Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

–   atsižvelgdamas į visas Jungtinių Tautų žmogaus teisių konvencijas ir fakultatyvinius protokolus,

–   atsižvelgdamas į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir du jo fakultatyvinius protokolus,

–   atsižvelgdamas į JT Chartiją, ypač į jos 1 bei 25 straipsnius ir į VII skyriaus 39 bei 41 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (Europos žmogaus teisių konvencija) ir jos protokolus,

–   atsižvelgdamas į Paryžiaus chartiją naujajai Europai (Paryžiaus chartija),

–   atsižvelgdamas į 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamąjį aktą (Helsinkio baigiamasis aktas),

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3, 6, 11, 13, 19, 21, 29 ir 39 straipsnius ir į Europos bendrijos steigimo sutarties 60, 133, 296, 297, 301 ir 308 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

–   atsižvelgdamas į ankstesnes savo rezoliucijas dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje,

–   atsižvelgdamas į ankstesnes savo diskusijas ir skubos rezoliucijas dėl žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės principų pažeidimų,

–   atsižvelgdamas į savo 1996 m. rugsėjo 20 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato dėl pagarbos demokratiniams principams ir žmogaus teisėms įtraukimo į susitarimus tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių(1),

–   atsižvelgdamas į tarptautinius Europos bendrijos ir jos valstybių narių įsipareigojimus, įskaitant PPO susitarimuose numatytus įsipareigojimus,

–   atsižvelgdamas į partnerystės susitarimą tarp Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių grupės narių ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių, pasirašytą Kotonu 2000 m. birželio 23 d. (Kotonu susitarimas)(2), ypač į jo 8, 9, 33, 96 ir 98 straipsnius, ir į peržiūrėtą susitarimą(3),

–   atsižvelgdamas į 2004 m. sausio 22 d. Tarybos dokumentą, pavadintą "Sankcijų klausimams spręsti skirtos sudėties Išorės santykių patarėjų darbo grupės (RELEX/Sankcijos) įsteigimas" (5603/2004),

–   atsižvelgdamas į 2004 m. birželio 7 d. Tarybos dokumentą "Pagrindiniai ribojančių priemonių (sankcijų) taikymo principai" (10198/1/2004),

–   atsižvelgdamas į Tarybos dokumentą "Ribojančių priemonių (sankcijų) pagal ES bendrąją užsienio ir saugumo politiką įgyvendinimo ir įvertinimo gairės" (paskutinioji redakcija – 2005 m. gruodžio 2 d.) (15114/2005),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. liepos 9 d. Tarybos dokumentą "Geriausia ES veiksmingo ribojančių priemonių įgyvendinimo praktika" (11679/2007),

–   atsižvelgdamas į 1996 m. gruodžio 2 d. priimtą Tarybos bendrąją poziciją 96/697/BUSP dėl Kubos(4),

–   atsižvelgdamas į Tarybos bendrąsias pozicijas 2001/930/BUSP dėl kovos su terorizmu(5) ir 2001/931/BUSP dėl specialiųjų priemonių kovai su terorizmu taikymo(6), pasirašytas 2001 m. gruodžio 27 d., ir 2001 m. gruodžio 27 d. priimtą Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialiųjų ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu(7),

–   atsižvelgdamas į Tarybos bendrąją poziciją 2002/402/BUSP dėl ribojančių priemonių prieš Usamą bin Ladeną, "Al-Qaida" organizacijos narius, Talibaną ir kitus su jais susijusius asmenis, grupes, įmones ir subjektus(8) ir į Tarybos reglamentą (EB) Nr. 881/2002, kuriuo nustatomos tam tikros specialios ribojančios priemonės tam tikriems asmenims ir subjektams, siejamiems su Usama bin Ladenu, "Al-Qaida" tinklu ir Talibanu(9), priimtus 2002 m. gegužės 27 d.,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos bendrąjį karinės įrangos sąrašą(10),

–   atsižvelgdamas į savo 2002 m. balandžio 25 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėl Europos Sąjungos vaidmens skatinant žmogaus teises ir demokratizaciją trečiosiose šalyse(11),

–   atsižvelgdamas į savo 2006 m. vasario 14 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir demokratijos nuostatų Europos Sąjungos susitarimuose(12),

–   atsižvelgdamas į visus tarp Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių sudarytus susitarimus bei į šiuose susitarimuose išdėstytas žmogaus teisių nuostatas,

–   atsižvelgdamas į savo 1982 m. spalio 11 d. rezoliuciją dėl ekonominių sankcijų, ypač prekybos embargo ir boikotavimo, reikšmės ir jų padarinių Europos ekonominės bendrijos išorės ryšiams(13),

–   atsižvelgdamas į rezoliuciją dėl sankcijų, ypač embargo, padarinių šalių, kurioms taikomos šios priemonės, gyventojams(14), kurią 2001 m. lapkričio 1 d. priėmė AKR ir ES jungtinė parlamentinė asamblėja Briuselyje (Belgija),

–   atsižvelgdamas į savo 2007 rugsėjo 6 d. rezoliuciją dėl dialogų ir konsultacijų su trečiosiomis šalimis žmogaus teisių klausimais eigos(15),

–   atsižvelgdamas į 2008 m. sausio 23 d. Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje priimtas rezoliuciją 1597 (2008) ir rekomendaciją 1824 (2008) dėl Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos ir Europos Sąjungos juodųjų sąrašų,

–   atsižvelgdamas į Lisabonos sutartį, iš dalies keičiančią Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį, pasirašytą Lisabonoje 2007 m. gruodžio 13 d. ir kuri, tikimasi, įsigalios 2009 m. sausio 1 d.,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi bei Tarptautinės prekybos komitetų nuomones (A6-0309/2008),

A.   kadangi ES sutarties 11 straipsnio 1 dalyje pagarba žmogaus teisėms pripažįstama vienu iš Bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) tikslų, o atsižvelgiant į naująjį ES sutarties 21 straipsnį, įtrauktą į Lisabonos sutarties 1 straipsnio 24 dalį, pripažįstama, kad "Sąjungos veiksmai tarptautinėje arenoje grindžiami principais, paskatinusiais jos pačios sukūrimą, vystymąsi ir plėtrą, ir kurių įgyvendinimą ji skatina platesniame pasaulyje: demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumo ir nedalomumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principais bei Jungtinių Tautų Chartijos ir tarptautinės teisės principų laikymusi",

B.   kadangi sankcijos taikomos siekiant ES sutarties 11 straipsnyje išvardytų konkrečių BUSP tikslų, kurie be kita ko apima pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, demokratijos, teisinės valstybės ir tinkamo valdymo skatinimą,

C.   kadangi pirmiau minėti Pagrindiniai ribojančiųjų priemonių (sankcijų) taikymo principai yra pirmasis pragmatiškas dokumentas, kuriame apibrėžiama ES sankcijų skyrimo sistema, o praktikoje jas ES taiko nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios, ypač nuo tada, kai 1993 m. įsigaliojo ES sutartis; kadangi tame dokumente sankcijos oficialiai nustatomos kaip BUSP priemonė, ir dėl to tai yra ES politikos sankcijų skyrimo srityje pradinis taškas,

D.   kadangi ši sankcijų politika visų pirma grindžiama tokiais penkiais BUSP tikslais: saugoti bendras ES vertybes, pagrindinius interesus, nepriklausomybę ir vientisumą remiantis JT chartijos principais, visais būdais didinti ES saugumą, saugoti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą pagal JT Chartijos principus ir Helsinkio baigiamąjį aktą bei Paryžiaus chartijos tikslus, įskaitant susijusius su išorės sienomis, skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, plėtoti ir įtvirtinti demokratiją ir teisinę valstybę bei pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms,

E.   kadangi didėja tarptautinis sutarimas, kad bet koks didelis ir sąmoningas kenkimas aplinkai yra žalos darymas taikai ir tarptautiniam saugumui bei žmogaus teisių pažeidimas,

F.   kadangi ES yra įsipareigojusi sistemingai vykdyti sankcijas, kurias nutaria taikyti JT Saugumo Taryba pagal JT Chartijos VII skyrių, ir tuo pačiu metu savarankiškai skiria sankcijas be JT Saugumo Tarybos įgaliojimo, jei JT Saugumo Taryba neturi teisės imtis veiksmų arba ji to daryti negali, nes nėra susitarimų tarp jos narių; ir šiuo atžvilgiu pabrėždamas tiek JT, tiek ES privalomą įsipareigojimą taikyti sankcijas remiantis tarptautine teise,

G.   kadangi ES sankcijų politika apima JT Saugumo Tarybos sankcijas, bet jos taikymo sritis ir tikslai yra platesni nei JT Saugumo Tarybos politikos (tarptautinė taika ir saugumas),

H.   kadangi sankcijos yra viena iš priemonių, kurias ES gali taikyti įgyvendindama savo politiką žmogaus teisių klausimu; primindamas, kad siekiant konkrečių BUSP tikslų sankcijos turi būti paskutinė iš galimų priemonių ir atitikti bendrą ES strategiją atitinkamoje srityje; kadangi sankcijų veiksmingumas priklauso nuo to, ar jas vienu metu taiko visos valstybės narės,

I.   kadangi nei tarptautinėje teisėje, nei ES ir EB teisėje nėra autoritetingos sankcijos apibrėžties; vis dėlto, kadangi pagal BUSP sankcijomis arba ribojančiomis priemonėmis laikomos priemonės, kai nutraukiami arba visiškai ar iš dalies apribojami diplomatiniai ar ekonominiai ryšiai su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis, siekiant, kad tose valstybėse pasikeistų kokia nors veikla ar praktika, pvz., būtų nutraukti tarptautinės teisės ar žmogaus teisių pažeidimai, arba nebūtų vykdoma politika, kai trečiųjų šalių vyriausybės, nevalstybinės struktūros ar fiziniai ir juridiniai asmenys negerbia teisinės valstybės arba demokratijos principų,

J.   kadangi ribojančios priemonės yra labai įvairios, kaip antai ginklų embargas, prekybos sankcijos, finansinės ir ekonominės sankcijos, sąskaitų įšaldymas, skrydžių uždraudimas, priėmimo apribojimas, diplomatinės sankcijos, sporto ir kultūros renginių boikotavimas bei bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis sustabdymas,

K.   kadangi kaip ir ES, šioje rezoliucijoje nediferencijuojant naudojami terminai "sankcijos" ir "ribojamosios priemonės"; kadangi šioje rezoliucijoje pritariama "atitinkamų priemonių" apibrėžčiai, kuri pateikiama Kotonu susitarimo 96 straipsnyje(16),

L.   kadangi ES sankcijos pačios paremtos skirtingu teisiniu pagrindu, atsižvelgiant į ribojančių priemonių pobūdį, teisinį santykių su trečiąja šalimi pobūdį ir į atitinkamus sektorius ir tikslus; kadangi šie veiksniai sąlygoja tiek sankcijų pasirinkimo procedūrą – kuriai dažnai, bet ne visada, reikia bendros BUSP pozicijos ir vieningumo Taryboje – tiek teisėkūros procedūrą, kurios reikia laikytis, norint, kad sankcijos taptų teisiškai įpareigojančios ir taikytinos, o bendra procedūra yra išdėstyta EB sutarties 301 straipsnyje,

M.   kadangi vizų draudimai ir ginklų embargas tapo dažniausiai taikomomis BUSP sankcijomis ir yra pirminės priemonės tarp Europos Sąjungos sankcijų; kadangi ši dviejų tipų priemonės yra vienintelės tiesiogiai įgyvendinamos valstybių narių, nes joms nereikalingi specialieji sankcijas reglamentuojantys teisės aktai pagal EB sutartį; kadangi, kita vertus, finansinėms sankcijoms (lėšų įšaldymui) ir prekybos sankcijoms reikia priimti specialiuosius sankcijas reglamentuojančius teisės aktus,

N.   kadangi pagal minėtuosius Pagrindinius ribojančių priemonių (sankcijų) taikymo principus bei šios srities gaires tikslinės sankcijos tikrai tinkamesnės nei bendresnės sankcijos, nes, pirma, jas taikant išvengiama galimų nepalankių padarinių didesnei žmonių grupei ir, antra, jos tiesiogiai taikomos atsakingus asmenis, taigi galima tikėtis, kad taikant šias sankcijas atsiras politikos, kurią įgyvendina šie asmenys, pasikeitimų,

O.   pripažindamas, jog yra priemonių, kurios, nors ir patvirtintos Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės išvadose, nėra įvardijamos kaip "sankcijos" ir kartu skiriasi nuo kitų ribojančių priemonių, įrašytų į sąrašą kaip BUSP priemonė,

P.   kadangi ekonominiai ryšiai tarp ES ir trečiųjų šalių dažnai reguliuojami pagal sektorinius dvišalius ar daugiašalius susitarimus, kurių ES privalo laikytis, kai taiko sankcijas; kadangi, jei būtina, ES turėtų sustabdyti ar atšaukti atitinkamą susitarimą prieš taikydama ekonomines sankcijas, kurios nėra suderinamos su teisėmis, suteiktomis trečiajai šaliai pagal atitinkamą susitarimą,

Q.   kadangi ryšiai tarp ES ir trečiųjų šalių dažnai reguliuojami pagal dvišalius ar daugiašalius susitarimus, kurie leidžia vienai iš šalių imtis atitinkamų priemonių tada, kai kita šalis pažeidžia esminę sutarties dalį, susijusią su pagarba žmogaus teisėms, tarptautinės teisės nuostatomis, demokratijos ir teisinės valstybės principais (žmogaus teisių sąlyga), žinomas pavyzdys yra Kotonu susitarimas,

R.   kadangi ribojančių priemonių įvedimas ir taikymas turi atitikti žmogaus teises ir tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant teisę į teisingą procesą ir teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis, taip pat proporcingumas, ir kadangi reikia numatyti tinkamas išimtis, kad būtų atsižvelgiama į asmenų, kuriems taikomos sankcijos, pagrindinius poreikius, kaip, pvz., pradinį išsilavinimą, geriamąjį vandenį ir elementarią medicininę priežiūrą, įskaitant būtinus vaistus; kadangi sankcijų sistemoje reikėtų atsižvelgti į visas normas, kurios nustatytos Ženevos konvencijoje, Vaikų teisių konvencijoje, Ekonominių, socialinių ir politinių teisių pakte ir JT rezoliucijose dėl civilių ir vaikų apsaugos ginkluotų konfliktų teritorijose,

S.   kadangi ES ir pavienės jos valstybės narės praranda pasitikėjimą, jei, manoma, nesilaikoma ES sankcijų, ir kadangi Robertas Mugabė buvo pakviestas dalyvauti 2007 m. gruodžio 8–9 d. Lisabonoje vykusiame ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikime, nors formaliai 2004 m. vasario 19 d. Tarybos bendrosios pozicijos 2004/161/BUSP, atnaujinančios ribojančias priemones Zimbabvei(17), paskutinį kartą pratęstos 2008 m. vasario 18 d. Tarybos bendrąja pozicija 2008/135/BUSP(18), nuostatomis jam uždrausta atvykti į bet kurią ES valstybių narių teritoriją,

Bendri svarstymai siekiant veiksmingos ES sankcijų politikos

1.   apgailestauja, kad iki šiol ES sankcijų politika nebuvo niekaip įvertinta ir neištirtas jos poveikis, todėl nepaprastai sunku išmatuoti jos padarinius ir veiksmingumą taikant vietoje ir padaryti išvadas; ragina Tarybą ir Komisiją pradėti tokį vertinimą; nepaisant to, mano, kad Pietų Afrikai taikyta sankcijų politika pasirodė esanti veiksminga siekiant užkirsti kelią rasinei segregacijai;

2.   mano, kad ES sankcijų politikos įgyvendinimo teisinių pagrindų skirtingumas, kai sprendimai priimami, įgyvendinami ir kontroliuojami keliais lygmenimis, yra ES sankcijų politikos skaidrumo ir nuoseklumo, taigi ir patikimumo, kliūtis;

3.   mano, kad norint, jog sankcijos būtų veiksmingos, reikia, kad jų įvedimą teisėtu pripažintų Europos, tarptautinė bei šalies, kurioje laukiama pokyčių, viešoji nuomonė; pabrėžia, kad konsultavimasis su Parlamentu priimant sprendimus sustiprina jų teisėtumą;

4.   dar pažymi, kad sankcijos gali turėti simbolinę funkciją, jomis ES gali išreikšti moralinį pasmerkimą, taip prisidėdama prie ES užsienio politikos matomumo ir patikimumo stiprinimo; tačiau įspėja, kad reikėtų vengti pernelyg pabrėžti simbolinę sankcijų reikšmę, nes dėl to jos gali visiškai nuvertėti;

5.   mano, kad sankcijos turėtų būti skiriamos tais atvejais, kai valstybės, nevalstybinės struktūros, fiziniai ar juridiniai asmenys smarkiai pakenkia saugumui ir šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises arba kai patvirtinama, jog dėl trečiosios šalies kaltės išsisėmė ir aklavietėje atsidūrė visi sutartiniai ir (arba) diplomatiniai santykiai;

6.   mano, kad bet koks sąmoningas ir nepataisomas kenkimas aplinkai yra grėsmė saugumui ir sunkus žmogaus teisių pažeidimas; dėl to prašo Tarybos ir Komisijos bet kokį sąmoningą ir nepataisomą kenkimą aplinkai laikyti priežastimi, dėl kurios gali būti nuspręsta taikyti sankcijas;

7.   pripažįsta, kad visos ES sankcijų priemonės apskritai yra lanksčiai taikomos pagal poreikį kiekvienu konkrečiu atveju; tačiau apgailestaujama dėl to, kad ES dažnai nenuosekliai taikydavo savo sankcijų politiką, elgdamasi su trečiosiomis šalimis skirtingai, nors žmogaus teisių ir demokratijos standartų laikymasis jose vertinamas panašiai, šitaip sulaukdama kritikos dėl "dvigubų standartų taikymo";

8.   šiuo atžvilgiu mano, kad ES sankcijų dėl žmogaus teisių pažeidimų taikymas ir įvertinimas iš principo turi būti aukščiau bet kokios jas taikant kylančios žalos ES ir jų piliečių prekybiniams interesams;

9.   apgailestauja, kad ES vidaus nesutarimai dėl politikos tam tikros valstybės, pvz., Kubos, atžvilgiu ar valstybių narių nenoras prieštarauti tokiems pagrindiniams partneriams kaip Rusija privertė Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės išvadose pritaikyti tik "neoficialias sankcijas" – tai reiškia nedarnų ar nenuoseklų ES sankcijų taikymą; tačiau pripažįsta, kad Tarybos išvadose nurodytos priemonės, pvz., susitarimų su Serbija ir panašiomis valstybėmis pasirašymo atidėjimas, gali būti naudinga priemonė darant spaudimą trečiosioms šalims, kad jos visiškai bendradarbiautų su tarptautiniais mechanizmais;

10.   primena, kad Kubos atžvilgiu 1996 m. priimta ir periodiškai atnaujinta pirmiau minėta bendra pozicija, kurioje pateiktas taikaus demokratijos įsigalėjimo saloje planas, yra visapusiškai įgyvendinama ir dėl jos Europos institucijose nekilo prieštaravimų; apgailestauja, kad iki šiol neįvyko jokio žymaus pagerėjimo žmogaus teisių srityje; atkreipia dėmesį į 2008 m. birželio 20 d. Tarybos sprendimą atšaukti neoficialias sankcijas Kubai, reikalaudamas nedelsiant ir besąlygiškai išleisti į laisvę visus politinius kalinius, palengvinti sąlygas aplankyti kalėjimus ir ratifikuoti bei įgyvendinti Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą; pažymi, kad atsižvelgiant į tai, ar bus žymaus pagerėjimo žmogaus teisių srityje, ar ne, po vienerių metų Taryba nuspręs, ar ji tęs politinį dialogą su Kuba; primena, kad Tarybos pozicija yra taip pat privaloma ES institucijoms dialogui ir su Kubos valdžios institucijomis, ir su pilietinės visuomenės atstovais; dar kartą patvirtina savo poziciją dėl Sacharovo premijos laureatų Oswaldo Payá Sardiñaso ir "Baltai vilkinčių moterų";

11.   mano, kad sankcijų "neveiksmingumo" argumentas negali būti naudojamas siekiant jas atšaukti, ir verčiau turėtų būti naudojamas pakeisti pačių sankcijų orientaciją ir iš naujo jas įvertinti; laikosi požiūrio, kad sankcijų taikymas ar atšaukimas turi priklausyti tik nuo to, ar jų tikslai buvo pasiekti, o sankcijų pobūdis gali būti sustiprintas ar pakeistas atsižvelgiant į jų įvertinimą; mano, kad šiuo tikslu sankcijoms visada turi būti taikomi aiškūs vertinimo kriterijai;

12.   mano, kad sankcijų veiksmingumas turi būti vertinamas keliais lygmenimis: priemonių vidinio veiksmingumo požiūriu, t. y. pagal tai, ar jos gali daryti poveikį privačiai ar profesinei asmenų, traktuojamų kaip pirmiau minėtos veiklos atstovai, veiklai, arba šios tvarkos veikimui, ir jų politinio veiksmingumo požiūriu, t. y. pagal tai, kiek jos gali paskatinti nutraukti arba pakeisti veiklą ar politiką, dėl kurios sankcijos buvo nustatytos;

13.   mano, kad sankcijų veiksmingumas priklauso nuo ES gebėjimo jas išlaikyti per visą laikotarpį ir apgailestauja, kad, pvz., taikomos savaiminio sankcijų panaikinimo sąlygos (angl. "sunset clauses");

14.   nepritaria, kad visais atvejais bet kuriai šaliai būtų taikomos visa apimančios, beatodairiškos sankcijos, nes laikantis tokio požiūrio de facto visiškai izoliuojami gyventojai; mano, kad taikant su kitomis politinėmis priemonėmis nesuderintas ekonomines sankcijas labai sunku padėti įgyvendinti politines reformas sistemose, kurioms šios sankcijos taikomos; todėl pabrėžia, kad imantis bet kokių sankcijų prieš atitinkamos valstybės institucijas, reikia nuolatos teikti pagalbą tos šalies pilietinei visuomenei;

Sankcijos kaip bendros žmogaus teisių strategijos dalis

15.   atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma ES sankcijų yra taikomos dėl susirūpinimo saugumu; tačiau pabrėžia, kad žmogaus teisių pažeidimai turi sudaryti pakankamą pagrindą taikyti sankcijas, nes jie taip pat reiškia grėsmę saugumui ir stabilumui;

16.   primena, kad svarbiausias sankcijų tikslas yra pakeisti politiką ar veiksmus, kad jie atitiktų bendrą BUSP poziciją ar Tarybos priimtas išvadas arba tarptautinį sprendimą, kuriuo grindžiamos sankcijos;

17.   pabrėžia tai, kad Taryba, priimdama minėtus Pagrindinius ribojančių priemonių (sankcijų) taikymo principus, įsipareigojo naudoti sankcijas kaip visapusės ir integruotos politikos metodą; šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad šis metodas turėtų apimti lygiagrečiai vedamą politinį dialogą, skatinimus ir sąlygų iškėlimą ir blogiausiu atveju net galėtų apimti priverstinių priemonių naudojimą, kaip numatyta Pagrindiniuose principuose; mano, kad žmogaus teisės ir demokratijos sąlygos, bendroji lengvatų sistema ir vystomoji pagalba turėtų būti panaudota kaip priemonė taikant tokį visapusį ir integruotą politikos metodą;

18.   pabrėžia, kad žmogaus teisių sąlygos įgyvendinimas negali būti laikomas visiškai savarankiška ar vienašale ES sankcija, nes ji tiesiogiai remiasi dvišaliais ar daugiašaliais susitarimais, nustatančiais abipusius įsipareigojimus gerbti žmogaus teises; mano, kad tinkamos priemonės, kurių imamasi vadovaujantis šia sąlyga, yra susijusios tik su atitinkamo susitarimo įgyvendinimu, suteikiant kitai šaliai teisėtą pagrindą laikinai nustoti vykdyti arba nutraukti susitarimą; dėl to mano, kad žmogaus teisių sąlygų ir savarankiškų arba vienašalių sankcijų įgyvendinimas papildo vienas kitą;

19.   todėl džiaugiasi, kad žmogaus teisių sąlygos įtraukiamos ir ragina įtraukti konkrečią įgyvendinimo sistemą į visus naujus dvišalius susitarimus, įskaitant specifinius sektorių susitarimus, pasirašytus su trečiosiomis šalimis; dėl šios priežasties primena, kokios svarbios rekomendacijos, kaip veiksmingiau ir sistemingiau įgyvendinti minėtąją sąlygą, t. y. suformuluoti tikslus ir pagrindinius kriterijus, reguliariai atlikti vertinimą; dar kartą primena savo raginimą žmogaus teisių išlygą įgyvendinti skaidriau konsultuojantis su susitariančiomis šalimis, įskaitant Europos Parlamentą ir pilietinę visuomenę, ir per šias konsultacijas nustatyti, kokius politinius ir teisinius mechanizmus taikyti, kai todėl, kad nepaisant tarptautinės teisės nuostatų pakartotinai ir (arba) nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės, prašoma nutraukti dvišalį bendradarbiavimą; pritaria pagal Kotonu susitarimą nustatytam veiklos modeliui, taikomam reaguojant į sunkius žmogaus teisių, demokratinių principų ir teisinės valstybės principų pažeidimus; yra įsitikinęs, kad prieš priimant atitinkamas priemones ir jas priėmus intensyvaus politinio dialogo (Kotonu susitarimo 8 straipsnis) ir konsultacijų (Kotonu susitarimo 96 straipsnis) sistema ne vieną kartą sėkmingai padėjo pagerinti vietoje susiklėsčiusią situaciją;

20.   ragina Komisiją ir valstybes nares nesiūlyti laisvosios prekybos susitarimų ir (arba) asociacijos susitarimų, net ir įtraukiant žmogaus teisių sąlygas, šalims, kuriose, remiantis Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisaro biuro ataskaitomis, masiškai pažeidžiamos žmogaus teisės, vyriausybėms;

21.   mano, kad jei tinkamomis ar ribojamomis priemonėmis nesugebama užkirsti kelio žmogaus teisių pažeidimams, labai silpnėja ES žmogaus teisių strategija, sankcijų politika ir mažėja pasitikėjimas;

22.   mano, kad sankcijų politika daug veiksmingesnė, jeigu ji atitinka nuoseklią žmogaus teisių strategiją; kartoja prašymą Tarybai ir Komisijai kiekviename šalies strategijos dokumente ir kituose tokio pat pobūdžio dokumentuose pateikti specialią žmogaus teisių ir demokratijos padėties strategiją;

23.   mano, kad sankcijų taikymo atveju į dialogus ir konsultacijas dėl žmogaus teisių būtina nuolat įtraukti diskusijas apie pažangą, pasiektą vykdant tikslus ir laikantis kriterijų, nustatytų priimant ribojančias priemones; taip pat mano, kad tikslai, pasiekti vykstant dialogui ir konsultacijoms dėl žmogaus teisių, jokiu būdu negali pakeisti tikslų, dėl kurių skiriamos sankcijos, įgyvendinimo;

Tarptautinės bendruomenės koordinuojami veiksmai

24.   laikosi požiūrio, kad tarptautinės bendruomenės koordinuojami veiksmai turi stipresnį poveikį nei skirtingi ir nenuolatiniai valstybių ar regioninių subjektų veiksmai; todėl pritaria, kad ES sankcijų politika turėtų būti ir toliau grindžiama pirmenybe, teiktina JT sistemai;

25.   ragina Tarybą, kai JT Saugumo Taryba netaiko sankcijų, bendradarbiauti su sankcijas taikančiomis ne ES valstybėmis, dalytis informacija, koordinuoti veiklą tarptautiniu lygmeniu siekiant užkirsti kelią išsisukimui nuo sankcijų ir padidinti ES ir kitų sankcijų taikymą ir veiksmingumą, laikantis tarptautinės teisės;

26.   mano, kad ES turėtų siekti bendradarbiauti su kitomis regionų organizacijomis, pvz., su Afrikos Sąjunga ir Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN), kad galėtų skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir užtikrinti su sankcijomis susijusių priemonių koordinavimą;

27.   ragina ES nuolatos plėtoti dialogą su sankcijų netaikančiomis valstybėmis, siekiant bendros pozicijos dėl ribojančių priemonių, ypač regioniniu lygmeniu; atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip rodo Birmos (Mianmaro) atvejis, sankcijos dažnai neatneša reikalingų politikos ar veiksmų pokyčių, kai tarptautinė bendruomenė yra susiskaldžiusi ir pagrindiniai veikėjai nėra įtraukti į sankcijų vykdymą;

28.   prašo Tarybą ir Komisiją į politinių dialogų su sankcijų netaikančiomis valstybėmis darbotvarkę nuolat įtraukti tų valstybių vaidmens ir poveikio valstybei arba tiksliniams nevalstybiniams veikėjams (asmenims, organizacijoms ar įmonėms) klausimą;

29.   mano, kad galimybe pasirašyti laisvosios prekybos susitarimą su tam tikros tikslinės šalies regionu turi būti naudojamasi kaip skatinamąja ir spaudimo priemone ir kad bet kokiu atveju toks susitarimas negali būti sudaromas su šalimi, kuriai taikomos sankcijos;

Skaidrių sprendimų priėmimo procesų, tikslų, pagrindinių kriterijų ir vertinimo sistemų nustatymas

30.   atkreipia dėmesį, kad prieš taikant sankcijas reikia atlikti nuodugnesnę kiekvienos konkrečios situacijos analizę, siekiant įvertinti galimą įvairių sankcijų poveikį ir nustatyti, kokios sankcijos yra veiksmingiausios, atsižvelgiant į visus kitus svarbius veiksnius ir panašią patirtį; mano, kad tokia išankstinė analizė juo labiau pasiteisintų turint omenyje, kad, kai pradedamos taikyti sankcijos, sudėtinga grįžti atgal neprarandant pasitikėjimo ES ir nesumažinant ES paramos atitinkamos trečiosios šalies gyventojams, atsižvelgiant į šios šalies valdžios institucijų galimybes ES sprendimą įgyvendinti konkrečiomis priemonėmis; atkreipia dėmesį į tai, kad pastaruoju metu dėl pasiūlytų sankcijų tinkamumo, pobūdžio ir veiksmingumo diskutuojama Taryboje remiantis atitinkamose šalyse vykdytų ES misijų vadovų vertinimais ir ragina į šiuos vertinimus įtraukti nepriklausomą ekspertų ataskaitą;

31.   tačiau pabrėžia, kad tokiomis analizėmis nereikėtų naudotis siekiant atidėti sankcijų priėmimą; šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad vykdant dviejų pakopų BUSP sankcijų taikymo procedūrą galima duoti skubų politinį atsaką, kuris anksčiau buvo galimas priėmus bendrą poziciją, parengtą išsamiai išnagrinėjus Reglamentą, kuriame aprašytas tikslus sankcijų pobūdis ir jų taikymo sritis;

32.   ragina įtraukti į teisines priemones aiškius ir konkrečius kriterijus kaip sąlygas atšaukti sankcijas; primygtinai reikalauja, kad šie kriterijai būtų nustatomi remiantis nepriklausomos ekspertizės išvadomis ir kad laikui bėgant jie nebūtų keičiami atsižvelgiant į Tarybos politinius sprendimus;

33.   ragina Tarybą ir Komisiją nustatyti pavyzdinį sankcijų vertinimo procesą, ypač nuolat įtraukiant vertinimo sąlygą, kurioje būtų numatyta persvarstyti sankcijų sistemą remiantis nustatytais kriterijais ir įvertinti, ar buvo pasiekti tikslai; pabrėžia, kad ketinimų deklaracijos arba noras įvesti procedūrų, galinčių duoti teigiamų rezultatų yra sveikintini, bet pabrėžia, kad vertinant sankcijas jie jokiu būdu negali pakeisti konkrečios ir tikros pažangos siekiant atitikti pagrindinius kriterijus;

34.   mano, kad Kinijai taikomas ginklų embargas atspindi ES nuoseklumą ir tvirtumą, kadangi pradinis sprendimas dėl šio embargo buvo priimtas po Tiananmenio žudynių 1989 m., o ES iki šiol negavo jokio paaiškinimo dėl žudynių, todėl nėra priežasties panaikinti šį embargą;

35.   ragina sankcijų klausimams spręsti skirtos sudėties Išorės santykių patarėjų darbo grupę (RELEX/Sankcijos) visiškai įvykdyti savo įgaliojimus; ypač pabrėžia, kad būtina atlikti tyrimą prieš įvedant sankcijas, o jas įvedus reguliariai teikti naujausią informaciją apie pasikeitimus ir parengti pažangiąją patirtį, kaip įvesti ir taikyti ribojančias priemones;

36.   pripažįsta, kad valstybės bei tarptautinės ir regioninės organizacijos turėtų būti atsakingos už tarptautiniu požiūriu netinkamus veiksmus ir pabrėžia, kad šiuo požiūriu siekiant užtikrinti tarptautinės ir humanitarinės teisės nuostatas atitinkantį sankcijų taikymą, reikia naudoti teisinį mechanizmą;

37.   prašo įtraukti Parlamentą į visas sankcijų proceso stadijas: sprendimų priėmimo procesą, patvirtinantį sankcijas, tinkamiausių esamai padėčiai sankcijų pasirinkimą, taip pat kriterijų nustatymą ir jų įgyvendinimo vertinimą pagal persvarstymo sistemos struktūrą ir sankcijų panaikinimą;

Tikslinės sankcijos kaip veiksmingesnė priemonė

38.   apgailestauja, kad dėl to, jog nėra įvertinimo, neįmanoma nustatyti tikslinių priemonių veiksmingumo; tačiau pripažįsta didelį ES susirūpinimą humanitarine padėtimi, privertusį atsisakyti bendro ekonominio masto sankcijų, kaip anksčiau teko pasielgti Irako atveju ir įvesti labiau tikslines "protingas" sankcijas, pritaikytas padaryti didžiausią poveikį tiems, kurių elgesį ES nori pakeisti, kuo labiau išvengiant poveikio humanitarinei padėčiai arba neigiamų pasekmių asmenims, kuriems sankcija neskiriama, ar kaimyninėms šalims;

39.   mano, kad ekonominės sankcijos, naudojamos atskirai nuo kitų politikos priemonių, turi itin mažai galimybių priversti valstybes, kurioms taikomos sankcijos, padaryti esminius politikos pakeitimus; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dėl plataus masto ekonominių apribojimų gali labai padidėti ekonominės ir humanitarinės išlaidos, todėl kartoja savo raginimą turėti rūpestingiau parengtas ir tikslingesnės ekonomines sankcijas, parengti sankcijas taip, kad jos pirmiausia paveiktų pagrindinius režimo, kuriam taikomos sankcijos, vadovus ir žmogaus teisių pažeidėjus;

40.   pabrėžia, kad ekonominės sankcijos visų pirma turėtų būti taikomos sektoriuose, kuriuose nedirba itin daug žmonių ir kurių svarba mažosioms ir vidutinio dydžio įmonėms nėra didelė, nes pastarosios yra svarbios ir ekonominio vystymosi, ir pajamų perskirstymo požiūriu;

41.   remia tikslinių finansinių sankcijų, skiriamų pagrindiniams atitinkamo režimo vadovams ir jų artimiausiems šeimos nariams, taikymą, nes šios sankcijos tiesiogiai veikia sankcijas patiriančių asmenų pajamas; atkreipia dėmesį į tai, kad šias sankcijas reikėtų taikyti kartu su tinkamomis priemonėmis ES ekonomikos veikėjams, kurie veikia išvien su šiais asmenimis; pabrėžia, kad tikslinės prekių sankcijos, taikomos tam tikroms ar daugumai šalies pajamoms, gali turėti sunkesnių padarinių visiems gyventojams ir gali paskatinti šešėlinės ekonomikos vystymąsi;

42.   mano, kad ekonomines ir finansines sankcijas, net jeigu jos yra tikslinės, turėtų taikyti visi komercinę veiklą ES vykdantys fiziniai ir juridiniai asmenys, komercinę veiklą už ES ribų vykdantys trečiųjų šalių piliečiai ir ES piliečiai ar juridiniai asmenys, kurie yra registruoti ar įsikūrę taikant kurios nors ES valstybės narės teisės aktus;

43.   ragina nedideliu mastu taikyti lėšų įšaldymo "ypatingąsias išimtis"; ragina sukurti aiškią procedūrą prieštaravimams spręsti, kai valstybė narė nori suteikti lėšų įšaldymo išimtį, kadangi nesant tokios procedūros ribojančiųjų priemonių veiksmingumas mažėja, nes valstybės narės privalo tik iš anksto informuoti Komisiją apie tokią išimtį;

44.   ragina imtis veiksmų gerinti ES tikslinių finansinių sankcijų taikymą, siekiant užtikrinti, kad priemonės iš tikrųjų visapusiškai neleistų nustatytiems asmenims ir organizacijoms naudotis visomis finansinėmis paslaugomis Europos Sąjungos jurisdikcijos ribose, įskaitant operacijas per ES atsiskaitymų rūmų bankus ar kitaip naudojantis finansinėmis paslaugomis ES jurisdikcijos ribose; atkreipia dėmesį į tai, kad reikėtų platinti sankcijų sąrašus ES ir valstybėse narėse visiems asmenims, kuriems taikomi Trečiojoje pinigų plovimo direktyvoje(19) nustatyti įsipareigojimai; siūlo kiekvienai valstybei narei paskirti po vieną už šios informacijos skleidimą atsakingą instituciją;

45.   ragina stiprinti Tarybos ir Komisijos bendradarbiavimą su SWIFT valdyba ir akcininkais Europoje, siekiant geresnių rezultatų įšaldant sąskaitas, įtrauktas į juodąjį sąrašą, ir neleidžiant pervesti pinigų iš tokių sąskaitų arba į jas;

46.   ragina Tarybą ir Komisiją tirti galimybes ir būdus, kaip konstruktyviai panaudoti institucijų, kurioms taikomos sankcijos, įšaldytas pajamas, pavyzdžiui, skiriant jas žmogaus teisių pažeidimų aukoms ar vystymo tikslams pagal JT Chartijos VII skyrių;

47.   pažymi, kad ginklų embargas yra sankcija, skirta stabdyti ginklų ir karinės įrangos perdavimą į konfliktų sritis arba režimams, kurie gali panaudoti juos vidaus malšinimams ar agresijai prieš užsienio šalį, kaip išdėstyta elgesio kodekse dėl ginklų eksporto;

48.   ragina valstybes nares ir Komisiją koordinuotai bendradarbiauti vykdant ES ginklų embargą, kurio turi laikytis visos valstybės narės;

49.   ragina valstybes nares priimti bendrą poziciją dėl bendro požiūrio į ginklų eksportą, kuri teisiškai įpareigotų laikytis elgesio kodekso dėl ginklų eksporto;

50.   primygtinai siūlo Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms toliau gerinti JT kontrolės ir įgyvendinimo priemones ir mano, kad turi būti įsteigta nuolatinė JT grupė, įvertinsianti prekybą prekėmis, kuriomis finansuojami konfliktai, ir sankcijų už šią prekybą naudą;

51.   primena, kad priėmimo apribojimai (kelionių, vizų draudimai) yra viena pirminių priemonių tarp ES sankcijų, įvedančių draudimą įtrauktiems į juodąjį sąrašą asmenims ar nevalstybinėms organizacijoms dalyvauti ES oficialiuose susitikimuose ir taip pat keliauti į ES privačiais tikslais;

52.   su susirūpinimu pažymi, kad valstybės narės neoptimaliai laikėsi ES vizų draudimų; ragina valstybes nares nustatyti ir laikytis suderinto metodo taikant kelionės apribojimus ir tinkamas išimčių sąlygas;

Pagarba žmogaus teisėms, kai taikomos tikslinės sankcijos kovojant su terorizmu

53.   atsižvelgia į tai, kad savarankiškai ES taikomos antiteroristinės sankcijos, kaip ir JT Saugumo Tarybos antiteroristinės sankcijos, kurias ES taiko, buvo svarstomos bylose Teisingumo teisme ir Pirmosios instancijos teisme;

54.   primena valstybių narių įsipareigojimą taikyti sankcijas pagal ES sutarties 6 straipsnio 2 dalį, kurioje reikalaujama, kad ES gerbtų pagrindines teises, saugomas Europos žmogaus teisių konvencijos ir grindžiamas valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų; pabrėžia, kad įtraukimo į juodąjį sąrašą procedūros, kurias šiuo metu taiko ES ir JT, turi spragų, susijusių su teisiniu tikrumu ir teisės gynimo būdais; primygtinai siūlo Tarybai padaryti visas būtinas išvadas ir visapusiškai taikyti Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl savarankiškų ES sankcijų;

55.   ragina Tarybą ir Komisiją peržiūrėti dabartinę įtraukimo į juodąjį sąrašą ir išbraukimo iš jo procedūrą, kad būtų gerbiamos įtrauktų į juodąjį sąrašą asmenų ir organizacijų procesinės ir materialinės žmogaus ir teisės, ypač tarptautinės normos dėl naudojimosi veiksmingais teisių gynimo būdais nepriklausomame ir nešališkame teisme ir dėl teisės į tinkamą procesą, įskaitant asmenų ar organizacijų teisę gauti pranešimus ir būti tinkamai informuotiems apie jiems pateiktus kaltinimus bei priimtus sprendimus ir teisę į žalos atlyginimą už bet kokį žmogaus teisių pažeidimą; taip pat ragina Europos Sąjungos valstybes nares skatinti tokią JT sistemų peržiūrą, siekiant užtikrinti pagarbą pagrindinėms teisėms, kai taikomos tikslinės sankcijos kovojant su terorizmu;

56.   mano, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 75 straipsnis galėtų būti dingstis, kuria Parlamentas turėtų pasinaudoti siekdamas ištaisyti dabartinės įrašymo į juodąjį sąrašą praktikos spragas, ir remia visus Parlamento vykdomus darbus, kuriuos numatoma įtraukti į 2009 m. programos darbotvarkę;

57.   apgailestauja, kad jokia teisminė institucija neturi įgaliojimų įvertinti įtraukimo į juodąjį sąrašą tinkamumo, kadangi įrodymai, kuriais remiantis įtraukiama į juodąjį sąrašą, grindžiami daugiausia slaptųjų tarnybų informacija, kurios ipso facto veikia slaptai; tačiau mano, kad šis diskretiškumas neturėtų tapti nebaudžiamumu, kai pažeidžiamos tarptautinės teisės nuostatos; šiuo atžvilgiu ragina valstybes nares užtikrinti veiksmingą parlamentinę slaptųjų tarnybų darbo kontrolę; šiuo atžvilgiu mano, kad būtina Parlamentą susieti darbu, kurį atlieka jau esama valstybių narių žvalgybos tarnybų priežiūros komitetų konferencija;

58.   tačiau dar kartą pažymi, kad kovos su terorizmu sąrašų sistema, jeigu joje atsižvelgiama į naujausius Teisingumo Teismo sprendimus, yra veiksminga Europos Sąjungos kovos su terorizmu politikos priemonė;

59.   pabrėžia, kad dėl terorizmo kyla pavojus saugumui ir laisvei, todėl ragina Tarybą peržiūrėti ir atnaujinti teroristų organizacijų sąrašus atsižvelgiant į jų veiklą visuose žemynuose;

Siekiant mišrios sankcijų politikos

60.   pažymi, kad ES visada rėmė pozityvų požiūrį į sankcijų taikymą, siekiant skatinti pokyčius; dėl to pabrėžia, kad svarbu per laipsnišką spaudimo ir skatinimo strategiją teikti pirmenybę integruotiems bendriesiems veiksmams;

61.   mano, kad atvirumo strategija ir sankcijų politika viena kitai neprieštarauja; todėl mano, kad ES sankcijų politika gali paskatinti geriau laikytis žmogaus teisių šalyse, kurioms taikomos sankcijos, jei ši politika būtų pertvarkyta siekiant aiškaus tikslo – vykdyti teigiamų priemonių taikymo politiką; šiuo atžvilgiu pažymi sankcijų ciklą, taikytą Uzbekistanui nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. balandžio mėn.: metus tęsdama sankcijas, taikytas nepatenkinus pradinių kriterijų, susijusių su Andižano žudynių tyrimu ir žmogaus teisių gerbimu, Taryba nusprendė sustabdyti vizų draudimo vykdymą, suteikdama Uzbekistano vyriausybei šešis mėnesius, per kuriuos ji privalėjo patenkinti kriterijus dėl žmogaus teisių, ir palikdama automatinio vizų draudimo atstatymo grėsmę; pažymi, kad įsipareigojimų ir sankcijų derinys atnešė tam tikrų teigiamų pokyčių, nes buvo panaudotas galimas automatinis sankcijų atstatymas ir buvo tiksliai nustatytos sąlygos; pabrėžia, kad šias sąlygas turi būti galima patenkinti per ribotą laikotarpį ir jos turi atitikti bendrą sankcijų sistemą; tačiau apgailestauja, kad iki šiol neįvyko jokių teigiamų pokyčių ir kad ir toliau nepakankamai bendradarbiaujama su Uzbekistano vyriausybe;

62.   primygtinai prašo, kad įgyvendinant daugiasluoksnę strategiją, sankcijos būtų nuolat papildomos sustiprintomis pozityviomis priemonėmis, kuriomis būtų siekiama remti pilietinę visuomenę, žmogaus teisių gynėjus ir visų tipų projektus, kuriais remiamos žmogaus teisės bei demokratija; prašo, kad programos ir teminės priemonės (Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonė(20), nevalstybiniai veikėjai, investicijos į žmones) visapusiškai padėtų siekti šio tikslo;

63.   ragina Tarybą ir Komisiją pasinaudoti Lisabonos sutarties ratifikavimo ir paskesnio Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) įkūrimo suteikta galimybe, siekiant užtikrinti įvairių ES išorės veiksmų priemonių darnos optimizavimą kaip pagrindinį didesnio ES sankcijų politikos veiksmingumo elementą;

Rekomendacijos dėl Europos Sąjungos institucijų ir valstybių narių

64.   ragina Tarybą ir Komisiją visapusiškai ir nuodugniai įvertinti ES sankcijų politiką siekiant išsiaiškinti jos įtaką ir kokių priemonių imtis siekiant ją stiprinti; primygtinai ragina Tarybą ir Komisiją pateikti šių priemonių programą; ragina Tarybą ir Komisiją įvertinti sankcijų padarinius atitinkamų šalių vystymosi politikai ir ES prekybos politikai;

65.   ragina Komisiją užtikrinti, kad vystomojo bendradarbiavimo priemonės ir Europos plėtros fondo vystomosios paramos strategijos atitiktų dabartinę sankcijų taikymo tvarką ir dialogus žmogaus teisių klausimais; ragina Komisiją užtikrinti, kad bendros biudžeto paramos, įskaitant paramą, teikiamą pagal vadinamąsias Tūkstantmečio vystymosi tikslų sutartis, sąlygos būtų aiškiai susietos su žmogaus teisėmis ir demokratijos kriterijais;

66.   ragina Tarybą ir Komisiją pasinaudoti galimybe, kurią suteikė Lisabonos sutarties ratifikavimas ir ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai paskyrimas – jis kartu bus ir Komisijos pirmininko pavaduotojas ir Užsienio reikalų Tarybos pirmininkas – ir paskesnis EIVT įsteigimas, siekiant darnesnių ir nuoseklesnių ES išorės veiksmų, keliant atitinkamų Europos Sąjungos tarnybų, dirbančių sankcijų srityje, kompetenciją ir gerinant įvairių tarnybų bendradarbiavimą;

67.   tuo pat metu ragina stiprinti valstybių narių ir kompetentingų Komisijos institucijų bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti nuoseklesnį ir veiksmingesnį ribojančių priemonių taikymą;

68.   taip pat prašo valstybes nares, priklausančias JT Saugumo Tarybai, vadovaujantis ES sutarties 19 straipsniu, nuolat siekti, kad ES sankcijos būtų nustatomos tarptautiniu mastu;

69.   ragina valstybes nares, dirbančias JT Saugumo Taryboje, nepažeisti sutartinių įsipareigojimų, susijusių su žmogaus teisių pagarba ir konkrečiai su Europos žmogaus teisių konvencija;

70.   įpareigoja savo parlamentines institucijas, ypač nuolatines ir ad hoc delegacijas, pasinaudoti savo ryšiais su sankcijų netaikančiomis šalimis siekiant stiprinti atitinkamam regionui taikomos ES sankcijų tvarkos supratimą ir ištirti galimybes vykdyti bendrus veiksmus puoselėjant žmogaus teises;

71.   ragina Komisiją sukurti nepriklausomų ekspertų tinklą, kuriam būtų pavesta prireikus siūlyti Tarybai tinkamiausias ribojančias priemones, reguliariai ir remiantis nustatytais kriterijais bei tikslais rengti padėties raidos ataskaitas ir prireikus siūlyti, kaip patobulinti sankcijų taikymą; mano, kad tokio tinklo sukūrimas padidintų skaidrumą ir apskritai pagerintų diskusijas apie sankcijas, taip pat tam tikrais atvejais sustiprintų sankcijų taikymą ir nuolatinę kontrolę; mano, kad Komisijai tuo pačiu metu turėtų atlikti aktyvesnį vaidmenį nustatant aiškią ES sankcijų politiką;

72.   mano, kad ES sankcijų politikos, kuri yra matomiausia ir opiausia BUSP dalis, teisėtumas turi būti stiprinamas Parlamentą įtraukiant į visus procedūrų etapus, vadovaujantis ES sutarties 21 straipsniu, ypač rengiant ir taikant sankcijas, kaip nuolatines konsultacijas su Taryba ir Komisija ir kaip šių dviejų institucijų ataskaitas; mano, kad Parlamentas taip pat turėtų dalyvauti prižiūrint, ar subjektai, kuriems taikomos sankcijos, laikosi pagrindinių kriterijų; paveda Žmogaus teisių pakomitečiui sisteminti ir prižiūrėti šios srities darbus, susijusius su bet kuriomis sankcijomis, kurių tikslai ir pagrindiniai kriterijai susiję su žmogaus teisėmis;

o
o   o

73.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams ir Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos Generaliniams Sekretoriams.

(1) OL C 320, 1996 10 28, p. 261. (2) OL L 317, 2000 12 15, p. 3. (3) OL L 209, 2005 8 11, p. 27. (4) OL L 322, 1996 12 12, p. 1. (5) OL L 344, 2001 12 28, p. 90. (6) OL L 344, 2001 12 28, p. 93. (7) OL L 344, 2001 12 28, p. 70. (8) OL L 139, 2002 5 29, p. 4. (9) OL L 139, 2002 5 29, p. 9. (10) OL C 98, 2008 4 18, p. 1. (11) OL C 131 E, 2003 6 5, p. 147. (12) OL C 290 E, 2006 11 29, p. 107. (13) OL C 292, 1982 11 8, p. 13. (14) OL C 78, 2002 4 2, p. 32. (15) OL C 187 E, 2008 7 24, p. 214. (16) 2000 m. birželio 23 d. Kotonu susitarimo 96 straipsnyje nustatyta:Esminiai elementai: konsultavimosi tvarka ir atitinkamos priemonės, susijusios su žmogaus teisėmis, demokratijos principais ir teisine valstybe1. Šiame straipsnyje sąvoka "Šalis" taikoma Bendrijai ir Europos Sąjungos valstybėms narėms bei kiekvienai AKR valstybei.2. a) Jei, nepaisant reguliaraus Šalių politinio dialogo, kuri nors Šalis mano, kad kita Šalis neįvykdė pareigos, susijusios su pagarba 9 straipsnio 2 dalyje minėtoms žmogaus teisėms, demokratijos principams ir teisinei valstybei, išskyrus ypatingos skubos atvejus, kitai Šaliai ir Ministrų Tarybai ji pateikia visą susijusią informaciją, būtiną nuodugniam padėties tyrimui atlikti siekiant surasti Šalims priimtiną sprendimą. Todėl ji pakviečia kitą Šalį surengti konsultacijas, nukreiptas į priemones, kurių ėmėsi ar imsis atitinkama šalis padėčiai ištaisyti.Surengiamos sprendimui surasti tinkamiausio lygio ir formos konsultacijos Konsultacijos prasideda ne vėliau kaip po 15 dienų nuo pakvietimo ir trunka abipusiu susitarimu nustatytą laikotarpį atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir sunkumą. Bet kuriuo atveju konsultacijos trunka ne ilgiau nei 60 dienų.Jei konsultacijos nepadeda priimti abiem Šalims priimtino sprendimo, jei konsultacijų atsisakoma arba ypatingos skubos atvejais gali būti imamasi atitinkamų priemonių. Šios priemonės panaikinamos iškart, kai nebelieka jų taikymą nulėmusių priežasčių.b) Sąvoka "ypatingos skubos atvejai" taikoma išimtiniams ypač sunkių ir akivaizdžių vieno iš 9 straipsnio 2 dalyje minėtų svarbiausių elementų pažeidimų atvejams, kai būtinas skubus reagavimas.Ypatingos skubos procedūrą taikanti Šalis apie tai atskirai informuoja kitą Šalį ir Ministrų Tarybą, nebent ji tam neturi laiko.c) Šiame straipsnyje minimos "atitinkamos priemonės" yra priemonės, kurių imamasi laikantis tarptautinės teisės ir kurios yra proporcingos pažeidimui. Pasirenkant šias priemones, pirmenybė turi būti teikiama toms, kurios mažiausiai trikdo taikyti šį Susitarimą. Susitariama, kad sustabdymas būtų blogiausiu atveju taikoma priemonė.Jei ypatingos skubos atvejais imamasi priemonių, apie jas nedelsiant pranešama kitai Šaliai ir Ministrų Tarybai. Tada konkrečios Šalies prašymu gali būti sušauktos konsultacijos siekiant nuodugniai išnagrinėti padėtį ir, jei įmanoma, surasti sprendimus. Konsultuojamasi pagal a punkto antrojoje ir trečiojoje pastraipose nustatytus susitarimus. (17) OL L 50, 2004 2 20, p. 66. (18) OL L 43, 2008 2 19, p. 39. (19) 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (OL L 309, 2005 11 25, p. 15). (20) 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1889/2006, įsteigiantis demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo visame pasaulyje finansavimo priemonę (OL L 386, 2006 12 29, p. 1).