Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Komisijos baltąją knygą dėl administracinės reformos (COM(2000)0200) ir ypač į jos dalį, susijusią su 96 veiksmu dėl veiksmingesnio neteisėtai išmokėtų lėšų grąžinimo valdymo,

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą pavadinimu "Bendrijai mokėtinų sumų, atsiradusių dėl tiesioginio ir bendro Bendrijos išlaidų valdymo, susigrąžinimo gerinimas" (COM(2002)0671),

–   atsižvelgdamas į Komisijos pranešimą Tarybai ir Europos Parlamentui apie nuostatų dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, susijusias su tam tikromis rinkliavomis, muitais ir mokesčiais bei kitomis priemonėmis, naudojimą (COM(2006)0043),

‐   atsižvelgdamas į 2003 m. balandžio 8 d. Parlamento rezoliuciją dėl 2001 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo(1), ypač į jos 39–43 punktus,

‐   atsižvelgdamas į 2004 m. sausio 29 d. Parlamento rezoliuciją dėl tolesnių priemonių po 2001 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo(2), ypač į jos 7–9 punktus,

‐   atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 21 d. Parlamento rezoliuciją dėl 2002 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo(3), ypač į jos 7 punktą,

‐   atsižvelgdamas į 2005 m. balandžio 12 d. Parlamento rezoliuciją dėl 2003 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo(4), ypač į jos 83–85 punktus,

‐   atsižvelgdamas į 2005 m. birželio 7 d. Parlamento rezoliuciją dėl Bendrijos finansinių interesų apsaugos ir kovos su sukčiavimu(5),

‐   atsižvelgdamas į 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo Finansinio reglamento(6), ypač į jo 72 straipsnį,

‐   atsižvelgdamas į Komisijos reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 2342/2002(7), nustatantį išsamias Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 įgyvendinimo taisykles, ypač į jo 78 straipsnio 3 dalies f punktą ir 84 straipsnį,

‐   atsižvelgdamas į Komisijos pranešimą Tarybai ir Europos Parlamentui dėl naujo finansinio reglamento nuostatų taikymo (COM(2005)0181),

‐   atsižvelgdamas į Tarybos pasiūlymą dėl reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (COM(2005)0181),

‐   atsižvelgdamas į Reglamentą (EEB) Nr. 595/91(8), ypač į jo 3 ir 5 straipsnius dėl pažeidimų ir sukčiavimo, ir reglamentus (EB) 1469/95(9), 515/97(10) ir 1258/1999(11),

‐   atsižvelgdamas į 2005 m. birželio 21d. Reglamentą (EB) Nr.1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo(12) (naujas BŽŪP reglamentas) ir ypač į jo 32 straipsnį,

‐   atsižvelgdamas į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimą byloje C-87/01 P Komisija prieš CEMR(13),

‐   atsižvelgdamas į EB steigimo sutarties 256 straipsnį,

‐   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Biudžeto kontrolės komiteto pranešimą (A6-0303/2006),

A.   kadangi Komisijai dar nepavyko įgyvendinti išsamaus veiksmų plano, kuriuo siekiama suskaičiuoti, nustatyti arba paaiškinti išmokų už žemės ūkio agentūroms pervestų palūkanų ir delspinigių sumų ir baudų panaudojimą, kaip to prašoma pirmiau minėtos Parlamento rezoliucijos dėl 2001 m. biudžeto įgyvendinimo patvirtinimo 39–43 punktuose,

B.   kadangi pirmiau minėtoje rezoliucijoje dėl tolesnių priemonių po 2001 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo Parlamentas nurodė nerimą keliantį faktą, kad tokio išsamaus plano nėra; kadangi iš bendro valdymo susigrąžintų Bendrijos lėšų suma nėra reguliariai įtraukiama į ES biudžetą,

C.   kadangi 2006 m. kovo 30 d. Blede, Slovėnijoje, įvyko Slovėnijos ir Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) surengtas bendras veterinarų, sveikatos ekspertų ir kovos su sukčiavimu tyrėjų susitikimas, kuriame buvo aptariama, kokių priemonių reikia imtis kovojant su nelegalia prekyba žemės ūkio produktais ir kokia gali kilti sveikatos rizika vartotojams,

Finansinis reglamentas

1.   primena, kad Finansiniame reglamente numatoma, jog ES skolingos sumos gali būti susigrąžinamos (jeigu skolininkas negrąžina sumų savanoriškai) per teismą arba su vykdomuoju raštu, gautu pagal EB sutarties 256 straipsnį;

2.   lėšų grąžinimo klausimu džiaugiasi trimis Komisijos pateiktais pasiūlymais 2002 m. finansinio reglamento reformos kontekste, kurių pagrindą sudaro:

3.   ragina Komisiją surengti finansinio reglamento, ypač jo taikymo būdų, persvarstymą, kad būtų galima paaiškinti tikslų dėl įvairių Bendrijos mokėjimų atsirandančių skolų klasifikavimą atsižvelgiant į atsiradimo sąlygas;

4.   primena, kad šis pasiūlymas minimas Finansinio reglamento įgyvendinimo taisyklių 3 straipsnio 1 dalyje; taip pat primena, kad Finansinio reglamento įgyvendinimo taisyklių 105 straipsnyje nustatyti skirtumai tarp išankstinio finansavimo, tarpinės išmokos ir išlaidų uždarymo išmokant likutį, o taip pat skirtumai tarp išankstinio finansavimo, mokamo valstybėms narėms vykdant sutartį, kaip numatyta Finansinio reglamento 88 straipsnyje, išankstinio finansavimo pagal pasirengimo narystei priemonę ir avansų pagal Finansinio reglamento įgyvendinimo taisyklių 265 straipsnį;

5.   pažymi, kad reikia nustatyti avansu išmokėtų lėšų grąžinimo tvarką tiems atvejams, kai projektas turėtų būti nutrauktas dėl force majeure aplinkybių arba kitų priežasčių; taip pat pažymi, kad šiuos atvejus galima išspręsti ne susigrąžinant skolingas sumas, o įskaitant jas į suėjusius bei tikrus reikalavimus Europos Sąjungai, kuriuos kontrahentas turi pagal kitą sutartį;

6.   mano, kad paprastai naudos gavėjo teisėti lūkesčiai turėtų būti apsaugoti, jeigu jis pinigus jau panaudojo arba turi įsipareigojimų dėl jų panaudojimo, kurių jis negali atšaukti arba gali atšaukti tik užsitraukdamas neprotingai dideles sankcijas; mano, kad naudos gavėjas negali remtis teisėtais lūkesčiais, jei:

7.   pažymi, kad Komisija turi reguliariai teikti Parlamentui dar nesusigrąžintų sumų suvestinę, kuri būtų suskirstyta pagal kiekvieno generalinio direktorato visą reikalavimų sumą ir pagal tai, nuo kada šios sumos negrąžinamos;

8.   mano, kad Sutartyje ir dabartiniame Finansiniame reglamente numatytų biudžeto universalumo ir teisingumo principų turi būti laikomasi įgyvendinimo taisyklėse ir sektorių teisės aktuose;

9.   taip pat mano, kad valstybės narės visų pirma turi įrodyti, jog laikosi tarptautinių apskaitos principų, ir kad reikia iškelti klausimą, ar ES gali tai naudoti siekdama sukurti bendrą požiūrį į šį klausimą;

10.   pažymi tai, kad leidimus suteikiantis pareigūnas, vadovaudamasis Finansinio reglamento 78 straipsnio 1 dalies c punktu, gali patvirtinti, ar išlaidos atitinka sutarčių nuostatas, ir kad leidimus suteikiantis pareigūnas, prieš perduodamas lėšų susigrąžinimo nurodymą apskaitos pareigūnui, privalo patikrinti, ar naudos gavėjas galėjo turėtų teisėtų lūkesčių, kad išlaidų patvirtinimas bus gautas, ir ar tie lūkesčiai turėtų būti apsaugoti atsižvelgiant į viešąjį interesą susigrąžinti lėšas;

11.   pažymi, kad, siekiant susigrąžinti bent dalį skolų, per retai naudojamasi galimybe suteikti skolininkui papildomą laiką sumokėjimui, kai jis pateikia garantiją ir moka pagal Finansinio reglamento įgyvendinimo taisyklių 85 straipsnį nustatytas palūkanas;

12.   pabrėžia, kad dažniausiai, jei tenkinamos įskaitymo sąlygos, grąžinimas vyksta skolą įskaitant į kontrahentui mokėtiną skolą; taip pat pažymi, kad tais atvejais, kai įskaitymas neįmanomas, skolą galiausiai galima išsireikalauti grasinant kontrahentui nutraukti naudojimąsi jo paslaugomis, jei jis nesumokės skolos;

13.   mano, kad svarbu pažymėti, jog leidimus suteikiantis pareigūnas, nustatęs, kad išlaidos neatitinka finansavimo sutarčių arba išlaidų patvirtinimas gautas apgaulės būdu, grasinant ar paperkant, turėtų nedelsdamas informuoti OLAF;

Procedūros

14.   pažymi, kad praėjus septyneriems metams nuo Italburro falsifikuoto sviesto skandalo ir nepaisant Europos institucijų, ypač Parlamento ir Komisijos (OLAF), šiai bylai skirto dėmesio:

15.   pažymi, kad nors Komisija ir pripažino, kad vadinamojoje Blue Dragon byloje pasitaikė pažeidimų ir nusprendė nutraukti ES lėšų, atitinkančių sukčiavimą, mokėjimą, jis mano, kad nustatyti visą spėjamų pažeidimų mastą, persekioti jų kaltininkus ir (arba) reikalauti, kad pažeidimų aukoms būtų atlyginti nuostoliai, yra išimtinai valstybės narės, kuri dalyvauja valdant šias lėšas, uždavinys; taip pat konstatuoja, kad Blue Dragon byla susijusi su dviem valstybėmis narėmis Ispanija ir Prancūzija, o tai apsunkina atsakomybės priskyrimą ir dėl to šis klausimas akivaizdžiai tampa Europos lygio klausimu; mano, kad Komisija yra viešoji institucija, tiesiogiai atsakinga prieš Europos piliečius, nuo kurių pasitikėjimo (per atstovus Europos Parlamente) ji priklauso, ir kad dėl to Komisija turėtų ne tik siekti iš valstybės narės susigrąžinti Europos lėšas, jei jos netinkamai naudojamos, bet ir itin stengtis, kad pažeidimų kaltininkai būtų persekiojami, o jų aukoms atlyginta;

16.   primena, kad sumų išieškojimo procedūra teisinėmis priemonėmis arba vykdomuoju pavedimu, kurį galima gauti pagal EB sutarties 256 straipsnį, iki šiol buvo naudojama tik išskirtiniais atvejais, daugiausia siekiant padengti konkurencijos bylose skirtas pinigines nuobaudas; pažymi Komisijos ketinimą pagal Finansinį reglamentą ateityje išplėsti procedūros taikymo sritį;

17.   pažymi, kad šiuo metu Komisijos vykdoma sumų susigrąžinimo procedūra, kuri yra institucinio pobūdžio, o ją, savanoriškai mokėjimo nevykdant, sudaro kreipimasis į nacionalines valdžios institucijas, yra per ilga, ir priverstinis skolų išieškojimas šiuo atveju negali būti vykdomas arba, geriausiu atveju, jis vilkinamas taip darant žalą Bendrijos finansiniams interesams;

18.   mano, kad Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimas vykdymo pavedimų srityje turi būti supaprastintas ir kad Komisijos tarnybų bei valstybių narių atsakingų asmenų santykiai turėtų būti glaudesni;

OLAF reforma

19.   be to, mano, kad reikėtų pamąstyti apie tai, kaip už teisminį persekiojimą atsakingoms nacionalinėms valdžios institucijoms kompensuoti jų turimų priemonių trūkumą, kad būtų teisingai įvertintas sukčiavimo ES viduje sudėtingumas, o taip pat pamąstyti apie tai, kaip atsakingos Sąjungos institucijos turėtų geriausiai bendradarbiauti su nacionalinėmis kontrolės institucijomis, siekdamos jas įspėti ir įtraukti į sukčiavimo atvejų tyrimą; primena, kad iš esmės nacionalinės kontrolės institucijos tokių organų įtraukti neprivalo;

20.   taip pat mano, kad reikia išnaudoti geresnio bendradarbiavimo su Eurojustu ir Europolu galimybę, siekiant sustiprinti veiksmingą Sąjungos finansinių interesų apsaugą, ir kad turėtų būti įvertintos galimybės pasiekti visišką OLAF administracinę nepriklausomybę nuo Komisijos ir kitų institucijų;

21.   pažymi, kad Audito Rūmų specialiojoje ataskaitoje Nr. 1/2005 dabartinė OLAF struktūra, atsižvelgiant į jos vykdomos tiriamosios veiklos nepriklausomumą ir administracinį bendradarbiavimą su Komisija, apibūdinama kaip gerai veikianti ir kad šioje ataskaitoje ypač pažymima, kad praktiškai OLAF buvo nepriklausoma, nes Komisija nesikišo į jos darbą;

22.   pažymi, kad, nepaisant jau priimtų priemonių, OLAF tyrimų pradėjimo ir pabaigimo bei pratęsimo tvarkos išaiškinimo klausimui reikės tolimesnių teisėkūros iniciatyvų, kuriose reikėtų taip pat atsižvelgti į Parlamento ir OLAF ryšio stiprinimą;

23.   susidomėjęs laukia, kol pasirodys Komisijos pasiūlymas dėl reglamento, susijusio su OLAF reforma;

Visuomenės sveikata

24.   primena, kad pagal šiuo metu galiojančius reglamentus tik teisėti, sveiki ir į rinką orientuoti produktai gali būti subsidijuojami, o šių kriterijų neatitinkantiems produktams nėra skiriama jokia parama;

25.   pažymi, kaip pirmiau minėto susirinkimo, vykusio Blede, Slovėnijoje, metu OLAF direktorius priminė, kad sukčiavimas prekiaujant žemės ūkio produktais akivaizdžiai kelia potencialią grėsmę žmonių ir gyvūnų sveikatai;

26.   mano, kad į šią problemą reikia labiau atkreipti nacionalinių ir tarptautinių kontrolės tarnybų dėmesį ir kad tik glaudus tarptautinis bendradarbiavimas, kuris taip pat turėtų būti taikomas trečiosioms šalims, gali laiku užtikrinti geresnę vartotojų ir ES finansinių interesų apsaugą;

27.   atkreipia dėmesį į tai, kad, išanalizavus įvairią nelegalią praktiką, matyti, jog reikia skubiai sustiprinti nacionalinių muitinių, veterinarijos tarnybų ir ES valdžios institucijų, tokių kaip OLAF, bendradarbiavimą;

28.   pažymi, kad, kiek tai susiję su Europos Sąjungos vartotojų sveikata, Komisija, skirtingai nei valstybės narės, neturi galios kontroliuoti produktų tyrimo;

29.   primena, kad falsifikuoto sviesto byloje pirminis sukčiavimas nebuvo sveikatos klausimas, jis buvo susijęs su neleistina produkcijos, gaminamos dideles Bendrijos subsidijas gaunančiame sektoriuje, sudėtimi;

30.   mano, kad Komisija ir OLAF turėtų užtikrinti, jog valstybės narės per savo pusiau viešas organizacijas galėtų įvykdyti pakankamą patikrinimų dalyvaujant iš tikrųjų nepriklausomiems kontrolieriams skaičių;

31.   mano, kad tais atvejais, kai sukčiavimas gali turėti pasekmių sveikatai, atsakingos sveikatos tarnybos turėtų būti informuojamos apie tai ir pagal tinkamą procedūrą turėtų turėti galimybę gauti pavyzdžius, o tokie pavyzdžiai turėtų būti saugomi pakankamai ilgą laiką;

OLAF tyrimai ir nacionalinės procedūros

32.   konstatuoja, kad OLAF neturi tinkamos informacijos apie nelegalių produktų kiekį, o išlaidų susigrąžinimo požiūriu baudžiamosios teisės tyrimai parodė pragaištingų rezultatų, nors ir tiesa, kad teisiškai OLAF Komisijos vardu galėtų užginčyti nacionalinį sprendimą;

33.   primena, kad nors kai kuriose valstybėse įmanoma vykdyti grąžinimo procedūras net ir vykstant baudžiamajam procesui, kitose valstybėse narėse baudžiamoji teisė yra aukščiau civilinės, todėl esant teisminės valdžios veiksmų neįmanoma susigrąžinti ginčijamų sumų;

34.   apgailestauja, kad kai kuriose valstybėse pažeidimai ir sukčiavimai pripažįstami tik atsižvelgiant į kiekvienu atveju pagrįstas sumas, tai yra, tiriant kiekvieną siuntą, o tuo atveju, jeigu siuntos nėra, vykdytojas laikomas nekaltu;

Pranešimai apie pažeidimus ir grąžinimus bei jų registravimas

35.   apgailestauja, kad Komisija nepradėjo vykdyti veiksmų plano, numatyto pirmiau minėtose rezoliucijoje dėl 2001 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo (39–43 punktuose) ir rezoliucijoje dėl tolimesnių veiksmų po 2001 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo;

36.   džiaugiasi, kad Komisija teigiamai atsakė į pasikartojančius Parlamento prašymus – būtent į tuos, kurie išreikšti pirmiau minėtos rezoliucijos dėl 2001 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo 102 punkte – viešai atskleisti sumas, kurias gavėjai gauna iš ES biudžeto, ir gavėjų pavadinimus, kaip siūloma Europos skaidrumo iniciatyvoje (COM(2006)0194 ir SEC(2005)1300); vis dėlto apgailestauja, kad ši Europos skaidrumo iniciatyva neapima analogiškos informacijos apie Europos lėšų susigrąžinimą; ragina Komisiją suteikti biudžeto valdymo institucijai, taip pat ir visuomenei galimybę sužinoti susigrąžintinų ar susigrąžintų į ES biudžetą lėšų sumas ir pavadinimus subjektų, kurie jas turi sugrąžinti ar sugrąžino, taip pat galutinį šių lėšų panaudojimą;

37.   mano, kad svarbiausia, jog reglamentuose, laikantis Sutartyje ir Finansiniame reglamente esančių universalumo ir biudžeto teisingumo principų, būtų numatyta nuosekli sumų, skolingų dėl pažeidimų, susigrąžintų sumų bei bet kokių palūkanų ar baudinių sankcijų, iš Bendrijos lėšų sumokėtų trečiosioms šalims, apskaita; ragina Komisiją dirbti šiuo klausimu;

38.   mano, kad Komisija privalo užtikrinti, jog leidimo, audito ir patvirtinimo funkcijų nepriklausomumo principų, kurių reikalaujama laikytis vykdant tiesioginio valdymo Bendrijos išlaidas, būtų laikomasi ir vykdant bendros atsakomybės Bendrijos išlaidas;

39.   pabrėžia, kad ne Komisija, o valstybės narės, vadovaudamosi valdymo pasidalijimo principu, užtikrina, jog Bendrijos išlaidoms, valdomoms vadovaujantis atsakomybės pasidalijimo principu, turėtų būti taikomi tie patys leidimų, audito ir patvirtinimo nepriklausomumo principai, kurie taikomi tiesiogiai valdomoms Bendrijos išlaidoms; toliau pabrėžia, kad tai ypač taikoma steigiant akredituotas mokėjimo agentūras, turinčias vidaus audito tarnybą, ir kuriant nepriklausomas sertifikavimo tarnybas Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriui (EŽŪOGF-G) Reglamento (EB) Nr. 1663/95(14) tikslais bei nepriklausomus asmenis arba tarnybas pagal Reglamento (EB) Nr. 1260/1999(15) 38 straipsnio 1 dalies f punktą kartu su Reglamento (EB) Nr. 438/2001(16) 15 straipsniu;

40.   mano, kad susigrąžinimas gali būti vykdomas valstybės valdžios institucijų, kai ES biudžetas gali finansuoti susigrąžinimo kaštus, arba pelno siekiančių vienetų, tačiau šiuo atveju neabejotinai būtina atlikti viešųjų pirkimų procedūras;

41.   visais atvejais mano, kad reglamentų persvarstymas turi užtikrinti, kad būtų taikomos skaidrumo taisyklės ir nekiltų interesų konfliktų dėl motyvacijos, susijusių sumų ir galutinio sumų, gaunamų dėl baudų ar palūkanų mokėjimo ar Bendrijos lėšų grąžinimo, panaudojimo;

Europos prokuroras

42.   primena, kad pirmiau minėtas Teisingumo teismo sprendimas byloje C-87/01 P Komisija prieš CEMR, kuriame teismas nustatė, kad nuo tada, kai atitinkama įmonė įkūrė savo buveinę valstybėje narėje, tos valstybės narės teisė turi viršenybę prieš Komisiją, kadangi Bendrijos teisės viršenybė nepateisina teisinio aiškinimo, pagal kurį Komisija turėtų viršenybę prieš atitinkamos valstybės narės teisėją;

43.   taip pat mano, kad Europos prokuroro institucijos įkūrimas bus labai svarbus sprendimas, nes leis lengviau tiesiogiai patekti į valstybių narių prokuratūrą, o tai padės parengti labiau susietą procedūrą; mano, kad tuo turėtų būti sumažintas kompleksiškumas, nes rezultate būtų galima bendrai naudotis Europos prokuroro paslaugomis; primena, kad, nors OLAF ir gali įsikišti į tokius tyrimus, ji neturi teisminės valdžios teisių;

44.   konstatuoja, kad Europos prokuratūros įkūrimo projektas turėtų būti laikomas labiau ilgalaikiu projektu ir kad siekiant greitos pažangos pagrindinis dėmesys planuojant sukurti pridėtinę vertę turėtų būti skiriamas valstybių narių prokuratūrų veiklos koordinavimui, taip sumažinant OLAF darbo krūvį ir apginant Bendrijos finansinius interesus;

o
o   o

45.   paveda pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Teisingumo teismui, Audito rūmams, OLAF priežiūros komitetui ir OLAF.

(1) OL C 64 E, 2004 3 12, p. 199. (2) OL C 96 E, 2004 04 21, p. 112. (3) OL C 104 E, 2004 4 30, p. 640. (4) OL C 33 E, 2006 2 9, p. 169. (5) OL C 124 E, 2006 5 25, p. 232. (6) OL L 248, 2002 9 16, p. 1. (7) OL L 357, 2002 12 31, p. 1. (8) OL L 92, 1991 4 13, p. 43. (9) OL L 145, 1995 6 29, p. 1. (10) OL L 82, 1997 3 22, p. 1. (11) OL L 160, 1999 6 26, p. 103. (12) OL L 209, 2005 8 11, p. 1. (13) [2003] ECR, I-7617. (14) OL L 158, 1995 7 8, p. 6. (15) OL L 161, 1999 6 26, p. 1. (16) OL L 63, 2001 3 3, p. 21.