Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : RC-B6-0525/2007

Pateikti tekstai :

RC-B6-0525/2007

Debatai :

PV 13/12/2007 - 11.3
CRE 13/12/2007 - 11.3

Balsavimas :

PV 13/12/2007 - 12.3
CRE 13/12/2007 - 12.3

Priimti tekstai :


BENDRAS PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
PDF 104kWORD 64k
12.12.2007
PE398.224v01-00}
PE398.220v01-00}
PE398.207v01-00}
PE398.210v01-00} RC1
 
B6‑0525/2007}
B6‑0528/2007}
B6‑0538/2007}
B6‑0542/2007} RC1
pagal Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį pateikė
   Georg Jarzembowski, Laima Liucija Andrikienė ir Bernd Posselt PPE-DE frakcijos vardu
   Pasqualina Napoletano ir Elena Valenciano Martínez-Orozco PSE frakcijos vardu
   Sophia in ‘t Veld ir Marios Matsakis ALDE frakcijos vardu
   Jean Lambert, Raül Romeva i Rueda ir Hiltrud Breyer Verts/ALE frakcijos vardu
   Eva-Britt Svensson GUE/NGL frakcijos vardu
keičiantis šių frakcijų pasiūlymus dėl rezoliucijų:
   PSE (B6‑0525/2007)
   ALDE (B6‑0528/2007)
   Verts/ALE (B6‑0538/2007)
   GUE/NGL (B6‑0542/2007)
dėl „paguodos moterų“

Europos Parlamento rezoliucija dėl „paguodos moterų“ 

Europos Parlamentas,

   atsižvelgdamas į 2007 m. minimas 200-ąsias prekybos vergais panaikinimo metines,
   atsižvelgdamas į Japonijos pasirašytą Prekybos moterimis ir vaikais panaikinimo konvenciją (1921),
   atsižvelgdamas į Japonijos ratifikuotą 1930 m. Konvenciją dėl priverstinio darbo panaikinimo (Nr. 29),
   atsižvelgdamas į JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1325 dėl moterų, taikos ir saugumo (2000),
   atsižvelgdamas į JT specialiojo pranešėjo dėl sistemingo prievartavimo, seksualinės vergijos ir į vergiją panašių veiksmų ginkluoto konflikto metu klausimais Gay McDougall pranešimą (1998 m. birželio 22 d.),
   atsižvelgdamas į JT Kovos su kankinimu komiteto 38-osios sesijos išvadas ir rekomendacijas (2007 m. gegužės 9 ir 10 d.),
   atsižvelgdamas į Pranešimą dėl Olandijos vyriausybės dokumentų dėl priverstinės Olandijos moterų prostitucijos Olandijos Vest Indijoje japonų okupacijos laikotarpiu studijos (Haga, 2004),
   atsižvelgdamas į Amerikos Kongreso 2007 m. liepos 30 d. rezoliuciją ir Kanados parlamento 2007 m. lapkričio 29 d. rezoliuciją,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį straipsnį,

   A.kadangi Japonijos vyriausybė per savo kolonijinę ir karinę Azijos bei Ramiojo vandenyno salų okupaciją nuo 1930-ųjų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos oficialiai užsakė jaunų moterų, kurios tapo žinomos ianfu arba „paguodos moterų“ vardu ir kurios buvo naudojamas vieninteliu – seksualinių patarnavimų imperijos ginkluotosioms pajėgoms – tikslu,
   B.kadangi istorikai daro išvadą, kad į vergiją paimta daugiau kaip 100 tūkst. moterų,
   C.kadangi vadinamųjų paguodos moterų sistema reiškė grupinius išprievartavimus, priverstinius abortus, pažeminimą ir lytinį smurtą, kurie baigdavosi sužalojimais, mirtimi arba savižudybėmis ir tai buvo vienas iš didžiausių 20-ojo amžiaus prekybos žmonėmis atvejų,
   D.kadangi dešimtys vadinamųjų paguodos moterų bylų, kurios buvo iškeltos Japonijos teismuose, baigėsi nukentėjusiųjų ieškinių dėl kompensacijos atmetimu, nors teismo sprendimais pripažįstamas tiesioginis ir netiesioginis imperijos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimas ir valstybės atsakomybė;
   E.kadangi dauguma „paguodos moterų“ sistemos aukų mirė, o išgyvenusiųjų amžius siekia 80 ir daugiau metų,
   F.kadangi per pastaruosius metus daugybė aukštas pareigas einančių Japonijos vyriausybės narių ir pareigūnų padarė atsiprašymo pareiškimus dėl „paguodos moterų“ sistemos, o kai kurie Japonijos pareigūnai neseniai išreiškė apgailestauti verčiantį norą sumenkinti arba panaikinti šiuos atsiprašymus,
   G.kadangi Japonijos vyriausybė niekada iki galo neatskleidė visos seksualinės vergijos sistemos apimties ir kadangi kai kuriuose naujuose Japonijos mokyklose privalomuose skaitiniuose bandoma sumenkinti vadinamųjų paguodos moterų ir kitų Japonijos per Antrąjį pasaulinį karą padarytų karo nusikaltimų tragediją,
   H.kadangi 2007 m. kovo 31 d. nustojo veikti vyriausybės inicijuotas privatus Azijos moterų fondas, kurio tikslas buvo įgyvendinti programas ir projektus, skirtus atlyginti už vadinamųjų paguodos moterų patirtą skriaudą ir kančias;
   1.džiaugiasi puikiais Europos Sąjungos ir Japonijos santykiais, grindžiamais abiems šalims bendromis vertybėmis, įskaitant daugiapartinę demokratinę sistemą, teisinės valstybės ir pagarbos žmogaus teisėms principus;
   2.solidarizuojasi su moterimis, kurios II pasaulinio karo metais tapo vadinamųjų paguodos moterų išnaudojimo sistemos aukomis;
   3.teigiamai vertina Japonijos žemutinių parlamento rūmų pirmininko Yohei Kono ir Ministro Pirmininko Tomiichio Murayamos atitinkamai 1993 m. ir 1994 m. paskelbtus pranešimus vadinamųjų paguodos moterų klausimu, taip pat 1995 m. ir 2005 m. paskelbtas Japonijos Parlamento rezoliucijas, kuriose atsiprašoma karo meto aukų, taip pat vadinamųjų paguodos moterų išnaudojimo sistemos aukų;
   4.teigiamai vertina Japonijos Vyriausybės iniciatyvą, pagal kurią 1995 m. įsteigtas daugiausia vyriausybės finansuotas privatus Azijos moterų fondas (dabar jo veikla nutraukta), kuriam veikiant išmokėtos piniginės kompensacijos keletui šimtų vadinamųjų paguodos moterų, tačiau mano, kad šios humanitarinės iniciatyvos nepakanka norint patenkinti aukų reikalavimą teisiškai pripažinti prieš jas vykdytus nusikaltimus ir skirti joms kompensacijas už karo metu patirtą žalą pagal viešosios tarptautinės teisės nuostatas, kaip savo 1998 m. paskelbtame pranešime „Smurtas prieš moteris“ teigė Jungtinių Tautų specialioji pranešėja Gay McDougal,
   5.ragina Japonijos Vyriausybę oficialiai pripažinti, kad nuo 1930 m. iki II pasaulinio karo pabaigos, t. y. kolonijinės Azijos šalių ir Ramiojo vandenyno salų okupacijos ir karo metais imperijos ginkluotųjų pajėgų kariai vertė jaunas moteris dirbti sekso vergėmis, kurios visame pasaulyje vadinamos „paguodos moterimis“, atsiprašyti už šiuos nusikaltimus ir tvirtai ir aiškiai prisiimti istorinę ir teisinę atsakomybę;
   6.ragina Japonijos Vyriausybę taikyti veiksmingas administracines priemones, pagal kurias visoms išgyvenusioms vadinamųjų paguodos moterų išnaudojimo sistemos aukoms ir žuvusių aukų šeimoms būtų sumokėtos kompensacijos už karo metu patirtą žalą;
   7.ragina Japonijos Nacionalinę Asamblėją (parlamentą) imtis teisinių priemonių ir pašalinti esamas kliūtis kompensacijoms teismo būdu Japonijoje gauti; nacionalinėje teisėje turėtų būti aiškiai pripažinta asmens teisė reikalauti kompensacijos iš vyriausybės už karo metu patirtą žalą ir prioritetas turėtų būti teikiamas išgyvenusioms sekso vergovės, t. y. nusikaltimo, už kurį baudžiama pagal tarptautinės teisės nuostatas, aukoms, atsižvelgiant į jų amžių;
   8.ragina Japonijos Vyriausybę viešai paneigti bet kokius pareiškimus, kad „paguodos moterys“ niekada nebuvo verčiamos vergauti ir nepatyrė prievartos;
   9.ragina Japonijos žmones ir vyriausybę imtis tolesnių veiksmų, siekiant pripažinti savo tautos istorinę tiesą ir skatinti informavimą apie Japonijos ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje vykdytus veiksmus, taip pat ir nusikaltimus prieš vadinamąsias paguodos moteris; ragina Japonijos vyriausybę dabarties ir ateities kartoms skleisti informaciją apie minėtuosius įvykius;
   10.paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Japonijos Vyriausybei ir Parlamentui, JT Žmogaus teisių tarybai, Pietryčių Azijos asociacijos (angl. ASEAN) valstybėms, Korėjos Demokratinei Liaudies Respublikai, Pietų Korėjos Respublikai, Kinijos Liaudies Respublikai, Taivanui ir Rytų Timorui, taip pat Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms.

Teisinė informacija - Privatumo politika