Bendras pasiūlymas dėl rezoliucijos - RC-B9-0341/2021Bendras pasiūlymas dėl rezoliucijos
RC-B9-0341/2021

BENDRAS PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl žmogaus teisių ir politinės padėties Kuboje

9.6.2021 - (2021/2745(RSP))

pateiktas pagal Darbo tvarkos taisyklių 132 straipsnio 2 ir 4 dalis
keičiantis šiuos pasiūlymus dėl rezoliucijų:
B9-0341/2021 (PPE)
B9-0343/2021 (Renew)
B9-0346/2021 (ECR)

Leopoldo López Gil, Michael Gahler, Isabel Wiseler-Lima, Gabriel Mato, Antonio López-Istúriz White
PPE frakcijos vardu
Javier Nart, Malik Azmani, Olivier Chastel, Dita Charanzová, Vlad Gheorghe, Klemen Grošelj, Karin Karlsbro, Moritz Körner, Karen Melchior, Urmas Paet, Frédérique Ries, Nicolae Ştefănuță, Hilde Vautmans
RENEW frakcijos vardu
Anna Fotyga, Hermann Tertsch, Ryszard Czarnecki, Witold Jan Waszczykowski, Bogdan Rzońca, Assita Kanko, Charlie Weimers, Valdemar Tomaševski, Adam Bielan, Jadwiga Wiśniewska, Ryszard Antoni Legutko, Carlo Fidanza, Elżbieta Kruk, Raffaele Fitto, Elżbieta Rafalska, Ruža Tomašić
ECR frakcijos vardu

Procedūra : 2021/2745(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
RC-B9-0341/2021
Pateikti tekstai :
RC-B9-0341/2021
Priimti tekstai :

Europos Parlamento rezoliucija dėl žmogaus teisių ir politinės padėties Kuboje

(2021/2745(RSP))

Europos Parlamentas,

 atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Kubos, visų pirma į 2018 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių padėties Kuboje[1], 2019 m. gruodžio 3 d. rezoliuciją dėl José Danielio Ferrero atvejo Kuboje[2] ir 2017 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Kubos Respublikos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimo sudarymo Europos Sąjungos vardu projekto[3],

 atsižvelgdamas į 2016 m. gruodžio mėn. pasirašytą ir nuo 2017 m. lapkričio 1 d. laikinai taikomą Europos Sąjungos ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimą[4],

 atsižvelgdamas į 2020 m. gruodžio 11 d. surengtą Delegacijos ryšiams su Centrinės Amerikos šalimis klausymą dėl Kubos,

 atsižvelgdamas į 2021 m. sausio 20 d. įvykusią neformalią ES ir Kubos jungtinės tarybos narių vaizdo konferenciją[5],

 atsižvelgdamas į trečiąjį oficialų dialogą žmogaus teisių klausimais, 2021 m. vasario 26 d. surengtą vadovaujantis Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimu[6],

 atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių tarybos 2018 m. gegužės mėn. visuotinį periodinį vertinimą dėl Kubos,

 atsižvelgdamas į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (TPPTP) ir kitas tarptautines žmogaus teisių srities sutartis bei dokumentus,

 atsižvelgdamas į JT konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ir į JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto bendrąsias rekomendacijas,

 atsižvelgdamas į tokių žmogaus teisių organizacijų, kaip „Human Rights Watch“, „Human Rights Foundation“ ir „Prisoners Defenders“, ataskaitas, į Amerikos šalių žmogaus teisių komisijos 2020-ųjų metinės ataskaitos IV.B skyrių dėl Kubos, į specialiojo pranešėjo šiuolaikinių vergijos formų, įskaitant jos priežastis ir padarinius, klausimais ir specialiojo pranešėjo prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, klausimais 2019 m. lapkričio 6 d. pranešimą Jungtinių Tautų vyriausiajam žmogaus teisių komisarui dėl Kubos medikų brigadų ir į naujausio 2018 m. visuotinio periodinio vertinimo dėl Kubos išvadas dėl Kubos medikų brigadų,

 atsižvelgdamas į Kubos žmogaus teisių stebėsenos centro pranešimus apie represijas ir savavališką kalinimą, gautus per 12 mėnesių laikotarpį iki 2021 m. gegužės mėn.;

 atsižvelgdamas į Amerikos šalių žmogaus teisių komisijos 179-osios sesijos viešus klausymus,

 atsižvelgdamas į Amerikos šalių žmogaus teisių komisijos rezoliucijas 7/2021, 14/2021 ir 24/2021,

 atsižvelgdamas į JT konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kurią 1984 m. gruodžio 10 d. priėmė JT Generalinė Asamblėja ir kurios šalis yra Kuba,

 atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurios signatarė yra Kuba,

 atsižvelgdamas į ES gaires dėl žmogaus teisių gynėjų,

 atsižvelgdamas į Kubos Konstituciją ir jos Baudžiamąjį kodeksą,

 atsižvelgdamas į Kubos Respublikos užsienio prekybos ir investicijų ministerijos 2010 m. kovo 29 d. rezoliuciją Nr. 168, į 1976 m. rugsėjo 12 d. Įstatymą Nr. 1312 (vadinamasis Migracijos įstatymas) ir jį reglamentuojančius 2015 m. gruodžio 18 d. Potvarkį Nr. 26 bei 2012 m. spalio 12 d. Potvarkį Nr. 306, į Amerikos žmogaus teisių konvenciją ir į Amerikos šalių žmogaus teisių komisijos 2021 m. balandžio mėn. metinę ataskaitą už 2020 m.,

 atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijas, kurias yra ratifikavusi Kuba,

 atsižvelgdamas į pilietinės visuomenės organizacijos apibrėžtį Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje,

 atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 132 straipsnio 2 ir 4 dalis,

A. kadangi 2016 m. pasirašytame Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarime abi šalys patvirtina, kad gerbia visuotines žmogaus teises, įtvirtintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir kituose susijusiuose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose; kadangi 2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamentas pritarė ES ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimui;

B. kadangi 2017 m. Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje patvirtino savo poziciją demokratijos, visuotinių žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, pvz., saviraiškos ir susirinkimų laisvės bei laisvės burtis į politines asociacijas, taip pat visų formų informacijos laisvės, klausimais;

C. kadangi žmogaus teisės, laisvė, orumas ir žmonių gerovė geriausiai atstovaujama ir apginama demokratijos sąlygomis, o tai reiškia, be kita ko, valdžios kaitą, laisvus ir teisingus rinkimus bei pagarbą politiniam pliuralizmui; kadangi neseniai patvirtintos Kubos Konstitucijos 5 straipsnyje pabrėžiama, kad aukščiausias valdžios autoritetas yra Kubos komunistų partija, o ši nuostata sutvirtinama 4 ir 229 straipsniais, kuriuose socializmas akcentuojamas kaip nepakeičiama sistema; kadangi naująja 2019 m. Konstitucija naudojamasi ne tik siekiant apsaugoti sistemą ir įšaldyti bet kokį laisvių ir teisių reformavimo procesą, bet ir išplėsti jų varžymą; kadangi režimas griežtai varžo žmones numatydamas įvairius nuosprendžius už politinę veiklą, pradedant dalyvavimu politiniame gyvenime ir baigiant politinių pareigų atlikimu; kadangi vėl ir vėl nesudaromos sąlygos, kuriomis būtų užtikrinamas teismų nepriklausomumas, ypač kai nagrinėjamos su aktyvistais ir disidentais susijusios bylos;

D. kadangi Potvarkiu Nr. 349 ribojama menininkų saviraiškos laisvė, nes, norint rengti viešus ir privačius pasirodymus bei parodas, reikalaujama gauti išankstinį leidimą; kadangi Potvarkiu Nr. 370 dėl internetinio turinio nustatoma dviprasmiška sistema, pagal kurią leidžiama persekioti aktyvistus ir nepriklausomus žurnalistus, ypač COVID-19 pandemijos kontekste; kadangi į Kubos baudžiamąjį kodeksą įtrauktos tokios nuostatos, kaip „pavojaus padėtis“ ir „saugumo priemonės siekiant užkirsti kelią nusikaltimui“, dėl kurių kalėjimuose be nuosprendžio už konkretų nusikaltimą laikoma per 8 000 žmonių, o dar 2 500 buvo pasmerkti priverčiamajam darbui;

E. kadangi nuo tada, kai beveik prieš ketverius metus įsigaliojo Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimas, Kuboje nepadaryta jokios konkrečios pažangos, susijusios su bendraisiais principais ir tikslais, kurių pagal susitarimą siekiama norint pagerinti žmogaus teisių ir pagrindinių teisių padėtį bei ekonomines ir socialines sąlygas Kubos piliečių labui; kadangi, priešingai, Kubos režimas ėmėsi dar didesnių represijų, padaugėjo žmogaus teisių pažeidimų, padėtis visoje Kubos visuomenėje toliau blogėja, o dėl to svarbiuose sektoriuose kyla naujos pasipriešinimo ir taikių demonstracijų bangos, kurias malšina ir su kuriomis brutaliai susidoroja Kubos režimo represinės struktūros;

F. kadangi JT žmogaus teisių tarybos darbo grupės savavališko kalinimo klausimu nuomonėje Nr. 50/2020, paskelbtoje 2020 m. spalio 14 d., perspėjama, kad Kubos valdžios vykdomas sisteminis žmogaus teisių pažeidinėjimas yra įprasta praktika; kadangi per pastaruosius dvylika mėnesių iki 2021 m. birželio 1 d. Kuboje buvo užregistruoti 199 politinių kalinių atvejai, įskaitant 65 naujus laisvės atėmimo už politinius įsitikinimus atvejus; kadangi nuo 2021 m. pradžios balandžio mėn. buvo pasiektas represijų rekordas: Kubos žmogaus teisių stebėsenos centras užfiksavo daugiau nei 1 018 represijų prieš žmogaus teisių aktyvistus ir nepriklausomus žurnalistus atvejų, įskaitant 206 savavališko kalinimo ir 13 brutalaus smurto atvejų; kadangi, organizacijos „Prisoners Defenders“ duomenimis, šiuo metu Kuboje yra 150 politinių kalinių;

G. kadangi, atsižvelgiant į analizę, kurią 2021 m. vasario 11 d. atliko Amerikos šalių žmogaus teisių komisija, atsargumo priemonės buvo pritaikytos 20-čiai identifikuotų judėjimo „Movimiento San Isidro“ narių, ir turima pakankamai įrodymų, kad šių identifikuotų asmenų teisėms į gyvybę ir asmens neliečiamybę gresia rimtas pavojus; kadangi Kubos valdžios institucijų atstovai neteisėtai įsilaužė į nepriklausomo menininko ir judėjimo „Movimiento San Isidro“ koordinatoriaus Luiso Manuelio Otero Alcántaros namus bei keletą valandų savavališkai jį kalino nepateikę jokių kaltinimų; kadangi šio judėjimo narys Denis Solís González savavališkai laikomas kalėjime apkaltintas nepagarba, o Luis Robles Elizástegui kalinamas vien už tai, kad nešė plakatą, kuriame taikiai ragino išlaisvinti Denisą Solísą Gonzálezą; kadangi minėtojo judėjimo narys Maykel Castillo Pérez, vienas iš dainos Patria y Vida autorių, yra savavališkai kalinamas, be to, JT Priverstinio dingimo komitetas paskelbė, kad jis yra 14 dienų dingęs;

H. kadangi, priešingai nei prašė Parlamentas, ES atstovai nelankė politinių kalinių kalėjime ir nestebėjo oponentų, disidentų, žmogaus teisių aktyvistų ar nepriklausomos pilietinės visuomenės atstovų teismo procesų; kadangi tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, pvz., „Human Rights Watch“, „Amnesty International“ir „Prisoners Defenders“, atstovams bei daugeliui kitų nepriklausomų žmogaus teisių padėties stebėtojų, įskaitant JT specialiuosius pranešėjus, neleidžiama atvykti į Kubą, nors jie jau ne vienus metus primygtinai teigia turintys apsilankyti saloje;

I. kadangi, vadovaujantis Kubos užsienio prekybos ir investicijų ministerijos 2010 m. rezoliucija Nr. 168, visiems užsienyje dirbantiems valstybės tarnautojams arba valstybės valdomų įmonių darbuotojams, įskaitant medikus, taikomos nepagrįstos pareigos ir prievolės, pažeidžiančios žmogaus orumą bei pačias fundamentaliausias ir pagrindines žmogaus teises; kadangi visi valstybės tarnautojai, nebaigiantys medicininės pagalbos misijos arba nusprendžiantys negrįžti į Kubą, pagal Kubos baudžiamąjį kodeksą baudžiami aštuonerių metų kalėjimo bausme; kadangi, pasak Amerikos šalių žmogaus teisių komisijos, šios medicininės pagalbos misijos priskirtinos vienai iš šiuolaikinės vergovės formų, be to, JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro pareiškime dėl Kubos medicininės pagalbos misijų (CUB6/2019) akcentuojamos pavojingos ir nežmoniškos medikų darbo sąlygos, o šiuos įtarimus patvirtina organizacija „Human Rights Watch“ ir 622 liudijimai;

J. kadangi Kuba yra ratifikavusi aštuonias kertines TDO konvencijas; kadangi Kuba pažeidžia TDO konvencijas Nr. 29 ir 105 dėl priverčiamojo darbo;

K. kadangi Parlamento Sacharovo premija už minties laisvę tris kartus atiteko Kubos aktyvistams: 2002 m. ji paskirta Oswaldui Payá, 2005 m. – judėjimui „Baltai vilkinčios moterys“ (Bertai Soler), o 2010 m. – Guillermo Fariñasui; kadangi Kubos valdžia sistemingai neleidžia Sacharovo premijos laureatams ir jų artimiesiems išvykti iš šalies ir dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, įskaitant organizuojamus Europos Parlamento, nors kvietimai buvo išsiųsti daugybę kartų, o pastarąjį kartą – 2020 m. gruodžio 11 d.; kadangi jos taktika apima persekiojimą, bauginimą, Berta Soler ir Reinaldo Escobar buvo savavališkai suimti, be to, trikdomas kitų dalyvių interneto ryšys; kadangi Delegacijos ryšiams su Centrinės Amerikos šalimis pirmininkė, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ir Parlamento pirmininko pavaduotojas pasirašė bendrą pareiškimą, kuriuo pasmerktas aktyvistų persekiojimas; kadangi ES delegacija Havanoje nerimauja dėl jų gynimo ir pagalbos jiems; kadangi nei Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT), nei ES delegacija Kuboje nėra paskelbusios juos ginančio pareiškimo ir viešai ar privačiai kaip nors jų parėmusios;

L. kadangi dabartinis ES ambasadorius Havanoje pasirašė laišką JAV Prezidentui, kuriame, be kita ko, prašoma nutraukti embargą, kurį salai taiko JAV, ir susilaikyti nuo kišimosi į Kubos reikalus; kadangi šiais veiksmais akivaizdžiai viršyti ambasadoriaus diplomatiniai įgaliojimai, be to, tai parodo, kad ES ambasados Havanoje vaidmuo labai politizuotas; kadangi dabartinis ES ambasadorius Havanoje yra paviešinęs pareiškimų, kuriuose teigiama, kad „Kuba – ne diktatūra“;

M. kadangi Kubos vyriausybė neleido nepriklausomoms pilietinės visuomenės organizacijoms dalyvauti ES ir Kubos pilietinės visuomenės seminaruose, kurie vyko prieš trečiąjį oficialų dialogą žmogaus teisių klausimais; kadangi 2021 m. vasario 26 d. ES ir Kuba surengė savo trečiąjį oficialų dialogą žmogaus teisių klausimais pagal Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimą; kadangi abi šalys aptarė taikių susirinkimų ir asociacijų laisvės klausimą; kadangi ES priminė, kad būtina vykdyti įsipareigojimus tarptautinės žmogaus teisių teisės srityje; kadangi dialogo tikslas – pasiekti apčiuopiamų rezultatų ir jis negali būti laikomas savitiksliu; kadangi, kaip pabrėžiama Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimo 36 straipsnyje, bet koks politinis dialogas turi apimti tiesioginį intensyvų nepriklausomos pilietinės visuomenės ir visų opozicijos politinių veikėjų dalyvavimą be jokių suvaržymų;

N. kadangi Parlamentas yra ne kartą kvietęs Kubos vyriausybės diplomatinius atstovus dalyvauti su Kuba susijusiuose klausymuose ir veikloje; kadangi šie kvietimai buvo atmesti, maža to, į juos buvo atsakoma laiškais, kupinais įžeidimų ir nepagrįstų kaltinimų Parlamentui bei jo nariams; kadangi Parlamentas veikiausiai yra vienintelė ES institucija, kurios atstovams nebuvo suteiktas leidimas apsilankyti šalyje po to, kai laikinai įsigaliojo Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimas, o šis požiūris akivaizdžiai prieštarauja esminei idėjai, kuria turėtų būti grindžiamas politinio dialogo susitarimas;

O. kadangi Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimas apima vadinamąją žmogaus teisių sąlygą – standartinį esminį ES tarptautinių susitarimų elementą, kuriuo remiantis Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimo galiojimas gali būti sustabdytas pažeidus nuostatas dėl žmogaus teisių;

1. griežtai smerkia tai, kad Kuboje žmonės tampa politiniais kaliniais, nepaliaujamą ir nuolatinį politinį disidentų persekiojimą, bauginimą bei jų savavališką kalinimą; taip pat smerkia šiuo metu vykdomus išpuolius prieš menininkus, susibūrusius į judėjimą „Movimiento San Isidro“, taikius disidentus, nepriklausomus žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus ir politinės opozicijos narius; ragina nedelsiant nutraukti šiuos veiksmus, be to, primygtinai ragina Kubos valdžios institucijas nedelsiant išlaisvinti visus politinius kalinius ir asmenis, savavališkai kalinamus vien už naudojimąsi savo saviraiškos ir susirinkimų laisve; griežtai smerkia Aymaros Nieto Muñoz, Mitzaelo Díazo Paseiro, Iváno Amaro Hidalgo, Edilberto Ronalo Arzuagos Alcalá, Yandiero Garcíos Labrados, Deniso Solíso Gonzálezo, Luiso Robleso Elizástegui ir 77 sąžinės kalinių savavališką kalinimą; solidarizuojasi su „Movimiento San Isidro“ nariais ir visais aktyvistais bei žmogaus teisių gynėjais, kurie deda pastangas, kad Kuboje būtų stiprinama saviraiškos laisvė;

2. ragina suteikti geresnes teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teismų nepriklausomumo garantijas bei užtikrinti, kad laisvės netekę asmenys turėtų galimybę kreiptis į nepriklausomą advokatą; apgailestauja dėl 1 941 represijų atvejo: 1 018-os 2021 m. balandžio mėn. ir 923-ų gegužės mėn.; reikalauja, kad sulaikytiesiems būtų sudaryta nepriklausomos medicininės apžiūros galimybė, leidžiama bendrauti telefonu ir būti reguliariai lankomiems šeimos, draugų, žurnalistų bei diplomatų;

3. nepaprastai apgailestauja dėl to, kad Kubos režimas nejaučia pareigos ir neturi noro pamėginti padaryti bent minimalią pažangą siekiant permainų arba atverti kanalus, kuriais naudojantis būtų rasta būdų režimui reformuoti, o taip pagerėtų socialinis ir politinis dalyvavimas bei piliečių gyvenimo sąlygos; apgailestauja dėl to, kad, nepaisant beveik prieš ketverius metus įsigaliojusio Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimo, padėtis, susijusi su žmogaus teisėmis ir demokratija, nepasitaisė ir nebuvo pasiekta jokių esminių bei apčiuopiamų teigiamų rezultatų Kubos gyventojų labui; ragina laikytis šiame susitarime nustatytų privalomų įsipareigojimų ir priimti aiškius kriterijus šiuo atžvilgiu;

4. pripažįsta Kubos gyventojų teisę reikalauti savo šalies demokratizacijos palaikant dialogą su pilietine visuomene ir politine opozicija, kad būtų parengtos veiksmų gairės demokratiniams daugiapartiniams rinkimams surengti;

5. ragina Kubos vyriausybę įgyvendinti teisines reformas, kad būtų užtikrinta spaudos ir asociacijų laisvė bei laisvė rengti demonstracijas, ir imtis politinių reformų, kad būtų galima surengti laisvus, sąžiningus ir demokratinius rinkimus, per kuriuos būtų atsižvelgiama į suverenią ir laisvai pareikštą Kubos gyventojų valią; ragina Kubos vyriausybę suderinti savo žmogaus teisių politiką su tarptautiniais standartais, apibrėžtais chartijose, deklaracijose ir tarptautiniuose dokumentuose, kurių signatarė yra Kuba, bei leisti pilietinei visuomenei ir politinei opozicijai aktyviai be suvaržymų dalyvauti politiniame ir socialiniame gyvenime; ragina Kubos vyriausybę pripažinti nepriklausomą žurnalistiką teisėta praktika ir gerbti nepriklausomų žurnalistų teises Kuboje;

6. ragina nedelsiant panaikinti dekretus Nr. 349 ir 370 bei kitus Kubos įstatymus, kuriais pažeidžiama saviraiškos laisvė;

7. ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai pripažinti, kad Kubos vyriausybės politinė opozicija egzistuoja, ir, savo ruožtu, įtraukti ją į institucionalizuotus, oficialius, atvirus ir viešus ES ir Kubos politinius dialogus, laikantis Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimo ramsčių;

8. apgailestauja, kad, negavusios Kubos valdžios pritarimo, EIVT ir ES delegacija Havanoje į politinius dialogus neįtraukė nei Kubos demokratinės opozicijos, nei Europos ir Kubos nepriklausomų pilietinės visuomenės organizacijų; pabrėžia, kad šis sprendimas prieštarauja Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimui, ir pabrėžia, kad abi šalys turi pareigą visapusiškai jo laikytis; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį bei EIVT atsisakyti dalyvauti būsimuosiuose dialoguose politikos ir žmogaus teisių klausimais su Kuba, jei tinkamai nebus atstovaujama pilietinė visuomenė;

9. primena EIVT, kad pilietinės visuomenės dalyvavimas politiniuose dialoguose ir susitarime numatytuose bendradarbiavimo projektuose yra esminė Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimo dalis ir kad nedelsiant būtina ištaisyti padėtį, kai pilietinei visuomenei neleidžiama naudotis bendradarbiavimo lėšomis ir (arba) dalyvauti įgyvendinant susitarimą, priešingai, nuo tada, kai buvo pasirašytas susitarimas, dalyvavimas ir prieiga prie bendradarbiavimo lėšų suteikiama išimtinai įmonėms, kurių veikla yra susijusi su valstybe arba kurios yra kontroliuojamos valstybės;

10. smerkia sisteminius darbuotojų ir žmogaus teisių pažeidimus, kuriuos Kubos valstybė vykdo savo sveikatos priežiūros darbuotojų, paskiriamų dirbti užsienyje įgyvendinamose medicinos pagalbos misijose, atžvilgiu: taip pažeidžiamos Kubos ratifikuotos kertinės TDO konvencijos; primygtinai ragina Kubą veiksmingai įgyvendinti Amerikos žmogaus teisių konvenciją ir atitinkamai TDO konvencijas Nr. 29 ir 105 bei jų laikytis; ragina Kubos vyriausybę užtikrinti kubiečių, įskaitant į medicininės pagalbos misijas siunčiamus gydytojus, teisę išvykti iš savo šalies ir į ją sugrįžti, laikantis tarptautinių žmogaus teisių standartų; ragina Kubos vyriausybę ratifikuoti Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą bei užtikrinti teises į asociacijų laisvę, įskaitant organizacijų registraciją, ir kolektyvines derybas, laikantis TDO standartų;

11. ragina EIVT primygtinai paraginti Kubos valdžią vykdyti privalomus įsipareigojimus, nustatytus ES ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarime, visų pirma susijusius su pagarba pagrindinėms žmogaus teisėms ir fundamentaliosioms laisvėms, kaip atitinkamai pabrėžiama susitarimo 1 straipsnio 5 dalyje, 2 straipsnio c punkte, 5 ir 22 straipsniuose bei 43 straipsnio 2 dalyje; todėl primygtinai ragina, kad Europos Sąjunga, įgyvendindama Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimą, atidžiai stebėtų ir tikrintų, ar Kuboje užtikrinamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, bei reguliariai teiktų ataskaitas Parlamentui šiuo klausimu;

12. mano, kad Deniso Solíso Gonzálezo, Luiso Robleso Elizástegui, Maykelo Castillo Pérezo („Osorbo“) – judėjimo „Movimiento San Isidro“ nario ir vieno iš dainos Patria y Vida autoriaus, kuris yra savavališkai kalinamas ir, kaip yra paskelbęs JT Priverstinio dingimo komitetas, 14 dienų dingęs, – bei daugiau nei 120 politinių kalinių ir sąžinės nuteistųjų kalinimas, taip pat visi 2021 m. balandžio ir birželio mėn. užregistruoti savavališki veiksmai ir represijos prilygsta susitarimo pažeidimui ir yra ypatingos skubos atvejis, apibrėžtas Politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimo 85 straipsnio 3b dalyje; atitinkamai ragina ES sušaukti skubų posėdį šiuo klausimu;

13. nepaprastai apgailestauja, kad Kubos valdžia atsisako leisti Europos Parlamento delegacijoms apsilankyti Kuboje; ragina valdžios institucijas leisti atvykti į šalį, kai tik tam bus tinkamos higienos sąlygos; ragina visų valstybių narių atstovus kelti žmogaus teisių pažeidimo klausimus Kuboje lankantis šios šalies valdžios institucijose ir susitikti su Sacharovo premijos laureatais, siekiant užtikrinti nuoseklų Europos Sąjungos žmogaus teisių politikos įgyvendinimą viduje ir išorėje;

14. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Kubos vyriausybei ir Liaudies valdžios nacionalinei asamblėjai, Komisijos pirmininko pavaduotojui ir Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai, Komisijai, ES specialiajam įgaliotiniui žmogaus teisių klausimais, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams bei Jungtinių Tautų vyriausiajam žmogaus teisių komisarui.

Atnaujinta: 2021 m. birželio 9 d.
Teisinė informacija - Privatumo politika