Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 28 d. Komisijos komunikatą dėl žemės ūkio produktų kokybės politikos (COM(2009)0234),

–   atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 15 d. Komisijos žaliąją knygą „Žemės ūkio produktų kokybė: produktų standartai, ūkininkavimo reikalavimai ir kokybės užtikrinimo programos“ (COM(2008)0641 galutinis),

–   atsižvelgdamas į 2009 m. kovo 10 d. Parlamento rezoliuciją dėl maisto kokybės užtikrinimo, įskaitant standartų suderinimą arba tarpusavio pripažinimą(1),

–   atsižvelgdamas į 1998 m. spalio 9 d. Parlamento rezoliuciją dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės politikos(2),

–   atsižvelgdamas į 2008 m. spalio mėn. Komisijos tarnybų darbo dokumentą dėl maisto produktų kokybės sertifikavimo sistemų,

–   atsižvelgdamas į bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) padėties įvertinimą,

–   atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams (COM(2008)0040),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomones (A7–0029/2010),

A.   kadangi Europos Sąjungos maisto produktų standartai yra aukščiausi pasaulyje, šių standartų reikalauja Europos vartotojai ir šie standartai padeda maksimaliai didinti pridėtinę vertę,

B.   kadangi teikiant paramą mažiems ir vidutiniams ūkiams, kurių gamybos ir vartojimo apimtys atitinka vietos reikalavimams, remiami įprastiniai ir empiriniai ūkininkavimo metodai ir užtikrinama, kad jie taikomi pagal aukščiausius kokybės ir saugos standartus,

C.   kadangi aukštos kokybės Europos produktai – tai „gyvasis“ Europos Sąjungos kultūros ir gastronomijos paveldas, o kartu svarbi daugelio ES regionų ekonominio ir socialinio gyvenimo dalis, nes jie suteikia galimybę užsiimti veikla, kuri ypač kaimo vietovėse tiesiogiai siejasi su regionu,

D.   kadangi dėl dabartinės su paskirstymo grandine susijusios politikos mažiems gamintojams sunkiau pasiekti platesnę vartotojų grupę,

E.   kadangi vartotojams vis svarbesnė tampa ne tik maisto sauga, bet ir maisto produktų kilmė bei gamybos metodai; kadangi ES atsižvelgė į minėtas tendencijas ir pradėjo taikyti keturis maisto produktų kokybės ir kilmės ženklinimo būdus, t. y. saugomą kilmės vietos nuorodą (SKVN), saugomą geografinę nuorodą (SGN), garantuoto tradicinio gaminio (GTG) nuorodą ir ekologinio ūkininkavimo nuorodą,

F.   kadangi vartotojai sieja sertifikavimo sistemas su aukštos kokybės garantija,

G.   kadangi siekiant suteikti išsamią informaciją apie įvairių žemės ūkio ir maisto produktų kilmę ir savybes galima pasinaudoti naujosiomis technologijomis,

Bendrosios pastabos

1.   palankiai vertina Komisijos komunikatą ir tai, kad į jį įtrauktos kelios Parlamento rekomendacijos, parengtos po svarstymų, kurie pradėti žaliojoje knygoje dėl žemės ūkio produktų kokybės; norėtų, kad Parlamento rezoliucijoje pasiūlytos priemonės būtų kuo greičiau įgyvendintos siekiant, kad remiantis konsultavimosi metu iš ūkininkų ir gamintojų gautomis pastabomis būtų imamasi veiksmingų veiksmų ir kad būtų įvertintas siūlomos reglamentavimo sistemos patrauklumas, būtinumas ir proporcingumas, atsižvelgiant į finansų ir ekonomikos krizės poveikį ir į būtinybę nesukelti papildomų išlaidų ir nedidinti naštos gamintojams;

2.   apgailestauja, kad siekiant supaprastinimo, kuris gali duoti priešingų rezultatų, Komisijos komunikate tik iš dalies atsižvelgiama į paskelbus žaliąją knygą išsakytus suinteresuotųjų sektorių poreikius;

3.   pabrėžia, kad kokybė yra itin svarbus visos maisto grandinės klausimas ir pagrindinis Europos žemės ūkio produktų gamintojų konkurencingumo skatinimo įrankis; mano, kad kokybė gali suteikti galimybę Europos gamintojams įgyti svarų verslo pranašumą ir netiesiogiai pasitarnauti kaimo plėtrai;

4.   mano, kad ES kokybės politika gali pagerinti konkurencingumą ir padidinti pridėtinę Europos regionų ekonomikos vertę; taip pat mano, kad neretai kokybiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamyba yra vienintelė išeitis daugeliui kaimo vietovių, kuriose mažai gamybos alternatyvų; be to, mano, kad siekiant dirbti kokybiškai didėja produktų įvairovė ir tobulėja darbuotojų įgūdžiai;

5.   ragina plėtoti ES kokybės politiką, kuri Europos Sąjungos gamintojams būtų stipri paskata dėti daugiau pastangų kokybei, maisto saugai ir aplinkosaugai užtikrinti; mano, kad tokia politika gali padėti iš esmės padidinti papildomą ES žemės ūkio ir maisto produktų vertę rinkoje, kuri tampa vis globalesnė;

6.   yra įsitikinęs, kad kokybės politika gali lemti svarbius Europos žemės ūkio pokyčius, nes aukštos kokybės produktų gamyba yra labai produktyvi sritis – vien tik produktų su geografinėmis nuorodomis gaminama daugiau negu už 14 mlrd. eurų;

7.   mano, kad dėl skirtingų Europos kokybės nuorodų apsaugos lygių nustatymo gali atsirasti nelygios konkurencijos sąlygos, ypač jei pagrindiniai taikomi kriterijai būtų ekonominiai; todėl mano, kad visos geografinės nuorodos turi būti vienodai traktuojamos;

8.   mano, kad vis labiau atsiveriant rinkai iškyla būtinybė, kad ES, vykdydama derybas Pasaulinėje prekybos organizacijoje (PPO), gintų požiūrį, kad kokybiškiems produktams turi būti taikoma veiksminga apsauga, kurią užtikrintų intelektinės nuosavybės apsaugos sistema;

9.   pabrėžia, jog PPO derybų metu Komisija privalo siekti, kad būtų sudarytas susitarimas dėl „nekomercinių klausimų“, kuriuo būtų užtikrinama, kad importuojami žemės ūkio produktai atitiktų tokius pačius ES maisto saugos, gyvūnų gerovės ir aplinkosaugos reikalavimus, kokie taikomi Europos Sąjungoje gaminamiems žemės ūkio produktams;

10.   mano, kad nauja ES kokybės politika turėtų būti atviresnė produktų iš naujųjų valstybių narių, vos prieš kelerius metus įgijusių galimybę registruoti geografines nuorodas, atžvilgiu; mano, kad reikalavimai, kuriuos produktas turi atitikti tam, kad jį būtų galima įregistruoti, turi būti skaidrūs ir suprantami ne tik pareiškėjams (gamintojams), bet ir vartotojams;

11.  Mano, kad būtina atidesnė Komisijos ir valstybių narių kontrolė ir didesnis savitarpio koordinavimas, siekiant užtikrinti, kad importuoti produktai atitiktų europietiškus maisto kokybės ir saugos, taip pat aplinkosaugos ir socialinius standartus;

12.   pabrėžia, kad reikia kokybės standartų, kurie padėtų užtikrinti veiksmingą vartotojų informavimą apie gamybos būdą ir numatytų šių standartų gerinimo paskatas, ir šitaip prisidėtų prie platesnių ES politikos tikslų;

13.   mano, kad Europos kokybės politika turėtų būti glaudžiai susieta su BŽŪP reforma po 2013 m.; laikosi nuomonės, kad atsižvelgiant į šią politiką ES turėtų pasiūlyti finansinę pagalbą siekdama gauti aukštos kokybės žemės ūkio produktų; mano, kad tokia parama turėtų būti vykdoma siekiant vystyti, įvairinti ir skatinti prieigą prie antrojo BŽŪP ramsčio, ypač turint mintyje ūkių modernizavimą ir mažų įmonių kaimo vietovėse steigimą ir vystymąsi; pabrėžia, kad finansinė parama produktų kokybės gerinimui galėtų padėti pusiau save išlaikantiems ūkininkams tapti labiau orientuotais į rinką; mano, kad gamintojų organizacijoms reikia daugiau paramos, ypač siekiant, kad maži gamintojai nebūtų statomi į nepalankią padėtį;

14.   pabrėžia, kad įvairovė ir toliau turi būti Europos turtas ir kad visi kokybiški produktai, atitinkantys Europos Sąjungos nustatytus kriterijus, turi būti pripažįstami ir ginami; mano, kad būtina, jog po 2013 m. vykdant BŽŪP būtų remiama kokybės politika ir ypač ūkininkų pastangos taikyti labiau aplinką tausojančius gamybos būdus; pažymi, kad regionai yra BŽŪP partneriai ir kad jie bendrai finansuoja ir valdo kaimo plėtrą; priduria, kad dėl geografinio artumo regionai yra gamintojų, ypač tradicinių ir ekologinių produktų gamintojų, partneriai; mano, kad regionai turėtų dalyvauti produktų su nuorodomis, tradicinių produktų ir ekologinių produktų pripažinimo ir skatinimo procese;

ES ūkininkavimo reikalavimai ir prekybos standartai

15.   pabrėžia, kad reikia oficialiai pripažinti Europos gamintojų pastangas atitikti ES ūkininkavimo reikalavimus, susijusius su kokybės, aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir sveikatos standartais;

16.   ragina Komisiją šiuo klausimu atlikti tyrimą, kokios galėtų būti įvairios priemonės, kuriomis Europos gamintojams būtų suteikta galimybė pateikiant savo produktus parodyti, kad jie laikosi įsipareigojimų siekti kokybės, užtikrinti maisto saugą ir kad jų produktai atitinka visus Europos produktų standartus, įskaitant galimybę naudoti Europos Sąjungos kokybės logotipą, kuris būtų suteikiamas vien tik toms žemės ūkio prekėms, kurios pagamintos tik ES ir tik iš ES gautų žaliavų; kadangi šis logotipas žymėtų, jog produktas atitinka teisės aktus dėl valstybinė kontrolės, tačiau bet kokiu atveju naudojant šį logotipą neturėtų būti sudaromos papildomos išlaidos ūkio subjektams arba užkraunama finansinė ar administracinė našta kontrolę vykdančioms valstybėms narėms;

17.   mano, kad Europos Sąjungos žemės ūkio produktai savaime atitinka kokybės standartus, kadangi jie gaminami laikantis ES teisės aktų nuostatų dėl produktų kokybės, tausios gamybos ir aplinkosaugos bei sveikatos kriterijų (kompleksinis paramos susiejimas); be to, mano, kad žemės ūkio produktų gamyba padeda išsaugoti Europos kultūrinius kraštovaizdžius; atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, galėtų būti taikomas ženklinimas „užauginta (pagaminta) Europoje“;

18.   mano, kad sektoriaus prekybos standartams tenka nemenkas vaidmuo gamybos grandinėje ir todėl jų reikėtų laikytis; šiais standartais užtikrinama, kad pokyčiai rinkoje būtų skaidrūs, kad pirkėjai galėtų palyginti produktų kainas, kiekius ir kokybę bei užtikrinamos vienodos konkurencijos sąlygos Europoje;

19.   pritaria tam, kad būtų apibrėžti papildomi neprivalomi nustatytieji terminai, tokie kaip „kalnų“, „salų“, „vietinis“ ir „mažas anglies kiekis“, ir kad būtų priimtos jų naudojimo ES gairės; taip pat palaiko siekį Bendrijos lygmeniu suderinti terminą „ kalnų“, kuris šiuo metu reglamentuojamas tik kelete valstybių narių; ragina Komisiją atlikti tyrimą ir nustatyti, kaip gerinti „išskiriamo anglies dioksido poveikio“ ženklinimą siekiant pasiūlyti suprantamesnį „poveikio ekologijai“ matavimą, nes ženklinimas ar terminai, susiję tik su anglies dioksido kiekiu, neatspindi kitų pagrindinių aplinkos apsaugos aspektų, pvz., poveikio vandens ištekliams ir biologinei įvairovei;

20.   mano, kad būtina populiarinti neprivalomą kitų aplinką tausojančių ir gyvūnams palankių gamybos būdų nurodymą, pvz., „integruota gamyba“, „užauginta ganykloje“ ir „užauginta kalnuotoje vietovėje“;

21.   mano, kad būtina išsaugoti kalnuotų vietovių produktus, taip pat produktus vietovių, kuriose nėra GMO; todėl ragina Komisiją imtis visų įmanomų priemonių, kad šių regionų produktai būtų deramai apsaugoti;

22.   ragina Komisiją pradėti svarstymus dėl galimybės nustatyti kokybės rodiklius, susijusius su socialinėmis sąlygomis gamybos metu, pavyzdžiui, su gamintojų pajamomis ir gamintojų, perdirbėjų ir pardavėjų sutarčių sąlygomis;

23.   mano, kad būtų tinkama nurodyti šviežio žemės ūkio produkto kilmės šalį, o perdirbtų „vieno komponento“ produktų atveju – galutiniame produkte panaudotos žemės ūkio žaliavos kilmės vietą, siekiant užtikrinti daugiau skaidrumo ir visapusišką atsekamumą bei sudaryti sąlygas vartotojams pagrįstai apsispręsti pirkti remiantis gauta informacija;

24.   primena, kad „ūkininkavimo vietos“ žymėjimas jau sėkmingai naudojamas tokiose šalyse kaip Australija ir JAV ir kad jis jau privalomas keletui žemės ūkio produktų Europos Sąjungoje;

25.   pažymi, kad neprivaloma pateikti papildomos ir specialiosios informacijos ir kad bendros ženklinimo informacijos turi būti ne pernelyg daug; mano, kad labai svarbu, jog ES kokybės ženklą būtų galima aiškiai atpažinti;

26.   mano, kad taip pat reikėtų apsvarstyti alternatyvius informacijos teikimo būdus, pvz., internete, brūkšniniais kodais ar kvite;

27.   ragina Komisiją atlikti išsamų techninį ir ekonominį tyrimą siekiant užtikrinti, kad naujais teisės aktais maisto perdirbimo įmonėms, ypač mažoms ir vidutinėms gamybos įmonėms nebūtų užkrautos pernelyg didelės išlaidos; toks tyrimas turėtų apimti privalomos ūkininkavimo vietos nurodymo ant perdirbtų produktų, kurių sudėtyje yra pagrindinių sudėtinių dalių (t. y. sudėtinių maisto produkto dalių, kurios sudaro daugiau kaip 50 proc. maisto produkto sausųjų medžiagų svorio) arba maisto produktą apibūdinančių sudėtinių dalių (t. y. sudėtinių maisto produkto dalių, kurios vartotojams dažniausiai asocijuojasi su maisto produkto pavadinimu), kaip nustatyta siūlomo ES reglamento dėl informacijos apie maistą pateikimo vartotojams 2 straipsnyje, etikečių pagrįstumą;

28.   reikalauja, kad standartai būtų paprastinami, o pasitikėjimas ES kokybės ženklu stiprinamas taip, kad būtų papildomi jau galiojantys sertifikatai ir valstybėse narėse naudojamas vietos, regionų ar nacionalinio lygmens kilmės žymėjimas;

29.   ragina Komisiją siūlymuose dėl žemės ūkio produktų kokybės politikos būti nuosekliai, pvz. rengiant kilmės šalies ženklinimo strategiją ir savo pasiūlytame reglamente dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams; mano, kad žemės ūkio produktų kokybės politiką reikėtų įgyvendinti taip, kad būtų atsižvelgiama į naujos politikos išlaidas ir atskirų sektorių, pvz., perdirbtų žemės ūkio produktų sektoriaus, ypatumus;

Geografinės nuorodos ir tradiciniai gaminiai

30.   mano, kad saugomų kilmės vietos ir geografinės nuorodų sistemos taikymas – viena iš BŽŪP priemonių, kurios galėtų padėti vystyti kaimo vietoves, išsaugoti kultūrinį regionų paveldą ir įvairinti užimtumą kaimo vietovėse;

31.   mano, kad geografinės nuorodos yra labai svarbios Europos žemės ūkiui; mano, kad ir toliau reikėtų laikytis tokių, kokios dabar yra, trijų geografinių nuorodų registravimo sistemų (taikomų vynui, stipriesiems alkoholiniams gėrimams ir žemės ūkio bei maisto produktams);

32.   mano, kad reikėtų išlaikyti dabartinę GN pažymėtų produktų apsaugos sistemą ir kad visų GN apsauga turėtų būti suderinta ES lygmeniu; taip pat mano, kad nereikėtų kurti naujų lygiagrečiai taikomų nacionalinių ar regioninių apsaugos sistemų, nes taip galėtų būti sukurta skirtingų lygių apsauga; mano, kad nereikia taikyti jokių kitų Bendrijos masto maisto produktų sertifikavimo sistemų, nes tai sumenkintų jau taikomas sistemas ir sukeltų painiavos vartotojams;

33.   taip pat mano, kad ir toliau ateityje reikėtų laikytis dviejų šiuo metu taikomų priemonių (saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN), saugoma geografinė nuoroda (SGN)), atsižvelgiant į tai, kad jos plačiai pripažintos ir sėkmingos; mano, kad vartotojams reikėtų aiškiau apibrėžti SKVN ir SGN skirtumus ir kad tai galima padaryti vykdant bendras informavimo ir populiarinimo kampanijas, panaudojant Bendrijos finansinę paramą tarptautinėje rinkoje ir trečiosiose šalyse, didinant, inter alia, dalį, kurią finansuoja Bendrija;

34.   mano, kad reikėtų papildyti galiojančias ES taisykles dėl geografinių nuorodų siekiant, kad būtų iki galo pripažįstamas ir stiprinamas organizacijų, kurias paskyrė ar kurias pripažįsta valstybės narės ir kurios atsakingos valdyti, saugoti ir (arba) remti intelektinės nuosavybės teisę, susijusią su geografinės nuorodos įregistravimu, vaidmuo;

35.   mano, kad gamintojų patirtis parodė, jog siekiant toliau gaminti geografinėmis nuorodomis pažymėtus produktus, produktų kokybės valdymas pasitelkiant SKVN ir SGN žymėjimus ir apsaugos nuo neteisėto nuorodų naudojimo veiksmingumas yra nepakankami; mano, kad reikėtų iš dalies pakeisti ES teisės aktus taip, kad valstybės narės galėtų pripažinti ir stiprinti organizacijų, kurias jos paskyrė ar kurias pripažįsta tam, kad pastarosios valdytų, saugotų ir (arba) remtų geografines nuorodas ir jų intelektinės nuosavybės teises, deramą vaidmenį ir kad jos šioms organizacijoms leistų gamybos potencialą pritaikyti prie rinkos poreikių laikantis sąžiningų ir nediskriminacinių principų;

36.   siūlo stiprinti konsorciumų, geografinių nuorodų turėtojų(3), vaidmenį siekiant apibrėžti teisės aktus tiek kiekių valdymo, tiek geografinių nuorodų naudojimo pagamintiems produktams srityje; mano, kad konsorciumai turėtų turėti galimybę atlikti tam tikrą vaidmenį koordinuojant ūkinės veiklos vykdytojus siekiant, kad pagaminti ir į rinką pateikti kiekiai kuo labiau atitiktų kiekius, kuriuos rinka gali priimti, taip pat ūkininkų ir vartotojų skatinimo veiksmus; mano, kad taip būtų geriau užtikrintas įvairių gamybos, perdirbimo ir platinimo grandžių ilgalaikiškumas, kuris yra itin svarbus norint užtikrinti kaimo vietovių gyvavimą; priduria, kad kiekių valdymas yra vienas kokybės valdymo reikalavimų; mano, kad Bendrijos teisės aktuose turi būti patikslintas konsorciumų vaidmuo; mano, kad praktika ir patirtis skirtingose ES valstybėse narėse turi būti surašyta ir panaudota siekiant apibrėžti konsorciumų teises ir pareigas;

37.   mano, kad reikėtų siekti priemones supaprastinti, o ne nustatyti papildomus registravimo taikant minėtas priemones kriterijus; pažymi, kad galiojančios SKVN ir SGN registravimo procedūros yra sudėtingos ir atima daug laiko; ragina Komisiją ieškoti būdų, kaip šias procedūras sutrumpinti;

38.   pabrėžia, kad reikia supaprastinti prašymų įregistruoti tvarką, tačiau nepritaria siūlymui trumpinti tikrinimo procesą iš anksto nepagrįstai atmetant prašymus, kurie pirminiu etapu Komisijos nuomone yra nepilni; apgailestauja dėl to, kad daugeliu atvejų Komisija dėl to, kad nėra gerai susipažinusi su specialiosiomis gaminio arba vietos rinkos savybėmis, pernelyg skubotai susidaro pirminį požiūrį arba jos požiūris neatitinka šio konkretaus atvejo;

39.   ragina Komisiją atlikti tyrimą, ar pateikiama tinkama informacija apie SKVN (arba SGN) žymimus produktus (žymint ir kitomis įmanomomis priemonėmis), kuriems pavadinimą prekybininkas suteikia savo nuožiūra; ragina registruojant SKVN ir SGN nustatyti privalomą gamintojo vardo registraciją, kai prekiaujama produktais, kuriems pavadinimą prekybininkas suteikia savo nuožiūra;

40.   mano, kad tais atvejais, kai geografine nuoroda saugomas produktas naudojamas kaip ingredientas, už šią geografinę nuorodą atsakinga įstaiga arba kompetentinga institucija turi turėti galimybę nustatyti jo pavadinimo naudojimo perdirbtų produktų prekiniuose pavadinimuose taisykles, jai taip pat turi būti leidžiama vykdyti specialią kontrolę siekiant nustatyti, kad nebuvo pakeistos produkto su geografine nuoroda savybės, įvaizdis ir reputacija; mano, kad Komisija turi nustatyti aiškias produktų su geografine nuoroda pavadinimo naudojimo perdirbto produkto etiketėje gaires siekiant, kad vartotojai nebūtų klaidinami;

41.   pritaria tam, kad būtų parengtos Bendrijos taisyklės, pagal kurias geografines nuorodas valdančios įstaigos galėtų nustatyti jų produktų pakavimo taisykles siekiant, kad nepablogėtų jų aukšta kokybė;

42.   prieštarauja tam, kad geografinės nuorodos būtų pakeistos prekių ženklais, kadangi tai būtų iš esmės skirtingos teisinės priemonės; pabrėžia, kad būtina geriau išaiškinti prekių ženklų ir geografinių nuorodų skirtumus; ragina veiksmingai taikyti esamas Bendrijos taisykles tais atvejais, kai ūkio subjektai negali užregistruoti prekės ženklo su SKVN arba SGN arba su nuoroda į jas, jei jie neatstovauja už tą SKVN arba SGN atsakingoms gamintojų organizacijoms;

43.   taip pat reikalauja, kad būtų kruopščiai vykdoma pareiga saugoti geografines nuorodas ir kad visų valstybių narių valdžios institucijos laikytųsi šio įsipareigojimo; norėtų, kad šiuo klausimu būtų imtasi konkrečių veiksmų ir peržiūrėtas 2006 m. kovo 20 d. Reglamentas (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos(4) bei geriau apibrėžtos taikytinos kontrolės procedūros visais prekybos produktais etapais, tiek prieš pateikiant į rinką, tiek po to;

44.   mano, kad reikėtų ir toliau reikėtų taikyti garantuoto tradicinio gaminio (GTG) priemonę, nors atitinkamas registracijos taisykles reikėtų labiau supaprastinti; šiuo atžvilgiu ragina Komisiją peržiūrėti GTG priemonę, išsiaiškinti, ar yra galimybių paspartinti paraiškos pateikimo procedūrą ir tirti galimybes pateikti geresnę produktų apsaugą taikant šią programą ir bet kokias kitas programas, kad jos taptų patrauklesnėmis gamintojams; primena, kad GTG yra palyginti nauja priemonė; tuo galima paaiškinti tai, kad ji ne taip sparčiai įsitvirtina; mano, kad apie šią priemonę reikėtų daugiau informuoti gamintojus ir sudaryti sąlygas jai tapti žinoma kokybės skatinimo priemone Europoje;

45.   mano, kad siekiant išsaugoti žinias apie tradicinį maistą ir apie ankstesniųjų kartų naudotus jo paruošimo būdus, Komisija turėtų apsvarstyti galimybę sukurti Europos senųjų receptų ir maisto ruošimo būdų žinių banką;

46.   pritaria tam, kad būtų sukurtos priemonės, kurios padėtų kolektyviai parodyti smulkių tradicinių, vietinių įmonių pagamintų gaminių, susijusių su konkrečia vietove ir turinčių geografinį pavadinimą, vertę ir juos reklamuoti, nes SKVN ir SGN suteikimo jiems procedūros yra pernelyg sudėtingos ir brangios;

47.   primena, kad kai kurios GN nuolat klastojamos trečiosiose šalyse; tai kenkia GN pažymėtų produktų reputacijai ir įvaizdžiui bei klaidina vartotojus; pabrėžia, kad GN apsaugos užtikrinimas trečiojoje šalyje gamintojams yra ilga ir sudėtinga procedūra, nes kiekvienoje trečiojoje šalyje gali būti sukurta savita apsaugos sistema; ragina Europos Komisiją techniškai ir finansiškai remti už GN atsakingas organizacijas, kad būtų lengviau spręsti su pasisavinimu susijusias problemas;

48.   ragina geriau apsaugoti geografines nuorodas:

49.   mano, kad reikia vykdyti intensyvesnę informavimo ir rėmimo veiklą, susijusią su sui generis geografinių nuorodų apsauga; pageidauja, kad Komisija toliau remtų geografinės nuorodos koncepciją trečiosiose šalyse, visų pirma didindama techninės pagalbos programų skaičių bendradarbiaujat su Europos geografinėmis nuorodomis žymimų produktų gamintojais ir (arba) jiems atstovaujančiomis organizacijomis;

Integruota gamyba

50.   mano, kad reikia skatinti aplinkosaugos reikalavimais ir sąnaudų racionalizacija pagrįstas gamybos sistemas, pavyzdžiui, integruotą gamybą;

51.   pabrėžia, kad parengus integruotos gamybos teisės aktus Europos lygmeniu, būtų geriau pastebimos Europos ūkininkų dedamos pastangos siekiant užtikrinti maisto saugą, aplinkosaugą ir gyvūnų gerovę, palyginti su importu iš trečiųjų šalių; mano, kad tuo pačiu metu reikėtų vykdyti Europos integruotos gamybos populiarinimo ir reklamos kampanijas;

52.   pritaria, kad būtų skatinama naudoti kokybiškų maisto produktų gamybos sistemas, pagrįstas tausojimo kriterijais, pavyzdžiui, integruotą gamybą; ragina parengti šios srities Bendrijos teisės aktus, siekiant suvienodinti šiuo metu galiojančius skirtingus valstybių narių kriterijus, ir tuo pačiu metu vykdyti tinkamą populiarinimo kampaniją, kurios metu vartotojai būtų informuojami apie svarbiausius Europos integruotos gamybos aspektus;

Ekologinis ūkininkavimas

53.   dar kartą pabrėžia, kad ekologiškai užauginti produktai ir integruota gamyba yra naudingi vartotojų sveikatai ir juos gaminant užtikrinama, kad nedaroma žalos aplinkai (pvz., naudojant trąšas), taip pat pabrėžia, kad ekologinis ūkininkavimas – vienas iš didžiausių Europos ekonomikos augimo potencialų; palaiko pastaruoju metu dedamas pastangas sukurti naują ES ekologinį logotipą, taikytiną visiems ES pagamintiems produktams;

54.   laikosi nuomonės, kad turėtų būti sukurta tikra bendroji ekologiškų produktų rinka ir kad prie jos sukūrimo labai prisidėtų privalomo Bendrijos logotipo taikymas; šiuo klausimu pritaria teisiniam pagrindui, kurį sudaro 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 2092/91(5), ir tikisi, kad visas jo potencialas bus kuo greičiau panaudotas, nepaisant to, kad teisės aktas tik neseniai įsigaliojęs;

55.   pabrėžia, kad valstybės narės ir ES privalo skatinti kokybiškų produktų pardavimą ir jų apsaugą tarptautiniu lygmeniu; todėl mano, kad turėtų būti vykdoma griežtesnė ekologiškų produktų iš trečiųjų šalių kontrolė siekiant užtikrinti sąžiningą ES ir trečiųjų šalių ekologiškų produktų konkurenciją;

56.   mano, kad neekologiškų produktų, pažymėtų taip, kad susidarytų ekologinio ūkio produktų įspūdis, atsiradimas kenkia bendros ES ekologiškų produktų rinkos plėtrai; todėl nerimauja, kad bandoma praplėsti ekologiško produkto ženklo naudojimo sritį ir suteikti jį maisto produktams, kurie nėra pagaminti laikantis ekologinio ūkininkavimo principų;

57.   mano, kad kelia nerimą tai, jog vis daugiau privačių ekologinių ženklų naudojama žymėti ne maisto produktams, ir tai yra sparčiai besiplečiantis sektorius, kuriam netaikomas 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 2092/911; ragina Komisiją įvertinti, ar reikia išplėsti šių nuostatų taikymą šiam sektoriui;

58.   dar kartą pabrėžia, kad, siekiant geresnio ekologiškų produktų vidaus rinkos veikimo ES, reikia:

59.   palankiai vertina tai, kad valstybių narių lygmeniu įsteigtos tradicinių ir ekologiškų produktų tarnybos; mano, kad kiekvienai valstybei narei būtina turėti ūkininkų ir vartotojų vieningai pripažintas viešąsias ar privačiąsias institucijas, kurios tikrintų, kaip valstybėje narėje gaminami vietiniai ekologiški ir aukštos kokybės produktai, bei populiarintų šiuos produktus;

60.   ragina Komisiją pateikti informaciją apie veiksmus, kurių ji ketina imtis siekdama skatinti prekybą vietoje pagamintais ekologiškais žemės ūkio produktais;

Nevalstybinės sertifikavimo sistemos

61.   pabrėžia, kad šiuo metu taikant nevalstybines sertifikavimo sistemas ne pateikiama papildoma informacija apie jų sertifikuotų produktų kokybę, o ūkininkui, bandančiam patekti į rinką, daugeliu atvejų užkraunama finansinė ir administracinė našta;

62.   ragina sudaryti aprašą visų privataus kokybės sertifikavimo sistemų, kurias Europos gamintojai turi taikyti be jau privalomų kokybės specifikacijų, numatytų ES teisės aktuose; pritaria, kad reikia parengti Bendrijos teisės aktus, kuriuose būtų numatyti pagrindiniai minėtųjų privataus kokybės sertifikavimo sistemų skaidraus įgyvendinimo principai;

63.   remia Komisijos iniciatyvą parengti gerosios visų su kokybiškais žemės ūkio produktais susijusių sistemų taikymo patirties gaires; šių gairių turėtų laikytis ūkio subjektai; jose turėtų būti išdėstytos koncepcijos, kurios padėtų gamybos sektoriui kurti papildomą produktų vertę, skatintų taikyti sertifikavimo sistemų savitarpio pripažinimą, skatintų gamybos sektorių įsitraukti rengiant tokias sistemas ir, pasitelkiant gamintojų asociacijas, supaprastinti administracinę sertifikavimo naštą siekiant kuo labiau sumažinti ūkininkų išlaidas;

Informacijos ir populiarinimo politika

64.   apgailestauja, kad Komisijos komunikate nenurodoma būtinybė remti populiarinimo priemones, kurios ypač reikalingos siekiant užtikrinti, kad Europos ūkininkų pastangos užtikrinti kokybę, maisto saugą ir aplinkosaugą atsipirktų; mano, kad reikia peržiūrėti šiuo metu Europos Sąjungos taikomas populiarinimo priemones siekiant pagerinti jų efektyvumą; dėl to siūlo neseniai vyno sektoriuje nustatytą populiarinimo paramą išplėsti ir į kitus Europos Sąjungos rinkos sektorius;

65.   pritaria Europos veiksmams, kuriais siekiama kiek įmanoma plačiau ir veiksmingiau paskelbti ES maisto kokybės ir saugos politikos privalumus; rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms dėti daugiau pastangų platinant informaciją apie ES produktams taikomus maisto kokybės ir maisto saugos standartus ir juos populiarinant;

66.   šiuos skelbimo ir informavimo veiksmus, susijusius su GN ir Bendrijos prekių ženklais, galėtų atlikti viešieji ir (arba) privatieji subjektai, asmenys arba organizacijos;

67.   mano, kad atsižvelgiant į Europos rinkos svarbą produktų su geografine nuoroda gamintojams, Komisija ir valstybės narės turėtų skirti papildomų lėšų rėmimo vidaus rinkoje programoms ir toliau didinti rėmimo kampanijų trečiosiose šalyse biudžetą;

68.   pabrėžia, kad informavimo politika turėtų būti formuojama ne tik vartotojams, bet ir gamintojams, kadangi pastarųjų elgesys glaudžiai susijęs su rinkos pažinimu ir su tuo, kaip vartotojai vertina jų gaminamų produktų kokybę;

69.   pabrėžia, kad šioje srityje gali būti svarbus ES finansavimas, ypač pasitelkiant EŽŪFKP (Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai) priemones; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad dėl pasaulinės finansų krizės sugriežtintos paskolų teikimo smulkiesiems gamintojams sąlygos, o dėl to gerokai sumažėja šių gamintojų galimybės gauti bendrą pagal kaimo plėtros programas numatytą finansavimą; todėl siūlo, kad Komisija apsvarstytų galimybę ES lygmeniu suderinti žemės ūkio kreditų sistemą;

70.   pritaria tiesiogiai ūkininkų valdomų žemės ūkio produktų prekyviečių, kuriose būtų parduodami vietoje užauginti sezoniniai produktai, steigimui, kadangi taip būtų užtikrinta teisinga kokybiškų produktų kaina, sustiprinta produkto sąsaja su jo kilmės vieta, o vartotojai galėtų daryti žiniomis apie produktų kokybę pagrįstus sprendimus; mano, kad valstybės narės turėtų skatinti prekyviečių, kuriose gamintojai galėtų tiesiogiai pristatyti savo produktus vartotojams, steigimą;

71.   ragina rengti prekybos vietos rinkoje skatinimo programas siekiant remti vietos ir regiono perdirbėjų ir pardavėjų iniciatyvas; mano, kad tai būtų galima pasiekti, pavyzdžiui, steigiant gamintojų kooperatyvus, turint omenyje jų indėlį į kaimo vietovių pridėtinės vertės didinimą;

o
o   o

72.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Priimti tekstai, P6_TA(2009)0098. (2) OL C 328, 1998 10 26, p. 232. (3) pavyzdžiui, „consortium“ Italijoje, „consejo regulador“ Ispanijoje, „organisme de défense et de gestion“ arba „détenteur d'IG“ Prancūzijoje. (4) OL L 93, 2006 3 31, p. 12. (5) OL L 189, 2007 7 20, p. 1.