J. Wojciechowskio atsakymas Europos Komisijos vardu
23.1.2024
Pagal pasidalijamojo valdymo principą valstybės narės yra atsakingos už savo bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) strateginių planų parengimą ir įgyvendinimą. Komisija vykdo tų planų įgyvendinimo stebėseną ir auditą.
Terminas „sėjomaina“ ES teisės aktuose neapibrėžtas, bet išaiškintas ES Teisingumo Teismo jurisprudencijoje: tai yra vienų kultūrų pakeitimas kitomis, išskyrus žolę ar kitus žolinius augalus[1].
BŽŪP taisyklėse[2] nereikalaujama, kad valstybės narės sėjomainą apibrėžtų. Komisijai nežinomos jokios aplinkybės, iš kurių būtų matyti, kad Lietuva, įgyvendindama BŽŪP strateginių planų reglamentą, nevykdo savo atitinkamų pareigų.
Lietuvos valdžios institucijos savo BŽŪP strateginiame plane terminą „žolė ir kiti žoliniai pašarai“ apibrėžė atsižvelgdamos į ankstesnę apibrėžtį[3]. Be to, Lietuvos valdžios institucijos nusprendė, kad arimo, žemės dirbimo ar atsėjimo naudojant kitų rūšių žoles poveikis nėra lygiavertis sėjomainos poveikiui, todėl, nepriklausomai nuo to, ar šie veiksmai atliekami, ariamoji žemė, naudojama kaip laikinas žolynas, tampa daugiamečiu žolynu, jei joje žolė auginama penkerius metus iš eilės, o esamas daugiametis žolynas išlaiko daugiamečio žolyno statusą. Lietuva taip pat nusprendė į apibrėžtį neįtraukti vadinamųjų produktyviųjų krūmų ir medžių. Tačiau Lietuvos valdžios institucijos gali siūlyti savo BŽŪP strateginio plano pakeitimus, kuriais atsižvelgiama į vietos ypatumus ir poreikius.