Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į ankstesnes rezoliucijas dėl Peticijų komiteto svarstymo rezultatų,

–   atsižvelgdamas į 1989 m. balandžio mėn. tarpinstitucinį susitarimą dėl teisės pateikti peticiją sustiprinimo(1),

–   atsižvelgdamas į EB sutarties 21 ir 194 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį ir 192 straipsnio 6 dalį,

–   atsižvelgdamas į Peticijų komiteto pranešimą (A6-0178/2006),

A.   kadangi teisė pateikti peticiją yra pagrindinė teisė, neatsiejamai susijusi su Europos Sąjungos pilietybe,

B.   kadangi peticijos teisė buvo įtvirtinta EB sutartyje nuo 1992 m. ir yra patvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 44 straipsnyje ir Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 191 straipsnyje,

C.   kadangi Parlamentas, Taryba ir Komisija formaliai patvirtino teisę pateikti peticiją ir suteikė garantiją dėl tolesnių tarpinstitucinių veiksmų dėl peticijų,

D.   kadangi šios teisės įgyvendinimas yra ypač svarbus Europos piliečiams, tačiau jis svarbus ir Europos institucijoms, nes tai suteikia joms galimybę naudotis tiesioginiu informacijos apie rūpesčius ir sunkumus, kuriuos patiria paprasti piliečiai taikant ES teisės aktus, šaltiniu,

E.   kadangi Parlamentas peticijas laiko priemone, galinčia pagerinti jo atliekamą politinę priežiūrą ir ES veiksmų kontrolę, ir būdu, kuriuo ES politikos kryptys perkeliamos ir įgyvendinamos ES, nacionalinių, regioninių bei vietos valdžios institucijų,

F.   kadangi, 2004 m. gegužės mėn. išsiplėtus ES, dešimties naujųjų valstybių narių piliečiai įgijo teisę teikti Parlamentui peticijas savo nacionalinėmis kalbomis, ir reikėjo nemažai logistinių pastangų, kad jie galėtų šia teise praktiškai naudotis,

G.   kadangi visuomet reikia užtikrinti, kad ES piliečiai žinotų įstatymų suteiktą savo teisę teikti Parlamentui peticiją apie rūpimas problemas, patenkančias į Europos Sąjungos veiklos sritis,

H.   kadangi beveik du trečdaliai Parlamento gautų peticijų paskelbtos nepriimtinomis – iš dalies dėl nepakankamo informuotumo apie skirtingas Parlamento, Europos ombudsmeno, Europos Žmogaus Teisių Teismo kompetencijas bei įvairius pažeistų teisių gynimo būdus savo šalyje,

I.   kadangi Parlamentas pagerino peticijų nagrinėjimo procedūrą, kad galėtų nagrinėti peticijas veiksmingiau ir skaidriau, tačiau mano, kad galima būtų nuveikti daugiau integruojant ir konsoliduojant už peticijų procesą atsakingas administracines struktūras, ypač siekiant toliau užtikrinti subalansuotą ir teisingą elgesį su peticijų teikėjais bei proceso konfidencialumą, kai to prašo peticijų teikėjai,

J.   kadangi nagrinėjant piliečių peticijose ir skunduose keliamus klausimus ir toliau būtinas Parlamento, Europos ombudsmeno ir Komisijos bendradarbiavimas, o tam tikras procedūrų tarp abiejų institucijų racionalizavimas, pavyzdžiui, tyrimų sujungimas su peticijų procedūra, kai skundai ir peticijos pateikiami dėl to paties dalyko, galėtų padidinti veiksmingumą,

K.   kadangi pagal EB sutarties 230 straipsnį Parlamentas turi teisę pateikti ieškinį Europos Bendrijų Teisingumo Teisme tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Taryba ir Komisija, todėl disponuoja tiek teisinėmis, tiek politinėmis priemonėmis, leidžiančiomis veiksmingiau reaguoti į piliečių teisėtus rūpesčius,

L.   kadangi Parlamentas vis tiek nuolat skatina lojalų bendradarbiavimą, ypač su Komisija – sutarčių saugotoja, kaip veiksmingą priemonę problemoms, privertusioms piliečius kreiptis į jį pagalbos, spręsti,

M.   kadangi, remiantis 2005 m. gegužės 26 d. Pamatiniu susitarimu dėl Parlamento ir Komisijos santykių(2), "Komisija neskelbia jokio teisės aktų leidybos pasiūlymo ir jokios svarbios iniciatyvos arba sprendimo prieš tai raštu neinformavusi apie tai Parlamento",

N.   kadangi valstybėms narėms ir Tarybai tenka ypatinga pareiga užtikrinti ES piliečiams, kad nacionalinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos, taip pat jų įgaliotos įstaigos, laikytųsi Europos teisės aktų ir tinkamai juos taikytų,

O.   kadangi būtina pažymėti, kad, žinoma, ne visos gautos ir ištirtos priimtinos peticijos patenkina ES piliečius, tačiau pakankama peticijų dalis tapo pagrindu konkrečioms problemoms išspręsti arba atkreipė dėmesį į konkrečius rūpimus klausimus, kurie Parlamentui vėliau gali padėti derėtis dėl naujų Bendrijos teisės aktų,

1.   dar kartą patvirtina gyvybiškai svarbų Peticijų komiteto vaidmenį atnaujinant ryšius su ES piliečiais ir stiprinant ES sprendimų priėmimo proceso demokratinį teisėtumą ir atskaitomybę prieš Europos viešąją nuomonę;

2.   primena, kad peticijose taip pat nurodoma Europos institucijoms, ko kiekvienas pilietis tikisi iš ES politikos ir kiek tie lūkesčiai yra įgyvendinami;

3.   mano, kad Peticijų komitetas yra svarbus būdas piliečiams teikti atsiliepimus apie Europos aktus ir politiką, ir jis šitaip prisideda prie Bendrijos teisės aktų kūrimo ir jų įgyvendinimo ES, nacionaliniu, regioniniu bei vietiniu lygiais demokratinės kontrolės;

4.   pabrėžia, kad peticijų procesas suteikia Parlamentui galimybę įvertinti ir, kai reikia, veikti siekiant likviduoti ES politinių tikslų dviprasmybes, taip pat Bendrijos teisės aktų spragas arba jų netinkamą taikymą valstybėse narėse;

5.   pabrėžia, kad iš esmės peticijų procesas turėtų būti teisė skirta ES piliečiams, kurie neturi jokių kitų būdų kreiptis į Europos Parlamentą, kad jis imtųsi veiksmų; primena, kad Europos Parlamento nariai gali pasinaudoti šia teise pagal Parlamento taisykles; primena Europos Parlamento nariams, kad jie gali naudotis ir kitais Europos Parlamento darbo procesais;

6.   pabrėžia svarbų Komisijos vaidmenį teikiant išankstines peticijų analizes, kurios padeda komitetui rasti tinkamus rūpimų klausimų ir problemų, kurias piliečiai patiria savo kasdieniame gyvenime, sprendimo būdus;

7.   pabrėžia, kad tolesnis Parlamento, Ombudsmeno ir Komisijos bendradarbiavimas yra abipusiškai naudingas įgyvendinant bendrus tikslus tobulinti Europos administraciją ir kurti geresnės kokybės teisės aktus, kuriais labiau atsižvelgiama į piliečių pageidavimus; pabrėžia, kad turi būti nustatytos bendros visoms Bendrijos institucijoms skirtos elgesio taisyklės, atitinkančios Tinkamo administracinio elgesio kodeksą, kurį parengė Europos ombudsmenas ir patvirtino Europos Parlamentas;

8.   reiškia susirūpinimą ir nuostabą, kad esant tokioms sąlygoms Komisijos 22 metinėje ataskaitoje apie Bendrijos teisės taikymo kontrolę (2004 m.) (KOM(2005)0570) nepripažįstama peticijų procedūros vaidmens svarba nustatant pažeidimus, nes pagrindinėje ataskaitos dalyje peticijos neminimos, o vienintelė nuoroda pateikiama 1 priedo lentelėje;

9.   mano, kad Komisija turėtų pranešti apie sprendimus pradėti procesą dėl pažeidimo prieš pateikdama formalų pranešimą, ypač tais atvejais, kai dėl atitinkamo klausimo peticija pateikiama Parlamentui;

10.   rekomenduoja, kad kai piliečiai dėl to paties dalyko pateikia ir peticiją Parlamentui, ir skundą Komisijai, sprendžiant iškeltus klausimus abi procedūros būtų tinkamai koordinuojamos, atsižvelgiant į tai, kad peticijos teisė yra pagrindinė teisė, kurią užtikrina Sutartis, ir kadangi Parlamentas užtikrina skaidrią diskusijų sistemą, kuri yra būtina didesnio atvirumo ir viešumo sąlyga;

11.   išreiškia vis didėjantį susirūpinimą dėl nepagrįsto ir pernelyg ilgo laiko – dažnai kelerių metų, kurį Komisija užtrunka nagrinėdama pradėtas pažeidimų tyrimo procedūras, bei nepasitenkinimą dažnais atvejais, kai valstybės narės nesilaiko Teisingumo Teismo sprendimų; mano, kad tai kenkia EB teisės formulavimo ir nuoseklaus taikymo patikimumui ir kad tai diskredituoja ES tikslus;

12.   be to, atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu, jog valstybės narės greitai įgyvendintų Teisingumo Teismo sprendimus procesuose dėl pažeidimų; džiaugiasi, kad 2005 m. gruodžio mėn. Komisija ėmėsi griežtesnės politikos dėl bylų valstybėms narėms iškėlimo Teisingumo Teisme, kad būtų paskirtos vienkartinių sumų ir baudų mokėjimai; mano, kad šią politiką reikia taikyti veiksmingai siekiant užtikrinti ES autoritetą ir patenkinti teisėtus Europos piliečių lūkesčius;

13.   mano, kad šią nepriimtiną padėtį turėtų išsamiau išnagrinėti kompetentingi Parlamento komitetai, kad būtų parengtos rekomendacijos dėl aiškesnio Parlamento dalyvavimo pažeidimų tyrimo procedūrose arba dėl efektyvesnių pažeistų teisių apgynimo būdų suteikimo piliečiams;

14.   pabrėžia nacionalinių informacijos kampanijų svarbą siekiant gerinti piliečių žinias apie EB teisės aktų, politikos ir tikslų esmę; tai taip pat galėtų sumažinti nepagrįstų peticijų ir skundų, kartu padidinant Parlamento ir Komisijos pajėgumą užtikrinti tinkamą ES teisės ir politikos taikymą bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis;

15.   primena valstybėms narėms tenkantį esminį vaidmenį teisingai įgyvendinant EB teisės aktus ir didinant ES svarbą piliečiams; pabrėžia, kad valstybių narių ir jų parlamentų dalyvavimas Peticijų komiteto diskusijose turi būti geriau koordinuojamas;

16.   skatina, kad toliau būtų naudojamos faktų nustatymo misijos pagal Darbo tvarkos taisyklių 192 straipsnį, turinčios aiškius tikslus ir uždavinius, kurios kartais siunčiamos į įvairias valstybes nares siekiant ištirti peticijų pateikėjų iškeltus klausimus, ir toliau remia tokias misijas visiškai pagrįstais atvejais, nes jos leidžia geriau suvokti dažnai sudėtingas problemas vietoje ir padeda padidinti kompetentingų valdžios institucijų žinias apie konkrečius klausimus, ir tai taip pat didina spaudimą ieškoti veiksmingų ir praktiškų sprendimų piliečių labui;

17.   ragina po tokių misijų priimtus pranešimus perduoti Parlamento biurui, o kai reikia – ir kitiems iškeltais klausimais suinteresuotiems komitetams susipažinti;

18.   pabrėžia, jog dažnai reikia, kad Taryba, kaip institucija, labiau įsitrauktų į komiteto veiklą, ir skatina jos dalyvavimą komiteto posėdžiuose reikiamu lygiu, kaip nurodyta 2003 m. gruodžio 16 d. priimtame Tarybos, Europos Parlamento ir Komisijos tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros(3);

19.   kartoja savo pasiūlymą Tarybai paskirti vyresnįjį pareigūną su peticijomis susijusiems klausimams koordinuoti, nes daugelis peticijų gali liesti opius politinius klausimus, susijusius su valstybių narių vykdomu EB teisės aktų ir ES tikslų perkėlimu;

20.   pažymi, kad pirmaisiais metais po ES plėtros iki 25 valstybių narių Parlamento gaunamų peticijų skaičius, priešingai nei buvo tikėtasi iš pradžių, išliko palyginti nepakitęs; tačiau neišvengiama, kad kuo geriau naujųjų valstybių piliečiai susipažins su peticijų procesu, tuo dažniau jie šia teise naudosis;

21.   ragina Parlamentą imtis priemonių ES ir nacionaliniu lygiu, skirtų tam, kad ES piliečiai kuo daugiau sužinotų apie savo teisę, numatytą Sutarties 194 straipsnyje, teikti Parlamentui peticijas dėl juos tiesiogiai liečiančių klausimų, priklausančių ES veiklos sričiai, ir tam, kad būtų pabrėžta, jog Sutarties 195 straipsnyje numatyti skundai ombudsmenui teikiami tik atsiradus įtarimų dėl netinkamo administravimo ES institucijose ar organizacijose;

22.   pripažįsta ir palankiai vertina veiksmus, kurių imtasi siekiant sustiprinti komiteto sekretoriatą, siekiant patenkinti kalbinės, teisinės ir politinės kompetencijos poreikius, ir pabrėžia, kad šis procesas turi būti tęsiamas siekiant, kad būtų greičiau reaguojama, veiksmingiau atliekami tyrimai, o sekretoriato paslaugos būtų vienodai prieinamos visiems ES piliečiams; tačiau apgailestauja, kad Komiteto sekretoriate nuolat trūksta darbuotojų atsižvelgiant į vis didėjantį peticijų iš naujųjų valstybių narių skaičių;

23.   ragina Pirmininkų sueigą atitinkamu laiku apsvarstyti galimybę iš esmės padidinti Peticijų komiteto narių skaičių iki 50 nuolatinių narių, kad būtų užtikrinta, jog Europos piliečiai galėtų dar geriau suprasti savo bylos nagrinėjimo eigą komitete ir tokiu būdu būtų leista Parlamentui geriau reaguoti į peticijų pateikėjų lūkesčius;

24.   palankiai vertima 2005 m. liepos mėn. įdiegtą naują peticijoms skirtą programinės įrangos sistemą, kuri veikia kaip duomenų bazė ir kaip tvarkyklė suteikianti informaciją apie peticijų srautą; ir pažymi, kad peticijoms skirta programine įranga (e-Petition) gali naudotis komiteto nariai, jų padėjėjai, taip pat politinių frakcijų personalas, o jos tikslas yra toliau didinti komiteto veiklos skaidrumą ir efektyvumą;

25.   pažymi, kad pagal Sutarties 230 straipsnį Parlamentas gali perduoti Sutarties arba bet kurios kitos su jos taikymu susijusios taisyklės pažeidimo atvejus svarstyti Teisingumo Teismui;

26.   pabrėžia, kad Parlamentas gali teisėtai pasinaudoti savo galiomis, jeigu to reikia siekiant nutraukti rimtą Bendrijos teisės pažeidimą, atskleistą nagrinėjant peticiją;

27.   primena, kad nuo 1998 m. Europos parlamentas ragino Tarybą ir Komisiją kartu su Parlamentu peržiūrėti 1989 m. tarpinstitucinį susitarimą; pakartoja savo skubius prašymus Tarybai ir Komisijai imtis tokios peržiūros siekiant suteikti peticijų teikėjams veiksmingesnių pažeistų teisių apgynimo būdų ir apibrėžti aiškius bei nuoseklius būtino institucijų bendradarbiavimo šioje srityje pagrindus;

28.   kviečia atsakingą komitetą glaudžiai bendradarbiaujant su Peticijų komitetu peržiūrėti dabartines peticijų procedūros taisykles, siekiant jas geriau priderinti prie esamos geriausios praktikos ir sustiprinti tam tikrus su duomenų apsauga ir konfidencialumu susijusius dokumentus, nepakenkiant būtinam paties peticijų proceso skaidrumui;

29.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir Peticijų komiteto pranešimą Tarybai, Komisijai, Europos ombudsmenui, valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams ir jų peticijų komitetams bei nacionaliniams ombudsmenams arba analogiškoms kompetentingoms institucijoms.

(1) OL C 120, 1989 4 12, p. 90. (2) OL C 117 E, 2006 5 18, p. 123. (3) OL C 321, 2003 12 31, p. 1.