Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Komisijos ir Tarybos gaires ir strategijas, skirtas įvairioms arabų pasaulio šalims,

–   atsižvelgdamas į tarpinį pranešimą dėl Europos Sąjungos strateginės partnerystės su Viduržemio jūros regionu ir Artimaisiais Rytais, kurį Europos Vadovų Taryba patvirtino 2006 m. gruodžio mėn.,

–   atsižvelgdamas į Europos strategiją, skirtą arabų pasauliui, kurią 2003 m. pristatė ES vyriausiasis įgaliotinis,

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui "Didesnė Europa ir kaimynystė. Naujas ES santykių su rytiniais ir pietiniais kaimynais pagrindas"(COM(2003)0104), į savo strateginį dokumentą dėl Europos kaimynystės politikos (COM(2004)0373), į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, nustatančio bendrąsias nuostatas, kurios nustato Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę (COM(2004)0628), į Komisijos komunikatą Tarybai dėl Komisijos pasiūlymų dėl veiksmų planų pagal Europos kaimynystės politiką (EKP) (COM(2004)0795) ir į atitinkamoms šalims skirtus veiksmų planus, ir į savo komunikatą dėl Europos kaimynystės politikos stiprinimo (COM(2006)0726),

–   atsižvelgdamas į Europos ir Viduržemio jūros šalių parlamentinei asamblėjai (EVJŠPA) pirmininkaujančios Europos politinius prioritetus, nustatytus 2005 m. balandžio 21 d., pagal kuriuos didžiausias dėmesys skiriamas tam, kad vyktų intensyvesnis dialogas žmogaus teisių klausimu su šalių partnerių parlamentais,

–   atsižvelgdamas į EVJŠPA rezoliucijas, priimtas 2005 m. lapkričio 21 d. Rabate ir 2006 m. kovo 27 d. Briuselyje vykusių posėdžių metu,

–   atsižvelgdamas į pranešimus apie žmogaus socialinę raidą arabų pasaulyje, kurie 2002 m., 2003 m. ir 2005 m. buvo paskelbti pagal Jungtinių Tautų vystymo programą (JTVP), ir visų pirma į 2004 m. pranešimą "Siekiant laisvės arabų pasaulyje",

–   atsižvelgdamas į ankstesnes savo rezoliucijas dėl Europos Sąjungos Viduržemio jūros regiono politikos, ypač į 2004 m. vasario 12 d. rezoliuciją dėl iniciatyvos, kuria siekiama atgaivinti Europos Sąjungos veiksmus žmogaus teisių ir demokratijos skatinimo srityse(1), kurių ji imasi bendradarbiaudama su Viduržemio jūros regiono partneriais, į per 2005 m. lapkričio 28 d. Barselonoje vykusį Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių aukščiausio lygio susitikimą priimtą penkerių metų darbo programą ir į 2005 m. spalio 27 d. rezoliuciją dėl sugrįžimo prie Barselonos proceso(2),

–   atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų chartiją ir Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A6-0127/2007),

A.   kadangi suvokiama ir tvirtinama, kad arabų tapatybė, suprantama kaip vienijantis veiksnys, yra bendras didžiulės geografinės erdvės, besitęsiančios nuo Magrebo iki Persijos įlankos per Mašreką ir Artimuosius Rytus, tautų ir valstybių bruožas,

B.   kadangi ši arabų tapatybė vis dėlto pasireiškia įvairiomis formomis skirtinguose kontekstuose, pvz., politikoje (monarchijose, arabų respublikose, pačioje Izraelio valstybėje ar Palestinos autonomijoje), religijoje (musulmonų sunitų, įskaitant ir vahabitus, alavitų, drūzų ir šiitų, įvairių konfesijų krikščionių bendruomenėse) ir socialinėje srityje (dideliuose miestuose, kaimo ir kalnuotose vietovėse, klajoklių tautose), tačiau turi ir bendrų tarpvalstybinių bruožų,

C.   kadangi arabų pasaulio supratimas Europoje paprastai apsiriboja požiūriu, pagrįstu valstybių dvišaliais ar net subregioniniais santykiais, ir kadangi bendra arabų pasauliui skirta ES strategija turėtų būti atnaujinta remiantis ne tik jau esamomis regioninėmis organizacijomis (Arabų valstybių lyga, Persų įlankos bendradarbiavimo taryba ir Arabų Magrebo Sąjunga, jeigu jos veikla bus atnaujinta), panaudojant jau esamas priemones ar struktūras (Euromed, programą MEDA, Asociacijos susitarimus, Europos kaimynystės politiką), bet ir sustiprinant nevalstybinių veikėjų veiklą regione,

D.   kadangi 2003 m. Vyriausiojo ES įgaliotinio pristatyta strategija arabų pasauliui didele dalimi buvo pavojų ir grėsmių, kurios iškilo po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių, rezultatas,

E.   kadangi šiuo metu Europoje reikėtų geriau ir išsamiau suprasti daugialypę visuomenę ir kultūrinę arabų pasaulio įvairovę, kad pasiektume dviejų Viduržemio jūros krantų suartėjimą, pagerintume valstybių narių integracijos politikos sritis ir įveiktume stereotipus bei išankstinį nusistatymą,

F.   kadangi neramumai, prasidėję dėl Šaltojo karo pabaigos ir dvipolės pasaulio santvarkos žlugimo, arabų visuomenėse ne tik paskatino siekius išsilaisvinti, bet ir paragino kai kurias arabų vyriausybes ir ekonomines bei socialines jėgas aktyviai dalyvauti globalizacijos procese ir palaikant daugiapolę santvarką,

G.   kadangi pilietinės visuomenės ir kitų suinteresuotų veikėjų, kurie ilgai buvo priversti tylėti, balsas vis labiau girdimas ir jie reikalauja daugiau dėmesio, didesnės atsakomybės ir vis didesnio politinio vaidmens,

H.   kadangi ankstesni "arabų atgimimo", kuris buvo suprantamas kaip bandymai įgyvendinti reformas, projektai paprastai būdavo nesėkmingi ir kadangi valstybinis nacionalizmas buvo didelė kliūtis bandymams pasiekti arabų vienybę,

I.   kadangi galutinėje deklaracijoje, priimtoje 2004 m. gegužės 23–24 d. Tunise vykusiame Arabų valstybių lygos tarybos vadovų susitikime, taip pat nustatytas įsipareigojimas reformuoti ir modernizuoti šios lygos valstybes nares skatinant demokratinius procesus ir aktyvų politinį dalyvavimą,

J.   kadangi arabų valstybės ir jų Europos partneriai yra drauge suinteresuoti, kad būtų pradėta keletas politinių, ekonominių ir socialinių reformų siekiant atgaivinti bendradarbiavimą, stabilumą, demokratizavimo procesą ir gerovę visame regione,

K.   kadangi tinkamiausias būdas prisidėti prie didesnio šių šalių stabilumo – tai liberalizuoti politinę ir ekonominę sritis, didinti pagarbą žmogaus teisėms ir siekti pažangos socialinėje ir švietimo srityse, o nenoras kažką keisti neužtikrins tikro regiono stabilumo,

L.   kadangi pastaraisiais metais Jungtinių Tautų parama šioje srityje, ir ypač aukščiausiojo lygio Civilizacijų sąjungos grupė, JT vystymo programa (JTVP), skirta pačioms įvairiausioms arabų visuomenėms, turėtų būti įgyvendinama vykdant konkrečią ir realią politiką,

M.   kadangi Europos ryšiai su šių šalių valdžios institucijomis per ilgai buvo paremti išskirtinai tik stabilumo ir strateginės partnerystės siekiu, neatsižvelgiant į valdžios institucijų požiūrį į visuotines žmogaus teises, ir taip buvo kenkiama pilietinės visuomenės veikėjų pastangoms reformuoti įvairias visuomenes iš vidaus,

N.   kadangi svarbu sukurti tokį pagrindą, kuris padėtų laisvai ir atvirai plėtoti dialogą tarp visų skirtingų arabų bendruomenių komponentų taip, kad tikras reformos procesas kiltų iš vidaus,

O.   kadangi 1994 m. patvirtinta Arabų žmogaus teisių chartija – tai ženklas, kad arabų valstybėse siekiama gerbti žmogaus teises; vis dėlto apgailestaudamas, kad kai kurias chartijos nuostatos gali būti dviprasmiškai aiškinamos,

P.   kadangi judėjimas už arabų tapatybę, kaip jį suvokė jo pradininkai, yra reiškinys, kuriame visuomenių sekuliarizacija yra vienas iš judėjimo tikslų; kadangi atrodo, kad šiuolaikinis politinis islamas nepateikia atitinkamų atsakymų politinės reformos problemoms spręsti; išreiškia susirūpinimą, kad aklavietėje atsidūrusi politinė reforma sudaro sąlygas radikaliajam islamizmui ir jo reiškiamai neapykantai žydų atžvilgiu; primindamas, kad islamizmui modernizuoti būtina stabili institucinė sistema, kurioje jis vystosi ir kuri teikia galimybes daryti įtaką politikos formavimui,

1.   yra įsitikinęs, kad arabų tapatybė nėra visiškai nesuderinama nei su šiuolaikiškumo sąvoka, nei su įsipareigojimu pradėti rimtas reformas; mano, kad bejėgiškumas, kuriuo grindžiamas "arabų nelaimės" jausmas, gali būti įveiktas atnaujinus partnerystę, kuri būtų grindžiama abišaliu pasitikėjimu, pagarba socialinėms ir kultūrinėms tradicijoms ir kito partnerio patikimumu; primena, kad arabų visuomenių tapsmas vis labiau vakarietiškomis nėra vienintelis problemų sprendimo būdas ir kad demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių sąvokos yra esminės universalios vertybės, be to, kad daugelis autoritetingų musulmonų dvasininkų pareiškė, jog šios vertybės yra suderinamos su islamu;

2.   pritaria Komisijos komunikatui dėl Europos kaimynystės politikos (EKP) stiprinimo; mano, kad EKP – tai pagrindinė priemonė Europos Sąjungos Pietų ir Rytų kaimyninių šalių reformoms skatinti; pareiškia esąs nusivylęs pasiūlyta valdymo priemonės finansavimo suma, kuri, jo nuomone, turėtų būti didesnė siekiant užtikrinti veiksmingumą;

3.   mano, kad, susiduriant su pastarųjų dešimtmečių ES dvišalių ir atsitiktinių santykių šalių partnerių atžvilgiu vykdomai strategijai būdingu ribotumu, būtina racionalizuojant ES užsienio politikos veiksmus suteikti naują postūmį ES ir valstybių narių partnerystei su visu arabų pasauliu, siekiant tiksliai nustatyti labai specifinius bendradarbiavimo sektorius ir veikti kartu su jau esamomis politinėmis struktūromis – Arabų valstybių lyga arba Persų įlankos bendradarbiavimo taryba, netgi su Arabų Magrebo Sąjunga, jeigu ji būtų atgaivinta; pabrėžia, kad regioninio lygmens santykiai su pilietinės visuomenės organizacijomis ir reformų judėjimais turėtų sudaryti dalį šių pastangų, kaip ir ypatingas bendradarbiavimas, visų pirma su politinėmis organizacijomis, kurios skatina demokratiją taikiu būdu;

4.   pažymi, kad silpnoji arabų pasaulio reformų proceso vieta susijusi su sunkumais ir prieštaravimais tarp kai kurių arabų šalių; mano, kad ES turėtų dėti visas pastangas siekdama palengvinti politinę ir ekonominę arabų šalių integraciją, pateikdama ES kaip sėkmingą modelį ir teikdama pagalbą ir patirtį, kai būtina; pažymi, kad siekdama tapti tikrai įtakinga ES neturėtų rodyti jokio pranašumo ar sudaryti įspūdį, jog moko, ir turėtų paversti Europos ir arabų pasaulio dialogą tikru dialogu tarp lygiųjų;

5.   laikosi nuomonės, kad plėtojant Europos ir arabų pasaulio santykius ypač svarbu aptarti gyvybiškai svarbų poreikį kovoti su terorizmu, tačiau siekiant šių santykių veiksmingumo ir turiningumo labai svarbu, kad dėl tokios kovos nebūtų užmirštos ar atidėtos daugelis kitų bendros svarbos problemų, kaip antai ekonominis ir socialinis vystymasis, užimtumas, tvarus vystymasis, geras viešasis administravimas, įskaitant kovą su korupcija, tvirtos ir tikros pilietinės visuomenės, skatinančios demokratinio režimo pažangą ir toleranciją, formavimas ir konsolidavimas, kova dėl moterų ir vyrų lygybės, visapusiška pagarba skirtingoms seksualinėms orientacijoms ir nediskriminacija jų pagrindu, pasaulio kultūros paveldo išsaugojimas, tarpkultūrinis dialogas, geras valdymas, laisva ir teisinga žiniasklaida, politinis dalyvavimas ir žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių skatinimas, sąžinės laisvė, taip pat religijos, saviraiškos ir asociacijų laisvė, kankinimų draudimas ir mirties bausmės panaikinimas ir netolerancijos bei fundamentalizmo atsisakymas, kad būtų sukurta tikra bendra taikos ir klestėjimo erdvė;

6.   ragina arabų šalis pašalinti bet kokios formos nebaudžiamumą ir sukurti tarpvalstybinio teisingumo mechanizmus, kad būtų užtikrintas teisingumas sunkių žmogaus teisių pažeidimų aukoms ir nubausti už tokius nusikaltimus atsakingi asmenys; tuo pačiu ragina arabų šalis ratifikuoti Romos statutą dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo įkūrimo ir pasirašyti Tarptautinę konvenciją dėl visų asmenų apsaugos nuo prievartinio dingimo;

7.   džiaugiasi atsiradusiomis Europos Sąjungos ir arabų pasaulio dialogo gairėmis, taip pat gausiais bendradarbiavimo planais ir iniciatyvomis, pradėtais įgyvendinti remiantis Barselonos procesu, strategine Viduržemio jūros regiono ir Vidurio Rytų partneryste bei bendradarbiavimu su Persų įlankos arabų valstybių bendradarbiavimo taryba (PĮAVBT);

8.   mano, kad būtina pabrėžti vaidmenį, kurį atliko Europos ir Viduržemio jūros šalių parlamentinė asamblėja (EVJŠPA) kaip demokratinė institucija, sutelkianti abiejų Viduržemio jūros krantų parlamentarus ties trimis Barselonos proceso ramsčiais; ragina ypač sustiprinti EVJŠPA, Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos bendradarbiavimą; dar kartą patvirtina, kad EVJŠPA yra pasiruošusi ir siekia kaip Barselonos proceso parlamentinė institucija prisidėti prie Izraelio ir arabų konflikto sprendimo;

9.   mano, kad būtina toliau plėtoti Barselonos proceso trečiąjį ramstį, t. y. bendradarbiavimą tarp žmonių ir socialinį bendradarbiavimą, kad būtų panaikinti stereotipai ir nesutarimai, kurie stabdo abiejose Viduržemio jūros pakrantėse gyvenančių tautų atvirą ir gilų suartėjimą; ragina Europos ir Viduržemio jūros regiono partnerystės dalyvius, ir ypač vyriausybes, paremti Anos Lindh fondo darbą, siekiant skatinti kultūrų dialogą, skirti jam daug lėšų, kad fondo tinklų, apjungiančių virš 1 200 organizacijų ir asociacijų, kurių tikslas – skatinti savo visuomenių dialogą, tinklas sutvirtėtų;

10.   ragina ES ir jos valstybes nares, taip pat ir visą tarptautinę bendruomenę plėtoti darnius santykius su regiono šalimis; pabrėžia, kad vienašalė parama ar vienų tam tikrų valstybių smerkimas labiau nei kitų gali sukelti poliarizaciją bei komplikuoti jau ir taip labai komplikuotą padėtį arabų šalių regione;

11.   mano, kad į naujas derybas su arabų pasaulio atstovais nederėtų kviesti teroristų veiksmus toleruojančių ir Izraelio valstybės teisėto egzistavimo nepripažįstančių asmenų, organizacijų ar valstybių;

12.   pabrėžia, kad bet kokia Europos ir arabų pasaulio santykių raida priklausys nuo Europos energijos ir gebėjimo suderinti savo istorinę pareigą ir atsakomybę Izraelio valstybei ir žydų tautai su savo istorine pareiga ir atsakomybe aktyviau ir efektyviau veikti užtikrinant tarptautinės ir humanitarinės teisės laikymąsi, kad būtų pasiektas ilgalaikis konflikto sprendimas ir visų pirma sukurta demokratinė Palestinos valstybė, kuri egzistuotų taikai ir saugiai šalia Izraelio valstybės;

13.   turėdamas tai mintyje teigiamai vertina Saudo Arabijos taikos iniciatyvą, kuriai vienbalsiai pritarta 2007 m. kovo 28 d. Arabų valstybių lygos aukščiausiojo lygio susitikime Rijade; mano, kad tai yra svarbus Arabų pasaulio indėlis į pastangas atnaujinti taikos procesą ir siekti visapusiško Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimo; ragina Tarybą visomis išgalėmis stengtis išnagrinėti šį pasiūlymą būsimame vadinamojo Ketverto susitikime ir rasti būdus glaudžiau bendradarbiauti šiuo klausimu su Arabų valstybių lyga;

14.   supranta, kad vienas iš Europos ir arabų pasaulio dialogui būdingų silpnųjų aspektų yra susijęs su teisėtumo trūkumu, kuris kartais būdingas politiniams dialogo partneriams jų pačių šalyse, ypač dėl nepakankamos tų šalių pažangos demokratijos, ekonomikos ir socialinėse srityse;

15.   todėl ragina, kad Europa taip pat suteiktų matomą politinę paramą pilietinės visuomenės, asociacijų ir religinių bendruomenių atstovams, ypač politinėms organizacijoms, skatinančioms demokratiją taikiu būdu, išskyrus sektantiškas, fundamentalistines ir nacionalistinių ekstremistų grupuotes, tačiau prireikus įskaitant pasauliečius ir nuosaikiuosius islamistus, ypač islamo pasauliečius, kuriuos Europa skatina dalyvauti demokratiniame procese, taip atsižvelgdama ir į skirtingą kultūrų suvokimą, ir politinį pragmatizmą; mano, kad tokios paramos teikimo sėkmė labai priklauso nuo politinių ir socialinių struktūrų bei vystymosi suvokimo ir gebėjimo veikti atsižvelgiant į vietos politinės raidos dinamiką; mano, kad kultūrų dialogas gali būti atnaujintas patvirtinus bendrą visuotinį žmogiškųjų vertybių pagrindą, kuris peržengtų dogmas ir bendruomeninį uždarumą, vadovaujantis pasiūlymais dėl civilizacijų dialogo ir pagal visas JT iniciatyvas minėtų klausimu;

16.   tvirtai pritaria, kad Europos Sąjunga turi plėtoti visapusišką kultūrinį dialogą su savo arabų pasaulio partneriais, skatindama pamatines Europos Sąjungos vertybes (teisinė valstybė, žmogaus teisės, demokratija ir t. t.), atsižvelgdama į skirtingą kultūrinį ir politinį suvokimą;

17.   pabrėžia, kad esama tam tikros pažangos liberalizuojant prekybinius mainus arabų pasaulyje ir stiprinant privatų sektorių; ragina Komisiją ir Tarybą sustiprinti pastangas siekiant, kad būtų paskatintas tvarus ir teisingas arabų šalių vystymasis, kuriuo siekiama sumažinti skirtumus, suteikiant paramą struktūrinio ir socialinio pobūdžio politikai, kuri sumažintų neigiamus ekonominių reformų socialinius padarinius; remia ekonominę arabų šalių integraciją, ypač svarbiausiose rinkose, t. y. energetikos ir telekomunikacijų, kad būtų sudaryta kitų sektorių vystymuisi palanki aplinka ir kad tuo pačiu metu būtų imtasi įvairių politinių priemonių, kuriomis būtų skatinamos reformos esant tikslioms ir ribotoms techninėms ir politinėms sąlygoms; pritaria pastangoms sukurti Europos ir Viduržemio jūros regiono laisvosios prekybos zoną ir pritaria Agadiro susitarimui, kuriuo skatinama tarpregioninė prekyba; laukia ES ir Persijos Įlankos Bendradarbiavimo Tarybos laisvosios prekybos susitarimo sudarymo;

18.   pažymi, kad su politinėmis reformomis ir demokratijos raida susijusi padėtis įvairiose arabų valstybėse labai nevienoda ir todėl negalima nustatyti vieno visiems bendro reformos modelio;

19.   tikisi, kad tos arabų šalys, kurios dar to nepadarė, labiau įsipareigos skatinti religijos laisvę ar teisę žmonėms ir bendruomenėms laisvai reikšti savo įsitikinimus ir savo tikėjimą ir kartu užtikrins politinių institucijų bei valdžios nepriklausomumą ir atskyrimą nuo religinių institucijų; todėl arabų šalims turėtų padėti milijonų musulmonų, gyvenančių Europoje, liudijimai per kuriuos arabų šalys savo valstybėse įdiegtų abipusiškumo principą, kuris sudaro tarptautinių santykių pagrindą;

20.   pabrėžia, kad parama pilietinės visuomenės vystymuisi ir pagarba pagrindinėms teisėms, visų pirma susijusioms su saviraiškos laisve ir religija, nepriklauso nei nuo santvarkos tipo, nei nuo vadovų atrankos būdų; pabrėžia, kad reikia remti regionų vystymąsi gerbiant tautų valią ir atsižvelgiant į kultūrinius, istorinius ir politinius skirtumus; pažymi, kad žmonių valia įvairiose jos formose gali skirtis nuo Europoje priimtų modelių, ir, kad bet koks bandymas jas priderinti prie Europos modelio naudojant jėgą neatneš jokios naudos; galiausiai pabrėžia, jog tam, kad pasikeitimai būtų teisėti, reikia, kad juos priimtų ir įgyvendintų su jais susijusios tautos;

21.   ypač ragina geriau suvokti moters vaidmenį ir jos emancipaciją pilietinėje ir politinėje visuomenėje;

22.   ragina Arabų valstybių lygą persvarstyti ir patikslinti kai kurias Arabų žmogaus teisių chartijos nuostatas, taip pat sukurti sistemą, kurią taikant būtų galima prižiūrėti, kaip šios chartijos nuostatos įgyvendinamos ją pasirašiusiose šalyse;

23.   primena, kad demokratijos ir teisinės valstybės stiprinimas ir pagarba žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms yra vienas iš Sąjungos užsienio politikos tikslų, todėl teisinga ir logiška siekti vykdyti ambicingą žmogaus teisių politiką, remiantis susitarimuose numatyta žmogaus teisių ir demokratijos išlyga bei remiantis nuosekliu ir išsamiu politiniu dialogu šioje srityje; taip pat primena, kad arabų šalys ratifikavo Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir todėl įsipareigojo siekti, kad jų šalyse šios teisės būtų gerbiamos;

24.   ragina Komisiją dar labiau skatinti arabų pasaulyje pagarbą teisinės valstybės principui ir judėjimą už teisines reformas; mano, kad tai turėtų būti daroma deramai atsižvelgiant į visuotinės žmogaus teisių sistemos vertybes ir turėtų apimti politikos reformą, kuri padėtų legalizuoti opozicijos veiklą per veikiančias institucijas, nesuteikiant jokio pagrindo abejoti jų teisėtumu, laikantis nustatytų Europos kaimynystės politikos veiksmų planų, taip pat ir Barselonos proceso metu priimtų sprendimų; skatina Komisiją visapusiškai pasinaudoti Europos priemonės demokratijai ir žmogaus teisėms remti (EIDHR) teikiamomis galimybėmis remti pilietinę visuomenę ir politinių reformų judėjimus regione;

25.   todėl ragina Komisiją suteikti atitinkamą paramą visiems judėjimo už arabų pasaulio reformą dalyviams, įskaitant valstybinius ir pilietinės visuomenės atstovus, taip pat paremti bendrų arabų institucijų, ypač parlamentinių institucijų, sukūrimą; taip pat ragina Komisiją kartu su Arabų valstybių lyga parengti aukščiausio lygio formalią pastovią susitarimo ir stebėsenos priemonę, kuri, laikantis subsidiarumo principo, apimtų visas bendros svarbos sritis; ragina organizuoti nuolatinius Europos Sąjungos ir Arabų valstybių ligos vadovų susitikimus bendroms darbotvarkėms parengti ir veiklos sritims nustatyti;

26.   pabrėžia, kaip svarbu skleisti demokratines vertybes arabų pasaulyje ir sukurti bendrą viešą visam arabų pasauliui sferą, kurioje galėtų vykti diskusijos ir būtų keičiamasi idėjomis, ir drąsina naujas žiniasklaidos priemones tai daryti, šiuo klausimu pabrėžia, kad būtina pradėti transliuoti "Euronews" laidas arabų ir farsi kalbomis;

27.   ragina Komisiją, Tarybą ir valstybes nares skatinti ES ir arabų šalių studentų, mokytojų, dėstytojų ir mokslininkų mainus ir palengvinti šiuos mainus nustatant pritaikytą ir lankstesnį vizų režimą;

28.   ragina valstybes nares savo nacionalinėje teritorijoje įsteigti studijų centrus, kurie būtų skirti arabų ir Europos valstybių kultūriniams mainams ir lyginamosioms studijoms, taip sukuriant išsamių tarpdisciplininių tyrimų ir abišalio pažinimo galimybes;

29.   ragina Komisiją skatinti visomis įmanomomis priemonėmis universitetinius ir mokslinius tyrimus arabų pasaulyje ir pradėti įgyvendinti ambicingą leidybos politiką, kuria būtų siekiama plėtoti mokslinių ir literatūrinių veikalų leidybą, publikavimą ir vertimą už visiems prieinamą kainą;

30.   ragina Komisiją remti iniciatyvas, skirtas kovai su korupcija arabų valstybėse, visų pirma tas, kuriomis siekiama nustatyti aiškias valstybės tarnautojų skyrimo taisykles;

31.   mano, kad remiantis neseniai vykusios III Paryžiaus konferencijos dėl Libano pavyzdžiu, finansinė Europos Sąjungos parama galėtų būti labiausiai patikima priemonė, užtikrinti matomą Sąjungos ir jos valstybių narių veikimą, skatinant strateginę ir su tam tikrom išlygom paramą reformoms arabų pasaulyje, atsižvelgiant į pasirašytus susitarimus ir į kiekvienos valstybės ir į kiekvieno regiono politines realijas;

32.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai, Arabų valstybių lygai, Persų įlankos bendradarbiavimo tarybai, taip pat valstybių narių, arabų šalių ir Izraelio vyriausybėms ir parlamentams.

(1) OL C 97 E, 2004 4 22, p. 656. (2) OL C 272 E, 2006 11 9, p. 570.