Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumentų priėmimo eiga :

Pateikti tekstai :

RC-B6-0251/2005

Debatai :

PV 14/04/2005 - 16.3

Balsavimas :

PV 14/04/2005 - 17.3

Priimti tekstai :


Priimti tekstai
PDF 213kWORD 44k
Ketvirtadienis, 2005 m. balandžio 14 d. - Strasbūras
Lampedusa
P6_TA(2005)0138RC-B6-0251/2005

Europos Parlamento rezoliucija dėl Lampedusos

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Visuotinės žmogaus teisių deklaraciją, ypač į jos 14 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į 1951 m. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso, ypač į jos 33 straipsnio 1 dalį, kurioje reikalaujama deramai išnagrinėti kiekvieną atvejį atvejus ir draudžiama priverstinai išsiųsti arba grąžinti (refoulement) pabėgėlius,

–   atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių konvenciją, ypač į jos 4 protokolo 4 straipsnį, kuriame numatoma, kad ,,kolektyviai išsiųsti užsieniečius yra draudžiama",

–   atsižvelgdamas į Barselonos deklaraciją ir per 1995 m. lapkričio 27-28 d. Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių konferenciją priimtą darbo programą, kurioje numatoma skatinti pagrindinių teisių gynimą Viduržemio jūros regione,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją(1) ir į jos 18 straipsnį dėl teisės į prieglobstį,

–   atsižvelgdamas į ES sutarties 6 straipsnį ir EB sutarties 63 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į žodinius klausimus Nr. E-2616/04 ir E-0545/05,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį,

A.   kadangi Lampedusa yra nedidelė 20 km2 sala, išsidėsčiusi Sicilijos sąsiaurio viduryje, kurioje gyvena 5 500 gyventojų ir kuri turi akivaizdžiai ribotas galimybes priimti ir apgyvendinti imigrantus ir prieglobsčio prašytojus, kurie dažnai išsilaipina jos pakrantėse, dažnai baisiomis sąlygomis,

B.   susirūpinęs dėl to, kad Italijos valdžios institucijos nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo mėn. kolektyviai išsiuntinėjo migrantus iš Lampedusos salos Italijoje į Libiją,

C.   kadangi Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių komisaras (JTVPK) 2005 m. kovo 17 d. pasmerkė 180 asmenų išsiuntimą ir pareiškė, jog ,,dar toli gražu neaišku, ar Italija ėmėsi visų būtinų priemonių, siekdama užtikrinti, kad tikri pabėgėlių nebūtų išsiųsti į Libiją, kuri nelaikoma saugų prieglobstį suteikiančia šalimi"; kadangi JTVPK ,,labai apgailestauja, kad Italijos ir Libijos valdžios institucijų veiksmams trūksta skaidrumo",

D.   susirūpinęs dėl to, kad Italijos valdžios institucijos 2005 m. kovo 15 d. atsisakė suteikti JTVPK galimybę lankytis Lampedusos sulaikymo centre, nors, pasak JTVPK, tokia galimybė buvo suteikta Libijos pareigūnams,

E.   labai susirūpinęs dėl šimtų į Libiją išsiųstų prieglobsčio prašytojų likimo, kadangi Libija nėra pasirašiusi Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, joje nėra veikiančios prieglobsčio sistemos, veiksmingai neužtikrinamos pabėgėlių teisės ir migrantai savavališkai sulaikomi bei išsiunčiami; ir kadangi išsiųsti asmenys paprastai surakinami ir nežino savo kelionės tikslo,

F.   susirūpinęs dėl Libijos stovyklose sulaikytų asmenų apgailėtinų gyvenimo sąlygų ir baisaus elgesio su jais bei neseniai vykdytos masinės užsienio gyventojų repatriacijos iš Libijos į jų kilmės šalis tokiomis sąlygomis, kuriomis nepaisoma jų orumo ir nesirūpinama jų išgyvenimu; taip pat susirūpinęs dėl Libijos šaltinių pateiktos informacijos apie 106 mirties atvejus, kuriuos lėmė imigrantų išsiuntimas iš šalies,

G.   atsižvelgdamas į Italijos ir Libijos dvišalį susitarimą, kurio turinys dar neskelbiamas ir kuriuo, manoma, Libijos valdžios institucijos buvo įpareigotos stebėti migracijos srautus ir priimti iš Italijos išsiųstus asmenis,

H.   susirūpinęs dėl to, kad Italijoje dar nėra įstatymo dėl teisės į prieglobstį,

I.   atsižvelgdamas į tai, kad Europos žmogaus teisių teismas, gavęs grupės grąžintų migrantų paraišką Nr. 11593/05, 2005 m. balandžio 6 d. paprašė Italijos teikti informaciją apie padėtį Lampedusoje,

1.   ragina Italijos valdžios institucijas ir valstybes nares kolektyviai neišsiuntinėti prieglobsčio prašytojų ir ,,nepastovių migrantų" atgal į Libiją ir kitas šalis bei užtikrinti, kad būtų nagrinėjamas kiekvienas prieglobsčio prašymas bei būtų laikomasi negrąžinimo principo;

2.   mano, kad Italijos valdžios institucijų vykdomas kolektyvinis migrantų išsiuntimas į Libiją, įskaitant 2005 m. kovo 17 d. išsiųstus migrantus, pažeidžia priverstinio negrąžinimo principą ir kad Italijos valdžios institucijos nevykdo tarptautinių įsipareigojimų, nes neužtikrina, kad iš Italijos išsiųstiems asmenims nekiltų pavojus jų kilmės šalyse;

3.   ragina Italijos valdžios institucijas suteikti JTVPK teisę laisvai lankytis Lampedusos sulaikymo centre ir susitikti su ten laikomais asmenimis, kuriems gali reikėti tarptautinės apsaugos;

4.   ragina Komisiją, Sutarčių sergėtoją, užtikrinti, kad Europos Sąjungoje būtų gerbiama teisė į prieglobstį, kaip numatyta ES sutarties 6 straipsnyje ir EB sutarties 63 straipsnyje, sustabdyti kolektyvinį imigrantų išsiuntimą ir reikalauti, kad Italija ir kitos valstybės narės laikytųsi savo įsipareigojimų pagal ES teisės nuostatas;

5.   primena būtinybę, kad Bendrijos imigracijos ir prieglobsčio politika būtų pagrįsta teisėtos imigracijos kanalų atvėrimu ir kad būtų apibrėžti bendri imigrantų ir prieglobsčio prašytojų pagrindinių teisių apsaugos standartai visoje Europos Sąjungoje, kaip įtvirtinta 1999 m. Tamperės Europos Vadovų Tarybos susitikimą ir patvirtinta Hagos programoje;

6.   dar kartą išreiškia rimtas abejones dėl mažiausio bendro vardiklio koncepcijos, numatytos Tarybos direktyvos dėl prieglobsčio suteikimo tvarkos (KOM(2002)0326, ir ragina valstybes nares užtikrinti greitą Direktyvos 2004/83/EB dėl asmenų priskyrimo pabėgėliams ir pabėgėlių statuso būtiniausių standartų(2) perkėlimą,

7.   ragina Komisiją vesti skaidrų dialogą šiuo klausimu ir viešai paskelbti savo specialios misijos į Libiją dėl nelegalios imigracijos 2004 m. lapkričio−gruodžio mėn. rezultatus;

8.   ragina Libiją įsileisti tarptautinius stebėtojus, užbaigti migrantų deportavimą ir savavališką sulaikymą, ratifikuoti Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso, pripažinti vyriausiojo įgaliotinio pabėgėlių reikalams įgaliojimus ir reikalauti kad visi readmisijos susitarimai su Libija būtų viešai paskelbti;

9.   reikalauja, kad į Lampedusos pabėgėlių centrą ir Libiją būtų išsiųsta atitinkamų komitetų narių delegacija, kuri įvertintų problemos mastą ir patikrintų Italijos ir Libijos valdžios institucijų veiksmų teisėtumą;

10.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Libijos vyriausybei bei Jungtinių Tautų Vyriausiajam pabėgėlių komisarui.

(1) OL C 364, 2000 12 18, p. 1.
(2) OL L 304, 2004 9 30, p. 12.

Teisinė informacija - Privatumo politika