Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartiją ir su ja susijusią veiksmų programą,

–   atsižvelgdamas į 1994 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvą 94/45/EB dėl Europos darbų tarybos steigimo arba Bendrijos mastu veikiančių įmonių ir Bendrijos mastu veikiančių įmonių grupių darbuotojų informavimo bei konsultavimosi su jais tvarkos nustatymo(1),

–   atsižvelgdamas į 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvą 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo(2),

–   atsižvelgdamas į 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvą 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo(3),

–   atsižvelgdamas į 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo(4),

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą "Gairės dėl valstybės pagalbos regionams"(5),

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą "Gairės dėl valstybės pagalbos regionams laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d."(6),

–   atsižvelgdamas į 2002 m. guodžio 12 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2204/2002 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai užimtumui(7),

–   atsižvelgdamas į 2003 m. kovo 13 d. savo rezoliuciją dėl įmonių, gavusių Europos Sąjungos finansinę paramą, uždarymo(8),

–   atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 22 d. savo rezoliuciją dėl Komisijos komunikato dėl trečiojo pranešimo apie ekonominę ir socialinę sanglaudą(9),

–   atsižvelgdamas į 2005 m. liepos 6 d. savo rezoliuciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, nustatančio bendrąsias Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo nuostatas(10),

–   atsižvelgdamas į 2005 m. gruodžio 15 d. savo rezoliuciją dėl tiesioginės valstybės pagalbos kaip regioninės plėtros priemonės(11),

–   atsižvelgdamas į ES sutarties 87 straipsnio 3 dalį, 136 ir 158 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Komisijos pranešimą apie regioninę plėtrą ir į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (A6-0013/2006),

A.   kadangi regioninės plėtros politikos tikslas – sukurti palankias sąlygas Europos Sąjungos regionų plėtrai; kadangi reikėtų užtikrinti regioninės ir konkurencijos politikos tarpusavio darną, vadinasi, teikiant valstybės pagalbą neturėtų būti skatinamas ekonominės veiklos perkėlimas,

B.   kadangi sanglaudos politika yra Europos Sąjungos priemonė, padedanti mažinti skurdžiausių regionų išsivystymo skirtumus, kadangi reikėtų remti šių regionų įmones ir investuoti į jų infrastruktūros projektus; kadangi valstybės pagalba yra teisinė priemonė, padedanti siekti šio tikslo,

C.   kadangi įmonės pasirenka perkelti savo veiklą atsižvelgdamos į daugelį priežasčių, kai kurios iš jų visiškai nesusijusios su produktyvumo, veiksmingumo ar ekonominio gyvybingumo klausimais; kadangi dėl panašaus veiklos perkėlimo visgi gali būti panaikinta daug darbo vietų ir kilti ekonominių sunkumų, kurių poveikis regioninei plėtrai bus tuo didesnis, kuo mažiau galimybių įsidarbinti lieka regione, iš kurio buvo perkelta veikla,

D.   kadangi, atsižvelgiant į šią situaciją, pribrendo būtinybė Bendrijos lygmeniu įdiegti stebėsenos sistemas, padėsiančias nustatyti bet kokio įmonių veiklos perkėlimo ekonomines ir socialines sąnaudas; kadangi Europos Parlamentas aukščiau paminėtoje 2005 m. liepos 6 d. rezoliucijoje dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, nustatančio bendrąsias Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo nuostatas, paprašė priimti visas būtinas teisines priemones, padėsiančias užtikrinti, kad Bendrijos finansavimą gaunančios įmonės ilgą ir iš anksto nustatytą laiką nebūtų perkeliamos į kitą vietą, ir priimti nuostatą, pagal kurią būtų draudžiama bendrai finansuoti veiksmus, dėl kurių bus panaikinta daug darbo vietų ar uždarytos gamyklos esamose jų veiklos vietose; kadangi aukščiau paminėtoje 2005 m. gruodžio 15 d. rezoliucijoje dėl tiesioginės valstybės paramos – regioninės plėtros priemonės – vaidmens Europos Parlamentas nurodė, kad įmonių perkėlimui skiriama ES parama nesukuria europinės pridėtinės vertės ir todėl jos reikia atsisakyti,

E.   kadangi globalizacija, technologijų pažanga ir kliūčių kai kurioms šalims įstoti į ES mažinimas palengvina tarptautinę prekybą ir sukuria galimybių Europos Sąjungai globalizuotame pasaulyje, tačiau tai gali padidinti ir įmonių veiklos perkėlimo riziką,

F.   kadangi valstybės pagalba turi padėti sukurti ilgalaikes darbo vietas,

G.   kadangi nei Bendrijos, nei valstybių narių statistikos sistema negali pateikti bendrų ir tikslių duomenų apie įmonių veiklos perkėlimo mastą Europos Sąjungoje ir už jos ribų, kai reikia nustatyti įmonių veiklos perkėlimo atvejų skaičių ir įvertinti šio perkėlimo poveikį kilmės ir paskirties šalių užimtumui; kadangi dėl to Europos statistikos sistema turėtų būti stiprinama,

H.   kadangi valstybės pagalba gali būti būtina kaip ypatinga priemonė tais atvejais, kai dėl įmonės restruktūrizacijos ar perkėlimo daug tos vietovės gyventojų netenka darbo,

1.   pabrėžia, kad įmonių veiklos perkėlimas yra didelė įvairių Europos Sąjungos šalių problema;

2.   prašo, kad būtų laikomasi ir siekiama ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslo ir strateginių visiško užimtumo tikslų, suderintų su teisėmis bei socialine pažanga, kurie numatyti Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekto I–3 straipsnyje, ir reikalauja, kad ES finansiškai neremtų veiksmų, kuriais neįgyvendinami šie tikslai, t. y. įmonių veiklos perkėlimo, kuris nėra pagrįstas ekonominio gyvybingumo požiūriu arba dėl kurio gali būti panaikinta daug darbo vietų;

3.   primena, kad struktūriniai fondai ir Sanglaudos fondas turi padėti užtikrinti sanglaudą, t.y. skatinti darnius valstybių narių santykius ir solidarumą, ir kad visos pastangos pirmiausia turi būti skiriamos ekonomiškai atsilikusiems regionams;

4.   mano, kad įmonių perkėlimas gali apimti ne vien tik vadinamasias tradicines pramonės šakas, kuriose daug darbo jėgos, bet ir tokias šakas, kuriose sukoncentruotas didelis kapitalas, taip pat pat paslaugų sektorių;

5.   rekomenduoja Komisijai atidžiai stebėti, kaip uždaromos ir perkeliamos įmonės, ir reikalauti grąžinti suteiktą paramą, jei ji naudojama netinkamai;

6.   pabrėžia, kad Komisija ir valstybės narės turi imtis iniciatyvos, kad Bendrijos ir valstybių narių lygmenimis būtų priimtos priemonės, padėsiančios užkirsti kelią galimoms neigiamoms įmonių perkėlimo pasekmėms ekonominiam vystymuisi ir socialinėms dramoms, kylančioms tuomet, kai dėl įmonių perkėlimo tiesiogiai ar netiesiogiai prarandama darbo vietų Europos Sąjungos regionuose, susiduriančiuose su įmonių iškėlimu ir turinčiuose menkus gebėjimus įgyvendinti restruktūrizaciją arba jų iš viso neturinčiuose;

7.   ragina Komisiją imtis visų reikiamų priemonių siekiant, kad Europos regionine politika nebūtų skatinamas įmonių perkėlimas, dėl kurio būtų prarandama darbo vietų;

8.   pripažįsta struktūrinių fondų reformos įgyvendinimo metu pateiktą Komisijos pasiūlymą, kurio tikslas – taikyti sankcijas įmonėms, kurios, būdamos Europos Sąjungos finansinės paramos gavėjomis, perkelia savo veiklą nepraėjus nustatytam septynerių metų nuo paramos suteikimo dienos terminui; šis pasiūlymas yra pirmo būtinumo ES ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos priemonė;

9.   taip pat reikalauja, kad valstybės pagalbą gavusios ir savo veiklą Europos Sąjungos viduje perkeliančios įmonės, kurios gavo valstybės pagalbą, ypač, kai jos nesilaikė su šia pagalba susijusių įsipareigojimų, arba įmonės, kurios atleido savo ankstesnėse veiklos vykdymo vietose dirbančius darbuotojus nesilaikydamos valstybės narės ir tarptautinės teisės normų, negalėtų gauti valstybės pagalbos naujoje veiklos vykdymo vietoje ir ateityje negalėtų naudotis struktūrinių fondų parama ar valstybės pagalba septynerius metus nuo įmonės perkėlimo dienos;

10.   mano, kad taip pat reikėtų numatyti priemones, nukreiptas prieš vadinamąjį atvirkštinį perkėlimą, kai pabloginamos darbo sąlygos neperkeliant įmonės veiklos;

11.   mano, kad būtina imtis suderintų priemonių įgyvendinant įvairių Sąjungos sričių politiką, kadangi valstybių narių sistemos nėra gerai suderintos; ragina skubiai sukurti bendrą Europos įmonių perkėlimo Europos Sąjungoje ir už jos ribų prevencijos, kontrolės ir priežiūros strategiją, kuri būtų įgyvendinama Sąjungos lygmeniu ir derinama su visomis valstybėmis narėmis;

12.   tuo tikslu pabrėžia aukščiau paminėtos 2003 m. kovo 13 d. Europos Parlamento rezoliucijos svarbą ir prašo Komisijos pavesti Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondui Dubline (Europos pokyčių stebėjimo centrui) išstudijuoti, įvertinti (įskaitant sukurtų ir prarastų darbo vietų skaičiaus nustatymą atsižvelgiant į kokybinį aspektą) ir prižiūrėti įmonių veiklos perkėlimo reiškinį, siekiant nustatyti ekonominius ir socialinius padarinius ir poveikį sanglaudos politikai, teritorijų planavimui bei regioninei plėtrai, taip pat prašo supažindinti su minėto darbo rezultatais ir reguliariuose pranešimuose pateikti konkrečių pasiūlymų Parlamentui;

13.   džiaugiasi galėdamas konstatuoti, kad Komisija ėmėsi priemonių, kad būtų priimtos naujosios valstybės pagalbos regionams gairės, kuriose numatyta, kad įmonės, kurios nesilaiko su šia pagalba susijusių reikalavimų ir perkelia savo veiklą ES viduje ar ypač už jos ribų, privalo grąžinti suteiktą paramą;

14.   pažymi, kad Komisija naujosiose valstybės pagalbos regionams gairėse numatė ir sistemą, leidžiančią ypatingais atvejais, kai gali būti prarasta ypač daug darbo vietų, valstybės pagalbą skirti net tiems regionams ar vietovėms, kurie įprastomis aplinkybėmis neturėtų teisės jos gauti;

15.   dar kartą ragina suderinti valstybės pagalbos teisę ir išvengti pernelyg didelių skirtumų teikiant šią pagalbą kaimyniniams regionams;

16.   prašo Komisijos, kad valstybės pagalba iš Europos Sąjungos ar valstybių narių biudžeto būtų suteikiama ir toliau gaunama, jei užimtumo ir vietos plėtros srityse laikomasi tikslių įsipareigojimų, kurie yra privalomi įmonių ir atitinkamų vietos, regionų ir nacionalinių valdžios institucijų vadovams;

17.   atkreipia Komisijos dėmesį į tai, kaip svarbu užtikrinti, kad ši pagalba būtų skiriama tik gavus tvirtas garantijas dėl ilgalaikio užimtumo ir regiono augimo;

18.   ragina Komisiją veiksmingai taikyti galiojančias nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kai įmonės, kurios nesilaiko įsipareigojimų, susijusių su investicijomis, dėl kurių jos buvo gavusios valstybės pagalbą, grąžina subsidijas, ir pateikti pranešimą dėl dabartinių nuostatų taikymo;

19.   taip pat prašo Komisijos ir valstybių narių sudaryti sąrašą įmonių, kurios pažeidžia valstybės pagalbą ar Bendrijos lėšas reglamentuojančias nuostatas ir perkelia savo veiklą ES viduje ar už jos ribų nesilaikydamos šiose nuostatose numatyto reikalavimo atitinkamą laikotarpį neperkelti veiklos;

20.   prašo Komisijos parengti Europos elgesio kodeksą, siekiant išvengti įmonių arba jų gamybinių vienetų perkėlimo į kitus ES regionus arba kitas šalis, turint vienintelį tikslą gauti finansinę Europos Sąjungos paramą;

21.   ragina Komisiją siekti, kad remiantis penkiomis Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijomis, kurioms teikiama pirmenybė, į tarptautines sutartis būtų įtrauktos socialinės sąlygos, t. y. dėl teisės jungtis į organizacijas, susirinkimų laisvės, vaikų darbo, priverstinio darbo ir diskriminacijos uždraudimo; prašo, kad įgyvendinant minėtąsias socialines sąlygas šalims ir įmonėms, kurios laikosi šių nuostatų, būtų taikomos teigiamos ir skatinamosios priemonės; ragina Komisiją ir Tarybą siekti, kad šie klausimai būtų vėl įtraukti į Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) ministrų konferencijos darbotvarkę ir kad būtų sukurtas Prekybos ir žmogaus teisių komitetas, kuris spręstų žmogaus teisių problemas darbo pasaulyje;

22.   yra įsitikinęs, kad didesnio visų vietų, kuriose gaminami produktai, ir galiojančių darbo standartų skaidrumo užtikrinimas galėtų turėti įtakos pirkėjų ir vartotojų pasirinkimui perkant produktus;

23.   reikalauja skatinti valstybės pagalbą gaunančias įmones drauge su darbuotojams atstovaujančiomis organizacijomis ir regioninės bei vietos valdžios institucijomis užtikrinti atsakingą elgesį įgyvendinant sanglaudos politiką, kurios tikslas – darni regioninė plėtra;

24.   ragina Komisiją ir valstybes nares, bendradarbiaujant su atitinkamomis vietos ir regioninės valdžios institucijomis, stebėti, kad būtų veiksmingai ir tikslingai naudojama Europos fondų parama, skirta profesiniam mokymui ir darbuotojų perkvalifikavimui regionuose, kuriuose vykdoma restruktūrizacija ir perkeliamos įmonės, ir ypač tų darbuotojų, kurie dėl buvusio darbdavio persikėlimo neteko darbo;

25.   pabrėžia, kad būtina sutelkti struktūrinių fondų veiklą į darbo vietų kūrimą ir tvarų ekonomikos vystymą, naujų įmonių kūrimą, profesinį mokymą visą gyvenimą ir našumo gerinimą ir ją stiprinti; šiuo klausimu pritaria Komisijos pasiūlymui sukurti Globalizacijos fondą siekiant užkirsti kelią dėl restruktūrizacijos ir įmonių perkėlimo kilusiam ekonominiam ir socialiniam šokui bei jį valdyti, ir prašo šiam fondui skirti pakankamai lėšų, kad būtų įgyvendinti jam priskirti uždaviniai;

26.   mano, kad Bendrijos lėšos, ypač lėšos pramonei ir Europos socialinio fondo parama turėtų būti teikiama tik tuomet, jei šią paramą gaunančios įmonės laikosi specialių nuostatų dėl naujovių, vystymosi vietoje bei užimtumo ir prievolės vykdyti ilgalaikę gamybą Europos Sąjungos teritorijoje; ypač prašo griežtai laikytis struktūrinių fondų naudojimą reglamentuojančių nuostatų ir jas stiprinti;

27.   reikalauja ginti atitinkamų darbuotojų teises, t. y. visiškai užtikrinti jiems teisę gauti informaciją;

28.   mano, kad dėl dažnai vykdomo įmonių veiklos perkėlimo padarinių turėtume pradėti atvirai ir konstruktyviai svarstyti klausimą dėl tikros Europos socialinės erdvės sukūrimo ir kad socialiniam dialogui tenka svarbiausias vaidmuo užkertant kelią įmonių veiklos perkėlimui ir įveikiant jo padarinius;

29.   prašo Komisijos savo pasiūlymų struktūrinių fondų reformos klausimais pagrindu parengti mechanizmą, pagal kurį būtų galima griežčiau bausti valstybės pagalbą gavusias įmones, kurios perkelia visą savo veiklą arba jos dalį už Europos Sąjungos ribų;

30.   ragina suteikti teisę visoms suinteresuotoms šalims gauti informaciją apie tai, ar įmonei buvo skirta subsidija;

31.   ragina ypatingą dėmesį skirti pasienio teritorijų, kuriose vis dar dideli skirtumai teikiant pagalbą, problemoms;

32.   rekomenduoja už šį klausimą atsakingiems komitetams atidžiai įvertinti priemones, kurių Komisija imsis po šios rezoliucijos;

33.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams.

(1) OL L 254, 1994 9 30, p. 64. (2) OL L 225, 1998 8 12, p. 16. (3) OL L 82, 2001 3 22, p. 16. (4) OL L 80, 2002 3 23, p. 29. (5) OL C 74, 1998 3 10, p. 9. (6) OL C 110, 2003 5 8, p. 24. (7) OL L 337, 2002 12 13, p. 3. (8) OL C 61 E, 2004 3 10, p. 425. (9) OL C 104 E, 2004 4 30, p. 1000. (10) Priimti tekstai, P6_TA(2005)0277. (11) Priimti tekstai, P6_TA(2005)0527.