Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį,

A.   kadangi Europos Sąjungos pagrindiniai principai yra laisvės, demokratijos, teisės viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principai ir jie yra bendri visoms valstybėms narėms,

B.   kadangi daugiau nei keturis dešimtmečius dėl po Antrojo pasaulinio karo Jaltoje įvykusio Europos padalijimo Vidurio ir Rytų Europos šalys buvo netekusios savo suverenumo ir laisvės,

C.   kadangi komunistiniai režimai Vidurio ir Rytų Europoje nebuvo grindžiami žmonių sutikimu ir valia, o buvo palaikomi Sovietų karinės okupacijos bendradarbiaujant komunistų partijoms,

D.   primindamas vengrų, kurie 1956 m. spalio 23 d. išėjo į gatves reikšdami protestą prieš diktatorišką komunistų partijos valdžią, drąsą ir ryžtą,

E.   reikšdamas pagarbą vengrų, kurie, nepaisydami to, kad iš Vakarų nesulaukė jokios karinės pagalbos, ir nepaisydami Sovietų Sąjungos kišimosi bei vis didėjančios jos karinės persvaros, tęsė kovą už laisvę, savo šalies nepriklausomybę ir piliečių teises, atkaklumui,

F.   reikšdamas pagarbą Imrės Nagio, Vengrijos komunistams reformistams atstovavusio ministro pirmininko, kuris teisingai suprato elementarią žmonių valios išraišką ir sutiko tapti visuotinės revoliucijos už laisvę ir demokratiją politiniu vadovu, tačiau galų gale paaukojo savo gyvybę ir tapo laisvės kankiniu, nes 1958 metais jam įvykdyta mirties bausmė už tai, kad jis nepasidavė spaudimui viešai išsižadėti revoliucijos, žmogiškai ir politinei drąsai,

G.   reikšdamas pagarbą revoliucijos aukoms – 2170 žuvusiųjų kovose - ir žiaurių represijų aukoms – 228 nubaustiems mirties bausme 1956–1961 metais, 20 000 paimtų į nelaisvę ir įkalintų 1956–1958 metais ir tūkstančiams tų, kuriuos dešimtmečius po revoliucijos diskriminavo atkurto komunistinio režimo šalininkai,

H.   reikšdamas padėką daugeliui Vakarų šalių žmonių, kurie parodė savo solidarumą priimdami 194 000 pabėgėlių iš Vengrijos 1956–1957 metais,

I.   pripažindamas esminę tautų solidarumo ir ypač įvairių už savo laisvę kovojusių Vidurio ir Rytų Europos valstybių – Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos - solidarumo vertę,

J.   pripažindamas istorinį ir politinį ryšį tarp 1956 m. spalio mėn. įvykusios Vengrijos revoliucijos ir įvairių kitų formų pasipriešinimo bei pasipriešinimo judėjimų, pavyzdžiui, 1953 m. birželį vykusių masinių demonstracijų Rytų Vokietijoje, 1956 m. birželio mėn. vykusios demonstracijos Poznanėje, 1968 m. Prahos pavasario, 1980 m. prasidėjusio solidarumo judėjimo Lenkijoje ir demokratinių judėjimų buvusioje SSSR, ypač Baltijos šalyse,

K.   pripažindamas, kad Vengrijos revoliucija buvo istorinis mėginimas sujungti pasidalijusią Europą ir ji išlieka kertiniu mūsų bendro Europos istorinio paveldo akmeniu,

L.   pripažindamas, kad Vengrijos revoliucija prisidėjo prie demokratinio pasaulio sanglaudos stiprinimo ir prie galų gale įvykusio Europos Bendrijų įsteigimo 1957 metais bei paskatino demokratinius politikos pokyčius, kurie įvyko 1989–1990 metais Vidurio ir Rytų Europoje ir dėl kurių Europos integracijos proceso pagrindu įvyko taikus Europos susivienijimas,

1.   pripažįsta, kad 1956 m. įvykusi Vengrijos revoliucija buvo vienas iš simbolinių XX amžiaus laisvės ir demokratijos siekio pavyzdžių, parodžiusių Sovietinio bloko pasipriešinimą komunizmui;

2.   reiškia pagarbą drąsiems Vengrijos vyrams ir moterims, kurie savo pasiaukojimu suteikė viltį kitoms komunistų valdymo užgniaužtoms tautoms;

3.   pabrėžia, kad demokratinė bendruomenė privalo nedviprasmiškai atmesti represinę ir nedemokratinę komunistų ideologiją ir puoselėti laisvės, demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės principus bei turėti aiškią poziciją, kai šie principai pažeidžiami;

4.   ragina visas demokratines šalis aiškiai pasmerkti visų totalitarinių režimų padarytus nusikaltimus;

5.   ragina parengti Europos valstybių narių tyrimų ir dokumentacijos centrų, tyrinėjančių totalitarinių režimų nusikaltimus, bendradarbiavimo stiprinimo programą;

6.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.