Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į savo 1997 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl Komisijos ataskaitos Tarybai ir Europos Parlamentui apie demografinę padėtį Europos Sąjungoje 1995 m.(1),

–   atsižvelgdamas į savo 1998 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl Komisijos demografinės ataskaitos 1997 m.(2),

–   atsižvelgdamas į savo 2000 m. gruodžio 15 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato "Kuriant Europą įvairaus amžiaus žmonėms – gerovės ir kartų vienybės skatinimas"(3),

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui "Europos atsakas į pasaulio senėjimo skatinamą ekonominę ir socialinę pažangą senėjančiame pasaulyje, Europos Komisijos indėlis į Antrąją pasaulinę senėjimo asamblėją (KOM(2002)0143),

–   atsižvelgdamas į Europos jaunimo paktą, kurį Europos Vadovų Taryba priėmė 2005 m. kovo 22–23 d. susitikime Briuselyje,

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą – Žaliąją knygą, Demografiniai pokyčiai skatina naują kartų vienybę" (KOM(2005)0094),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A6-0041/2006),

A.   kadangi demografinių pokyčių, kuriuos iš dalies nulėmė padidėjusi vidutinė gyvenimo trukmė, nereikėtų vertinti tik kaip problemos, nes jie taip pat kelia pozityvų iššūkį visuomenei, įtraukdami visas amžiaus grupes ir suteikdami tokias galimybes, kokių anksčiau nebuvo,

B.   kadangi Lisabonos strategija pabrėžia aktyvesnio moterų dalyvavimo darbo rinkoje būtinybę, įgyvendinant Lisabonos tikslus dėl visiško užimtumo ir aukštos kokybės darbų,

C.   kadangi Direktyvoje 92/85/EEB numatomos priemonės, skirtos skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata(4),

1.   pritaria Komisijos komunikatui – Žaliajai knygai "Demografiniai pokyčiai skatina naują kartų vienybę" (Žalioji knyga);

2.   džiaugiasi, kad Komisija, pateikdama Žaliąją knygą, Europos lygmeniu atkreipė dėmesį į vieną iš didžiausių problemų politikos ir visuomenės srityse, tačiau pabrėžia, kad daugelis dėl visuomenės demografinės raidos kylančių klausimų priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai, todėl paprastai neina į Bendrijos kompetenciją nustatyti Europos šios srities taisykles;

3.   apgailestauja, kad Komisijos žaliojoje knygoje nesistemingai aptariama lyčių perspektyva makroekonominiu ir mikroekonominiu aspektais, o tai galėtų būti pagrindinė koncepcija, pagal kurią būtų plėtojami apmąstymai ir apibrėžiami plataus masto veiksmai;

4.   mano, kad demografiniai pokyčiai ir jų įtaka visuomenei yra ypač svarbūs valstybių narių ir Sąjungos ateičiai; todėl ragina Komisiją pripažinti, kad spręsti demografinių pokyčių problemą yra horizontalioji užduotis, ir tinkamai į juos atsižvelgti bei įtraukti į visas Sąjungos veiklos kryptis;

5.   teigia, kad laikui bėgant dėl demografinių pokyčių, lėto ekonomikos augimo ir besitęsiančio didelio nedarbo šios problemos vis didės; todėl daro išvadą, kad siekiant kovoti su neigiamais demografinių pokyčių padariniais turėtų būti skatinamas augimas ir mažinamas didelis nedarbas;

6.   stebisi, kad Žaliojoje knygoje tik epizodiškai minimi su demografiniais pokyčiais susiję sveikatos apsaugos politikos aspektai; pabrėžia, kad senėjant gyventojams, didėja kokybiškų sveikatos priežiūros ir ilgalaikės slaugos paslaugų poreikis; yra įsitikinęs, kad investicijos į visą gyvenimą trunkančią ligų profilaktiką yra svarbus veiksnys, kuris padėtų finansiniu ir žmogiškuoju aspektu įveikti demografinius pokyčius; pabrėžia, kad kuo ilgiau žmonės sugeba džiaugtis gera sveikata, tuo ilgiau jie išlieka aktyvūs ir darbingi;

7.   pritaria nuomonei, kad mažėjant gimstamumui ekonomikos augimą galima išlaikyti gausinant dirbančių žmonių skaičių, diegiant naujoves ir didinant produktyvumą, taip pat modernizuojant socialinę apsaugą;

8.   ragina laikytis, atsižvelgdamas į žymius demografinių sąlygų pokyčius, naujo kartų solidarumo principo ir toliau plėtoti dabartinius Europos Sąjungos socialinius modelius, kurių pagrindinis tikslas turėtų būti užtikrinti visų dalyvavimą visuomenės gyvenime, socialinę apsaugą ir socialinį solidarumą bei skatinti visų kartų potencialą;

9.   supranta, kad skirtingos valstybės narės stengiasi spręsti bendras šios srities problemas ir ieško įvairių daugiau ar mažiau pavykusių sprendimų; mano, kad nėra vienintelio visiems tinkamo sprendimo, ypač Sąjungoje, kurią sudaro 25 ar daugiau valstybių narių; pabrėžia, kad poreikį įvairiai spręsti demografines problemas dar labiau sustiprina dideli skirtumai įvairiuose valstybių narių regionuose ir jų dalyse; siekiant panaikinti šiuos skirtumus, reikės sumanaus ir nevienalyčio požiūrio;

10.   apgailestauja, kad žaliojoje knygoje nepabrėžiama, kokia svarbi reprodukcinė ir seksualinė sveikata vykstant demografiniams pokyčiams; pabrėžia, kad nevaisingumas, ypač vyrų, didėja visų pirma labiausiai pramoniniuose regionuose ir kad kai kuriose Europos šalyse nuo nevaisingumo, kurį, be kitų veiksnių, sukelia ir cheminė tarša, kenčia jau iki 15 proc. porų;

11.   apgailestauja, kad žaliojoje knygoje nepaminėta, jog daugėja vieną iš tėvų turinčių šeimų, iš kurių 85 proc. – vienišų moterų šeimos ir kurioms dažniausia kyla didesnė skurdo grėsmė, todėl joms turėtų būti teikiama speciali parama;

12.   atkreipia dėmesį į valstybių narių, kuriose yra garantuotos minimalios pajamos, patirtį;

13.   reiškia susirūpinimą dėl skirtingo valstybių narių, regionų ir socialinių grupių sveikatingumo lygio; pabrėžia, kad sveikatingumo lygio skirtumai (trumpa gyvenimo trukmė, dažni lėtiniai susirgimai, dėl gyvenimo sąlygų atsiradę susirgimai) ir mažas gimstamumas bei emigracija gali tik dar labiau padidinti regioninius netolygumus ir tapti uždaru ratu, iš kurio sunku išeiti; ragina valstybes nares pranešti apie sveikatingumo lygio skirtumus ir su Komisijos pagalba siekti keistis pažangiosios patirties pavyzdžiais ir veiksmingai šalinti šiuos skirtumus;

14.   ragina valstybes nares pripažinti demografinius pokyčius kaip bendrą uždavinį ir per pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimą nuspręsti intensyviau keistis nuomonėmis dėl demografinių pokyčių padarinių ir dėl pažangiosios patirties, ypač aktyvaus senėjimo, šeimos gyvenimo sąlygų ir darbo bei šeimyninio gyvenimo pusiausvyros klausimais;

15.   mano, kad visos valstybės narės gali daugiau išmokti vienos iš kitų aktyviau keisdamosi pažangiosios patirties pavyzdžiais, ypač su tomis Skandinavijos šalimis, kuriose gausus darbo rinkoje dalyvaujančių vyrų ir moterų skaičius susijęs su vienu iš didžiausių Europoje gimstamumu ir kuriose teikiamos nemokamos arba už prieinamą kainą vaikų priežiūros paslaugos, sudaroma galimybė eiti tėvystės atostogų ir nustatytos motinystės atostogų taisyklės yra sudėtiniai gausaus moterų dalyvavimo darbo rinkoje veiksniai;

16.   džiaugiasi, kad Europos Sąjunga nori remti valstybių siekį sumažinti atotrūkį tarp tėvų norimo (2,3) ir esamo (1,5) vaikų skaičiaus imdamasi priemonių pagrindinėms sąlygoms gerinti;

17.   ragina Komisiją ir valstybes nares imtis atlikti ir platinti tyrimus apie atskirų valstybių narių gyventojų skaičiaus pokyčius, atsižvelgiant į priežastis ir galimus artimiausiu laiku atsirasiančius padarinius;

18.   siūlo, kad lyginant pažangiąją patirtį moterų dalyvavimo darbo rinkoje aspektu būtų atsižvelgiama ir į kitų šalių pavyzdžius;

19.   pabrėžia, kad būtinybė sukurti palankias sąlygas tam, kad poros turėtų tiek vaikų, kiek jos nori, yra viena iš bet kurios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų, turint mintyje socialines ir ekonomines problemas, kurių randasi sumažėjus gimstamumui, todėl reikia imtis veiksmų motinystei ir tėvystei remti;

20.   mano, kad daugelio moterų ar porų sprendimą turėti mažai vaikų arba jų susilaukti vėlai lemia ne jų pačių pasirinkimas, o būtinybė, kurią jie priversti rinktis dėl darbo, privataus ir šeimyninio gyvenimo derinimo problemos; mano, kad galimybėmis turėti tiek vaikų, kiek nori, ir tada, kada nori, suinteresuoti ne vien tik tėvai, bet ir visa visuomenė, turint mintyje šiuo metu Europoje mažėjantį gimstamumą; primygtinai ragina, kad valstybės narės priimtų priemones, kurios leistų remti aukšto lygio lopšelių ir darželių bei vyresnio amžiaus, neįgalių ir išlaikomų asmenų priežiūros įstaigų steigimą ir veiklą, ir kad jų paslaugos būtų įperkamos visiems nepriklausomai nuo pajamų dydžio; pabrėžia, kad tai yra labai svarbu, siekiant visapusiško ir lygaus vyrų ir moterų dalyvavimo darbo rinkoje ir siekiant moterims padėti suderinti jų dalyvavimą darbo rinkoje su jų gyvenimo ritmu ir šeimos gyvenimą su profesine veikla;

21.   primygtinai ragina valstybes nares populiarinti mokestines priemones, kuriomis būtų didinamas gimstamumas, ir atkreipia dėmesį į tai, kad reikia moterims, ypač jaunoms vienišoms mamoms, užtikrinti specialią apsaugą ir paramą po gimdymo;

22.   ragina valstybes nares išanalizuoti nemokamo, savanoriško ir nenuolatinio darbo, kurio imasi jaunimas, siekdamas patekti į darbo rinką, ekonominę naudą; atkreipia dėmesį į galimas tokios veiklos ir žemo vaisingumo lygio dėl mažesnių galimybių apsirūpinti būstu ir mažesnio stabilumo sąsajas; ragina privačias įmones iš naujo apsvarstyti savo politiką šiuo klausimu;

23.   mano, kad lyčių lygybė ir kova su moterų diskriminacija darbe užimamų pareigų ir priskirtos atsakomybės bei užmokesčio požiūriu gali ir turi būti pagrindinis veiksnys, skatinantis kurti ir remti šeimas bei didinti gimstamumą Europoje;

24.   ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų ir panaikinti kliūtis, įskaitant su darbu nesusijusias kliūtis, siekiant remti šeimas ir imtis šių priemonių;

25.   ragina valstybes nares gerinti tinkamų būstų šeimoms, ypač vieną iš tėvų turinčioms ir pagyvenusių asmenų šeimoms, teikimo tvarką vykdant miestų ir kaimo plėtrą bei miestų ir regionų planavimą (pvz., pagal vadinamuosius skirtingų kartų projektus);

26.   ragina modernizuoti ir tobulinti valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, ypač su vaikų ir išlaikomų asmenų dienos priežiūra susijusias sritis, ir drauge pripažįsta, kad tai priklauso valstybių narių kompetencijai; pažymi, kad vieną iš tėvų turinčioms šeimoms ir vienišoms vyresnio amžiaus moterims kyla didesnė socialinės atskirties, vienišumo ir skurdo grėsmė, taigi, galvojant apie tokią reformą, reikėtų skirti ypatingą dėmesį šios vis didėjančios visuomenės grupės gyvenimo standartų gerinimui ir dalyvavimo socialiniame gyvenime skatinimui;

27.   pageidauja, kad valstybės narės sumažintų priemonių, kurios skirtos remti vaikų priežiūrą šeimose, biurokratizavimą;

28.   pabrėžia, kad, nepaisant pažangos, kurią pasiekė valstybės narės, siekdamos padidinti moterų užimtumo lygį, kitų su moterų darbu susijusių formų diskriminacija vis dar išlieka ar net stiprėja; todėl ragina valstybes nares tinkamai įgyvendinti 1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyvą 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo(5); pabrėžia, kad nustatytas vyrų ir moterų atlyginimų skirtumas ir nuolatinis moterų įdarbinimas mažiau mokamose darbo vietose, kurios neatitinka jų kvalifikacijos, kenkia būtinai moterų nepriklausomybei, kuri turi tiesioginį poveikį jų sprendimui turėti vaikų; rekomenduoja valstybėms narėms skatinti moterų užimtumą ir galimybę moterims gauti aukštos kokybės darbo vietas ir vienodą atlyginimą;

29.   ragina valstybes nares, remiantis 2002 m. Barselonoje vykusios Europos Vadovų Tarybos iškeltais tikslais iki 2010 m. suteikti vaikų priežiūros paslaugas ne mažiau kaip 90 proc. vaikų nuo 3 metų iki privalomo mokyklinio amžiaus ir ne mažiau kaip 33 proc. vaikų iki 3 metų, numatyti tuos pačius tikslus priemonėms, skirtoms pagyvenusių žmonių ir žmonių su negalia priežiūrai;

30.   mano, kad dėl demografinių pokyčių reikės naujos platesnės švietimo ir socialinės infrastruktūros jaunimui ir pagyvenusiems žmonėms, įskaitant daugiau priemonių visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi, vaikų priežiūrai, slaugai ir pagyvenusių žmonių priežiūrai; pažymi, kad reikalinga platesnė socialinė infrastruktūra, skirta puoselėti senų žmonių gyvybingumą ir iš naujo aktyviau juos integruoti į visuomeninį gyvenimą;

31.   pabrėžia, kad daugelyje valstybių narių esama didelės rizikos, kad viešojo finansavimo įsipareigojimų ilgainiui nebebus galima įvykdyti, o tai rodo, kad būtina nedelsiant imtis reformų; pažymi, kad gyvybiškai svarbu, jog ES sprendimus priimantys asmenys apsvarstytų naujų ir esamų socialinių teisės aktų finansinius padarinius;

32.   ragina valstybes nares skatinti gerinti darbo vietų ir darbo aplinkos kokybę siekiant lengviau įgyvendinti visą gyvenimą trunkantį profesinį mokymą, kuris leistų moterims ir vyrams vienu metu atlikti šeimynines pareigas ir atitikti darbo rinkos reikalavimus;

33.   ragina valstybes nares įtvirtinti lyčių lygybę ir pusiausvyrą tarp darbo ir privataus gyvenimo kaip vyriausybių prioritetus;

34.   pažymi, kad norint finansuoti didėjančias socialinės apsaugos išlaidas reikalingas dinamiškas ekonomikos augimas; nurodo, kad tai įmanoma tik skatinant diegti naujoves; pastebi, kad finansiniai metodai, pavyzdžiui, mokesčių didinimas, skirtas socialinei apsaugai finansuoti, ilgainiui yra mažiau tvarūs dėl mažėjančios mokesčių bazės ir didesnės priklausomybės santykio, taip pat dėl būtinybės kuo skubiau skatinti verslumą Europoje; todėl pažymi būtinybę svarstant socialinės apsaugos reformas laikytis vientiso požiūrio;

35.   tiki, kad yra poreikis pereiti nuo gerovės valstybės koncepcijos, pagal kurią pirminė atsakomybė už gerovę priklauso valstybei, prie gerovės visuomenės, kurioje visi suinteresuoti subjektai pripažintų savo atsakomybę už vienas kito priežiūrą ir už tai, kad tokia atsakomybė gali stiprinti abi šalis;

36.   mano, kad siekti darbo ir privataus gyvenimo darnos turi būti nuolatinis vyriausybių prioritetas; mano, kad šiai darnai gali kilti grėsmė didėjant nedarbui ir individualiam darbo krūviui; pabrėžia, kad lankstesnis moterų ir vyrų darbo grafikas, su sąlyga, kad jis pasirenkamas laisva valia, o ne veikiant ekonominiam spaudimui, gali padėti jiems sėkmingiau derinti darbą ir privatų gyvenimą; mano, kad tai turėtų paskatinti vyriausybes suteikti žmonėms galimybę laisvai pasirinkti, užuot sprendus už juos;

37.   ragina Komisiją pasikonsultuoti su abiem socialiniais partneriais (darbuotojais ir darbdaviais) dėl geresnės darbo ir šeimos gyvenimo pusiausvyros;

38.   mano, kad įmonės turėtų būti labiau skatinamos pritaikyti darbo vietas šeimoms; rekomenduoja valstybėms narėms numatyti gaires įmonėms, pageidaujančioms taikyti tokias priemones ir atsižvelgti į ypatingas problemas, kurias patiria mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ);

39.   ragina valstybes nares nustatyti taisykles, kuriomis būtų įtvirtintos apmokamos motinystės arba tėvystės atostogos vaiko gimimo momentu, ir skatinti, kad moterys ir vyrai sąžiningai dalytųsi teise į vaiko priežiūros atostogas; reikalauja, kad valstybės narės įveiktų ekonominius, socialinius ir kultūrinius išankstinius nusistatymus dėl vaiko priežiūros atostogų vyrams; ragina Komisiją peržiūrėti 1996 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvą 96/34/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų, sudaryto tarp UNICE, CEEP ir ETUC(6); mano, kad tėvystės atostogų su vienodomis garantijomis išsaugoti darbo vietą turėtų eiti ir tėvai, ir motinos; pritaria iniciatyvų sistemai, kuri skatintų partnerius pasidalyti tėvystės atostogas, ir kompensuoti su vaikų auginimu susijusias išlaidas; ragina Komisiją konsultuotis su abejais socialiniais partneriais dėl galimų pokyčių reformose dėl tėvystės atostogų, kurios buvo pradėtos 1996 m., šių pokyčių tikslu galėtų būti minimalaus termino pratęsimas nuo trijų iki šešių mėnesių;

40.   primena valstybėms narėms trečiąjį Europos mažųjų įmonių chartijos principą, pagal kurį mažoms įmonėms gali būti netaikomi tam tikri reglamentų įpareigojimai; ragina valstybes nares ir Komisiją įgyvendinti šį principą;

41.   dar ir dar kartą pabrėžia, kaip svarbu turėti galimybę gauti išsilavinimą, lavinti įgūdžius, naudotis technologijomis, mokytis visą gyvenimą ir skatinti tokius mokymo būdus, kurie leistų dalyvauti mokymosi visą gyvenimą procese visokio amžiaus žmonėms, ypač ateinantiems į darbo rinką ir paliekantiems ją; pabrėžia, kad tikrajai kvalifikacijai, pvz., techniniams ir kalbų įgūdžiams, reikėtų teikti pirmenybę siekiant padidinti asmenų judumą, sugebėjimą prisitaikyti ir įsidarbinti bei saviraiškos galimybę; pabrėžia prevencinių priemonių svarbą siekiant, kad žmonės per anksti nepaliktų mokyklos, ir būtinybę ieškoti alternatyvių vertinimo priemonių norint suteikti jiems galimybę toliau mokytis; ypač pabrėžia, kad reikia mokyti vyresnio amžiaus žmones naudotis informacinėmis technologijomis siekiant pašalinti jiems kliūtis dalyvauti darbo rinkoje; šiuo tikslu ragina kurti specialius vyresnio amžiaus žmonių mokymo metodus;

42.   todėl ragina valstybes nares suteikti galimybę vyresnio amžiaus darbuotojams dalyvauti profesinio mokymo programose, kad būtų užtikrintas jų aktyvus dalyvavimas darbo pasaulyje iki pensinio amžiaus; šiuo tikslu ragina Komisiją patvirtinti Europos socialinio fondo veiklos programas tik jeigu į jas bus įtraukta speciali dalis, susijusi su vyresnio amžiaus žmonių mokymo priemonėmis;

43.   remia partnerystės susitarimus, sudaromus tarp vyriausybių ir socialinių partnerių (darbuotojų ir darbdavių) pagal konkrečios valstybės papročius ir praktiką, skatinančių vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumą priemonėmis, skirtomis kovai su diskriminacija dėl amžiaus, lankstesniam darbo laikui, ir priemonėmis, skirtomis iš naujo integruoti vyresnio amžiaus darbuotojus, kurie yra bedarbiai;

44.   mano, kad privačios Europos įmonės, ypač atsižvelgiant į būtinybę apginti labiausiai neapsaugotas socialines grupes (įskaitant senus žmones, asmenis su negalia ir ypač jaunus tėvus), pagerinti darbo saugą ir plėtoti tokį darbo organizavimą, kuris padėtų padidinti prieinamumą, turi vaidinti esminį vaidmenį ir aktyviai skatinti bei įgyvendinti lygias galimybes, ypač šeimos politikos ir kovos su diskriminacija dėl amžiaus, lyties, šeimyninės padėties požiūriu; priduria, kad įmonės turėtų prisiimti socialinę atsakomybę ir imtis spręsti su gyventojų senėjimu susijusias problemas, pvz., nustatyti lankstų darbo grafiką, sudaryti galimybę dirbti ne visą darbo dieną, ypač tėvams, būsimiems tėvams ir vyresnio amžiaus darbuotojams;

45.   pastebi, kad iki šiol ES teisės aktai, susiję su diskriminacija dėl amžiaus, nepasiekė savo tikslų, ir ragina valstybes nares labiau pasistengti įgyvendinti galiojančius ES teisės aktus, kuriais siekiama kovoti su diskriminacija dėl amžiaus, ypač Direktyvą 2000/78/EB, kuria nustatomas vienodų sąlygų taikymas užimtumo ir profesinėje srityje;

46.   remia Komisijos iniciatyvą dėl pagrindų direktyvos, kuria įgyvendinamas EB sutarties 13 straipsnis;

47.   daro išvadą, kad reikia stiprinti ekonomines paskatas už tai, kad vyresnio amžiaus darbuotojai paliekami dirbti, turint mintyje šios grupės potencialą; mano, kad visų pirma reikėtų skatinti žmones dirbti ilgiau ir suteikti jiems tokią galimybę ir kad darbuotojams turėtų būti aiškinama, jog tuo suinteresuotos abi šalys; mano, kad sveiki vyresnio amžiaus žmonės turėtų būti laikomi visuomenės ištekliais, o ne ekonomine našta; mano, kad reikėtų teikti daugiau svarbos geriems rezultatams, pasiektiems per 1993 m., kurie buvo paskelbti vyresnio amžiaus žmonių ir kartų solidarumo metais,;

48.   kviečia įmones siūlyti lankstesnius darbo laiko modelius, kuriuos taikant būtų atsižvelgiama į įvairius gyvenimo tarpsnius ir būtų sudaromos darbo galimybės, ypač atitinkančios tėvų ir vyresnio amžiaus darbuotojų poreikius;

49.   mano, kad valstybės narės turėtų raginti bendroves išplėtoti "darbo namuose" koncepciją, pagal kurią pažangios bendrovės įdarbintų asmenis, kurie patys pasirinktų, kuriomis valandomis dirbti namuose ir kartu visada elektroniniu būdu palaikytų ryšį su pagrindine darboviete;

50.   laikosi nuomonės, kad socialiniai partneriai turi užtikrinti darbo rinkos gebėjimą prisitaikyti, siekiant sukurti lankstesnes darbo vietas, o tai užtikrintų, kad kiekvienas darbo rinkoje turės savo vietą ir gaus naudą;

51.   pažymi, kad judumas, darantis įtaką Europos darbuotojams ir darbo rinkos centralizacijai, dabar yra būtinas ne tik tam, kad skirtingos socialinės apsaugos sistemos geriau suprastų viena kitą, bet ir siekiant užtikrinti sklandų perėjimą iš vienos nacionalinės sistemos į kitą ta forma, kuri taikoma valstybiniam, privačiajam ir kitokių rūšių draudimui;

52.   pabrėžia, kaip svarbu perimti žinias iš darbuotojų, kurie rengiasi išeiti į pensiją, ypač viešojo sektoriaus, iš kurio, pvz., Prancūzijoje, po 10 metų į pensiją išeis 50 proc. darbuotojų; primygtinai ragina valstybes nares skatinti privatų ir viešąjį sektorių imtis veiklos skatinimo priemonių ir stengtis, kad nebūtų prarasta vertinga patirtis ir žinios, pvz., skirti globėjus darbuotojams, tik ką atėjusiems į darbo rinką, nustatyti laipsnišką išėjimą į pensiją ir įgyvendinti visą gyvenimą trunkančio mokymosi programas; ragina valstybes nares atsižvelgiant į tai skirti MVĮ specialią pagalbą;

53.   mano, kad ypatingą dėmesį reikia skirti vyriausiai amžiaus grupei (t. y. tiems, kam daugiau kaip 80 metų), iš kurių 25 proc. negali savimi pasirūpinti, ir ragina Komisiją pateikti pasiūlymą, kuriuo būtų siekiama sumažinti šį procentą imantis kolektyvinių ir individualių priemonių bei sprendžiant valstybinės socialinės rūpybos suteikimo ir sveikatos bei socialinių paslaugų, skirtų tiems, kurie negali savimi pasirūpinti, problemas;

54.   vis dėlto pripažįsta, kad daug darbo jėgos reikalaujančių profesijų, pavyzdžiui, stogdengystės, statybos ir ūkininkavimo srityje, patiriama didesnių problemų, kai kalbama apie naudojimąsi vyresnio amžiaus darbuotojų gebėjimais ir jaunos darbo jėgos atstovų skatinimą rinktis šias profesijas; ragina valstybes nares plėtoti pažangiąją patirtį turint mintyje šias profesijas, kad būtų išvengta darbuotojų trūkumo ir įgūdžių praradimo;

55.   pripažįsta galimybes būstų, kuriuose gyvenantiems žmonėms teikiama pagalba ir kurie padeda vyresniems žmonėms ilgą laiką gyventi nepriklausomiems, taip pat sukuriama bendruomenės aplinka, kurioje jie gali gyventi tarp bendraamžių ir prireikus gauti medicininę pagalbą ir pagalbą buityje;

56.   ragina valstybes nares ir privačias įmones nesusieti vyresnio amžiaus su automatiškai didesniais atlyginimais, pripažįstant, kad kai kurie priešpensinio amžiaus žmonės, vertindami tam tikras pajamas, vis dėlto gali nereikalauti to paties atlyginimo arba darbo valandų kaip ankstesniaisiais metais; pažymi lankstesnių darbo galimybių, pavyzdžiui, darbo ne visą darbo dieną, svarbą vėlesniais metais kaip galimą sprendimą;

57.   ragina valstybes nares pašalinti visas kliūtis, mažinančias vyresnių žmonių paskatas toliau dirbti, ypač susijusias su mokesčiais ir pensijomis, bei išanalizuoti priešpensinio amžiaus darbuotojų galimybes atsisakyti dalies savo pensijos, toliau gaunant pajamas iš darbo;

58.   pažymi, kad vyresnio amžiaus žmonės gali atlikti teigiamą vaidmenį prižiūrėdami vaikus, ir atvirkščiai – kad vyresni vaikai dažnai atlieka savo vaidmenį, prižiūrėdami pagyvenusius giminaičius; ragina valstybes nares ir darbdavius parodyti, kad jie tai pripažįsta;

59.   pastebi, kad tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, antidiskriminaciniuose teisės aktuose, įstatymai gali riboti produktyvumą dėl to, kad jie neskatina ar net užkerta kelią įmonėms priimti vyresnius darbuotojus; prašo valstybių narių išsamiau išnagrinėti tokių teisės aktų poveikį ir taikymą, siekiant įvertinti, ar tokios priemonės daro norimą poveikį; ragina laikytis tokių antidiskriminacinių teisės aktų ir jų dvasios;

60.   akcentuoja, kad dėl ES gyventojų senėjimo didės žmonių su negalia skaičius; pažymi, kad šioje grupėje nedarbo lygis nuolat aukštas; ragina vyriausybes ir įmones rodant pavyzdį supaprastinti tokių žmonių galimybę dirbti;

61.   apgailestauja, kad aktyvaus senėjimo samprata Lisabonos strategijoje apibrėžiama tik mokamos veiklos aspektu, tačiau ši samprata turėtų būti platesnė ir apimti nemokamą veiklą, pvz., pilietinėse, politinėse ir kitokiose savanoriškose organizacijose; pripažįsta, kad norint užsiimti aktyvia visuomenine nemokama veikla reikia turėti užtektinai lėšų iš kitų šaltinių; pripažįsta, kad aktyvus senėjimas glaudžiai susijęs su ilgėjančiu pensiniu amžiumi ir mano, kad laikantis šios sampratos būtų galima tinkamai reaguoti į demografinius pokyčius;

62.   pripažįsta, kad su pensijomis susiję klausimai priklauso valstybių narių kompetencijai; tačiau mano, kad atsižvelgiant į teisę gauti pensiją su privataus ir viešojo sektoriaus darbuotojais turi būti elgiamasi vienodai, užuot teikus pirmenybę vieno sektoriaus darbuotojams; mano, kad atsižvelgiant į ilgesnę gyvenimo trukmę ir geresnę visuomenės sveikatą taip pat reikia imtis veiksmų ir skatinti laipsnišką bei lankstų išėjimą į pensiją; pripažįsta, kad, jei žmonės ilgiau gyvena, tai jie gali ir ilgiau dirbti, ir ragina vyriausybes išnagrinėti galimybes skirti finansines paskatas siekiant skatinti žmones ilgiau dirbti;

63.   mano, kad visos valstybės narės gali daugiau išmokti vienos iš kitų aktyviau keisdamosi su pensijų reforma susijusiais pažangiosios patirties pavyzdžiais;

64.   pabrėžia, atsižvelgdamas į demografinę raidą, ypatingą stiprių, finansiškai gyvybingų socialinės apsaugos sistemų svarbą, ypač – pensijų sistemų, kurios skatintų tinkamas tvarias pensijas, svarbą ir sveikatos sistemų, kurios būtų paremtos solidarumo, teisingumo ir universalumo principais, svarbą siekiant pagerinti visų piliečių galimybę gauti tinkamą aukštos kokybės priežiūrą susirgus arba tada, kai tos priežiūros reikia; ragina valstybes nares imtis būtinų priemonių siekiant modernizuoti pensijų sistemas, kad būtų užtikrintas jų finansinis ir socialinis pajėgumas ir jomis būtų galima valdyti gyventojų senėjimo padarinius;

65.   mano, kad nacionalinių pensijų sistemų reformos neturėtų būti sutelktos vien į tokių sistemų finansinį tvarumą, tačiau taip pat turėtų prisidėti prie to, kad pagyvenusių žmonių gyvenimas taptų finansiškai tvaresnis;

66.   tačiau pripažįsta, kad valstybės mokamos pensijos sunkiai patenkins pensininkų pajamų poreikį; mano, kad didesnį prioritetą ir daugiau pastangų valstybės narės turėtų skirti tinkamų papildomų pensijų sistemų plėtojimui ir asmeninio taupymo skatinimui;

67.   mano, kad nacionalinės valstybės mokamos pensijos, nepriklausomai nuo to, kiek jos apibrėžtos valstybėse narėse, turėtų būti vienodai prieinamos visiems kaip teisė ir neturėtų būti nustatomos pagal žmogaus finansines galimybes;

68.   primena, kad mažų įmonių savininkus demografiniai pokyčiai paliečia taip pat, kaip ir darbuotojus; yra susirūpinęs, kad per kitus dešimt metų trečdalis Europos mažų įmonių savininkų išeis į pensiją, ir skatina visus veikėjus puoselėti verslumą ne tik siekiant sukaupti šios grupės įgūdžius ir žinias, tačiau taip pat ir kompensuoti neigiamas pasekmes augimui;

69.   mano, kad integracijos politika, kuria siekiama tvarios ekonominės, socialinės ir teisinės imigrantų integracijos, būtina siekiant atitinkamų imigrantų teisių ir prievolių bei juos priimančių visuomenių darnos, ir kad trečiųjų šalių piliečių priėmimo mechanizmai būtų veiksmingai ir skaidriai valdomi; būtinos integracijos sąlygos yra lygios galimybės ir bet kokios imigrantų ir jų vaikų diskriminacijos panaikinimas bei glaudžios sąsajos su užimtumo ir socialinių reikalų politika; tokią politiką reikėtų skatinti norint sumažinti tam tikras demografines problemas; tačiau pripažįsta, kad vien tik dėl imigracijos nebus išspręstos visos su demografiniais pokyčiais susijusios problemos ir dėl jos pačios kils naujų problemų;

70.   pažymi, kad Rytų Europos regionuose vyksta didelė jaunų moterų migracija, todėl šiuose regionuose reikalinga atsakinga ekonominė ir užimtumo politika, o Europos struktūriniai fondai turi būti paskirstomi tikslingai ir turi būti paisoma moterų interesų, atsižvelgiant į esamas lyčių lygybės ir biudžeto sudarymo lyčių aspektu nuostatas;

71.   pripažįsta, kad imigracijos valdymas priklauso valstybių narių kompetencijai; mano, kad daugiau pastangų turėtų būti skiriama imigrantų ir etninių bendruomenių švietimui ir įgūdžių lavinimui;

72.   mano, kad etninėms mažumoms priklausančių vyresnio amžiaus žmonių, kuriems reikia ilgalaikės priežiūros, skaičius kai kuriose valstybėse narėse vis gausėja; be to, mano, kad nereikėtų tikėtis, jog imigrantai ir jų vaikai, sulaukę vyresnio amžiaus arba ES užauginę vaikus, grįš į savo kilmės šalis; priduria, kad galimybė gauti kokybiškas vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių priežiūros paslaugas svarbi visoms etninėms grupėms, ypač visoms tų grupių moterims, tačiau kiekvienai etninei grupei minėtosios paslaugos turi skirtingą poveikį, todėl planuojant teikti tokias paslaugas reiktų į tai tinkamai atsižvelgti; pabrėžia, kad teikiant šias paslaugas taip pat būtinas nediskriminacinis ir vienodas požiūris; siūlo labiau atsižvelgti į šį aspektą, ypač kai lyginami pažangiosios patirties pavyzdžiai;

73.   pažymi, kad nepakankamai dėmesio buvo skiriama migrantų integracijai, tai iš dalies atspindi žemas pasisekimo švietimo srityje lygis ir tebesitęsianti naujųjų bendrapiliečių marginalizacija; todėl ragina valstybes nares padidinti priemones, skirtas integracijai skatinti, ypač tų migrantų, kurie Sąjungoje gyvena jau kurį laiką;

74.   pabrėžia, kad moterys migrantės atlieka svarbų vaidmenį mūsų visuomenėse, ir ragina valstybes nares savo integracijos politikoje joms pripažinti vietą, kokios jos nusipelno, ir užtikrinti visas jų teises; pabrėžia tendenciją vis dažniau įdarbinti nelegalias migrantes moteris namų darbininkėmis, kurios prižiūri išlaikytinius; pažymi, kad ši grupė gali patirti išnaudojimą, ir ragina valstybes nares spręsti šį klausimą;

75.   pažymi, kad imigrantai, atvykstantys tuomet, kai jiems yra trisdešimt ar keturiasdešimt metų, gali negauti pensijos; ragina valstybes nares ieškoti pažangios praktikos, sprendžiant šią situaciją taip, kad būtų išvengta dar didesnio spaudimo pensijų sistemoms;

76.   primena valstybėms narėms, kad demografiniai pokyčiai taip pat svarbūs mažiau išsivysčiusioms šalims, kurios irgi susiduria su gyventojų senėjimo keliamais iššūkiais ir didėjančia jaunimo nedarbo problema; skatintų valstybių narių vyriausybes ir ES, kuriant pagalbos ir bendradarbiavimo programas, turėti omenyje šį veiksnį;

77.   pažymi, kad politika, teikianti prioritetą imigrantams, kurie yra kvalifikuoti darbininkai, siekiant sustiprinti ES ekonomiką, lemia tiesiogiai priešingą rezultatą, susilpnindamos ekonomikas tų šalių, iš kurių šie kvalifikuoti imigrantai atvyksta; mano, kad valstybės narės turėtų pripažinti savo atsakomybę šiuo klausimu;

78.   primygtinai ragina valstybes nares teikti kokybiškesnes visuotinės svarbos paslaugas kaimo vietovėse tam, kad vyresnio amžiaus žmonės ilgiau gyventų savarankiškai, ir taip sumažinti sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos sistemos poreikį bei išvengti per daug ankstyvos priklausomybės;

79.   pažymi, kad dėl demografinių pokyčių valstybės narės turi užtikrinti priežiūros paslaugas, ir ragina plačiau keistis gera praktika šioje srityje; ragina priežiūros paslaugas ginti kaip bendro intereso paslaugas ir todėl kviečia Komisiją šią apsaugą įtraukti į Žaliąją knygą dėl socialinių paslaugų;

80.   pažymi svarbą tarp valstybių narių keistis informacija ir pažangia praktika, kaip sveikatos sistemos galėtų pasirengti paklausos padidėjimui dėl gyventojų senėjimo;

81.   rekomenduoja valstybėms narėms įgyvendinti atskirties rizikos prevencijos politiką, ypač pašalinimo iš mokyklos ar būsto praradimo klausimais, ir primena, kad svarbu teikti pirmenybę visiems veiksmams, kuriais siekiama išsaugoti šeimos solidarumą vaiko teisių apsaugos srityje, tuo pačiu nepažeidžiant jų tėvų teisių;

82.   pabrėžia būtinybę vykdyti vyresniajai kartai skirtą kultūros ir laisvalaikio veiklą, taip pripažįstant sidabrinės ekonomikos teikiamas galimybes;

83.   rekomenduoja daugiau dėmesio skirti įvairių valstybių narių naudojamų prielaidų norminimui dėl informacijos teikimo Eurostatui, kad būtų galima pagrįstai palyginti pažangiąją patirtį ir keistis ja;

84.   ragina Komisiją ir valstybes nares pasinaudoti būsima Septintąja mokslinių tyrimų pagrindų programa sprendžiant klausimus, susijusius su demografinėmis tendencijomis, parama šeimai ir sveikatos stiprinimu;

85.   ragina Komisiją atlikti su demografiniais pokyčiais ir jų poveikiu visuomenei bei atitinkamoms politikos sritims susijusias išsamias studijas, tyrimus ir ekspertų vertinimą įgyvendinant būsimąją Bendrijos programą PROGRESS;

86.   daro išvadą, kad, ES ir toliau turi būti lyginami valstybių narių pasiekimai, keičiamasi patirtimi ir pažangiosios patirties pavyzdžiais sprendžiant įvairias su demografiniais pokyčiais susijusias problemas, tačiau tam užtenka esamų ES institucijų, ir papildomos ES struktūros nereikalingos;

87.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

(1) OL C 115, 1997 4 14, p 238. (2) OL C 104, 1998 4 6, p. 222. (3) OL C 232, 2001 8 17, p. 381. (4) OL L 348, 1992 11 28, p. 1. (5) OL L 45, 1975 2 19, p. 19. (6) OL L 145, 1996 6 19, p. 4.