliovimą reitingais, peržiūrėti, ar valstybės narės naudojasi reitingais reguliavimo tikslais ir kaip jos tai daro; atlikti visiškai nepriklausomo Europos kredito reitingų fondo išlaidų, naudos ir galimos valdymo struktūros išsamų poveikio vertinimą ir galimybių tyrimą; ištirti galimybę įsteigti visiškai nepriklausomą Europos kredito reitingų agentūrą; nustatyti Europos reitingo indeksą, į kurį būtų įtraukti visi rinkoje veikiančių registruotų kredito reitingų agentūrų reitingai.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Kredito reitingų agentūros viena po kitos mažina labiausiai nuo krizės nukentėjusių Europos šalių kredito reitingus arba nustato neigiamą reitingų perspektyvą. Kalbu apie Portugaliją, Airiją, Graikiją ir Ispaniją. Nors agentūros galbūt ir nesukėlė pasaulinės finansų krizės, tačiau tokie jų veiksmai vis dėlto ją apsunkino. Tiesą sakant, jos skatina spekuliavimą ir taip mažina galimybes sėkmingai įgyvendinti jau patvirtintus žiaurius atgaivinimo planus, nuo kurių kenčia šių šalių žmonės. Būtent todėl reikia skubiai sukurti Europos kredito reitingų agentūrą ir patvirtinti nepriklausomo fondo teisinį statusą. Taip pat reikia pašalinti kredito reitingų agentūroms būdingus interesų konflikto atvejus, kai jos gali nustatyti reitingus veikdamos kaip konsultantai. Tai permaina, kuri turėtų būti vykdoma kartu su Komisijos atliekamu poreikio atskleisti daugiau informacijos apie visus su finansinėmis priemonėmis susijusius produktus vertinimu.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Nuo pat ekonomikos ir finansų krizės pradžios apie nieką daugiau nekalbama, tik apie kredito reitingų agentūras. Vis dėlto ką manome apie dabartinį jų svarbų vaidmenį? Europos Parlamentas ėmėsi šio klausimo. Nors kredito reitingų agentūrų nustatomi reitingai atlieka keletą naudingų funkcijų (pvz., reitingais kaupiama pasaulinėje aplinkoje ypač naudinga informacija apie emitentų kreditingumą), pasikeitus reguliavimo tvarkai, šios informacijos tarpininkės faktiškai tapo reguliavimo institucijomis. Tai – klaida, kurios privalome išvengti!

Finansų krizė atskleidė, kad sektoriuje yra trys pagrindinės problemos: konkurencijos trūkumas, pernelyg didelis reguliavimo sistemos pasikliovimas išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimas.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Nėra jokios abejonės, kad dabartinėmis rinkos ekonomikos sąlygomis kredito reitingų agentūros atlieka svarbų vaidmenį. Šios agentūros savo veiklą pradėjo kaip informacijos tarpininkai, kurie vertybinių popierių emitentams ir investuotojams palengvindavo patekimą į rinką, padėdavo sumažinti informavimo išlaidas ir taip prisidėdavo prie didesnio likvidumo ir skaidrumo. Tačiau, kaip ir daugumos kitų šio sektoriaus sričių atveju, krizė atskleidė tris pagrindines problemas: konkurencijos trūkumą, pernelyg didelį reguliavimo sistemos pasikliovimą išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimą. Būtina skubiai persvarstyti šių agentūrų vaidmenį siekiant užtikrinti reguliavimo tvarką pasaulinėje finansų rinkoje ir rasti veiksmingus sprendimus konkurencijos trūkumo tarp jų problemai išspręsti. Taip pat labai svarbu įvertinti interesų konflikto šiame verslo modelyje atsiradimo galimybes.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Kredito reitingų agentūros nustato trijų skirtingų sektorių – viešojo sektoriaus, įmonių ir struktūrizuotų finansinių priemonių – reitingus ir jos nemažai prisidėjo sukeldamos finansų krizę, nes nustatė klaidingus struktūrizuotų finansinių priemonių reitingus: per krizę juos reikėjo sumažinti vidutiniškai 3–4 punktais. Reaguojant į finansų krizę pirmiausia buvo patvirtintas Reglamentas (EB) Nr. 1060/2009, kuriuo pradėti spręsti svarbiausi klausimai ir pagal jį kredito reitingų agentūroms pradėta taikyti priežiūros ir reguliavimo tvarką. Tikiuosi, kad iš kredito reitingų agentūrų bus reikalaujama didesnio veiksmų skaidrumo. Dėl nepakankamo šio sektoriaus reglamentavimo užtikrintumo kyla grėsmė tinkamai ES finansų rinkų veiklai, todėl reikia, kad Komisija, prieš pasiūlydama būsimus reglamento (EB) Nr. 1060/2009 pakeitimus, deramai nustatytų naujos sistemos spragas ir parengtų įvairių alternatyvų, kurios padės užpildyti šias spragas, įskaitant galimus pasiūlymus dėl įstatymo galią turinčio akto ateityje, poveikio vertinimą. Kredito reitingų sektoriuje yra keletas problemų, iš kurių svarbiausios šios: konkurencijos trūkumas, oligopolinės struktūros ir atskaitomybės ir skaidrumo trūkumas.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Per pastaruosius keletą metų neabejotinai paaiškėjo, kaip menkai pasitikima kredito reitingų agentūromis. Nepaisant to, jos toliau išsaugo neribotą valdžią, o jų veiksmai daro didelę žalą, visų pirma silpnos ekonomikos šalims. Agentūros, būdamos nuo finansų sistemos priklausomi subjektai, ypač suinteresuoti savo nustatomais reitingais, pragyvena visų pirma neproporcingai skatindamos finansinį spekuliavimą kreditais ir kapitalu. Šios agentūros puikiai atspindi finansinės veiklos – kuri jokiais būdais nevirsta didesne gamybine veikla ir nėra su ja susijusi – svarbos didėjimą ekonomikoje, jos sudaro pagrindinę neoliberalizmo plėtros strategijos, kuria visada siekiama tokio pelno dydžio, kokio dėl puikiai suprantamų pelno mažėjimo tendencijų negali užtikrinti faktinė gamyba, dalį.

Nors šiame pranešime šiek tiek kritikuojama šių agentūrų veikla, jame, tiesą sakant, visiškai neprieinama iki klausimo esmės arba nesiūloma nustatyti visuomeninę finansų sektoriaus kontrolę, kad nebūtų keliama grėsmė didžiųjų įmonių ir finansų įstaigų interesams. Tai yra pagrindinis dalykas. Todėl raginame nustatyti veiksmingą finansų sektoriaus reguliavimą ir užkirsti kelią kapitalo judėjimo liberalizavimui, mokesčių rojaus šalims, išvestinėms finansinėms priemonėms ir kredito reitingų agentūroms bei jų veiklai.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Kaip paaiškėjo per pastaruosius keletą metų, kredito reitingų agentūros nėra patikimos, nepaisant to, jų veiksmai išlieka labai žalingi, ypač silpnesnės ekonomikos šalims. Jos pragyvena visų pirma neproporcingai skatindamos finansinį spekuliavimą kreditais ir kapitalu.

Šios agentūros visų pirma atsirado dėl finansinės veiklos – kuri jokiais būdais nevirsta didesne gamybine veikla ir nėra su ja susijusi – svarbos didėjimo ekonomikoje, jos sudaro pagrindinę neoliberalizmo plėtros strategijos, kuria visada siekiama tokio pelno dydžio, kokio negali užtikrinti faktinė gamyba, dalį.

Nors šiame pranešime šiek tiek kritikuojama šių agentūrų veikla, jame, tiesą sakant, visiškai neprieinama iki klausimo esmės arba nesiūloma nustatyti visuomeninę finansų sektoriaus kontrolę, kad nebūtų keliama grėsmė didžiųjų įmonių ir finansų įstaigų interesams.

Todėl raginame nustatyti veiksmingą finansų sektoriaus reguliavimą ir užkirsti kelią kapitalo judėjimo liberalizavimui, mokesčių rojaus šalims, išvestinėms finansinėms priemonėms ir kredito reitingų agentūroms bei jų veiklai. Mums reikia skirtingos fiskalinės politikos, kuri prisidėtų prie ekonomikos augimo, socialinio teisingumo ir valdžios sektoriaus sąskaitų subalansavimo, kad ji padėtų užkirsti kelią mokesčių rojaus šalyse galiojančioms mokesčių lengvatoms, padėtų apmokestinti biržoje gautą pelną ir nustatyti papildomą mokestį didžiosioms įmonėms ir finansų įstaigoms.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Šiame pranešime aptariami labai svarbūs su reitingų sektoriumi susiję klausimai, įskaitant konkurencijos trūkumą, oligopolinę struktūrą ir atskaitomybės bei skaidrumo trūkumą; ypač tai pasakytina nustatant valstybės garantuotos skolos reitingus. Todėl, mano nuomone, labai svarbu imtis priemonių įsteigti Europos kredito reitingų agentūrą, ši institucija galėtų toliau dirbti kurdama naują kredito reitingų modelį ir sąlygas tikrai konkurencijai vystytis.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Būtų gerai, jeigu ateityje iš kredito reitingų agentūrų būtų reikalaujama daugiau atskaitomybės. Tiesą sakant, agentūros suteikė aukščiausius įmanomus reitingus daugybei sudėtingų finansinių priemonių, kurios, kaip vėliau sužinojome, buvo žalingos. Pranešime rekomenduojama, kad kokybiškesnė rizikos analizė būtų atliekama dažniau ir tai darytų rinkos dalyviai, kad jie pernelyg nepasitikėtų kredito reitingų agentūromis.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Beveik visą kredito reitingų, kurie kartais privalomai nustatomi siekiant reguliavimo, rinką kontroliuoja trys didelės JAV agentūros. Šio sektoriaus atvėrimas konkurencijai arba viešosios Europos agentūros sukūrimas nepanaikins sistemos ydų.

Dabar ji dar labiau pamišusi nei kada nors anksčiau. Niekas nežino, kuri rinka arba agentūra viena kitai rodo veiksmų kryptį; ar kurios vienos šalies prastas reitingas kelia paniką dėl valstybės garantuotos skolos arba ciniškas spekuliavimas lemia prastą reitingą; ar geras reitingas turi poveikį tam tikram turimam turtui arba dėl to, kad turtas yra geras ir jį norima turėti, turtui suteikiamas palankus reitingas. Atidesnė agentūrų veiklos stebėsena užtikrina būtinąją teikiamų paslaugų priežiūrą ir akivaizdu, kad jos nepakanka. Agentūrų reputacija, nors jos nuolat kritikuojamos ir Europoje, ir JAV, iš esmės nenukentėjo. Nėra jokios abejonės, kad privaloma jų teisinė ir net finansinė atskaitomybė už savo klaidų padarinius ir neatsakingus vertinimus turėtų poveikį. Dar kartą pakartosiu: užuot bandę paskubomis taisyti sistemą siekdami užtikrinti jos išlikimą, neišspręsime jokių problemų, kol iš esmės nepakeisime sistemos.

  Roberto Gualtieri (S&D), raštu. – (IT) Patvirtindamas W. Klinzo pranešimą, kuriame raginama nustatyti veiksmingą reitingų agentūrų veiklos reguliavimo tvarką, Parlamentas žengia dar vieną žingsnį didesnio skaidrumo finansų rinkose link. Svarbu išspręsti dabartines sektoriui būdingas problemas: konkurencijos trūkumą, pernelyg didelę reitingų priklausomybę nuo reguliavimo ir mažą obligacijų patikimumą.

Šiuo atveju Parlamento prašymas, kad Komisija apsvarstytų galimybę įsteigti nepriklausomą Europos agentūrą, kuri taip pat galėtų būti atsakinga už valstybės garantuotų skolų reitingų nustatymą, yra labai svarbus. Kadangi neatsakingas kredito reitingų agentūrų elgesys dažnai būdavo pradinė spekuliavimo, nuo kurio visų pirma nukentėdavo Europos mokesčių mokėtojai, priežastis, labai svarbu kartu su vykstančiu reformos procesu, kuris bus baigtas rudenį, persvarstyti jų vaidmenį nustatant valstybės garantuotų skolų reitingus.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau dokumentui, kadangi kredito reitingų sektoriuje kyla įvairių problemų, iš kurių svarbiausios – konkurencijos, atskaitomybės ir skaidrumo trūkumas bei oligopolinės struktūros. Ypač dominuojančių reitingų agentūrų problema yra mokėjimo modelis, o reguliavimo sistemos pagrindinė problema yra pernelyg didelis pasitikėjimas išoriniais kredito reitingais. Kaip žinia, reitingų agentūros vertina tris skirtingus sektorius – viešąjį sektorių, įmones ir struktūrizuotas finansines priemones. Todėl kyla neišvengiamas interesų konfliktas, jei rinkos dalyviai atlieka vidinį kredito rizikos vertinimą, susijusį su savo pačių norminiais kapitalo reikalavimais. Manau, kad reikia didinti priežiūros institucijų įpareigojimus, pajėgumą, įgaliojimus ir išteklius, stebėti, vertinti ir prižiūrėti vidaus modelių tinkamumą, taip pat nustatyti rizikos ribojimo priemones. Manau, kad dėl kredito reitingų turėtų būti lengviau siekti taip informuoti rinką, kad investuotojai gautų išsamų visų sektorių ir visų šalių kreditų rizikos vertinimą, svarbu leisti vartotojams geriau prižiūrėti kredito reitingų agentūras ir šiuo klausimu būtina pabrėžti pagrindinį didesnio jų veiklos skaidrumo vaidmenį. Esu įsitikinęs, kad reikia remti naujų kredito reitingų agentūrų sukūrimą ir vengti konkurencijos iškraipymo galimybės.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Rezoliucijoje, dėl kurios šiandien balsavome, nustatyta nemažai priemonių, skirtų dabartinei priklausomybei nuo itin mažo skaičiaus reitingų šaltinių sumažinti. Šiomis priemonėmis skatinama ne tik didesnė konkurencija, jose taip pat numatyta, kad visų pirma didelės finansų įstaigos, galinčios atlikti savo pačių veiklos rizikos vertinimą, dažniau ir apgalvotai taikytų vidaus reitingus. Pradiniais svarstymo etapais mūsų nuomonės šiuo klausimu iš tikrųjų šiek tiek skyrėsi, tačiau galutinės nuomonės iš esmės sutampa. Skaidrumo klausimu taip pat pasiekėme konsensusą, nes pritariu idėjai įpareigoti visas registruotas reitingų agentūras atlikti metinę peržiūrą siekiant įvertinti savo praeityje suteiktus reitingus ir tuomet perduoti šią informaciją priežiūros institucijai.

  Olle Ludvigsson (S&D), raštu. – (SV) Mes, Švedijos socialdemokratai, šiandien pritarėme raginimui, kad Komisija išsamiau ištirtų Europos kredito reitingų fondo arba viešosios Europos kredito reitingų agentūros steigimo sąlygas. Mes manome, kad politiniu sutarimu sukurta kredito reitingų institucija galėtų padėti daryti spaudimą didelėms privačioms agentūroms. Kartu suprantame galimas problemas. Todėl būtų naudinga pasitelkiant išsamų tyrimą susidaryti aiškesnį vaizdą apie tokios įstaigos privalumus ir trūkumus. Geresnis žinių pagrindas yra būtina sąlyga norint toliau diskutuoti šiuo klausimu.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Pastarojo meto finansų krizė atskleidė, kad kredito reitingų agentūrų veiklos sektoriuje yra trys pagrindinės problemos: konkurencijos trūkumas, pernelyg didelis reguliavimo sistemos pasikliovimas išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už nustatomus reitingus nebuvimas. Pranešime pateikiami kiekvienos iš šių problemų sprendimo būdai.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Pastarojo meto finansų krizė atskleidė tris pagrindines su kredito reitingų agentūromis susijusias problemas: tai – konkurencijos trūkumas dėl nepakankamos reitingų agentūrų svarbos pasaulinėse kapitalo rinkose, taip pat nesugebėjimas konkuruoti visų pirma reguliavimo standartų laikymosi požiūriu; pernelyg didelis pasikliovimas išoriniais reitingais taikant standartų, įstatymų ir taisyklių nustatymo reguliavimo sistemą (pvz., vis dažnesnis rėmimasis jais nustatant kapitalo poreikį), taip pat Europos Centrinio Banko pasikliovimas išorinėmis reitingų agentūromis; pagaliau kredito reitingų agentūrų atsakomybės nustatant reitingus nebuvimas; šiuo klausimu pranešime taip pat siūloma skatinti sukurti Europos kredito reitingų agentūrų tinklą. Šiuo atveju pritariame, kad svarbu investuotojams suteikti daugiau informacijos ir kad rinkos dalyviams turėtų būti leidžiama investuoti tik į išvestines finansines priemones, jeigu jie gali įrodyti, jog supranta produkto keliamą kredito riziką ir gali ją įvertinti. Galiausiai remiame idėją įsteigti visiškai nepriklausomą privatų Europos kredito reitingų fondą (EKRF).

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šiame veidmainiškame dokumente teigiama, jog pagrindinė su kredito reitingų agentūromis susijusi problema yra ta, kad jos trukdo konkurencijai. Pernelyg didelio bankų pasikliovimo šiomis agentūromis problema sprendžiama nustatant bankams pareigą patiems įvertinti riziką. Bankai atsakingi už griežto taupymo nustatymą! Jeigu jie nesugeba to padaryti, jų prašoma taikyti nepalankiausią reitingą, kad užtikrintų sau didžiausią apsaugą. Problema yra ne bankų interesų apsauga, bet bendro intereso apsauga. Dar kartą pakartosiu – žmonės ES prioritetų sąraše užima paskutinę vietą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Kredito reitingų agentūros atlieka ne vieną naudingą funkciją: reitingais kaupiama informacija apie emitentų kreditingumą, reitingai sudaro emitentams sąlygas patekti į pasaulio ir vietos rinkas, mažina informavimo išlaidas ir plečia potencialių investuotojų ratą, o tai suteikia rinkoms likvidumo. Tačiau pastarojo meto finansų krizė atskleidė tris pagrindines sektoriaus problemas: konkurencijos trūkumą, pernelyg didelį reguliavimo sistemos pasikliovimą išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimą. Turime atkreipti dėmesį į priemones, kurių būtų galima imtis. Turėtų būti atliktas šių priemonių poveikio vertinimas, jos turėtų būti atidžiai ištirtos, ir tai neturėtų būti daroma beatodairiškai, nes galėtų sukelti žalos, padidinti kliūtis patekti į rinkas ir sukelti pavojų, kad bus nustatomi konservatyvesni reitingai, turintys neigiamų pasekmių realiajai ekonomikai ir skolinimuisi. Šį sektorių privalome vertinti pasauliniu požiūriu, nes tai tikra pasaulinė pramonė, kurios pagrindą sudaro pasaulinė kapitalo rinka. Todėl privalome neatsilikti nuo naujausių pokyčių Jungtinėse Valstijose.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Šiame savo iniciatyva parengtame pranešime keliami pagrindiniai kredito reitingų sektoriui aktualūs klausimai, tarp kurių svarbiausi: konkurencijos trūkumas, oligopolinės struktūros ir atskaitomybės bei skaidrumo trūkumas, ypač tai pasakytina nustatant valstybės garantuotos skolos reitingus. Manau, kad pranešimas parengtas tinkamu laiku. Reikia dėti visas pastangas, kad nepasikartotų Graikijoje susiklosčiusi padėtis. Balsavau „už“.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Kredito reitingų agentūros turėtų teikti informaciją apie kredito patikimumą, tačiau šios agentūros pelnė negarbingą reputaciją. Todėl, pvz., jų pavėluota reakcija į ketvirtojo dešimtmečio finansų krizę buvo smarkiai kritikuojama. Kredito reitingų agentūrų ekspertai netgi nesugebėjo nustatyti žlungančių finansinių struktūrų JAV nuosavybės rinkoje pavojaus. Panašiai buvo, kai valstybės skola pradėjo didėti, o jos reagavo tik tada, kai investuotojai ėmė reikšti nerimą, ir reagavo taip griežtai, kad kai kuriose šalyse finansinės problemos padidėjo. Kažkas labai negerai visai sistemai, jeigu apie Graikijos pažeidimus ir Goldman-Sachs mainus siekiant nuslėpti skolą rinkoje buvo žinoma daug metų, jeigu Atėnuose būdavo įprasta peržiūrėti savo biudžeto duomenis iš karto po to, kai būdavo išrenkama nauja vyriausybė, o valstybei vis tiek buvo suteiktas geras kredito reitingas, taip išprovokuojant staigią, griežtą reakciją į kilusią finansų ir ekonomikos krizę, kuri sukėlė bankrotus, nubaudė valstybes, kurių bankai garantavo rizikingas paskolas, kartu buvo skirtos didelės pinigų sumos bankrutuojančioms valstybėms. Šis pasiūlymas gali būti tik pirmas žingsnis teisinga linkme ir būtent todėl balsavau už jį.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Manau, kad kredito reitingų agentūrų veikla apskritai yra labai įtartina. Taip yra ne tik dėl to, kad jos tinkamu laiku nenustato rizikos, kaip tai buvo su JAV nekilnojamojo turto rinka, bet ir dėl to, kad jos įvykus krizei gali dar labiau apsunkinti padėtį. Negalime leisti, kad privačios JAV reitingų agentūros savo nuožiūra spręstų dėl Europos valstybių kreditingumo. Šis pranešimas reiškia žingsnį griežtesnės kredito reitingų agentūrų kontrolės link, todėl balsavau už jį.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Pritariu šiai rezoliucijai dėl kredito reitingų agentūrų ateities perspektyvų. Kredito reitingų sektoriuje dažnai kyla problemų, susijusių su konkurencijos, atskaitomybės ir skaidrumo trūkumais bei oligopolinėmis struktūromis. Atsižvelgiant į tai Komisija turėtų apsvarstyti galimybę įsteigti visiškai naują nepriklausomą Europos kredito reitingų fondą, kuris turėtų teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl valstybių skolinimosi reitingų ir kredito reitingų agentūrų. Šio fondo vadovybė, personalas ir valdymo struktūra būtų visiškai nepriklausomi ir autonominiai. Pritariu pasiūlymui, kad visoje ES būtų nustatyta civilinė kredito reitingų agentūrų atsakomybė didelio neatsargumo ar netinkamo elgesio atveju. Be to, turi būti stiprinami priežiūros institucijų pajėgumai, didinami įpareigojimai, įgaliojimai ir ištekliai stebėti, vertinti ir prižiūrėti vidaus modelių tinkamumą ir nustatyti rizikos ribojimo priemones bei atlikti tyrimus ir patikrinimus. Skatinant konkurenciją, skaidrumą bei rinkų atvirumą ir stabilumą labai svarbu kredito reitingų agentūroms sudaryti vienodos veiklos sąlygas.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Kredito reitingų agentūrų atliktas darbas yra svarbus, nes padeda užtikrinti patikimumą ir stabilumą. Todėl turime sukurti jų nustatomus reitingus ir nepriklausomumą reglamentuojančias taisykles ir standartus. Balsavau už W. Klinzo pranešimą, nes manau, kad labai svarbu Europos Sąjungoje turėti atitinkamas taisykles, skirtas bendros finansų ir ekonomikos sistemos reitingų poveikiui valdyti. Nepaisant teisinio reglamentavimo nebuvimo šioje srityje ir šių agentūrų galimybių paveikti valstybių narių ekonomiką – netgi sugebant jas nugramzdinti į krizę, – atrodo, kad šis pranešimas yra pirmas žingsnis kuriant naujas reitingų agentūroms skirtas taisykles atsižvelgiant į vėliausią Komisijos patvirtintą naują reglamentą dėl kredito reitingų agentūrų.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už Parlamento rezoliuciją dėl kredito reitingų agentūrų, nes sutinku, kad labai svarbu sumažinti nesąžiningą konkurenciją, kurią sukelia paplitusi kredito reitingų agentūrų praktika vertinti rinkos dalyvius ir tuo pat metu gauti iš jų nurodymus. Manau, kad Komisija turėtų atidžiai įvertinti galimą alternatyvių priemonių, skirtų kredito rizikai nustatyti, naudojimą. Labai svarbu, kad Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (EVPRI) veiksmingai vykdytų savo įgaliojimus ir turėtų teisę atlikti tyrimus bei patikras vietoje iš anksto apie tai nepranešusi. Taip pat labai svarbu, kad EVPRI, įgyvendindama savo su priežiūra susijusius įgaliojimus, procedūrų dalyviams suteiktų galimybę būti išklausytiems taip užtikrinant pagarbą jų teisei į gynybą. Taip pat sutinku su raginimu, kad Komisija atliktų visiškai nepriklausomo Europos kredito reitingų fondo, kuris būtų atsakingas už tris reitingų sektorius, išlaidų, naudos ir galimos valdymo struktūros išsamų poveikio vertinimą ir galimybių tyrimą.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Nors šiame pranešime yra tam tikrų teigiamų aspektų, jame nesugebėta pasiūlyti sukurti viešą, nepriklausomą Europos kredito reitingų agentūrų fondą. Priešingai, jis parašytas taip neaiškiai, jog sudaromos galimybės, kad visuomenė finansuotų naują privačią agentūrą. Pranešime taip pat neužsimenama apie agentūrų teisės nustatyti reitingus valstybės garantuotoms skoloms panaikinimą, o tai yra vienintelė priemonė, kurios galėtume imtis šioje srityje siekdami kovoti su spekuliavimu euru. Galiausiai pranešime turėjo būti pasiūlyta, kad Komisija išnagrinėtų Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (EVPRI) galimybę iš anksto patvirtinti visus „struktūrizuotus finansinius produktus“. Dėl šių priežasčių balsuoju „prieš“.

  Fiorello Provera (EFD), raštu. – (IT) Pasitelkdami šią priemonę, pagaliau galime išsakyti savo troškimą pagerinti reitingų agentūrų darbą didinant jų skaidrumą, sąžiningumą, atsakomybę, nepriklausomumą ir patikimumą. Pripažįstant agentūrų vaidmenį teikiant informaciją ir skatinant rinkos likvidumą, tampa visiškai aišku, kad finansinės veiklos vykdytojai per daug pasitikėjo savo sprendimais ir kad jų veiksmai prisidėjo sukeliant finansų krizę. Egzistuoja pernelyg didelė priklausomybė nuo išorinių kredito reitingų agentūrų ir sektoriuje susiklostė oligopolinė padėtis. Todėl pritariu, kad būtų įsteigtas nepriklausomas Europos kredito reitingų fondas, kuris būtų atsakingas už viešojo sektoriaus, įmonių ir struktūrizuotų finansinių priemonių reitingus.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Pastarojo meto finansų krizė atskleidė poreikį reguliuoti kredito reitingų agentūrų veiklą. Iš tikrųjų pastarojo meto įvykiai atvėrė galimybę nustatyti jų veiklos pažeidimus ir iš naujo išnagrinėti jų, kaip savo analitinės medžiagos, susijusios su įmonėmis, viešuoju sektoriumi ir struktūrizuotomis finansinėmis priemonėmis, tvirtintojų, statusą. Iš esmės tapo aišku, kad agentūros atlieka svarbų vaidmenį mažinant informacijos, kuria galėtų disponuoti investuotojai, asimetriją. Antra vertus, pastebima, kad per daug pasitikima kredito reitingų agentūrų nustatomais reitingais, kurie neabejotinai prisidėjo dar labiau apsunkinant finansų krizę. Todėl reikia skubiai sukurti naują reguliavimo modelį, kuris padėtų sumažinti priklausomybę nuo kredito reitingų agentūrų nustatomų reitingų. Sprendimas apima tokias priemones kaip Europos Centrinio Banko (ECB) priklausomybės nuo išorinių agentūrų teikiamų duomenų ribojimas, reguliavimo ir priežiūros institucijų kompetencijos didinimas, diskusijos dėl Europos kredito reitingų fondo sukūrimo, investuotojams prieinamos informacijos įvairovės padidinimas – taip sumažinant kredito reitingų agentūrų galią, taip pat, pvz., civilinės atskaitomybės priemonių sustiprinimas.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau pasveikinti W. Klinzą puikiai atlikus darbą. Raginu reitingų agentūras labiau atskleisti, kaip jos nustato savo nepriklausomus reitingus, kartu norėčiau paprašyti, kad būtų paaiškintos sektoriuje taikomos metodologijos, ir paklausti, kodėl jų reitingai skiriasi nuo pagrindinių tarptautinių finansų įstaigų prognozių. Kitas prieštaringas klausimas – tai Europos lygiu planuojama sukurti struktūra siekiant sudaryti atsvarą trims didžiausioms reitingų agentūroms, kurios, atrodo, turi neproporcingai didelę įtaką mūsų rinkai. Todėl raginu Komisiją atidžiai įvertinti galimybę įsteigti visiškai nepriklausomą kredito reitingų fondą, kuriam turėtų būti suteiktos pradinės lėšos jo veiklai per pirmuosius penkerius metus užtikrinti.

Galiausiai labai svarbu išnagrinėti būdus, kuriais galėtume užtikrinti reitingų agentūrų civilinę atsakomybę už savo nustatomus reitingus. Todėl norėčiau paprašyti Komisijos nustatyti priemones, kuriomis remdamiesi galėtume reitingų agentūras laikyti atsakingomis pagal valstybių narių civilinę teisę.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Pritariu pranešimui. Kredito reitingų agentūrų reitingai atlieka ne vieną naudingą funkciją. Reitingais kaupiama informacija apie emitentų kreditingumą pasaulio aplinkoje, kuriai būdinga skolos vertybinių popierių emitentų ir investuotojų turimos informacijos asimetrija; reitingai sudaro sąlygas emitentams patekti į pasaulio ir vietos rinkas, mažina informavimo išlaidas ir plečia potencialių investuotojų ratą, o tai suteikia rinkoms likvidumo ir padeda nustatyti kainas. Vis dėlto, pasikeitus reguliavimo tvarkai, šios informacijos tarpininkės faktiškai tapo reguliavimo institucijomis. Pastarojo meto finansų krizė atskleidė, kad sektoriuje yra trys pagrindinės problemos: konkurencijos trūkumas, pernelyg didelis reguliavimo sistemos pasikliovimas išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už reitingus nebuvimas.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Pagrindinis šiandien patvirtintos rezoliucijos tikslas – kiek tai įmanoma ir kuo greičiau iš visos sistemos pašalinti priklausomybę nuo išorinių kredito reitingų. Išorinių reitingų, kaip katalizatoriaus, vaidmuo itin svarbus, kai investicinio lygmens reitingas mažinamas iki žemesnio lygmens. Konkurencingoje ir gerai veikiančioje rinkoje agentūros reputacija yra pakankamas rodiklis jos reitingų patikimumui užtikrinti. Vis dėlto, kadangi dabar kredito reitingų agentūros veikia oligopolinėje aplinkoje, jos iš esmės veikia garantuotos rinkos sąlygomis.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už W. Klinzo pranešimą, nes manau, kad jame siūlomos priemonės kredito reitingų paslaugų sektoriaus problemoms spręsti yra žingsnis teisinga linkme. Kaip labai aiškiai pamatėme per pastarojo meto finansų krizę, šios paslaugos turi labai didelį poveikį, o šių agentūrų veiklos rezultatai gali būti pražūtingi valstybėms ir organizacijoms, kurioms jos suteikia reitingus. Turi būti nustatytos aiškios šių paslaugų teikimo taisyklės, taikomos reitingų nustatymo procedūros turi būti paviešintos ir agentūros turi prisiimti atsakomybę. Valstybės ir visų rūšių paslaugos bei organizacijos, kurioms jos teikia reitingus, negali būti palikti agentūrų priimamų sprendimų malonei. Trys pagrindinės reitingų agentūros nustato 95 proc. ekonominės veiklos reitingus; todėl šiuo atveju kalbame apie monopoliją ir visus dėl jos kylančius padarinius. Pasisakome už skaidrumą, neteisėtos veiklos ribojimą, atsakomybės prisiėmimą, kad šių agentūrų vertinimą atliktų nepriklausomos institucijos, nes tai padės užtikrinti jų nešališkumą ir griežtą taisyklių taikymą.

  Antolin Sanchez Presedo (S&D), raštu. – (ES) Pritariu W. Klinzo pranešimui, kuriuo siekiama pasistūmėti į priekį reformuojant reitingų agentūrų veiklą. Nors po pirmosios teisėkūros iniciatyvos šių agentūrų veiklai pradėta taikyti reguliavimo ir priežiūros tvarką, o po antrosios – buvo išaiškinti Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (EVPRI) su priežiūra susiję įgaliojimai, šioje rezoliucijoje raginama sumažinti su reguliavimu susijusią priklausomybę nuo išorinių reitingų, sukurti sektoriuje konkurencijos sistemą ir, atsižvelgiant į Finansinio stabilumo tarybos nustatytus kriterijus, patobulinti sektoriuje naudojamus verslo modelius.

Į galutinį tekstą įtraukti mano pakeitimai. Šiais pakeitimais norėjau sustiprinti priežiūros institucijų kompetenciją, labiau pasaulio mastu suvienodinti veiklos sąlygas, padidinti konkurenciją išvengiant prekybos reitingais ir nustatyti tipines informacijos platinimo procedūras. Valstybės garantuotos skolos klausimu raginau, kad reitingų agentūros savo darbe vengtų procikliškumo ir atsižvelgtų į pagrindinių tarptautinių finansų įstaigų prognozes. Taip pat raginau, kad Komisija pateiktų pasiūlymus dėl mokėjimo modelių reformos ir nustatytų atsakomybę už nusižengimus.

Galiausiai ypač palankiai vertinu tai, kad pranešime svarstoma galimybė įsteigti nepriklausomą Europos reitingų agentūrą ir Europos fondą.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui, nes jame pripažįstama, kad kredito reitingų agentūroms trūksta atskaitomybės, konkurencijos ir skaidrumo, ypač kai nustatomas valstybės garantuotos skolos reitingas. Siekiant užtikrinti, kad nerūpestinga praktika nekeltų pavojaus ES finansų sektoriaus saugumui, reikia imtis aktyvesnių veiksmų ES ir pasauliniu lygiu.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Kredito reitingų agentūros yra informacijos perdavimo tarpininkės, kurios, mažindamos informacijos asimetriją kapitalo rinkose ir palengvindamos patekimą į pasaulio rinkas, taip pat mažindamos su informacija susijusias išlaidas ir padėdamos pasinaudoti skolininkų ir investuotojų potencialu, skatina rinkos likvidumą ir skaidrumą.

Tačiau šios agentūros kelia tam tikrų problemų, visų pirma susijusių su konkurencijos tarp jų trūkumu, jų oligopolinėmis struktūromis, pernelyg dideliu pasitikėjimu jomis ir jų veiklos skaidrumo bei atskaitomybės trūkumu. Šiuo metu tokie klausimai tampa vis svarbesni, jau neminint valstybių narių, kurios dėl savo ekonominių ir finansinių problemų patiria, kaip prieštaringai ir cikliškai kinta įvairių nacionalinių institucijų reitingai.

Nors kredito reitingų agentūrų svarbos negalima paneigti, rekomenduotina ateityje riboti jų vaidmenį. Todėl balsavau už Parlamento pateiktą pasiūlymą, kuriuo raginama, kad Komisija atliktų Europos kredito reitingų fondo, turinčio teisę nustatyti su viešojo sektoriaus, įmonių ir finansinių priemonių sektoriumi susijusius reitingus, poveikio tyrimą ir išanalizuotų jo išlaidas, naudą ir valdymo struktūrą.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Šiuo pranešimu siūloma nustatyti griežtesnę kredito reitingų agentūrų priežiūrą, kurią šią vasarą atliks nauja Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (EVPRI), išmėginsianti svarbią priemonę siekiant užtikrinti, kad po finansų krizės ankstesnis nevaržomas rinkos jėgų veikimas skolinimo srityje nebūtų toliau toleruojamas. Kredito reitingų agentūros užsidirbo iš finansų įstaigų mokesčių nustatydamos jų produktų reitingus ir dėl to atsiradusio tų produktų pardavimo verslo. Ši prieštaringa veikla reiškė, kad agentūros noriai suteikdavo aukštus reitingus sudėtingoms finansinėms priemonėms ir dėl to investuotojai pirkdami šiuos produktus jautėsi saugūs. Agentūros taip pat konsultuodavo įmones, kaip pristatyti jų padidintos rizikos produktus kaip mažos rizikos, ir ši apgaulinga praktika lėmė, jog šie produktai pasirodė esą labiau žalingi nei būtų buvę galima manyti atsižvelgiant į jų reitingą ir sukelti didelius investuotojų, įskaitant Velso pensininkus, nuostolius.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Per finansų ir ekonomikos krizę reitingų agentūrų veikla buvo nušviečiama kritiškai, visų pirma jų aktyvus vaidmuo besitęsiančioje krizėje, išryškėjo šios pagrindinės problemos: konkurencijos trūkumas, pernelyg didelė priklausomybė nuo išorinių kredito reitingų ir atsakomybės sektoriuje trūkumas. Dėl šios priežasties pranešėjas rekomenduoja išnagrinėti tikrai nepriklausomos Europos kredito reitingų agentūros sukūrimo idėją, teigdamas, kad naujasis Europos kredito reitingų fondas turi pats save išlaikyti. Dėl reitingų sukeliamų ilgalaikių pasekmių aktyvi sąveika su šiuo sektoriumi yra neišvengiama. Būtent todėl balsavau už šį pranešimą.

  Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Pastarųjų metų finansų krizė atskleidė tris pagrindines sektoriaus problemas: tai – konkurencijos trūkumas, pernelyg didelis reguliavimo sistemos pasikliovimas išoriniais reitingais ir kredito reitingų agentūrų atsakomybės už jų nustatomus reitingus nebuvimas. Balsavau už W. Klizo pranešimą, nes manau, kad idėja įsteigti visiškai nepriklausomą privatų Europos kredito reitingų fondą yra protinga ir patraukli.

Pranešimas: Richard Falbr (A7-0172/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, nes manau, kad labai svarbu imtis veiksmų, kai nesilaikoma tarptautinių socialinius klausimus reglamentuojančių teisės aktų Europoje ir už jos ribų; tai yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, kuria daroma žala Europos įmonėms ir darbuotojams. Reikia tikėtis, kad šis pranešimas gali sustiprinti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) teisės aktuose įtvirtintų darbo standartų branduolį.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl socialinės politikos, pagal kurią skatinami darbo ir socialiniai standartai, išorės aspekto ir dėl Europos įmonių socialinės atsakomybės. Reikia pažymėti, kad socialinės politikos išorinis aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus. Tai apima vyrų ir moterų galimybes gauti padorų ir vaisingą darbą laisvės, lygybės, saugumo ir orumo sąlygomis. Tarptautiniai darbo standartai visų pirma turėtų padėti užtikrinti asmens, kaip žmogiškos būtybės, vystymąsi. Žmonės nėra prekės, dėl kurių kainos galima derėtis. Darbas yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis ir turi lemiamą svarbą asmens orumui, gerovei ir vystymuisi. ES turi gerą reputaciją tarptautinio dialogo socialiniais klausimais srityje. Šiuo požiūriu ji laikoma jautria ir patikima partnere. Tuo turi būti pasinaudota norint pasiekti ES nustatytų ryžtingesnių tikslų. Vienas iš jų – parengti darnų, integruotą ir profesionalų ES metodą, kuris būtų taikomas socialinės politikos išorės aspektui. Svarbiausia veikla atliekama vykdant koordinavimą Europos Parlamente, bet taip pat kartu su Europos Komisija ir įsteigta nauja Išorės veiksmų tarnyba.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Socialinės politikos išorės aspektas apima Europos Sąjungos veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus. Pagal Jungtinių Tautų visuotinę žmogaus teisių deklaraciją visos valstybės narės privalo užtikrinti ekonominių ir socialinių teisių apsaugą.

Būtent todėl, kai socialinių klausimų sprendimui ir valstybių narių bendradarbiavimui kyla pavojus, visų Europos Sąjungos valstybių narių požiūris turi būti aiškiai pagrįstas Europos socialinio modelio principais. Norėčiau pabrėžti, kad pagal Europos socialinį modelį užtikrinamos lygios švietimo, mokymo galimybės, lygios galimybės darbo rinkoje, taip pat lygios galimybės gauti socialines paslaugas ir kad šios galimybės yra pagrindiniai ekonominės sėkmės veiksniai.

Būtent todėl raginu valstybes nares remti asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvę, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimą, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimą ir vaikų darbo panaikinimą.

Balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes jame pripažįstama, kad pagarba orumui, gerovė ir kiekvieno asmens tobulėjimas yra pagrindinės vertybės, kurios turėtų būti pagrindiniai ekonominės plėtros tikslai.

  Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Pranešimas dėl socialinės politikos išorės aspektų yra susijęs su ES socialinės politikos sričių prioritetu. Jame raginama sustiprinti pagrindinius darbo standartus, įtvirtintus TDO konvencijose, įskaitant asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvę, nuostatas dėl priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimo, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimo ir nuostatą dėl vaikų darbo panaikinimo. Balsavau už šį pranešimą, nes jame taip pat raginama pakeisti pasaulinę ir ES valdyseną siekiant geriau įgyvendinti darbuotojų teises ir darbo standartus.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Pritariau mūsų kolegos Parlamento nario R. Falbro pranešimui, nes manau, kad Europos Sąjunga turėtų skleisti griežčiausius darbo ir socialinius standartus trečiosiose šalyse, kad išsaugotų savo patikimą reputaciją tarptautinėje prekyboje ir užmegztų tvirtus ryšius su pagrindiniais prekybos partneriais. Pranešėjas rekomenduoja išlaikyti santykių su nevyriausybinėmis organizacijomis ir tarptautinėmis organizacijomis pusiausvyrą siekiant palengvinti konvencijų ratifikavimą. Kad galėtų derėtis su Europos Sąjunga, trečiosios šalys turi laikytis tarptautiniu mastu nustatytų darbo standartų.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Naujausiais Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, 115 mln. vaikų dirba pavojingą darbą – tai viena blogiausių vaikų darbo formų, – šis darbas kelia pavojų vaiko gyvybei ir sveikatai. Atsižvelgdamas į artėjančią Pasaulinę kovos su vaikų darbu dieną, kuri bus minima birželio 12 d., balsavau už šį svarbų ir laiku parengtą pranešimą, kuriuo laisvosios prekybos susitarimo suinteresuotosios šalys, vadovaujantis TDO deklaracija dėl pagrindinių principų ir teisių darbe, raginamos panaikinti visų rūšių priverstinį darbą ir padaryti galą vaikų darbui.

Diskutuojant prekybos susitarimų klausimais vaikų darbo ir organizuoto žmogaus teisių pažeidimo negalima ignoruoti, derybose dėl prekybos ES turi laikytis tvirtos pozicijos skatindama socialinę politiką ir skleisdama darbo bei socialinius standartus.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Socialinės politikos išorinis aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus. ES išsikėlė tikslą ne tik tapti pavyzdžiu įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) srityje, bet ir skatinti ĮSA įgyvendinimą savo išorės politikoje. Svarbiausių tarptautinių socialinių standartų nesilaikymas yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, dėl kurios daroma žala Europos įmonėms ir darbuotojams. Pritariu, kad būtina stiprinti susijusių tarptautinių institucijų Tarptautinės darbo organizacijos (TDO), Pasaulio prekybos organizacijos (PPO), Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir Jungtinių Tautų vaidmenį bei skatinti jas bendradarbiauti kuriant, įgyvendinant ir įdiegiant pagrindinius tarptautinius socialinius standartus.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Mūsų globalizuotas pasaulis, kuriame valstybes tarpusavyje sieja ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ir politiniai santykiai, yra nepaneigiama tikrovė. Vis dėlto, kalbant apie Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių prekybos santykius, vis dar esama didelių socialinių apsaugos sistemų, taip pat darbo sąlygų skirtumų. Europos Sąjunga, kaip pasaulinė prekybos partnerė ir svarbi derybų partnerė, turėtų padėti skleisti griežtesnius darbo ir socialinius standartus trečiosiose šalyse. Todėl balsavau už šį pranešimą, nes jame pabrėžiamas lemiamas vaidmuo, kurį ES gali atlikti žmogaus teisių srityje, ypač susijusių su teise į padorų darbą.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Pasiūlyme dėl socialinės politikos išorės aspekto ir socialinių standartų skleidimo, kurį ką tik patvirtinome, siūloma nustatyti vienodą socialinės sąlygos formuluotę, kurią būtų galima įtraukti į visus dvišalius prekybos susitarimus. Ši iniciatyva iš tikrųjų yra žingsnis tinkama linkme. Atsižvelgiant į tai, kad laisvosios prekybos susitarimuose paprastai dar mažai remiamasi socialiniais standartais, pranešime užsimenama apie daugybę alternatyvų, įskaitant socialinę sąlygą ir Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijų laikymąsi – nepaisant to, ar jas jau ratifikavo visos valstybės narės, – ir trečiųjų šalių ir valstybių narių bendradarbiavimo skatinimą. Kitas įdomus pranešimo aspektas – tai įmonių socialinės atsakomybės tobulinimo koncepcija. Nors tai – šiuo metu naudinga koncepcija, vis dėlto ji vis dar grindžiama savanorišku dalyvavimu, todėl ją galima patobulinti. Kadangi koncepciją taikome keliose srityse ir įtraukiame šį įmonių socialinės atsakomybės aspektą į savo prekybos politikos sritis, kodėl vieną dieną nepadarius jos privalomos? Neskaitant politinio ženklų rodymo, tai būtų tikras žingsnis į priekį siekiant mūsų socialinės politikos uždavinių.

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Socialinės politikos išorės aspektas apima Europos Sąjungos iniciatyvas, kuriomis ES nepriklausančiose valstybėse narėse skleidžiami darbo ir socialiniai standartai. Nustatydama darbo standartus, Europos Sąjunga padidina piliečių galimybes gauti darbą laisvomis, lygiomis, saugiomis ir oriomis sąlygomis. Atsižvelgiant į dabartinę pasaulio ekonomikos globalizaciją, tarptautiniai darbo standartai sudaro pagrindą, kuriuo turėtų būti grindžiama šalies socialinė ir ekonominė plėtra. Kinija, Indija ir kitos besivystančios ekonomikos šalys tampa vis svarbesnėmis dalyvėmis užsienio investicijų srityje. Nepaisant to, šis reiškinys kelia pavojų, kad šios šalys – o ypač jų įmonės – „eksportuos“ ne tokius griežtus darbo standartus, kokie galioja Europos Sąjungoje. Todėl manau, kad Europos Sąjunga turėtų atidžiai stebėti norinčias su mumis sudaryti prekybos susitarimus šalis.

Europos mažosios ir vidutinės įmonės yra lyderės tikrovėje diegiant socialinius standartus. Manau, labai svarbu aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti įmonių socialinę atsakomybę, nes tai padės atsikratyti daugybės dabartinių interpretacijų, kartu sudarys galimybes patikrinti, ar šių įsipareigojimų laikomasi.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Nusprendžiau balsuoti už R. Falbro pranešimą, kuriame, viena vertus, atkreipiamas dėmesys į įmonių socialinės atsakomybės, kaip motyvacinės priemonės verslo augimui skatinti, strateginę svarbą, kita vertus, pabrėžiama, kad šį klausimą galima išspręsti tik savanorišku pagrindu. Taip pat visiškai sutinku su R. Falbro kritikuojamu ir nepalankiai vertinamu veidmainišku Europos Sąjungos elgesiu, kai ji vienu metu skatina laikytis socialinio modelio, padedančio puoselėti socialines teises, ir tuo pat metu sudaro prekybos susitarimus su šalimis, negerbiančiomis darbuotojų arba neužtikrinančiomis jų apsaugos.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą, kadangi vis dar pasitaiko atvejų, jog netinkamai ar tik iš dalies įgyvendinamos Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos, susitarimai ir pažeidžiami įmonių socialinės atsakomybės principai. Tarptautiniai darbo standartai visų pirma turėtų padėti užtikrinti darbuotojo teises, nes darbas yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis ir turi lemiamą svarbą asmens orumui, gerovei bei vystymuisi. Greta socialinių standartų, įmonių socialinė atsakomybė turėtų prisidėti prie tvaraus augimo, tačiau įmonės neturėtų vengti dialogo su darbuotojais ir jos turi gerbti bei skatinti deramus darbo santykius, skatinti darbuotojų dalyvavimą per konsultacijas ir informaciją, kolektyvines derybas, vystyti jų profesinius įgūdžius ir plėtoti mokymąsi visą gyvenimą, laikytis darbo saugos standartų, skatinti vyrų ir moterų lygybę, kurti socialiniams partneriams palankią aplinką, kad jie galėtų numatyti ir valdyti darbo rinkoje vykstančius pokyčius, įskaitant restruktūrizavimą, gerinti darbo kokybę, integruoti pažeidžiamų darbuotojų, pvz., jaunų, vyresnio amžiaus žmonių, neįgaliųjų ir migrantų, grupes ir juos apsaugoti. Taigi Europos Sąjunga dvišaliuose ir regioniniuose susitarimuose ir toliau turėtų taikyti sankcijas ir paskatas, siekdama užtikrinti ES susitarimų socialinių nuostatų įgyvendinimą. Be to, labai svarbu, jog ir pačios vyriausybės neatsižadėtų atsakomybės už Europos socialinio modelio išsaugojimą, nes kitaip grės darbo teisės ir socialinės apsaugos sistemų bei paslaugų privatizavimas.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Socialinės politikos išorės aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus. Nors Lisabonos strategijoje ir strategijoje „Europa 2020“ socialinei politikai skiriama daugiau dėmesio nei bet kada, su konkurencingumu ir ekonomikos veiksniais susijusiems klausimams toliau teikiama pirmenybė taip kenkiant socialinių klausimų sprendimui. Pagrindiniai darbo standartai yra įtvirtinti aštuoniose TDO konvencijose, kuriose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui.

Kad ES galėtų derėtis su trečiosiomis šalimis, pastarosios turi laikytis visų pirmiau minėtų reikalavimų. Tai būtina derybų su trečiosiomis šalimis sąlyga. Prekybos politikoje negalima nekreipti dėmesio, kai negerbiamos darbuotojų teisės, todėl visuomenė tobulėti gali tik pašalinus šiuos trūkumus.

Jei kalbėsime apie derybas dėl socialinių klausimų, ES šioje srityje turi gerą tarptautinę reputaciją. Šiuo požiūriu ji laikoma jautria ir patikima partnere. Tuo turi būti pasinaudota siekiant platesnio užmojo ES nustatytų tikslų.

  Zuzana Brzobohatá (S&D), raštu. – (CS) Pranešime didžiausias dėmesys skiriamas ypač svarbiai šiandienos pasaulio temai. Tai – darbuotojų teisių klausimas. Didžiausią grėsmę darbuotojams kelia vadinamasis socialinis dempingas, nes jis iš esmės pažeidžia jų teises. Kalbant apie socialinių standartų taikymą, pagrindinės veikėjos šioje sityje yra tarptautinės įmonės. Todėl labai svarbu aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti įmonių socialinę atsakomybę, kad galėtume sumažinti skirtingų interpretacijų atvejų ir nustatyti šioje srityje minimalias pareigas, taip pat stebėsenos, kaip jų laikomasi, metodą. Dauguma įmonių, siekdamos laikinos finansinės naudos, dažniausiai dėl pigios darbo jėgos pradeda veiklą regionuose. Įmonės paprastai atsisako regione megzti ilgalaikius ryšius, taigi tame regione neprisiima ir bendros socialinės atsakomybės. Pranešime raginama sustiprinti pagrindinius Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose įtvirtintus darbo standartus, įskaitant asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvę, nuostatas dėl priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimo, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimo ir nuostatas dėl vaikų darbo panaikinimo. Siekiant geresnės darbuotojų teisių apsaugos ir geresnių darbo sąlygų, pranešime reikalaujama pasaulinės ir ES administravimo sistemos pokyčių. Pranešėjai pateiktame pranešime sugebėjo apginti aiškų socialinį aspektą, todėl balsavau už šį pranešimą.

  John Bufton (EFD), raštu. – Balsavau prieš socialinės politikos išorės aspekto, kuriuo skleidžiami darbo ir socialiniai standartai, taip pat Europos įmonių socialinė atsakomybė, taikymą. Taip padariau todėl, kad, mano nuomone, ES turėtų susilaikyti ir neprimesti trečiosioms šalims socialinių prioritetų, kad ir kokie teisingi ar naudingi jie galėtų joms atrodyti. Nors pritariu, kad reikia skatinti žmoniško elgesio su darbuotojais metodus, ES socialinė politika kai kuriose Jungtinės Karalystės institucijose jau sukėlė sumaištį, taigi jos taikymo sritis neturėtų būti plečiama. Įgyvendinant socialinę politiką, reikalingas tam tikras lankstumas ir laisvė, nes viena visiems tinkama politika, kai ji taikoma konkrečioje šalyje, gali duoti priešingų rezultatų. Dėl šios priežasties ES visiškai neturėtų siekti socialinės politikos srityje įgyti vadovaujamos padėties.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Palankiai vertinu ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis siekiama skleisti darbo ir socialinius standartus trečiosiose šalyse, padedančiose užtikrinti visiems naudingą pasaulio ekonomikos plėtrą dabartinėmis globalizacijos sąlygomis. Todėl pritariu socialinėmis vertybėmis ir pagarba žmogaus orumui grindžiamoms sąlygoms, kurios nustatomos norinčioms derėtis su ES trečiosioms šalims. Kai Europos Sąjunga laikysis būtent tokios pozicijos, galėsime sėkmingai pasitelkti užsienio politiką padėčiai pasaulyje pagerinti.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Tarptautinė darbo organizacija (TDO) atlieka pagrindinį vaidmenį tarptautinėje sistemoje, nes ji prisideda siekiant su darbo standartais susijusio bendro sutarimo. Šio svarbaus acquis dalies reikšmę pripažįsta visos ES valstybės narės. Vis dėlto tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių darbo teisės aktų išlieka skirtumų. Mano nuomone, būtina, jog ES šiuos standartus suderintų su trečiosiose šalyse, visų pirma tose, kurios yra pagrindinės prekybos partnerės, nustatytais standartais, kad būtų išsaugotas pagrindinis lygybės tarptautinėje prekyboje principas. Šiame pranešime pritariama šiai nuomonei ir nustatomos tam tikros strategijos, padedančios užtikrinti, kad šios šalys laikytųsi tokių pat darbo principų kaip ir ES. Sąžiningų darbo sąlygų standartų nustatymas yra esminė ilgalaikio ir tvaraus vystymosi prielaida ir tai taip pat prisidės siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų. Todėl manau, kad šis pranešimas yra pakankamai svarus indėlis į tarptautinės prekybos sistemos, kuri pagrįsta labai skirtingais šalių ar prekybos blokų darbo santykiais, vystymąsi. Norėčiau pareikšti, jog šios atsakomybės už darbo sąlygas politikos skatinimas rodo, kad Europa yra dėmesinga bei kruopšti ir kad ji įsipareigoja ginti visuotines vertybes, kuriomis ji tiki.

  Luigi Ciriaco De Mita (PPE), raštu. – (IT) Vienas pagrindinių Europos Sąjungos uždavinių – susieti žmogaus tobulėjimą ir socialinį vystymąsi su ekonomine plėtra. Šių dviejų veiksnių suderinimas reiškia, kad, viena vertus, žmonės gali dirbti savo darbą gaudami už jį pakankamą atlyginimą, nežeidžiantį žmogaus orumo ir atitinkantį profesinę kvalifikaciją, antra vertus, tai leidžia įmonių savininkams plėtoti savo verslą pagal rinkos principus, nors jie sušvelninami atsižvelgiant į žmogaus aplinką, kurioje verslas turi būti plėtojamas. Ši perspektyva – kurią kai kurie žmonės taip pat vadina socialine rinkos ekonomika – iš tikrųjų yra naujas požiūris, kuris apima daugiau nei gerovės ekonomiką, remiantis šiuo nauju požiūriu, sugrįžtama prie žmogaus, kaip pagrindinio subjekto. Tokia požiūrio kaita neišvengiamai susijusi su nuolatine socialinei politikai, įskaitant atitinkamų socialinių standartų ir susijusios įmonių atsakomybės skatinimą, reiškiama parama. Šis požiūris ir vizija negali ir neturi turėti poveikio vien ES, jis taip pat turi būti taikomas išorinei veiklai, kai tai yra įmanoma, visų pirma derantis dėl susitarimų. Pagarba Tarptautinės darbo organizacijos standartams, Europos socialinėje chartijoje nustatytiems principams ir socialinis dialogas yra tik kelios sritys, kurias galima aptarti tokiais atvejais. Manau, kad mūsų patvirtintas pranešimas suteikia pakankamą pagrindą šiems uždaviniams įgyvendinti.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Socialinės politikos išorės aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis ne valstybėse narėse siekiama skleisti darbo ir socialinius standartus. Nesugebėjimas šiandien ES viduje ir išorėje laikytis svarbiausių tarptautinių socialinių standartų yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, dėl kurios daroma žala Europos įmonėms ir ES, taip pat ne ES darbuotojams ir piliečiams. Atsižvelgiant į pramonės ir paslaugų globalizavimą, galima teigti, kad tarptautiniai darbo standartai padeda užtikrinti visiems naudingą pasaulinės ekonomikos augimą. Šiame pranešime reikalaujama pakeisti pasaulinę ir ES valdyseną siekiant geriau įgyvendinti darbuotojų teises ir sudaryti geresnes darbo sąlygas, tai daroma raginant sustiprinti svarbiausius darbo standartus, kurie įtvirtinti aštuoniose TDO konvencijose. Jose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Socialinės politikos išorės aspektu siekiama trečiosiose šalyse skleisti darbo ir socialinius standartus ir kovoti su socialiniu dempingu, kuris dažnai atsiranda dėl globalizacijos arba tarptautinės prekybos. Europos Sąjunga negali ilgiau toleruoti su gerove, sveikata ir aplinkosauga susijusio dempingo ir nereaguoti į jį, nes ji atsakinga už per didelį produktų eksportą už Europos ribų. Komisija neturėtų juokingai mažų darbo sąnaudų ir nepakenčiamų darbo sąlygų ir toliau laikyti kaip „savaime suprantamų konkurencinių pranašumų“. Šiuo atveju primygtinai reikalauju, kad Komisija pakeistų savo įsitikinimą.

  Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už R. Falbro pranešimą, nes, atsižvelgdama į tai, kad pastaruoju metu Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) vaidmuo yra sumenkęs, manau, kad mums reikia prisiminti pagarbos socialinėms darbuotojų teisėms pasaulyje svarbą. Europos Sąjunga turėtų atlikti pasaulio lyderės vaidmenį siekdama priversti kitas šalis gerbti tarptautinius darbo teisės standartus ir taip riboti baisaus socialinio dempingo galimybes. Svarbu, kad įgyvendinant šią politiką dalyvautų visi Europos veikėjai – ar tai būtų vyriausybės, kurios derasi dėl tarptautinių susitarimų sudarymo, ar Europos įmonės, kurios plečia savo verslą trečiosiose šalyse.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Socialinės politikos išorės aspektu siekiama trečiosiose šalyse skleisti svarbiausius socialinius standartus. Tai daroma siekiant Jungtinių Tautų nustatytų Tūkstantmečio vystymosi tikslų ir, kad laikantis tarptautinių darbo standartų, būtų užtikrinta darbuotojų apsauga. Šiuo požiūriu ES sunku pralenkti, būtent todėl ji dėl savo patikimumo ir geros reputacijos turėtų sugebėti gauti naudos kurdama socialines sąjungas su savo pagrindiniais prekybos partneriais ir remdama jas Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) bei Tarptautinėje darbo organizacijoje (TDO). Prieš leisdami šioms trečiosioms šalims sėsti prie to paties derybų stalo, prie kurio sėdi ES, turime reikalauti, kad jos įsipareigotų laikytis tų pačių svarbiausių tarptautinių darbo standartų.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Europos politikos užsienio aspektas nėra susijęs tik su susitarimų sudarymu arba parama užsieniui. Tai yra daug daugiau. Visų pirma tai susiję su Europos vertybių pristatymu trečiosioms šalims ne tik siekiant didesnio demokratiškumo ir didesnės pagarbos pagrindinėms teisėms, bet ir skatinant aktyviai įgyvendinti politikos sritis, kuriomis siekiama apsaugoti aplinką, moterų ir vaikų teises, darbo standartus, kuriais užtikrinama pagarba asmens orumui ir sudaromos sąlygos asmenybei tobulėti. Tą patį galima pasakyti apie skatinimą, kad trečiųjų šalių įmonės laikytųsi socialinės atsakomybės standartų.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis R. Falbro pranešimas susijęs su socialinės politikos, pagal kurią skleidžiami darbo ir socialiniai standartai, Europos įmonių socialinė atsakomybė, išorės aspektu. Europos Sąjunga yra darbuotojų socialinių teisių, kurias būtina gerbti derantis su trečiosiomis šalimis, gynybos bastionas. Nepaisant aštuonių Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijų, pačios TDO duomenimis, daugiau nei 50 proc. darbuotojų, pirmiausia imigrantai, moterys ir vaikai, nesinaudoja socialinėmis teisėmis. Asmens orumo ir pagarbos socialinėms teisėms visose valstybėse narėse skatinimas šiam tikslui sukuriant sistemą, padedančią nustatyti tuos, kurie neužtikrina šių teisių savo darbuotojams, ir juos nubaudžiant, atitinka ES interesus. Palankiai vertinu šį pranešimą ir balsuoju už jį. Nors pranešime atkreipiamas dėmesys į vertybių svarbą globalėjančiame pasaulyje, kuriame vis labiau dominuoja ekonomika, jame ginamas asmens orumas, nepritariama asmenų išnaudojimui, skatinama gerovė ir visapusiškas asmens tobulėjimas ir raginama, kad ES laikytųsi TDO standartų.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Tai tik dar viena pagrįsto nerimo ir kritikos išraiška, kuri, deja, yra paviršutiniška, ir būtent dėl šios priežasties galiausiai nėra labai svarbi.

2010 m. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pasaulio socialinės apsaugos pranešime užsimenama, kad daugiau nei 50 proc. darbuotojų trūksta socialinės apsaugos. Būtent šiomis aplinkybėmis Europos Sąjunga įgyvendina prekybos politiką, kurios pagrindas – uoli kova dėl derybų metu ir sudarant daugybę dvišalių bei regioninių susitarimų pasiekiamos laisvosios prekybos. Visiškai neskatinant įmonių socialinės atsakomybės, kuri iš esmės neegzistuoja, šiais susitarimais tik apsaugomi didžiųjų įmonių ir finansų įstaigų pelnai, juose neskiriamas tinkamas dėmesys darbo teisėms, kolektyvinių derybų ir darbuotojų asociacijų laisvės svarbai, veiksmingam diskriminacijos darbo srityje panaikinimui, priverstinio darbo, nesaugaus ir menkai mokamo darbo arba vaikų darbo panaikinimui.

Tai tik aspekto, kuris pranešime galėjo ir turėjo būti išsamiau aptartas, pavyzdys. Svarbu buvo nustatyti Europos Komisijos atskaitomybę ir reikalauti, kad ji užtikrintų politikos, veiklos ir daugybės veiksmingų priemonių, skatinančių laikytis socialinių ir darbo standartų, nuoseklumą.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiame pranešime yra tam tikrų teigiamų aspektų: pasmerkiama nuolatinė tarptautinių įmonių nepagarba darbuotojų teisėms bei deramam darbui ir atkreipiamas dėmesys į poreikį horizontaliai integruoti socialinę politiką į visas Europos Sąjungos išorės politikos sritis, įskaitant vadinamąją įmonių socialinę atsakomybę.

Vis dėlto teigiamus aspektus nusveria reikalavimo įgyvendinti alternatyvias politikos sritis, kurios padėtų veiksmingai įpareigoti įmones įgyvendinti savo socialinę atsakomybę, nebuvimas.

Todėl apgailestaujame, jog buvo atmestas raginimas pašalinti 31 punktą, kuriame „primygtinai pabrėžiama, kad ES lygmeniu neturėtų būti priimta jokia direktyva, pagal kurią būtų reglamentuojama ir užtikrinama įmonių socialinė atsakomybė“.

Parlamentas turėtų žengti toliau, o ne tik „prašyti“ ar „raginti“ Komisiją patvirtinti poziciją ir reikalauti tarptautinėse įmonėse ir pačioje Europos Sąjungoje sukurti įmonių socialinės atsakomybės teisinę sistemą, kurioje būtų nustatyti būtinieji pagarbą svarbiausiems darbo standartams skatinantys standartai, kuriuos gina Tarptautinė darbo organizacija (TDO), taip pat numatyti žmogaus orumą nepažeidžiančių darbo vietų klausimą ir socialines sąlygas tiek visuose dvišaliuose prekybos susitarimuose, dėl kurių derasi Europos Sąjunga, tiek pačioje Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO). Dėl visų šių priežasčių balsavau prieš pranešimą.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Socialinės politikos išorės aspektas yra vienas iš pagrindinių Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos prioritetų. Labai svarbu stiprinti darbo teisės normas, pvz., asociacijų, kolektyvinių derybų laisvę, siekti priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimo, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimo ir vaikų darbo panaikinimo. Todėl tarptautinių darbo standartų uždavinys ir tikslas turėtų būti – kreipti ekonomikos plėtrą visų pirma žmogaus gyvenimo ir orumo gerinimo linkme, o ne tik nustatyti darbuotojų darbo sąlygas ir jų teises.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Globalizacija, tiesą sakant, – priemonė nesąžiningos konkurencijos sąlygomis nuteikti visų šalių dirbančius žmones vienus prieš kitus arba perkeliant į kitą darbo vietą, arba priimant darbo ieškančius imigrantus, arba gėdingu Bendruoju susitarimu dėl prekybos paslaugomis įteisinant 4 režimą. Problema ta, kad Europos Sąjunga labai daug ir gražiai kalba šia tema, tačiau niekada šių kalbų neįgyvendina praktiškai. Ar kada nors, susidūrę su netoleruotino išnaudojimo atvejais, ėmėmės praktinių ir konkrečių veiksmų? Ar kada nors tokie atvejai užkirto kelią pasirašyti prekybos susitarimus su šalimis? Niekada. Nes kol apsimetate, kad rūpinatės užsienio darbuotojais, bendrame kontekste į Europos darbuotojus neatsižvelgiama. Kaip nurodo pranešėjas – ir jis tam pritaria, – remiantis tarptautinėmis institucijomis, „darbo standartai neturėtų būti naudojami protekcionistinės prekybos tikslais“! Taigi, ar kokie nors principai, vertybės, aplinkybės galėtų kada nors nuginčyti absoliučią rinkos galią? Jūs daug kalbate apie įmonių, kurios galiausiai tik laikosi jūsų nustatytų taisyklių, socialinę atsakomybę. Kada šiame Parlamente galų gale bus imtasi labai svarbaus ES politinių sprendimų priėmėjų socialinės atsakomybės klausimo?

  Catherine Grèze (Verts/ALE), raštu. – (FR) Esu patenkinta, kad Vystymosi komiteto nuomonė, kurios pranešėja buvau, įtraukta į šį pranešimą. Kaip tik šiuo metu vyksta 100-oji tarptautinė darbo konferencija, ir visi žinome, kad galiojančios taisyklės nėra veiksmingos.

Pasaulinės krizės aplinkybėmis labai svarbu, kad ES duotų tvirtą žinią, skelbiančią naują socialinio teisingumo erą. R. Falbro pranešime pateikti pasiūlymai leistų mums imtis praktinių žingsnių ta linkme. Kalbėdami apie socialinių teisių taikymą, galime tik smerkti šią dvejopų standartų politiką. Mums reikia turėti įgyvendinimo priemonių (kartu su paskatinimais ir baudomis), kad socialiniai standartai iš tikrųjų būtų taikomi. Į visus ES prekybos susitarimus turėtų būti įtraukta socialinė sąlyga ir ji turėtų būti teisiškai privaloma. Taip pat noriu nepritarti faktui, kad pranešimo 31 punkte pabrėžiama, jog Europos lygmeniu neturėtų būti patvirtinta jokia direktyva, kuria būtų užtikrinama pagarba įmonių socialinei atsakomybei. Primygtinai reikalauju siekti daugiau socialinio teisingumo ir užtikrinti pasaulinę pagarbą darbuotojų teisėms, visų pirma mūsų susitarimuose su besivystančiomis šalimis.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Dabar ne tik Europoje, bet ir visame likusiame pasaulyje siaučianti ekonomikos ir finansų krizė susimaišė su rimta socialine krize. Šiomis sudėtingomis aplinkybėmis Europos Sąjungai ir jos įmonėms tenka didelė socialinė atsakomybė dėl su trečiosiomis šalimis palaikomų santykių. Dėl šios priežasties balsuodama norėjau pabrėžti poreikį, kad Europos Sąjunga, pasirašydama susitarimus su šiomis šalimis, užtikrintų socialinių standartų laikymąsi ir darbuotojų teises. Europos Sąjunga, pasinaudodama savo puoselėjamomis vertybėmis, turi užtikrinti, kad jos darbo teisę reglamentuojančių standartų laikymasis būtų skatinamas ir skleidžiamas visame pasaulyje. Europos pareiga – būti pavyzdžiu. Būtent todėl ir aš balsavau už nuostatas, kuriomis pabrėžiama įmonių socialinės atsakomybės svarba.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam dokumentui, nes prasidėjus naujam šimtmečiui ES pakeitė savo strategiją, susijusią su socialinės politikos išorės aspektu ir pradėjo taikyti švelnesnį metodą, t. y. užuot siejusi socialinius standartus su prekybos susitarimais, daugiausia dėmesio skiria tarptautiniam bendradarbiavimui ir dialogui. ES, siekdama vykdyti socialinę politiką trečiosiose šalyse, naudoja įvairių rūšių priemones. Tai teisiškai privalomos, teisiškai neprivalomos ir finansinės priemonės. Tai, kad naudojamos šios priemonės, yra įrodymas, jog ES tikisi tam tikro elgesio palaikydama ryšius su savo prekybos partneriais. Vis dėlto didelė kliūtis yra šių priemonių taikymas ir įgyvendinimas šalyse partnerėse. Taigi būtina, kad ES kruopščiau stengtųsi jas taikyti ir įgyvendinti, ypač TDO konvencijas ir įmonių socialinės atsakomybės principus. Dažnai tai daryti trukdo tos šalies teisinė tvarka; vis dėlto silpna politinė valia ir vidinis ekonominis spaudimas taip pat turi reikšmės. Kitas svarbus veiksnys – tai, kad darbuotojai nežino savo teisių.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – Pranešime teigiama, kad ES sukūrė unikalų ekonomikos dinamikos ir socialinio modelio derinį. Ji sudaro vienodas sąlygas švietimo, mokymo srityje ir darbo rinkoje, užtikrina vienodą galimybę pasinaudoti socialinėmis paslaugomis. Pranešime pabrėžiamas poreikis įgyvendinti deramo darbo programas, atitinkančias užimtumo ir socialinės politikos nacionalinius poreikius bei prioritetus ir pagrįstas darbdavių, darbuotojų bei vyriausybių susitarimu. Šis aspektas labai svarbus atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Tai tik keletas priežasčių, dėl kurių pritariu šiam pranešimui.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Svarbiausia yra žmonės ir būtent todėl taip svarbu didinti užimtumą ir skatinti laikytis socialinių standartų. Geras to pavyzdys – kaimo vietovėse gyvenantys žmonės, ypač moterys ir jaunimas. Didžioji dalis ūkių priklauso vyrams. Manau, turėtume suteikti paramą moterims, siekdami užtikrinti, kad ši disproporcija būtų pakeista. Mano nuomone, taip pat labai svarbu remti ūkininkavimą iš savo tėvų perimančius jaunus ūkininkus. Kalbant apie jaunimą, švietimo kokybė kaimo vietovėse turėtų būti pagerinta, jauniems žmonėms turėtų būti užtikrinamos galimybės gauti išsilavinimą ir tobulinti asmenybę mieste. Kitas svarbus klausimas – įmonių socialinė atsakomybė.

Tai reiškia, kad įmonės savo iniciatyva ir nepriklausomai nuo kokių nors teisinių taisyklių kiekvieną dieną imasi veiksmų visuomenei ir aplinkai apsaugoti. Pelnas jau nebėra įmonių veiklos varomoji jėga. Joms vis labiau ima rūpėti socialiniai ir aplinkos apsaugos klausimai.

  Martin Kastler (PPE), raštu. – (DE) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad įmonės turi būti socialiai atsakingos – už savo darbuotojus ir klientus, aplinkos apsaugą ir visą visuomenę. Į vokiečių kalbos žodyną įtraukta nauja sąvoka: įmonių socialinė atsakomybė. Tai yra – ir turėtų išlikti – savanoriška sritimi. Mūsų globalizuotose rinkose įmonių socialinė atsakomybė reiškia daug daugiau nei paramos suteikimą vietos futbolo klubui. Pasaulinės socialiai atsakingos įmonės padeda formuoti užsienio ir vystymosi politiką.

Pasaulyje jos yra Europos ambasadorės, plačiai informuojančios apie Europos socialinius standartus. Turėtume remti įmonių socialinę atsakomybę, o ne reguliuoti ją. Šiuo atveju Europa turėtų atlikti vadovo, o ne reguliuotojo vaidmenį. Šis principas turi būti taikomas, jeigu Europos Komisija rimtai pažvelgs į šį reikalą ir dar kartą iškels įmonių socialinės atsakomybės klausimą: mums nereikia per didelio reglamentavimo. Šiame pranešime pabrėžėme šią poziciją.

  Jan Kozłowski (PPE), raštu. – (PL) Manau, kad R. Falbro parengtas pranešimo projektas yra geras ir todėl norėčiau paaiškinti, kodėl nusprendžiau balsuoti už jo patvirtinimą. Skatinimas laikytis griežtų darbo ir socialinių standartų, įmonių socialinės atsakomybės skatinimas yra labai rimtas socialinės politikos išorės aspekto uždavinys. Viena iš problemų, į kurią pranešėjas atkreipia dėmesį, yra už užimtumo politiką atsakingų administracinių institucijų neveiksmingumas. Nuolatinis konstruktyvus bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis, kuriame Europos Sąjunga dalyvauja kaip visuma ir kuriame dalyvauja atskiros valstybės narės, gali būti gerosios patirties šaltiniu, padedančiu nustatyti tinkamus administracinius gebėjimus. Manau, kad bendradarbiavimas regioniniu ir vietos lygmenimis, taip pat su įmonėmis irgi duoda gerų rezultatų. Puikus teigiamų rezultatų davęs partnerystės, paramos ir patirties mainų pavyzdys – Lenkijos regionų ir Rytų partnerystės šalių bendradarbiavimas pastaruosius keletą metų.

  Agnès Le Brun (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos socialinės politikos išorės aspekto. Europos Sąjunga pasaulyje vertinama kaip patraukli ir pageidaujama partnerė, taip visų pirma yra dėl unikalaus būdo, kuriuo ji suderina ekonomikos dinamiką ir socialinį modelį. Šį modelį ES turėtų propaguoti plėtodama santykius su kitomis šalimis ir jame turėtų būti numatyta nuosekli veikla dviem – vidaus ir išorės – aspektais. Dabartiniame dokumente primygtinai reikalaujama visų pirma skatinti įmonių socialinę atsakomybę. Laikydamosi šios atsakomybės, prekybos įmonės turėtų paisyti socialinių ir aplinkos aspektų. Rezoliucijoje pabrėžiama, kad šis skatinimas neturėtų būti grindžiamas privalomumu, tai turėtų būti savanoriškos suinteresuotųjų subjektų sąveikos rezultatas. Galiausiai rezoliucija taip pat siekiama į tarptautines derybas įtraukti darbuotojų teisių, kurias įsipareigoja ginti Tarptautinė darbo organizacija, aspektą, taip pat skatinti pasaulio ekonomikos valdyseną, kurioje atsižvelgiama į šiuos standartus.

  David Martin (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šį pranešimą. Svarbiausi darbo standartai yra įtvirtinti aštuoniose TDO konvencijose, kuriose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui. Ne tik iš šių konvencijų, bet ir iš Pasaulinės komisijos globalizacijos socialinės dimensijos klausimais pranešimo aišku, kad, užuot dėmesį siaurai telkus į rinkų sritį, būtina mąstyti plačiau ir daugiau dėmesio skirti žmonėms, t. y. darbuotojų teisių apsaugai ir darbo teisei. Kad ES galėtų derėtis su Europos Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis, privalu, jog pastarosios gerbtų pirmiau nurodytas teises ir nuostatas. Tai – sąlyga, kurios neįvykdžius neįmanomos jokios derybos su ne ES valstybėmis. Prekybos politikos srityje negalima ignoruoti jokių nepagarbos darbuotojų teisėms atvejų, taigi visuomenė toliau tobulėti galės tik tada, kai bus panaikinti šie trūkumai. Nustatydama darbo standartus, ES remia vyrų ir moterų galimybes gauti deramą ir vaisingą darbą laisvės, lygybės, saugumo ir orumo sąlygomis. Atsižvelgiant į vykstančią globalizaciją, pasakytina, jog tarptautiniai darbo standartai yra pagrindas, užtikrinantis, kad pasaulio ekonomikos augimas būtų visiems naudingas.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Mano nuomone, R. Falbro pranešimo tikslas ir didelė dalis jo turinio yra labai teigiami. Taip pat manau, kad didžiausias užimtumui ir deramo darbo sąlygoms skiriamas dėmesys yra pagrindinis tvaraus vystymosi elementas, ir ne tik ES šalyse. Kaip ir pranešėjas, apgailestauju, kad nėra nustatyta bendra „socialinės sąlygos“ apibrėžtis, ji galėtų būti taikoma ne tik dvišaliuose prekybos susitarimuose, bet ir kuriant deramas darbuotojų darbo sąlygas. Kai kuriose Europos šalyse taikomi socialiniai modeliai taip pat galėtų būti puikus pavyzdys besivystančioms šalims. Taip pat pritariu nuomonei bendrai kovoti siekiant panaikinti vaikų darbą.

Vis dėlto, nepaisydamas to, kas išdėstyta pirmiau, balsuojant susilaikiau, nes į dvišalius prekybos susitarimus neįmanoma įtraukti socialinių reikalavimų, jeigu nėra aiškios pagarbos žmogaus teisėms apibrėžties. Šio kriterijaus kaip argumento neturime pasitelkti priešindamiesi susitarimų pasirašymui.

  Barbara Matera (PPE), raštu. – (IT) „Nenuostabu, kad revoliucinių pokyčių, kurie nuolat kelia keblumų pasaulio tautoms, dvasia turėjo peržengti politikos ribas ir privertė jausti jos įtaką susijusioje praktinės ekonomikos srityje.“ Tai žodžiai mylimo popiežiaus Jono Pauliaus II, savo enciklikoje Centesimus Annus dar kartą iškėlusio klausimus, kuriuos savo enciklikoje Rerum Novarum aptarė jo pirmtakas Leonas XIII. Jis tai darė siekdamas išanalizuoti ir prisidėti prie socialinio klausimo, kuris – šiandien, kaip ir 1991 m., – gali būti išspręstas remiantis krikščionių doktrina taigi, pripažįstant visiškai vienodą žmogaus ir darbuotojo orumą.

Balsavau už R. Falbro pranešimą, nes jame daugiausia dėmesio skiriama būtent žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo svarbai ir nuostatai, kad Europos socialinis modelis yra svarbus atskaitos taškas taip pat ir Europos Sąjungos išorės santykių srityje. Socialinė atsakomybė turi padėti siekti šio tikslo, o Europos Sąjunga, įgyvendindama visus savo veiksmus, visų pirma bendradarbiaudama su ES nepriklausančiomis valstybėmis, kurių piliečiams atsisakoma suteikti pagrindines teises, su Parlamento pagalba turi atkurti ir sustiprinti šiuos principus. Būdama Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininko pavaduotoja, jaučiu, kad privalau pabrėžti, kaip svarbu, kad visi bendradarbiautume, įskaitant bendradarbiavimą už ES ribų, siekdami panaikinti lyčių diskriminavimą ir smurtą dėl lyties, kad atkurtume moterų socialinį orumą ir atgaivintume jų aktyvų dalyvavimą vietos ir viršvalstybinėje ekonomikoje.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Ekonomikos globalizacija ir Europos įmonių veiklos vykdymo vietos pakeitimas privertė nerimauti dėl socialinės politikos išorės aspekto. Tai apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis trečiosiose šalyse siekiama skleisti darbo ir socialinius standartus. Svarbiausi darbo standartai įtvirtinti aštuoniose Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijose, kuriose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui. Kad trečiosios šalys galėtų derėtis su ES, jos privalo gerbti visas pirmiau išdėstytas nuostatas. Tai – sąlyga, kurios neįvykdžius neįmanomos jokios derybos su trečiosiomis šalimis. Prekybos politikos srityje negalima ignoruoti jokių nepagarbos darbuotojų teisėms atvejų, visuomenė galės toliau vystytis tik tada, kai bus panaikintos tokios kliūtys. Labai svarbu tarptautinius darbo standartus taikyti siekiant užtikrinti, kad, vystantis ekonomikai, daugiausia dėmesio toliau būtų skiriama žmogaus gyvenimui pagerinti ir asmens orumui padidinti, o ne darbuotojų darbo sąlygoms ir teisėms nustatyti.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Socialinės politikos išorės aspektas yra pagrindinis mūsų frakcijos ir mano prioritetas. Neseniai patvirtinome rezoliuciją dėl būsimos konvencijos dėl vidaus darbuotojų, kuri bus patvirtinta 2011 m. birželio mėn. Šiame pranešime bendresnėmis nuostatomis raginama stiprinti svarbiausius TDO konvencijose įtvirtintus darbo standartus, įskaitant asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvę, siekį panaikinti priverstinį ir privalomąjį darbą, diskriminaciją darbo ir profesinės veiklos srityje ir panaikinti vaikų darbą. S&D frakcija reikalauja pakeisti pasaulinę ir ES valdyseną, kad būtų geriau įgyvendinamos darbuotojų teisės ir sukuriamos geresnės darbo sąlygos. Svarbiausių tarptautinių socialinių standartų nesilaikymas ES teritorijoje ir už jos yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, kuria daroma žala Europos įmonėms ir darbuotojams. Balsavau „už“.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Pritariu pranešime nustatytiems principams. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį, kad tai yra labai aukšti tikslai, kuriuos praktiškai bus sudėtinga, o gal net neįmanoma įgyvendinti. Esame sudarę daugybę prekybos susitarimų, kuriuose nenustatyti jokie su griežtu socialinių standartų laikymusi susiję reikalavimai. Kol egzistuos šis akivaizdus neatitikimas, šio pranešimo veiksmingumas ir loginis pagrindas neišvengiamai turės ribotą poveikį. Pranešime valstybės narės raginamos savo šalyse įgyvendinti pagrindinius įmonių darbo teisės standartus. Ar neturėtų ta pati taisyklė būti taikoma įmonėms už Europos ribų? Negana to, pranešime reikalaujama kovoti su neigiamais globalizacijos padariniais, nors, iki galo išnagrinėjus šį klausimą, paaiškėja, kad to negalima pasiekti taikant šiame pranešime aptariamas priemones. Dėl tos priežasties balsuojant susilaikiau.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Šiame pranešime Europos Sąjunga užsibrėžė itin plataus užmojo tikslus, pagrįstus gerai apgalvotais principais. Valstybės narės raginamos savo šalyse įgyvendinti pagrindinius įmonių darbo teisės standartus. Deja, atrodo, kad bent jau dabar šis raginimas netaikomas už Europos ribų veikiančioms įmonėms. Nors pritariu pranešimo principams, nemanau, kad jame pateikiamos išvados yra visiškai teisingos. Būtent todėl susilaikiau balsuojant.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Europos Sąjungos išorės socialinė politika, skirta šalims, nesančiomis ES narėmis, visų pirma turėtų būti išsami, pragmatiška ir vienalytė. Tiek vidaus, tiek išorės socialine politika turėtų būti skleidžiami darbo ir socialiniai standartai, o tai yra vieni svarbiausių ES tikslų.

Atsižvelgiant į tai, visos valstybės narės, sudarydamos susitarimus su trečiosiomis šalimis, turėtų užtikrinti, kad jų pozicija atitiktų Europos socialinį modelį. Turėtume reikalauti, kad ES narėmis nesančios šalys gerbtų teisę burtis į asociacijas ir imtųsi priemonių diskriminacijai dėl lyties arba amžiaus panaikinti. Vaikų darbo panaikinimas ir piliečių teisė pagerinti savo profesinę kvalifikaciją yra labai svarbūs klausimai. Kalbant apie vystomąjį bendradarbiavimą, Europos Sąjunga turi užtektinai lėšų reikiamoms profesinio rengimo ir mokymo struktūroms sukurti. Taip pat labai svarbu, kad Europos Komisija, su atitinkama šalimi derėdamasi dėl partnerystės susitarimų, pasistengtų prisiderinti prie tos šalies padėties ir tikrovės. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Parlamentui buvo suteiktos naujos kompetencijos sritys ir jis turėtų aktyviai bendradarbiauti su Europos ir tarptautinėmis profesinėmis sąjungomis, kad socialinė padėtis pagerėtų.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Balsavau už pranešimą dėl socialinės politikos, pagal kurią skleidžiami darbo ir socialiniai standartai ir Europos įmonių socialinė atsakomybė, išorės aspekto. Mūsų uždavinys – skleisti darbo ir socialinius standartus ir Europos įmonių socialinę atsakomybę už ES ribų. Tai teisėtas uždavinys; tačiau man kyla tam tikrų abejonių, ar esame pajėgūs pasiekti šį tikslą. Kyla abejonė, kad mūsų minimi visiems vienodi socialiniai standartai bus įgyvendinti, be to dabar tampa akivaizdus ketinimas skleisti skirtingus socialinius ir darbo standartus pačioje ES. Mano šalyje Graikijoje, kurioje nedarbas tarp 25 metų asmenų yra 36,1 proc., taikomi standartai ir Ispanijoje, kurioje šis rodiklis siekia 43 proc., taikomi standartai labai skiriasi nuo stiprią ekonomiką turinčiose Europos šalyse taikomų standartų. Šis pranešimas mums primena: jeigu ES nori tapti pasaulio socialinės politikos lydere, ji turi užtikrinti savo pačios valstybėse narėse taikomų socialinės politikos sričių sąsają.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą dėl socialinės politikos, pagal kurią skleidžiami darbo ir socialiniai standartai ir Europos įmonių socialinė atsakomybė, išorės aspekto. Nors Lisabonos strategijoje ir strategijoje „Europa 2020“ beprecedentis dėmesys skiriamas socialinei politikai, ir toliau pirmenybė teikiama konkurencijos klausimams bei ekonomikos veiksniams, o ne socialiniams klausimams. Mums labai svarbu ginti aštuoniose Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijose įtvirtintus darbo standartus. Šiose konvencijose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui. Reikia skirti dėmesį darbuotojų teisių apsaugai ir darbo teisei. Kad trečiosios šalys galėtų derėtis su ES, jos turi gerbti visas pirmiau išdėstytas nuostatas. Tai turėtų būti derybų su trečiosiomis šalimis sąlyga. Prekybos politikos srityje negalima ignoruoti jokių nepagarbos darbuotojų teisėms atvejų, visuomenė galės toliau vystytis tik tada, kai bus panaikintos tokios kliūtys.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjungos socialinės politikos išorės aspekto tikslas – skleisti socialinius standartus ES nepriklausančiose valstybėse, tačiau toliau pirmenybė teikiama konkurencijos klausimams bei ekonomikos veiksniams, o ne socialiniams ir darbo klausimams. Šiuo metu galioja aštuonios Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijos, kurias ratifikavo visos ES valstybės narės. Tai turėtų padėti užtikrinti visoms valstybėms narėms bendrų tarptautinių taisyklių pagrindinių principų sukūrimą.

Iš esmės daugiausia dėmesio vis dar turime skirti žmogui, kaip žmonijos vienetui, o tai galima daryti užtikrinant darbuotojų teisių ir teisės dirbti apsaugą. TDO tarptautiniu mastu atlieka labai svarbų vaidmenį rengdama šiuos standartus, propaguodama ir praktiškai juos įgyvendindama. Įmonės taip pat turi prisidėti prie tvaraus vystymosi, kad darbuotojams būtų sudaromos geresnės sąlygos. Tačiau išsivysčiusių ir besivystančių šalių socialinės apsaugos sistemos vis dar skiriasi. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir siekdamas, kad ES valstybėse narėse ir ES nepriklausančiose valstybėse narėse būtų labiau skatinama laikytis darbo ir socialinių standartų ir užtikrinama pagarba pagrindiniams tarptautiniams darbo standartams, balsuoju už aptariamą pasiūlymą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Aštuoniose TDO konvencijose įtvirtintuose svarbiausiuose darbo standartuose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui.

Todėl didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas darbuotojų teisių ir darbo teisės aktų apsaugai. Reikia iš esmės pagerinti teisinę ir socialinę moterų padėtį užkertant kelią diskriminacijai ir naudojimuisi galimu moterų indėliu į ekonomikos plėtrą ir socialinį vystymąsi. Raginu Komisiją ir valstybes nares įgyvendinti teisę nepatirti jokios diskriminacijos, o tai reiškia, kad pagrindinis kovos su skurdu principas yra teisė į darbą ir į vienodą elgesį, nepaisant lyties, etninės kilmės, amžiaus arba negalios.

Raginu Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti su šalimis partnerėmis siekiant daugiau dėmesio skirti kovai su vaikų įdarbinimu, vietoj to sukuriant deramas darbo vietas suaugusiesiems, o vaikams sudarant sąlygas įgyti tinkamą išsilavinimą. Siekiant pagerinti ir apsaugoti deramas darbo sąlygas, profesinių sąjungų laisvė burtis į asociacijas ir teisė į kolektyvines derybas turi būti įgyvendinama be jokių išimčių.

  Phil Prendergast (S&D), raštu. – Darbo standartų skleidimas ES derantis su trečiosiomis šalimis yra naudingas tiek valstybėms narėms, tiek trečiosioms šalims. Skatindama laikytis griežtesnių saugumo standartų ir mokėti geresnį užmokestį, ES padeda pagerinti darbuotojų gyvenimo kokybę. Primygtinai reikalaudama mokėti geresnį užmokestį, ES taip pat užtikrina, kad trečiosiose šalyse būtų sukurta rinka ES eksportui. Jeigu leisime į Europą importuoti prekes iš šalių, kuriose neužtikrinamas sąžiningas darbo užmokestis, iš tikrųjų pašalinsime Europos įmones iš rinkos. ES įmonėms sunkiau konkuruoti su trečiosiomis šalimis, kuriose nesilaikoma tokių pat saugumo standartų ir kurios darbuotojams gali mokėti daug mažesnius atlyginimus. Svarbu atkreipti dėmesį į pavojus, susijusius su privalomos teisinės galios neturinčiais darbo standartus reglamentuojančiais teisės aktais. Kadangi tokios taisyklės nėra privalomos ir nėra nustatyta jokių sankcijų už jų pažeidimą, taip pat kyla pavojus, kad sumažės įprastos priežiūros sistemų apimtis ir padidės neoficialios stebėsenos procedūros. Todėl ES turi būti budri ir užtikrinti, kad standartų būtų laikomasi, o jeigu nesilaikoma, turi būti imamasi veiksmų.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Vis labiau globalėjančiame pasaulyje labai svarbu, jog ES pasinaudotų savo tarptautine įtaka siekdama užtikrinti, kad darbuotojų teisės būtų apsaugomos taikant asmens orumo nepažeidžiantį modelį. Šiuo atveju kyla daug klausimų, pvz., tinkamos priemonės ES įtakai daryti parinkimas. Be to, nereikėtų pamiršti, kokia ES gali būti galinga, kai kalbame apie santykius su šalimi, kuri nori įstoti į Europos Sąjungą arba gauna išmokas pagal ES paramos programas. Galiausiai, turint omenyje, kad ekonomika iš esmės priklauso nuo tarptautinių įmonių, taip pat reikia, kad organizacijos būtų socialiai atsakingos.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsuoju „už“. Socialinės politikos išorės aspektas apima ES veiklą ir iniciatyvas, kuriomis ES nepriklausančiose valstybėse narėse siekiama skleisti darbo ir socialinius standartus. Nors Lisabonos strategijoje socialinei politikai skirtas – o strategijoje „Europa 2020“ skiriamas – didesnis nei kada nors anksčiau dėmesys, toliau pirmenybė teikiama konkurencijos klausimams bei ekonomikos veiksniams, o ne socialiniams klausimams. Svarbiausi darbo standartai įtvirtinti aštuoniose TDO konvencijose, kuriose daugiausia dėmesio skiriama asociacijų ir kolektyvinių derybų laisvei, priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimui, diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimui ir vaikų darbo panaikinimui. Ne tik iš šių konvencijų, bet ir iš Pasaulinės komisijos globalizacijos socialinės dimensijos klausimais pranešimo aišku, kad, užuot dėmesį siaurai telkus į rinkų sritį, būtina mąstyti plačiau ir daugiau dėmesio skirti žmonėms, t. y. darbuotojų teisių apsaugai ir darbo teisei. Kad ES galėtų derėtis su Europos Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis, privalu, jog pastarosios gerbtų pirmiau nurodytas teises ir nuostatas. Tai – sąlyga, kurios neįvykdžius neįmanomos jokios derybos su ne ES valstybėmis. Prekybos politikos srityje negalima ignoruoti jokių nepagarbos darbuotojų teisėms atvejų, taigi visuomenė toliau tobulėti galės tik tada, kai bus panaikinti šie trūkumai.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Įmonė, sukūrusi tvirtą struktūrą, kurioje atsižvelgiama ne tik į ekonomikos padarinius, bet ir į socialinius bei su aplinka susijusius jos veiklos rezultatus, gali teigti esanti socialiai atsakinga. Šiais laikais klausiame ne tik kaip įmonės pasiekia savo ekonominius rezultatus, bet ir ką jos samdo, kaip elgiasi su darbuotojais. Atsakinga įmonė yra aktyvi ir sąmoninga socialinės tikrovės, kurioje ji vykdo veiklą, dalyvė, ji užmezga santykius su visomis jos veikloje dalyvaujančiomis šalimis, kurios yra pagrindinis jos klestėjimo šaltinis. Šiandien patvirtinus pranešimą, Europos Sąjunga įsipareigojo prisiimti pasaulio lyderės vaidmenį socialinės politikos srityje, pasauliniu mastu įgyvendindama savo uždavinius ir taip paryškindama Lisabonos sutartimi Parlamentui priskirtą vaidmenį.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Pritariu šiam savo iniciatyva parengtam pranešimui, nes jame skatinama įmonių socialinė atsakomybė, kaip savanoriška motyvavimo priemonė, skirta verslo augimui didinti. Europos įmonės yra Europos Sąjungos ekonomikos variklis ir būtent todėl Europa turi labiau įsipareigoti užtikrindama ES įmonių, kurios dažnai supranta, kad turi konkuruoti su nesąžiningais partneriais, apsaugą. Be to, pritariu socialiai atsakingų įmonių sukūrimui, kurių pagrindiniai veiklos principai būtų socialinė darbuotojų apsauga, vartotojų apsauga ir skaidrumą reglamentuojančių įstatymų laikymasis.

  Tokia Saïfi (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už šią rezoliuciją, nes joje pabrėžiamas pagrindinis vaidmuo, kurį Europos Sąjunga nori ir turėtų atlikti trečiųjų šalių, visų pirma ES prekybos partnerių, atžvilgiu. Svarbiausių tarptautinių socialinių standartų nesilaikymas yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, kuria daroma žala Europos įmonėms ir darbuotojams. Tai vienas iš aspektų, kuriuos labai norėjau pabrėžti Tarptautinės prekybos komiteto nuomonėje šiuo klausimu, kurio pranešėja buvau.

Antra vertus, ES negali visko daryti pati: ji turi bendradarbiauti su atitinkamomis tarptautinėmis organizacijomis (TDO, PPO, EBPO), visų pirma kovojant su laisvųjų zonų reiškiniu, nes tai prieštarauja bet kokiems socialinės teisės aktams.

Be to, nors šiuo metu įmonių socialinė atsakomybė Europoje yra plačiai paplitusi, Europos įmonės, jų filialai ir jų subrangovai dėl savo įtakos tarptautinėje prekyboje atlieka labai svarbų vaidmenį skatinant ir skleidžiant socialinius ir darbo standartus visame pasaulyje. Šiuo požiūriu Komisija turi juos skatinti visų pirma ieškodama gerosios praktikos pavyzdžių ir juos remdama.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už R. Falbro pranešimą, nes manau, jog Europoje reikia labiau skatinti įmonių socialinę atsakomybę, kad būtų galima tiesiogiai patenkinti poreikį ginti bendrąsias vertybes ir padidinti europiečių solidarumą bei sanglaudą. Įmonių socialinė atsakomybė turi būti pagrindinis Europos socialinio modelio aspektas, siekiant padidinti inovacijas bei konkurencingumą ir siekiant prisidėti prie užimtumo didinimo, darbo vietų kūrimo tuo metu, kai nedarbo lygis drastiškai didėja ir jauni europiečiai, mūsų pakankamos darbo jėgos ištekliai, ieško alternatyvų už Europos sienų.

  Søren Bo Søndergaard (GUE/NGL), raštu. – (DA) Balsavau už R. Falbro pranešimą, kuriuo siekiama ES derantis su trečiosiomis šalimis skleisti darbo ir socialinius standartus. Pranešimo pagrindu pasirenkama keletas TDO konvencijų ir, remiantis jomis, pranešime siūloma, kad ES turėtų užtikrinti darbuotojų teisių ir darbo įstatymų apsaugą, pvz., sudarydama prekybos susitarimus su trečiosiomis šalimis. Be kitų dalykų, pranešime pateikiamas siūlymas teisinėje sistemoje nustatyti būtinuosius įmonių socialinės atsakomybės reikalavimus, geriau apibrėžti terminą ir užtikrinti geresnę reikalavimų laikymosi stebėseną. Kartu pranešime atmetama galimybė į prekybos susitarimus įtraukti galimybę pasinaudoti 4 režimo procesu, kuris leidžia tarptautinėms įmonėms importuoti savo pačių darbuotojus taip išvengiant priimančiųjų šalių nustatytų socialinių ir darbo sąlygų laikymosi. Be to, kad importuotos darbo jėgos padėtis tampa prastesnė nei priimančiosios šalies darbo jėgos padėtis, ji prisideda ir prie socialinio dempingo. ES dabar turi įgaliojimus sudaryti prekybos susitarimus su trečiosiomis šalimis visų ES valstybių narių vardu. Prieštarauju tam. Tačiau kol ši padėtis išliks, taip pat reikės nustatyti reikalavimus, kuriuose būtų konkrečiai nurodoma, kas tokiuose prekybos susitarimuose turi būti nustatyta.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Pritariau šiam anksčiau nei Komisijos komunikatas dėl įmonių socialinės atsakomybės pateiktam pranešimui. Taip pat palankiai vertinu savo kolegos Parlamento nario Richardo Howitto atliktą darbą komitete siekiant parengti pranešimą, kuriuo skatinamas teigiamas darbas, kurį Europos mastu galėtų atlikti socialiai atsakingos įmonės.

  Niki Tzavela (EFD), raštu. – (EL) Europa yra pagrindinė globalizuotų procesų dalyvė ir jai tenka didelė dalis atsakomybės siekiant rezultatų, kurie prisidėtų prie gyvybingų vystymosi formų. Europos Sąjunga užima pirmąsias gretas pasauliniu mastu skleisdama socialinę politiką ir ragindama besivystančiąsias šalis gerbti PPO sutartis. R. Falbro pranešime taip pat minima įmonių socialinės atsakomybės ir jos laikymosi ES svarba, turint galvoje, kad įmonės, prisiimdamos socialinę atsakomybę, ryžtingai prisideda skatindamos socialinį klestėjimą, aplinkos apsaugą ir kovodamos su skurdu šalyse, kuriose jos vykdo veiklą. Būtent todėl balsavau už pranešimą.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Strategijoje „Europa 2020“ atskleidžiama, kad socialinė politika yra pagrindinis Europos prioritetas. Vis dėlto šioje srityje dar reikia daug ką pagerinti ir būtent dėl tos priežasties pritariau šiam pranešimui. Pranešime raginama panaikinti priverstinį darbą, taip pat uždrausti vaikų darbą, taip pat atkreipiamas dėmesys į poreikį daugiau dėmesio skirti darbuotojų teisių apsaugai. ES nepriklausančios valstybės turi laikytis tokių kaip šie pagrindinių principų, jeigu ES ketina su jomis dirbti ir prekiauti. Valstybės narės taip pat turi bendradarbiauti su šalimis partnerėmis siekdamos užtikrinti pažeidžiamų grupių apsaugą ir kovoti su lyčių diskriminacija, taip pat diskriminacija dėl etninės kilmės, religijos, amžiaus ir negalios. Tikiuosi, kad Komisija pateiks konkrečių pasiūlymų, kurie padės nustatyti geresnius darbo ir socialinius standartus, taip pat pasiūlymų skatinti įmonių socialinę atsakomybę savo išorės politikos srityse.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Pranešėjas skundžiasi, kad socialinėje politikoje žmogus vis dar nėra dėmesio centre ir reikia, kad konkurencijos veiksnys užleistų vietą žmogaus veiksniui. Kaip teigia pranešėjas, dėl tobulo ekonominio dinamizmo ir socialinio modelio, kuris taip pat skatina tam tikrą atsakomybę, sąryšio ES turi gerą pasaulinę reputaciją. ES neturėtų būti ilgiau leidžiama taikyti dvejopų standartų, taigi dėl šios priežasties visiškai sutinku su pranešėju.

Pranešimas: Nadja Hirsch (A7-0082/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, nes profesinis mokymas turėtų būti pasiekiamas, prieinamas ir įmanomas visais gyvenimo etapais nepaisant, kokia žmogaus padėtis darbo rinkoje arba kokios jo pajamos.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl Europos bendradarbiavimo profesinio mokymo srityje, siekiant paremti strategiją „Europa 2020“. Galimybė ir gebėjimas mokytis ir dirbti tarptautinėje aplinkoje yra svarbi sėkmingo profesinio gyvenimo globalizuotos ekonomikos sąlygomis prielaida. Vis labiau reikalingi judūs, lankstūs ir tarptautinėje aplinkoje patirties įgiję darbuotojai. Todėl reikia veikti nedelsiant, ypač atsižvelgiant į jaunimą – didėjantis jaunimo nedarbo lygis yra viena iš skubiausiai spręstinų problemų Europoje. Valstybės narės, kovodamos su skurdu, turi įgyvendinti tikslinę politinę strategiją, atsižvelgdamos į nacionalines ypatybes ir poreikius. Pritariu rezoliucijoje išdėstytai nuostatai, jog strategijoje „Europa 2020“ iškeltų tikslų – anksti paliekančiųjų mokyklą skaičių sumažinti iki mažiau kaip 10 % ir padidinti universitetinio lygmens absolventų skaičių iki 40 % – reikia siekti konkrečiomis, kūrybiškomis ir veiksmingomis priemonėmis. Dėl demografinių pokyčių didėjant visuomenės tęstinio mokymo poreikiui ir būtinybei mokytis visą gyvenimą, darbuotojams reikia suteikti priemonę, kuria jie patys galėtų nusistatyti ir planuoti savo tęstinio mokymo poreikį. Be to, žmonėms skirtingose gyvenimo situacijose ir specifinėms asmenų grupėms profesinio rengimo ir mokymo srityje turi būti sudarytos plačios, supaprastintos ir lengviau prieinamos galimybės gauti finansavimą, pagal visas mokymosi visą gyvenimą programas ir vykdant projektą „Erasmus programa jauniems verslininkams“. Turime užtikrinti, kad Europos darbuotojai galėtų prisitaikyti prie ekonomikos reikalavimų.

  Charalampos Angourakis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Šiuo apgailėtinu pranešimu pabrėžiamas strateginis ES siekis nugalėti konkurencinėje kovoje su kitais imperializmo centrais dėl monopolijų, skatinant įtraukti mokymą į kiekybinius prieštaringos strategijos „Europa 2020“ tikslus, kuriuos norima „paversti“ nacionaliniais. Vykdant šį globalųjį planą, ypatingas dėmesys skiriamas techniniam ir profesiniam mokymui, kurio užduotis – patenkinti kuo pigesnės, beteisės darbo jėgos, vertos „darbo rinkos“ ir „konkurencingumo“, poreikį. Todėl rengimo ir mokymo kursai turi atitikti tiek dabarties, tiek ateities rinkos poreikius. Siekiant sudaryti lengvesnes „įdarbinimo“ ir patekimo į darbo rinką pasitelkiant stažuotes bei praktiką, ekonomikos sektorių judumą ir vadinamąjį sąveikumą tarp profesinio rengimo ir mokymo lygių sąlygas, stiprinamas vergavimas kapitalistų sumanytiems tikslams ir planams. Pareiškimais apie „vienodas galimybes“, „laisvą pasirinkimą“ ir jaunų žmonių poreikių tenkinimą maskuojamas prisitaikymas prie kapitalistinės ekonomikos poreikių, reiškiantis klasiniais barjerais grindžiamą švietimo politiką, pritaikytą prie viduramžiškos „memorandumų“ ir strategijos „Europa 2020“ darbo praktikos.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Ekonomikos krizė aukštyn kojomis apvertė Europos Sąjungos darbo rinką. Neliko nė vienos didelės verslo srities, kuri nebūtų nukentėjusi nuo niokojančių šios krizės padarinių, darančių poveikį piliečiams nesaugiomis darbo vietomis, nedarbu ir menkomis įsidarbinimo galimybėmis ar sąlygomis. Tokiomis aplinkybėmis profesinis rengimas ir mokymas tampa nauja galimybe, nauju būdu Europos piliečiams sugrąžinti savo gyvenimą į įprastą vagą. Esu sunerimusi dėl didelio jaunimo nedarbo. Manau, pasitelkus tinkamą švietimą ir nuolatinį mokymą, daugelis jaunų Europos žmonių sugebėtų rasti gerai mokamą darbą, atitinkantį jų profesinę kvalifikaciją ar naujai įgytus gebėjimus. Dėkoju pranešėjai už šį pranešimą. Baigdama pritariu Nadjos Hirsch išvadoms, kad, norėdami įgyvendinti šiuos siekius, organizuodami profesinį rengimą ir mokymą turime siekti aiškių rezultatų. Iki 2020 m. privalome įgyvendinti vieną tikslą: kad kiekvienas jaunas žmogus turėtų darbą.

  Alfredo Antoniozzi (PPE), raštu. – (IT) N. Hirsch pranešime pateikiami nerimą keliantys duomenys: jaunimo nedarbas šiuo metu siekia 21 proc. ir yra du kartus didesnis už ES vidurkį. Pasiūlyme pateikiama naudingų idėjų, tad jis tikrai vertintinas teigiamai, taip pat esu įsitikinęs, kad būtina skirti pakankamai finansinių išteklių tinkamai spręsti su Kopenhagos procesu ir strategija „Europa 2020“ susijusias problemas, pvz., pasitelkiant struktūrinius fondus ir ypač Europos socialinį fondą. Taip pat apgailestaudamas turiu pareikšti, kad nesama visapusio ir visa apimančio požiūrio, kurio laikytųsi visos valstybės narės. Nesant suderintos iniciatyvos, kurios imantis būtų sutelkiami profesinio mokymo, profesinės kvalifikacijos, mokymosi visą gyvenimą ir stažuočių bei praktikos darbo rinkoje sektoriai, nematau galimybių užtikrinti „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarke“ vadinamos strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimą.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už N. Hirsch pranešimą, kuriuo siekiama palyginti švietimo sistemas tarpusavyje ir padėtį jose. Esu įsitikinusi, kad vykdant švietimą reikėtų daugiau atsižvelgti į darbo rinkos poveikį ir skatinti kūrybiškumą, naujoves ir verslumą. Todėl šiame pranešime siekiama sudaryti geresnes sąlygas mokytojų bei studentų judumui ir, svarbiausia, supaprastinti užsienyje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūrą.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Galimybė ir gebėjimas mokytis ir dirbti tarptautinėje aplinkoje yra svarbi sėkmingo profesinio gyvenimo globalizuotos ekonomikos sąlygomis prielaida. Vis labiau reikalingi judūs, lankstūs ir tarptautinėje aplinkoje patirties įgiję darbuotojai. Strategijoje „Europa 2020“ išvardytus pagrindinius klausimus, siekiant pažangaus augimo (žinių, novatoriškumo, švietimo ir skaitmeninės visuomenės skatinimas), tvaraus augimo (gamyba veiksmingiau naudojant išteklius ir kartu didinant konkurencingumą) ir integracinio augimo (užimtumo didinimas, įgūdžių tobulinimas ir kova su skurdu), reikia spręsti taip pat ir profesinio rengimo ir mokymo srityje imantis konkrečių priemonių Europos Sąjungos mastu ir valstybėse narėse. Veiksmų reikia imtis nedelsiant, ypač atsižvelgiant į didėjantį jaunimo nedarbo lygį. Jauni darbuotojai ne tik dažniau nei suaugę darbuotojai yra bedarbiai, bet ir jų darbo santykiai laikini, darbo užmokestis mažesnis, socialinis draudimas mažesnis. Pritariu, kad ES institucijos, norėdamos visapusiškai įgyvendinti pagal strategiją „Europa 2020“ numatytą pavyzdinę iniciatyvą „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“, turėtų imtis pragmatiškesnės, išsamesnės ir plataus užmojo iniciatyvos, kuriai pritartų visos valstybės narės ir kurią įgyvendinant būtų siekiama sujungti profesinį lavinimą, profesines žinias, mokymąsi visą gyvenimą, stažuotes ir darbo rinką.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) ES patiria sunkią ekonomikos, finansų ir socialinę krizę. Jos padariniai pirmiausia juntami užimtumo srityje. Europos Sąjungoje šiuo metu yra 22,82 mln. bedarbių. Ir toliau labiausiai kenčia jaunesni nei 25 metų asmenys, nedarbas šioje amžiaus grupėje siekia 21,3 proc. Viena vertus, prognozuojama, kad iki 2020 m. bus sukurta 15,6 mln. naujų aukštos kvalifikacijos darbo vietų, antra vertus, žemos kvalifikacijos arba nekvalifikuoti darbuotojai praras 12 mln. darbo vietų. Strategijoje „Europa 2020“ stengiamasi atsižvelgti į šias naująsias profesinės visuomenės perspektyvas.

Šiame pranešime pabrėžiama būtinybė Europos lygiu plėtoti bendradarbiavimą profesinio rengimo ir mokymo srityje siekiant padidinti skaidrumą ir lengviau palyginti įvairias švietimo sistemas. Pranešime taip pat atkreipiamas dėmesys į Europos teisės aktų nuostatų perkėlimo ir įgyvendinimo svarbą siekiant palengvinti mokymo personalo ir studentų judumą, taip pat – supaprastinti užsienyje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūrą. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Jaunimo nedarbui Europos Sąjungoje siekiant 21 proc., o mano šalyje – beveik 25 proc., šis klausimas tapo didele problema Europai, kai negaunantiems darbo jauniesiems europiečiams gresia socialinė atskirtis ir skurdas. ES nėra dėl to tiesiogiai atsakinga. Vis dėlto atrodo, kad ji gali pasiūlyti jei ne sprendimus, tai bent įdomaus peno pamąstymams: man akivaizdu, kad mokymas ir švietimas turėtų būti svarbiausi dabarties ir ateities politiniai prioritetai. Pranešime valstybės narės raginamos keistis teigiama savo profesinio rengimo ir mokymo sistemų praktika, derinama su darbo patirtimi, kuri turėtų būti plėtojama daugelyje valstybių narių, ypač Prancūzijoje. Šiomis rekomendacijomis einama teisinga linkme siekiant pagerinti švietimo ir mokymo sąsajas su darbo rinka bei sumažinti nedarbą ir socialinę atskirtį, tačiau jų neužteks, jei valstybės narės ir Komisija nedės pakankamai pastangų tuo metu, kai jaunimo nedarbas tampa pagrindine politine problema daugelyje valstybių narių, ypač mano šalyje, Prancūzijoje.

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Šių dienų globalios ekonomikos sąlygomis gebėjimas ir galimybė mokytis ir dirbti tarptautinėje aplinkoje yra pagrindinė sėkmingo Europos piliečių profesinio gyvenimo prielaida. Nepaisant didelio poveikio, kurį ekonomikos krizė daro Europos darbo rinkai, kintant pramonei ir technologijoms didėja aukštos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, pagrindinius strategijoje „Europa 2020“ pateikiamus veiksnius, susijusius su pažangiu, tvariu ir integraciniu ekonomikos augimu, reikia paversti praktiniais žingsniais visos Europos Sąjungos lygiu. Siekiant šių tikslų, labai svarbu, kad švietimui ir profesiniam mokymui būtų teikiama pirmenybė vykdant ilgalaikę bendrąją politiką, kurią galima įgyvendinti tik dalyvaujant ir prisiimant įsipareigojimus visiems suinteresuotiesiems subjektams, ES institucijoms ir vietinio bei regioninio lygmens struktūroms.

Noriu pabrėžti, kad būtina nedelsiant imtis veiksmų, ypač susijusių su jaunais žmonėmis: didėjantis jaunimo nedarbas iš tiesų yra viena didžiausių Europos problemų. Strategijoje „Europa 2020“ nustatytų tikslų – sumažinti mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių iki mažiau kaip10 proc. ir užtikrinti, kad 40 proc. jaunų žmonių įgytų aukštąjį išsilavinimą – būtina siekti pasitelkiant veiksmingas praktines priemones.

  Adam Bielan (ECR), raštu. – (PL) Europos be sienų amžiuje švietimas, ypač tarptautinio lygio, yra profesinio piliečių gyvenimo planavimo pagrindas. Jauni žmonės turėtų sugebėti pasinaudoti su jų šalių naryste Europos Sąjungoje susijusiomis galimybėmis įgyti žinių ir patirties. Vis didėjanti judžių darbuotojų, įgijusių plataus profilio išsilavinimą, paklausa – dar vienas tokį gyvenimo būdą skatinantis veiksnys. Nepaisant to, jaunimo nedarbas išlieka nerimą keliančia problema. Reikia skubiai įgyvendinti kovai su šiuo grėsmingu reiškiniu skirtus projektus. Kiekviena investicija į švietimą naudinga užtikrinant geresnę jaunų žmonių ateitį. Todėl ypač svarbu naudoti ES lėšas įgyvendinant konkrečias profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programas. Taigi pritariu būtinybei parengti „mokymuisi visą gyvenimą“ arba, kitaip tariant, nuolatiniam profesinės kvalifikacijos gerinimui skirtas priemones. Įgyvendinant kūrybiškas ir veiksmingas švietimo programas, turėtų tapti įmanoma pasiekti vieną svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų – užtikrinti, kad mažiausiai 40 proc. žmonių įgytų aukštąjį išsilavinimą.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Neketinu paremti N. Hirsch savo iniciatyva parengto pranešimo ne tiek dėl jo esminių teiginių, kurie verti pagyrimo, nes pabrėžiama glaudesnių darbo rinkos ir formaliojo mokymo sąsajų svarba, bet dėl to, kad pranešime trūksta praktinio iniciatyvaus požiūrio į klausimą, kuriuo remiantis būtų galima pakilti aukščiau sausų svarstymų ir pateikti konkrečius pasiūlymus, kaip išspręsti socialinę problemą, kuri negali būti sprendžiama pasitelkiant retoriką.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau dėl šio pranešimo, nes sutinku, kad vykstant demografiniams pokyčiams bei ilgėjant gyvenimo trukmei kuo įvairiapusiškesnė darbo patirtis ir poreikis persikvalifikuoti bei tobulintis visą gyvenimą jau yra tapęs būtinybe. Dėl šių priežasčių pranešime yra atkreipiamas dėmesys į poreikį modernizuoti tiek pirminį, tiek tęstinį profesinį švietimą bei mokymą, siūloma pagrindinio išsilavinimo pabaigoje atlikti polinkio tam tikroms profesijoms įvertinimą, taip pat pabrėžiama pirminio mokytojų rengimo svarba. Taip pat yra pabrėžiama, kad reikia skatinti veiksmingesnį įstaigų, agentūrų, mokslinių tyrimų centrų ir įmonių bendradarbiavimą vietos bei regioniniu lygmenimis siekiant pakeisti uždarą švietimo sistemų pobūdį ir panaikinti žinių ir įgūdžių bei darbo rinkos poreikių neatitikimą. Pritariu, kad norint sukurti modernesnį mokymą bei švietimą, ryšys tarp potencialių darbdavių bei mokymo įstaigų turi būti sustiprintas, todėl socialinių partnerių įtraukimas jau į mokymo programų rengimą būtų dar vienas žingsnis didesnio užimtumo Europoje link.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Strategijoje „Europa 2020“ teigiama, kad svarbiausiais su pažangiu augimu susijusiais veiksniais ne tik skatinamos žinios, naujovės, švietimas ir skaitmeninė visuomenė, bet ir tvarus integracinis augimas. To pasiekiama pasitelkiant profesinį rengimą ir mokymą, kuriam valstybės narės privalo nustatyti vienodus standartus. Nepaisant ekonomikos krizės daromo didelio poveikio Europos darbo rinkai, galima prognozuoti, kad per artimiausius 10 metų užimtumas Europoje, bent jau laipsniškai, didės. Prognozuojama, kad toliau didės gebėjimų paklausa. Dėl pramonės ir technologijų pokyčių didėja aukštos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų poreikis išstumiant žemos kvalifikacijos darbuotojus.

Vis labiau pabrėžiamas aiškus, į rezultatus orientuotas požiūris į mokymąsi. Kai kurios valstybės narės jau reformavo savo profesinio mokymo sistemas. Kalbėdami apie valstybių narių profesinio rengimo ir mokymo sistemų palyginamumą, privalome teikti pirmenybę siekiui naikinti kliūtis, didinti skaidrumą ir sudaryti geresnes sąlygas palyginti skirtingas sistemas tarpusavyje ir iš vidaus.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą, nes jame aiškiai primenama, kad jauni žmonės yra tikrasis ateities garantas. Todėl privalome visiems jiems užtikrinti galimybę dalyvauti profesiniame rengime ir mokyme. Per pastaruosius metus Europą ir kitus kraštus sukrėtusi ekonomikos krizė didžiausią poveikį padarė jaunimui. Nedarbas tarp šios amžiaus grupės asmenų labai padidėjo, o įdarbinami šie žmonės verčiami pasirašyti terminuotas darbo sutartis ir sutikti su mažesniu atlyginimu.

Turime dirbti naudingai ir greitai, kad grąžintume nors dalį orumo šiems jauniems norintiems dirbti ir pirmiausia tapti pasaulio, nelinkusio jų priimti išskėstomis rankomis, dalimi žmonėms. Šie tikslai taip pat pateikiami strategijoje „Europa 2020“, kurioje nustatoma prievolė susitelkti į pažangų, tvarų ir integracinį ekonomikos augimą. Apskritai N. Hirsch pranešimas yra geras atspirties taškas apibrėžiant privalomas prioritetines Parlamento ir visos Europos Sąjungos politikos sritis.

  John Bufton (EFD), raštu. – Balsavau prieš profesinio rengimo ir mokymo srities bendradarbiavimo priemones, kuriomis siekiama paremti strategiją „Europa 2020“, nes baiminuosi bet kokių takoskyrą skatinančių priemonių, galinčių pasiekti protus ir daryti jiems įtaką. Gana didelė ES gyventojų dalis laiko save euroskeptikais, todėl nepriimtina, kad Briuselis reguliuotų švietimo ir mokymo politiką. Tokie veiksmai galėtų būti laikomi propagandiniais.

  Cristian Silviu Buşoi (ALDE), raštu. – (RO) Profesinio rengimo ir mokymo priemonės yra labai svarbios Europos ekonomiką siekiant paversti strategijos „Europa 2020“ tikslus atitinkančia žinių ekonomika. Todėl visiškai pritariu šiame pranešime teikiamoms rekomendacijoms, kuriomis pabrėžiama investicijų į profesinį rengimą ir mokymą svarba Europos ekonomikos ateities konkurencingumui. Siekdami šių tikslų, nacionaliniu ir Europos lygmenimis turime imtis veiksmingų viena kitą papildančių priemonių. ES grėsmingai padidėjo jaunimo nedarbo lygis. Šiuo pranešimu skelbiama aiški žinia: profesinis rengimas ir mokymas yra svarbiausias veiksnys sprendžiant jaunimo nedarbo problemą. Reikia parengti aiškias strategijas, kad būtų palengvintas jaunimo integravimasis į darbo rinką, tai paskatintų švietimo programų ir darbo rinkos poreikių sąsajas ir padėtų baigusiesiems studijas rasti joje savo vietą.

Siekiant palengvinti integravimąsi į darbo rinką, būtina pasirinkti tokį požiūrį, kuriuo būtų pabrėžiama konkrečių gebėjimų svarba. Be to, nuolat kintant technologijoms didėja su darbuotojų kvalifikacija susiję darbdavių lūkesčiai. Todėl reguliariems mokymams tenka svarbus vaidmuo nuolat pritaikant profesinę kvalifikaciją prie ekonomikos poreikių. Šie veiksmai gali padėti žmonėms tam tikru jų karjeros etapu netapti atskirtiems nuo darbo rinkos.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Visas pranešimas grindžiamas filosofiniu siekiu, vadovaujantis strategijos „Europa 2020“ nuostatomis, kuriomis toliau griaunama socialinė struktūra ir darbuotojų teisės, pritaikyti profesinį rengimą ir mokymą prie darbo rinkos bei verslo poreikių,. Nors jame esama kelių teigiamai vertintinų nuorodų į bendruosius „žmogaus poreikius atitinkančio darbo“ principus, skatinamas kūrybiškumas ir sėkmingo perėjimo nuo savišvietos prie formaliojo švietimo poreikis, visa tai – tik tušti žodžiai, skirti pranešimui pagražinti, galiausiai juo visuose švietimo ir mokymo procesuose bei etapuose, net ir aukščiausiu lygiu, skatinamas neoliberalizmas.

Pvz., valstybės narės raginamos paremti doktorantūros studijų bei studijų po doktorantūros programas, kuriomis būtų skatinamas konkurencingumas ir sudaromos geresnės sąlygos „darbo jėgos judumui“, kitaip tariant – būtų mažinamas darbo vietų saugumas. Galiausiai vienas svarbiausių pranešimo trūkumų, kad valstybės narės raginamos „pripažinti pažymėjimas ir diplomus skirtingose valstybėse narėse“, taip darant spaudimą pripažinti, kad įvairių Graikijos ir užsienio kolegijų išduodami diplomai visiškai atitinka valstybinių universitetų suteikiamą išsilavinimo lygį. Todėl balsavau „prieš“.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Šiuo metu kai kuriose valstybėse narėse dėl nedarbo, ypač jaunimo, kurio nedarbo lygis yra dvigubai didesnis už ES vidurkį, susidariusi tragiška padėtis. Todėl tai viena skaudžiausių Europos problemų. Labai svarbu, kad valstybės narės patvirtintų kovos su šia problema politinę strategiją, kuri būtų grindžiama strategijos „Europa 2020“ tikslais: sumažinti mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių iki mažiau kaip 10 proc. per metus ir sudaryti sąlygas mažiausiai 40 proc. jaunų žmonių įgyti aukštąjį išsilavinimą. To būtina siekti pasitelkiant konkrečias, kūrybiškas ir veiksmingas priemones.

Deja, turiu pareikšti, kad strategijos „Europa 2020“ užmojai akivaizdžiai nedera su biudžeto asignavimų mažinimo tikrove, kai smarkiai apkarpomas pagrindinių ES švietimo programų finansavimas. Teigiamai vertinu Komisijos priimtas prieinamumo, skaidrumo ir palyginamumo gerinimo priemones, kuriomis siekiama užtikrinti pripažinimo procesą tarp švietimo sistemų ir jose. Taip pat svarbu, kad valstybės narės pradėtų reformuoti savo sistemas ir profesinį rengimą ir mokymą derintų su realiais darbo rinkos poreikiais.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Siekiant paremti strategiją „Europa 2020“ ir skatinant Europos bendradarbiavimą, norėčiau be išlygų pritarti trims pranešime pabrėžiamiems aspektams. Pirma, visiškai pritariu būtinybei gerinti dialogą tarp darbo rinkos ir švietimo sistemos padidinant praktikų verslo struktūrose skaičių, kad studentai aktyviai dalyvautų verslo pasaulyje ir tarp verslo struktūrų ir švietimo institucijų būtų stiprinami su profesiniu mokymu susiję ryšiai. Taip pat manau, gera mintis tarptautiniu lygiu labiau integruoti švietimo sistemas: pirma, siekiant, kad būtų visiškai pripažįstama asmenų profesinė kvalifikacija, ir antra – skatinami tarpvalstybiniai judumo projektai. Pagaliau visiškai pritariu Parlamento Komisijai teikiamam pasiūlymui atlikti reikiamus Europos socialinio fondo, „Erasmus“ ir Mokymosi visą gyvenimą programų pakeitimus, siekiant užtikrinti, kad būtų skiriamas finansavimas specialiesiems švietimo ir mokymo projektams, taip pat projektams jaunimo nedarbo ir diskriminavimo dėl lyties problemoms spręsti, skatinant šiuose projektuose dalyvauti daugiau moterų.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Šiuo pranešimu siekiama stiprinti valstybių bendradarbiavimo priemones skatinant abipusiškai pripažįstamą geresnės kokybės profesinį rengimą ir mokymą, kurie būtų labiau pritaikyti prie darbo rinkos poreikių ir labiau visiems prieinami. Šiame pranešime mums taip pat primenama būtinybė parengti švietimo ateities strategiją ir pirmiausia artimiausio laikotarpio Europos profesinių poreikių gaires. Pranešime ypač atkreipiamas dėmesys į būtinybę stiprinti sąsajas pačioje Europos švietimo ir mokymo sistemoje sukuriant tokią sistemą, kurioje skaidrumas ir abipusis įgūdžių ir gebėjimų pripažinimas iš tikro taptų realybe. Akivaizdu, kad vis labiau besivienijančioje Europoje, kurioje judumas pasiekia vis didesnį mastą, abipusis profesinės kvalifikacijos pripažinimas tampa visiškai būtinas. Vis dėlto pranešime įspėjama, kad siekiant to į šias sritis reikia perkelti Europos Sąjungos teisės aktus. Šiomis naujomis aplinkybėmis švietimas ir mokymas Europoje tampa sėkmingos ateities pagrindu ir jos užtikrinimo priemone. Judumo, verslumo, kūrybiškumo ir naujovių skatinimas yra objektyvi būtinybė, kurią, kaip pabrėžiama pranešime, turėtų palaikyti ES. Pritariu šio pranešimo nuostatoms ir balsavau „už“.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui, jame valstybės narės raginamos užtikrinti, kad žmonės skirtingais gyvenimo etapais turėtų galimybę pasinaudoti jų poreikiams pritaikytu profesiniu mokymu, kuris palengvintų (ir pagerintų) jų dalyvavimą darbo rinkoje ir apskritai visuomenės gyvenime. Profesinis mokymas turėtų būti pasiekiamas, prieinamas ir įmanomas visais gyvenimo laikotarpiais, nesvarbu, kokia žmogaus padėtis darbo rinkoje arba kokios pajamos. Visų pirma, siekiant užtikrinti geresnę socialinę integraciją ir didesnę socialinę sanglaudą, pranešime valstybės narės raginamos sudaryti mokymosi galimybę ypač tokioms grupėms kaip bedarbis jaunimas, etninės mažumos, lengvai pažeidžiamos moterys ir neįgalūs žmonės. Pranešime taip pat atkreipiamas dėmesys, kad, pasinaudojant šiuo metu turimomis Europos socialinio fondo, Mokymosi visą gyvenimą bendrosios programos ir jauniesiems verslininkams skirtos „Erasmus“ programos lėšomis, reikėtų padidinti finansavimo galimybes, supaprastinti finansavimo gavimą ir padaryti jį lengviau pasiekiamą.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Kova su jaunimo nedarbu – viena skubiausiai spręstinų Europos problemų. Todėl valstybės narės privalo skubiai patvirtinti tikslines strategijas, kuriose būtų atsižvelgiama į nacionalines ypatybes ir poreikius. Mokymosi metodai turėtų būti lankstesni ir prieinami visą gyvenimą. Turime visiems suteikti didesnes galimybes įgyti patirties užsienyje. Taip pat reikėtų labiau pasitelkti stažuotes. Švietimas ir profesinis mokymas turėtų būti laikomi ilgalaikiu bendruoju politiniu prioritetu, kad Europos darbuotojai galėtų prisitaikyti prie besikeičiančios ekonomikos reikalavimų.

  Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) Kai jaunimo nedarbas Europoje yra du kartus didesnis nei darbingo amžiaus gyventojų, N. Hirsch pranešime pateikiami pasiūlymai vertintini kaip naudingas indėlis į 27 valstybių narių vyriausybių vykdomą kovos su nedarbu politiką.

Susidurdami su senstančios visuomenės ir ekonomikos globalizacijos iššūkiais, turime skatinti mokymosi visą gyvenimą programų plėtojimą pirmiausia keisdamiesi teigiama valstybių narių patirtimi ir gerindami jaunųjų europiečių ankstyvąjį mokymą, tuo tikslu skatindami partnerystę tarp universitetų, mokslinio tyrimo centrų ir įmonių.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Remiantis su įsidarbinimo galimybėmis ir reikalaujamais diplomais siejamomis ateities prognozėmis, ES neva yra 15,6 mln. naujų darbo vietų aukštąjį išsilavinimą ir 3,7 mln. – vidurinį išsilavinimą atitinkančią kvalifikaciją turintiems asmenims (šaltinis: Europos profesinio mokymo plėtros centras). Užtat ketinama panaikinti 12 mln. žemesnio lygio profesinės kvalifikacijos darbo vietų!

Šios neišvengiamos katastrofos akivaizdoje strategijos „Europa 2020“ nuostatomis turėjo būti siekiama padidinti profesinio rengimo ir mokymo patrauklumą. Pranešime raginama patvirtinti į rezultatus orientuotą požiūrį į stažuotes, pagerinti oficialių ir neoficialių stažuočių pripažinimą, įsteigti pagalbos centrus ir nustatyti paramos schemas į sudėtingiausią padėtį patekusiems stažuotojams ar pradedantiems darbuotojams.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Po krizės atsigaunančioje ir augančioje Europoje profesiniam rengimui ir mokymui tenka ypatinga svarba. Labai svarbu jauniesiems europiečiams suteikti priemones, kuriomis naudodamiesi jie galėtų konkuruoti globaliame pasaulyje ir, pasitelkdami savo žinias bei gebėjimus, patekti į darbo rinką. Negalime pamiršti pribloškiamų visos Europos jaunimo nedarbo skaičių. Vis dėlto turėtume suvokti, kad didesnis išsilavinimas dažnai neatitinka didesnių galimybių darbo rinkoje. ES vis daugiau jaunų aukštąjį išsilavinimą turinčių ir papildomuose mokymuose po studijų dalyvavusių asmenų, neturinčių darbo ir galimybės jį susirasti. Profesinis mokymas privalo būti orientuotas į rinkos poreikius ir jaunų darbuotojų rengimą. Mano nuomone, taip pakitęs požiūris taptų gyvybiškai svarbus stabdant didėjantį jaunų žmonių nedarbą ir užtikrinant jiems geresnes ateities galimybes.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) N. Hirsch pranešime sprendžiama Europos bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje, siekiant paremti strategiją „Europa 2020“, problema. Strategijos „Europa 2020“ pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo tikslus būtina svarstyti nedelsiant. Nors neatrodo, kad dabartinė ekonominė ir finansinė padėtis būtų palanki, privalome sugebėti nepalankias situacijas paversti galimybėmis. Vis globalesniu tampančiame pasaulyje negalime prisirišti prie tam tikros teritorijos, privalome plėtoti judumą, lankstumą ir kaupti tarptautinę patirtį. Labai svarbu užtikrinti aukštą ankstyvojo mokymo kokybę ir sudaryti sąlygas jauniems žmonėms pasirinkti darbą kitose šalyse. Balsavau už pranešimą, nes pritariu jame teikiamiems pasiūlymams. Norėčiau pabrėžti būtinybę parengti naują ir įvairesnę mokymosi visą gyvenimą programą, kuri labai svarbi užtikrinant geresnės kokybės darbą, ypač atsižvelgiant į su darbo vietomis susijusias aplinkybes, taip pat – kaip skelbiama strategijoje „Europa 2020“ – skirti ypatingą dėmesį jauniems žmonėms, moterims ir neįgaliesiems.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Taip tik dar kartą nuobodžiai pakartojama įprasta Europos Komisijos retorika apie mokymąsi visą gyvenimą ir judumo ES mastu, kuris laikomas tinkamiausia garantija pagerinti darbuotojų „įsidarbinimo galimybes“ ir „prisitaikomumą“, skatinimą. Profesinis mokymas laikomas priemone, padedančia skatinti verslumą ir reaguoti į poreikį „sukurti aplinką, kurioje įmonės galėtų sėkmingai veikti, stiprėti ir augti“, papildant: „kad įmonės galėtų augti, joms reikia mažesnės mokesčių naštos ir nuspėjamumo, kad jos galėtų planuoti ir investuoti“. Pranešime taip pat manoma, kad profesinis mokymas ir mokymasis visą gyvenimą turi būti labiau orientuoti „į darbo rinkos poreikius ir sudaryti galimybes patekti į šią rinką bei judėti joje“.

Staiga tampa aiškūs ideologiniai pranešimo aspektai: užimtumas laikomas asmenine, o ne opia socialine problema, kurią, didindami savo „įsidarbinimo galimybes“ arba tapdami „verslininkais“, turi spręsti paskiri individai, o ne visuomenė; mokesčių sistema naudinga siekiantiems pelno, todėl mokesčius daugiausia moka darbuotojai ir vartotojai; švietimas ir mokymas besąlygiškai šokdinami pagal kapitalo dūdelę. Likusiose pranešimo dalyse visiškai nenagrinėjamos šių reiškinių giluminės priežastys ir neieškoma sprendimų.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiame pranešime kartojami standartiniai Europos Komisijos teiginiai apie geriausiai apsisaugoti nuo nedarbo padedantį mokymąsi visą gyvenimą, judumo skatinimą ES mastu ir būtinybę pagerinti darbuotojų „įsidarbinimo galimybes“ bei „prisitaikomumą“, taip pat užtikrinti švietimo ir mokymo pasiūlą.

Vis dėlto pranešime labai pabrėžiamas profesinio mokymo vaidmuo skatinant verslumą ir būtinybė „sukurti aplinką, kurioje įmonės galėtų sėkmingai veikti, stiprėti ir augti“, papildant: „kad įmonės galėtų augti, joms reikia mažesnės mokesčių naštos ir nuspėjamumo, kad jos galėtų planuoti ir investuoti“. Pranešime taip pat manoma, kad profesinis mokymas ir mokymasis visą gyvenimą turi būti labiau orientuoti „į darbo rinkos poreikius ir sudaryti galimybes patekti į šią rinką bei judėti joje“. Kitaip tariant, pasitelkiant pranešimo nuostatas, švietimas ir mokymas be išlygų verčiamas šokti pagal Europos kapitalizmo dūdelę.

Be to, siekiant užmaskuoti didelių įmonių ir finansinių institucijų skatinamą neoliberalią politiką, neminimos socialinės priežastys, dėl kurių žmonės nebaigia mokyklos, neturi pakankamai galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą, o jaunimas negauna darbo.

Todėl laikome šį pranešimą nepriimtinu. Jame nenagrinėjamos šių reiškinių giluminės priežastys ir neieškoma sprendimų.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Esu tvirtai įsitikinusi, kad profesinis rengimas ir mokymas turėtų būti prieinami ir įmanomi visą gyvenimą, nesvarbu, kokia asmens padėtis darbo rinkoje arba kokios jo pajamos. Dalyvavimas profesiniame mokyme turėtų atitikti žmogaus poreikius, taip palengvindamas galimybę jam rasti darbą. Siekiant užtikrinti geresnę socialinę įtrauktį ir socialinę sanglaudą, ES valstybėse narėse būtina sukurti galimybes tam tikroms asmenų grupėms, pvz., bedarbiam jaunimui, etninėms mažumoms, lengvai pažeidžiamoms moterims, neįgaliesiems ir kt. Galiausiai nemažiau svarbu pabrėžti, kad platesnio masto, paprastesnės ir lengviau prieinamos finansavimo galimybės, be abejo, būtų naudingos sėkmingai įgyvendinant minėtus tikslus.

  Elisabetta Gardini (PPE), raštu. – (IT) Šis pranešimas – papildomas elementas rengiant Europos jaunimo politikos strategiją. Tinkama jo nuostata – atsižvelgiant į vis didėjančią konkurenciją darbo rinkoje, stiprinti tarptautinių studijų ir jaunų darbuotojų darbo vietų lankstumo aspektą. Europos jaunimui būtina suteikti galimybę konkuruoti su savo bendraamžiais iš visų pasaulio kraštų. Jaunimo nedarbo skaičiai negali palikti mūsų abejingų. Turėtume palankiai vertinti šį pranešimą, nes jame pabrėžiami svarbūs strategijos „Europa 2020“ tikslai: pasitelkiant veiksmingas priemones, pvz., iki mažiau nei 10 proc. sumažinant mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių ir užtikrinant, kad mažiausiai 40 proc. jaunų žmonių įgytų universitetinio lygio aukštąjį išsilavinimą, kovoti su jaunimo nedarbu. Beje, šiuos tikslus turėtume laikyti ne finišo linija, bet atspirties tašku: ateities prioritetai turėtų būti sukurti tvirtus ryšius tarp universitetų ir verslo struktūrų, taip pat grąžinti privalomas valstybės ar privačių institucijų finansuojamas praktikas ir stažuotes. Neturime daug laiko žaidimams, todėl privalome nedelsdami imtis veiksmų. Kitaip ateities kartoms paliksime labai sunkų palikimą.

  Brice Hortefeux (PPE), raštu. – (FR) Teigiamai vertinu šį patvirtintą pranešimą, kuriame vėl atkreipiamas pagrindinis Europos Sąjungos ir jos valstybių narių dėmesys į profesinį rengimą ir mokymą. Griežto biudžeto taupymo, kuris yra tiesioginis Europos darbo rinkai skaudžiai smogusios pasaulinės krizės padarinys, laikotarpiu turime, nepamiršdami nacionalinių skirtumų ir poreikių, svarstyti ekonomikos augimo ir užimtumo strategijas, ypač skirtas jauniems žmonėms.

Jauni žmonės tampa pirmosiomis nedarbo aukomis ir dažnai yra linkę nebaigti mokyklos. Todėl labai svarbu atnaujinti švietimo ir mokymo programas, kad jos labiau atitiktų įmonių poreikius. Šių pastangų taip pat reikėtų mokymosi visą gyvenimą ir judumo skatinimo srityse. Pasiekti šių tikslų bus įmanoma tik bendromis visų suinteresuotųjų subjektų (Europos Sąjungos institucijų, valstybių narių, vietos ir regionų struktūrų) pastangomis.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam dokumentui, kadangi Europai reikia veikti nedelsiant, ypač atsižvelgiant į jaunimą – didėjantis jaunimo nedarbo lygis yra viena iš skubiausiai spręstinų problemų Europoje. Jauni darbuotojai ne tik dažniau nei suaugę darbuotojai yra bedarbiai, bet ir jų darbo santykiai dažniau būna neužtikrinti ir laikini, darbo užmokestis mažesnis, socialinis draudimas blogesnis. Valstybės narės, kovodamos su skurdu, turi įgyvendinti tikslinę politinę strategiją, atsižvelgdamos į nacionalines ypatybes ir poreikius. Strategijoje „Europa 2020“ iškeltų tikslų – anksti paliekančiųjų mokyklą skaičių sumažinti iki mažiau kaip 10 proc. ir padidinti universitetinio lygmens absolventų skaičių iki 40 proc. – reikia siekti konkrečiomis, kūrybiškomis ir veiksmingomis priemonėmis. Profesinis rengimas ir mokymas turi būti ilgalaikis bendras politinis prioritetas ir norint jį įgyvendinti būtinas visų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas ir įsipareigojimas: ne tik ES institucijos ir valstybės narės, bet ir vietos ir regionų suinteresuotieji subjektai turėtų prisidėti prie šių tikslų siekimo. Turime užtikrinti, kad Europos darbuotojai galėtų prisitaikyti prie ekonomikos reikalavimų. Politinius sprendimus priimantys asmenys turi sudaryti žmonėms sąlygas tobulinti savo įgūdžius ir daugiau jų įgyti. Įgūdžių tobulinimas neturi būti suprantamas tik kaip geresnio darbo gavimo priemonė – jis turi suteikti žmonėms galimybę ateityje patiems formuoti darbo vietas ir taip aktyviai prisidėti prie novatoriškos ekonomikos plėtojimo.

  Lívia Járóka (PPE), raštu. – Norėčiau palankiai įvertinti šį pranešimą, jame atkreipiamas dėmesys į būtinybę plėtoti ES profesinio mokymo sistemą, nes sudarant vienodas sąlygas naudotis kokybišku mokymusi visą gyvenimą suteikiamos geresnės galimybės darbo rinkoje ir taip prisidedama prie strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo. Būtina atkreipti ypatingą dėmesį į jaunimo nedarbo užkardymą, tam reikia suderinti mokymo pasiūlą ir darbo rinkos paklausą, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis parengti vidutinio laikotarpio darbo jėgos poreikio prognozes ir sudaryti galimybes nacionalinėms švietimo sistemoms geriau užtikrinti, kad būtų įgyjama darbo rinkoje didelę paklausą turinčių gebėjimų. Europos profesinio mokymo plėtros centro duomenimis, tikimasi, kad bus panaikinta 12 mln. žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuotos darbo jėgos darbo vietų, tai pranašauja didėjančią pažeidžiamiausių asmenų skurdo grėsmę. Daugeliu atvejų net ir baigusieji mokyklą nesugeba įsitvirtinti darbo rinkoje, todėl tikėtina, kad jie imasi atsitiktinių darbų arba dalyvauja šešėlinėje ekonomikoje. Dėl tos priežasties jie nesugeba pradėti savarankiško gyvenimo ir dažnai tampa nepakeliama našta savo šeimoms, įsukdami užburtą netinkamo švietimo ir nedarbo ratą.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Pasiūlyme dėl rezoliucijos atkreipiamas ypatingas dėmesys į jaunimo švietimą ir pabrėžiama praktinio mokymo būtinybė. Siekiant užtikrinti, kad, baigus mokyklą, universitetą ar įgijus profesinę kvalifikaciją nekiltų sunkumų rasti darbo pasirinktoje srityje, būtina sudaryti galimybę įgyti deramą išsilavinimą ar dalyvauti atitinkamuose kursuose. Pabrėžkime – rasti darbo tinkamomis sąlygomis ir už deramą atlyginimą.

Prognozuojama, kad ekonomikos problemos nepakeis didėjančio užimtumo ES tendencijos ir dėl jų neturėtų būti mažinamas svarbiausių ES profesinio rengimo ir mokymo programų, pvz., Mokymosi visa gyvenimą programos, finansavimas. Iš tikro šios lėšos turėtų būti didinamos, kad visi, nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenamosios vietos, galėtų naudotis vienodomis profesinio mokymo ir karjeros galimybėmis.

  Jan Kozłowski (PPE), raštu. – (PL) Būdamas šešėlinis N. Hirsch pranešimo dėl Europos bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje pranešėjas, norėčiau paaiškinti, kodėl balsavau už šio pranešimo patvirtinimą. Dabartinėmis aplinkybėmis, kai, pirma, senėjant visuomenei ir, antra, grėsmingai didėjant jaunimo nedarbo lygiui, Europa patiria labai rimtus iššūkius, profesiniam rengimui ir mokymui tenka labai svarbus vaidmuo. Siekiant ateityje užtikrinti paramą profesiniam rengimui ir mokymui, kartu reikia daugiausia dėmesio skirti mokymo kokybės stebėsenai ir požiūriui, padedančiam siekti numatytų tikslų – didinti užimtumą bei socialinę integraciją.

Esu įsitikinęs, kad profesinis rengimas ir mokymas turi būti glaudžiai susiję su darbo rinka, kuriai būdingas nuolatinis prisitaikymas prie ekonomikos, demografinių ir socialinių pokyčių. Mano nuomone, labai svarbu užtikrinti, kad ESF būtų valdomas lanksčiau, jo lėšomis papildant kitas Europos ir valstybių narių taikomas užimtumo skatinimo priemones. Galiausiai norėčiau pasveikinti pranešėją, sėkmingai ir visapusiškai parengusią pranešimą, ir padėkoti už puikų bendradarbiavimą. Labai ačiū.

  Agnès Le Brun (PPE), raštu. – (FR) Strategijos „Europa 2020“ tikslais pirmiausia siekiama sumažinti mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių iki žemesnės kaip 10 proc. ribos ir užtikrinti, kad mažiausiai 40 proc. jaunosios kartos įgytų aukštąjį išsilavinimą. Šiais tikslais siekiama įgyvendinti pirmą kartą Lisabonos strategijoje pateikiamus Europos užmojus paversti Europos Sąjungą konkurencingiausia žiniomis grindžiama pasaulio ekonomika. Dėl šios priežasties ypač svarbus Kopenhagos procesas, kuriuo nuo 2002 m. klojami glaudesnio valstybių narių bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje pamatai. Balsavau už šią rezoliuciją, nes joje nustatomi plačių užmojų tikslai pagerinti Europos švietimo ir mokymo programas.

  Constance Le Grip (PPE) , raštu. – (FR) Balsavau už N. Hirsch pranešimą. Siekiant atremti XXI amžiaus ekonominius iššūkius, ypač didėjančią konkurenciją su mūsų prekybos partneriais, Europos profesinio rengimo ir mokymo sistemos privalo būti kokybiškesnės, patrauklesnės ir veržlesnės, kad mūsų piliečiai būtų geriau pasirengę užimti laisvas darbo vietas.

Todėl privalome dėti pastangas, kad pritaikytume šias sistemas prie darbo pasaulio poreikių. Taip pat manau, Europoje esama poreikio sudaryti geresnes sąlygas pasinaudoti aukštos kokybės darbo patirtimi ir dėl šios priežasties reikia išlaikyti bei plėtoti esamas stažuotojų judumo didinimo programas.

Įsipareigojimą parengti veiksmingą programą „Erasmus stažuotojams“ prisiėmiau per 2009 m. Europos Parlamento rinkimų kampaniją: ji susijusi su jaunų ir vyresnių žmonių galimybėmis įsitvirtinti darbo rinkoje įgaunant darbo patirties, turint galimybę keliauti po Europą ir tiesiogiai pajusti mūsų vidaus rinkos ekonominę tikrovę.

Galiausiai taip pat turėtume supaprastinti ir pagerinti profesinės kvalifikacijos pripažinimo Europoje sistemą, kad atgaivintume vidaus rinką ir įteiktume savo piliečiams raktus į didesnio profesinio judumo pasaulį.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Strategijoje „Europa 2020“ išvardijami svarbiausi veiksniai, užtikrinantys pažangų augimą (stiprinant žinias, naujoves, švietimą bei skatinant skaitmeninę visuomenę), tvarų augimą (plėtojant išteklius tausojančią gamybą, suderintą su didesniu konkurencingumu) ir integracinį augimą (padidinant užimtumo lygį, mokymo mastą ir panaikinant skurdą). Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, reikia imtis praktinių žingsnių ES ir valstybėse narėse, jei norime įkvėpti šiai strategijai gyvybės.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Švietimas, be abejonės, yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas, kurio kokybė ir ypač rezultatai daro atitinkamą įtaką jaunų žmonių ateities karjerai. To neturėtume pamiršti. Šiomis aplinkybėmis norėčiau pareikšti, kad, tobulėjant šiuolaikinėms naujosioms technologijoms, kuriant aukštesnės kokybės ir saugos standartus, taigi, nustatant kur kas tikslingesnius jaunų žmonių mokymo reikalavimus, daugelyje veiklos sričių didėja profesinės kompetencijos paklausa. Kalbu apie šiuolaikinių mokymo elementų koncepcija grindžiamą aukštos kokybės švietimą, apie tam tikrais būdais užtikrinamą švietimo patrauklumą ir, atsižvelgiant į kitas kvalifikacijos gerinimo galimybes, rodomą tam tikros srities švietimo poreikį. Mokymo proceso rezultatas turėtų būti profesionaliai parengti jauni žmonės, aiškiai suvokiantys augimo perspektyvas ir savo veikloje, kuriai buvo rengiami ir įgijo kvalifikaciją, savo veiklos srityje, kurią įvaldė ir kurios atžvilgiu parodė polinkį, pirmiausia besinaudojantys įgytomis žiniomis, kompetencija ir gebėjimais.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) Pranešime dėl Europos bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje, kuriuo siekiama paremti strategiją „Europa 2020“, priimtinai apibrėžiami tikslai, kuriuos prieš kurį laiką, tvirtindami tą pačią strategiją, užsibrėžėme. Nenutrūkstamas profesinio rengimo bei mokymo pasaulio ir darbo rinkos dialogas šiandien reikalingas labiau nei bet kada. Pagrindinis jo uždavinys – deramai užtikrinti, kad darbo rinka vis labiau atitiktų naujųjų darbuotojų poreikius.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Europai siekiant grįžti į ilgalaikio ir tvaraus ekonomikos augimo kelią, labai svarbu tinkamai įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ nuostatas. Jauni žmonės yra vieni svarbiausių strategijos „Europa 2020“ sėkmę lemiančių veiksnių. Vis dėlto puikiai žinome, kad šiuo metu jie yra vieni iš labiausiai kenčiančių nuo krizės, be kita ko, ir dėl svaiginamas aukštumas siekiančio nedarbo lygio: palyginti su kitomis bedarbių kategorijomis, nedarbo mastas tarp jaunimo yra dvigubai didesnis. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, reikia rimtai investuoti į profesinio rengimo ir mokymo sritį.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Globaliajame pasaulyje kokybiškas švietimas ir profesinis mokymas reiškia gyvybiškai svarbius raktus, kuriuos, prieš įžengdamas į darbo rinką, turėtų gauti kiekvienas jaunas žmogus. Pasaulio ekonomikai reikia įgūdžių, lankstumo, pasiekiamumo ir kalbų mokėjimo. Susidūrus su šiais reikalavimais, mūsų, politikų, pareiga – parengti strategijas, kuriomis būtų siekiama: • orientuoti mokymąsi į tam tikrus rezultatus; • ugdyti verslumą; • darbo ieškantiems nekvalifikuotiems asmenims, ypač pasitelkiant specialiuosius mokymus, suteikti galimybių; • skatinant darbuotojų judumą, supaprastinti užsienyje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūras; • parengti sistemą, pagal kurią visoje Europoje būtų kuriamos kokybiškos darbo vietos; • užtikrinti mokymąsi visą gyvenimą, kad darbuotojai galėtų prisitaikyti prie rinkos sąlygų ir įmonių poreikių; • skatinti kūrybiškumą ir plėtoti informacijos bei ryšių technologijas; • remti moterų užimtumą, padedant geriau suderinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Profesinis rengimas ir mokymas turėtų būti prieinami, pasiekiami ir įmanomi visais gyvenimo etapais, nesvarbu, kokia žmogaus padėtis darbo rinkoje arba kokios pajamos. Siekiant užtikrinti geresnę socialinę integraciją ir didesnę socialinę sanglaudą, būtina suteikti mokymo galimybes tam tikroms grupėms, pvz., bedarbiam jaunimui, etninėms mažumoms, lengvai pažeidžiamoms moterims, neįgaliems asmenims ir t. t. Pasinaudojant turimomis Europos socialinio fondo ir Mokymosi visą gyvenimą programos lėšomis, finansavimo galimybes reikėtų išplėsti, supaprastinti ir padaryti lengviau pasiekiamas. Mano nuomone, ši iniciatyva labai svarbi ir pateikta laiku. Balsavau „už“.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Pastaruoju metu profesinis pasaulis smarkiai pasikeitė. Anksčiau geras išsilavinimas reiškė geros darbo vietos garantiją, dabar aukštojo ar universitetinio mokslo diplomas neapsaugo – pirmiausia jaunų žmonių – nuo nedarbo. Vis sunkiau yra pradėti profesinę veiklą. Antra vertus, įmonės nuolat skundžiasi kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu ir tuo pat metu naudojasi šiuo tariamu trūkumu, taip teisindamosi dėl samdomos pigios darbo jėgos. Reikalaujant visiško lankstumo ir judumo, kartu dirbtinai mažinant kainas darbo rinkoje, pvz., renkantis naujuosius „Mac-Jobs“ darbo modelius, daugeliui tampa neįmanoma sukurti šeimą ar suderinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą. Atsižvelgiant į strategijos „Europa 2020“ nuostatas, būtų prasminga paremti abipusį įgyto išsilavinimo ir kvalifikacijos pripažinimą. Vis dėlto strategijos sėkmė priklausys nuo to, kaip bus sprendžiami šie probleminiai klausimai. Šia prasme teigiamai vertintinas pranešimo raginimas nedelsiant imtis veiksmų spręsti jaunimo nedarbo problemą. Antra vertus, šie veiksmai nėra konkrečiai įvardijami, todėl balsuojant susilaikiau.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Europos darbo rinkoje laukiama didelių išbandymų. Jaunoji karta susiduria su sunkumais, kai vien tik geras išsilavinimas jau negali garantuoti galimybės gauti gerą darbą. Dar blogiau – geras išsilavinimas jau neapsaugo ir nuo nedarbo. Antra vertus, didžiosios įmonės skundžiasi kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu, ir tai dažnai tampa parankiu pasiteisinimu samdyti darbuotojus už dirbtinai sumažintą atlyginimą. Todėl sukurti šeimą ar suderinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą tampa neįmanoma. Abipusis įgyto išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos pripažinimas yra pirmasis žingsnis teisinga linkme. Taip pat teisingas pranešimo raginimas imtis veiksmų kovojant su jaunimo nedarbu. Tačiau vien raginimų nepakanka, patys vieni jie nieko nereiškia. Todėl balsuojant susilaikiau.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, kadangi bendradarbiavimas Europos Sąjungos mastu profesinio mokymo srityje yra labai svarbus veiksnys siekiant „Europa 2020“ tikslų bei mažinant jaunimo nedarbo lygį. Pritariu pasiūlymui, kad formuojant profesinio rengimo ir mokymo sistemą kiekviena valstybė narė ypatingą dėmesį skirtų žemą kvalifikaciją turintiems asmenims, migrantams, tautinėms mažumoms, neįgaliems asmenims ir kitoms socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms. Mokymosi programos turėtų būti orientuotos į jų poreikius bei gebėjimų lygį. Be to, reikia skatinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp valstybių narių įvairių švietimo sistemų užtikrinant jaunimo integraciją, skatinant mokymąsi visą gyvenimą bei formalų ir neformalų mokymąsi. Tam, kad profesinis mokymas atitiktų darbo rinkos poreikius, manau, kad tikslinga į nacionalines švietimo strategijas ir programas įtraukti duomenis apie darbo rinkos pokyčius.

Šioje srityje didelis vaidmuo tenka Komisijai, kuri turėtų pateikti informaciją apie atskirų regionų mokymo įgūdžius ir poreikius bei ES darbo rinkos pokyčius. Be to, labai svarbu sudaryti palankias verslo aplinkos sąlygas įmonėms, kurios bendradarbiauja rengiant ir įgyvendinant profesinio mokymo programas.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už pranešimą dėl Europos bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje, nes šiam klausimui, siekiant užtikrinti ekonomikos vystymąsi, strategijoje „Europa 2020“ tenka svarbi vieta. Bendradarbiavimas siekiant pagerinti profesinio rengimo ir mokymo padėtį – tai jaunimo nedarbo mažinimas, darbuotojams suteikiamos pažintinės priemonės ir didesnės apimties bei paprastesnės finansavimo galimybės. Dabartinėmis socialinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis reikia sugebėti dirbti tarptautinėse struktūrose; todėl turime pagerinti mokymosi galimybes, atsižvelgdami ir į verslo vaidmenį, nes jam reikia vis daugiau įgudusių, praktinės patirties turinčių darbuotojų, kuriuos būtų galima greitai ir naudingai įdarbinti.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Šiame savo iniciatyva parengtame pranešime, į kurį kompetentingi rengėjai įtraukė daug Kultūros ir švietimo komiteto teikiamų pasiūlymų, ES ir valstybės narės raginamos dėti pastangas įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus, ypač užimtumo ir mokymo srityse. Pranešime atsižvelgiama į konkrečias problemas, pvz.: vis griežtesnius darbo rinkos darbuotojų kvalifikacijos reikalavimus, dėl kurių kyla grėsmė žemos kvalifikacijos darbo vietoms, nenumaldomai didėjantį jaunimo nedarbą, kai kurios valstybėse narėse, įskaitant Graikiją, siekiantį daugiau nei 30 proc., ir dalies valstybių narių nesugebėjimą imtis tinkamų priemonių strategijos „Europa 2020“ tikslams (pvz., sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių iki mažiau kaip 10 proc. ir padidinti aukštąjį išsilavinimą įgijusių jaunų žmonių dalį iki 40 proc.) įgyvendinti. Kartu su siekiu užtikrinti žemesnės kvalifikacijos ar žemesnio išsilavinimo piliečių socialinę apsaugą turime investuoti į naujus įgūdžius, ypač reikalingus ekonomikos augimui strategiškai svarbių sektorių darbo vietose. Graikijai šis klausimas labai svarbus.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Europai labai svarbu bendradarbiauti profesinio rengimo ir mokymo srityje, siekiant paremti strategiją „Europa 2020“. Galimybė mokytis ir dirbti tarptautinėje aplinkoje yra svarbi sėkmingos profesinės veiklos globaliosios ekonomikos sąlygomis prielaida. Didėja judžių, lanksčių ir tarptautinės patirties turinčių darbuotojų paklausa. Pritariu pranešėjos teiginiui, kad strategijai „Europa 2020“ būtina įkvėpti gyvybės. Šį procesą reikėtų pradėti nedelsiant, ES ir valstybių narių lygiu patvirtinant su profesiniu rengimu ir mokymu susijusias praktines priemones. Visi minėti veiksniai skatina mane balsuoti už šį pranešimą. Iš tiesų privalome Europos darbuotojams sudaryti sąlygas prisitaikyti prie ekonomikos reikalavimų. Priimdami politinius sprendimus, privalome suteikti žmonėms galimybę ugdyti ir plėsti savo sugebėjimus. Plėtodami asmeninius įgūdžius ir gaudami pagalbą ieškant geresnės darbo vietos, žmonės taip pat turi turėti galimybę ateityje formuoti darbo vietas ir taip aktyviai prisidėti prie naujoviškos ekonomikos plėtojimo.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Vis globalėjančiame pasaulyje jauniems žmonėms svarbu pasitelkus judumo galimybę plėsti savo išsilavinimą ir mokymąsi. Darbo rinkoje didėja judžių, lanksčių ir tarptautinės patirties turinčių žmonių paklausa. Nepaisant ekonomikos krizės, per artimiausius 10 metų prognozuojamas tolydus Europos darbo rinkos augimas. Todėl ES patvirtino strategiją „Europa 2020“, kurioje siekiama daugiau dėmesio skirti profesiniam rengimui ir mokymui.

Būtina dėti vis daugiau pastangų siekiant panaikinti kliūtis, didinti skaidrumą ir sudaryti geresnes sąlygas palyginti švietimo sistemas tarpusavyje ir padėtį jose. Švietimo sektoriuje reikėtų skirti daugiau dėmesio darbo rinkos poreikiams, parengti mokymosi rezultatų vertinimo metodiką ir, siekiant didesnio profesionalumo, pagerinti savų standartų kokybę. Galiausiai reikėtų skatinti kūrybiškumą, naujoves ir verslumą, kad Europos jaunimas ir darbuotojai įgytų daugiau žinių ir taip prisitaikytų prie ekonomikos poreikių. Norėdamas, kad būtų pasiekta šių tikslų ir užtikrinta, jog profesinis rengimas ir mokymas liks ilgalaikiu kiekvieno asmens politiniu prioritetu, balsavau už teikiamą pasiūlymą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Strategijoje „Europa 2020“ išvardijami svarbiausi pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo (užimtumo didinimo, mokymo ir skurdo išnaikinimo) veiksniai. Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, ES ir valstybių narių lygmenimis reikia imtis praktinių žingsnių šiai strategijai įgyvendinti. Europos darbuotojai privalo sugebėti prisitaikyti prie ekonomikos reikalavimų. Sprendimus priimantys politikai privalo suteikti žmonėms galimybę atnaujinti ir plėsti savo įgūdžius.

Raginu valstybes nares, rengiant kompleksinius karjeros vadovus ir konsultacines programas, stebėti veiksmus, skirtus palengvinti perėjimą nuo mokslų prie profesinio gyvenimo, kad būtų sudaromos geresnės mokytojų mokymo sąlygos ir klojami sklandesnės mokymosi partnerystės, ypač regioniniu ir vietos lygmenimis, pamatai.

Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, valstybės narės turi atsižvelgti į žemos kvalifikacijos darbuotojų, besimokančių migrantų šeimų narių, etninių mažumų atstovų, moterų, bedarbių ir neįgaliųjų individualius poreikius. Raginu valstybes nares paremti naujoviškus veiksmus, taip pat doktorantūros ir studijų po doktorantūros programas, kuriomis būtų skatinamas konkurencingumas ir tvarus ekonomikos augimas.

  Phil Prendergast (S&D), raštu. – Dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis didžiausia problema yra jaunimo nedarbas. Jaunų darbuotojų nedarbo lygis yra ne tik aukštesnis už likusios gyventojų dalies, jiems dažnai siūlomi nesaugūs laikini darbai už mažesnį atlyginimą ir suteikiama mažesnė socialinė apsauga. Gyvybiškai svarbu spręsti šią problemą. Teigiamai vertintinos Europos profesinio mokymo plėtros centro (CEDEFOP) prognozės, kad iki 2020 m. naujų darbo vietų skaičius padidės 80 mln. Verta pažymėti, kad vyks didesnė pramonės ir technologijų plėtra ir atitinkamai mažės žemos kvalifikacijos darbo poreikis. Šioms naujoms darbo vietoms prireiks aukštos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų. Nedelsiant reikia imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad atsirastų atitinkamus įgūdžius turinčių darbuotojų, galinčių užimti šias vietas. Turėdami tai omenyje, privalome siekti, kad mūsų požiūris į mokymąsi būtų orientuotas į rezultatus. Privalome sudaryti sąlygas jauniems žmonėms mokytis visą gyvenimą, dalyvauti praktinio mokymo kursuose, kad jie galėtų imtis šių darbų, tobulėti ir daryti karjerą. Manau, šie profesinio rengimo pokyčiai bus naudingi visų valstybių narių ekonomikai.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Viena vertus, Europoje didėja jaunų žmonių nedarbas ir daugėja nesaugių, laikinų darbų, kurių paprastai imasi jaunimas. Antra vertus, taip pat akivaizdu, kad įmonėms trūksta kvalifikuotų profesionalų, kurių mokymas būtų buvęs orientuotas į turimas atlikti pareigas. Todėl svarbu siekti, kad darbų pasiūla atitiktų paklausą, ir pasitelkti tokias priemones kaip nepriklausomas konsultavimas profesinio mokymo klausimais, lėšų profesiniam mokymui skyrimas ir konkurencija tarp šį mokymą vykdančių institucijų. Galų gale reikia siekti, kad žmonės galėtų susirasti geresnį darbą, taip pat, kaip minima aiškinamojoje dalyje, suteikti jiems „galimybę ateityje patiems formuoti darbo vietas“.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Šiandien per Europos Parlamento plenarinę sesiją Strasbūre balsavome dėl pranešimo dėl Europos bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje, siekiant paremti strategiją „Europa 2020“. Nepaisant skaudaus ekonomikos krizės poveikio Europos darbo rinkai, galima tikėtis, kad per artimiausius 10 metų užimtumas Europoje, nors pamažu, bet didės. Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, svarbiausius su pažangiu, tvariu ir integraciniu augimu susijusius veiksnius, vardijamus strategijoje „Europa 2020“, reikia paversti praktiniais žingsniais Europos Sąjungos ir valstybių narių lygmenimis. Jei norime pasiekti strategijoje „Europa 2020“ užsibrėžtų tikslų, Europos Sąjungos institucijose ir susijusiose vietos bei regioninėse struktūrose profesiniam rengimui ir mokymui turime teikti didžiausią pirmenybę. N. Hirsch pranešime pritariama Komisijos siūlomoms priemonėms, skirtoms panaikinti kliūtis, padidinti skaidrumą ir, siekiant užtikrinti profesinės kvalifikacijos pripažinimą, sudaryti sąlygas lengviau palyginti švietimo sistemas tarpusavyje ir padėtį jose, pabrėžiant, jog svarbu užtikrinti, kad švietimas būtų labiau orientuotas į darbo rinkos poreikius ir padėtų skatinti kūrybiškumą bei naujoves.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) ES ir valstybės narės turėtų labiau stengtis skatinti jaunimo užimtumą ir mažinti jo nedarbo lygį, pirmiausia gerindamos mokymo sistemų ir darbo rinkos poreikių atitiktį. Iki 2020 m. panaikinus 12 mln. žemos kvalifikacijos darbo vietų ir atsirandant būtinybei ilgiau dirbti, kad, susidurdami su demografijos problemomis, išsaugotume savo socialinį modelį, labai svarbu pasistengti labiau pagerinti darbuotojų mokymosi visą gyvenimą sąlygas jų profesinės veiklos metu. Šiuo požiūriu verta dėmesio N. Hirsch pranešime pateikiama mintis numatyti skatinimo priemones darbdaviams, kad šie skatintų savo darbuotojus dalyvauti mokymosi programose. Be to, siekiant kovoti su žemos kvalifikacijos darbuotojų nedarbu, taip pat – skatinti vyresnio amžiaus piliečių užimtumą, būtina raginti pripažinti tarp valstybių narių asmens turimą nacionalinę kvalifikaciją ir nustatyti pažymų išdavimo sistemą, kurią taikant būtų patvirtinami per neoficialias stažuotes įgyti įgūdžiai.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau „už“. Galimybė ir gebėjimas dirbti tarptautinėje aplinkoje yra sėkmingos profesinės veiklos globalios ekonomikos sąlygomis prielaida. Didėja judžių, lanksčių ir tarptautinės patirties turinčių darbuotojų paklausa. Strategijoje „Europa 2020“ išvardijami svarbiausi veiksniai, užtikrinantys pažangų augimą (stiprinant žinias, naujoves, švietimą bei skatinant skaitmeninę visuomenę), tvarų augimą (plėtojant su didesniu konkurencingumu suderintą išteklius tausojančią gamybą) ir integracinį augimą (keliant užimtumo lygį, didinant mokymo mastą ir mažinant skurdą). Kalbant apie profesinį rengimą ir mokymą, ES ir valstybių narių lygmenimis reikia imtis praktinių žingsnių siekiant įkvėpti gyvybės šiai strategijai. Nepaisant skaudaus ekonomikos krizės poveikio Europos darbo rinkai, galima tikėtis, kad per artimiausius 10 metų užimtumas Europoje, nors pamažu, bet didės. Remiantis dabartinėmis Europos profesinio mokymo plėtros centro įgūdžių pasiūlos ir paklausos prognozėmis, iki 2020 m. Europoje turėtų būti sukurta 80 mln. naujų darbo vietų.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Galimybė ir gebėjimas dirbti tarptautinėje aplinkoje yra sėkmingos profesinės veiklos vis globalesnės ekonomikos sąlygomis prielaida. Pramonės struktūros vis labiau ragina švietimo ir mokymo programas tiesiogiai sieti su praktiniais reikalavimais ir ieškomais sprendimais. Svarbu, kad baigusieji profesinio rengimo ir mokymo kursus savo naujai įgytus gebėjimus ir įgūdžius galėtų perkelti į profesinę aplinką.

Šiandien patvirtinta rezoliucija – pirmasis žingsnis užtikrinant, kad Europos darbuotojams būtų sudaromos sąlygos prisitaikyti prie ekonomikos reikalavimų. Būtina žmonėms suteikti priemones atnaujinti ir pagerinti savo įgūdžius. Kvalifikacijos kėlimas, užuot buvęs laikomas tik pagalbine priemone ieškant geresnio darbo, turi atverti žmonėms galimybę kurti ateities darbo vietas ir taip aktyviai prisidėti prie naujoviškos ekonomikos kūrimo.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Švietimas, profesinis mokymas ir universali „mokymosi visą gyvenimą“ idėja yra kertiniai ateities Europos integracijos, kuriai kaskart keliami nauji su parama strategijai „Europa 2020“ susiję uždaviniai, akmenys. Turime pripažinti faktą, kad grėsmingai didėja jaunimo nedarbas. Su profesiniu rengimu ir mokymu susijusioms problemoms imame teikti vis didesnę pirmenybę. Profesinę veiklą tik pradedantiems asmenims nedarbo padariniai gali turėti neigiamos įtakos tolesniam jų dalyvavimui darbo rinkoje. Atsižvelgiant į ekonominės padėties pokyčius ir paklausą tam tikruose ekonomikos sektoriuose, švietimu bei profesiniu rengimu ir mokymu sudaromos sąlygos laisvai judėti darbo rinkoje. Verta atkreipti dėmesį į tarpvalstybinių švietimo programų, pvz., Leonardo da Vinci programos, tikslingumą bei privalumus ir remti šias programas. Dalyvaujant šiose programose ugdomos judaus darbuotojo savybės.

Judumu išsprendžiami dėl atskirų darbo rinkų suprantamų skirtumų kylantys sunkumai ir jauniems žmonėms sudaromos sąlygos dalyvauti didžiulėje Europos darbo rinkoje, kupinoje iššūkių ir galimybių pasinaudoti savo sukaupta patirtimi. Valstybėms narėms tenka užduotis atlikti priežiūros funkciją ir padėti mokykloms, mokymo institucijoms, mokslinio tyrimo centrams bei verslo struktūroms bendradarbiauti ir keistis informacija. Jaunieji darbuotojai ES darbo rinkoje pasisemia naujus žinių, įgūdžių ir patirties.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui. Vis dėlto manau, kad Mokymosi visą gyvenimą programos ir programos „Žmonės“ finansavimo mažinimo mastas yra nepagrįstai didelis.

  Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Visos Europos vyriausybės privalo teikti pirmenybę kovai su jaunimo nedarbu. Europos jaunimui turime sudaryti visapusiško, patrauklaus ir konkurencingo mokymo bei švietimo pasiūlą kuri padėtų jauniems žmonėms lengviau rasti darbo. Manau, kad profesinis rengimas ir mokymas bei mokymasis visą gyvenimą turėtų labiau atitikti darbo rinkos poreikius. Be to, reikėtų derinti aukštąjį išsilavinimą ir profesinį mokymą, pvz., teikiant pirmenybę mokymo ir darbo susiejimui. Todėl balsavau už N. Hirsch pranešimą.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Jaunimo nedarbas Europoje siekia 21 proc., šiuo metu nuo jo kenčia daugiau kaip 5,5 mln. jaunųjų europiečių. Jiems kyla socialinės atskirties grėsmė, nes jie neturi pakankamai galimybių ir yra priversti priimti siūlomą nesaugią darbo vietą. Mokymas ir švietimas šiuo metu yra didžiausios Europos Sąjungos problemos, įtrauktos į strategiją „Europa 2020“. Iki 2020 m. užsibrėžta sumažinti mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių iki mažiau kaip 10 proc. ir suteikti galimybę 40 proc. jaunų žmonių baigti aukštąjį mokslą. Tai gana plačių užmojų tikslai, tačiau jie būtini siekiant ekonomikos augimo, kuriant naujas darbo vietas ir taip didinant valstybių narių konkurencingumą.

Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad labai svarbu parengti ilgalaikę ES masto strategiją, kurią įgyvendinant taip pat būtų sprendžiamos struktūrinio nedarbo ir jaunimo nedarbo problemos. Manau, to siekiant svarbu toliau remti mažas ir vidutines įmones, nes jose sukuriama 50 proc. darbo vietų, ir investuoti į tęstinį mokymąsi visą gyvenimą. Galiausiai norėčiau paminėti profesinės kvalifikacijos pripažinimo būtinybę – taip būtų sudarytos sąlygos didesniam specialistų ir studentų judumui.

  Niki Tzavela (EFD), raštu. – (EL) Kova su jaunimo nedarbu yra viena didžiausių ES problemų. Siekdami ją spręsti, turime daugiau investuoti į jaunų žmonių švietimą ir mokymą, kad jie būtų pasirengę ateities iššūkiams darbo rinkoje, kurioje keliama vis daugiau reikalavimų. Pranešime taip pat gana pagrįstai teigiama, kad užtikrinant finansiškai silpniausių asmenų švietimą būtų galima labiau pasitelkti Europos socialinio fondo lėšas. Ypač svarbus pasiūlymas, į kurį asmeniškai atkreipdavau dėmesį įvairiomis progomis, susijęs su siekiu vidaus rinkoje sudaryti geresnes darbo jėgos judumo sąlygas. Europai reikia bendradarbiauti siekiant parengti bendros šio sektoriaus politikos projektą. Dėl visų minėtų priežasčių pritariau šiam pranešimui.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje toks siaubingai didelis jaunimo nedarbo rodiklis (34 %), yra disproporcija tarp jaunų žmonių kvalifikacijos ir darbo rinkos poreikių. 2010 m. 52 % visų bedarbių jaunų žmonių (50 000), kurie užsiregistravo Lietuvos darbo biržoje, neturėjo jokio profesinio mokymo. Mano šalies jaunų žmonių nesugebėjimas susirasti tinkamo darbo sąlygoja didelę jaunimo emigracijos bangą – kas antras per pastaruosius keletą metų emigravęs lietuvis buvo 20–34 metų. Mobilių ir lanksčių darbuotojų poreikis auga, todėl mes turime padėti Europos darbuotojams prisitaikyti prie ekonomikos poreikių, suteikdami jiems galimybę patobulinti įgūdžius ir pagilinti žinias. Svarbu, jog profesinis mokymas būtų prieinamas visiems žmonėms. Man džiugu, jog pranešėja tai supranta. ESF finansavimas galėtų būti neįkainojamas padedant suteikti mokymą apleistoms Lietuvos visuomenės grupėms. Taip pat atėjo laikas ES pasinaudoti veiksmingomis ir kūrybiškomis priemonėmis siekiant įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ išdėstytus tikslus, kaip antai sumažinti mokyklą nebaigusių žmonių skaičių iki 10 % bei užtikrinti, kad 40 % jaunų žmonių galėtų įgyti aukštąjį išsilavinimą.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Profesinis rengimas ir mokymas tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms turėtų būti vienodai prieinamas. Pvz., įgyvendinant Mokymosi visą gyvenimą programą, taip pat programą „Žmonės“, asmenims, norintiems įgyti naujų įgūdžių ar susirasti naują darbo vietą, suteikiamos neįkainojamos galimybės. Dabartinis, nedarbo, ypač jaunimo nedarbo, lygis kelia nerimą ir reikia dėti daugiau pastangų siekiant užtikrinti, kad jauni žmonės galėtų įgyti gyvybiškai svarbių įgūdžių ir kvalifikacijos. Esu tvirtai įsitikinęs, kad mokant ir lavinant žmones svarbus vaidmuo turi atitekti ESF. Svarbu, kad turintys mažesnes pajamas asmenys gautų finansinę paramą dalyvauti mokymo kursuose, tai suteiktų jiems atitinkamai daugiau galimybių visapusiškai integruotis į darbo rinką.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Įgyvendinant strategiją „Europa 2020“, reikia užtikrinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą. Mokantis taip pat labai svarbu laikytis į rezultatus orientuoto požiūrio. Mūsų piliečiai didžiausią pirmenybę teikia mokymosi visą gyvenimą principui, todėl privalome didžiausią pirmenybę teikti profesiniam rengimui ir mokymui.

Pranešimas: Gay Mitchell (A7-0187/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą. Jame vertinama vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP), tačiau atkreipiau dėmesį į mechanizmo, kuris turėtų būti parengtas šiais metais, svarbą. Sutinku su pranešėjo kritika dėl to fakto, kad Parlamento atliekama kruopšti patikra nebuvo patvirtinta valstybių narių atstovų ar VBP komiteto.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. − Balsavau už šią rezoliuciją dėl Reglamento (EB) Nr. 1905/2006, nustatančio vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę: įgyta patirtis ir ateities perspektyvos. 2011 m. – strategiškai svarbus metas, kai galima pasinaudoti patirtimi, įgyta per ketverius Reglamento (EB) Nr. 1905/2006, nustatančio vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP), taikymo metus. Tolesnis bendros išorės finansavimo priemonių struktūros supaprastinimas, jos pritaikymas prie naujų uždavinių, pvz., prie klimato kaitos, ir tinkamos ES vidaus politikos išorės dimensijos reikšmės nustatymas – svarbūs aspektai, į kuriuos turi būti atsižvelgta. Pritariu rezoliucijoje išdėstytai nuostatai, kad būsimoji ES paramos vystymuisi teikimo priemonė turi būti tinkamai parengta finansiniu požiūriu. ES įsipareigojo siekti bendro tikslo – iki 2015 m. 0,7 proc. savo BNP skirti oficialiai paramai vystymuisi. Norint pasiekti šį tikslą reikės gerokai padidinti dabartinės Europos pagalbos lygį. Koordinavimas ir darbo pasidalijimas turi būti pagrindiniai programavimo pagal naująją vystymosi priemonę principai. Europos strategijos dokumentų koncepcija turėtų būti toliau plėtojama kaip svarbus prioritetinis klausimas, o Europos Parlamentas turi būti aktyviai įtraukiamas į šį procesą. Taikant vystomojo bendradarbiavimo priemonę po 2013 m. Parlamentui turi būti suteikta galimybė ginti ES vystymosi politikos specifiškumą ir vienodomis sąlygomis su Taryba nagrinėti strateginio programavimo sprendimus.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP) yra vienas iš itin altruistinių Europos Sąjungos projektų, skirtas be jokių išlygų ar slaptų interesų pagelbėti besivystančioms šalims. Praktinių aspektų stoka turi priversti ES institucijas nukreipti šias lėšas daug veiksmingiau ir susitelkti ties skurdo naikinimu bei atitikti Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT).

Turiu pabrėžti didesnio visų šiam tikslui skirtų lėšų skaidrumo poreikį ir, dar svarbiau, VBP poveikio šių šalių gyventojams vertinimo didinimą. Tai aktualu dėl to, kad šios lėšos turi būti pagrįstos veiksminga socialine politika, įgyvendinama besivystančiose šalyse. Vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu šios lėšos turėtų tapti „meškere“, kuria žmonės pasinaudos mokydamiesi „žvejoti“ ir taip taps savarankiški.

Turime nepamiršti, kad 2010 m. buvo paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Būtent todėl, naudodami vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę, turime tęsti šią kovą besivystančiose šalyse, taip padėdami užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį kuo daugiau piliečių.

  Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Šio pranešimo apie plėtros bendradarbiavimo finansinės priemonės kūrimą tikslas – iš anksto nustatyti Parlamento poziciją šia tema. Ši pozicija turėtų būti pagrįsta patirtimi, įgyta stebint mūsų vystomąjį bendradarbiavimą.

Įvertinau metodą, kuriuo rėmėsi pranešėjas vertindamas ES plėtros bendradarbiavimo rezultatus ir modalumą. Pranešėjas aiškiai pareiškė, kad, nepaisant konstruktyvaus dialogo su Komisija, pati Komisija nepakeitė savo elgsenos plėtros klausimu, kaip rekomendavo Parlamentas. Įgyvendinimo priemonių projekte, kurį Komisija pateikė VBP valdymo komitetui, Parlamento pozicija atsispindėjo tik pavieniais atvejais.

Iš dalies tai suprantama. Pagrindinis pranešėjo partneris buvo Išorės santykių generalinis direktoratas, kurio pagrindinis įsipareigojimas yra ES interesų propagavimas visame pasaulyje. Tačiau vystomasis bendradarbiavimas yra vienintelė išorės veiksmų politikos sritis (be humanitarinės pagalbos), kuri nėra skirta ES interesams tenkinti, o naudojama pačių pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesams ginti. Kadangi šiame pranešime išdėstyta pozicija visiškai atspindėjo šią pasaulinę idėją, mielai balsavau už ją.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Palaikiau G. Mitchello pranešimą, nes esu įsitikinusi, kad sudarydami strateginius dokumentus besivystančioms šalims, pvz., skurdo panaikinimo strategiją, turime padidinti parlamentų dalyvavimą šiose šalyse. Be to, Europos parama vystymuisi turi būti atitinkamai finansuojama. Europos Sąjunga iki 2015 m. įsipareigojo skirti 0,7 proc. savo bendro nacionalinio produkto (BNP) oficialiai paramai vystymuisi, o tai reiškia, kad bus didinama dabartinė Europos parama.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Tūkstantmečio vystymosi tikslų terminas baigiasi pirmosios vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės trukmės metu. Todėl reikia praplėsti bendradarbiavimą su vietos valdžios institucijomis ir nustatyti jų vaidmenį kovojant su skurdu ir badu, gerinant vandens ir sveikatos paslaugas bei skatinant vietos ekonominį vystymąsi. Kuriant finansines priemones ir plačiąją paramos ir bendradarbiavimo politiką reikia atkreipti dėmesį į maisto tiekimo saugumą, žemės ūkio ir pašarų gamybos sektoriaus patiriamus iššūkius ir pragyvenimo išlaidų krizę. Pritariu tam, kas šia tema pasakyta pranešime. Sutinku, kad Komisija turėtų atlikti išsamią bendrosios biudžetinės paramos analizę, kurioje būtų kreipiamas dėmesys į tam tikriems sektoriams, projektams ir vietos valdžios institucijoms teikiamos paramos detales. Tokia informacija būtų naudinga ateityje, kai bus skirstomos lėšos, ir padėtų veiksmingiau vykdyti finansavimą, ji taip pat padėtų nustatyti visas esamas skirstymo sistemos problemas. Tai leistų nustatyti nuoseklesnę politiką.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − Svarbiausiais vystomojo bendradarbiavimo tikslas yra skurdo panaikinimas šalyse partnerėse, įskaitant Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) siekimą. Šiems tikslams įgyvendinti ES reikalinga konkreti vystomojo bendradarbiavimo finansavimo priemonė. Komisija yra įsipareigojusi dar šiais metais pateikti teisėkūros pasiūlymą dėl išorės veiksmams skirtų finansinių priemonių, o svarstant sekančią daugiametę finansinę perspektyvą – peržiūrėti bendrą išorės finansavimo priemonių struktūrą. Balsavau už šį dokumentą, kuriuo nustatoma EP pozicija dėl naujos finansinės priemonės, skirtos ES vystomajam bendradarbiavimui. Pritariu, kad būsimoji ES paramos vystymuisi teikimo priemonė turi būti tinkamai parengta finansiniu požiūriu, atsižvelgiant į ES prisiimtus įsipareigojimus šioje srityje – iki 2015 m. 0,7 proc. savo BNP skirti oficialiai paramai vystymuisi.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau prieš rezoliucijos siūlymą Europos Parlamentui sukurti vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę besivystančioms šalims, sritims ir regionams dėl siūlyme išreikšto noro valdyti nelegalią imigraciją. Konkrečiai jame teigiama, kad migracijai skirtos paramos vystymuisi lėšos neturėtų būti naudojamos sienų valdymui stiprinti ir kovoti su nelegalia imigracija. Ši pozicija nėra suderinama su mūsų politinėmis pažiūromis, kurių pagrindiniai prioritetai yra sienų stiprinimas ir kova su nelegalia imigracija, ir būtent dėl to skatintume investuoti papildomų lėšų į šias sritis. Todėl nusprendžiau balsuoti prieš šį siūlymą.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Vystomojo bendradarbiavimo klausimas yra vienas svarbiausių principų, kuriais grindžiamas mano darbas. Esu įsitikinęs, kad puikiame G. Mitchello pranešime sėkmingai atkreipiamas dėmesys į tas sritis, kuriose Europa galėtų ir turėtų pasitempti. Vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės (VBP) patirtis buvo esminė numatant, kaip Europos Sąjunga turėtų veikti pagal kitą daugiametę finansinę programą. Jei norime, kad finansinės priemonės būtų veiksmingos, turime sukurti finansavimą, kuris būtų nepriklausomas nuo kitų priemonių, perskaičiuoti kvotas ir peržiūrėti, kaip tos priemonės įgyvendinamos. Ši apžvalga turi būti pagrįsta kaimynystės politika, kuria atkreipiamas dėmesys į daugelio skurdesnių šalių poreikius, o ne tik į Europos interesus. Tvirtai tikiu, kad ES plėtros politika turi būti bendro Parlamento ir Tarybos darbo rezultatas ir kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnis taip pat turėtų būti taikomas šiam klausimui. Šie principai buvo aiškiai numatyti pateiktame pranešime, todėl balsavau už jį.

  Philippe Boulland (PPE), raštu. – (FR) Pritariu G. Mitchello pranešimo priėmimui, kuriuo siekiama nustatyti Parlamento poziciją, susijusią su naująja finansavimo priemone, kuri buvo sukurta Europos Sąjungos vystomajam bendradarbiavimui reglamentuoti, remiantis patirtimi, įgyta įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP).

Šiuo klausimu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad besivystančiose šalyse, teritorijose ir regionuose vis dar išlieka aukštas skurdo lygis ir kad turime padidinti skurdui mažinti skirtų lėšų sumą, ypač tokioms problemoms kaip: prasta mityba, sveikatos problemos, švietimas, galimybė gauti geriamojo vandens, užuot svarstę imigraciją reguliuojančias sistemas, kurios aptariamos kitose finansinėse programose.

Parama vystymuisi turėtų padėti tiems gyventojams išlikti savo geografinėse srityse.

Imigracija turi būti reguliuojama kitomis finansinėmis priemonėmis ir daugiau išteklių turėtų būti skiriama FRONTEX.

Remdamasis šia logika, balsavau už šį pranešimą.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Pirmiausia sveikinu Europos Sąjungos pastangas naikinti skurdą besivystančiose šalyse. Tarptautinis bendradarbiavimas, kurio tikslas – skatinti šių šalių ekonominį nepriklausomumą ir savarankiškumą, yra tinkamas būdas siekti socialinės ir politinės taikos tarptautiniu lygiu, kuris ne tik iš esmės paveiks tos šalies gyventojus, bet ir padės spręsti Europos imigracijos problemas. Todėl remiu Europos skiriamą didesnį finansavimą šiai problemai spręsti, taip pat išskirtinai šiam tikslui skirtų finansinių priemonių kūrimą.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Kalbant apie kitą, po 2013 m. įsigaliosiančią, daugiametę finansinę programą, itin svarbu iš naujo apibrėžti ir sustiprinti Parlamento priimtas pozicijas dėl naujosios ES vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės (VBP), atsižvelgiant į įgyvendinant 2007–2013 m. VBP įgytą patirtį. Visų pirma manau, jog labai svarbu, kad šia nauja priemone ir toliau pirmiausia būtų siekiama Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT). Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, ypač – naikinti skurdą, labai svarbu, kad visos ateityje siūlomos priemonės būtų pagrįstos realiais ir atitinkamais finansiniais ištekliais. Komisija turėtų užtikrinti, kad ES pagalba atitiktų tarptautiniu lygiu nustatytus vystymosi tikslus ir užduotis. Taip pat pakartočiau, kad tai, kaip finansavimą gaunančioms šalims išsamiai taikomi tinkamumo kriterijai, yra svarbu. Noriu pabrėžti, kad naująja VBP turėtų būti sudarytos sąlygos tikslingai ir lankstesnei paramai esant pažeidžiamumo situacijoms teikti. Esu įsitikinęs, kad ji turėtų padėti užtikrinti tinkamus pagalbos, atkūrimo ir vystymosi veiklos ryšius. Baigdamas norėjau pasveikinti G. Mitchellą, paskelbusį tokį pranešimą, ir paremti jo siūlymus.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Pastaraisiais dešimtmečiais besivystančiose šalyse įvairios viešosios ir privačios organizacijos įgyvendino daug pagalbos programų. Kaip atskleidžiama pranešime, nedidelis iki šiol pasiektų laimėjimų skaičius, bendrų tikslų koordinavimo (Pasaulinė sveikatos organizacija) ir aiškių nuorodų, kaip reiktų siekti šių tikslų, trūkumas, mano nuomone, taip pat skatina įdiegti naują vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę. Tačiau šią priemonę reikia protingai suprojektuoti ir ji turėtų pagerinti esamą padėtį daugiau nešvaistant išteklių. Jei šis projektas tikrai bus veiksmingas, reiktų imtis veiksmų dviem kryptimis. Pirma, atsižvelgiant į tai, kad pirminis tikslas – skurdo panaikinimas, šiam tikslui reikia paskirstyti naujas lėšas: nereiktų atimti lėšų iš jau įgyvendinamų projektų. Antra, esu įsitikinusi, kad Europos Sąjunga turėtų labiau atsidėti šiam projektui. Užduočių koordinavimas ir jų pasidalijimas, atsižvelgiant į naujas vystymosi priemones, turi būti esminiai planavimo orientavimo principai.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Šio pranešimo tikslas – remiantis ankstesniais reglamentais nustatyti preliminarią Parlamento poziciją dėl naujosios ES vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės (VBP). Esu įsitikinęs, kad būtų labai naudinga, jei Parlamentas įsikištų ankstyvuoju šios priemonės pertvarkymo etapu, todėl remiu šią iniciatyvą. Manau, kad vertybės, kuriomis apibūdinami Europos Parlamento veiksmai, ypač demokratijos skleidimas ir žmogaus teisių gynimas, gali būti naudingos kuriant kompaktiškesnę, veiksmingesnę ir išsamesnę priemonę. Mano nuomone, pranešime šis klausimas nagrinėjamas gana įdomiai: jame siūlomi nauji požiūriai, kuriuos turėsime aptarti ateinančiais mėnesiais, ypač dėl pagalbos besivystančioms šalims poreikio, kuris yra labiau diferencijuotas ir pagal kurį šalys padalijamos į grupes. Jame taip pat atskleidžiamas patikimos ir nuoseklios retrospektyvinės šios srities analizės poreikis ir siūlomas naujas požiūris į pagalbą vystymuisi remiantis didesne diferenciacija, pilietinės visuomenės įsitraukimu ir griežtais tinkamumo kriterijais.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Dabar, kai vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP) jau galioja ketverius metus, galime įvertinti, kaip ji veikė, tam, kad galėtume pagerinti šiai sričiai skirtas būsimas finansines priemones.

Dabar akivaizdu, kad Parlamentas turi tęsti šios ir būsimų finansinių priemonių demokratinę kontrolę, tampa dar aiškiau, kaip svarbu besivystančių šalių nacionaliniams parlamentams dalyvauti rengiant strateginius su iš ES gaunama parama susijusius nacionalinius dokumentus.

Tikiuosi, kad paramos lygis nesumažės, o kaip tik, kur tik įmanoma, padidės ir kad bus išnagrinėti būdai, kaip iš to gauti naudos skurdžiausiems sluoksniams. Šio proceso metu negalima pakankamai pabrėžti pagrindinio pilietinei besivystančių šalių visuomenei skiriamo vaidmens. Besivystančiose šalyse vyraujančios situacijos turėtų būti sprendžiamos skirtingai ir labiau jas diferencijuojant, atsižvelgiant į tai, kad tradicinė finansinė parama daugeliu atvejų gali tapti ne tokia svarbi, pvz., vadinamųjų besivystančių šalių atveju.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis G. Mitchello pranešimas susijęs su Reglamentu (EB) Nr. 1905/2006, nustatančiu vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę: įgyta patirtis ir ateities perspektyvos. Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006 galioja jau ketverius metus ir atėjo laikas jį analizuoti bei pasimokyti iš visų galimų klaidų ir (arba) galbūt esamų trūkumų, nes Komisija siekia dar iki vasaros atostogų pateikti siūlymų dėl daugiametės finansinės programos (DFP) po 2013 m. Remiu pranešėjo siūlymus, ypač dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) įgyvendinimo, skurdo panaikinimo, 20 proc. lėšų skyrimo sveikatos priežiūros paslaugų ir pagrindinio lavinimo sektoriams, išskirtinio dėmesio klimato klausimams, naujo požiūrio į pagalbą besivystančioms šalims, kai reikalaujama pagarbos žmogaus teisėms ir veiksmingesnio bei naudingesnio nepakankamų lėšų naudojimo; todėl balsavau už.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešime vertinama vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP) praėjus ketveriems metams po jos įgyvendinimą nustatančio reglamento įsigaliojimo. Atliekamas vertinimas yra aktualus keletu požiūrių. VBP ir ES vystomojo bendradarbiavimo politika, kurią mes laikome sąžininga ir būtina, nagrinėjama palankiu ir kritiniu požiūriu.

Pranešime teigiama, kad vystymosi politika turėtų tenkinti ne ES, o pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesus, jame atkreipiamas dėmesys į perdėtą dėmesį privačiojo sektoriaus investicijoms, taip pat į viešajam sektoriui taikomus suvaržymus, jame perspėjama apie poreikį neatimti lėšų iš sektorių, kuriems ir taip trūksta finansavimo, pateikiamas vietos valdžios paramos pavyzdys, kritikuojami bet kokie bandymai sumažinti VBP ir Europos plėtros fondo finansavimą, taip pat dar kartą pabrėžiama, kad nepakankamai pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslai (TVT) ir kad reikia padidinti oficialią paramą vystymuisi (OPV).

Nepaisydami to, esame įsitikinę, kad pranešime galėjo ir turėjo būti labiau įsigilinta į kiekvieną iš šių punktų, ypač į palaikomą vystomojo bendradarbiavimo politikos ir įvairių ES sektorių politikos srityje išvardytų tikslų darną.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešime vertinama vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP) praėjus ketveriems metams po jos įgyvendinimą nustatančio reglamento įsigaliojimo.

Atliekamas vertinimas yra aktualus keletu požiūrių. VBP ir ES vystomojo bendradarbiavimo politika, kurią mes laikome sąžininga ir būtina, nagrinėjama palankiu ir kritiniu požiūriu.

Pavyzdžiui, pranešime teigiama, kad vystymosi politika turėtų tenkinti ne ES, o pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesus, jame atkreipiamas dėmesys į perdėtą dėmesį privačiojo sektoriaus investicijoms, taip pat į viešajam sektoriui taikomus suvaržymus, jame perspėjama apie poreikį neatimti lėšų iš sektorių, kuriems ir taip trūksta finansavimo, pateikiamas vietos valdžios paramos pavyzdys, kritikuojami bet kokie bandymai sumažinti VBP ir Europos plėtros fondo finansavimą, taip pat dar kartą pabrėžiama, kad nepakankamai pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslai (TVT) ir kad reikia padidinti oficialią paramą vystymuisi (OPV).

Nepaisydami to, esame įsitikinę, kad pranešime galėjo ir turėjo būti labiau įsigilinta į kiekvieną iš šių punktų, ypač į palaikomą vystomojo bendradarbiavimo politikos ir įvairių ES sektorių politikos srityje išvardytų tikslų darną.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Pranešime nagrinėjamas vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės (VBP) veiksmingumas, susijęs su diskusija dėl daugiametės finansinės programos. Bendrosios išorės finansavimo priemonių struktūros vertinimas buvo tinkamas. Svarbūs aspektai, kurie turėtų būti aptarti: galimas tolesnis supaprastinimas, pritaikymas naujiems iššūkiams, pvz., klimato kaitos, taip pat tinkami ES vidaus politikos išoriniai aspektai. Mano nuomone, taip pat svarbu nustatyti procedūras ir struktūras, kuriomis būtų apsaugotas vystymasis, kaip nepriklausoma politikos sritis su jos specifiniais tikslais.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Palankiai vertinu G. Mitchello pranešimą. Šio pranešimo tikslas – nustatyti Europos Parlamento poziciją dėl vystomojo bendradarbiavimo būsimo finansavimo dar prieš paskelbiant po 2013 m. įsigaliosiančią daugiametę finansinę programą. Ateityje ES vystomajam bendradarbiavimui turi būti skirta pakankamai lėšų.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Paramos vystymuisi politika nėra nei altruistinis įsipareigojimas, nei, kolonizacijos atveju, buvusių kolonijinių jėgų sąžinės graužaties nuraminimo priemonė. Savo ruožtu tai – viena iš užsienio politikos sričių, tačiau ji taip pat turėtų būti svarbi migracijos srautų keitimo strategijos dalis, kuri sudarytų sąlygas žmonėms likti ar grįžti į savo gimtąją šalį ir garbingai ten gyventi bei prisidėti prie šalies gerovės. Kadangi šios dvi sritys patenka į valstybių suverenitetą, dauguma G. Mitchello pranešime išdėstytų institucinių ir finansinių reikalavimų nėra priimtini.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. − Pritariau pranešimui, kadangi 2011 m. – strategiškai svarbus metas, kai galima pasinaudoti patirtimi, įgyta per ketverius Reglamento (EB) Nr. 1905/2006, nustatančio vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP), taikymo metus. Šiuo pranešimu siekiama ankstyvuoju etapu, remiantis patirtimi, įgyta tiriant VBP įgyvendinimą, nustatyti Parlamento poziciją dėl naujos finansinės priemonės, skirtos ES vystomajam bendradarbiavimui. Pritariau tam, kad reikia diferencijuoto požiūrio į įvairią besivystančių šalių grupę ir kad tradicinė finansinė parama gali nebeturėti tokios didelės reikšmės kylančios ekonomikos šalyse. Manau, kad teikiant paramą kylančios ekonomikos šalims, kuria skatinamas tvarus ekonomikos augimas, reikėtų vis dar sutelkti dėmesį ir stiprinti šalių partnerių fiskalinę politiką bei skatinti vidaus pajamų mobilizavimą – tai turėtų padėti sumažinti skurdą ir priklausomybę nuo paramos. Būtina neteikti paramos biudžetui šalyse, kuriose negarantuojamas viešųjų finansų skaidrumas, ir užtikrinti, kad skiriant paramą biudžetui visuomet būtų dedamos pastangos plėtoti šalies gavėjos parlamentinės kontrolės ir audito pajėgumus ir didinamas skaidrumas bei informacijos prieinamumas visuomenei, taip pat užtikrinamas pilietinės visuomenės dalyvavimas vykdant jos stebėseną.

  Jan Kozłowski (PPE), raštu. – (PL) Esu įsitikinęs, kad itin geras G. Mitchello pranešimas apima daugelį esminių problemų, todėl nusprendžiau balsuoti už jį. Manau, kad svarstant būsimų vystymosi finansavimo priemonių formą, svarbiausia atsiminti, kad pagrindinis vystymosi politikos tikslas turėtų būti laipsniškas priklausomybės nuo paramos mažėjimas, o tai šaliai – galiausiai pasiektas visiškas nepriklausomumas. Todėl finansavimo priemonės turėtų būti sukurtos taip, kad užtikrintų ilgalaikį besivystančių šalių ekonomikos augimą.

Ar bus pasiektas šis tikslas, labai priklausys nuo to, ar parama vystymuisi bus nuspėjama, nes tai, ar valstybės partnerės gali kurti adekvačią ir veiksmingą vystymosi strategiją, priklausys tik nuo tokios paramos ir nuo vidaus pajamų sutelkimo. Mano nuomone, kita esminė problema yra Europos Parlamento kontrolės didinimas ir įtaka Europos plėtros fondui. Manau, kad šio fondo demokratinės kontrolės stoka būtų žalinga vystymosi politikos skaidrumui.

  Krzysztof Lisek (PPE), raštu. – (PL) Balsavau už šio pranešimo priėmimą. Finansuojant vystomąjį bendradarbiavimą reikia turėti gerai apgalvotas taisykles, o pranešime pateikiama sintezė to, kokie turėtų būti mūsų prioritetai juos priimant. Nustatydama šią priemonę Europos Sąjunga siekia užtikrinti specialią ES pagalbą besivystančioms šalims. Atsižvelgiant į mūsų dabartinį siekį susidoroti su finansų krize, skurdesnių šalių problemos tampa dar akivaizdesnės. Vystomojo bendradarbiavimo finansine priemone siekiama padėti skurdesnėms šalims partnerėms prekybos ir regioninės integracijos, natūralios gamtinės aplinkos ir gamtos išteklių valdymo, infrastruktūros, vandens ir energijos, žemės ūkio plėtros, žemės ūkio ir aprūpinimo maistu saugumo, žmonių tobulėjimo ir socialinės sanglaudos klausimais. Be to, norime paremti valstybės sistemų plėtrą, demokratiją, žmogaus teises, taip pat ekonomines bei institucines reformas, užkirsti kelią konfliktams ir valstybės silpninimui.

Visi pirmiau minėti tikslai yra itin svarbūs stiprinant saugumą skurdesniuose regionuose. Pagalba kitoms šalims sudaryti stabilias demokratines teisinės valstybės principais grindžiamas visuomenes, kuriose gerbiamos žmogaus teisės ir užtikrinama žodžio laisvė, veikia tvirta teismų sistema, teritorijos apsauga ir krašto gynyba, yra pagirtinas planas. Tikiuosi, kad mums pasiseks jį įgyvendinti platesniu mastu dar veiksmingiau naudojantis lėšomis.

  David Martin (S&D), raštu. – Būsimoji priemonė, kuria bus teikiama ES parama vystymuisi, turi būti atitinkamai parengta finansiniu požiūriu. ES įsipareigojo siekti bendro tikslo: iki 2015 m. 0,7 proc. savo bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) skirti OPV. Norint pasiekti šį tikslą, reikia smarkiai didinti esamą Europos paramos lygį. Atsižvelgiant į Komisijos paramos pridėtinę vertę ir į Komisijos naująjį vaidmenį koordinuojant Europos Sąjungos ir valstybių narių vystymosi politiką (SESV 210 straipsnis), OPV dalis, gaunama iš ES biudžeto, turėtų likti bent stabili. Realiai metiniai naujosios vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės skaičiai turėtų smarkiai didėti per kitą DFP laikotarpį.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Dabar, kai vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP) naudojama jau ketverius metus, laikas įvertinti, ar tinkamai ji buvo naudojama. Tai vienintelis būdas, kaip galime ją pagerinti, siekdami, kad ateityje ji būtų veiksmingesnė. Svarbu, kad Parlamentas turėtų nuomonę apie jos ir būsimų finansinių priemonių kontrolę. Nepaisant ekonomikos krizės, matome, kad svarbu šias priemones išlaikyti besivystančioms šalims padėti, kad jos galėtų artimiausiu metu kelti savo gerovę, gerindamos savo piliečių gyvenimo sąlygas vadinamosiose besivystančiose šalyse.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Priimama vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) įgyvendinimo pabaigoje turės būti paremta pakankama lėšų suma. Paramą teikiančios šalys iki 2015 m. turėtų vykdyti savo įsipareigojimus atidėti 0,7 proc. savo BNP oficialiai paramai vystymuisi (OPV). Kaip jau minėjau, niekas nepateisina paramos sumažinimo. Šiuo metu oficialią paramą vystymuisi sudaro daugiau kaip 120 milijardų JAV dolerių. Galime padaryti daugiau ir geriau. Tačiau daugiau ir geriau nereiškia tik lėšų sumos didinimo. Europos plėtros fondo (EPF) įtraukimas į biudžetą būtų reikšminga pažanga, nes tai neleistų sumažinti bendrų finansavimo sumų ES lygiu. Taip pat pritariu „labiau“ biudžetinei paramai, nepaisant to, ar ji yra bendrojo pobūdžio ar skiriama sektoriams, ir pritariu tam, kad reikia mažiau projektų, jei tai leidžia makroekonominiai ir valdymo kriterijai. Pirma, tai sudaro galimybę greitai mobilizuoti finansinius išteklius tam, kad valstybę būtų galima atkurti ar konsoliduoti. Antra, tai – vienintelė paramos rūšis, dėl kurios galime būti tikri, kad ji bus optimaliai įsisavinta. Pagaliau manau, kad turime užtikrinti, jog ši parama būtų veiksmingesnė.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – ES paramos teikimo besivystančioms šalims, kurios nėra minimos Kotonu susitarime ar Europos kaimynystės ir partnerystės priemonėje, principai yra labai svarbūs. Kalbėdami apie šią finansinę priemonę, galime teikti finansinę paramą Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno grupės valstybėms pertvarkant cukraus gamybą, numatyti finansinę paramą penkioms programoms: aprūpinimo maistu saugumui, gamtinės aplinkos ir darniai gamtos išteklių plėtrai, įskaitant energiją, migracijai ir prieglobsčio suteikimui, investavimui į žmogiškuosius išteklius ir į vietos valdžios bei nevyriausybinių organizacijų vaidmenį vystymosi procesuose. Balsavau už.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Gerovės skatinimas vadinamosiose besivystančiose šalyse yra būtina priemonė, ypač siekiant, kad nekiltų didelė migracijos banga į Europą. Šiuo metu tai valdoma įvairiomis programomis. Tačiau šio pranešimo tikslas – didinti finansinę paramą. To negaliu paremti. Atsižvelgdami į finansinius ES sunkumus, šiuo metu negalime teikti tokios paramos. Be to, kaip reikia panaudoti finansinę paramą, turi nuspręsti valstybės narės, o ne ES.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Idėja ištiesti besivystančioms šalims pagalbos ranką ir (dar) pasiūlyti joms finansinę paramą yra labai sveikintina. Humanitarinės pagalbos principai ir visuotinės pusiausvyros troškimas sudaro tam patikimą pagrindą. Europos Sąjunga jau teikia pagalbą įvairioms programoms. Nepaisant to, šiuo pranešimu planuojama sukurti daugiau priemonių, taip padidinant paramą vystymuisi. Tačiau pagal subsidiarumo principą paramą vystymuisi turėtų teikti atskiros valstybės.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. − Vystomasis bendradarbiavimas yra vienintelė išorės politikos veiksmų sritis, kuri gina labiausiai socialiai atskirtas ir pažeidžiamas visuomenės grupes. Komisija turi dėti visas pastangas, kad būtų skiriama tinkama ir pakankama parama mažas pajamas gaunančių šalių privataus sektoriaus ir mažų bei vidutinių įmonių plėtrai. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas migracijai. Labai svarbu užtikrinti, kad lėšos, skirtos kovai su neteisėta migracija, būtų naudojamos tikslingai pagal paskirtį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatant naują finansinę priemonę, skirtą tik besivystančioms šalims, visais atvejais turi būti atliekama išsami bendrųjų tikslų, veiklos prioritetinių sričių ir laukiamų rezultatų, taip pat lėšų paskirstymo analizė.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) 2011 metai yra strateginis momentas, kai galime pasinaudoti per ketverius metus įgyta patirtimi, kai galiojo Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP). Komisija paskelbė, kad ji iki vasaros atostogų pateiks pasiūlymų dėl daugiametės finansinės programos (DFP) po 2013 m. ir vėliau šiais metais – teisėkūros pasiūlymų dėl išorės veiksmams skirtų finansinių priemonių. Šiuo pranešimu, kuriam pritariu, siekiama ankstyvuoju etapu, remiantis patirtimi, įgyta tikrinant VBP įgyvendinimą, nustatyti Parlamento poziciją dėl naujos finansinės priemonės, skirtos ES vystomajam bendradarbiavimui per pastaruosius ketverius metus. Pabrėžčiau poreikį skatinti šias sritis: adekvatų finansavimą iš turimų lėšų, skurdo panaikinimo poveikį ir oficialios paramos vystymuisi (OPV) kriterijus, geografines ir temines programas, ES paramos programavimo procedūras siekiant geresnio koordinavimo ir darbo pasidalijimo, ir demokratijos spragų panaikinimą, kai Parlamento prašoma dalyvauti priimant sprendimą.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP), galioja jau ketverius metus. Komisija greitai pateiks pasiūlymų dėl daugiametės finansinės programos (DFP) po 2013 m. ir vėliau šiais metais – teisėkūros pasiūlymų dėl išorės veiksmams skirtų finansinių priemonių. Šiuo pranešimu siekiama ankstyvuoju etapu nustatyti Parlamento poziciją dėl naujos finansinės priemonės.

Pranešime pristatoma įgyta patirtis, daugiau dėmesio skiriant Europos Parlemento įgytai patirčiai jam atliekant demokratinį tikrinimą, kaip įgyvendinama vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBP). Dalis šio pranešimo skirta ateities perspektyvoms ir galiausiai pranešime nagrinėjamos geografinės ir teminės programos, kuriose primygtinai raginama skiriant paramą biudžetui taikyti griežtus tinkamumo kriterijus, pabrėžiama, kokį svarbų vaidmenį vystymuisi atlieka pilietinė visuomenė ir primenama, kad deleguotų teisės aktų procedūra yra privaloma tiems sprendimams, kurie atitinka SESV 290 straipsnio kriterijus. Balsavau už šį pasiūlymą, kad Europos Parlamentas galėtų atlikti strateginio programavimo sprendimų kontrolę taip pat, kaip ir Taryba.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Kadangi praėjo jau ketveri metai po to, kai įsigaliojo Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, ir kadangi Komisija jau paskelbė pasiūlymų dėl daugiametės finansinės programos po 2013 m. pateikimo tvarką, reikia trumpai išnagrinėti per šį laikotarpį pasiektus rezultatus ir būsimas vystymosi priemones.

Svarbiausias pabrėžtinas dalykas yra tas, kad „vystomasis bendradarbiavimas <…> yra viena iš išorės veiksmų politikos sričių, sukurtų ne ES interesams tenkinti, o labiausiai socialiai atskirtų ir pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesams ginti <…>“. Todėl Parlamentas turėtų atlikti svarbesnį vaidmenį ne tik dėl to, kad taip įvairiais būdais pripažįstamas demokratinis teisėtumas, tačiau ir dėl to, ką jis gali pasiūlyti materialiniu ir procedūriniu požiūriu. Taip pat reikia pabrėžti, kad tikslas turėtų būti su „pagrindinėmis socialinėmis paslaugomis“ siejamas skurdo panaikinimas, kad būtų galima mažinti skurdžiausių gyventojų pažeidžiamumą.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Pasisakau už. 2011 metai yra strateginis momentas, kai galime pasinaudoti per ketverius metus įgyta patirtimi, kai galiojo Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP). Komisija paskelbė, kad ji iki vasaros atostogų pateiks pasiūlymų dėl daugiametės finansinės programos (DFP) po 2013 m. ir vėliau šiais metais – teisėkūros pasiūlymų dėl išorės veiksmams skirtų finansinių priemonių. Šiuo pranešimu, kuriam pritariu, siekiama ankstyvuoju etapu, remiantis patirtimi, įgyta tikrinant VBP įgyvendinimą, nustatyti Parlamento poziciją dėl naujos finansinės priemonės, skirtos ES vystomajam bendradarbiavimui.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Šiandien priimto pranešimo tikslas – remiantis mūsų priežiūra įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP) įgyta patirtimi nustatyti Parlemento poziciją dėl Europos Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės. Priešingai nei Parlamentas, atrodė, kad valstybės narės netikrino, ar Komisijos pasiūlymas atitiko teisines VBP nuostatas.

Todėl reikia išaiškinti, kad vystomasis bendradarbiavimas yra vienintelė ES išorės veiksmų politikos sritis, sukurta ne Europos Sąjungos interesams tenkinti, o labiausiai socialiai atskirtų ir pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesams ginti – mažinti skurdą, užtikrinti tvarų žmonių, socialinį ir ekonominį vystymąsi, trumpai tariant, visiems užtikrinti deramas gyvenimo sąlygas.

Parlamentas aiškiai pripažįsta šios veiklos svarbą ir todėl ragina patvirtinti priemonę, kurią taikydama ES galėtų finansuoti tokius veiksmus iš kitų, o ne VBP šaltinių.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Balsavau už G. Mitchello pranešimą, nes jame pateikiamos pagrindinės ir tinkamos instrukcijos, kaip ateityje priimti ir valdyti vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę pasinaudojant naudinga patirtimi, įgyta įgyvendinant šią vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę. ES vystomajam bendradarbiavimui skiriamos lėšos yra realus mechanizmas, naudojamas kovojant su skurdu ir skatinant demokratiją bei vystymąsi besivystančiose šalyse. Lisabonos sutartyje ES sustiprino tarptautinio atstovavimo galias ir yra raginama reaguoti į iššūkius, kaip antai klimato kaita, kova su skurdu ir teisinės valstybės nuostatų bei demokratinių vertybių perdavimas besivystančioms šalims. Sutinku su pranešėju, kad visos ES vystymosi politikos demokratinė atskaitomybė ir aktyvus vaidmuo, kurį tvirtindamas paramos vystymuisi lėšas turi atlikti Parlamentas, turi būti sustiprintas remiantis Lisabonos sutarties 290 straipsniu.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Remiu šį pranešimą, kuriame nagrinėjamas priemonės veiksmingumas, kontrolė ir skatinamas geresnis vystymuisi skirtų lėšų panaudojimas ateityje.

  Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už G. Mitchello pranešimą, nes turime atsižvelgti į patirtį, įgytą per paskutinius ketverius metus, kai galiojo Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (VBP). Todėl tokios paramos vystymuisi tikslai ir mastas turi būti nustatyti labai aiškiai.

Kalbėdami apie migraciją turime teikti prioritetą vystymąsi skatinančių politikos sričių sąsajai. Todėl parama vystymuisi turėtų būti skiriama tiems projektams, kuriais siekiama susidoroti su įsisenėjusiomis migracijos priežastimis (kovoti su skurdu), tačiau ji neturėtų būti naudojama sienų kontrolei gerinti ar kovai su nelegalia imigracija.

  Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už G. Mitchello pristatytą tekstą. Taip pat, atsižvelgdamas į įgytą patirtį įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę prieš pateikiant naują po 2013 m. galiosiančią priemonę, manau, kad Parlamentui turėtų būti suteikta galimybė apginti ES vystomojo bendradarbiavimo politikos specifiškumą kontroliuojant strateginius programavimo sprendimus lygiagrečiai kaip ir Tarybai. Be to, itin svarbu, naudojant deleguotų teisės aktų procedūrą pagal SESV 290 straipsnį, priimti sprendimus dėl bendrųjų tikslų, prioritetinių sričių ir lėšų paskirstymo.

Pranešimas: Angelika Niebler (A7-0159/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, kadangi į kompromisinį tekstą įtraukti Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos siūlyti pakeitimai. Jie apima pagrindinius klausimus, pvz., bendrąsias gaires, gerinimo galimybes Komisijos lygmeniu ir gerinimo galimybes Parlamento lygmeniu.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl nepriklausomo poveikio vertinimo užtikrinimo. Pritariu pranešėjai, kad poveikio vertinimas yra pagrindinė teisės aktų kūrimo priemonė, kuria Europos teisės aktų leidėjai ateityje turėtų intensyviau naudotis. Poveikio vertinimas teisės aktų leidėjui parodo galimas jo veikimo galimybių pasekmes ir padeda priimti sprendimą. Taigi poveikio vertinimas gali dideliu mastu prisidėti prie geresnės teisėkūros. Vis dėlto jis jokiu būdu nepakeičia politinio diskurso ir demokratinio bei teisėto teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso. Būtina pažymėti, jog poveikio vertinimas tik prisideda prie politinio sprendimo specialaus turinio parengimo. Svarbu, kad poveikio vertinimas būtų atliekamas visiškai nepriklausomai ir skaidriai, be to, būtina atsižvelgti į pasekmes mažoms ir vidutinėms įmonėms. Europos Parlamentas jau gali pasinaudoti savo poveikio vertinimu ir išsamiai patikrinti Komisijos poveikio vertinimą. Tačiau iki šiol ši procedūra taikoma gan retai. Pritariu rezoliucijoje išdėstytai pozicijai, jog Europos Parlamentas turi aktyviau naudotis jam suteiktomis teisėmis šioje srityje.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Esu įsitikinusi, kad poveikio vertinimas padėtų tiems, kurie priima politinius sprendimus. Todėl pritariau A. Niebler pranešimui dėl būtinųjų poveikio vertinimo pakeitimų, ypač susijusių su nepriklausomo mechanizmo įdiegimu. Poveikio vertinimo komiteto (angl. IAC) narius kontroliuotų Europos Parlamentas ir Taryba. Taigi jiems nebereikėtų laikytis Komisijos pirmininko nurodymų.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą. Poveikio vertinimas (PV) yra pagrindinė teisės aktų kūrimo priemonė, kuri teisės aktų leidėjui parodo galimas jo veikimo galimybių pasekmes ir padeda priimti sprendimą ir kuriuo Europos teisės aktų leidėjai ateityje turėtų intensyviau naudotis. PV gali ženkliai prisidėti prie geresnės teisėkūros. Pritariu, kad į poveikio vertinimo procesą būtina įtraukti visų politikos sričių, kurioms daromas poveikis, išorės ekspertus bei suinteresuotąsias šalis, kad būtų užtikrintas atliekamo tyrimo nepriklausomumas ir objektyvumas.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Poveikio vertinimas yra pagrindinė teisės aktų kūrimo priemonė. Siekiant tikslumo prieš priimant politinius sprendimus turi būti surinkti konkretūs faktai, o sprendžiant kiekvieną konkrečią problemą turi būti garantuotai išnagrinėtos visos tinkamos strateginės galimybės. Teikiant kiekvieną teisės akto pasiūlymą turėtų būtų atliekami nepriklausomi ir skaidrūs poveikio vertinimo tyrimai, pagrįsti aiškia metodika. Atliekant poveikio vertinimą turėtų būti įvertinta neveiklumo galimybė ir konkretūs padariniai mažosioms bei vidutinėms įmonėms.

Be pagerinimų šioje srityje, Europos Komisijos ir Europos Parlamento poveikio vertinimas galėtų ir toliau būti gerinamas. Šiame pranešime, už kurį balsavau, raginama, kad Parlamento komitetai labiau į šį darbą įsitrauktų ir kad būtų pateiktas išsamus paaiškinimas tada, kai Komisija atsisako poveikio vertinimo. Galiausiai, jame reikalaujama, kad Parlamento komitetai dažniau naudotųsi poveikio vertinimais siekdami pagerinti Parlamento priimamų teisės aktų kokybę.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl nepriklausomo poveikio vertinimo užtikrinimo. Visų pirma, šiame pasiūlyme pabrėžiama būtinybė atliekant poveikio vertinimą atsižvelgti į naujojo reglamento poveikį mažosioms ir vidutinėms įmonėms ir sumažinti naštą, tenkančią dėl joms taikomos kontrolės. Būtent šis dėmesys MVĮ poreikiams nulėmė mano sprendimą balsuoti „už“. Antra, pasiūlyme pabrėžiamas kitas labai svarbus veiksnys – specifinis valstybių narių ekonomikos pobūdis. Kad apsaugotų valstybių narių interesus ir užtikrintų, jog Bendrijos interesai nebūtų svarbesni už konkrečius individualius poreikius, Komisija turėtų pasitarti su kiekviena valstybe nare ir su įvairių nacionalinių vertinimo įstaigų pareigūnais bei atstovais. Ir galiausiai minėtame pasiūlyme skatinamas skaidresnis ir veiksmingesnis Europos Sąjungos administravimas, Komisija raginama už savo darbą atsiskaityti Parlamentui. Atsižvelgdama į apibūdintus klausimus negalėjau nebalsuoti „už“.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau dėl šio pranešimo, nes pritariu tam, kad labai svarbu nuolat gerinti ES teisėkūros kokybę, o šiame pranešime būtent ir yra išdėstomi konkretūs pasiūlymai dėl teisėkūros proceso tobulinimo tiek Europos Parlamente, tiek ir Komisijoje. Komisija jau kurį laiką atlieka teisės aktų poveikio vertinimą prieš pateikdama teisės aktų projektų pasiūlymus Europos Parlamentui bei Tarybai, tačiau pranešime teigiama, kad šios poveikio vertinimo procedūros dar turėtų būti smarkiai patobulintos. Pavyzdžiui, turėtų būti stiprinimas Poveikio vertinimo valdybos, kuri šiuo metu yra pavaldi Komisijos Pirmininkui, nepriklausomumas. Pranešime ir pats Europos Parlamentas bei jo komitetai taip pat yra raginami dažniau atlikti teisės aktų projektų poveikio vertinimus bei atidžiau tikrinti Komisijos atliekamus poveikio vertinimus, kurie, kaip teigiama, vis dar dažnai tarnauja veikiau teisėkūros pasiūlymo pateisinimui, o ne objektyviam faktų apsvarstymui. Toks ES siūlomų teisės aktų išankstinio poveikio vertinimas buvo dar labiau sustiprintas Lisabonos sutartimi, į ją įtraukus nuostatas dėl privalomai atliekamo bet kokio siūlomo teisės akto socialinio poveikio bei poveikio aplinkos apsaugai.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Tvirtos ir sėkmingos teisėkūros pagrindas – ne tik vaisingos politinės diskusijos ir bendros pastangos bendradarbiauti bei susitarti, bet ir patikima techninė bazė, kuria, įvertinę aplinkybes ir aptariamų politikos krypčių padarinius, remiasi teisėkūros subjektai. Dėl šios priežasties džiaugiuosi Europos institucijų pastangomis užtikrinti poveikio vertinimo tyrimų kokybę ir patikimumą, kurie garantuos jų nepriklausomumą bei skaidrumą.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Kadangi anksčiau esu dirbusi šioje srityje komitete, mano pareiga pabrėžti, kad į poveikio vertinimą neturi būti kišamasi iš išorės ir kad vertinimo nepriklausomumas turėtų būti ginamas visuose lygmenyse.

  Derek Roland Clark (EFD), raštu. – Balsavau prieš A. Niebler pranešimą dėl poveikio vertinimo. JK Nepriklausomybės partija pritaria poveikio vertinimo idėjai, bet tik tuo atveju, jei vertinimas bus tikrai nepriklausomas, (toks, į kurį turėtų atkreipti dėmesį Komisija) bus numatytos realios jo įgyvendinimo priemonės, ir jis bus atliekamas nacionaliniu lygmeniu, siekiant išvengti mandagių visiems tinkamų frazių, nes kitaip valstybių narių vyriausybės negalės pakankamai tiksliai įvertinti poveikio savo šalims. A. Niebler pranešimas, deja, neatitinka šių kriterijų.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Vienas iš prioritetinių Europos Sąjungos politikos tikslų turėtų būti skaidrios, aiškios, veiksmingos ir aukštos kokybės reglamentavimo aplinkos sukūrimas. Daug kartų kritikavome su galiojančių ES teisės aktų perkėlimu ir įgyvendinimu susijusius trūkumus, iš esmės atsiradusius dėl to, kad netinkamai parengti teisės aktų tekstų projektai. Todėl Europos teisėkūros institucijos turi rimčiau žiūrėti į šią pareigą. Poveikio vertinimas yra sisteminis galimo teisės aktų poveikio sveikatos, pagrindinių teisių, socialinei, ekonominei, aplinkosaugos ir kt. sritims vertinimas, padedantis sumažinti biurokratizmą ir užtikrinti ES politikos darną. Balsuoju už šią iniciatyvą, kuria pripažįstama, kad poveikio vertinimo vaidmuo yra svarbiausias priimant sprendimus. Poveikio vertinimas turi būti atliekamas visiškai nepriklausomai ir skaidriai, laikantis aiškios metodikos, po to turi būti atliekama pagrįsta ir objektyvi galimo poveikio analizė ir kartu sąnaudų bei naudos analizė. Tai suteiks galimybę priimti apgalvotus ir kompetentingus sprendimus, dėl kurių turėtų pagerėti teisės aktų kokybė, jų tikslumas, taikymas ir priežiūra, paspartėti teisėkūros procesas.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Poveikio vertinimas yra ypač naudinga teisėkūros veiklos (pvz., politiniai pasiūlymai) kokybės gerinimo priemonė. Tačiau poveikio vertinimą būtina derinti; tikrai reikalingas naujas derinimas, ypač sukuriant nepriklausomą poveikio vertinimo mechanizmą, nes Europos Komisijos pasiūlytas poveikio vertinimas kartais nedarnus kiekybiniu požiūriu ir paprastai labiau pasitarnauja siekiant pateisinti teisės akto pasiūlymą nei padeda objektyviai ištirti faktus.

Džiaugiuosi, kad pranešime, dėl kurio šiandien balsavome, keliama sąlyga, jog poveikio vertinimas būtų atliekamas visiškai nepriklausomai, kad vertinant poveikį būtų atsižvelgiama į daugiau kriterijų (socialinius ir ekonominius, aplinkosaugos ir t. t.) ir kad būtų užtikrintas didžiausias skaidrumas, ypač kai dalyvauja ekspertai. Tai klausimas, nuolat kylantis Parlamente ir atimantis daug laiko, vis dėlto jis ypač svarbus!

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Poveikio vertinimas (PV) yra pagrindinė teisėkūros priemonė, nes jį atliekant tiriami galimi konkrečių teisės aktų taikymo padariniai, o tai padeda priimti sprendimą. Nepriklausomumas ir skaidrumas – tai vertybės, kurias turėtų išsaugoti ir skatinti kiekviena demokratinė valstybė, nes jomis visuomenei užtikrinami objektyvūs įvertinimai, proporcingi sprendimai ir teisinė procedūra. Todėl iš esmės pritariu šiame pranešime pateiktiems Parlamento pasiūlymams.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šiame A. Niebler parengtame pranešime keliamas „nepriklausomo poveikio vertinimo užtikrinimo“ klausimas. Poveikio vertinimas yra svarbiausia mūsų teisingų sprendimų prielaida. Nors juo nepakeičiamos demokratiškus sprendimus priimančios teisinės institucijos vykdomos procedūros, jis vis dėlto yra tos pačios procedūros pagrindas.

Balsuoju už šį pranešimą, nes pritariu pranešėjos nuomonei, kad poveikio vertinimas labiausiai padeda mums gerai atlikti teisėkūros darbą. Kuo daugiau žinome apie konkretų sektorių, tuo geresnį su juo susijusį sprendimą priimsime. Be to, neatsižvelgdamas į tai, kad Europos Komisija yra įsteigusi Poveikio vertinimo valdybą, ir į tai, kad jau pasiekta gerų rezultatų, manau, kad labai svarbu sukurti savarankišką poveikio vertinimo struktūrą Europos Parlamente.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Poveikio vertinimas gali labai palengvinti teisėkūros procesą. Todėl jį atliekant turi būti ištirti numatomų politinių sprendimų padariniai ekonomikai, socialinei sričiai, aplinkai ir žmonių sveikatai, kartu ir poveikis pagrindinėms žmonių teisėms per visą politikos vykdymo ciklą. Vertinimas turi būti atliekamas ne tik ex ante, bet ir ex post.

Tačiau dabartinis poveikio vertinimo procesas, kaip pripažįstama pranešime, ne visada sėkmingas. Dažnai norima tik pranešti apie tariamą techninį priemonių, kurios yra gudriai paslėptų politinių sprendimų ir vertinimų rezultatas, pagrįstumą bei pateisinimą. Lieka nemažai neatsakytų klausimų, susijusių su kiekvienu atveju taikytina metodika. Kieno atžvilgiu bus matuojamas poveikis? Ką apima vertinimas? Kokios alternatyvos turi būti nagrinėjamos?

Paprastai šie sprendimai taip pat priklauso nuo politinių sprendimų ir vertinimų. Būtent todėl svarbu užtikrinti, kad poveikio tyrimai būtų nepriklausomi. Tačiau praktiškai tai sunku padaryti dėl kintamųjų ir interesų gausos. Siekiant užtikrinti kuo didesnį tyrimų nepriklausomumą ir kokybę, svarbiausia skaidrumas, atvirumas, konsultavimasis, visuomenės dalyvavimas ir kruopštumas atliekant tyrimą bei nustatant jo rezultatus.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Poveikio vertinimas gali labai padėti pagerinti teisėkūros procesą, jei per visą politikos vykdymo ciklą bus tiriami numatomų politinių sprendimų padariniai ekonomikai, socialinei sričiai, aplinkai ir žmonių sveikatai, kartu ir poveikis pagrindinėms žmonių teisėms.

Tačiau, kai atliekant poveikio tyrimus kyla problemų, turime laikytis kriterijų. Žinome, kad jų yra nemažai, ne vien tik išlaidos ir nauda, nors ir šiuo atveju turime žinoti, kas patirs išlaidas ir kas turės naudos.

Todėl labai svarbu užtikrinti, kad poveikio tyrimai būtų nepriklausomi, nors praktiškai tai sunki užduotis, atsižvelgiant į daugybę kintamųjų bei interesų.

Kai kurių vertinimų metodika ir specialistai bus labiau nepriklausomi nei kitų. Tačiau iš tikrųjų poveikio vertinimas dažnai labiau pasitarnauja siekiant pateisinti sprendimus, kuriuos ketinama priimti, nei įveikti visus teisės aktų, kuriuos ketinama priimti, padarinius.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Poveikio vertinimas yra pagrindinė teisėkūros proceso priemonė, kuria Europos teisės aktų leidėjai ateityje turėtų intensyviau naudotis. Nors jis jokiu būdu nėra politinio svarstymo ar demokratinio ir teisėto teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso pakaitalas, o tik padeda parengti politinių sprendimų pagrindą, jis dar padeda atkreipti teisės aktų leidėjų dėmesį į galimą specialaus jų politinių sprendimų turinio poveikį ir priimti sprendimus. Taigi jis gali labai prisidėti prie geresnės teisėkūros.

  Lidia Joanna Geringer de Oedenberg (S&D), raštu. – (PL) A. Niebler pranešimas labai naudingas diskusijoms dėl ES teisėkūros procedūros gerinimo, siekiant užtikrinti, kad nauji teisės aktai būtų piliečiams naudingi ir tikrai reikalingi. Deja, pasitaikė kaltinimų, kad ir reglamentai kuriami tik dėl to, jog norima, kad apie ES institucijas būtų daugiau žinoma, arba dėl to, kad juos skatina lobistai. Tai reiškia, kad turime nuolat tobulinti procedūras, susijusias su vadinamuoju poveikio vertinimu konkretaus teisės akto priėmimo tikslu. Kadangi anksčiau esu skaičiusi pranešimų geresnės teisėkūros tema, norėčiau atkreipti dėmesį į kelis šios problemos aspektus. Pirma, turėtume pabrėžti būtinybę išsaugoti institucijų pusiausvyrą, įtvirtintą Sutartyje, pagal kurią Europos Komisija teisės aktus siūlo, o Parlamentas ir Taryba juos priima.

Ypač svarbu poveikio vertinimo nepriklausomumas, bet demokratiška Parlamento kontrolė taip pat reikalinga. Mano nuomone, pasiūlymas keisti poveikio vertinimą Parlamentui atlikus pakeitimus labai svarbus, be to, sutinku su tais, kurie mano, kad visos institucijos turi taikyti vienodus poveikio vertinimo kriterijus. Kartu atkreipčiau dėmesį į tai, kad svarbiausias dalykas teisėkūroje yra politinė valia spręsti konkrečią problemą, o poveikio vertinimas, kaip konkretaus projekto dalis, gali tik suteikti objektyvios informacijos.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Jau turėjau galimybę Parlamente pasakyti, kad atėjo laikas ne tik sistemingai, bet ir patikimai vertinti poveikį, kad turėtume objektyviai įvertinti teisės aktų pasekmes prieš juos priimdami, o ne stengtis visais būdais juos pateisinti ir kad ne Komisijos tarnybos, teisėjai, partijos ar budeliai turi šį vertinimą kontroliuoti. Nežinau, ar pranešėjos pasiūlyti sprendimai teisingi. Vis dėlto žinau, kad pritariu įvertinimui (padėties) ir kad kai kurie pranešėjos pastebėjimai ypač svarbūs. Todėl šiuose tyrimuose privalo aktyviai dalyvauti valstybės narės, nes jos turi galimybę geriau įvertinti nacionalinį Briuselio iniciatyvų poveikį. Šie tyrimai turi lemti nacionalinių parlamentų pasirinkimą ir svarstymus; nuo šiol jie yra subsidiarumo principo sergėtojai. Remdamasi minėtais tyrimais, Komisija galės susilaikyti, jei pasirodys, kad jos veiksmai gali būti neveiksmingi, nereikalingi ar brangūs. Galiausiai turėtume įstengti skubiai įvertinti teisės akto, kurio įgyvendinimas sukuria daugiau problemų sukuria nei jų išsprendžia, padarinius. Dėl visų paminėtų priežasčių (nors vilčių dėl įgyvendinimo ir nepuoselėju) balsavau už A. Niebler pranešimą.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam pranešimui, kadangi poveikio vertinimas (PV) yra pagrindinė teisės aktų kūrimo priemonė, kuria Europos teisės aktų leidėjai ateityje turėtų intensyviau naudotis. PV nauda yra akivaizdi. PV teisės aktų leidėjui parodo galimas jo veikimo galimybių pasekmes ir padeda priimti sprendimą. Taigi, PV gali dideliu mastu prisidėti prie geresnės teisėkūros. Vis dėlto PV jokiu būdu nepakeičia politinio diskurso ir demokratinio bei teisėto teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso. PV tik prisideda prie politinio sprendimo specialaus turinio parengimo. Pranešimo projektas suskirstytas į keturias dalis. Visų pirma nustatomi bendri reikalavimai PV Europos lygmeniu. Antroje pranešimo dalyje svarstomas Europos Komisijos poveikio vertinimas ir parodomos galimybės pagerinti padėtį. Trečioji dalis skirta PV, kurį atlieka Europos Parlamentas. Ketvirtojoje ir paskutinėje dalyje pateikiamas raginimas nustatyti savarankišką PV Europos Parlamente mechanizmą, kuriuo turėtų pasinaudoti visi Parlamento komitetai siekiant toliau gerinti teisėkūrą ir kurti sąsajas.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – Šį pranešimą palaikau dėl kelių priežasčių. Visų pirma jame pabrėžiama, kad poveikio vertinimas negali būti politinio svarstymo ir teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso pakaitalas; jis tik turėtų padėti parengti politinius sprendimus specialistų lygmeniu. Tai neabejotinai pagerintų sprendimų priėmimo procesą. Antra, atliekant poveikio vertinimą reikėtų atsižvelgti į daugelį kriterijų, kad teisės aktų leidėjas galėtų susidaryti išsamų vaizdą. Tik taip leidėjas gali veiksmingai atlikti savo darbą.

  Edvard Kožušník (ECR), raštu. – (CS) Dėl reglamento poveikio vertinimo procedūros pastebimai sumažėja biurokratinė našta, kuri yra teisinio reglamentavimo rezultatas. Prieš kurį laiką Komisija įsteigė Poveikio vertinimo valdybą, kuri vertina poveikį ex ante ir ex post. Be to, Komisija vykdo viešas konsultacijas dėl savo planuojamų teisės aktų. Europos Parlamentas iki šiol neturėjo poveikio vertinimo institucijos. Todėl pritariu tam, kad šiame pranešime raginama sukurti infrastruktūrą, padėsiančią įvertinti Parlamente parengtų pasiūlymų ir planų poveikį.

Dar norėčiau paprašyti Komisijos, kad, atlikdama poveikio vertinimus, ji daugiau dėmesio skirtų viso vertinimo proceso skaidrumui, labiau siektų jo nepriklausomumo ir neapsiribotų tik viena problemos sprendimo galimybe, o nepriklausomai įvertintų daugybę konkrečios padėties sprendimo variantų. Taip pat raginčiau supaprastinti viešojo konsultavimo procedūrą, pratęsti konkrečių pasiūlymų teikimo terminus, įskaitant galimybę teikti pasiūlymus visomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Pritariau A. Niebler pranešimui dėl nepriklausomo poveikio vertinimo užtikrinimo. Poveikio vertinimas yra pagrindinė geresnės teisėkūros politikos priemonė, kuria siekiama pagerinti ir supaprastinti naujus bei esamus teisės aktus. Poveikio vertinimas tikrai tinkama priemonė, skirta naujų teisės aktų priėmimo ir esamų supaprastinimo bei taisymo poveikiui įvertinti. Tačiau manau, kad jų pripažinimas naudingais visada turėtų priklausyti nuo to, kaip laikomasi pagrindinių principų, pvz., skaidrumo ir nepriklausomumo. Todėl palankiai vertinu, kad pranešėja, pabrėždama, jog Komisija neseniai pagerino savo poveikio vertinimų kokybę, dar nurodo, kad būtina ir toliau ją gerinti. Ir galiausiai pritariu sprendimui sukurti savarankišką Europos Parlamento poveikio vertinimo struktūrą, skirtą toliau gerinti Europos Sąjungos teisėkūros kokybę.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Poveikio vertinimas (PV) yra pagrindinė teisėkūros proceso priemonė, kuria ateityje turėtų geriau pasinaudoti Europos teisės aktų leidėjai. Poveikio vertinimo nauda akivaizdi. Įvertinimuose teisės aktų leidėjams nurodomi galimi jų politinių sprendimų padariniai; dėl jų leidėjams lengviau priimti sprendimus. Taigi poveikio vertinimas gali labai pagerinti teisėkūrą. Tačiau jis jokiu būdu negali būti politinio svarstymo ir demokratinio teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso pakaitalas. Jis tik padeda parengti savarankišką politinį sprendimą specialistų lygmeniu.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Pranešėjo pristatyta poveikio vertinimo priemonė yra geras būdas pagerinti teisėkūros kokybę Europos lygmeniu. Tačiau atliekant bendrą vertinimą reikėtų atsižvelgti ne tik į finansinį poveikį, bet ir į kitus aspektus, pvz., ekonominius, ekologinius ir socialinius. Kaip gydytojas norėčiau, be kita ko, atkreipti dėmesį į poveikį žmonių sveikatai. Neturime pamiršti, koks svarbus valstybių narių vaidmuo vertinant poveikį – juk siūlomus teisės aktus jos privalo įtraukti į savo teisinę sistemą.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Poveikio vertinimas yra pagrindinė teisėkūros proceso priemonė, kuria Europos teisės aktų leidėjai turėtų dažniau naudotis, kad galėtų įvertinti galimus savo politinių sprendimų padarinius. Tačiau neturėtume pamiršti, kad jis yra tik techninis, su turiniu susijęs politinio sprendimo pagrindas. Manome, kad Europos institucijų atliekami poveikio vertinimai turi atitikti tam tikrus principus. Visų pirma jie turėtų būti visiškai nepriklausomi ir skaidrūs. Jie turėtų apimti visų rūšių teisės aktų pasiūlymus, būti atliekami taikant aiškią metodiką ir būtinai atnaujinami atsižvelgiant į teisėkūros proceso pokyčius. Be to, manome, kad Komisija turėtų pateikti Parlamentui išsamų paaiškinimą tada, kai, jos nuomone, jos sprendimų poveikio vertinti nebūtina. Sutinkame, kad svarbu sukurti savarankišką poveikio vertinimo struktūrą Parlamente, siekiant toliau gerinti teisėkūros kokybę ir kurti naujas sąsajas.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Pritariu šiam tekstui, kuriame smerkiamas Europos Komisijos šališkumas. Gėda, kad jame nesmerkiama tai, kad tik Europos Komisija turi teisę inicijuoti teisės aktus.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Poveikio vertinimas yra labai svarbi teisėkūros proceso priemonė, kuri ateityje turėtų būti skatinama. Poveikio vertinimo nauda didžiulė: teisės aktų leidėjai įspėjami apie pasirinktų sprendimų padarinius, atsiranda galimybė priimti geresnius ir labiau pagrįstus sprendimus. Taigi poveikio vertinimas labai prisideda prie teisėkūros gerinimo.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Labai atidžiai išnagrinėjau šį pranešimą ir padariau pagrindinių klausimų santrauką: 1) kruopštaus tyrimo aprėptis (ne tik išlaidų ir naudos analizė, bet ir integruoto požiūrio principo taikymas); 2) visoms politikos sritims atstovaujančių suinteresuotųjų šalių įtraukimas (į poveikio vertinimo procesą), metodikos ir galutinės kokybės kontrolę paliekant Europos institucijoms, konsultacijų laikotarpį pratęsiant nuo 8 iki 12 savaičių; 3) bendro Europos institucijų poveikio vertinimo pagrindo peržiūra siekiant paskatinti visas institucijas įgyvendinti bendrą poveikio vertinimo metodiką. Gerinimo (teisėkūros) Komisijos lygmeniu galimybės: 1) sustiprinta Europos Parlamento ir Tarybos priežiūra Poveikio vertinimo valdybos atžvilgiu; 2) sistemingas esamų teisės aktų ex post vertinimas ir atitinkamos Europos Teisingumo Teismo praktikos analizavimas. Gerinimo EP lygmeniu galimybės – svarbiausia sukurti savarankišką struktūrą EP, kuriai vadovautų priežiūros valdyba, sudaryta iš Parlamento narių, galbūt skiriamų kiekvienos kadencijos pradžioje, besinaudojanti esamais (Parlamento) ištekliais, taip pat pasitelkianti ir valstybių narių ekspertus. Balsuojant susilaikiau, nes nesuprantu, kokiais kriterijais remiantis bus skiriami Patariamosios tarybos ekspertai ir kokius jie turės įgaliojimus. Šiam pranešimui negaliu pritarti.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad poveikio vertinimas (PV) yra pagrindinė teisėkūros proceso priemonė, kuria Europos teisės aktų leidėjai ateityje turėtų dažniau naudotis.

Poveikio vertinimo nauda akivaizdi. Dėl jo teisės aktų leidėjai gali numatyti galimus savo politinių sprendimų padarinius ir lengviau priimti sprendimus. Taigi poveikio vertinimas gali labai pagerinti teisėkūrą. Tačiau jis jokiu būdu nėra politinio svarstymo ir demokratinio teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso pakaitalas, o tik padeda parengti politinį sprendimą specialistų lygmeniu.

Europos Komisija pagerino poveikio vertinimo kokybę, ypač įsteigusi Poveikio vertinimo tarybą (PVT). Tačiau, atsižvelgdama į Europos Audito Rūmų ataskaitą, manau, kad Komisijos atliekamas poveikio vertinimas galėtų būti geresnis. Sutinku, kad poveikio vertinimo kokybę galėtų pagerinti aktyvesnis Europos Parlamento komitetų dalyvavimas šiame darbe.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Poveikio vertinimas labai prisideda prie teisėkūros gerinimo, nes teisės aktų leidėjams nurodomi galimi jų politinių sprendimų padariniai. Jis yra pagrindinė Europos teisėkūros proceso priemonė.

Pranešimo projektas suskirstytas į keturias dalis. Pirmoje dalyje laikomasi nuomonės, kad Europos institucijų atliekamas poveikio vertinimas turėtų atitikti tam tikrus principus ir būti visiškai nepriklausomas bei skaidrus. Antroje dalyje aptariamas Komisijos atliekamas poveikio vertinimas ir nurodoma, ką reikia tobulinti. Trečia dalis skirta Europos Parlamento atliekamam poveikio vertinimui, ir jo komitetai raginami dirbti intensyviau bei toliau gerinti teisėkūrą. Ketvirtoje ir paskutinėje dalyje raginama Europos Parlamente kurti savarankišką poveikio vertinimo struktūrą, kuria turėtų pasinaudoti visi Parlamento komitetai, kad toliau gerintų teisėkūrą ir kurtų sąsajas. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, ir į tai, kad poveikio vertinimas jokiu būdu negali būti politinio svarstymo ar demokratinio teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso pakaitalas, o tik turi padėti parengti savarankišką politinį sprendimą specialistų lygmeniu, balsavau už šį pasiūlymą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – Poveikio vertinimas yra pagrindinė teisėkūros priemonė, kuria Europos teisės aktų leidėjai ateityje turėtų dažniau naudotis. Poveikio vertinimo nauda akivaizdi. Poveikio vertinimas teisės aktų leidėjui parodo galimus jo politinių sprendimų padarinius ir padeda priimti sprendimą. Taigi poveikio vertinimu gali būti labai pagerinta teisėkūra. Vis dėlto jis jokiu būdu negali būti politinio svarstymo ar demokratinio teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso pakaitalas. Jis tik padeda savarankiškai priimti politinį sprendimą specialistų lygmeniu. Europos institucijų atliekamas poveikio vertinimas turėtų atitikti tam tikrus principus. Visų pirma jis turėtų būti visiškai nepriklausomas ir skaidrus, apimti visų rūšių teisės aktų pasiūlymus ir būti atliekamas pagal aiškią metodiką. Pateikiami politiniai sprendimai turėtų apimti ir veiksmų nesiėmimo galimybę. Prireikus reikėtų atsižvelgti į konkrečius padarinius mažosioms ir vidutinėms įmonėms; jie visada turi būti atnaujinami atsižvelgiant į teisėkūros proceso pokyčius. Parlamentui labiausiai reikia, kad jame būtų sukurta savarankiška poveikio vertinimo struktūra, padėsianti toliau gerinti teisėkūros kokybę ir kurti sąsajas, užtikrinant galimybę sukurti visoms ES institucijoms bendrą mechanizmą.

  Phil Prendergast (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui, nes manau, kad poveikio vertinimas yra pagrindinė teisėkūros proceso priemonė. Europos teisės aktų leidėjai turėtų dažniau naudotis šia priemone, kuria atskleidžiant politinių sprendimų poveikį, galima pagerinti teisėkūros procesą. Kalbant apie galimą poveikį, teisės aktų leidėjai neturi slėpti tikrovės. Poveikio įvertinimuose ne tik turėtų būti nurodytos galimybės ir pateiktos rekomendacijos leidėjams, bet ir nurodyta, kad nereikia imtis jokių veiksmų, jei tai tinkamiausias kelias. Europoje išleisti teisės aktai turi didžiulį poveikį jos gyventojams, todėl privalome visomis išgalėmis užtikrinti, kad jie būtų kuo teisingesni ir suderinti.

  Fiorello Provera (EFD), raštu. – (IT) Europos teisės aktai dažnai pernelyg sudėtingi, sunkiai suprantami ir nelengvai taikomi. Todėl poveikio vertinimas gali labai padėti pagerinti ES teisėkūros kokybę, ypač sumažinti teisėkūros proceso trukmę ir sąnaudas. Pritariu šiai priemonei, kadangi, labiau atsižvelgiant į valstybių narių reikalavimus, bus įmanoma įvertinti galimus socialinius, ekologinius, finansinius ir ekonominius teisės akto padarinius. Be to, poveikio vertinimas turėtų būti visiškai nepriklausomas ir skaidrus, atliekamas ankstyvajame teisėkūros proceso etape.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Poveikio vertinimo nepriklausomumą svarbiausia užtikrinti dėl jo svarbos sprendimų priėmimui. Kadangi dėl poveikio vertinimo neturi keistis sprendimas, ar priimti konkretų sprendimą, jis gali padėti pasirinkti konkretų politinį sprendimą.

Todėl ypač svarbu priimti bet kokias priemones, kuriomis būtų padidintos poveikio vertinimo skaidrumo bei nepriklausomumo garantijos, nes tai padės maksimaliai padidinti dvejopą šios priemonės vaidmenį – talkinti sprendimų priėmimo procesui ir užtikrinti ES institucijų veiklos kokybę bei tinkamumą.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Mes susilaikėme. Be to, pateikėme alternatyvią rezoliuciją, kurioje norėjome išaiškinti poveikio vertinimo paskirtį ir išorės ekspertų vaidmenį poveikio vertinimo procese. Poveikio vertinimu galima tik padėti priimti politinius sprendimus ir jokiu būdu jis neturi pakeisti demokratiškai priimamų politinių sprendimų.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Poveikio vertinimas (PV) yra pagrindinė teisėkūros proceso priemonė. Jo nauda akivaizdi – jis labai padeda pagerinti teisėkūrą. Vis dėlto poveikio vertinimas jokiu būdu negali būti politinio svarstymo ir demokratinio teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso pakaitalas. Šiandien patvirtintame pranešime pabrėžiamas Parlamento įsitikinimas, kad poveikio vertinimas, kuriuo naudojasi Europos institucijos, turėtų būti visiškai nepriklausomas ir skaidrus. Jis turėtų apimti visų rūšių teisės aktų pasiūlymus ir būti atliekamas pagal aiškią metodiką. Be to, Parlamentas ragina sukurti savarankišką poveikio vertinimo struktūrą Parlamente, skirtą toliau Europos Sąjungos teisėkūros kokybei gerinti ir sąsajoms kurti.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Pritariu komitete Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos pasiūlytiems šio pranešimo pakeitimams, susijusiems su didesniu teisėkūros proceso skaidrumu ir lengvesnio MVĮ ir NVO naudojimosi skatinimu išleidžiant kelių žemėlapius ir pratęsiant konsultacijų laikotarpį. Poveikio vertinimas yra toks svarbus mūsų darbui Parlamente, kad jam turėtų būti skiriamas dar didesnis dėmesys, todėl pritariau šiam pranešimui.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Europos Sąjungoje atliekamas poveikio vertinimas naudingas visiems europiečiams, nes atliekant nepriklausomą galimų europinio lygio priemonių analizę gerinama teisėkūra. Pranešėja įrodė, kad būtina geriau ir veiksmingiau analizuoti Europos Sąjungos politinių sprendimų poveikį ekonomikai, socialinei sričiai, aplinkai ir žmonių sveikatai. Poveikio vertinimas svarbus per visą politikos vykdymo ciklą, be to, jis reikalingas siekiant, kad teisės aktai būtų aukštos kokybės, tinkamai perkeliami ir taikomi.

Todėl pritariu Parlamento pasiūlytiems apsvarstyti poveikio vertinimo kriterijams. Šiuo klausimu norėčiau pabrėžti, jog poveikį reikia įvertinti kuo anksčiau, kad sumažėtų galimi neigiami padariniai, ir reikia atsižvelgti į kuo didesnį suinteresuotųjų šalių – institucijų, ūkio ir civilinių subjektų – skaičių.

Tačiau nebūtina skatinti poveikio vertinimą atlikti tik prieš priimant teisės aktą (ex ante), tai galima padaryti ir jį priėmus (ex post). Poveikio vertinimas turi būti nepriklausomas, skaidrus ir objektyvus. Jis turėtų būti atliekamas teikiant teisės akto pasiūlymus, laikantis Europos Parlamente priimtos bendros tvarkos ir bendros metodikos.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Poveikio vertinimas yra naudinga teisėkūros priemonė, skirta informacijai, padedančiai priimti politinius sprendimus ir taip pagerinti teisėkūrą, teikti. Skaidrumas, vienodi kokybės standartai ir pakankamo politinių sprendimų pranašumų ir trūkumų skaičiaus pateikimas yra poveikio vertinimo patikimumo pagrindas. Dėl šios priežasties balsavau už Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso pateiktą alternatyvų pasiūlymą.

: Diana Wallis (A7-0164/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, bet, manau, vartotojams ir mažosioms bei vidutinėms įmonėms būtų naudinga pasirenkamoji sistema, tačiau Komisija turėtų pateikti konkrečius faktus, kuriais pagrindžiama tolesnės pažangos būtinybė, kad Komisijos vykdomos konsultacijos išliktų skaidrios.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją dėl Komisijos paskelbtos Žaliosios knygos dėl politinių galimybių sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms. Sutarčių teise nustatomi ir susisteminami sandoriai vidaus rinkoje, todėl jos pajėgumas sutrukdyti šiems sandoriams arba juos palengvinti akivaizdus. Pasirinkus teisingą veiklos, susijusios su sutarčių teise, kryptį galima itin prisidėti gerinant vidaus rinkos veikimą ir atskleidžiant visas jos galimybes, visų pirma MVĮ ir vartotojams. Galima Europos sutarčių teisės nauda vidaus rinkai aptarinėjama jau nemažai metų. EP šiuo klausimu pirmą kartą išreiškė nuomonę 1989 m., ir šia rezoliucija, kurią EP priėmė šiandien, jis ketina reaguoti į neseniai Komisijos paskelbtą Žaliąją knygą dėl Europos sutarčių teisės ir nustatyti Parlamento prioritetus šioje srityje. Pritariu pranešėjos nuomonei, kad reikėtų pritarti galimybei priimti reglamentą ir jame nustatyti Europos sutarčių teisės pasirenkamąją priemonę (PP). Ją galėtų papildyti Komisijai ir teisės aktų leidėjui skirtas priemonių rinkinys, kuris turėtų būti įgyvendinamas tarpinstituciniu (institucijų) susitarimu.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Akivaizdžiausios bendrosios rinkos kliūtys, su kuriomis susiduria vartotojai ir mažosios bei vidutinės įmonės, yra sutartinių santykių sudėtingumas, nesąžiningos sutarčių sąlygos, netinkamas ir nepakankamas informavimas, neveiksmingos bei ilgai trunkančios procedūros, kalbos barjerai, skirtingos apmokestinimo sistemos, internetinių parduotuvių patikimumas, demografinė atskirų valstybių narių gyventojų sudėtis, privatumo klausimai, skundų nagrinėjimas, intelektinės nuosavybės teisės. Europos sutarčių teise nustatomi ir reglamentuojami vidaus rinkos sandoriai ir siekiama spręsti su bendrąja rinka susijusias problemas, kilusias dėl įvairių priežasčių, netgi įskaitant sutarčių teisės srities teisės aktų skirtumus.

Todėl labai svarbu nustatyti nuoseklią Europos sutarčių teisės sistemą ir taip panaudoti visas vidaus rinkos galimybes bei prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų siekimo. Pasirinkus teisingą veiklos, susijusios su sutarčių teise, kryptį galima itin prisidėti gerinant vidaus rinkos veikimą ir atskleidžiant visas jos galimybes, visų pirma MVĮ ir vartotojams. Dėl to balsavau už šį pranešimą.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Pastaraisiais metais daug diskutuojama dėl galimos Europos sutarčių teisės naudos bendrajai rinkai. Manau, turime pritarti, jog reglamentu būtų nustatyta pasirenkamoji priemonė, kad ši lygiagreti sistema netrukdytų nacionalinėms sutarčių teisės sistemoms. Šis požiūris išreikštas D. Wallis pranešime, todėl pritariu šiam pranešimui.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą. Po pasaulinės finansų krizės yra labai svarbu atskleisti visas vidaus rinkos galimybes ir taip prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų siekimo. Šiandien bendroji rinka ir toliau išlieka suskaidyta dėl daugybės priežasčių, įskaitant nevykusį esamų bendrosios rinkos teisės aktų įgyvendinimą. Vartotojai nepasitiki tarpvalstybine prekyba, o įmonės susiduria su dideliais administraciniais ir teisiniais sunkumais norėdamos plėtoti savo veiklą kitose ES valstybėse narėse. Nacionalinės sutarčių teisės skirtumai lemia papildomas sandorių sąnaudas, įmonių teisinį netikrumą ir nepakankamą vartotojų pasitikėjimą vidaus rinka. Iš dalies dėl šių priežasčių vartotojai ir įmonės, ypač ribotus išteklius turinčios mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ), vengia sudaryti tarptautinius sandorius, kas neleidžia sukurti konkurencingos vidaus rinkos. Pritariu pranešime išsakytam raginimui imtis veiksmų ir siūlyti būdus, kaip suderinti sutarčių teisės praktiką ES lygmeniu, kas leistų užtikrinti vienodas ir sąžiningas sąlygas rinkos dalyviams.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Sutartys yra svarbiausias įmones ir vartotojus jungiantis ryšys. Europos Sąjungos bendroji rinka yra pagrįsta įvairiomis sutartimis, kurias reglamentuoja įvairios nacionalinio lygmens teisės sistemos. Šie sutarčių teisės skirtumai neskatina bendrovių ir mažųjų bei vidutinių įmonių (MVĮ) vykdyti tarpvalstybinės prekybos ir taip jos netenka naujų galimybių bei pajamų vidaus rinkoje. Be to, vartotojams nuostolingas ribotas pasirinkimas, aukštos kainos ir žema kokybė, kurią lemia nedidelė tarpvalstybinė konkurencija. Reikėtų pažymėti, kad, pvz., tik 8 proc. vartotojų perka internetu iš kitų valstybių narių. Šiame pranešime, už kurį balsavau, pritariama būtinybei reglamentu nustatyti Europos sutarčių teisės pasirenkamąją priemonę (PP).

Ginami Europos sutarčių teisės vartotojai jausis saugiau, be to, jie galės saugiau sudarinėti tarpvalstybinius sandorius. O įmonėms, ypač MVĮ, bus lengviau ir pigiau sudaryti sutartis, reglamentuojamas pagal bendrą ES sutarčių teisės sistemą.

  Slavi Binev (NI), raštu. – (BG) Balsavau prieš D. Wallis pranešimą, nes pasirenkamoji priemonė, kurią numatyta nustatyti reglamentu, iš esmės būtų pirmas žingsnis link valstybių narių sutarčių teisės suderinimo. Manau, šis suderinimas, nors ir minimalus, šiame etape neįmanomas dėl to, kad valstybės narės skirtingai reglamentuoja sutartinius santykius. Pvz., egzistuoja tik in rem poveikį turinti teisė, kurios nėra Vokietijos teisėje. Be to, sutarčių teisės suderinimas nepadėtų išvengti neatitikimų kitose srityse, kurie turi poveikio ES tarpvalstybinei prekybai. Nėra tvirtų įrodymų, kad būtent šie teisiniai skirtumai trukdo sudaryti sandorius su užsienio įmonėmis ir vartotojais. Šiuo metu su tarptautiniais subjektais sudaromos sutartys grindžiamos tarptautine privatine teise, o sudaromos ES lygmeniu – Reglamentu (EB) Nr. 593/2008. Papildoma priemonė sukeltų painiavą. Sutartinių santykių be tarptautinio elemento klausimu manau, kad kiekviena valstybė narė turi tebetaikyti savo nacionalinius teisės aktus laikydamasi savo teisinių tradicijų ir nusistovėjusios praktikos.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau prieš pranešimą, kuriame siūloma pasirenkamoji sutarčių teisės priemonė, kuria būtų padėti pagrindai būsimai Europos civilinės teisės sistemai, kuri būtų viršesnė už nacionalinę civilinę teisę. Tai reikštų nacionalinių teisinių tradicijų ir teisės aktų, kuriuos valstybės narės yra priėmusios tokiais opiais klausimais kaip civilinė ir sutarčių teisė, pabaigą. Bet kuriuo atveju, nors nustatant pasirenkamąją priemonę ir siekiama palengvinti tarpvalstybinę prekybą tinkamai atsižvelgiant į vartotojų ir įmonių poreikius, privalu nepamiršti, kad dabartiniai Europos teisės aktai jau tenkina įvairių rinkos dalyvių poreikius. Taigi atrodo, kad tikrasis šio pranešimo tikslas yra didesnio nei Europos civilinio kodekso sukūrimas, o su tuo negaliu sutikti.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Sveikinu pranešėją atlikus šį darbą, t. y. parengus pranešimą, už kurį balsavau. Šis pranešimas atitinka vartotojų ir mažųjų bei vidutinių įmonių poreikius; jie, skirtingai nei kiti rinkos dalyviai, atstovaujantys dideliems ekonominiams vienetams, turi akivaizdžių sunkumų vertindami vidaus rinką, nes patiria didžiules išlaidas. Tiesioginis rezultatas yra tas, kad ir MVĮ, ir vartotojai yra linkę sudaryti sandorius šalies rinkoje, kuri dažnai yra daug mažiau konkurencinga, todėl nepatenka į tarpvalstybinę rinką, kurioje produktai dažnai bent 10 proc. pigesni nei šalies rinkoje. Sutarčių teisės sistemų skirtingumą būtina įveikti, ir Europos sutarčių teisės pasirenkamosios priemonės sukūrimas reglamentu, kuris greičiau papildytų nei pakeistų valstybių narių nacionalines sutarčių teisės sistemas, ir yra optimalus sprendimas, kuris sutarties šalims suteiktų laisvę pasirinkti labiausiai jų poreikius atitinkančią teisinę priemonę.

  John Bufton (EFD), raštu. – Balsavau prieš ES sutarčių teisės sukūrimą, nes nemanau, kad Briuselis turėtų kurti teisės aktus, kai jau sukurti nacionaliniai teisės aktai. Sukūrus ES sutarčių teisę ir nustačius, kad įmonės privalo pasirinkti šalies arba Europos teisės aktų taikymą, kiltų painiava sistemoje ir atsirastų teisinių nuostatų dubliavimosi atvejų, o tai lemtų su tribunolu susijusias išlaidas. Be to, gali būti, kad ES sutarčių teisėje pirmenybė bus teikiama ES socialinei ir užimtumo politikai, pvz., Darbo laiko direktyvai, kuri, kaip pasitvirtino, ir nepopuliari, ir sužlugdė daugelį JK pagrindinių pramonės šakų bei paslaugų. Dar labai tikėtina, kad teisės aktai, kurie šiuo metu taikomi pagal sutikimo principą, vėliau gali tapti privalomi ES.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) D. Wallis pranešime nurodyti plataus užmojo tikslai, susiję su galimomis priemonėmis, kuriomis siekiama sukurti vartotojams ir įmonėms skirtą Europos sutarčių teisę. Šie klausimai labai svarbūs, kadangi susiję su geresniu vidaus rinkos veikimu ir didesniu įmonių bei vartotojų dalyvavimu rinkoje. Pirma, turime panaikinti sutarčių teisės skirtumus ir kartu kliūtis įmonėms. Antra, Europos vartotojams turime užtikrinti aukšto lygio apsaugą.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgdama į didelį sutarčių teisės poveikį finansiniams sandoriams, įskaitant ir vidaus rinką, pritariu visoms Komisijos ir Europos Parlamento pastangoms suderinti kriterijus ES ir suderinti juos su bendrąja rinka. Balsuoju už šiuo klausimu pateiktą pranešimą.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Daugelis pastarojo meto įvykių parodė, koks svarbus vartotojų pasitikėjimas, kuris iš dalies atsiranda dėl tinkamų teisės aktų, skirtų vartotojams apsaugoti rinkoje. Šis klausimas būtinai spręstinas Europos lygmeniu.

  Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) D. Wallis pranešimas yra svarbus žingsnis įgyvendinant Bendrosios rinkos aktą; džiaugiuosi, kad jis priimtas. Tokiu metu, kai dėl nacionalinių teisės aktų skirtumų ribojama tarpvalstybinė prekyba, ypač MVĮ, Europos sutarčių teisės sistema yra realus žingsnis į priekį, kuriam turėtume pritarti. Sutartinių santykių tarp įmonių ir tarp įmonių bei vartotojų reglamentavimas priimant pasirenkamąją priemonę ir kartu priemonių rinkinį galėtų užtikrinti didesnę Europos vartotojų apsaugą.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Europos lygmens sutarčių teisės, dėl kurios ilgai diskutuota institucijose, taikymas galėtų būti labai naudingas įmonėms, vartotojams, prisidėtų prie sklandaus rinkos veikimo. Todėl nesame abejingi galimybei įgyvendinti bendrą bendrųjų standartų ir principų sistemą, taikytiną sutarčių teisei, kuria būtų užtikrintas tarpvalstybinių sandorių skatinimas, elektroninės prekybos reglamentavimas ir didesnės vartotojų galimybės įsigyti produktų. Tačiau, kaip ir pranešėja argumentuoja, manau, kad Europos sutarčių teisės pasirenkamoji priemonė, taikoma kartu su valstybių narių teisės aktais, bet jų nepakeičianti, yra geras pasirinkimas.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis D. Wallis pranešimas susijęs su politinėmis galimybėmis sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms. Teisingas sprendimas dėl Europos sutarčių teisės galėtų būti naudingas vidaus rinkai, mažosioms ir vidutinėms įmonėms bei vartotojams. Nuo 1989 m. šis klausimas buvo dažnai svarstomas, tad Komisija 2003 m. parengė veiksmų planą. Komisija 2008 m. pateikė pasiūlymą dėl direktyvos dėl vartotojų teisių, parengė dvi pažangos ataskaitas, o dabar žaliojoje knygoje, į kurią šiuo pranešimu norima reaguoti, pateikė nemažai priemonių.

Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti pasiūlymai (remiantis dešimties metų tyrimais) padės išspręsti nustatytus trūkumus, kurie iš esmės susiję su sutartimis, ir kad būtina skatinti vidaus rinką šalinant kliūtis, balsuoju už šį pranešimą, kuriuo sukuriama pasirenkamoji priemonė (PP), kuri galėtų būti papildyta priemonių rinkiniu, siekiant išspręsti sutarčių problemą.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešime, pasitelkus retoriką, siekiama pagražinti vartotojų ir mažųjų bei vidutinių įmonių (MVĮ) apsaugos idėją. Tačiau pranešime nurodyti pavojai ir vartotojams, ir MVĮ. Pranešėjos vizija akivaizdžiai neoliberali, nes ji pabrėžia „kliūčių, su kuriomis susiduria tie, kas pageidauja vykdyti tarpvalstybinius sandorius vidaus rinkoje, panaikinimo klausimą ir mano, kad kartu su kitomis priemonėmis Europos sutarčių teisės projektas galėtų būti naudingas siekiant pasinaudoti visomis vidaus rinkos galimybėmis“. ES vykdomas vidaus rinkos liberalizavimas ir stiprinimas rodo, kad visų pirma tai naudinga stambiajam verslui. Atsižvelgiant į dabartinį dinamiškumą galima manyti, kad pasiūlymai dėl sutarčių suderinimo, nors šiame etape jis neprivalomas, bus įgyvendinti vadovaujantis tais pačiais interesais.

Šios abejonės kyla dėl kai kurių pranešimo teiginių, pvz., kad pasirenkamoji priemonė „turi užtikrinti labai aukštą vartotojų apsaugos lygį, siekiant pasiūlyti vartotojams tinkamą apsaugos, kuri jiems paprastai užtikrinama pagal jų šalies nacionalinę teisę, alternatyvą“. Taigi pasiūlyta ES lygmens priemonė, kuri turėtų būti taikoma ta pati visoms Europos Sąjungos sutartims, pateikta labai bendromis sąvokomis.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Tai aiškiai neoliberalus pranešimas apie verslo interesus, ypač stambaus verslo, nes visiškai liberalioje vidaus rinkoje daugiausia laimi galingieji, nepaisant propagandos, susijusios su mažųjų ir vidutinių įmonių bei vartotojų apsauga. Visa tai yra pastangos pagražinti produktą, norint paslėpti nuo rinkėjų tikrąjį pavojų, kurį jis kelia. Todėl nebalsuojame už šį pranešimą.

Be to, pranešime propaguojama ES lygmens priemonė (nors ir neprivaloma), kuri ta pati taikoma visoms Europos Sąjungos sutartims; ji taip pat apibūdinta labai bendrai.

Štai keli šio pranešimo teiginiai:

– „Remia veiksmus spręsti įvairių kliūčių, su kuriomis susiduria tie, kas pageidauja vykdyti tarpvalstybinius sandorius vidaus rinkoje, panaikinimo klausimą ir mano, kad kartu su kitomis priemonėmis Europos sutarčių teisės projektas galėtų būti naudingas siekiant pasinaudoti visomis vidaus rinkos galimybėmis“;

– „Mano, kad priemonė turėtų aprėpti ir įmonių tarpusavio, ir įmonių bei vartotojų sutartis; pabrėžia, kad ši pasirenkamoji priemonė turi užtikrinti labai aukštą vartotojų apsaugos lygį, siekiant pasiūlyti vartotojams tinkamą apsaugos, kuri jiems paprastai užtikrinama pagal jų šalies nacionalinę teisę, alternatyvą; prašo pateikti išsamesnių paaiškinimų, kaip tai būtų įgyvendinama“.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Sutarčių teise nustatomi ir susisteminami sandoriai bendrojoje rinkoje. Teisingos krypties sutarčių teisės srityje pasirinkimas gali labai prisidėti prie geresnio bendrosios rinkos veikimo ir visų jos galimybių atvėrimo įmonėms, ypač mažosioms ir vidutinėms, ir vartotojams. Atsižvelgdama į tai, kad kiekviena iniciatyva sutarčių teisės srityje turės neabejotinai atitikti tikruosius įmonių ir vartotojų poreikius bei problemas, laikausi nuomonės, jog bet kuris pateisinimas šioje srityje turi būti pagrįstas praktiniais įrodymais, susijusiais su dabartine sutarčių teisės padėtimi ir įmonėms bei vartotojams iškilusiais sunkumais, ypač susijusiais su tarpvalstybiniais sandoriais. Svarbiausia – gausus ir suderintas dalyvių įsitraukimas. Tai bus lemiamas veiksnys vykdant teisėkūros procedūrą, ir prireiks visų prieinamų išteklių integruotumui bei skaidrumui užtikrinti. Mums reikalingas įvairiapusis poveikio vertinimas, pagrįstas daugeliu politinių galimybių, kuriame daugiausia dėmesio skiriama praktiniams klausimams, svarbiems užtikrinant pasirenkamosios priemonės veikimą.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Tai, ką siūlo D. Wallis, panašu į 28-osios teisinės sistemos sukūrimą šalia valstybių narių teisės aktų, ir ta sistema ketinama praktiškai juos pakeisti; Europos politiniame kontekste dabar baiminamasi žodžių teisinis suderinimas ir standartizavimas. Tikimasi, kad ši nauja Europos teisė padės pašalinti tarpvalstybinės prekybos kliūtis, atsirandančias dėl skirtingų valstybių narių teisinių sistemų. Problema ta, kad D. Wallis pranešime visai nėra įrodymų, jog yra tokių kliūčių, taigi nėra ir problemos, kurią reikėtų spręsti. Todėl ši pozicija nepagrįsta niekuo, išskyrus norą pradėti taikyti naują viršvalstybinių teisės aktų nustatymo būdą. Be to, kiltų pavojus valstybių narių nuostatoms dėl apsaugos, ypač susijusioms su vartotojų teisėmis, kurios gali būti ignoruojamos. Todėl balsavau prieš šį pranešimą.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Susilaikiau balsuodamas už šį pranešimą, kadangi nors ir, pasak pranešėjos, viena iš akivaizdžiausių kliūčių, su kuriomis susiduria vartotojai ir MVĮ bendrojoje rinkoje, yra sutartinių santykių sudėtingumas. Todėl siūloma sukurti bendrą Europos sutarčių teisę, kuri būtų naudinga vartotojams ir padėtų užtikrinti aktyvesnę tarpvalstybinę prekybą vidaus rinkoje. Pasak pranešėjos, visos sutarčių šalys, tiek įmonių tarpusavio sandoriuose, tiek ir vartotojų ir įmonių sandoriuose turėtų turėti pasirinkimo laisvę, ar taikyti PP kaip alternatyvą nacionalinei arba tarptautinei teisei (neprivalomas taikymas). Būtina skirti daugiau dėmesio siekiui, kad taikant PP būtų užtikrinama vartotojų ir mažų įmonių apsauga, atsižvelgiant į jų, kaip silpnesnio komercinių santykių partnerio, poziciją, ir kad būtų užkirstas kelias bet kokiai painiavai pasirenkant taikytiną teisę. Susilaikiau balsuodamas, nes neseniai ES priėmė šią sritį reguliuojantį instrumentą Roma I, kuris gerai gina vartotojų teises, o šis pasiūlymas yra parengtas remiantis tik JK situacija, kas tik sukeltų sumaištį ir padidintų biurokratiją.

  Edvard Kožušník (ECR), raštu. – (CS) Nepritariu pasiūlymui sukurti visiškai naują teisinę priemonę Europos sutarčių teisės pavidalu. Šios priemonės sukūrimas būtų pirmasis žingsnis link visos Europos civilinio kodekso sukūrimo, o šis kodeksas laipsniškai pakeistų atskirų valstybių narių sutarčių teisę. Pasiūlyme kalbama apie savanorišką šios priemonės taikymą, tačiau iš daugelio požymių aišku, kad savanoriškumas pranašauja vėlesnį privalomąjį taikymą tarpvalstybinių sutartinių santykių srityje. Sukurdami šią priemonę mes įgyvendinsime visiškai naujo tipo viršvalstybinę teisę, kuri bus tarp (on the boundary) ES teisės, tarptautinės privatinės teisės ir komercinės teisės, jau nekalbant apie tai, kad nėra pakankamo pritarimo ES pirminėje teisėje privalomai sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms. Todėl turėtume taikyti standartinę priemonę, kuri pakankamai teisiškai pagrįsta pirminėje teisėje galvoje turint suderinimą.

  Agnès Le Brun (PPE), raštu. – (FR) Kurdami bendrąją rinką neturėtume šalinti pozityvių barjerų tarp Europos Sąjungos valstybių narių. Kad galėtume džiaugtis efektyvia integruota rinka, dar būtina pašalinti netiesiogines priežastis, kurios trukdo mūsų piliečių siekiams. Labiau už visus administracinius sunkumus Europos verslininkus slegia tai, kad jie per dažnai susiduria su labai skirtingais valstybėse narėse galiojančiais reglamentais dėl sutarčių. Šias kliūtis ypač sunku įveikti mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), kurios vis dėlto yra veiksmingiausia augimo skatinimo priemonė. Todėl Europos Komisija paskelbė žaliąją knygą šia tema ir pradėjo plataus masto viešas konsultacijas. Balsavau už šią Parlamento rezoliuciją, nes joje laikomasi pagrįstumo principo, pasiūlant priemonę, kuri veiktų kartu su valstybių narių teisės aktais ir kuri palengvintų tarpvalstybinę prekybą. Ši Europos sutartis būtų neprivaloma, pasirodytų kartu su priemonių rinkiniu, siekiant paaiškinti, kaip ją reikėtų taikyti, be to, paskatintų didinti vartotojų apsaugą.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau prieš šį pranešimą.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Dėl skirtingų Europos sutarčių teisės nuostatų įmonės nebesuinteresuotos vykdyti tarpvalstybinę prekybą ir nepasinaudoja vidaus rinkos teikiamomis galimybėmis bei nauda. Taigi vartotojams nuostolingas ribotas prekių pasirinkimas, aukštesnės kainos ir žemesnė kokybė dėl silpnos tarpvalstybinės konkurencijos. Šiuo atžvilgiu norime įgyvendinti kai kurias naujoves, įskaitant įmonių tarpusavio ir įmonių bei vartotojų sandorius, kuriuos reglamentuoja pasirenkamosios priemonės, tai padidintų sutarties šalių pasirinkimą; dar norime įgyvendinti stebėsenos ir peržiūros mechanizmą ir taip užtikrinti, kad pasirenkamoji priemonė atitiktų rinkos poreikius ir teisinę bei ekonominę pažangą. Pagrindinis tikslas turėtų būti paprastumas ir parengimas naudoti. Prioritetinės turėtų būti nuostatos dėl prekių pardavimo, kaip yra paslaugų sutartyse. Galiausiai patikimumo ženklo sistemos įvedimas užtikrintų dar didesnę vartotojų apsaugą. Pasirinkus teisingą veiklos, susijusios su sutarčių teise, kryptį galima itin prisidėti gerinant vidaus rinkos veikimą ir atskleidžiant visas jos galimybes, visų pirma MVĮ ir vartotojams.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Nors manau, kad dar daug reikia nuveikti mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) bei vartotojų teisių srityje, šis pranešimas yra pirmasis žingsnis siekiant palengvinti MVĮ tarpvalstybinę prekybą.

  Arlene McCarthy (S&D), raštu. – Europos leiboristai Parlamente nori, kad būtų gerinama bendroji rinka ir kad vartotojams bei smulkiajam verslui būtų lengviau sudaryti tarpvalstybinius sandorius. Tačiau vartotojai ir verslo grupės šiuo klausimu susijungė ir atmetė D. Wallis pasiūlymą dėl sutarčių teisės pasirenkamosios priemonės. Jie tvirtina, kad valstybių narių sutarčių teisės taisyklės nėra tas veiksnys, kuris paveiktų vartotojų požiūrį į pirkimą iš kitos valstybės narės; iš tikrųjų yra kitų natūralių tarpvalstybinės prekybos kliūčių, pvz., administraciniai ir kultūriniai skirtumai ir veiksmingų kompensavimo vartotojams priemonių stoka. D. Wallis nepateikė įtikinamų įrodymų, kad pasirenkamoji priemonė būtina. Iš tikrųjų šis pasiūlymas galėtų netgi pakenkti esamoms vartotojų teisėms.

Turime neskubėti ir įvertinti septynias žaliojoje knygoje nurodytas galimybes ir priimti įrodymais bei skaidriais poveikio vertinimais pagrįstą sprendimą. Taip pat negalime pritarti Europos konservatorių ir reformuotojų (ECR) frakcijos siūlomam priemonių rinkiniu pagrįstam požiūriui, neturėdami pakankamai informacijos ir poveikio įvertinimų, kurie įrodytų, kad tai geriausias būdas apsaugoti vartotojus ir padėti įmonėms. Privalome priimti tokius sprendimus, kurie būtų tinkami vartotojams ir įmonėms, ir užtikrinti, kad visi teisės pakeitimai, turintys poveikio jų teisėms, būtų apgalvoti.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Sutarčių teise nustatomi ir susisteminami sandoriai vidaus rinkoje, todėl jos pajėgumas sutrukdyti šiems sandoriams arba juos palengvinti akivaizdus. Teisingos krypties pasirinkimas sutarčių teisės srityje gali labai prisidėti prie vidaus rinkos veikimo gerinimo ir visų jos galimybių atvėrimo įmonėms, ypač MVĮ, ir vartotojams.

Reikia atkreipti dėmesį, kad įvairiose rezoliucijose šiuo klausimu Parlamentas ne kartą pripažino geresnės sutarčių teisės sistemos naudingumą vidaus rinkai, pritarė bendros principų sistemos sukūrimui ir atkakliai pritarė savo paties bei suinteresuotųjų subjektų dalyvavimui.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – 2010 m. liepos 1 d. Komisija pateikė Žaliąją knygą dėl politinių galimybių sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms. Politinės galimybės apima neprivalomas normas, neprivalomą sistemą, vadinamą 28-ąja (teisine) sistema, mažai tikėtiną materialinės nacionalinės teisės derinimą (dėl Tarybos priešinimosi ir dėl to, kad neįmanoma pernakt sujungti valstybių narių teisinių tradicijų) ir galimybę sukurti visavertį Europos civilinį kodeksą. Visiškai pritariu šiam pranešimui, ypač atsižvelgdamas į žmogaus teisių pažeidimus Latvijos Respublikoje. Balsavau už.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Europos sutarčių teise turėtų būti užtikrinamas sklandesnis vidaus rinkos veikimas, ir šiame pranešime ypač daug dėmesio skiriama galimai šios teisės naudai MVĮ ir vartotojams. Pastangos nustatyti bendrą teisinę sistemą dedamos jau nuo 1989 m. ES Komisija 2008 m. išplatino pasiūlymą dėl vartotojų teisių direktyvos. Europos vartotojams daug naudingiau, kad vartotojų apsauga būtų gerinama ES lygmeniu. Tai neturi būti daroma taikant apribojimus, pvz., tokius, kokie buvo taikomi viršijus banko sąskaitas, o reikėtų kovoti su šešėliniu verslu, sukčiavimu ir t. t.

Ar Europos sutarčių teisė padės padidinti mažųjų įmonių patekimo į rinką galimybę – neatsakytas klausimas, nes, kaip rodo tyrimai, tarpvalstybinėje prekyboje dėl biurokratinių kliūčių ir išlaidų dalyvauja būtent vidutinės ir didžiosios įmonės. Esamos problemos, susijusios su tarpvalstybine elektronine prekyba, dar kurį laiką išliks. Be to, dar nėra tvirtai įrodyta, kad standartizacija iš tikrųjų būtina. Kai abejoju, remiuosi subsidiarumo principu, todėl ir balsuoju prieš D. Wallis pranešimą.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Europa, priklausanti piliečiams, gali egzistuoti tik kaip tėvynių sąjunga, kuri remiasi subsidiarumo ir nacionalinio suverenumo principais. Atrodo, kad iki šiol Europos sutarčių teisė nebuvo reikalinga, tad tinka šis bendras principas – jei nuostata nereikalinga, jos nereikėtų įtraukti. Be to, manau, kad šis pranešimas – tai apgaulinga taktika, skirta dėmesiui nukreipti nuo to, kad gerinti reikia tai, kas daug svarbiau, būtent vartotojų apsaugą ES mastu. Taigi dėl šios priežasties balsavau prieš šį pranešimą.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Europos Sąjungoje turi būti taikomas vieningas sutarčių teisės režimas. Visų pirma dėl to, kad būtų pašalintos kliūtys, susijusios su sutartinių santykių sudėtingumu, su kuriomis dažnai susiduria vartotojai ir mažos bei vidutinės įmonės. Be to, bendra Europos sutarčių teisė užtikrina aktyvesnę tarpvalstybinę prekybą vidaus rinkoje. Šiuo metu galiojantis reglamentas ROMA I yra pakankamas reguliavimo instrumentas, kuris numato aukštą silpnesnės sutarties šalies apsaugos laipsnį. Šio reglamento nuostatos suteikia apsaugą vartotojams, norintiems prieš kitos valstybės narės įmonę, su kuria sudarė sutartį, pasinaudoti savo teisių gynimo priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad šioje srityje Europos Sąjungoje jau yra galiojantis ir efektyviai veikiantis teisinis reguliavimo mechanizmas, nepritariu šiai rezoliucijai dėl politinių galimybių sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms, kuria siūloma priimti naują reglamentą, kuriame būtų nustatyta nauja pasirenkamoji priemonė, taikoma įmonių tarpusavio sandoriuose ir vartotojų ir įmonių sandoriuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad naujasis reglamentas sukeltų daug painiavos ir neaiškumo šioje srityje. Be to, jo įgyvendinimui reikėtų skirti papildomų lėšų bei didinti biurokratinį mechanizmą.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Valstybių narių sutarčių teisės skirtumai kelia struktūrinių problemų, kurios trukdo įmonėms ir vartotojams. D. Wallis pasiūlyme dėl rezoliucijos pritariama vartotojams ir įmonėms skirtos Europos sutarčių teisės pasirenkamosios priemonės nustatymui bendruoju reglamentu, todėl balsavau už šį tekstą. Be to, ši priemonė nepakeistų valstybių narių sutarčių teisės, ji tik padėtų sutarties šalims užtikrinti geresnio sutarties modelio pasirinkimo galimybę, remiantis bendraisiais principais pagrįstais pavyzdžiais, apibrėžtimis ir pavyzdiniais reglamentais, skirtais komercinėms bei vartotojų sutartims, nepaneigiant subsidiarumo ir proporcingumo principų.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Balsavau už pranešimą dėl Europos sutarčių teisės vartotojams ir įmonėms sukūrimo; ši teisė, visų pirma skirta mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) bei vartotojams, padėtų palengvinti tarpvalstybinius sandorius ir sustiprinti vidaus rinką. Dėl skirtingos įvairių valstybių narių sutarčių teisės stabdoma MVĮ, kurios nori sudaryti tarpvalstybinius sandorius, veikla. Turime nustatyti lanksčią procedūrą, užtikrinsiančią saugumą mažosioms ir vidutinėms įmonėms bei vartotojams ir padėsiančią apsaugoti sutarties šalių teises. Todėl privalomosios priemonės, kuri kartu su nacionalinėmis taisyklėmis bus MVĮ standartas, sukūrimas ir sutarties šalių galimybių išplėtimas yra teisinga strategija.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą dėl politinių galimybių sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms. Iš tikrųjų sutarčių teise nustatomi ir susisteminami sandoriai vidaus rinkoje, todėl jos pajėgumas sutrukdyti šiems sandoriams arba juos palengvinti akivaizdus.

Teisingos krypties pasirinkimas sutarčių teisės srityje gali labai prisidėti prie vidaus rinkos veikimo gerinimo ir visų jos galimybių atvėrimo įmonėms, ypač MVĮ, ir vartotojams. Atkreipčiau dėmesį į plataus masto ir suderinto suinteresuotųjų subjektų dalyvavimo būtinybę. Dabartiniu Komisijos darbo metodu, kai įtraukiami ekspertai ir suinteresuotųjų šalių grupės, jau užtikrinamas suinteresuotųjų šalių dalyvavimas. Tačiau, kadangi šis procesas kol kas tik konsultacijų etape, svarbu užtikrinti, kad dar neprasidėtų pati teisėkūros procedūra. Suinteresuotųjų šalių dalyvavimas teisinėje procedūroje, kurios integralumą ir skaidrumą reikės užtikrinti visais įmanomais būdais, bus labai svarbus.

  Phil Prendergast (S&D), raštu. – ES negali tvirtinti, kad sukūrė bendrą rinką, kai vis dar yra prekybos kliūčių. Rimta kliūtis yra didžiulės išlaidos, patiriamos tarpvalstybinės prekybos srityje. Patekimas į vos vienos valstybės narės elektroninės prekybos rinką smulkiajam verslui gali kainuoti iki 15 000 EUR. 2008 m. greitosios „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 60 proc. mažmenininkų šią kliūtį laiko didžiausiu rūpesčiu. Jei visoje ES būtų suderinti vartotojų sandorius reglamentuojantys teisės aktai, tai būtų naudinga visų valstybių narių mažosioms bei vidutinėms įmonėms (MVĮ) ir vartotojams. Panaikinus minėtas kliūtis, daugiau MVĮ pasinaudotų elektroninės prekybos galimybėmis. Manau, MVĮ yra svarbiausia daugelio valstybių narių ekonomikos atgaivinimo prielaida. Airijos kelias į ekonomikos atkūrimą pagrįstas eksportu; taigi svarbiausia panaikinti patekimo į ES rinką kliūtis. Šio pranešimo išvadose ir rekomendacijose nurodytos naudos vartotojams galimybės. Jei išsiplės tarpvalstybinė prekyba, vartotojai turės didesnį produktų pasirinkimą, o kainos bus konkurencingesnės.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Vienas svarbiausių su ES teise susijusių klausimų yra sutarčių teisės suderinimas. Viena vertus, atrodo, kad jaučiamas didesnės vidinės darnos poreikis, kad įmonės pasinaudotų bendrosios rinkos galimybėmis nebijodamos, jog konkrečioje užsienio valstybės teisinėje sistemoje gali būti teisinių sprendimų, kurių jos nebuvo numačiusios ir kurioms nepasiruošė, o tai tikra problema. Tačiau antra vertus, kai kurios valstybės narės nenori atsisakyti savo teisinių sprendimų ir tuo nereikėtų stebėtis, nes jie buvo šimtmečiais tobulinami ir tų šalių gyventojams gerai žinomi.

Komisija 2010 m. liepos 1 d. paskelbtoje žaliojoje knygoje pateikė keletą sprendimų, susijusių su reglamentavimo modeliu, pradedant paprasta materialine teise ir baigiant Europos civiliniu kodeksu. Iš visų hipotezių Europos Parlamentui priimtiniausias pasirenkamosios priemonės nustatymas reglamentu, kuriuo visų pirma reguliuojami tarpvalstybiniai sandoriai ir kuris būtų taikomas vidaus sutartims, nors ir neprivalomai. Man atrodo, kad tai pagrįstas sprendimas, taigi balsavau už.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už. Pranešimas skirtas reaguoti į neseniai Komisijos paskelbtą Žaliąją knygą dėl Europos sutarčių teisės ir nurodyti Parlamento prioritetus šioje srityje. Galima Europos sutarčių teisės nauda vidaus rinkai daugelį metų aptarinėjama institucijose ir su plačiąja visuomene, o Parlamentas šiuo klausimu pirmą kartą išreiškė nuomonę 1989 m. Komisija diskusijas išplėtė 2001 m. paskelbdama komunikatą, kuriame atkreipiamas dėmesys į problemas, galinčias kilti vidaus rinkoje dėl sutarčių teisės skirtumų, ir į galimus veiksmus. Remdamasi per konsultacijas gautais atsakymais, Komisija 2003 m. paskelbė veiksmų planą, kuriame, inter alia, siūloma parengti bendrą principų sistemą, apimančią apibrėžtis, bendrus principus ir pavyzdines normas, kad pagerėtų Europos sutarčių teisės kokybė ir darna. Vėlesniame 2004 m. komunikate Komisija nustatė tolesnius veiksmus, susijusius su šiuo veiksmų planu, ir pasiūlė peržiūrėti šią sritį Europos Sąjungos teisyne. 2008 m. ji pateikė pasiūlymą dėl vartotojų teisių direktyvos.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – (EL) Mano nuomone, turime gerinti vidaus rinkos veikimą ir išnaudoti visas galimybes, kurios duos naudos įmonėms, ypač MVĮ, ir vartotojams. Šiuo atžvilgiu D. Wallis pranešimas yra žingsnis teisinga kryptimi, nes jame nurodomas neigiamas vidaus rinkai taikomos sutarčių teisės skirtumų poveikis vartotojams ir įmonėms ir geresnės sutarčių teisės sistemos nauda vidaus rinkai. Manau, norėdami tai pasiekti, turime sukurti vartotojui patogų, lankstų, aiškų teisės aktą, kuris, jei įmanoma, būtų privalomas valstybėms narėms ir kuriuo susitariančiosioms šalims būtų užtikrinamas teisinis saugumas, nesikišama į valstybių narių įstatymus ir nedaromas poveikis finansiškai silpnesniems.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Mane nuliūdino tai, kad Parlamentas priėmė šį pranešimą. Negalėjau jam pritarti, nes, reaguojant į Komisijos žaliąją knygą, jame atmesta pernelyg daug būsimosios ES sutarčių teisės galimybių ir nepaisyta prievolės reikalauti poveikio vertinimo, susijusio su visomis išlaidomis ir visomis Komisijos pasiūlytomis galimybėmis.

  Marc Tarabella (S&D), raštu. – (FR) Europos sutarčių teisės nėra iki šiol, nors jau daugiau kaip 20 metų Europos institucijose diskutuojama dėl šios teisės galimumo. Dabar Komisija ketina siūlyti reglamentu nustatyti pasirenkamąją priemonę, paprastai vadinamą 28-ąja teise, kuria galėtų būti reglamentuojami tarpvalstybiniai sandoriai.

Nors tikslas supaprastinti sutarčių teisę ir išplėsti tarpvalstybinę prekybą yra pagirtinas, vis dėlto abejoju dėl tokio požiūrio tinkamumo: iš tikrųjų yra didelis pavojus, kad bus nepaisoma nacionalinių taisyklių, kuriomis užtikrinama didžiausia vartotojų apsauga. Dėl šios priežasties nutariau susilaikyti dėl šio savo iniciatyva parengto pranešimo, laukdamas Komisijos pasiūlymo dėl reglamento šiuo klausimu.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Vienas vidaus rinkos sukūrimo padarinių yra didesnis galimų vartotojų skaičius Europos Sąjungoje. Tačiau iki šios dienos nesuderintos vartotojų ir įmonių sutarčių taisyklės. Ir dėl to nuolat atsiranda kliūčių, trukdančių visapusiškai įgyvendinti vidaus rinką: skiriasi valstybių narių teisė, pati vartotojų teisė taip pat skirtinga.

Pranešime siūloma ištirti pasirenkamosios priemonės, kuri būtų įforminta reglamentu ir papildyta priemonių rinkiniu, kuris padėtų užtikrinti teisinį aiškumą ir saugumą, įgyvendinimo galimybę. Šia priemone būtų užtikrintas sklandesnis vidaus rinkos veikimas ir ji būtų naudinga įmonėms bei vartotojams, taip pat ir pačių valstybių narių teisinėms sistemoms.

Dėl minėtų priežasčių balsavau už šį pranešimą; be to, pritariu Europos Komisijos pasiūlymui šiuo klausimu, į kurį ateityje turėtų įsitraukti ir pats Europos Parlamentas, ir suinteresuotieji ūkio bei pilietinės visuomenės subjektai.

  Rafał Trzaskowski (PPE), raštu. – (PL) Tai, kad turime 27 teisines sistemas, yra didžiausia kliūtis ES verslininkams ir vartotojams, norintiems pasinaudoti vidaus rinkos teikiama nauda. Tai, kas šiuo metu daroma kuriant alternatyvią ES sutarčių teisę, skatina būti optimistu, ypač turint omenyje ES skaitmeninę darbotvarkę ir elektroninės prekybos galimybes vidaus rinkoje.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Pranešėja pritaria pasirenkamajai priemonei. Vartotojų apsaugos organizacijos jau dabar skeptiškai vertina požiūrį šia tema. Viena vertus, jos abejoja priežastiniu ryšiu su būsimosios sutarčių teisės pagrindu, nors ir (dar svarbiau) bijo tolesnių teisinės padėties neaiškumų. Šiuo metu pageidautina išeitis yra priemonių rinkinys, nes tai atitiktų dabartinius poreikius; taigi specialios nuostatos dėl populiariausių sutarčių rūšių būtų tikra pagalba vartotojams. Tačiau šiuo metu turėtų būti atviros ir nagrinėjamos visos galimybės.

  Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už D. Wallis pateiktą tekstą. Dėl problemų, kylančių dėl skirtingos valstybių narių sutarčių teisės, įmonės, ypač mažosios bei vidutinės, dažnai būna nebesuinteresuotos vykdyti tarpvalstybinę prekybą ir nepasinaudoja vidaus rinkos teikiamomis galimybėmis bei nauda. Tekste, dėl kurio buvo balsuojama, išreikštas siekis sukurti Europos sutarčių teisės pasirenkamąją priemonę ir įtvirtinti ją reglamentu. Ši pasirenkamoji priemonė būtų taikoma kartu su valstybių narių sutarčių teise kaip alternatyva, kurią galėtų netrukdomai pasirinkti sutarties šalys.

  Tadeusz Zwiefka (PPE), raštu. – (PL) Šešiasdešimt procentų internetinių sandorių Europos Sąjungoje neįvyksta iš esmės dėl to, kad šiuos sandorius norinčios sudaryti šalys bijo kitų šalių teisinių sistemų, su kuriomis nėra susipažinusios. Dėl tokios padėties daugelis ES piliečių netenka galimybės pasinaudoti internetine prekyba. Šiuo atveju dėl skirtumų valstybių narių teisinėse sistemose negali tinkamai veikti ES rinka. Todėl manau, kad pasirenkamoji priemonė, arba 28-oji teisinė sistema, yra gera galimybė padėti atverti Europos rinkos galimybes elektroninės prekybos srityje ir išplėsti rinką verslininkams, kartu užtikrinant vartotojams vienodas prekių ar paslaugų įsigijimo galimybes.

Pranešimas: Anna Rosbach (A7-0175/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, nes jis apima daugelį Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos nurodytų rūpimų klausimų: jame pripažįstamas bendrojo vidaus produkto (BVP) ribotumas ir būtinybė įtraukti daugiau vidutinės trukmės ir ilgalaikės ekonominės bei socialinės pažangos vertinimo rodiklių. Dar atkreipčiau dėmesį į tai, kad reikia nustatyti aiškius ir išmatuojamus rodiklius, susijusius su klimato kaita, biologine įvairove, veiksmingu išteklių naudojimu ir socialine įtrauktimi, kurie padėtų sukurti integralesnę žinių visuomenę ir sumažinti išmetamo anglies dvideginio kiekį.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl BVP ir kitų rodiklių pažangai kintančiame pasaulyje vertinti. BVP yra ekonominės rinkos veiklos rodiklis, kuriuo kaip standartiniu kriterijumi visame pasaulyje remiasi politikos formuotojai. Būtina pažymėti, kad taikant BVP vertinama gamyba ir kad jis neatspindi ekologinio tvarumo, veiksmingo išteklių naudojimo, socialinės įtraukties ir apskritai socialinės pažangos. Be to, BVP gali būti apgaulingas dėl to, kad po tam tikrų incidentų, pvz., nelaimingų atsitikimų ir stichinių nelaimių, taikomos padarinių likvidavimo priemonės traktuojamos kaip nauda, o ne išlaidos. Todėl pritariu rezoliucijoje išdėstytai nuostatai, kad reikia sukurti papildomus vidutinės trukmės ir ilgalaikės ekonominės ir socialinės pažangos vertinimo rodiklius bei nustatyti aiškius ir išmatuojamus rodiklius, kurie suteiktų informacijos klimato kaitos, biologinės įvairovės, išteklių naudojimo efektyvumo ir socialinės įtraukties požiūriais. Tai pat turi būti sukurti rodikliai, kurie tiksliau atspindėtų namų ūkio lygį: pajamas, vartojimą ir gerovę. Taigi, svarbu sukurti priemonę, kuri papildytų BVP – ji turėtų būti sukurta taip, kad galėtų būti taikoma praktiškai ir naudojant aiškiai apibrėžtus rodiklius bei remiantis aukštos kokybės duomenimis.

  Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Bendrasis vidaus produktas yra populiariausias makroekonominės veiklos matas. Jis pradėtas skaičiuoti trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir politinių sprendimų priėmėjai diskusijose jį naudoja kaip augimo savo šalyse rodiklį. Atsižvelgiant į vis didesnį ekonominių, socialinių ir ekologinių problemų tarpusavio priklausomumą, BVP šiandien turi daug trūkumų; jis neatspindi svarbių socialinių veiksnių, pvz., gerovės, socialinės įtraukties, klimato kaitos ar išteklių naudojimo efektyvumo. Todėl dabar, kai daugelio rinkos veiklos rūšių ir BVP tarpusavio santykis jau nėra savaiminis, būtina kurti daugiau aiškių ir išmatuojamų vidutinės trukmės bei ilgalaikių rodiklių, kuriais būtų užtikrinamas šalių ir regionų palyginamumas ir kuriuos būtų galima taikyti planuojant būsimus pokyčius bei kuriant politiką.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Norėčiau pritarti tam, kad būtų priimta aiškiai apibrėžta vertinimo sistema, t. y. nustatyti kiti rodikliai, kurie papildytų BVP, taikomą priimant ir vertinant sprendimus. BVP yra ekonominės rinkos veiklos rodiklis, kuriuo remiasi politikos formuotojai. Visos tarptautinės institucijos vis labiau pripažįsta būtinybę gerinti BVP papildančius duomenis ir rodiklius, kurie yra bendro visuomenės vystymosi vertinimo dalis. Šiame pranešime pabrėžiamas poreikis išmatuoti visuomenės gyvenimo kokybę. Siekiant užtikrinti ir išsaugoti gyvenimo kokybę būtina atsižvelgti į tokius svarbius ir visų pripažįstamus veiksnius kaip sveikata, švietimas, kultūra, užimtumas, būstas ir aplinkos sąlygos. Pritariu tvirtos teisinės sistemos, skirtos Europos aplinkos ekonominėms sąskaitoms vertinti, sukūrimui ir tam, kad būtina kaupti patikimus, darnius statistikos duomenis.

  Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, nes jame pabrėžiama, kad norint sukurti nuoseklią sistemą, pagal kurią būtų atsižvelgiama ne tik į BVP, svarbu susitarti taikyti sisteminį metodą, kuriuo būtų suteikiama galimybė pagerinti politikos analizes. BVP yra ekonominės veiklos rodiklis, kuriuo kaip standartiniu kriterijumi remiasi viso pasaulio politikos formuotojai. Bet BVP yra tik gamybos matas. Juo neišmatuosi aplinkos tvarumo, išteklių naudojimo efektyvumo, socialinės įtraukties ar apskritai socialinės pažangos. Todėl jis gali būti klaidinantis.

Mums reikia įvertinti visuomenės gyvenimo kokybę; turime nepamiršti, kad siekiant užtikrinti ir išlaikyti gyvenimo kokybę būtina atsižvelgti į tokius svarbius ir visų pripažįstamus veiksnius kaip sveikata, švietimas, kultūra, užimtumas, būstas, aplinkos sąlygos ir t. t. Dėl šių priežasčių šis pranešimas nusipelno didelio pripažinimo. Jame laikomasi nuomonės, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti minėtų veiksnių vertinimo rodikliams.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Kaip 2008–2009 m. Prancūzijoje parodė J. E. Stieglitzo komitetas, mums reikia apgalvoti naujus vystymosi indeksus, papildančius BVP. BVP, iki šiol buvusio pagrindiniu rodikliu, nepaisant to, kad dėl jo galėjo būti padaryta vertinimo klaidų (pvz., atkūrimas po gaivalinių nelaimių laikomas ekonomikos pažanga), ateityje nepakaks. Balsavau už A. Rosbach pranešimą, nes jame raginama, kad Komisija tęstų tyrimą šioje srityje ir mestų iššūkį konservatorių, manančių, kad patikimas tik BVP, prieštaravimams ir kairiųjų frakcijos, kurie norėtų, kad matuotume ne ką kitą, o laimę, iliuzijoms. Komisijos darbas turės būti akylai stebimas, nes jis gali lemti svarbius pokyčius, t. y. naują, tinkamesnį būdą apskaičiuoti, kaip Europos lėšos paskirstomos regionams (regioninė politika). Iki šiol finansavimas būdavo suteikiamas atsižvelgiant į BVP vienam konkretaus regiono gyventojui.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Bendras vidaus produktas (BVP) yra ekonominės rinkos veiklos rodiklis, kuriuo kaip standartiniu kriterijumi visame pasaulyje remiasi politikos formuotojai ir kuris geriausiai žinomas kaip makroekonominės veiklos vertinimo rodiklis. Taikant BVP jis neatspindi šiandienos aktualijų ekologinio tvarumo, veiksmingo išteklių naudojimo, socialinės įtraukties ir apskritai socialinės pažangos. Pritariu Komisijos siūlymui sukurti papildomus vidutinės trukmės ir ilgalaikės ekonominės ir socialinės pažangos vertinimo principus bei nustatyti aiškius ir išmatuojamus rodiklius, kurie suteiktų informacijos klimato kaitos, biologinės įvairovės, išteklių naudojimo efektyvumo ir socialinės įtraukties požiūriais.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) BVP daugelį metų buvo pagrindinis ekonomikos vertinimo rodiklis, bet vis labiau ryškėja jo trūkumai vertinant socialinę ir aplinkosaugos pažangą. Taigi ši rezoliucija svarbi tuo, kad joje tvirtinama, jog Europos Sąjunga turi būtinai priimti kitus BVP papildančius rodiklius, kad būtų geriau atsižvelgta į, be kita ko, klimato kaitą, biologinę įvairovę ir netgi socialinę įtrauktį – pagrindinius politinius uždavinius, kurie man rūpi. Balsavau už šį pranešimą, nes, norint tiksliau įvertinti Europos piliečių gyvenimo kokybę ir priimti politinius sprendimus, kurių neįmanoma priimti remiantis tik BVP, labai svarbu nustatyti ir taikyti naujus rodiklius. Manau, šis pasiūlymas yra pirmasis paskatinimas labiau atsižvelgti į socialinius ir aplinkosaugos klausimus Europos viešojoje politikoje. Bet tam, kad šis pasiūlymas būtų iki galo naudingas ir veiksmingas, naujus rodiklius reikia iš tikrųjų diegti ir jais veiksmingai bei nuosekliai naudotis politikoje, kad šie nevirstų triuku, o būtų tikra sprendimų priėmimo priemonė.

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Bendrasis vidaus produktas yra populiariausias makroekonominės veiklos matas. Jis pradėtas skaičiuoti trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir virto visuotiniu visuomenės raidos ir apskritai pažangos rodikliu. Daugelyje tarptautinių iniciatyvų pabrėžta politikos formuotojų ir ekonomikos, aplinkos apsaugos ekspertų bei pilietinės visuomenės parama kuriant papildomus BVP rodiklius, teikiant išsamesnę informaciją, reikalingą formuojant politiką. Iš tikrųjų BVP nesuteikia patikimo pagrindo politinėms diskusijoms. Visų pirma juo remiantis negalima išmatuoti aplinkos tvarumo ar socialinės įtraukties. Metų metus vykstančioje politikų ir mokslininkų diskusijoje, mano manymu, dažniau svarstoma problema, kaip sukurti šį metodą, naudojant aiškiai apibrėžtus ir kiekybiškai įvertinamus rodiklius. Europos ir valstybių narių lygmeniu pasiūlyta daug iniciatyvų užpildant spragas šioje srityje. Deja, yra tik dalinių nuoseklių veiksmų požymių. Todėl, pripažindamas aiškiai apibrėžtos BVP matavimo sistemos priėmimo svarbą, raginu Komisiją pateikti visų pirma pakopomis suskirstytą strategiją, rodančią, kaip naujasis metodas, pagal kurį atsižvelgiama ne tik į BVP, bet ir į kitus rodiklius, gali būti panaudojamas kasdieniame politikų darbe.

  Slavi Binev (NI), raštu. – (BG) Pritariu A. Rosbach pranešimui, nes jame aiškiai nurodyta, kad BVP yra rinkos ekonominės veiklos ir gamybos atitinkamoje šalyje rodiklis, kuriuo vis dėlto neįmanoma išmatuoti aplinkos tvarumo, išteklių naudojimo efektyvumo, socialinės įtraukties ir socialinės pažangos. Aukštas BVP, netgi skaičiuojamas vienam gyventojui, gali būti klaidinantis, nes BVP nėra vienodai paskirstomas gyventojams, tad nėra tinkamas visuomenės gyvenimo kokybės rodiklis. Kad galėtume įveikti dabartines ir būsimas problemas, turime sugalvoti naujus rodiklius, kurie papildys ir patobulins BVP. Tai padės mums ne tik tiksliau nustatyti gyvenimo kokybę – šiais rodikliais dar bus užtikrinta patikimesnė žinių bazė (suteiks patikimesnių žinių), kuri suteiks galimybę atlikti geresnę įvairių sričių politikos analizę.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) A. Rosbach pranešimas yra kritinė Komisijos komunikato „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ analizė. Nors Komisijos tikslas patvirtinti vertinimo sistemą, kurios rodiklis būtų ne tik BVP, ir taip užtikrinti išsamesnį šalies pažangos ir plėtros, įskaitant, pvz., aplinkos tvarumą ir socialinę įtrauktį, vaizdą svarbus ir neginčytinas, pranešėja abejoja dėl Komisijos pasiūlytos strategijos. Siūlomos iniciatyvos iš tikrųjų nėra pakopomis suskirstytos, praktiškos strategijos, kuria nurodoma, kaip reikėtų taikyti naująjį požiūrį „Ne tik BVP“, dalis. Palaikau šią nuomonę, todėl balsavau už A. Rosbach pranešimą.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad sužinoti tikrąją padėtį, vadinasi, ir padaryti viską, kas įmanoma, kad, esant reikalui, ją pakeistume, galime tik naudodamiesi tinkamomis priemonėmis. Bendrasis vidaus produktas, arba BVP, yra priemonė, skirta visų piniginės ekonominės veiklos rūšių suminei pridėtinei vertei nurodyti. Nesunku suprasti, kokia atgyvena šiandien, 2011 m., yra gerovės rodiklis, pagrįstas pasenusiais duomenimis.

Manau, kad turėtume nustatyti naujus BVP matavimo rodiklius, pvz., aplinkos tvarumą ir socialinę įtrauktį, kad visa BVP sudaranti informacija padėtų susidaryti teisingesnį tos šalies ar regiono vaizdą. Prisiderinti prie laikmečio reiškia atsižvelgti į svarbius pokyčius, o ne patekti į spąstus ir kurti pernelyg dirbtinę sistemą, kurią būtų sunku taikyti. Manau, turint aiškiai apibrėžtus rodiklius galima šį darbą atlikti itin gerai.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Nors bendrasis vidaus produktas (BVP) yra gamybos matas, tinkamas ekonominei rinkos veiklai vertinti, pažangos tvarumo, aplinkos, socialinių ir kt. aspektų jis neatspindi. Todėl pritariu iniciatyvai „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“, kuria siekiama paskatinti ir padidinti informuotumą apie kitus BVP papildančius rodiklius vertinant ir diskutuojant politikos klausimais. Tikiu, kad ši vertinimo sistema, pagrįsta įvairių tyrimo parametrų patvirtinta informacija, padės priimti geriau visuomenės ir apskritai ekonomikos poreikius atitinkančius politinius sprendimus.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Kol mokslininkai ginčysis dėl geriausio būdo pažangai įvertinti, mes, Europos teisės aktų leidėjai, turime pasikliauti metodu, kurį pasirenkame, ir užtikrinti, kad jis atlaikytų argumentus šiandien ir ateityje.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Ekonominėje literatūroje daugelį metų keliamas klausimas, ar būtina BVP augimą ir toliau laikyti pažangos tam tikroje geografinėje vietovėje per tam tikrą laiką rodikliu. Manau, šiuo metu nėra kito tokio glausto ir universalaus (tikslaus) rodiklio. Negalime savo piliečiams, ir taip paskendusiems kasdienėse problemose, pateikti klinikinės bylos su ekonominės būklės aprašymu. Kartu negalime atkakliai laikytis vien tik ekonominių rodiklių, kurie ne visada apima socialinius reiškinius.

Todėl pritariu pranešime nurodytam bendram tikslui. Turėtume susivienyti su tarptautine moksline bendruomene ir pasistengti papildyti BVP kitais rodikliais. Pasaulyje yra daug tokio indekso pavyzdžių: nuo JT žmogaus socialinės raidos indekso iki Butano bendrojo nacionalinio laimės rodiklio. Būtina nustatyti prioritetinius tikslus ir jų įgyvendinimą vertinti griežtai, tiksliai, nešališkai. Turime žinoti, kad svarbu ne laikrodžių kiekis, o kaip leidžiame laiką.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad reikalingi BVP papildantys rodikliai, kurie suteiktų galimybę įvertinti veiksnius, susijusius, pvz., su klimato kaita, biologine įvairove ar išteklių naudojimo efektyvumu.

Kaip teisingai pasakė J. Stiglitz, BVP nėra tik priemonė, netinkanti piliečių gerovei atspindėti, tai priemonė, apribota rinkos ekonominės veiklos vertinimu. Tikiuosi, Europos vykdomoji valdžia pateiks konkrečių pasiūlymų dėl platesnių ir ilgalaikių rodiklių, kad būtų pašalinti dabartiniai trūkumai.

  Luigi Ciriaco De Mita (PPE), raštu. – (IT) Rodikliai yra glaustas konkretaus reiškinio vertinimo būdas. Paprasti reiškiniai gali būti vertinami naudojant paprastus rodiklius, sudėtingesniems reiškiniams įvertinti reikalingi sudėtingesni rodikliai. Bendrasis vidaus produktas yra paprastas rodiklis, nors vystymasis – sudėtingas reiškinys. Iš tikrųjų ekonominis regiono išsivystymas susideda iš įvairių aspektų, kurie neįtraukti į BVP, padedantį susidaryti tik momentinį vaizdą. Visai nepaisoma kitų vertinimo elementų, pvz., investicijų į nematerialiąją infrastruktūrą, įskaitant praktinę patirtį (žmones, procesus ir produktus – tai tik keli pavyzdžiai), ir investicijų į materialiąją infrastruktūrą, įskaitant ryšius ir transportą (pvz., IRT tinklus, geležinkelio ir greitkelių tinklus). Be to, BVP netgi netinka regionams nustatyti, remiamiems pagal ES regionų sanglaudos politiką. Dėl šių priežasčių reikėtų pagirti Europos Komisiją už pastangas taikyti ne tik BVP, o sukurti daug duomenų ir rodiklių, kurie padidins jo galimybę vertinti reiškinius ir kurie padės geriau nustatyti politiką bei finansų skyrimą. Man atrodo, kad mūsų priimtas pranešimas yra žingsnis šia kryptimi.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – BVP (bendrasis vidaus produktas) yra suminė visų piniginės ekonominės veiklos rūšių pridėtinė vertė. Tai populiariausias makroekonominės veiklos matas. BVP tikrai tapo svarbiausiu, visuotiniu visuomenės vystymosi ir apskritai progreso rodikliu. Tarptautiniu mastu vis labiau pripažįstama, kad BVP nėra tinkamas socialinės pažangos, socialinės įtraukties, aplinkos tvarumo ir išteklių naudojimo efektyvumo matas. Pritariu šiam pranešimui, kuriame raginama nustatyti aiškius ir išmatuojamus rodiklius, kurie apimtų klimato kaitą, biologinę įvairovę, išteklių naudojimo efektyvumą ir socialinę įtrauktį. Toliau pabrėžiama būtinybė įvertinti visuomenės gyvenimo kokybę, atsižvelgiant į tai, kad siekiant užtikrinti ir išsaugoti gyvenimo kokybę būtina atsižvelgti į tokius svarbius ir visų pripažįstamus veiksnius kaip sveikata, švietimas, kultūra, užimtumas, būstas ir aplinkos sąlygos. Be to, jame visiškai pritariama tam, kad būtų sukurta tvirta teisinė Europos aplinkos ekonominių sąskaitų sistema, nes tai būtų teigiamas žingsnis vykdant su BVP ir kitais rodikliais susijusį procesą, be to, palankiai vertinama Komisijos iniciatyva kartu su BVP pateikti poveikio aplinkai indeksą.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Nepaisant visų daugiau ar mažiau sentimentalių interpretacijų, tiesa ta, kad patikimą visuomenės išsivystymo ir pažangos vaizdą galime gauti tik analizuodami bendrąjį vidaus produktą (BVP). Dėl to BVP yra ir turėtų išlikti pagrindiniu ekonomikos rodikliu, į kurį būtina atsižvelgti. Tačiau prireikus jį reikėtų susieti su kitais rodikliais, kuriuos reikėtų ištirti ir laipsniškai įdiegti.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) 2007 m. Europos Parlamentas kartu su Komisija, Romos klubu, Pasaulio gamtos klubu (angl. WWF) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) surengė konferenciją tema „Ne tik BVP“, kurios dalyviai pritarė būtinybei nustatyti kitus rodiklius, papilančius bendrąjį vidaus produktą (BVP). Šis A. Rosbach pranešimas pagrįstas Komisijos 2009 m. rugsėjo 28 d. pateiktu komunikatu „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“; jame nurodyta būtinybė suteikti politikams ir tyrėjams išsamesnių duomenų.

Paskutiniaisiais dešimtmečiais bendrasis vidaus produktas (BVP) buvo populiariausias makroekonomikos matas ir visai neseniai jis pradėtas naudoti kaip socialinio vystymosi rodiklis. Daugelis sociologų pastaruoju metu nesutaria dėl to, ar tai geriausias rodiklis, nes jis neapima tvarumo ir socialinės įtraukties. Kadangi pritariu pranešėjos nuomonei, balsavau už pranešimą, bet manau, kad pasiūlymas gali ir turi būti patobulintas, pateikiant išsamesnę bei pakopomis suskirstytą strategiją.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) ES įgyvendinamos neoliberalios gairės (nuostatos) ir politika kelia pavojų socialinei pažangai ir sudavė Europos tautoms kelis smūgius. Tai rodo socialinės nelygybės padidėjimas ES šalyse, šiuo metu pasiekęs nerimą keliantį lygį. To turėtume nepamiršti nagrinėdami vystymosi ir pažangos rodiklius, kas ir daroma šiame pranešime.

Bendruoju vidaus produktu (BVP) dažnai remiamasi vertinant du veiksnius, t. y, vystymąsi ir pažangą; tai statistinis rodiklis, turintis trūkumų. Jis naudingas vertinant ekonomikos augimą, nes apima tik ekonominę veiklą, bet neapima tokių svarbių parametrų kaip turto paskirstymas, socialinė nelygybė, prekių ir paslaugų kokybė, nekomerciniai sandoriai ar net rinkos neužregistruoti rezultatai, kurie yra labai svarbūs vertinant vystymąsi ir pažangą. Daugeliu atvejų BVP gali padidėti, nors tada daugelis šalies piliečių gyvena vis skurdžiau, nes apskaičiuojant BVP neatsižvelgiama į nelygybės lygį visuomenėje.

Dėl visų šių priežasčių būtina nustatyti kitus rodiklius, kurie padėtų įveikti šiuos trūkumus, kad socialinės pažangos priemonės būtų kuo universalesnės, patikimesnės ir labiau atspindėtų tikrovę.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) ES neoliberalios gairės ir politika, vis nesąžiningesnis nacionalinių pajamų padalijimas ir paskirstymas ES ir nacionaliniu lygmeniu lemia vis didesnius ekonomikos skirtumus ir socialinę nelygybę.

Todėl kyla vis daugiau abejonių dėl to, kad bendruoju vidaus produktu (BVP) būtų remiamasi sprendžiant socialinio vystymosi ir pažangos problemas ir kad jis būtų statistinis vystymosi bei pažangos rodiklis. Šis statistinis rodiklis turi daug trūkumų, nes vertinama tik ekonominė veikla, neatsižvelgiama į kitus svarbius veiksnius, pvz., turto paskirstymą, socialinę nelygybę, prekių ir paslaugų kokybę, nekomercinius sandorius ar netgi rinkos neužregistruotus rezultatus. Daugeliu atvejų BVP gali padidėti, nors tada daugelis šalies piliečių gyvena vis skurdžiau, nes apskaičiuojant BVP neatsižvelgiama į nelygybės lygį visuomenėje.

Tokiomis aplinkybėmis būtina nustatyti kitus rodiklius, kurie padėtų įveikti šiuos trūkumus, kad socialinės pažangos priemonės būtų kuo universalesnės, patikimesnės ir labiau atspindėtų tikrovę.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) BVP tapo socialinio vystymosi ir apskritai progreso rodikliu. Tačiau jis nėra aplinkos tvarumo ar socialinės įtraukties matas. Atsižvelgdama į tai, kad šiuos duomenis ir rodiklius reikia patobulinti, Komisija paskelbė komunikatą „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“. Šiame komunikate ji siūlo, pvz., sukurti išsamius rodiklius, kuriais būtų užtikrinama patikimesnė žinių bazė. Manau, būtina sukurti priemonę, kuri galėtų papildyti BVP, turint omenyje, kad ji galėtų būti taikoma praktiškai ir naudojant aiškiai apibrėžtus rodiklius bei remiantis aukštos kokybės duomenimis.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Parlamento pranešime teisingai kritikuojamas Komisijos tikslas taikyti ne tik bendrąjį vidaus produktą, bet ir kitus rodiklius ir nustatyti kitą matavimo sistemą (kuri vis dėlto apimtų ir BVP); jame pabrėžiama, kad jeigu Komisija dar aiškiai neapibrėžė pakeitimų ar tikslių rodiklių, diskusijas teks atidėti. Todėl balsavau už šį pasiūlymą.

  Elisabetta Gardini (PPE), raštu. – (IT) Bendrasis vidaus produktas yra populiariausias makroekonominės veiklos matas, naudojamas politinėse analizėse ir diskusijose socialiniam vystymuisi nurodyti. Deja, nepaisant jo plataus naudojimo, vis labiau suvokiama, kad smarkiai pasikeitė Europos ekonominė ir socialinė struktūra. Dabar, be informacijos apie pajamas ar gerovę, poveikį šalies gyvenimo kokybei daro ir kiti su aplinka susiję veiksniai, kurių nebegalima nepaisyti. Todėl pritariu A. Rosbach pranešimui, kuriame nurodyti nauji rodikliai, apimantys šiuos pagrindinius aplinkosaugos politikos aspektus: energijos vartojimą, biologinę įvairovę, vandens naudojimą ir taršą. Mūsų uždavinys – esamus indeksus sujungti su kitais politiniu atžvilgiu tinkamais ir empiriškai išmatuojamais elementais, užtikrinančiais patikimus statistinius duomenys apie būsimą šalių vystymąsi. Šiuo atveju manau, kad atmetus subjektyvius veiksnius, pvz., asmeninę laimę, kuri negali būti laikoma rodikliu, naujasis tekstas bus geras kompromisas. Pagaliau tikiuosi, kad šiame naujame procese svarbų vaidmenį atliks ir Eurostatas, ir Eurobarometras. Dėkoju už dėmesį.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau pranešimui, kadangi BVP yra ekonominės rinkos veiklos rodiklis, kuriuo kaip standartiniu kriterijumi visame pasaulyje remiasi politikos formuotojai. Tačiau taikant BVP vertinama gamyba ir jis neatspindi ekologinio tvarumo, veiksmingo išteklių naudojimo, socialinės įtraukties ir apskritai socialinės pažangos. Be to, BVP gali būti apgaulingas dėl to, kad po tam tikrų incidentų, pvz., nelaimingų atsitikimų ir stichinių nelaimių, taikomos padarinių likvidavimo priemonės traktuojamos kaip nauda, o ne išlaidos. Reikia sukurti papildomus vidutinės trukmės ir ilgalaikės ekonominės ir socialinės pažangos vertinimo rodiklius. Manau, kad reikia nustatyti aiškius ir išmatuojamus rodiklius, kurie suteiktų informacijos klimato kaitos, biologinės įvairovės, išteklių naudojimo efektyvumo ir socialinės įtraukties požiūriais, taip pat reikia sukurti rodiklius, kurie tiksliau atspindėtų namų ūkio lygį: pajamas, vartojimą ir gerovę. Egzistuoja ir poreikis išmatuoti visuomenių gyvenimo kokybę, nes siekiant užtikrinti ir išlaikyti gyvenimo kokybę būtina atsižvelgti į tokius svarbius ir visų pripažįstamus veiksnius kaip sveikata, švietimas, kultūra, užimtumas, būstas, aplinkos sąlygos ir t. t. Turėtų būti labiau atsižvelgiama į rodiklius, kuriais vertinami minėtieji veiksniai. Toliau tobulinant kokybinius ir kiekybinius matus reikia remtis Europos gyvenimo kokybės tyrimo rodikliais, kurie apima pagrindines gyvenimo kokybės sritis.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Pritariu pranešėjos analizei, atliktai pranešime, už kurį šiandien balsavome. Atrodo, kad bendrasis vidaus produktas jau neatitinka didėjančių ekonominių ir politinių poreikių. Manau, būtina sukurti papildomą sistemą, kuri galėtų padėti pagerinti politinę analizę ir diskusijas, naudojant aiškius papildomus rodiklius vidutinės trukmės ir ilgalaikei ekonominei bei socialinei pažangai įvertinti. Atsižvelgiant į šio klausimo keblumą ir galimą sprendimų, kurie bus priimti šiuo klausimu, poveikį, užduotis, be abejo, nebus lengva. Taigi uždavinys, kurį esame pasirengę įveikti, susijęs su patikimų rodiklių, kurie būtų teoriniu požiūriu nuoseklūs, politiškai tinkami ir empiriškai išmatuojami, paieškomis.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) BVP yra veiksmingiausia priemonė makroekonominei veiklai įvertinti, kartu jis yra netiesioginis socialinio vystymosi ir pažangos rodiklis. Tačiau jis nesuteikia informacijos apie visas kitas sritis, kurios yra politinių diskusijų tema, pvz., apie aplinką ir socialinę įtrauktį.

Šis rodiklis yra daugelio Europos Sąjungos politinių sprendimų ir priemonių pagrindas. Manau, turime dėti daugiau pastangų, kad būtų priimti visų piliečių poreikius atitinkantys rodikliai. Visų pirma jie turi būti skirti ilgalaikei pažangai, padarytai siekiant ekonominių, socialinių ir aplinkosaugos tikslų, įvertinti. Baigdamas noriu pasakyti, kad būsima Europos politika turi būti grindžiama išsamiais, naujausiais duomenimis, susijusiais su visais svarbiausiais klausimais.

  David Martin (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui, kuriame pabrėžiama, kad BVP yra ekonominės rinkos veiklos matas, tapęs standartiniu kriterijumi, kuriuo remiasi viso pasaulio politikos formuotojai, kad BVP yra gamybos matas, bet jis nepadeda įvertinti aplinkos tvarumo, išteklių naudojimo efektyvumo, socialinės įtraukties ir apskritai socialinės pažangos; be to, pranešime pabrėžiama, kad šis rodiklis gali būti klaidinantis, nes po tam tikrų incidentų, pvz., nelaimingų atsitikimų ir gaivalinių nelaimių, taikomos padarinių likvidavimo priemonės traktuojamos kaip nauda, o ne išlaidos; pažymima, kad ne tik ekonominio išsivystymo ir produktyvumo, bet ir kiti rodikliai daro poveikį šalies gyvenimo lygiui ir suteikia apie jį informacijos, tačiau iki šiol jie nebuvo kiekybiškai įvertinti, nors yra nustatyti susiję rodikliai; pabrėžiama, kad reikia sukurti papildomus rodiklius visam ekonominės veiklos poveikiui įvertinti.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Šiais laikais bendrasis vidaus produktas jau nėra pakankamas ir tinkamas pažangos vertinimo rodiklis, todėl reikia nustatyti daugiau visapusių rodiklių, kuriais pasauliui nuolat kintant būtų suteikiama patikimesnių žinių. Dažnai trūksta aiškiai apibrėžtos informacijos, duomenų ir rodiklių. Europos ir valstybių narių lygmeniu pateikta daug pasiūlymų, skirtų nurodytoms spragoms užpildyti. Nors ir nelengva sukurti nuoseklų metodą, manome, kad reikalinga išsami koncepcija, kurioje būtų atsižvelgta į esamas priemones, kurias praktiškai įmanoma įgyvendinti. Svarbu sukurti naują priemonę, papildančią BVP, turinčią praktinę naudą, pagrįstą aiškiai apibrėžtais rodikliais ir aukštos kokybės duomenimis. Sutinkame su pranešėja, kad reikia pateikti pakopomis suskirstytą strategiją, kurioje būtų parodyta, kaip naujasis metodas gali būti praktiškai panaudojamas kasdieniame politikų darbe.

  Barbara Matera (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį A. Rosbach pranešimą dėl BVP ir kitų rodiklių pažangai kintančiame pasaulyje vertinti, nes manau, kad bendrasis vidaus produktas tokiame pasaulyje jau nėra pakankamas ir tinkamas pažangos vertinimo rodiklis, todėl reikia nustatyti daugiau išsamesnių rodiklių, kuriais būtų užtikrinama patikimesnė žinių bazė. Reikėtų nepamiršti, kad BVP yra gamybos matas, o juo remiantis neįmanoma įvertinti, pvz., aplinkos tvarumo. Būtina nustatyti kitus rodiklius, padėsiančius išsiaiškinti, kurie veiksniai turi poveikio šalies gyvenimo lygiui.

Todėl palaikau nuomonę, kad reikia sukurti papildomus vidutinės trukmės ir ilgalaikės ekonominės bei socialinės pažangos vertinimo rodiklius, susijusius su, pvz., klimato kaita, biologine įvairove, išteklių naudojimo efektyvumu ir socialine įtrauktimi. Sukūrus naujus rodiklius bus lengviau suprasti ir įvertinti visuomenės gyvenimo kokybę. Taigi valstybės narės arba regiono vystymosi neįmanoma įvertinti naudojantis tik ekonominiu rodikliu, pvz., BVP, nes būtina atsižvelgti ir į gyvenimo kokybę, kuri vertinama atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip sveikata, švietimas, kultūra, užimtumas, būstas ir klimato sąlygos.

  Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Kaip Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomonės dėl šio pranešimo referentė manau, kad siekiant užtikrinti ir išsaugoti gyvenimo kokybę svarbūs šie tarpusavyje susiję veiksniai: sveikata, švietimas, kultūra, užimtumas, būstas ir klimato sąlygos. Todėl svarbūs ir rodikliai, padedantys įvertinti šiuos veiksnius, tad jiems reikėtų suteikti daugiau reikšmės. Balsavau už, nes šis pranešimas yra žingsnis (nors ir neryžtingas) link bendrojo vidaus produkto (BVP) kaip socialinės ir ekonominės veiklos rezultatų ir kartu visuomenės pažangos vertinimo mato tobulinimo ir papildymo.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Visi sutinkame, kad norint papildyti BVP kaip visuomeninės raidos plačiąja prasme rodiklį turi būti tobulinami duomenys ir rodikliai. Iniciatyva „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ yra papildoma priemonė, galinti padėti pagerinti analizę ir politines diskusijas.

BVP yra ekonominės rinkos veiklos rodiklis, tapęs standartiniu kriterijumi, kuriuo remiasi sprendimų priėmėjai visame pasaulyje. BVP yra gamybos matas, bet juo remiantis neįmanoma įvertinti aplinkos tvarumo, išteklių naudojimo efektyvumo, socialinės įtraukties ar apskritai socialinės pažangos. Todėl sutinku, kad ateityje reikėtų ištirti kitas priemones, kuriomis būtų suteikiama daugiau patikimų duomenų besikeičiančiam pasauliui įvertinti.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Žinoma, kad BVP (bendrasis vidaus produktas) – suminė visų piniginės ekonominės veiklos rūšių pridedamoji vertė. BVP yra gaminančios ir (arba) vartojančios visuomenės išraiška, bet jis neatspindi pokyčių svarbiose srityse ir turto. Būtina pagerinti duomenis ir rodiklius papildant BVP, siūlomos įvairios priemonės, kuriomis būtų suteikiama patikimesnių žinių. Nustatyti daugiau rodiklių, skirtų vidutinės trukmės ir ilgalaikei ekonominei bei socialinei pažangai įvertinti, būtina neatidėliojant. Balsavau už.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Šiandien Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl BVP ir kitų rodiklių pažangai kintančiame pasaulyje vertinti.

Bendrasis vidaus produktas yra plačiai naudojamas socialinės raidos ir ekonomikos pažangos vertinimo indeksas. Tačiau kyla abejonių dėl jo universalumo: ar jis apima daugelį veiksnių, kurie lemia gyvenimo kokybę konkrečioje šalyje. Be to, kai kurie svarbūs parametrai vertinami neteisingai. Komisija mano, kad labai svarbu nustatyti rodiklį, kuris aiškiai atspindėtų padėtį konkrečioje šalyje ir šeimų bei pavienių asmenų padėtį, išteklių naudojimo šalyje efektyvumą ir aplinkos būklę. Komisija tikisi didesnio valstybių narių dalyvavimo sisteminant mokslinius visuomenės gyvenimo kokybės tyrimus, kuriais būtų užtikrinama galimybė palyginti šalis. Darni politika palengvintų tyrimų analizavimą, suteiktų galimybę numatyti šalių ilgalaikio vystymosi galimybes.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl BVP ir kitų rodiklių, kurie skirti bendram visuomenės vystymuisi ir pažangai matuoti. BVP yra ekonominės rinkos veiklos rodiklis, kuriuo kaip standartiniu kriterijumi remiasi politikos formuotojai visame pasaulyje. Tačiau šis rodiklis nėra visa apimantis. Jis neatspindi ekologinio tvarumo, veiksmingo išteklių naudojimo, socialinės įtraukties ir socialinės pažangos. Be to, tam tikrais atvejais BVP gali pateikti netikslią, klaidinančią informaciją. Atsižvelgiant į tai, reikia dėti visas pastangas, kad būtų sukurti papildomi vidutinės trukmės ir ilgalaikiai rodikliai minėtiems veiksniams bei namų ūkio lygiui vertinti.

Pritariu pasiūlymui, kad vertinant visuomenės gyvenimo kokybę didelis dėmesys turi būti skiriamas sveikatai, švietimui, kultūrai, užimtumui, būstai ir kitiems panašiems veiksniams, susijusiems su pagrindinėmis gyvenimo kokybės sritimis. Taigi, turime ieškoti būdų, kaip sukurti tinkamą ir efektyvią priemonę, kuri papildytų BVP, kuri galėtų būti efektyviai taikoma praktiškai ir naudojant aiškiai apibrėžtus rodiklius bei remiantis aukštos kokybės duomenimis.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Pranešimo „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ tikslas – įvertinti pažangos Europos Sąjungoje lygį pagal bendrąjį vidaus produktą, kuris tapo išsamiu visuomenės raidos ir ekonomikos vystymosi rodikliu. Tačiau jis, deja, jau nėra patikimas politinių diskusijų pagrindas, nes nepadeda įvertinti aplinkos tvarumo ar socialinės įtraukties. Vis labiau suvokiama, kad reikalingi geresni duomenys ir rodikliai, papildantys pažangos vertinimo kriterijus. Dėl šios priežasties balsavau už tekstą, kuriame siekiama, kad Europos Sąjungos vystymosi vertinimas būtų siejamas su naujais socialiniais rodikliais ir kad būtų nustatyta vertinimo sistema, pagrįsta ne tik BVP, bet ir kitais papildomais rodikliais, naudingais priimant sprendimus.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą pavadinimu „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“. Kaip jame teisingai pastebėta, bendrasis vidaus produktas (BVP), kuriuo viso pasaulio politikos formuotojai remiasi viešosiose diskusijose, tapo išsamiu visuomenės raidos ir pažangos plačiąja prasme rodikliu. Tačiau jis nėra patikimas pagrindas politinėms diskusijoms kiekvienu klausimu. Pvz., BVP nepadeda įvertinti aplinkos tvarumo ar socialinės įtraukties.

Komisijos komunikate „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ siūlomos įvairios priemonės, kurios, kaip manoma, būtų tinkamos BVP papildyti. Visų pirma jame atkreipiamas dėmesys į tai, kad reikalingi universalesni rodikliai, kuriais būtų užtikrinama patikimesnė žinių bazė. Pritarčiau Komisijos ketinimui priimti aiškiai apibrėžtą vertinimo sistemą, kuri papildytų BVP ir pasitarnautų priimant sprendimus bei vertinant ir kuri būtų pagrįsta aiškiai apibrėžtais bei kiekybiškai įvertinamais rodikliais.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Bendrasis vidaus produktas yra pasaulyje populiariausias (makroekonominės veiklos) matas. Jis tapo išsamiu visuomenės raidos ir ekonomikos vystymosi rodikliu, tačiau nepadeda įvertinti aplinkos tvarumo ar socialinės įtraukties. Reikalingi geresni duomenys ir rodikliai, papildantys BVP, kitaip šis rodiklis nebus patikimas pagrindas politinėse diskusijose.

Šis klausimas buvo aptariamas ir anksčiau, ypač 2007 m., kai Europos Parlamentas ir Komisija kartu su kitomis organizacijomis bei asociacijomis surengė konferenciją „Ne tik BVP“. Šioje konferencijoje Komisija pareiškė, kad BVP nėra tinkama ilgalaikė vertinimo sistema, nes vertinant ekonominę ir socialinę pažangą neatsižvelgiama į klimato kaitą, išteklių naudojimo efektyvumą ar asmeninę gerovę. Paskui buvo pasiūlyti nauji rodikliai pažangai, padarytai siekiant socialinių, ekonominių ir aplinkosaugos tikslų, įvertinti. Dėl minėtų priežasčių ir tam, kad būtų sukurti aiškūs ir išsamūs, kartu ir nuoseklūs, susiję bei objektyviai išmatuojami rodikliai, balsavau už svarstomą pasiūlymą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Komisijos komunikate „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ atkreipiamas dėmesys į tai, kad reikia nustatyti daugiau išsamių BVP papildančių rodiklių, kuriais būtų suteikiama patikimesnių žinių. BVP tapo išsamiu visuomenės raidos ir ekonomikos vystymosi rodikliu, bet jis nesuteikia patikimo pagrindo politinėms diskusijoms visais klausimais. Svarbiausia, kad BVP nepadeda įvertinti aplinkos tvarumo ir socialinės įtraukties lygio.

Už šį pranešimą balsavau dėl to, kad mums svarbu sukurti priemonę, kuri papildytų BVP, ir ši priemonė turi būti tokia, kurią būtų galima taikyti praktiškai, naudojant aiškiai apibrėžtus rodiklius bei remiantis aukštos kokybės duomenimis. Šiame pranešime Komisija raginama pateikti pakopomis suskirstytą metodo „Ne tik BVP“ strategiją, kurioje turėtų būti paaiškinta, kaip naujasis metodas gali būti praktiškai taikomas kasdienėje politinėje veikloje.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Manau, pasiekti ir išsaugoti gyvenimo kokybę padeda šie svarbūs ir tarpusavyje susiję veiksniai: sveikata, švietimas, kultūra, užimtumas, būstas ir klimato sąlygos. Todėl ir rodikliai, padedantys įvertinti šiuos veiksnius, mano nuomone, yra svarbūs, tad jiems reikėtų teikti daugiau reikšmės. Balsavau už, nes šis pranešimas yra žingsnis (nors ir neryžtingas) link bendrojo vidaus produkto (BVP) kaip socialinės bei ekonominės veiklos rezultatų ir kartu visuomenės pažangos vertinimo mato tobulinimo ir papildymo.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra standartinis makroekonominės veiklos matas, paprastai taikomas įvairių valstybių ekonomikai įvertinti. Vis dėlto jis yra tik gerovės matas, mažiau tinkantis socialinei raidai palyginti. BVP sėkmingai taikomas dažniausiai dėl paprastumo, tačiau gauti rezultatai nėra itin išsamūs. Todėl būtų naudinga sukurti naujus rodiklius, kurie padėtų išsiaiškinti kitus tikrovės aspektus ir geriau susidaryti bendrą šalių išsivystymo vaizdą. Tai sudėtingas procesas, kuriame turėtų dalyvauti įvairių sričių specialistai, kad galiausiai būtų nustatytas platesnis ir išsamesnis rodiklis.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – (FR) Pritariu. Kaip sakė kolegė S. Bélier, nors šio pranešimo siekiai ir gairės galėjo būti ir platesnio masto, vis dėlto tai pirmasis žingsnis ir stiprus signalas Tarybai bei Komisijai paspartinti gerovės ir vystymosi rodiklių peržiūrą ir užtikrinti, kad jie labiau atspindėtų aplinkosaugos ir socialines realijas bei suvaržymus, su kuriais susiduriame.

Šiuo sprendimu Europos Parlamento nariai pripažįsta būtinybę peržengti ribas ir atsisakyti pasenusio modelio, kuris sukelia socialinę nelygybę ir griauna gamtos paveldą, ir Europos lygmeniu taikyti naują ekonominį modelį. Juo atveriamas kelias naujų, teisingesnių rodiklių pripažinimui, rodiklių, kurie suteiks mums galimybę imtis ekologinių ir socialinių pokyčių mūsų visuomenėje.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Šiame pranešime siūloma priimti aiškiai apibrėžtą vertinimo sistemą, kuri papildytų bendrąjį vidaus produktą kaip socialinio vystymosi rodiklį. Ši papildoma priemonė turi būti praktiškai pritaikoma ir pagrįsta aiškiai apibrėžtais rodikliais bei patikimais duomenimis. Tik taip BVP rodiklis gali būti pakankamai naudingas politinėse diskusijose ir priimant sprendimus. Todėl Komisija raginama pateikti išsamią, pakopomis suskirstytą strategiją, kurioje būtų nurodyta, kaip naujasis metodas gali būti praktiškai taikomas kasdieniame politiniame darbe.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Pranešime apie 2009 m. rugpjūčio 20 d. Komisijos komunikatą „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ pabrėžiama bendrojo vidaus produkto kaip socialinės raidos ir ekonominio augimo rodiklio svarba. Tikslas – priimti naują vertinimo sistemą, pagrįstą aiškiai apibrėžtais ir kiekybiškai įvertinamais rodikliais, patikimais ir tiksliais duomenimis, bet Komisijos komunikate nenurodyta pakopomis suskirstyta šios sistemos įgyvendinimo strategija. Balsavau už šį pranešimą, nes, manau, svarbu, jog socialinė ir ekonominė analizė būtų atliekama naudojant tinkamas priemones, kurios papildytų BVP.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui, kuriame rekomenduojami keli konkretūs veiksmai, įskaitant aplinkos indekso nustatymą, savalaikį aplinkosaugos ir socialinių duomenų paskelbimą, tikslesnį pranešimą apie socialinius skirtumus ir nacionalinių sąskaitų sistemos išplėtimą, įtraukiant į jas aplinkosaugos ir socialinius klausimus.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Komisijos komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ (COM(2009) 433 galutinis) pripažįstama, kad šiuo metu BVP pradėta laikyti ir netiesioginiu visuomenės raidos ir pažangos plačiąja prasme rodikliu, bet jis neatspindi ekologinio tvarumo ar socialinės įtraukties. Pasaulyje, kuriame žmonių gyvenimo kokybė vis dažniau matuojama naudojant kitus neekonominius veiksnius, įvairios tarptautinės institucijos, pvz., Jungtinės Tautos (JT), Pasaulio Bankas ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angl. OECD), šiuo metu nagrinėja naujų ekonominės bei socialinės pažangos vertinimo rodiklių nustatymo galimybę.

Iš esmės balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad Europos Sąjungai svarbu įdiegti sisteminį metodą (įgyvendinti sisteminį požiūrį), kad būtų įvertinti visi visuomenės gerovės aspektai, ypač pabrėžiant ekonominius ir aplinkosaugos veiksnius ir gyvenimo kokybės gerinimą vidutinės trukmės ir ilgalaikiu laikotarpiu. Manau, minėti rodikliai bus strategiškai svarbūs nustatant būsimą sanglaudos politiką ir taip prisidedant prie pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo, laikantis strategijoje „Europa 2020“ įtvirtintų principų.

  Niki Tzavela (EFD), raštu. – (EL) Už pranešimą „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ balsavau dėl šių priežasčių. Visi žino, kad BVP yra makroekonominės veiklos matas ir negali būti naudojamas kitiems dalykams vertinti. Todėl reikia sukurti naujus rodiklius, būtent apie tai ir kalbama A. Rosbach pranešime. Manau, kad BVP yra ribotas rodiklis ir kad reikėtų sukurti kitus jį papildančius rodiklius. Pranešime keliami šie klausimai, o tai, mano manymu, labai svarbu; reikia nedelsiant priimti rezoliuciją, todėl balsavau už šį išsamų pranešimą.

  Giommaria Uggias (ALDE), raštu. – (IT) Balsavau už tai, kad būtų nustatyti nauji parametrai, kurie geriau atspindėtų šalies pažangą, ne tik vartojimą, bet ir daugiau. Šio pranešimo kelias ilgas ir sunkus, bet pagaliau jis pateiktas šiame plenariniame posėdyje, nors praradęs didelę savo turinio dalį. Parlamentas turėjo pateikti pasiūlymą atsižvelgdamas į tokius veiksnius kaip švietimas, sveikata ir asmeninė veikla, bet apsiribojo tik būtinybe nustatyti naujus parametrus ir pavedė Komisijai juos apibrėžti.

Bendrasis vidaus produktas yra pasenęs rodiklis, pagrįstas ekonominiais principais, pagal kuriuos kokybę nuvertinus iki kiekybės nepastebima dalykų esmė ir individo bei kolektyvinė gerovė, nepakankamai vertinamas pats darbas, palyginti su gamybos objektu, ir atsižvelgiama tik į naujų objektų gamybą, o ne į išsaugojimą.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, trumpai užmetus akį į TVF BVP skalę (ES užima pirmą vietą, Lietuva – 82), pastebime, jog BVP neatspindi visos situacijos. BVP nepakankamai atspindi sudėtingą socioekonominę nacionalinių ir regioninių iššūkių realybę. Nors BVP yra stiprus makroekonomikos rodiklis, tačiau jis neatspindi Lietuvos didžiausių socialinių problemų, kaip antai nedarbo, švietimo ir sveikatos sistemų kokybės bei pajamų paskirstymo neatitikimo. Lietuvos ir ES lygiu dažnai trūksta aiškios informacijos, duomenų ir rodiklių, todėl aš palaikau pranešėjo pasiūlymą suteikti geresnę ataskaitą apie socialinius rodiklius. Aš tikiuosi, jog tai suteiks išsamesnės informacijos formuojant politiką.

Deja, šių dienų politikai dažnai neturi tokios informacijos. ES politikos formavimas neturėtų būti paremtas vien tik abstrakčia statistika. Visų pirma, ES politika turėtų būti vertinama pagal daromą pažangą gerinant europiečių gerovę. Šiame pranešime paminėtas metodas „ne tik BVP“ gali būti labai naudingas. Tačiau prieš jį pritaikydami praktikoje mes turėtume sužinoti daugiau apie naujo metodo pritaikymo kasdieniniame gyvenime galimybes.

Pranešimas: Vladimír Remek (A7-0165/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą todėl, kad jis yra išsamus iki šiol vykusio proceso ir įgyvendinimo vertinimas, taip pat todėl, kad jame pradedama diskusija dėl sprendimo sukurti pasaulinės navigacijos palydovų sistemas ir kitas savarankiškas Europos sistemas valdysenos, eksploatavimo ir finansavimo ateityje. Tai apima visus komercinius eksploatavimo aspektus, taip pat įvairių eksploatavimo modelių teisines, sutartines ir finansavimo struktūras, kuriomis bus užtikrinamas praktinis valdysenos modelio pritaikymas.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) GALILEO (palydovinės navigacijos) programa ypač svarbi, nes ja Europos Sąjungai suteikiama galimybė būti lygiavertei pažangiausių technologijų srityje. Deja, GALILEO tenka susidurti su papildoma gaišatimi ir sąnaudomis. Ypač svarbu, kad atsidūrę tokioje padėtyje apsvarstytume naujus sprendimus. Todėl pritariau V. Remeko pranešimui, kuriuo, be indėlio iš Europos biudžeto, siekiama pažvelgti į visus galimus finansavimo šaltinius.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − GALILEO kartu su EGNOS (Europos geostacionarios navigacijos tarnyba, papildoma sistema, kuria pagerinamas JAV Pasaulinės padėties nustatymo sistemos (GPS) tikslumas ir patikimumas) yra ES kuriama GNSS. Kai ji bus užbaigta, ją turėtų sudaryti 27 palydovai ir tinkamas atsarginių palydovų skaičius orbitoje, kurios aukštis yra maždaug 23 000 km nuo žemės paviršiaus, ir maždaug 40-ties antžeminių stočių pasaulinis tinklas. Savo nuosavą pasaulinę palydovinės navigacijos sistemą ES nusprendė sukurti dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pirma, Europos nepriklausomybės nuo kitų pasaulinių navigacijos sistemų ir savarankiškumo, antra, užimti dalį šios milžiniškai augančios pasaulio pažangiųjų technologijų rinkos, kurioje šiuo metu labiausiai dominuoja JAV. Pritariu, kad politiniu lygiu turėtų įvykti plataus masto ir išsami diskusija dėl norimo užmojo lygio (kurios metu būtų apsispręsta dėl teikiamų paslaugų lygio) ir turimų finansinių išteklių (kurios metu reikės politiškai pasirinkti tarp vien tik ES finansuojamos programos ir programos, kurioje leidžiama prisidėti nacionaliniams ar privatiems subjektams). Šios diskusijos rezultatai darys poveikį politikos galimybėms dėl GNSS sistemų valdysenos ir valdymo ateityje.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Europos palydovinės navigacijos programos įgyvendinimo projektas yra didžiulis iššūkis ir neabejotinai svarbus Europos technologijų ateičiai, bet išlaidų ir Europos institucijų investicijų prognozės tebėra neaiškios ir neskaidrios. Per kelerių metų laikotarpį numatoma daugiau išlaidų, be iš anksto pagal programą planuojamų išlaidų, ir, manau, tikėtina, kad projektui užbaigti prireiks papildomų sumų. Todėl susilaikiau nuo galutinio balsavimo už pranešimą savo iniciatyva.

  Rachida Dati (PPE) , raštu. – (FR) Su malonumu balsavau už šį pranešimą, kuris yra plataus užmojo politinio sprendimo, ypač susijusio su GALILEO įgyvendinimu, kulminacija. Nepaprastai svarbu, kad Europos savarankiškos palydovinės radijo navigacijos sistema būtų užsakoma nedelsiant ir, kaip pabrėžiama pranešime, su ilgalaikėmis finansavimo garantijomis. Jungtinių Amerikos Valstijų konkurencija (su Pasauline vietos nustatymo sistema – GPS) skatina mus greitai pristatyti GALILEO, turint galvoje tai, kas uždelsus atsidurtų pavojuje ekonominiu, techniniu, politiniu ir strateginiu požiūriu.

  Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) Europos Sąjunga išsikėlė tikslą su Europos geostacionarinės navigacinės tinklo sistemos (EGNOS) ir GALILEO programomis tapti pasaulio lydere Pasaulinės navigacijos palydovų sistemų (GNSS) srityje, taip užsitikrindama technologijų nepriklausomumą nuo Amerikos GPS. Atsižvelgdama į didelę tokių programų ekonominę grąžą, balsavau už V. Remeko pranešimą, kuriuo Komisija ir valstybės narės raginamos užtikrinti pakankamą finansavimą, siekiant šiuos projektus užbaigti iki 2018 m., ir taip tapti patikimomis Amerikos sistemos varžovėmis.

  Diane Dodds (NI), raštu. – Tokiu metu, kai Komisija ir, žinoma, šis Parlamentas turėtų ieškoti ir teikti pasiūlymų, kaip taupyti pinigus, mums pristatomas pranešimas, kuriame siūloma GALILEO palydovinės navigacijos sistemą baigti kitoje daugiametėje finansinėje programoje papildomai skiriant 1,9 mlrd. EUR. Nepamirškime, kad taip kalbama GALILEO palydovų projekto, kuris buvo pradėtas turint 7,7 mlrd. EUR biudžetą, o dabar numatoma, jog kainuos 22,6 mlrd. EUR, fone. Kategoriškai pasisakau prieš tokį pasiūlymą. Esamų šiam projektui skirtų biudžeto išlaidų kategorijų visiškai pakanka projektui pabaigti, tačiau, kaip galima tikėtis, siūloma išleisti dar daugiau. Žinau, kad jei kalbėsiu su savo rinkėjais, jie menkai pritars esamoms GALILEO išlaidoms, o ką jau kalbėti apie jų didinimą. Dar kartą raginu Europos Parlamento narius ir Komisiją būti realistiškus ir atsargiai elgtis su turimais pinigais, kuriais turėtume siekti didžiausios naudos mūsų rinkėjams.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Dėl Europos palydovinės navigacijos sistemų buvo delsiama, atsirado papildomų išlaidų, ir tai turėtų paskatinti atsakingus asmenis apmąstyti dabar taikomas sistemų įgyvendinimo schemas. Tokiu metu, kai tokios valstybės kaip Portugalija kreipiasi pagalbos į kitas valstybes nares, o Europa išgyvena sunkią, jos stabilumui pavojų keliančią ekonomikos ir finansų krizę, reikėtų dar daugiau pasistengti išvengti sąnaudų viršijimo ir pernelyg didelių išlaidų.

Nekvestionuoju strateginės šių projektų svarbos, tačiau negaliu nepabrėžti, kad jie nepateisino mūsų lūkesčių. Kadangi GALILEO ir Europos geostacionarinė navigacinė tinklo sistema (EGNOS) yra Europos programos ir bendras viešasis Europos Sąjungos interesas, sutinku, kad apskritai jos turėtų būti finansuojamos iš ES biudžeto, tačiau manau, kad reikėtų apsvarstyti kitus galimus šaltinius, įskaitant naujoviškas finansavimo formas.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šiame V. Remeko parengtame pranešime nagrinėjami su Europos palydovinės navigacijos programomis susiję klausimai. Tai pranešimas, kurio tikslas – šių programų laikotarpio vidurio peržiūra, įskaitant programų įgyvendinimo, ateities uždavinių ir finansinių perspektyvų vertinimą.

Nuo 2000 m., kai pradėta teikti Pasaulinės vietos nustatymo sistemos (GPS) paslauga, šis sektorius proporcingai augo (2008 m. 124 mlrd. EUR), o pagal vidaus rinkos prognozę jo vertė iki 2025 m. apskritai išaugs iki 230 mlrd. EUR. 2008 m. ES nusprendė sukurti savo palydovinės navigacijos sistemą (Reglamentas (EB) Nr. 683/2008) GALILEO ir Europos geostacionarinę navigacinę tinklo sistemą (EGNOS), siekdama užtikrinti Europos nepriklausomumą ir savarankiškumą, didindama jos užimamos rinkos dalį ir suteikdama šiai pramonės šakai galimybę būti konkurencingai strateginėje ir sparčiai augančioje rinkoje.

Balsavau už pranešėjo pasiūlymus, nepaisant įgyvendinant projektą užfiksuoto sąnaudų perviršio, nes suprantu, kad ES turi būti mokslinių tyrimų ir pažangiųjų technologijų plėtros priešakyje, ypač kai tos pačios technologijos yra mokslinis ir ekonominis ES turtas.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Kaip jau sakėme apie Europos pasaulinės navigacijos palydovų sistemos taikymą transportui, šios technologijos taikymas galėtų svariai prisidėti prie viešųjų paslaugų plėtros, modernizavimo ir įvairinimo, kuriant bendradarbiavimo galimybes ir užtikrinant mokslo ir mokslo taikymo pažangą, užtikrinant keitimąsi informacija ir prieinamumą prie jos, užtikrinant pagarbą visuomenės teisėms, laisvėms ir garantijoms. Vis dėlto pavojus kyla ne dėl Europos pasaulinės navigacijos palydovų sistemos, grindžiamos taikymu ne karo reikmėms ir neintegruotos į ES saugumo priemones, buvimo.

Problema yra galimas jos panaudojimas karo ir agresijos reikmėms. Nerimą ypač didina tai, kad ši palydovinė navigacinė sistema sukurta konkuruoti su Jungtinių Valstijų pasauline vietos nustatymo sistema (GPS), nuo kurios priklauso ES ir kuri, kaip gerai žinoma, kontroliuojama karinių pajėgų, finansuojama iš JAV federalinių karinių programų. Todėl vėl patvirtiname savo abejones dėl galimo šių programų taikymo apribojimų tariamos ES ir JAV konkurencijos dėl šių sistemų funkcionalumo ir veiksmingumo aplinkybėmis.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pavojus kyla ne dėl Europos pasaulinės navigacijos palydovų sistemos, grindžiamos taikymu ne karo reikmėms ir neintegruotos į ES saugumo priemones, buvimo. Problema yra galimas jos taikymas karo ir agresijos reikmėms.

Jos taikymas ne karo reikmėms galėtų būti svarbus indėlis į viešųjų paslaugų, esant galimybei bendradarbiauti, teikimą, mokslo ir jo taikymo pažangą, keitimąsi informacija ir informacijos prieinamumą užtikrinant pagarbą visuomenės teisėms, laisvėms ir garantijoms.

Tačiau nerimą kelia tai, kad ši palydovinės navigacijos sistema sukurta konkuruoti su Jungtinių Valstijų pasauline vietos nustatymo sistema (GPS), nuo kurios priklauso ES ir kuri, kaip gerai žinoma, kontroliuojama karinių pajėgų ir finansuojama iš federalinių karinių programų.

Todėl vis dar smarkiai abejojame dėl galimo šių programų taikymo apribojimų konkurencijos dėl šių sistemų funkcionalumo ir veiksmingumo bei ES ir JAV konkurencijos aplinkybėmis.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Politiniu sprendimu, grindžiamu Reglamentu (EB) Nr. 683/2008, Europos Sąjunga žengė svarbų žingsnį pristatydama savarankišką Europos pasaulinės navigacijos palydovų sistemą (GNSS), priklausančią ir valdomą Europos Sąjungos. Komisija turėtų parengti išsamią analizę, kuria būtų užtikrintas tikslesnis galimų scenarijų ir išteklių apibūdinimas veikimo ir taikymo po 2013 m. požiūriu. Bus įtraukiami visi komerciniai taikymo aspektai, tokie kaip teisinės, sutartinės ir finansinės skirtingų taikymo modelių struktūros, užtikrinant stabilų valdymo modelį.

  Jacqueline Foster (ECR), raštu. – GALILEO, Europos pasaulinės navigacijos palydovų sistema, labai svarbi Europai ir ypač Jungtinei Karalystei. Šis projektas, kuriam visiškai pritariu, sulaukė didžiulio visuomenės finansavimo, o siekiant tobulinti šią sistemą, taip pat investuojami privačių ES pramonės šakų pinigai, laikas ir patirtis.

Tačiau, nors pripažįstu, kaip svarbu greičiau įgyvendinti šį projektą, jaučiau poreikį susilaikyti nuo galutinio balsavimo. V. Remeko pranešime teigiama, kad GALILEO sistemai pabaigti reikės papildomų 1,9 mlrd. EUR pajamų kitoje daugiametėje finansinėje programoje (MFF). Esant sudėtingai finansinei padėčiai, turiu nepritarti šioms didėjančioms išlaidoms, ypač atsižvelgdama į tai, kad programa jau 60 proc. viršijo biudžetą. Manau, kad GALILEO neturi viršyti esamo biudžeto.

Pažvelkime, kaip turimomis priemonėmis galime pagerinti esamą sistemą. Primygtinai raginčiau Komisiją imtis ryžtingų veiksmų programų valdymui pagerinti ir taupyti. To siekdama Komisija privalo atlikti nuodugnų ir išsamų poveikio vertinimą, suteikdama mums galimybę priimti pagrįstą sprendimą dėl programos finansavimo ateityje.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. − Pritariau dokumentui, nes šis pranešimas yra atsakas į Komisijos komunikatą dėl savarankiškų Europos Pasaulinės navigacijos palydovų sistemų (GNSS) (GALILEO ir EGNOS) sukūrimo laikotarpio vidurio peržiūros, kuria įvertinamas iki šiol vykęs procesas ir įgyvendinimas ir kurioje pradedama diskusija dėl šios iniciatyvos valdysenos, eksploatavimo ir finansavimo ateityje. Savo nuosavą pasaulinę palydovinės navigacijos sistemą ES nusprendė sukurti dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pirma, Europos nepriklausomybės nuo kitų pasaulinių navigacijos sistemų ir savarankiškumo, antra, užimti dalį šios milžiniškai augančios pasaulio pažangiųjų technologijų rinkos, kurioje šiuo metu labiausiai dominuoja JAV. Manoma, kad netiesioginė programos teikiama nauda sudarys apie 60 milijardų EUR per metus (įskaitant vartotojų ir tiekėjų rinką bei naudą visuomenei). GNSS laikoma rinkos lūžio technologija, turinčia didelį inovacijų kūrimo, pažangiųjų technologijų žinių bazės sudarymo potencialą ir potencialą padidinti produktyvumą daugelyje sektorių. Manoma, kad su GNSS pagrindu veikiančių produktų ir paslaugų rinka augs daugiau nei 10 proc. per metus. Komisija turėtų atlikti išsamią analizę, kad būtų galima tiksliau nustatyti veikimo ir eksploatavimo po 2013 m. galimus scenarijus ir būdus. Tai apima visus komercinius eksploatavimo aspektus, taip pat skirtingų eksploatavimo modelių teisines, sutartines ir finansavimo struktūras, kuriomis bus užtikrinta, kad būtų sukurtas stabilus valdymo modelis.

  Ville Itälä (PPE), raštu. – (FI) Kai EGNOS ir GALILEO sistemos bus baigtos, jomis, taikant tam tikras programas, bus užtikrinamas transporto saugumas. Šiomis programomis taip pat atstovaujama augančioms pasaulio rinkoms, iš kurių ES turės finansinės naudos. Nurodytų sistemų tobulinimas bus esminis indėlis į Europos aviacijos transporto plėtrą bei ekonomiškesnę ir veiksmingesnę geležinkelių ir kelių transporto sistemą. Šioms sistemoms tobulinti ir programoms baigti laiku gali sukliudyti investicijų trūkumas. Svarbu valstybėms narėms įžvelgti investicijų ir sistemų tobulinimo naudą tam, kad sistemos būtų baigtos laiku.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už A. Ţicău pranešimą, nes aptariamu projektu pateisinama daugelio asmenų, optimistiškai žvelgiančių į mokslinius tyrimus ir technologinę raidą, lūkesčių. EGNOS ir GALILEO – projektai, kuriais, didinant kelių ir aviacijos saugumą, mažinant oro taršą ir pesticidų naudojimą, sukuriant naujų darbo vietų ir užtikrinant visuomenės saugumą, kuriant labai pastebimą pinigų vertę, ES ekonomikai ir visuomenei bus suteikiama apie 60 mlrd. EUR vertės netiesioginės naudos. Todėl, prieš priimant sprendimą dėl tolesnių finansinių įsipareigojimų iš ES biudžeto kitoje daugiametėje finansinėje programoje, Komisija turi pateikti aiškų visų galimų techninių variantų ir susijusių sąnaudų ir naudos vertinimą.

  Agnès Le Brun (PPE), raštu. – (FR) Prieš dešimt metų Europos Sąjunga pradėjo dvi palydovinės navigacijos programas: GALILEO ir EGNOS (Europos geostacionarinę navigacinę tinklo sistemą). Pirmoji pradės veikti 2014 m. ir veiks mažiau nei vieno metro tikslumu, o GPS veikia kelių metrų tikslumu. Ši technologinė pažanga suteiks Europos bendrovėms galimybę atsinaujinti ir įsitvirtinti pažangiausioje pasaulinės vietos nustatymo paslaugų pozicijoje. Vis dėlto yra ir strateginis GALILEO aspektas. Dabar Europa priklauso nuo Amerikos GPS sistemos. Kai GALILEO bus įgyvendinta, Europos Sąjunga taps visiškai nepriklausoma ir pranašesnė šioje srityje, taigi, programų svarba akivaizdi. Todėl civiliniai ir kariniai valstybių narių ištekliai bus daug veiksmingesni. Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje, giriant techninę sėkmę, Europos Komisijai taip pat primenami programos tobulinimo aspektai: finansavimas, visuomenės informavimas ir mūsų tarptautinių partnerių įtraukimas.

  David Martin (S&D), raštu. – Pagrindinis GNSS programų veiklos krypčių uždavinys bus užtikrinti suderinamumą ir sąveiką su GALILEO, naudotis pasauliniais su GNSS susijusiais ištekliais ir nustatyti pasaulinius standartus, užtikrinti erdvės segmento ir antžeminių stočių tinklo saugumą, kartu užtikrinant griežtesnę tikslių GNSS technologijų, sukurtų finansuojant Europai, kontrolę ir prisidėti prie tarptautinių pastangų plėtoti naujoviškas taikomąsias programas ir specializuotas viršregioninio intereso programas. Svarbus tikslas bus sukurti rinkos galimybių Europos GNSS technologijų ir taikomųjų programų pramonės šakoms.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Manome, kad ES pasaulinės navigacijos palydovų sistema (GNSS), kurią sudaro GALILEO ir EGNOS programos, Europai yra svarbus žingsnis. Pirma, todėl, kad jomis užtikrinamas Europos savarankiškumas ir nepriklausomumas ir, antra, Europai suteikiama galimybė užimti šios sparčiai augančios pasaulinės pažangiųjų technologijų rinkos dalį. Vis dėlto labai svarbu užtikrinti paslaugos tęstinumą, nes jei nebus kitų tinkamų nepriklausomų GNSS sistemų, (laikinas) GPS signalų apribojimas ar silpnėjimas turės milžinišką poveikį mūsų ekonomikai ir visuomenei. Nepaisant to, siekiant ištirti GALILEO pranašumus, reikia pasiekti visišką operacinį pajėgumą, o tam reikės papildomų investicijų. Dabar finansinė padėtis anaiptol nėra gera. Šiuo požiūriu manome, kad turėtų vykti plačios ir išsamios politinės diskusijos dėl norimo siekių lygio ir turimų finansinių išteklių. Galiausiai teigiame, kad svarbu pradėti išsamią analizę, siekiant tiksliau apibūdinti galimus scenarijus ir veikimo ir eksploatavimo priemones po 2013 m., apimant visus komercinius eksploatavimo aspektus, taip pat įvairių eksploatavimo modelių teisines, sutartines ir finansavimo struktūras, kuriomis bus užtikrinamas stabilaus valdysenos modelio sukūrimas.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Europos palydovinės navigacijos programomis GALILEO ir Europos geostacionarine navigacine tinklo sistema (EGNOS) Europai bus suteikta galimybė tapti savarankiška ir strategiškai nepriklausoma nuo kitų ekonominių blokų, o tai labai svarbu ir taip bus prisidedama prie Europos visuomenės gyvenimo gerinimo, taip pat teikiama tiesioginė ir netiesioginė nauda Europos ekonomikai. Tačiau dėl šių programų finansavimo problemų jų įgyvendinimas gali smarkiai užtrukti, taip pat gali būti padaryta neišvengiamos žalos.

Turime įgyvendinti vidutinės trukmės ir ilgalaikio finansavimo strategiją, kad sukurtume būtiną pasitikėjimą rinka, ir taip pritraukti investicijų bei užtikrinti taikomųjų programų ir paslaugų pirkimą. Tik visiškai veikianti GALILEO ir EGNOS sistema ES bus vertinga visose politikos srityse, ypač transporto, žemės ūkio, kovos su klimato kaita, gaivalinių ir žmonių sukeltų nelaimių prevencijos ir mokslo, technologijų ir naujovių srityse.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Europos Parlamentas visada palaikė Europos Sąjungos pasaulinės navigacijos palydovų sistemos (GNSS), įgyvendinamos GALILEO ir Europos geostacionarinės navigacinės tinklo sistemos (EGNOS) programų priemonėmis, idėją. Deja, dabar Europos Sąjunga priklausoma nuo Jungtinių Valstijų pasaulinės vietos nustatymo sistemos (GPS).

Vis dėlto GALILEO aiškiai pranašesnė už GPS sistemą. Be to, EGNOS kiekvieną dieną naudojasi 80 000 Europos ūkininkų, ji neseniai buvo patvirtinta civilinės aviacijos taikymo reikmėms, o netrukus turėtų būti patvirtinta jūrų transporto taikymo reikmėms. Kosmoso politika ir GNSS programa yra strategiškai svarbios ir turėtų teikti realios naudos piliečiams ir įmonėms.

Šiuo požiūriu Komisija privalo užtikrinti GALILEO atitikimą ir sąveiką su kitomis palydovinės navigacijos sistemomis. Galiausiai svarbu, kad šioms Europos programoms būtų skiriamas finansavimas, būtinas joms įgyvendinti.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Savo politiniu sprendimu ES žengė svarbų žingsnį. Pranešimas – šios pavyzdinės iniciatyvos laikotarpio vidurio peržiūra, jame vertinamas lig šiol vykęs procesas ir įgyvendinimas bei pradedama diskusija dėl būsimos valdysenos, eksploatavimo ir finansavimo ES sistemoje. Mano manymu, reikia pradėti išsamią analizę siekiant tiksliau apibūdinti galimus scenarijus bei veikimo ir eksploatavimo priemones po 2013 m. Visiškai pritariu Vladimiro Remeko pranešimui ir balsavau už jį.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) GNSS (GALILEO ir EGNOS) palydovinės navigacijos sistemų projektas, kaip ir Šengeno informacinės sistemos II projektas, virto bedugne pinigų duobe. Paskesnių sąnaudų vis dar neįmanoma konkrečiai įvertinti; aišku tik tiek, kad būtina taupyti, jei norime išvengti jau dabar didėjančių projekto sąnaudų staigaus padidėjimo. Tačiau problemų kyla, kai susijusių paslaugų apimtis mažinama tik Europos piliečiams, kaip mokesčių mokėtojams, išskiriant tik karinės paskirties paslaugas. Šiomis aplinkybėmis reikia tolesnių diskusijų, susijusių su ankstesne tvarka ir įgyvendinimu, tvarkyba, naudojimu ir finansavimu ateityje.

Žinoma, neatrodo, kad dėl stiprėjančio privačių įmonių vaidmens šiame sektoriuje kaip nors pagerėtų finansinė padėtis. Komisijos vertinimas neabejotinai laukiamas su viltimi. GALILEO idėja iš esmės gera, tačiau sąnaudas privalu kontroliuoti. Balsuodamas atsižvelgiau į tai.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) ES vėl (kaip ir ITER projekto atveju) sugebėjo atidėti projektą tokiam ilgam laikui, kad sąnaudų nebeįmanoma apskaičiuoti. Visiškai tą patį galima pasakyti apie GNSS (GALILEO ir EGNOS palydovinės navigacijos sistemų) ir Šengeno informacinės sistemos II projektus dėl paskesnių sąnaudų. Staigiai padidėjo ne tik paskesnės sąnaudos: „įprastų“ projektų sąnaudų proporcijos taip pat tapo didžiulės. Dabar stengiamasi taupant apriboti padarytą žalą. Tai reikalingi žingsniai. Deja, atrodo, kad šie mažinimai paveiks tik Europos mokesčių mokėtojus, nes jiems teikiamų paslaugų kiekis bus sumažintas. Nors GNSS bus taikoma tik karinėms reikmėms, būtent mokesčių mokėtojai apmokės sąskaitas, dėl vėliau būsiančių sąnaudų padidėsiančias dvigubai. Dėl šios padėties GNSS projektas, kuris iš esmės yra palankiai vertintina iniciatyva, tampa mažiau patrauklus. Todėl balsuodamas susilaikiau.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Balsavau už pranešimą dėl GALILEO programos laikotarpio vidurio peržiūros. Europos plataus užmojo siekiu sukurti Europos palydovinę navigacinę sistemą, grindžiamą 30 palydovų konsteliacija ir kokybiškomis pasaulinės vietos nustatymo paslaugomis, bus užtikrinamas Europos savarankiškumas ir nepriklausomumas nuo kitų pasaulinės navigacijos sistemų ir jos dalis svarbioje pažangiųjų technologijų rinkoje, kurioje dabar pirmauja JAV ir Japonija. Be to, GALILEO bus galima palaikyti visų transporto (kelių, oro, jūrų ir pan.) priemonių ankstesnių eismo valdymo sistemų įdiegimą, ir taip padidės veiksmingumas bei sumažės poveikis aplinkai. Žemės ūkio sektoriuje GALILEO bus galima prisidėti prie žemės ūkio gamybos apimties didinimo, užtikrinant veiksmingesnį žemės ir vandens naudojimą, taip mažinant poreikį naudoti trąšas ir pesticidus. Tačiau iškelti klausimai ir mano ankstesnis klausimas Komisijai (E-0339/10) dėl labai didelių šio konkretaus siekio sąnaudų tebėra neatsakyti. Tiksliau sakant, pradžioje numatytos programos įgyvendinimo sąnaudos siekė 3 mlrd. 330 mln. EUR (1 mlrd. 800 mln. EUR turėjo būti sumokėta iš viešojo sektoriaus). Ši suma padidėjo iki 5 mlrd. 580 mln. EUR, kuriuos reikės sumokėti iš viešojo sektoriaus labai sunkiais ekonomikai laikais.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą. ES žengė svarbų žingsnį priimdama politinį sprendimą, užfiksuotą Reglamente (EB) Nr. 683/2008 dėl savarankiškų Europos pasaulinės navigacijos sistemų (GNSS) GALILEO ir Europos geostacionarinės navigacinės tinklo sistemos (EGNOS), kurios priklausytų ir būtų valdomos ES, sukūrimo. Pranešime nagrinėjamame komunikate pateikiama šios simbolinės iniciatyvos laikotarpio vidurio peržiūra, kuria vertinamas iki šiol vykęs procesas ir įgyvendinimas bei pradedamos diskusijos dėl valdysenos, naudojimo ir finansavimo ateityje.

Atsižvelgiant į dabartinę ekonomiką, reikia nedelsiant vykdyti plataus masto politinę diskusiją dėl norimo užmojo lygio, kurioje bus nuspręsta dėl teikiamų paslaugų lygio ir turimų išteklių ir kurioje reikės politiškai pasirinkti arba vien ES finansuojamą modelį, arba modelį, prie kurio galima prisidėti nacionaliniams ar privatiems subjektams. Šių diskusijų rezultatus atspindės politinis būsimų GNSS valdysenos ir valdymo sistemų pasirinkimas.

  Fiorello Provera (EFD), raštu. – (IT) GALILEO sistema bus pagerintas JAV pasaulinės vietos nustatymo sistemos (GPS) informacijos tikslumas ir patikimumas. Ši nauja sistema bus svarbi užtikrinant Europos savarankiškumą ir nepriklausomybę nuo kitų pasaulinių navigacijos sistemų ir suteikiant jai galimybę užimti šios pasaulyje sparčiai besivystančios pažangiųjų technologijų rinkos dalį. Kaip žinome, programa visiškai finansuojama iš Europos Sąjungos biudžeto, iki 2014 m. jai skiriama 3,4 mlrd. EUR. Žinome, kad netiesioginė apskaičiuojama programos nauda yra apie 60 mlrd. EUR per metus, tačiau Komisija pripažįsta, kad, siekiant visiško veikimo pajėgumo, reikės papildomų investicijų. Kadangi nėra aišku, kiek GALILEO sistema kainuos mokesčių mokėtojams, šiuo požiūriu susilaikiau, o ką jau kalbėti apie pakartotinį prašymą Komisijai išaiškinti būsimas projekto sąnaudas.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) GALILEO programa kartu su Europos geostacionarine navigacine tinklo sistema (EGNOS) siekiama sukurti pasaulinės navigacijos palydovų sistemą (GNSS). Ji suderinta su strateginiu Europos Sąjungos pasirinkimu: ja patvirtinamas ES patekimas ir įsitvirtinimas pasaulinėje rinkoje, kurioje dabar dominuoja Jungtinės Valstijos, ir ji yra svarbi keliant pačios Europos ekonomiką. Prisiminkime, kad, kaip teigiama pranešime, 7 proc. ES bendrojo vidaus produkto (BVP) priklauso nuo pasaulinės vietos nustatymo sistemos (GPS), ir tai dar labiau patvirtina savarankiškos palydovinės navigacijos sistemos poreikį.

Šiuo metu ketinama atlikti išsamią projekto analizę. Be kitų analizės išvadų, reikėtų pabrėžti, kad einamosios šių programų išlaidos turėtų būti vertinamos apie 800 mln. EUR per metus, o pajamos iki 2030 m. sieks tik 80 mln. EUR per metus. Tačiau, kita vertus, netiesioginė nauda galėtų būti vertinama 60 mlrd. EUR per metus. Šiomis aplinkybėmis, manau, svarbu, kaip siūlo pranešėjas, pradėti diskusiją dėl šios programos struktūros ir dėl to, kaip ateityje iš jos gauti pinigų, kad ateityje Europoje būtų priimami tvirti ir saugūs sprendimai.

  Zuzana Roithová (PPE) , raštu. – (CS) Visiškai pritariu savarankiškai Europos pasaulinės navigacijos sistemai ir pritariu visoms priemonėms, būtinoms visiškam jos veikimo pajėgumui užtikrinti. Šis požiūris vyrauja Europos Parlamento frakcijose, nes jį patvirtina tai, kad pranešime nebuvo pakeitimų. V. Remeko pranešime raginame Europos Komisiją imtis veiksmų kilusioms problemoms spręsti ir programos finansavimo procesui užtikrinti taip, kad 2018 m. programa galėtų pasiekti visišką veikimo pajėgumą. Siekiant išlaikyti konkurencinį ES pranašumą, reikia nedelsiant imtis veiksmų, kitaip kitos šalys, tokios kaip Kinija, Indija ir Japonija, mus aplenks.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Žaliesiems šis balsavimas pragaištingas. Du kartus balsavome prieš (19 ir 20 pastraipas) ir abu kartus dokumentai buvo patvirtinti, galutinio balsavimo metu balsavome prieš, tačiau dokumentas buvo patvirtintas. Mums labiausiai rūpi, kaip greitai kai kas nori tai pasiekti, nepaisant daugelio mūsų tebekeliamų klausimų.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą, nes sutinku, kad GALILEO projektas, kaip Europos pasaulinės navigacijos palydovų sistemos dalis, yra labai svarbus. Juo bus užtikrinamas Europos Sąjungos savarankiškumas ir nepriklausomumas nuo kitų pasaulinės navigacijos sistemų ir Europos Sąjungai suteikiama galimybė užimti vietą šioje visame pasaulyje besiplečiančioje technologijų rinkoje. Turint galvoje, kad mūsų konkurentai stiprėja ir daro didelę pažangą, taip pat tai, kad GALILEO reikia pasiekti visišką operacinį pajėgumą, kad būtų eksploatuojami visi šios sistemos pranašumai, į projektą, kaip nurodė pranešėjas, reikės papildomai investuoti.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šį pranešimą, kuriuo Komisijos prašoma pradėti išsamią analizę, siekiant tiksliau apibūdinti galimus veikimo ir eksploatavimo scenarijus ir priemones po 2013 m. Tai apima visus komercinius eksploatavimo aspektus, taip pat įvairių eksploatavimo modelių teisines, sutartines ir finansavimo struktūras, kuriomis bus užtikrinamas stabilaus valdysenos modelio sukūrimas. Pranešimas komitete buvo priimtas didžiąja balsų dauguma (44 ir 4).

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Europos iniciatyva sukurti GALILEO ir Europos geostacionarinės navigacinės tinklo sistemos (EGNOS) programas ne tik bus suteikiama galimybė Europai tapti savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų ekonomikos blokų, bet visų pirma bus pagerintas kasdienis europiečių gyvenimas ir teikiama tiesioginės ir netiesioginės naudos Europos ekonomikai.

Tačiau tam, kad iš programos būtų realios naudos, reikia sukurti vidutinės trukmės ir ilgalaikę finansavimo ir valdysenos strategiją, kuri apimtų visus būtinus atlikti veiksmus. Tik taip bus galima pasiekti būtiną pasitikėjimą rinka ir, vadinasi, apsaugoti investicijas bei programų ir paslaugų pirkimą.

Tik visiškai veikiančios GALILEO ir EGNOS sistemos bus realiai naudingos visoms Europos Sąjungos politikos kryptims, ypač transporto, žemės ūkio, kovos su klimato kaita, gaivalinių ir žmonių sukeltų nelaimių prevencijos, taip pat mokslo, technologijų ir naujovių srityse. Norint padidinti paramą šiems projektams, nepaprastai svarbu sustiprinti už projektus atsakingų asmenų ir plačiosios visuomenės bendravimą tam, kad būtų sukurtas tiesioginis šių iniciatyvų ir Europos piliečių ryšys. Be to, manau, jog reikia sukurti tinkamą finansinę struktūrą tam, kad ji būtų įgyvendinta ir paskui taikoma.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Šiame pranešime apžvelgiama pažanga, padaryta siekiant sukurti Europos pasaulinės navigacijos palydovų sistemą, arba GALILEO, ir aspektai, susiję su būsima šios iniciatyvos valdysena. Kai pradės veikti visu pajėgumu, GALILEO galės konkuruoti su Amerikos GPS ir veiks platesnėje bei tikslesnėje palydovų sistemoje ir viso pasaulio antžeminėse stotyse. Nepaisant to, kad padaryta akivaizdi techninė pažanga, pranešime kritikuojama finansinė projekto padėtis. Jame iškeliami klausimai, į kuriuos reikia atsižvelgti, ir siūlomos veiksmų kryptys, kuriomis kuo greičiau būtų užtikrinamas visiškas palydovinės sistemos veikimo pajėgumas (FOC), turint galvoje greitesnę investicijų grąžą. Šis pranešimas yra diskusijų, kaip Komisija galėtų greičiausiai tai pasiekti, pagrindas.

Pranešimas: Salvador Garriga Polledo (A7-0193/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, nes jame išdėstomi tinkami politiniai Parlamento prioritetai dėl daugiametės finansinės programos ne tik teisėkūros, bet ir biudžeto požiūriu. Kai kurie Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos įtraukti prioritetai, kuriuos norėčiau pabrėžti, yra, pvz.: 1) investicijos į darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą; 2) socialinis aspektas ir darbuotojų teisės ir sąlygos; 3) tvarumas; 4) Europos pridėtinė vertė; 5) pasiūlyta struktūra ir trukmė.

Atkreipiu dėmesį į tai, kad ypatingą dėmesį reikia skirti atokiausiems regionams, didelių ir nuolatinių gamtinių ir demografinių trūkumų turintiems regionams, kaip antai patiems šiauriausiems regionams, kurių gyventojų tankumas labai mažas, ir saloms bei pasienio ir kalnuotosioms vietovėms; todėl, kad šių regionų ištekliai ir pajėgumai gali būti svarbūs ateityje plėtojant Europos Sąjungos konkurencingumą.

  Marta Andreasen (EFD), raštu. – Balsavau prieš S. Garriga Polledo iš Politinių išbandymų komiteto (SURE) pranešimą, nes jis nori 5 proc. padidinti 2014–2020 m. ES biudžetą. Negalėjau balsuoti už Konservatorių partijos pakeitimą įšaldyti biudžetą 2013 m. lygiu, nes tvirtai tikiu, kad tai yra mažinimas, kurio reikia, o jų pozicija yra silpnas derybų atspirties taškas.

Pateikiau pakeitimą 2,8 proc. sumažinti biudžetą, kuris yra vidutinis neatitikimų, veikiančių ES biudžetą, kaip nurodo Europos Audito Rūmai, rodiklis. Be pakeitimų ir naujovių, kuriems nepritariau, buvo siūloma Europos Parlamente suburti neoficialią ir galios neturinčią stebėsenos grupę programoms tikrinti.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – Balsavau už šią svarbią rezoliuciją dėl investavimo ateityje: naujos daugiametės finansinės programos, skirtos konkurencingai, tvariai ir socialine aprėptimi grindžiamai Europai. Palaikau pranešėją, kad atmesdamas išteklių įšaldymo galimybę, kaip 2010 m. gruodžio mėn. siūlė penkių vyriausybių (Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Vokietijos ir Suomijos) vadovai, Europos Parlamentas siunčia aiškų politinį signalą dėl derybų tarp 27 valstybių narių, kurių pradžia numatyta po oficialaus Europos Komisijos pasiūlymo pateikimo, kaip tikimasi birželio 29 d. Svarbu pažymėti, kad siekiant priimti galutinį sprendimą, kurio nesitikima sulaukti bent jau iki 2012 m. birželio mėn., reikalingas valstybių narių vieningumas ir Europos Parlamento pritarimas. Mes, Europos Parlamento nariai, reikalaujame ne mažiau kaip 5 proc. išteklių lygio padidėjimo, lyginant su 2013 m. biudžetu. Taip pat svarbu pažymėti, kad Europos Parlamentas siūlo priimti naują finansinės programos struktūrą pagal vieną strategijos „Europa 2020“ kategoriją ir nuo 2021 m. reikalauja 5 arba 5+5 metų trukmės programos.

  Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Po beveik metų darbo Specialusis politinių išbandymų ir biudžeto išteklių komitetas pagaliau pateikė būsimus sprendimus, kuriais nustatomi su veiksmingu ir efektyviu Europos Sąjungos asignavimų, skatinančių į rezultatus orientuotos politikos įgyvendinimą, naudojimu susiję išlaidų prioritetai. Turint omenyje, kad Europos Sąjungos biudžetas daugiausia yra investicijų biudžetas, kuriuo gali būti skatinama daugiau investicijų iš viešųjų ar privačių šaltinių, turi būti įmanoma tinkamai jį pritaikyti prie besikeičiančių poreikių ir aplinkybių.

Sprendimas 5 proc. padidinti naujos daugiametės finansinės programos išteklius užtikrins esamų programų ciklų stabilumą ir naujas investicijas, tokiose srityse kaip Europos energetikos ir transporto tinklų, kurios leis Europai apginti savo konkurencingumą ir padėti ilgalaikio ekonomikos augimo pagrindą. Šie sektoriai taip pat įtraukti į strategiją „Europa  2020“, kuria siekiama pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo per žinias, naujoves, taip pat socialinės ir teritorinės sanglaudos skatinimą.

  Pino Arlacchi (S&D), raštu. – Pranešimas dėl naujos daugiametės finansinės programos, skirtos konkurencingai, tvariai ir socialine aprėptimi grindžiamai Europai, yra vertingas bendros analizės dėl būsimos biudžeto sandaros rezultatas. Jame apskaičiuota Europos Sąjungai reikalingi finansiniai ištekliai, kad būtų pasiekti jos tikslai ir įgyvendinta nuo 2014 m sausio 1 d. prasidėsiančio laikotarpio politika. Labai svarbus jame keliamas klausimas yra prašymas 5 proc. padidinti 2013 m. bendrą ES biudžetą, ir prašymas pateikti atskirą finansavimo šaltinį.

Pranešime labai aiškiai pabrėžiama, kad be pakankamų papildomų išteklių, skirtų daugiametei finansinei programai po 2013 m., Europos Sąjunga negalės įgyvendinti esamų politinių prioritetų, visų pirma susijusių su strategija „Europa 2020“, ar naujų Lisabonos sutartimi nustatytų užduočių, jau nekalbant apie tai, kad negalės reaguoti į nenumatytus įvykius. Už šį pranešimą balsavau dar ir todėl, kad jame reikalaujama skaidresnės, paprastesnės ir taip pat sąžiningesnės Europos Sąjungos finansavimo sistemos.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už šį puikiai pavykusį savo kolegos S. Garriga Polledo pranešimą, nes jame pateiktas labai geras biudžeto, kurio Europos Sąjungai reikės po 2013 m., pristatymas, siekiant reaguoti į politinius išbandymus, su kuriais ji susidurs. Jei Europa iš tikrųjų ketina įgyvendinti Europos sutartyse nustatytą politiką, įskaitant naujausią politiką, ji turi turėti finansinių išteklių, kurių jai reikia, šiems siekiams įgyvendinti. Taigi balsavau už „savų išteklių“ surinkimą ir „mokesčio už finansinius sandorius“ nustatymą, siekiant finansuoti Europos Sąjungos biudžetą. Šis būtinas Europos biudžeto didėjimas turi būti siejamas su kuo didesniu sutaupymu optimizuojant (sukauptas) išlaidas. Be to, bendra žemės ūkio politika, kuri yra labai svarbi aprūpinimo maistu saugumui ir mūsų žemyno nepriklausomumui, ir ES regioninė politika, sustiprinta kuriant tarpinę regionų kategoriją siekiant suteikti galimybę, kad papildoma finansinė parama būtų nukreipta į tuos regionus, kurių BVP yra nuo 75 proc. iki 90 proc. Europos vidurkio, kaip antai Overnė ir Limuzenas, visame tame randa vietą, kurios jos yra vertos. Todėl šis pranešimas yra neįkainojama parama piliečiams!

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Europos žemės ūkio sektorius turi socialinę ekonominę svarbą, visų pirma užtikrinant maisto tiekimo saugumą ir skatinant kaimo vietovių bendruomenes ir aplinką. Todėl bendrai žemės ūkio politikai reikalingas didelis biudžetas ir tinkami ištekliai, kad būtų galima atitikti šiuos tikslus. Visiškai palaikau pranešime išdėstytas mintis dėl pagrindinių bendros žemės ūkio politikos tikslų ir uždavinių ir tam, kad nebūtų mažinamas 2013 m. bendros žemės ūkio politikos finansavimas ir būtų galima tinkamai patenkinti tuos pagrindinius poreikius.

Iš kitos daugiametės finansinės programos daug tikimasi strategijos „Europa 2020“ tikslų pasiekimo, mokslinių tyrimų ir naujovių skatinimo, kovos su aplinkai tenkančiais išbandymais, Europos socialinių, sanglaudos ir regioninių fondų tikslų pasiekimo ir švietimo, judumo, mokymo ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi skatinimo požiūriu. ES turi turėti pakankamai išteklių ir tvirtą daugiametę finansinę programą, jei ji tikisi pasiekti tuos tikslus ir atitikti Europos Sąjungos žmonių poreikius.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą. Europos Sąjungos laukia didžiuliai iššūkiai, kuriems įveikti reikės didelių finansinių pajėgumų. Akivaizdu, kad esama ES biudžeto išteklių sistema bus nepajėgi užtikrinti visų prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimą. Pritariu, kad būtina iš esmės peržiūrėti biudžeto sudarymo principus, kad ateityje lėšos į ES biudžetą būtų surenkamos iš nuosavų išteklių. Taip pat būtina kuo skubiau svarstyti naujoviškas finansavimo priemones, tokias kaip finansinių sandorių mokestis, kuris galėtų ženkliai prisidėti prie ES biudžeto finansavimo.

  Bastiaan Belder (EFD), raštu. – (NL) Negaliu paremti S. Garriga Polledo pranešimo. Viso to priežastis yra ta, kad aš iš esmės esu prieš valstybių narių įnašų pakeitimą tiesioginiu ES finansavimu, kuris laikomas ES mokesčiu. Juk Europos Sąjunga turi tarnauti valstybėms narėms, ir tai turi būti matoma finansavimo susitarimuose. Dėl turinio pasakytina, jog susiduriu su problemomis dėl strategijos „Europa 2020“, kai ja remiamasi kaip daugiametės finansinės programos gairėmis. Strategijos tikslai yra susiję su socialine ir užimtumo politikomis, kurios priklauso atskirų valstybių narių kompetencijos sričiai. Nepavykusi Lisabonos strategija parodo, kur atsidursime, jei savo strategiją grįsime klausimais, kurių ES neturi teisės kontroliuoti. Pranešime taip pat siekiama sumažinti įsiskolinimus didinant mokėjimus. Jei projektai nebus įgyvendinami sklandžiai, tuomet protingiausia bus sudaryti mažiau naujų sutartinių įsipareigojimų.

Trumpai tariant, atsižvelgiant į didžiules ekonomikos problemas, su kuriomis susiduria įvairių rūšių Europos ekonomika, šiame pranešime nesama jokių apdairaus biudžeto valdymo supratimo ženklų. „Gyventi pagal kišenę“ yra geresnis pasiūlymas negu šis netinkamas reikalavimas turėti daugiau ir naujų išteklių. Taip Europos lygmeniu kartojame klaidas, kurias kelios šalys padarė pastaraisiais metais.

  Slavi Binev (NI), raštu. – (BG) S. Garriga Polledo pranešime dėmesys skiriamas daugeliui iššūkių, su kuriais susiduria Europos Sąjunga, tačiau daugiausia būtinybei įtikinti paprastus piliečius, kad Europos Sąjunga tarnauja savo vertybėms ir interesams. Štai kodėl remiu būsimą daugiametę finansinę programą, kuri padės įtikinti Europos piliečius, kad Europos Sąjunga geba mąstyti ir veikti gindama savo ilgalaikius interesus ir siekdama veiksmingų rezultatų, kad užtikrintų nuolatinį ekonomikos augimą ir vidinę sanglaudą. Nors yra keletas sprendimų, su kuriais nevisiškai sutinku, apskritai pranešimas yra naudingas Bulgarijos interesams, todėl balsavau, kad jis būtų priimtas.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau prieš S. Garriga Polledo pranešimą dėl kelių dalykų, kurie, mano manymu, yra labai svarbūs balsavimui pateiktame pasiūlyme. Nors palaikau keletą pastraipų, kaip antai susijusią su tuo, kad Europos Parlamentas sumažėtų ir dirbtų vienoje vietoje, pranešime tikimasi, kad Europos Sąjungos veiklai finansuoti bus įvestas tikras Europos mokestis. Jame aptariamas romų bendruomenių finansavimas, tema, kuriai mano politinė frakcija visada priešinosi, ir didelio finansavimo skyrimas naujam Europos Sąjungos plėtros Vakarų Balkanų kryptimi etapui, kitas klausimas, su kuriuo aš nesutinku. Pagaliau Europos lėšomis įsipareigota padėti besivystančioms šalims, kovojančioms su klimato kaita, tai klausimas, kuris be kuo platesnio aplinkos apsaugos pristatymo, neabejotinai padės pakeisti ekosistemos ateitį.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau dėl šios rezoliucijos, nes manau, kad Europos Parlamento indėlis į diskusijas dėl to, kaip turėtų būti skirstomos ES biudžeto lėšos ateityje (2014−2020 m.) ir kurių sričių finansavimas padėtų Europai atsigauti po visą pasaulį ištikusios krizės, yra itin svarbus. Po diskusijų, priimtoje rezoliucijoje buvo kritikuojama kai kurių valstybių narių idėja įšaldyti ES biudžetą 2013 m. lygyje atsižvelgiant į finansinius sunkumus, su kuriais pastaraisiais metais susiduria daugelis ES šalių. Vietoje to, sudarant 2014−2020 m. ES finansinę perspektyvą, buvo paraginta ir toliau užtikrinti reikalingą finansavimą tokioms sritims, kurios skatina ekonomikos augimą bei sėkmingą vystymąsi. Tai moksliniai tyrimai bei naujovių diegimas, kova su nedarbu, skurdu bei atskirtimi, tinkamas pasirengimas demografiniams pokyčiams, atsakingas gamtos išteklių naudojimas, vidaus ir išorės saugumas, regionų bei žemės ūkio politika, energetikos bei transporto infrastruktūros vystymas.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Sveikinu pranešėją atlikus darbą, kurį aš rėmiau. Europa turi vadovautis kita daugiamete finansine programa, kad per ilgai dabar nuo ekonomikos krizės kentėjusiems piliečiams galėtų pateikti aiškius atsakymus ir užtikrinti stabilų ilgalaikį ekonomikos augimą. Iki šiol Europos Sąjungai trūko lūkesčių ir užmojų, kurių ji turi turėti. Teks susidurti su labai sudėtingais išbandymais ir ekonomikos krize, demografiniu nuosmukiu ir energijos trūkumu. Atsako į šiuos išbandymus reikės ieškoti strategijoje „Europa 2020“, kuri turi būti kitos daugiametės finansinės programos politikos nuoroda. Turime nustatyti keletą pagrindinių kitos daugiametės finansinės programos prioritetų, pvz., ekonomikos augimas ir užimtumo skatinimas, tvari plėtra, augimo ir užimtumo sanglauda, pilietybė ir Europos vaidmuo pasaulyje.

Todėl kita daugiametė finansinė programa turi būti sudaryta taip, kad užtikrintų lankstumą siekiant išvengti dabartinės daugiametės finansinės programos trūkumų. Iš tikrųjų, būtų gera mintis suplanuoti laikotarpio vidurio peržiūrą, kad būtų galima peržiūrėti viršutinę ribą. Galiausiai labai svarbu sustiprinti dabartinę papildomų biudžetinių lankstumo priemonių sistemą supaprastinant jų taikymą ir teikiant joms pakankamus paketus. Kita daugiamete finansine programa turi būti siekiama tinkamos stabilumo, vidutinės trukmės numatomumo ir lankstumo pusiausvyros, tai principas, kurio esmė turi išlikti.

  Philippe Boulland (PPE), raštu. – (FR) Birželio 8 d., trečiadienį, balsavau už 2014–2020 m. biudžeto padidinimą. Kaip žinome, biudžetas sudaro bet kokio politinio akto pradžią. Jei neturite biudžeto, neturite projekto. Todėl ES biudžetas turi atspindėti ES augimo strategiją ir jos užmojus piliečių labui. Valstybės narės pasiūlė įšaldyti ES biudžetą dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, pinigai yra valstybių narių įnašai, kita vertus, stabilus 2014–2020 m. biudžetas reiškia, kad visi ES didieji projektai, skirti ekonomikos augimui atgaivinti ir investicijoms ateityje, yra atsidūrę pavojuje. Valstybės narės norėtų matyti ES, atliekančią lemiamą vaidmenį, kai kalbama apie rizikos prisiėmimą, tačiau kai ji taip padaro, jos ją kritikuoja. Todėl aš, kaip dauguma mano kolegų narių, – išskyrus euroskeptikus – balsavome už 5 proc. biudžeto padidinimą, kad ateityje būtų galima finansuoti didelius projektus. Dabar gerai žinome tai, kad valstybės narės nesugeba pačios išspręsti globalizacijos sukeltų problemų. Kitas žingsnis bus pateikti ES biudžetą, pagrįstą „savo pačių ištekliais“ siekiant sumažinti mūsų priklausomumą nuo „blogos“ valstybių narių valios.

  Cristian Silviu Buşoi (ALDE), raštu. – (RO) Per pastaruosius metus Europos Sąjungos galia išaugo, ypač įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Tačiau tik biudžetas didėjo labai lėtai. Mūsų siekis yra konkurencinga, tvari ir socialine aprėptimi grindžiama Europa. Jei norime pasiekti šį didelių užmojų siekį, manau, kad ir finansiniai ištekliai, kuriuos turi ES, turi būti tiesiog didelių užmojų.

Štai kodėl manau, kad reikia ne mažesnio negu 5 proc. biudžeto, numatyto kitai daugiametei finansinei programai, didėjimo. ES taip pat reikia surengti išsamią diskusiją dėl savų išteklių, įtraukiant ne tik Europos institucijų, bet ir nacionalinių parlamentų atstovus, kad būtų pasiektas susitarimas dėl savų išteklių sistemos, kuri užtikrins veiksmingą Europos politikos įgyvendinimą. Palaikau šiame pranešime išreikštą mintį apie būtinybę nukreipti išteklius tų priemonių, kurios skirtos strategijos „Europa 2020“ tikslams pasiekti, linkme.

Be to, visiškai sutinku su būtinybe užtikrinti, kad įvairios priemonės, kurios dabar yra skirtos moksliniams tyrimams, plėtrai ir naujovėms palaikyti, derėtų ir papildytų viena kitą. Galiausiai patikimas biudžetas turi būti nuoseklus ir užtikrinti veiksmingas išlaidas, vengiant bet kokio lėšų panaudojimo dubliavimosi.

  Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už šį pranešimą. Šio pranešimo pranašumas yra tai, kad stengiamasi nuosekliai sutelkti visus ES biudžeto išteklius, taigi šis pranešimas yra kaip priemonė pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus ir užimti poziciją, kuri visiškai priešinga siauram daugelio valstybių narių požiūriui. Nors šios valstybės narės priartina Europą prie bendro savo įmokų, kurias jos norėtų matyti mažėjant, ir jos finansinės naudos, kurią jos norėtų matyti didėjant, vardiklio, pranešime pasisakoma už stiprias, integruotas Bendrijos politikos kryptis ne tik ilgalaikių politikos krypčių, bet ir naujos pagal Lisabonos sutartį suteiktos kompetencijos atžvilgiu.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Mums reikia pritaikyti ES biudžetą XXI a. Biudžetas turi atitikti mūsų siekius. Siekiant padidinti pridėtinę vertę Europos lygmeniu, reikia naujų visos Europos investicijų, kurios darytų poveikį tolesnėms privačioms investicijoms ir padėtų kurti masto ekonomiją. Reikia didesnių „žaliųjų“ investicijų atsinaujinančiosios infrastruktūros srityje, su daugiau vėjo jėgainių šiaurėje ir saulės energijos pietuose. Airijos investicijos į vėjo energiją atsipirks tik, pvz., jei bus išplėtota Europos infrastruktūra tai energijai eksportuoti per JK ir Prancūziją. Kylant naftos kainoms ir didėjant aplinkai daromai žalai, žinome, kad ES dabar turi skatinti tvaresnę visuomenę pradėdama labiau taupyti energiją, naudodama daugiau atsinaujinančiosios energijos, investuodama į viešąjį transportą ir užtikrindama, kad mūsų vaikai gyventų švarioje ir sveikoje aplinkoje. Ilgalaikiu ES biudžetu taip pat turėtų būti laikomasi sutartų vadinamųjų „Europa 2020“ strateginių tikslų, visų pirma mūsų tarptautiniu mastu taikomų klimato tikslų. Bendra žemės ūkio politika turi būti pertvarkyta tam, kad būtų sumokėta ūkininkams už viešųjų gėrybių, kaip antai iš patrauklių kaimo vietovių, kuriose gausu biologinės įvairovės, teikimą. Turime išlaikyti bendros žemės ūkio politikos biudžetą siekiant užtikrinti šių labai svarbių aplinkos srities paslaugų teikimą Airijoje ir visoje Europoje.

  Philip Claeys (NI) , raštu. – (NL) Pranešime dėl ES daugiametės finansinės programos niekaip neatsižvelgiama į valstybių narių ir rinkėjų bei mokesčių mokėtojų visoje Europoje nepasitenkinimą. Nuolat girdime reikalavimus dėl didesnių Europos Sąjungos pajamų tuo pat metu, kai visų kitų lygių administracija priversta sumažinti išlaidas. Mūsų nesugebėjimas į tai atsižvelgti parodo mūsų didelę aroganciją ir atitolimą nuo pasaulio. Europa turi gyventi pagal kišenę, apsiriboti savo pagrindine veikla ir pati nemažai sutaupyti. Tik taip galėsime atkurti rinkėjų pasitikėjimą.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą dėl naujos daugiametės finansinės programos, nes jame pateikiama galimybė taikyti finansinių sandorių mokestį Europos lygmeniu. Taip būtų apmokestinti spekuliaciniai finansiniai sandoriai siekiant atgrasyti nuo tokios praktikos ir tai padėtų kurti naujas Europos Sąjungos valstybėms narėms skirtas pajamas.

  Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) Per savo mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimą ir paramą ne tik žemės ūkiui, bet ir regioninei plėtrai Europos Sąjunga labai akivaizdžiai prisideda prie Europos ekonomikos augimo. Dėl šios priežasties visiškai palaikau šiandien Europos Parlamento priimtus pasiūlymus nustatyti Europos Sąjungos biudžetą ateinantiems septyneriems metams. Siekdamas patenkinti piliečių poreikius, atsižvelgiant į struktūrinius fondus, Parlamentas pasiūlė sukurti naują regionų, kuriuose BVP vienam gyventojui yra nuo 75 proc. iki 90 proc. Europos Sąjungos BVP, kategoriją. Taigi šie regionai gaus finansinę pagalbą pagal kriterijus, labiau tinkančius jų padėčiai. Visiškai palaikau šį pasiūlymą, kuris, pvz., tiesiogiai duos naudos mano rinkimų apygardoje Langedoke-Rusijone gyvenantiems žmonėms.

  Philippe de Villiers (EFD), raštu. – (FR) Europos Parlamentas vėl pasisakė dėl Europos biudžeto per daugiametę finansinę programą, dėl kažko panašaus į ES penkerių metų planą.

Dabar ES, kuri reikalauja to, kas savo ruožtu gali pareikalauti labai didelių valstybių narių aukų, jokiu būdu nenumato šio gero patarimo taikyti pačiai sau. Šiame tekste pateikti pasiūlymai yra nerealūs ir yra artimesni protą bukinančioms mantroms; švaistymo ir biurokratijos priešakyje vis dar laukia šviesi ateitis.

Dar blogiau, siekiant išvengti valstybių narių, kurios paprastai nenori padidinti savo ir taip jau labai didelių įmokų, „šantažo“, Parlamentas dar kartą iškelia ES nuosavų išteklių klausimą arba, trumpai tariant, Europos mokesčio klausimą. „Darykite, kaip sakau, o ne kaip darau“, toks galėtų būti naujasis Europos šūkis.

  Karima Delli (Verts/ALE), raštu. – (FR) Priimdama šį pranešimą, palankiai vertinu tai, kad buvo išsaugotas 74 pakeitimas, nes jame palaikomas vadinamųjų „tarpinių“ regionų kategorijos kūrimas kitam sanglaudos politikos 2007–2013 m. programavimo laikotarpiui, o tai reiškia teisingesnį struktūrinių ir sanglaudos fondų paskirstymą regionams.

  Lena Ek (ALDE), raštu. – (SV) Palankiai vertinu tai, jog pranešime atsižvelgiama į bendrus sunkumus, su kuriais susiduria Europa. Jame dėmesys atkreipiamas į klimato ir aplinkos apsaugos klausimus kaip visų politikos sričių elementą, kovą už demokratiją, taiką ir laisvę pasaulio mastu ir neatidėliotiną mokslinių tyrimų, inovacijų ir infrastruktūros poreikį. Strategija „Europa 2020“ ir investicijos į iniciatyvas, susijusias su Europos pridėtine verte, dirbant paskatino diskusijas dėl pranešimo. Vis dėlto esu labai susirūpinusi dėl to, kad Tarybai atidavėme įgaliojimus nustatyti prioritetus. Europos Parlamentas turėjo turėti drąsos nustatyti prioritetus. Nors apimti visi socialine aprėptimi grindžiamos, tvarios ir konkurencingos Europos reikalavimai, vis dėlto jokiu būdu negalėtume finansuoti visko vienu metu iš ES biudžeto. Noriu realios ir įgyvendinamos derybų strategijos, o tai nebuvo pasiekta, kadangi šiame pranešime nebuvo nustatyti aiškūs prioritetai. Todėl susilaikiau per galutinį balsavimą.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Tuo metu, kai ES jau suprato, kad reikia ne tik labiau koordinuoti ekonomikos politiką, bet ir griežčiau kontroliuoti biudžeto politiką, mintis, kad daugiamete finansine programa (DFP) turėtų būti remiama ekonomikos valdysena man atrodo labai svarbi.

Be šios minties, pranešime randu daugybę nerimą keliančių dalykų, kuriuos verta spręsti. Manau, kad DFP pateikimas, kad ji tarnautų strategijos „Europa 2020“ tikslams, ir susirūpinimas bent jau dėl bendros žemės ūkio politikos biudžeto išlaikymo ir dviejų ramsčių sistemos palaikymo, yra teigiami. Vis dėlto norėčiau dar kartą pareikšti, kad pranešime vėl pasirodė raginimas įvesti finansinių sandorių mokestį, kuris nėra tiesiogiai susijęs su finansų politikos nustatymu ir kurio nelaikau skaidria praktika.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Norėčiau pasveikinti pranešėją atlikus puikų darbą, kurio rezultatas yra pranešimas, leidžiantis mums pradėti sudaryti kitą daugiametę finansinę programą (DFP) laikotarpiui po 2013 m., o tai yra iššūkis Komisijai ir Tarybai.

Strategija „Europa 2020“ yra nustatyta bendru sutarimu, jos prioritetai yra aiškūs, o jos tikslai yra pamatuojami. Ji bus būsimų finansinių perspektyvų vadovas. Vis dėlto strategija bus sėkminga tik tokiu atveju, jei jai bus skirtas jos veiksmus ir tikslus atitinkantis biudžetas. Šiuo atžvilgiu reikia, kad DFP vertybės atitiktų strategijos „Europa 2020“ siekius ir įsipareigojimus. Sanglaudos politika yra solidarumo principo rezultatas. Svarbu, kad ši sanglauda būtų ekonominė, socialinė ir teritorinė ir kad ji padėtų remti skurdžiausius regionus. Manau, jog svarbu, kad sanglaudos politikos finansavimas būtų išlaikytas bent jau to paties lygmens.

Bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) buvo sėkminga. Taigi visa į žemės ūkį nukreipta suma taip pat turi būti išlaikyta ir teisingiau paskirstyta. Svarbu, kad judėtume DFP, kurios pajamos yra ne daugiau negu 80 proc. priklausomos nuo nacionalinių biudžetų linkme. Todėl kyla neabejotina būtinybė tęsti diskusijas dėl naujų savų išteklių.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešėjas pareiškė, kad laikas liautis garsiai skelbus pareiškimus apie ketinimus, kurie nėra tinkamai remiami finansiniais ištekliais, leidžiančiais iš tikrųjų pasiekti paskelbtus tikslus. Šis pranešimas yra puikus šios užduoties pavyzdys. Iš esmės siūlant, kad ES biudžetas būtų užšaldytas iki 2020 m. peržiūros su 5 proc. likutinės vertės didinimu, daugelis tikslų, nustatytų 40 šio pranešimo puslapių, yra pažeidžiami, visų pirma tie, kurie susiję su socialine ir ekonomine sanglauda.

Esame sunkios ekonomikos ir socialinės krizės, pagilintos ES politikos, akivaizdoje, todėl pagal šias finansines perspektyvas galimi biudžetai bus pateikti kaip negalintys užtikrinti perskirstymo funkcijos, kuri yra labai svarbi veiksmingai įgyvendinant sanglaudos principą. Mes pateikėme daugybę pasiūlymų dėl būtinybės padidinti ES biudžetą siekiant palaikyti ekonominę ir socialinę sanglaudą, taip pat sumažinti privalomas nacionalines įmokas iki ne daugiau negu 10 proc. visų pateikto projekto išlaidų, visų pirma šalyse, susiduriančiose su didžiausiais finansiniais sunkumais. Be to, pabrėžiame investicijų į viešąsias paslaugas skatinimo, gamybos palaikymo, teises užtikrinančių darbo vietų kūrimo, skurdo naikinimo ir kovos su socialine nelygybe svarbą.

Šiame pranešime pasiūlytas kelias yra kažkas kita; kažkas labai skirtinga. Štai kodėl balsavome prieš jį.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Nors yra ir kai kurių teigiamų dalykų, pranešime nerekomenduojama nutraukti ir pakeisti Europos Sąjungos politikos dėl jos finansinių išteklių. Todėl balsavome prieš.

Ypač rimta tai, kad pranešime neteikiama pirmenybė atsakui į rimtas ekonomikos ir socialinės krizės sukeltas socialines problemas, smarkiai didinant ES biudžetą, kad tuo būtų palaikoma ekonominė ir socialinė sanglauda, susijusi su privalomų nacionalinių įmokų mažinimu ne daugiau kaip 10 proc. pateikto projekto išlaidų. Visų pirma ES turi įsipareigoti investuoti į viešąsias paslaugas šalyse, susiduriančiose su didžiausiais finansiniais sunkumais, siekiant paremti gamybą, sukurti teises užtikrinančias darbo vietas, panaikinti skurdą ir kovoti su socialine nelygybe ir visų rūšių diskriminacija, ypač dėl lyties.

Be to, būtina skatinti taiką, vystomąjį bendradarbiavimą ir pagalbą, gerokai sumažinti karines išlaidas ir atstovavimą užsienyje.

Deja, pranešime apsiribojama siūlymu dabartinį ES biudžetą didinti 5 proc. likutinės vertės, nors ir nepritariama pasiūlymui užšaldyti ES biudžetą po 2013 m., kaip teigiama kai kurių valstybių narių. Vis dėlto šis pasiūlytas didinimas reiškia, kad kita 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa (finansinės perspektyvos) sudarys tik 1,11 proc. ES bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP), palyginti su 1,06 proc., 2013 m. numatyta suma.

  Monika Flašíková Beňová (S&D), raštu. – (SK) Susiklosčius padėčiai, kai daugelis valstybių narių įgyvendina griežtas fiskalines priemones, ES biudžetas turi būti pagrįstas geriau negu bet kada anksčiau. Jis turi užtikrinti didžiausią galimą Europos pridėtinės vertės lygmenį, biudžetas turi būti protingai valdomas ir juo kuo labiau turi būti paremti viešieji ir privatūs ištekliai. Būsimos daugiametės finansinės programos (DFP) struktūra turi būti reali ir leisti užtikrinti planavimo tęstinumą, taip pat padėti išvengti dabartinės DFP trūkumų, visų pirma lankstumo įvairiose srityse stokos. Atsižvelgiant į ES nuosavų išteklių sistemos plėtojimo metodą, kurį pamažu keičia valstybių narių įmokos ir kuris dėl to suvokiamas kaip pernelyg didelė našta valstybių narių viešiesiems finansams, šios sistemos reforma yra reikalingesnė negu bet kada anksčiau.

Mano nuomone, geresnė sistema yra ta, kuri leistų užtikrinti sąžiningumą, skaidrumą ir pakankamas biudžeto pajamas, taip pat leistų vykstant sprendimų dėl biudžeto priėmimo procesui daugiau dėmesio skirti pagrindiniams Europos Sąjungos prioritetams. Visų pirma dabartinės išimtys ir taisomieji mechanizmai turi būti panaikinami palaipsniui, o tai būtų labai svarbus žingsnis siekiant didesnio su ES biudžetu susijusio sąžiningumo ir skaidrumo.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – ES biudžetas po 2013 m. turi būti sudarytas taip, kad padėtų išlaikyti konkurencingumą, padidinti ekonomikos augimą ir kovoti su aukštu nedarbo lygiu Europoje. Manau, kad žemės ūkis ir tvirta, gerai finansuojama bendra žemės ūkio politika yra šio tikslo pagrindas. Visiškai palaikau pranešime išdėstytą raginimą susieti žemės ūkį su strategija „Europa 2020“, nes tvirtai tikiu, kad žemės ūkio ir maisto sektorius gali reikšmingai prisidėti prie būsimo ekonomikos augimo Airijoje ir visoje Europoje. Štai kodėl svarbu, kad apsaugotume ir išlaikytume 1,7 mlrd. EUR, kuriuos Airija kasmet gauna pagal BŽŪP. Gerai finansuojama bendra žemės ūkio politika užtikrins Europos apsirūpinimo maistu saugumą, prisidės prie mūsų klimato kaitos tikslų ir išlaikys darbo vietas mūsų kaimo bendruomenėse. Džiaugiuosi, kad pranešime pripažįstamas žuvininkystės ir akvakultūros sektorių vaidmuo išlaikant darbo vietas pakrančių, salų ir atokiuose regionuose. Manau, kad šioms bendruomenėms turime skirti didesnį finansavimą iš Europos žuvininkystės fondo po 2013 m. Taikos procesas Airijoje turėjo didelės naudos iš ES biudžeto. Raginu visus narius palaikyti šių svarbių programų išsaugojimą.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Trumpai tariant, nepaisant išskirtinai ilgo teksto, Europos Parlamentas ragina, kad visa Europos biudžeto suma ir paskirstymas po 2013 m. būtų pritaikyti prie Europos Sąjungos kompetencijos ir daugelio prioritetų, kaip ji juos apibrėžia.

Todėl reikia, kad jis būtų padidintas – visų pirma bent 5 proc. Kaip jis bus finansuojamas? Žinoma, nauju Europos mokesčiu! Ką bandoma apgauti? Europa jau daug kainuoja. Koks yra rezultatas? Bejėgiškumas krizės akivaizdoje, euro padaryta žala, prekybos susitarimai ir Šengeno susitarimas, nenaudingas statymas į tam tikrą padėtį, kišimasis ir kliūtys kitose srityse.

Tuo metu, kai valstybių narių reikalaujama ryžtingai susimažinti savo biudžetus, kai žmonės kviečiami susiveržti diržus, kai socialinės apsaugos sistemos kenčia dėl nedarbo ir imigracijos, tie, kurie atsakingi už krizę, toliau pelnosi, ir rinkose toliau spekuliuojama, nepadoru, kad ši asamblėja, bendrininkaudama su Briuseliu, reikalauja centu daugiau šioms politikos kryptims plėtoti ir joms bloginti.

  Estelle Grelier (S&D), raštu. – (FR) Priėmus S. Garrigo pranešimą dėl politinių ir biudžeto sunkumų, gresiančių Europos Sąjungai po 2013 m., Europos Parlamentas, mano nuomone, pernelyg nedrąsiai laukia diskusijos dėl būsimų Europos Sąjungos perspektyvų. Šiame pranešime dar kartą pabrėžiamas nepritarimas konkurencijos tarp skirtingų politikų, kurios priklauso ES kompetencijai, sukūrimui ir tvirtinama, jog reikia sutelkti pakankamai lėšų, atitinkančių strategiją „Europa 2020“. Juo valstybėms narėms siunčiama aiški žinia: ketiname palaikyti stiprią integruotą politiką ir padaryti tai didinant biudžetą ne mažiau kaip 5 proc. Be to, ten, kur piliečiams taikomos griežtos taupymo priemonės, turime išlaikyti stiprią sanglaudos politiką. Štai ką siūlome šiame pranešime, palaikydami planą sukurti tarpinę regionų kategoriją, pagal kurią struktūrinių fondų paskirstymas labiau atitiktų realią ekonominę ir socialinę mūsų teritorijų padėtį. Pagaliau Europos Sąjunga pati turi suteikti finansinių išteklių, kurie atitinka jos siekius. Todėl dar kartą pabrėžėme savo norą įvesti finansinių sandorių mokestį projektui, kuris plačiai remiamas visuomenės ir kuri savo ruožtu paskatintų didesnę paramą Europos projektui.

  Roberto Gualtieri (S&D), raštu. – (IT) Balsuodamas už S. Garriga Polledo pranešimą, Europos Parlamentas privertė, kad jo nuomonė dėl būsimo Europos biudžeto būtų išgirsta, ir pateikė didelių užmojų pasiūlymą dėl kitos daugiametės finansinės programos. Prašymas 5 proc. padidinti ES biudžetą po 2013 m. ir todėl padidinti bendrą Europos Sąjungos BNP nuo 1,06 proc. iki 1,11 proc. atitinka norą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus remti ekonomikos augimą ir plėtrą, visų pirma strategiją „Europa 2020“, o tam atitinkami ištekliai ir reikalingi. Iš tiesų, svarbu nepamiršti Europos biudžeto, kuris kartu su nacionaliniais biudžetais gali veikti kaip ekonomikos augimo, mokslinių tyrimų ir plėtros bei užimtumo varomoji jėga, visų pirma jauniems žmonėms, pridėtinės vertės.

Pranešime taip pat sustiprinama Parlamento pozicija dėl naujų finansinių priemonių, kaip antai finansinių sandorių mokesčio ir euroobligacijų, nes tai teikia galimybių Europos ekonomikai. Dabar Komisija atsakinga už tai, kad būtų imtasi įgyvendinti Parlamento siekį pateikti savo pasiūlymus dėl kitos Europos finansinės programos ir netapti ribojamųjų valstybių narių politikos krypčių auka.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už šį pranešimą, nes jame pateikiamas prašymas nustatyti tvirtas integruotos ES politikos kryptis. Mano palaikymo sulaukė kiti du svarbūs dalykai. Pirma, „tarpinių regionų“ kategorijos sukūrimas sanglaudos politikoje siekiant užtikrinti, kad struktūrinių fondų paskirstymas labiau atitiktų realią ekonominę ir socialinę teritorijų padėtį; ir antra, pakartotinis raginimas nustatyti finansinių sandorių mokestį kaip naują išteklių siekiant apsaugoti Europos ekonominės politikos kryptis. Griežtos taupymo politikos taikymo laikotarpiu ir kai vis dar išlieka neribota finansinė spekuliacija, teisinga reikalauti finansų sektoriaus atlikti savo vaidmenį plečiant ekonomiką, kuri ir buvo sužlugdyta dėl neatsakingo šio sektoriaus elgesio.

  Małgorzata Handzlik (PPE), raštu. – (PL) Europos Parlamento priimta rezoliucija yra pirmasis mūsų indėlis į diskusiją dėl būsimos finansinės perspektyvos. Visiškai palaikau pasiūlymą didinti Europos Sąjungos biudžetą būsimoje biudžeto perspektyvoje. Manau, kad Europos Sąjungai reikia plačių užmojų biudžeto, kuris atitiktų mums gresiančius sunkumus. Europos Sąjungos biudžeto sumažinimas arba užšaldymas, kaip pasiūlyta kai kurių valstybių narių, nėra geras sprendimas Europos ekonomikai. Europos biudžetas turi būti biudžetas, kuriuo būtų remiamos valstybės narės, kai jos įveiks krizę, ir kuris taip pat lanksčiau galėtų reaguoti į netikėtus reiškinius. Be to, palankiai vertinu Europos Parlamento paramą idėjai klasifikuoti kai kurias vietoves kaip tarpinius regionus, tuo užtikrinant, kad būtų skatinama jų tolesnė plėtra, nors jie ir viršija šiuo metu privalomą 75 proc. Europos Sąjungos BVP kriterijų. Šios kategorijos taikymas padės regionams, kurie vis dar susiduria su vystymosi sunkumais, nors jie ir viršijo ES vidurkį, taigi netolimoje ateityje tai apims ir Lenkijos regionus.

  Anna Hedh (S&D), raštu. – (SV) Manau, kad ES biudžetui turi būti skiriama pakankamai išteklių prisiimtiems įsipareigojimams finansuoti. Kartu norėčiau pabrėžti, kad ES būtinas ribojamasis požiūris ir ji turi teikti šiuos išteklius perskirstant esamą ES biudžetą. Nemanau, kad reikia didinti bendrą biudžetą. Norėčiau, kad žemės ūkio biudžeto sumažinimas atneštų naudą moksliniams tyrimams ir plėtrai, taip pat būtų naudingas ekologiškos energijos plėtojimui ir kitiems strategijoje „Europa 2020“ nustatytiems prioritetams. Todėl taip pat nemanau, kad turi būti išlaikytas 2013 m. žemės ūkio biudžeto lygmuo, tačiau palankiai vertinčiau tolygų žemės ūkio paramos paskirstymą valstybėms narėms.

Be to, manau, kad labai svarbu didinti ES administracinių išlaidų veiksmingumą, ir vienas iš būdų tai padaryti yra pasiekti didesnį šių išlaidų paskirstymo ir naudojimo proceso skaidrumą.

Nemanau, kad turi būti peržiūrėtos viršutinės nuosavų išteklių ribos, nes turi būti suteikta galimybė finansuoti ES politiką neviršijant dabartinės viršutinės pajamų ribos. Be to, manau, kad reikia peržiūrėti ES nuosavų išteklių sistemą. Dabartinė sistema yra labai sudėtinga ir jai trūksta skaidrumo. Lengvatos nepadarė sistemos nė kiek sąžiningesnės, o kaip tik paskatino daugybę naujų atleidimų ir pataisymų. Vis dėlto šios sistemos pakeitimas nesuteikia ES tiesioginės apmokestinimo teisės, nes Sutartyje nenustatoma jokia tokia Europos Sąjungos kompetencija. Bet koks savų išteklių sistemos pokytis taip pat reikalauja visų valstybių narių suteikiamo patvirtinimo tam, kad jis įsigaliotų.

  Gunnar Hökmark (PPE), raštu. – (SV) 2011 m. birželio 8 d. Strasbūre surengtame balsavime dėl ES ilgalaikio biudžeto, mes, Švedijos konservatoriai Europos Parlamente, nusprendėme balsuoti prieš šį pasiūlymą. Taip buvo nuspręsta todėl, kad pasiūlyme nenustatyti svarbių ir mažiau svarbių išlaidų, kurios, mūsų nuomone, yra būtinos, prioritetai. Užuot įtvirtinus lyderystę ir dėmesį sutelkus į tai, kas Europoje skatintų ekonomikos augimą ir konkurencingumą, pasiūlyme raginama 5 proc. didinti biudžetą siekiant išvengti būtinybės suteikti prioritetus. Tuo metu, kai ES valstybės narės kovoja su didžiuliais biudžeto deficitais ir augančia valstybės skola, Europos Parlamentas renkasi reikalauti daugiau ES skirtų pinigų. Tai yra eilutė, kurios negalime paremti. Turime pamažu atsisakyti bendros žemės ūkio politikos subsidijų ir struktūrinių fondų, tačiau, deja, pasiūlymu, kuris priimtas balsuojant, einama priešinga kryptimi. Nors balsavome prieš pranešimą kaip visumą, palankiai vertiname pasiūlymą dėl nemažo mokslui ir moksliniams tyrimams skirtų asignavimų didinimo. Tai yra tai, dėl ko sunkiai dirbome, ir to įtraukimas yra žingsnis teisinga kryptimi.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Sudarant 2014−2020 m. ES finansinę perspektyvą yra reikalinga užtikrinti tinkamą finansavimą tokioms sritims, kurios skatina ekonomikos augimą bei sėkmingą vystymąsi, t. y. susitelkti ties moksliniais tyrimais bei naujovių diegimu, kova su nedarbu, skurdu bei atskirtimi, tinkamu pasirengimu demografiniams pokyčiams, atsakingu gamtos išteklių naudojimu, vidaus ir išorės saugumu, regionų bei žemės ūkio politika, energetikos bei transporto infrastruktūros vystymu. Susilaikiau balsuodamas už šį dokumentą, kadangi turime iš esmės peržiūrėti bendrąją žemės ūkio politiką, kuri turi užtikrinti teisingą ir vienodą tiesioginių mokėjimų sistemą, ir daug kitų svarbių sričių, be kurių įgyvendinimo nesukursime konkurencingos ir stiprios Europos.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – (RO) Šis pranešimas yra galbūt vienas iš šios įstatymų leidžiamosios valdžios svarbiausių. Turėjau galimybę būti Kultūros ir švietimo komiteto pranešėju, ir, manau, kad pasiektas susitarimas, nors toli gražu nėra tobulas, yra tikriausiai geriausias, kokį galėjome pasiekti dabartinio ekonominio klimato sąlygomis. Užtikrintai balsavau už jį ir tikiuosi, kad tai nusiųs aiškią žinią Tarybai, kuri atsižvelgs į Europos Parlamento poziciją.

  Sandra Kalniete (PPE), raštu. – (LV) Balsavau už šią rezoliuciją, nes pareiškime nurodomos pagrindinės ES problemos ir prioritetai pagal naują daugiametę finansinę programą. Ypač norėčiau pabrėžti į rezoliuciją įtrauktą raginimą Komisijai pateikti pasiūlymus dėl veiksmingos ir efektyvios ES bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP), kuria remiantis būtų teisingiau paskirstyti tiesioginiai mokėjimai valstybėms narėms ir ūkininkams ir sustiprintas viešųjų gėrybių teikimo visuomenei ir paramos išmokų ūkininkams tarpusavio ryšys. Visiškai palaikau raginimą 2013 m. biudžete BŽŪP skirtas lėšas išlaikyti to paties lygmens kitam finansinio programavimo laikotarpiui, kad BŽŪP būtų galima įgyvendinti jos išplėstus tikslus ir uždavinius. Nauja ES finansavimo sistema turi būti skaidresnė, paprastesnė ir teisingesnė. Štai kodėl palaikau pasiūlymus, kad nacionalinių įmokų sistema, kuria neproporcingas dėmesys skiriamas valstybių narių grynajam likučiui, o ne Europos solidarumo principui ir Europos bendram interesui, pamažu būtų pakeista Europos Sąjungos nuosavais ištekliais, kuriuos Europos Sąjunga surinktų tiesiogiai ir nepriklausomai nuo nacionalinių biudžetų.

  Krišjānis Kariņš (PPE), raštu. – (LV) Nors Europos Parlamento pranešime dėl Investavimo ateityje: naujos daugiametės finansinės programos (DFP) konkurencingai, tvariai ir socialine aprėptimi grindžiamai Europai pateikiama daug minčių, kurias reikia palaikyti, aš jo nepalaikiau, nes, manau, kad jis kenkia Europos Sąjungos įvaizdžiui žvelgiant jos gyventojų akimis. Šiame pranešime siūloma didinti mokesčių naštą Europos piliečiams, ir aš negaliu su tuo sutikti. Galima sutikti, kad Europa turi turėti savo finansų ir kad tai gali būti padaryta renkant mokesčius. Vis dėlto tai reikalautų federalinės Europos sukūrimo, tas turi būti padaryta per atviras diskusijas, o ne nesąžiningu būdu naudojantis mokesčių politika. Jei norime toliau eiti šia kryptimi, pirmiausia turime užtikrinti, kad valstybės narės sutiktų atsisakyti savo mokestinių pajamų Europos Sąjungos labui, ir tik tada būtų galima sukurti jos pačios finansuojamą bendrą biudžetą. Norėdami priimti tokį sprendimą, Europos politikai turi įtraukti visuomenę, o šiuo atveju taip nenutiko.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau pasveikinti S. Garriga Polledo atlikus nuostabų darbą, susijusį su šiuo svarbiu būsimos finansinės perspektyvos klausimu. S. Garriga Polledo Parlamentui pateikė tikrąją santrauką, apimančią įvairių nacionalinių delegacijų ir įvairių politinių frakcijų pozicijas. Tvirtai palaikau sprendimą reikalauti kitos daugiametės finansinės programos išteklius padidinti ne mažiau kaip 5 proc. Be to, norėčiau atkreipti dėmesį į pranešimo dalį, susijusią su bendra žemės ūkio politika, atsižvelgiant į mano kaip Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonės referento vaidmenį. Taigi visiškai palaikau sprendimą išlaikyti bent jau esamą žemės ūkio biudžetą, primindamas, kad BŽŪP yra vienintelė reali Europos politika, galinti atlikti svarbų vaidmenį strateginiame sektoriuje, kuris teikia viešąsias gėrybes ir sukuria realią Europos pridėtinę vertę. Pagaliau norėčiau atkreipti dėmesį į balsavimą dėl sanglaudos politikos, į kurią sėkmingai buvo įtraukta apsaugos sąlyga tuo atveju, jei būtų taikomos tarpinės kategorijos siekiant išvengti išteklių atitraukimo iš regionų, atitinkančių finansavimo reikalavimus pagal konvergenciją, konkurencingumą ir bendradarbiavimo tikslą. Tai reiškia, kad reikės papildomų išteklių naujam tikslui finansuoti.

  Olle Ludvigsson, Marita Ulvskog ir Åsa Westlund (S&D), raštu. – (SV) Manome, jog ES biudžetui turi būti skirta pakankamai išteklių, kad būtų galima finansuoti prisiimtus įsipareigojimus. Kartu norėtume pabrėžti, kad ES kuo labiau turi laikytis ribojamojo požiūrio ir teikti šiuos išteklius perskirstant esamą ES biudžetą. Norėtume, kad žemės ūkio biudžeto sumažinimas atneštų naudą moksliniams tyrimams ir plėtrai, taip pat būtų naudingas ekologiškos energijos plėtojimui ir kitiems strategijoje „Europa 2020“ nustatytiems prioritetams. Todėl taip pat nemanome, kad turi būti išlaikytas 2013 m. žemės ūkio biudžeto lygmuo, tačiau palankiai vertintume tolygų žemės ūkio paramos paskirstymą valstybėms narėms.

Be to, manome, kad labai svarbu didinti ES administracinių išlaidų veiksmingumą, ir vienas iš būdų tai padaryti yra padidinti šių išlaidų paskirstymo ir naudojimo proceso skaidrumą.

Nemanome, kad turi būti peržiūrėtos viršutinės nuosavų išteklių ribos, nes turi būti suteikta galimybė finansuoti ES politiką neviršijant dabartinės viršutinės pajamų ribos. Be to, manome, kad reikia peržiūrėti ES nuosavų išteklių sistemą. Dabartinė sistema yra labai sudėtinga ir jai trūksta skaidrumo. Lengvatos nepadarė sistemos nė kiek sąžiningesnės, o kaip tik paskatino daugybę naujų atleidimų ir pataisymų. Vis dėlto šios sistemos pakeitimas nesuteikia ES tiesioginės apmokestinimo teisės, nes Sutartyje nenustatoma jokia tokia Europos Sąjungos kompetencija. Bet koks savų išteklių sistemos pokytis taip pat reikalauja visų valstybių narių suteikiamo patvirtinimo tam, kad jis įsigaliotų.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Šis pasiūlymas dėl Europos Parlamento rezoliucijos dėl Investavimo ateityje: naujos daugiametės finansinės programos (DFP) konkurencingai, tvariai ir socialine aprėptimi grindžiamai Europai yra labai svarbus ne tik siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų (susijusių su ilgalaikės apsaugos atkūrimu ir teikimu ekonominio augimo lygmenims), bet ir užkertant kelią, kad nepasikartotų dabartinė ekonomikos krizė.

Šiame pranešime teigiama, kad strategijoje „Europa 2020“ turi būti apibrėžiamos naujos DFP politikos kryptys, nes („Europa 2020“) tikslai gali būti pasiekti tik optimaliai naudojant esamus išteklius (nustatytus atitinkamomis politikos kryptimis).

Taigi pagrindinių būsimos DFP prioritetų, kaip antai žinių ekonomikos augimas, ekonomikos augimo ir užimtumo sanglauda, gamtos išteklių valdymas ir tvarus vystymasis, pilietiškumas ir Europos vieta pasaulyje, nustatymas padės užtikrinti tinkamą esamų lėšų paskirstymą ir optimalų naudojimą. Naujos DFP parengimas, kaip nurodyta šiame pranešime, padės sukurti ilgalaikį veiksmų planą, kuris duos konkrečių rezultatų ir suteiks galimybę užtikrinti ES ekonomikos augimą.

  Astrid Lulling (PPE), raštu. – (FR) Palaikiau S. Garriga Polledo pranešimą, nes manau, kad jo pagrindiniai principai yra pagrįsti, atsižvelgiant į sunkumus, su kuriais Europos Sąjunga turės susidurti per ateinančius metus. Nerealu yra Europai perkelti naują įvairiopą atsakomybę nedidinant finansinių išteklių, kuriais ji galėtų pasinaudoti.

Vis dėlto norėčiau, kad Europos Parlamentas pajudėtų toliau nei teisėtų reikalavimų etapas ir nustatytų tam tikrą prioritetų skaičių. „Didesnis negu kada nors“ tam tikro skaičiaus mano kolegų Parlamento narių susilaikymas yra pernelyg gražiažodis atsakas. Viskas, ko mums reikia, yra leistis įtikinamiems dėl Europos išlaidų veiksmingumo, palyginti su nacionalinėmis išlaidomis. Be to, kokybinis išlaidų aspektas yra bent jau tiek pat svarbus kaip kiekybinis. Pagaliau Europos lygmeniu neišleistų lėšų perkėlimas į ES biudžetą, o ne jų grąžinimas valstybėms narėms yra didelių „santaupų“ šaltinis.

Dėl nuosavų išteklių įvedimo sistemos, vis dar lieku labai neapsisprendusi dėl vienašališko finansinių sandorių mokesčio įvedimo neatlikus rimto poveikio tyrimo. Parama tokio pobūdžio priemonei nežinant jos padarinių rodo, kad Europos Parlamento dauguma eina neteisingu keliu.

  David Martin (S&D), raštu. – Skaudama širdimi balsavau prieš šią rezoliuciją. Nors ir manydamas, jog 27 valstybėms narėms sutelkus savo išteklius galima gauti didelę vertę, negalėjau balsuoti už ES biudžeto didinimą 5 proc. po 2013 m., nes nuodugniai nepatikrinome esamų išlaidų, kad išvengtume švaistymo ir dubliavimo. ES biudžetu po 2013 m. pirmenybė turi būti teikiama ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui.

  Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjungos biudžetas turi teikti aukščiausio lygio pridėtinę vertę, biudžetas turi būti valdomas protingai ir sukaupti kuo daugiau viešųjų ir privačių išteklių. Siekdami reaguoti į priešakyje laukiančius iššūkius, palaikome strategijos „Europa 2020“ tikslus, strategiją, kuri per darbo vietų kūrimą ir pažangų, tvarų ir integracinį augimą turėtų padėti Europai atsigauti po krizės ir tapti stipresnei. Tai yra politinė nuoroda į kitą daugiametę finansinę programą, kuri turėtų būti kuo platesnių užmojų. Atsižvelgdami į tai, manome, kad pagrindiniai kitos DFP prioritetai turi būti suskirstyti pagal šias temas: žinių ekonomikos augimo ir užimtumo, tvaraus vystymosi, ekonomikos augimo ir užimtumo sanglaudos, pilietiškumo ir Europos vaidmens pasaulyje. Kitos DFP struktūra turi būti realistiška, palengvinti planavimo tęstinumą ir išvengti dabartinės DFP trūkumų. Visų pirma ja turėtų būti siekiama išlaikyti teisingą stabilumo, vidutinės trukmės nuspėjamumo ir lankstumo pusiausvyrą. Pagaliau manome, kad siekiant, jog Europos biudžetas būtų teisingesnis ir skaidresnis, esamos išimtys ir taisomieji mechanizmai palaipsniui turi būti panaikinti.

  Iosif Matula (PPE), raštu. – (RO) S. Garriga pranešimas yra bandymas suprasti, kaip veiksmingai veikia ES politikos kryptys per būsimąjį programavimo laikotarpį. Pranešėjas mums pateikia didelį iššūkį. Tai apima nacionalinių interesų, kurie yra tokie skirtingi, patenkinimą kartu didinant Europos pridėtinę vertę, kurią atspindi daugiametė finansinė programa.

Manau, kad Europos piliečiai turi geriau suprasti sanglaudos politikos tikslus. Stipri Europa yra Europa, kuri susidoros su pasaulinės konkurencijos aplinka, pasiekiama išlaikant sanglaudos politiką kaip pagrindinį elementą ES politikoje, kuriuo siekiama išlaikyti darnią plėtrą kiekviename regione. Noriu primygtinai reikalauti išlaikyti didelę dalį būsimos sanglaudos politikos biudžeto perspektyvos. Ekonominių ir socialinių skirtumų mažinimui ES turi ir toliau būti teikiama pirmenybė.

Norėdami pasiekti pasiūlytų rezultatų, turime laikytis pagrindinių lėšų skirstymo pagal vystymosi ir ES regionų konvergencijos lygmenį kriterijų. Palaikau šį pranešimą, nes manau, kad daugiametės finansinės programos po 2013 m. papildymas yra perspektyvus sprendimas, kuris apima dabartinės struktūros keitimą. Be finansavimo moksliniams tyrimams ir vystymuisi, taip pat energetikai ir transportui teikimo, dar turime apsvarstyti investicijas į sanglaudos ir žemės ūkio sritis.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) S. Garriga Polledo pranešimas „Investavimas ateityje: nauja daugiametė finansinė programa (DFP) konkurencingai, tvariai ir socialine aprėptimi grindžiamai Europai“ yra labai svarbus žingsnis Europos Sąjungos institucinio ir ekonominio reorganizavimo srityje įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Visi žinome, kad naujajai Sutarčiai reikalingos naujos kompetencijos sritys, kurios būtų atspindėtos kitoje DFP. Tai tikrai padės mums įveikti naujus visuotinius iššūkius. Balsavau už.

  Arlene McCarthy (S&D), raštu. – Darbo Europos Parlamento nariai mano, kad dėmesys ir prioritetas ES išlaidoms turi būti ekonominių investicijų ir mokslinių tyrimų, nes tai skatina ekonomiką ir kuria darbo vietas, finansavimas. Tikslinės ES išlaidos yra vienas iš būdų, kuriuo galime skatinti vietos ekonomiką ir kurti darbo vietas mūsų bendruomenėms. Susidūrus su valdžios sektoriaus išlaidų mažinimu, JK regionams ES teikia gyvybiškai svarbių lėšų. Vis dėlto mokesčių mokėtojai nori matyti didesnę pinigų vertę. Štai kodėl Darbo partijos Europos Parlamento nariai balsavo prieš raginimus 5 proc. didinti biudžetą. Taupyti galima ir turi būti taupoma kitose srityse, visų pirma bendros žemės ūkio politikos, įskaitant kenksmingo žemės ūkio eksporto subsidijas ir tabako subsidijas siekiant finansuoti Europos ekonomikos prioritetus.

Diskusijos dėl kitos daugiametės finansinės programos yra pagrindinės reformos galimybė, ir ja reikia pasinaudoti. „Įprasto verslo“ politika nėra galimybė Europoje, nes tam reikia lėšų darbo vietoms kurti ir ekonomikos augimui. Darbo partijos Europos Parlamento nariai nemano, kad šeimos ir toliau turi padengti visas JK įmokų į biudžetą išlaidas. Štai kodėl palaikome diskusiją dėl alternatyvių būdų, skirtų ES finansuoti, sumažinant sumą, gaunamą iš PVM ir nacionalinio biudžeto pasitelkiant būdus, tokius kaip suderintos priemonės nepakankamai apmokestintam finansų sektoriui.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šiame pranešime strategija „Europa 2020“ pateikiama kaip tikra būsimo Europos biudžeto programa. Jame pritariama Europos semestrui, Europos stabilumo mechanizmui ir paktui „Euro plius“. Nė vienu žodžiu neužsimenama apie branduolinės energetikos klausimą. Ar tam turi būti skirtas biudžetas? Manau, kad ne.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Šiuo metu daugelis valstybių narių daro sudėtingus biudžeto pakeitimus, todėl Europos biudžeto gynimas turi būti labai gerai pagrįstas. ES biudžetu turi būti teikiama aukščiausio lygio Europos pridėtinė vertė, turi būti rodomas tvirtas valdymas, ir kuo labiau turi būti skatinami viešieji ir privatūs ištekliai.

Strategija „Europa 2020“ yra ES atsakas į tokius iššūkius. Tai yra strategija, kuri turėtų padėti Europai atsigauti po krizės ir tapti stipresnei kuriant darbo vietas ir pažangų, tvarų ir integracinį ekonomikos augimą. Sutinku su pranešėju, kai jis sako, kad „strategija „Europa 2020“ turi būti politinė nuoroda į kitą daugiametę finansinę programą ir kad ji turi atspindėti strategijos siekius“. Kitos DFP prioritetai turi būti sugrupuoti pagal šias sritis: žinių ekonomikos augimo ir užimtumo, gamtos išteklių valdymo ir tvaraus vystymosi, ekonomikos augimo ir užimtumo sanglaudos, pilietybės ir Europos vaidmens pasaulyje.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių komiteto pranešime apibrėžiami Parlamento politiniai prioritetai, susiję su daugiamete finansine programa po 2013 m. Svarbus pranešime pateiktas klausimas yra reikalavimas įvesti vieną ar keletą tikrų nuosavų išteklių dabartinei BNP pagrįstai sistemai pakeisti ir kad būtų pasiekta savarankiška, sąžiningesnė, skaidresnė, paprasta ir teisinga finansavimo sistema. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo apskaitos duomenimis, svarbu palaikyti šį pranešimą. Balsavau už.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Po euro gelbėjimo paketo fiasko didžiausių įmokų mokėtojų buvo paprašyta sumokėti du ir tris kartus daugiau. Ateityje grynieji bus skirti šiems gelbėjimo mechanizmams, o ne garantijoms. Tai turės būti finansuojama didžiausių įmokų mokėtojų, kitaip tariant, darbščių Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Austrijos piliečių, iš jų nacionalinių biudžetų; pirmieji skausmingi mažinimai jau jaučiami šiose šalyse. Reikalavimas didinti biudžetą tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis yra gėdingas. Mums nereikia išsipūtusio ES biudžeto, kuris tikriausiai yra iki dešimties kartų didesnis negu būtina; mums nereikia biudžeto, finansuojamo iš ES mokesčių mokėtojų, kuris reikštų prarastą bet kokį būtinybės taupyti jausmą; mums nereikia tolesnio Briuselio biurokratijos, kuri nuvelka paskutinius didžiausių įmokų mokėtojų marškinius, pūtimosi. Užuot taip elgęsi, turėtume nuosekliai siekti visų galimybių taupyti.

Žemės ūkiui skirtos subsidijos, didžiausias ir labiausiai ginčytinas biudžeto veiksnys, turi būti vėl nacionalizuotos. Tai sumažintų spaudimą ES biudžetui, ir valstybės narės galėtų geriau reaguoti į savo žemės ūkio sektoriaus specifiką. Dėl šios priežasties be jokių abejonių balsavau prieš S. Garriga Polledo pranešimą.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau prieš šiame pranešime pateiktą 39 pakeitimą, taigi už 62 pakeitimą. Manau, kad regionams tarpinė kategorija reikalinga per kitą programavimo laikotarpį su vienintele išlyga, kad šiems regionams skirtų lėšų paskirstymas neturės įtakos asignavimams, skirtiems konvergencijos ir konkurencingumo tikslams pasiekti.

  Sławomir Witold Nitras (PPE), raštu. – (PL) Šiandien per balsavimą dėl S. Garriga Polledo pranešimo dėl Investavimo ateityje: naujos daugiametės finansinės programos (DFP) konkurencingai, tvariai ir socialine aprėptimi grindžiamai Europai, susilaikiau nuo balsavimo dėl pakeitimų, kuriuos pateikė Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija, Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas ir Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija – Šiaurės šalių žalieji kairieji, dėl pasiūlymų, susijusių su finansinių sandorių mokesčio įvedimu, perdavimo Europos Komisijai. Negalėjau paremti tokios veiksmų krypties, nors esu didelis mokesčio, kuris ES suteiktų savo pačios pajamų, šalininkas. Europos mokestis užtikrins, kad ES tikslai galėtų būti pasiekti be valstybių narių, kurios pernelyg dažnai dėl trumpalaikių tikslų paaukoja ES interesus, pozicijų nustatytų apribojimų. Vis dėlto manau, kad neprotinga siūlyti įvesti finansinių sandorių mokestį vien tik Europos Sąjungoje. Susiduriame su sunkumu paversti Europos ekonomiką konkurencingiausia pasaulyje ir, mano nuomone, nepriimtina, kad tai taptų našta, kuri paskatins kapitalo nutekėjimą iš Europos. Taip pat manau, kad bandymai įvesti anglies mokestį kaip alternatyvą finansinių sandorių mokesčiui yra ypač žalingi.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Darbščių Europos piliečių reikalaujama mokėti vis daugiau ir daugiau. Po pražūtingo euro gelbėjimo paketo, kuris paprasčiausiai įtraukė didžiausių įmokų mokėtojus, kenčiančius dėl netinkamo valdymo ir korupcijos keliose pietinėse valstybėse, dabar planas yra prašyti jau per daug prislėgtų didžiausias įmokas mokančių valstybių piliečių pakloti dar daugiau pinigų. Užuot išnaudojus kiekvieną galimybę taupyti, išlaidos toliau didinamos. Turėtume siekti sumažinti naštą, o ne ją padidinti. Todėl balsavau prieš šį pasiūlymą.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Turime nustatyti tokią daugiametę finansavimo programą, kuri užtikrintų skaidrų ir efektyvų ES politikos finansavimą ir užkirstų kelią krizės pasikartojimui. Strategija „Europa 2020“ turėtų būti minėtos programos įgyvendinimo orientyras. Visų pirma, bet kokia nauja biudžeto finansavimo sistema neturi didinti naštos nacionaliniams iždams bei mokestinės naštos piliečiams. Siekiant mažinti ES piliečių nepasitenkinimą dėl esamų išlaidų, būtina gerinti išlaidų vykdymo ir taikymo kokybę. Reikia didinti lėšų skyrimo ir panaudojimo skaidrumą bei mažinti administracines išlaidas, biurokratinį aparatą. Didelis dėmesys turi būti skiriamas skurdo ir nedarbo mažinimui, pramonei ir energetikai, žiniomis grindžiamos visuomenės kūrimui. Turi būti numatytas pakankamas finansavimas didelio masto mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros projektams. Atsižvelgiant į MVĮ svarbą, turi būti skiriamas atitinkamas finansavimas jų veiklos sąlygų gerinimui. Nepritariu pasiūlymui, kuriuo siūloma ateityje mažinti BŽŪP skiriamą finansavimą, kadangi žemės ūkis yra ypatingai jautrus sektorius. Sumažintas finansavimas sukels ypač neigiamų padarinių visų ES šalių ūkininkams. Europos socialinis fondas turėtų tapti politiniu prioritetu socialiniams ir užimtumo tikslams pasiekti. Reikia gerinti sanglaudos politikos įgyvendinimo stebėsenos ir vertinimo sistemas. Artėjant naujam ES plėtros etapui, DFP turi būti numatytos tinkamai subalansuotos išlaidos.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už S. Garriga Polledo pranešimą, nes manau, kad ateityje finansinės priemonės turi būti veiksmingos, stiprinti sanglaudą ir parengti Europos Sąjungą pasaulinės rinkos iššūkiams. Sutinku su teksto turiniu, nors yra du dalykai, kuriems nepritariau ir dėl kurių priešinausi: finansinių sandorių mokestis ir pakeitimai, kuriais siekiama įvesti „tarpinę kategoriją“. Nemanau, kad nuoroda į finansinių sandorių mokestį turi būti įtraukta į šį pranešimą. Diskusija apie šį mokestį yra labai svarbi, tačiau ji reikalauja nuodugnios analizės. Kita vertus, tarpinės kategorijos įvedimas pakenktų horizontaliajam požiūriui dėl 2 tikslo regionų, kuris pastaraisiais metais pasirodė esąs veiksmingas, laipsniško panaikinimo sistemai ir 1 tikslo regionų fondams. Tai pakenktų Italijos regionams naujų valstybių narių, kurios po pastarosios plėtros jau gavo didelę dalį finansavimo, naudai.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Nauja daugiametė finansinė programa yra labai svarbi siekiant tinkamai įgyvendinti strategiją „Europa 2020“, apskritai, siekiant sugebėti suteikti sąlygas tvirtai plėtrai, kuri galėtų padėti ne tik išspręsti problemas, su kuriomis susiduria daugelis Europos žmonių, bet ir pateisinti jų lūkesčius pagerinti savo gyvenimą. Atsižvelgdama į tai, norėčiau pagirti pranešimo autorių už septynerių metų DFP pasiūlymą pagal strategiją „Europa 2020“, atsižvelgiant į vidurio laikotarpio peržiūrą, mažiausiai palaikant: ES biudžeto išlaikymą, ypatingą dėmesį skiriant bendrai žemės ūkio politikai ir sanglaudos politikai; didesnį lankstumą, kuris tampa vis reikalingesnis, nes finansiniai suvaržymai tampa vis akivaizdesni, tam, kad Europos fondai galėtų iš tikrųjų skatinti vystymosi projektus, kurie gali būti tvarūs.

Atsižvelgiant į tai, svarbu, kad regionai, kurie jau nebėra įtraukti į 1 tikslą, gali patekti į tarpinį etapą, stiprindami plėtrą, kurią jie jau patys sau įrodė galintys pasiekti, užuot jų staiga atsisakius ir tuo keliant pavojų pasiektai pažangai.

  Marit Paulsen, Olle Schmidt ir Cecilia Wikström (ALDE), raštu. – (SV) Palankiai vertiname tai, kad pranešime dėmesys sutelkiamas į bendrus sunkumus, su kuriais susiduriame: klimato ir aplinkos apsaugos klausimus, kovą už demokratiją, taiką ir laisvę pasauliniu lygmeniu ir neatidėliotiną mokslinių tyrimų, inovacijų ir infrastruktūros poreikį. Strategija „Europa 2020“ ir investicijos į iniciatyvas, susijusias su Europos pridėtine verte, dirbant paskatino diskusijas dėl pranešimo.

Vis dėlto esame labai susirūpinę dėl to, kad Tarybai perdavėme įgaliojimus nustatyti prioritetus. Europos Parlamentui labai nepasisekė. Nors apimti visi reikalavimai, skirti socialine aprėptimi grindžiamai, tvariai ir konkurencingai Europai, neįmanoma finansuoti visko iš karto iš ES biudžeto. Norime realios ir įgyvendinamos derybų strategijos, tačiau kadangi šiame pranešime nepateikti jokie aiškūs prioritetai, manome, kad šis tikslas nebuvo įgyvendintas. Mūsų pasiūlymai modernizuoti žemės ūkiui skirtą biudžetą nebuvo įtraukti į galutinį dokumentą. Dėl šių priežasčių, be kita ko, per galutinį balsavimą susilaikėme.

  Vincent Peillon (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už S. Garriga Polledo pranešimą, pateiktą Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių komiteto vardu, dėl tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. Ten, kur populizmas didėja, dažnai keliamas ES politikos krypčių veiksmingumo ir netgi aktualumo klausimas. Nepaisant to, dabartinės krizės, nesvarbu, ar ji būtų finansinė, ekonomikos, socialinė ar klimato, akivaizdoje, mums Europos reikia ne mažiau, o daugiau. Todėl šiame pranešime pagaliau siūloma teikti ES išteklius, kurie atitiktų jos siekius, pasisakant už geroką bent jau 5 proc. ES biudžeto padidinimą ir Europos Sąjungos biudžeto išteklių sutelkimą strategijos „Europa 2020“ labui. Dėl Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos veiksmų, šiame pranešime Europos Parlamentas taip pat pasisako dėl dviejų stiprių priemonių: su pajamomis susijusios – nuodugnios nuosavų išteklių sistemos reformos, visų pirma nustatant finansinių sandorių mokestį (Tobino mokestį); taip pat dėl su išlaidomis susijusios – „tarpinių regionų“ kategorijos sukūrimo siekiant padidinti ES teritorijų solidarumą ir užtikrinti teisingesnį regioninės politikos struktūrinių fondų paskirstymą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Mažesnės dirbančių gyventojų dalies ir didesnės pensininkų dalies derinys sukels papildomą įtampą, susijusią su socialinės gerovės sistemomis ir ekonominiu konkurencingumu, sukeldamas vis daugiau didelių skurdo dėl lyties problemų, atsižvelgiant į didelį pagyvenusių moterų skaičių ir dabartinius socialinės apsaugos sistemos skirtumus.

Reikia pabrėžti biudžeto skyrimo pagal lytį kaip geros valdymo priemonės svarbą siekiant pagerinti veiksmingumą ir teisingumą, tinkamą stebėjimą, kaip biudžeto asignavimai veikia vyrų ir moterų ekonomines ir socialines galimybes, ir lankstumą siekiant pertvarkyti tuos, kurie neigiamai veikia lyčių lygybės siekimą.

Konkrečios priemonės jaunų moterų techniniams ir moksliniams įgūdžiams plėtoti, turi būti įtrauktos į Europos investicijų planą, skirtą užimtumui, aplinkos apsaugai ir inovacijoms, siekiant pagerinti jų kvalifikaciją ir galimybes įsidarbinti, visų pirma strateginiuose augančios ekonomikos sektoriuose, kuriuose joms nepakankamai atstovaujama.

Europos socialinis fondas turi teikti pakankamų išteklių priemonėms, kuriomis skatinamas patekimas į darbo rinką, taip pat kovojama su nedarbu ir socialine atskirtimi. Kartu raginu Europos Komisiją siūlyti aktyvias priemones per Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai, tuo siekiant palaikyti moterų užimtumą kaimo vietovėse.

  Phil Prendergast (S&D), raštu. – Pakartotinės derybos dėl ES biudžeto turės įtakos tam, kaip Europos Sąjunga veiks per ateinančius metus, ir programoms, kurias ji galės sau leisti. Biudžetas kaip ES bendrųjų nacionalinių pajamų procentas turi atspindėti sutartus Europos sąjungos prioritetus. Tačiau derybos taip pat turi atspindėti valstybių narių poreikius atsižvelgiant į konsolidavimo pastangas, dedamas daugelyje šalių, įskaitant Airiją. Tikslo didinti užimtumą, produktyvumą ir socialinę sanglaudą, numatyto ekonomikos augimo strategijoje „Europa 2020“, negali būti atsisakyta dėl dabartinių finansinių problemų. Produktyvumą skatinančios politikos kryptys, visų pirma tos, kurios susijusios su ekologiška energetika ir moksliniais tyrimais ir plėtra, turi būti pripažintos kaip ES ekonomikos ateities varomoji jėga. Kitas labai svarbus klausimas, ne tik Airijai, bet ir ES kaip visumai, yra bendra žemės ūkio politika. Pripažinta, kad didžiulis pokytis įvyks po 2013 m., tačiau mokėjimų pokyčiai pagal BŽŪP palaipsniui turi būti plėtojami, siekiant suteikti galimybę ūkininkams prisitaikyti prie naujos tvarkos. Kartu BŽŪP biudžetas turi padėti Europos ūkininkams prisitaikyti prie naujų iššūkių ir galimybių.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) ES daugiametė finansinė programa sudaro galimybę priimti su ateitimi susijusius strateginius sprendimus. Iš tiesų labai atgailaujant dėl valstybės veiksmų, ES biudžeto didinimas yra pasitikėjimo bendru projektu ir veiksmų, kurių imtasi viršvalstybiniu lygmeniu, stiprinimo aktas. Iš tiesų yra daug iššūkių, su kuriais susiduria valstybės narės, o tinkamus jų sprendimus galima rasti tik ES lygmeniu.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Padaryti daugiau su mažiau pinigų, kaip kai kurios valstybės narės pataria, yra misija neįmanoma! Štai kodėl šią popietę priimtas pranešimas dėl naujos daugiametės finansinės programos po 2013 m. yra labai svarbus. Jame pateikiamos gairės, leidžiančios Europos Sąjungai iš tikrųjų pradėti konkurencingumo, solidarumo ir gero valdymo laikotarpį. Jame atkreipiamas dėmesys į tai, kad, nesant didelių papildomų išteklių biudžeto perskirstymų, Europa niekada negalės nei vykdyti naujų jai pagal Lisabonos sutartį patikėtų misijų, nei siekti tvaraus augimo tikslų.

Tačiau esama daug sričių, kurios gali prisidėti prie sinergijos ar masto ekonomijos: Europos išorės veiksmų tarnyba, humanitarinė pagalba ir civilinė apsauga, išteklių sutelkimas gynybos, mokslinių tyrimų ir inovacijų, didesniems infrastruktūros projektams (ypač energetikos ir transporto srityse).

Kita mintis, galinti duoti naudos, yra palaipsniui atsisakyti subsidijų, kurios yra kenksmingos aplinkai, kaip tai Komisija padarė dėl tabako. Taip pat džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas dar kartą patvirtino savo palaikymą dėl nuosavų išteklių, nes tai tikrai teisinga, kad Europos Sąjunga turi valdyti savo pačios biudžetą.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Balsavau prieš S. Garriga Polledo pranešimo, kuriame kitam finansinio programavimo laikotarpiui raginama įvesti tarpines regionų kategorijas arba regionus, kuriuose bendrasis produktas vienam gyventojui siekia nuo 75 proc. iki 90 proc. Europos Sąjungos BVP, pakeitimus. Ši naujovė, matyt, yra atvirumo ir didesnio finansinio lankstumo naujovė, tačiau griežto taupymo ir biudžeto apribojimų laikotarpiu, tokiu kaip dabartinis, tai neišvengiamai paskatins finansavimo mažinimą kitiems regionams, visų pirma 1 tikslo (konvergencijos) regionams, kurie konkrečiai apima pietinius Italijos regionus. Apgailestaudamas pažymiu, kad mano kolegos nariai neįvertino šio aspekto ir leidosi būti paveikti argumento, kuris prieštarauja Europos solidarumo principams. Laimė, 64 pakeitimu, kuris buvo patvirtintas, pabrėžiama, kad šios pereinamojo laikotarpio priemonės jokiu būdu neturi būti nustatytos dabartinių konvergencijos, konkurencingumo ir bendradarbiavimo (1, 2 ir 3 tikslai) regionų sąskaita.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Atsakas į sunkumus, su kuriais susiduriame – ekonomikos krizė, staigus ekonomikos kilimas, klimato kaita, nerimą keliantys demografiniai pokyčiai ir t. t. – gali būti veiksmingas tik tada, jei jis bus duotas bendrai Europos lygmeniu. Esu visiškai įsitikinęs, kad turime judėti aktyvesnio Europos Sąjungos dalyvavimo kryptimi. Nors ES biudžetas yra pagrindinis politinis svertas, viršutinė ES nuosavų išteklių riba liko nepakitusi nuo 1993 m. Šia rezoliucija raginama, kad Europos biudžeto ištekliai būtų skirstomi taip, kad atitiktų ES siekius. Visiškai palaikau šią mintį ir reiškiu savo paramą. Asmeniškai labai palaikau kuo greitesnį Europos finansinių sandorių mokesčio įvedimą, jei negalime pasiekti susitarimo pasauliniu lygmeniu. Nors nesu tikras, kad taip išleisti ištekliai skiriami Europos Sąjungos biudžetui, nes manau, kad Tūkstantmečio vystymosi tikslai turėtų duoti naudos bent jau iš dalies, norėjau balsuoti už 171 pastraipą ir tuo Komisijai ir Tarybai nusiųsti teigiamą signalą dėl šio mokesčio įgyvendinimo.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Už. Kaip mano kolega, Basas Eickhoutas, prieš tai sakė, ES biudžeto po 2013 m. užšaldymas arba mažinimas nėra patikimas metodas, jei ES ir jos valstybės narės yra rimtai nusiteikusios siekti politikos prioritetų, kuriuos pačios sau nusistatė, visų pirma strategijoje „Europa 2020“. ES finansavimo ir veiksmų koordinavimas yra akivaizdžiai geresnis būdas mums siekti mūsų bendrų tikslų, o ne individualių veiksmų. Palankiai vertiname tai, kad tuo tikslu Europos Parlamento nariai aiškiai nustatė savo poziciją prieš būsimas diskusijas dėl būsimo ES finansavimo. ES reikia tinkamos ir nuspėjamos sistemos jos pačios biudžetui finansuoti, siekiant nutraukti nuolatines, ES biudžetui kenkiančias rietenas dėl nacionalinių įmokų. Tikros ir prasmingos „savų išteklių“ sistemos ES biudžetui finansuoti įvedimas yra vienintelis būdas tai pasiekti, taigi džiaugiamės, kad EP ryžtingai parėmė ilgalaikį Žaliąjį prioritetą.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Manau, kad šios dienos balsavimu Europos Parlamentas nusiuntė stiprų ir aiškų signalą valstybėms narėms prašydamas užšaldyti 2014–2020 m. Europos Sąjungos biudžetą. Šis didelis išteklių mažinimas iš esmės nėra tinkamas pasirinkimas tiems, kurie tiki visiškai konkurencinga Europa, ir šalys, kurios to laikosi, turi aiškiai nurodyti, kurių prioritetinių projektų turės būti atsisakyta siekiant leisti šiuos mažinimus.

Blogas įprotis prisiimti įsipareigojimus neturint reikalingų finansinių išteklių turi būti nutrauktas, nes jis kenkia planavimui ir visos Europos sistemos patikimumui. Ilgalaikio biudžeto mažinimas galėtų pakenkti ne tik mokslinių tyrimų ir inovacijų išlaidų, bet ir investicijų į infrastruktūrą, užsienio politiką ir plėtrą didėjimui. Be to, siekis jas dabar sumažinti turėtų sunkių padarinių visų valstybių narių ateičiai.

  Tokia Saïfi (PPE), raštu. – (FR) Apie balsavimą dėl „Investavimo ateityje: naujos daugiametės finansinės programos konkurencingai, tvariai ir socialine aprėptimi grindžiamai Europai“, balsavau už tarpinės regionų, kurių BNP vienam gyventojui siekia nuo 75 proc. iki 90 proc. Europos Sąjungos BNP, kategorijos sukūrimą. Dešimt Prancūzijos regionų turi turėti naudos iš šios naujos kategorijos sukūrimo, įskaitant Šiaurę-Pa de Kalė ir Pikardiją.

Šios trečios regionų kategorijos sukūrimas leis jiems pasinaudoti užimtumui, tvariam augimui ir konkurencingumui skirtu finansavimu. Kitas svarbus šio pranešimo klausimas yra tai, kad jame remiamas Europos biudžeto finansavimo sistemos, kuri yra skaidri, paprastesnė ir teisingesnė, sukūrimas. Be Komisijos pateiktų priemonių, yra mokesčio finansiniams sandoriams įvedimas. Parlamentas už tai dažnai pasisako, ir aš tvirtai palaikau šią priemonę, kuri padės pagerinti rinkos veikimą, mažindama spekuliaciją, prisidėdama prie visuotinės gerovės finansavimo ir biudžeto deficito mažinimo.

  Antolín Sánchez Presedo (S&D), raštu. – (ES) Nors būčiau norėjęs, kad rezultatas būtų platesnių užmojų, S. Garriga Polledo pranešimas dėl finansinės perspektyvos nuo 2014 m. yra žingsnis į priekį, Specialiojo komiteto, pirmą kartą sukurto Parlamente, prieš Komisijai pateikiant savo pasiūlymą, pasiektas plataus politinio kompromiso rezultatas.

Pranešime pripažįstama būtinybė turėti daugiau išteklių, siekiant įgyvendinti strategiją „Europa 2020“, plėtoti Europos politikos kryptis ir vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš plėtros ir Lisabonos sutarties. Jame pasisakoma už naujus nuosavus išteklius atveriant duris fiskalinei sąjungai ir finansinių sandorių mokesčiui, kuris turi būti taikomas likusiam pasauliui. Jame nuo 2020 m. siūlomi penkerių metų laikotarpiai (arba penkerių plius penkerių metų laikotarpiai), kurie labiau atitinka institucijų įgaliojimus.

Manau, kad parama veiklai, susijusiai su jūra, ir naujos regionų, kuriuose vienam gyventojui tenka nuo 75 proc. iki 90 proc. ES pajamų, kategorijos sukūrimui yra labai teigiama Galicijai. Tai reikalinga, kad nenutrūktų ES lėšų srautas ir jos būtų teikiamos pereinamąjį laikotarpį einant didesnio konkurencingumo ir konvergencijos dėl tvaraus vystymosi keliu.

  Alf Svensson (PPE), raštu. – (SV) Kai birželio 8 d., trečiadienį, Europos Parlamentas balsavo dėl investavimo ateityje: naujos daugiametės finansinės programos konkurencingai, tvariai ir socialine aprėptimi grindžiamai Europai, nusprendžiau balsuoti prieš pranešimą. Tuo metu, kai ES valstybės narės spaudžiamos didelių biudžeto sunkumų, esu nusivylęs matydamas, kad, užuot nustatęs prioritetus, Europos Parlamentas renkasi mažiausiai 5 proc. didinti biudžetą. Europos Parlamentas balsavo už tai, kad ir toliau būtų renkamos įmokos srityse, kurios senais būdais palaiko Europos ekonomiką, be kita ko, paliekant pinigų sumas, kurios yra bent jau 2013 m. biudžeto dydžio, bendrai žemės ūkio politikai. Taip pat nepritariau Europos Parlamento pasiūlymui reformuoti ES finansavimą įvedant nuosavų išteklių sistemą. Kai kuriuos iš šių išteklių numatyta gauti iš finansinių sandorių mokesčio.

  Keith Taylor (Verts/ALE), raštu. – Palaikysiu pranešimo dėl daugiametės finansinės programos (DFP), kuris riboja valstybių narių ES įmokas iki infliacijos lygio (šiuo metu 3,2 proc.) arba žemesnio, pakeitimą, kaip pasiūlė JK, Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų ir Suomijos valstybių vadovai. S. Garriga pranešimu dėl DFP siekiama 2014–2020 m. laikotarpiui 5 proc. didinti finansavimą iš valstybių narių, ir to negaliu palaikyti tuo metu, kai JK išgyvena labai didelius sunkumus dėl vyriausybės priimtų pavojingų ir socialinę nesantaiką keliančių griežtų taupymo priemonių. Palaikau daugelį šioje ataskaitoje ir Žaliųjų pakeitimuose pateiktų priemonių, visų pirma susijusių su Žaliųjų naujuoju susitarimu, nacionalinių nuolaidų nutraukimu ir nuosavais ištekliais, ir esu susirūpinęs dėl to, kad pirmiau minėtos infliacijos didėjimas yra reikalingas siekiant įgyvendinti įsipareigojimus pagal Lisabonos sutartį. Tačiau DFP vis dar yra brangių biudžeto eilučių, kurios neturi būti palaikomos, ir manau, kad 6,6 mlrd. EUR, kurie skirti išleisti branduolinei sintezei yra tik vienas iš pavyzdžių. Mano argumentas yra tai, kad, jei nepakanka finansavimo valstybių narių įmokas padidinus tik infliacijos suma, reikia ieškoti būdų perskirstyti biudžeto eilutes ir taip išvengti bet kokių trūkumų.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Strategija „Europa 2020“ yra Europos strategija, kuria siekiama reaguoti į ES ir jos įvairioms valstybėms narėms skirtus naujus pasaulinius iššūkius, todėl svarbu susisteminti ekonomines ir finansines sąlygas, kuriomis bus reglamentuojamas jos taikymas 2014–2021 m. laikotarpiu. Šiuo pranešimu siekiama prisidėti prie daugiametės finansinės programos (DFP) po 2013 m. išdėstymo, pritariant 5 proc. biudžeto asignavimų dėl dabartinės DFP didinimui, sanglaudai ir žemės ūkiui skirto finansavimo išlaikymui, taip pat moksliniams tyrimams, vystymuisi ir inovacijoms, be to, energetikai ir transportui skirto finansavimo didinimui.

Balsavau už pranešimą, nes teigiamai vertinu strateginį turinį ir, apskritai, nes biudžetas atitinka strategijoje „Europa 2020“ pateiktus tikslus.

Ekonominės valdysenos stiprinimas ir sanglaudos politikos svarba yra kelios sritys, kurias norėčiau pabrėžti, beieškant pažangesnės, tvaresnės ir daugiau socialine aprėptimi grindžiamos Europos. Manau, jog svarbu sukurti tarpinę regionų, kurių bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui yra nuo 75 proc. iki 90 proc. ES BVP, kategoriją, taip prisidedant prie didesnės lygybės regioniniu lygmeniu. Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad ši nauja kategorija neturėtų pakenkti nepalankesnėje padėtyje esantiems regionams ES finansavimo paskirstymo požiūriu.

  Georgios Toussas (GUE/NGL), raštu. – (EL) Graikijos komunistų partijai priklausantys Europos Parlamento nariai balsavo prieš pranešimą, nes jame nedviprasmiškai pateikiamos strateginės politikos kryptys ir ekonominiai monopolijos kapitalo prioritetai, kuriuos ES raginama teikti ir įgyvendinti per ateinančiuosius metus dėl besivystančios kapitalizmo krizės. Informacija iš dabartinių finansinių programų rodo, kad, užuot jas panaudojus paprastų žmonių poreikiams patenkinti, pagal euro vienijamą biudžetą gaunamos lėšos nukreipiamos prieš juos, nes jomis palaikomas monopolijų grupių pelningumas. Purvinas melas, kad pagrindinis pranešimo bruožas yra tariamas Europos Parlamento poreikis, kad po 2013 m. pagal ES biudžetą išlaidos būtų padidintos 5 proc. Jo pagrindinis bruožas yra tai, kad jame skatinamas ne tik šis didinimas, bet ir tai, kad visos išlaidos pagal ES biudžetą būtų nukreiptos žiaurių priemonių, paskatintų kapitalo, ES ir buržuazinių vyriausybių prieš darbininkų klasę ir paprastų žmonių klases visose valstybėse narėse, skatinimo link. Jame raginama, kad valstybių narių, kurios finansuoja ES biudžetą, darbuotojų pinigai būtų naudojami kapitalistiniams pertvarkymams skatinti, nušluoti darbo teises, palaikyti euro vienijamų monopolijų pelningumą, konsoliduoti „memorandumo“ mechanizmus, taip pat apsaugoti skolintojus įsiskolinusiose valstybėse narėse ir remti represinius mechanizmus ir imperialistinį ES įsikišimą.

  Rafał Trzaskowski (PPE), raštu. – (PL) Šiandien balsavau už „tarpinių regionų“ sukūrimą ir džiaugiuosi, kad Parlamentas kaip visuma priėmė šią poziciją. Šis sprendimas reikš, kad palyginti turtingi skurdesnių valstybių narių regionai (pvz., Mazovija ir Varšuva) vis dar gaus paramą.

Šiandien Parlamento priimta pozicija yra pirmoji pergalė mūšyje dėl naujos 2014–2020 m. laikotarpiui skirtos finansinės perspektyvos formos. Lenkijai, taip pat Varšuvai, pagrindinis veiksnys bus finansavimo lygis ir pagal sanglaudos fondą nustatyti prioritetai.

  Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) S. Garriga Polledo pranešime numatytas tarpinės kategorijos dėl regioninės paramos rodiklis yra nuo 75 iki 90 proc. Man ši riba yra nepriimtina, nes ji suteikia galimybę gauti išmokas kelioms sritims, kurioms reikalinga parama, įskaitant vakarinėje ES dalyje. Tai prieštarauja tikrajam regioninės paramos tikslui, būtent stiprinti silpniausius regionus.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, kita daugiametė finansinė programa (DFP) yra puiki proga įrodyti Europos gyventojams, kad Sąjunga gali įgyvendinti ilgalaikius tikslus, kaip antai tvirto augimo ir vidaus sanglaudos skatinimą. Negalima praleisti tokios progos. Džiugu, jog pranešėjas pabrėžia sanglaudos politikos svarbą augimui ir užimtumui. Lietuviams svarbu, kad kitoje DFP numatytos sumos sanglaudos politikai nebūtų mažesnės nei šio finansinio laikotarpio. Europos sanglaudos politika ir toliau vaidina svarbų vaidmenį mažinant didelius ekonominius ir socialinius skirtumus tarp valstybių narių. Pavyzdžiui, Lietuvos BVP vienam žmogui ir toliau išlieka mažas (kai mes įstojome į ES, jis sudarė 48 proc. Sąjungos vidurkio). Tačiau manoma, jog iki 2020 m. Lietuvos BVP bus mažiausiai 50 proc. didesnis nei be Sanglaudos politikos pagalbos.

Lietuvos siekis pagerinti transporto infrastruktūrą ir prieinamumą (23 proc. viso Struktūrinių fondų lėšų paskirstymo), pagerinti MTP potencialą (22 proc.), remti verslo kūrimą priklauso nuo Sanglaudos politikos. Mažėjančios Sanglaudos politikos lėšos toliau gniuždys mūsų ekonomiką. Mes negalime to leisti. Pasitikėjimas ES sugrįš tik tada, kai mūsų piliečiai įsitikins, jog Sąjunga tarnauja jų vertybėms ir interesams.

  Geoffrey Van Orden (ECR), raštu. – 468 balsais prieš 134 (54 susilaikė) priimdamas šį pranešimą dėl naujos daugiametės finansinės programos, Parlamentas patvirtina, kad gyvena skirtingame pasaulyje nei mūsų laikų baisi ekonomikos realybė. Kai namuose priimami tokie griežti ekonominiai sprendimai, (...) ES nepriimtina imtis veiksmų mažinti išlaidas ir išvengti švaistymo. (...) Parlamentas nusprendė nepaisyti Didžiosios Britanijos premjero, (...) ir Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų ir Suomijos vyriausybių vadovų rašto, kad ES biudžetas neturi būti didinamas (...). Iš tikrųjų, daugelis iš mūsų nori, kad biudžetas ir per didelė Didžiosios Britanijos įmoka būtų sumažinti. (...). Didžiosios Britanijos visuomenė (...) nepritars ES nustatytiems mokesčiams, tam nepritartų ir kitų (...) šalių piliečiai, jei jie suprastų, kas vyksta (...). Kompetentinga nuomonė apie ekonomikos padėtį jums leis suprasti, kad mažesni mokesčiai yra geriausia ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo iniciatyva. Šiuo pranešimu ketinama suteikti finansinį pagrindą ES supervalstybei, kurios aš ir mano rinkėjai (...) nepripažįstame. Prisijungiau prie savo kolegų konservatorių balsuodamas prieš šį pranešimą.

(Raštiški pareiškimai sutrumpinti pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnį.)

8. Balsavimo ketinimai ir pataisymai (žr. protokolą)

(Posėdis sustabdytas 13.45 val. ir atnaujintas 15.00 val.)

PIRMININKAVO: ROBERTA ANGELILLI
Pirmininko pavaduotoja

9. Parlamento sudėtis: žr. protokolą.

10. Ankstesnio posėdžio protokolo tvirtinimas: žr. protokolą.

11. Persvarstyta Vengrijos Konstitucija (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai apie persvarstytą Vengrijos Konstituciją.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – Ponia pirmininke, Komisijos nare, gerbiamieji Parlamento nariai, Sutartimi nesuteikta Tarybai teisių spręsti dėl valstybių narių nacionalinių konstitucijų. Pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 1 ir 2 dalis konstitucijos priėmimas yra vien atitinkamos valstybės narės kompetencija. Todėl Taryba negalėjo aptarti neseniai priimtos Vengrijos Konstitucijos.

  Viviane Reding, Komisijos pirmininko pavaduotoja. – Ponia pirmininke, Komisijos pirmininko J. M. Barroso prašymu šiandien kreipiuosi į Parlamentą dėl Vengrijos Konstitucijos.

Visų pirma, Komisijos pirmininkas J. M. Barroso įvairiomis progomis pabrėžė, kad Komisija nepriima politinių sprendimų dėl pagrindinių valstybės narės konstitucinių ir institucinių pasirinkimų. Naują konstituciją valstybėje narėje priima jos gyventojai, jos institucijos pagal taikomus valstybės narės teisės aktus ir, kai tai taikytina, Europos Sąjungos ir tarptautinę teisę.

Tačiau Komisija gali įvertinti konstituciją – kaip ir bet kurį kitą valstybės narės teisės aktą – pagal tai, kiek ji atitinka Europos Sąjungos teisę. Savaime suprantama, kad visų valstybių narių konstitucijos turėtų išreikšti ir atitikti Europos laisvės, demokratijos, lygybės, teisinės valstybės, žmogaus orumo ir pagarbos žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, vertybes be jokios diskriminacijos, kaip nustatyta Sutarties 2 straipsnyje.

Naujoji Vengrijos Konstitucija įsigalioja 2012 m. sausio 1 d. ir dėl jos reikės priimti įgyvendinimo priemones. Todėl šiuo etapu Komisija gali atlikti tik preliminarią analizę, nes Konstitucijos sąveika su Europos Sąjungos teise ir jos teisiniai padariniai gali būti visapusiškai įvertinti tik atsižvelgiant į ja pagrįstą įgyvendinamąją teisėkūros, administracinę ir teismų praktiką.

Komisija taip pat tęsia Europos Tarybos Venecijos komisijos darbą šiuo klausimu, taigi tikimės, kad pranešimas bus paskelbtas birželio 17–18 d. Taip pat žinau, kad Thomas Markert, Venecijos komisijos sekretorius, gegužės 25 d. buvo Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete, ir su dideliu susidomėjimu perskaičiau jo išdėstytas pastabas.

Kaip jau paaiškinau, visi tuo metu aptarti klausimai yra susiję su valstybių narių kompetencija. Galime tapti kompetentingi tik tuomet, kai tokie klausimai yra įtraukiami į teisės aktus.

Dabar noriu išgirsti, ką jūs, Parlamento nariai, norite pasakyti, kad suprasčiau Europos Parlamento poziciją šiuo klausimu.

  József Szájer, PPE frakcijos vardu. – (HU) Ponia pirmininke, prašau nelaikyti mano požiūrio nemandagiu, bet kreipsiuosi į Europos Parlamento kairiuosius: daugumą, kurią sudaro žalieji, komunistai, socialistai ir liberalai, priverstinai įtraukę šią temą į šios dienos darbotvarkę, prieštaraujant PPE ir konservatorių frakcijoms. Turiu jums klausimų.

Ar manote, kad diskriminacijos dėl kilmės draudimo principui prieštarauja tai, kad Europos Sąjungoje yra valstybių narių, pavyzdžiui, Ispanija, Belgija ar Švedija, kuriose tam tikri piliečiai dėl savo kilmės turi teisę eiti aukštas valstybines pareigas, pavyzdžiui, monarcho pareigas? Mano šalies naujojoje konstitucijoje tokia diskriminacija netaikoma. Ar jums priimtina, kad Europos Sąjungoje yra valstybių narių, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, kurios neturi bendros rašytinės konstitucijos? Mano šalies naujoji konstitucija yra demokratinė, rašytinė konstitucija.

Ar jums priimtina, kad Europos Sąjungoje yra valstybių narių, pavyzdžiui, Prancūzija, kurių konstitucijose nėra pagrindinių teisių? Į mano šalies naująją konstituciją ne vien įtrauktos pagrindinės teisės, ji taip pat yra ir pirmoji Europos Sąjungos valstybės narės konstitucija, į kurią kaip standartas įtraukta Europos pagrindinių teisių chartija. Ar manote, jog priimtina, kad Europos Sąjungoje yra valstybių narių, kuriose nėra Konstitucinio Teismo, arba valstybių narių, kuriose toks teismas yra, tačiau jo įgaliojimai menki? Galime didžiuotis, kad mano šalies naujoji konstitucija užtikrina stiprią konstitucinę apsaugą.

Tvirtinate, kad veikiate bendra Europos dvasia, vilkdami čia naująją Vengrijos Konstituciją skrodimui. Tačiau iš tikrųjų pažeidžiate vieną svarbiausių Lisabonos sutarties principų, būtent 4 straipsnio 2 dalies: „Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų“. Jei neorganizavote ar neorganizuosite diskusijų dėl mano minėtų valstybių arba čia, Europos Parlamente, neprisimenate, kad Vengrijos socialistų vyriausybė 2006 m. akivaizdžiai ignoravo teisę į susirinkimus, tada jūs, ponios ir ponai, taikote dvejopus standartus. Matote krislą brolio akyje, bet nepastebite rąsto savojoje. Nesuprantate, kad laikydamiesi tokio požiūrio ne remiate Europos bendradarbiavimą, bet provokuojate Europos tautų konfliktus. Tai atskleidžia jūsų tikrąjį šališkumą.

Norėčiau jums pasiūlyti savo šalyse sekti naujosios Vengrijos Konstitucijos parodytu pavyzdžiu. Suvaldyti įsiskolinimą taikant konstitucinius metodus, kad būtų išvengta kitos Graikijos, Airijos ar Portugalijos krizės. Siūlau jums konstituciniais metodais apsaugoti ateities kartų teises taip, kaip jos apsaugomos naujojoje Vengrijos Konstitucijoje, iškeliant aplinkos apsaugos, biudžeto ir demografinį tvarumą į konstitucinių principų lygį.

Apsaugokite savo tautines mažumas, pavyzdžiui, romus, suteikdami plačias, kolektyvines teises, kokias suteikia naujoji Vengrijos Konstitucija, vienintelė tokia Europoje. Vis kartojate nepagrįstus kaltinimus, nors juos paneigėme ir ne kartą pagrindėme savo poziciją, bet sakau jums dar kartą: naujojoje Vengrijos Konstitucijoje abortai nėra uždrausti. Naujojoje Vengrijos Konstitucijoje nepažeidžiama religijos laisvė ir sąžinės laisvė. Naujojoje Vengrijos Konstitucijoje neribojamos tos pačios lyties žmonių teisės. Naujoji Vengrijos Konstitucija netaikoma už šalies geografinių ribų, taigi ji suteikia neprilygstamą, tvirtą teisinę apsaugą jos teritorijoje gyvenančioms tautoms. Naujoji Vengrijos Konstitucija ne susilpnina, bet sustiprina valdžios pasidalijimo principus ir kontrolės bei pusiausvyros priemones. Vengrijos Konstitucija savo esme yra Europos konstitucija, gimusi turint siekį užtikrinti savo piliečiams visas pagrindines žmogaus teises ir palaikyti tautų bendradarbiavimą bei vienybę. Mūsų konstitucijoje 18 vietų minima Europa, ir į ją taip pat įtraukėme Europos Sąjungos šūkį „Susivieniję įvairovėje“.

Ponios ir ponai, mes, vengrai, esame tauta, mylinti laisvę ir demokratiją. Mums nereikia, kad mus mokytų demokratijos tie, kurie turi atlikti daug namų darbų savo kieme.

  Juan Fernando López Aguilar, S&D frakcijos vardu. – (ES) Ponia pirmininke, Europos Sąjunga yra vertybių sąjunga ir teisės sąjunga. Ji apibrėžiama kaip viršvalstybinės valstybių narių, iš kurių kiekviena yra gerbiama konstitucinė valstybė, integracijos darinys. Tačiau pati Europos Sąjunga turi konstitucinį matmenį, nes ne tik jos institucijų architektūra atitinka teisės sistemą, bet taip pat yra teisėje įtvirtintų garantijų, kuriomis siekiama apsaugoti asmenų poziciją valdžios institucijų Europoje atžvilgiu, ir yra esminis principas – demokratijos principas, pagal kurį labai vertinamas pliuralizmas.

Būtent todėl apie Vengrijos Konstitucijos peržiūrą diskutuojama Europos Parlamente ir šią konstituciją svarstė du šio Europos Parlamento komitetai – Konstitucinių reikalų komitetas (AFCO) ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas (LIBE).

Manau, kad galima apibendrinti, jog pagrindinis susirūpinimą keliantis dalykas susijęs su įspūdžiu, kad tai, kas tikrai yra labai didelė politinė dauguma, dviejų trečdalių balsų dauguma, bet vis tiek tai yra netiesioginė politinė dauguma Vengrijos Parlamente, sėkmingai privertė atlikti konstitucinę reformą, dėl kurios suvaržyti politinio pliuralizmo laimėjimai ir, vadinasi, galimybės pakeisti skirtingus politinius projektus pagal tas pačias žaidimo taisykles. Manau, kad būtent todėl ši konstitucija kelia susirūpinimą, nes siekiama išsiaiškinti, ar ji suderinama su Europos Sąjungos sutarties 2 ir 3 straipsniuose įtvirtintais principais ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų teisių politiniu aspektu.

Niekas nesiekė iš anksto nuspręsti, kokia bus Vengrijos Konstitucija ar kaip ji bus taikoma praktiškai, ir tam, žinoma, bus taikoma pagal konstitucinę sistemą numatytos kontrolės ir pusiausvyros priemonės, pačios Vengrijos konstitucijos konstitucinė pusiausvyra ir tai, kad Vengrija pavaldi viršvalstybinėms institucijoms, pavyzdžiui, Europos Tarybai ir Europos Sąjungai, kurios žino apie pagrindines teises.

Tačiau turiu pakalbėti apie tai, ką visai neseniai girdėjau apie mažumų apsaugą pagal Ispanijos konstituciją, kuri buvo pateikta kaip kai kurių kitų konstitucijų, kurias minėjo J. Szájer, pavyzdys. Negaliu to praleisti. Su visa derama pagarba turiu pranešti J. Szájerui, kad Ispanijos konstitucijoje visiškai nėra jokios diskriminacijos dėl kilmės arba gimimo. Niekas nesiekia iš anksto nuspręsti dėl Vengrijos Konstitucijos įgyvendinimo rezultatų, bet manau, jog šis Parlamentas yra susirūpinęs, kad Vengrijos Konstitucijoje taip pat būtų laikomasi politinio pliuralizmo akreditavimo taisyklių ir skirtingų politinių projektų kaitos pagal tas pačias žaidimo taisykles. Šios ir ankstesnės diskusijos patvirtina, kad tokio susirūpinimo esama.

  Renate Weber, ALDE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, naujas pagrindinis Vengrijos įstatymas – galima sakyti, kad tai pernelyg prieštaringas tekstas, kad jį būtų galima vadinti konstitucija – buvo skubiai patvirtintas Vengrijos Parlamente vos po vieną mėnesį trukusių viešųjų konsultacijų. Vengrijos pilietinė visuomenė ir Venecijos komisija išreiškė rimtą susirūpinimą dėl proceso trukmės ir skaidrumo.

Kartais dėl šio teksto abejojantieji buvo kaltinami, kad taip daro tik dėl politinių priežasčių. Tikėtasi, kad naujoji Vengrijos Konstitucija – praėjus 20 metų nuo komunistinio režimo griuvimo, ir tuo metu, kai Vengrija pirmininkauja Europos Sąjungai – visiškai atspindės labiausiai branginamas ES vertybes. Ar tai tik politinės vertybės? Prisipažinsiu, jog, būdama liberalė, nerimauju dėl to, kad vyriausybė naikina pilietines laisves ir demokratinę kontrolę. Nerimauju dėl teisės aktų, kuriuose neatsižvelgiama į įvairovę, ir esu įsitikinusi, kad ne visi Vengrijos piliečiai atpažįsta save konservatyviame konstitucijos suformuotame vaizde.

Kaip galėjau likti abejinga dėl teksto apie pliuralizmą ir valdžios sutelkimą reguliavimo institucijose, pavyzdžiui, įsteigtose pagal neseniai priimtą Vengrijos žiniasklaidos įstatymą? Visi turime nerimauti dėl demokratijos, kai valdančioji partija priima teisės aktus, kuriais įtvirtina savo valdžią net pasibaigus jos kadencijai ir sumažina būsimų rinkimų svarbą, ir dėl politinių lyderių, kurie netgi imasi kurti arba keisti pagrindinius įstatymus, kad jie atitiktų vien jų pačių politinį kredo arba ekonominę politiką. Ir, žinoma, nerimauju, kad šis Vengrijos modelis turės šalutinį poveikį kitoms šalims.

Šie veiksmai įkvėpė mano šalies lyderius, ir, atrodo, kad kai kurie neseniai pateikti mūsų Rumunijos konstitucijos pakeitimai buvo tiesiog nukopijuoti ir įdėti. Jie nebus patvirtinti, tačiau bandoma tai padaryti. Europos institucijos tokiais momentais neturi būti baikščios. Turime siekti, kad visi Europos piliečiai jaustųsi ne susirūpinę, bet užtikrinti, kad mūsų vertybės sudaro mūsų teisės aktų pagrindą ir jos ten liks.

  Timothy Kirkhope, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, Komisijos nare, šios diskusijos yra padėties dėl naujosios Vengrijos Konstitucijos vertinimas, o ne Jungtinės Karalystės bendrosios teisės, kuri gina mūsų piliečius beveik 900 metų, vertinimas. Komisija yra įpareigota vertinti ir veikti sprendžiant šiuos klausimus remdamasi tuo, kas išdėstyta Sutartyse, ir ko vos prieš keletą mėnesių paprašė šis Parlamentas.

Šis Parlamentas tikėjosi paklausti Komisijos, kokios yra išvados ir kaip ji ketina tęsti savo veiklą, ir vis dar laukiame jūsų gairių, bet atrodo, kad turėsime palaukti šiek tiek ilgiau. Europos Sąjunga yra skirtingų kultūrų ir skirtingų prioritetų sąjunga. Tačiau visiems asmenims ir visoms valstybėms narėms yra bendros laisvės, teisingumo ir lygybės vertybės. Neturėtume toleruoti tik pačios netolerancijos.

Dabar prašome jūsų, Komisijos nare, kuo greičiau pateikti šiam Parlamentui galutinį atsakymą, ar Vengrijos Konstitucija yra suderinama su Europos teisės aktais ir pagrindinėmis teisėmis. Jei ne, kas bus toliau? Jei ji suderinama, tą taip pat, Komisijos nare, turime sužinoti kuo greičiau.

  Judith Sargentini, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, dėkoju savo kolegoms nariams iš Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų), kurie čia nori su mumis pradėti diskusijas apie Vengrijos Konstituciją. Tai pagirtina, nes kai išgirstu Europos Vadovų Tarybos atstovą sakant: „Mes to neaptarėme Taryboje“, ir kai išgirstu Komisijos narę V. Reding sakant: „Šalies konstitucija yra tos šalies vidaus reikalas, ir negalime į tai kištis Europos lygiu“, džiaugiuosi, kad Europos Parlamente iš tiesų rengiame šią tarpusavio diskusiją.

Ar tikrai neturėtume įsitraukti? Ar tai vien tik Vengrijos reikalas? Nesakyčiau, kad taip. Demokratijos būklė ES valstybėje narėje yra tikrai svarbi kitoms valstybėms narėms. Jei šalis pasirenka pasinaudoti teisingais rinkimais ir dviejų trečdalių balsų dauguma, kad sukurtų autokratiją, mes visi galime pasijusti sukrėsti ir bandyti tam pasipriešinti. Cituoju Györgyą Konrádą, teigiantį: „Vengrijoje vadinamoji dauguma žino, kaip demokratiškai sukurti autokratinį režimą“. Tai tiesa. Jei prastumiate įstatymą per Vengrijos Parlamentą ir nustatote, kad nuo šiol jį bus galima pakeisti tik dviejų trečdalių balsų dauguma, žinote, kad nebus lengva jį vėl pakeisti po ateinančių rinkimų. Tokie veiksmai griauna rinkimų kaip demokratijos priemonės funkciją. Tauta turi teisę kas ketverius metus pasakyti: „Mums šitai patiko, tačiau tai mums nepatinka“, ir tada imtis pakeitimų. Tačiau jei demokratiškai išrinktas režimas nustato tokią tvarką, kad pakeitimų nebus dar daug metų, tai žalinga ir neteisinga. Jei mes Europoje nudelbsime akis ir sakysime: „Tai vien tik Vengrijos reikalas“, jei 26 valstybės narės nebus pasirengusios pasakyti: „Bičiuliai, mes savo visuomenėje su žmonėmis taip nesielgiame“, ir jei Europos Komisija sakys tą patį, ką tada mes, kaip grupė, turėtume pasakyti toms šalims, kuriose padėtis yra dar blogesnė? Ką turėtume pasakyti tiems vengrams, kurie nepriklauso dviejų trečdalių balsų daugumai? „Baisiai apgailestaujame, kad neturėsite jokių galimybių pakeisti šiuos įstatymus po ateinančių dvejų rinkimų“. Manau, jog absoliučiai pasibaisėtina, kad mes visi Europoje nudelbiame akis ir nesiimame veiksmų.

  Rui Tavares, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Ponia pirmininke, šioje diskusijoje dėl Vengrijos Konstitucijos iš tiesų vyksta dvejopos diskusijos. Viena diskusija yra apie konstitucijos turinį, o kita diskusija yra apie diskusiją, kitaip tariant, apie tai, ar teisėta ar ne skelbti pareiškimus apie Vengrijos Konstitucijos turinį šiame Parlamente arba bet kurioje kitoje institucijoje už Vengrijos ribų.

Dėl diskusijos turinio, žinome, kad daug konstitucijos dalių kelia susirūpinimą mums Parlamente, taip pat tam tikriems komitetams, kurie aptarė šį dokumentą, arba, pavyzdžiui, Venecijos komisijai. Problema dėl nediskriminavimo ... J. Szájer sako mums, jog netiesa, kad diskriminacija, pavyzdžiui, dėl lyties arba priklausomybės seksualinėms mažumoms, nėra nustatyta, nes ten kalbama apie visų rūšių diskriminaciją. Mano požiūriu, ta nuoroda yra pernelyg neaiški ir palieka per daug erdvės vėlesniems jai prieštaraujantiems teismo sprendimams. Diskriminacijos draudimas turėtų būti nustatytas konstitucijoje, kaip tai priimta Europos šalyse ir pažangiausiose bei stiprėjančiose demokratijose.

Tas pat taikytina nuostatoms dėl embrionų, embrionų apsaugos, arba, pavyzdžiui, dėl Vengrijos Respublikos kontrolės ir pusiausvyros priemonių. Tačiau paskui vyksta diskusija apie diskusiją, ir taip pat reikia labai aiškiai kovoti dėl to, kad Parlamentas turėtų teisę paskelbti savo nuomonę šiuo klausimu. Taip yra todėl, kad, pirma, konstitucijos nėra nepakeičiamos. Todėl reikia pasakyti, kad kai tik susiduriama su pagrindinių teisių pažeidimais, 500 milijonų piliečių tikisi, kad Europos institucijos dėl to pasisakys. Nesvarbu, ar pažeidimas padarytas teisės aktu, konstitucija ar reglamentu: kai tik įvyksta pagrindinių teisių pažeidimas, jis draudžiamas pagal Sutartis.

Antra, paaiškinimas, kad konstitucija dėl kultūrinių skirtumų gali būti, sakykime, nekritikuotina, yra vien konstitucinis reliatyvizmas. Taip negali būti. Tai, kad konstitucija pažeidžiama Sutarčių dvasia ir raidė, jei taip buvo, reiškia, kad ji būtų pažeidusi kitų 26 šalių, kurios sutiko būti Europos Sąjungoje su šalimi, galėjusia pažeisti Sutartį, suverenitetą. Todėl tai yra visų suverenumo problema.

Norėčiau pasinaudoti šia galimybe, kad pasakyčiau tik vieną dalyką. Dviejų trečdalių dauguma, kuri čia buvo labai dažnai minima ir kurią iš tiesų išrinko 50 proc., o ne du trečdaliai balsavusių Vengrijos piliečių, nes ši dauguma apima du trečdalius Vengrijos Parlamento narių, tačiau ji buvo išrinkta tik 50 proc. balsų, visur pasitarnauja vienam dalykui – plačiam visuomenės sutarimui dėl konstitucijos pasiekti. Valdantieji Vengrijoje pasinaudojo dviejų trečdalių balsų dauguma visiškai priešingu tikslu: kad atstumtų opoziciją, užtikrindami, kad Konstitucija jų visuomenėje bus vertinama labai prieštaringai. Čia galbūt laikomasi dviejų trečdalių taisyklės raidės, bet pažeidžiama jos dvasia.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Pone R. Tavares, turiu jums labai trumpą klausimą. Kuo remdamasis kalbate visų 500 milijonų Europos piliečių vardu? Klausiu todėl, kad labai drąsiai kalbate jų vardu. Tačiau manau, kad jei paklaustume Europos piliečių, jų nuomonės nevisiškai atitiktų tai, ką pasakėte. Visi šiame Parlamente turi skirtingas nuomones ir atstovauja skirtingoms Europos piliečių grupėms. Todėl klausiu, kuo remdamasis kalbate visų jų vardu?

  Rui Tavares, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Ponia pirmininke, pone D. Stoyanovai, norėčiau paskatinti jus perskaityti Europos Sąjungos Sutartis ir Europos Parlamento darbo tvarkos taisykles, kuriose nurodoma, kad mes, išrinkti Europos piliečių, turėtume atstovauti savo valstybėms narėms ir piliečiams bei 500 milijonų Europos Sąjungos kaip visumos piliečių. Šie piliečiai mums suteikė mandatą, kad laikytumės ir priverstume kitus laikytis pagrindinių Europos Sąjungos sutarčių, kurios apsaugo Europos Sąjungos piliečių teises. Tai labai paprasta: kol turime tokį mandatą, D. Stoyanov ir aš turime lygiavertes teises kalbėti 500 milijonų Europos piliečių vardu šiame Europos Parlamente, kuris priklauso piliečiams.

  Jaroslav Paška, EFD frakcijos vardu. – (SK) Ponia pirmininke, šių metų balandžio mėn. peržiūrėta Vengrijos Konstitucija tapo visos Europos demokratinės visuomenės išsakomos pagrįstos kritikos objektu. Šia konstitucija į Vengrijos teisės sistemą buvo įtrauktos nuostatos, kuriomis nepaisoma tarptautinės teisės ir tiesiogiai prieštaraujama tarptautiniu mastu prisiimtiems Vengrijos Respublikos įsipareigojimams.

Valdančioji Fidesz partija įtraukė į Konstituciją tekstų versijas, pagal kurias Vengrija užsigrobia teisę nuspręsti dėl visų vengrų kalba kalbančių piliečių aplinkinėse valstybėse statuso, teisių ir politinio organizavimo. Joje taip pat pasilikta teisė suteikti visiems šių aplinkinių valstybių piliečiams, kurie neturi jokių ryšių su Vengrija, Vengrijos pilietybę, teisę balsuoti Vengrijoje, teisę į socialinę apsaugą ar švietimą pagal Vengrijos teisės aktus ir visuotinę Vengrijos diplomatinę apsaugą.

Pagal tarptautinę teisę politinės sistemos organizavimas yra suverenus suverenių valstybių reikalas, todėl Vengrijos Konstitucijos nuostatas, pagal kurias Vengrija pasilieka teisę nuspręsti, kaip organizuoti kitų valstybių piliečių gyvenimą, galime laikyti vien tik primityviu ir šiurkščiu puolimu prieš ramų ir taikų sambūvį Europoje.

Vienos tautos idėja, viena imperija ir t. t. nėra nauja. Šis tamsaus gymio mažas Hitleris, kuris paskutinį kartą piktnaudžiavo ja, siekdamas galios ir šlovės Europoje, seniai sulaukė pasmerkimo iš padoraus, civilizuoto ir demokratinio pasaulio.

Todėl norėčiau tikėti, kad demokratinės politinės jėgos Vengrijos Parlamente ištaisys visas klaidas per kitą teisėkūros procesą ir pakeis konstituciją, kad ji atitiktų tarptautinę teisę ir tarptautinius Vengrijos įsipareigojimus.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Ponia pirmininke, manau, kad Parlamentas turėtų atsiprašyti Komisijos narės, kad ją įtraukė į šią diskusiją. Taip reikia padaryti, nes iš to, ką ji pasakė, visiems šiame Parlamente tapo aišku – bent jau iš esmės man, bet nežinau, ar tai tapo aišku visiems kitiems, – kad naujieji teisės aktai, kuriais įgyvendinama Vengrijos Konstitucija, dar turi būti priimti, ir tada bus aišku, ar kieno nors teisės yra pažeidžiamos.

Vėl esame tokioje padėtyje, kai čia, Parlamente, vyksta diskusijos, kuriomis ketinama pasmerkti valstybę narę dėl to, ko ji dar nepadarė. Kolegos Parlamento nariai, kurioje iš jūsų valstybių narių kuris nors asmuo teisiamas už tai, ko jis nepadarė? Arba pasmerkiamas už tai, ko jis nepadarė? Nė vienoje. Tai prieštarauja demokratinėms vertybėms.

Šią diskusiją inicijavę žmonės turi atsiprašyti ne tik Komisijos, bet ir visų Europos piliečių, nes būtent dėl tokio Parlamento elgesio Europos piliečiai nustoja domėtis Parlamento veikla, nusivilia juo ir per Europos Parlamento rinkimus dalyvauja mažai rinkėjų.

  Simon Busuttil (PPE). – Ponia pirmininke, šiandien vykstančios šios diskusijos dėl Vengrijos Konstitucijos yra ydingos dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Jose išskiriama viena valstybė narė iš 27, ir jos susijusios su nacionalinės teisės klausimu, kuris priklauso valstybių narių kompetencijai. Visų pirma, jei ketiname aptarti konstitucijos turinį, neturime išskirti vienos valstybės narės vienos konstitucijos. Jei taip, turėtume atskirai aptarti visų valstybių narių konstitucijas. Kai kuriuos ginčijamus elementus iš tikrųjų galima rasti daugelyje kitų valstybių narių konstitucijų, bet vis dėlto aptarinėjame tik vieną vienos valstybės narės konstituciją. Tai neteisinga.

Antra, reikia paklausti, kokią galią ar kompetenciją turime, kad valstybės narės konstitucijos klausimui suteikiame tokią svarbą Europos Parlamente? Valstybės narės turi suverenią kompetenciją priimti savo nacionalines konstitucijas, ir šiuo atveju turėtume gerbti vengrų tautos teisę nustatyti savo konstituciją, kurią priėmė jų demokratiškai išrinktas nacionalinis parlamentas.

Šiandien dėl šios Konstitucijos turinio vykstančios diskusijos, jei jos apskritai turėtų būti rengiamos, turėtų vykti tarp Vengrijos žmonių, o ne šiame Europos Parlamente. Norime to ar ne, nesutinkame ar sutinkame su šia valstybės narės konstitucija, turime gerbti suverenitetą ir teisės aktų hierarchiją, priešingu atveju tai būtų pavojingas precedentas.

Taigi išskirdami vieną valstybę narę ir bandydami veikti viršydami savo kompetenciją, siunčiame klaidingą signalą. Tokiu atveju būtume apkaltinti naudojimusi savo politine padėtimi ir pakirstume piliečių pasitikėjimą mūsų institucija. Neturėtume leistis šiuo pavojingu keliu.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Ponia pirmininke, Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos vardu norėčiau vienareikšmiškai paskelbti, kad pripažįstame visų ES valstybių narių teisę priimti savo įstatymus, todėl nenorime kritikuoti nei Vengrijos, nei tuo labiau Vengrijos piliečių. Savo pastabomis ir susirūpinimu nesiekiame kritikuoti Vengrijos ir Vengrijos piliečių, bet tvirtai tikime, kad pagrindinių teisių, pilietinių laisvių, mūsų bendrų Europos vertybių ir taikos, saugumo ir deramo sambūvio gynimas yra pakankama priežastis mums šiandien rengti šias diskusijas.

Taip pat tikimės, kad diskutuojant, pateikiant savo klausimus ir nurodant susirūpinimą keliančius dalykus galima paskatinti patobulinti ir geriau parengti pirmiau minėto teisės akto įgyvendinimą. Komisijos nare, mes, kaip ir jūs, norime laikytis procedūros, užtikrinančios, kad visas šis procesas būtų atliktas teisingai, ir laukiame galutinės Venecijos komisijos nuomonės, nors ji jau dabar matyti iš preliminarių išvadų, kurias Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetui pateikė Venecijos komisijos sekretorius Th. Markert ir kuriose nurodyta, kad nemažai dabartinės Vengrijos Konstitucijos straipsnių yra mažų mažiausiai prieštaringi. Vengrijos Konstitucijos silpnąsias vietas nustatė ne tik Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas, bet ir Konstitucinių reikalų komitetas.

Jei nekreiptume dėmesio į romantiškas, beveik monarchistes idėjas, kuriomis yra persmelkta preambulė, norėčiau paminėti kai kurias sritis, kurias laikome labai delikačiomis, priešingai nei mūsų kolegos nariai iš Fidesz, kurie taip pat yra Europos Parlamento nariai. Vienas iš pavyzdžių yra jau minėtas Konstitucijos priėmimo principas. Demokratinėse šalyse nėra labai įprasta, kad konsultavimosi procesas truktų tik penkias savaites. Nėra įprasta, kad jame nedalyvautų opozicija, ir, nepaisant to, kad Fidesz turi reikiamą balsų daugumą, reikia pasakyti, kad nugalėtojų pareiga yra parodyti kuklumą.

Jau buvo minėta apie Konstitucinio Teismo įgaliojimų apribojimą, savo frakcijos vardu taip pat norėčiau paminėti diskriminacinį konstitucijos pobūdį seksualinių mažumų atstovų atžvilgiu, nes joje nedraudžiama diskriminacija dėl seksualinės orientacijos.

Užsienyje gyvenančių vengrų mažumų, kurioms tiesiogiai taikomas D straipsnis, apsauga taip pat taikoma žmonėms, kurie pagal savo etninę kilmę yra vengrai, gyvenantiems kaimyninėse šalyse.

Ponios ir ponai, Europos Sąjungos misija, be abejo, tokia, kad gyventume kartu kaip Europos Sąjungos tautos ir valstybės – taikiai, bendradarbiaudami ir vienas kitą gerbdami. Kaip mes, kilę iš tiesiogiai paveiktų šalių, turėtume suprasti šią konstituciją? Kaip galite tikėtis, kad mes ją priimsime?

Skirtingai nei jūs, mes visada jums tiesdavome draugystės ranką ir visada siekėme tinkamo sambūvio, todėl norėtume, kad jūsų konstitucijos įgyvendinimo reglamentuose būtų gerbiamas kaimyninių regiono valstybių suverenitetas.

  Sarah Ludford (ALDE). – Ponia pirmininke, nėra pagrindo tvirtinti, kad valstybės narės konstitucija yra vien jos pačios reikalas. Sutarčių 6 ir 7 straipsniuose visiškai aiškiai išdėstyta, kad Europos Sąjungos ir valstybių narių vertybės yra bendros, taip pat kad Komisija yra įsipareigojusi išsaugoti pagarbą šioms vertybėms.

Visiškai palaikau savo kolegės Renates Weber iškalbingai išsakytą mintį. Manau, jog tų pačių politinių įsitikinimų, kaip ir valdančiosios Vengrijos partijos Fidesz, asmenims per daug prabangu kaltinti kritikuojančius šią konstituciją kaip politiškai inspiruotą. Daugelis šios konstitucijos nuostatų yra labai šališkos, kaip antai homoseksualų apsaugos nuo diskriminacijos neįtraukimas ir papildomų balsų suteikimas motinoms.

Tačiau noriu pateikti gerą vieno iš konstitucijos trūkumų pavyzdį, kaip nepaisoma Sutartyje išdėstyto reikalavimo siekti teisinės valstybės. Tai pareiškimas, kad 1949 m. konstitucija negalioja. Ne panaikinama, tačiau negalioja. Atsiranda didelis teisinis neapibrėžtumas, nes nežinioje lieka ir, atrodo, negalioja pagal šią konstituciją priimti teisės aktai dėl Vengrijos stojimo į ES ir narystės joje.

Tai viena iš priežasčių, kodėl Komisija turėtų išnagrinėti konstitucijos atitiktį ES teisės aktams, ir tai galėtų turėti didelį poveikį kitoms valstybėms narėms.

  Lajos Bokros (ECR). – Ponia pirmininke, naujoji Vengrijos Konstitucija griauna demokratijos pagrindus, paremtus teisinės valstybės samprata, ir atveria kelią autokratijai. Tai didelė kliūtis perėjimo kelyje. Naujosios konstitucijos parengimas ir priėmimas vargu ar buvo teisėti. Preambulė yra „išstumiamojo“ pobūdžio ir atspindi iškreiptą istorijos aiškinimą. Pagrindinis tekstas leidžia kišimąsi į asmeninį gyvenimą, pagrindinės žmogaus ir piliečių teisės apibrėžiamos siaurai, socialinės teisės keičiamos valstybės tikslais. Menkėja patikros ir balansai, ypač sumažėja teismų nepriklausomumas.

Europos Vadovų Taryba, Parlamentas ir Komisija negali nekreipti dėmesio į šių Europos vertybių pažeidimus, nes jie gali tapti neigiamu precedentu kitiems nepakantiems režimams. Nepaisant to, Vengrijos demokratai nesitiki, kad pagalba demokratijai ginti ateis iš užsienio. Jei taip nutiktų, tai tik sustiprintų Vengrijos ministro pirmininko, lyginančio ES su Sovietų Sąjunga, nuomonę. Sprendimą rasti gali tik Vengrijos gyventojai, atmesiantys šią konstituciją, supratę, jog autokratinis režimas negali užtikrinti aukštų gyvenimo standartų ir suteikti daugiau laisvės. Prieš dvidešimt vienerius metus mums nereikėjo kovoti už laisvę. O dabar reikia. Tačiau Europa neturėtų nuleisti savo budrios akies nuo Vengrijos ir skatinti Vengrijos demokratus atgaivinti iniciatyvą.

  Ulrike Lunacek (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, griežtai nesutinku su visais, teigusiais, kad negerbiamas suverenumas, jei mes čia diskutuojame ir kritikuojame valstybės narės konstituciją, arba kad tai būtų, kaip kažkas čia minėjo, pavojingas precedentas ir veikla, viršijanti Europos kompetencijos ribas.

Valstybių narių konstitucijose laikomasi Europos vertybių, jos atitinka mūsų vertybių bendrumą, kurį nustatėme. Norėčiau paminėti bent du jų neatitinkančius dalykus. Kiti minėjo dar kitus.

Pirmasis yra tas, kad neįtraukta diskriminacija seksualinės orientacijos pagrindu, taigi ateityje ji turi būti įtraukta. Taip pat ten apibrėžtos santuokos ir šeimos vertybės neatitinka Europoje ir Vengrijoje gyvenančių žmonių realybės, ir nėra įvairovės taisyklės, kurią mes esame įtraukę.

Dar vienas dalykas susijęs su vadinamuoju žaliuoju ombudsmenu ateities kartų aplinkos ir tvarumo teisėms ginti. Šis postas dabar pavaldus generaliniam ombudsmenui, kaip ir kitų ombudsmenų, todėl jis yra silpnesnis. Tai sritis, kurioje kompetencija išstumta iš reglamentų srities, nors anksčiau tai buvo, ir aišku, kad tvarumo, aplinkos apsaugos ir ateities kartų teisių klausimas – dar viena Europos vertybių dalis, – buvęs svarbus, nebėra toks svarbus, kaip anksčiau.

Paskutinysis punktas: taip pat buvo duomenų apsaugos ombudsmeno postas. Šis postas buvo visiškai panaikintas, todėl nebėra jokio informacijos apie valstybę, pavyzdžiui, dėl viešųjų pirkimų, skaidrumo. Būtent tai aš ir mano frakcija smarkiai kritikuojame.

(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Kinga Gál (PPE). – (HU) Ponia U. Lunacek, norėčiau paklausti, ar galite išvardyti Europos Sąjungos valstybes nares, į kurių konstitucijas yra įtraukta ombudsmeno ar ateities kartų teisių komisaro institucija. Kiek valstybių narių turi tokią instituciją kaip Vengrijoje, kurioje ji iš tiesų yra veikianti ir yra paminėta Vengrijos Konstitucijoje? Be to, jei skaitėte dabartinę Vengrijos Konstituciją – balandžio mėn. priimtą naująją Vengrijos Konstituciją, – ar galite išvardyti konstitucijas, kuriose yra daugiau ir platesnių straipsnių dėl aplinkos apsaugos ir ateities kartų nei naujojoje Vengrijos Konstitucijoje? Reikalauju, kad jas išvardytumėte.

  Ulrike Lunacek (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, mano atsakymas K. Gál yra toks. Problema buvo ne palyginimas su kitų valstybių narių konstitucijomis. Problema buvo tokia: kas yra Europos vertybės? Kas sudaro mūsų pagrindines teises? Kas įtvirtinta bendrose vertybėse, kurias, tikiuosi, pripažįstate ir jūs?

Dėl ateities kartų teisių pasakytina, kad aplinkos tvarumas kaip tik ir yra įtvirtintas mūsų bendros Europos Sąjungos teisėse. Vienos valstybės narės jas turi, kitos ne, tačiau faktas tas, kad naujojoje konstitucijoje Vengrijos Vyriausybė panaikino šią simbolinę ombudsmeno pareigybę. Dabar yra tik vienas ombudsmenas, o simbolinės raštu išreikštos vertybės nebėra. Žinote, kokie svarbūs politikoje yra simboliai. Tai reiškia, jog jūs nenorite, kad būtų simboliškai atstovaujama tiek politiniu, tiek ombudsmeno lygiu.

(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  József Szájer (PPE). – Ponia pirmininke, galbūt tai nebuvo suprantama, tačiau supaprastinsiu klausimą. Ponia U. Lunacek, ar jūsų šalyje – žinau, jog esate iš Austrijos, – yra žaliasis ombudsmenas? Vengrijoje prieš kelerius metus žaliasis ombudsmenas buvo, o pagal naująją konstituciją bus ir toliau. Ar jūsų šalyje yra žaliasis ombudsmenas? Taip ar ne?

  Ulrike Lunacek (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, turiu pasakyti J. Szájerui: atsiprašau, tačiau problema ne čia. Vengrija turėjo žaliąjį...

(Juokas)

Gerai, juokitės, jei norite. Neprieštarauju, jei juoksitės, mėgstu humorą, tačiau problema ta, kad naujojoje Vengrijos Konstitucijoje ši žaliojo ombudsmeno pareigybė buvo panaikinta ir buvo padaryta pavaldi. Visi keturi buvę ombudsmenai (-ės) tapo pavaldūs vienai bendrai ombudsmeno įstaigai. Ateinančių kartų tvarumo problema nebe taip ryškiai matoma kaip anksčiau, ir aš tai kritikuoju.

Mano šalyje tokio posto nėra`. Žinoma, būdama žalioji, kovosiu už tai, tačiau jūs parašėte naują konstituciją, kurioje panaikinama simbolinė ir politinė vertybė, kuri, spėju, buvo jums svarbi, kaip dabar teigiate. Kodėl tuomet ją panaikinote? Kodėl jos ten neišlaikėte, kad visi galėtų matyti žaliąjį ombudsmeną, pasisakantį už ateinančių kartų teises, aplinką ir tvarumą? Jūs to nepaaiškinote, kolegos.

  Mario Mauro (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, Komisijos nare, ponios ir ponai, mane tikrai pribloškė užtikrintas šios diskusijos tonas.

Apmąstydamas pastarojo meto U. Lunacek pareiškimus, susilaikysiu nuo diskusijos, pvz., apie diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos. Mano šalies konstitucijoje šis klausimas neminimas, tad kada Europos Parlamentas surengs diskusijas apie Italijos Konstituciją? Be to, tai gana keista, nes mano šalyje vienintelė konstituciją norinti pakeisti partija yra S. Berlusconio centro dešiniųjų partija. 15 metų kairieji atsakydavo, kad mes negalime keisti konstitucijos, arba tai būtų demokratijos pabaiga.

Būkime atsargūs, nes pradėdami diskusijas dėl to, kas įtraukta ar neįtraukta į konstitucijos tekstą, galbūt turėtume pirmiausia išsiaiškinti vieną nesusipratimą. Ar iš tiesų manome, jog tai, kad šioje konstitucijoje paminėtos negimusio vaiko teisės, kelia pavojų šiuolaikiškumui? Ar iš tiesų manome, jog tai, kad šioje konstitucijoje paminėtos šalies krikščioniškos šaknys, kelia pavojų tapatumui?

Mano įsitikinimu, visi mes turėtume šiek tiek geriau susipažinti su Europos Konstitucijos tekstu, kuris iš tiesų neturi materialaus pavidalo, tačiau esama šūkio „Susivieniję įvairovėje“, ir pamėginti būti šiek tiek pakantesni tam, kad visi žmonės yra skirtingi. Kitaip tariant, turime suprasti, kad šiuo metu daugumos pritarimu Vengrijoje buvo pabrėžti tautos poreikiai, ir siekiant išvengti tų poreikių virtimo nacionalizmu, ją turi paremti stipri Europa, pripažįstanti kiekvieno asmens teises ir pareigas.

  Kinga Göncz (S&D). – (HU) Ponia pirmininke, Europos Sąjungos sutartyje numatoma, kad Europos Sąjungos pagrindas yra pagarba laisvei, demokratijai, teisinei valstybei ir žmogaus teisėms. Šios vertybės valstybėms narėms yra bendros. Šiomis vertybėmis paremti Kopenhagos kriterijai, kurie taip pat yra stojimo sąlygų dalis.

Europos institucijos taip pat atsakingos užtikrinant, kad įstojusios valstybės narės taip pat laikysis šių principų. Norėčiau jums visiems priminti šią atsakomybę, o ypač Komisijos pirmininkui ir Komisijos narei, kurie už tai atsakingi pirmiausia. Nei naujosios Vengrijos Konstitucijos turinys, nei jo parengimo aplinkybės šių pagrindinių principų neatitinka. Todėl su šiuo dalyku susijusius klausimus galima laikyti Europos, o ne nacionaliniais klausimais.

Šią konstituciją priėmė viena vienintelė partija, be viešųjų ar specialistų konsultacijų, o jos sudarytojų demokratinis teisėtumas yra abejotinas. Demokratinės opozicijos partijos reikalavo teisinių garantijų, kad naujoji konstitucija remsis plataus masto visuomenės pritarimu, o taip neatsitikus jos pasitraukė iš konstitucinio proceso. Du pagrindiniai konstitucijos uždaviniai yra užtikrinti žmogaus teises ir tinkamą valstybės veikimą. Tačiau tinkamo valstybės veikimo sistema yra problemiška. Pagal naująją konstituciją, mokesčių sistemos pakeitimai, pensijų sistema ir paramos šeimai sistema turi būti priimama dviejų trečdalių balsų dauguma. Tai trukdys vėlesniųjų rinkimų kandidatams žadėti su šiais klausimais susijusius pakeitimus, taip pat apsunkins balsavimą laisvuose rinkimuose.

Be to, ši konstitucija suteikia Biudžeto tarybai – institucijai, kuri nerenkama tiesiogiai, – galią vetuoti Parlamento sprendimus dėl biudžeto, o dėl to savo ruožtu gali būti paleidžiamas Parlamentas ir skelbiami nauji rinkimai, taip sukeliant grėsmę stabiliam valdymui. Žmogaus teisių apsaugos lygis sumažėjo. Kadangi Konstitucinio Teismo kompetencija ribota, žmogaus teisės bus įgyvendinamos ne taip veiksmingai.

Svarbiausiasis ES acquis remiasi jos vertybėmis, jis gali kita linkme nukreipti konfliktus, kurie anksčiau galėjo būti sprendžiami tik paaukojus daug žmonių, savo kančiomis sumokėjusių už demokratinę sistemą, paremtą teisine valstybe. ES siūlo savo valstybėms narėms ir reikalauja iš jų aiškios sistemos, apimančios teisinę valstybę, konstitucines garantijas, institucines patikras ir balansus, taip pat tinkamą veikimą. Šias vertybes reikėtų išsaugoti.

  Sophia in 't Veld (ALDE). – Ponia pirmininke, šiame Europos Parlamente aptarėme, kad žiniasklaidos laisvė patiria spaudimą Italijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje. Aptarėme lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių asmenų (LGBT) teisių pažeidimus Lietuvoje, Vengrijoje ir Lenkijoje. Aptarėme romų diskriminaciją ir jų išsiuntimą Prancūzijoje ir Italijoje, taip pat vyko daug kitų diskusijų apie tai, kad taikomi pagrindinių teisių suvaržymai vienoje ar kitoje valstybėje narėje.

Kaskart girdėdavau EPP sakant, kad tai neturėtų būti partijų politikos objektas ir kad neturėtume išskirti valstybių narių. Kalbama ne apie valstybes nares, bet apie pagrindines teises. Pagrindinėms teisėms netaikomas subsidiarumo principas. Pagrindinės teisės yra susijusios su Europos Sąjungos pamatais. Siekdama tai įrodyti, norėčiau jums priminti, kad prašome šalių kandidačių pritaikyti ne vien savo įstatymus, bet taip pat savo konstitucijas, kad jos galėtų būti priimtos kaip Europos Sąjungos narės.

Akivaizdu, kolegos, kad esama objektyvių susirūpinimą keliančių dalykų, kuriuos nurodė ne vien politinės partijos, bet ir Venecijos komisija, ir esama bent jau dviprasmybių. Užuot tęsę šią labai pašaipią diskusiją, turėtume bandyti paaiškinti klausimus.

Paskutinis praktinis pasiūlymas Vengrijos Vyriausybei. Jei norite įrodyti savo labai tvirtą įsipareigojimą dėl LGBT teisių apsaugos ir skatinimo, norėčiau pakviesti jus pasivaikščioti su Budapešto Gay Pride birželio 18 d.

  Manfred Weber (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pagrindinės žmogaus teisės yra universalios, o tai reiškia, kad jas galima taikyti visais atvejais. Klausiausi šios diskusijos. Nė vienas iš kalbėtojų, įskaitant kritikus, iki šiol nepacitavo konstitucijos, tiksliai nurodydamas, kas jam nepatinka. J. F. Lopez Aguilar sako, kad jam susidaro įspūdis, jog šis tas išėjo blogai, o kiti pateikia užuominų apie visa, kas bloga gali nutikti dėl šios konstitucijos. Niekas nepateikė citatų iš pačios konstitucijos. Šioje diskusijoje susiduriame su tokia problema: kokie yra tikrieji kaltinimai? Apsvarstęs, kaip vengrai reaguos į šią diskusiją ir mano kolegų Parlamento narių metamus kaltinimus, neparemtus tiesioginėmis citatomis, galiu gerai įsivaizduoti, jog kai kurie manys, kad vengrai ir jų šalies vystymasis čia aptariama labai arogantiškai. Būdami europiečiai, turėtume pasirūpinti, kad išvengtume tokių mums metamų kaltinimų.

Norėčiau pareikšti, kad daugelis tų, kurie šiandien Vengrijoje eina atsakingas pareigas, yra žmonės, išėję į gatves kovoti su komunizmu ir už laisvę. Paprasčiausiai nepriimtina, kad nuolat būtų pateikiami kaltinimai šiems žmonėms ir kad būtų sudaromas įspūdis, jog jie susiduria su problemomis dėl laisvės. Tai neturi nieko bendra su partijų politika, tai tiesiog faktas.

Po savo skundo, kad per šią diskusiją nebuvo cituojama, dabar norėčiau pacituoti naująją Vengrijos Konstituciją: „Didžiuojamės, kad mūsų šalis 1 000 metų buvo krikščioniškosios Europos dalis, ir suprantame, kokį svarbų vaidmenį krikščionybė atlieka išsaugant mūsų tautą“. Man malonu rasti konstitucijoje tokių nuotaikų. Tai gali nepatikti kai kuriems šio Parlamento nariams. Džiaugiuosi, kad buvo įtraukta ši nuoroda į krikščionybę, ir man taip pat patiko, kad ji buvo įtraukta į Lisabonos sutartį ir Europos Konstituciją. Mano, kaip Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) atstovo, pozicija tokia, kad tai yra gerai.

  Zita Gurmai (S&D). – Ponia pirmininke, mes ne tiesiog svarstome vidaus problemas Europos Parlamente. Naujojoje Vengrijos Konstitucijoje abejojama Europos vertybėmis. Todėl turime tai aptarti, ir aptarti dabar. Dar yra laiko, kol bus priimti bendrieji įstatymai. Tikiuosi, kad visi sutinka, jog konstitucija turi būti suderinta, artima piliečiams, pagrįsta visuotinai pripažintomis vertybėmis ir principais ir turėtų būti neutrali partijų atžvilgiu. Deja, Vengrijos Konstitucija neatitinka šių kriterijų.

Netgi šio dokumento priėmimas yra abejotinas. Nebuvo arba buvo labai mažai konsultacijų su visuomene. Tekstui pritarė tik viena politinė partija, ir jam prieštarauja žymiausi konstitucinės teisės ekspertai. Dėl naujosios konstitucijos kyla klausimų tarptautiniu lygiu. Pavyzdžiui, galutinėse nuostatose trūksta nuorodos į ES teisės aktus. Pastebime aiškių skirtumų, ir, palyginti su Pagrindinių teisių chartijos tekstu, šiame tekste galima įžvelgti vertybių ir principų nenuoseklumo ir skirtumų. Gero valdymo principui dokumente taip pat neteikiama didžiausia reikšmė. Konstitucijoje nepateikta ES kriterijus atitinkanti, šiuolaikiška administracinė struktūra.

Minėtieji bendrieji įstatymai yra labai pavojingi. Dėl jų šalies valdymas tampa beveik neįmanomas jokiai būsimai vyriausybei. Mums susidarė įspūdis, kaip sakė vienas mūsų kolega, kad vyriausybė yra tarsi futbolo komanda, bandanti per žaidimą pakeisti taisykles ir teisėją. Taip netinka elgtis su politiniais oponentais, ir tai tikrai nėra demokratijos veikimo XXI a. Europoje pavyzdys.

  Alexander Alvaro (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, tikrai pritariu Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) nuostatoms kitose srityse. Mes glaudžiai bendradarbiaujame ekonomikos klausimais. Tačiau šiuo konkrečiu atveju turime aiškiai pasakyti, kad čia neturėtume užsiimti partijų politika. Visų pirma, turime pabrėžti, kad skandalinga kritikuoti valstybės narės konstituciją šiame forume, kad ir kuri valstybė narė ji būtų.

Yra valstybių narių, ir čia ieškau S. Busuttilio, nes jis taip tvirtai iškėlė šį klausimą, ir kitų, siekiančių Europos Sąjungos paramos, kai kyla problemų; Europos solidarumas pasireiškia tuo, kad turėtume suteikti pagalbą, pvz., Maltai susidūrus su problemomis dėl pabėgėlių. Tačiau solidarumas turi būti grindžiamas bendromis vertybėmis, ir visos šio Europos Parlamento frakcijos yra atsakingos už tokių vertybių palaikymą.

Nors Pagrindinių teisių chartija gali būti privaloma tik dėl Europos teisės aktų ir jų įgyvendinimo, Sutarčių 2, 6 ir 7 straipsniai yra privalomi visoms valstybėms narėms. Dviejų trečdalių balsų dauguma buvo tvirtai įtraukti į Vengrijos Konstituciją, taigi, realiai, jokia būsima Vengrijos Vyriausybė negalės pakeisti šalies įstatymų. Tai prieštarauja parlamentinės demokratijos principui. Šis Konstitucinio Teismo įgaliojimų apribojimas yra toks vienintelis ir kelia grėsmę valdžių atskyrimo principui. Negalime atmesti galimybės, kad įvyko tarptautinės teisės pažeidimas dėl baudžiamųjų bylų nagrinėjimo.

Tiek galėčiau pasakyti, bet tikrai noriu pasakyti štai ką: ES ir Europos Komisija turi ne vien teisę, bet ir pareigą šiuo atveju pareikšti savo nuomonę. Anksčiau – net gerokai iki Europos Sąjungos sukūrimo – Europa pernelyg dažnai susilaikydavo nuo valstybių narių kritikos dėl piktnaudžiavimo. Mano šalis, kartu su kitomis, susidūrė su tokios politikos padariniais. Kai politikai tyli, anksčiau ar vėliau pasigirs žmonių balsai ir tada turėsime savęs paklausti, ar dar ne per vėlu ir ar mums pavyko.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Ildikó Gáll-Pelcz (PPE). – (HU) Pone A. Alvaro, tai tiesa, tik vienas sakinys. Mes su šiuo teiginiu sutinkame. Ši kritika yra gėdinga. Man kyla klausimas: kuo remdamasis pagrindžiate savo nuomonę, kad demokratinėje šalyje negalima pakeisti pagrindinio teisės akto, priimto dviejų trečdalių balsų dauguma? Jį iki šiol buvo galima pakeisti. Jį taip pat galima pakeisti ir kitose šalyse. Prašau atsakyti konkrečiai. Būtent kurių bendrųjų vertybių, bendrųjų Europos vertybių Vengrijos Konstitucijoje nenumatoma, atmetama arba joms prieštaraujama? Nes tai, ką sakote, yra pernelyg bendro pobūdžio mintys.

  Alexander Alvaro (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, dėkoju už klausimą. Sutinku su kritika, kad kalbėjau bendrai per pasisakyti skirtą minutę. Tačiau galiu pateikti daugiau konkrečių pavyzdžių. Europos vertybės yra viena, tačiau Europos vertybės taip pat reiškia, kad, pvz., valstybės narės turėtų veikti remdamosi teisinės valstybės principu, kuris apima tokius klausimus, kaip valdžių atskyrimą ir demokratijos principą. Kai, pvz., konstitucinis teismas neturi jurisdikcijos biudžeto ir mokesčių klausimais, tai yra valdžių atskyrimo apribojimas ir tai tikrai abejotina padėtis. Manau, kad būtent taip galime aptarti tokius klausimus.

Aptardamas kitus klausimus, pvz., dėl dviejų trečdalių balsų daugumos, turiu paklausti, kiek tai suderinama su parlamentine demokratija, jei būsimos vyriausybės nebeturi jokios sprendimo laisvės. Tai tikrai atviras klausimas, ar įkalinimas iki gyvos galvos be jokios teisės į apeliaciją ar teisminę Aukščiausiojo Teismo kontrolę yra suderinamas su Europos Sąjungos patvirtintais demokratijos ir teisinės valstybės principais. Į šiuos klausimus reikia atsakyti, ir manau, Komisija turi juos išnagrinėti.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  József Szájer (PPE). – (HU) Pone A. Alvaro, norėčiau paklausti, ar žinote, kad anksčiau galiojusioje Vengrijos Konstitucijoje buvo nurodyti 27 teisės aktai, kurie galėtų būti pakeisti tik dviejų trečdalių balsų dauguma, o naujojoje konstitucijoje nurodyti tik 26. Kur čia slypi problema? Šis skaičius pateiktas neseniai atliktoje mokslinėje analizėje, tai nėra mano paties skaičiavimas.

  Alexander Alvaro (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, manau, kad žmonės atleis man, jei atsakysiu į klausimą, pagrįstą subjektyvia nuomone, pateikdamas savo subjektyvią nuomonę. Ne, nemanau, kad ji yra šiuolaikiškiausia.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Manfred Weber (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pone A. Alvaro, jūs ką tik parodėte, kaip pratęsti savo kalbėjimo laiką imantis daugelio klausimų. Tačiau norėčiau paklausti, ar jums žinoma, kad nuostatos dėl Vengrijos Konstitucinio Teismo – nesu įsitikinęs, ar perskaitėte visą Vengrijos Konstituciją, – yra beveik tokios pat kaip nuostatos, kurios taikomos Vokietijos Konstituciniam Teismui. Taigi norėjau paklausti, ar Vokietijos Konstitucinis Teismas yra tiek pat nedemokratiškas ir vertas kritikos kaip ir Vengrijos Konstitucinis Teismas? Norėčiau išgirsti jūsų atsakymą į šį klausimą.

  Alexander Alvaro (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, pone M. Weberi, kadangi ką tik pareiškėte, kad sutampa tik tam tikri konstitucijos skyriai, yra ganėtinai aišku, kad taip pat yra skyrių, dėl kurių galima klausti, ar tai, kad Vengrijos Konstitucijoje apribojama Konstitucinio Teismo jurisdikcija mokesčių ir biudžeto klausimais, yra suderinama su valdžių atskyrimo principu.

Jei dabar man pasakytumėte, kad Vokietijos Konstitucinis Teismas negali nuspręsti dėl mokesčių klausimų, pavyzdžiui, dėl Vokietijos Federalinio Teisingumo Teismo sprendimo, arba jei Vokietijos Konstitucinis Teismas negalėtų nagrinėti biudžeto įstatymo, pvz., dėl valdžios institucijų, kaip antai partijos Vokietijos Bundestage, konstitucinių ginčų, tada su jumis sutikčiau. Tačiau Vokietijos Konstitucija tai leidžia, ir taip pat leidžia perduoti bylą dėl tokių klausimų Vokietijos Konstituciniam Teismui.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Vytautas Landsbergis (PPE). – Ponia pirmininke, norėčiau pakalbėti apie tai, kas buvo minėta anksčiau – būsimų kartų teises. Atrodo, kad tai labai unikalus dalykas Vengrijos Konstitucijoje, tai, kas įtvirtinta Vengrijos Konstitucijoje, ir, atrodytų, taip pat čia pripažįstama.

Dėl to kyla klausimas, kurį norėčiau pateikti dėl pagrindinės ateities kartų teisės – teisės gimti. Ar rūpinimasis būsimaisiais žmonėmis yra Europos vertybė, ar ne? Gal ne Europos, o tik vengrų? Tada Europa turėtų pažvelgti į Vengriją su dėkingumu, kad ši jai primena apie kai kuriuos pagrindinius dalykus.

  Alexander Alvaro (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, jaučiu didelę pagarbą ponui V. Landsbergiui. Tačiau negaliu rasti jo kalboje klausimo. Jei tai nebuvo klausimas, panaudosiu laiką, padarydamas pareiškimą.

Kiek žinau, jokioje konstitucijoje nenustatomi teisės aktai ateities kartoms. Tai nėra svarbiausia problema. Čia susiduriame su žmogaus orumu – tai Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintas principas, taip pat ir kitose, ir Vengrijos Konstitucija šiuo atžvilgiu nesiskiria. Nematau čia jokio prieštaravimo. Kyla klausimas, ar tai ketinama apriboti arba apibrėžti ateityje.

Tačiau, kaip jau minėjau pirmiau, man nepavyko visiškai suprasti jūsų klausimo. Tvarumas, ateities kartų apsauga, sveikos natūralios aplinkos troškimas ir gyvenimo kokybės apsauga – visa tai yra principai, kuriuos, jei neklystu, galima rasti visų valstybių narių konstitucijose, ir jie buvo patvirtinti pagal daugelio aukščiausiųjų teismų sprendimus. Manau, kad dėl šio principo niekada neabejojote, net eidamas prezidento pareigas.

  Kinga Gál (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, norėčiau nuraminti savo kolegas Parlamento narius ir poną A. Alvaro, nes Vengrija yra valstybė narė, kurioje vis dar vyrauja teisinės valstybės principas. Norėčiau nuraminti ponias S. in ’t Veld, K. Göncz ir F. Benovą, nes Vengrija dar gerbia pagrindines teises, žmogaus teises ir Europos Sąjungos vertybes.

Vengrijos įstatymai ir balandžio mėnesį priimta konstitucija atitinka Europos Sąjungos įstatymus ir pagrindines vertybes. Vengrija laikosi visų savo tarptautinių teisinių įsipareigojimų, ir tai iš tiesų aiškiai nurodyta konstitucijos tekste, o jei to nebūtų, tada Komisija pateiktų ieškinį Teisingumo Teisme Liuksemburge, kad išspręstų šį klausimą pagal formalią procedūrą, tačiau visi šiame Parlamente žinome, kad taip nėra. Kolegos Parlamento nariai, akivaizdu, kad valstybė narė suvereniai nusprendžia, ką įtraukti į šalies konstituciją ir kas nagrinėjama skirtingu teisėkūros lygiu tam tikroje valstybėje narėje.

Gyventojų atstovavimu pagrįstoje demokratijoje parlamento nariai, išrinkti per laisvus rinkimus, gali nuspręsti, dėl kurių sričių turėtų būti sprendžiama konstituciniu lygiu, o dėl kurių sričių turėtų būti sprendžiama bendrosios teisėkūros lygiu.

Dėl šios diskusijos, nesuprantu, kaip iki šiol buvome mokomi, jog įstatymai, kuriuos galima keisti dviejų trečdalių balsų dauguma, yra tam, kad būtų užtikrinama, kad jais nebūtų galima piktnaudžiauti. Mums reikia dviejų trečdalių balsų daugumos patvirtintos konstitucijos, nes tai yra garantijas suteikianti taisyklė. Dabar girdime, kad daugelis prieštarauja dviejų trečdalių balsų daugumai, kuri anksčiau buvo vertinama kaip garantija. Manau, kad nesate pajėgūs priimti demokratijos žaidimo taisykles. Be to, kaip jau pažymėjo mano kolegos, naujojoje Vengrijos Konstitucijoje yra nuoroda į Pagrindinių teisių chartiją, kuri yra naujas konstitucinis elementas, ir pagal kurią Vengrijos mažumos yra laikomos neatskiriama Vengrijos politinės bendruomenės dalimi. Vengrijos Parlamento komisijos dėl ateities kartų narys pasakė, kad šia konstitucija itin sustiprinama aplinkos apsauga ir atsakomybė už ateities kartas. Tai, ką kalbame apie šią konstituciją, galime kalbėti apie bet kurią kitą Europos Konstituciją. Visada kalbate apie skirtingumą ir pabrėžiate, kad jei kur nors išreiškiama skirtinga vertybė, tai nereiškia, kad ji yra geresnė ar blogesnė. Tai tiesiog skirtingos vertybės, ir, būdama vengrė, būčiau dėkinga, jei gerbtumėte šiuos skirtumus laikydamiesi šios vienybės įvairovėje nuostatos.

(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Vladimír Maňka (S&D). – (SK) Ponia pirmininke, šiandien gavau kvietimą į parodą „Tiltai tarp tautų“, jūsų kolegos organizuotą renginį. Šiame kvietime jis panaudojo ES įkūrėjo Jean’o Monnet šūkį, kad Europos Sąjungą sukūrė žmonės. Ponia K. Gál, konstitucijas ir tiltus taip pat turi kurti žmonės. Norėčiau jūsų paklausti, kodėl koalicija Vengrijoje nenori, kad rengiant konstituciją dalyvautų opozicija.

  Kinga Gál (PPE). – (HU) Opozicija turėjo galimybę dalyvauti Parlamento darbe. Opozicija nusprendė nedalyvauti šiame darbe, ir mes gerbiame jų sprendimą. Užuot dalyvavę, kaip matome, jie nori rengti diskusijas čia, ir to Vengrijos visuomenė tikrai nesupranta.

(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Alexander Alvaro (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, ne, iš tiesų tai gana paprasta. Išgirdusi iš kitų, kad kitos valstybės narės turėtų susitvarkyti savo namus ir išnagrinėti savo konstitucijas, gal ponia K. Gál galėtų pacituoti vienos kurios Europos Sąjungos valstybės narės konstitucijos straipsnį, kurį ji galėtų pateikti kaip pavyzdį, kad šioje srityje valstybė turi „susitvarkyti savo namus“. Galų gale, būtent ponia K. Gál aiškiai pareiškė, kad kitos valstybės narės turėtų tai daryti. Kitaip tariant, kur yra konkreti kitos valstybės narės konstitucijos kritika, į kurią reikia atsižvelgti? Kai turėsime šią informaciją, tada, žinoma, galėsime leistis į diskusijas.

  Kinga Gál (PPE). – (HU) Konstituciniu lygiu nėra nurodyta, kad visi turėtų susitvarkyti savo namus. Pone A. Alvaro, jums, kaip Parlamento nariui liberalui, taip pat sakiau, kad tie, kas gerbia ir pabrėžia teisę būti skirtingam visose srityse, turėtų būti pasirengę sutikti, kad skirtingumas gali pasireikšti nuostatomis, vertybių pasirinkimu ir konstitucijų struktūromis. Štai, ką norėjau pasakyti. Tai nereiškia, kad negerbiame pagrindinių ES vertybių ar kad nevisiškai laikomės Europos ar tarptautinėje teisėje išdėstytų reikalavimų.

(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Ponia K. Gál, norėčiau pateikti atsakymą, kodėl ankstesnė taisyklė, pagal kurią nustatyta, kad konstitucijos pataisos gali būti priimamos tik keturių penktadalių parlamento narių dauguma, turėjo būti pakeistos. Ši taisyklė, kurią priėmė 1994–1998 m. 72 proc. balsų gavusi parlamento dauguma, kad apsaugotų politinių mažumų ir opozicijos teises, buvo panaikinta Fidesz sprendimu. Kokia buvo šio veiksmo priežastis? Opozicija nedalyvavo darbe, nes nebebuvo šios garantijos; ši teisė nebuvo atimta, nes buvo pakeista ši taisyklė. Komisijos nare V. Reding, norėčiau į tai atkreipti jūsų dėmesį.

  Kinga Gál (PPE). – (HU) Pone C. S. Tabajdi, nebuvau Vengrijos Parlamento narė nuo 1990 m., bet mano kolegos, kurie tuo metu buvo nariai ar net frakcijų lyderiai ir parlamento pirmininkai, tvirtina, kad jokia panaši taisyklė negaliojo. Tai netiesa. Manau, kad turėtumėte surengti šią diskusiją Vengrijos Parlamente; tai visiškai nesusiję su diskusijų Europos Parlamente pobūdžiu.

  Boris Zala (S&D). – (SK) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, Vengrijos Konstitucija tikrai yra bene reakcingiausia konstitucija Europoje.

Tai vienas šio klausimo aspektų, tačiau, kita vertus, tai taip pat pavojinga tarptautiniu lygiu. Kai kurie gerbiami Parlamento nariai čia sakė, kad tai yra suvereniai Vengrijos sprendžiamas klausimas. Tai tiesa, tačiau ši konstitucija pažeidžia kitų valstybių suverenitetą. Komisijos nare, tai itin svarbus klausimas. Ši konstitucija žalinga taikiam Europos sambūviui. Ši konstitucija pažeidžia valstybių sienas. Joje atvirai naudojamasi mažumomis kaimyninėse šalyse ekstremistinių nacionalistų tikslams. Ji kupina Didžiosios Vengrijos dvasios. Dėl pilietybės suteikimo vien etniniu pagrindu, nors ir kokia būtų gyvenamoji vieta, darbo ar šeimos ryšiai, ši konstitucija atidaro ekstremistinio nacionalizmo Pandoros skrynią, kokios nematėme nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tai dar ne viskas. Konstitucijoje leidžiama suteikti balsavimo teises vengrams, kurie nuolat gyvena kaimyninėse šalyse. Ar galite įsivaizduoti, kaip Vengrijos politinės partijos rengs rinkimų kampanijas kitoje šalyje? Trumpai tariant, dėl naujosios Vengrijos Konstitucijos bus skatinamas visos Vidurio Europos destabilizavimas. Ji atneša į Vidurio Europą Balkanų karų dvasią. László Kövér, Vengrijos Parlamento pirmininkas, neseniai kalbėdamas apie Gabčykovo-Nadmarošo užtvanką, sakė, kad Vengrija turi imtis karinės intervencijos ir kad Paryžiaus taikos sutartys nėra taikomos Slovakijai, ir jis taip pat abejojo Slovakijos sienomis atsižvelgdamas į šios konstitucijos pobūdį.

Manau, kad atėjo metas tiek Europos Sąjungai, tiek Europos Parlamentui pasakyti lemiamą „ne“ šiai pavojingai nacionalistinei politikai, kol dar yra laiko.

  Nathalie Griesbeck (ALDE). – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, čia vyksta įspūdingos diskusijos, bet vis dėlto norėčiau pasakyti, gal gana tiesmukai, kad neturėtume painioti klausimų. Šią popietę man susidarė įspūdis, kad šiek tiek tolstame nuo politinės veidmainystės, nes tuo nesiekiama kritikuoti Europos Sąjungos valstybės narės, pvz., Vengrijos Konstitucijos, nes ši valstybė, žinoma, pati kartu su savo tauta turi savo suverenitetą. Tačiau šiame Parlamente kyla klausimas, ir, mano atveju, susirūpinimas, susijęs su ES teisės sistema, ir todėl problema kyla dėl to, kokiu mastu turime bendrų vertybių, kokiu mastu jaučiame bendrumą, kaip Europa buvo sukurta, prisidedant valstybėms narėms ir panaudojant valstybių narių pagrindinius tekstus ir kitus nacionalinius steigiamuosius dokumentus.

Tačiau yra prieštaravimų dėl nediskriminavimo, pagarbos mažumoms, pliuralizmo problemų ir opozicijos vaidmens, nes šie dalykai, atrodo, yra ginčijami. Todėl, ponios ir ponai, jei viskas yra paprasta, kaip kai kurie kalbėtojai, atrodo, sakė šią popietę, tegul vykdomosios kolegijos išsiaiškina, ar Vengrijos tekstas yra suderinamas ir teisiškai atitinka mūsų ES platformos pagrindus, ir viskas bus aišku. Nuo to priklauso ES teisinės sistemos ir taip pat Europos Sąjungos patikimumas.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, vyksta aistringos, įkvepiančios ir šiek tiek prieštaringos diskusijos, bet vis dėlto tikrai mėgaujuosi šia demokratijos išraiška. Reikia pasakyti, kad turime teisę aptarti šį klausimą, nes Vengrija yra Europos Sąjungos dalis.

Tačiau Vengrija taip pat turi teisę turėti konstituciją ir, žinoma, ši yra daug geresnė nei senoji 1949 m. komunistų priimta konstitucija. Šioje konstitucijoje matyti tikros pastangos, kuriomis siekiama išreikšti šiuolaikines Europos vertybes. Nors žmonės nepritars dėl kai kurių jos elementų, reikia priminti, kad konstituciją visada galima pakeisti referendumu ir, jei Europos Sąjungos lygmeniu nustatysime, kad kai kurie jos aspektai neatitinka Europos teisės ir vertybių, tai bus galima padaryti ir išnagrinėti.

Taip pat reikia pasakyti, kad ši konstitucija buvo priimta balandžio 18 d., tuomet už ją balsavo 262 parlamento nariai, o 44 buvo prieš, ir tai yra demokratijos išraiška. Žmonės prieštaravo kai kuriems jos aspektams, pavyzdžiui, teiginiams apie krikščionybę ir Dievą, bet tai nieko naujo. Tokie teiginiai taip pat yra Vokietijos, Lenkijos ir Airijos konstitucijose. Būdamas krikščionis demokratas, esu labai patenkintas, kad įtraukti teiginiai apie Dievą ir krikščionybę, nes krikščionybė yra viena iš pagrindinių mūsų kultūros ir mūsų istorijos dalių, ir manau, kad daug geriau tai įtraukti nei atmesti ir kurti bedievę visuomenę.

Žmonės taip pat prieštaravo dėl to, kad numatoma suteikti pilietybę žmonėms, kurie gyvena už Vengrijos ribų, tačiau Airijoje taikome pasų priemonę žmonėms, oficialiai gyvenantiems Šiaurės Airijoje, kuri yra Jungtinės Karalystės dalis. Tokia priemonė padėtį labiau pagerino nei ją pablogino ir dabar santykiai su Jungtine Karalyste yra daug geresni nei kada nors anksčiau – tą parodo ir karalienės Elžbietos apsilankymas prieš dvi savaites.

Žmonės prieštaravo santuokos apibrėžčiai, gyvybės apibrėžčiai ir t. t., bet, kaip jau sakiau, jei šios apibrėžtys turi trūkumų, juos galima išspręsti referendumu. Galiausiai, reikėtų pagirti už tai, kad buvo apribotas valstybės skolos dydis, ir tai labai svarbu. Jei būtume tai įtraukę į savo konstituciją Airijoje, galbūt nebūtume atsidūrę tokioje finansinėje sumaištyje, kokioje esame dabar. Taigi šioje konstitucijoje yra labai daug gerų dalykų, ir manau, kad jei ketinsime priimti naują konstituciją, galėsime daug pasimokyti iš to, ką nuveikė Vengrija.

  Glenis Willmott (S&D). – Ponia pirmininke, yra nemažai su šia konstitucija susijusių problemų, bet noriu sutelkti dėmesį į vieną pagrindinį klausimą, kad pasiūlytoje konstitucijoje nesuteikiama jokia apsauga nuo diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos. Vienintelė pripažįstama santuokos rūšis būtų vyro ir moters santuoka. Turėjome ilgai kovoti už LGBT teises visoje Europoje, ir negalime leisti, kad Vengrija žengtų šį žingsnį atgal.

Gėjų teisės apsaugotos pagal ES pagrindinių teisių chartiją. Be to, tos pačios lyties sutuoktinių poros turėtų turėti galimybę laisvai judėti visoje Europoje ir jų partnerystė turėtų būti teisiškai pripažįstama, kad ir kur jie būtų. Taip, Vengrija turi teisę nuspręsti, kokia bus Vengrijos Konstitucija. Tačiau visos valstybės narės turi pareigą gerbti Europos bendriją, kuriai jos pačios priklauso. LGBT asmenų apsauga yra esminis Europos Sąjungos elementas, ir Vengrija negali to nepaisyti.

  Eduard Kukan (PPE). – (SK) Ponia pirmininke, dabartinė Europa yra pagrįsta vertybėmis, kurios mus vienija ir leidžia mums bendradarbiauti bei gerbti vienam kitą. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad kiekviena valstybė turi teisę priimti savo konstituciją per demokratiškai išrinktus atstovus. Tačiau naujoji Vengrijos Konstitucija atveria klausimus, kurie jaudina jos kaimynus ir juos paveikia. Kalbu, pvz., apie 23 straipsnį. Jame numatoma galimybė vengrų mažumų kaimyninėse šalyse nariams įgyti teisę balsuoti, jei jie priims Vengrijos pilietybę. Būtent čia slypi problema. Dėl nustatytų neįprastų kriterijų Vengrijos pilietybei įgyti, kitaip tariant, be fizinio ryšio su Vengrija, gali atsirasti politiniai valstybės ir piliečių, kurie neturi realaus ryšio su ta valstybe, ryšiai.

Taip pat įžvelgiu problemų D skirsnio formuluotėje. Čia kalbama apie vieną vengrų tautą, kolektyvines teises, paramą jų savivaldai kitose šalyse remiantis etninės kilmės principu, Vengrijos atsakomybę už visus vengrus. Taigi 4 dalyje numatomas galimas ekstrateritorinis šios konstitucijos poveikis.

Slovakijos Vyriausybė siekia taikių, dalykiškų diskusijų šiais klausimais dvišaliu lygmeniu. Tačiau ji susiduria su Vengrijos atsisakymu. Kadangi konstitucija dar neįsigaliojo, manau, kad dabar tinkamas metas aptarti ir paaiškinti, koks gali būti neigiamas poveikis.

Norėčiau pasakyti dar vieną dalyką. Dabartinėje savo politikoje dėl ES plėtros stengiamės pabrėžti, kaip svarbu kaimyninius būsimų valstybių santykius sureguliuoti remiantis mūsų Europos vertybėmis. Ponios ir ponai, įsivaizduokite, kokia būtų Europos Sąjungos reakcija, jei, pvz., Serbija šiandien nuspręstų masiškai suteikti pilietybę Bosnijos ir Hercegovinos piliečiams, arba jei Albanija suteiktų pilietybę Makedonijos piliečiams. Norėčiau dar kartą pasakyti, kad tada, kai abi šalys gerbia vertybes ir bendradarbiauja, galime kalbėti apie tolesnę bendrą Europos Sąjungos plėtrą ateityje.

  Kinga Göncz (S&D). – (HU) Ponia pirmininke, jau tris kartus prašiau suteikti man žodį, ir džiaugiuosi, kad jums pavyko suteikti man žodį po mano trečio prašymo. Pirma, norėčiau padaryti pataisą. Buvo klausimas apie tai, ar į konstituciją buvo įtraukta keturių penktadalių balsų dauguma, ar nebuvo. Ši nuostata buvo įtraukta į parlamento nuolatinius nurodymus, bet Fidesz siūlymu ji buvo panaikinta. Norėčiau paklausti pono E. Kukano apie tai, kad kai Th. Markert iš Venecijos komisijos buvo čia ir buvo paminėta dviejų trečdalių balsų dauguma – apie ją taip pat nuolat čia užsimenama – jis patvirtino, kad dviejų trečdalių balsų dauguma tikrai yra. Tokiais atvejais derėtų bent jau parodyti santūrumą, bet jis jo visiškai neparodo. Tad noriu užduoti klausimą ponui E. Kukanui, ar jis jau aptarė su Europos Parlamente esančiais Fidesz nariais savo iškeltus klausimus. Ar jis mato kokius nors ženklus, kad sutinkama keisti tuos dalykus konstitucijoje?

  Eduard Kukan (PPE). – Ponia pirmininke, ar šis klausimas užduodamas man? Mano nuoširdus atsakymas yra: negaliu atsakyti į jūsų klausimą.

  Sylvie Guillaume (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, naujojoje Vengrijos Konstitucijoje, kurią parengė L. Orbáno vyriausybė, netrūksta įspūdingų straipsnių, į kuriuos mano kolegos Parlamento nariai jau atkreipė dėmesį.

Skyrius apie asmeninį gyvenimą, atrodo, yra aukščiausias taškas konstitucijoje, kuri yra pagrįsta, kaip atkreipėme dėmesį, vien tik krikščionių religijos teiginiais ir tradicinės šeimos vertybėmis. Atrodo, kad šiame tekste taip pat leidžiama Vengrijoje apriboti teisę į abortą, tvirtinant, cituoju, „kad vaisiaus gyvybė bus apsaugota nuo pastojimo momento“. Vengrijos Vyriausybė parėmė savo žodžius veiksmais šioje srityje, pradėdama prieš abortus nukreiptą ryšių kampaniją, kuriai vis dėlto, atrodo, naudojamos lėšos iš Europos programos PROGRESS (Bendrijos užimtumo ir socialinio solidarumo programos).

Dabar, kai Europos Sąjunga remia pažangą ir lyčių lygybę kaip bendrąsias pagrindines vertybes, šiek tiek stebina tai, kad šios Europos lėšos panaudotos tokiai kampanijai. Todėl norėčiau pasinaudoti šios diskusijos suteikta proga ir pateikti klausimą Komisijai dėl šios kampanijos finansavimo pagal programą PROGRESS pagrįstumo.

(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Ildikó Gáll-Pelcz (PPE). – (HU) Ponia S. Guillaume, norėčiau užduoti jums klausimą. Kaip, jūsų nuomone, pasikeitė nuostatos dėl aborto sąvokos ir nuostatos, susijusios su abortu, naujoje konstitucijoje, palyginti su ankstesne konstitucija?

  Sylvie Guillaume (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, norėčiau paskatinti Komisiją pateikti atsakymą dėl minėtos programos. Jau uždaviau klausimą Komisijai ir laukiu atsakymo, kad sužinočiau, ar iš tikrųjų buvo tikrinama, kaip šios lėšos iš tiesų buvo naudojamos šiai kampanijai.

  Victor Boştinaru (S&D). – (RO) Ponia pirmininke, norėčiau ypač atkreipti jūsų dėmesį į persvarstytos konstitucijos nuostatas dėl etninių vengrų mažumų, gyvenančių užsienyje, kolektyvinių teisių ir aiškiai šiuo atveju išreikštą eksteritorialumo principą; šie abu dalykai akivaizdžiai pažeidžia ESBO standartus ir Venecijos komisijos panašiais atvejais ne kartą išsakytus vertinimus. Kalbu apie d straipsnį, paremdamas M. Weberį.

Tai nepriimtina, ir norėčiau jums priminti, kad ši konstitucija jau daro poveikį. Praėjusią savaitę L. Tőkés, Europos Parlamento pirmininko pavaduotojas, surengė oficialų biuro, atstovaujančio Székely regionui, kurio nėra Rumunijoje, atidarymą Vengrijos regionų rūmuose.

Tvirtai tikiu, Komisijos nare, jog Venecijos komisijos ataskaitoje bus patvirtinta, kad šie pažeidimai įvyko. Norėčiau jūsų vėliau paklausti: ką Europos Komisija norės ir galės dėl to padaryti? Galiausiai noriu pateikti šį klausimą, ypač Vokietijos ir Prancūzijos EP nariams, esantiems čia, Strasbūre, simbolizuojančiame istorinį Vokietijos ir Prancūzijos susitaikymą, kuriuo rėmėsi mūsų Europos Sąjunga: ar galite leisti, kad nacionalizmo demonai būtų paleisti Europoje ir iškiltų grėsmė mūsų Europos Sąjungos projektui?

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  József Szájer (PPE). – (HU) Pone V. Boştinaru, turiu du klausimus, kuriuos norėčiau pateikti: ar Rumunijos įstatymai leidžia suteikti pilietybę rumunų tautybės asmenims, net jei jie negyvena Rumunijos teritorijoje? Tai mano pirmasis klausimas. Mano antrasis klausimas toks: ar yra įstatymas, kuriuo nustatyta, kad Rumunijos teritorijoje negyvenantys Rumunijos piliečiai gali dalyvauti Nacionalinės asamblėjos ir Senato rinkimuose?

  Victor Boştinaru (S&D). – (RO) Gerbiamasis Parlamento nary, norėčiau jums priminti, kad kalbėjau tik apie Europos standartus ir principus, kurie yra visuotinai pripažįstami, o ne apie juridines arba konstitucines nuostatas Rumunijoje. Tačiau taip pat norėčiau jums atsakyti pareikšdamas, kad Rumunijoje nėra teisės aktų, kuriuose būtų nustatytas eksteritorialumo principas ir kolektyvinės teisės. Turėjau tai omenyje, minėdamas ginčą dėl Europos Komisijos vertinimų. Nustačius šių vertybių pažeidimą bet kurioje ES valstybėje narėje, Europos Sąjungai tenka užduotis pateikti tvirtą atsaką, nesvarbu, kaip vadinama ta valstybė. Toks mano atsakymas.

  Debora Serracchiani (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, naujojoje Vengrijos Konstitucijoje ribojamos priežiūros institucijų, kaip antai Konstitucinio Teismo, įsikišimo galimybės ir didinami vykdomosios valdžios įgaliojimai, todėl susilpninama įprastinė kontrolės ir pusiausvyros priemonių sistema.

Socialinės teisės buvo atmestos, valstybė teikia subsidijas socialiai remtiniems asmenims tik tuomet, jei jie sutinka atlikti bendruomenės pavestą darbą. Galiausiai buvo įtvirtinta teisė į savigyną ir ginklai gali būti laikomi namuose net ir be leidimo. Teisė į abortą buvo uždrausta, ir buvo priimti itin diskriminaciniai įstatymai prieš homoseksualus.

Visa tai prieštarauja Direktyvai 2000/78/EB, kurioje nustatoma bendra kovos su diskriminacija struktūra. Todėl klausiu Komisijos narės, kokių veiksmų ji ketina imtis, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės teisės Vengrijos Konstitucijoje yra sunkiai suderinamos su Europos Sąjungos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje nustatytomis pagrindinėmis teisėmis.

  Emine Bozkurt (S&D). – (NL) Ponia pirmininke, džiaugiuosi matydama, kad Komisijos narė V. Reding dalyvauja šioje diskusijoje, kurioje kalbama apie tai, kaip būtų galima geriausiai apginti Europos demokratijos vertybes. Mums jos trūko per ankstesnes diskusijas dėl Vengrijos žiniasklaidos įstatymo, kai iškilo pavojus toms pačioms vertybėms. Dėl konstitucijos pasakytina, kad kiekviena tauta turi teisę išrinkti savo atstovus į valdžią. Valdžia privalo ginti savo gyventojų, visų savo gyventojų interesus.

Vengrijos atveju daugumos partija Fidesz priima sprendimus dėl naujosios konstitucijos turinio. Keičiant konstituciją būtent taip, iš tikrųjų neįtraukiant kitų partijų ar pilietinės visuomenės organizacijų, žlugdomas demokratinis procesas, naikinamas dinamiškumas ir kyla grėsmė nustatyti išimtinę vienos partijos teisę. Dauguma mažumos sąskaita. Tikroji demokratija yra tikrinama ir vertinama pagal tai, koks yra tos šalies požiūris į savo mažumas. Viena mažuma, visų pirma LGBT bendruomenė, bus ypač paveikta konstitucijos, kuri XXI a. siekia atkurti pasenusį gyvenimo būdą. Tai reiškia grįžimą atgal, o ne žengimą su laiku. Iš ES Tarybai pirmininkaujančios valstybės mes tikimės daugiau.

(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  József Szájer (PPE). – (HU) Ponios ir ponai, atsiprašau už tai, kad tiek kartų pasisakau, tačiau pats dalyvavau rengiant šią konstituciją ir manau, kad labai nemalonu girdėti neteisingas nuomones – tiek išsakytas tyčia, tiek netyčia. Būtent todėl norėčiau štai ko paklausti E. Bozkurt, teigusią, kad šiuo klausimu nebuvo konsultuojamasi: Ar žinote, kad 917 000 Vengrijos piliečių atsiuntė 12 klausimų klausimyną, kurį pateikdama Vengrija ir Vengrijos Vyriausybė konsultavosi su savo piliečiais svarbiais konstitucijos klausimais? Taigi tiesiogiai su Vengrijos piliečiais – iš tiesų konsultacijose dalyvavo 10 proc. visų gyventojų. Ar žinote kokią kitą Europos konstituciją, dėl kurios vyko tokio plataus masto konsultacijos?

  Emine Bozkurt (S&D). – (NL) Ponia pirmininke, šie dalykai buvo nuolat paliekami nuošalyje. Tačiau ar galite paaiškinti, kodėl čia buvo tiek daug protestuota, kodėl visų frakcijų nariai teigė, kad tai neteisinga? Kodėl tada vyksta ši mūsų diskusija?

Nemanau, kad čia diskutuotume, jei viskas būtų gerai. Ar galite nurodyti, kokiai partijai priklausė asmenys, išsiuntinėję šias 17 000 formų? Kas jas perdavė? Norėčiau išgirsti jūsų atsakymus į tai.

  Ildikó Gáll-Pelcz (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, ponia E. Bozkurt, atsakau į jūsų klausimą: visi gavo laiškus, kad per juos galėtų pareikšti savo nuomonę. Dėkoju už šią galimybę diskutuoti, nes taip galiu jums pareikšti, kokį didžiulį džiaugsmą man suteikė Vengrijos Konstitucijos gimimas. Skaudu, kad nors nuo komunizmo žlugimo praėjo 20 metų, jų nepakako sukurti naujai konstitucijai. Dabar mes užbaigėme šią pereinamojo laikotarpio erą ir sukūrėme naują konstituciją, paremtą nacionaliniu sutarimu. Mūsų naujoji konstitucija yra mūsų bendrų vertybių rinkinys; ji prasideda mūsų gražiausia nacionaline malda, taip pat pabrėžiančia mūsų bendrų Europos vertybių svarbą, ir galiausiai joje mūsų krikščioniškoms šaknims ir šeimai – pagrindinėms mūsų vertybėms – skiriama ta vieta, kurioje joms ir priklauso būti. Daugiau nei džiugina, kad naujojoje konstitucijoje Vengrijos valstybė prisiima atsakomybę už savo piliečius tiek šalyje, tiek už jos ribų, neleidžia, kad valstybės skola taptų nekontroliuojama, ir, be kita ko, ji skelbia tėvų atsakomybę už savo vaikus.

  Ádám Kósa (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, man malonu kalbėti diskusijos pabaigoje, nes – gaila, kad turiu tai pasakyti baigiantis dienai, – iš jūsų neišgirdau jokios konkrečios kritikos. Antra, mes, Europos Parlamento nariai, negalime pasisakyti nacionalinės kompetencijos klausimu. Tačiau dabar, kai man suteiktas žodis, norėčiau ne kritikuoti, bet veikiau pateikti rekomendaciją 80 milijonų žmonių su negalia vardu. Vengrijos Konstitucija yra vienintelė Europos konstitucija, į kurią įtrauktos specialios pagalbos žmonėms su negalia nuostatos. Todėl norėčiau pasiūlyti jums įtraukti panašias nuostatas į atitinkamų savo šalių konstitucijas. Ačiū už jūsų dėmesį.

  Monika Smolková (S&D). – (SK) Ponia pirmininke, precedento neturintis antrojo pagal svarbą Vengrijos Respublikos atstovo, Parlamento pirmininko L. Kövéro, pareiškimas, kuriame abejojama Paryžiaus (EAPB) sutartimi ir nustatytomis sienomis, tik patvirtina pagal Vengrijos politiką taikomą revizionizmo lygį.

Gaila, kad Slovakijoje Ivetos Radičovos vadovaujama vyriausybė nenoro konfrontuoti pretekstu slepia savo nesugebėjimą spręsti dvigubos pilietybės, Vengrijos Respublikos Konstitucijos, kaimyninėse šalyse gyvenančių vengrų balsavimo teisių problemų ir atsakyti į Vengrijos Parlamento pirmininko pareiškimus.

Esu sunerimusi dėl mūsų vyriausybės neišmanymo, tačiau taip pat stebina Europos institucijų tylėjimas, lyg jos nenorėtų matyti, kaip ši Tarybai pirmininkaujanti šalis pažeidžia Europos teisės aktus.

Tikiuosi, kad Europos institucijų atstovai atidžiai įsiklausys ir stebės padėtį Vengrijoje ir kad labai greitai pateiks griežtą pareiškimą dėl grėsmės sienoms ir Paryžiaus taikos sutarčiai, taip pat dėl Vengrijos Konstitucijos, kurioje įtvirtintas vengrų mažumų kolektyvinių teisių ir kolektyvinės savivaldos sričių rėmimas.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Ponia pirmininke, Komisijos nare V. Reding, kreipiuosi į jus. Akivaizdu, kad Vengrijos Konstitucija savaime nebūtų paskatinusi tokio plataus masto Europos diskusijų, tačiau, deja, Vengrija vėl pateko į darbotvarkę praėjus šešiems mėnesiams nuo to, kai aptarėme žiniasklaidos įstatymą. Tiesą sakant, tai ne pati konstitucija, bet Vengrijoje įsitvirtinusi nedemokratiška veikla: teisėjai, policininkai ir į privačius pensijų fondus mokantys žmonės netenka savo įgytų teisių. Komisijos nare, kokia esminė priežastis to, kad iš Konstitucinio Teismo ir ombudsmeno atimamos jų įgytos teisės? Jie kelia grėsmę teismų nepriklausomumui, jie jau atėmė žiniasklaidos nepriklausomumą. Tai ypač svarbūs ir ypač pavojingi elementai. Komisijos nare, norėčiau perduoti jums 30 puslapių Venecijos komisijos kritikos. Ši institucija suformulavo labai rimtų kritinių minčių, ir tikrai tikiuosi, kad Europos Komisija ir visų pirma jūs pagaliau rimtai vykdysite savo pareigą, nes turėtumėte būti Europos Sutarčių sergėtoja. Prašome atlikti savo darbą!

  Ivo Vajgl (ALDE). – (SL) Ponia pirmininke, Tarybai pirmininkaujanti Vengrija mus iš pat pradžių nustebino neįprasta dovana – Didžiosios Vengrijos žemėlapiu, svajonių žemėlapiu, kuris neabejotinai gali tapti realybe tik vieningoje, demokratinėje Europoje ir kuris nesiremia praeitimi.

Iš šios dienos diskusijos matyti, kad nacionalizmas, ir dar perdėtas nacionalizmas, yra viena iš pasidalijimo priežasčių. Regione, iš kurio esu kilęs, pastaraisiais dešimtmečiais turėjome daug problemų dėl nacionalizmo.

Prašau Parlamento narių iš Vengrijos ir Vengrijos valdžios institucijų atstovų atsisakyti nacionalistinių žaidimų ir tąsymosi su taikos sutartimis, kurios lieka neįgyvendintos ir kurias jie supranta kaip neteisingas. Priešingu atveju Trianono sutartis mums visiems reikš kažką negero.

  Sophia in 't Veld (ALDE). – Ponia pirmininke, tik norėčiau paprašyti šios Parlamento pusės kolegų šiek tiek paaiškinti, nes diskusijose jūs atkakliai reikalavote, kad kiekviena valstybė narė turėtų teisę priimti įstatymus, kurie, jos nuomone, tinkami, kol joje yra demokratinė dauguma, ir kad tuos teisės aktus turėtų pripažinti kitos šalys. Ar galėčiau PPE frakcijos vardu paprašyti J. Szájero atsakyti, ar tai reiškia, kad nuo šiol Vengrija ir kitos atstovaujamos šalys taip pat pripažįsta Olandijos santuokos įstatymą, leidžiantį tuoktis tos pačios lyties asmenims?

  Jacek Olgierd Kurski (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, ši diskusija man primena kitą prieš keletą mėnesių vykusią diskusiją apie Vengrijos žiniasklaidos įstatymus. Tiek ši, tiek ana diskusijos yra vien pretekstas užsipulti Vengriją. Europos politinis korektiškumas negali pakelti to, kad yra šalis, kurioje triumfuoja konservatizmas, kad Europoje yra šalis, kurioje veiksmingai ginami nacionaliniai interesai, ir kad Europoje yra šalis, grįžtanti prie tikrųjų vertybių. Tai išpuolis prieš Vengrijos Vyriausybę, sėkmingai išgelbėjusią šalį po pusę amžiaus trukusio bankrutavusių komunistinių vyriausybių ir politinių jų palikuonių valdymo. Dabar atsisukama į konstituciją. Nors Europos politinis korektiškumas ryžtingai atsieja ją nuo jos krikščioniškų šaknų, vengrai išdrįso jomis didžiuotis, įtvirtindami jas savo konstitucijoje. Nors Briuselis skatina kosmopolitizmą, Budapeštas pabrėžia savo didvyrišką tautos praeitį. Vengrai daugiausia dėmesio skiria nacionalinei tapatybei, savo valstybei ir sveikam protui. Pasaulis pagaliau sugrįžo prie teisių. Komunizmas apibūdinamas kaip tironija, santuoka yra moters ir vyro sąjunga. Tikiuosi, kad vengrų ateities kartos didžiuosis šia puikia konstitucija.

  Csaba Sógor (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, šios dienos diskusijoje atrodo, kad Venecijos komisija tapo savotišku Europos Aukščiausiuoju Teismu. Pati Venecijos komisija suformulavo rimtą kritiką, pagrįstą kritiką dėl vis dar galiojančio Slovakijos kalbos įstatymo, ir nesu girdėjęs nė vieno savo kolegos Parlamento nario iš Slovakijos, kuris kada nors kalbėtų apie tą kalbos įstatymą. Mano kolegos Parlamento nario V. Boştinaru jau nebėra rūmuose, todėl jis negali atsakyti, bet norėčiau atsakyti J. Szájerui, kad aš, kaip Rumunijos pilietis, tikrai žinau, kad Rumunijos piliečiai, gyvenantys už Rumunijos teritorijos ribų, gali balsuoti ir gali turėti pasus, ir, panašiai kaip ir Slovakijos Konstitucijoje, daugelio Europos šalių konstitucijose nustatomos jų piliečių, gyvenančių už šių šalių ribų, teisės. Nematau čia nieko smerktino. Verčiau norėčiau apsvarstyti, kodėl Vengrija mano, kad reikia tai įtraukti į konstituciją – taip yra todėl, kad gyvenantys už sienos vengrai vis dar diskriminuojami šalyse, kuriose buvo karštai kritikuojama Vengrijos Konstitucija.

  Sophia in 't Veld (ALDE). – Ponia pirmininke, manau, kad pateikiau labai konkretų ir aiškų klausimą J. Szájerui. Tikiuosi, kad jis norėtų atsakyti.

  Pirmininkė. – Taikome „prašau žodžio“ tvarką, todėl mėlynosios kortelės tvarka neleidžiama.

  Edit Bauer (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, būdama Slovakijos pilietė, norėčiau išreikšti savo nuomonę apie tai, kas šiandien vyksta. Priklausau tiems, kuriems nebuvo masiškai suteikta Vengrijos pilietybė, nes ji bus suteikta tiems, kurie pateikė savo paraišką atskirai. Paprašiau leisti man pasisakyti dėl karingo kai kurių kolegų tono. Man didžiulį susirūpinimą kelia tai, kad Vengrijos Konstitucija vertinama taip, lyg ji būtų išpuolis prieš taikų Europos sambūvį. Jaučiu, kad dėl visiškai neteisingai suprastų ar blogai išverstų tekstų, pvz., apie teisę balsuoti, kuri nėra įtraukta į konstituciją, čia kalbame itin neigiamai nusiteikę ir nepaprastai karingu tonu, netinkamu Europos Parlamentui.

  János Áder (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, socialistų iniciatyvą galima apibūdinti kaip turinčią tris pagrindines savybes: ja pažeidžiami teisės aktai, ji yra baili ir panaši į parodomuosius teismo procesus. Ja pažeidžiami teisės aktai, nes Europos Parlamentas neturi licencijos ar kompetencijos nagrinėti Vengrijos Konstituciją. Iš J. M. Barroso laiško ir V. Reding pareiškimo aišku, kad tai nacionalinio suvereniteto dalykas. Ji baili, nes jei socialistai būtų radę dėl ko ginčytis, būtų kreipęsi į Europos Teismą Liuksemburge ir nebūtų diskutavę čia. Jie to nepadarė, nes jie tiksliai žino, kad Teisingumo Teismo bylą jie pralaimėtų. Ir galiausiai tiek procedūra, tiek iniciatyva primena parodomuosius teismo procesus, nes už jų slypi tik vienintelis dalykas – partija Fidesz, pernai laimėjusi rinkimus dviejų trečdalių balsų dauguma. Socialistai – veikiausiai ne tik Vengrijos, tačiau ir Europos socialistai – negalėjo suvirškinti Vengrijos piliečių sprendimo, todėl naudojasi kiekviena proga pulti Vengrijos Vyriausybę.

  Zbigniew Ziobro (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, reikia pasakyti, kad itin stebina šios diskusijos veidmainiškumas ir dvigubi standartai bei Vengrijos Konstitucijos kritika. Viena vertus, kaltinimai buvo nukreipti į konstituciją, nes joje neminimas Dievas ir krikščionybė, taip pat dėl to, kad joje neskelbiama apsauga to, kas vadinama homoseksualų santuokomis. Tačiau tokius kaltinimus lengvai būtų galima išsakyti daugeliui Europos konstitucijų, pvz., Lenkijos Konstitucijai, kurioje taip pat yra tokių nuostatų, arba, kaip pastaruoju atveju, nėra. Būtent taip ir turėtų būti, ir Lenkijos vidaus reikalas tą nuspręsti, kaip nustatyta ES sutartyje. Neturėtume pažeisti savo pačių Europos Sąjungos sutarties.

Išsakyti kaltinimai, kad konstitucijos rengimas buvęs nedemokratiškas, tačiau žmonės nepaiso to, kad šią konstituciją palaikė dauguma vengrų. Ši veidmainystė aiškiai matyti iš to, jog šiandien garsiai protestuojantys prieš Vengriją ir jos ministrą pirmininką V. Orbáną tylėjo, kai ankstesnioji Vengrijos socialistų vyriausybė praktiškai atvedė savo šalį prie bankroto slenksčio, jėga nutildžiusi opoziciją, protestavusią demokratiškuose mitinguose ir susibūrimuose. Į tokius dalykus neturėtume įsitraukti.

  Kinga Göncz (S&D). – (HU) Pone Jánosai Áderai, tik dešimt sekundžių pataisyti tam, ką neseniai kalbėjote. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne Liuksemburge. Jis įsikūręs Strasbūre.

  Elmar Brok (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, ponia E. Győri, ponia V. Reding, nesuprantu šių diskusijų esmės. Aš kitaip formuluočiau kai kuriuos Vengrijos Konstitucijos punktus. Mano šalies Vokietijos Konstitucijoje taip pat yra kai kurių punktų, su kuriais nevisiškai sutinku, taip pat ir Prancūzijos Konstitucijoje. Tačiau tai neturi nieko bendra su šiuo Parlamentu, nes jis nėra atsakingas už tokius klausimus. Tai esminis punktas. Taip yra, išskyrus atvejus, kai konkrečiai nustatyta, jog tam tikra nuostata pažeidžiami Europos teisės aktai. Jei kam nors nepatinka atskiras nacionalinės konstitucijos elementas, tai neturi nieko bendra su šiuo Parlamentu, nes tai nacionalinės tapatybės ir jurisdikcijos klausimas.

Lygiai kaip Komisija privertė priimti Vengrijos visuomenės informavimo priemones reglamentuojančių įstatymų pakeitimus, nes kai kurie jų punktai buvo nepriimtini, taip ji arba Europos Teisingumo Teismas imsis veiksmų, jei įstatymai būtų priimti įgyvendinant konstituciją, pažeidžiančią Europos teisės aktus. Netgi galima iškelti bylą Europos Teisingumo Teisme.

Būtent dėl to manau, jog tai, ką čia matome, tam tikru mastu yra politinis teatras. Mes neturime teisės kištis į Vengrijos Konstituciją. Galbūt tam tikrus dalykus daryčiau kitaip, tačiau Vengrija turi teisę elgtis taip, kaip jai atrodo tinkama.

  András Gyürk (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, čia, Europos Parlamente, matėme precedento neturintį įvykį. Kai kurie Europos Parlamento nariai užsipuolė valstybės narės konstituciją – vieną svarbiausių sudedamųjų nacionalinio suvereniteto dalių. Būtų geriau, jei suprastumėte, kad įžūliai pažeidžiantieji nacionalinį suverenitetą kenkia ne tik Vengrijai, bet ir visai Europai. Šis atvejis sukūrė precedentą, silpninantį tikruosius Europos rėmėjus ir stiprinantį euroskeptikus. Tai neatsakingas elgesys. Kartu nudžiugino tai, ką girdėjome iš Komisijos. Atrodė, jog tai akivaizdu, tačiau džiaugiuosi, kad taip įvyko šioje plenarinėje sesijoje.

Europos Komisija neketina ir neturi teisės kištis į valstybių narių konstitucinius reikalus. Tad dabar atėjo pats metas kairiajam sparnui stabdyti savo provokacinę politinę kampaniją, paremtą klaidinga nuomone apie Vengrijos Vyriausybę. Naujoji Vengrijos Konstitucija yra svarbi priemonė valyti griuvėsiams, kuriuos paliko aštuonerius metus trukęs korumpuotas ir neišmanėliškas socialistų valdymas. Dviejų trečdalių balsų dauguma įgaliojimai atlikti šį darbą suteikti Fidesz partijai. Kairysis sparnas turi tiesiog susitaikyti, kad šio sprendimo negalima pakeisti nei Briuselyje, nei Strasbūre.

  Jan Philipp Albrecht (Verts/ALE). – (DE) Ponia pirmininke, pone E. Brokai, man jūsų pastabos pasirodė šiek tiek erzinančios, todėl paprašiau leidimo kalbėti.

Natūralu, kad Europos Sąjunga turi kompetenciją, leidžiančią nustatyti nacionalinės teisės aktų suderinamumą su Europos Sąjungos teisės aktais. Kaip jūs pats sakėte, bet koks Europos sutarčių pažeidimas taip pat gali būti išaiškintas teisme. Tad kodėl šis Parlamentas negalėtų aptarti tokios padėties? Argi nėra taip, jog visiškai būtina šiame Parlamente aptarti šį klausimą?

Manau, kad šiuo atveju įžvelgiame tendenciją, kai nacionalinės konstitucijos vertinamos kaip sritis, kurioje nėra vietos Europos demokratijos politinėms diskusijoms.

Jei gyvename Europos demokratijoje, tada, žinoma, turi būti abipusiškai susitarta dėl pagrindinių mūsų konstitucijų dalių ir jos turi atitikti tarptautines sutartis, kurias visi pasirašėme. Tokios yra, pvz., Žmogaus teisių konvencija, taip pat Europos Sąjungos sutartys, ir manau, kad turėtume aptarti šį klausimą šiame Parlamente.

  Viviane Reding, Komisijos pirmininko pavaduotoja. – Ponia pirmininke, paprašiau, kad Europos Parlamentas turėtų aiškią savo nuomonę. Taip, Europos Parlamentas aiškios savo nuomonės neturėjo. Išgirdau daug skirtingų nuomonių, kurios jau pačios savaime parodo, koks sudėtingas šis klausimas.

Tad norėčiau dar kartą pabrėžti, kad Komisija laikosi Lisabonos sutarties ir nesikiša į nacionalinių valstybių suverenitetą. Pirmininko J. M. Barroso vardu norėčiau dar kartą pabrėžti, kad Komisija neturi priimti politinių sprendimų dėl pagrindinių konstitucinių ir institucinių pasirinkimų, kuriuos priima valstybės narės. Naujos konstitucijos priėmimas valstybėje narėje yra jos tautos ir jos institucijų reikalas.

Kaip jau pabrėžiau, galėtume tapti kompetentingi, kai konstitucija perkeliama į įstatymų leidybos, administracinę ar teisminę praktiką. Galiu patikinti Parlamentą, kad nė akimirkos nedvejodami įsikištume, jei būtų pažeista Sutartis ar Chartija arba jei nebūtų laikomasi Europos Sąjungos teisės aktų.

Grįžtant prie S. Guillaume klausimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų: kai kyla pavojus Europos Sąjungos teisės aktams, niekada nedvejoju imtis veiksmų. S. Guillaume iškeltas klausimas susijęs su informavimo apie darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą kampanija, kuri buvo remiama pagal programą „Progress“. Tai kampanijos, kurią sudaro skatinimo medžiaga, vaizduojanti dar negimusį kūdikį su žodžiais „Leiskite man gyventi“ ir su Komisijos logotipu, dalis. Labai aiškiai pareiškiu: ši kampanija nesuderinta su programa „Progress“ ir nesuderinta su projektų pasiūlymu, Vengrijos valdžios institucijų pateiktu Komisijos tarnyboms. Todėl Komisija paprašė nedelsiant sustabdyti šią kampanijos dalį ir pašalinti visus esamus plakatus. Jei taip nebus padaryta, pradėsime procedūras, kad būtų nutrauktas pamatinis susitarimas ir nuspręsta dėl visų padarinių, įskaitant ir finansinius.

Štai kaip mes atsakome, jei kyla pavojus Europos teisės aktams. Konstitucijos nepriklauso mūsų kompetencijai.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti šiam Parlamentui už ypatingą dėmesį, skirtą mano šalies vyriausybės veiklai paskutiniuoju pusmečiu. Tarybai pirmininkaujanti Vengrija yra tvirtai įsitikinusi, kad naujai priimta – ne persvarstyta – Vengrijos Konstitucija visiškai atitinka pagrindines vertybes ir principus, kuriais pagrįsta Europos Sąjunga.

Nuo pat mūsų pirmininkavimo Tarybai pradžios visą savo energiją skyrėme ir nepailsdami stengėmės skatinti bendrą Europos darbotvarkę. Ypač džiaugiuosi, kad netgi šiandieninėse diskusijose minėti kritikai nesuabejojo tvirtu ir nuoširdžiu mano šalies vyriausybės įsipareigojimu.

  Judith Sargentini (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, apie pasiūlymą dėl darbo tvarkos – bandžiau jį pateikti įpusėjus diskusijai, tačiau mane nutraukėte – siūlyčiau, kad peržvelgtumėte šią diskusiją ir įvertintumėte, kaip skyrėte klausimus, pateikiamus pakeliant mėlynąją kortelę, ir prašymus „prašau žodžio“. Galiu apibendrinti: dviejų mano prašymų užduoti klausimus, pateikiamus pakeliant mėlynąją kortelę, nepaisyta, tačiau buvo patenkinti A. Alvaro (du kartus), K. Göncz (tris kartus) ir R. Tavareso prašymai. Dalydama jūs tolygiai jų nepaskirstėte. Prašau jūsų dar kartą į tai atsižvelgti, kad viskas būtų paskirstyta tolygiai.

  Pirmininkė. – Užtikrinu jus, ponia J. Sargentini, jog baigėsi mums skirtos 45 minutės. Visi Parlamento nariai turėjo galimybę pasisakyti. Leidau jiems kalbėti ne mažiau kaip 15 sekundžių, o kai kada net minutę, ir buvo visapusiškai išlaikyta politinių frakcijų pusiausvyra. Tačiau turite teisę patikrinti ir, žinoma, galite pateikti skundą.

Diskusija baigta.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – (RO) Vengrijos Konstitucija buvo priimta balandžio 18 d., taikant procesą, dėl kurio demokratija vos neperžengė savo ribų. Ji įsigalios kitų metų pradžioje. Nors mes neturime reikiamų įgaliojimų nurodyti valstybei narei, koks turėtų būti jos pagrindinių teisių turinys, negalime abejingai žvelgti į šį antidemokratinį piktnaudžiavimą. Visos valstybės narės ir jų vyriausybės, nepaisant jų politinių įsitikinimų, dėl šio atvejo turi skambinti pavojaus varpais.

Dar rimčiau atrodo tai, kad Vengrijos Vyriausybė naudojasi pirmininkavimu ES Tarybai ir neprisideda prie vieningos Europos formavimo, tačiau remia nacionalizmo, kuris, kaip manėme, jau pamirštas, atgimimą.

Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Rumunijoje ir Slovakijoje, konstitucijos turinys gali sukurti sistemą, dėl kurios kyla pavojingų aplinkybių, atsirandančių dėl etninių vengrų kolektyvinių teisių ir eksteritorialumo principo.

Be to, Vengrijos Vyriausybė parodė savo paramą steigiant Székely regiono biurą Briuselyje, o šis regionas labiausiai užgaulioja rumunus ir pasisako prieš Rumunijos teritorinį vientisumą.

  Sławomir Witold Nitras (PPE), raštu. – (PL) Manau, kad Europos Parlamentas turi teisę aptarti teisėkūros sprendimus, įtvirtintus valstybių narių konstitucijose. Gyvename vienoje Europoje, ir mūsų šalių piliečiai turi teisę be jokių kliūčių gyventi bet kurioje valstybėje narėje. Tačiau turime prisiminti, kad Europos tautos turi suverenias teises priimti pagrindinius įstatymus. Skirtinga patirtis suformavo skirtingas šalis ir tautas. Vengrija taip pat turi teisę priimti konstituciją, kurioje neužsimenama apie ombudsmeną arba asmens duomenų atstovą. Girdėdamas EP narius kalbant apie tai, kaip Vengrijos Parlamentas pažeidžia pagrindinius Europos principus, niekuo negaliu padėti, tačiau jaučiuosi nepritariantis tiems principams, kuriuos minite. Labiausiai norėčiau pasveikinti Vengriją priėmus naująją konstituciją. Tai, kad didžioji dauguma vengrų palaiko naujuosius teisės aktus, daro ypač didelį įspūdį ir įrodo, kad vengrų tauta visiškai atsisakė komunistinių konstitucijų tradicijos, kuria remiantis buvo parengta ankstesnioji konstitucija.

  József Szájer (PPE), raštu. – (HU) Vengrija yra Europos Sąjungos valstybė narė ir tinkamai laikosi šio klubo taisyklių. Jei kas nors mąsto kitaip, šis klubas turi atitinkamas taisykles, kaip elgtis. Jei jie elgiasi teisingai, tada prašome pateikti prieš mus pareigos pažeidimo ieškinį. Tai procedūra, taikoma kiekvienos kitos šalies atveju, ir mes, vengrai, neprašome, kad mus nuo šios procedūros atleistų. Mes giname savo nuomonę sąžiningose diskusijose, paremtose tiesa, tačiau nenorime dalyvauti politinių raganų medžioklėje. Valydami savo kolegų Vengrijos socialistų paliktus griuvėsius, sutelkėme nepaprastai daug energijos, kad Vengrija taptų demokratine, europietiška ir laisva šalimi, besiremiančia konstituciniais įgaliojimais, kuriuos gavome iš Vengrijos piliečių laisvuose rinkimuose. Todėl priėmėme naują konstituciją, kuri pagaliau pakeis 1949 m. komunistinę konstituciją, vengrams keliančią blogus prisiminimus ir simbolizavusią tironiją. Mes esame tauta, mylinti laisvę ir demokratiją. Mūsų konstitucijai, gynusiai teisę pasipriešinti tironijai nuo pat garsiosios Aukso bulės, 1222 m. Vengrijos Magna Carta, laikų, įskaitant pirmą kartą Europoje skelbiamą religinę toleranciją pagal Tordos deklaraciją, vienai iš pirmųjų, užtikrinančių lygybę prieš įstatymą 1848 m., ir turinčiai vieną seniausių parlamentinių tradicijų Europoje, yra tūkstantis metų. Mums nereikia, kad mus mokytų demokratijos tie, kurie turi atlikti daug namų darbų savo kieme.

  Marc Tarabella (S&D), raštu. – (FR) Europos Sąjunga remiasi pagrindiniais principais, pvz., vyrų ir moterų lygybe. Tačiau priimdama naują konstituciją, kurioje teigiama, kad vaisius turi būti saugomas nuo pradėjimo momento, Vengrija, valstybė narė, trypia šias vertybes, nes vėl leidžia kelti klausimą dėl teisės į abortą.

Taip pat sužinojau, kad Vengrijos Vyriausybė pradėjo visuomenės informavimo kampaniją prieš teisę į abortą, finansuojamą ir todėl, veikiausiai, sankcionuotą Europos Sąjungos. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad teisė į abortą yra pagrindinė teisė, dėl kurios kovojo ir toliau kovoja tūkstančiai Europos moterų, dažnai rizikuodamos savo gyvybėmis, ir ją palaiko šis Parlamentas bei Vengrijos piliečiai, taip pat ją pripažino 23 valstybės narės iš 27.

Atsiribodama nuo tokios politikos, prieštaraujančios pagrindinėms moterų teisėms, Europos Komisija turi kuo labiau stengtis užtikrinti, kad Vengrijos Vyriausybė nutrauktų visas kampanijas, kurių tikslas – kvestionuoti teisę į abortą. Tai mūsų bendrų vertybių apsaugos klausimas.

12. Europos arešto orderis (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – žodiniai klausimai Tarybai ir Komisijai apie Europos arešto orderį.

  Jan Philipp Albrecht , autorius. – (DE) Ponia pirmininke, šiandien diskutuojame apie Europos arešto orderį. Seniai derėjo pradėti šias diskusijas. Per frakcijas pateikėme klausimą, siūlydami pradėti diskusijas apie Europos arešto orderio reformą bei taikymą ir prašome Komisiją bei Tarybą atsakyti, pateikiant pasiūlymus.

Europos arešto orderis buvo šlovinamas kaip puikus tarpusavio pripažinimo teisingumo ir viešosios tvarkos palaikymo srityje pavyzdys. Kai Europos arešto orderis buvo patvirtintas pagrindų sprendimu, Europos Parlamentas visada labai aiškiai nurodydavo, kad, viena vertus, Europos arešto orderio taikymo sąlygos pakankamai griežtos siekiant, kad jis būtų taikomas tik iš tiesų sunkiems nusikaltimams, kad jis būtų taikomas proporcingai ir kad tuo pačiu metu turėtų būti suderinti procedūriniai Europos Sąjungos standartai. Nė vienas iš šių reikalavimų iš tikrųjų nebuvo visiškai patenkintas. Kaip dabar matyti iš ataskaitų, su kuriomis galime susipažinti, daugeliu konkrečių atvejų arešto orderis nėra taikomas proporcingai. Taigi turime pataisyti teisės aktuose nustatytas ir praktiškai taikomas procedūras. Dėl Komisijos pirmininko pavaduotojos V. Reding nuveikto darbo po dešimties metų pagaliau pasiekėme pažangos procedūrinių standartų suderinimo srityje. Vis dėlto svarbu, kad ir toliau žengtume į priekį, kaip antai gerindami kalinių laikymo sąlygas ir spręsdami klausimą dėl atskirų teisinės apsaugos standartų.

Ateityje turėtume rūpintis ne vien teisminių institucijų ir policijos pajėgų bendradarbiavimu tarpusavio pripažinimo srityje; taip pat privalome atkreipti dėmesį į procedūrinių standartų sukūrimą. Taigi Europos arešto orderį privalu pakeisti šiandien, nes akivaizdu, kad jo taikymas neatitinka mūsų nustatytų standartų, visų pirma, kad atskirais atvejais būtų tikrinamas proporcingumas.

  Simon Busuttil, autorius. – (MT) Ponia pirmininke, tapo aišku, kad Europos arešto orderis – tai labai naudinga teisingumo užtikrinimo priemonė už nacionalinių sienų ribų. Juo atvėrėme nacionalines sienas, aiškiai pranešdami nusikaltėliams, kad siekdami išvengti baudžiamojo persekiojimo jie nebegalės pabėgti į kitą šalį. Todėl svarbu, kad Europos arešto orderis būtų matomas kaip naudinga priemonė, padėjusi pasiekti gerų rezultatų.

Kita vertus, ši priemonė turi ir trūkumų, kai, pvz., išduodama dėl nusikaltimų, kurie laikomi pernelyg nesunkiais, kad galima būti pateisinti arešto taikymą. Nemanau, kad, kaip jau yra buvę, Europos arešto orderis būtų išduodamas tokiais atvejais, kai asmuo kitoje šalyje sučiumpamas pavogęs dvi padangas. Bausmė neatitinka nusikaltimo sunkumo ir dėl to prarandamas pasitikėjimas tokia svarbia ir naudinga priemone.

Todėl, siekdami išsaugoti šio orderio naudą, turime įvertinti sistemos ir jos taikymo trūkumus.

Būtent dėl šios priežasties, siekdami suprasti, kaip per pastaruosius keletą metų šis orderis buvo naudojamas, teikiame šį Parlamento klausimą. Gavę reikiamos informacijos galėsime apsispręsti, ar, siekdami užtikrinti teisingą orderio taikymą, turime jį atnaujinti.

  Sarah Ludford, autorė. – Ponia pirmininke, Europos Parlamento liberalų frakcija visada rėmė Europos arešto orderį dėl jo svarbos kovojant su sunkiais tarpvalstybiniais nusikaltimais. Kita vertus, tuo pačiu metu mano frakcija nurodė, kad Europos arešto orderis būtų neišsamus, jeigu juo Europoje nebūtų skatinamos procesinės teisės į gynybą. Mes nuolat kritikavome Tarybą už tai, kad ji nesiėmė įgyvendinti šių veiksmų pagal išsamų Komisijos pasiūlymą.

Pagaliau padėtis dėl teisės į gynybą ėmė keistis, ir palankiai vertinu Komijos pirmininko pavaduotojos V. Reding įsipareigojimą įgyvendinti šią programą pagal veiksmų planą. Kyla klausimas: ar šių veiksmų pakaks, kad kompensuotume Europos arešto orderio trūkumus? Nemanau. Taip pat turime imtis priemonių dėl Europos arešto orderio sistemos veikimo.

Įvardykime pasiektus laimėjimus: 2005–2009 m. panaudojus arešto orderį buvo išduota 12 tūkst. narkotikų prekeivių, vaikų tvirkintojų, žagintojų ir kitų nusikaltėlių. Tarp jų – Hussain Osman, vienas iš 2005 m. Londono sprogdintojų. Žinodamas tai, kiekvienas londonietis galėtų būti dėkingas Europos arešto orderiui. Po šešių savaičių jis grįžo iš Italijos.

Vis dėlto, bent jau Jungtinėje Karalystėje ir apie tai išgirsime vėliau, Europos arešto orderis tapo mėgstamu vėzdu, kuriuo euroskeptikai vanoja ES reputaciją. Jų tikslui buvo naudingos keletas liūdnai pagarsėjusių bylų dėl žmogaus teisių pažeidimo. Iš tikrųjų JK – tai antra po Vokietijos valstybė, gaunanti daugiausia prašymų išduoti asmenis.

Ir Komisija, ir teisę į gynybą ginančios organizacijos, kaip antai „Fair Trials International“, deklaruoju savo interesą, nes esu globėja – taip pat „Justice“, kurios taryboje esu, nurodė arešto orderio trūkumus. Pagrįstai nurodomos problemos, susijusios su orderio naudojimu dėl nusižengimų, teisinio atstovavimo neužtikrinimu išduodančiojoje valstybėje, ilga kardomojo kalinimo trukme, laidavimo netaikymu asmenims, kurie nėra išduodančiosios valstybės piliečiai, taip pat blogomis kardomojo kalinimo sąlygomis. Europos Komisija nemano, kad mums reikia naujos redakcijos Europos arešto orderio. Manau, kad turime tai persvarstyti.

Pirma, mums reikalingas gerokai tvirtesnis pagrindas proporcingumo patikrinimui užtikrinti, kad orderis nebūtų taikomas nusižengimams. Antra, vykdančiojoje valstybėje turi būti aiškiai patikrinama, kaip užtikrinamos žmogaus teisės. Patikrinimas turi būti aiškiai įtvirtintas, o ne numanomas. Trečia, reikės pripažinti, kada Europos arešto orderio vykdymas nėra pagrįstas, kad asmuo nebūtų persekiojamas Europoje siunčiant įspėjimus pagal Šengeno informacinę sistemą, nors jį išduoti atsisakyta dėl pagrįstų priežasčių.

Be to, reikės imtis tam tikrų veiksmų dėl laidavimo, visų pirma įgyvendinant pamatinį sprendimą dėl teisminės priežiūros orderių.

Europos arešto orderį reikia patobulinti, tačiau iš esmės jis buvo sėkminga priemonė. Jį kvestionuojantys asmenys turėtų savęs paklausti, ar jie būtų patenkinti, jeigu nusikaltėliai ištisus metus nepatektų į teismo rankas ir jų nepasiektų teisingumo ranka, nes tradicinės ekstradicijos procedūros pernelyg ilgos ir biurokratinės.

  Birgit Sippel , autorė. – (DE) Ponia pirmininke, diskutuodami apie Vengrijos Konstituciją ne kartą girdėjome kritiką, kad tai – politinės diskusijos. Mane tai labai nustebino, nes politinės diskusijos – tai vienas iš tų dalykų, kuriuo ir turi specialiai užsiimti Parlamentas; taigi noriu pradėti šią temą, taip pat numatydama politinę programą.

Nusikalstamumo, visų pirma organizuoto nusikalstamumo, dar niekada nestabdė sienos ar sienų kontrolė. Todėl nėra prasmės perstatyti Europos sienų ir apriboti mūsų gyventojų bendro augimo. Priešingai, mums reikia nuoseklaus tolesnio mūsų valstybių narių bendradarbiavimo, taip pat policijos pajėgų ir teismų institucijų tarpvalstybinio bendradarbiavimo.

Šioje srityje ne kartą matėme, kad Europos arešto orderis – tai svarbi ir sėkminga priemonė. Kita vertus, geras Europos arešto orderio vardas nukentės, jeigu jis bus naudojamas, tarkim, dėl pavogtų dviračių ar paprasčiausiai norint apklausti asmenis. Man nemalonu pripažinti, kad sužinojome, jog jis naudojamas, kai nusprendžiama nevykdyti arešto orderio, nes turima įrodymų apie jo nepagrįstą išdavimą, bet to nepaiso išduodančioji valstybė – dėl to atsitinka, kad atitinkami piliečiai kiekvieną kartą kirsdami sienas sulaikomi. Tokie veiksmai nepadeda kurti pasitikėjimo Europos teisinėmis sistemomis.

Kodėl taip atsitinka? Ar direktyvos tekste palikta per daug laisvės? Ar tai neteisingo įgyvendinimo valstybėse narėse ar nepakankamo informavimo klausimas? Turime išsiaiškinti šiuos dalykus, prireikus valstybės narės turi patobulinti savo veiksmus, o Komisija privalo imtis priemonių, kad užkirstų kelią tokiam netinkamam jo naudojimui. Tai vienintelis būdas užkirsti kelią, kad sėkmingai priemonei nebūtų nuolat kenkiama ir kad šiais veiksmais ir toliau būtų pasitikima.

Be to, iš visų šių atvejų matyti, kaip svarbu, kad pagaliau pasiektume kokios nors pažangos įgyvendindami veiksmų planą dėl procesinių teisių užtikrinimo. Siekdami teisinio tikrumo visiems dalyviams, turime visoje Europoje užtikrinti vienodas teises visiems kaltinamiesiems, ir informacija apie šias teises turi būti teikiama privaloma tvarka.

Kreipiausi į Komisiją prašydama atremti galimą prieštaravimą šiems klausimams; neabejoju, kad šiuo atžvilgiu ji gali pasikliauti Parlamento parama.

(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  William (The Earl of) Dartmouth (EFD). – Ponia pirmininke, B. Sippel apibūdino Europos arešto orderį kaip kūdikį. Ar iš tikrųjų jis nėra panašesnis į kokią Frankenšteino pabaisą? Ar ji neturėtų su tuo sutikti?

  Birgit Sippel , autorė. – (DE) Nesu tikra, ar turėčiau atsakyti į jūsų klausimą, nes tai daugiau ginčytina pastaba. Vis dėlto iš statistikos matyti, kad Europos arešto orderis – tinkama kovos su nusikalstamumu priemonė suvienytoje Europos erdvėje. Nusikalstamumas nėra nacionalinis; jis – tarptautinis, kertantis sienas. Todėl turime bendradarbiauti tarpvalstybiniu lygmeniu. Turime spręsti kylančias Europos arešto problemas ir užkirsti kelią netinkamam jo naudojimui. Vis dėlto tokia priemonė būtina.

  Gerard Batten, autorius. – Ponia pirmininke, nuo 2004 m. įspėjau, kad Europos arešto orderis (EAO) galėtų būti naudojamas kaip politinių disidentų priespaudos priemonė. Tokia padėtis susiklostė dėl Juliano Assange’o. Švedijos jam iškeltoje byloje daug taisyklių pažeidimų. J. Assange’ui nėra pateikti kaltinimai dėl jokio konkretaus nusikaltimo. Anksčiau pradėtą jo veikos dėl, kaip švedai nurodė „nesunkaus išžaginimo“, tyrimą vyriausiasis Stokholmo prokuroras nutraukė beveik prieš keturis mėnesius iki EAO išdavimo. Atnaujinus tyrimą, pagal kurį išduotas EAO, prokuroras nesugebėjo apklausti liudytojų, galinčių išteisinti J. Assange’ą.

Nepriklausomų Anglijos teisininkų nuomone, vadovaujantis Anglijos teise, pagal J. Assange’ui pateiktus nepagrįstus kaltinimus išžaginimas negalėtų būti inkriminuojamas. Turimomis žiniomis, ieškovo advokatas Švedijoje nurodė, kad moterys ir pačios negali pasakyti, ar atitinkama veika – išžaginimas, nes nėra teisininkės. Vis dėlto prie EAO varnele pažymėto išžaginimo nėra nurodyta šio nusikaltimo apibrėžtis ar nusikaltimo sudėtis.

J. Assange penkioms savaitėms liko Švedijoje, kad atsakytų į jam pateiktus kaltinimus, tačiau nebuvo apklaustas, nes tyrimą buvo pernelyg delsiama atlikti. J. Assange atvyko į Švediją praėjus mažiau kaip mėnesiui po to, kai „Wikileaks“ nutekino informaciją apie karą Afganistane ir paskelbė, kad gali atskleisti dar daugiau informacijos. Aukščiausieji JAV vadovai pareikalavo, kad J. Assange būtų nužudytas ar pagrobtas ir kad JAV vyriausybė turėtų veikti taip, tarytum būtų paskelbusi karą „Wikileaks“, kurią apibūdino kaip teroristų organizaciją.

Visa tai sutampa su parankiu Europos arešto orderio išdavimu dėl šio asmens. Švedija palaiko glaudžius santykius su JAV, dalijasi su ja žvalgybos informacija, bendradarbiauja ir dėl to kyla klausimas dėl menamo Švedijos neutralumo. Kodėl JAV norėtų, kad J. Assange būtų išduotas Švedijai? Amerikiečiai vis dar kurpia prieš jį bylą, tačiau nežino, kokius kaltinimus jam gali pateikti, jeigu apskritai tai gali padaryti. Nepateikusios kaltinimo JAV negali išsiųsti jo iš JK, tačiau, kol išsiaiškins, turi laikyti jį kur nors uždarytą, kad jis negalėtų grįžti į Australiją.

Europos arešto orderis – puiki priemonė šiam tikslui pasiekti. Kaip jau ne kartą sakiau šiame Parlamente, pagal Europos arešto orderį ekstradicija – arba, vartojant tikslų terminą, teisminis perdavimas – dabar tėra biurokratinis formalumas. Paprasčiausiai nėra tikrų apsaugos priemonių. Kita vertus, Tarybai ir Komisijai užduosiu klausimą ne ar EAO piktnaudžiaujama dėl politinių tikslų. Mano klausimas – ar galima juo piktnaudžiauti? Jeigu Taryba ir Komisija yra atviros, turės pripažinti, kad taip. Ar galėtų tai padaryti dabar? Mano nuomone, iš turimų įrodymų matyti, kad J. Assange’o atveju juo, be abejo, piktnaudžiaujama.

  Cornelis de Jong, autorius. – (NL) Ponia pirmininke, žodinių klausimų tekstas galėtų atrodyti abstraktus ir teorinis, tačiau vis dėlto Europos arešto orderis siejamas su žmonių likimais, žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis.

Nyderlanduose daug dėmesio buvo skirta Coro Disselkoeno likimui. 1997 m. šiam olandų verslininkui buvo pateikti kaltinimai Lenkijos mokesčių taisyklių pažeidimu. Dėl to jis du mėnesius praleido kalėjime, kur buvo baisios sąlygos. Sumokėjęs labai didelę pinigų sumą kaip užstatą, jis buvo paleistas ir dvylika metų nieko apie šią bylą daugiau negirdėjo. Tačiau praeitais metais Lenkija netikėtai pareikalavo išduoti šį verslininką. Šiuo atveju Lenkija pasinaudojo Europos arešto orderiu. Prieš dešimt dienų jis buvo išsiųstas į Lenkiją. C. Disselkoeno advokatas nurodė, kad ten jis buvo laikomas kalėjime, kuris buvo ne mažiau purvinas ir perpildytas nei tas, kuriame jis buvo laikomas 1997 m. Pažeidžiant visas taisykles, C. Disselkoeno ir jo advokato pokalbiai buvo įrašomi vaizdo kamera. Be to, netikėtai jam buvo pateikti keturi nauji kaltinimai. Teisėjas netgi užsiminė, kad dėl jų galėtų būti išduodamas naujas arešto orderis. C. Disselkoen dar kartą sumokėjo didelę pinigų sumą kaip užstatą ir grįžo į Nyderlandus, tačiau iš šios bylos matyti, kad dėl Europos arešto orderio galima patekti į baisią padėtį.

Savo ataskaitoje Komisija nurodė, kad suvokia problemas ir kad jai jos kelia nerimą. Dėl šios priežasties mūsų frakcija sieja savo viltis su Komisijos nare. Komisijos nare, ar galite paaiškinti, kaip reikėtų suprasti proporcingumo reikalavimus, ir ar galite pasirūpinti, kad šį klausimą perimtų spręsti Taryba? Ar galite užtikrinti, kad žmonės turėtų teisę ginčyti arešto orderį ir jį išdavusiojoje, ir jį vykdančiojoje valstybėje narėje? Ar sutinkate, kad turėtų būti suteikta galimybė atsisakyti vykdyti arešto orderį šalių, kuriose sąlygos kalėjimuose ir kardomojo kalinimo įstaigose tebėra nežmoniškos, vardu, kad vykdant EOA bus vertinama žmogaus teisių gynyba ir kad Corui Disselkoenui nebereikėtų bijoti patekti į dar didesnę bėdą?

  Timothy Kirkhope, autorius. – Ponia pirmininke, niekas negali paneigti teigiamos Europos arešto orderio įtakos kovojant su tarpvalstybiniu nusikalstamumu. Iki šios dienos dėl jo taikymo buvo išduota beveik 12 tūkst. narkotikų prekeivių, vaikų tvirkintojų, žagintojų ir teroristų, taip pat išvengta ilgų ekstradicijos procedūrų. Šios priemonės taikymo sparta – neįkainojama, turint omenyje sienų kirtimo laisvę ir padidėjusį tarpvalstybinio nusikalstamumo lygį. Vis dėlto šia priemone niekada nebuvo ketinama tirti ir bausti už tokius nusižengimus kaip kiaulės ar šokoladuko vagystė arba banko sąskaitos limito viršijimas.

Tai, ką matote šiandien, – retas reiškinys. Anot beveik visų čia esančių politinių frakcijų ir tautybių, atėjo laikas peržiūrėti, dar kartą įvertinti, o prireikus – priimti pakeitimus. Svarbiausi dalykai pertvarkant šią priemonę – proporcingumas, apsauga ir žalos atlyginimas.

Šiuo metu rengiame Europos tyrimo orderį – Europos arešto orderio partnerį. Svarbu, kad nekartotume klaidų. Turime parengti šiuos naujus teisės aktus, aiškiai atsižvelgdami į Europos arešto orderio trūkumus ir su juo susijusias kliūtis.

Paprasčiausiai buvo per daug atvejų, kai kaliniams suteikiamos sąlygos neatitiko standartų, buvo per daug netikslingai išduotų orderių, per daug atvejų, kai nuo klaidų nukentėjusiems asmenims nebuvo atlyginta žala. Bijau, kad siekiame įdiegti ETO, kai pats jo pagrindas, taip pat juo grįstas Europos arešto orderis akivaizdžiai braška. Turime atkurti pasitikėjimą šia priemone, turime atkurti jos vertę, taip pat turėtume ją taikyti tik dėl sunkiausių nusikaltimų, tuo pačiu metu užtikrindami ir palaikydami aukščiausius šios priemonės naudojimo standartus.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  Gerard Batten (EFD). – Ponia pirmininke, norėčiau T. Kirkhope’ui užduoti šį klausimą, nes jis sutinka, kad Europos arešto orderį reikia peržiūrėti ir dar kartą įvertinti – mano nuomonė būtų gerokai griežtesnė, tačiau tiek to. Jis paminėjo Europos tyrimo orderį ir manau, kad pasakė, jog tai buvo pernelyg toli žengtas žingsnis.

Tačiau ar jis žino, kad vienas iš pirmųjų žingsnių, kurį žengė į valdžią atėjusi jo vyriausybės atstovė vidaus reikalų ministrė Theresa May, buvo pasisakyti už Europos tyrimo orderį, ir tai reiškia, kad dabar negalime šios nuostatos atsisakyti ir turėsime taikytis su viskuo, ką gausime po teisėkūros mėsmalės, nes dėl šio klausimo bus balsuojama kvalifikuota balsų dauguma ir galutinio rezultato negalime nulemti? O gal tai dar vienas torių veidmainiškų kalbų pavyzdys, kai čia jie pasisako prieš Europos Sąjungos veiksmus, tačiau namuose, savo parlamente, juos remia?

  Timothy Kirkhope (ECR). – Ponia pirmininke, JK vyriausybės pozicija dėl Europos arešto orderio ir Europos tyrimo orderio tokia, kad ji aiškiai mano turinti pareigą – visiškai teisingai – elgtis taip, kaip geriausia JK kovojant su tarpvalstybinio nusikalstamumu. Kaip gerbiamas ponas žino, nukentėjome nuo didžiulio nusikalstamumo, visų pirma nuo terorizmo. Esu tikras, kad jis pritartų mūsų ryžtui įveikti šį nusikalstamumą, o bendras tarpvalstybinis darbas – geriausias būdas tai pasiekti.

Be abejo, Europos tyrimo orderį reikia rūpestingai įgyvendinti. Vis dėlto paprasčiausias pasisakymas už jį arba jo koncepciją, kaip pasielgė vyriausybė, be abejo, nėra paskutinė galimybė tarti savo žodį. Turime atkreipti dėmesį į šio orderio detales; turime jį veiksmingai įgyvendinti, kad jis gerai veiktų kartu su arešto orderiu. Vis dėlto palaikydami šią priemonę aiškiai parodėme, kad esame pasiryžę kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu. Manau, kad gerbiamas ponas nori to paties.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – Ponia pirmininke, Europos arešto orderis tapo viena sėkmingiausių Europos Sąjungos priimtų tarpusavio pripažinimo priemonių. Todėl esu labai jums dėkinga už tai, kad pradėjote šias diskusijas.

Taryba skyrė daug dėmesio ir jėgų šiam klausimui spręsti, visų pirma rengdama šios priemonės praktinio įgyvendinimo tarpusavio vertinimą, kuris per trejus metus buvo organizuojamas visose valstybėse narėse. Europos arešto orderio pranašumai gerokai nusveria bet kokius galimus nepatogumus. Dėl EAO Europos Sąjungai pavyko gerokai sutrumpinti asmenų perdavimo laiką, daugeliu atvejų nuo vienų dvejų metų iki net vieno ar dviejų mėnesių. Ankstesnė ekstradicijos sistema buvo gremėzdiška ir nebeatitiko šiuolaikinio atvirų sienų, taip pat sunkių ir organizuotų tarpvalstybinių nusikaltimų pasaulio.

Kalbant apie proporcingumą, atsižvelgiant į tai, kad buvo mažareikšmių bylų, dėl kurių buvo išduotas Europos arešto orderis, klausimą, dėl kokių nusikaltimų turi būti pradėtas teismo procesas, galiausiai turėtų spręsti kiekvienos valstybės narės orderį išduodančioji institucija. Taip yra dėl to, kad, skirtingai nei ekstradicija, Europos arešto orderis – tai visiškai teismų kompetencijai tenkanti sistema. Europos arešto orderis visada pagrįstas išduodančiosios valstybės teismo sprendimu, ir sprendimą išduoti ar neišduoti EAO priima nacionalinė teisminė institucija. Jeigu kyla proporcingumo problema, jos priežastis – ne ši priemonė ar EAO pagrindų sprendimas; ji kyla dėl baudžiamosios teisenos politikos atskirose valstybėse narėse. Taryba gana aiškiai nurodė, kad tais atvejais, kai prevencinį sulaikymą taikyti netinkama, Europos arešto orderis neturėtų būti naudojamas.

Taryba taip pat kreipėsi į šią priemonę naudojančius praktikus, kad apsvarstytų ir gautų patarimų dėl Europos arešto orderio naudojimo alternatyvų. Atsižvelgiant į bendrą baudžiamųjų bylų efektyvumą, tokios alternatyvos gali būti, jei galima, mažiau su prievarta susijusių savitarpio teisinės pagalbos priemonių naudojimas, vaizdo konferencijos ryšio naudojimas įtariamiesiems apklausti, kvietimas atvykti į teismą teismo šaukimu, Šengeno informacinės sistemos naudojimas įtariamojo gyvenamajai vietai nustatyti arba pagrindų sprendimo dėl baudų tarpusavio pripažinimo taikymas.

Vis dėlto tokį vertinimą visada turėtų atlikti išduodančioji institucija. Europos arešto orderiai išduodami, kai išduodančiojoje valstybėje atliekamas baudžiamasis persekiojimas arba priimamas galutinis nuosprendis. Šie teismo sprendimai grindžiami išduodančiosios valstybės teisėjo arba prokuroro turima medžiaga.

Be to, neturėtume pamiršti nukentėjusiųjų. Daugeliu atvejų nukentėjusieji yra išduodančiojoje, o ne vykdančiojoje valstybėje, todėl delsiant surengti teismo posėdį ir išnagrinėti bylą taip pat pažeidžiamos ir nukentėjusiųjų teisės. Delsimas vykdyti teisingumą reiškia teisingumo nevykdymą ne tik įtariamiesiems, bet ir nukentėjusiesiems. Be to, nukentėjusiesiems svarbu, kad teismo procesas vyktų greitai, kad būtų gerbiamos jų teisės. Taryba planuoja priimti Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos pasiūlytą veiksmų planą šių teisių apsaugai stiprinti. Todėl spręsdami proporcingumo klausimą negalime keisti puikiai veikiančios Europos arešto orderio sistemos, kuria iš esmės pagerinta ankstesnė ekstradicijos sistema, pagrindų.

Kalbėdama apie teisę į gynybą, visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad, skirtingai nei ekstradicija, Europos arešto orderis – tai visiškai teismams pavaldi sistema, o tai savaime didelė garantija. Europos arešto orderis visada remiasi išduodančiosios valstybės teismo sprendimu ir gali būti vykdomas vykdančiojoje valstybėje tik teismo sprendimu. Asmuo visada galės visiškai pasinaudoti teise į gynybą išduodančiojoje valstybėje narėje, kurioje vyksta teismo procesas. Tai visiškai atitinka Strasbūre veikiančio Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Kita vertus, tai nereiškia, kad asmuo, dėl kurio buvo išduotas Europos arešto orderis, negali ar neturėtų galėti pasinaudoti bet kuriomis savo teisėmis vykdančiojoje valstybėje. 2010 m. spalio 20 d. Direktyvoje 2010/64 numatyta teisė į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese ir šios teisės taip pat paisoma vykdant Europos arešto orderį.

Be to, palankiai vertiname tai, kad neseniai pateiktame Komisijos pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese numatoma teisė į rašytinę informaciją Europos arešto orderio procese.

Išreikštas susirūpinimas, kad, priėmus neigiamą sprendimą dėl Europos arešto orderio taikymo, Šengeno informacinėje sistemoje atitinkamas perspėjimas automatiškai neišnyksta. Vis dėlto SIS perspėjimas – tai pranešimo apie Europos arešto orderį perdavimo būdas. Pagaliau tik perspėjimą nustačiusi išduodančioji valstybė gali jį panaikinti.

Tais atvejais, kai valstybė narė po teismo proceso atsisako vykdyti Europos arešto orderį, atitinkamas asmuo paleidžiamas. Jeigu atsisakymas vykdyti Europos arešto orderį galutinis, akivaizdu, kad panaudojant šią priemonę asmuo nebegali būti suimamas toje valstybėse narėje. Vis dėlto dėl bet kokio atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį jis nenustoja galioti. Jis ir toliau galioja dėl atitinkamo asmens suėmimo išduodančiojoje valstybėje narėje ir iš tiesų bet kurioje kitoje valstybėje narėje. Tai niekaip nesusiję su pačia Europos arešto orderio sistema ir tas pats, pvz., galioja dėl ekstradicijos sistemos.

Galiausiai dėl sąlygų kalėjimuose – be abejo, kai kuriais atvejais jas reikėtų gerinti, tačiau ši tema nėra susijusi tik su Europos arešto orderio įgyvendinimu. Atskirų valstybių narių institucijoms tenka atsakomybė užtikrinti, kad sąlygos kalėjimuose atitiktų standartus, nepriklausomai nuo to, iš kokių valstybių narių asmenys perduodami.

  Viviane Reding, Komisijos pirmininko pavaduotoja. – Ponia pirmininke, galbūt žinote, kad šių metų balandžio 11 d. Komisija priėmė ataskaitą dėl arešto orderio įgyvendinimo. Šioje ataskaitoje daugiausia dėmesio skiriama pagrindiniams arešto orderio veikimo aspektams, pirmą kartą nuo 2004 m. sausio mėn., kai jis pradėjo veikti, nurodomi ne tik jo pranašumai, bet ir trūkumai.

Jau buvo nemažai kalbėta apie jo laimėjimus. Norėčiau tik pabrėžti, kad 2005–2009 m. buvo išduota beveik 55 tūkst. Europos arešto orderių, 12 tūkst. jų buvo įvykdyta, ir per tą laikotarpį apie 60 proc. prašomų išduoti asmenų sutiko būti perduodami vidutiniškai per 14–17 dienų. Asmenų, kurie nesutiko būti perduoti, perdavimas vidutiniškai truko 48 dienas ir tai labai ryškus skirtumas, palyginti su prašomų išduoti asmenų perdavimo vienų metų vidurkiu, galiojusiu prieš Europos arešto orderio įvedimą, o tai, be abejo, sustiprino laisvą asmenų judėjimą.

Dėl šios priežasties, ir manau, kad visi šiame Parlamente sutinka, arešto orderis – svarbi priemonė nusikaltėliams sučiupti ir padaryti mūsų baudžiamosios teisenos sistemas veiksmingesnes. Jis prisidėjo prie pedofilų gaujų išardymo, žudikų ir teroristų gaudymo, o tam jis ir yra skirtas.

Kita vertus, neseniai pasireiškė kita tendencija – išduodamų arešto orderių skaičius nuo 2007 m. gerokai išaugo. Kai kuriais atvejais šis orderis naudojamas ne visiškai laikantis proporcingumo principo, kai įtariamieji išduodami dėl nusižengimų: pavogę dviratį ar paršelį. Tai nebūtina ir gali pakenkti šios galingos ES tarpusavio pripažinimo priemonės teisėtumui. Dėl šios priežasties Komisija prašo imtis veiksmų.

Pirma, Komisija kreipiasi į ES valstybes nares, kad reikalaudamos arešto orderio jos atliktų proporcingumo testą ir užpildytų spragas, kai jų teisės aktai nevisiškai atitinka pagrindų sprendimo dėl arešto orderio nuostatas. Taip pat prašome valstybes nares užtikrinti, kad teismo praktikai, kaip antai prokurorai, neišduotų arešto orderio dėl nusižengimų.

Dėl šios priežasties Arešto orderio vadove pateiksime gaires, kurių reikia laikyti tuo lygmeniu. Be to, siekdami užtikrinti arešto orderio taikymo nuoseklumą ir veiksmingumą, taip pat norėdami supažindinti su naujomis ES procesinių teisių apsaugos priemonėmis, baigiantis 2011 m. pateiksime pasiūlymus dėl daugiau mokymų apie arešto orderį organizavimo policijos pajėgoms, teismo institucijoms ir praktikuojantiems teisininkams.

Kalbant apie procesinių teisių apsaugą, ataskaitoje taip pat atskleista didžiulė pagrindinių teisių ir tarpusavio pasitikėjimo valstybių narių teismų sistemomis svarba. Dėl šios priežasties Komija ėmėsi nustatyti asmenų, kuriems skiriamas kardomasis kalinimas, procesines teises.

Pirma, būtinosios taisyklės dėl teisės į vertimą žodžiu ir raštu priimtos jau 2010 m. Antra, teisė į informaciją apie teises – pranešimas apie teises – dėl jo bus sutarta jau netrukus. Ne vėliau kaip šiandien Komisija priims trečią pasiūlymą dėl procesinių teisių – pasiūlymą, kuriuo užtikrinama teisė į advokatą, taip pat teisė pranešti trečiajam asmeniui apie asmens laisvės atėmimą. Europos arešto orderio atveju teisė į advokatą užtikrinama ir išduodančiojoje, ir vykdančiojoje valstybėje.

Visos šios procesinės teisės taikomos ir išdavus arešto orderį. Šių priemonių tikslas – išvengti galimybės, kad įrodymai būtų renkami pažeidžiant pagrindines įtariamųjų teises.

Taip pat norėčiau atsakyti į konkrečių autorių iškeltus klausimus. Komisija neturi jokių įrodymų, kad Švedijos prašymas Jungtinei Karalystei perduoti J. Assange’ą, kad jis išklausytų jam pateiktus kaltinimus dėl seksualinių nusikaltimų, reiškia, kad Europos arešto orderis naudojamas ne pagal paskirtį.

Perdavimas pagal Tarybos pagrindų sprendimą, kuriuo sukurtas Europos arešto orderis, – visiškai teisminis procesas, į kurį vyriausybės neturi jokios galimybės kištis. Šioje konkrečioje Parlamento paminėtoje byloje procesą valdė JK ir Švedijos teisminės institucijos be vyriausybių įsikišimo.

Atsakydama į kitą klausimą dėl galimos ekstradicijos į Jungtines Amerikos Valstijas, norėčiau pabrėžti, kad kol kas nežinome apie jokį prašymą dėl galimos ekstradicijos į šią šalį. Vis dėlto, jeigu prašymas būtų pateiktas, jis galėtų būti vykdomas perduodančiosios valstybės narės, šiuo atveju JK, sutikimu. Vadovaujantis Tarybos pagrindų sprendimo 28 straipsniu, asmuo, kuris yra perduotas remiantis Europos arešto orderiu, neišduodamas trečiajai valstybei be asmenį perdavusios valstybės narės kompetentingos institucijos sutikimo. Tiesiog norėjau pabrėžti teisinį klausimo pagrindą, tačiau, be abejo, iš tikrųjų klausimas tėra „kas, jeigu“ pobūdžio, nes nieko konkretaus nenurodyta.

PIRMININKAVO: LIBOR ROUČEK
Pirmininko pavaduotojas

  Agustín Díaz de Mera García Consuegra, PPE frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, mano nuomone, arešto orderis – tai pagrindinė kovos su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu ir kitomis nusikalstamumo formomis priemonė. Ši priemonė pasiteisino ir, remiantis sprendimu, ji –bendradarbiavimo pagrindas ir pirmasis konkretus tarpusavio pripažinimo baudžiamosios teisės srityje pavyzdys.

Be abejo, ši priemonė labai naudinga, tačiau taip pat privalome paminėti, kad ji turi trūkumų. Tie trūkumai puikiai įvardyti ne tik, anot Komisijos narės V. Reding, 2011 m. balandžio mėn. Komisijos ataskaitoje, bet ir jos 2005 ir 2006 m. ataskaitose. Tie trūkumai, kurie iš esmės kyla iš dviejų pagrindinių ir svarbiausių prielaidų, suprantama, turi būti ištaisyti. Arešto orderį sudaro dvi dalys: išdavimas ir atitinkamai atsisakymas arba perdavimas. Iš skaičių matyti, kad tai – naudinga priemonė, mat išduota 54 tūkst. arešto orderių, o įvykdyta 12 tūkstančių.

Aptariant klausimą dėl to, kokius pakeitimus reikia atlikti, mums reikia didesnių ir geresnių procesinių apsaugos priemonių taikant šį institutą, atsisakant jį taikyti ir perduodant asmenis. Proporcingumo arba jo nebuvimo problema taikant arešto orderį – labai svarbus, pagrindinis klausimas. Dėl šios priežasties man labai malonu išgirsti iš Komisijos narės V. Reding, kad valstybės narės turės atlikti proporcingumo testą ir užtikrinti, kad arešto orderiai nebūtų išduodami dėl nusižengimų.

Beje, pone pirmininke, svarstant šiuos klausimus netyčia užsiminta apie vieną dalyką, t. y. kad vienas arešto orderis valstybės biudžetui kainuoja 25 tūkst. EUR. Tai pasakė teisėjas iš Airijos. Šiam teisėjui sakau, kad netikiu, ir jis turėtų pagrįsti savo skaičiavimus.

Taigi manau, kad atnaujintas arešto orderis su geresnėmis procesinėmis garantijomis turėtų ir toliau galioti.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  William (The Earl of) Dartmouth (EFD). – Pone pirmininke, ar A. Díaz de Mera žino, kad paspartinta JK ir Ispanijos ekstradicijos sutartis buvo pasirašyta dar 2003 m., gerokai prieš Europos arešto orderio įvedimą, ir galbūt kalbėtojas laikytų tai geresniu kovos su sunkiais nusikaltimais projektu nei Europos arešto orderis su visomis jo keliamomis problemomis, apie kurias girdime?

  Agustín Díaz de Mera García Consuegra (PPE). – (ES) Ne, pone W. Dartmouthai. Manau, kad Europos arešto orderis – naudingesnė ir universalesnė kovos su visomis mūsų minėtomis nusikalstamumo formomis priemonė.

Komisijos narė V. Reding jau jums pasakė, ir pabrėžiu, kad ekstradicijos orderis gali trukti iki metų, o Europos arešto orderį reikia pagrįsti per 40 dienų.

Dėl šios priežasties manau, kad šis areštas gerokai universalesnė ir naudingesnė kovos su nusikalstamumu, įstatymų pažeidimais ir terorizmu procedūra.

  Claude Moraes, S&D frakcijos vardu. – Pone pirmininke, mūsų frakcijos pozicija labai aiški. Viena vertus, iš Tarybos girdėjome, kad jeigu Europos arešto orderis vykdomas tinkamai ir veiksmingai, o ne dėl daugelio mūsų matytų mažareikšmių bylų, jo pranašumai nusveria trūkumus.

Komisijos narė pristatė patikimą ataskaitą, rimtą ataskaitą, kurioje teigiama, kad jeigu išspręsime problemą dėl mažareikšmių bylų ir neproporcingumo, taip pat dėl procesinių teisių gynimo, tuomet Europos arešto orderis ir toliau gali būti vertingas gaudant sunkius ir organizuotus nusikaltėlius. Turėtume nepamiršti skaičiaus 12 tūkst. – mane apima labai stiprūs jausmai pagalvojus, kad savo Londono rinkimų apygardoje 2005 m. liepos mėn. pagavome sprogdinti pasikėsinusius asmenis. Suprasdami tokių bylų rimtumą ir simbolinę reikšmę, manome, kad Europos arešto orderis gali ir turėtų veikti.

Šiandien mūsų frakcijos klausimas žodžiu labai paprastas. Šiuo metu nuo ataskaitų pereiname prie veiksmų, tačiau turime išspręsti dvi sudėtingas problemas. Pirma, proporcingumo stoka. Šios problemos per vieną dieną neišspręsime, ir norėčiau pagirti Komisijos narę (turiu omenyje teisėjų mokymus), užtikrinusią, kad turime išspręsti vyraujančių mažareikšmių bylų ir Europos arešto orderio patikimumo problemos sukūrimo klausimą. Tačiau tuo tikslu Taryba (kalbu ne tik apie Vengriją, o apie valstybes nares) turėtų padėti mums užtikrinti procesinių teisių apsaugą ir išspręsti klausimą dėl daugeliui mano šalies piliečių nepriimtinų kardomojo kalinimo terminų.

Dėl šių dalykų įgyvendinant priemonę, kuri galėtų būti veiksminga, jeigu būtų tinkamai naudojama, kyla problemų. Vis dėlto sunkiausias uždavinys – sukurti vienodas sąlygas, užtikrinant procesines teises į gynybą. Dėl šios priežasties mūsų frakcija, kuri [pareikalavo] pranešimo apie teises, rimtai sprendžia klausimą dėl laiku priimtų kokybiškų teisės aktų, kurių mums reikia, kad Europos arešto orderis galėtų būti veiksminga priemonė sunkiems, organizuotiems nusikaltėliams pagauti, taip pat kad jo patikimumas nemažėtų dėl daugelio mažareikšmių bylų ir šiuo metu matomų nevienodų sąlygų.

Tokią norime matyti savo frakcijos poziciją ir tikime, kad siekti šio tikslo čia įsipareigojama. Vis dėlto visų pirma turime atkreipti dėmesį į valstybes nares, kurios prašo Europos arešto orderio veiksmingumo, tačiau, kita vertus, nieko nedaro, kad padėtų mums suvienodinti sąlygas pagal įstatymus.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  Gerard Batten, EFD frakcijos vardu. – Pone pirmininke, Claude Moraes kalbėjo apie proporcingumo trūkumą ir pan. Galime tam pritarti, tačiau yra vienas akis badantis, bet ignoruojamas dalykas, apie kurį niekas šią popietę neužsiminė, – tai, jog teismas negali įvertinti prima facie įrodymų prieš kaltinamąjį ir savo nuožiūra nuspręsti išduoti tą asmenį ar ne. Tai jaudina daugelį mūsų rinkėjų.

Žymiausia – Andrew Symeou byla. Dalyvavau apeliacinio teismo posėdyje ir girdėjau, ką sakė teisėjai. Iš jų veido išraiškų tapo akivaizdu, kad jie suprato, jog prieš tą berniuką nebuvo tikrų įrodymų; įrodymai buvo prieštaringi, pasirodė, kad pareiškimus sugalvojo policija ir kad jokiu būdu jis neturėtų būti išduotas. Kaip spręstumėte problemą ir tai, kad teismai negali vertinti prima facie įrodymų arba jų trūkumą prieš kaltinamąjį?

  Claude Moraes (S&D). – Pone pirmininke, norint išduoti arešto orderį, reikia turėti prima facie įrodymų. Negalima vykdyti arešto orderio teisėjams nesuprantant paprastų bylos faktų.

Andrew Symeou byloje pagrindinės problemos, tai sakau Gerardui Battenui, buvo procesinės: kardomojo kalinimo trukmė ir teismų sistema įvykdžius arešto orderį. Kalbate apie apeliacinį procesą. Problemų sukėlė laikotarpis po arešto orderio vykdymo ir jas mėginame spręsti per šios dienos diskusijas.

  Nathalie Griesbeck, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ankstesnės diskusijos buvo aistringos ir įdomios, o šios – gerokai labiau kompromisinės. Man susidaro įspūdis, kad niekas neabejoja ekstradicijos, Europos arešto orderio veiksmingumu, proceso trukmės sutrumpinimu, taigi, trumpai tariant, kova su nusikalstamumu.

Vis dėlto suteiktais įgaliojimais buvo piktnaudžiaujama: piktnaudžiaujama, kai jis buvo naudojamas dėl nusižengimų, ir šiuo atveju nekalbu apie daugybę absurdiškų dviračių, paršelių ir panašių dalykų vagysčių atvejų, o daugiau apie rimtus piktnaudžiavimo veiksmus, kai asmenys sulaikomi nepaisant proporcingumo principo, kai nekalti žmonės sodinami į kalėjimą ir kai piktnaudžiaujama teise apskųsti tuos sprendimus.

Prieš keletą metų frakcija, kuriai priklausau, apgynė poreikį užtikrinti apsaugos priemones dėl Europos arešto orderio naudojimo, ir džiaugiuosi išgirdusi, kaip jūs, Komisijos nare, šią popietę paminėjote proceso tobulinimą, parengiant vadovus valstybėms narėms ir sulaikytiesiems. Palankiai tai vertinu, nes manau, kad Europos arešto orderį puikiai supranta mūsų valstybių piliečiai ir tai lemiamas išbandymas mums parodyti, ką Europa geba padaryti, kad sustiprintų teisingumą Europoje.

  Zbigniew Ziobro, ECR frakcijos vardu. – (PL) Pone pirmininke, Europos Sąjungos valstybėms narėms reikia veiksmingų kovos su nusikalstamumu, ypač organizuotu nusikalstamumu, kuris yra sunkiausio pobūdžio, priemonių. Šiuo atžvilgiu reikėtų pasakyti, kad Europos arešto orderis atitinka šį poreikį, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad ne tik sąžiningi piliečiai naudojasi teise laisvai judėti Europos Sąjungoje, bet ir nusikaltėliai, kurie tokiomis teisėmis naudojasi toli gražu ne turizmo ar verslo tikslais, bet nusikalstamai veikai arba siekdami išvengti teisingumo savo šalyje ar šalyje, kurioje įvykdė nusikaltimą.

Todėl reikėtų palankiai vertinti tai, kad ši priemonė yra ir kad ji veikia, tačiau taip pat reikėtų palankiai vertinti jos stebėseną. Kiekvienas teisės institutas turi ne tik pranašumų, bet ir tam tikrų trūkumų, kuriuos verta ne tik įvardyti, bet ir pagalvoti, kaip juos ištaisyti. Šiuo atveju manau, kad verta pasvarstyti, ar nereikėtų įvesti apribojimų dėl EAO panaudojimo dėl mažareikšmių nusižengimų, pvz., kurie baudžiami iki dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Tai turėtume rimtai apsvarstyti.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  Sarah Ludford (ALDE). – Pone pirmininke, manau, kad neklystu sakydama, kad Z. Ziobro yra iš Lenkijos. Pritariau paskutinei jo pastabai, kai išgirdau ją išverstą. Dažnai sakoma, kad Lenkija – tai viena iš šalių, kurioje nėra taikomas ribinis testas dėl arešto orderio išdavimo – nei šalies viduje, nei dėl Europos arešto orderio.

Ar buvo svarstoma atlikti jūsų baudžiamosios teisės sistemos reformą, kad prokurorai galėtų bent kiek savo nuožiūra spręsti, ar išduoti arešto orderį, ir neturėtų imtis kiekvieno skundo? Tokiu atveju žymieji nusižengimai kaip pavogtas paršelis nebebūtų tokia problema.

Labai džiaugiamės visais Jungtinėje Karalystėje, ypač Londone, esančiais lenkais, kurių daugelis, be abejo, nėra nusikaltėliai. Tačiau dėl to, kad Jungtinėje Karalystėje daug lenkų, daugelio kurių atvykimą palankiai vertiname, iš Lenkijos gauname daug arešto orderių.

  Zbigniew Ziobro (ECR). – (PL) Pone pirmininke, turėčiau nuoširdžiai padėkoti S. Ludford už jos klausimą. Iš tikrųjų žinome apie problemą, į kurią jūs maloniai atkreipėte mano dėmesį. Lenkijos teismai laikosi labai griežto požiūrio į šias taisykles ir taiko jas dėl kartais mažareikšmiais atrodančių dalykų. Atsižvelgiant į tai, kad daugelis mūsų tautiečių gyvena Londone, kartais, pvz., orderiai išduodami abejotinose tokio pobūdžio bylose. Todėl, mano nuomone, būtų protinga, jeigu Komisija apsvarstytų galimybę taikyti bendresnio pobūdžio sprendimus, kurie galėtų būti taikomi kitoms šalims, siekiant užtikrinti, kad orderio nebūtų galima išduoti dėl visiškai mažareikšmių dalykų, pvz., dėl kurių taikoma dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, ir jis būtų išduodamas dėl griežtos bausmės, dėl kurios ir buvo sukurtas.

  Judith Sargentini, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, labai dėkoju S. Ludford, uždavusiai šį klausimą, nes ir aš buvau pasirengusi jį užduoti. Praėjusią savaitę Lenkijoje dalyvavau teismo procese prieš Corą Disselkoeną – ši pavardė šiandien jau buvo minėta. Jis olandas, išduotas Lenkijai pagal Europos arešto orderį dėl praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje įvykusių dalykų. Per kelias dienas jis buvo pasodintas už grotų – nes olandų ir lenkų teisėjai taip sutarė – ir per tas kelias dienas sargybinis pavogė jo vaistus nuo širdies negalavimų.

Problema susijusi ne tik su tuo, kaip vykdomas Europos arešto orderis, bet taip pat ir su tuo, kad įvairių Europos šalių kalėjimo sąlygos tokios, kad iš tikrųjų negalima ten daugiau siųsti žmonių. Šalies teisėjas, kuriam siunčiamas prašymas, turėtų taip pat savo nuožiūra pasakyti: „Neišduosiu žmonių šaliai, kurioje kalėjimo sąlygos nežmoniškos, ir, būdamas teisėjas, laikysiuos Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio.“ Pritariu Tarybai, kad šalys turėtų diskretiškai elgtis su bylomis, dėl kurių teikia prašymą, tačiau šalims taip pat turėtų būti suteikta teisė pasakyti: „Tai nusižengimas, dėl jo neketinu išduoti asmenų.“ Todėl labai svarbu, kad Lenkija pakeistų teisingumo vykdymą.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Manau, kad kalbate apie tą pačią bylą, kuri buvo neseniai paminėta. Apie ją kalbėjo mūsų kolega ir norėjau jam užduoti klausimą, tačiau man nebuvo suteiktas žodis. Kai kalbate apie tokias konkrečias bylas, nurodykite ir žmonių, kurių teisės pažeistos, pavardes, kad jas žinotume. Todėl dabar paprašysiu nurodyti asmens, apie kurį kalbama, pavardę, nes privalome nurodyti asmenis, kurių teisės yra pažeistos.

  Judith Sargentini (Verts/ALE). – (NL) Tai jokia paslaptis, pone D. Stoyanovai. Jo pavardė buvo taip pat minėta anksčiau, tačiau galbūt jūsų vertėjas žodžiu jos nepasakė. Jo pavardė  Cor Disselkoen. Taip pat yra kito Nyderlandų piliečio R. Hörchnerio byla. Dabar paminėjau C. Disselkoeno pavardę ir jis to nesidrovi, nes labai norėtų, kad Europos arešto orderis pasikeistų, ir jis mielai tai išsakytų viešai.

  Kyriacos Triantaphyllides, GUE/NGL frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, nemažai galima būtų pasakyti apie Europos arešto orderį ir tai, kaip jį taiko valstybės narės, – apie kai kuriuos dalykus mano kolegos jau užsiminė.

Noriu sutelkti dėmesį į konkretų ir svarbų aspektą: visapusę žmogaus ir procesinių teisių apsaugą. Įtariamieji ir kaltinamieji turi teisių kaip žmonės ir kaip proceso dalyviai. Vis dėlto dažnai jų nepaisoma. C. de Jongo paminėtas kardomasis kalinimas ir kalinimo sąlygos – tipiniai pavyzdžiai. Pagrindinė priežastis – įsitikinimas, kad žmogaus teisės vienodai gerbiamos visoje Europoje. Vis dėlto akivaizdu, kad tai netiesa, nes valstybės narės nevienodai aiškina tokias žmogaus teises kaip teisę tylėti ar paprasčiausiai tam tikri procesai skiriasi, kaip antai kardomojo kalinimo trukmė.

Ką planuojate dėl to daryti, Komisijos nare? Ar pasiūlysite konkrečių priemonių, pvz., priimti specialią žmogaus teisių nuostatą, pagal kurią teisėjai galės išnagrinėti bylų turinį, kaip tai daro Jungtinė Karalystė ir Airija, ar jie ir toliau automatiškai pritars kitose valstybėse narėse priimtiems teismo sprendimams? Ar siekdami užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kaip antai ekstradicijai dėl išsakytos politinės nuomonės, priimsite nuostatą, pagal kurią įtariamasis ar kaltinamasis būtų išklausytas, kad teisėjas galėtų nuspręsti, ar išduoti asmenį šaliai, kurioje jis yra ieškomas? Ar siūlote šiuos pakeitimus pagal veiksmų planą dėl procesinių teisių arba pakeisdami teisės aktus dėl Europos arešto orderio?

  William (The Earl of) Dartmouth (EFD). – Pone pirmininke, anglų ir amerikiečių pasaulyje pirminė teisės paskirtis – apsaugoti žmones nuo atsitiktinio sulaikymo ir savavališko įkalinimo. Kontinentinės Europos teisėje, visų pirma buvusiose Rytų bloko šalyse, paprasčiausiai nėra tokio prioriteto ir juokinga apsimesti, kad taip nėra.

Pagal Europos arešto orderį bet kas Jungtinėje Karalystėje gali būti išduotas, pvz., vadovaujantis Bulgarijos teise, ir dėl to Jungtinės Karalystės teisėjas nieko padaryti negali. Maža to, Jungtinės Karalystės vyriausybė pasisakė už Europos tyrimų orderį, o tai dar vienas išpuolis prieš Jungtinės Karalystės piliečių laisves. Visa tai remiantys liberalai demokratai save vadina piliečių teisių partija. Paistalai! Liberalų demokratų įsipareigojimas ginti piliečių teises nustoja galioti Kalė.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį)

  Sarah Ludford (ALDE). – (Mikrofonas įjungtas tik pačioje sakinio pabaigoje) ... liberalas demokratas. Ar Earl of Darmouth žino, kad būtent liberalams demokratams, padedant Jungtinės Karalystės parlamento aukštesniųjų rūmų konservatoriams, pavyko į 2003 m. ekstradicijos įstatymą, kuriuo įgyvendintas Europos arešto orderis, įrašyti teisėjo įgaliojimą atsisakyti perduoti asmenį pagal Europos arešto orderį, jeigu pagrindinės to asmens teisės būtų pažeidžiamos? Žiūriu į T. Kirkhope’ą, nes mūsų partijos šiuo klausimu bendradarbiavo.

JK nepriklausomybės partija tiesiog stovi nuošaly ir bejėgiškai rėkia, o mes imamės darbo ir užtikriname, kad pagrindinės teisės būtų ginamos. Turėtumėte sutelkti dėmesį į tai, kad įtikintumėte teismus atšaukti 2003 m. ekstradicijos įstatymo 21 straipsnį. Aš buvau ten, Lordų rūmuose, ir prisidėjau prie šio pakeitimo priėmimo.

  William (The Earl of) Dartmouth (EFD). – Niekas iš to, ką pasakėte, nepaneigė mūsų ir kitų dabar sakomos apgalvotos kritikos. Taip pat pasakyčiau, kad visiškai klystate, manydama, kad geresnės teisės į vertimą raštu apskritai išgelbės šį trūkumų turintį teisės aktą, kuris žlugdo žmonių gyvenimus.

  Andrew Henry William Brons (NI). – Pone pirmininke, teismo posėdžiai dėl arešto orderio neturi nieko bendra su prieš 2003 m. įstatymą vykusiais teismo posėdžiais dėl ekstradicijos. Net per pagrindinį teismo posėdį teismas nesvarsto įrodymų, o tik dešimt vadinamųjų teisinių kliūčių perduoti asmenį. Įrodymų trūkumas nėra kliūtis išduoti asmenį. Net jeigu žmonės kaltinami įvykdę veiką, nelaikomą nusikaltimu išduodančiojoje valstybėje, pagal Europos arešto orderį gali būti perduoti, jeigu už tą nusikaltimą netaikomas dvigubo baudžiamumo reikalavimas.

Nors daugelis jų sunkūs smurtiniai, seksualiniai ar nesąžiningumo nusikaltimai, tačiau tarp jų taip pat yra miglotų daugelyje kontinentinių valstybių pamėgtų menamai įvykdytų nusikaltimų, už kuriuos suimtas asmuo gali būti teisiamas arba net automatiškai nuteistas ir įkalintas vienoje iš tų baisių vietų.

Tai, kad tokie orderiai išduodami siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už jo politines pažiūras, turėtų būti teisinė kliūtis perduoti asmenį, tačiau manau, kad viena politinė nuomonė yra lygesnė už kitas. Mums pardavė Europos arešto orderį žadėdami, kad jis bus naudojamas teroristams patraukti atsakomybėn, tačiau teismo klaidos Garry Manno, Deborah Dark, Edmondo Arapi, Andrew Symeou ir daugelio kitų bylose niekaip nesusijusios terorizmu.

Blogiausia tai, kad žmonės išduodami apklausti, kai jiems nepateikiamas joks kaltinimas. Privalome grąžinti reikalavimą, kad teismas išduotų asmenį tik tuo atveju, kai yra įtikinami įrodymai, pagrindžiantys sunkaus nusikaltimo įvykdymą pagal išduodančiosios šalies teisės aktus.

  Elena Oana Antonescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, Europos arešto orderis – veiksminga kovos su tarpvalstybiniu nusikalstamumu ir jo kontroliavimu ES lygmeniu priemonė. Ji tapo veiksminga paspartinant asmenų, įtariamų įvykdžius sunkius nusikaltimus, įskaitant terorizmą ir organizuotą nusikalstamumą, perdavimą tarp ES valstybių. Vis dėlto pernelyg dažnai pasitaikė atvejų, kai ši priemonė buvo naudojama kovai su nusižengimais. Nepriklausomai nuo nusikaltimų sunkumo, požiūris į bylas buvo vienodas. Orderiai buvo išduodami nepaisant būtinybės ir proporcingumo principo. Dėl to susidarė neteisinga padėtis kaltinamųjų atžvilgiu, o arešto orderį vykdančiajai valstybei teko nepagrįsta našta naudoti savo išteklius.

Dėl tokio neproporcingo šios pagrindinės priemonės naudojimo kovojant su tarpvalstybiniu nusikalstamumu ja mažiau pasitikima. Dėl šios priežasties kai kurios valstybės, nusprendusios vykdyti Europos arešto orderį, atliks proporcingumo patikrinimą pagal savo taisykles. Taip ši priemonė bus taikoma nenuosekliai ir nevienodai ir dėl to atsiras nepasitikėjimas tarpusavio pripažinimo koncepcija.

Teisė į teisinę pagalbą turi būti užtikrinta ne tik orderį išduodančioje valstybėje, bet ir jį vykdančioje, kad teisė į gynybą būtų taikoma tinkamai. Dėl šios priežasties norėjome Komisijai ir Tarybai užduoti šiuos klausimus. Mums reikia garantijos, kad dėl baudžiamosios teisenos standartų ir kalėjimo sąlygų Europos Sąjungoje neatsirastų nepasitikėjimas valstybių narių teisinėmis sistemomis. Baigdama taip pat norėčiau padėkoti Komisijos narei V. Reding už visus jos veiksmus stiprinant procesines teises baudžiamajame procese.

  Carmen Romero López (S&D). – (ES) Pone pirmininke, Komisijos nare V. Reding, akivaizdu, kad pagrindinių teisių pažeidimas – tai vienas didžiausių trūkumų, apie kuriuos šiandien kalbėjome visą popietę.

Vis dėlto šių procesinių teisių, apie kurias jau diskutavome ir kurias dar planuojame aptarti kalbėdami apie procesinių teisių paketą, net nebus įmanoma užtikrinti. Neįmanoma išspręsti tam tikrų problemų dėl, pvz., kalėjimų ar prevencinio sulaikymo laikotarpių, nes jos nėra įtrauktos į procesinių teisių paketą. Šie klausimai, be abejo, tenka valstybių narių kompetencijai.

Kalbėdama apie proporcingumą ir nusižengimus, norėčiau pasakyti, ponia V. Reding, kad nė vienam iš nusižengimų, apie kuriuos girdėjau kalbant šią popietę, – kaklaraiščių, paršelių ir dviračių vagystėms – arešto orderis nėra taikomas. Jis taikomas tik dėl 32 nusikaltimų, susijusių su organizuotu nusikalstamumu, nebent paršelius ar kaklaraiščius vagia ginkluotos ir organizuotos nusikalstamos grupuotės.

Kitaip tariant, galima šaipytis pateikiant pavyzdžius, kurių iš tikrųjų nė nežinome, nes pagrindinė problema yra ta, kad neturime bendros statistikos, kuri iš tiesų padėtų spręsti šį klausimą.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją.)

  Heidi Hautala (Verts/ALE). - (FI) Pone pirmininke, Vengrijos atstovė čia teigė, kad problema – ne ši priemonė – ne pats Europos arešto orderis, o tai, kad jis susijęs su kiekvienos valstybės narės baudžiamosios teisenos politika. Na, dabar ji dedasi savo ausines. Na taip, mano nuomone, šiuo atveju stokojama tiesos, nes dabar turime pripažinti, kad Europos arešto orderis buvo problema nuo pat pradžių, nes elgėmės taip, lyg visos valstybės narės baudžiamajame procese įgyvendintų konkrečias teisės normas ir būtinuosius standartus. Žinoma, tiesa tai, kad mes ką tik, tik įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, pradėjome juos kurti.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas jau teigė, kad prieglobsčio prašymo atvejais niekas negali būti sugrąžintas, pvz., į Graikiją, nes jos kalėjimų sąlygos labai prastos. Įdomu, kada bus taip, kad negalėsite išduoti asmens remdamiesi Europos arešto orderiu dėl to, kad ekstradicijos prašančios šalies kalėjimų sąlygos labai baisios. Mano nuomone, Europos Komisija tam turėtų būti pasiruošusi.

  Rui Tavares (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, Europos Sąjunga – iš keleto eksperimentų sudarytas eksperimentas: euro zona, Europos Parlamentas, kuriame esame, Šengeno erdvė ir daugelis kitų priemonių – visos jos yra eksperimentinės. Problema ta, kad politikai labai dažnai mažiau kuklūs negu mokslininkai. Mokslininkai pirmieji pripažįsta, kad eksperimentas nepavyko taip, kaip jie tikėjosi.

Žinome, kad Europos arešto orderis (EAO) kelia problemų ir abejonių. Europos Komisijos narei V. Reding reikėtų priskirti nuopelnus, kad ji sąžiningai patvirtino, jog šis orderis turėjo problemų ir kelia abejonių ir kad yra proporcingumo testai, kuriuos reikia išlaikyti išduodant orderius, ir kad jų nereikėtų naudoti automatiškai, iki tol, kol neskubėdami ir apgalvotai jų reikalingumą įvertins teisėjai.

Dėl to sprendimas turėtų būti ne panaikinti EAO, nors akivaizdu, kad tai būtų naudinga. Norime, kad žagintojai arba žmogžudžiai negalėtų kirsti sienos ir būti laisvi. Tačiau be EAO turėtų būti taikomos ir kitos veiksmingos priemonės kaltinamiesiems ginti, pvz., advokato dalyvavimas ir teisė į vertimą žodžiu, apie kurias baronienė S. Ludford jau užsiminė savo pranešime, bet taip pat (tai labai svarbu), reikėtų įvertinti kalinimo Europos Sąjungos kalėjimuose sąlygas.

Be to, neapsigaukime ir neturėkime iliuzijų: būti sulaikytam kalėjime A šalyje arba B šalyje nėra tas pats, kas būti kalinamam Europos Sąjungoje. Labai svarbu įvertinti šias sąlygas ir kad Europos Komisija atliktų labai ryžtingą darbą ir įvertintų sulaikymo sąlygas, kad jos galėtų būti suderintos, ir taip EAO būtų galima naudoti užtikrinčiau.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Pone pirmininke, jau anksčiau iš nacionalistiniams judėjimams priklausančių kolegų EP narių lūpų girdėjau kritinių argumentų dėl Europos arešto orderio. Tačiau tada mūsų argumentai buvo pristatyti kaip euroskeptiški, lyg būtume pažangos priešininkai. Dėl to įsigaliojo šis orderis.

Tačiau šį vakarą iš E. Győri lūpų girdėjau kai ką kita, o tai buvo baisu. Iš tiesų ji sakė, kad arešto orderio veiksmingumas pateisino teisių pažeidimo atvejus. E. Győri, žinau baudžiamosios teisės principą, kad „abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai“. Tačiau neproporcingų priemonių požiūriu, policijos pareigūnams normalu naudoti turimas priemones ir jie naudosis kiekviena suteikta galimybe.

Yra tik vienas atsakymas į seniai iškeltą klausimą „kas apsaugos pačius sergėtojus?“ – „Įstatymai juos saugo.“ Mes, Europos Komisija, turinti teisėkūros projektų iniciatyvos teisę, teisės aktų leidėjai Europos Parlamentas ir Taryba, būdami teisės aktų leidėjai, turime daryti viską, kas įmanoma, siekdami užtikrinti, kad teisės aktais tikrai būtų apsaugoti sergėtojai.

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Pone pirmininke, Europos arešto orderis neabejotinai yra pagrindinė kovos su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu priemonė. Manau, kad visi kalbėję čia, įskaitant Tarybai pirmininkaujančios šalies atstovus ir Europos Komisijos atstovą, šiuo klausimu vieni kitus supranta ir dėl jo sutaria.

Taip pat tai patvirtina tai, kad policijos ir teisminis bendradarbiavimas sprendžiant tarpvalstybinius nusikaltimus gali padėti pasiekti svarbius tikslus. Dėl laukimo laiko nuspręsta, dabar reikės patikrinti išlaidas – šį klausimą reikia atidžiau išnagrinėti. Svarbiausias šio proceso dalykas – valstybių narių pasitikėjimas, o jis neabejotinai yra. Tačiau kol kas svarbu užtikrinti, kad ši priemonė būtų taikoma vienodai visose valstybėse narėse, iš tiesų atskiriant rimtus nusikaltimus, kuriems ji skirta ir patvirtinta, nuo nerimtų nusikaltimų.

Gali būti naudinga – ir šiuo atžvilgiu kreipiuosi į Europos Komisijos narę V. Reding – kad šioje veikloje dalyvautų Europos prokuratūra, kuri, įsteigta ir pradėjusi veiklą, galėtų tikrinti ir vertinti valstybių narių teismų, kurių darbuotojus neabejotinai reikės papildomai mokyti, sprendimus. Tiesa tai, kad sulaikymo sąlygos nėra vienodos visose valstybėse narėse, bet tikime, kad kitą savaitę Europos Komisija paskelbs komunikatą ir žaliąją knygą dėl pagrindinių sulaikymo sąlygų, kuriuose turėtų būti išvardyta, kokių papildomų veiksmų reikėtų imtis.

Todėl esame tikri, kad, tinkamai naudojant arešto orderį, taikant proporcingumo principą, griežtai taikant minėtą priemonę, geriau keičiantis informacija ir mokant teisėjus apie Europos Sąjungos reikalus, galima visiškai užtikrinti, kad ši svarbi priemonė būtų taikoma vienodai.

  Françoise Castex (S&D). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, matome, kad Europos arešto orderio taikymas skatina kelti sulaikymo klausimą, kuris įvairiose valstybėse narėse aiškinamas labai nevienodai. Pagrindinių teisių paisymo kalėjimuose atžvilgiu kai kurios valstybės atrodo silpnos.

Be to, Europos Sąjungoje yra 600 000 kalinių, vis daugiau jų sulaikoma ne jų kilmės valstybėse narėse; tai vyksta būtent dėl Europos arešto orderio. Todėl jie negali naudotis jų kilmės valstybės užtikrinamomis teisėmis. Tokiomis aplinkybėmis nėra prasmės staiga imti koneveikti vieniems kitus – reikia imtis veiksmų.

Todėl sausio mėnesį aš su kolega S. Lambrinidisu pateikėme rašytinį pareiškimą, kuriuo raginome suderinti visos Europos Sąjungos sulaikymo standartus ir įvesti nepriklausomus nacionalinės patikros mechanizmus.

Komisijos nare, tikiuosi, kad rengdami žaliąsias knygas, kurias vėliau siūlysite, turėsite šį klausimą galvoje ir kad greitai bus sukurta bendra būtinųjų teisių platforma, kuri bus taikoma visoms valstybėms narėms.

  Axel Voss (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pone E. Györi, Komisijos nare V. Reding, kaip jau daug kartų paaiškino anksčiau kalbėjusieji, pastaruosius keletą metų Europos arešto orderis pasirodė esąs naudinga kovos su nusikalstamumu priemonė. Europos Sąjungos nusikaltėliai nebegali laisvai naudotis mūsų atviromis sienomis, kaip tai galėtų daryti, jeigu nebūtų orderio.

Nepaisant to, kad daugeliu atvejų procedūra buvo sėkminga, per pastaruosius septynerius metus taip pat būta atvejų, kai pasirodė, kad ši sistema dar nėra ideali ir kad ji naudojama ne taip, kaip iš pradžių numatyta. Savo neseniai paskelbtame pranešime atkreipėte dėmesį į kai kuriuos šiuos trūkumus. Pvz., kad neužtikrinama teisė į juridinį atstovavimą, kalėjimo sąlygos kai kuriais atvejais būna gėdingos, o bylos tyrimas labai dažnai trunka labai ilgai. Pagrindinis dalykas, kuris taip pat jau paminėtas keletą kartų, yra tai, kad orderius išduodančios valstybės nesugeba nuosekliai vertinti arba apskritai nesugeba įvertinti, ar ši priemonė yra proporcinga.

Šis klausimas man ypač artimas, nes dažnai kenkiama tikrajam Europos arešto orderio tikslui, nes orderiai išduodami sistemingai, dažnai už nesunkius nusikaltimus. Pvz., Lenkijoje – kaip jau minėta – kurioje išduodama daugiausia Europos arešto orderių, teismai tiesiog nepajėgūs nutraukti nacionalinių procesinių veiksmų, nes sistema tapo automatine. Nemanau, kad to orderiais siekta. Dėl to prieš išduodant Europos arešto orderį reikia apsvarstyti, kiek rimtas yra nusikaltimas, kokios bausmės bus reikalaujama ir ar yra paprastesnis būdas išspręsti šį klausimą. Galiausiai, galbūt taip pat reikėtų atlikti ekonominės naudos analizę, kad kaltinimo palaikymas už nesunkius nusikaltimus neatsieitų pernelyg brangiai.

Mano supratimu, nuoseklumas taip pat reiškia, kad esamos taisyklės turėtų būti pritaikomos tikrovėje. Šiuo požiūriu man būtų įdomu sužinoti, kokių priemonių ketinate imtis šioje srityje.

  Georgios Papanikolaou (PPE). – (EL) Pone pirmininke, labai atidžiai klausiausi kolegų EP narių pastabų. Pradėsiu nuo mūsų bendros nuomonės, kad kova su nusikalstamumu – ne tik valstybių narių, bet visos Europos Sąjungos problema.

Europos arešto orderis – svarbus žingsnis pirmyn kovojant su nusikalstamumu, padėsiantis sukurti Europos Sąjungos teisingumo erdvę ir kovoti su tarpvalstybiniais nusikaltimais ir terorizmu. Jis taip pat padeda remti laisvą asmenų judėjimą Europos Sąjungoje, kurį pastaruoju metu labai išsamiai aptarėme kalbėdami apie Šengeno susitarimą, užtikrinant, kad sienų atvėrimas nepaaiškėtų esąs naudingas teisingumo siekiantiems išvengti asmenims.

Žinoma, dėl to taip pat protestuojama – ir pritariu tam, ką teigė A. Voss ir kiti nariai, kad orderis dažnai nepakankamai gerai ir neproporcingai taikomas valstybių narių lygmeniu. Taip pat aptarėme išlaidas ir proporcingumą, ir viską, ką reikia naudoti siekiant remti arešto orderį. Tačiau norėčiau priminti Europos Parlamentui – su tuo spręsdami svarbių bylų klausimus neseniai susidūrėme Graikijoje – kad netgi dabar yra rimtais nusikaltimais – sukčiavimu ir korupcija – minėtoje valstybėje narėje kaltinamų asmenų, kurie dingsta arba sugeba išvengti arešto pasinaudodami įvairiomis procesinėmis sąlygomis ir skirtingomis valstybių narių įstatymuose reglamentuojamomis taisyklėmis. Taigi, manau, negalima abejoti Europos arešto orderio vertingumu.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad esate teisi, Komisijos nare, sakydama, kad turime maksimaliai naudotis Interpolu ir Šengeno sistemoje esančia informacija. Mums reikia kuo labiau suderinti valstybių narių veiksmus, kad galiausiai turėtume suderintą, šiuolaikišką politiką, kuri tiktų šiuo atveju, nes to šiuo metu reikia.

  Joanna Katarzyna Skrzydlewska (PPE). – (PL) Pone pirmininke, Europos arešto orderiu siekiama priversti vykdyti įstatymus ir užtikrinti Europos Sąjungos piliečių saugumą. Asmenų judėjimo laisve neturėtų būti pagerinamos galimybės nusikaltėliams išvengti atsakomybės už kitos valstybės narės teritorijoje įvykdytas nusikalstamas veikas. Tačiau būta nerimą keliančių pranešimų dėl Europos arešto orderio naudojimo, kaip antai neseniai Europos Komisijos paskelbtas pranešimas ir Europos Komisijos narės V. Reding pareiškimas, kuriame ji teigė, kad valstybės narės turėtų užtikrinti tinkamą orderio naudojimą ir kad jis neturėtų būti išduodamas mechaniškai arba automatiškai palyginti nesunkių nusikaltimų atvejais. Šiame pareiškime tvirtinama, kad teismai Europos arešto orderį naudoja galimai netinkamai. Dėl to, nors visiškai pritariu tam, kad reikia stengtis užtikrinti didžiausią galimą ES piliečių saugumą, norėčiau paraginti Europos Komisiją tikrinti Europos arešto orderio naudojimą ir imtis veiksmų, kuriais būtų siekiama užkirsti kelią pažeidimams šią procedūrą naudojant teismuose.

  Graham Watson (ALDE). – Pone pirmininke, turėjau garbės būti Europos Parlamento pranešėju, kai 2001 ir 2002 metais buvo pritarta Europos arešto orderiui. Tuo metu Europos Parlamente buvę kolegos prisimins, kad raginome Europos Komisiją ir Tarybą į teisės aktus įtraukti daugiau nuostatų dėl piliečių laisvių apsaugos priemonių kūrimo, ir Europos Komisija įsipareigojo parengti direktyvą dėl kaltinamųjų teisių baudžiamajame procese.

Į dokumentą įtrauktos ne visos mūsų reikalautos apsaugos priemonės, ir direktyvos dėl kaltinamųjų teisių apsaugos projektas Tarybos dokumentų dėžutėje gulėjo daugelį metų. Tokio neveikimo pasekmės lėmė šiandienos diskusijas. 2002 metais spręsdamas šiuos klausimus Europos Parlamentas neturėjo bendro sprendimo priėmimo įgaliojimų. Nepaisant to, manėme, kad, atsižvelgiant į viską, Europos arešto orderis buvo teisingas ėjimas. Kaip per šias diskusijas teigė daugelis kalbėtojų, Europos arešto orderis – labai vertinga priemonė, skirta kovai su tarpvalstybiniais nusikaltimais. Daugelio nukentėjusiųjų atžvilgiu jis padėjo įvykdyti teisingumą. Problemų kilo dėl prasto jo įgyvendinimo nacionalinėje teisėje, kai orderis lengvabūdiškai naudojamas nesunkių nusikaltimų atvejais ir taikomos nepriimtinos sulaikymo sąlygos.

Visus šiuos klausimus galima ir reikia spręsti, ir jie sprendžiami. Sveikinu šiandieninių klausimų žodžiu autorius, išskyrus autorių, kuris nepritaria visam teismų bendradarbiavimui ir spartesniam šio proceso tobulinimui.

  Charles Tannock (ECR). – Pone pirmininke, ir aš manau, kad visose šiose diskusijose dabar reikia šiek tiek blaivaus proto.

Vis dar manau, kad vienoks ar kitoks Europos arešto orderis – reikalinga Europos Sąjungos kovos su nusikalstamumu ir terorizmu priemonė, ypač turint galvoje didžiulį šiuo metu valstybėse narėse vykstantį laisvą asmenų judėjimą, įskaitant – deja – nusikaltėlių judėjimą. Taip pat manau, kad klaidų arba nesėkmių skaičius gana mažas – bet jų vis dar per daug. Dabar negalime panaikinti orderio norėdami pašalinti jo trūkumus, nors jį panaikinti norėtų kai kurie kolegos EP nariai.

Turime rimtai peržiūrėti, kaip taikomas Europos arešto orderis, kad jis būtų taikomas tik sąraše numatytam ribotam skaičiui rimtų nusikaltimų – kad visada būtų patenkinama dvigubo baudžiamumo sąlyga – kad tik minėtų nusikaltimų atvejais būtų leidžiama taikyti Europos arešto orderį. Taip pat turime paisyti pagrindinių žmogaus teisių ir įtraukti tokias apsaugos priemones kaip habeas corpus.

Didžioji dauguma JK atiduotų asmenų iš tiesų, kaip paaiškėjo, buvo migrantai iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių, kurie buvo kaltinami nusikaltimais – paprastai sunkiais, o ne nesunkiais nusikaltimais. Ironiška, kad JK nepriklausomybės partija (UKIP), kuri iš pradžių nepritarė jų teisei atvykti į JK, dabar bando padaryti taip, kad Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojams būtų labai sudėtinga ir brangu juos išsiųsti į jų kilmės valstybes, kuriose būtų įvykdytas teisingumas.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Pone pirmininke, per pastaruosius keletą metų Europos arešto orderiai išduoti už smulkius nusikaltimus, kaip antai dviejų automobilio padangų arba paršelio vagystė. Jis nebenaudojamas kovai su terorizmu arba rimtais nusikaltimais, kaip iš pradžių siekta.

Man atrodo, kad Europos arešto orderis aiškiai prieštarauja subsidiarumo principui. Juo nepaisoma svarbiausios pilietybės funkcijos – jos suteikiamos apsaugos – ir valstybės narės įpareigojamos perduoti savo piliečius. Kadangi Europos Sąjungos šalių teisinės sistemos labai skirtingos, valstybės narės priverstos perduoti žmones netgi tokiu atveju, kai tam tikra veika perduodančioje valstybėje nelaikoma nusikaltimu.

Man Europos arešto orderis reiškia Europos Sąjungos europinės padėties ir ES pilietybės idėjos rėmimą valstybių narių suverenumo ir piliečių teisių aukojimo sąskaita.

  Sonia Alfano (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nare, Europos arešto orderis (EAO) – pirmoji Europos Sąjungos įgyvendinta priemonė, padėjusi įgyvendinti abipusį teismo sprendimų baudžiamosiose bylose pripažinimo principą. Ši priemonė be galo svarbi dabar, ir turėtų tokia likti, pirmiausia kovojant su mafijos grupuotėmis ir organizuotu nusikalstamumu.

Pranešime dėl organizuoto nusikalstamumo, kurio pranešėja esu Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete, siūlome apsvarstyti daugybę dalykų ir prašymų, susijusių su Europos arešto orderiu. Vienas iš pagrindinių prašymų – remti EAO ir geriau jį įgyvendinti valstybėse narėse, atsižvelgiant į kovos su organizuotu nusikalstamumu reikalavimus ir ypatingą orderio pobūdį.

Todėl klausiu Europos Komisijos, ko ji toliau ketina imtis ir ar ketina pateikti pasiūlymą dėl to, kad būtų panaikinta valstybių narių veiksmų laisvė perkelti pamatinio sprendimo 3 ir 4 straipsnių dėl privalomo nevykdymo ir neprivalomo nevykdymo priežasčių nuostatas. Atsižvelgdama į neprivalomo nevykdymo priežastis, taip pat klausiu, ar gali būti netinkama jas apriboti paprastai prie organizuotų nusikaltimų priskiriamų nusikaltimų atvejais, įskaitant nusikaltimus, kai asmuo kaltinamas dėl ryšių su mafijos organizacija, kai dvigubas baudžiamumas vis tiek nebūtų taikomas.

  Viviane Reding, Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja. – Pone pirmininke, paprastai Europos Parlamente sutariama, kad Europos arešto orderis – tinkama priemonė ir kad jis Europos Sąjungai buvo naudingas bei padėjo užtikrinti apsaugą.

Neigiamas jo aspektas – įgyvendinimas. Šį neigiamą aspektą reikia pašalinti. Europos Komisijos šiuo tikslu pateikti pasiūlymai – proporcingumo testas, pagal kurį turime atsižvelgti į nusikaltimo rimtumą, bausmės, kurią užtrauktų toks nusikaltimas, atlikimo trukmę ir Europos arešto orderio taikymo teikiamą ekonominę naudą.

Siekiant palengvinti proporcingumo testą, Europos Komisija pateiks iš dalies pataisytą vadovą, kuriame bus pateikiami nurodymai, kaip taikyti proporcingumo testą. Mokymai, kurie yra ateinančių savaičių, mėnesių ir metų darbotvarkės pradžioje, bus labai svarbūs, nes turime mokyti teisėjus, prokurorus ir teisininkus, kaip taikyti Europos Sąjungos taisykles. Įtariamiesiems ir kaltinamiesiems taikomi būtinieji standartai labai svarbūs, nes jie naudojami ir taikant Europos arešto orderį.

Pritariu visiems EP nariams, pabrėžusiems Europos Sąjungos kalėjimų sąlygų problemą. Norėčiau jiems pasakyti, kad kitą savaitę Europos Komisija priims žaliąją knygą dėl kardomojo kalinimo. Valstybių narių vyriausybės yra atsakingos už kardomojo kalinimo klausimus ir kalėjimų valdymą, o Europos Komisijos vaidmuo – užtikrinti, kad teismų bendradarbiavimas būtų sklandus ir būtų laikomasi visų piliečių pagrindinių žmogaus teisių. Dėl to šia žaliąja knyga bus pradedamos viešos konsultacijos, kurios vyks iki lapkričio 30 dienos ir per kurias bus galima nuodugniau ištirti kardomojo kalinimo klausimų ir abipusio pasitikėjimo Europos teisingumo erdvėje sąsajas.

Visi EP nariai žino, kad kardomojo kalinimo sąlygos turi tiesioginį poveikį sklandžiam abipusiam teismo sprendimų pripažinimui ir yra ES teisėjų bendradarbiavimo pagrindas. Bet šios sistemos veiklai trukdo teisėjų – kartais pagrįstas – atsisakymas išduoti kaltinamuosius dėl to, kad išduoti prašančiosios šalies kardomojo kalinimo sąlygos neatitinka nustatytų standartų. Visi žinome apie tai, kad kalėjimai yra perpildyti ir apie tariamai blogą elgesį su sulaikytaisiais. Šie veiksniai kenkia pasitikėjimui, kuris reikalingas teismų bendradarbiavimui. Įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi laikotarpis, kurį asmuo gali būti sulaikytas iki jo bylos nagrinėjimo teisme ir per teisminį nagrinėjimą.

Mums reikia atlikti dar daug darbo, ir žinau, kad galiu pasitikėti Europos Parlamentu. Tikiuosi, kad galiu pasitikėti ir valstybėmis narėmis.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – Pone pirmininke, esu labai dėkinga už šias diskusijas. Žinoma, didžioji dauguma teigia, kad gerai, jog turime teismų bendradarbiavimo sistemą – Europos arešto orderį. Ši sistema veikia. Ji nėra tobula. Ją dar reikėtų gerinti. Mes, žinoma, pritariame, kad reikia siekti veiksmingesnio jos naudojimo ir geresnio įgyvendinimo. Sutinku, kad reikėtų vengti klaidų, nekaltų žmonių sulaikymo ir t. t. Geresnis įgyvendinimas, manau, būtų naudingas mums visiems.

Norėčiau konkrečiau aptarti du neišspręstus klausimus, kurie per šias diskusijas iškelti keletą kartų.

Pirmiausia, dėl proporcingumo klausimo: tiesiog norėčiau aiškiai pareikšti, kad Europos arešto orderį galima išduoti siekiant pareikšti kaltinimus už nusikaltimus, už kuriuos baudžiama mažiausiai 12 mėnesių laisvės atėmimo bausme arba įvykdyti mažiausiai 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tokia buvo standartinė išdavimo praktika mažiausiai 50 metų. Pakanka paminėti 1957 metų Europos Tarybos konvenciją dėl ekstradicijos.

Per ketvirtąjį abipusių vertinimų turą dėl praktinio Europos arešto orderio įgyvendinimo visose valstybėse narėse nustatyta, kad tik kelete šalių būta atvejų, kai Europos arešto orderiai išduoti tik gana nesunkių nusikaltimų atvejais. Atrodo, kad šiose kelete šalių buvo įprasta išduoti Europos arešto orderį kiekvieną kartą, kai buvo išduodamas valstybės narės arešto orderis. Apskritai kalbant, manau, kad brangiai atsieinančią Europos arešto orderio sistemą turėtume naudoti tik rimtesnių nusikaltimų atvejais. Manau, kad tai sakę asmenys buvo teisūs.

Kalbant apie kalėjimų sąlygas: valstybės narės yra bendrai įsipareigojusios užtikrinti, kad kalėjimų sąlygos būtų tokios, kad nebūtų pažeidžiami pagrindiniai žmogaus orumo principai ir draudimas nežmoniškai elgtis ir žeminti asmenis, kaip nustatyta Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnyje. Jeigu žmonės sulaikomi pažeidžiant jų pagrindines žmogaus teises, jie gali imtis priemonių savo šalies teismuose, o vėliau teikti ieškinius Europos Žmogaus Teisių Teisme. Kyla abejonių dėl to, ar Sutarties 85 straipsnį galima laikyti teisiniu pagrindu rengti teisėkūros pasiūlymą dėl kalėjimų sąlygų ES lygmeniu. Tačiau mes, žinoma, susidomėję laukiame Europos Komisijos narės ką tik paminėtos žaliosios knygos.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Praėjus septyneriems metams po to, kai 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinis sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, Europos Komisija paskelbė 2005–2009 metais valstybėse narėse surinktus statistinius duomenis. Prieš įvedant Europos arešto orderį ieškomo asmens perdavimas truko vidutiniškai vienus metus, o per minėtus 4 metus, kai buvo taikomas Europos arešto orderis, parodyta, kad apytiksliai 50 proc. ieškomų asmenų sutiko būti perduoti po apytiksliai 15 dienų.

Dabar būtina kritiškai įvertinti EAO įgyvendinimą ir naudojimą, nes kilo abejonių dėl to, ar tinkamai veikia Šengeno informacinė sistema ir ar jos naudojimą reikėtų nutraukti. Turėtume nepamiršti, kad EAO veiksmingumas kovojant su tarpvalstybiniu, organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu priklauso nuo abipusio valstybių narių pripažinimo principo, kuris yra pagrindinis dalykas siekiant, kad būtų tinkamai įgyvendinami tikrosios Europos Sąjungos teisminės erdvės ir Šengeno zonos principai.

Keldami pavojų šiai padėčiai, žengtume žingsnį atgal; užuot tai darę, dėmesį turėtume sutelkti į tai, kad būtų geriau perkeliamos pagrindų sprendimo nuostatos, pirmiausia nuostatos dėl pagrindinių teisių apsaugos.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Europos arešto orderis įvestas 2002 metų sprendimu ir iki šiol jis buvo veiksminga kovos su tarpvalstybiniu nusikalstamumu, organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu priemonė, kaip tai iš tiesų buvo pabrėžta neseniai pateiktame Europos Komisijos pranešime. Tačiau ši sistema veikia netobulai: gali būti, kad jos geram vardui ir veiksmingumui gali pakenkti naujoviškas jos naudojimas per apklausas, užuot ją taikius teikiant kaltinimus ir vykdant baudžiamąjį persekiojimą už nesunkius nusikaltimus. Todėl dabar pats laikas Tarybai neatidėliojant imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad neproporcingas Europos arešto orderio naudojimas praktiškai būtų ribojamas. Be to, patartina užtikrinti, kad būtų iš tiesų paisoma procesinių teisių: t. y. kad pagal EAO ieškomi asmenys turėtų tikrą teisę į teisinę pagalbą savo nuožiūra areštą išduodančioje valstybėje narėje ir šį prašymą įgyvendinančioje valstybėje narėje. Taip pat reikėtų užtikrinti, kad teisingumo vykdymo baudžiamąja tvarka standartai ir Europos Sąjungos kalėjimų sąlygos netaptų pretekstu valstybėms narėms nepasitikėti viena kitos teisinėmis sistemomis. Tai vienintelis būdas, kaip galėtume kalbėti apie tikrą veiksmingumą ir tikrai sėkmingą šios priemonės įgyvendinimą Europos Sąjungos lygmeniu.

13. ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimas (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – pareiškimas dėl būsimo ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimo, kurį Komisijos pirmininko pavaduotojos-Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai vardu pateikė Europos Komisija.

  Štefan Füle, Europos Komisijos narys. – Pone pirmininke, gerbiami EP nariai, dėkoju už suteiktą progą su jumis aptarti būsimą Europos Sąjungos ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimą, kuris Nižnij Novgorode prasidės rytoj. Europos Sąjungai atstovaus Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkai. Susitikime dalyvaus Komisijos pirmininko pavaduotoja-Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai C. Ashton ir Europos Komisijos narys K. De Gucht.

Šį aukščiausiojo lygio susitikimą kruopščiai paruošė Europos išorės veiksmų tarnyba, glaudžiai bendradarbiaudama su Europos Komisija ir minėtais dviem pirmininkais; rengiantis šiam susitikimui remtasi 2010 metų pabaigoje ir 2011 metų sausio mėnesį vykusiomis Europos Vadovų Tarybos ir Tarybos diskusijomis dėl Rusijos, kaip strateginės partnerės, ankstesnių ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimų ir vasario mėnesį vykusio Rusijos vyriausybės vizito į Europos Komisiją rezultatais.

Apskritai, per pastaruosius dvejus metus mūsų santykiai pagerėjo. Užbaigėme dvišales derybas dėl Rusijos stojimo į PPO, susitarėme dėl siūlymų ateityje galimai įvesti bevizį režimą ir susitarėme dėl partnerystės siekiant modernizavimo, ji dabar įgyvendinama.

Darbas taip pat tęsiamas remiantis įprasta keturių bendrųjų erdvių sistema ir visais jos formaliais dialogais. Mūsų bendravimas gana intensyvus. Leiskite jums priminti, kad Rusija – vienintelė užsienio partnerė, su kuria Europos Sąjunga rengia du metinius aukščiausiojo lygio susitikimus. Vasario 24 d. vykęs Rusijos ministro pirmininko V. Putino ir negirdėtai didelės Rusijos vyriausybės delegacijos vizitas Europos Komisijoje buvo aiškus ženklas, kad Rusija pasiryžusi siekti glaudesnių santykių ir bendradarbiavimo.

Nepaisant to, dar neišspręsti daugelis svarbių dvišalių klausimų. Ypač nerimą kelia demokratijos plėtros ir žmogaus teisių padėtis Rusijoje. Atsižvelgiant į artėjančius Rusijos Dūmos ir prezidento rinkimus, rinkimų standartai sulauks ypatingo dėmesio.

Dabar jūsų dėmesį norėčiau atkreipti į šiuos mūsų pagrindinius aukščiausiojo lygio susitikimo tikslus:

Pirmiausia: Europos Sąjunga sieks paskatinti Rusiją spręsti paskutinius likusius neišspręstus daugiašalius klausimus, kuriais būtų siekiama palengvinti jos stojimą į PPO iki 2011 metų pabaigos, remiantis 2004 metais ir praėjusių metų gruodžio mėnesį sudarytais dvišaliais ES ir Rusijos susitarimais. Rusija vis dar gali įstoti į PPO iki 2011 metų pabaigos, jeigu ji priims reikiamus sprendimus, reikalingus norint išspręsti keletą neišspręstų klausimų daugiašaliu lygmeniu. Minėtas aukščiausiojo lygio susitikimas negali pakeisti Ženevoje vykusių derybų, bet jis gali paskatinti Rusiją imtis naudingų veiksmų.

Antra: Europos Sąjunga bandys paveikti Rusiją, kad ši siektų didesnės pažangos tardamasi dėl svarbių naujojo ES ir Rusijos susitarimo nuostatų dėl prekybos ir investicijų, įskaitant nuostatas dėl energetikos, ir taip sieks per ateinančius keletą metų suteikti tvirtą didesnio ekonominio bendradarbiavimo teisinį pagrindą. Nepašaliname galimybės aukščiausiojo lygmens susitikime iškelti Rusijos nepagrįsto Europos Sąjungos daržovių importo draudimo klausimą, nors tikimės, kad moksliniai tyrimai sudarys sąlygas šį klausimą skubiai spręsti ekspertų lygmeniu.

Trečia: remsime aukščiausiojo lygio paramą partnerystei siekiant modernizavimo, kaip svarbią Rusijos įsipareigojimo daryti reformas priemonę.

Ketvirta: skatinsime žmogaus teises ir teisinės valstybės principą Rusijoje ir

Penkta, skatinsime Rusiją didinti bendradarbiavimą bendros kaimynystės politikos srityje ir tęsime dialogą dėl kitų aktualių tarptautinių klausimų, kaip antai Artimųjų Rytų klausimas ar, pvz., Šiaurės Afrikos klausimas. Iš tiesų, Moldovos ir (arba) Padniestrės pažanga bus svarbus testas siekiant glaudesnio užsienio politikos bendradarbiavimo.

Galiausiai, ši susitikimą taip pat turėtume naudoti siekdami dar sustiprinti savo politinį įsipareigojimą siekti pažangos bendradarbiavimo valdant krizes srityje – su sąlyga, kad nebus kenkiama mūsų savarankiškam sprendimų priėmimui.

Energetika taip pat atlieka svarbų vaidmenį plėtojant mūsų prekybos ryšius su Maskva. Pabrėšime poreikį toliau reformuoti Rusijos elektros energijos ir dujų sektorius siekiant sukurti vienodas veiklos sąlygas. Taip pat pabrėšime poreikį bendradarbiauti kovojant su klimato kaita.

Norėdami įgyvendinti savo tikslus siekti aukščiausių branduolinio saugumo standartų, bendraujame su Rusija dvišaliuose ir daugiašaliuose forumuose, kaip antai Tarptautinės atominės energijos agentūros ir G8 susitikimuose.

Dar kartą pakviesime Rusiją dalyvauti derybose dėl visapusio Euratomo ir Rusijos susitarimo, kuriuo turėtų būti skatinami griežčiausi branduolinės saugos standartai. Atsižvelgdama į Fukušimos katastrofą, Europos Sąjunga atkakliai sieks vienodo požiūrio į esamų ir planuojamų branduolinių jėgainių testavimą nepalankiausiomis sąlygomis.

Paskutinis, bet tikrai ne mažiau svarbus dalykas – neabejotinai vykdome bevizio keliavimo kūrimo procesą. Kovo mėnesį Europos Sąjunga parengė pasiūlymą dėl bendrų veiksmų, kurie bus atliekami siekiant galimai užtikrinti bevizio keliavimo režimą, sąrašo, ir jam pritarė, ir balandžio mėnesį iš tiesų pradėjome derybas. Nuo tada Nuolatinės partnerystės taryboje rengiami teisingumo ir vidaus reikalų ministrų susitikimai ir pasiekta aiški pažanga. Bet iki šiol nesibaigė ekspertų derybos dėl mūsų bendrų veiksmų. Susitikime turime aiškiai pareikšti, kad politiniu požiūriu nėra trumpiausių kelių.

Kalbant apie Rusiją, pagrindinis jos tikslas per susitikimą, galima tikėtis, bus daugiausia dėmesio skirti vizų klausimui, PPO, energetikai – įskaitant branduolinę saugą – ir bendradarbiavimui saugumo srityje. Rusija gali grįžti prie sumanymo ministerijų lygmeniu kurti naują Politinį ir saugumo komitetą. Manome, kad naudojamos būtinos bendradarbiavimo struktūros; mums reikia politinės valios siekti pažangos dėl esminių dalykų.

Dėkoju už dėmesį ir laukiu jūsų pastabų.

  Ria Oomen-Ruijten, PPE frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, Komisijos nare, ačiū už naudingą jūsų bendradarbiavimą rengiant rezoliuciją. Nieko nebesakysiu apie Europos Komisijos narės minėtus klausimus, nes jie aptarti rezoliucijoje. Kalbant apie Europos liaudies partiją (krikščionis demokratus), galutinis kitą savaitę skelbsimas aukščiausiojo lygio susitikimo pareiškimas turi būti daugiau negu gražūs žodžiai. Rusija – puiki mūsų kaimynė; ji – svarbi mūsų partnerė. Esame vieni nuo kitų priklausomi, ir ši priklausomybė didžiulė, taigi dabar tikimės tikrų susitarimų, kurie duos rezultatų.

Kokie mūsų prioritetai? Pirmiausia, partnerystės susitarimas. Mums reikia pradėti derybas. Tikiuosi, kad ES įtikins prezidentą D. Medvedevą savo derybų grupei suteikti visus įgaliojimus prisiimti konkrečius įsipareigojimus. Pats laikas vėl išjudinti su prekyba ir investicijomis susijusius klausimus. Derybos dėl energetikos taip pat vėluoja. Mums reikia susitarimų dėl tvirtos ir skaidrios partnerystės energetikos srityje, kuri būtų pagrįsta taisyklėmis.

Taip pat norėčiau išgirsti, kokia mūsų pozicija žmogaus teisių atžvilgiu. Mums, Europos Parlamentui, tai svarbiausia partnerystės dalis. Modernizavimo paktą laikau papildomu klausimu, kaip ir bendrąsias sritis. Tai antraeilis dalykas, bet būtų naudinga priimti PPO taisykles. Tai padėtų sukurti vienodas veiklos sąlygas ir pagerinti investavimo aplinką.

Prezidentas D. Medvedevas asmeniškai dalyvauja gerinant teisinės valstybės principo įgyvendinimą, bet to nepakanka, kaip ką tik patys teigėte. Turime būti tikri, kad per artėjančius rinkimus Rusija laikysis įsipareigojimų, kuriuos ji prisiėmė prisijungdama prie Europos Tarybos ir ESBO. Šie rinkimai bus rimtas išbandymas. Tokiu atveju, tai taip pat reiškia, kad naujoms partijoms reikia leisti registruotis. Rusija turėtų jaustis pagerbta, kad rinkimų stebėtojai pakviesti gerokai pirma laiko. Galiausiai, daržovių iš Europos Sąjungos importo draudimas <…>

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Hannes Swoboda, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nare, Rusija neabejotinai yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, bet – kaip jau sakė Europos Komisijos narė – ji labai sunkiai sukalbama. Tikiuosi, kad šios derybos netruks per ilgai. Deja, jos nebus užbaigtos taip greitai, kaip R. Oomen-Ruijten įsivaizduoja. Per šį procesą turime vesti dialogą su oficialiai išrinktais atstovais ir pilietinės visuomenės atstovais, kurie dažnai būna artimesni mums sprendžiant demokratijos ir žmogaus teisių klausimus.

Europos Sąjungos ir Rusijos Partnerystės siekiant modernizavimo sumanymas yra geras. Tačiau Rusija taip pat turi atlikti savo vaidmenį. Mums reikia daugiau demokratijos ir mažiau korupcijos. Vis dar girdime, kaip daugelis investuotojų skundžiasi dėl teisinio neapibrėžtumo, pirmiausia mokesčių srityje. Svarbiausia – kaip jau minėjo Europos Komisijos narė – skubiai turime ruoštis Rusijos stojimui į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) ir jos narystei joje. Energetikos politikos srityje mums reikia Rusijos įsipareigojimo pripažinti skaidrios ir teisingos energetikos politikos principus. Pati Rusija gali daug ką padaryti, pirmiausia energetikos veiksmingumo srityje, kurioje vis dar yra daug trūkumų.

Taip pat energijos klausimu norėčiau iškelti su Rusijos – iš tiesų, mūsų bendra – kaimyne Ukraina susijusius klausimus. Dabar Rusija vėl siekia energijos ir jos kainų klausimą naudoti kaip politinį ginklą. Tai turime visiškai atmesti. Esame įsipareigoję leisti Ukrainai laisvai nuspręsti, kuriose rinkose ji nori dalyvauti ir kur ji nori vykdyti savo veiklą. Galiausiai, norime palaikyti prekybos ryšius ir su Ukraina sudaryti prekybos susitarimą. Rusija šioje srityje neturėtų daryti spaudimo Ukrainai, leisdama jai pasirinkti vieną iš dviejų variantų: ar ji nori su Kazachstanu ir Baltarusija prisijungti prie muitų sąjungos, ar renkasi didelę energijos kainą. To mes nepripažįstame.

Be to, kalbant apie kaimynus, taip pat tikimės, kad Rusija laikysis sutartyse numatytų susitarimų dėl Gruzijos ir sugrąžins savo karines pajėgas į teritorijas, kuriose jos buvo prieš konfliktą. Taip pat tikimės, kad Rusija konstruktyviai prisidės prie Kalnų Karabacho konflikto sprendimo. Abiejose pusėse čia ne ginklų tiekimo klausimas, o taikaus tarpininkavimo tarp šių dviejų pusių klausimas.

Europos Komisijos narė jau minėjo, kaip svarbu liberalizuoti vizas. Žmonių santykiams ypač svarbu, kad žmonės turėtų kuo daugiau judėjimo tarp Rusijos ir Europos Sąjungos laisvės. Tikiuosi, kad greitai šiuo atžvilgiu pasieksime šiokią tokią pažangą.

Tačiau svarbus klausimas bus tai, kaip vyks kiti rinkimai. Rusijai reikia žinoti, kad pasaulis, ir ypač demokratinis Europos Sąjungos pasaulis, atidžiai stebės, kaip bus vykdomi šie rinkimai, ar partijos bus registruojamos tinkamai ir sąžiningai ir ar tam tikri asmenys arba partijos nuo pat pradžių bus pašalintos iš rinkimų. Tai Rusijai reikėtų aiškiai pareikšti aukščiausiojo lygio susitikime. Ir Rusijoje norime tinkamų, teisingų rinkimų.

Rusija dar labai daug turi nuveikti ekonomikos srityje. Tačiau ji pasirengusi demokratijai. Norime, kad Rusija būtų demokratiška, kaip to nori pačios Rusijos piliečiai. Tai mūsų troškimas ir mūsų vizija. Rusijai reikia suprasti, kad ir jai demokratija bus naudinga.

  Kristiina Ojuland, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, tikimės, kad minėtame Nižnij Novgorode vyksiančiame susitikime bus pasiekta tolesnė pažanga, susijusi su naujuoju ir išsamiu Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimu.

ES ir Rusija turi įsidėmėti, kad tikra partnerystė gali būti grindžiama tik sąžiningais santykiais. ALDE frakcijos vardu norėčiau pakviesti ES atstovus atkreipti dėmesį į visus nerimą keliančius klausimus, kuriuos iškėlė Europos Parlamentas ir kolegos iš Rusijos.

Europos Sąjunga susidurs su didžiuliais sunkumais plėtodama santykius su Rusija, nebent šios dvi partnerės pasikliaus tomis pačiomis vertybėmis ir tais pačiais principais. Jeigu Kremlius dar labiau atitols nuo demokratijos ir teisinės valstybės principo, Rusija praras visą savo, kaip ES partnerės, teisėtumą.

Pvz., Kremlius neleido registruoti daugybės politinių partijų Valstybės Dūmos rinkimams dėl procedūrinių priežasčių, ir tikėtina, kad šis sąrašas bus pratęstas ir į jį bus įtraukta Michailo Kasjanovo, Vladimiro Milovo, Boriso Nemcovo ir Vladimiro Ryžkovo vadovaujama Liaudies laisvės partija. Aukščiausiojo lygio susitikime reikia iškelti stiprėjančio opozicijos slopinimo klausimą, opozicinėms partijoms reikia leisti registruotis.

Ponios ir ponai, Rusija – ne Kinija. Ji – Europos Tarybos ir ESBO narė, todėl ji turi laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų. Be to, Rusija turi tvirtai laikytis savo konstitucijos.

Rusija turi gerbti savo suverenumą ir savo kaimynių teritorinį vientisumą. Reikalaujame, kad ji nustotų daryti spaudimą Ukrainai – kaip ką tik teigė mano kolega – kaip Rusijos ministras pirmininkas V. Putinas, pvz., vakar elgėsi susitikęs su Ukrainos ministru pirmininku, kai jis bandė Ukrainą paveikti, kad ši prisijungtų prie Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos. Negalime tam pritarti. Tikimės, kad Rusija nedelsdama išves savo pajėgas iš Gruzijos ir sugrąžins jas į vietovę, kurioje jos buvo prieš konfliktą.

Galiausiai, ALDE frakcija labai nusivylusi dėl to, kad aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse Rusija įvedė neproporcingą draudimą importuoti daržoves iš ES.

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, Rusija – svarbi daugelio sričių ES partnerė. Būdama nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė, Rusija daro galimai lemiamą poveikį tarptautiniams reikalams, pradedant mūsų santykiais su Šiaurės Korėja ir baigiant jos dalyvavimo JT ketverte. Pritariu prezidento D. Medvedevo neseniai išreikštam raginimui Libijos tironui Muammarui Gaddafi palikti valdžios postą. Taip pat tikiuosi, kad Kremlius susivienys su likusia tarptautinės bendruomenės dalimi ir padės sustabdyti Irano branduolinių ginklų platinimą.

Taip pat pritariu nuomonei, kad Rusija turi ekonominių interesų buvusios Sovietų Sąjungos respublikose, kai kurios iš jų dabar – laimei – traukiasi nuo Maskvos prie ES. Tačiau ES turėtų ir toliau reikalauti, kad ji galėtų remti šias dabar nepriklausomas valstybes, pvz., Ukrainą, ir su jomis bendradarbiauti bei užtikrinti, kad joms durys būtų atviros siekti Euroatlantinės partnerystės. Šiuo požiūriu, tikiuosi, Sąjungos vyriausioji įgaliotinė-Komisijos pirmininko pavaduotoja iškels Gruzijos, kurios teritorijos dalys toliau yra neteisėtai prijungtos ir užimtos Rusijos karių, klausimą ir padės daryti Rusijai spaudimą dėl Moldovos Padniestrės klausimo sprendimo. Taip pat pritariu Europos Komisijos dabar pateiktam pasiūlymui ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimą rengti kasmet, o ne kas šešis mėnesius, nes tai geras sumanymas ir būdas pasistūmėti pirmyn.

Rusija nėra subrendusi liberali demokratija. Taip pat ši šalis neturi nepriklausomos teismų santvarkos. Bet nesvarbu, patinka mums tai ar ne, vis tiek turime bendrauti su šia stipruole.

  Werner Schulz, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary Š. Füle, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti suprantama, kad Rusija ginasi norėdama apsisaugoti nuo enterohemoraginės Escherichia coli (EHEC) infekcijos plitimo į jos teritoriją, visiškas daržovių iš Europos Sąjungos importo draudimas nėra tai, ko tikimės iš šalies, siekiančios prisijungti prie Pasaulio prekybos organizacijos (PPO). Apie tai taip pat turėsime kalbėtis Nižnij Novgorode. Tačiau dar svarbesni yra dabar iš tiesų esami politiniai daigai arba sėklos – gležnos demokratijos ir teisinės valstybės principo formavimosi ištakos. Šiuo atžvilgiu turėtume daryti viską, ką galime, atsižvelgdami į partnerystę siekiant modernizavimo, kad padėtume jų šaknims pasklisti Rusijoje ir išaugti.

Prezidentas D. Medvedevas pripažino, kad ekonomikos ir technikos modernizavimo negalima pasiekti be esminio visuomenės modernizavimo. Tačiau iki šiol šiuos gražius žodžius lydėjo mažai veiksmų. Todėl ES atstovai turėtų visiškai aiškiai pareikšti prezidentui D. Medvedevui, kad artėjantys Dūmos rinkimai – jo reformos politikos patikimumo išbandymas.

Nesuklastoti ir teisingi rinkimai – dalis demokratijos pamatų. Visi pliuralizmo ir politinės konkurencijos siekiantys asmenys turėtų užtikrinti, kad Europos Tarybos deklaruojamų rinkimų standartų būtų tvirtai laikomasi ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) kuo anksčiau būtų leista vykdyti ilgalaikį rinkimų stebėjimą.

Sąžiningi rinkimai prasideda leidimu registruoti partijas. Deja, pirmieji ženklai rodo, kad Rusijos vadovybė nieko nepasimokė iš Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kad nebuvo priežasčių paleisti Respublikonų partiją ir, akivaizdu, nenori leisti įregistruoti naujai įsteigtą Liaudies laisvės partiją.

Daugiau Kremliaus remiamų partijų ir Visos Rusijos liaudies fronto kūrimas, kurį inicijavo Rusijos ministras pirmininkas V. Putinas, mus veda į politinį akligatvį. Tokia konkurencija šią šalį privedė prie politinės apatijos, Dūma nuvertinta. Prezidentas D. Medvedevas šiuo atžvilgiu galėjo sukelti proveržį ir savo prezidentavimą užbaigti bent vienu įrodomu laimėjimu.

Ypatingais M. Chodorkovskio ir S. Magnickio bylų atvejais, užuot laukus Strasbūro teismo sprendimo, reikėtų nutraukti teisėjų savavališkumą. Tai, kad šiuos atvejus peržiūrėjo J. Fedotovo komisija – geras pirmasis žingsnis. Jo rezultatai ir išvados turėtų būti kuo skubiau paskelbti.

Būsimas neseniai Prahoje įsteigto Pilietinės visuomenės forumo dalyvavimas turėtų būti svarbi per ES ir Rusijos derybas vyksiančių diskusijų tema. Galiausiai, Šiaurės Afrikos įvykiai rodo, kad, siekiant veiksmingos reformos, reikia aktyvios pilietinės visuomenės. Todėl Rusijos vyriausybė turėtų dirbti siekdama tokią visuomenę suformuoti savo šalyje ir stengtis su pilietine visuomene užmegzti partnerystę siekiant modernizacijos.

  Vladimír Remek, GUE/NGL frakcijos vardu. – (CS) Pone pirmininke, Komisijos nary, tuščiai ieškojau atsakymo į klausimą, kodėl aptariame rezoliuciją dėl aukščiausiojo lygio susitikimo su Rusija šio susitikimo išvakarėse ir dėl jo balsuosime dieną, kai šis susitikimas vyks Nižnij Novgorode. Be to, šis klausimas net neįtrauktas į praėjusios savaitės pradžioje vykusio plenarinio posėdžio darbotvarkę. Visa tai kvepia prastu organizavimu, ir, mano nuomone, dabar tai tik formalumas. Be to, užuot siekę sudaryti naują susitarimą dėl santykių su Rusija, kurią pripažįstame svarbia partnere, taikydami principinį procesą, aiškiai vėl deklaruojame tokius dalykus ir keliame dėl jų reikalavimus, nors nėra vilties, kad mums pasiseks.

Pirmiausia turėtume remtis klausimais iš sričių, kuriose galima pasiekti pažangą. Pvz., pažangos sudarant susitarimus dėl planuojamo abipusio vizų režimo su Rusija supaprastinimo ir galimo galutinio panaikinimo klausimu. Užuot tai darę, kritikuojame Rusijos poziciją dėl daržovių iš ES importo. Tačiau kaip mūsų elgesys atrodo žmonėms už Europos Sąjungos ribų? Ieškodami mirtinos bakterijos šaltinio ir neturėdami aiškių įrodymų, kaltiname vieni kitus, ribojame prekių importą ir eksportą ir reikalaujame kompensacijų. Neabejotinai galime pasidaryti savo išvadas dėl to, kiek pasitikėjimo keliame, ir ne tik Rusijoje.

  Fiorello Provera, EFD frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, reikia kuo labiau plėtoti įvairių sričių Europos Sąjungos ir Rusijos dialogą, pradedant ekonomika ir baigiant žmogaus teisėmis, nes alternatyvų dialogui nėra. Europos Sąjunga ir Rusija iš tiesų yra priklausomos viena nuo kitos ekonominiu ir politiniu požiūriu.

Mąstau apie neišspręstus tarptautinius klausimus, kaip antai energetinį saugumą, Magrebą, Irano branduolinę galią, terorizmą, Kaukazą, Kalnų Karabachą, klimato kaitą ir kitus klausimus. Rusija – strateginė Europos Sąjungos partnerė, iš dalies dėl to, kad ateityje gali būti sukurta ES ir Rusijos sąveika. Kaip tam tikru mastu jau vyksta, Maskva mums gali teikti mineralinių ir energijos išteklių ir bendradarbiauti karinio saugumo srityje ir kovojant su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu. Europos Sąjunga gali prisidėti finansiniais ištekliais, naudoti savo mokslines ir technologines galimybes ir savo ilgalaikę patirtį įgyvendinant demokratiją ir žmogaus teises.

Rusijos ateitis susijusi su Europos ateitimi, ir ją reikia kurti atkakliai, nenuilstamai ir nepaisant daugelio šiuo metu kilusių sunkumų. Šiuo požiūriu mūsų bendrai ateičiai labai svarbu sudaryti susitarimą dėl Europos Sąjungos ir Rusijos strateginės partnerystės.

  Béla Kovács (NI). – (HU) Pone pirmininke, atsižvelgdamas į būsimą aukščiausiojo lygio susitikimą, norėčiau atkreipti derybininkų delegacijos atstovų dėmesį į du dalykus. Pirmiausia, norėčiau juos padrąsinti persvarstyti Rusijos energijos importo svarbą ir, antra, išplėtoti Partnerystės susitikimą taip, kad ES atstovai galėtų dalyvauti kaip stebėtojai šių metų gruodžio mėnesį vyksiančiuose rinkimuose ir prezidento rinkimuose, kurie turėtų vykti 2013 metų kovo mėnesį. Kaip matome, energijos importas iš Rusijos gali padidėti, turint omenyje, kad daugelis Europos Sąjungos atominių elektrinių atlikus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis bus uždarytos.

Taigi mums nerimą vėl pradeda kelti tai, kad ateityje vėl būsime labiau priklausomi nuo Rusijos. Tačiau norėčiau jums priminti, kad yra kita medalio pusė. Rusija taip pat priklauso nuo Europos Sąjungos, kaip ir ES nuo Rusijos, nes daugelį savo produktų jie parduoda mums. Jeigu nepirksime jų energijos, ateityje Rusijos ekonomika patirs rimtų stabilumo problemų.

  Elmar Brok (PPE). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, Rusija ir Europos Sąjunga yra partnerės dėl bendrų jų interesų ir dėl geografinės padėties. Taip yra nepaisant to, patinka mums tai, ar ne. Šią partnerystę turime padaryti aiškią ir naudingą. Todėl mums reikia pažangos rengiant Partnerystės susitarimą ir supaprastinant vizų tvarką bei suteikti pagrindo partnerystei siekiant modernizacijos, kad būtų galima dirbti jos siekiant.

Tačiau turime suprasti, kad dėl to kyla abipusiai įsipareigojimai, įskaitant įsipareigojimus dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), nes negalite toliau elgtis tiesiog kaip norite; tikriau sakant, šios sutartinės arba tarptautinės taisyklės, dėl kurių susitarta, yra visiems privalomos, ir nėra galimybių pasirinkti tarpusavyje sudarant susitarimus. Tai, pvz., taip pat trukdo energiją naudoti kaip politinį ginklą.

Šiuos abipusius interesus reikia tenkinti naudingai ir konstruktyviai, o kalbant apie užsienio politiką, tai, žinoma, taip pat reiškia, kad Rusija turi prisiimti dalį atsakomybės. Šiuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje nagrinėjamas Sirijos atvejis. Tokiais atvejais Rusija turi konstruktyviai padėti kurti taikią tarptautinę bendruomenę. Tačiau tai taip pat reiškia, kad reikia pripažinti suverenias kaimyninių šalių teises ir pritarti jų sprendimams sudaryti norimas sąjungas. Be to, Rusija turi aiškiai padėti „įšaldytų konfliktų“ atvejais ir dabar turi nutraukti neteisėtus veiksmus Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.

Drauge esame atsakingi už visą pasaulį. Aišku, kad Rusija ir Europos Sąjunga turi svarbių bendrų interesų šioje pasaulinėje santvarkoje, ir apibrėždami šiuos interesus turime užtikrinti, kad Rusija pripažintų, jog demokratija ir teisinės valstybės principas taip pat labai svarbūs vidaus vystymuisi. Sąlygotumo reikalaujama ne tik plėtojant santykius su mumis; šalis, kurioje netaikomas teisinės valstybės principas, taip pat nėra tinkama vieta investuoti, nes joje nėra teisinio tikrumo. Šalis, kurioje nėra demokratijos ir kurioje netaikomas teisinės valstybės principas, iš tiesų negali ilguoju laikotarpiu padaryti pažangos, kuri būtų naudinga jos piliečiams. Tikėkimės, kad partnerystė siekiant modernizavimo ir kiti klausimai padės mums surasti bendrą naudingą būdą pasistūmėti į priekį.

  Knut Fleckenstein (S&D). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, tik norėčiau paminėti du dalykus, nes H. Swoboda jau paminėjo daugelį dalykų mūsų frakcijos vardu. Iš tiesų Rusija atsidūrė svarbioje kryžkelėje. Jos vidaus politikos padėtį nulems gruodžio mėnesį vyksiantys rinkimai į Valstybės Dūmą ir klausimas, koks prezidentas tęs pradėtą modernizaciją nuo 2012 metų.

Į tai taip pat galima pažiūrėti konstruktyviai. Negalėtų būti geresnės progos didinti tarptautinį pasitikėjimą Rusijos vystymusi. Tai lems sąžiningi rinkimai, teisingos galimybės kandidatams registruotis ir naudotis žiniasklaida ir bent kiek lygių galimybių užtikrinimas.

Antroji mano pastaba susijusi su ES ir Rusijos partneryste siekiant modernizavimo. Ji atveria naujų veiksmingo bendradarbiavimo galimybių. Todėl neturėtume praleisti progos aktyviai paremti Rusiją jai siekiant modernizavimo – investuodami ne tik į ekonomikos, bet ir į jos visuomenės modernizavimą. Vyriausybės viską užrašo ant popieriaus, o popieriuje, kaip visi žinome, galima užrašyti, ką nori. Tačiau piliečiai labai sunerimsta, jeigu neįgyvendinama tai, kas parašyta ant popieriaus.

Pilietinės visuomenės, verslininkų, tyrinėtojų, jaunuolių ir menininkų pilietinis dalyvavimas būtinas, kad nepriklausoma visuomenė būtų vieninga. Tačiau sėkmingai tokį modernizavimą galime remti tik tada, jeigu žmonės gali paprastai susiburti, kad galėtų vienas iš kito mokytis ir keistis patirtimi. Dėl to ES ir Rusija pagaliau turėtų pasiekti susitarimą dėl bendrų veiksmų, kurių joms reikia imtis, kad įvestų bevizį kelionių režimą, ir dėl to, kaip tai galima būtų įgyvendinti, kad rezultatų būtų galima pasiekti kuo greičiau.

Kurį laiką kalbėjome apie Kaliningrado srities žmones ir galvojome, kaip supaprastinti vizų režimą. Prieš mėnesį Europos Parlamentas nusprendė, kad reikėtų leisti supaprastinti vizų režimą dėl kultūrinių priežasčių. Kalbėjome apie tai, ar ypatingą dėmesį reikėtų skirti jaunuoliams. Visi šie pasiūlymai – tinkami, siekiant pradėti šį procesą, bet jais negali būti pakeistas visas sprendimas. Todėl norėčiau paraginti Europos Komisiją paspartinti tempą. Galite bet kuriuo atveju tikėtis mūsų paramos, įskaitant kai kurių labiau abejojančių valstybių narių paramą.

(Plojimai)

PIRMININKAVO: DIANA WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

  Alexander Graf Lambsdorff (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, sunku suvokti, kad mūsų santykiai su Rusija pagrįsti 1994 metais sudarytu susitarimu. Nuo to laiko mums nepavyko išspręsti jokių naujų klausimų. Su Rusija tai bendradarbiaujame, tai bloginame santykius. Kalbant apie kaimynystę, apgailestaujame dėl karo su Gruzija, kad Ukrainai daromas spaudimas, dėl prezidento A. Lukašenkos pripažinimo Baltarusijoje ir dėl Moldovos susiskaldymo dėl Padniestrės konflikto. Tačiau džiugina tai, kad Saugumo Taryboje bendradarbiaujame su Rusija Libijos arba Irano branduolinės programos klausimais.

Kalbant apie pačią Rusiją, naujas pavyzdys – vadinamoji partnerystė siekiant modernizavimo. Tačiau kas yra modernumas be demokratijos? Komisijos nary Š. Füle, jūsų ką tik pateiktų prioritetų sąraše žmogaus teisių klausimas atsidūrė po agurkų, o teisinės valstybės principo klausimas – po pomidorų klausimo. Ar tai geriausia, ko galime tikėtis šioje srityje? Ar iš Rusijos demokratinimo nesitikime nieko daugiau? Manau, kad mes, Europos Parlamentas, turime aiškiai pareikšti, kad ko nors tikimės; pvz., sąžiningų rinkimų – šioje srityje turi būti pasiekta pažanga.

Tačiau norėčiau gana aiškiai pasakyti vieną dalyką: tokios pažangos dažnai reikia siekti ekspertų lygmeniu. Du aukščiausiojo lygio susitikimai per metus – per daug. Organizuokime vieną susitikimą, kaip darome su Amerika. Su Rusija pakankamai keičiamės informacija specialistų srityse. Priešingu atveju, rengsime susitikimus be tikro turinio, o tai būtų taip pat negerai.

  Adam Bielan (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, mano nuomone, svarbiausi santykių su Rusija aspektai – energetikos politika ir žmogaus teisės. Rusija bando įgyvendinti strateginį tikslą valdyti atskiras valstybes nares savo užsienio politikoje naudodama dujų klausimą. Vien per keletą pastarųjų dienų Rusijos valdžios institucijos šantažavo Ukrainą norėdamos jai daryti spaudimą ir keitė dujų kainas, teatsižvelgdama į tai, ar ši šalis prisijungs prie Rusijos muitų sąjungos ir ar ji sutiks sujungti bendroves „Gazprom“ su „Naftogaz“. Šie veiksmai gana akivaizdžiai nutraukė diskusijas dėl ES ir Ukrainos laisvosios prekybos zonos kūrimo. Ilgalaikiai susitarimai dėl dujų tiekimo – taip pat būdas daryti poveikį ES valstybių narių politikai. Todėl turėtume gerai įvertinti Europos Komisijos, kuri pripažino, kad Lenkijos vyriausybės sudarytas susitarimas neatitinka ES teisės, poziciją. Rusijos dujų kaina Vidurio Europai jau beveik dvigubai didesnė negu Vakarų Europos šalims siūloma kaina. Rusijos griaunamas pasitikėjimas skalūninių dujų gavybos projektais taip pat kelia nerimą.

Žmogaus teisių problema akivaizdžiausia M. Chodorkovskio bylos atveju. Negali būti nė kalbos dėl to, ar šį klausimą reikėtų iškelti aukščiausiojo lygio susitikime, turint galvoje Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl minėto Rusijos verslininko neteisėto sulaikymo ir kardomojo kalinimo.

  Heidi Hautala (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, norėčiau priminti Europos Komisijos nariui Š. Fülei apie jo labai vertinamą komunikatą dėl Europos kaimynystės politikos; girdžiu, Komisijos nary, kad jūs iš esmės pripažįstate, kad Rusijos atžvilgiu turėtume taikyti tą patį principą, netgi jeigu Rusija nedalyvauja Europos kaimynystės politikoje.

Bet turėtume iš tiesų reikalauti to, ką pavadinote įsišaknijusia demokratija, ir turime rimtai dirbti siekdami paremti Rusijos pilietinę visuomenę. Norėčiau pabrėžti kai kuriuos bendros rezoliucijos, kurią Europos Parlamentas priims rytoj, klausimus. Pabrėžiame poreikį palaikyti glaudžius ryšius su Rusija ir remti Rusijos pilietinės visuomenės vystymosi programas. Norėčiau jus, Komisijos nary, informuoti, kad šiandien iš Nižnij Novgorodo, kuriame netrukus prasidės minėtas susitikimas, mus pasiekė nerimą keliančios žinios.

Tenykštės pilietinės visuomenės organizacijos mane informavo, kad šiuo atžvilgiu teisėsaugos institucijos ėmėsi prevencinių priemonių. Mėginta apklausti asmenis, kurie galėtų bendrauti su ES atstovais, o tai visiškai nepriimtina. Netgi vaikų teises ginantys asmenys buvo įspėti nevykti į Nižnij Novgorodą. Užblokuotos pagrindinio vietos pilietinės visuomenės renginio organizatoriaus – kuris, beje, yra pirmasis su ES ir Rusijos aukščiausiojo lygmens susitikimu siejamas organizatorius – kredito kortelės (žinoma, dėl techninių priežasčių), ir paslaptingai dingo jo automobilio numerio lentelės.

Komisijos nary, prašau jūsų užtikrinti, kad ES atstovai Nižnij Novgorode vyksiančiame aukščiausiojo lygio susitikime pripažintų pilietinės visuomenės organizacijas ir jas paremtų. Šiuo tikslu aš su kolega, ES ir Rusijos parlamentinio bendradarbiavimo komiteto pirmininko pavaduotoju W. Schulzu, išsiuntėme laišką Pirmininkui J. M. Barroso, Komisijos pirmininko pavaduotojai–Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai C. Ashton ir pirmininkui H. Von Rompuy.

  Nikolaos Salavrakos (EFD). – (EL) Ponia pirmininke, pirmiausia gal galėčiau jums palinkėti sėkmės rytojaus susitikime, į kurio darbotvarkę įtraukti tokie klausimai kaip pasaulinė valdysena, pasaulio ekonomika, Rusijos stojimas į PPO ir tarptautiniai klausimai, įskaitant Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų įvykius.

Rusija – trečia didžiausia ES prekybos partnerė. ES eksportas į Rusiją iš viso sudaro 65,6 mlrd. EUR. Remiantis oficialios statistikos duomenimis, Rusijos ekonomikos augimo koeficientas – 4 proc., nepaisant ekonominių aplinkybių, ir toks augimas prognozuojamas ilgą laiką. Rusijos įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją suteiks daugybę galimybių Europos Sąjungai ir Rusijai plėtoti ekonominius santykius. Tačiau taip pat tai sukels pažangių pokyčių energetikos, branduolinės energijos ir tarptautinio saugumo srityse.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nary, suprantame, kad Rusija yra svarbi ES, ne tik dėl ekonominių dalykų, bet taip pat kaip strateginė partnerė. Daržovių iš ES importo draudimas, kurį įvedė Maskva, neabejotinai kelia problemų rengiantis deryboms dėl Rusijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), ir turėtume užtikrinti, kad ateityje Rusijos veiksmai neprieštarautų PPO taisyklėms.

Tačiau taip pat kyla problemų dėl to, kad vis dar neįgyvendintas 2006 metų susitarimas dėl ES oro linijų. ES ir Rusijos santykiai toliau įtempti dėl planuojamos JAV priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo Rumunijoje. Jeigu ES rimtai nori įgyvendinti savo strategijas dėl santykių su Rusija gerinimo, pirmiausia ji turi išspręsti šias problemas ir, antra, apsvarstyti neabejotinai kylančius keblius istorinės Rusijos įtakos klausimus arba klausimus, kurie kyla Rusijos atžvilgiu. Tai vienintelis būdas pasiekti pažangą.

  Paweł Zalewski (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, Europos Sąjungos ir Rusijos partnerystė reikalauja atsakomybės, įskaitant atsakomybę trečiųjų šalių atžvilgiu. Norėčiau atkreipti Europos Komisijos dėmesį į rezoliucijos dalį, kurioje Rusija raginama energijos šaltinių tiekimo klausimo nenaudoti kaip priemonės siekiant paveikti savo kaimynių politiką. Taip buvo Ukrainos atveju, kurioje būdamas Rusijos ministras pirmininkas V. Putinas per paskutinį susitikimą su Ukrainos ministru pirmininku M. J. Azarovu gana aiškiai pareiškė, kad Rusija siūlytų mažesnes kainas ir būtų iš naujo deramasi dėl dujų sutarties, jeigu Ukraina įstotų į Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungą, o tai reikštų, kad Ukraina turėtų atsisakyti savo planų ir siekių, siejamų su Europos Sąjunga. Tai ne kas kita kaip šantažas. Jeigu nebus iš naujo suderėta nauja sutartis, dujų kainos Rusijos ir Ukrainos pasienyje gali pasiekti 500 EUR už 1 000 m3. Ukraina jau moka didžiausią kainą Europoje už rusiškas dujas, nors geografiniu požiūriu ji yra arčiausiai šių dujų šaltinių.

Tokia padėtis Ukrainoje gali sukelti labai rimtą ekonomikos ir socialinę krizę. Norėčiau aiškiai pareikšti, kad Europos Sąjunga Ukrainai yra įsipareigojusi, turint omenyje tai, kad šiuo metu sėkmingai deramės dėl šios šalies stojimo į laisvosios prekybos zoną arba dėl tokios zonos kūrimo ir kad netolimoje ateityje ji taps Europos Sąjungos sąjungininke. Norėčiau paraginti Europos Komisiją gana aiškiai pareikalauti, kad Rusija nustotų taip elgtis ir nutrauktų tokius savo veiksmus.

  Kristian Vigenin (S&D). – Ponia pirmininke, šia savaitę vyksta dar vienas ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimas. Nuo praėjusio susitikimo pasaulyje įvyko svarbių pokyčių. Leiskite pirmiausia paminėti vieną iš jų – arabų revoliucijas, gilios transformacijos procesą, kuris iš esmės daro poveikį visam arabų pasauliui. Fukušimos atominės elektrinės katastrofa pakeitė branduolinės energijos ateitį, pirmiausia saugumo atžvilgiu. Klimato kaita kelia vis daugiau pavojingų pasekmių. Osama mirė, bet terorizmas – gyvas, ir jis kelia grėsmę nekaltiems žmonėms iš viso pasaulio.

Šių įvykių sąrašas – ilgas, ir visi jie susiję su dviem kaimynystėje esančiomis pasaulinėmis veikėjoms – ES ir Rusija, kurios turi daugiausia panašių arba vienas kitą papildančių ilgalaikių interesų. Jų santykiai toliau gali būti plėtojami tik tada, jeigu jie pagrįsti abipuse pagarba, atvirumu ir skaidrumu. Bet kokia paslėpta darbotvarkė gali iškreipti šiuos santykius arba juos sužlugdyti.

ES ir Europos Parlamentas visada aiškiai kalbėjo apie Europos Sąjungos piliečių lūkesčius. Dabar, atsižvelgdamas į artėjantį aukščiausiojo lygio susitikimą, norėčiau pabrėžti keturis klausimus. Pirmiausia, šis susitikimas turėtų padėti padaryti aiškią pažangą šalinant visas likusias kliūtis, susijusias su Rusijos stojimu į PPO. Šis svarbus žingsnis suteiks geresnių galimybių abiem verslo bendruomenėms ir toliau padės liberalizuoti prekybą ir ekonominius santykius visame pasaulyje. Šiuo atžvilgiu protekcionistinių priemonių taikymas duos priešingų rezultatų, ir tikimės, kad jos nebus taikomos dangstantis perdėtu pavojumi sveikatai, kaip, matome, atsitiko neseniai uždraudus daržovių iš ES importą.

Tikimės, kad gegužės mėnesį paskelbtu bevizio keliavimo veiksmų planu bus paspartintas tolesnis vizų režimo supaprastinimas ir priartinta akimirka, kai bus visiškai liberalizuotas ES ir Rusijos vizų režimas. Šiuo tikslu Europos Parlamentas tikisi, kad kai kuriuos politiniu požiūriu keblius klausimus Rusijos valdžios institucijos ims tinkamai spręsti ir pirmiausia nutrauks Rusijos pasų išdavimą Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojams.

Norėčiau, kad Rusija naudingiau dalyvautų mums dedant pastangas siekiant remti šešių Rytų partnerystėje dalyvaujančių šalių demokratizavimą, ekonominę ir socialinę pažangą ir stabilumą. Per pastaruosius dvejus metus akivaizdžiai paaiškėjo, kad ši ES iniciatyva skirta ne siekti konkuruoti su Rusija, bet bendradarbiauti su šia šalimi, nes stabili ir patikima bendra kaimynystė naudinga ES ir Rusijai. Šiuo požiūriu raginame Rusiją dėti daugiau pastangų siekiant supaprastinti taikų Padniestrės ir vis labiau nerimą keliančio Kalnų Karabacho regiono konfliktų sprendimą.

Galiausiai, norėčiau paminėti tai, kad po Japonijos įvykių ES ir Rusija turėtų visiškai bendradarbiauti peržiūrint ir detaliau išdėstant griežtesnius branduolinės energijos saugumo standartus. Tikimės, kad griežtesnių standartų bus laikomasi ne tik naujai pastatytose, bet ir jau veikiančiose atominėse jėgainėse. Tikiuosi, kad šis klausimas gali būti įtrauktas į Nižnij Novgorode vyksiančias diskusijas.

  Graham Watson (ALDE). – Ponia pirmininke, Kanados ministras pirmininkas Pierre Trudeau palygino dalijimąsi siena su JAV su dalijimusi lova su drambliu. Europos Sąjunga lova turi dalytis su lokiu.

Turime toliau bandyti plėtoti santykius, atsižvelgdami į keturias bendras erdves ir remdamiesi praėjusiais metais pradėta partneryste siekiant modernizavimo. Kaip teigė Europos Komisijos narys, per pastaruosius dvejus metus padaryta pažanga. Pažanga apima susitarimą dėl patariamojo forumo duju klausimu ir patobulintą išankstinio įspėjimo mechanizmą. Dar vienas teigiamas žingsnis būtų šį mėnesį padaryta pažanga sprendžiant Padniestrės konfliktą.

Tačiau kaip praėjusį mėnesį, paskelbus sprendimą M. Chodorkovskio ir A. J. Lebedevo byloje, teigė baronienė C. Ashton ir kaip daug kartų nusprendė Europos Žmogaus Teisių Teismas, norint padaryti tikrą pažangą, reikia paisyti demokratijos principų ir gerbti žmogaus teises bei verslui užtikrinti stabilią ir teisingą teisinę sistemą, kurios dažnai trūksta Rusijoje. Šiuo atžvilgiu padėtų struktūrinis pilietinės visuomenės dialogas; pasitikėjimą didinti padėtų bendri veiksmai siekiant kovoti su klimato kaita. Bet Rusijos lokiui dar skauda galvą ir Europos Komisijai patariu į Nižnij Novgorodą vežtis ne tik puodynę medaus, bet ir didelį tinklą.

  Edvard Kožušník (ECR). – (CS) Ponia pirmininke, Komisijos nary, kaip tikriausiai žinote, Rusija – savimi pasitikinti valstybė, o rusai – savimi pasitikinti tauta. ES ir Rusijos santykiai turi tapti tikra, o ne fiktyvia partneryste. Kadangi esame užmezgę puikius santykius su Rytų partnerystėje dalyvaujančiomis šalimis, ES ir Rusijos santykiai turi būti bent to paties lygmens. Todėl džiaugiuosi dėl to, kad savo kalboje nepamiršote paminėti, kaip svarbu panaikinti vizų reikalavimą Rusijai, nes partnerių santykiai turi būti pagrįsti pasitikėjimu ir atvirumu. Turėtume aiškiai ir rimtai pasakyti Rusijai, kada planuojame panaikinti vizų režimą ir kokias sąlygas ji turi įvykdyti.

Komisijos nary, norėčiau padėkoti už tai, kad rengdamiesi bendram ES ir Rusijos aukščiausiojo lygmens susitikimui prisiminėte visas ES ir Rusijos partnerystei svarbias darbotvarkes.

  Bastiaan Belder (EFD). – (NL) Ponia pirmininke, pirmiausia, vienas labai skubus klausimas. Tikiu, kad šiuo ES ir Rusijos aukščiausiojo lygmens susitikimu bus ryžtingai atkreiptas dėmesys į labai kenksmingą ir visiškai neproporcingą daržovių iš Europos Sąjungos importo draudimą. Rinkos sodininkystės sektorius tikisi, kad šis draudimas bus panaikintas, ir jis nusipelno pamatyti, kas bus. Komisijos nary Š. Füle, ar galite patvirtinti, kad ES delegacija visiškai įsipareigos Nižnij Novgorode išspręsti šią padėtį? Tai labai svarbus klausimas, kuris mano šalyje šiuo metu man dažnai užduodamas, kai kalbu apie ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimą.

Norėjau tarti keletą žodžių, pirmiausia, apie problemišką Rusijos stojimą į PPO. Tik dar vienas trumpas klausimas. Iš tiesų Gruzija šiuo atžvilgiu atliko pagrindinį vaidmenį. Ji de facto turi veto teisę. Prezidentas M. Saakašvili didina savo statymą. Jis nori aiškių sienų – iš esmės jis nori susigrąžinti Abchaziją ir Pietų Osetiją – ir, žinoma, į darbotvarkę jis įtraukė gruziniško vyno ir mineralinio vandens importo draudimo klausimą. Tačiau neatrodo, kad Rusija apskritai skirstytų lėšas. Trumpai tariant, ar nėra taip, kad mūsų rankos surištos? Atrodo, kad taip ir yra. Beje, Rusijos ekonomikai, kurios varomoji jėga iš esmės yra nafta ir dujos, iš tiesų nereikalingas stojimas į PPO.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE). – (LT) Aš prašau ir kviečiu ES institucijų vadovus nepamiršti žmogaus teisių rytoj prasidėsiančiame ES–Rusijos viršūnių susitikime. Akivaizdu, kad pagarba žmogaus teisėms yra vertybinis pagrindas, be kurio neįmanoma nei strateginė partnerystė, nei ES–Rusijos santykių modernizacija.

Konkretus atvejis, apie kurį būtina kalbėti, yra gegužės 24 d. Maskvos miesto teismo priimtas sprendimas atmesti Michailo Chodorkovskio ir Platono Lebedevo apeliaciją dėl naujo septynerių metų nuosprendžio. 21-ajame amžiuje mūsų visų akivaizdoje vyksta gėdingas teismo procesas, kurio nuosprendžiai rašomi ne teisme. Ir tai vyksta šalyje, kurią su ES sieja taip vadinama strateginė partnerystė. Maskvos teismo sprendimas dar kartą atskleidė rimtus trūkumus Rusijos teismų sistemoje bei sustiprino nuomonę, kad tie, kurie turi politinių ambicijų Rusijoje ir kurių nuomonė nesutampa su Kremliaus, yra baudžiami.

Europos žmogaus teisių teismo gegužės 31 d. sprendimas, Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimai Rusijoje – faktai, apie kuriuos taip pat būtina kalbėti.

O mes, Europos Parlamentas, turėtume pasakyti aiškiai: jei Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas nori atvykti į Europos Parlamentą, jis turėtų čia pasirodyti kartu su sąžinės kaliniu Michailu Chodorkovskiu, ir tai būtų pati efektingiausia Rusijos modernizacijos strategija ir taktika. Prezidentas Medvedevas ir sąžinės kalinys M. Chodorkovskis kartu Europos Parlamente – tai vaizdas, vertas ne tik viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio, bet ir nuoširdaus demokratinės visuomenės pritarimo.

  Justas Vincas Paleckis (S&D). – (LT) Šis aukščiausio lygio susitikimas ypatingas, kadangi vyks artėjančių rinkimų Rusijoje fone. Lauksime tvirto Briuselio signalo Rusijai dėl rinkimų laikantis demokratinių standartų, kurie užtikrintų nuomonių įvairovę Dūmoje. Po Fukušimos itin aktualus branduolinės energijos saugumas. Malonu, kad Komisijos narys kalbėjo apie tai, kad tas klausimas bus keliamas susitikime ir kad bus pareikalauta aukščiausių tarptautinių saugumo standartų ir veikiančiose, ir planuojamose atominėse elektrinėse tiek Rusijoje, tiek, aišku, Europos Sąjungoje.

Manau, kad turėtų būti kalbama apie Europos Sąjungos ir Rusijos santykius su Baltarusija. Pozicijų suartėjimas padėtų atverti kalėjimo vartus dar neseniai kandidatavusiems į Baltarusijos prezidento postą, užkirsti kelią grubiems žmogaus teisių pažeidimams. Labai palaikyčiau kolegas, kurie sakė, kad reikia pereiti nuo žodžių prie darbų vizų režimo palengvinimo srityje, ir ne tik su Rusija, o su visais Europos Sąjungos rytų kaimynais.

ES pradėsianti pirmininkauti Lenkija jau rado kelius į vaisingesnį dialogą su Rusija, tad ateinantį pusmetį ES−Rusijos santykiuose tikėsimės konkrečių žingsnių.

  Jacek Olgierd Kurski (ECR). – (PL) Didžiausias ES ir Rusijos santykių trūkumas – nenuoseklumas, silpnumas ir nepakankamas supratimas, kokią galią turime mes. Geras to pavyzdys – projekto „Nord Stream“ klausimas. Pirmiausia, energetinio solidarumo klausimą padarome vienu iš svarbiausių Lisabonos sutarties principų, o tada ES pritaria „Nord Stream“ projektui, kuris geopolitiniu požiūriu kenksmingas Lenkijai ir kitoms naujosioms valstybėms narėms. Todėl turėtume nenusileisti aptardami visus būsimos darbotvarkės klausimus, kuriuos bendrais bruožais nusakė Europos Komisijos narys.

Rusija privalo laikytis tam tikrų PPO taisyklių. Prieš svajodami apie narystę PPO, pirmiausia jie turėtų į savo rinką? įsileisti gruzinišką vyną.

Kalbant apie vizas, Rusijai reikia pasakyti, kad pirmiausia bus liberalizuojamas Rytų partnerystėje dalyvaujančių šalių vizų režimas, o Rusijos vizų režimas bus liberalizuotas tik po to. Kaliningrado sričiai gali būti taikoma šios taisyklės išimtis.

Kalbant apie energetikos sektorių, Rusijai reikia pasakyti, kad nepritariame tam, kad Ukraina būtų vėl šantažuojama ir priemonėms, kurių ėmėsi įtakingos Rusijos institucijos ir kuriomis siekiama nuvertinti skalūninių dujų gavybą Lenkijoje ir kitose Europos Sąjungos vietose. Tai puiki proga išsivaduoti nuo energetinės priklausomybės nuo Rusijos.

  Tunne Kelam (PPE). – Ponia pirmininke, Rusija paskelbė savo modernizavimo programą, ir kai kurie apžvalgininkai kalba apie naują pertvarką. Deja, iki šiol nėra tikros pažangos. Apžvalgininkai daro išvadas, kad dabartinis Rusijos elitas svarbiausiu dalyku laiko esamos sistemos išsaugojimą ir bando išorės santykiams neleisti daryti poveikio vidaus padėčiai.

Todėl ES turi labai aiškiai pareikšti vieną dalyką. Tai, ar pavyks įgyvendinti partnerystę siekiant modernizavimo, priklausys nuo Rusijos vyriausybės noro ir gebėjimo numatyti tikrai nepriklausomą teismų santvarką ir įgyvendinti pagrindinius teisinės valstybės, skaidrumo ir abipusiškumo principus. Jeigu ES šio svarbaus klausimo nespręs principingai, vargu ar galima tikėtis pažangos.

Šiandieniniame laikraščio „International Herald Tribune“ numeryje rašoma: „Rusija negali turėti šiuolaikinės ekonomikos, kol ji netaps tikra teisine valstybe“. Minėtas aukščiausiojo lygio susitikimas vyks Nižnij Novgorode, kuris sovietų laikais vadintas Gorkiu ir kuriame daugelį metų tremtyje buvo laikomas pagrindinis sovietinių laikų sąžinės balsas Andrejus Sacharovas. Raginu Europos Komisiją ir mūsų derybininkus prisiminti Andrejaus Sacharovo narsą ir prisiminti šioje salėje prieš dvejus metus A. Sacharovo premijos laimėtojo Sergejaus Kovaliovo išsakytas mintis.

Galiausiai, ES turėtų skatinti Rusiją susitaikyti su savo totalitariniu palikimu ir padėti jai tai padaryti. Po 20 metų netgi D. Medvedevas turėjo pripažinti, kad negalima nepaisyti siaubingo ir nusikalstamo Rusijos galios palikimo. Pamenu savo kolegos H. Swobodos žodžius, kuris vakar prašė visiškai išaiškinti Rusijos istoriją, pirmiausia, Stalino epochos žiaurumus. Galime Rusijai padėti susitaikyti su savo praeitimi.

  Boris Zala (S&D). – (SK) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, Rusijai vis dar reikia dvejopo požiūrio: viena vertus, tvirtai reikalaujama įgyvendinti demokratijos principus, bet, kita vertus, atsisakoma D. Busho ištobulintos antirusiškos politikos.

Rusija neabejotinai neturi teisės kalbėti apie įtaką. Visos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos turi teisę laisvai nuspręsti, kam jos nori priklausyti. Tačiau ji neabejotinai turi teisę į saugumą ir tarptautinį saugumą. Saugumo jausmas neabejotinai liberalizuotų Rusijos vidaus padėtį.

Rusiją būtina įtraukti į pasaulio politiką Europos Sąjungos pašonėje, kad Rusija galėtų jausti, kad ji yra priimtina partnerė kuriant tarptautinę demokratinę santvarką. Partneryste siekiant modernizavimo turi būti įgyvendinami ne tik Rusijos vyriausybės valstybės monopolijų sumanymai, bet ji taip pat turėtų padėti sukurti nevaržomos pramonės ir mokslinės veiklos erdvę, kaip per savo nagrinėjimą čia teigė K. Fleckenstein.

Jeigu Rusijos atžvilgiu taikytume kitokį metodą pagal šį principą, galime slaptai puoselėti viltį, kad Rusijos demokratiniai procesai bus išlaisvinti daug labiau, tvirtai ir patikimai, ir šį tvirtumą ir patikimumą vėliau bus galima perduoti Europos Sąjungos politikai. Laikau sukryžiavęs pirštus, kad šis klausimas iškiltų artėjančiose derybose.

  Mirosław Piotrowski (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse ir atsižvelgiant į derybas dėl naujojo Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo ES svarbu ne tik kalbėti vienu balsu, bet ir praktiškai parodyti Rusijai savo vienybę ir solidarumą. Energetinio solidarumo klausimas puoselėjamas Lisabonos sutartyje, bet Rusija nepritaria šiam principui, ir tokį jos požiūrį akivaizdžiai parodo „Nord Stream“ projektas. Negalime pritarti bandymams kai kurias naujas ES valstybes nares izoliuoti naudojant energetikos sektoriaus skiriamąjį pleištą, ir tai reikėtų aiškiai pabrėžti per aukščiausiojo lygio susitikimą. Taip pat turėtume tikėtis, kad Rusija pripažins Europos Sąjungos siekius Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos atžvilgiu ir kad Rusija bus raginama nustoti daryti spaudimą šioms šalims. Be to, turėtume prisiminti, kad Rusija – vienintelė demokratinė šalis su labai dideliais korupcijos rodikliais.

  Inese Vaidere (PPE). – (LV) Ponia pirmininke, naujasis Europos Sąjungos ir Rusijos partnerystės susitarimas turi būti konkretus ir teisiškai privalomas visose bendradarbiavimo srityse. Tai pagrįstas reikalavimas, nes negalime leisti, kad susitarimas būtų bendrų frazių rinkinys. Europos Sąjunga ir Rusija yra viena nuo kitos priklausomos. Europos Sąjungos rinka Rusijai ne mažiau svarbi nei mums rusiškos dujos, ir Rusijos planai modernizuoti ekonomiką tiesiogiai priklauso nuo mūsų technologijų ir kompetencijos. Todėl mūsų bendradarbiavimas turėtų būti glaudžiai siejamas su žmogaus teisių ir teisinės valstybės principo įgyvendinimo sričių poslinkiais. Europos Sąjunga – didžiausia Rusijos prekybos partnerė ir pagrindinė investuotoja; todėl naujajame susitarime turi būti numatytos teisiškai privalomos investavimo sąlygos. Svarbu reikalauti panaikinti vienašališkas ir nepagrįstas prekybos kliūtis. Jos susijusios su Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos muitų sąjunga ir su šiuo metu taikomu draudimu importuoti daržoves iš Europos Sąjungos. Rusijai negalima leisti toliau naudoti energetikos politiką siekiant įgyvendinti savo geopolitinius interesus ir diskriminuoti kai kurias valstybes nares, pvz., dujų tarifų srityje.

Komisijos nary, toliau dirbdami siekiant bevizio režimo su Rusija, taip pat turime dirbti siekdami užtikrinti bevizį režimą su likusiomis Rytų partnerystėje dalyvaujančiomis šalimis. Minėtame aukščiausiojo lygio susitikime turime pakartoti, kad šešių punktų susitarimas dėl Gruzijos dar neįgyvendintas. Atsižvelgiant į tai, kad artėja parlamento ir prezidento rinkimai, opozicijos nariams dėl registravimosi rinkimams ir pasirodymo žiniasklaidoje taikomi apribojimai turi būti panaikinti. Jau patvirtinome savo pasiryžimą dalyvauti visuose rinkimų etapuose, tačiau Rusija turi parodyti norą priimti ilgalaikius rinkimų stebėtojus ir iš tiesų įgyvendinti siekį sąžiningai surengti rinkimus. Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad šios kritinės pastabos nėra skirtos Rusijai ar jos žmonėms, jos skirtos dabartinei vyriausybei, siekiant pagerinti padėtį Rusijoje ir mūsų bendradarbiavimą padaryti produktyvesnį.

  George Sabin Cutaş (S&D). – (RO) Ponia pirmininke, visuotinis atšilimas, neteisėta prekyba narkotikais, ginklų neplatinimo politika ir energetinis saugumas – bendri sunkumai, ir jiems spręsti reikia pasaulinio lygmens sprendimų. Todėl mums reikia su Rusija plėtoti tvirtą partnerystę, kuri būtų pagrįsta abipusiu pasitikėjimu.

Norėčiau pritarti derybų dėl plataus užmojo naujojo partnerystės susitarimo atnaujinimui siekiant įveikti praeityje kilusią įtampą. Manau, kad Rusiją turi remti Europos Sąjunga, Rusijai siekiant prisijungti prie PPO, nes tai paskatintų šių dviejų partnerių prekybos ir ekonominius santykius ir investicijas.

Taip pat per rytojaus aukščiausiojo lygio susitikimą vyriausioji įgaliotinė turi paskatinti Rusiją ratifikuoti Energetikos chartiją, nes Europos Sąjunga ir Rusija negali tinkamai bendradarbiauti energetikos srityje, jeigu nesilaikoma skaidrumo, abipusiškumo, konkurencingumo ir nediskriminavimo principų.

  Paweł Robert Kowal (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, tikiuosi, kad modernizavimas bus vienas iš klausimų, aptariamų per susitikimą. Tik norėčiau jums priminti, kad Rusijos modernizavimas – ne tik ekonomikos ar energetikos klausimas, bet ir politikos modernizavimo bei valdžios institucijų ir visuomenės santykių kūrimo klausimas. Norėčiau jūsų paprašyti iškelti šį klausimą susitikime. Jis taip pat susijęs su Rusijos ir jos kaimynių santykiais ir Rusijos „įtakos sferomis“. Kadangi taip sėkmingai plėtojate santykius su Ukraina, norėčiau jus paraginti labai aiškiai pareikšti, kad Europos Sąjungos ir Ukrainos asociacijos susitarimas bus naudingas ir Rusijai ir kad labai nerimaujame dėl pareiškimų apie tai, kad baigiantis deryboms, joms pasiekus baigiamąjį etapą Ukrainai daromas labai įtikinamas politinis spaudimas. Prašome mūsų vardu tai labai aiškiai pareikšti Rusijai. Tai labai svarbūs veiksniai, padedantys siekti abipusio pasitikėjimo, viena vertus – Europos Sąjungos institucijų ir valstybių narių ir, kita vertus – Rusijos pasitikėjimo.

  Bernd Posselt (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pirmiausia, gal galėčiau pasakyti, kad nustebau išgirdęs A. Mölzerį, kuris gerai išmano istoriją, teigiantį, kad Europos Sąjungoje yra istorinių Rusijos įtakos zonų, kurios apima tokias Europos Sąjungos dalis kaip Rumunija. Hitlerio ir Stalino pakto epocha seniai pasibaigė, ir demokratiniame pasaulyje turėtume įgyvendinti ką nors panašaus į europinę D. Monro doktriną; kitaip tariant, dėl Europos Sąjungos likimo ir dėl jos politikos sprendžia europiečiai. Tai nereiškia, kad nenorime geros kaimynystės politikos ir dialogo. Tačiau Nižnij Novgorodas – kuriame vyks mūsų susitikimas – taip pat turėtų mus įspėti, nes jis mums primena garsią istoriją apie Nižnij Novgorodo pirklius, kurie tikėjo, kad gali nusipirkti laisvę ir saugumą, ir buvo pakarti.

Turime suprasti, kad saugumo už pinigus negalime nusipirkti arba klaidingai interpretuodami tikrovę; jį pasiekti galima tik plėtojant sąžiningą partnerystę. Mums reikia bendros užsienio reikalų ir saugumo politikos. Mums reikia energetinės nepriklausomybės ir energetinio saugumo, ir mažiau priklausomybės nuo Rusijos energetikos politikos, kurią Rusija vis dar naudoja užsienio politikos tikslais. Taip pat turime aiškiai kalbėti apie žmogaus teises. Negalime šiuo klausimu eiti į kompromisus. Kalbėdamas apie Michailą Chodorkovskį ir Platoną Lebedevą, norėčiau pasakyti, kad šiuos asmenis reikėtų bent išlaisvinti – priešingu atveju, valstybinį Rusijos prezidento vizitą į Europos Parlamentą temdys didžiulis debesis.

Norime partnerystės su Rusija, kuri būtų demokratinama, bet kad tokia partnerystė būtų galima, Rusija turi demokratėti – ne tik mūsų mintyse, bet ir tikrovėje. Todėl manau, kad H. Swoboda yra teisus: artėjantys rinkimai bus lemiami. Tada pamatysime, ar mūsų partnerystę su Rusijos žmonėmis – kuriuos labai mylime – galima išplėtoti iki tikros partnerystės su Rusijos valstybe.

  Mitro Repo (S&D). – (FI) Ponia pirmininke, kaip jau teigė B. Posselt, Europos Sąjungai reikia Rusijos, o Rusijai reikia Europos Sąjungos. Europos Sąjungos ir Rusijos bendradarbiavimas svarbus siekiant skatinti politinį, socialinį ir ekonominį stabilumą ne tik Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje.

Apgailėtina tai, kad ES ir Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas nepatenkina šiandieninių bendradarbiavimo poreikių. Šią strateginę partnerystę turėtume padaryti glaudesnę, gilesnę ir platesnę. Tačiau visų ES ir Rusijos santykių pagrindas ateityje turi būti taikos ir saugumo skatinimas ir demokratijos vertybių ir politinės bei ekonominės laisvės rėmimas.

Partnerystę siekiant modernizavimo reikėtų gilinti ir labiau koncentruoti, bet diplomatams vesti daugiau dialogų tiesiog nepakanka. Turime daryti viską, ką galime, kad žmonėms būtų paprasčiau vykdyti bendradarbiavimą mokslo, meno, kultūros, švietimo ir verslo srityse, ir jį didinti.

  Konrad Szymański (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, per ES ir Rusijos susitikimą neabejotinai bus aptarta daugelis klausimų, bet vienas iš svarbiausių klausimų, kaip tikimasi, bus energetinis saugumas. Keletą mėnesių Rusija labai aktyviai vykdė kampaniją, kuria siekta užsitikrinti trečiajame energetikos pakete nustatytų taisyklių lengvatų jos dujų infrastruktūrai, arba, kitaip tariant, lengvatų dėl mūsų antimonopolinio įstatymo, kuriuo draudžiama vienu metu lygiagrečiai kontroliuoti energijos išteklius ir perdavimo tinklus. Rusijos energetikos ministras S. Šmatko, projekto „South Stream“ pagrindinis vykdomasis direktorius M. Kramer ir bendrovės „Gazprom“ vykdomasis direktorius A. Miller dėl šio klausimo lankėsi Briuselyje. Tai svarbi kampanija. Rusijai labai aiškiai reikia išdėstyti Europos Sąjungos poziciją šiuo klausimu, būtent, kad neketiname Rusijai sumažinti tarifų; nes mums svarbu, kad Vidurio Europos dujų rinka taptų konkurencingesnė ir mažiau monopolizuota. Komisijos nary, norėčiau jūsų paprašyti mums aiškiai pasakyti, ar Europos Komisija pasirengusi dėl šio klausimo per susitikimą padaryti pareiškimą.

  Tomasz Piotr Poręba (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, rengiantis artėjančiam susitikimui, tikrai galime pasakyti, kad Europos Sąjungai trūksta bendros nuoseklios strategijos dėl Rusijos ir kad dabartinė pragmatinio bendradarbiavimo politika, kuri grindžiama mažų žingsnelių strategijomis, ištikus kokiai nors kitai krizei gali labai lengvai sužlugti, kaip atsitiko 2008 metais per karą su Gruzija arba 2009 metais, kai buvo nutrauktas dujų tiekimas.

Atsižvelgiant į pastarąjį įvykį, labai svarbu pabrėžti žodžio „įvairinimas“ apibrėžtį, jis Europos Sąjungoje dažnai sinonimiškai vartojamas kalbant apie daugybės įvairių dujotiekių tiesimą iš Rusijos. Įvairinimu vadinamas, pvz., dujotiekių „South Stream“ ir „Nord Stream“ tiesimas. Europos Sąjunga dėmesį turėtų sutelkti į tai, kad būtų užtikrintas dujų tiekimas ne iš rusiškų šaltinių: ji turėtų daryti daugiau, kad skatintų tiesti dujotiekį „Nabucco“ iš Azerbaidžiano, ir ji turėtų investuoti į dujų terminalus ir mokslinius tyrimus, kuriais būtų tiriama skalūninių dujų gavyba.

Taip pat labai svarbu, kad toliau įvairiais lygmenimis būtų daromas spaudimas Rusijos valdžios institucijoms, kad šios gerintų žmogaus teisių padėtį Rusijoje. Be diskusijų dėl artėjančių ES ir Rusijos susitikimų, turėtume užtikrinti, kad dukart per metus vykstančios konsultacijos su Europos Sąjungos atstovais ir diplomatais iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos būtų gerokai paspartintos.

  Krzysztof Lisek (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, manau, kad Rusijos valdžios institucijoms reikėtų pasakyti, kad tikimės, jog jos elgsis atsakingai. Rusija – potencialiai labai svarbi Europos Sąjungos partnerė, pvz., kai reikia rasti kai kurių įšaldytų ir neišspręstų Europos konfliktų sprendimą. Manau, kad Rusijos valdžios institucijoms reikėtų pasakyti, kad, nors daržovės ir dujos labai svarbios, jos turi liautis rėmusios Padniestrės separatistus, kad tikimės, jog jos nustos tiekti ginklus Azerbaidžanui ir Armėnijai, nes tai kelia didelį pavojų šio regiono ateičiai, ir kad taip pat tikimės, jog Rusija įvykdys savo įsipareigojimus, kurie numatyti 2008 metais su Gruzija sudarytame susitarime. Tikimės, kad iš Abchazijos ir Pietų Osetijos bus išvestos Rusijos ginkluotosios pajėgos ir kad Rusija gerbs Gruzijos teisę apsvarstyti savo ateitį ir dėl jos apsispręsti.

  Sławomir Witold Nitras (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, nors pritariu K. Liseko teiginiams apie Gruziją ir nepamiršau, ką daugelis EP narių sakė apie Ukrainą, man atrodo, kad rytojaus susitikime taip pat turime pasiruošti tarti keletą – arba gerokai daugiau – žodžių Baltarusijai. Norėčiau visų paprašyti prisiminti, kad daugelį mėnesių sprendėme labai rimtų pasekmių turinčios politinės krizės klausimą ir kad mažiausiai keletą mėnesių bandėme išsivaduoti iš rimtų pasekmių turinčios ekonomikos krizės. Taip pat bandome išspręsti Rusijos daromo spaudimo Baltarusijai problemą, šis spaudimas turbūt gerokai didesnis ir veiksmingesnis, negu šiuo metu jos daromas spaudimas Ukrainai. Rusija veiksmingai siekia užvaldyti visą ekonomiką, tiksliau sakant, strateginius ekonomikos sektorius, pasinaudodama dramatiška Baltarusijos ekonomikos padėtimi. Turiu prašymą. Jeigu Rusija nuspręs teikti pagalbą Baltarusijai, o mes žinome, kad tokią pagalbą ji nusprendė teikti, Europos Sąjunga turėtų užtikrinti, kad Rusijos pagalbos teikimas priklausytų nuo to, ar Baltarusijoje bus paisoma žmogaus teisių. Tai bendrosios vertybės, kurias, akivaizdu, turime mes ir Rusija, tai rusai dažnai kartoja, taigi, jie turėtų mums padėti šias vertybes įdiegti Baltarusijoje. Priešingu atveju, finansuodami A. Lukašenkos režimą, būsime už tai atsakingi.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Ponia pirmininke, visada turime aptarti daugybę probleminių klausimų, dėl kurių reikia derėtis su Rusija, kaip antai pilietinių teisių taikymo mastas, beprasmiškas daržovių iš ES importo draudimas, ES dislokuotas priešraketinės gynybos skydas arba probleminiai Rusijos ryšiai su daugeliu buvusių Sovietų Sąjungos respublikų.

Nenoriu teigti, kad turėtume vengti kalbėti šiomis sudėtingomis temomis, bet tvirtai tikiu, kad jomis neturėtume apsiriboti.

Taip pat turėtume pateikti naujų sumanymų dėl abipusiai naudingo bendradarbiavimo. Europos Sąjungos gamintojams reikia naujų galimybių parduoti savo produktus. Rusija – didžiulė prekybos zona, kurioje nuolat didėja perkamoji galia. Todėl būtina dirbti intensyviau siekiant pašalinti kliūtis, trukdančias bendradarbiauti prekybos srityje, ir bendrai remti projektus, kaip antai plačiabėgio geležinkelio linijos tiesimas nuo Ramiojo vandenyno iki ES širdies.

Tokie projektai gali suteikti naujų impulsų bendradarbiavimui, jų įgyvendinimas bus naudingas ne tik Europos Sąjungai, bet ir Ukrainai, Rusijai ir daugeliui Azijos šalių.

  Lena Kolarska-Bobińska (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, Europos Sąjunga ir Rusija derasi dėl energetikos sektoriaus ateities, bet, kiek suprantu, šiuo metu kuriama nauja grupė, ji aptars trečiąjį energetikos paketą atsižvelgiant į dujų saugumą. Norėčiau paraginti Europos Komisijos narius Š. Fülę ir G. Oettingerį Europos Parlamentui pateikti informaciją apie pažangą vedant minėtos grupės derybas ir derybų rezultatus. Taip pat norėtumėme paprašyti pateikti derybų grupei priklausančių narių pavardžių sąrašą. Iš Rusijos energijos koncerno atstovo sužinojau, kad jų įmonė dalyvaus šiose derybose. Norėčiau žinoti, ar tai tiesa, ar didelių bendrovių atstovai dalyvaus derybose kaip Rusijos atstovai.

Atitiktis konkurencijos teisei energetikos srityje neteikiant lengvatų – taip pat labai svarbus Europos Parlamento klausimas. Per neseniai Briuselyje vykusį „South Stream“ investavimo planų pristatymą buvo akivaizdu, kad Rusija ir „Gazprom“ nori privilegijų ir ypatingo statuso. Negalime tam pritarti.

  Vytautas Landsbergis (PPE). – Ponia pirmininke, šią parlamento rezoliuciją laikau Europos Sąjungos šiandieninei Rusijai, kuriai nepaisant jos nepagrįsto išdidumo ir paveldėtos arogancijos, reikia iš tiesų draugiško patarimo ir veiksmų plano, ištiesta ranka. Kadangi per konsultacijas žmogaus teisių klausimais, kurių metu patariama prezidentui D. Medvedevui, raginta atlikti būtiną valstybės namų renovaciją nuo rūsio iki stogo, Europos Parlamentas ateina ne su susitaikėliška politika, bet su pasiūlymu naudingai bendradarbiauti.

Geriausia galimybė ten pasitaikys, jeigu Rusija bus pasirengusi kurti atvirą visuomenę ir to sieks, o ne tokią visuomenę, kuri būtų uždara ir užstrigusi atsilikusioje stalinistinėje sistemoje.

Deja, Rusijos likusioms G8 narėms daromas spaudimas okupuotas Gruzijos teritorijas priimti į PPO sistemą Rusijos pašonėje nebyloja apie jos gerą valią.

Jeigu tiesa tai, kad tam pritarė Vakarų valstybės, deja, tai rodo jos silpnumą prieš pat aukščiausiojo lygio susitikimą Nižnij Novgorode.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Ponia pirmininke, Rusija – neabejotinai svarbi Europos Sąjungos partnerė, bet labai sunkiai sukalbama. Jai neabejotinai labai svarbu įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO). Tačiau norėčiau atvirai paraginti siekti demokratinių procesų politiniu ir pilietinės visuomenės lygmenimis. Absoliučiai būtina gerbti žmogaus teises ir jų paisyti.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Ponia pirmininke, ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimas rengiamas vykstant regioniniams pokyčiams, kurie daro poveikį šiai partnerystei. Europos Sąjungos kaimynystės politikos reforma gali padėti išspręsti Padniestrės konfliktą. Iš tiesų, Rusija parodė suinteresuotumą įkurti bendrą politinį komitetą. Tačiau reikia aptarti šio komiteto struktūrą ir įkūrimo terminą.

Europos Sąjungą šiuo metu užklupusi maisto krizė sustabdė prekybą su Rusija. Naujos derybos dėl dabartinių sanitarinių taisyklių galėtų pagerinti šią padėtį. Rusijos narystė PPO darys ilgalaikį poveikį jos ekonominiams santykiams su ES. Todėl reikia peržiūrėti visus susijusius susitarimus.

Energijos klausimas – dar viena įdomi tema, taip yra dėl to, kad pradėtas AGRI projektas. Jis galėtų tapti alternatyviu šaltiniu „Nabucco“ projektui.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, gerai, kad Europos Sąjunga siekia plėtoti geriausius įmanomus santykius su visomis savo kaimynėmis ir net visomis pasaulio šalimis. Kartais tai gali būti sudėtinga – ypač, manau, plėtoti santykius su Rusija, nes jos istorija labai įvairi. Netgi po geležinės uždangos kritimo prieš daugiau kaip 20 metų jos elgesys su kai kuriomis šalimis, pirmiausia kaimyninėmis šalimis, kaip antai Gruzija, tikrai nekelia pasigėrėjimo.

Akivaizdu, kad derybos su Rusija turi būti pagrįstos svarbių vertybių – pagarbos žmogaus teisėms ir kaimynams – pripažinimu. Nepaisant to, jos suteikia puikią progą spręsti pasaulinius klausimus, kaip antai klimato kaita, ir, žinoma, puikią progą plėtoti mūsų abiejų ekonomiką. Rusija – auganti ir besivystanti šalis gerovės atžvilgiu. Žinoma, jeigu padėti tinkami pagrindai, ilguoju laikotarpiu Europos Sąjungai ir Rusijai atsiras puikių galimybių.

  Štefan Füle, Europos Komisijos narys. – Ponia pirmininke, šiandieninis apsikeitimas nuomonėmis iš tiesų buvo labai naudingas, nes jis padėjo galutinai pabaigti pasirengimą mūsų susitikimui, ir galite būti tikri, kad perduosiu svarbiausius dalykus Komisijos pirmininko pavaduotojai-Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei C. Ashton, kuri išklausys pirmininkų ir Europos Komisijos nario Karelo De Guchto ataskaitų.

Girdėjau, kaip daugelis iš jūsų raginote toliau tartis su Rusija ir plėtoti santykius su Rusijos Federacija bei juos koordinuoti, kad jie būtų toliau plėtojami, bet taip pat girdėjau raginimų siekti daugiau demokratijos ir mažiau korupcijos. Taip pat girdėjau raginimą nepriekabiauti (apie tai pranešta Nižnij Novgorode), nors gerbiu Rusijos Federacijos vaidmenį užtikrinant saugumą aukščiausiojo lygio susitikime.

Supratome, kad mūsų nuomonės daugeliu klausimų sutampa. Pritariame, kad mūsų santykiai su Rusija svarbūs dvišaliam, daugiašaliam, regioniniam ar pasauliniam bendradarbiavimui. Pritariame tam, kad daugiaaspekčiams santykiams kurti labai svarbūs ekonomikos, socialiniai ir aplinkosaugos klausimai, žmogaus teisės ir teisinės valstybės principas, saugumo klausimai ir politinis bendradarbiavimas.

Neturėtume tikėtis, kad šiame susitikime bus priimta rezoliucija dėl visų spręstinų problemų – ir taip, susitikime iškelsime daržovių klausimą. Bet turėtume siekti padaryti svarbią pažangą daugelyje sričių.

Leiskite pareikšti nuomonę apie kai kurias šias sritis. Pirmiausia: dėl rinkimų. Rusijos valdžios institucijos puikiai supranta, kad Europos Sąjunga labai atidžiai stebės 2011 ir 2012 metų rinkimus. Jeigu per artėjančius rinkimus bus pažeidimų, į šiuos klausimus turės būti atkreipiamas dėmesys. Dabar raginame Rusiją gerbti prisiimtus įsipareigojimus dėl laisvų ir sąžiningų rinkimų, kuriuos ji prisiėmė būdama Europos Tarybos, Jungtinių Tautų ir ESBO narė, ir tinkamai bendradarbiauti su ODIHR siekiant užtikrinti tinkamą stebėjimą. Ypač pabrėšime naujų partijų registravimo ir galimybių dalyvauti rinkimuose klausimus.

Antra: atkreipiau dėmesį į Europos Parlamento išreikštus nuogąstavimus dėl žmogaus teisių padėties Rusijoje; mus visus daugelis šių klausimų verčia nuogąstauti, ir šiuos klausimus su Rusijos prezidentu iškelsime minėtame susitikime. Pagrindinis forumas, kuriame sprendžiami žmogaus teisių ir teisinės valstybės principo klausimai, yra Europos Sąjungos ir Rusijos konsultacijos žmogaus teisių klausimais. Tai svarbi priemonė, ir reikėtų visiškai išnaudoti jos teikiamas galimybes. Deja, jos dar neišnaudojamos, todėl Europos Sąjunga pabrėš poreikį vesti sąžiningą ir naudingą dialogą, dėl kurio reikia peržiūrėti konsultacijų modalumą.

Trečia: partnerystė siekiant modernizavimo. Visiškai pritariu gerbiamiems EP nariams, kad partnerystė siekiant modernizavimo turėtų būti plati. Koordinatoriai Nižnij Novgorode pateiks antrąją programos ataskaitą dėl partnerystės įgyvendinimo, ir, kaip pamatysite, teisinės valstybės principas yra šios iniciatyvos pagrindas, ir šioje srityje esame numatę konkrečių projektų.

Ketvirtas klausimas: Rusija – mūsų kaimynių kaimynė, ir manau, kad Nižnij Novgorode vyksiantis susitikimas būtų puiki proga aptarti neseniai priimtą EKP apžvalgos dokumentą ir, juo remiantis, užtikrinti, kad skaidriai įgyvendintume savo politiką bendrų – mūsų ir Rusijos – kaimynių atžvilgiu. Tai galimybė – inter alia, ji pagrįsta skaidrumu – išreikšti mintį, kad domėjimasis mūsų bendrų kaimynių gerove – abipusiai naudingas procesas. Manau, kad susitikimas taip pat bus gera galimybė, remiantis kai kuriais EKP apžvalgoje pristatytais naujais sumanymais, kalbėti apie glaudesnį bendradarbiavimą siekiant atkreipti dėmesį į mūsų kaimynystėje užsitęsusius konfliktus.

Penktasis dalykas: minėtame susitikime bus sprendžiamas bendradarbiavimo energetikos srityje klausimas. Mums reikia skaidrių, sąžiningų ir konkurencingų santykių energetikos srityje, ir savo nuogąstavimus išreikšime Rusijos prezidentui. Pabrėšime poreikį toliau vykdyti reformas (tai pabrėžiau savo įžanginėse pastabose) Rusijos elektros energijos ir dujų sektoriuose, siekiant sukurti vienodas veiklos sąlygas.

Ponia pirmininke, gerbiami EP nariai, Europos Sąjunga ir Rusija – partnerės. Partnerės turėtų dažnai kalbėtis, kai įmanoma, jos turėtų bandyti pasiekti susitarimą, bet turėtų nedvejodamos atvirai atkreipti dėmesį į probleminius aspektus. Šiandien aptarėme kai kuriuos probleminius aspektus. Į juos dėmesį reikėtų atkreipti per susitikimą, ir, jeigu įmanoma, turėtume ieškoti sprendimų arba bent bandyti padaryti pažangą.

Jau minėjau EKP apžvalgą. Tvirtai tikiu, kad vienas iš dalykų, dėl kurių naudinga peržiūrėti kaimynystės politiką, yra tai, kad ja puoselėjamos visuotinės vertybės ir principai taikomi ne tik mažose ir vidutinio dydžio kaimyninėse šalyse.

  Pirmininkė. – Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijos, kurie parengti remiantis Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalimi.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj (2011 metų birželio 9 dieną).

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Cristian Dan Preda (PPE), raštu. – (RO) Džiaugiuosi, kad esu vienas iš šią rezoliuciją, kurioje vėl patvirtinama, kaip svarbu plėtojant Europos Sąjungos ir Rusijos santykius gerbti demokratiją ir paisyti žmogaus teisių, pasirašiusių asmenų. Pradedant Rusijos ir ES dialogu dėl žmogaus teisių ir pereinant prie aukščiausiojo lygmens susitikimų, manau, reikia sisteminio ir sąžiningo metodo, kai nepaisoma teisingo teismo proceso standartų arba kai persekiojami žmogaus teisių gynėjai ar žurnalistai ir jiems trukdoma atlikti savo darbą.

Be to, reikia įvesti aiškius kriterijus, pagal kuriuos būtų vertinama tai, ar Rusija paiso demokratijos standartų, ir kurie padės plėtoti santykius su ES. Galiausiai, turime nepamiršti, kad besikuriančiai pilietinei visuomenei reikia paramos, kaip demokratijos garanto, kuriuo remiantis ne tik būtų laikomasi procedūrų, bet kuris taip pat būtų iš tiesų visa apimantis.

14. ES ryšiai su Mongolija (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – diskusijos dėl klausimo, į kurį atsakoma žodžiu, Europos Komisijai, kurį pateikė Paolo Bartolozzi, Vito Bonsignore, Mario Mauro, Gabriele Albertini, Roberta Angelilli, Aldo Patriciello, Lara Comi, Giovanni Collino, Salvatore Iacolino, Raffaele Baldassarre, Cristiana Muscardini, Barbara Matera, Erminia Mazzoni, Sergio Paolo Francesco Silvestris, Carlo Fidanza, Iva Zanicchi, Alfredo Pallone, Licia Ronzulli, Antonio Cancian, Alfredo Antoniozzi, Giovanni La Via, Marco Scurria, Sergio Berlato, Amalia Sartori, Elisabetta Gardini, Potito Salatto, Alfreds Rubiks, Bart Staes, Britta Thomsen, Piotr Borys, Joachim Zeller, Niccolò Rinaldi, Bogdan Kazimierz Marcinkiewicz, Jaromír Kohlíček, Hannes Swoboda, Vilja Savisaar-Toomast, Herbert Dorfmann, Jarosław Kalinowski, Kyriacos Triantaphyllides, Béla Kovács, Inese Vaidere, Elisabeth Jeggle, Ivari Padar, Vilija Blinkevičiūtė, Rolandas Paksas ir Ivars Godmanis: ES ryšiai su Mongolija (O-000091/2011 – B7-0410/2011).

  Paolo Bartolozzi, autorius. – (IT) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, delegacija ryšiams su Vidurio Azija ir Mongolija, kurios pirmininku turiu garbės būti, vos prieš tris savaites nuvyko į Mongoliją aštuntojo tarpparlamentinio Europos Parlamento ir Mongolijos parlamento susitikimo proga. Tai buvo labai naudinga ir įdomi patirtis. Mongolija – šalis, kuri nusipelno būti žinomesnė, o Europos Parlamente nedažnai pasitaiko progų skirti dėmesio Mongolijai, nors tokio dėmesio ji neabejotinai turėtų sulaukti.

Tai šalis, turinti daugiapartinę parlamentinę sistemą, atskirtas valdžias, palyginti laisvą viešąją nuomonę ir išskirtinę žmogaus teisių apsaugą, palyginti su daugelio kitų šio regiono šalių padėtimi. Tai taip pat šalis, turinti vystymosi problemų, bandanti išspręsti sudėtingą aplinkosaugos padėtį ir dykumėjimo problemą. Be to, ji neseniai nukentėjo nuo ekstremalių oro sąlygų. Tačiau joje labai gausu gamtos išteklių – vario, aukso, urano ir retųjų žemių metalų – kurie netolimoje ateityje galėtų pritraukti didžiulį kapitalą.

Dėl visų pirmiau išvardytų priežasčių manau, kad svarbu išsiųsti Mongolijai paramos ženklą jai šiuo metu išgyvenant esminį vystymosi etapą ir skatinti demokratijos ir teisinės valstybės principo bei parlamentinės kontrolės stiprinimą, kad Mongolijai suteikiami finansiniai ištekliai ateityje galėtų būti naudingi žmonėms.

Turime skatinti Mongoliją siekti užmegzti glaudesnius ryšius su Europos Sąjunga ir ją skatinti perimti mūsų standartus ir darbo taisykles. Turėtume jai padėti pereiti prie rinkos ekonomikos ir plėtoti glaudesnius ekonominius ir prekybos ryšius, kuriuos užmegzti galima esant teisiniam tikrumui ir taikant teisinės valstybės principą. Europos Sąjungos ir Mongolijos rengiamas Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas šiuo atžvilgiu atliks lemiamą vaidmenį.

Dėl visų šių priežasčių aš su 45 EP nariais pateikėme šį klausimą žodžiu. Juo prašome Europos Komisijos pateikti papildomą išsamią informaciją apie pagrindines partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo ypatybes ir prognozuojamą ratifikavimo tvarkaraštį. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šis susitarimas jau parafuotas, bet jo pasirašymo klausimas šiuo metu atsidūręs aklavietėje, matyt, tai atsitiko dėl vienos iš valstybių narių iškeltų abejonių dėl kai kurių susitarimo sąlygų teisinio pagrindo.

Be to, norėtume paklausti Europos Komisijos apie galimybes artimiausiu metu įsteigti Europos Sąjungos delegaciją Ulan Batore. Iš tiesų, tokia iniciatyva galėtų labai padėti toliau stiprinti mūsų politinį ir ekonominį bendradarbiavimą su šia šalimi.

  Štefan Füle, Europos Komisijos narys. – Ponia pirmininke, džiaugiuosi galėdamas kreiptis į Europos Parlamentą dėl ES ir Mongolijos ryšių.

Pats laikas aptarti Mongolijos klausimą. Būdama devyniolikta pagal dydį pasaulio šalis, Mongolija yra strateginėje kryžkelėje tarp sparčiai augančių Kinijos ir Rusijos rinkų. Tai nauja ir energinga valstybė, turinti senas, puikias tradicijas ir istoriją. Mongolija daro reikiamą pažangą žengdama pasirinktu – demokratijos – keliu. Norėčiau pasveikinti Mongoliją su taikiais rinkimais, energinga pilietine visuomene ir laisva žiniasklaida. Iš tiesų, tai labai svarbūs įvykiai Mongolijai keliaujant politinio pliuralizmo link.

Europos Sąjunga ypač palankiai vertina Mongolijos prezidento paskelbtą mirties bausmės moratoriumą, kuriam šioje šalyje priešinosi tam tikri žmonių sluoksniai.

Kaip pageidavo Mongolija, Europos Sąjunga pasiruošusi pasidalyti savo patirtimi, pirmiausia priimdama ir pateikdama savo principus, normas ir standartus. Todėl džiaugiuosi galėdamas patvirtinti tai, kad Mongolija įtraukta kaip kontrolinė šalis Europos Sąjungai remiant demokratiją. Tai reiškia, kad jai teiksime daugiau finansinės ir techninės paramos.

Taip pat, naudodamasis šia proga, norėčiau pasveikinti Mongoliją su jos demokratinio judėjimo 100-osiomis metinėmis ir jos pirmininkavimu Demokratijų bendrijai.

Dabar leiskite pereiti prie Mongolijos ekonomikos vystymosi perspektyvų. Mongolija yra ekonominėje kryžkelėje, nes ji pereina nuo iš esmės kaimiškos ir klajokliškos visuomenės prie mineralais pagrįstos ekonomikos. Didžiuliai mineralų ištekliai tiesiogine prasme Mongolijai tapo „auksine galimybe“ savo žmonėms užtikrinti klestėjimą ir gerovę. Tikimės, kad šie nepanaudoti mineraliniai ištekliai taps palaima, o ne prakeiksmu, kaip nutiko kelete valstybių.

Tarptautinių santykių srityje vertiname Mongolijos karinių pajėgų dalyvavimą Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijose visame pasaulyje. Mongolijos karinės pajėgos tarnauja Siera Leonėje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Sudane, Vakarų Sacharoje ir Čade. Norėčiau pabrėžti, kad labai vertinamos Mongolijos pastangos padėti stabilizuoti padėtį Afganistane.

Kalbant apie Mongolijos ryšių su Europos Sąjunga valdymą, man labai džiugu, kad partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas, kuriuo buvo pakeistas 1993 metų prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas, sudarytas per metus ir parafuotas 2010 metų gruodžio 20 dieną Ulan Batore. Šiuo susitarimu atveriamas strateginis mūsų ryšių skyrius.

Sąjungos vyriausioji įgaliotinė-Komisijos pirmininko pavaduotoja baronienė C. Asthon palankiai įvertino partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą kaip dar vieną „žingsnį link aktyvesnės politinės ir ekonominės Europos Sąjungos ir jos valstybių narių veiklos Mongolijoje“.

Pagal šį partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą dirbsime kartu kaip lygūs partneriai siekdami bendradarbiauti daugelyje sričių: pradedant politiniais klausimais, kaip antai kova su terorizmu ir žmogaus teisių skatinimas, baigiant prekyba ir investavimu į svarbiausias sritis, pvz., žaliavas.

Šį tekstą ratifikavus valstybėms narėms, tikimės priimti Mongolijos ministrą pirmininką, atvyksiantį į Briuselį pasirašyti minėtą susitarimą su baroniene C. Ashton.

Atsižvelgiant į tai, kad toliau stiprinamas mūsų politinis ir ekonominis bendradarbiavimas, ir į tai, kad įsigaliojo Lisabonos sutartis, galima pasirinkti, ar Ulan Batore įsteigti Europos Sąjungos delegaciją. Šiuo metu Europos išorės veiksmų tarnyba tikrina visame pasaulyje esančias Europos Sąjungos atstovybes. Tikiuosi, kad bus įmanoma įveikti finansines ir su personalu susijusias kliūtis siekiant Ulan Batore įsteigti visavertę Europos Sąjungos delegaciją.

Labai dėkoju už dėmesį ir nekantrauju išgirsti nuomonę ir pastabas.

  Miroslav Mikolášik, PPE frakcijos vardu. – (SK) Ponia pirmininke, pastaruosius du dešimtmečius ES ir Mongolijos santykiai buvo plėtojami konstruktyviai, pirmiausia siekiant Mongolijos laipsniško demokratinimo ir moderninimo.

Tačiau glaudesnis bendradarbiavimas su ES priklauso nuo pasitikėjimo Mongolijos politinio režimo ilgalaikiu stabilumu didinimu, šiai remiant žmogaus teisių užtikrinimo garantijas ir teisinės valstybės principo požymius, o tai, žinoma, reiškia, kad reikia siekti tinkamo teismų sistemos veikimo ir viešojo sektoriaus korupcijos panaikinimo.

Judant tikros rinkos ekonomikos link, taip pat reikia tęsti restruktūrizavimą, vykdant prekybos teisės ir investicijų teisės reformas ir siekiant, kad privatusis sektorius užimtų didesnę rinkos dalį. Teigiamu pokyčiu laikau tai, kad Mongolija priėmė įstatymą dėl konkurencijos apsaugos, siekdama užkirsti kelią piktnaudžiavimui dominuojančia privačių ir valstybinių įmonių padėtimi, arba kartelinių susitarimų sudarymui kitų įmonių ir vartotojų sąskaita. Tvirtai tikiu, kad šios reformos padės pritraukti užsienio investuotojų, ir tai paskatins Mongolijos gyventojų, kurie kaimo vietovėse toliau kenčia nuo skurdo, nes yra priklausomi nuo žemės ūkio, gerovę.

Ponios ir ponai, baigdamas norėčiau pasakyti, kad tvirtai remiu – tai, manau, palankiai vertindamas, jau pažymėjo Europos Komisijos narys Štefan Füle – nuolatinės ES delegacijos Mongolijoje įsteigimą, nes manau, kad yra galimybė plėtoti politinius ir prekybos ryšius, turint galvoje svarbų faktą, kad šioje šalyje, kuri yra strategiškai patogioje vietoje – tarp Kinijos ir Rusijos – yra didžiulių žaliavų atsargų. Todėl manau, kad ES ir jos valstybių narių politiniai ir prekybos ryšiai su Mongolija turėtų būti toliau plėtojami.

  Kristiina Ojuland, ALDE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, Komisijos nary, Mongolijoje gausu mineralinių išteklių, pvz., vario, anglių, volframo, alavo ir aukso. Dėl to ji labai patraukli ekonominė partnerė.

Bet, siekdami savo ekonominių interesų, taip pat turėtume pasinaudoti proga taikyti tam tikras sąlygas, siekiant paskatinti Mongoliją pradėti reformas, kurių labai reikia. Mongolija turi rimtų problemų – ji nesuvaldo korupcijos, nėra tinkamai valdoma ir nepakankamai bendradarbiauja tarptautiniu lygmeniu.

Be to, yra keletas neatidėliotinų klausimų, susijusių su jos gamtos išteklių valdymu. Šiuo metu Mongolijos mineralinių išteklių atsargas negailestingai naudoja daugelis užsienio įmonių, prie to prisideda ir Mongolijos vyriausybė. Dėl to Mongolijos žmonės negauna naudos iš šios šalies gamtos išteklių. Jie turi dirbti labai sudėtingomis sąlygomis, kai kurie darbininkai, pvz., išgauna auksą ir gyvsidabrį. Gyvsidabrio garai daro negrįžtamą žalą darbuotojų sveikatai. Bet tai dar ne viskas. Dėl kenksmingų tėvų darbo sąlygų Mongolijoje gimsta daug išsigimusių ir nepagydomomis ligomis sergančių vaikų.

Mongolijos ekonomika taip pat patiria sunkumų dėl Rusijos ir Kinijos taikomo eksporto muito ir importo draudimo ir dėl procedūrinių trūkumų.

Gyvulininkystė sudaro apie 80 proc. Mongolijos žemės ūkio produkcijos, bet mėsos negalima eksportuoti, nes nėra pakankamai galimybių tikrinti jos kokybę.

Jeigu norime siekti įgyvendinti partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, turėtume padėti Mongolijai įveikti problemas, su kuriomis ji susiduria, kad ji galėtų plėtoti socialiniu, ekonominiu ir ekologiniu požiūriu tvarius santykius.

  Béla Kovács (NI). – (HU) Ponia pirmininke, prieš tris savaites ir aš buvau Ulan Bataro delegacijos, kuri minėtame mieste susitiko aštuntąjį kartą, narys, ir pats turėjau progą pamatyti, kad Mongolijos politinė struktūra ir jos visuomenė iš tiesų demokratėja. Žmogaus teisių srityje šioje šalyje padaryta svarbi pažanga, dalyvavome susitikimuose su pilietinėmis organizacijomis, kurios patvirtino, kad jas Mongolijos vyriausybė jau pripažino, ir dabar pripažįstama žiniasklaidos laisvė, o tam bet kuriuo atveju reikia pritarti. Nepaprastai svarbu pasirašyti partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, nes jis gali sudaryti sąlygas Mongolijoje įdiegti europinius standartus pagal ES sistemą. Be to, atnaujinta ES atstovybė, kuri dabar veikia kaip techninis biuras, labai reikalinga siekiant gerinti šių dviejų šalių santykius.

  Joachim Zeller (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, labai dėkoju P. Bartolozzi už tai, kad per Europos Parlamento diskusijas iškėlė Mongolijos klausimą ir ėmėsi iniciatyvos pateikti šį klausimą. Nors Europos Parlamente aptarti įvairūs buvusiai Sovietų Sąjungai priklausiusių Vidurio Azijos šalių gyvenimo aspektai, Mongolijai ir jos padėčiai skirta labai mažai dėmesio.

Tai nedovanotina, nes, būdama buvusio komunistinio bloko valstybė, Mongolija labai anksti pasinaudojo savo nepriklausomybe ir pasirinko visuomenės demokratinimo kelią. Ji priėmė demokratinę konstituciją dar 1992 metais, ir nuo to laiko vyko keletas rinkimų, kurie, pasak stebėtojų, paprastai buvo demokratiški ir teisingi – to šio regiono valstybėse jokiu būdu negalima laikyti savaime suprantamu dalyku.

Keletą metų Mongolijos vyriausybė bandė kovoti su korupcija įstatymais ir 2010 metais paskelbė mirties bausmės moratoriumą, to dar nesugebėjo padaryti netgi didžiausios demokratinės valstybės. Tačiau trys milijonai šioje didžiulėje šalyje, kurioje vyrauja ekstremalios klimato sąlygos, gyvenančių žmonių kenčia nuo tebesitęsiančio virsmo padarinių. Šios šalies gyventojai – iki šiol daugiausia gyvenę kaip klajokliai – buriasi į keletą miestų, kurie dar neturi infrastruktūros.

Šios šalies mineraliniai ištekliai naudojami aplinkosaugos požiūriu nesaugiai. Energetikos problemos pilietinį ir ekonominį gyvenimą daro sudėtingesnį. Įspaustai tarp didžiulių kaimynių – Rusijos ir Kinijos, Mongolijai kyla grėsmė tapti labiau priklausomai nuo minėtų valstybių negu anksčiau. Mongolijos pastangos ir sėkmė – šiuo atžvilgiu stiklinę laikau puspilne, o ne pustuštę – demokratinant savo visuomenę turėtų būti pripažintos, nes šios pastangos – pavyzdys likusiai regiono daliai ir jos rodo, ką galima pasiekti nepaisant sudėtingos praeities.

Toliau turėtume remti Mongoliją, ne tik pagal pagalbos programas, bet taip pat Europos Sąjungai tiesiogiai būnant Mongolijos sostinėje, joje įsteigus atskirą delegaciją, kuri rodytų, kad Europos Sąjunga nėra abejinga Mongolijos likimui; Europos Sąjungos interesais šioje šalyje neturėtų toliau rūpintis Pekine esanti delegacija. Man labai gaila dėl to, kad pirmininkų konferencija nebuvo pasiruošusi to vėl pabrėžti pritardama Europos Parlamento rezoliucijai.

  Niccolò Rinaldi (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, be delegacijos Ulan Batore steigimo – to atidėti nebegalime, ypač dėl to, kad siekti palaikyti santykius iš Pekino yra labai netinkamas sprendimas dėl simbolinių priežasčių – ir be ilgai laukto partnerystės susitarimo, gerai žinome apie šios šalies mineralinius turtus ir apie jos trūkumus socialinio teisingumo srityje, nors Mongolija savitai sukūrė demokratinę sanglaudą.

Pirmiausia norėčiau paklausti Europos Komisijos, prie ko Mongoliją reikėtų priskirti geostrateginiu požiūriu: joje netaikoma Vidurio Azijos strategija. Tačiau manau, kad kai kurios šios strategijos priemonės galbūt galėtų būti taikomos ir Mongolijoje, atsižvelgiant į jos kultūros istoriją, kuri panaši į kitų šalių istoriją. Ši šalis šiuo metu taip pat turi stebėtojos statusą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, o Europos Sąjunga svarsto galimybę padėti jai tapti visateise šios organizacijos nare, atsižvelgiant į labai senus Europos Sąjungos ir Mongolijos kultūrinius saitus.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Ponia pirmininke, pirmiausia, ir aš norėčiau pasveikinti savo kolegą P. Bartolozzi su jo iniciatyva. ES ir Mongolijos ryšius reikia peržiūrėti norint ratifikuoti partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą. Šis dokumentas sutvirtins abiejų pusių santykius ir paskatins ekonomikos reformas.

Mongolija turi didžiulių galimybių dėl savo energijos išteklių ir prekybos. Iki šiol jos santykiai su ES buvo pagrįsti tik 1993 metų prekybos susitarimo nuostatomis. Todėl prekybos apimtys buvo gana mažos. Kultūriniu požiūriu, kilo problemų organizuojant studentų mainus. Programų, pvz., „Erasmus“ programos išplėtimas į šį regioną taip pat padėtų padidinti tokį bendradarbiavimą. Manau, kad reikia įsteigti ES delegaciją, kuri geriau koordinuotų visų šių rūšių veiklą. Tai suteiks galimybę tiesiogiai susisiekti su Mongolijos valdžios institucijomis, siekiant užtikrinti veiksmingą partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo įgyvendinimą.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nary, žinoma, kad Mongolijoje gausu anglių ir gamtinių dujų. Nors Kinijos teisėje teigiama, kad šios žemės naudojimo teisės priklauso vietos mongolams, atrodo, kad tikrovė kiek kitokia. Būta kritinių pastabų, kad Kinijos įmonės suvartoja daug gruntinio vandens vandeniu pagrįstai anglių kasybai, dėl to stepė virsta dykuma. Taip pat kritikuota, kad ganyklos kenčia nuo anglių vežimo.

Šiuo metu vykstantys mongolų protestai rodo įsiliepsnojant kitą seniai rusenantį Kinijos etninį konfliktą, kuris prasidėjo po 2008 metų Tibeto sukilimo ir 2009 metais vykusio islamo uigūrų sukilimo. Atsižvelgiant į tai, kad Kinijoje nuolat trūksta vandens, ir į jos didžiulį žaliavų poreikį, galima manyti, kad Mongolijos konfliktas ir toliau stiprės. Ši daugelį metų trukusi partnerystė su Mongolija reiškia, kad ES dabar paveikta ir neabejotinai turi dvigubinti savo pastangas žmogaus ir mažumų teisių srityse.

  Štefan Füle, Europos Komisijos narys. – Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti gerbiamiems EP nariams už jų vertingas pastabas dėl Mongolijos. Tai buvo trumpos, bet labai įdomios diskusijos apie dvišalius santykius su šia vis svarbesne Europos Sąjungos partnere.

Atkreipiant dėmesį į vieną ar du per diskusijas iškeltus klausimus, leiskite man pasakyti, kad partnerystės ir bendradarbiavimo susitarime bendradarbiavimas aptariamas keturiais pagrindiniais aspektais: pirmiausia, pagrindinės normos ir standartai, antra, tvarus vystymasis, įskaitant aplinkosaugos ir socialinį vystymąsi, trečia, prekyba ir investicijos, ypatingą dėmesį telkiant žaliavoms, ir, galiausiai, teisingumas ir laisvė, įskaitant migracijos klausimą.

Kalbant apie laiką, reikia pasakyti, kad suderėtas tekstas Europos Sąjungos valstybėms narėms jau pateiktas, ir jos turės susitarti dėl jo pasirašymo. JK Bendruomenių Rūmų Europos reikalų nagrinėjimo komitetas šiuo metu nagrinėja JK pasirinkimą siekti teisingumo ir spręsti vidaus reikalus, kurie aptarti kelete partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimų.

Nenoriu kalbėti Bendruomenių Rūmų vardu, bet manoma, kad ši procedūra truks 6–8 savaites. Taigi, tai galėtų mums suteikti galimybę rugsėjo mėnesį, per kitą ES ir Mongolijos bendro komiteto susitikimą pasirašyti minėtą susitarimą.

Nors ES ir Mongoliją skiria didelis atstumas ir jos turi su skirtingomis politinėmis sistemomis siejamą patirtį, jos abi turi tradicijas puoselėti toleranciją, atvirumą ir lygybę. Įsigaliojus partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimui, Europos Sąjunga bus vadinamoji Mongolijos „trečioji kaimynė“, ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Prieš baigiant leiskite grįžti prie kito konkretaus klausimo, kurio neaptariau – atsiprašau, kad jį praleidau. Rytoj Vienoje, ESBO Nuolatinėje taryboje vyks specialus susitikimas. Į valstybes nares kreipsis Mongolijos užsienio reikalų ir prekybos ministras. Prieš akis turiu ES pareiškimo juodraštį. Šiandien galiu pasakyti tik tiek, kad pritarsime Mongolijos ketinimui paspartinti ryšių su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija plėtojimą. Rytoj nuspręsime, ar pateiksime daugiau išsamios informacijos.

Pristatant jos įsipareigojimus – leiskite tai pabrėžti – Mongolija turi didelių galimybių būti geru regiono pavyzdžiu.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

15. Sudanas ir Pietų Sudanas (pateikti pasiūlymai dėl rezoliucijų) (žr. protokolą)

16. Kito posėdžio darbotvarkė

17. Komitetų sudėtis (žr. protokolą)

18. Posėdžio pabaiga

(Posėdis baigtas 20.25 val.)