Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į 1990 m. rugsėjo 7 d. Jungtinių Tautų patvirtintus "Pagrindinius teisininkų vaidmens principus",

–   atsižvelgdamas į 2000 m. spalio 25 d. Europos Tarybos rekomendaciją Rec (2000) 21 dėl laisvės verstis teisininko profesija,

–   atsižvelgdamas į savo 1994 m. sausio 18 d. rezoliuciją dėl notaro profesijos Bendrijoje(1),

–   atsižvelgdamas į savo 2001 m. balandžio 5 d. rezoliuciją dėl tam tikrų laisvųjų profesijų atstovų, ypač teisininkų, užmokesčio ir privalomų tarifų skalės ir dėl ypatingos laisvųjų profesijų atstovų vaidmens ir pozicijos modernioje visuomenėje(2),

–   atsižvelgdamas į savo 2003 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją dėl laisvųjų profesijų rinkos reguliavimo ir konkurencijos taisyklių(3),

–   atsižvelgdamas į 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvą 77/249/EEB skirtą padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas(4),

–   atsižvelgdamas į 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/5/EB skirtą padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija(5),

–   atsižvelgdamas į 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvą 2003/8/EB, numatančią teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles(6),

–   atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo(7),

–   atsižvelgdamas į 2006 m. vasario 16 d. Europos Parlamento poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vidaus rinkos paslaugų(8),

–   atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 5 d. Komisijos komunikatą "Laisvosios profesijos: didesnių reformų galimybė"(KOM(2005)0405),

–   atsižvelgdamas į Europos Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Bendrijos konkurencijos teise ir laisve teikti paslaugas, ypač susijusią su nacionaliniais teisės aktais dėl teisininkų minimalių atlyginimų,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 108 straipsnio 5 dalį,

A.   kadangi Europos Bendrijų Teisingumo Teismas pripažino, kad:

B.   kadangi bet kokia teisinių profesijų reforma turi labai didelių padarinių, apimančių ne tik konkurencijos teisę, bet ir laisvės, saugumo ir teisingumo sritį bei dar platesnį teisės viršenybės principo apsaugos Europos Sąjungoje aspektą,

C.   kadangi 1990 m. rugsėjo 7 d. JT patvirtintuose "Pagrindiniuose teisininkų vaidmens principuose" numatyta, kad:

D.   kadangi kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų tinkamai saugomos jo teisės ir pagrindines laisvės, ar tai būtų ekonominės, socialinės, kultūrinės, pilietinės, ar politinės laisvės, būtina, kad visi asmenys galėtų veiksmingai naudotis nepriklausomų teisinių profesijų atstovų teisinėmis paslaugomis,

E.   kadangi teisės srityje dirbantiems specialistams keliami reikalavimai, t. y. išlaikyti nepriklausomumą, vengti interesų konfliktų ir gerbti klientų konfidencialumą, gali būti pažeisti, kai jiems suteikiamas leidimas dirbti pagal savo profesiją organizacijoje, kurioje ne teisės srities specialistams leidžiama patiems vykdyti organizacijos veiksmų kontrolę arba vykdyti ją drauge, kai investuojamos lėšos ar kitu būdu, taip pat esant daugiašalei partnerystei su kitų profesijų specialistais, kurie nėra susaistyti minėtųjų profesinių įsipareigojimų;

F.   kadangi kainų požiūriu nereguliuojama teisės specialistų konkurencija lemia teikiamų paslaugų kokybės pablogėjimą ir kenkia vartotojams;

G.   kadangi teisinių paslaugų rinkai būdingas netolygus informacijos pasiskirstymas tarp teisininkų ir vartotojo, įskaitant mažąsias ir vidutines įmones, nes pastarieji neturi reikalingų kriterijų teikiamų paslaugų kokybei įvertinti;

H.   kadangi dėl etiško elgesio svarbos, konfidencialumo išlaikymo dirbant su klientais ir aukšto lygio specialių žinių būtinos tokios savireguliavimo sistemos, kokias dabar taiko teisininkų profesinės organizacijos ir grupės,

I.   kadangi notarus valstybės narės skiria kaip valstybės tarnautojus, į kurių pareigas įeina rengti įrodymo galią turinčius ir nedelsiant vykdytinus autentiškus dokumentus,

J.   kadangi notarai valstybės vardu imasi atlikti daug tiriamojo darbo tokiose srityse kaip neteisminė teisinė apsauga, ypač įmonių teisės srityje (tam tikrais atvejais pagal Bendrijos teisę), ir jiems atliekant šį darbą atitinkama valstybė narė taiko panašią drausminę priežiūrą, kaip teisėjams ir valstybės tarnautojams,

K.   kadangi dalinis valstybės valdžios įgaliojimų perdavimas notarui yra pirminis su šia profesija susijęs aspektas, tai daroma reguliariai ir sudaro didžiąją notaro veiklos dalį,

1.   visiškai pripažįsta esminį teisinių profesijų atstovų vaidmenį demokratinėje visuomenėje užtikrinant, kad būtų gerbiamos pagrindinės teisės, teisės viršenybės principas ir saugumas taikant teisę, ir tada, kai teisininkai atstovauja klientams ir gina juos teisme, ir kai jie teikia klientams teisines konsultacijas;

2.   dar kartą patvirtina savo poziciją, kuri buvo nustatyta 1994 m. sausio 18 d., 2001 m. balandžio 5 d. rezoliucijose ir 2003 m. gruodžio 16 d. pozicijoje;

3.   pažymi, kad siekiant verstis teisininko praktika reikalinga aukšta kvalifikacija ir kad būtina ginti šią teisinėms profesijoms būdingą kvalifikaciją siekiant patenkinti Europos piliečių interesus, taip pat kad būtina užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius tarp teisinių profesijų atstovų ir jų klientų;

4.   dar karta pabrėžia taisyklių, būtinų siekiant užtikrinti teisinių profesijų atstovų nepriklausomybę, kompetenciją, patikimumą ir atsakomybę, svarbą norint garantuoti jų teikiamų paslaugų kokybę, naudą jų klientams ir plačiajai visuomenei ir siekiant apsaugoti visuomenės interesą;

5.   palankiai vertina tai, jog Komisija pripažino, kad reformas geriausia vykdyti valstybių narių lygiu ir kad valstybių narių valdžios institucijos, ypač įstatymų leidybos organai, geriausiai gali nustatyti teisinėms profesijoms taikomas taisykles;

6.   pažymi, kad Teisingumo Teismas pripažino tam tikrus valstybių narių įstatymų leidėjų ir profesinių asociacijų ir institucijų įgaliojimus spręsti, kokių veiksmų tikslinga ir būtina imtis siekiant užtikrinti, kad valstybėse narėse būtų tinkamai verčiamasi teisine praktika;

7.   pažymi, kad kiekvieną profesinės institucijos veiklos rūšį būtina vertinti atskirai, kad konkurencijos taisyklės būtų taikomos asociacijai tik tada, kai ji veikia išskirtinai savo narių naudai, o ne tada, kai ji veikia siekdama bendro intereso;

8.   primena Komisijai, kad teisės paslaugų taisyklėmis siekiama apsaugoti visuomenę, užtikrinti teisę į gynybą ir teisę kreiptis į teismą bei garantuoti saugumą taikant teisę, ir todėl jos negali būti parengtos pagal kliento išmanymo lygį;

9.   ragina teisininkų profesines institucijas, organizacijas ir asociacijas sukurti Europos lygmens teisininkų etikos kodeksus, kuriuose būtų nustatomos jų darbo organizacijos, kvalifikacijų, profesinės etikos, priežiūros, atsakomybės ir pranešimų taisyklės siekiant, kad galutiniai teisinių paslaugų naudotojai turėtų būtinas teisininkų sąžiningumo ir patirties garantijas ir būtų užtikrintas patikimas teisingumo vykdymas;

10.   ragina Komisiją atsižvelgti į ypatingą teisinių profesijų vaidmenį teisinės valstybės visuomenėje ir kruopščiai ištirti, kaip veikia teisinių paslaugų rinka, kai Komisija skatina laikytis principo "mažiau reguliavimo – geresnis reguliavimas";

11.   ragina Komisiją, jei tinka, taikyti konkurencijos taisykles nenusižengiant Teisingumo Teismo praktikai;

12.   mano, kad valstybės narės, kurioje šios taisyklės priimtos arba turi galią, teisinėje sistemoje reikia rasti visuomenės interesų, viršesnių už ES konkurencijos principus, ir kad nėra apibrėžta tokio kriterijaus kaip Europos Sąjungos visuomenės interesai;

13.   ragina Komisiją netaikyti ES konkurencijos teisės sprendžiant klausimus, kurie pagal ES konstitucinę sąrangą priklauso valstybių narių jurisdikcijai, pvz., galimybei kreiptis į teismą, kuriai priklauso teismų taikomos teisininkų užmokesčio mokėjimo skalės;

14.   pabrėžia, kad ankstesnės kliūtys, kurios kildavo teisės specialistų įsisteigimo laisvei ir laisvei teikti paslaugas, teoriškai buvo veiksmingai pašalintos direktyvomis 77/249/EEB, 98/5/EB ir 2005/36/EB; tačiau pastebi , kad po dvejų metų bus atliekama peržiūra, ir laukia šio visapusiško įvertinimo;

15.   mano, kad nustatant užmokesčio skalę ar kitą privalomą teisininkų arba teisės srities specialistų atlygį, netgi už neteismines paslaugas, nepažeidžiami Sutarties 10 ir 81 straipsniai, jei jų patvirtinimas pateisinamas teisėtu visuomenės interesų siekiu, o valstybės narės aktyviai prižiūri, kaip privatūs veikėjai dalyvauja sprendimų priėmimo procese;

16.   mano, kad pagal Sutarties 49 straipsnį ir Direktyvas 2005/36/EB ir 77/249/EEB numatytas paskirties šalies principas nustatant teisininkų ir kitų teisinių profesijų atstovų užmokesčio ir privalomų tarifų skalę;

17.   mano, kad Sutarties 45 straipsnis turi būti visapusiškai taikomas ir notarams;

18.   ragina Komisiją įdėmiai atsižvelgti į šioje rezoliucijoje išdėstytus principus ir problemas, kai ji svarstys taisykles, reglamentuojančias vertimąsi teisinėmis profesijomis valstybėse narėse;

19.   ragina profesines organizacijas toliau plėtoti savo veiklą teisinės pagalbos srityje siekiant užtikrinti, kad visi turėtų teisę gauti teisines konsultacijas ir kad jiems būtų atstovaujama;

20.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai.

(1) OL C 44, 1994 2 14, p. 36. (2) OL C 21 E, 2002 1 24, p. 364. (3) OL C 91 E, 2004 4 15, p. 126. (4) OL L 78, 1977 3 26, p. 17. (5) OL L 77, 1998 3 14, p. 36. (6) OL L 26, 2003 1 31, p. 41. (7) OL L 255, 2005 9 30, p. 22. (8) P6_TA(2006)0061.