Minimalių pajamų sistemos Europos Sąjungoje

15.6.2016

Klausimas, į kurį atsakoma žodžiu, Nr. O-000087/2016
Komisijai
Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnis
Thomas Händel, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vadu

Vienas iš strategijos „Europa 2020“ tikslų – panaikinti 20 mln. žmonių skurdo ir socialinės atskirties grėsmę. Šiuo metu daugiau kaip 120 mln. europiečių susiduria su šia grėsme dėl tokių priežasčių, kaip ilgalaikis nedarbas, maži atlyginimai ir silpnėjančios socialinės apsaugos sistemos, visų pirma labiausiai nuo krizės nukentėjusiose šalyse. Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris savo inauguracinėje kalboje paminėjo būtinybę visiems europiečiams užtikrinti „deramas pajamas“, tačiau ES strategija tebėra neaiški. Kadangi užimtumas yra pagrindinis būdas skurdui įveikti, minimalių pajamų sistemos galėtų būti pagrindinėmis priemonėmis siekiant užtikrinti socialinę apsaugą ir didesnę lygybę galimybių požiūriu. Savo 2010 m. spalio 20 d. rezoliucijoje[1] Parlamentas pabrėžė, jog deramų minimalių pajamų dydis turėtų būti 60 proc. nacionalinės pajamų medianos valstybėse narėse, kad jos galėtų padengti pragyvenimo išlaidas ir prisidėtų prie ekonomikos augimo ir socialinės sanglaudos. Komisija galėtų skatinti šį požiūrį, kad valstybės narės, vadovaudamosi nacionaline praktika, užtikrintų deramas ir prieinamas minimalias pajamas. Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 9 straipsnį ir 153 straipsnio 1 dalies h ir j punktus ir ES pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnį:

1. Kaip Komisija apibrėžia „deramas pajamas“ ir kas joms būdinga?

2. Kada ji įvertins minimalių pajamų sistemas ES ir skatins atlikti lyginamąją analizę ir taikyti geriausią praktiką, kaip Parlamentas reikalavo savo 2016 m. balandžio 14 d. rezoliucijoje[2]? Kokiomis programomis būtų galima naudotis siekiant teikti valstybėms narėms administracinę pagalbą?

3. Kokių priemonių ji imsis minimalių pajamų klausimu laikydamasi savo rekomendacijos 2008/867/EB?

4. Kaip ji užtikrins, kad šalyse, kurioms taikomos finansinio koregavimo programos, garantuotų minimalių pajamų finansavimas nepakeistų kitų gerovės užtikrinimo priemonių?

5. Kaip ji padės valstybėms narėms užtikrinti galimybes užkirsti kelią ilgalaikei priklausomybei nuo minimalių pajamų?

• [1]  OL C 70 E, 2012 3 8, p. 8.
• [2]  Priimti tekstai, P8_TA(2016)0136.