Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Europos Bendrijos steigimo sutarties 33 straipsnį,

-   atsižvelgdamas į 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentą (EB) 1268/1999 dėl Bendrijos paramos pasirengimo stojimui priemonėms žemės ūkio ir kaimo plėtros srityse Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms pasirengimo stojimui laikotarpiu(1),

-   atsižvelgdamas į Aktą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų(2),

-   atsižvelgdamas į 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentą (EB) 1782/2003, nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam tikras paramos schemas ūkininkams(3),

-   atsižvelgdamas į 2004 m. kovo 22 d. Tarybos sprendimą 2004/281/EB, pritaikantį Aktą dėl Čekijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų pagal bendrą žemės ūkio politikos reformą(4),

-   atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos reglamentą (EB) 864/2004, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam tikras paramos schemas ūkininkams bei adaptuojantį jas dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos stojimo į Europos Sąjungą(5),

-   atsižvelgdamas į 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentą (EB) 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo(6),

-   atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentą (EB) 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai(7),

-   atsižvelgdamas į 2006 m. vasario 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 318/2006 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo(8),

-   atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo(9),

–   atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2012/2006, iš dalies keičiantį ir pataisantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam tikras paramos schemas ūkininkams, bei iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai(10),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Žemės ūkio komiteto pranešimą (A6-0037/2007),

A.   kadangi po 2004 m. plėtros labai išsiplėtė Europos Sąjungos žemės ūkio plotai (maždaug 27 proc.), padaugėjo žemės ūkių (maždaug 60 proc.) bei žemės ūkio darbuotojų (maždaug 57 proc.), o tai padidino ES gamybos pajėgumą ir žemės ūkio svarbą; kadangi didėjant maisto produktų ir pašarų derlingumui, skaičiuojant pagal hektarus, atsirado daugiau laisvų plotų, skirtų biomasės gavybai, o tai prisidėjo prie tolesnio Europos žemės ūkio ir kaimo struktūros diferencijavimo; kadangi šis procesas tapo daugiau pastebimu ir intensyvesniu įstojus Bulgarijai ir Rumunijai,

B.   kadangi žemės ūkis daugelyje naujųjų valstybių narių gamybos lygmens ir struktūros požiūriu bei pagal ūkių dydį labai skiriasi nuo 15 senųjų valstybių narių žemės ūkio, ir jo našumas yra daug mažesnis, o techninis išsivystymo ir vertikaliojo bei horizontaliojo integravimosi lygis žemesnis,

C.   kadangi daugelyje naujų valstybių narių žemės ūkis atlieka svarbesnį ekonominį ir socialinį vaidmenį negu 15 senųjų valstybių narių, nes šio sektoriaus įnašas į bendrąsias nacionalines pajamas ir jame dirbančių darbuotojų dalis viršija ES vidurkį,

D.   kadangi naujųjų valstybių narių natūrinis ir pusiau natūrinis ūkininkavimas atlieka svarbų socialinį, kultūrinį bei ekologinį vaidmenį,

E.   kadangi naujos valstybės narės buvo sėkmingai ir sklandžiai integruotos į vidaus rinką ir dėl to labai padidėjo Europos prekyba žemės ūkio ir maisto produktais; kadangi naujos valstybės narės deramai įvedė ir įgyvendino veterinarijos, fitosanitarijos, maisto saugos, bendrosios rinkos organizavimo ir kitas horizontaliąsias normas ir todėl nereikėjo taikyti jokių konkrečių apsaugos priemonių,

F.   kadangi naujosioms valstybėms siekiant pritaikyti ir integruoti bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) taisykles bei prisitaikant prie konkurencingos ES aplinkos teko didelė socialinė ir ekonominė našta; kadangi prieš stojant pasiruošimo narystei fondai tik iš dalies padengė adaptacijos ir integracijos išlaidas; kadangi stojimas į ES parodė bendras naujųjų valstybių narių ekonomines ir konkurencingumo problemas; kadangi BŽŪP nepadėjo visiškai išspręsti šių problemų,

G.   kadangi bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) lėmė didelę naujų valstybių narių žemės ūkio plėtrą ir didelius pokyčius, o įtampa ir tam tikrų problemų kilo, nes pagal BŽŪP taisykles nepakankamai remiamas subalansuoto, tvaraus žemės ūkio sektoriaus kūrimas ir raida, ypač kalbant apie gyvulininkystę, sodininkystę ir vertikalią grandžių integraciją,

H.   kadangi Stojimo akte naujoms valstybėms narėms buvo nustatytas ilgas (9 metų) pereinamasis laikotarpis ir mažos pradinės tiesioginės išmokos (25 proc. taikomo ES lygio), nors joms taikomos visos vidaus rinkos ir įmokų į biudžetą nuostatos; kadangi naujų valstybių narių sąnaudų ir pajamų lygis nepateisina šio susiskirstymo, dėl kurio naujų valstybių narių ūkininkai negali vienodomis sąlygomis konkuruoti Europos,

I.   kadangi problemų, kurias turi išspręsti naujos valstybės narės, sprendimas reikalauja struktūrinių pakeitimų siekiant stiprinti konkurencingumą; kadangi pajamas ir kainas užtikrinančios BŽŪP priemonės akivaizdžiai padėjo jį stiprinti,

J.   kadangi Komisija ir Taryba pavėlavo arba vengė suprasti naujų valstybių narių specifines problemas ir siūlyti būtiną pagalbą (pvz., vaisių ir daržovių rinkos, ypač uogų, vyšnių ir obuolių rinkos problemos, Rusijos ir Ukrainos importo draudimas į Lenkiją, su kukurūzais susijusių intervencijos taisyklių keitimas ir panaikinimas, medaus importas iš trečiųjų šalių),

K.   kadangi tai, kad per mažai naujų valstybių narių gamintojų turi nuosavybės teisių maisto perdirbimo pramonės ir prekybos sektoriuose, ir kad prekybos tinklai piktnaudžiauja savo įtaka rinkoje, labai mažina ūkininkų konkurencingumą ir jų bendradarbiavimą bei integraciją,

L.   kadangi 8 iš 10 naujų valstybių narių tiesioginėms išmokoms gauti pasirinko vienkartinės išmokos už plotus schemą (VIPS),

M.   kadangi Bendrijos paramos naujų valstybių narių kaimo plėtrai poreikis buvo daug didesnis negu esami 2004-2006 m. laikotarpio biudžeto asignavimai, kadangi tuo pačiu metu nustatant kaimo plėtros programų įgyvendinimo taisykles buvo ribojamas veiksmingas Bendrijos skirtų lėšų naudojimas; kadangi dėl šių veiksnių labai sumažėjo BŽŪP antrojo ramsčio poveikis naujoms valstybėms narėms, ir tai gali išlikti ir naujosios finansinės perspektyvos laikotarpiu,

Sklandi įtrauktis, laimint abiems pusėms

1.   teigiamai vertina tai, kad naujų valstybių narių žemės ūkio ir maisto sektorius buvo visiškai sklandžiai integruotas į bendrąją Europos Sąjungos rinką;

2.   pabrėžia, kad nors 2004 m. plėtra sukėlė kai kurių naujųjų valstybių narių žemės ūkio ir maisto rinkų sutrikimų, ji labai prisidėjo prie stabilių rinkos santykių plėtros visose 25 valstybėse narėse;

3.   pažymi, kad ir naujųjų, ir senųjų valstybių narių žemės ūkio ir maisto sektorius iš plėtros turėjo tik dalį naudos – šių valstybių suinteresuoti subjektai tam tikros naudos turėjo iš didesnės žemės ūkio paramos bei padidėjusių prekybos galimybių, o tuo tarpu padidėjo senųjų valstybių narių maisto perdirbimas ir eksportas, padaugėjo investicijų ir užaugo mažmeninės prekybos apyvarta, ypač pasirengimo narystei laikotarpiu;

4.   mano, kad naujųjų valstybių narių integraciją apskritai reikėtų vertinti teigiamai, tačiau ne visais atvejais tai vienareikšmiška, nes pajamų požiūriu pagerėjo ne visų žemės ūkio įmonių padėtis; pažymi, kad prekių kainų ir subsidijų padidėjimą iš dalies atsvėrė žymus gamybos pabrangimas (pvz., padidėjusi kuro, elektros energijos, trąšų, žemės ūkyje naudojamų augalų apsaugos produktų ir įrengimų kaina);

5.   pabrėžia, kad plėtra nepadidino pavojaus maisto saugumui, gyvūnų bei augalų sveikatai ir šiuo atžvilgiu pažymi, kad naujų valstybių narių kompetentingų institucijų darbo standartai ir veiksmingumas tam tikrais atžvilgiais viršija ES vidurkį;

6.   pažymi, kad 2004 m. plėtra nebuvo nepakeliama našta BŽŪP biudžetui ir neprireikė didelių pokyčių, tačiau remiantis sprendimais įšaldyti rinkai skirtas lėšas ir tiesioginių išmokų biudžetą bei pagal 2007–2013 m. finansinę programą iš penkiolikos senųjų valstybių narių nuo 2007 m. reikalaujama aukos, grindžiamos solidarumo principu; taip pat pažymi, kad pagal 2005 m. gruodžio mėn. Tarybos sprendimus dėl Bulgarijos ir Rumunijos stojimo penkiolikos senųjų valstybių narių gamintojų sąskaita ir toliau bus taupomos lėšos, kurios, remiantis sprendimais dėl tam tikrų priemonių, pvz., papildomo moduliavimo priemonės, įgyvendinimo, bus skirtos antrajam ramsčiui stiprinti;

7.   apgailestauja, kad ir 2004 m., ir 2007 m. plėtrai nebuvo nustatyta didesnių kvotų, bet jau iš pradžių numatyto dydžio kvotų;

BŽŪP taikymas naujose valstybėse narėse

8.   pažymi, kad dideli naujų valstybių narių tarpusavio žemės ūkio skirtumai lemia skirtingą BŽŪP taikymo poveikį ir skirtingas naujų valstybių narių problemas bei jų dydį;

9.   mano, kad 2004 m. į ES įstojus 10 naujų valstybių, Bendrijos nuostatos nebuvo atitinkamai suderintos su naujomis kai kurių rinkų (pvz., uogų ir krakmolo rinkų) sąlygomis;

10.   pažymi, kad naujų valstybių narių ūkininkams ir administravimo institucijoms prireikė didelių pastangų prisitaikyti prie vidaus rinkos ir BŽŪP taikymo sąlygų bei taisyklių, ypač susijusių su veterinarijos, fitosanitarijos, maisto saugos, bendrosios rinkos organizavimo ir kitomis horizontaliosiomis normomis;

11.   mano, kad Europos Komisija daugelį mėnesių nekreipė tinkamo dėmesio ir nesiėmė veiksmingų priemonių, kad panaikintų Lenkijos kilmės žemės ūkio produktų eksporto į Ukrainą ir Rusiją draudimą;

12.   pažymi, kad nors ES finansuojamos pasirengimo narystei programos padėjo pasirengti įgyvendinti BŽŪP, o dvynių programos pasirodė esančios naudingos, pradiniai tikslai buvo pasiekti tik iš dalies, o Bendrijos priemonių veiksmingumas buvo ribotas;

13.   primena, kad SAPARD programa pradėta įgyvendinti gerokai vėliau, negu planuota, o jos taikymo sritis taip pat buvo ribota daugiausia dėl sudėtingų reikalavimų ir dėl to, kad Komisija bei naujų valstybių narių institucijos laiku nepriimdavo sprendimų;

14.   pažymi, kad tam tikros naujos valstybės narės, įgyvendindamos Bendrijos kaimo plėtros programas, dėl jų taisyklių sudėtingumo ir administracinės valdymo naštos susiduria su dideliais sunkumais;

15.   primena, kad tiesioginės išmokos atlieka didelį vaidmenį plėtojant ir pritaikant naujų valstybių narių žemės ūkio sektorių, todėl mažos pirmųjų pereinamojo laikotarpio metų išmokos ne tik trukdė reikiamai prisitaikyti, bet dėl to susiklostė ir nevienodos sąlygos konkuruoti vidaus rinkoje ir kai kurios įmonės ekonominiu požiūriu neįstengė susitvarkyti;

16.   pabrėžia, kad kaimo plėtros programos buvo svarbios ne tik siekiant, kad žemės ūkio įmones eitų nauja kryptimi ir orientuotųsi į rinką, pvz., perdirbimo ir savo produktų teikimo į rinką srityje arba turizmo srityje, bet ir siekiant sukurti pajamų alternatyvų tiems, kurie dėl ekonominių priežasčių atsisako pirminės žemės ūkio produktų gamybos;

17.   pažymi, kad dėl skirtingų dešimties naujųjų ir penkiolikos senųjų ES valstybių narių gaunamų tiesioginių išmokų dydžių nebuvo užtikrintos vienodos konkurencijos sąlygos, todėl kai kurių naujų valstybių narių gamintojai prarado pozicijas savo valstybių vidaus rinkose, o prie to ypač prisidėjo konkurencija, kurią skatino dėl pakitusio muitų režimo padidėjęs eksportas ir importas iš trečiųjų šalių;

18.   mano, kad Komisijos kritika naujųjų valstybių narių atžvilgiu dėl tariamai per didelių atsargų stojimo į ES dieną ir grasinimai skirti dideles pinigines baudas buvo nepagrįsti ir buvo paremti klaidingais skaičiavimais, ir kad nė vienoje iš žemės ūkio rinkų nebuvo pastebėta pusiausvyros iškraipymų, kurių galėtų atsirasti dėl tariamai per didelių atsargų;

19.   pabrėžia, kad naujos valstybės narės buvo priverstos mokėti papildomas nacionalines tiesiogines išmokas (PNTI, trūkstamas pajamas suteikiančias išmokas), kurias galima laikyti bendrojo finansavimo forma, ir tam tikru Bendrijos tiesioginių išmokų perkėlimu į nacionalinį lygmenį, ir kad įvairiose naujose valstybėse narėse šios išmokos sukėlė didelių politinių ir ekonominių sunkumų, nes buvo didelė našta šalių biudžetams ir mažino galimybę taikyti valstybės pagalbos sistemas;

20.   pažymi, kad dėl biudžeto apribojimų, priešingai bendriems BŽŪP tikslams, principams ir penkiolikos senųjų valstybių narių moduliacijai, dauguma naujų valstybių narių buvo priverstos perskirstyti dalį kaimo plėtrai skirtų Bendrijos lėšų papildomoms nacionalinėms tiesioginėms išmokoms, kaip leidžiama pagal Stojimo aktą;

21.   atkreipia dėmesį į kai kurių naujų valstybių narių nuomonę, kad visiškai atsietomis, plotu grindžiamomis išmokomis ne itin skatinama darni jų žemės ūkio plėtra bei tvarumas ir kad bent laikinai reikėtų tam tikrų sektorių prioritetų ir (arba) neprivalomų susietų išmokų tam tikroms valstybėms narėms iki 2013 m.; šiuo atžvilgiu džiaugiasi sėkmingą visiškai ar iš dalies susietų papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų ir laikinų valstybės pagalbos priemonių praktika;

22.   pažymi, kad dauguma naujų valstybių narių norėtų kuo ilgiau taikyti VIPS, nes perėjimas prie vienkartinės išmokų sistemos (VIS) reikštų itin didelę administracinę ir techninę naštą ir kad tai gerai suderinama su būsima nesusietų išmokų politika;

23.   mano, kad būtina, jog kompleksinio paramos susiejimo taisyklių ir reikalavimų, susijusių su žemės ūkiui ir aplinkai palankiomis sąlygomis, būtų laikomasi ir senosiose, ir naujosiose valstybėse narėse; siūlo palaipsniui pradėti taikyti kompleksinio paramos susiejimo taisykles, kurios turėtų būti visiškai įgyvendintos baigiantis pereinamajam laikotarpiui; taip pat siūlo suteikti naujoms valstybėms narėms galimybę atidėti kompleksinio paramos susiejimo taisyklių taikymą iki tiesioginių išmokų mokėjimo pereinamojo laikotarpio pabaigos; siūlo toliau palikti galioti reikalavimus, susijusius su žemės ūkiui ir aplinkai palankiomis sąlygomis, bent VIPS taikymo laikotarpį, nes daugumai naujų valstybių narių gali būti sunku įgyvendinti sudėtingas, brangiai kainuojančias kompleksinio paramos susiejimo taisykles;

24.   džiaugiasi, kad Taryba priėmė Komisijos pasiūlymą dėl VIPS taikymo pratęsimo iki 2010 m. pabaigos ir dėl naujų valstybių narių prisidėjimo prie paramos už energetinius augalus sistemos;

25.   ragina Komisiją, kad ši, supaprastindama ir racionalizuodama BŽŪP taikymą bei remdamasi tiesioginių išmokų taisyklėmis ir kaimo plėtros programomis, atsižvelgtų į problemas, su kuriomis pirmiausia susiduria naujos valstybės narės, ir pasiūlytų sprendimų, nenukrypdama nuo BŽŪP, kuri turėtų būti bendra politika visoje ES, taikymo taisyklių;

26.   pabrėžia, kad Komisija, priimdama sprendimus BŽŪP pagrindu, turėtų labiau atsižvelgti į specifines naujų valstybių narių problemas ir rūpesčius;

27.   išreiškia didelį susirūpinimą dėl naujo Komisijos pasiūlymo nuo 2007 m. visiškai panaikinti su kukurūzais susijusią intervencijos sistemą; pažymi, kad būdas, kaip buvo pateiktas pasiūlymas, prieštarauja pagrindiniams ES principams, atsižvelgiant į laiką, į tai, kad nebuvo atlikta išsamaus įvertinimo, ypač poveikio bendram javų rinkos organizavimui ir tiesioginėms išmokoms už plotus, ir į tai, kad nebuvo pasiūlyta alternatyvų ar pereinamųjų laikotarpių; mano, kad per anksti panaikinus su kukurūzais susijusią intervencijos sistemą, gali kilti didelių neigiamų padarinių;

28.   mano, kad atsižvelgiant į 2003 m. BŽŪP reformos esmę vertėtų pamąstyti apie išmokų už plotų, skirtų perdirbamoms uogoms auginti, nustatymą ir apie tai, ar reikėtų susieti šias išmokas su privalomuoju dalyvavimu gamintojų grupėse arba organizacijose ar su įsipareigojimu parduoti šiuos produktus pagal sudarytas komercines sutartis, nes tai galėtų prisidėti didinant uogų sektoriaus konkurencingumą ir gerinant ūkininkų padėtį valstybėse narėse, ypač Lenkijoje;

29.   mano, kad reikia toliau keisti naujų valstybių narių žemės ūkio gamybą ir kaimo "struktūrą"; pabrėžia, kad tam turi būti padedama taikant BŽŪP taisykles ir teikiant Bendrijos pagalbą; pabrėžia, kad itin svarbu šiuos pakeitimus daryti atsargiai, nes nuo žemės ūkio priklausoma kaimo visuomenė ir naujų valstybių narių ekonomika nepakels per greitų ir per didelių gamybos bei užimtumo pokyčių.

BŽŪP ateitis išsiplėtusioje ES

30.   pažymi, kad dabartinė BŽŪP netinka sprendžiant didelę dalį žemės ūkio ir su juo susijusių problemų išsiplėtusioje ES; mano, kad Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nustatytas tiesioginių išmokų atsiejimas didina Europos žemės ūkio orientavimąsi į rinką, bet atsietos tiesioginės išmokos nepadeda galutinai sukurti tvaraus žemės ūkio sektoriaus ir kaimo visuomenės tiek naujose valstybėse narėse, tiek daugumoje penkiolikos senųjų ES valstybių narių; pažymi, kad reikia arba papildomų priemonių, arba tiesiogines išmokas pritaikyti konkretiems atvejams;

31.   laikosi nuomonės, kad, ypač tose valstybėse narėse ir regionuose, kuriuose lemiamą vaidmenį žemės ūkyje atlieka specializuoti ūkiai, dabartinė tiesioginių išmokų sistema per daug skatina auginti pasėlius, nepakankamai padeda kurti tvarią gyvulininkystę, nesudaro sąlygų reikiamiems struktūriniams pokyčiams ir jų neskatina;

32.   pažymi, kad kai kurių naujų valstybių narių atveju tam tikruose sektoriuose dėl nustatytų kvotų sustojo arba netgi sumažėjo žemės ūkio gamyba, o tai, kad atsietos išmokos buvo susijusios su mažesnėmis kvotomis, prisidėjo prie tolesnio neigiamo subsidijų poveikio naujų valstybių narių pereinamuoju laikotarpiu; taip pat pažymi, kad ši problema taip pat pasireiškia kai kuriose senosiose valstybėse narėse;

33.   mano, kad siekti BŽŪP tikslų naujoms valstybėms narėms taip pat kliudo nepakankamas kaimo plėtros finansavimas, veiksmingos rizikos bei krizių valdymo sistemos nebuvimas ir per griežtos Bendrijos taisyklės dėl valstybės pagalbos teikimo;

34.   pabrėžia, kad BŽŪP ir toliau turi būti vykdoma Bendrijos lygmeniu pagal reformuotą BŽŪP ir kad pakartotinės BŽŪP nacionalizacijos reikėtų vengti; tačiau pabrėžia, kad turi būti taikomos konkrečios priemonės, grindžiamos subsidiarumo principu; laikosi nuomonės, kad reikia persvarstyti BŽŪP taikymo sritį, tikslus ir principus, įskaitant Europos žemės ūkio modelį, atsižvelgiant į žemės ūkio, kaimo vietovių, ūkininkų, vartotojų ir visos išsiplėtusios 27 valstybes nares turinčios ES visuomenės tikslus bei poreikius, ir taip nustatyti reikiamus finansinius išteklius bei užtikrinti, kad jie būtų skirstomi tinkamai, teisingai ir pagrįstai;

35.   pabrėžia, kad ateityje vykdant BŽŪP reformą, ypač BŽŪP patikimumo patikrinimo ir 2007–2013 m. finansinės perspektyvos 2008-2009 m. laikotarpio vidurio peržiūros metu, turi būti deramai atsižvelgta į visus galimus veiksnius (pvz., ankstesnių finansinių sprendimų padarinius, BŽŪP reformas, naujų valstybių narių patirtį, Europos žemės ūkiui būdingą įvairovę ir gausą);

36.   be to, pabrėžia, kad būtina vengti primestų sprendimų, kuriais numatoma tik sumažinti Bendrijos finansavimą arba išlaikyti finansinį valstybių narių status-quo;

37.   mano, kad biomasės ir bioenergijos gamyba ateityje atliks strateginį vaidmenį ES žemės ūkio sektoriuje; ragina atitinkamus ES fondus skatinti biomasės energijos gamybą žemėje, kuri nebenaudojama maisto ir pašarų auginimui; šiuo klausimu primena svarbų naujų valstybių narių pajėgumą ir padidėjusį bendrą išsiplėtusios ES pajėgumą;

38.   pabrėžia, kad specialūs valstybių narių ir regionų poreikiai, įskaitant naujų valstybių narių problemų ir sunkumų išsprendimą, ir toliau turėtų būti įgyvendinami remiantis subsidiarumo principu ir įgyvendinant šias konkretiems atvejams pritaikytas priemones:

39.   mano, kad per Dohos derybas turi būti nuosekliai laikomasi PPO taisyklių, nes tai – ES pasiūlymo dėl prekybos kliūčių mažinimo dalis arba argumentas už sutikimą, kad kiti PPO nariai išlaikytų savo vidaus paramos dydį;

40.   primena, kad papildomi muito mokesčiai, nustatyti pagal specialias apsaugos sąlygas (SAS), galėtų būti naudinga priemonė apsaugoti ES, įskaitant naujas valstybes nares, rinką nuo pernelyg didelio importo arba importo sumažintomis kainomis opiuose sektoriuose; ragina, kad Komisija derybų su PPO raundo metu sukurtų tokią atitinkamą SAS dabartinės taikymo srities pakeitimo galimybę, sudarydama ES nuolaidų sąrašą; primena, kad kai kurios naujosios valstybės narės turėjo galimybę taikyti SAS opiuose žemės ūkio sektoriuose, kurie nėra įtraukti į esamą ES nuolaidų sąrašą;

41.   tikisi, kad būsimoje BŽŪP ne tik bus atsižvelgiama į išsiplėtusios ES poreikius, bet ir kad taps ją lengviau valdyti, ir tikisi, kad tai sumažins administravimo naštą ūkininkams bei nacionalinėms valdžios institucijoms, ir taip bus teikiama parama į rinką orientuotai, aplinkosaugos atžvilgiu patikimai saugių produktų gamybai, užtikrinant tvaraus žemės ūkio ateitį;

42.   ragina Komisiją, valstybes nares ir visus suinteresuotus subjektus aktyviai diskutuoti ir pateikti su ateitimi susietų pasiūlymus, siekiant išsiplėtusioje ES sukurti tvarų žemės ūkį;

43.   džiaugiasi Komisijos ketinimu parengti ilgalaikę BŽŪP ateities programą nuo 2013 m., kurioje būtų visapusiškai atsižvelgta į išskirtinę galimybę, kad pasaulio prekybos žemės ūkio produktais augimas, palyginti su bendru numatomu pasaulio prekybos augimu, per artimiausius 30 metų dvigubai padidėtų, be to, šioje programoje būtų atsižvelgta į žemės ūkio plėtrą visuose ES regionuose, ir ja remdamosi 15 senųjų ir naujos valstybės narės galėtų kartu išspręsti nuolatinius žemės ūkio uždavinius, susijusius arba nesusijusius su gamyba;

o
o   o

44.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

(1) OL L 161, 1999 6 26, p. 87. (2) OL L 236, 2003 9 23, p. 33. (3) OL L 270, 2003 10 21, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) 2013/2006 (OL L 384, 2006 12 29, p. 13). (4) OL L 93, 2004 3 30, p. 1. (5) OL L 161, 2004 4 30, p. 48. (6) OL L 209, 2005 8 11, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) 320/2006 (OL L 58, 2006 2 28, p. 42). (7) OL L 277, 2005 10 21, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) 2012/2006 (OL L 384, 2006 12 29, p. 8). (8) OL L 58, 2006 2 28, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) 247/2007 (OL L 69, 2007 3 9, p. 3). (9) OL C 139, 2006 6 14, p. 1. (10) OL L 384, 2006 12 29, p. 8.