Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į EB sutarties 33 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 9 d. Komisijos komunikatą "Maisto produktų kainos Europoje" (COM(2008)0821),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 20 d. atliktą Parlamento tyrimą pavadinimu "Gamintojo kainų ir vartotojų mokamų kainų skirtumas",

–   atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 28 d. atliktą Europos Komisijos tyrimą "Europos maisto pramonės konkurencingumo ekonominis ir teisinis įvertinimas",

–   atsižvelgdamas į 2008 m. gegužės 20 d. Komisijos komunikatą "Spręsti kylančių maisto produktų kainų klausimą. Nurodymai dėl ES veiksmų" (COM(2008)0321),

–   atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 19 d. pareiškimą dėl tyrimo dėl Europos Sąjungoje veikiančių stambių prekybos centrų piktnaudžiavimo savo galiomis ir teisinių apsaugos nuo tokio piktnaudžiavimo priemonių(1),

–   atsižvelgdamas į 2005 m. balandžio 7 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę pavadinimu "Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų sektorius: tendencijos ir poveikis ūkininkams ir vartotojams"(2),

–   atsižvelgdamas į 1997 m. sausio 22 d. Europos Komisijos žaliąją knygą dėl vertikaliųjų EB konkurencijos politikos apribojimų (COM(1996)0721),

–   atsižvelgdamas į savo 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl maisto produktų kainų augimo(3),

–   atsižvelgdamas į Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) būklės patikrinimo rezultatus,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą (A6–0094/2009),

A.   kadangi pastaruoju metu Europos Sąjungoje ir pasaulyje susiduriama su dideliu maisto produktų kainų svyravimu, o kartais ir su labai pakilusiomis kainomis, ir kadangi žemės ūkio sektorius patiria dvejopą poveikį: vieniems šis kainų kilimas pelningas, o kiti – daugiausia gyvulininkystės ūkiai ir maisto perdirbimo bendrovės – patiria gerokai daugiau išlaidų,

B.   kadangi išaugus gamybos priemonių, pvz., trąšų ir augalų apsaugos priemonių, kainoms labai padidėjo žemės ūkio gamybos sąnaudos ir kadangi, nors šiuo metu nuolat stipriai mažėja žemės ūkio produktų kainos, tokiu pat mastu ir tuo pat metu nemažėja jų gamybos sąnaudos,

C.   kadangi žemės ūkio produktų kainų kritimas ir nemažėjančios šių produktų gamybos sąnaudos lemia nepastovią ūkininkų finansinę padėtį, taigi daugelis jų nutraukia gamybą, nes ji nepelninga,

D.   kadangi įvairiose valstybėse narėse pastebėta, kad stambūs gamintojai nustato labai skirtingas tų pačių produktų kainas,

E.   kadangi Europos Sąjungoje nustatytas didžiulis gamintojo ir vartotojų kainų skirtumas ir kai kuriais atvejais šio skirtumo neįmanoma pateisinti su produkto perdirbimu, platinimu ir pardavimu susijusiomis išlaidomis,

F.   kadangi norint atlikti kainų ir jų raidos analizę, būtina atsižvelgti į visą tiekimo grandinę; kadangi maisto produktų sektorius susiskaidęs, o daugybę tarpininkų apimanti tiekimo grandinė itin sudėtinga,

G.   kadangi pastaraisiais metais kai kurios stambios perdirbimo įmonės padidino savo dalį rinkoje,

H.   kadangi pastaraisiais metais gerokai pakito maisto produktų tiekimo grandinės konkurencingumo struktūra ir padidėjo koncentracija tarp maisto produktų gamintojų, didmenininkų ir mažmenininkų,

I.   kadangi, remiantis Europos Sąjungos sukauptais įrodymais, didieji prekybos centrai naudojasi savo perkamąja galia nustatydami tiekėjams neleistinai mažas kainas ir taikydami jų atžvilgiu nesąžiningas sąlygas; kadangi stambieji Europos Sąjungos mažmenininkai vis labiau kontroliuoja ūkininkų ir kitų tiekėjų galimybes pasiekti vartotojus,

J.   kadangi vartojimo kainos Europos Sąjungos vidutiniškai penkiskart viršija supirkimo kainas; kadangi prieš 50 metų Europos Sąjungos ūkininkai gaudavo maždaug pusę mažmeninės maisto prekės kainos, tačiau šiandien ši dalis gerokai mažesnė, nors perdirbama gerokai daugiau maisto produktų,

K.   kadangi, nors BŽŪP skirtas finansavimas daugelį metų padėjo užtikrinti nedideles vartotojų kainas, pastebima, kad, nepaisant žemės ūkio sektoriuje kritusių kainų, vartotojų kainos lieka aukštos arba nemažėja,

L.   kadangi strategiškai svarbu užtikrinti, kad ES visapusiškai apsirūpintų savo maisto produktais; kadangi todėl būtina dėti pastangas siekiant stiprinti ES pirminės produkcijos gamintojų – mūsų maisto tiekėjų – pozicijas,

M.   kadangi dėl nelygiaverčių derybinių žemės ūkio produktų gamintojų ir kitų tiekimo grandinės dalyvių pozicijų nuolat patiriamas didelis spaudimas, susijęs su žemės ūkio sektoriaus gamintojų maržomis,

1.   mano, kad remiantis EB sutartimi, ES viešasis interesas aprėpia siekį išsaugoti adekvačias gamintojo ir vartotojų kainas bei užtikrinti sąžiningą konkurenciją, ypač įsigyjant strateginių prekių, pvz., žemės ūkio ir maisto produktų;

2.   yra įsitikinęs, kad, nors konkurencija užtikrina vartotojams konkurencingas maisto produktų kainas, ūkininkams taip pat turi būti užtikrintos stabilios pajamos nustatant kainas, kurios padengtų jų gamybos sąnaudas ir tinkamai atlygintų už jų darbą, be to, tai būtina siekiant užtikrinti saugų kokybiškų maisto produktų tiekimą;

3.   mano, kad kainų perkėlimo priemonę, taip pat gamintojo ir vartojimo kainų atotrūkį, veikia daugybė veiksnių; tarp šių veiksnių gali paminėti tiekimo grandinės dalyvių, pvz., gamintojų, didmenininkų ir mažmenininkų, rinkodaros strategiją, su žemės ūkiu nesusijusių išlaidų dalį (pvz., už energiją ir darbo jėgą), teisinį ir norminį pagrindą, tai, kad produktai genda, produktų perdirbimo, rinkodaros ir pardavimo apimtį arba vartotojų prioritetus perkant;

4.   mano, kad tarp veiksnių, kurių įtaka kainų perkėlimo priemonei ir vartojimo bei gamintojo kainų atotrūkiui didžiausia, lemiamą vaidmenį atlieka vis didesnė visos maisto produktų tiekimo grandinės koncentracija, produktų perdirbimo apimtis ir su kitomis išorės sąnaudomis susijęs kainų kilimas, taip pat spekuliacija žemės ūkio prekėmis; todėl pakartoja, kad svarbų vaidmenį atlieka rinkos reguliavimo priemonės, kurios dabartinėmis sąlygomis būtinesnės negu bet kada;

5.   pritaria Komisijai, kad didžiulės įtakos maisto produktų kainų kilimui turi pasiūlos ir paklausos tendencijos ir maisto produktų tiekimo grandinės veikimo trūkumai; vis dėlto pabrėžia, kad svarbų vaidmenį atliko spekuliacija finansų rinkose, dėl kurios iškraipyta kainodaros sistema;

6.   ragina Komisiją atsižvelgti į ankstesnį biudžeto procedūros metu pateiktą Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pasiūlymą ir kuo skubiau pradėti gamybos maržos ir platinimo grandinės tyrimą bei parengti atitinkamą studiją, kaip numatyta 2009 m. biudžete; mano, kad tai būtų pirmas žingsnis siekiant užtikrinti didesnį platinimo grandinės skaidrumą;

7.   apgailestauja, kad laipsniškai naikinamos žemės ūkio produktų rinkai skirtos ES intervencinės priemonės, kadangi taip iš esmės skatinamas didžiulis kainų svyravimas; mano, kad būtina numatyti naujas rinkos reguliavimo priemones siekiant užtikrinti didesnį gamintojų pajamų pastovumą ir vartotojams priimtinas kainas;

8.   laikosi nuomonės, kad, remiantis BŽŪP, būtinos rinkos reguliavimo priemonės žemės ūkio sektoriui ir žemės ūkio ir maisto produktų rinkai stabilizuoti, tvariai ES žemės ūkio produktų gamybai ir tinkamoms kainoms išsaugoti bei išvengti didelių pardavimo kainų svyravimų ir gamybos veiksnių nepastovumo;

9.   mano, kad Komisijos atliktas Europos Sąjungos ir JAV gamybos našumo palyginimas naudingas, tačiau Europos Sąjungoje nustatant idealų maisto produktų sektoriaus (visų pirma, žemės ūkio produktų gamybos ir perdirbimo) našumo mastą negalima juo remtis kaip vieninteliu pagrindu; pabrėžia, kad Europos Sąjungos ir JAV žemės ūkis ir maisto pramonė labai skiriasi ne tik produktų ir apimamų sektorių, bet ir esamų sąlygų bei galiojančių taisyklių požiūriais;

10.   mano, kad pirmenybė turi būti teikiama siekiui skatinti konkurencingumą ir naujovių diegimą pirminiame žemės ūkio sektoriuje, kadangi taip pirminės produkcijos gamintojams būtų suteikta daugiau galimybių įvairiau dirbti ir sumažėtų jų priklausomybė nuo kitų gamybos ir platinimo grandinės veikėjų;

11.   mano, kad žemės ūkio produktų pasiūlos koncentracija steigiant gamintojų organizacijas, kooperatyvus arba panašias įstaigas padėtų kitaip išdėlioti galios svertus maisto produktų tiekimo grandinėje, stiprinti derybines ūkininkų pozicijas, suteikti jų produktams didesnę pridėtinę vertę ir rinkodaros požiūriu priartėti prie vartotojų;

Netobula maisto produktų rinka

12.   atsižvelgdamas į žemės ūkio produktų pasiūlos ir vartojimo paklausos kainų neelastingumą, atkreipia dėmesį į tai, kad didelė įtaka rinkoje ypač veikia žemės ūkio ir maisto produktų sektorių;

13.   reiškia susirūpinimą dėl tam tikros rinkodaros taktikos, pvz., dėl produktų pardavimo už kainą, kuri gerokai mažesnė už produkto gamybos sąnaudas, siekiant į prekybos centrus pritraukti daugiau pirkėjų; pritaria, kad būtų uždraustas maisto produktų pardavimas mažesnėmis už sąnaudas kainomis, ir remia atitinkamas priemones jau pradėjusias taikyti valstybes nares; norėtų, kad ES būtų aktyviau imamasi veiksmų prieš šias agresyvios kainodaros priemones ir kitą antikonkurencinę veiklą, pvz., prieš produktų susiejimą arba kitokį piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje;

14.   mano, kad už sąnaudas mažesnes kainas, kurios savaime nenaudingos jokiai įmonei, gali trumpą laiką taikyti tik stambios įvairią veiklą vykdančios įmonės, kurių vienintelis tikslas – išstumti konkurentus iš rinkos; mano, kad ilgainiui ši praktika nenaudinga nei vartotojams, nei visai rinkai;

15.   taip pat reiškia susirūpinimą dėl kitų atvejų, kai prekybininkai naudojasi savo įtaka rinkoje, įskaitant ilgus atsiskaitymo terminus, įtraukimo į prekybos sąrašą mokesčius, mokesčius, kuriuos gamintojai moka siekdami būti tikri, kad mažmenininkai parduos jų gaminamas prekes, grasinimus išbraukti iš prekybos sąrašo, nuolaidų jau parduotoms prekėms taikymą atgaline data, nepagrįstas rinkliavas mažmenininkų reklamos išlaidoms padengti arba primygtinius reikalavimus dėl išimtinio tiekimo;

16.   pabrėžia, kad kai kuriose valstybėse narėse vienoda ir rinkos pirkimų, ir pardavimų koncentracija, taigi dar labiau skatinamas iškreipiantis poveikis rinkai;

17.   atsižvelgdamas į BŽŪP reformą, ypač į atsają nuo gamybos apimčių, pabrėžia, kad ūkininkų sprendimai dėl to, ką gaminti, vis labiau veikiami rinkos signalų, kurių neturi trikdyti pernelyg didelė mažmeninės prekybos koncentracija; yra įsitikinęs, kad skatinat ES maisto produktų importą gali mažėti žemės ūkio produktų supirkimo kainos;

18.   atkreipia dėmesį į tai, kad mažmenininkai, siekdami didinti pelną, gali naudotis tokiais prekės ženklais, kaip "Sąžininga prekyba" (angl. "Fair Trade"); todėl, siekdamas pažaboti šią praktiką ir užtikrinti šių prekės ženklų naudojimo kontrolę, ragina parengti sąžiningos prekybos rėmimo ir vystymo Europos Sąjungoje strategiją;

19.   pripažįsta, kad dėl rinkos koncentracijos įvairiose maisto produktų tiekimo grandinės dalyse gali mažėti maisto produktų kainos, tačiau būtina užtikrinti vidutinės trukmės ir ilgalaikę priežiūrą, kad tai nepažeistų laisvos konkurencijos, kad dėl to iš rinkos nebūtų išstumti smulkūs gamintojai ir kad nebūtų apribotas vartotojų pasirinkimas;

20.   atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis maisto produktų sektoriaus mažųjų ir vidutinio dydžio įmonių (MVĮ) itin pažeidžiamos, ypač jeigu jos labai priklauso nuo vienos didelės įmonės; pažymi, kad stambios maisto produktų tiekimo grandinės įmonės dažnai naudojasi padėtimi, kai keletas tiekėjų tarp savęs varžydamiesi siūlo kuo mažesnę kainą, todėl mažos įmonės, norėdamos likti versle, mažina sąnaudas ir gauna mažesnį pelną, taigi mažiau mokama ūkininkams, MVĮ naudojasi blogesnėmis prieigos prie rinkos sąlygomis ir turi mažiau galimybių platinti produkciją, įdarbinama mažiau personalo, o vartotojams siūlomos prastesnės kokybės prekės;

21.   reiškia susirūpinimą dėl to, kad finansų rinkose pastebima vis didesnė spekuliacija maistu; ragina Komisiją pradėti tyrimą šiuo klausimu; laukia Žemės ūkio ir maisto pramonės konkurencingumo aukščiausiojo lygio grupės išvadų ir ragina šią grupę siūlyti veiksmingas priemones pusiausvyrai rinkoje atkurti;

22.   ir toliau atsargiai vertina Komisijos išvadas, kad spekuliacijos finansų rinkoje neturėjo esminio poveikio kainodaros procesui; mano, kad Komisija turėtų įgyvendinti iniciatyvas, skirtas atidesnei pagrindinių žemės ūkio produktų rinkų stebėsenai ateityje užtikrinti;

23.   mano, kad Komisija šiuo metu apsiriboja vienašališku turimų duomenų vertinimu, kadangi neatsižvelgiama į galimą spekuliacinių investicijų poveikį rinkoms ateityje, pvz.:

24.   kitaip negu nurodoma Komisijos vertinime, pabrėžia, jog šiuo metu dar svarbiau svarstyti naujas būsimųjų rinkų reglamentavimo nuostatas, nes esama požymių, kad dėl spekuliacijos jau kyla pagrindinių maisto produktų kainodaros problemų ir todėl su šiomis problemomis susiduria nuo šių produktų priklausančios rinkos ir gamintojų įmonės;

25.   mano, kad per penkerius pastaruosius metus pagerėjo Komisijos vykdoma kartelių priežiūrą, kadangi pradėti taikyti geresni konkurencijos teisės aktai ir geriau įgyvendinami galiojantys teisės aktai; mano, kad svarbus tokių priemonių, kaip atleidimas nuo baudų ir švelnesnių baudų taikymas, susitarimo procedūra ir teismo medicinos informacinės technologijos, vaidmuo; tačiau laikosi nuomonės, kad būtina toliau tobulinti jų turinį ir įgyvendinimą valstybėse narėse;

26.   atkreipia už konkurenciją atsakingos Komisijos narės dėmesį į Parlamento pirmiau minėtą pareiškimą dėl Europos Sąjungoje veikiančių stambių prekybos centrų piktnaudžiavimo savo įtaka ir teisinių apsaugos nuo šio piktnaudžiavimo priemonių tyrimo; reiškia nusivylimą, kad Komisija neatsižvelgė į šiame pareiškime išdėstytus raginimus; taigi ragina atlikti rinkos koncentracijos ir kartelinių susitarimų sudarymo mažmeninės prekybos sektoriuje tyrimą ir neteisėtų veiksmų atveju pritaikyti atitinkamas sankcijas;

27.   ragina Komisiją savo metinėse ataskaitose analizuoti gamintojo ir vartotojų kainų atotrūkį, kainų skirtumus valstybėse narėse ir įvairių žemės ūkio produktų kainų skirtumus;

28.   atkreipia dėmesį į tai, kad stambios įmonės naudojasi akivaizdžiai gerai žinomais ekonominiais privalumais (masto ir apimties ekonomija), dėl kurių mažėja sąnaudos ir todėl mažėja kainos; vis dėlto pabrėžia, kad įgyvendinant maisto produktų tiekimo grandinės gerinimo politiką turėtų būti skatinama kurti operatyvines sistemas (pvz., grupes, tinklus ir sektorių organizacijas), su kurių pagalba žemės ūkio sektorius pasinaudotų šiais privalumais ir kad įmonės vėlesniais etapais pajėgtų atlaikyti spaudimą dėl pelno maržos;

29.   reiškia didžiulį susirūpinimą dėl to, kad labiausiai paplitusios veiklos, kurią vykdant daromas neigiamas poveikis konkurencijai maisto produktų tiekimo grandinėje, tyrime, įtrauktame į pirmiau minėtą Komisijos komunikatą dėl maisto produktų kainų Europoje, nepaminėtas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kuris būdingas ne tik mažmeninei, bet tam tikru mastu ir didmeninei prekybai; mano, kad didelę rinkos dalį kontroliuojančių įmonių vykdoma antikonkurencinė veikla, pvz., išimtinės sutartys, privalomas produktų susiejimas ir kt., labai trukdo sąžiningai konkurencijai maisto produktų tiekimo grandinėje;

Europos Sąjungos vaidmuo
Veiksmai rinkos pusiausvyrai atkurti

30.   pritaria Komisijos sprendimui parengti veiksmingą ES rinkos stebėsenos sistemą, kurią taikant visoje tiekimo grandinėje būtų galima registruoti kainų tendencijas ir gamybos priemonių sąnaudas; yra įsitikinęs, kad remiantis šia sistema turėtų būti užtikrintas skaidrumas ir sudarytos galimybės palyginti keliose valstybėse parduodamas panašias prekes; mano, kad ši sistema turi būti rengiama glaudžiai bendradarbiaujant su Eurostatu ir nacionalinėmis statistikos tarnybomis, o eksploatuojama palaikant glaudžius ryšius su Europos vartotojų centrų tinklu; atkreipia dėmesį į principą, kad papildomų sąnaudų ir naštos dydis neturi viršyti priimtinų ribų;

31.   ragina Komisiją sukurti Bendrijos teisinę sistemą, pagal kurią, be kita ko, būtų numatyta išsamiai persvarstyti 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose(4) ir siekiama užtikrinti įvairių maisto tiekimo grandinės veikėjų santykių pusiausvyrą, užkirsti kelią piktnaudžiavimui bei skatinamas tolygesnis pelno maržų paskirstymas;

32.   ragina nacionalines ir ES konkurencijos tarnybas tirti ir vertinti vartotojų kainas visoje Europos Sąjungoje, užtikrinti, kad būtų paisoma konkurencijos taisyklių, ir apibrėžti įvairių vertės grandinės veikėjų atsakomybę; pabrėžia, kad sumažėjusios kainos iš karto turi būti pritaikytos vartotojui, o padidėjusios kainos – kuo skubiau pritaikytos gamintojui;

33.   pabrėžia, kad skaidresnė kainų struktūra gali būti užtikrinta sukūrus ES lygmens duomenų bazę, kuri būtų lengvai prieinama piliečiams ir kurioje būtų skelbiamos referencinės produktų ir gamybos priemonių kainos, taip pat informacija apie elektros energijos, darbo užmokesčio, nuomos išlaidas, muitus ir mokesčius visoje Europos Sąjungoje; ragina Komisiją parengti šios elektroninės sistemos planą, kuris būtų grindžiamas esamais nacionaliniais modeliais, pvz., Prancūzijoje veikiančių kainų stebėjimo institucijų veikla (pranc. "observatoires des prix"); be to, mano, kad bendradarbiaujant su JT maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO) būtina įkurti tarptautinę žemės ūkio produktų, gamybos priemonių ir maisto produktų kainų observatoriją, skirtą šiems duomenims atidžiau stebėti tarptautiniu lygmeniu;

34.   ragina įvairius gamybos ir platinimo grandinės veikėjus bendradarbiauti nustatant pažangiąją patirtį ar kuriant pažangos vertinimo lenteles, kad būtų galima užtikrinti skaidrumą žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje;

35.   ragina valstybių narių institucijas ir Komisiją išsamiai ištirti ir išanalizuoti kainų perkėlimą, taip pat supirkimo ir galutinėms vartotojų kainoms taikomas maržas bei pateikti analizę, kurioje būtų išnagrinėta prekybos centrų padėtis ir skaičius, jų apyvarta ir konkrečios logistikos išlaidos bei elektros energijos sąnaudos; ragina valstybių narių institucijas ir Komisiją ištirti, ar atsižvelgiant į mažmeninės prekybos rinkos raidą vis dar tinkami dominuojančios padėties rinkoje nustatymo kriterijai; ragina Komisiją įsteigti darbo grupę, kuri nagrinėtų maisto produktų tiekimo grandinės problemas ir bendradarbiautų su nacionalinėmis konkurencijos tarnybomis;

36.   konstatuoja, kad viena iš gamintojo ir vartotojų kainų atotrūkio priežasčių yra sutrikusi maisto produktų tiekimo grandinės pusiausvyra ir kad nežiūrint į tai Europos Sąjungoje trūksta priemonių gamintojų organizacijoms (kooperatyvams ir kt.) remti pasiūlos koncentraciją; ragina Komisiją parengti priemones ne tik BŽŪP, bet ir kitose ES politikos srityse, užtikrinančias paramą minėtosioms organizacijoms, kadangi taip būtų pagerintas rinkos organizavimas ir sustiprintos derybinės gamintojų pozicijos visų kitų maisto produktų tiekimo grandinės veikėjų atžvilgiu;

37.   siūlo nacionalinėms konkurencijos tarnyboms, kurios, vadovaudamosi Bendrijos teisės aktais, atlieka svarbų vaidmenį stebėdamos konkurencijos procesus visais maisto produktų tiekimo grandinės etapais, labiau bendradarbiauti koordinuojant Komisijai, taikyti atvirą koordinavimo metodą stebint gamybos sąnaudas ir prekybą siekiant užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą;

38.   mano, jog atsižvelgiant į tai, kad mažmeninei prekybai turi įtakos nacionaliniai teisiniai, ekonominiai, politiniai ir kultūriniai faktoriai, Europos konkurencijos tinklui būtų naudinga aktyviau keistis informacija ir galbūt atidžiau koordinuoti valstybių narių taikomas priemones siekiant ištirti ES lygmeniu veikiančių įmonių antikonkurencinę veiklą;

39.   ragina įgyvendinant Lisabonos strategiją remti nacionalines programas, pagal kurias numatyta riboti ar atsisakyti nepagrįsto mažmeninės prekybos sektoriaus reguliavimo, dėl kurio varžoma konkurencija ir vartotojų sąskaita sutrikdytas sklandus maisto produktų tiekimo grandinės veikimas;

40.   mano, kad nacionaliniu ir ES lygmenimis turėtų būti įgyvendinta atleidimo nuo baudų ir švelnesnių baudų taikymo programa siekiant, kad kompetentingoms konkurencijos institucijoms būtų pasiekiama daugiau informacijos apie antikonkurencinę veiklą maisto produktų tiekimo grandinėje;

41.   atkreipia dėmesį į tai, kad be Bendrijos konkurencijos taisyklių įgyvendinama ir kitokia ES lygmens politika su mažmenine prekyba susijusiai veiklai reguliuoti, be kita ko, Bendrijos bendros rinkos taisyklės ir Bendrijos vartotojų apsaugos teisės aktai; pabrėžia, kad, siekiant užtikrinti kuo geresnį vartotojų kainų lygį, visos šios politikos priemonės turėtų būti siejamos ir centralizuotai koordinuojamos ES lygmeniu;

42.   pabrėžia, kad į dabartinę maisto krizę turėtų būti reaguojama ir tarptautiniu lygmeniu; ragina sukurti FAO pavaldų tarptautinį tinklą ir užtikrinti pasaulyje pakankamai maisto atsargų;

43.   ragina Komisiją derėtis dėl Pasaulio prekybos organizacijos susitarimo, pagal kurį žemės ūkio sektoriaus dalyviams būtų suteikta pakankama veiksmų laisvė konkuruoti su trečiosiomis šalimis; mano, kad norint apsaugoti ir išlaikyti ES gamybos standartus, į minėtąjį susitarimą gyvybiškai svarbu įtraukti neprekybinius klausimus;

44.   ragina ES lygmeniu numatyti krizines kai kurių pagrindinių maisto produktų atsargas ir jas sandėliuoti, kaip tai daroma su naftos produktais;

45.   ragina pradėti taikyti kovos su spekuliacija žemės ūkio produktais finansų rinkose priemones ir su šiais produktais susijusias finansines priemones; pritaria Komisijos ketinimui ištirti, kokių priemonių gali būti imamasi siekiant sumažinti kainų svyravimus žemės ūkio produktų rinkoje;

46.   ragina parengti priemones smulkių žemės ūkio produktų gamintojų bendradarbiavimui remti, kad jie pajėgtų konkuruoti su stambiais gamintojais, perdirbėjais ir mažmenininkais; mano, kad valstybės narės ir Europos Sąjunga turi užtikrinti įvairių rūšių prekybą ir vengti visiško maisto rinkos liberalizavimo, kadangi taip būtų paskatinta tolesnė koncentracija; ragina Komisiją pradėti rengti žaliąją knygą gamintojų organizacijų rėmimo, veiksmingų tiekimo grandinės principų ir stambių mažmenininkų įtakos rinkoje klausimais;

47.   ragina Komisiją atidžiau stebėti, ar importuojant maisto produktus laikomasi ES higienos ir aplinkos apsaugos standartų, kad importuoti produktai nekeltų didesnio pavojaus ES vartotojams;

48.   mano, kad būtina skatinti didesnę žemės ūkio produktų pasiūlos koncentraciją ir remti įvairaus teisinio statuso asociacijas siekiant užtikrinti įtakos maisto produktų tiekimo grandinei pusiausvyrą ir ūkininkų produktų pridėtinę vertę bei stiprinti jų pozicijas derantis su prekybininkais;

49.   ragina atkurti Europos maisto gamintojų konsultacinę tarnybą, kuri patartų ūkininkams ir gamintojų organizacijoms produktų platinimo, mažmeninės rinkos ir galimybių gaminti specifinius produktus klausimais;

50.   ragina sukurti specialią vartotojams ir žemės ūkio produktų gamintojams skirtą telefono liniją, kuria paskambinę jie galėtų pranešti apie piktnaudžiavimo atvejus ir gauti informacijos apie visoje Europos Sąjungoje parduodamus panašius produktus bei jų kainas; mano, kad ši linija turėtų būti įsteigta ir veikti prie Europos vartotojų centrų;

51.   palankiai vertina vartotojų rinkos pažangos lentelės taikymą, kaip priemonę, skirtą geriau stebėti vidaus rinką ir išsamiau informuoti vartotojus;

52.   reiškia susirūpinimą dėl tarpininkų įtakos galutinei vartotojų kainai; ragina Komisiją atlikti tiekimo grandinės analizę, kad būtų aiškesnis atskirų tiekimo grandinės veikėjų vaidmuo formuojant kainas;

Gamintojo ir vartotojo suartinimas

53.   pritaria, kad būtų vykdoma politika, skirta įvairiapusiškesniems ir labiau tiesioginiams gamintojų ir vartotojų ryšiams skatinti, pvz., neseniai priimta Europos vaisių tiekimo mokykloms programa, kadangi taip gamintojas atliktų svarbesnį vaidmenį rinkoje, o vartotojams būtų užtikrintas geresnis ir įvairesnis prekių pasirinkimas; viena iš šių politikos priemonių galėtų būti galimybių gamintojui tiesiogiai pasirūpinti savo prekių rinkodara sudarymas ir jų skatinimas;

54.   ragina Komisiją imtis veiksmų, skirtų gamintojų organizacijų, pvz., kooperatyvų, susijungimams ir bendradarbiavimui skatinti, taip išvengiant biurokratinės naštos ir kitų kliūčių, kad gamintojų organizacijos didėtų ir galėtų prisitaikyti prie globalizuotos rinkos diktuojamų tiekimo sąlygų;

55.   mano, kad, siekiant užtikrinti pasitikėjimą sistema, svarbiausia – geriau ir išsamiau informuoti vartotoją, taigi turėtų būti dedamos visos pastangos vartotojui šviesti ir teisingai bei nešališkai informuoti;

56.   ragina informuojant vartotojus ypač daug dėmesio skirti ES gamintojų pastangoms vadovautis Bendrijos taisyklėmis aplinkos apsaugos, maisto saugos ir gyvūnų gerovės srityse;

57.   pabrėžia, kad vartotojų apsaugos politika apima ne tik kainų, bet ir maisto produktų įvairovės bei kokybės klausimus; atsižvelgdamas į tai siūlo Komisijai ištirti, kokiomis veiklos sąlygomis maisto produktų tiekimo grandinėje, ypač mažmeninės prekybos sektoriuje, pastebimas produktų kokybės ir įvairovės pablogėjimas;

58.   atkreipia dėmesį į pridėtinę vietos mažmeninės prekybos parduotuvių, kurios prisideda mažindamos gamintojo ir vartotojo atotrūkį, sukurdamos darbo vietas ir stiprindamos socialinius ryšius bei taip gerindamos gyvenimo kaimo vietovėse kokybę, vertę;

59.   mano, kad būtina kuo labiau skatinti naudoti naujas technologijas ir internetą; pabrėžia, kad, siekiant išsamiau informuoti apie vietą, kur siūlomas įvairesnis prekių asortimentas, apie įvairių produktų kainas ir jų pobūdį, galėtų būti naudojamos naujos technologijos; yra įsitikinęs, kad taip būtų geriau patenkintas nišos poreikis, o vartotojams pasiūlytas didesnis pasirinkimas; pritaria, kad, siekiant su šiuolaikinių technologijų ir interneto pagalba palengvinti gamintojams prieigą prie rinkos, būtų naudojamos lėšos, skirtos ES kaimo plėtrai, konkurencingumui ir sanglaudai skatinti;

60.   ragina imtis priemonių ir labiau skatinti "vietos maisto" koncepciją, ypač priemonių, skirtų prekybai remti, vartotojams informuoti apie ypatingas atitinkamų produktų savybes ir jų naudą sveikatai bei finansinius pranašumus, taip pat tradicinėms rinkoms ir tradiciniams pardavimo būdams skatinti, kai gamintojai tiesiogiai bendrauja su vartotojais;

61.   ragina Europos Sąjungą ir valstybes nares labiau remti ekologiško maisto sektorių; be to, ragina įgyvendinti ambicingą finansinių paskatų politiką ir skatinti šios rūšies žemės ūkio gamybą bei sudaryti vartotojams galimybę įsigyti itin kokybiškų produktų už prieinamą kainą;

62.   ragina stiprinti gamintojų bendradarbiavimą pasitelkiant tradicines gamintojų organizacijas arba taikant naujus bendradarbiavimo ūkininkų vykdomos su rinkodara susijusios veiklos srityje būdus;

63.   ragina labiau skatinti žemės ūkio produktų diferenciaciją ir suvokti tai kaip rinkodaros koncepciją, pagal kurią paliekama erdvės nustatyti skirtingas kainas atsižvelgiant į kokybę;

64.   reiškia susirūpinimą dėl to, kad, palyginti su kitais daug svarbesniais veiksniais, pvz., su nepakankama konkurencija, oligopolija arba monopolija, pirmiau minėtame Komisijos komunikate dėl maisto produktų kainų Europoje neproporcingai neigiamai vertinamos su gerai žinomu prekės ženklu arba gaminių diferenciacija susijusios stipriosios derybinės maisto gamintojų pozicijos mažmenininkų sąskaita; mano, kad gerai žinomo prekės ženklo sukūrimas arba produktų diferenciacija yra teisėta veikla ir kad nesąžiningu laikytinas tik piktnaudžiavimas dėl šių veiksnių atsiradusia padėtimi;

65.   ragina stiprinti ir racionalizuoti ES politiką siekiant apsaugoti skirtingas įvairių žemės ūkio produktų kilmės ir geografines nuorodas bei kitus liudijimus; todėl palankiai vertina diskusiją, kuri pradėta 2008 m. spalio 15 d. paskelbus Žaliąją knygą dėl žemės ūkio produktų kokybės: produktų standartai, ūkininkavimo reikalavimai ir kokybės užtikrinimo programos (COM(2008)0641);

66.   laikosi nuomonės, kad turėtų būti išsamiau išnagrinėta galimybė naudoti specialų, esamais modeliais grindžiamą ES žemės ūkio produktų ženklą; mano, kad taikant šį ženklą turėtų būti užtikrinta atitiktis pagal ES gamybos standartus, pvz., vadovaujamasi sąžiningu požiūriu į rinkos dalyvius visoje gamybos ir platinimo grandinėje; be to, mano, kad šis ženklas būtų paskata vartotojams pirkti daugiau ES pagamintų produktų, vadinasi, taip būtų remiami ES gamintojai;

67.   ragina Komisiją įvertinti sąnaudas, kurias gamintojai patiria laikydamiesi Bendrijos visapusiškos atitikties taisyklių, ir atsižvelgiant į tai, kad šios taisyklės griežtesnės už importuotiems gaminiams taikomas normas, nustatyti, kaip šios taisyklės skiriasi įvairiose valstybėse narėse;

o
o   o

68.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Priimti tekstai, P6_TA(2008)0054. (2) OJ C 255, 14.10.2005, p. 44. (3) OL C 263E, 2008 10 16, p. 621. (4) OL L 200, 2000 8 8 , p. 35.