Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į EB sutarties 33 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl maisto produktų kainų augimo(1) ir į 2008 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl augančių maisto kainų ES ir besivystančiose šalyse(2),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 29 d. rezoliuciją dėl Afrikos žemės ūkio skatinimo: pasiūlymas dėl Afrikos žemės ūkio plėtros ir maisto saugos(3),

–   atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo sukuriama greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonė (COM(2008)0450),

–   atsižvelgdamas į 2008 m. gegužės 20 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui "Spręsti kylančių maisto produktų kainų klausimą. Nurodymai dėl ES veiksmų" COM(2008)0321),

–   atsižvelgdamas į 1996 m. lapkričio 13–17 d. Romoje įvykusio Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo dėl maisto išvadas ir tikslą iki 2015 m. dvigubai sumažinti badaujančių žmonių skaičių,

–   atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2008–2017 m. žemės ūkio perspektyvas,

–   atsižvelgdamas į Tarptautinio vystymuisi skirto žemės ūkio žinių, mokslo ir technologijų vertinimo (angl. IAASTD) organizacijos rekomendacijas,

–   atsižvelgdamas į Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) būklės patikrinimo rezultatus,

–   atsižvelgdamas į tebesitęsiančias PPO derybas pagal Dohos vystymosi darbotvarkę,

–   atsižvelgdamas į 2005 m. kovo 2 d. Paryžiaus deklaraciją dėl pagalbos veiksmingumo,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto, Užsienio reikalų komiteto, Tarptautinės prekybos komiteto ir Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomones (A6–0505/2008),

A.   kadangi nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pasaulis pirmą kartą susiduria su staigia maisto krize, kurią lemia struktūriniai ir ilgalaikiai veiksniai, taip pat kitos priežastys, pavyzdžiui, kukurūzų kainos, kurios nuo 2006 m. išaugo tris kartus ir pasaulinės kviečių kainos, kurios per dvejus metus išaugo daugiau kaip 180 %, ir bendras pasaulinių maisto kainų padidėjimas maždaug 83 %;

B.   kadangi didelis, nenumatytas kainų kilimas, įvyko per labai trumpą laiką – nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. vasario mėn.; kadangi, be to, kitų maisto produktų kainos per pastaruosius 2 metus padidėjo dvigubai ir atsižvelgiant į būsimų sandorių rinką manoma, kad jos tokios išliks ateityje, nepaisant šiuo metu pastebimo įvairių grūdų kainų mažėjimo;

C.   kadangi pašarų kainų padidėjimas didina gamybos išlaidas ir dėl to kyla pavojus, kad sumažės gyvulininkystės produktų, kurių paklausa didėja ir turėtų didėti, ypač sparčiai augančios ekonomikos šalyse, gamyba;

D.   kadangi MŽŪO ir EBPO prognozuoja, kad, nors pagrindinių produktų kainos gali šiek tiek sumažėti palyginti su tuo, kokios buvo praėjusiais metais, nesitikima, kad jos pasieks iki 2006 m. buvusį lygį; kadangi vis dėlto dideli pagrindinių produktų kainų svyravimai gali tapti ryškesniu ir įprastu pasaulinės rinkos bruožu; kadangi didesnės maisto kainos savaime nereiškia, kad ūkiai gaus didesnes pajamas, nes labai sparčiai didėja ūkių sąnaudos, taip pat vis labiau didėja gamybos išlaidų ir vartotojų kainų skirtumas;

E.   kadangi pasaulio maisto atsargos sumažėjo iki kritiškai žemo lygio – vienerių metų maisto atsargos po Antrojo pasaulinio karo sumažėjo taip, kad 2007 m. jų užtektų tik 57 dienoms, o 2008 m. – tik 40 dienų;

F.   kadangi šie ir kiti veiksniai sukėlė tiesiogines ir rimtas pasekmes dideliam skaičiui žmonių; kadangi visame pasaulyje dėl maisto kainų krizės milijonai žmonių skursta ir badauja; kadangi dėl šių pokyčių visame pasaulyje kilo riaušių ir neramumų ir šalyse bei regionuose susidarė nepastovi padėtis; kadangi ES atsargos taip išseko, jog, pagal neatidėliotinos pagalbos maisto tiekimo programą šiuo metu nebėra maisto, kurį būtų galima paskirstyti;

G.   kadangi, remiantis naujausiais organizacijų, kovojančių su badu pasaulyje, duomenimis, šiuo metu besivystančiose šalyse kas penktas žmogus blogai maitinasi ir nuolat jaučia alkį, o visame pasaulyje daugiau negu 30 000 vaikų kasdien miršta nuo bado ir skurdo;

H.   kadangi žemės ūkyje dirba ir iš jo pajamas gauna daugiau nei 70 % besivystančių šalių ir daugiau kaip 80 % Afrikos šalių dirbančių žmonių ir dėl to siekiant veiksmingai išspręsti skurdo ir bado problemas labai svarbios yra kaimo plėtros politikos kryptys;

I.   kadangi besivystančiose šalyse moterys pagamina nuo 60 % iki 80 % maisto produktų ir pusę visame pasaulyje pagaminamų maisto produktų; kadangi moterys atlieka labai svarbų vaidmenį aprūpinant šeimą ir kadangi joms kur kas sunkiau nei vyrams gauti prieigą prie žemės ir gamybos priemonių ir joms reikia atitinkamai padėti bei jas remti;

J.   kadangi dabartinė krizė labiausiai veikia mažas pajamas gaunančius namų ūkius ir Europos Sąjungoje, ir besivystančiame pasaulyje, kur namų ūkių maistui išleidžiamų pajamų dalis sudaro 60–80 % visų pajamų, palyginti su ES vidurkiu, kuris mažesnis kaip 20 %;

K.   kadangi Parlamentas ir Taryba kelis kartus paragino rimtai reaguoti į pasaulinę problemą, visų pirma suteikiant būtiną finansavimą žemės ūkio sąnaudoms ir pagalbą naudojantis rinka pagrįstomis valdymo priemonėmis;

L.   kadangi ES išlieka pagrindinis maisto gamintojas, pagaminantis 17 % pasaulio kviečių produkcijos, 25 % pasaulio pieno produkcijos, 20 % pasaulio kiaulienos produkcijos ir 30 % pasaulio jautienos produkcijos; kadangi ji taip pat importuoja daug žemės ūkio produktų, o jos daugelio pagrindinių žemės ūkio produktų tiekimo lygis yra daug žemesnis už savarankiško apsirūpinimo maistu lygį;

M.   kadangi ES pirmauja nustatant maisto gamybos standartus aukščiausiu lygiu, sutelkdama dėmesį į atsekamumo "nuo lauko iki stalo" sistemą ir ES pagaminamo maisto saugos užtikrinimą;

N.   kadangi ES taip pat pirmauja aplinkos apsaugos iniciatyvų, kurios padeda saugoti gamtinius išteklius, tačiau kartu sukuria papildomą naštą ES ūkininkams, srityje;

O.   kadangi ES yra didžiausia pasaulyje plėtros ir humanitarinės pagalbos teikėja, bet nuo 1980-ųjų metų tarptautiniu mastu žemės ūkiui skiriama vis mažesnė pagalba, taip pat Europos Sąjungos skiriama pagalba;

P.   kadangi ES, papildomai prisidėdama prie valstybių narių įnašų, paprastai finansuoja apie 10 % pasaulio vystomojo bendradarbiavimo; kadangi tai patvirtino naujausi įnašai per EB priemones (maždaug 1,8 mlrd. EUR; 1 mlrd. EUR pagal naująją greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonę ir likusios sumos pagal esamas plėtros ir humanitarinės pagalbos priemones);

Q.   kadangi mažėjant gamtiniams ištekliams tikimasi, kad pasaulinė maisto paklausa iki 2050 m. padidės dvigubai ir pasaulinė maisto produkcija turės didėti;

R.   atsižvelgiant į tai, kad MŽŪO nuomone pakaktų investuoti 30 mlrd. EUR per metus tam, kad būtų užtikrintas maisto saugumas pasaulio gyventojams, kurių skaičius 2050 m. pasieks 9 mlrd.;

S.   kadangi paaiškėjo, kad iki šiol sudarytų tarptautinių ir regioninių susitarimų nepakanka, kad būtų sureguliuotas rinkos aprūpinimas ir prekyba; kadangi maisto kainų kilimas pastaruoju metu turėtų paraginti viso pasaulio vyriausybes susimąstyti, kad žemės ūkio produkcija nėra savaime suprantamas dalykas;

1.   patvirtina, kad pasaulinė maisto sauga yra labai svarbus ES klausimas, todėl ragina imtis skubių ir nuolatinių veiksmų siekiant užtikrinti maisto saugą ES piliečiams ir visame pasaulyje; mano, kad svarbu vertinti visas pasaulio žemės ūkio kultūras ir maistinius augalus; pabrėžia, kad vartotojams maistas turėtų būti prieinamas prieinamomis kainomis, bet kartu turėtų būti išlaikytas ir tinkamas ūkininkų gyvenimo lygis;

2.   pabrėžia BŽŪP, kaip priemonės, užtikrinančios maisto produkciją ES, svarbą; mano, kad BŽŪP garantuoja ES piliečiams užtikrintą maisto tiekimą nuo pat 1962 m., be to, saugo ir gerina kaimo aplinką ir ES maisto produkcijos standartus, kurie aukščiausi pasaulyje; pabrėžia būtinybę, kad Bendrijos žemės ūkis ir ateityje vaidintų šį vaidmenį;

3.   tačiau pastebi, kad paskutinių 25 metų daugelio BŽŪP reformų rezultatas – sumažintas žemės ūkio produkcijos kiekis ES, didžiausią dėmesį skiriant ne kiekiui, bet į rinką orientuotai, kokybiškai produkcijai; mano, kad dėl tokio politikos pokyčio ES gamintojai neteko potencialių rinkos galimybių ir tenka vis labiau kliautis iš ne ES importuojamais maisto produktais, kurie gaminami pagal labai įvairius gamybos standartus; dėl to ES žemės ūkio produktams sukuriamos nelygios konkurencijos sąlygos;

Padėtis ir priežastys

4.   pabrėžia, kad, dar prieš maisto produktų kainų išaugimą pastaraisiais metais, daugiau kaip 860 mln. žmonių visame pasaulyje nuolat badavo; atkreipia dėmesį į tai, kad Pasaulio Bankas prognozuoja, kad maisto kainų padidėjimas gali įstumti dar 100 mln. žmonių į didesnį skurdą;

5.   pripažįsta MŽŪO požiūrį, kad labiausiai didėjančios maisto kainos paveiks daugiausiai maisto produktų importuojančias šalis, o didžiąją dalį šių šalių sudaro mažiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys; dar kartą patvirtina tai, kad skurdas ir priklausomybė nuo importuojamo maisto lemia padėtį, kai neužtikrinamas aprūpinimas maistu; suvokia, kad tarptautinėse rinkose parduodama iš tikrųjų tik nedidelė dalis pasaulinės maisto produkcijos, vis daugiau jos parduodama iš nedidelio skaičiaus eksportuojančių šalių;

6.   pastebi, kad pagrindinių javų derlius buvo geras 2007 ir 2008 m.; pastebi, kad su padėtimi, kai neužtikrinamas aprūpinimas maistu, susijusi problema 2007 m. taip greitai iškilo dėl sumažėjusios pasiūlos ir padidėjusių pagrindinių produktų kainų; labai sunerimęs dėl žemo pasaulinių maisto atsargų lygio – dabar grūdų visam pasauliui užtektų mažiau kaip 40 dienų;

7.   pabrėžia, kad pastangos patenkinti žmonių esminius poreikius, ypač maisto ir vandens, dažnai gali sukelti konfliktus; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl pasaulio gyventojų augimo (numatoma, kad iki 2050 m. gyventojų skaičius padidės 3 mlrd.) ši įtampa stiprės visuose pasaulio regionuose; taigi prašo nustatant būsimas žemės ūkio politikas atsižvelgti į šį geostrateginį veiksnį;

8.   susirūpinęs pastebi, kad labai didėja ūkių sąnaudos (padidėjusios trąšų, sėklų ir kt. kainos) ir dėl to didėja išlaidos, kurios ne visiems ūkininkams (visų pirma gyvulininkystės sektoriuje) kompensuojamos vienodai ir tai naikina galimybes didinti ūkių pajamas dėl didėjančių pagrindinių produktų ir maisto kainų didinant pagrindinių produktų ir maisto kainas, todėl gali nebelikti akstino didinti gamybą; susirūpinęs, kad dėl labai didėjančių išteklių kainų gali sumažėti naudojimas ir netgi produkcija, o dėl to maisto krizė ES ir pasaulyje tik didės;

9.   pažymi, kad šį sezoną pagrindinių produktų rinkose labai nukrito kainos ir dėl to didėja gamintojų susirūpinimas bei mažėja ūkininkų pasitikėjimas;

10.   pabrėžia, kad svarbu išsamiai išanalizuoti maisto kainų kilimą, atsižvelgiant į kylančias galutiniams vartotojams nustatomas energijos kainas, ekstremalius meteorologinius reiškinius ir dėl didėjančio pasaulio gyventojų skaičiaus augančią energijos paklausą, ir ragina Komisiją nuodugniau išnagrinėti galimą aukštų maisto kainų ir kylančių energijos, ypač kuro, kainų ryšį; be to, pabrėžia, kad reikia imtis priemonių tam, jog žemės ūkis mažiau priklausytų nuo iškastinių energijos šaltinių, efektyviau vartojant energiją bei vystant energijos požiūriu taupius žemdirbystės būdus;

11.   reikalauja politikos priemonių, kuriomis būtų atkreiptas dėmesys į tokius didelius ir nuostolingus kainų svyravimus ir kurias taikant būtų atsižvelgiama į poreikį užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį gamintojams; tiki, kad vienkartinių išmokų ūkiams sistema užtikrina galimybes ūkininkams keisti produkciją atsižvelgiant į rinkos poreikius, bet jos nepakanka, kad būtų susitvarkyta su dideliais rinkos kainų svyravimais;

12.   atkreipia dėmesį į ilgesnio laikotarpio struktūrines priežastis, susijusias su dabartiniu žemės ūkio produktų kainų didėjimu, įskaitant stabiliai didėjančią pasaulinę paklausą ir nuolat mažėjančias investicijas į žemės ūkio produkciją; pastebi, kad, tarp šių veiksnių, energijos kainos, ypač naftos kainos, padidėjimas turėjo didelį poveikį pasaulinei žemės ūkio produkcijai (sukeldamas ūkių produkcijos ir maisto paskirstymo sąnaudų padidėjimą) ir maisto krizių kilimui skurdžiose šalyse (dėl maisto produktų transporto išlaidų valstybių viduje);

13.   pastebi, kad 2 % ES grūdų produkcijos 2007 m. buvo paversta biokuru, palyginti su 25 % JAV kukurūzų produkcijos, kuri tais metais sunaudota etanolio gamybai; reikalauja visuotinio tokios tendencijos ir poveikio maisto kainoms įvertinimo ir politikos koordinavimo pasauliniu lygiu, siekiant užtikrinti, kad maisto tiekimui nekeltų pavojaus spaudimas dėl atsinaujinančios energijos gaminimo; taip pat ragina į tarptautinius ir regioninius susitarimus įtraukti įpareigojimus, kad parama biokuro gamybai negali kelti pavojaus pasaulinei maisto saugai ir turi būti laikomasi taisyklių, siekiant, kad nebūtų iškreipta prekybos partnerių konkurencija; vis dėlto ragina ES tvirtai įsipareigoti skatinti antrosios kartos biokurą;

14.   pabrėžia būtinybę pasiekti biokuro ir bioenergijos gamybos ir pasaulio mastu reikalingų maisto produktų atsargų pusiausvyrą; pažymi, kad biokuro ir bioenergijos gamybos didinimas gali turėti teigiamą poveikį žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriui, kuriam šiuo metu juntami padariniai dėl didelių žaliavų, būtinų perdirbimo pramonei, pvz., trąšų, gazolio ir t. t., kainų; mano, kad atsinaujinančių energijos šaltinių vystymas yra įgyvendinama ekonominė ir socialinė kaimo vietovių plėtros alternatyva ir kartu tvari aplinkos apsaugos koncepcija, ypač atsižvelgiant į ES tikslus, susijusius su atsinaujinančiais energijos šaltiniais iki 2020 m.; atkreipia dėmesį, kad kartu reikia imtis priemonių mažinti neigiamą poveikį, kuris auginant daugiau energetinių augalų gali būti daromas biologinei įvairovei, maisto produktų kainoms ir žemės naudojimo būdams;

15.   pažymi, kad ES, atsisakydama savo atidėtos žemės schemos, labai prisidėjo prie to, kad padidėtų pagrindinių žemės ūkio produktų pasiūla;

16.   atkreipia dėmesį į greitai kintančius vartotojų mitybos įpročius, ypač sparčiai augančios ekonomikos šalyse, kur pereinama prie didesnio kiekio mėsos ir proteino suvartojimo, o tam reikia daugiau grūdų; taip pat pastebi džiuginantį realių pajamų didėjimą tokiose šalyse kaip Kinija ir Indija, nes dėl šio padidėjimo toliau didės žemės ūkio produktų ir perdirbtų maisto produktų paklausa;

17.   mano, kad didėjanti rinkos koncentracija maisto mažmeniniame sektoriuje turi būti stebima, kad tai nepaskatintų monopolinių padėčių atsiradimo, nes didelių mažmenininkų veikla ne visada atitinka geriausius gamintojų, perdirbėjų ar vartotojų interesus;

18.   ragina priimti alternatyvius sprendimus, siekiant atkurti pusiausvyrą mažų gamintojų, kurie negali derėtis su svarbiais mažmenininkais, naudai; atkreipia dėmesį, kad, nors ES lygmeniu egzistuoja teisinė sistema, pagal kurią draudžiami monopoliai ir užkertamas kelias dideliems gamintojams piktnaudžiauti dominuojančia pozicija ES rinkoje, dar nėra specialių taisyklių, kurias taikant būtų galima kovoti su monopoline veikla, kurią vykdo kai kurios didelės parduotuvės (pvz., prekybos centrai ir prekybos namai);

ES atsakas

19.   mano, kad BŽŪP turėtų būti ES maisto saugos politikos pagrindas tiek dabar, tiek po 2013 m.; mano, kad ilgalaikei maisto saugai užtikrinti reikalingos veikiančios ekosistemos, derlingas dirvožemis, tvarūs vandens ištekliai ir daugialypis žemės ūkis; taip pat mano, kad labai svarbu, jog vykdant BŽŪP kartu su kitomis Bendrijos politikos sritimis būtų labiau didinama pasaulinė maisto tiekimo pusiausvyra;

20.   vis dėlto mano, kad BŽŪP turėtų būti toliau pritaikoma, kad atitiktų maisto saugos poreikius; yra nusivylęs, kad savo 2008 m. gegužės mėn. pasiūlymuose dėl teisės aktų dėl BŽŪP būklės įvertinimo Komisija ne visiškai atsižvelgė į problemą; nepritaria rinkos valdymo priemonių naikinimui ir paramos išmokų ūkininkams mažinimui;

21.   atsižvelgdamas į 2008–2009 m. biudžeto peržiūrą, reikalauja stabilaus ir nuolatinio ES ir valstybių narių išlaidų lygio, skirto BŽŪP garantijoms, užtikrinančioms tinkamas pajamas ūkininkams; primena, kad ūkininkams reikia stabilios politikos aplinkos, kad galėtų planuoti ateitį; pabrėžia, kad tokia politika visų pirma turi remtis apsaugos priemonės sukūrimu, kurią taikant pajamos būtų apsaugotos nuo pavojų ir krizių, kurias sukelia nepalankūs gamtos reiškiniai arba rinkos iškreipimas ir neįprastai didelis ir ilgalaikis kainų sumažėjimas; šiuo atžvilgiu nurodo, kad žemės ūkis sukuria didelę pridėtinę vertę nacionalinėms ir ES ekonomikoms;

22.   nurodo, kad vien rinka negali užtikrinti pajamų gamintojams, kuriems jų reikia, kad galėtų tęsti ūkininkavimą, nes laikytis ES maisto gamybos, maisto saugos, aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės standartų brangiai kainuoja; vis dėlto palankiai vertina didesnį BŽŪP orientavimąsi į rinką; kita vertus, apgailestauja, kad 2003 m. reformos tikslai užtikrinti ūkininkams aukštesnes rinkos kainas ir mažesnę biurokratiją ne visiškai pasiekti;

23.   mano, kad daugybė kryžminės atitikties taisyklių trukdo gamintojams ir šios taisyklės, kai tik įmanoma, turėtų būti supaprastintos; taigi džiaugiasi, kad Komisija ėmėsi paprastinimo iniciatyvos;

24.   yra sunerimęs, kad siūlomi ES teisės aktai (pavyzdžiui, dėl augalų apsaugos produktų) gali daryti didelį poveikį, nes mažinamos priemonės, kuriomis ūkininkai gali naudotis, kad maksimaliai padidintų savo derlių, todėl gali labai sumažėti ES ūkių produkcija; reikalauja išsamaus visų siūlomų priemonių poveikio vertinimo, visų pirma – poveikio maisto saugai;

25.   ragina Komisiją išnagrinėti klimato kaitos švelninimo iniciatyvų poveikį žemės ūkio sektoriuje; mano, kad žemės ūkis turėtų padėti kovoti su klimato kaita, bet jam, kaip vienai iš klimatui didžiausią įtaką darančių ūkio šakų, taip pat turėtų būti suteikta išteklių siekiant kovoti su klimato kaitos poveikiu, siekiant, kad tos iniciatyvos nemažintų ES ūkių produkcijos ir ta produkcija nebūtų pakeista importuojama produkcija;

26.   mano, kad reikia persvarstyti ES ir kitas tarptautines gamybos ir rinkos stebėjimo sistemas siekiant sukurti greitesnio įspėjimo mechanizmą, kuris padėtų nustatyti gamybos tendencijas; mano, kad reikia pasaulinės maisto inventorizavimo tvarkos ir pasaulinės maisto atsargų sistemos, o ES turėtų vadovauti kuriant tokią sistemą; ragina Komisiją veikti su pasauliniais partneriais ir atsižvelgiant į tai pateikti pasiūlymą;

27.   ragina parengti veiksmingus draudimo polisus, pagal kuriuos būtų numatyta apsauga nuo didelio masto kainų ir pajamų kitimo, taip pat nuo poveikio gamybai, susijusio su oro sąlygomis;

28.   ragina Komisiją numatyti veiksmingą ES rinkos kontrolės sistemą, kurią taikant būtų galima nustatyti žemės ūkio produktų kainų ir sąnaudų pokyčius ir tendencijas; pabrėžia, kad taikant šią sistemą turi būti užtikrinamas skaidrumas ir sudaromos sąlygos palyginti įvairių valstybių panašius produktus;

29.   mano, kad MŽŪO reikia įsteigti tarptautinį žemės ūkio produktų kainų , sąnaudų ir maisto produktų stebėsenos centrą, kad šias tendencijas būtų galima stebėti tarptautiniu mastu;

30.   pastebi, kad, vykdant tolesnes BŽŪP reformas, sprendžiami klausimai, susiję su ES žemės ūkio politikos prekybą iškreipiančiais elementais, kurie daro neigiamą poveikį ūkininkams besivystančiame pasaulyje, tačiau prekybos santykiai išlieka nevienodi ir vis dar reikia imtis pastangų, kad būtų sukurta teisingesnė sistema;

31.   vis dėlto pažymi, kad dėl ES politikos reformų, kuriomis siekiama laikytis PPO reikalavimų, teko perorientuoti BŽŪP paramą ir nebeskirti su gamyba susijusių išmokų, panaikinti rinkos valdymo priemones ir atverti rinkas bei leisti vartotojams ir gamintojams būti vis labiau veikiamiems pasaulio rinkos nestabilumo; ragina, kad BŽŪP politikoje būtų numatytos nuostatos, susijusios su maisto sauga, ir kad prekybos susitarimuose būtų numatyti vienodi partnerių įsipareigojimai reguliuoti rinką taip, kad tai nekeltų pavojaus pasaulio maisto saugai; ragina Komisiją PPO derybų metu palaikyti tinkamo patekimo į rinką principą, pagal kurį užtikrinama, kad pigus importas nepakenktų aukštiems ES žemės ūkio aplinkos apsaugos standartams ir nepažeistų kiekvienos valstybės narės teisės į maisto saugą;

32.   pastebi, kad ES toliau laikosi savo įsipareigojimų iki 2013 m. panaikinti visas eksporto grąžinamąsias išmokas ir atlikdama BŽŪP būklės patikrinimą, toliau reformuoja rinkos rėmimo priemones pagal PPO susitarimus;

33.   mano, kad greito atsako į augančias maisto kainas besivystančiose šalyse finansavimo priemonės reikia tam, kad būtų žengtas pirmas žingsnis siekiant patenkinti neatidėliotinus labiausiai maisto krizės paveiktųjų poreikius; pabrėžia, kad ši priemonė yra viena iš vienkartinių priemonių, skirtų nukreipti lėšoms iš ES bendrojo biudžeto 4 eilutės į mažo masto žemės ūkį blogiausiai paveiktose šalyse, ir tą priemonę reikės stiprinti tolesnėmis investicijomis; mano, kad Komisija turėtų tikrinti, kaip leidžiami pinigai ir užtikrinti, kad jie nuolat būtų panaudojami ten, kur jų labiausiai reikia, ir reguliariai teikti ataskaitas Parlamentui; be to, prašo, kad Parlamentas reguliariai apžvelgtų įgyvendinimą; taikydamas reguliavimo procedūrą su tikrinimu;

34.   ragina Komisiją stiprinti savo dabartines programas, skirtas užtikrinti maisto saugą Europoje ir visame pasaulyje; ragina stiprinti maisto saugos teminę programą (2007–2010 m.), pagal kurią dabar skirta 925 mln. EUR visam programavimo laikotarpiui; palankiai vertina pasiūlymą didinti biudžeto asignavimus Maisto paskirstymo vargingiausiems Bendrijos asmenims programai, kurią Komisija pristatė 2008 m. rugsėjo 17 d.; ragina Komisiją priimti išsamią maisto saugos strategiją siekiant visų Bendrijos politikos sričių nuoseklumo;

35.   yra sunerimęs dėl dabartinės pasaulinės finansinės krizės, dėl kurios gali sumažėti ūkininkavimui skirti finansai; ragina Komisiją išanalizuoti finansinės krizės poveikį žemės ūkio sektoriui ir apsvarstyti pasiūlymus užtikrinti sektoriaus stabilumą, taip pat ir galimybių gauti paskolas bei kredito garantijas požiūriu;

36.   atkreipia dėmesį į mokslinį tyrimą, kuris parodo, kad vartotojai dažniausiai nieko nežino apie akivaizdžią BŽŪP naudą užtikrinant maisto saugą ir prieinamą maisto kainodarą(4); ragina kurti piliečių informavimo politiką ir atnaujinti paprastinimo įsipareigojimą, nes tai padidintų žinojimą apie BŽŪP priemones ir jų naudą; siūlo visuomenei paaiškinti, kokios išlaidos susidarytų, jei BŽŪP neegzistuotų;

37.   mano, kad BŽŪP turėtų tekti svarbus vaidmuo ES užsienio reikalų ir plėtros politikoje ypatingą dėmesį skiriant maisto tiekimo saugumo išorės politikai; mano, kad užtikrindama ES maisto gamybą BŽŪP taip pat gali prisidėti ir siekiant patenkinti didėjančią maisto paklausą visame pasaulyje;

38.   pažymi, kad ginkluoti konfliktai labai neigiamai veikia maisto gamybą ir prieigą prie jo; išreiškia susirūpinimą dėl to, kad konfliktai gali turėti rimtų pasekmių, susijusių su maisto saugumu, pavyzdžiui, dėl masinės migracijos, sustojusios žemės ūkio gamybos, neigiamo poveikio gyvybiškai svarbiai infrastruktūrai;

39.   mano, kad labai svarbu vengti žalingos konkurencijos dėl menkų maisto išteklių; todėl ragina ES nuolat atsižvelgiant į biologinės įvairovės ir tvaraus vystymosi kriterijus efektyviau koordinuoti savo veiksmus su nevyriausybinėmis organizacijomis, MŽŪO bei kitomis tarptautinėmis agentūromis techniniu lygmeniu ir su JT politiniu lygmeniu, siekiant skatinti sąžiningą prieigą prie pasaulinių maisto išteklių ir didinti maisto gamybą svarbiausiose besivystančiose šalyse;

40.   primygtinai reikalauja, kad ES padėtų šalims, kurioms gresia konflikto pavojus, vystyti nuosavą tvirtą žemės ūkio politiką, paremtą lengva prieiga prie žaliavų, kokybišku išsilavinimu ir tinkamu finansavimu bei patikima infrastruktūra; mano, kad ES parama turėtų būti skiriama siekiant pagerinti ją gaunančių besivystančių šalių savarankišką apsirūpinimą maistu siekiant geriau užtikrinti apsirūpinimą maistu regionuose ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių prieigą prie maisto;

41.   pažymi, kad kai kurios sparčiai besivystančios ekonomikos šalys galbūt planuoja išsinuomoti didelius žemės plotus skurdesniuose Afrikos ir Azijos regionuose, kuriuose augintų pasėlius, o vėliau vežtų juos į savo rinkas, siekdamos pagerinti savo maisto tiekimo saugumą; mano, kad ES kartu su MŽŪO turi rimtai apsvarstyti šį reiškinį; kadangi dėl jo gali kilti didžiulis pavojus priimančiųjų šalių apsirūpinimo maistu užtikrinimui ir efektyviai žemės ūkio politikai;

Žemės ūkis besivystančiose šalyse

42.   pabrėžia, kad dėl dabartinių su maistu susijusių problemų būtina didinti maisto gamybą tam, kad būtų galima patenkinti augančią paklausą, kartu gerinant kokybę, mažinant sąnaudas ir užtikrinant didesnį tvarumą; mano, kad šiuo tikslu būtina iš esmės peržiūrėti viešąją politiką, siekiant tobulinti gamybos metodus, atsargų valdymą bei pasaulinės rinkos reglamentavimą;

43.   pabrėžia, kad, atsižvelgiant į minėtąsias Jungtinių Tautų tarptautinio vystymuisi skirto žemės ūkio žinių, mokslo ir technologijų vertinimo (angl. IAASTD) organizacijos rekomendacijas, reikia daugiau vidutinės trukmės ir ilgalaikių veiksmų siekiant plėtoti žemės ūkį ir maisto produkciją besivystančiose šalyse, visų pirma Afrikoje; mano, kad žemės ūkio plėtra gali būti naudinga pradedant bendrą šalies ekonomikos plėtrą;

44.   mano, kad Europos plėtros fondas turėtų būti labiau orientuotas į žemės ūkį, ypač į mažus ūkius ir į produktų tolesnį perdirbimą vietoje, nes didžioji dalis pasaulio neturtingųjų gyvena kaimo vietovėse, kurios labai priklauso nuo žemės ūkio produkcijos; be to, mano, kad reikėtų stengtis nustatyti žemės ūkio prekybos taisykles, kurios užtikrintų maisto atsargas visose šalyse; mano, kad besivystančioms šalims turėtų būti teikiamos prekybos lengvatos, palaikančios nacionalinės produkcijos stiprinimą; ragina Komisiją atsižvelgti į šias aplinkybes per PPO derybas, taip pat derantis su besivystančiomis šalimis dėl ekonominės partnerystės susitarimų;

45.   mano, kad viena didelė kliūtis, neleidžianti didinti žemės ūkio produkcijos besivystančiose šalyse – galimybių mažiems ūkininkams gauti paskolas ir mikrokreditus investicijoms į geresnes sėklas, trąšas ir drėkinimo mechanizmus nebuvimas; toliau pabrėžia paskolų garantijų, kurios daugeliu atvejų neprieinamos, klausimą; ragina Europos investicijų banką rasti lėšų vietos maisto gamintojų rėminimo programoms besivystančiose šalyse, teikiant paskolų garantijas, kad būtų galimybių gauti kreditus ir mikrokreditus;

46.   dar kartą patvirtina, jog reikia regioniniu mastu integruotų žemės ūkio rinkų; ragina Komisiją remti regioninį bendradarbiavimą ir integraciją; primena Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalių grupei apie žemės ūkio integracijos Europoje sėkmę ir stabilumą, kurį tokia integracija užtikrino daugiau kaip 50 metų; taigi ragina AKR šalių regionines ekonomines bendruomenes aktyviau veikti žemės ūkio srityje ir ragina besivystančias šalis mažinti tarp jų esančias prekybos kliūtis;

47.   be to, pabrėžia tai, kad žemės ūkį reikia pertvarkyti iš natūrinės žemdirbystės ūkio į naujų darbo vietų kūrimu pagrįstą kaimo ekonomikos ūkį; mano, kad, siekiant vystyti tvirtus žemės ūkio sektorius, itin daug dėmesio reikia skirti besivystančių šalių jaunų ūkininkų paramos priemonėms; yra įsitikinęs, kad ES turėtų labiau bendradarbiauti ir remti pastangas, dedamas siekiant modernizuoti besivystančių šalių maisto grandines, siekiant padaryti jas efektyvesnes; be to, mano, kad ES turėtų remti tokias iniciatyvas, kaip antai bendra sėklų programa, kurią pradėjo Afrikos Sąjunga ir jos nacionaliniai bei regionų partneriai;

48.   mano, kad siekiant veiksmingos šių besivystančių šalių vystymosi politikos būtina, kad šios šalys turėtų nacionalinę arba bendrą regioninę žemės ūkio vystymosi strategiją ir konkrečias priemones, skirtas gamintojams ir produktams remti; mano, kad atsižvelgiant į tai ES pagalba vystymuisi nebus fragmentiška, bet bus bendrai finansuojamos nacionalinės arba bendros regioninės žemės ūkio vystymosi strategijos dalis;

49.   reikalauja sukurti nuolat veikiantį maisto saugos fondą, kuris remtų pasaulio skurdžiausiuosius pagal ES bendrojo biudžeto 4 eilutę ir papildytų kitas ES finansuojamas plėtros priemones;

50.   palankiai vertina pasaulines iniciatyvas, tokias kaip Jungtinių Tautų aukšto lygio darbo grupė pasaulinės maisto kainų krizės klausimais, ir mano, kad ES turėtų derinti savo pastangas su šia darbo grupe; pabrėžia 2004 m. lapkritį MŽŪO narių priimtų neprivalomų gairių paremti progresyvų teisės į tinkamą mitybą įgyvendinimą svarbą nacionalinės maisto saugos kontekste; be to, siūlo siekiant užtikrinti maisto prieinamumą sukurti pasaulinę atsargų laikymo įsipareigojimų programą, taip pat geresnę pagrindinių atsargų sistemą pagrindinėms gamybos sąnaudoms (proteinas, trąšos, sėklos, pesticidai), pageidautina, atsižvelgiant į privačiojo sektoriaus veikėjus, įskaitant ūkininkų kooperatyvus;

51.   suvokia ES įsipareigojimus besivystančiam pasauliui bei esamus ir būsimus PPO įsipareigojimus; prašo, kad ES paramos priemonės padėtų siekti tikslų, kaip nustatyta Afrikos šalių vyriausybių 2002 m. Maputo deklaracijoje; ragina valstybes nares laikytis savo įsipareigojimų siekti JT tūkstantmečio vystymosi tikslų, visų pirma skiriant 0,7 % savo bendrojo nacionalinio produkto plėtrai skirtai paramai; vis dėlto mano, kad vystomosios pagalbos kokybė kur kas svarbesnė už jai skiriamų sumų dydį;

52.   apgailestauja, kad sumažėjo pagalbos plėtrai suma, skiriama žemės ūkio ir kaimo plėtrai, kuri 1980 m. buvo 17 %, o 2006 m. – tik 3 %; ragina Komisiją nukreipti ir stebėti ES finansinės paramos įnašą siekiant žemės ūkio skatinamo augimo ir imtis visų priemonių siekiant paraginti, kad vyriausybės skirtų 10 % nacionalinio biudžeto žemės ūkio sektoriui, kaip pačios įsipareigojo (pavyzdžiui, nustatytų su nacionaline žemės ūkio politika susijusius tikslus);

53.   dar kartą patvirtina, kad AKR grupės šalyse žemės ūkis yra tas sektorius, iš kurio labiau nei iš kitų sektorių neturtingi kaimo vietovių gyventojai galėtų gauti daugiau ekonomikos augimo galimybių – tai būtų akivaizdus indėlis siekiant pirmojo Tūkstantmečio vystymosi tikslo panaikinti didelį skurdą ir badą, ir todėl pabrėžia, kaip svarbu veikti nedelsiant bei skatinti didesnes investicijas į žemės ūkį ir kaimo vietovių vystymąsi;

54.   pabrėžia, kad žemės ūkio vystymasis turėtų būti paremtas teise į maistą ir teise gaminti maistą – taip visiems žmonėms būtų suteikta teisė į saugų, maistingą ir jų kultūrai būdingą maistą, pagamintą pasitelkiant ekologiškai tinkamus ir tvarius metodus ir pagal savarankiškai pasirinktą žemės ūkio struktūrą;

55.   ragina ES pripažinti besivystančių šalių teisę į nepriklausomumą maisto požiūriu ir ją skatinti tikslingomis priemonėmis, visų pirma naudojant ir tobulinant esamą struktūrą ir didinant išteklius, pvz., sėklas, trąšas, gamybos priemones, taip pat skatinant regioninę integraciją;

56.   ragina ES vystymo darbotvarkėje vėl daugiausia dėmesio teikti žemės ūkiui, ypač teikti pirmenybę žemės ūkio vystymo programoms, kuriose nurodyti aiškūs skurdo sumažinimo uždaviniai ir iš tiesų įgyvendinami tikslai, ypač priemonėms, kurias taikant skatinami smulkieji ūkininkai ir maisto produktų gamyba vietos rinkoms pasitelkiant biologinę įvairovę, ypatingą dėmesį skiriant smulkiųjų ūkininkų ir moterų gebėjimams didinti;

57.   ragina ES kartu su valstybėmis narėmis, AKR vyriausybėmis, tarptautinėmis organizacijomis, vietiniais plėtros bankais ir privačiais fondais, nevyriausybinėmis organizacijomis ir vietinėmis valdžios institucijomis suvienyti jėgas ir į regionų programas veiksmingiau įtraukti naujų projektų ir programų siekiant kovoti su nevaldomu maisto produktų kainų augimu;

58.   ragina imtis priemonių siekiant gerinti mokymus, kad būtų užtikrintos jaunų žmonių galimybės siekti aukštojo mokslo žemės ūkio srityje, įskaitant mokymą apie tai, kaip užtikrinti ES sanitarijos ir fitosanitarijos standartus, ir kurti darbo vietas žemės ūkio mokslus baigusiems asmenims, kad būtų įgyvendintas skurdo ir migracijos iš kaimo į miestą mažinimo tikslas ir kad būtų išvengta vadinamojo protų nutekėjimo – migracijos iš besivystančių šalių į išsivysčiusias;

59.   nurodo Maisto krizių prevencijos tinklo 2008 m. Maisto krizių prevencijos ir valdymo gero elgesio kodeksą ir ragina, kad šios elgesio taisyklės būtų įgyvendinamos ir jų būtų laikomasi vykdant bendrąją žemės ūkio politiką; taip pat pritaria tam, kad būtų įtraukta pilietinė visuomenė ir būtų puoselėjami moterų, smulkių ūkininkų kooperatyvų ir augintojų bendruomenių interesai, bei ragina tai daryti siekiant užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą ir gebėjimą juo apsirūpinti;

60.   labai sunerimęs dėl to, kad daugeliu atvejų kariniai ir gynybos biudžetai yra didesni už žemės ūkio ir maisto biudžetus;

61.   mano, kad maži ūkiai yra kertinis žemės ūkio plėtros akmuo; pabrėžia kai kurias didžiausias problemas, su kuriomis besivystančiose šalyse susiduria maži ūkininkai, pvz., patekimas į rinkas, žemė, mokymas, finansavimas, sąnaudos ir technologijos; dar kartą patvirtina kaimo infrastruktūros plėtros ir investicijų į mažus ūkius bei tradicinių vietos sąlygoms pritaikytų mažų sąnaudų gamybos metodų svarbą;

62.   pažymi, kad prekybos maisto produktais trūkumas daro didelį poveikį pasaulinei maisto gamybai, ir kad, anot MŽŪO, nors 2007 m. pasaulyje išauginta daugiau ryžių, tačiau prekyba ryžiais tais metais krito;

63.   mano, kad dėl didesnio nekontroliuojamo žemės ūkio prekybos liberalizavimo dar labiau išaugtų maisto kainos ir padidėtų kainų svyravimai; pabrėžia, kad daugiausia nukentėtų labiausiai pažeidžiamos maistą importuojančios besivystančios šalys; be to, pabrėžia, kad pasaulio prekybos taisyklės jokiu būdu neturėtų kenkti valstybių arba regionų teisei paremti savo žemės ūko sektorius siekiant užtikrinti maisto tiekimo jų gyventojams saugumą;

64.   mano, kad pagal PPO ir dvišalius laisvos prekybos susitarimus vykdoma žemės ūkio produktų rinkų atvėrimo politika labai prisidėjo prie maisto tiekimo saugumo netekimo daugelyje besivystančių šalių ir vykstant dabartinei pasaulinei maisto tiekimo krizei; ragina Europos Komisiją atitinkami persvarstyti savo laisvos rinkos poziciją žemės ūkio prekybos srityje;

65.   ragina didžiąsias maisto produktus eksportuojančias šalis (Braziliją, Argentiną, Tailandą ir t. t.) atlikti patikimų pagrindinių maisto produktų tiekėjų vaidmenį ir vengti taikyti eksporto suvaržymus, kurių pasekmės būtų katastrofiškos, ypač neturtingoms maistą importuojančioms besivystančioms šalims;

66.   nerimauja dėl dabartinės pasaulinės finansinės krizės, dėl kurios galėtų sumažėti valstybinės pagalbai vystymuisi skirtos lėšos; ragina Komisiją išnagrinėti finansinės krizės įtaką pagalbos vystymuisi sektoriui ir toliau teikti pasiūlymų, pagal kuriuos būtų remiamas skurdžiausių šalių žemės ūkis;

67.   pažymi, kad pasaulio maisto krizė kelia didelę grėsmę taikai ir saugumui pasaulyje; todėl palankiai vertina naujausias Komisijos pastangas išnagrinėti būdus, kaip būtų galima spręsti pasaulio maisto tiekimo saugumo klausimą; ragina valstybes nares remti tokias iniciatyvas nacionaliniu ir vietos lygmenimis;

Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra

68.   dar kartą patvirtina įsipareigojimą investuoti į žemės ūkio ir ūkių produkcijos technologijas ir inovacijas;

69.   pabrėžia, kad svarbu valstybės lėšomis finansuoti mokslinius tyrimus, kurie padėtų užtikrinti maisto saugą, o ne vien tik būtų sutelkti į pramonės interesus; ragina investuoti ne tik į atskirų naujų technologijų, bet ir visuotinių žemės ūkio sistemų, kurios padėtų užtikrinti ilgalaikį maisto saugumą, mokslinius tyrimus; taigi atkreipia dėmesį į novatorišką vaidmenį, kurį, pavyzdžiui, šioje srityje galėtų atlikti ES ekologinės žemdirbystės mokslinių tyrimų technologijų platforma;

70.   pabrėžia mokslinių tyrimų, taip pat atliekant mokslinius tyrimus įgytų žinių perdavimo ūkiams, teikiant veiksmingas ūkių plėtimo paslaugas, svarbą, visų pirma besivystančiame pasaulyje; ragina stiprinti žemės ūkio mokslinius tyrimus ir žinių generavimą;

71.   yra susirūpinęs dėl to, kad ES pabrėžiama kryžminė atitiktis gali pakenkti ūkių produkcijos moksliniams tyrimas ir konsultacijoms; pabrėžia, kad reikia jų abiejų;

72.   ragina pagreitinti mokslinių tyrimų ir plėtros programą tvaraus, vietos sąlygoms pritaikyto ir energijos požiūriu taupaus žemės ūkio srityje; ragina valstybes nares remti mokslinius tyrimus, kuriais siekiama didinti žemės ūkių produktyvumą programų atžvilgiu; suvokia ES vartotojų nerimą;

Tvarus pasaulinis žemės ūkis

73.   yra susirūpinęs, kad dėl klimato pokyčių keičiasi orai, todėl tai, kaip prognozuojama, dažniau sukels sausras ir potvynius, kurie turės neigiamo poveikio derliui ir galimybei prognozuoti pasaulinę žemės ūkio produkciją;

74.   yra susirūpinęs, kad pasiūlymų toliau mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius įgyvendinimas ES gali neigiamai veikti Europos maisto gamybą, visų pirma gyvulininkystės produktų;

75.   pripažįsta, kad reikia efektyviau naudoti energiją žemės ūkio sektoriuje, kuriame išmetama didelė dalis viso CO2 kiekio;

76.   mano, kad biokuro ir bioenergijos gamybos plėtra gali turėti teigiamos įtakos žemės ūkio ir maisto gamybos sektoriui, kuris kenčia dėl pakilusių žemės ūkio gamybai reikalingų dalykų, pvz., trąšų, pesticidų, dyzelio, kainų, taip pat dėl padidėjusių transporto ir perdirbimo išlaidų;

77.   pripažįsta, kad žemės ūkio sektorius padeda užtikrinti daugumos besivystančių šalių gyventojų pragyvenimą, todėl ragina šias šalis parengti tvarias ir skaidrias žemės ūkio politikos strategijas, kuriomis remiantis būtų užtikrinamas ilgalaikis planavimas ir tvarus vystymasis;

78.   ragina Komisiją atidžiai stebėti padidėjusios bioenergijos gamybos padarinius ES ir trečiosiose šalyse, atsižvelgiant į žemės paskirties pokyčius, maisto produktų kainas ir galimybes įsigyti maisto prekių;

79.   dar kartą primena, kad priemonės, kuriomis siekiama skatinti tvariai auginti energetinius augalus, neturėtų kenkti maisto gamybai;

80.   ragina Komisiją ir valstybes nares, siekiant užkirsti kelią klimato kaitai ir prie jos prisitaikyti, skatinti mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, įskaitant, inter alia, būsimosios kartos biokuro mokslinius tyrimus, ypač didelio derlingumo energetinių augalų, kuo veiksmingesnių aplinkai nekenksmingų trąšų, naujų žemės ūkio technologijų, kurios turėtų kuo mažiau neigiamų padarinių žemės naudojimui, naujų rūšių augalų, kurie būtų atsparūs klimato kaitai ir su ja susijusioms ligoms, mokslinius tyrimus ir tirti, kokiais būdais būtų galima panaudoti žemės ūkio atliekas;

81.   mano, kad siekiant padidinti tvaraus ūkininkavimo našumą, reikia atlikti tolesnius žemės ūkio mokslinius tyrimus, ir ragina valstybes nares iki galo išnaudoti šioje srityje Europos bendrijos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintosios bendrosios programos teikiamas galimybes ir plėtoti priemones, kuriomis būtų galima padidinti žemės ūkio gamybos mastą tvariai ir efektyviai naudojant energiją;

o
o   o

82.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL C 263 E, 2008 10 16, p. 621. (2) Priimti tekstai, P6_TA(2008)0229. (3) OL C 297 E, 2008 11 20, p. 201. (4) Agri Aware TNS/Mrbi mokslinis tyrimas, atliktas 2008 m. rugpjūčio mėn. Airijoje.