Europos Parlamento rezoliucija dėl 2005 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo (byla C-176/03, Komisija prieš Tarybą) pasekmių (2006/2007(INI))
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į EB sutarties 10 straipsnį ir ES sutarties 47 straipsnį,
– atsižvelgdamas į EB Sutarties 5 straipsnį,
– atsižvelgdamas į savo 2003 m. rugsėjo 3 d. rezoliuciją dėl teisinio pagrindo ir Bendrijos teisės laikymosi(1),
– atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 13 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimą byloje C-176/03(2),
– atsižvelgdamas į 2005 m. lapkričio 23 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl 2005 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo (C-176/03 Komisija prieš Tarybą) pasekmių (KOM(2005)0583),
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomonę (A6-0172/2006),
A. kadangi efektyvus Bendrijos teisės normų įgyvendinimas yra vienas iš svarbiausių Bendrijos institucijų rūpesčių ir pagal EB sutarties 10 straipsnį yra pagrindinė valstybių narių pareiga,
B. kadangi europinių projektų įgyvendinimas dešimtmečių bėgyje sukūrė Europos masto teisinę erdvę, kas buvo pasiekta po truputį susiliejant nacionalinės teisės nuostatoms ir Bendrijos teisei, ir sudarė atskirą sistemą, kuri remiasi ne tik bendromis vertybėmis, bet ir Bendrijos teisės viršenybės bei sąžiningo bendradarbiavimo tarp valstybių narių ir Bendrijos institucijų, nuostatomis (EB Sutarties 10 straipsnis);
C. kadangi visa Bendrijos veikla vykdoma vadovaujantis EB sutarties 5 straipsnyje įtvirtintu subsidiarumo principu,
D. kadangi Teisingumo Teismo praktikoje ne kartą buvo įtvirtinta, kad priemonės, reikalingos užtikrinti deramą Bendrijos teisės taikymą, gali apimti ir baudžiamąsias sankcijas,
E. kadangi Bendrijos teisės viršenybės ir sąžiningo bendradarbiavimo principai gali turėti įtakos valstybių narių nacionalinei baudžiamajai teisei, nes pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės privalo:
-
panaikinti bet kurią baudžiamosios teisės nuostatą, kuri yra nesuderinama su Bendrijos teise (1999 m. sausio 19 d. sprendimas byloje C-348/96, Donatella Calfa(3), 17 punktas: "nors iš principo baudžiamųjų įstatymų leidyba priklauso valstybių narių kompetencijai, Teismas savo nuolatinėje praktikoje teigė, kad Bendrijos teisė nustato tam tikras jų kompetencijos ribas ir baudžiamieji įstatymai negali apriboti Bendrijos teisės užtikrinamų pagrindinių laisvių"),
-
numatyti "veiksmingas, atgrasančias ir proporcingas" sankcijas, įskaitant, jeigu reikalinga, baudžiamąsias sankcijas, siekiant užtikrinti Bendrijos teisės įgyvendinimą (1989 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje 68/88 Komisija prieš Graikiją(4); 1996 m. rugsėjo 12 d. sprendimas byloje C-58/95, Gallotti(5); 1999 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje C-378/97, Wisjenbeek(6); 1999 m. sausio 28 d. sprendimas byloje C-77/97, Unilever(7), 36 punktas: "...priemonės..., kurių valstybės narės turi imtis siekdamos išvengti..., turi numatyti, kad tokia reklamos forma yra teisės pažeidimas ir visų pirma nusikalstama veika, baudžiama priemonėmis, turinčiomis atgrasantį poveikį"),
F. kadangi Teisingumo Teismo praktikoje pirmiausia buvo išaiškinta kokį teisinį pagrindą taikyti pagal pirmąjį ir trečiąjį ramstį, tuo pačiu nustatant, kad iš tiesų Europos teisės aktų leidėjas neturi kompetencijos klausimais, susijusiais su baudžiamosiomis bylomis arba baudžiamojo proceso teise,
G. kadangi byloje C-176/03 Teisingumo Teismas, nustatydamas, kad Bendrija neturi bendrosios kompetencijos klausimais, susijusiais su baudžiamosiomis bylomis, įtvirtino, kad tai neturėtų trukdyti Bendrijos teisės aktų leidėjui imtis su valstybių narių baudžiamąja teise susijusių priemonių, kurios, jo manymu, yra būtinos siekiant užtikrinti visišką jo priimtų teisės normų aplinkos apsaugos srityje veiksmingumą, tokiu atveju, kai nacionalinių valdžios institucijų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios sankcijos yra būtinos priemonės kovojant su sunkiais nusikaltimais aplinkai,
H. kadangi, pagal nuolatinę Teisingumo Teismo praktiką, siekiant užtikrinti, kad Bendrijos aktas būtų priimtas remiantis teisingu teisiniu pagrindu, dera atsižvelgti į šio akto tikslą ir turinį, ir todėl, pagal ES sutarties 29 ir kitus straipsnius, aktai, priimti pagal ES sutarties VI antraštinę dalį, yra neteisėti, jei dėl savo tikslo ir turinio jie galėjo būti pagrįsti EB sutartimi,
I. kadangi Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-176/03 apima tik su aplinkosauga susijusią baudžiamosios teisės sritį, t. y. su vienu iš pagrindinių Bendrijos uždavinių, kaip nurodyta EB sutarties 2 ir 3 straipsniuose,
J. kadangi sprendimą byloje C-176/03 būtina vertinti atsargiai ir jis turėtų būti taikomas kiekvienu atskiru atveju tose srityse, kurios priskiriamos pagrindiniams Bendrijos principams, tikslams ir kompetencijos sritims,
K. kadangi minėtame komunikate Komisija siekia išplėsti Teisingumo Teismo išvadas, laikydama neteisėtomis baudžiamojo pobūdžio nuostatas, priimtas pagal ES sutarties VI antraštinę dalį, susijusias ne tik su aplinkos apsaugos politika, bet ir su kitomis Bendrijos kompetencijos sritimis,
L. kadangi plečiamasis sprendimo aiškinimas nėra savaime akivaizdus,
M. kadangi, anot Komisijos, tarp galiojančių teisės aktų gali būti aktų, priimtų remiantis ES sutarties VI antraštine dalimi, kurių teisinis pagrindas, atsižvelgiant į sprendimą byloje C-176/03 pagal Komisijos pateiktą plečiamąjį aiškinimą, turėtų būti laikomas klaidingu,
N. kadangi, siekdama užkirsti kelią minėtų teisės aktų panaikinimui ir užtikrinti teisinį saugumą, Komisija siūlo imtis įvairių priemonių dėl galiojančių teisės aktų ir šiuo metu svarstomų pasiūlymų,
O. atsižvelgdamas į klausimo dėl baudžiamųjų nuostatų įtraukimo į teisės aktus, priimtus pagal pirmąjį Sąjungos ramstį, teisėtumo svarbą, nes tai yra kitas Bendrijos teisės raidos etapas,
P. kadangi Europos Parlamentas, kaip įstatymų leidžiamasis organas, įgaliotas demokratiškai atstovauti Europos tautoms, kartu su kitomis institucijomis atlieka labai svarbų vaidmenį skatindamas šią raidą, visų pirma kai tai susiję su nuostatų, galinčių turėti įtakos pagrindinėms piliečių laisvėms, priėmimu,
Q. kadangi, taip pat pagal Europos Sąjungos teisinę sistemą, teisės viršenybės principas baudžiamosios teisės srityje yra būtinas garantas, kad bus saugomos asmens laisvės ir bet kokia valdžia bus vykdoma laikantis teisės, pvz., nustatant, kokie veiksmai yra baustini ir kokios taikytinos sankcijos,
1. džiaugiasi sprendimu byloje C-176/03, kuriame pabrėžiama, jog teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimamas teisės aktas, turi būti pasirinktas atsižvelgiant į šio teisės akto tikslą ir turinį, ir kuriuo panaikintas pamatinis sprendimas dėl aplinkos apsaugos, kuris buvo klaidingai priimtas pagal trečiąjį, o ne pirmąjį ramstį;
2. džiaugiasi, kad Teisingumo Teismas šiomis prielaidomis dar kartą patvirtina, jog Europos teisės aktų leidėjas pagal pirmąjį ramstį gali patvirtinti baudžiamąsias nuostatas, būtinas užtikrinti visišką normų, priimtų pagal šį ramstį (šiuo atveju aplinkos apsaugos srityje) efektyvumą;
3. primygtinai ragina Komisiją savaime neišplėsti visų Teisingumo Teismo išvadų taikymo bet kuriai kitai sričiai, priskiriamai pirmajam ramsčiui;
4. pakartotinai primena, kad būtina nedelsiant, remiantis ES sutarties 42 straipsniu, pradėti teismų ir policijos bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose įtraukimo į Bendrijos ramstį procedūrą, kadangi tik šis ramstis užtikrina sąlygas, reikalingas priimti europines nuostatas visiškai laikantis demokratijos principo, garantuojant sprendimų priėmimo veiksmingumą ir esant atitinkamai teisminei kontrolei;
5. mano, kad laukiant tokios įvykių eigos reikia neatidėliotinai nustatyti nuoseklią politinę strategiją dėl atvejų, kuriais Europos teisėje reikėtų taikyti baudžiamąsias sankcijas; primena, kad priimtos baudžiamosios teisės nuostatos taip pat turi būti suderintos tarp savęs, nepriklausomai nuo jų teisinio pagrindo ir "ramsčio", kuriais jos pagrįstos; be to, apgailestauja, kad Europos piliečiai galiausiai nukentės dėl dabartinio Bendrijos ir Sąjungos dichotomijos šioje srityje;
6. mano, kad dėl ramsčių strategijos šioje srityje reikia:
-
labai glaudus bendradarbiavimo tarp Sąjungos institucijų ir tarp valstybių narių institucijų,
-
tam tikro lankstumo nustatant sankcijų pobūdį ir taikymo ribas, siekiant išvengti baudžiamojo "dempingo" ir skatinti bendradarbiavimą tarp teisminių institucijų,
-
teisminių institucijų struktūrinių bendradarbiavimo formų įgyvendinimo abišalio įvertinimo ir kad būtų renkama patikima palyginamoji informacija apie baudžiamųjų nuostatų, pagrįstų Europos teisės aktais, poveikį;
primena, kad taip pat svarbu išlaikyti teisminę pusiausvyrą, nacionaliniu lygmeniu pasiektą baudžiamosiose bylose, ragina kurti apgalvotą metodą siekiant įtraukti į Bendrijos teisės aktus baudžiamąsias nuostatas, reikalingas Bendrijos teisės veiksmingumui užtikrinti, kad ir koks būtų jų pobūdis, ir ragina šiuo klausimu glaudžiau bendradarbiauti su nacionaliniais parlamentais; ragina Komisiją, bendradarbiaujant su Eurojustu ir Europos teismų tinklu, sukurti europinėse priemonėse numatytų baudžiamųjų sankcijų taikymo valstybėse narėse grįžtamojo ryšio sistemas; džiaugiasi valstybių narių aukščiausios instancijos teismų iniciatyva jungtis į internetinį tinklą siekiant nagrinėti visuotinės svarbos temas, susijusias su Europos Sąjungos veikla, įskaitant europinių ir nacionalinių baudžiamosios teisės nuostatų koegzistenciją;
7. pritaria Komisijai, kad reikia atšaukti arba pakeisti šiuo metu svarstomus teisės aktų pasiūlymus, jeigu jų teisinį pagrindą atsižvelgiant į sprendimą byloje C-176/03 dera vertinti kaip klaidingą;
8. pritaria Komisijai, kad teisės aktams, kurie buvo priimti pagal trečiąjį ramstį ir kurie, atsižvelgiant į sprendimą byloje C-176/03, turi būti laikomi neteisėtais, būtina parinkti naujus teisinius pagrindus pagal EB sutartį ir ištaisyti šiuos trūkumus iš naujo pradedant teisėkūros procedūrą pagal naująjį teisinį pagrindą;
9. ragina Komisiją iš naujo apsvarstyti konkrečius aktus, pasirenkant svarstyti kiekvieną atskirą atvejį, o ne taikyti apibendrintą ir nekonkretų būdą, kad būtų užtikrinta išsami kiekvieno konkretaus atvejo analizė ir teisingai pasirinktas teisinis pagrindas;
10. prašo Komisijos taikyti Teisingumo teismo sprendimą srityse, kurios priskiriamos pagrindiniams Bendrijos principams, tikslams ir kompetencijoms, ir apdairiai taikyti jį kiekvienu atskiru atveju bei visada bendradarbiaudama su Taryba ir Europos Parlamentu;
11. primena Komisijai, jog tai, kad ji peržiūrės galiojančius aktus siekdama galimai pateikti pasiūlymus, skirtus pataisyti jų teisinį pagrindą, tačiau palikdama teisės akto turinį nepakeistą, nereikš, kad iš Europos Parlamento bus atimtas neatimamas teisės aktų leidėjo vaidmuo, nes tai reikštų paaukoti demokratinį dalyvavimą, kurį kaip institucija, išrinkta atstovauti Europos piliečiams, jis užtikrina Europos integracijos procese;
12. prieštarauja bet kokiam tarpinstituciniam susitarimui, kuris įpareigotų Parlamentą nebesinaudoti savo teisėmis;
13. bet kuriuo atveju primena, kad Teisingumo Teismas nurodė, kad jokia direktyva negali pati savaime ir nepriklausomai nuo valstybės narės tai direktyvai įgyvendinti priimto įstatymo nulemti ar padidinti baudžiamąją atsakomybę tų, kurie veikia pažeisdami tos direktyvos nuostatas(8);
14. pritaria Komisijos nuomonei, kad Baudžiamosios teisės priemonių gali būti imamasi tik tada, kai būtina užtikrinti tam tikros Bendrijos politikos srities veiksmingumą, ir turi būti laikomasi baudžiamosios teisės visumos nuoseklumo; mano, kad iš esmės už tinkamą Bendrijos teisės įgyvendinimą atsakingos valstybės narės;
15. ragina Komisiją atminti, kad privalomos sąlygos įtraukti baudžiamąsias nuostatas pagal pirmąjį ramstį turi būti aiškios ir iš anksto apibrėžtos; kad šios privalomos sąlygos yra įvykdomos tik tuo atveju, kai Bendrijos normų laikymasis negali būti pasiektas kitu nei baudžiamųjų sankcijų taikymo būdu; ypač būtina įsitikinti, kad Bendrijos teisė buvo dažnai ir pakartotinai pažeidinėjama ir tam nebuvo galima užkirsti kelio galiojančiais teisės aktais, net ir remiantis atskiros valstybės narės teise;
16. pažymi, kad Bendrijos teisė gali nustatyti tik minimalias taisykles direktyvų forma dėl baudžiamųjų sankcijų, kurias turi taikyti valstybės narės; tačiau mano, kad tam tikrais atvejais valstybių narių veiksmus reikia toliau apibrėžti, aiškiai nurodant: a) elgesį, kuris turėtų būti laikomas nusikalstama veika, ir (arba) b) taikytinas sankcijas ir (arba) c) kitas atitinkamoje srityje taikomas baudžiamosios teisės priemones;
17. primena valstybėms narėms, kad pagal EB sutarties 10 straipsnį jos turi užtikrinti bendrą Bendrijos veiksmų efektyvumą, ir todėl primygtinai reikalauja stebėti, kad jų atitinkamomis baudžiamosios teisės nuostatomis tinkamai būtų siekiama šio tikslo;
18. bet kuriuo atveju pritaria Komisijai, kad horizontaliosios baudžiamosios teisės nuostatos, skirtos skatinti teisminį ir policijos bendradarbiavimą, ir baudžiamosios teisės derinimo plėtojant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę priemonės turi būti grindžiamos ES sutarties VI antraštine dalimi;
19. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai, taip pat valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.
Byla 80/86, Kolpinghuis Nijmegen, 1987 m. rink., p. 3969, 13 punktas, ir Byloje C-60/02 X, 2004 m., Rink., p. I-651, 61 punktas, ir ten nurodyta Teisingumo Teismo praktika.