(Bendro sprendimo procedūra: pirmas svarstymas)

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (KOM(2004)0002)(1),

–   remdamasis EB sutarties 251 straipsnio 2 dalimi, 47 straipsnio 2 dalimi, 55 ir 71 straipsniais bei 80 straipsnio 2 dalimi, kurių pagrindu jam buvo pateiktas Komisijos pasiūlymas (C5-0069/2004),

–   remdamasis Darbo tvarkos taisyklių 51 straipsniu,

–   atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą bei Biudžeto kontrolės komiteto ir Ekonomikos ir pinigų komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos politikos komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto, Teisės reikalų komiteto, Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto ir Peticijų komiteto nuomones (A6-0409/2005),

1.   pritaria Komisijos pasiūlymui su pakeitimais;

2.   ragina Komisiją iš naujo pateikti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji ketintų pasiūlymą iš esmės pakeisti ar pakeisti jį kitu tekstu;

3.   paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Dar nepaskelbta OL.

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 47 straipsnio 2 dalies pirmą ir trečią sakinius ir 55 straipsnį, 71 straipsnį ir 80 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę(2),

veikdami remdamiesi Sutarties 251 straipsnyje numatyta tvarka(3),

kadangi:

(1)  Europos Sąjunga siekia sukurti kuo artimesnius ryšius tarp Europos valstybių ir tautų bei užtikrinti ekonominę ir socialinę pažangą. Sutarties 14 straipsnio 2 dalies pagrindu vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas paslaugų judėjimas ir įsikūrimo laisvė. Siekiant sustiprinti Europos tautų integraciją ir skatinti subalansuotą, darnią ekonominę ir socialinę pažangą, būtina pašalinti kliūtis su paslaugomis susijusiai veiklai plėtoti tarp valstybių narių. Pašalinant tokias kliūtis, būtina užtikrinti, kad su paslaugomis susijusi veikla būtų plėtojama taip, kad padėtų siekti Sutarties 2 straipsnyje nurodyto uždavinio visoje Bendrijoje skatinti darnią, subalansuotą ir tolygią ekonominės veiklos plėtrą, aukšto lygio užimtumą ir socialinę apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, tvarų ir neinfliacinį augimą, didelį konkurencingumą ir ekonominės veiklos rezultatų konvergenciją, aukšto lygio aplinkos apsaugą ir jos kokybės gerinimą, gyvenimo lygio ir gyvenimo kokybės gerėjimą bei valstybių narių ekonominę ir socialinę sanglaudą bei solidarumą.

(2)  Konkurencinga paslaugų rinka yra būtina siekiant skatinti ES ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. Šiuo metu daug kliūčių vidaus rinkoje neleidžia paslaugų tiekėjams, ypač mažomis ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), išplėsti savo veiklą už nacionalinių sienų ir visiškai pasinaudoti vidaus rinkos teikiamomis galimybėmis. Visa tai silpnina pasaulinį ES paslaugų teikėjų konkurencingumą. Laisva rinka, leidžianti valstybėms narėms atsisakyti apribojimų teikiant tarpvalstybines paslaugas, kartu didinant skaidrumą ir suteikiant reikalingą informaciją, suteiktų vartotojams didesnį pasirinkimą ir pasiūlytų geresnių paslaugų žemesnėmis kainomis.

(3)  Komisijos ataskaitoje dėl paslaugų vidaus rinkoje būklės(4) įvardijama daugelis kliūčių, trukdančių arba lėtinančių valstybių narių paslaugų, ypač teikiamų MVĮ, kurių yra daugiausia paslaugų srityje, plėtrą. Ataskaitoje padaryta išvada, kad praėjus dešimčiai metų po numatyto vidaus rinkos sukūrimo, vis dar išlieka didžiulis skirtumas tarp integruotos Europos Sąjungos ekonomikos vizijos ir realybės, su kuria susiduria Europos piliečiai ir paslaugų teikėjai. Išvardytos kliūtys veikia daugelį paslaugų teikimo sričių visais paslaugų teikėjo veiklos etapais ir turi tam tikrų bendrų bruožų, įskaitant ypač tai, kad jos dažnai atsiranda dėl administracinės naštos, su tarpvalstybine veikla susijusio teisės aktų neapibrėžtumo ir abipusio valstybių narių pasitikėjimo trūkumo.

(4)  Kadangi paslaugos yra ekonomikos augimo variklis ir sudaro apie 70 proc. BVP bei darbo vietų valstybėse narėse, toks vidaus rinkos susiskaidymas neigiamai veikia visos Europos ekonomiką, ypač MVĮ konkurencingumą ir darbuotojų judėjimą, bei kliudo vartotojams gauti įvairesnes paslaugas už konkurencingą kainą. Svarbu pažymėti, kad paslaugų sektorius yra ypač svarbus užimtumo sektorius moterims, todėl jos turės didelės naudos iš naujų galimybių, kurios atsiras galutinai įsteigus paslaugų vidaus rinką. Europos Parlamentas ir Taryba pabrėžė, kad teisinių kliūčių tikrai vidaus rinkai sukurti pašalinimas yra prioritetas siekiant Lisabonos Europos Vadovų Tarybos nustatyto tikslo pasaulyje iki 2010 m. Europos Sąjungą paversti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis pagrįsta ekonomika. Šių kliūčių pašalinimas, tuo pat metu užtikrinant pažangų Europos socialinį modelį, yra svarbiausia sąlyga siekiant įveikti sunkumus, kilusius įgyvendinant Lisabonos strategiją, ir atgaivinti Europos ekonomiką, ypač užimtumo ir investicijų aspektais. Tad svarbu sukurti vieną bendrą paslaugų rinką, kurioje tarpusavyje būtų subalansuoti rinkos atvėrimas, viešosios paslaugos bei socialinės ir vartotojų teisės.

(5)  Ypač po dešimties naujų valstybių narių įstojimo, verslininkai, norintys teikti paslaugas kitose valstybėse narėse, susiduria su akivaizdžiais sunkumais.

(6)  Todėl būtina pašalinti kliūtis valstybėse narėse veikiančių paslaugų teikėjų steigimosi laisvei ir laisvam paslaugų judėjimui tarp valstybių narių bei užtikrinti gavėjams ir teikėjams būtiną teisinį tikrumą, kad jie galėtų praktiškai naudotis šiomis dviem Sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis. Kadangi paslaugų vidaus rinkos kliūtys turi įtakos ūkio subjektams, kurie pageidauja įsisteigti kitose valstybėse narėse, ir ūkio subjektams, kurie teikia paslaugas kitoje valstybėje narėje ten neįsisteigę, būtina suteikti paslaugų teikėjams galimybę plėtoti savo veiklą vidaus rinkoje tiek įsisteigiant valstybėje narėje, tiek pasinaudojant laisvu paslaugų judėjimu. Paslaugų teikėjai privalo turėti galimybę rinktis tarp šių dviejų laisvių, priklausomai nuo jų augimo strategijos kiekvienoje valstybėje narėje.

(7)  Šių kliūčių neįmanoma pašalinti vien tik tiesiogiai taikant Sutarties 43 ir 49 straipsnius, kadangi, pirma, kiekvieno atvejo nagrinėjimas vykdant teisės aktų pažeidimų nagrinėjimo procesą prieš nusižengusias valstybes nares, ypač po plėtros, būtų itin sudėtingas nacionalinėms ir Bendrijos institucijoms, ir antra, daugeliui kliūčių pašalinti reikia iš anksto suderinti nacionalines teisės aktų sistemas ir pradėti bendradarbiauti administraciniais klausimais. Kaip pripažino Europos Parlamentas ir Taryba, tikrą paslaugų vidaus rinką galima sukurti Bendrijos teisėkūros priemonėmis.

(8)  Šia direktyva nustatoma daugeliui paslaugų naudinga bendra teisinė struktūra, kurioje atsižvelgiama į kiekvieno veiklos tipo ar profesijos ypatumus ir jų reguliavimo sistemą. Ši struktūra grindžiama dinamišku ir atrankiniu požiūriu, kad pirmiausia reikia šalinti kliūtis, kurias galima greitai pašalinti, o kitų kliūčių atveju pradėti įvertinimo, konsultacijų ir papildomo derinimo procesą, kuris suteiktų galimybę laipsniškai ir koordinuotai modernizuoti atskirų šalių su paslaugomis susijusios veiklos reguliavimo sistemas, nes tai yra būtina siekiant iki 2010 m. sukurti tikrą paslaugų vidaus rinką. Turi būti nustatytas subalansuotas priemonių rinkinys, kuris apimtų konkrečių sričių suderinimą, administracinį bendradarbiavimą, laisvę teikti paslaugas, kaip numatyta šioje direktyvoje, ir skatinimą kurti elgsenos kodeksus tam tikrais klausimais. Taip derinant atskirų valstybių teisėkūros sistemas turėtų būti užtikrintas aukštas Bendrijos teisinės integracijos laipsnis ir aukštas bendro intereso tikslų apsaugos laipsnis, ypač vartotojų apsaugos, aplinkosaugos, visuomenės saugumo užtikrinimo, sveikatos apsaugos ir darbo teisės laikymosi užtikrinimo srityse, kurios yra būtinos siekiant sukurti abipusį valstybių narių pasitikėjimą.

(9)  Normalu, kad šios direktyvos nuostatos dėl steigimosi laisvės ir laisvo paslaugų judėjimo būtų taikomos tik tais atvejais, kai aptariama veikla yra atvira konkurencijai, kad jos neverstų valstybių narių liberalizuoti bendro ekonominio intereso paslaugų ar privatizuoti viešų subjektų, teikiančių tokias paslaugas, arba panaikinti esamų kitų veiklų arba tam tikrų paskirstymo paslaugų monopolijų.

(10)  Ši direktyva neturi įtakos Bendrijos ar nacionaliniu mastu vykdomoms priemonėms, skirtoms kultūrų ir kalbų įvairovei ar žiniasklaidos pliuralizmui saugoti ir skatinti, įskaitant jų finansavimą.

(11)  Ne mažiau svarbu, kad šioje direktyvoje būtų visapusiškai atsižvelgiama į Bendrijos iniciatyvas, kurių pagrindą sudaro Sutarties 137 straipsnio nuostatos, tuo siekiant tikslų, nustatytų Sutarties 136 straipsnyje, dėl užimtumo ir gyvenimo bei darbo sąlygų gerinimo skatinimo.

(12)  Atsižvelgiant į tai, kad Sutartyje yra numatyta speciali teisinė bazė darbo teisės ir socialinės apsaugos teisės klausimams, ir siekiant užtikrinti, kad ši direktyva nedarytų poveikio šiems klausimams, darbo teisės ir socialinės apsaugos teisės sritys neturi įeiti į šios direktyvos taikymo sritį.

(13)  Ši direktyva netaikoma reikalavimams, apibrėžiantiems viešojo finansavimo suteikimą tam tikriems paslaugų teikėjams. Tokie reikalavimai apima sąlygas, kuriomis paslaugų teikėjai turi teisę gauti viešąjį finansavimą, įskaitant specifines sutartimis numatomas sąlygas, ypač kokybės standartus, kurių turi būti laikomasi siekiant gauti viešąjį finansavimą, pvz., teikiant socialines paslaugas.

(14)  Ši direktyva, ypač jos nuostatos dėl leidimų išdavimo tvarkos ir teritorinio leidimų išdavimo taikymo srities, neprieštarauja regioninės ar vietos valdžios kompetencijų pasidalijimui valstybėse narėse, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą bei oficialių kalbų vartojimą.

(15)  Būtina pripažinti profesinių įstaigų, profesinių asociacijų bei socialinių partnerių vaidmenį reglamentuojant teikiamas paslaugas ir kuriant profesines taisykles tiek, kad jos nevaržytų konkurencijos tarp ekonomikos operatorių plėtros.

(16)  Socialinės gerovės paslaugos yra valstybės socialinė pareiga tiek valstybės, tiek regionų, tiek ir vietos lygmenimis. Jos yra socialinės sanglaudos ir solidarumo principų išraiška, nes šių paslaugų tikslas, inter alia, – padėti tiems, kuriems reikia paramos dėl nepakankamų šeimos pajamų, dėl to, kad jie visiškai arba iš dalies priklauso nuo kitų, arba dėl rizikos būti atskirtiems. Teikiant šias paslaugas dažnai nesiekiama pelno, todėl jų teikiama nauda nesusijusi su ekonominiais motyvais.

(17)  Ši direktyva nenagrinėja socialinio būsto finansavimo arba su juo susijusios paramos sistemos. Ji taip pat neturi įtakos valstybių narių nustatytiems kriterijams arba sąlygoms, kuriomis siekiama užtikrinti, kad teikiamos socialinio būsto paslaugos būtų iš tiesų naudingos viešojo intereso ir socialinės sanglaudos prasmėmis.

(18)  Šios direktyvos nuostatos netaikomos vaikų priežiūros bei paramos šeimoms ir jaunimui paslaugoms, taip pat švietimo ir kultūros paslaugoms, kurias teikiant paprastai siekiama socialinės rūpybos tikslų.

(19)  Ši direktyva neturėtų būti aiškinama taip, kad kokiu nors būdu trukdytų naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurios pripažįstamos valstybėse narėse ir Europos Sąjungos pagrindinių žmogaus teisių chartijoje, taip pat Sutarties 43 ir 49 straipsniuose apibrėžtomis pagrindinėmis laisvėmis. Šios pagrindinės teisės inter alia apima teisę darbuotojams imtis kolektyvinių veiksmų. Ši direktyva turėtų būti interpretuojama taip, kad būtų visapusiškai užtikrintos pagrindinės teisės ir laisvės.

(20)  Ši direktyva atitinka kitas šiuo metu Bendrijoje vykdomas su paslaugomis susijusias iniciatyvas, ypač verslo paslaugų konkurencingumo, paslaugų saugos(5), pacientų mobilumo ir sveikatos apsaugos vystymo Bendrijoje srityse. Ji taip pat atitinka šiuo metu vykdomas su vidaus rinka susijusias iniciatyvas, pvz., pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl pardavimų skatinimo vidaus rinkoje(6), ir su vartotojų apsauga susijusias iniciatyvas, pvz., pasiūlymą dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ("Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva")(7) ir pasiūlymą dėl 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos įstatymų vykdymą, bendradarbiavimo ("Reglamentas dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje")(8).

(21)  Ši direktyva neturėtų būti taikoma toms bendro intereso paslaugoms, kurios yra teikiamos ir apibrėžtos valstybių narių vykdant jų pareigas apsaugoti viešąjį interesą. Tokia veikla neįtraukta į Sutarties 50 straipsnyje pateikiamą apibrėžimą, todėl ši direktyva jai nėra taikoma. Ši direktyva taikoma tik tokiai veiklai, kuri yra atvira konkurencijai ir nereikalauja valstybių narių liberalizuoti bendro intereso paslaugas, privatizuoti esamas viešas įstaigas ar panaikinti esamus monopolius, pvz., loterijas ar tam tikras paskirstymo paslaugas. Bendro intereso paslaugų atžvilgiu ši direktyva reglamentuoja tik bendro ekonominio intereso paslaugas, t.y., paslaugas, kurios laikomos ekonomine veikla ir yra atviros konkurencijai. Taip pat ši direktyva neturi įtakos visuotinės bendro ekonominio intereso paslaugų finansavimui ir neapima valstybių narių pagal Sutarties I skyriaus VI antraštinę dalį teikiamos pagalbos, ypač socialinėje srityje.

(22)  Į taikymo sritį nėra įtraukiami ne tik specifiniai šiose direktyvose aptariami klausimai, bet ir tie atvejai, kai direktyvose aiškiai numatoma galimybė pačioms valstybėms narėms priimti tam tikras priemones nacionaliniu mastu.

(23)  Direktyva netaikoma finansinėms paslaugoms, nes pastaruoju metu ši veikla yra ypatingų priemonių plano, kurio, kaip ir šios direktyvos tikslas yra sukurti tikrą paslaugų vidaus rinką, objektas. Ši išimtis turėtų apimti visas paslaugas, įskaitant bankų, kreditavimo, draudimo, kartu su perdraudimu, asmeninių pensijų, investicijų, mokėjimų, investicinių patarimų, bei apibendrintai - visas paslaugas, išvardytas 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/12/EB dėl kredito įstaigų steigimosi ir veiklos(9) I priede.

(24)  Atsižvelgiant į tai, kad 2002 m. buvo priimtas su elektroninių komunikacijų tinklais ir paslaugomis bei su jomis susijusiais ištekliais ir paslaugomis susijusių teisėkūros priemonių paketas, kuriuo sukurta norminė bazė siekiant palengvinti prieigą prie tokios veiklos vidaus rinkoje, panaikinant daugelį individualių leidimų sistemų, į šios direktyvos taikymo sritį nereikia įtraukti tomis priemonėmis reglamentuojamų klausimų.

(25)  Specialūs valstybių narių keliami reikalavimai laikinojo įdarbinimo agentūrų įsisteigimui reiškia, kad šiuo etapu tokios paslaugos negali būti įtrauktos į šios direktyvos taikymo sritį. Dėl šios priežasties reikia visiškai suderinti įsisteigimo šiame sektoriuje taisykles, kad būtų sukurtas teisinis pagrindas vidaus rinkai minėtame sektoriuje įgyvendinti.

(26)  Specialūs valstybių narių keliami reikalavimai saugos paslaugų įsisteigimui reiškia, kad šiuo etapu tokios paslaugos negali būti įtrauktos į šios direktyvos taikymo sritį. Dėl šios priežasties reikia visiškai suderinti įsisteigimo šiame sektoriuje taisykles, kad būtų sukurtas teisinis pagrindas vidaus rinkai minėtame sektoriuje įgyvendinti.

(27)  Sveikatos apsaugos išimtis apima sveikatos apsaugos ir farmacines paslaugas, kurias pacientams teikia sveikatos apsaugos specialistai, kad įvertintų, išlaikytų arba atstatytų jų sveikatos būklę, kai valstybėje narėje, kurioje teikiamos paslaugos, šia veikla gali užsiimti tik reguliuojamos profesijos atstovai.

(28)  Ši direktyva neturi įtakos sveikatos apsaugos paslaugų, teikiamų valstybėje narėje, kurioje sveikatos apsaugos paslaugų gavėjas negyvena, kompensavimui. Šiuo klausimu daug kartų buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą, kuris pripažino pacientų teises. Todėl, siekiant didesnio teisinio patikimumo ir aiškumo, svarbu, kad šis klausimas būtų reglamentuojamas kita Bendrijos teisine priemone.

(29)  Ši direktyva taip pat netaikoma audiovizualinėms paslaugoms, nepriklausomai nuo jų perdavimo būdo, ypač televizijos programų transliavimo paslaugoms, kaip jos apibrėžiamos 1989 m spalio 3 d. Tarybos direktyvoje 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo(10), radijo paslaugoms, kino paslaugoms ir intelektinės nuosavybės teisių kolektyvinės apsaugos organizacijų paslaugoms. Šios paslaugos atlieka labai svarbų vaidmenį formuojant Europos valstybių kultūrinį identitetą ir visuomenės nuomonę ir, jei norima išsaugoti ir paskatinti kultūrų įvairovę ir pliuralizmą, tam reikalingos specifinės priemonės, kurios tinkamai atsižvelgtų į specifinę regionų ir nacionalinę padėtį. Be to, Bendrija savo veiksmais pagal Sutarties nuostatas turėtų atsižvelgti į kultūrinius aspektus, ypač siekdama gerbti ir skatinti kultūrų įvairovę. Pagal subsidiarumo principą ir Bendrijos teisę, ypač konkurencijos taisykles, audiovizualinėms paslaugoms teikiama parama turėtų tinkamai atsižvelgti į kultūrinio ir socialinio pobūdžio aplinkybes, dėl kurių šios direktyvos nuostatos laikytinos netinkamomis.

(30)  Ši direktyva neturėtų būti taikoma azartiniams lošimams, įskaitant loterijas ir lažinimąsi, atsižvelgiant į šios veiklos specifinę pobūdį, kuris reikalauja, kad valstybės narės įgyvendintų su viešąja tvarka ir vartotojų apsauga susijusią politiką. Šios veiklos specifinis pobūdis nėra kvestionuojamas Bendrijos teismų praktikoje, kurioje tiesiog reikalaujama iš nacionalinių teismų gerai išanalizuoti viešojo intereso priežastis, galinčias leisti nukrypti nuo paslaugų teikimo laisvės ar įsisteigimo laisvės. Be to, turint omenyje žymius azartinių lošimų veiklos apmokestinimo skirtumus, kurie bent jau iš dalies susiję su skirtingais valstybių narių viešosios tvarkos reikalavimais, būtų visiškai neįmanoma sukurti sąžiningą tarpvalstybinę konkurenciją tarp lošimų pramonės dalyvių nesusiduriant su valstybes nares siejančiais mokesčių klausimais, kurių ši direktyva nenagrinėja ir kuriems ji nėra taikoma.

(31)  Ši direktyva neapima profesijų, kurių nariai nuolat arba laikinai, tiesiogiai ir pagal veiklos pobūdį susiję su oficialių organizacijų veikla, ypač valstybės įstaigomis, kurios atlieka dokumentų registravimo ir leidimų išdavimo darbą, veiklos.

(32)  Atsižvelgiant į tai, kad Sutartis numato specialų teisinį pagrindą apmokestinimo klausimams, ir toje srityje jau taikomas Bendrijos priemones, ši direktyva neturi būti taikoma mokesčių klausimams.

(33)  Ši direktyva neturėtų būti taikoma transporto paslaugoms, įskaitant miesto transporto, uostų, taksi ir greitosios pagalbos paslaugas. Ši direktyva neturėtų būti taikoma grynųjų pinigų arba palaikų pervežimui, nes šiose srityse buvo nustatyta vidaus rinkos problemų.

(34)  Ši direktyva neturėtų turėti įtakos baudžiamosios teisės normoms. Tačiau baudžiamosios teisės normomis neturi būti piktnaudžiaujama siekiant apeiti šioje direktyvoje nustatytas taisykles.

(35)  Ši direktyva turėtų būti taikoma tik tuomet, kai nėra specialių Bendrijos nuostatų, reglamentuojančių atskirus galimybės teikti paslaugas ir jų teikimo specialiose srityse ar tam tikrų profesijų atstovams aspektus.

(36)  Pelno nesiekianti mėgėjų sporto veikla socialiniu požiūriu yra labai svarbi. Jos tikslai dažnai būna tik socialiniai arba rekreaciniai. Todėl ji pagal Bendrijos teisę gali būti nelaikoma ekonomine veikla ir nepatekti į šios direktyvos taikymo sritį.

(37)  Kaip Teisingumo Teismas ne kartą nurodė Sutarties 49 ir tolesnių straipsnių atžvilgiu paslaugos sąvoka apima bet kokią ūkinę veiklą, paprastai vykdomą už atlygį. Tačiau jei gavėjas savo įnašu prisideda prie sistemos finansavimo, tai savaime dar nėra atlygis, nes paslauga tokiu atveju vis tiek iš esmės finansuojama viešosiomis lėšomis.

(38)  Paslaugos sąvoka apima bet kokią ūkinę veiklą, paprastai vykdomą už atlygį. Atlygintinumo požymio nėra veikloje, kuri vykdoma valstybės arba regioninių ar vietos institucijų vykdant jų funkcijas socialinėje, kultūrinėje, švietimo ir teisėtvarkos srityje, pvz., nacionalinėje švietimo sistemoje numatyti kursai tiek viešose, tiek privačiose įstaigose arba socialinės apsaugos sistemos valdymas, neįsitraukiant į ūkinę veiklą. "Paslaugos" sąvoka tokios veiklos neapima, todėl ši direktyva jai netaikoma.

(39)  Ši direktyva neturi įtakos Sutarties 28–30 straipsnių dėl laisvo prekių judėjimo taikymui. Apribojimai, uždrausti pagal laisvę teikti paslaugas, kaip numatyta šioje direktyvoje, apima reikalavimus, taikomus paslaugų veiklos pradžiai arba jos vykdymui, bet ne pačioms prekėms.

(40)  Paslaugų teikėjas apibrėžiamas kaip bet koks fizinis asmuo, kuris yra valstybės narės pilietis arba juridinis asmuo, kuris verčiasi paslaugų teikimo veikla toje valstybėje narėje, naudodamasis steigimosi laisve arba laisve teikti paslaugas. Taigi paslaugų teikėjo sąvoka neribojama tik tarpvalstybiniu paslaugų teikimu, remiantis laisve teikti paslaugas, bet apima ir tuos atvejus, kai ūkio subjektas įsisteigia valstybėje narėje, siekdamas ten plėtoti savo paslaugų veiklą. Kita vertus, paslaugų teikėjo apibrėžimu neapimami valstybėje narėje įsisteigę trečiųjų šalių įmonių filialai, kadangi pagal Sutarties 48 straipsnį steigimosi laisve arba laisvu paslaugų judėjimu gali naudotis tik pagal valstybės narės teisę įkurtos bendrovės, Bendrijoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą.

(41)  Paslaugų teikėjo įsisteigimo vieta turi būti apibrėžta vadovaujantis Teisingumo teismo praktika, pagal kurią įsisteigimo sąvoka numato faktinės ūkinės veiklos vykdymą įsisteigimo vietoje neribotą laiką; šis reikalavimas taip pat yra laikomas įvykdytu, kai įmonė yra įsteigta tam tikram laiko tarpui arba jei ji nuomoja pastatą ar įrenginį, kuriais naudodamasi vykdo savo veiklą. Pagal šį apibrėžimą, kuris reikalauja, kad įsisteigimo vietoje paslaugų teikėjas vykdytų faktinę ūkinę veiklą, vien tik pašto dėžutė negali būti laikoma įsisteigimo vieta. Tais atvejais, kai paslaugų teikėjas turi kelias įsisteigimo vietas, svarbu apibrėžti, kurioje įsisteigimo vietoje minėta paslauga faktiškai teikiama; tais atvejais, kai sunku nustatyti, kuriame iš tų kelių įsisteigimo vietų minėta paslauga teikiama, ja yra laikoma vieta, kur yra paslaugos teikėjo veiklos centras, susijęs su ta konkrečia paslauga.

(42)  Jei ūkio subjektas išvyksta į kitą valstybę narę, norėdamas joje vykdyti paslaugų teikimo veiklą, reikia skirti su steigimosi laisve susijusius atvejus ir, dėl laikino veiklos pobūdžio, su laisvu paslaugų judėjimu susijusius atvejus. Teisingumo Teismas visada laikėsi nuostatos, kad paslaugų veiklos laikinumą reikia vertinti ne tik pagal vykdomos veiklos trukmę, bet ir pagal jos reguliarumą, periodiškumą arba tęstinumą. Paslaugų laikinumas jokiu būdu neturi atimti iš paslaugų teikėjo galimybės turėti paskirties valstybėje narėje tam tikros infrastruktūros (pvz., biuro, kabineto arba priimamojo), jei ji reikalinga teikiant tas paslaugas.

(43)  Leidimų sistemos sąvoka apima, inter alia, administracines leidimų, licencijų, sutikimų arba koncesijų išdavimo procedūras, be to, norint turėti teisę verstis profesine veikla, įpareigojimą būti registruotam profesijos atstovui arba būti įtrauktam į registrą, sąrašą arba duomenų bazę, būti oficialiai priskirtam kokiai nors įstaigai arba gauti kortelę, suteikiančią teisę būti tam tikros profesijos atstovui. Leidimas gali būti suteiktas ne tik oficialiu, bet ir netiesioginiu sprendimu, jei pvz., kompetentinga institucija neatsako, arba jei suinteresuotoji šalis turi laukti pareiškimo gavimo patvirtinimo, kad galėtų pradėti vykdyti savo veiklą arba kad ta veikla taptų teisėta.

(44)  Taisyklėmis, susijusiomis su administravimo procedūromis, neturima tikslo suderinti administravimo procedūrų, jomis siekiama supaprastinti pernelyg apsunkinančias leidimų išdavimo sistemas, tvarkas ir formalumus, kurie trukdo verslo laisvei, ir dėl to kurti naujas paslaugų verslo įmones.

(45)  Vienas iš pagrindinių sunkumų, su kuriais susiduria visų pirma MVĮ, pradėdamos paslaugų veiklą ir ją vykdydamos, – tai administracinių procedūrų sudėtingumas, ilgumas ir teisinis neapibrėžtumas. Dėl šios priežasties, vadovaujantis tam tikromis Bendrijos ir nacionaliniu lygmenimis iškeltomis modernizavimo ir geros administravimo praktikos iniciatyvomis, reikia nustatyti administracinio supaprastinimo principus, inter alia įdiegiant vieno langelio principu veikiančių kontaktinių centrų sistemą, koordinuojamą Bendrijos lygiu ir apribojant pareigą gauti išankstinį leidimą tik tiems atvejais, kai tai yra itin svarbu. Tokiais modernizavimo veiksmais, išlaikant skaidrumo ir su subjektais susijusios informacijos atnaujinimo reikalavimus, siekiama pašalinti vėlavimus, kaštus ir atgrasantį poveikį, kuriuos sukelia, pvz., nereikalingos arba per daug sudėtingos ir apsunkinančios procedūros, procedūrų dubliavimas, su dokumentų pateikimu susijusi biurokratija, įgaliojimai, leidžiantys veikti savo nuožiūra, kuriais naudojasi kompetentingos institucijos, neapibrėžti arba per ilgi terminai atsakymui pateikti, ribota suteiktų leidimų galiojimo trukmė ir neproporcingos rinkliavos ir nuobaudos. Tokia praktika turi itin didelį atgrasantį poveikį paslaugų teikėjams, kurie nori plėtoti savo veiklą kitose valstybėse narėse, ir reikalauja koordinuoto modernizavimo iki dvidešimt penkių valstybių narių išsiplėtusioje vidaus rinkoje.

(46)  Valstybės narės turėtų, jei tinkama, įvesti darnias europines formas, kurios būtų lygiavertėmis pažymėjimams, liudijimams ar kitiems su įsisteigimo vietomis susijusiems dokumentams.

(47)  Siekiant palengvinti galimybę pradėti paslaugų teikimo veiklą ir ją vykdyti vidaus rinkoje, reikia nustatyti bendrą visoms valstybėms narėms tikslą supaprastinti administracines procedūras ir sukurti nuostatas dėl, inter alia, vieno langelio principu veikiančių kontaktinių centrų, teisės gauti informaciją, administracinių procedūrų tvarkymo elektroninėmis priemonėmis ir leidimų sistemų gairių nustatymo. Kitos šalių mastu priimtos šio tikslo įgyvendinimo priemonės gali būti paslaugų teikimo veiklai taikomų procedūrų ir formalumų skaičiaus sumažinimas užtikrinant, kad bus taikomos tik tokios procedūros ir tokie formalumai, kurie būtini visuotinės svarbos tikslams pasiekti ir kurie nesikerta turinio arba paskirties požiūriu.

(48)  Siekiant supaprastinti administravimą, nereikėtų kelti bendro pobūdžio formalių reikalavimų, pvz., reikalauti originalių dokumentų, patvirtintų kopijų ar patvirtinto vertimo, išskyrus tuos atvejus, kai tai pateisinama objektyvia priežastimi, susijusia su viešuoju interesu, pvz. darbuotojų apsauga, visuomenės sveikata, aplinkos apsauga, vartotojų apsauga ir švietimu. Taip pat būtina užtikrinti, kad leidimas paprastai suteiktų teisę gauti arba teikti paslaugas visoje valstybės teritorijoje, nebent būtinybę gauti naują leidimą kiekvienai įsisteigimo vietai, pvz., kiekvienam naujam prekybos centrui, arba tik tam tikroje valstybės teritorijos dalyje galiojantį leidimą, pateisina svarbesnė priežastis, susijusi su viešuoju interesu.

(49)  Svarbesnių priežasčių, susijusių su viešuoju interesu, kurios minimos tam tikrose šios direktyvos nuostatose, samprata buvo palaipsniui sukurta su Sutarties 43 ir 49 straipsniais susijusia Teisingumo Teismo praktika ir gali vystytis toliau. Samprata apima bent jau šiuos pagrindus: viešąją tvarką, visuomenės saugumą ir visuomenės sveikatą, kaip tai numatyta Sutarties 46 ir 55 straipsniuose, visuomenės tvarkos palaikymą, socialinės politikos tikslus, paslaugų gavėjų teisių apsaugą, įskaitant pacientų saugumą, vartotojų teisių apsaugą, darbuotojų apsaugą, įskaitant socialinį darbuotojų aprūpinimą, socialinio aprūpinimo sistemos finansinės pusiausvyros išsaugojimą, visiems prieinamų subalansuotų medicinos ir gydymo paslaugų užtikrinimą, sukčiavimo prevenciją, mokesčių sistemos sanglaudą, nesąžiningos konkurencijos prevenciją, nacionalinio finansinio sektoriaus geros reputacijos palaikymą, aplinkos ir miesto aplinkos apsaugą, tarp jų miestų ir kaimų planavimą, kreditorių apsaugą, tinkamo teisingumo valdymo apsaugą, saugumą keliuose, intelektinės nuosavtbės apsaugą, kultūrinės politikos tikslus, įskaitant ir įvairialypės (ypač socialine, kultūrine, religine ir filosofine prasme) žodžio laisvės apsaugą audiovizualiniame sektoriuje, spaudos įvairovės išsaugojimą ir politiką, skatinančią nacionalines kalbas, nacionalinio istorinio ir meninio paveldo išsaugojimą ir veterinarijos politiką.

(50)  Reikia įsteigti vieno langelio principu veikiančius kontaktinius centrus, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas paslaugų teikėjas turėtų centrinį punktą, kuriame jis galėtų atlikti visas procedūras ir formalumus. Vieno langelio principu veikiančių kontaktinių centrų skaičius kiekvienoje valstybėje narėje gali skirtis priklausomai nuo regiono ar vietos kompetencijos arba veiklos sričių. Vieno langelio principu veikiančių kontaktinių centrų steigimas netrukdo kompetentingų institucijų pareigų pasiskirstymui kiekvienos šalies sistemos viduje. Jeigu regiono arba vietos lygmeniu yra kelios kompetentingos institucijos, viena iš jų gali atlikti vieno langelio principu veikiančio kontaktinio centro ir koordinatoriaus vaidmenį. Vieno langelio principu veikiančius kontaktinius centrus gali steigti ne tik valdymo institucijos, bet ir prekybos bei amatų rūmai, profesinės organizacijos arba privačios įstaigos, kurioms valstybė narė nutaria patikėti tokias pareigas. Vieno langelio principu veikiantys kontaktiniai centrai turi svarbią paskirtį padėti paslaugų teikėjams: arba kaip institucijos, tiesiogiai kompetentingos išduoti paslaugų teikimo veiklai pradėti būtinus dokumentus, arba kaip tarpininkai tarp paslaugų teikėjo ir tiesiogiai kompetentingų institucijų. Savo 1997 m. balandžio 22 d. rekomendacijoje dėl verslo steigimo aplinkos gerinimo ir supaprastinimo(11), Komisija jau ragino valstybes nares steigti ryšių punktus, siekiant supaprastinti formalumus.

(51)  Valstybių narių pareiga vieno langelio principu veikiančiuose kontaktiniuose centruose užtikrinti paslaugų teikėjui galimybę atlikti visas procedūras ir formalumus, kurie būtini norint pradėti paslaugų teikimo veiklą, apima visas procedūras ir formalumus, kurie yra būtini siekiant atitikti 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje nuostatas(12). Tai neturėtų įtakoti ryšių biurų arba kitų kompetentingų nacionalinių institucijų, kurias valstybė narė paskyrė siekdama įgyvendinti Direktyvą 96/71/EB, veiklos. Tačiau šie paskirti ryšių biurai arba kitos kompetentingos nacionalinės institucijos vieno langelio principu veikiantiems kontaktiniams centrams turėtų pateikti informaciją apie procedūras ir formalumus, kurie yra būtini siekiant atitikti Direktyvos 96/71/EB nuostatas.

(52)  Valstybių narių įsipareigojimas užtikrinti, kad paslaugų teikėjams ir gavėjams būtų lengvai prieinama reikalinga informacija, gali būti įvykdytas teikiant tokią informaciją interneto svetainėje. Kompetentingų institucijų pareiga padėti paslaugų teikėjams ir gavėjams jokiu būdu neapima teisinių patarimų individualiais atvejais. Tačiau turi būti pateikta bendra informacija apie tai, kaip paprastai turėtų būti aiškinami ar taikomi reikalavimai.

(53)  Pakankamai netolimoje ateityje numatomos sukurti, inter alia, elektroninės priemonės, skirtos procedūroms ir formalumams atlikti, bus esminėmis supaprastinant administravimą ir turės didelės įtakos paslaugų teikėjams, gavėjams bei kompetentingoms institucijoms. Siekiant įvykdyti šį įsipareigojimą pasiekti rezultatą, gali būti reikalinga priimti paslaugoms taikomas nacionalines teisės normas ir kitas taisykles. Tai, kad šias procedūras ir formalumus turi būti įmanoma atlikti per atstumą, visų pirma reiškia, kad valstybės narės privalo užtikrinti galimybę jas atlikti už jų sienų. Įsipareigojimas pasiekti rezultatą neapima procedūrų ar formalumų, kurie pagal pačią savo prigimtį negali būti vykdomi per atstumą. Be to, jis netrukdo taikyti valstybių narių teisės aktų dėl kalbų vartojimo.

(54)  Paslaugų teikėjai ir gavėjai privalo turėti galimybę susipažinti tam tikros rūšies informacija. Tai visų pirma apima informaciją apie procedūras ir formalumus, kompetentingų institucijų kontaktinę informaciją, viešų registrų ir duomenų bazių naudojimo sąlygas, informaciją apie ginčų sprendimo būdus ir asociacijų bei organizacijų, kurie gali suteikti praktinę paramą, kontaktinius duomenis. Tokia informacija turi būti lengvai prieinama, t.y. ji turi būti lengvai ir be kliūčių prieinama visuomenei. Ši informacija turėtų būti pateikta aiškiai ir nedviprasmiškai.

(55)  Nustatyti reikalavimą, kad pradėti paslaugų veiklą galima tik gavus kompetentingų institucijų leidimą, galima tik jei šis sprendimas atitinka nediskriminavimo, būtinumo ir proporcingumo kriterijus. Tai reiškia ypač tai, kad reikalauti leidimų leistina tik tais atvejais, kai kontrolė a posteriori nebūtų efektyvi, kadangi neįmanoma įvertinti tų paslaugų trūkumų a posteriori ir kadangi neįvykdžius a priori kontrolės gali kilti rizika ir atsirasti pavojų. Tačiau negalima pasinaudoti tokia šios direktyvos nuostata negali pateisinti leidimų reikalavimo, kuris draudžiamas kitomis Bendrijos priemonėmis, pvz., 1999 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/93/EB dėl Bendrijos elektroninių parašų reguliavimo sistemos(13) arba 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva)(14). Pagal abipusio įvertinimo rezultatus Bendrijos lygmeniu bus galima spręsti, kokio pobūdžio veiklai leidimų reikalavimą reikia panaikinti.

(56)  Leidimas paprastai turėtų suteikti paslaugos teikėjui teisę teikti paslaugas arba vykdyti veiklą visoje valstybės teritorijoje, išskyrus teritorinius apribojimus, kurie pateisinami svarbesne priežastimi, susijusia su viešuoju interesu. Pvz., aplinkos apsauga pateisina reikalavimą valstybės teritorijoje įgyti individualų leidimą kiekvienam įrenginiui. Ši nuostata neturi įtakos regionų ar vietos valdžios institucijų kompetencijai suteikti leidimus valstybių narių teritorijose.

(57)  Šios direktyvos nuostatos, susijusios su leidimų sistemomis, turėtų būti taikomos tais atvejais, kai ūkio subjekto paslaugų teikimui arba veiklos vykdymui reikalingas kompetentingos institucijos sprendimas. Tai nėra susiję nei su kompetentingos institucijos sprendimu įsteigti valstybinį arba privatų subjektą konkrečiai paslaugai teikti, nei su kompetentingų valdžios institucijų sudaromomis sutartimis dėl konkrečios paslaugos, kuriai taikomos viešųjų pirkimų taisyklės, teikimo.

(58)  Ši direktyva neturi įtakos valstybių narių teisei panaikinti išduotus leidimus, ypač jei reikalavimai, kurie yra keliami leidimui gauti, nebevykdomi.

(59)  Pagal Teisingumo Teismo praktiką visuomenės sveikatos, vartotojų apsaugos, gyvūnų sveikatos ir miesto aplinkos tikslai yra svarbesnės priežastys, susijusios su viešuoju interesu, kurios gali pateisinti leidimų sistemų arba kitų socialinėms paslaugoms taikomų apribojimų taikymą. Tačiau jokia leidimų išdavimo sistema ar apribojimas negali diskriminuoti paraišką pateikusio asmens dėl jo kilmės šalies ar trukdyti teikti tarpvalstybines paslaugas, atitinkančias valstybių narių reikalavimus. Be to, visuomet turi būti vadovaujamasi būtinumo ir proporcingumo principais.

(60)  Tais atvejais, kai leidimų tam tikrai veiklai skaičius yra ribotas dėl gamtinių išteklių ar techninių pajėgumų ribotumo, siekiant atviros konkurencijos būdu gerinti vartotojams teikiamų paslaugų kokybę ir teikimo sąlygas būtina nustatyti atrankos iš keleto potencialių kandidatų procedūrą. Tokia procedūra turi suteikti skaidrumo ir nešališkumo garantijas, o taip suteiktas leidimas neturi galioti pernelyg ilgai, būti automatiškai atnaujinamu arba teikti bet kokį pranašumą jį gavusiam paslaugų teikėjui. Visų pirma turi būti nustatyta tokia suteikto leidimo galiojimo trukmė, kad laisva konkurencija nebūtų suvaržyta arba apribota daugiau nei būtina norint užtikrinti, kad paslaugų teikėjui atsipirktų investicijos ir kad jis gautų teisingą investuoto kapitalo grąžą. Ši nuostata nedraudžia valstybėms narėms riboti leidimų skaičiaus dėl kitų priežasčių nei gamtinių išteklių ar techninių pajėgumų ribotumas. Tokiems leidimams visada taikomos kitos šios direktyvos nuostatos, susijusios su leidimų sistemomis.

(61)  Siekiant sukurti tikrą paslaugų vidaus rinką, būtina panaikinti bet kokius steigimosi laisvės ir laisvo prekių judėjimo apribojimus, kurių dar pasitaiko tam tikrų valstybių narių įstatymuose ir kurie nesuderinami su Sutarties 43 ir 49 straipsniais. Draudžiami apribojimai ypač veikia paslaugų vidaus rinką, ir jie turi būti kuo greičiau sistemiškai panaikinti.

(62)  Teisingumo Teismas visada laikėsi nuostatos, kad įsisteigimo laisvė visų pirma grindžiama lygių galimybių principu, kuriuo draudžiama ne tik bet kokia diskriminacija nacionalinės priklausomybės atžvilgiu, bet ir bet kokia netiesioginė diskriminacija, grindžiama kitomis priežastimis, tačiau galinti turėti tokių pat padarinių. Taigi paslaugų teikimui ar veiklos vykdymui valstybėje narėje, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų pagrindinė ar šalutinė veikla, negali būti taikomi įsisteigimo vietos, gyvenamosios vietos, nuolatinės gyvenamosios vietos arba pagrindinės darbo vietos kriterijai. Tačiau tam tikrais atvejais svarbesnės priežastys, susijusios su viešuoju interesu, gali pateisinti priverstinį paslaugų teikėjo dalyvavimą vykdant veiklą. Panašiai, valstybė narė negali apriboti bendrovių, įsteigtų pagal kitų valstybių narių, kurių teritorijoje jos turi pagrindinę buveinę, teisę, teisnumo arba teisės pradėti teismo procesus. Be to, valstybė narė negali suteikti jokių privilegijų paslaugų teikėjams, kuriuos sieja specifiniai ryšiai su šalies arba vietos socialine ir ekonomine aplinka; ji taip pat negali įsisteigimo vietos pagrindu apriboti paslaugų teikėjo laisvės įgyti teises ir prekes, naudotis jomis arba perduoti jas, galimybės gauti įvairaus pobūdžio paskolas arba patalpas, jei tai reikalinga norint pradėti veiklą arba veiksmingai ją vykdyti.

(63)  Ekonominių bandymų kaip būtinos sąlygos leidimui gauti draudimas yra susijęs su ekonominiais bandymais apskritai, bet ne reikalavimais, pateisinamus svarbesne priežastimi, susijusia su viešuoju interesu, pvz., miesto aplinkos apsauga, socialinės politikos ir visuomenės sveikatos tikslais. Toks draudimas neturi įtakos už konkurencijos teisės taikymą atsakingų valdžios institucijų įgaliojimų vykdymui. Draudimas konkuruojantiems subjektams tiesiogiai ar netiesioginiai dalyvauti išduodant leidimus netaikomas konsultavimuisi su organizacijomis, pvz., prekybos rūmais, tokiais klausimais, kurie nėra individualūs pareiškimai leidimams gauti.

(64)  Siekiant suderinti nacionalinių taisyklių ir nuostatų modernizavimą, kad jis atitiktų vidaus rinkos reikalavimus, reikia įvertinti tam tikrus nediskriminacinius šalių reikalavimus, kurie dėl savo pobūdžio galėtų griežtai apriboti arba net užkirsti kelią galimybei pradėti veiklą arba ją vykdyti naudojantis steigimosi laisve. Šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiu valstybės narės privalo užtikrinti, kad tokie reikalavimai būtų reikalingi ir proporcingi, ir tam tikrais atvejais jos privalo juos panaikinti arba iš dalie pakeisti. Be to, tokie reikalavimai bet kokiu atveju privalo būti suderinti su Bendrijos konkurencijos teise.

(65)  Šioje direktyvoje numatytas abipusio įvertinimo procesas neturi įtakos valstybių narių laisvei savo teisės aktuose nustatyti aukštą viešojo intereso apsaugos lygį, ypač siekiant sveikatos ir socialinės politikos tikslų. Be to, abipusio įvertinimo procesas turi visiškai atsižvelgti į bendro ekonominio intereso paslaugų ir su jomis susijusių tam tikrų užduočių ypatumus. Tuo galima pateisinti tam tikrus įsisteigimo laisvės apribojimus, ypač kai siekiama visuomenės sveikatos apsaugos ir socialinės politikos tikslų. Pavyzdžiui, dėl įpareigojimo būti specialios teisinės formos siekiant teikti tam tikras paslaugas socialinėje sferoje Teisingumo Teismas jau pripažino, kad gali būti pateisinama iš paslaugų teikėjo reikalauti, jog jis savo veikla nesiektų pelno. Be to, apribojimai siekiant užtikrinti medicinos priežiūrą ypač retai gyvenamose teritorijose, turi būti leidžiami.

(66)  Nagrinėtini apribojimai apima nacionalines taisykles, kurios dėl kitų nei profesinė kvalifikacija priežasčių tik tam tikriems paslaugų teikėjams suteikia galimybę verstis veikla.

(67)  Tam tikri šioje direktyvoje nurodyti reikalavimai, kurie turi būti panaikinti arba įvertinti valstybių narių šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiu, tačiau tai netrukdo pradėti prieš valstybę narę bylos dėl pažeidimų, jei ji nevykdo savo įsipareigojimų pagal Sutarties 43 arba 49 straipsnius.

(68)  Siekiant užtikrinti veiksmingą laisvo paslaugų judėjimo įgyvendinimą ir užtikrinti, kad paslaugų gavėjai ir teikėjai galėtų turėti naudos iš paslaugų ir jas teikti visoje Bendrijos teritorijoje nepriklausomai nuo sienų, reikia aiškiai apibrėžti, kokiu mastu paslaugų teikėjų veiklą reglamentuoja valstybės narės, kurioje jie yra įsisteigę, teisės aktai ir kokiu mastu - valstybės narės, kurioje jie teikia paslaugas, teisės aktai. Būtina pabrėžti, kad tai nedraudžia valstybei narei, kurioje teikiama paslauga, taikyti savo specialius reikalavimus, kurie yra būtini viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo, sveikatos arba aplinkos apsaugos srityse, kad būtų užkirstas kelias tam tikriems pavojams paslaugos teikimo vietoje.

(69)  Būtina nurodyti, kad taisyklė, pagal kurią taikoma kilmės šalies teisė, gali būti netaikoma tik toms sritims, kurias apima bendros arba laikinos nukrypti leidžiančios nuostatos. Šios nukrypti leidžiančios nuostatos yra būtinos siekiant atsižvelgti į vidaus rinkos arba tam tikrų su paslaugomis susijusių Bendrijos instrumentų, pagal kuriuos teikėjui taikomos ne jo kilmės valstybės narės teisė, integracijos lygmenį. Be to, išimties būdu tam tikrais pavieniais atvejais, laikantis tam tikrų griežtų su procedūra ir turiniu susijusių sąlygų, gali būti nustatytos priemonės prieš tam tikrą paslaugų teikėją. Siekiant užtikrinti teisinį aiškumą, kuris yra būtinas norint paskatinti mažas ir vidutines įmones teikti savo paslaugas kitose valstybėse narėse, šios nukrypti leidžiančios nuostatos turi būti apribotos iki būtiniausių. Pabrėžtina, kad nukrypti leidžiančios nuostatos gali būti taikomos tik dėl priežasčių, susijusių su paslaugų saugumu, sveikatos apsaugos srities profesinės veiklos vykdymu arba viešosios tvarkos palaikymu, pvz., nepilnamečių apsauga, ir tik tais atvejais, jei tos srities nacionalinės nuostatos nebuvo suderintos. Be to, išimties tvarka riboti laisvę teikti paslaugas turi būti leidžiama tik tuomet, jeigu tai atitinka pagrindines teises, o Teisingumo Teismas visada laikėsi nuostatos, kad jos yra neatskiriama Bendrijos teisinę tvarką atitinkančių bendrųjų teisės principų dalis.

(70)  Laisvė teikti paslaugas, kaip numatyta šioje direktyvoje, netaikoma toms valstybių narių, kuriose teikiamos paslaugos, nuostatoms, kurios leidžia tam tikra veiklą vykdyti tik tam tikros profesijos atstovams, pvz., reikalavimai, kurie leidžia teisines konsultacijas teikti tik teisininkams.

(71)  Tais atvejais, kai paslaugos teikėjas laikinai perkelia savo veiklą į kitą valstybę narę nei jo kilmės valstybė narė, būtina numatyti tų dviejų valstybių abipusę pagalbą, kad ne kilmės šalis galėtų atlikti patikrinimus, apžiūrą ir tyrimus kilmės šalies prašymu arba atlikti tokius patikrinimus savo iniciatyva, jei tai tik faktų patikrinimai. Be to, į kitą šalį išsiųstų darbuotojų atveju valstybė narė, į kurią jie buvo išsiųsti, gali imtis veiksmų prieš kitoje valstybėje narėje įsisteigusį paslaugų teikėją, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi pagal Direktyvą 96/71/EB taikomų įdarbinimo ir darbo sąlygų.

(72)  Ši direktyva neturėtų turėti įtakos įdarbinimo sąlygoms, kurios, vadovaujantis direktyva 96/71/EB, yra taikomos darbuotojams, išsiųstiems teikti paslaugų į kitos valstybės narės teritoriją. Tokiais atvejais Direktyvoje 96/71/EB nurodyta, kad paslaugų teikėjai turi įvykdyti tos valstybės narės, kurioje teikiamos paslaugos, visų išvardytų sričių įdarbinimo sąlygas. Tai yra: ilgiausios darbo trukmės ir trumpiausios poilsio trukmės, mažiausio apmokamų kasmetinių atostogų laikotarpio, mažiausio apmokėjimo tarifo, įskaitant ir viršvalandžių tarifus, darbuotojų nuomos sąlygas, ypač darbuotojų tiekimo laikino įdarbinimo agentūrų atveju, sveikatos, saugumo ir higienos darbe, apsaugos priemonių nėščių moterų arba ką tik pagimdžiusių, vaikų ir jaunų žmonių įdarbinimo sąlygose, vyrų ir moterų galimybių lygybės ir kitų nediskriminavimo nuostatų. Tai susiję ne tik su teisiškai įtvirtintomis įdarbinimo sąlygomis, bet ir su įdarbinimo sąlygomis, nustatytomis kolektyvinėse sutartyse arba oficialiai paskelbtuose ar de facto visuotinai taikytinuose sprendimuose, kaip apibrėžta direktyvoje 96/71/EB. Be to, ši direktyva neturėtų trukdyti valstybėms narėms viešosios tvarkos nuostatų pagrindu taikyti įdarbinimo sąlygų kitose srityse nei išvardytos Direktyvoje 96/71/EB.

(73)  Ši direktyva taip pat neturėtų turėti įtakos įdarbinimo sąlygoms tais atvejais, kai darbuotojas paslaugoms kitoje šalyje teikti yra samdomas toje valstybėje narėje, kurioje teikiamos paslaugos. Pagaliau į šią direktyvą turi būti įtraukta valstybės narės, kurioje teikiamos paslaugos, teisė nustatyti darbo santykių egzistavimo faktą ir skirtumą tarp savarankiškai dirbančių asmenų ir pagal darbo sutartį dirbančių asmenų, įskaitant "netikrus savarankiškai dirbančius asmenis". Šiuo požiūriu, remiantis Teisingumo Teismo praktika, pagrindinis darbo santykių bruožas pagal Sutarties 39 straipsnį yra tai, kad tam tikrą laiką asmuo teikia paslaugas kitam asmeniui ir jo vadovaujamas ir už tai gauna užmokestį; bet kuri veikla, kurią asmuo vykdo ne subordinacijos santykių pagrindu, Sutarties 43 ir 49 straipsnių tikslais laikoma savarankiška darbo veikla.

(74)  Paslaugų, kurias bendrai draudžia valstybė narė, į kurią persikėlė teikėjas, atveju tinka numatyti nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo laisvės teikti paslaugas, kaip numatyta šioje direktyvoje, jeigu tas draudimas pagrįstas priežastimis, susijusiomis su viešąja tvarka, visuomenės saugumu arba visuomenės sveikata. Nukrypti leidžianti nuostata turėtų būti taikoma bendriems draudimams ir neturėtų būti taikoma, pvz., valstybių programoms, kurios, iš esmės nedrausdamos veiklos, palieka teisę vykdyti tą veiklą vienam ar keliems konkretiems ūkio subjektams, arba kurios draudžia vykdyti veiklą be išankstinio leidimo. Tai, kad valstybė narė leidžia vykdyti veiklą, tačiau tik tam tikriems ūkio subjektams, reiškia kad ta veikla nėra iš esmės draudžiama ir todėl neprieštarauja viešajai tvarkai, viešajam saugumui ir visuomenės sveikatai. Todėl tokios veiklos neįtraukimas į iš šios direktyvos taikymo sferą būtų nepateisinamas.

(75)  Laisvė teikti paslaugas, kaip numatyta šioje direktyvoje, neturėtų būti taikoma specifiniams valstybės narės, į kurią persikėlė paslaugų teikėjas, nustatytiems reikalavimams, kurie yra neatsiejami nuo specifiniais vietos, kurioje teikiamos paslaugos, ypatumais, kurių būtinai turi būti laikomasi siekiant palaikyti viešąją tvarką, visuomenės sveikatą ir aplinkos apsaugą. Tokios pozicijos laikomasi, pvz., leidimų užimti valstybinės reikšmės kelius arba jais naudotis, su viešų renginių rengimu arba su statybos aikštelių saugumu susijusių reikalavimų atvejais.

(76)  Laisvė teikti paslaugas, kaip numatyta šioje direktyvoje, netaikymas tokių transporto priemonių, kurios yra nuomojamos kitoje valstybėje narėje nei naudojamos, registracijai grindžiamas Teisingumo Teismo precedentų teise, pagal kurią valstybė narė gali atitinkamomis sąlygomis nustatyti tokią prievolę jos teritorijoje naudojamoms transporto priemonėms. Ši išimtis netaikoma vienkartinės arba laikinos transporto priemonės nuomos atvejais.

(77)  Šios direktyvos nuostatos neturėtų būti taikomos sutartiniams santykiams tarp paslaugos teikėjo ir gavėjo bei tarp darbdavio ir darbuotojo. Taikytinos sutartinės ir nesutartinės teisės nustatymas turi būti reguliuojamas Bendrijos teisės aktais, susijusiais su tarptautine privatine teise. Be to, jei susitarime yra nuostatų dėl kokybės standartų, taikant jis turi viršenybę.

(78)  Valstybėms narėms būtina palikti galimybę išimtiniai atvejais, dėl tam tikrų priežasčių, pvz., paslaugų saugumo, kitoje valstybėje narėje įsisteigusiam paslaugų teikėjui taikyti priemones, nukrypstančias nuo laisvės teikti paslaugas, kaip jos numatytos šioje direktyvoje. Tokias priemonės turėtų būti galima taikyti tik tuomet, kai tai nuostatos nėra suderintos Bendrijos lygmeniu. Be to, ši galimybė neturėtų apimti ribojančių priemonių, taikytinų srityse, kuriose pagal kitas direktyvas neleidžiamas joks nukrypimas nuo laisvo paslaugų judėjimo principo, pvz., pagal Direktyvą 1999/93/EB arba Europos Parlamento ir Tarybos 1998 m. lapkričio 20 d. Direktyvą 98/84/EB dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos(15). Ši galimybė taip pat neturėtų leisti praplėsti arba apriboti kitose direktyvose, pvz., direktyvose 89/552/EEB ir 2000/31/EB, numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sritį.

(79)  Šiai direktyvai prieštaraujantys laisvo paslaugų judėjimo apribojimai gali būti lemiami ne tik priemonių, kurių imamasi prieš paslaugų teikėją, bet ir daugelio gavėjams, ypač vartotojams, sudaromų kliūčių naudotis paslaugomis. Šioje direktyvoje kaip pavyzdžiai minimos tam tikros apribojimų rūšys, taikomos gavėjui pageidaujančiam naudotis kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo teikiamomis paslaugomis.

(80)  Remiantis Sutartyje įtvirtintomis laisvo paslaugų judėjimo taisyklėmis ir Teisingumo Teismo aiškinimu, diskriminacija gavėjo pilietybės pagrindu ir šalies arba vietos, kurioje jis gyvena, pagrindu draudžiama. Tokia diskriminacija pasireikšti tik kaip reikalavimas kitos valstybės narės piliečiams pateikti dokumentų originalus, patvirtintas kopijas, pilietybę patvirtinantį dokumentą arba oficialius dokumentų vertimus, kad jie galėtų pasinaudoti paslauga, geresnėmis sąlygomis arba kainomis. Tačiau diskriminacinių reikalavimų uždraudimas nekliudo tam tikriems gavėjams taikyti lengvatų, ypač susijusias su tarifais, jei jos pagrįstos teisėtais ir objektyviais kriterijais, pvz., tiesioginiu ryšiu su tų gavėjų sumokėtais mokesčiais.

(81)  Nors šia direktyva nesiekiama dirbtinai suderinti kainų visoje Europos Sąjungoje, ypač dėl to, kad rinkos sąlygos visose šalyse yra skirtingos, norint veiksmingai sukurti vidaus erdvę be sienų, nediskriminavimo principas reikalauja, kad Bendrijos piliečiams neturi būti užkertamas kelias naudotis rinkoje techniškai prieinama paslauga, be to, jiems neturi būti taikomos skirtingos sąlygos ir tarifai tik nacionalinės priklausmybės ar gyvenamosios vietos pagrindu. Jei tokia paslaugų gavėjų diskriminacija tęstųsi, tai reikštų, kad tikra paslaugų vidaus rinka nebuvo sukurta, ir dar bendriau - trukdytų Europos tautų integracijai. Nediskriminavimo vidaus rinkoje principas reiškia, kad gavėjui, ir ypač vartotojui, negalima neleisti arba trukdyti naudotis visuomenei siūloma paslauga taikant kokį nors kriterijų, kuris įtrauktas į viešai skelbiamas bendrąsias sąlygas ir yra susijęs su paslaugų gavėjo nacionaline priklausomybe arba gyvenamąja vieta. Tai nereiškia, kad bus neteisėta diskriminacija, jeigu į tokias bendrąsias sąlygas bus įtrauktos nuostatos dėl skirtingų tarifų ir sąlygų, taikytinų paslaugos teikimui, kai tokie tarifai ir sąlygos pateisinamos objektyviomis priežastimis, kurios įvairiose šalyse gali būti skirtingos, pvz., papildomomis išlaidomis, realiai patirtomis dėl paslaugos teikimo atstumo arba techninių ypatumų, ar skirtingų rinkos sąlygų, pvz., sezoniškumo įtakoto paklausos didėjimo arba mažėjimo, skirtingos atostogų trukmės valstybėse narėse, skirtingų konkurentų kainų, arba papildomos rizikos, susijusios su taisyklėmis, kurios skiriasi nuo kilmės valstybės narės taisyklių.

(82)  Siekiant, kad paslaugų teikėjo pateikiama informacija būtų lengvai prieinama gavėjui, reikėtų numatyti, kad paslaugų teikėjas turi pateikti savo elektroninio pašto adresą, taip pat savo tinklapio adresą. Be to, paslaugų teikėjo įpareigojimas pateikti tam tikrus informacinius dokumentus, kuriuose išsamiai aprašomos jo teikiamos paslaugos, neturėtų apsiriboti bendro pobūdžio komerciniais pranešimais, tokia kaip reklama, bet turėtų būti pateikiami dokumentai, kuriuose išsamiai aprašytos jo siūlomos paslaugos, įskaitant tinklapyje skelbiamus dokumentus.

(83)  Bet koks ūkio subjektas, teikiantis paslaugas, kurios susijusios su tam tikra rizika sveikatai, saugai arba su finansine paslaugos gavėjų rizika, turi turėti tinkamą profesinės veiklos draudimą arba kitą lygiavertę ar palyginamą draudimo formą, ypač atkreipiant dėmesį į tinkamą draudimą paslaugoms, teikiamoms vienoje ar daugiau valstybių narių, kurios nėra kilmės valstybės narės.

(84)  Šis draudimas arba garantija turi atitikti rizikos pobūdį ir laipsnį, o tai reiškia, kad paslaugų teikėjams reikia tarpvalstybinio draudimo tik tada, jei jie iš tikrųjų teikia paslaugas kitose valstybėse narėse. Paslaugų teikėjai ir draudimo bendrovės turėtų išlaikyti būtiną lankstumą derybose dėl draudimo liudijimų, kurie ypač priklauso nuo rizikos pobūdžio ir laipsnio. Pagaliau, valstybės narės neturėtų privalėti nustatyti, kad draudimo bendrovės privalo teikti draudimo apsaugą.

(85)  Reglamentuojamų profesijų komercinių pranešimų draudimus būtina panaikinti ne atšaukiant draudimus, susijusius su komercinių pranešimų turiniu, o geriau panaikinant tuos draudimus, kurie tam tikrai profesijai bendrai draudžia vieną ar kelis komercinių pranešimų platinimo būdus, pavyzdžiui, draudžia bet kokio pobūdžio reklamą vienoje ar keliose žiniasklaidos priemonėse. Kalbant apie komercinių pranešimų turinį ir platinimo būdus, būtina skatinti specialistus Bendrijos lygmeniu sudaryti Bendrijos teisę atitinkančius elgesio kodeksus.

(86)  Siekiant padidinti skaidrumą ir užtikrinti, kad siūlomų ir gavėjams teikiamų paslaugų įvertinimas remtųsi palyginamais kokybės kriterijais, svarbu, kad informacija apie kokybės ženklinimo etikečių ir kitų šių paslaugų skiriamųjų ženklų reikšmę būtų lengvai prieinama. Įpareigojimas užtikrinti skaidrumą ypač svarbus tokiose srityse kaip turizmas, ypač viešbučių verslas, kur plačiai naudojama klasifikacijų sistema. Be to, reikia ištirti, kaip Europos standartizacija galima būtų palengvinti paslaugų suderinamumą ir kokybę. Europos standartus nustato Europos standartų institucijos, Europos standartizacijos komitetas (CEN), Europos elektrotechnikos standartizacijos komitetas (CENELEC) ir Europos telekomunikacijų standartų institutas (ETSI). Tam tikrais atvejais Komisija, remdamasi 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 98/34/EB, nustatančioje informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką(16), nustatyta tvarka gali suteikti įgaliojimą sukurti specifinius Europos standartus.

(87)  Siekiant vystyti valstybių narių vartotojų apsaugos srityje veikiančių institucijų tinklą, numatytą Reglamente (EB) Nr. 2006/2004 dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje, prisidedama prie šioje direktyvoje numatyto bendradarbiavimo. Taikant vartotojų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų tarpvalstybinės veiklos atvejais, ypač kalbant apie naujus rinkodaros ir pardavimo būdus, ir siekiant pašalinti tam tikras specifines kliūtis bendradarbiavimui šioje srityje, reikia stiprinti valstybių narių bendradarbiavimą. Šioje srityje ypač būtina užtikrinti, kad valstybės narės reikalautų nutraukti neteisėtą veiklą, kurią jų teritorijoje vykdo ūkio subjektai, siekiantys teikti paslaugas kitos valstybės narės vartotojams.

(88)  Valstybių narių bendradarbiavimui taip pat reikia, kad gerai veiktų elektroninė informacijos sistema, kuri leistų kompetentingoms institucijoms lengvai sužinoti, kas yra jų partneriai kitose valstybėse narėse, ir veiksmingai bendrauti.

(89)  Tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui būtinas administracinis bendradarbiavimas. Bendradarbiavimo tarp valstybių narių stoka lemia paslaugų teikėjui taikomų taisyklių skaičiaus padidinimą arba dvigubą tarpvalstybinės veiklos kontrolę, tačiau ja taip pat gali pasinaudoti nesąžiningi prekybininkai, siekiantys išvengti priežiūros arba nepaisyti taikytinų valstybių narių teisės aktų dėl paslaugų. Todėl svarbu valstybėms narėms nustatyti aiškius teisiškai privalomus įpareigojimus dėl efektyvaus bendradarbiavimo.

(90)  Reikia numatyti, kad valstybės narės, bendradarbiaudamos su Komisija, paskatintų suinteresuotas šalis sukurti visoje Bendrijoje galiojančius elgesio kodeksus, kurie, įvertinant kiekvienos profesijos ypatumus, turėtų ypač pagerinti paslaugų kokybę. Tie elgesio kodeksai turi būti suderinti su Bendrijos teise, ypač konkurencijos teise. Jie turi būti suderinti su valstybėse narėse galiojančiomis teisiškai privalomomis profesinės etikos ir elgesio taisyklėmis.

(91)  Valstybės narės turėtų skatinti profesinių įstaigų, organizacijų ir asociacijų elgesio kodeksų Bendrijos lygmeniu rengimą. Šie kodeksai, atsižvelgiant į kiekvienos profesijos ypatumus, apima reguliuojamų profesijų komercinio bendravimo, profesinės etikos ir elgesio taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti nepriklausomumą, nešališkumą ir profesinės paslapties saugojimą. Be to, į tokius elgesio kodeksus turi būti įtrauktos sąlygos, taikomos nekilnojamojo turto agentų veiklai. Valstybės narės turėtų imtis papildomų priemonių, skirtų skatinti profesines įstaigas, organizacijas ir asociacijas nacionaliniu lygmeniu įgyvendinti Bendrijos lygmeniu patvirtintus elgesio kodeksus.

(92)  Ši direktyva nepažeidžia teisėkūros ar kitų iniciatyvų vartotojų apsaugos srityje.

(93)  Komisijos atsakymo nebuvimas šioje direktyvoje numatytoje abipusio vertinimo procedūroje neturi poveikio nacionalinių reikalavimų, įtrauktų į valstybių narių ataskaitas, suderinamumui su Bendrijos teisės aktais.

94)   1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/27/EB dėl teismo draudimų saugant vartotojų interesus(17) derinami valstybių narių įstatymai, reglamentai ir administracinės nuostatos, susijusios su teismo draudimais, kuriais siekiama apginti kolektyvinius vartotojų interesus, įtrauktus į Direktyvos 98/27/EB priede išvardintas direktyvas. Siekiant įgyvendinti tokius veiksmus šios direktyvos pažeidimo atvejais, kai padaryta žala kolektyviniams vartotojų interesams, reikia atitinkamai iš dalies pakeisti Direktyvos 98/27/EB priedą.

(95)  Kadangi siūlomo veiksmo tikslų, t. y. pašalinti valstybėse narėse kliūtis paslaugų teikėjų įsisteigimo laisvei ir laisvam paslaugų teikimui tarp valstybių narių, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl veiksmo masto tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(96)  Šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, ypač jos 8, 15, 21 ir 47 straipsniuose.

(97)  Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti priimtos remiantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką(18),

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I skyrius

Bendros nuostatos

1 straipsnis

Tikslas

1.  Šioje direktyvoje pateikiamos bendros nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir palengvinti laisvą paslaugų judėjimą kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.

2.  Ši direktyva neturi įtakos viešųjų sveikatos apsaugos paslaugų ir sveikatos apsaugos paslaugų teikėjų galimybei gauti viešąjį finansavimą.

Ši direktyva nereglamentuoja nei paslaugas teikiančių monopolijų panaikinimo, nei valstybių narių teikiamos paramos, kuriems taikomos bendros konkurencijos teisės normos.

Ši direktyva nereglamentuoja nei bendro ekonominio intereso paslaugų, kurias gali teikti tiek valstybinės, tiek privačios įmonės, liberalizavimo, nei valstybinių paslaugas teikiančių įmonių privatizavimo.

3.  Ši direktyva neturi įtakos valstybių narių teisei vadovaujantis Bendrijos teisės nuostatomis apibrėžti, ką jos laiko bendro ekonominio intereso paslaugomis, kaip šias paslaugas reikėtų organizuoti ir finansuoti ir kokie specialūs įsipareigojimai joms taikomi.

4.  Ši direktyva neturi įtakos Bendrijos ar nacionaliniu mastu vykdomoms priemonėms, skirtoms kultūrų ar kalbų įvairovei ar žiniasklaidos pliuralizmui saugoti ir skatinti.

5.  Ši direktyva neturi įtakos valstybių narių baudžiamosios teisės normoms.

6.  Ši direktyva neturi įtakos paslaugoms, kurias teikiant siekiama socialinės gerovės tikslų.

7.  Ši direktyva netaikoma ir neturi įtakoti darbo teisės, t. y. jokių teisinių ar sutartinių nuostatų dėl įdarbinimo sąlygų, darbo sąlygų, įskaitant sveikatą ir saugą darbe, ir darbdavio bei darbuotojo santykių. Ypač svarbu užtikrinti teisę derėtis dėl kolektyvinių sutarčių, jas sudaryti, pratęsti ir įgyvendinti bei teisę streikuoti ir imtis kolektyvinių darbuotojų veiksmų pagal darbo santykius reglamentuojančias valstybėse narėse galiojančias teisės normas. Ji neturi poveikio ir nacionaliniams teisės aktams socialinės apsaugos srityje.

8.  Šios direktyvos negalima aiškinti taip, kad ji kokiu nors būdu trukdytų naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurios pripažįstamos valstybėse narėse ir ES pagrindinių žmogaus teisių chartijoje, įskaitant teisę imtis kolektyvinių darbuotojų veiksmų.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.  Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų teikiamoms paslaugoms.

2.  Ši direktyva netaikoma tokiai veiklai:

3.  Ši direktyva netaikoma mokesčiams.

3 straipsnis

Santykis su kitomis Bendrijos teisės aktų nuostatomis

1.  Jei kyla šios direktyvos nuostatų ir kitų Bendrijos normų, kuriomis reguliuojami atskiri galimybės teikti paslaugas ir jų teikimo specialiose srityse ar tam tikrų profesijų atstovų aspektai, kolizija, viršenybę turi tos kitos normos, ir jos taikomos minėtose specialiose srityse ar tam tikroms profesijoms. Šioms normoms visų pirma priskiriama:

2.  Šia direktyva nepažeidžiamos tarptautinis privatinė teisė, ypač tarptautinė privatinė teisę, taikytina sutartiniams ir nesutartiniams įsipareigojimams ("Roma I" ir "Roma II").

3.  Toks sutartinių ir nesutartinių įsipareigojimų neįtraukimas į šios direktyvos taikymo sritį reiškia, kad vartotojai bet kuriuo atveju galės pasinaudoti vartotojų apsauga, kurią jiems suteikia jų valstybėje narėje galiojantys teisės aktai.

4 straipsnis

Sąvokų apibrėžimai

6)   "kilmės valstybė narė" – tai valstybė narė, kurios teritorijoje yra įsisteigęs paslaugos teikėjas;

II skyrius

Administracinis supaprastinimas

5 straipsnis

Procedūrų supaprastinimas

1.  Valstybės narės patvirtina ir, jei tinkama, supaprastina procedūras ir formalumus, taikomus pradedant vykdyti paslaugų teikimo veiklą arba ją vykdant, tuo atveju ir tiek, kiek jie kliudo patekimui į rinką.

2.  Valstybės narės kartu su Komisija, kai tai tinkama ir įmanoma, nustato darnias Europos formas. Šios formos laikomos lygiavertėmis pažymėjimams, liudijimams ir bet kokiems kitiems dokumentams, kurie paskirties valstybėje narėje įrodo atitikimą reikalavimams.

3.  Jeigu valstybės narės reikalauja, kad paslaugos teikėjas arba gavėjas pateiktų atitikimą reikalavimams įrodantį pažymėjimą, liudijimą arba bet kokį kitą dokumentą, jos turi priimti bet kokį kitoje valstybėje narėje išduotą dokumentą, kurio paskirtis yra tokia pati arba kuriame nurodomas aiškus atitikimas tam tikriems reikalavimams. Jos negali reikalauti, kad būtų pateiktas kitoje valstybėje narėje išduoto dokumento originalas, patvirtinta kopija ar patvirtintas vertimas, išskyrus atvejus, numatytus kituose Bendrijos teisės aktuose, arba kai toks reikalavimas pateisinamas svarbesne priežastimi, susijusia su viešuoju interesu, įskaitant viešąją tvarką ir saugumą. Šios nuostatos neriboja valstybių narių teisės reikalauti dokumentus pateikti jų valstybinėmis kalbomis.

4.   3 dalis netaikoma dokumentams, kurie minimi Direktyvos 2005/36/EB 50 straipsnyje arba 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešųjų darbų, viešojo tiekimo ir viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo(28) 45 straipsnio 3 dalyje, Direktyvos 98/5/EB 3 straipsnio 2 dalyje, 2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/58/EB, iš dalies keičiančioje Tarybos direktyvą 68/151/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės reikalauja iš ribotos turtinės atsakomybės akcinių bendrovių(29) arba 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos vienuoliktoje direktyvoje 89/666/EEB dėl reikalavimų pateikti informaciją apie kai kurių bendrovių, kurioms taikomi kitos valstybės narės įstatymai, filialus, atidarytus valstybėje narėje(30).

6 straipsnis

Vieno langelio principu veikiantys kontaktiniai centrai

1.  Valstybės narės užtikrina, kad vėliausiai iki ... (31)paslaugų teikėjams bus suteikta galimybė, vadovaujantis šio skyriaus ir III skyriaus nuostatomis, visas toliau nurodytas procedūras ir formalumus atlikti kontaktiniuose centruose, kurie taip pat vadinami "vieno langelio principu veikiančiais kontaktiniais centrais":

2.  Jei valstybė narė reikalauja formalios registracijos, atitinkama valstybė narė pasirūpina, kad iki ...(32) paslaugų teikėjai galėtų formaliai įsiregistruoti vieno langelio principu veikiančiame kontaktiniame centre elektroniniu būdu, ir tokia registracija niekaip neuždelstų ir neapsunkintų atitinkamų paslaugų teikimo ir nesudarytų jokių papildomų išlaidų paslaugų teikėjui.

3.  Komisija koordinuoja vieno langelio principu veikiančius kontaktinius centrus sukurdama europinį vieno langelio principu veikiantį kontaktinį centrą.

4.  Vieno langelio principu veikiančio kontaktinio centro steigimas nekeičia pareigų ir įgaliojimų pasiskirstymo tarp institucijų nacionalinėse sistemose.

7 straipsnis

Teisė į informaciją

1.  Valstybės narės užtikrina, kad toliau nurodyta informacija vieno langelio principu veikiančiuose kontaktiniuose centruose būtų lengvai prieinama paslaugų teikėjams:

2.  Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjai ir gavėjai, jiems prašant, gautų kompetentingų institucijų paramą, suteikiant informaciją, kaip paprastai aiškinami ir taikomi 1 dalies a punkte paminėti reikalavimai. Kai reikia, į tokią konsultaciją įtraukiamas paprastas nuoseklus vadovas. Informacija teikiama aiškia ir suprantama kalba.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad 1 ir 2 dalyje paminėta informacija ir pagalba būtų teikiama aiškiai ir nedviprasmiškai, kad ji būtų lengvai prieinama, inter alia, per atstumą bei elektroniniu būdu, o taip pat nuolat atnaujinama.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad vieno langelio principu veikiantys kontaktiniai centrai ir kompetentingos institucijos atsakytų į visas 1 ir 2 dalyse minėtos informacijos ar paramos užklausas kiek įmanoma greičiau ir tais atvejais, kai prašymas yra klaidingas arba nepagrįstas, nedelsdami informuotų apie tai pareiškėją.

5.  Valstybės narės 1–4 dalis įgyvendina vėliausiai iki ...(33).

6.  Valstybės narės ir Komisija skatina vieno langelio principu veikiančius kontaktinius centrus teikti šiame straipsnyje nurodytą informaciją ir kitomis Bendrijos kalbomis, kiek tai atitinka jų teisės aktus dėl kalbų vartojimo.

7.  Kompetentingų institucijų pareiga padėti paslaugų teikėjams ir gavėjams nereiškia, kad šios institucijos privalo teikti teisinius patarimus individualiais atvejais, o yra susijusi tik su bendra informacija apie tai, kaip paprastai aiškinami ar taikomi reikalavimai.

8 straipsnis

Procedūrų atlikimas elektroninėmis priemonėmis

1.  Valstybės narės užtikrina, kad vėliausiai iki ...(34) visos procedūros ir formalumai, susiję su paslaugų teikimo veiklos pradėjimu ir jos vykdymu, galėtų būti lengvai atliekami, inter alia, nuotoliniu būdu arba elektroninėmis priemonėmis atitinkamame vieno langelio principu veikiančiame kontaktiniame centre ir reikiamose kompetentingose institucijose.

2.   1 dalis netaikoma patalpų, kuriose teikiama paslauga, arba paslaugų teikėjo naudojamos įrangos patikrinimams ar fiziniam paslaugų teikėjo pajėgumų patikrinimui. Ji taip pat netaikoma reikalavimams pateikti dokumentų originalus laikantis šios direktyvos 5 straipsnio. 1 dalis taip pat netaikoma procedūroms, kuriose dėl svarbesnių priežasčių, susijusių su viešuoju interesu, reikalaujama, kad pareiškėjas dalyvautų fiziškai.

3.  Komisija užtikrina informacijos sistemų sąveiką ir procedūrų atlikimą tarp valstybių narių elektroninėmis priemonėmis. Taikoma 39 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

III skyrius

Paslaugų teikėjų įsisteigimo laisvė

1 skirsnis

Leidimai

9 straipsnis

Leidimų sistemos

1.  Valstybės narės gali taikyti leidimų sistemą paslaugų teikimo veiklai pradėti ar vykdyti, jei įvykdomos šios sąlygos:

2.   1 dalis netaikoma leidimų sistemoms, kurios nustatomos arba leidžiamos kitų Bendrijos teisės aktų.

1 dalis netaikoma leidimų sistemų aspektams, kurie suderinami kitais Bendrijos teisės aktais.

10 straipsnis

Leidimo suteikimo sąlygos

1.  Leidimų suteikimo sistemoms nustatomi kriterijai, kuriuos taikant kompetentingai institucijai neleidžiama savavališkai naudotis įvertinimo įgaliojimais arba jais piktnaudžiauti.

2.   1 dalyje minėti kriterijai turi būti:

3.  Leidimų naujai įsisteigimo vietai suteikimo sąlygos neturi dubliuoti tokių pačių arba iš esmės palyginamų reikalavimų ir kontrolės priemonių, taikomų paslaugų teikėjui kitoje valstybėje narėje arba toje pačioje valstybėje narėje. Vieno langelio principu veikiantys kontaktiniai centrai ir pats paslaugų teikėjas padeda kompetentingai institucijai, pateikdami jai visą būtiną informaciją apie šiuos reikalavimus. Įvertinant, ar sąlygos yra tokios pačios arba iš esmės palyginamos, apsvarstomas jų poveikis ir įgyvendinimo veiksmingumas, taip pat jų tikslas.

4.  Leidimas suteikia paslaugų teikėjui galimybę pradėti verstis paslaugų teikimo veikla arba vykdyti šią veiklą visoje valstybės teritorijoje, įskaitant teisę steigti agentūras, dukterines įmones, atstovybes arba biurus, išskyrus atvejus, kai leidimo reikalavimas kiekvienai įsisteigimo vietai arba leidimo apribojimą teikti paslaugas tik tam tikroje valstybės teritorijos dalyje pateisinamas svarbesne priežastimi, susijusia su viešuoju interesu.

5.  Leidimas suteikiamas, kai atlikus tinkamą patikrinimą nustatoma, kad tenkinamos leidimo išdavimo sąlygos.

6.  Išskyrus leidimo suteikimą, bet koks kitas kompetentingos institucijos sprendimas, įskaitant atsisakymą suteikti leidimą ar leidimo panaikinimą, turi būti visapusiškai pagrindžiamas, ypač atsižvelgiant į šio straipsnio nuostatas, ir jį turi būti įmanoma apskųsti teisme.

7.  Šiuo straipsniu nedaromas poveikis valstybių narių institucijų, teikiančių leidimus, kompetencijų paskirstymui vietos ar regioniniu lygmeniu.

11 straipsnis

Leidimų galiojimo laikas

1.  Paslaugų teikėjui išduodamas leidimas yra neterminuotas, išskyrus tuos atvejus, kai:

2.   1 dalis netaikoma maksimaliam laikotarpiui, per kurį gavęs leidimą paslaugų teikėjas privalo pradėti savo veiklą.

3.  Valstybės narės reikalauja, kad paslaugų teikėjas informuotų atitinkamą vieno langelio principu veikiantį kontaktinį centrą, numatytą 6 straipsnyje, apie šiuos pasikeitimus:

4.  Šiuo straipsniu nepažeidžiama valstybių narių teisė panaikinti leidimus, ypač tais atvejais, kai nebetenkinamos leidimo išdavimo sąlygos.

12 straipsnis

Išrinkimas iš kelių kandidatų

1.  Tais atvejais, kai tam tikrai veiklos rūšiai išduodamų leidimų skaičius yra ribotas dėl gamtos išteklių arba techninių galimybių stokos, valstybės narės taiko potencialiems kandidatams nešališką ir skaidrią atrankos procedūrą, ypač atsižvelgdamos, kad būtų užtikrintas tinkamas viešumas pradedant ir baigiant procedūrą.

2.   1 dalyje minėtais atvejais leidimas turi būti suteikiamas tam tikram ribotam laikotarpiui, ir jam gali būti netaikomas savaiminio pratęsimo principas, taip pat netaikomos ir jokios kitos privilegijos paslaugų teikėjui, kurio leidimo galiojimo laikas ką tik baigėsi, arba bet kokiam asmeniui, turinčiam konkrečių ryšių su tokiu teikėju.

3.  Nepažeisdamos 9 ir 10 straipsnio nuostatų valstybės narės, taikydamos savo atrankos procedūrą, gali atsižvelgti į visuomenės sveikatos, darbuotojų arba savarankiškai dirbančių asmenų sveikatos ir saugumo, aplinkos apsaugos, kultūros paveldo išsaugojimo ir kitų viešosios tvarkos tikslų, kurie neprieštarauja Sutarčiai, plėtojimo aspektus.

13 straipsnis

Leidimo suteikimo tvarka

1.  Leidimo suteikimo tvarka ir formalumai turi būti aiškūs, skelbiami iš anksto ir dalyvaujantiems asmenims užtikrinti, kad jų paraiška bus peržiūrėta objektyviai ir nešališkai.

2.  Leidimo suteikimo tvarka ir formalumai neturi būti pernelyg griežti ir be reikalo apsunkinti ar uždelsti paslaugos teikimą. Jų turi būti paprasta laikytis, o visi mokesčiai, kuriuos suinteresuotos šalys gali sumokėti pateikdamos paraišką, turi būti proporcingi atitinkamos leidimų suteikimo procedūros sąnaudoms ir neturi viršyti leidimo suteikimo sąnaudų.

3.  Leidimo suteikimo tvarka ir formalumai suinteresuotoms šalims užtikrina, kad jų paraiškos bus peržiūrėtos kiek galima greičiau ir visais atvejais per iš anksto nustatytą ir paskelbtą priimtiną laikotarpį. Šis laikotarpis prasideda tik pateikus visus dokumentus.

4.  Valstybės narės užtikrina, kad pareiškėjams būtų atsakoma per 3 dalyje nurodytą laikotarpį.

5.  Pareiškėjui prašant, apie tai, kad gauta paraiška suteikti leidimą, patvirtinama kiek galima greičiau. Patvirtinime turi būti nurodomas 3 dalyje nurodytas atsakymo laikotarpis.

6.  Jei paraiška pateikiama ne visa, suinteresuotiems asmenims turi būti kiek galima greičiau pranešta apie būtinybę pateikti bet kokių papildomų dokumentų ir apie galimą poveikį atsakymo pateikimo laikotarpiui, nurodytam 3 straipsnyje.

7.  Jei paraiška atmetama todėl, kad neatitinka privalomos tvarkos ar formalumų, suinteresuotiems asmenims turi būti kiek galima greičiau pranešta apie šį atmetimą.

2 skirsnis

Uždraudžiami arba vertintini reikalavimai

14 straipsnis

Uždraudžiami reikalavimai

15 straipsnis

Vertintini reikalavimai

1.  Valstybės narės patikrina, ar jų teisės aktuose numatyti kurie nors iš 2 dalyje išvardintų reikalavimų, ir užtikrina, kad visi tokie reikalavimai būtų suderinami su 3 dalyje nurodytomis sąlygomis. Valstybės narės pakeičia savo įstatymus, reglamentus arba administracines nuostatas taip, kad jos derėtų su tomis sąlygomis.

2.  Valstybės narės įvertina, ar jų teisinės sistemos suteikia galimybę teikti paslaugas arba leidžia jas teikti tik laikantis šių nediskriminuojančių reikalavimų:

3.  Valstybės narės patikrina, ar 2 dalyje nurodyti reikalavimai atitinka šias sąlygas:

4.   38 straipsnyje numatytame bendrame įvertinimo pranešime valstybės narės pateikia:

5.   1–4 dalys netaikomos visuotinės ekonominės svarbos paslaugų ir socialinio draudimo sistemų sritis apimantiems teisės aktams, įskaitant privalomas sveikatos draudimo sistemas.

IV skyrius

Laisvas paslaugų judėjimas

1 skirsnis

Administracinis bendradarbiavimas

16 straipsnis

Priežiūros veiksmingumas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad valstybės vidaus teisės aktuose numatyti įgaliojimai prižiūrėti ir kontroliuoti paslaugų teikėją būtų vykdomi ir tuo atveju, jei paslaugos teikiamos kitoje valstybėje narėje.

2.   1 dalyje nėra reikalaujama, kad valstybė narė, kurioje pirmiausia įsisteigė paslaugų teikėjas, atliktų faktinę patikrą ir priežiūrą valstybėje, kurioje teikiamos paslaugos.

3.  Valstybės narės, kurioje teikiamos paslaugos, kompetentingos valdžios institucijos gali atlikti patikrą, kontrolę ir tyrimus vietoje, jeigu ši patikra, kontrolė ir tyrimai yra pateisinami objektyviomis priežastimis ir yra nediskriminuojantys.

17 straipsnis

Savitarpio pagalba

1.  Valstybės narės teikia savitarpio pagalbą ir imasi visų įmanomų priemonių, leidžiančių užtikrinti veiksmingą bendradarbiavimą kontroliuojant paslaugų teikėjus ir jų teikiamas paslaugas.

2.  Valstybė narė, kurioje teikiamos paslaugos, turi prižiūrėti paslaugų teikėjo veiklą savo teritorijoje. Valstybė narė, kurioje teikiamos paslaugos, šią priežiūrą vykdo vadovaudamasi 3 dalies nuostatomis.

3.  Valstybė narė, kurioje teikiamos paslaugos:

4.  Valstybės narės teikia kitų valstybių narių arba Komisijos reikalaujamą informaciją elektroninėmis priemonėmis ir per trumpiausią įmanomą laiką.

5.  Sužinojusios apie bet kokį neteisėtą paslaugų teikėjo poelgį arba apie bet kokius konkrečius veiksmus, kurie gali padaryti didelės žalos valstybei narei, valstybės narės kuo greičiau apie tai praneša valstybei, kurioje pirmiausia įsisteigė paslaugų teikėjas.

6.  Jeigu valstybėje narėje, kurioje teikiamos paslaugos, pagal 3 straipsnio nuostatas atlikus patikras, kontrolę ir tyrimus nustatoma, kad paslaugų teikėjas nesilaikė savo įsipareigojimų, ta valstybė narė gali vadovaudamasi savo įstatymais ir Bendrijos teisės aktais įpareigoti paslaugų teikėją sumokėti užstatą arba taikyti jam tam tikras tarpines priemones. Šis užtikrinimas gali būti naudojami siekiant pagreitinti priimti sprendimus ir nuosprendžius administracinėse, civilinėse ir baudžiamosiose bylose.

18 straipsnis

Savitarpio pagalba paslaugų teikėjo laikino persikėlimo atveju

1.  Valstybė narė, kurioje pirmiausia įsisteigė paslaugų teikėjas, yra atsakinga už paslaugų teikėjo veiklos savo teritorijoje priežiūrą, ypač už priežiūros priemonių taikymą paslaugų teikėjo įsisteigimo vietoje, kaip numatyta 2 dalyje.

2.  Valstybė narė, kurioje pirmiausia įsisteigė paslaugų teikėjas:

3.  Valstybė narė, kurioje pirmiausia įsisteigė paslaugų teikėjas, atsižvelgdama į tai, kad paslaugos buvo suteiktos arba padaryta žala kitoje valstybėje narėje, savo teritorijoje negali atsisakyti imtis priežiūros arba įgyvendinimo priemonių.

19 straipsnis

Įspėjimo sistema

1.  Sužinojusi apie rimtus faktus arba aplinkybes, kurios gali turėti sunkių padarinių jos teritorijoje arba kitose valstybėse narėse gyvenančių asmenų saugumui ar sveikatai, valstybė narė kuo greičiau praneša apie tai kilmės valstybei narei, kitoms susijusioms valstybėms narėms ir Komisijai.

2.  Kad būtų įgyvendintos 1 dalies nuostatos, Komisija remia valstybių narių valdžios institucijų europinio tinklo veiklą ir joje dalyvauja.

3.  Komisija, vadovaudamasi 39 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, reguliariai kuria ir įgyvendina 2 dalyje minimo tinklo administravimo gaires.

20 straipsnis

Įgyvendinimo priemonės

Komisija 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka patvirtina 17 straipsniui įgyvendinti būtinas priemones ir praktinių informacijos mainų, vykdomų elektroniniu būdu tarp valstybių narių, metodus, ypač nuostatas dėl informacinės sistemos bendro darbo.

2 skirsnis

Laisvė teikti paslaugas ir nukrypti leidžiančios nuostatos

21 straipsnis

Laisvė teikti paslaugas

1.  Valstybės narės gerbia paslaugų teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę.

Valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, savo teritorijoje užtikrina neribojamą galimybę teikti paslaugas ir nevaržomą paslaugų teikimą.

2.  Valstybės narės negali apriboti teisės teikti paslaugas, jei paslaugų teikėjas yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, ypač įvesdamos šiuos reikalavimus:

3.  Šios nuostatos nedraudžia valstybei narei, į kurią persikelia paslaugų teikėjas, taikyti paslaugų teikimo reikalavimus, jei jie pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, aplinkos apsaugos ar visuomenės sveikatos priežastimis. Šios nuostatos taip pat nedraudžia valstybėms narėms, nepažeidžiant Bendrijos teisės, taikyti vietines taisykles, susijusias su įdarbinimo sąlygomis, taip pat kolektyvinėse sutartyse išdėstytas taisykles.

4.  Vėliausiai iki ...(35) Komisija, Europos lygmeniu pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis ir socialiniais partneriais, pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai šio straipsnio taikymo ataskaitą, kurioje apsvarsto, ar reikia pasiūlyti derinimo priemones, susijusias su paslaugų veikla, kuriai taikoma ši direktyva.

22 straipsnis

Bendros nukrypti leidžiančios nuostatos

23 straipsnis

Nuostatos, leidžiančios nukrypti konkrečiais atvejais

1.  Nukrypdama nuo 21 straipsnio ir tik išimtinėmis aplinkybėmis valstybė narė gali kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo atžvilgiu imtis su šiomis sritimis susijusių priemonių:

2.   1 dalyje numatytų priemonių galima imtis tik jei atitinkamos visos šios sąlygos:

3.   1 ir 2 dalys nepažeidžia Bendrijos priemonėse numatytų nuostatų, kurios užtikrina laisvę teikti paslaugas arba leidžia taikyti išlygas.

3 skirsnis

Paslaugų gavėjų teisės

24 straipsnis

Uždraudžiami apribojimai

25 straipsnis

Nediskriminavimas

1.  Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų gavėjui nebūtų taikomi diskriminuojantys reikalavimai, pagrįsti vien tik pilietybe arba gyvenamąja vieta.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad bendrose galimybės gauti paslaugą sąlygose, kurias viešai skelbia paslaugų teikėjas, nebūtų diskriminuojančių nuostatų, pagrįstų vien tik paslaugų gavėjo pilietybe arba gyvenamąja vieta. Tačiau tai netrukdo galimybei numatyti skirtingas galimybės gauti paslaugas sąlygas, kai tokios skirtingos galimybės tiesiogiai pateisinamos objektyviais kriterijais.

26 straipsnis

Parama paslaugų gavėjams

1.  Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų gavėjai vieno langelio principu veikiančiuose kontaktiniuose centruose galėtų gauti šią informaciją:

Kai tinkama, į kompetentingų valdžios institucijų patarimus yra įtraukiamas paprastas nuoseklus vadovas.

Naujausia informacija ir pagalba yra teikiama aiškiai ir nedviprasmiškai, ji yra lengvai prieinama per atstumą, įskaitant elektroninius būdus.

2.  Valstybės narės gali perleisti atsakomybę už 1 dalyje nurodytos užduoties vykdymą bet kokioms kitoms įstaigoms, pavyzdžiui, Vartotojų paramos centrams, Europos neteisminio tinklo (EEJ-net) informacijos teikimo vietoms, vartotojų teisių asociacijoms arba Europos informacijos centrams.

Valstybės narės ne vėliau kaip iki ...(44)praneša Komisijai paskirtųjų institucijų pavadinimus ir kontaktinius duomenis, kuriuos Komisija perduoda visoms valstybėms narėms.

3.  Kad galėtų pateikti 1 dalyje nurodytą informaciją, atitinkama institucija, į kurią kreipiasi paslaugų gavėjas, susisiekia su reikiama atitinkamos valstybės narės institucija. Pastaroji pateikia prašomą informaciją kiek galima greičiau. Valstybės narės užtikrina, kad tos institucijos viena kitai teiktų savitarpio pagalbą ir imtųsi visų įmanomų veiksmingo bendradarbiavimo priemonių.

4.  Laikydamasi 39 straipsnio 2 dalyje nurodytos tvarkos Komisija imasi priemonių, skirtų įgyvendinti 1, 2 ir 3 dalis, nustatydama techninius mechanizmus įvairių valstybių narių institucijoms keistis informacija ir ypač užtikrinti informacijos sistemų sąveiką.

27 straipsnis

Pagalba paslaugų teikėjams

1.  Valstybės narės užtikrina, kad vėliausiai ...(45) paslaugų teikėjams bus suteikta galimybė visas procedūras ir formalumus, pagal šią direktyvą reikalingus norint vykdyti veiklą kitoje valstybėje narėje, atlikti vieno langelio principu veikiančiame kontaktiniame centre.

2.  Atitinkamai taikomi 6–8 straipsniai.

V skyrius

Paslaugų kokybė

28 straipsnis

Informacija apie paslaugų teikėjus ir jų teikiamas paslaugas

1.  Komisija ir valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjai paslaugų gavėjams, Europos vieno langelio principu veikiančiam kontaktiniam centrui ir priimančių valstybių narių vieno langelio principu veikiantiems kontaktiniams centrams suteiktų tokią informaciją:

2.  Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje minėta informacija pagal paslaugų teikėjui pageidaujant:

3.  Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų gavėjo prašymu paslaugų teikėjai teiktų gavėjui tokią papildomą informaciją:

4.  Valstybės narės užtikrina, kad informacija, kurią pagal šio skyriaus nuostatas privalo pateikti paslaugų teikėjas, būtų suteikiama arba pranešama aiškiai ir vienprasmiškai bei likus užtektinai laiko iki sutarties sudarymo, arba, jeigu sutarties raštu nesudaroma, prieš teikiant paslaugą.

5.  Šiame skyriuje nustatytais informacijos reikalavimais papildomi reikalavimai, jau nustatyti Bendrijos teisės aktuose, ir jais valstybėms narėms neužkertamas kelias įvesti papildomus informacijos reikalavimus, taikytinus jų teritorijoje įsisteigusiems paslaugų teikėjams.

6.  Vadovaudamasi 39 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka Komisija gali nurodyti pagal šio straipsnio 1 ir 3 dalis teikiamos informacijos turinį, atsižvelgdama į specifinį tam tikrų veiklos rūšių pobūdį, ir gali nurodyti praktinius 2 dalies įgyvendinimo būdus.

29 straipsnis

Profesinis draudimas ir garantijos

1.  Valstybės narės gali pareikalauti, kad paslaugų teikėjai, kurių paslaugos yra susijusios su tam tikra tiesiogine rizika gavėjo arba kitų asmenų sveikatai arba saugai, finansiniam gavėjo saugumui arba aplinkai, būtinai turėtų profesinės civilinės atsakomybės draudimą, atitinkantį rizikos pobūdį ir mastą, arba suteiktų bet kokią kitą garantiją, kuri būtų tolygi arba iš esmės atitiktų savo paskirtį. Profesinės civilinės atsakomybės draudimas arba garantija turi padengti galimą riziką, susijusią su paslaugomis, jei jos teikiamos kitoje valstybėje narėje.

2.  Valstybės narės turi teisę reikalauti, kad paslaugų teikėjas, pirmą kartą vykstantis iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę teikti paslaugų, informuotų apie tai priimančios valstybės narės kompetentingą instituciją ir pateiktų deklaraciją raštu, kurioje būtų nurodyti duomenys apie draudimo sutartis ar kitas asmeninio ar kolektyvinio pobūdžio apsaugos priemones, susijusias su profesine atsakomybe. Tuo atveju, kai paslaugų teikėjas ketina tais metais laikinai arba retkarčiais toje valstybėje narėje teikti paslaugas, atitinkama deklaracija kartą per metus atnaujinama. Paslaugų teikėjas šią deklaraciją gali pateikti bet kokiu pasirinktu būdu.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjai teiktų gavėjui informaciją apie 1 dalyje nustatytus draudimus arba garantijas ir ypač draudiko arba garanto kontaktinius duomenis ir geografinę draudimo galiojimo sritį.

4.  Jeigu paslaugų teikėjas įsisteigia arba teikia paslaugas valstybių narių teritorijoje, tokios valstybės narės negali reikalauti iš teikėjo profesinio draudimo arba finansinės garantijos, jeigu jis jau apsidraudęs ar turi kitą garantiją, kuri tolygi arba iš esmės atitinka savo paskirtį, kitoje valstybėje narėje, kur paslaugų teikėjas jau įsisteigęs.

Jei valstybė reikalauja, kad kitoje valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas būtų apsidraudęs nuo finansinės rizikos, susijusios su profesine atsakomybe, ši valstybė narė pripažįsta atitinkamą kitos valstybės narės banko arba draudimo įstaigos pažymą, kaip pakankamą įrodymą.

Jeigu toks užtikrinimas yra ekvivalentiškas tik iš dalies, valstybės narės gali reikalauti papildomo užtikrinimo neapdraustiems aspektams padengti.

5.   1–4 dalys neturi įtakos profesinio draudimo arba garantijos sąlygoms, numatytoms kitose Bendrijos priemonėse.

6.  Siekdama įgyvendinti 1 dalį ir vadovaudamasi 39 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka Komisija gali sudaryti paslaugų, kurioms yra būdingos 1 dalyje minėtos savybės, sąrašą ir nustatyti bendrus kriterijus, kurių pagrindu nustatomas šioje dalyje minėtų draudimų arba garantijų rizikos pobūdis ir mastas.

30 straipsnis

Garantinis aptarnavimas

Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjai teiktų gavėjui informaciją apie 1 dalyje nustatytus draudimus arba garantijas ir ypač draudiko arba garanto kontaktinius duomenis ir geografinę draudimo galiojimo sritį.

31 straipsnis

Reglamentuojamų profesijų komerciniai ryšiai

1.  Valstybės narės panaikina visus draudimus reglamentuojamų profesijų komerciniams ryšiams.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad reglamentuojamų profesijų komerciniai ryšiai, atsižvelgiant į Bendrijos teisės reikalavimus, atitiktų profesinių taisyklių nuostatas, kuriose ypač aptariamas nepriklausomumas, orumas ir profesinis sąžiningumas, taip pat profesinės paslapties saugojimas, kiek tai susiję su atskiros profesijos pobūdžiu.

32 straipsnis

Įvairiose srityse vykdoma veikla

1.  Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjams nebūtų taikomi reikalavimai, kuriais jie būtų įpareigojami verstis tik tam tikra specifine veikla arba kuriais būtų ribojama jungtinė arba partnerystės pagrindu vykdoma veikla įvairiose srityse.

2.  Jeigu įvairių sričių veiklai išduodami leidimai, valstybės narės užtikrina:

3.  Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjai teiktų gavėjui jo užklausiamą informaciją apie įvairių sričių veiklą ir partnerystės ryšius bei priemones, kurių imamasi, siekiant išvengti interesų konflikto. Tokia informacija įtraukiama į bet kokį informacinį dokumentą, kuriame paslaugų teikėjas išsamiai aprašo savo paslaugas.

33 straipsnis

Paslaugų kokybės politika

1.  Bendradarbiaudamos su Komisija valstybės narės imasi papildomų priemonių, skirtų paslaugų teikėjams paskatinti savanoriškai imtis veiksmų, siekdamos užtikrinti paslaugų teikimo kokybę, ypač naudojant vieną šių metodų:

2.  Valstybės narės užtikrina, kad informacija apie tam tikrų ženklų ir ženklų bei kitų su paslaugomis susijusių žymenų suteikimo kriterijų svarbą būtų lengvai prieinama paslaugų gavėjams ir teikėjams.

3.  Bendradarbiaudamos su Komisija valstybės narės imasi papildomų priemonių, skirtų profesinėms organizacijoms, taip pat prekybos rūmams ir amatų asociacijoms valstybėse narėse paskatinti bendradarbiauti Bendrijos lygmeniu siekiant gerinti paslaugų teikimo kokybę, ypač palengvinant prieigą prie paslaugų teikėjo kompetencijos srities.

4.  Bendradarbiaudamos su Komisija valstybės narės imasi papildomų priemonių, skirtų skatinti paslaugų teikimo kokybės ir trūkumų nepriklausomo vertinimo tobulinimą, ypač skatinant lyginamųjų bandymų arba tyrimų ir rezultatų perdavimo plėtrą Bendrijos lygmeniu.

5.  Valstybės narės, bendradarbiaudamos su Komisija, skatina neprivalomų Europos standartų kūrimą, siekdamos palengvinti įvairių valstybių narių teikėjų teikiamų paslaugų suderinamumą, informacijos teikimą gavėjui bei užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę.

34 straipsnis

Ginčų sprendimas

1.  Valstybė narė imasi bendrų priemonių, skirtų užtikrinti, kad paslaugų teikėjai pateiktų savo pašto adresą, fakso numerį arba elektroninio pašto adresą ir telefono numerį, kuriais visi paslaugų gavėjai, įskaitant gyvenančius kitose valstybėse narėse, galėtų siųsti skundus arba informacijos apie teikiamas paslaugas užklausas. Jei paslaugų teikėjų juridinis adresas skiriasi nuo adreso, kurį jie paprastai naudoja korespondencijai, jie nurodo ir savo juridinį adresą.

2.  Valstybės narės imasi bendrų priemonių, skirtų užtikrinti, kad paslaugos teikėjai atsakytų į 1 dalyje nustatytus skundus kiek įmanoma greičiau ir visaip stengtųsi surasti priimtinus sprendimus.

3.  Valstybės narės imasi bendrų priemonių, kurios būtinos užtikrinti, kad paslaugos teikėjai yra įpareigoti įrodyti, jog laikosi šioje direktyvoje šioje direktyvoje nustatytų įsipareigojimų teikti informaciją ir jog tokia informacija yra teisinga.

4.  Jeigu reikalaujama finansinės garantijos teismo sprendimui vykdyti, valstybės narės pripažįsta tolygias garantijas, kuriuos pateikė kitoje valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas arba institucijos.

5.  Valstybės narės imasi bendrų priemonių, skirtų užtikrinti, kad paslaugos teikėjai, kuriems yra taikomos elgsenos taisyklių nuostatos arba kurie yra profesinių sąjungų arba profesinių organizacijų, numatančių ginčų sprendimo ne teismo tvarka galimybę, nariai, praneštų apie tai gavėjui ir nurodytų tai visuose dokumentuose, kuriuose jie išsamiai aprašo savo paslaugas, nurodydami, kaip galima prieiti prie išsamios informacijos apie tokio mechanizmo savybes ir panaudojimo sąlygas.

35 straipsnis

Informacija apie gerą paslaugų teikėjų reputaciją

1.  Valstybės narės kitos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu teikia informaciją apie baudžiamuosius teistumus, baudas, administracines arba drausmines priemones ir sprendimus, susijusius su nemokumu ar bankrutavimu ir sukčiavimu, kurių ėmėsi tos valstybės narės kompetentingos institucijos paslaugų teikėjo atžvilgiu, kai jie tiesiogiai susiję su jo kompetencija arba profesiniu patikimumu.

Prašymas, pateiktas pagal 1 dalį, turi būti atitinkamai pagrįstas, ypač turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių prašoma informacijos.

2.  Valstybė narė, teikianti 1 dalyje minėtą informaciją, kartu nurodo, ar tam tikras sprendimas yra galutinis arba ar jo atžvilgiu buvo pateikta apeliacija, ir tuo atveju ta valstybė narė turėtų nurodyti datą, kada tikimasi gauti sprendimą dėl apeliacijos.

Be to, ta valstybė narė nurodo nacionalinių įstatymų nuostatas, pagal kurias paslaugų teikėjas buvo pripažintas kaltu ar nubaustas.

3.  Taikant 1 ir 2 dalis taip pat ir profesinės sąjungos turi paisyti nuostatų dėl asmens duomenų apsaugos ir nuteistų ar nubaustų asmenų teisių atitinkamoje valstybėje narėje. Bet kokia su tuo susijusi vieša informacija turi būti lengvai prieinama vartotojams.

VI skyrius

Konvergencijos programa

36 straipsnis

Elgsenos kodeksai Bendrijos lygmeniu

1.  Bendradarbiaudamos su Komisija valstybės narės imasi papildomų priemonių, skirtų skatinti visų pirma profesinių įstaigų, organizacijų ir asociacijų elgesio kodeksų, skirtų palengvinti paslaugų teikimą arba paslaugų teikėjo įsisteigimą kitoje valstybėje narėje Bendrijos lygmeniu, rengimą, siekiant užtikrinti jų atitikimą Bendrijos teisei.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje apibrėžti elgesio kodeksai būtų prieinami nuotolinėmis ir elektroninėmis priemonėmis.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjai nurodytų gavėjų prašymu arba bet kokiuose informaciniuose dokumentuose, kuriuose išsamiai aprašytos jų paslaugos, bet kokius elgesio kodeksus, kurie jiems yra taikomi, ir adresus, kuriais šiuos kodeksus galima būtų surasti elektroninėmis priemonėmis, nurodant turimas kalbų versijas.

37 straipsnis

Papildomas derinimas

1.  Komisija vertina vėliausiai iki ...(47) galimybę teikti pasiūlymus dėl derinimo priemonių šiais klausimais:

38 straipsnis

Abipusis vertinimas

1.  Vėliausiai iki ...(48) valstybės narės pateikia Komisijai ataskaitą apie vertintinus reikalavimus su visa 15 straipsnio 4 dalyje nurodyta informacija.

2.  Komisija persiunčia 1 dalyje minėtas ataskaitas valstybėms narėms, kurios teikia savo pastabas dėl kiekvienos ataskaitos per šešis mėnesius. Per tą patį laiką Komisija pasitaria dėl šių ataskaitų su suinteresuotomis šalimis.

3.  Komisija pateikia ataskaitas ir valstybių narių pastabas 39 straipsnio 1 dalyje minėtam Komitetui, kuris gali teikti savo pastabas.

4.  Atsižvelgdama į 2 ir 3 dalyse numatytas pastabas, Komisija vėliausiai iki ...(49)* pateikia galutinę ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai, tam tikrais atvejais kartu su pasiūlymais dėl papildomų iniciatyvų.

39 straipsnis

Komitetas

1.  Komisijai padeda Komitetas, kurį sudaro valstybių narių atstovai ir kuriam pirmininkauja Komisijos atstovas.

2.  Jeigu daroma nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 3 ir 7 straipsniai, kaip numatyta to sprendimo 8 straipsnio nuostatose.

3.  Komisija patvirtina savo procedūros taisykles.

40 straipsnis

Peržiūrėjimo nuostata

Atsižvelgdama į 38 straipsnio 4 dalyje nurodytą galutinę ataskaitą, Komisija kas trejus metus pateikia išsamią šios direktyvos, ir ypač jos 2 ir 21 straipsnių, įgyvendinimo ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai, tam tikrais atvejais kartu su pasiūlymais dėl jos pakeitimų.

41 straipsnis

Direktyvos 98/27/EB pakeitimas

Direktyvos 98/27/EB priede įterpiamas toks punktas:

13.   ... Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/.../EB [dėl paslaugų vidaus rinkoje]*

______________________

* OL L ...

VII skyrius

Baigiamosios nuostatos

42 straipsnis

1.  Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šios direktyvos įgyvendinimui iki ...(50). Jos praneša Komisijai tokių nuostatų tekstus ir tų nuostatų bei šios direktyvos koreliacijos lentelę.

Kai valstybės narės priims tas nuostatas, jose turi būti nuoroda į šią direktyvą, arba tokia nuoroda turi būti įtraukta, kai jos bus oficialiai skelbiamos. Valstybės narės sprendžia, kaip bus padaryta tokia nuoroda.

2.  Valstybės narės praneša Komisijai pagrindinių nacionalinių įstatymų nuostatų tekstus, kurie priimami šios direktyvos taikymo srityje.

43 straipsnis

Ši direktyva įsigalioja kitą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

44 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta,

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkas Pirmininkas

(1) OL C 221, 2005 9 8, p. 113. (2) OL C 43, 2005 2 18, p. 18. (3) 2006 m. vasario 16 d. Europos Parlamento pozicija. (4) KOM(2002)0441 galutinis. (5) KOM(2003)0313 galutinis. (6) KOM(2002)0585 galutinis. (7) OL L 149, 2005 6 11, p. 22. (8) OL L 364, 2004 12 9, p. 1. Reglamentas su pakeitimais, padarytais Direktyva 2005/29/EB. (9) OL L 126, 2000 5 26, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos direktyva 2004/69/EB (OL L 125, 2004 4 28, p. 44). (10) OL L 298, 1989 10 17, p. 23. Direktyva su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB (OL L 202, 1997 7 30, p. 60). (11) OL L 145, 1997 6 5, p. 29. (12) OL L 18, 1997 1 21, p. 1. (13) OL L 13, 2000 1 19, p. 12. (14) OL L 178, 2000 7 17, p. 1. (15) OL L 320, 1998 11 28, p. 54. (16) OL L 204, 1998 7 21, p. 37. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu. (17) OL L 166, 1998 6 11, p. 51. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2002/65/EB (OL L 271, 2002 10 9, p. 16). (18) OL L 184, 1999 7 17, p. 23. (19) 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos Direktyva) (OL L 108, 2002 4 24, p. 7). (20) 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų Direktyva) (OL L 108, 2002 4 24, p. 21). (21) 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų Direktyva) (OL L 108, 2002 4 24, p. 33). (22) 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų Direktyva) (OL L 108, 2002 4 24, p. 51). (23) 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002 7 31, p. 37). (24) OL L 78, 1977 3 26, p. 17. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu. (25) OL L 77, 1998 3 14, p. 36. Direktyva su pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu. (26) OL L 149, 1971 7 5, p. 2. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 631/2004 (OL L 100, 2004 4 6, p. 1). (27) OL L 255, 2005 9 30, p. 22. (28) OL L 134, 2004 4 30, p. 114. (29) OL L 221, 2003 9 4, p. 13. (30) OL L 395, 1989 12 30, p. 36. (31) * Treji metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos. (32) * Treji metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos. (33) * Treji metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos. (34) * Treji metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos. (35) * Penkeri metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos. (36) OL L 15, 1998 1 21, p. 14. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, 2003 10 31, p. 1). (37) OL L 176, 2003 7 15, p. 37. (38) OL L 176, 2003 7 15, p. 57. (39) OL L 281, 1995 11 23, p. 31. Direktyva su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003. (40) OL L 158, 2004 4 30, p. 77. (41) OL L 30, 1993 2 6, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2557/2001 (OL L 349, 2001 12 31, p. 1). (42) OL L 24, 1987 1 27, p. 36. (43) OL L 77, 1996 3 27, p. 20. (44) * Treji metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos. (45) * Treji metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos. (46) OL L 145, 1977 6 13, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2006/18/EB (OL L 51, 2006 2 22, p. 12). (47) * Praėjus vieneriems metams po šios direktyvos įsigaliojimo. (48) * Treji metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos. (49) ** Ketveri metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos. (50) * Treji metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos.