Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl 2007–2008 m. plėtros strategijos ir pagrindinių uždavinių (COM(2007)0663),

–   atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 16 d. rezoliuciją dėl Komisijos 2005 m. plėtros strategijos dokumento(1) ir 2006 m. gruodžio 13 d. Komisijos komunikatą dėl 2006–2007 m. plėtros strategijos ir pagrindinių uždavinių(2),

–   atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Vakarų Balkanų šalių, Turkijos ir Europos kaimynystės politikos (EKP) Europos partnerių,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą bei Kultūros ir švietimo komiteto nuomonę (A6–0266/2008),

A.   kadangi ES plėtros strategija turi ir išorės, ir vidaus aspektus,

B.   kadangi šios strategijos išorės aspektas apima Europos standartais pagrįstų reformų, demokratijos, žmogaus teisių laikymosi, taikos, stabilumo ir gerovės skatinimą,

C.   kadangi ES sutartyse numatyta, kad Plėtros strategijos vidaus aspektas tiesiogiai susijęs su Europos Sąjungos galimybėmis siekti savo politikos tikslų ir didesnės sanglaudos ES,

D.   kadangi ES turi būti politiškai integruota, galinti puoselėti didelio užmojo solidarumą ir plėtoti stabilumo politiką,

E.   kadangi remiantis Romos sutartimi "kiekviena Europos valstybė gali pareikšti norą tapti Bendrijos nare",

F.   kadangi ankstesni plėtros etapai, be abejo, buvo naudingi ir ES, ir prie jos prisijungusioms valstybėms narėms, plėtra padėjo siekti visos Europos stabilumo, vystymosi ir gerovės, yra svarbu sudaryti sąlygas, reikalingas siekiant užtikrinti, kad būsimi plėtros etapai taip pat būtų sėkmingi,

G.   kadangi Stabilizavimo ir asociacijos susitarimai – svarbus ir sėkmingas, regioninį bendradarbiavimą skatinantis įnašas į ES ir Vakarų Balkanų šalių santykius atsižvelgiant į jų Europos integraciją,

H.   kadangi 2003 m. Salonikų ir 2006 m. Briuselio Europos Vadovų Taryba dar kartą patvirtino ketinimą laikytis įsipareigojimų Pietryčių Europos ir Vakarų Balkanų šalims,

I.   kadangi šioje srityje Europos Vadovų Tarybos 2006 m. gruodžio mėn. patvirtintas atnaujintas konsensusas grindžiamas įsipareigojimų įtvirtinimo, sąžiningų ir griežtų sąlygų taikymo ir geresnių ryšių su visuomene principais,

J.   kadangi plėtros strategija – ne vien derybų metodologija, ji atspindi įsitikinimą, kad ES yra bendrų vertybių bendrija, ir yra sudėtingai susijusi su diskusijomis dėl ES tikslų, jos ateities ir jos vaidmens kaimynystėje ir visame pasaulyje,

K.   kadangi reikėtų visapusiškai remti ir griežtai įgyvendinti pirmiau minėtame Komisijos komunikate dėl derybų vykdymo nustatytą metodiką ir kriterijus ir kadangi politiniai sumetimai neturėtų būti viršesni už griežtą šių kriterijų laikymąsi,

L.   kadangi ES plėtros strategija turėtų būti platus politinių priemonių spektras demokratijai įtvirtinti, stabilumui ir socialinei ES kaimynų raidai užtikrinti ir ES vaidmeniui pasaulyje stiprinti,

M.   kadangi ši politika turėtų apimti įvairius klausimus ES kaimynėse šalyse, ypač tose šalyse, kurios turi kandidačių statusą ir pradėjo derybas, šalyse, kurios turi kandidačių statusą, bet kurios derybų dar nepradėjo, šalyse, kurioms numatyta galimybė tapti ES narėmis, tose šalyse, kurios siekia Europos integracijos tikslo, ir tose, kurios norėtų palaikyti tik glaudžius kaimynystės santykius su ES,

N.   kadangi ši politika turėtų būti nepriklausoma ir nedaryti poveikio nuostatoms, pagal kurias, jei atitinkamos šalys įvykdo būtinas vidaus ir išorės sąlygas, joms suteikiama galimybė keisti sutartinių santykių su ES tipą,

O.   kadangi EKP Rytų partnerius galima aiškiai laikyti Europos šalimis ir kai kurios iš jų pareiškė turinčios tikslą siekti narystės Europos Sąjungoje,

P.   kadangi, kaip nustatyta pirmiau minėtoje 2006 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento rezoliucijoje, šalims, kurioms numatyta galimybė tapti ES narėmis, reikėtų suteikti galimybę palaikyti glaudžius dvišalius ir daugiašalius konkrečius jų poreikius ir interesus atitinkančius santykius su ES; kadangi šie įvairią galimą veiklą apimantys santykiai šalims partnerėms suteiktų galimybę palaikyti stabilius ilgalaikius institucinius santykius su ES ir taip teiktų būtinas paskatas didinti šių šalių stabilumą, taiką, žmogaus teisių laikymąsi bei vykdyti demokratinę ir ekonominę reformą,

Q.   kadangi pagal minėtą rezoliuciją visos šalys, kurioms pripažinta galimybė tapti Europos Sąjungos narėmis, galėtų nuspręsti, ar jos norėtų naudotis panašiais daugiašaliais susitarimais kaip tarpiniu žingsniu visateisės narystės link,

R.   kadangi ES plėtros strategiją reikia veiksmingai išaiškinti ir apie ją reikia pranešti dabartiniams ir būsimiems ES piliečiams siekiant užtikrinti, kad jie būtu nuodugniai susipažinę su atitinkama politika, ir užtikrinti visuomenės paramą ES įsipareigojimų kaimynams atžvilgiu bei pasitikėjimą ES kaip partnerės patikimumą ir solidarumą,

1.   sutinka su Komisijos nuomone, kad praėję plėtros etapai buvo labai sėkmingi ir davė naudos tieks senosioms, tiek naujosioms ES valstybėms narėms, nes skatina ekonomikos augimą, socialinę pažangą, užtikrina taiką, stabilumą, laisvę ir gerovę Europos žemyne; tiki, kad galima pasimokyti iš ankstesnių plėtros etapų ir kad tolesni būdai gerinti plėtros proceso kokybę turi būti grindžiami teigiama iki šiol sukaupta patirtimi;

2.   pabrėžia tvirtą savo įsipareigojimą visoms šalims kandidatėms ir šalims, kurioms suteiktos aiškios galimybės tapti ES narėmis, su sąlyga, kad bus griežtai laikomasi 1993 m. Kopenhagos kriterijų ir kad ES stiprins integracijos gebėjimą, į kurį būtina visapusiškai atsižvelgti;

3.   atsižvelgdamas į tai primena, kad buvusioms Jugoslavijos šalims yra būtinas visapusiškas bendradarbiavimas su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai;

4.   mano, kad ES plėtros strategija turėtų pirmiausia atitikti ES sutarties reikalavimus ir ES jau prisiimtus įsipareigojimus bei nustatyti pusiausvyrą tarp ES geostrateginių interesų, politinių pokyčių už jos sienų poveikio ir dėl to atsirandančių kaimyninių šalių lūkesčių ir ES integracijos gebėjimo, įskaitant jos galimybę spręsti ateities vidaus ir išorės klausimus ir įgyvendinti savo politinės integracijos projektą;

5.   atsižvelgdamas į tai primena, kad būtina vykdyti vidaus reformas, kuriomis siekiama, inter alia, padidinti socialinę sanglaudą ir sustiprinti demokratinę atskaitomybę;

6.   primena, kad integracijos gebėjimas atspindi ES galimybę tam tikru momentu priimti sprendimą, taigi ir siekti savo politinių tikslų, ypač siekti skatinti savo valstybių narių ekonominę ir socialinę pažangą ir aukštą užimtumo lygį, užtikrinti savo identitetą ir galimybę imtis veiksmų tarptautiniu lygmeniu, skatinti ES valstybių narių piliečių teises ir interesus, kurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, išlaikyti visą acquis communautaire ir jį toliau plėtoti bei užtikrinti, kad būtų laikomasi pagrindinių teisių ir laisvių, kaip numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje;

7.   mano, kad integracijos gebėjimo sąvoka apima keturis aspektus:

8.   pabrėžia, kad siekdamos didinti plėtros strategijos patikimumą ir veiksmingumą Kopenhagos kriterijų turi visapusiškai laikytis ir valstybės narės, kad nesusidarytų padėtis, kai iš šalių kandidačių reikalaujama laikytis aukštesnių standartų negu taikomi tam tikrose ES dalyse;

9.   be to, primena, kad kiekvienos naujos narės ekonominė struktūra ir interesai gali turėti įtakos ES politikai ir biudžetui, taigi būtina adaptacija šioje politikos srityje gali padaryti įtaką ir pačios ES pobūdžiui; primena, kad darni tautų ir piliečių Bendrija turėtų būti grindžiama nuoseklia politika ir interesų solidarumu;

10.   mano, kad galimų būsimų plėtros etapų padariniai biudžetui ir platesni ekonominiai ir socialiniai padariniai turi būti deramai įvertinti atliekant 2007–2013 m. daugiametės finansinės programos vidurio laikotarpio peržiūrą ir rengiant tolesnes finansines programas;

11.   taip pat yra įsitikinęs, kad prieš prisijungdama prie ES kiekviena valstybė visų pirma turėtų bandyti išspręsti visas vidaus problemas, ypač susijusias su teritorine ir konstitucine struktūra; mano, kad tiek prieš derybas, tiek jų metu ES turėtų padėti naujoms valstybėms spręsti minėtąsias problemas;

12.   pritaria, kad daugiausia dėmesio būtų skiriama konsolidacijai, sąlygų laikymuisi ir komunikacijai – pagrindiniams ES plėtros strategijos principams;

13.   todėl mano, kad po kiekvieno plėtros etapo reikia atitinkamos konsolidacijos ir politinio susitelkimo, t. y. būtina iš naujo įvertinti ES politiką ir priemones siekiant patenkinti Europos piliečių lūkesčius ir ES, kaip politinio projekto, gyvybingumą;

14.   todėl mano, kad be tinkamos konsolidacijos vykdoma plėtra gali neigiamai paveikti ES vidaus sanglaudą, ir turėti didelės įtakos ES gebėjimui veikti, kadangi dėl to susilpnėtų jos institucijos, o valstybės narės taptų labiau pažeidžiamos išorinio spaudimo, taip pat gali sumažėti pasitikėjimas ES kaip pasaulinio masto veikėja;

15.   taip pat mano, kad nuolatinę plėtros proceso (taigi ir visos ES politinės integracijos) sėkmę galima užtikrinti tik tuo atveju, jei esama aiškios ir ilgalaikės visuomenės paramos kiekvienos šalies kandidatės narystei ES; taip pat mano, kad tolesniuose plėtros etapuose visos ES institucijos, valstybių narių vyriausybės ir pilietinės visuomenės atstovai turėtų imtis darnios informavimo politikos, skirtos išaiškinti ES piliečiams politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtros politikos naudą; todėl primena valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, kad jie privalo deramai informuoti visuomenę apie ankstesnių plėtros etapų laimėjimus, vykstančių derybų būklę ir klausimus, sprendžiamus rengiantis būsimiems plėtros etapams;

16.   mano, kad šalys, kurioms numatyta galimybė tapti ES narėmis, turėtų kuo labiau stengtis savo visuomenei išaiškinti integracijos į ES klausimus, formuoti visuomenės nuomonę, ją parengti integracijai ir nuo pat pradžių į šį procesą įtraukti pilietinę visuomenę;

17.   taip pat yra įsitikinęs, kad Plėtros strategija turėtų būti paremta įvairesnėmis išorės sutarčių sistemomis ir kad šios sistemos turėtų sudaryti tarpusavyje pralaidžius koncentrinius ratus, o šalys, kurios įvykdo kiekvienos konkrečios sistemos reikalavimus, jei pageidauja, griežtomis, bet aiškiomis vidaus ir išorės sąlygomis galėtų keisti statusą;

18.   patvirtina, kad dalyvavimas EKP nei teoriškai, nei praktiškai nepakeičia narystės ir nebūtinai užtikrina narystę; mano, kad reikėtų panaikinti koncepcinį, teisinį ir politinį ES plėtros strategijos ir jos kaimynystės politikos atotrūkį siekiant atsižvelgti į rytinių kaimynų lūkesčius; yra įsitikinęs, kad šiuo atžvilgiu sustiprintos Komisijos kaimynystės politikos nepakanka, nors ji yra teigiamas žingsnis teisinga kryptimi, ir kad reikėtų didesnio esminio kokybinio pokyčio;

19.   todėl siūlo, kad ES su rytiniais kaimynais, kurių narystės ES negalima numatyti dėl jų politinės, ekonominės ir socialinės padėties ir dabartinio ES integracijos gebėjimo, tačiau kurie tenkina tam tikras demokratines ir ekonomines sąlygas, sukurtų bendrą politiką, kuri visų pirma apimtų teisinės valstybės principo, demokratijos, žmogaus teisių, bendradarbiavimo užsienio ir saugumo politikoje, ekonomikos, finansų, prekybos, energijos, transporto, aplinkos apsaugos, teisingumo, saugumo, migracijos, bevizio režimo ir švietimo aspektais pagrįstą erdvę; mano, kad šia bendra politika turėtų būti siekiama bendro tikslo – padėti rytiniams kaimynams palaipsniui siekti ES standartų ir taip jiems atverti kelią glaudžiau integruotis į ES; taip pat yra įsitikinęs, kad minėtoji bendra politika turėtų būti kuriama kartu su dalyvaujančiomis šalimis taikant konkrečius sprendimų priėmimo mechanizmus ir remiama atitinkamomis finansinėmis priemonėmis; palankiai vertina Lenkijos ir Švedijos pasiūlymą dėl partnerystės su Rytais, pateiktą Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos susitikimo, vykusio 2008 m. gegužės 26–27 d., metu, jei pasiūlyme minima iniciatyva bus įgyvendinama remiantis ES teisės aktais;

20.   palankiai vertina ES atnaujintą "Barselonos procesą: Viduržemio jūros regiono šalių sąjungą" kaip tolesnį teigiamą žingsnį ES santykių su pietiniais kaimynais link; mano, kad šios naujos aplinkybės padės sustiprinti argumentus, kad reikėtų užmegzti konkrečius sutartinius daugiašalius santykius ir su ES rytiniais kaimynais, kurie, palyginti su jų pietiniais kaimynais, turi aiškių su Europa susijusių tikslų ir perspektyvų; primena, kad plėtojant šiuos santykius visų pirma reikėtų sukurti laisvosios prekybos zoną ir vėliau, taikant "Europos ekonominės erdvės plius" (EEE +), Europos tautų sandraugos ar konkrečias regionų bendradarbiavimo sistemas, reikėtų užmegzti glaudesnius santykius;

21.   atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas konkrečias regionų bendradarbiavimo sistemas primena, kaip svarbu parengti sudėtingesnę ir išsamesnę ES strategiją, skirtą Juodosios jūros regionui, kuri apimtų daugiau negu dabartinė sąveikos iniciatyva ir pagal kurią būtų numatyta parengti Juodosios jūros bendradarbiavimo susitarimą, kuriam kuriai kaip lygiateisės partnerės priklausytų ES, Turkija ir visos Juodosios jūros pakrančių valstybės, taip pat siekiama visapusiškai įtraukti Rusiją, ir pagal kurį vėliau galėtų būti sukurta Juodosios jūros sąjunga; mano, kad ši daugiašalė sistema dalyvaujančioms šalims suteiktų galimybę stiprinti santykius su ES ir turėti naudos iš bendradarbiavimo įvairiose politinėse srityse, o ES galėtų atlikti aktyvesnį vaidmenį ieškant taikių regiono konfliktų sprendimo būdų ir taip aktyviai prisidėti prie regiono saugumo;

22.   taip pat mano, kad šalys, kurioms numatytos aiškios galimybės tapti ES narėmis, bet kurios turi dar daug nuveikti, kad galėtų įvykdyti būtinas politines, ekonomines ir socialines sąlygas ir įgyti kandidačių statusą, galėtų savanorišku pagrindu ir gaudamos naudos, dalyvauti sistemose, panašiose į minėtuosius dvišalius ir daugiašalius susitarimus; primena, kad dėl tokio tarpinio žingsnio būtų lengviau pasinaudoti visomis priemonėmis, kurias turi ES, siekiant padėti šioms šalims tapti visateisėmis narėmis;

23.   šiuo atžvilgiu palankiai vertina 2008 m. kovo 5 d. Komisijos komunikatą "Vakarų Balkanai. Europos perspektyvos artinimas" (COM(2008)0127), kuriame pateiktos priemonės šio regiono šalims remti siekiant integracijos į ES ir glaudesnių jų ir ES santykių ir prekybos, energijos, švietimo, ir (arba) mokslinių tyrimų srityse; pritaria tam, kad 2007 m. lapkričio 7 d.su Serbijos Respublika ir 2008 m. birželio 16 d. su Bosnija ir Hercegovina buvo pasirašyti Stabilizacijos ir asociacijos susitarimai siekiant dar labiau sustiprinti šio regiono ir ES ryšius; atsižvelgdamas į tai ragina paspartinti derybas dėl vizų išdavimo tvarkos Vakarų Balkanų šalims liberalizavimo siekiant palengvinti jų dalyvavimą Bendrijos programose;

24.   taip pat ragina Komisiją pateikti konkrečius pasiūlymus dėl įvairesnės išorės santykių politikos su ES kaimynais laikantis minėtoje rezoliucijoje pateiktų nuostatų ir persvarstyti savo administracinę struktūrą siekiant struktūriškai susieti Plėtros ir Išorinių santykių generalinių direktoratų veiklą;

25.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL C 291 E, 2006 11 30, p. 402. (2) OL C 317 E, 2006 12 23, p. 480.