JT konvencija dėl skaidrumo sprendžiant Sutartimi grindžiamus investuotojo ir valstybės ginčus
1.12.2015
Klausimas, į kurį atsakoma žodžiu, Nr. O-000153/2015
Tarybai
Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnis
Bernd Lange, Salvatore Cicu, Tarptautinės prekybos komiteto vadu
Tradiciškai investuotojų ir valstybių ginčai sprendžiami remiantis komercinio arbitražo taisyklėmis, dėl kurių gali kilti su viešąja politika susijusių klausimų arba būti daromas poveikis viešiesiems finansams. Todėl skaidrumas arbitražo metu yra itin svarbus. Sąjunga pasisakė už daugiašalę konvenciją, kuri numatytų JT tarptautinės prekybos teisės komisijos (angl. UNCITRAL) skaidrumo taisyklių taikymą investuotojų ir valstybių ginčams, kylantiems iš susitarimų, sudarytų iki 2014 m. balandžio 1 d. 2014 m. gruodžio 10 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė JT konvenciją dėl skaidrumo sprendžiant sutartimi grindžiamus investuotojo ir valstybės ginčus (Mauricijaus konvenciją). Pasirašydama šią konvenciją Europos Sąjunga galėtų tapti jos šalimi dėl Energetikos chartijos sutarties ir įgalioti valstybes nares pasirašyti konvenciją individualiai dėl jų dvišalių investicijų sutarčių. Tačiau ginčas tarp Komisijos ir valstybių narių dėl turinio ir procedūrinių sprendimų priėmimo klausimų sutrukdė Sąjungai pasirašyti konvenciją. (Vietoj to iki šiol ją atskirai pasirašė 8 valstybės narės. Vis dėlto suteikti įgaliojimus valstybėms narėms yra būtina, kad jos galėtų taikyti skaidrumo taisyklės galiojančioms dvišalėms investicijų sutartims.) Energetikos chartijos sutartis nepatenka į taisyklių taikymo sritį, o tai reiškia, kad tais investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo atvejais, kai Sąjunga yra atsakovė, o ieškovas yra iš ES nepriklausančios valstybės, skaidrumo taisyklės negali būti taikomos. Tais atvejais, kai valstybės narės yra atsakovės, taisyklės bus taikomos tik toms valstybėms narėms, kurios pasirašė konvenciją. Ši padėtis kelia didžiulį susirūpinimą, kadangi pastaraisiais metais Energetikos chartijos sutartis tapo sutartimi, dėl kurios visame pasaulyje buvo pareikšta daugiausia investuotojų ir valstybių ginčų sprendimo ieškinių. Ar, atsižvelgdama į dabartinę aklavietę, pirmininkaujanti valstybė narė galėtų atsakyti į šiuos klausimus?
1. Ar pirmininkaujanti valstybė narė daro spaudimą toms valstybėms narėms, kurios blokuoja konvenciją, kad ES būtų suteiktos galios ją pasirašyti?
2. Ar pirmininkaujanti valstybė narė nemano, kad šis nuoseklumo trūkumas daro neigiamą poveikį Sąjungos įvaizdžiui užsienyje, jei ji vis dar nesugeba įgyvendinti daugiašalio sprendimo, kad būtų išspręstos kai kurios praktinės galiojančios ginčų sprendimo sistemos, už kurią pati Sąjunga pasisakė, problemos?
3. Ar, nepažeidžiant jokių vėlesnių mėginimų toliau tobulinti tarptautinį investicijų apsaugos režimą, pirmininkaujanti valstybė narė įsipareigoja siekti, kad visos valstybės narės taikytų skaidrumo taisykles visoms jau įsigaliojusioms dvišalėms investicijų sutartims?