(Bendro sprendimo procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2005)0593)(1),

–   atsižvelgdamas į EB sutarties 251 straipsnio 2 dalį ir 80 straipsnio 2 dalį, pagal kurias Komisija jam pateikė pasiūlymą (C6-0039/2006),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 51 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Transporto ir turizmo komiteto pranešimą ir Teisės reikalų komiteto nuomonę (A6-0055/2007),

1.   pritaria Komisijos pasiūlymui su pakeitimais;

2.   ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji savo pasiūlymą ketina keisti iš esmės arba pakeisti jį nauju tekstu;

3.   paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Dar neskelbta OL.

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 80 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę(2),

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos(3),

kadangi:

(1)  Viena iš Bendrijos jūrų transporto politikos dalių yra gerinti prekybos laivyno kokybę, siekiant, kad visi ūkio subjektai prisiimtų didesnę atsakomybę.

(2)  Europos pakrančių ir piliečių apsauga nuo bet kokio pobūdžio laivų avarijų sukeltos ekologinės žalos yra neabejotinas ES prioritetinis uždavinys.

(3)  Europos pakrančių apsauga yra dvejopo pobūdžio: siekiama užkirsti kelią laivų avarijoms užtikrinant, kad plaukiotų tik saugūs laivai, ir nustatyti tinkamus mechanizmus, kad nukentėjusieji avarijų metu per kuo trumpesnį laiką galėtų gauti kompensaciją, kuria būtų atlyginta visa avarijos padaryta žala.

4)   2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir sankcijų už pažeidimus įvedimo(4), papildytoje 2005 m. liepos 12 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2005/667/TVR dėl baudžiamosios teisės sistemos stiprinimo, įgyvendinant teršimui iš laivų taikomą teisę(5), jau buvo nustatytos atgrasančios priemonės.

(5)  Tarptautinė civilinės atsakomybės ir dėl jūrų transporto kaltės tretiesiems asmenims padarytos žalos atlyginimo tvarka turėtų būti įgyvendinta ir pagerinta, siekiant garantuoti, kad jūrų transporto sistemos ūkio subjektai užtikrintų prekių gabenimą tik aukščiausių standartų laivais, užtikrintų teisingą žalos atlyginimą nukentėjusiesiems, kurie nėra jūrų transporto sistemos dalyviai, ir paskatintų ūkio subjektus bei jų atstovus dar atidžiau ir profesionaliau atlikti savo darbą.

(6)  Reikėtų, kad visos valstybės narės ir daugelis trečiųjų šalių ratifikuotų 1996 m. Protokolą prie 1976 m. Konvencijos dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo (toliau – 1996 m. Konvencija).

(7)  Taip pat reikėtų, kad visos valstybės narės ir daugelis trečiųjų šalių ratifikuotų 1996 m. Tarptautinę konvenciją dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir potencialiai kenksmingų medžiagų vežimu jūra (HNS konvenciją), ir 2001 m. Tarptautinę konvenciją dėl civilinės atsakomybės už laivų bunkeriuose vežamos naftos padarytą žalą (Bunkerių naftos konvenciją) bei kad visos valstybės narės ir daugelis trečiųjų šalių ratifikuotų 2007 m. Laivų nuolaužų pašalinimo konvenciją.

(8)  Siekiant užtikrinti 1996 m. Konvencijos visišką ir vienodą įgyvendinimą visoje Europos Sąjungos teritorijoje, reikėtų įtraukti į Bendrijos teisę šios Konvencijos nuostatas. Bendrijos civilinės atsakomybės taikymo tvarka turi suteikti laivų savininkams galimybę riboti savo atsakomybę iki šioje Konvencijoje numatytų ribų ir laikantis jos nuostatų.

9)   1996 m. Konvencijoje numatytas atsakomybės ribojimas neturėtų būti taikomas nukentėjusiesiems, kurie nėra jūrų transporto sistemos dalyviais, jei laivo, dėl kurio kaltės buvo padaryta žala, savininkas nesielgė profesionaliai ir turėjo suvokti žalingas savo veiksmų ar neveikimo pasekmes.

(10)  Privaloma finansinė garantija turėtų užtikrinti geresnę nukentėjusiųjų apsaugą. Ji taip pat padeda uždrausti standartų neatitinkančių laivų naudojimą ir atkurti ūkio subjektų konkurenciją. Tokia prievolė privalo papildyti 1996 m. Konvenciją. Tarptautinė jūrų organizacija (TJO) savo rezoliucijoje A.898(21) rekomendavo valstybėms įvesti tokią finansinės garantijos prievolę. Draudimo dydis turėtų būti toks, kad būtų galima reaguoti į situacijas, kuriose 1996 m. Konvencijoje numatytų ribų nebepakanka; tačiau jis neturėtų tapti neproporcinga našta pramonei.

(11)  Remiantis (TJO) rezoliucija A.930(22), turėtų būti imtasi ypatingų priemonių likimo valiai paliktų jūrininkų saugumui užtikrinti.

(12)  Pagrindinis šios direktyvos elementas yra finansinę garantiją įrodančių pažymėjimų išdavimas bei pranešimas apie juos, abipusis šių pažymėjimų pripažinimas valstybėse narėse ir galimybė nukentėjusiesiems, siekiantiems žalos atlyginimo, pasinaudoti finansinėmis garantijomis.

(13)  Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1406/2002(6) įsteigta Europos jūrų saugumo agentūra turėtų suteikti šios direktyvos įgyvendinimui reikalingą pagalbą, ypač siekiant išvengti teisinių neatitikimų tarp valstybių narių.

(14)  Šiam reglamentui įgyvendinti reikalingos priemonės turėtų būti priimtos remiantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką(7).

(15)  Kadangi siūlomo veiksmo tikslo, būtent laivų savininkų atsakomybę ir finansines garantijas reglamentuojančių nuostatų suderinimo, siekiant užtikrinti aukštą jūrų transporto kokybę, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi dėl veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Dalykas

Šioje direktyvoje nustatomos kai kuriems jūrų transporto sistemos ūkio subjektų civilinės atsakomybės įsipareigojimų aspektams taikomos taisyklės ir numatoma likimo valiai paliktų jūrininkų finansinė apsauga.

2 straipsnis

Sąvokų apibrėžimai

3 straipsnis

Taikymo sritis

1.  Ši direktyva, išskyrus jos 4 ir 5 straipsnius, taikoma:

2.  Ši direktyva netaikoma karo laivams, pagalbiniams karo laivams ar kitiems valstybėms narėms priklausantiems arba valdomiems laivams, naudojamiems nekomercinėms viešosioms paslaugoms teikti.

3.  Ši direktyva nepažeidžia Bunkerių naftos konvencijos, HNS konvencijos ir 1992 m. konvencijos dėl civilinės atsakomybės užtaršos nafta padarytą žalą įgyvendinimo kiekvienoje valstybėje narėje.

4 straipsnis

Civilinė atsakomybė už bunkerių naftos tarša padarytą žalą

Valstybės narės kuo greičiau ir ne vėliau kaip iki šios direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos tampa Bunkerių naftos konvencijos šalimis.

5 straipsnis

Žala, susijusi su pavojingų ir potencialiai kenksmingų medžiagų vežimu jūra

Valstybės narės kuo greičiau ir ne vėliau kaip iki šios direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos tampa HNS konvencijos šalimis.

6 straipsnis

Atsakomybės tvarka

1.  Valstybės narės kuo greičiau ir ne vėliau kaip iki šios direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos tampa 1996 m. Konvencijos šalimis. Valstybės narės, kurios vis dar yra 1976 m. Konvencijos dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo šalimis, turi šią konvenciją denonsuoti.

2.  Valstybės narės nustato laivų savininkų civilinės atsakomybės tvarką ir užtikrina, kad laivų savininkų teisę riboti atsakomybę reglamentuoja visos 1996 m. Konvencijos nuostatos.

3.  Siekiant taikyti 1996 m. Konvencijos 4 straipsnį, atsakingo asmens žinojimas apie tikėtiną žalą visada gali būti nustatomas pagal to asmens asmeninių veiksmų ar neveikimo neatsargumo būsenoje pobūdį ir aplinkybes.

4.  Remiantis 1996 m. Konvencijos 15 straipsniu, valstybės narės užtikrina, kad jos 4 straipsnis dėl atsakomybės apribojimo panaikinimo nebūtų taikomas laivams, plaukiojantiems su šalių, neprisijungusių prie minėtos Konvencijos, vėliavomis. Tokiais atvejais valstybėse narėse remiantis šia direktyva nustatytose civilinės atsakomybės tvarką reglamentuojančiose nuostatose numatoma, kad laivo savininkas netenka teisės riboti savo atsakomybę, jei įrodoma, kad žala buvo padaryta dėl jo asmeninių veiksmų ar neveikimo sąmoningai siekiant padaryti tokią žalą arba dėl didelio aplaidumo.

7 straipsnis

Finansinės civilinės atsakomybės garantijos

Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad visi su jos vėliava plaukiojančių laivų savininkai įsigytų finansines civilinės atsakomybės garantijas. Tokių garantijų suma turėtų būti ne mažesnė už du kartus padidintą 1996 m. Konvencijoje nustatytą ribą.

Valstybės narės imasi reikalingų priemonių, kad visi su trečiosios šalies vėliava plaukiojančių laivų savininkai įsigytų finansines garantijas pagal pirmos pastraipos reikalavimus iš karto, kai toks laivas įplaukia į tos valstybės narės išskirtinę ekonominę arba jai lygiavertę zoną. Šios finansinės garantijos turi galioti ne mažiau kaip tris mėnesius nuo jų pateikimo pareikalavimo datos.

8 straipsnis

Finansinės garantijos likimo valiai paliktiems jūrininkams apsaugoti

Valstybės narės imasi reikalingų priemonių, kad visų su jos vėliava plaukiojančių laivų savininkai turėtų finansines garantijas, apsaugančias tame laive įdarbintus ar kitu pagrindu veikiančius jūrininkus jų palikimo likimo valiai atveju, kaip numatyta TJO rezoliucijoje A.930(22), ir padengiančią apgyvendinimo, medicinos priežiūros ir grąžinimo į tėvynę išlaidas.

Valstybės narės imasi reikalingų priemonių, kad kiekvienas su trečiosios šalies vėliava plaukiojančio laivo savininkas įsigytų finansines garantijas pagal pirmos pastraipos reikalavimus, iš karto kai toks laivas įplaukia į tos valstybės narės jurisdikcijai priklausantį uostą ar jūros terminalą, arba nuleidžia inkarą jos jurisdikcijoje esančioje zonoje.

Pagal TJO rezoliuciją A.930(22) valstybės narės užtikrina, kad likimo valiai paliktų jūrininkų atveju būtų įmanoma pasinaudoti finansinių garantijų sistema.

9 straipsnis

Finansinių garantijų pažymėjimas

1.   7 ir 8 straipsniuose numatytų finansinių garantijų egzistavimas ir galiojimo laikas turi būti patvirtintas vienu ar keletu pažymėjimų, išduotų remiantis šios direktyvos nuostatomis ir pagal III priede pateiktą pavyzdį.

2.  Pažymėjimus išduoda kompetentingos valstybių narių institucijos, įsitikinusios, kad laivo savininkas atitinka šios direktyvos reikalavimus. Be to, išduodamos pažymėjimus, kompetentingos institucijos taip pat turi atsižvelgti, ar garantiją teikiantis asmuo turi verslo buveinę ES.

Kai laivas yra registruotas valstybėje narėje, pažymėjimai išduodami arba patvirtinami valstybės, kurioje įregistruotas laivas, kompetentingos institucijos.

Kai laivas yra registruotas trečiojoje šalyje, pažymėjimai gali būti išduodami arba patvirtinami bet kurios valstybės narės kompetentingos institucijos.

3.  Pažymėjimų išdavimo ir galiojimo tvarka, ypač jų išdavimo kriterijai ir reikalavimai, o taip pat šių finansinių garantijų teikėjams taikomos priemonės, nustatomos remiantis reguliavimo procedūra, nurodyta 17 straipsnio 2 dalyje.

4.  Pažymėjimai turi atitikti III priede pateiktą pavyzdį, ir juose nurodoma tokia informacija:

5.  Pažymėjimai išduodami išduodančiosios valstybės narės oficialiąja(-iosiomis) kalba(-omis). Jei vartojama ne anglų ir ne prancūzų kalba, pateikiamas vertimas į vieną iš šių kalbų.

10 straipsnis

Pranešimas apie finansinės garantijos pažymėjimą

1.  Pažymėjimas turi būti laikomas laive, o jo kopija perduodama laivų registrą tvarkančiai institucijai arba, jei laivas registruotas ne valstybėje narėje, valstybės, išdavusios ar patvirtinusios pažymėjimą, institucijai. Atitinkama institucija perduoda pažymėjimo išdavimo bylos kopiją 15 straipsnyje numatytam Bendrijos biurui, kad pastarasis galėtų įtraukti jį į registrą.

2.  Į valstybės narės išimtinę ekonominę ar jai lygiavertę zoną įplaukiančio laivo valdytojas, įgaliotinis arba kapitonas 7 straipsnyje nurodytais atvejais praneša tos valstybės narės institucijoms apie laive esantį finansinės garantijos pažymėjimą pagal IV priede nurodytus reikalavimus.

3.  Į valstybės narės jurisdikcijai priklausantį uostą ar jūros terminalą įplaukiančio arba jos jurisdikcijoje esančioje zonoje inkarą nuleidžiančio laivo valdytojas, įgaliotinis arba kapitonas 8 straipsnyje nurodytais atvejais praneša tos valstybės narės institucijoms apie laive esantį finansinės garantijos pažymėjimą pagal IV priede nurodytus reikalavimus.

4.  Valstybių narių kompetentingos institucijos privalo turėti galimybę apsikeisti 1 dalyje nurodyta informacija, naudodamosi Bendrijos jūrų informacijos keitimosi sistema SafeSeaNet.

11 straipsnis

Sankcijos

Valstybės narės prižiūri, kaip laikomasi šioje direktyvoje numatytų taisyklių, ir numato sankcijas už tų taisyklių pažeidimą. Šios sankcijos yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

12 straipsnis

Abipusis finansinės garantijos pažymėjimų pripažinimas valstybėse narėse

Kiekviena valstybė narė pripažįsta kitos valstybės narės taikant 9 straipsnį visiems šios direktyvos tikslams išduotus arba patvirtintus pažymėjimus ir laiko juos lygiaverčiais savo pačios išduotiems arba patvirtintiems pažymėjimams net ir tais atvejais, kai laivas nėra registruotas valstybėje narėje.

Valstybė narė gali bet kada paprašyti pažymėjimą išdavusios ar patvirtinusios valstybės pasikeisti nuomonėmis, jei mano, kad draudikas ar pažymėjime nurodytas garantas yra finansiškai nepajėgus įvykdyti šioje direktyvoje nustatytus įsipareigojimus.

13 straipsnis

Tiesioginiai veiksmai prieš finansinės civilinės atsakomybės garantijos teikėją

Bet kuris prašymas atlyginti laivo padarytą žalą gali būti pateikiamas tiesiogiai laivo savininko civilinės atsakomybės finansinę garantiją suteikusiam subjektui.

Finansinės garantijos teikėjas gali naudotis tomis pačiomis gynybos priemonėmis kaip ir laivo savininkas, išskyrus bankroto ir savininko likvidavimo priemones.

Finansinės garantijos teikėjas taip pat gali pasinaudoti faktu, kad žala buvo padaryta dėl tyčinio savininko nusižengimo. Tačiau jis negali pasinaudoti jokiomis gynybos priemonėmis, kuriomis būtų galėjęs pasinaudoti savininkui jam pareiškus ieškinį.

Bet kuriuo atveju finansinės garantijos teikėjas gali paprašyti, kad savininkas būtų įtrauktas į procesą.

14 straipsnis

Solidarumo fondas, skirtas finansinės garantijos neturinčių laivų padarytai žalai atlyginti

Įsteigiamas solidarumo fondas, skirtas atlyginti tretiesiems – tiek fiziniams, tiek juridiniams – asmenims laivų, kurie, nesilaikydami šioje direktyvoje nustatytų įpareigojimų, plaukiojo ES teritoriniuose vandenyse neturėdami finansinės garantijos, padarytą žalą.

Šiam fondui skiriama suma ir šio fondo veiklos taisyklės nustatomos 17 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

15 straipsnis

Bendrijos biuras

Įkuriamas Bendrijos biuras, kuris tvarko išsamų išduodamų garantijų pažymėjimų registrą, stebi ir atnaujina šių pažymėjimų galiojimą ir tikrina trečiųjų šalių įregistruotų garantijų tikrumą.

16 straipsnis

Ataskaitos

Praėjus penkeriems metams nuo šios direktyvos įsigaliojimo valstybės narės pateikia Komisijai pranešimus apie patirtį, sukauptą taikant šią direktyvą. Šiuose pranešimuose visų pirma pateikiamas valstybių narių sertifikavimo ir finansinės garantijos pažymėjimų išdavimo procedūrų vertinimas ir apsvarstoma galimybė šias procedūras visiškai ar iš dalies perduoti 15 straipsnyje nurodytam Bendrijos biurui. Šių pranešimų pagrindu Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai pranešimą su, jos nuomone, reikalingais šios direktyvos pakeitimų pasiūlymais.

17 straipsnis

Komitetas

1.  Komisijai padeda Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2099/2002(9) 3 straipsniu įsteigtas Jūrų saugumo ir teršimo iš laivų prevencijos komitetas (COSS).

2.  Darant nuorodą į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nurodytas laikotarpis yra trys mėnesiai.

18 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinės teisės aktus

1.  Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip iki ...(10), įgyvendina šią direktyvą. Priimtų nuostatų tekstus ir minėtų nuostatų bei šios direktyvos atitikimo lentelę jos nedelsdamos pateikia Komisijai.

Valstybės narės, tvirtindamos šias nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.  Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų pagrindinių nacionalinės teisės aktų nuostatų tekstus.

19 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja [...] dieną nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

20 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta,

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkas Pirmininkas

I PRIEDAS

1976 m. Konvencija dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo su pakeitimais, padarytais 1996 m. protokolu

(Konvencijos tekstas bus pridėtas, kai tik bus prieinamas visomis oficialiosiomis kalbomis)

II PRIEDAS

Tarptautinės jūrų organizacijos asamblėjos ir Tarptautinės darbo organizacijos valdybos rezoliucija "Gairės dėl finansinės garantijos suteikimo likimo valiai paliktų jūrininkų atveju" (TJO Rezoliucija  A.930(22))

(Konvencijos tekstas bus pridėtas, kai tik bus prieinamas visomis oficialiosiomis kalbomis)

III PRIEDAS

Finansinės garantijos pažymėjimo pavyzdys, nurodytas 9 straipsnyje

Savo parašu patvirtinu, kad pirmiau minėtas laivas yra apdraustas arba turi kitokią finansinę garantiją pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/../EB dėl laivų savininkų civilinės atsakomybės ir finansinių garantijų numatytas sąlygas.

Garantijos tipas ………………………………………………………………

Garantijos trukmė ………………………………………………………………

Draudiko(-ų) ir (arba) garanto(-ų) pavadinimas(-ai) ir adresas(-ai)

Pavadinimas ………………………………………………………………………

Adresas ……………………………………………………………………

Šis pažymėjimas galioja iki…………………………………

Išduotas arba patvirtintas ................................ Vyriausybės

Priimta .............................., ...............................

Pažymėjimą išdavusio arba patvirtinusio pareigūno parašas ir pareigos

IV PRIEDAS

Informacija, kurią reikia pateikti pagal 10 straipsnį

1)  Laivo identifikacija (pavadinimas, šaukinys, TJO identifikacijos numeris, MMSI numeris).

2)  Data ir laikas.

3)  Padėtis platumos ir ilgumos atžvilgiu arba tikrasis pelengas ir atstumas jūrmylėmis nuo aiškiai nustatyto kranto ženklo.

4)  Paskirties uostas.

5)  Numatomas atvykimo į paskirties uostą arba locmano punktą laikas, kai to reikalauja kompetentinga institucija, ir numatomas išvykimo iš to uosto laikas.

6)  Ar laive yra finansinės garantijos pažymėjimas.

7)  Adresas, kuriuo galima gauti išsamią informaciją apie pažymėjimą.

Jei įmanoma, 6 ir 7 punktuose nurodyti duomenys gali būti perduodami kartu su kitais pranešimais laikantis 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų.

(1) OL C 318, 2006 12 23, p. 195. (2) OL C 229, 2006 9 22, p. 38. (3) 2007 m. kovo 29 d. Europos Parlamento pozicija. (4) OL L 255, 2005 9 30, p. 11. (5) OL L 255, 2005 9 30, p. 164. (6) OL L 208, 2002 8 5, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1891/2006 (OL L 394, 2006 12 30, p. 1). (7) OL L 184, 1999 7 17, p. 23. Sprendimas su pakeitimas, padarytais Sprendimu 2006/512/EB (OL L 200, 2006 7 22, p. 11). (8) + OL: Prašau įterpti Reglamento numerį. (9) OL L 324, 2002 11 29, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 93/2007 (OL L 22, 2007 1 31, p. 12).* 18 mėnesių nuo direktyvos įsigaliojimo datos. (10) * 18 mėnesių nuo direktyvos įsigaliojimo datos.