Rodyklė 
Priimti tekstai
Trečiadienis, 2010 m. birželio 16 d. - Strasbūras
Jungtinė Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programa (BONUS 169) ***I
 Europos palydovinės radijo navigacijos programų valdymo struktūros ***I
 Europos Žemės stebėsenos programa (GMES) (2011–2013 m.) ***I
 Tarptautinės atsinaujinančios energijos agentūros (IRENA) statuto sudarymas ***
 Leidimas taikyti tvirtesnį bendradarbiavimą teisės, taikytinos santuokos nutraukimui ir gyvenimo skyrium (separacijos) nustatymui, srityje ***
 Euro įvedimas Estijoje 2011 m. sausio 1d. *
 Taisomojo biudžeto Nr. 4/2010 projektas. III skirsnis. Komisija (2009 m. perviršis)
 2008 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimas. Taryba
 Teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese ***I
 Asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimas ***I
 Informacija apie maistą, skirta vartotojams ***I
 2020 m.Europa
 Ekonomikos valdymas
 Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komiteto sudarymas ir narių skaičius

Jungtinė Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programa (BONUS 169) ***I
PDF 275kWORD 35k
Rezoliucija
Tekstas
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl Bendrijos dalyvavimo kelių valstybių narių įgyvendinamoje Jungtinėje Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programoje (BONUS-169) (COM(2009)0610 – C7-0263/2009 – 2009/0169(COD))
P7_TA(2010)0212A7-0164/2010

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Parlamentui ir Tarybai (COM(2009)0610),

–  atsižvelgdamas į EB sutarties 251 straipsnio 2 dalį, 169 straipsnį ir 172 straipsnio 2 dalį, pagal kuriuos Komisija jam pateikė pasiūlymą (C7–0263/2009),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Parlamentui ir Tarybai ’Lisabonos sutarties įsigaliojimo poveikis šiuo metu vykdomoms tarpinstitucinėms sprendimų priėmimo procedūroms’ (COM(2009)0665),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį bei 185 straipsnį ir 188 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 29 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 55 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A7–0164/2010),

1.  priima žemiau išdėstytą poziciją per pirmąjį svarstymą;

2.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji ketina pasiūlymą keisti iš esmės arba pakeisti jį nauju tekstu;

3.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2010 m. birželio 16 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. .../2010/ES dėl Sąjungos dalyvavimo kelių valstybių narių įgyvendinamoje Jungtinėje Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programoje (BONUS)

P7_TC1-COD(2009)0169


(Kadangi Parlamentas ir Taryba pasiekė susitarimą, Parlamento pozicija atitinka galutinį teisės aktą, Sprendimą Nr. 862/2010/ES)

(1) Dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje.


Europos palydovinės radijo navigacijos programų valdymo struktūros ***I
PDF 273kWORD 39k
Rezoliucija
Tekstas
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1321/2004 dėl Europos palydovinės radijo navigacijos programų valdymo struktūrų sukūrimo (COM(2009)0139 – C7-0103/2009 – 2009/0047(COD))
P7_TA(2010)0213A7-0160/2010

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Parlamentui ir Tarybai (COM(2009)0139),

–  atsižvelgdamas į EB sutarties 251 straipsnio 2 dalį ir 156 straipsnį, pagal kuriuos Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C7-0103/2009),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai ’Lisabonos sutarties įsigaliojimo poveikis šiuo metu vykdomoms tarpinstitucinėms sprendimų priėmimo procedūroms’ (COM(2009)0665),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį ir 172 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 15 d. Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

–  pasikonsultavęs su Regionų komitetu,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 55 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir į Biudžeto komiteto nuomonę (A7-0160/2010),

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją;

2.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji ketina pasiūlymą keisti iš esmės arba pakeisti jo tekstą nauju tekstu;

3.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2010 m. birželio 16 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. .../2010, kuriuo įsteigiama Europos GNSS agentūra, panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1321/2004 dėl Europos palydovinės radijo navigacijos programų valdymo struktūrų sukūrimo ir iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 683/2008

P7_TC1-COD(2009)0047


(Kadangi Parlamentas ir Taryba pasiekė susitarimą, Parlamento pozicija atitinka galutinį teisės aktą, Reglamentą (ES) Nr. 912/2010.)

(1) OL C 317, 2009 12 23, p. 103.


Europos Žemės stebėsenos programa (GMES) (2011–2013 m.) ***I
PDF 276kWORD 35k
Rezoliucija
Tekstas
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Europos Žemės stebėjimo programos (GMES) ir jos pradinių praktinių veiksmų 2011–2013 m. (COM(2009)0223 – C7-0037/2009 – 2009/0070(COD))
P7_TA(2010)0214A7-0161/2010

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Parlamentui ir Tarybai (COM(2009)0223),

–  atsižvelgdamas į EB sutarties 251 straipsnio 2 dalį ir 157 straipsnio 3 dalį, pagal kuriuos Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C7–0037/2009),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Parlamentui ir Tarybai ’Lisabonos sutarties įsigaliojimo poveikis šiuo metu vykdomoms tarpinstitucinėms sprendimų priėmimo procedūroms’ (COM(2009)0665),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį ir 189 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. sausio 20 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

–  pasikonsultavęs su Regionų komitetu,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 5 d. Tarybos atstovo laiške prisiimtą įsipareigojimą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 4 dalį patvirtinti Parlamento poziciją,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 55 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomones (A7–0161/2010),

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją;

2.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji ketina pasiūlymą keisti iš esmės arba pakeisti jo tekstą nauju tekstu;

3.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2010 m. birželio 16 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. .../2010 dėl Europos Žemės stebėjimo programos (GMES) ir jos pradinės praktinės veiklos 2011–2013 m.

P7_TC1-COD(2009)0070


(Kadangi Parlamentas ir Taryba pasiekė susitarimą, Parlamento pozicija atitinka galutinį teisės aktą, Reglamentą (ES) Nr. 911/2010.)

(1) Dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje.


Tarptautinės atsinaujinančios energijos agentūros (IRENA) statuto sudarymas ***
PDF 190kWORD 33k
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl Tarptautinės atsinaujinančios energijos agentūros (IRENA) statuto sudarymo Europos Sąjungos vardu projekto (08612/2010 – C7-0109/2010 – 2009/0085(NLE))
P7_TA(2010)0215A7-0176/2010

Pakartotinis pasiūlymo pateikimas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl Tarptautinės atsinaujinančios energijos agentūros (IRENA) statuto sudarymo Europos Sąjungos vardu projektą (08612/2010),

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Tarybai (COM(2009)0326),

–  atsižvelgdamas į savo 2009 m. spalio 20 d. poziciją(1),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Parlamentui ir Tarybai ’Lisabonos sutarties įsigaliojimo poveikis šiuo metu vykdomoms tarpinstitucinėms sprendimų priėmimo procedūroms’ (COM(2009)0665 ir COM(2010)0147),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 194 straipsnio 2 dalį ir 218 straipsnio 6 dalies 2 pastraipos a punktą, pagal kurį Taryba prašė Parlamento pritarimo (C7–0109/2010),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 59 straipsnio 3 dalį, 81 straipsnį ir 90 straipsnio 8 dalį,

–  atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto rekomendaciją (A7–0176/2010),

1.  pritaria statuto sudarymui;

2.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams bei vyriausybėms.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2009)0030.


Leidimas taikyti tvirtesnį bendradarbiavimą teisės, taikytinos santuokos nutraukimui ir gyvenimo skyrium (separacijos) nustatymui, srityje ***
PDF 208kWORD 47k
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl Tarybos sprendimo, kuriuo leidžiama tvirčiau bendradarbiauti santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje, projekto (09898/2/2010 – C7-0145/2010 – 2010/0066(NLE))
P7_TA(2010)0216A7-0194/2010

(Pritarimas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Tarybos sprendimo, kuriuo leidžiama tvirčiau bendradarbiauti santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje, projektą (09898/2/2010),

–  atsižvelgdamas į Tarybos pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 329 straipsnio 1 dalį pateiktą prašymą duoti pritarimą (C7–0145/2010),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 74g straipsnį ir 81 straipsnio 1 dalį,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto rekomendaciją (A7–0194/2010),

A.  kadangi 2006 m. liepos 17 d. Komisija priėmė pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir nustatančio taikytinos teisės taisykles bylose, susijusiose su santuoka (’Roma III’) (COM(2006)0399),

B.  kadangi minėtasis pasiūlymas buvo grindžiamas EB sutarties 61 straipsnio c punktu ir 67 straipsnio 1 dalimi, pagal kuriuos Tarybos sprendimas turėjo būti priimtas vienbalsiai,

C.  kadangi 2008 m. spalio 21 d. Parlamentas, laikydamasis konsultavimosi procedūros, pritarė Komisijos pasiūlymui su pakeitimais(1),

D.  kadangi jau 2008 m. viduryje paaiškėjo, kad kai kurios valstybės narės susidūrė su konkrečiomis problemomis, dėl kurių joms buvo neįmanoma priimti pasiūlytą reglamentą; kadangi ypač viena valstybė narė negalėjo pritarti tam, kad jos teismai turėtų taikyti santuokos nutraukimą reglamentuojančią užsienio teisę, kurią ji laikė labiau suvaržančia nei santuokos nutraukimą reglamentuojanti nacionalinė teisė, ir pageidavo toliau taikyti savo materialinę teisę visose jos teismuose nagrinėjamose santuokos nutraukimo bylose; kadangi didžioji dalis kitų valstybių narių laikėsi nuomonės, kad taisyklės dėl taikytinos teisės sudarė esminę siūlomo reglamento dalį ir kad laikantis minėtųjų taisyklių kai kuriais atvejais teismai turėtų taikyti užsienio teisę,

E.  kadangi 2008 m. birželio 5–6 d. posėdyje Taryba padarė išvadą, kad ’dėl pasiūlyto reglamento priėmimo nėra vieningos nuomonės ir kad dėl neįveikiamų sunkumų nei tuo metu, nei artimoje ateityje visiška vienybė neįmanoma’ ir kad ’pasiūlyto reglamento tikslai negali būti pasiekti taikant atitinkamas Sutarčių nuostatas per pagrįstą laiką’,

F.  kadangi laikantis Europos Sąjungos sutarties 20 straipsnio, siekdamos tarpusavyje nustatyti tvirtesnį bendradarbiavimą srityse, kurios nepriklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, mažiausiai devynios valstybės narės gali pasinaudoti Sąjungos institucijomis ir įgyvendinti savo kompetenciją taikydamos atitinkamas Sutarčių nuostatas tokiu mastu ir tokia tvarka, kaip nustatyta šiame straipsnyje ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 326–334 straipsniuose,

G.  kadangi šiandien keturiolika valstybių narių(2) yra pareiškusios ketinimą tarpusavyje pradėti tvirtesnį bendradarbiavimą santuokos nutraukimui taikytinos teisės srityje,

H.  kadangi Parlamentas patikrino atitiktį Europos Sąjungos sutarties 20 straipsniui ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 326–334 straipsniams,

I.  kadangi ypač dėl šio tvirtesnio bendradarbiavimo gali būti intensyviau siekiama Sąjungos tikslų, apsaugomi jos interesai ir stiprinamas jos integracijos procesas pagal Europos Sąjungos sutarties 20 straipsnį, atsižvelgiant į išsamias Komisijos konsultacijas su suinteresuotomis šalimis siekiant parengti poveikio vertinimą, susijusį su Žaliąja knyga (COM(2005)0082), didelį tarptautinių santuokų skaičių ir maždaug 140 000 tarptautinių santuokų nutraukimo atvejų Sąjungoje 2007 m., turint mintyje, kad minėtaisiais metais dviejuose iš šių šalių, kurios rengiasi tvirčiau bendradarbiauti, būtent Vokietijoje ir Prancūzijoje, buvo užfiksuotas didžiausias naujų tarptautinės santuokos nutraukimo atvejų skaičius,

J.  kadangi suderinus įstatymų kolizijos taisykles palengvinamas teismų sprendimų tarpusavio pripažinimas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, nes bus sustiprintas tarpusavio pasitikėjimas; kadangi šiuo metu valstybėse narėse, dalyvaujančiose teisminiame bendradarbiavime civilinėse bylose, galioja 26 skirtingi santuokos nutraukimui taikomų įstatymų kolizijos taisyklių rinkiniai, o pradėjus tvirtesnį bendradarbiavimą šioje srityje šis skaičius sumažėtų iki 13, taigi būtų geriau suderintos tarptautinės privatinės teisės taisyklės ir stiprinamas integracijos procesas,

K.  kadangi, atsižvelgus į ankstesnius įvykius siekiant įgyvendinti šią iniciatyvą, aiškiai matoma, kad siūlomas sprendimas pateikiamas kaip paskutinė išeitis ir kad bendradarbiavimo tikslų negalima pasiekti per pagrįstą laikotarpį; kadangi bent devynios valstybės narės ketina tvirčiau bendradarbiauti; kadangi įvykdomi Europos Sąjungos sutarties 20 straipsnio reikalavimai,

L.  kadangi taip pat įvykdomi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 326–334 straipsnių reikalavimai,

M.  kadangi pradedant tvirtesnį bendradarbiavimą būtent šioje srityje laikomasi sutarčių ir Sąjungos teisės, nes nedaromas poveikis acquis, kadangi vienintelės Sąjungos taisyklės taikomos šioje srityje yra susijusios su jurisdikcija ir teismų sprendimų pripažinimu ir vykdymu, o ne su taikytina teise; kadangi pradedant tvirtesnį bendradarbiavimą nebus diskriminuojama dėl pilietybės ir nebus prieštaraujama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 18 straipsnio nuostatoms, nes pasiūlytos įstatymų kolizijos taisyklės bus taikomos visoms šalims nepaisant jų pilietybės arba gyvenamosios vietos, kai ieškinys nagrinėjamas dalyvaujančių valstybių narių teismuose,

N.  kadangi dėl tvirtesnio bendradarbiavimo nebus daromas neigiamas poveikis vidaus rinkai arba socialinei ir teritorinei sanglaudai ir nebus sudaroma kliūčių valstybių narių prekybai arba diskriminuojama prekiaujant, taip pat nebus iškraipoma konkurencija; kadangi pradėjus tvirtesnį bendradarbiavimą bus sudarytos palankesnės sąlygos tinkamam vidaus rinkos veikimui ir panaikintos galimos kliūtys laisvam asmenų judėjimui, taip pat suteikta daugiau paprastumo asmenims ir specialistams dalyvaujančiose valstybėse narėse, nesudarant sąlygų piliečių diskriminacijai,

O.  kadangi pradėjus tvirtesnį bendradarbiavimą bus gerbiamos nedalyvaujančių valstybių narių teisės, kompetencija ir įsipareigojimai, nes jos toliau taikys savo tarptautinės privatinės teisės taisykles šioje srityje; kadangi nesudaryta dalyvaujančių ir nedalyvaujančių valstybių narių tarptautinių susitarimų, kurie būtų pažeisti pradėjus tvirtesnį bendradarbiavimą; ir kadangi tvirtesnis bendradarbiavimas neprieštarauja Hagos konvencijoms dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių,

P.  kadangi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 328 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad tvirtesnis bendradarbiavimas atviras visoms dalyvauti norinčioms valstybėms narėms bet kuriuo metu,

Q.  kadangi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 333 straipsnio 2 dalyje Tarybai (arba, tiksliau, toms Tarybos narėms, kurios atstovauja tvirčiau bendradarbiaujančioms valstybėms narėms) suteikiama galimybė priimti sprendimą, kuriame numatoma, kad ji veiks pagal įprastą teisėkūros procedūrą, o ne pagal specialią teisėkūros procedūrą, kuri nurodoma Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 81 straipsnio 3 dalyje ir pagal kurią su Parlamentu tik konsultuojamasi,

1.  pritaria Tarybos sprendimo projektui;

2.  ragina Tarybą priimti sprendimą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 333 straipsnio 2 dalį, kuriame būtų numatoma, kad pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, kuriuo pradedamas tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje, atveju Taryba veiks pagal įprastą teisėkūros procedūrą;

3.  paveda Pirmininkui perduoti šį sprendimą Tarybai ir Komisijai.

(1) OL C 15 E, 2010 1 21, p. 128.
(2) Belgija, Bulgarija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Latvija, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Austrija, Portugalija, Rumunija ir Slovėnija.


Euro įvedimas Estijoje 2011 m. sausio 1d. *
PDF 203kWORD 43k
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl euro įvedimo Estijoje 2011 m. sausio 1 d. (COM(2010)0239 – C7-0131/2010 – 2010/0135(NLE))
P7_TA(2010)0217A7-0182/2010

(Konsultavimasis)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Tarybai (COM(2010)0239),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. Komisijos parengtą konvergencijos ataskaitą dėl Estijos (COM(2010)0238) ir į 2010 m. gegužės mėn. Europos centrinio banko (ECB) parengtą konvergencijos ataskaitą,

–  atsižvelgdamas į savo 2006 m. birželio 1 d. rezoliuciją dėl euro zonos plėtros(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 25 d. rezoliuciją dėl Europos centrinio banko 2008 m. metinės ataskaitos(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 25 d. rezoliuciją dėl pranešimo dėl 2009 m. metinio pranešimo dėl euro zonos ir viešųjų finansų(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. lapkričio 18 d. rezoliuciją dėl EPS@10: pirmasis Ekonominės ir pinigų sąjungos dešimtmetis ir ateities uždaviniai(4) (rezoliucija dėl EPS@10),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. birželio 20 d. rezoliuciją dėl konsultacijų su Europos Parlamentu metodo gerinimo Euro zonos plėtros procedūros metu(5),

–  atsižvelgdamas į savo 2003 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl Europos centrinio banko rekomendacijos dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto 10 straipsnio 2 dalies pakeitimo(6),

–  atsižvelgdamas į 2003 m. kovo 21 d. Tarybos sprendimą 2003/223/EB dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto 10 straipsnio 2 dalies pakeitimo(7),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnio 2 dalį, pagal kurią Taryba kreipėsi į Parlamentą dėl konsultacijos (C7-0131/2010),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 55 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A7-0182/2010),

A.  kadangi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turi būti pasiektas aukštas tvarios konvergencijos lygis, remiantis kriterijais, kuriuos turi atitikti visos valstybės narės, t. y., pasiektas didelis kainų stabilumas, valstybės finansinės padėties tvarumas, Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizmo nustatytų normalių svyravimo ribų laikymasis ir valstybės narės pasiektas konvergencijos ir jos dalyvavimo Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme patvarumas, kurį atspindi ilgalaikių palūkanų normos,

B.  kadangi Estija įvykdė Mastrichto kriterijus, nustatytus SESV 140 straipsnio 1 dalyje ir prie Europos Sąjungos sutarties ir prie SESV pridėtame Protokole (Nr. 13) dėl konvergencijos kriterijų,

C.  kadangi pranešėjas lankėsi Estijoje, norėdamas įvertinti šios šalies pasirengimą prisijungti prie euro zonos,

D.  kadangi Komisija patvirtino, kad Eurostatas, glaudžiai bendradarbiaudamas su Estijos statistikos tarnyba, patikrino visų aktualių duomenų, kuriuos pateikė Estijos valdžios institucijos, kokybę,

1.  pritaria Komisijos pasiūlymui;

2.  pritaria tam, kad Estija 2011 m. sausio 1 d. įsivestų eurą;

3.  atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija ir Europos centrinis bankas (ECB) atliko vertinimą esant pasaulio finansų, ekonomikos ir socialinei krizei, kuri pakenkė daugelio kitų valstybių narių planams pasiekti nominalią konvergenciją;

4.  atkreipia dėmesį į tai, kad Estija įvykdė pagal kriterijus keliamus reikalavimus, o tai yra ryžtingų, patikimų ir ilgalaikių Estijos vyriausybės ir Estijos gyventojų pastangų rezultatas;

5.  yra susirūpinęs dėl to, kad Komisijos ir ECB parengtose konvergencijos ataskaitose kainų stabilumo tvarumas vertinamas skirtingai;

6.  pažymi, kad ECB parengtoje 2010 m. konvergencijos ataskaitoje nurodyta, jog, pasibaigus dabartiniam ekonominio prisitaikymo laikotarpiui, bus labai sunku išlaikyti infliacijos konvergenciją;

7.  ragina Estijos vyriausybę ateityje, atsiradus makroekonominiam disbalansui ir kilus su kainų stabilumu susijusiai rizikai, ir toliau apdairiai taikyti fiskalinės politikos priemones ir vykdyti bendrą stabilumą skatinančią politiką;

8.  ragina valstybes nares leisti Komisijai vertinti, kaip laikomasi Mastrichto kriterijų, pagal galutinius, nepriklausomus, aktualius, patikimus ir kokybiškus duomenis;

9.  ragina Komisiją imituoti euro zonos pagalbos paketo poveikį Estijos biudžetui, kadangi šaliai prisijungus prie euro zonos ji taps grupės, skiriančios pagalbos lėšas, nare;

10.  ragina Komisiją ir ECB apsvarstyti visus aspektus rekomenduojant galutinį Estijos kronos keitimo kursą;

11.  ragina Estijos vyriausybę paspartinti praktinio pasirengimo darbus, siekiant užtikrinti sklandų valiutos keitimo procesą; ragina Estijos vyriausybę užtikrinti, kad euro įvedimas nebūtų naudojamas siekiant nuslėpti kainų augimą;

12.  ragina Komisiją ir ECB pranešti Parlamentui apie veiksmus, kurių gali būti imtasi siekiant kuo labiau sumažinti dėl nedidelių palūkanų normų kilusią turto kainų infliaciją;

13.  ragina Tarybą pranešti Parlamentui, jei ji ketina nukrypti nuo teksto, kuriam pritarė Parlamentas;

14.  ragina Tarybą dar kartą konsultuotis su Parlamentu, jei ji ketina iš esmės keisti Komisijos pasiūlymą;

15.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai, Europos centriniam bankui, euro grupei ir valstybių narių vyriausybėms.

(1) OL C 298 E, 2006 12 8, p. 249.
(2) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0090.
(3) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0072.
(4) OL C 16 E, 2010 1 22, p. 8.
(5) OL C 146 E, 2008 6 12, p. 251.
(6) OL C 61 E, 2004 3 10, p. 374.
(7) OL L 83, 2003 4 1, p. 66.


Taisomojo biudžeto Nr. 4/2010 projektas. III skirsnis. Komisija (2009 m. perviršis)
PDF 275kWORD 36k
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Tarybos pozicijos dėl Europos Sąjungos 2010 finansinių metų taisomojo biudžeto Nr. 4/2010 projekto. III skirsnis. Komisija (10930/2010 – C7-0153/2010 – 2010/2056(BUD))
P7_TA(2010)0218A7-0200/2010

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 310 ir 314 straipsnius ir į Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 106a straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo Finansinio reglamento(1) (Finansinis reglamentas), ypač į jo 15 straipsnio 3 dalį ir į 37 bei 38 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. gruodžio 17 d. patvirtintą Europos Sąjungos 2010 finansinių metų bendrąjį biudžetą(2),

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos 2006 m. gegužės 17 d. tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo(3),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. bendrojo biudžeto taisomojo biudžeto Nr. 4 projektą, kurį Komisija pateikė 2010 m. balandžio 16 d. (COM(2010)0169),

–  atsižvelgdamas į Tarybos poziciją dėl taisomojo biudžeto Nr. 4/2010 projekto, priimtą 2010 m. birželio 11 d. (10930/2010 – C7-0153/2010),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 75b ir 75e straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą (A7–0200/2010),

A.  kadangi pagal Taisomojo biudžeto Nr. 4/2010 projektą siekiama 2009 finansinių metų biudžeto perteklių, kuris siekia 2 253 591 199,37 EUR, įtraukti į 2010 m. biudžetą,

B.  kadangi pagrindiniai šio perviršio elementai yra užfiksuotos 400 703 258 EUR per didelės pajamos, nepanaudota išlaidoms numatyta 1 667 346 181 EUR suma ir teigiami valiutos keitimo kurso skirtumai, kurie sudarė 185 541 760 EUR,

C.  kadangi 2009 m. nepanaudotų mokėjimų asignavimų suma pagal 1 išlaidų kategoriją siekė 451 mln. EUR, pagal 2 išlaidų kategoriją – 244 mln. EUR, pagal 3 išlaidų kategoriją – 106 mln. EUR, pagal 4 išlaidų kategoriją – 603 mln. EUR ir pagal 5 išlaidų kategoriją – 263 mln. EUR,

D.  kadangi bendras griežtai ribojamų biudžeto maržų ir atsirandančių finansinių reikmių poveikis gali sukelti grėsmę nustatytiems politikos prioritetams, o dėl didelio lėšų nepanaudojimo masto tuo pat metu lėčiau įgyvendinama ES politika,

E.  kadangi apskaičiuojant nepanaudotas 2009 m. biudžeto lėšas reikėtų atsižvelgti į Taisomojo biudžeto Nr. 4/2010 projektą ir į Taisomąjį biudžetą Nr. 10/2009,

1.  atsižvelgia į tai, kad rengiant Taisomojo biudžeto Nr. 4/2010 projektą siekiama vien tik įtraukti 2009 m. susidariusį perteklių pagal Finansinio reglamento 15 straipsnį;

2.  pabrėžia, kad faktinės nepanaudotos 2009 m. biudžeto lėšos neapsiriboja Taisomojo biudžeto Nr. 4/2010 projekte nurodytu pertekliumi, bet, atsižvelgus į Taisomąjį biudžetą Nr. 10/2009, sudaro daugiau negu 5 000 000 000 EUR; taigi įspėja, kad metų pabaigoje rengiami taisomieji biudžetai, kurie sumažina mokėjimų asignavimų lygį ir tuo pat metu sumažina bendrą valstybių narių indėlį finansuojant ES biudžetą, pateikia iškreiptą biudžeto įgyvendinimo vaizdą;

3.  pritaria Tarybos pozicijai dėl Taisomojo biudžeto Nr. 4/2010 projekto be pakeitimų ir paveda Pirmininkui pranešti, kad Taisomasis biudžetas Nr. 2/2010 galutinai patvirtintas, bei pasirūpinti, kad jis būtų paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

4.  paveda Pirmininkui perduoti šia rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 248, 2002 9 16, p. 1.
(2) OL L 64, 2010 3 12.
(3) OL C 139, 2006 6 14, p. 1.


2008 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimas. Taryba
PDF 304kWORD 66k
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento rezoliucija su pastabomis, sudarančiomis neatskiriamą sprendimo dėl 2008 finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto įvykdymo patvirtinimo dalį, II skirsnis – Taryba(1) (C7-0174/2009 – 2009/2070(DEC))
P7_TA(2010)0219A7-0096/2010

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2008 finansinių metų Europos Sąjungos bendrąjį biudžetą(2),

–  atsižvelgdamas į 2008 finansinių metų Europos Bendrijų galutines metines ataskaitas (I tomas) (C7–0174/2009)(3),

–  atsižvelgdamas į Tarybos metinę 2008 m. atlikto vidaus audito ataskaitą biudžeto įvykdymą tvirtinančiai institucijai,

–  atsižvelgdamas į Audito Rūmų 2008 finansinių metų metinę biudžeto vykdymo ataskaitą kartu su audituotų institucijų atsakymais(4),

–  atsižvelgdamas į Audito Rūmų pagal EB sutarties 248 straipsnį pateiktą sąskaitų patikimumo ir pagal jas atliktų operacijų teisėtumo ir tvarkingumo patikinimo pareiškimą(5),

–  atsižvelgdamas į EB sutarties 272 straipsnio 10 dalį, 274, 275 ir 276 straipsnius ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 314 straipsnio 10 dalį, 317, 318 ir 319 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento(6), ypač į jo 50, 86, 145, 146 ir 147 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Tarybos generalinio sekretoriaus – vyriausiojo įgaliotinio bendrajai užsienio ir saugumo politikai sprendimą Nr. 190/2003 dėl Tarybos narių įgaliotų atstovų kelionių išlaidų apmokėjimo(7),

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo(8) (TIS),

–  atsižvelgdamas į savo 2009 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją su pastabomis, sudarančiomis neatskiriamą sprendimo dėl 2007 finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto įvykdymo patvirtinimo dalį, II skirsnis – Taryba(9),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 77 straipsnį ir VI priedą,

–  atsižvelgdamas į Biudžeto kontrolės komiteto pranešimą (A7–0096/2010),

A.  kadangi Taryba, kuriai atstovauja pirmininkaujanti Ispanija, susitarė iš naujo įvertinti 1970 m. neoficialų susitarimą,

B.  kadangi piliečiai turi teisę žinoti, kaip leidžiamos lėšos, gautos iš jų sumokėtų mokesčių, ir kaip naudojamasi politiniams organams suteiktais įgaliojimais(10),

C.  kadangi 1999 m. birželio 3–4 d. Kelne vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadose numatyta suteikti Tarybai operatyvinių pajėgumų stiprinant bendrąją Europos saugumo ir gynybos politiką (BESGP),

D.  kadangi pagal 2004 m. vasario 23 d. Tarybos sprendimą 2004/197/BUSP(11) nustatytas karinio ar gynybinio pobūdžio ES operacijų bendrųjų išlaidų finansavimo administravimo mechanizmas, vadinamas ATHENA, ir kadangi šis sprendimas kartu su 2004 m. balandžio 28 d. Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimu 2004/582/EB dėl ATHENA suteiktų privilegijų ir imunitetų(12) suteikia ATHENA privilegijų ir imunitetų ir suteikia operatyvinių galių Tarybai,

E.  kadangi 2000 m. vasario 28 d. Tarybos sprendime 2000/178/BUSP dėl taisyklių, taikomų nacionaliniams karo srities ekspertams, komandiruotiems į Tarybos Generalinį sekretoriatą pereinamuoju laikotarpiu(13), ir 2001 m. sausio 22 d. Tarybos sprendime 2001/80/BUSP dėl Europos Sąjungos karinio štabo įsteigimo(14) nurodyta, kad išlaidos, susijusios su karo srities ekspertų komandiruotėmis, priskiriamos Tarybos biudžetui,

1.  pažymi, kad 2008 m. Tarybos turėti įsipareigojimų asignavimai iš viso sudarė 743 mln. EUR (2007 m. – 650 mln. EUR), iš kurių 93,31 proc. buvo panaudota, o tai yra daug daugiau negu 2007 m. (81,89 proc.), bet vis dėlto mažiau už kitų institucijų vidurkį (95,67 proc.);

2.  atsižvelgdamas į problemas, su kuriomis buvo susidurta 2007 ir 2008 biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrų metu, dar kartą patvirtina savo poziciją, išreikštą 2002 m. balandžio 25 d. sprendime dėl 2000 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo (15), kad ’[...] Europos Parlamentas ir Taryba anksčiau netikrindavo savo atitinkamų biudžeto skirsnių įgyvendinimo; mano, kad atsižvelgiant į tai, kad išlaidos vis dažniau skiriamos iš Tarybos administracinio biudžeto finansuojamai veiklai užsienio reikalų, saugumo ir gynybos bei teisingumo ir vidaus reikalų srityse, turėtų būti patikslinta šio susitarimo aprėptis, kad būtų matyti skirtumas tarp įprastų administracinių išlaidų ir veiklos šiose naujose politikos srityse išlaidų’;

3.  mano, kad, atsižvelgiant į administracinių išlaidų apimties didėjimą, ypač dėl galimų veiklai skiriamų išlaidų, Tarybos išlaidos turėtų būti tikrinamos tokiu pat būdu, kaip ir kitų ES institucijų išlaidos pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 319 straipsnyje numatytą biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrą;

4.  Toks tikrinimas grindžiamas šiais visų institucijų pateiktais rašytiniais dokumentais:

   ankstesnių finansinių metų biudžeto vykdymo ataskaitomis,
   finansine turto ir įsipareigojimų ataskaita,
   metine biudžeto ir finansinio valdymo veiklos ataskaita,
   vidaus auditoriaus metine ataskaita,
  

taip pat žodiniu pranešimu per komiteto, atsakingo už biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrą, posėdį;

5.  tikisi, kad ateityje plenarinio posėdžio metu vykstančiose diskusijose dėl biudžeto įvykdymo patvirtinimo dalyvaus visų institucijų tinkamo lygmens atstovai;

6.  atmeta Tarybos teiginį, kad tai, jog Parlamentas ir Taryba praeityje netikrindavo savo atitinkamų biudžeto skirsnių įgyvendinimo, buvo neoficialaus susitarimo išdava (į 1970 m. balandžio 22 d. Tarybos posėdžio protokolą įtraukta rezoliucija); mano, kad neoficialus susitarimas nėra įpareigojantis dokumentas ir kad Taryba jį aiškina pernelyg plačiai;

7.  mano, kad biudžeto rengimas ir biudžeto įvykdymo patvirtinimas yra dvi skirtingos procedūros ir kad dėl Tarybos ir Parlamento neoficialaus susitarimo, susijusio su atitinkamų jų biudžeto skyrių rengimu, Taryba neturi būti atleista nuo atsakomybės visapusiškai atsiskaityti visuomenei už jai patikėtas lėšas;

8.  mano, kad 2008 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūra vykdoma itin svarbiu laikotarpiu, kai siekiant per visišką skaidrumą užtikrinti patikimumą reikia aiškiai išdėstyti oficialų susitarimą dėl biudžeto įvykdymo tvarkos naujai Europos išorės veiksmų tarnybai (EIVT), ir ragina Tarybą užtikrinti, kad iki 2008 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūros pabaigos Parlamentui būtų pateikti konkretūs, išsamūs ir visapusiški EIVT personalo įdarbinimo, organizavimo ir kontrolės struktūros planai, įskaitant ES karinį štabą, Situacijų centrą, Tarybos Generalinio sekretoriato Krizių valdymo ir planavimo direktoratą, civilinius planavimo ir vykdymo pajėgumus bei visus generalinio sekretoriato darbuotojus, dirbančius užsienio ir saugumo politikos srityje; šiuose planuose turėtų būti aiškiai nurodyta, kiek ketinama didinti darbuotojų skaičių ir kaip juos paskirstyti, taip pat poveikis biudžetui; taip pat ragina Tarybą nedelsiant pradėti derybas su biudžeto valdymo institucija remiantis pateiktais pasiūlymais;

9.  pabrėžia, kad į šių metų biudžeto įvykdymo patvirtinimo suteikimą nebus galima atsižvelgti suteikiant biudžeto įvykdymo patvirtinimą ateinančiai metais, nebent Taryba padarytų didelę pažangą susirūpinimą keliančiose srityse, kurias Parlamentas nurodė savo 2009 m. lapkričio 25 d. rezoliucijos 5 dalyje;

10.  pakartoja, kad Taryba turėtų dalyvauti kiekvienais metais Parlamente pristatant Audito Rūmų metinę ataskaitą ir diskusijose dėl biudžeto įvykdymo patvirtinimo;

11.  ragina Tarybą kartu su Europos Parlamentu, kaip bendrai biudžetą valdančias institucijas, siekiant tobulinti keitimąsi informacija apie jų atitinkamus biudžetus pradėti taikyti metinę procedūrą, susijusią su biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūra; taikant šią procedūrą, Tarybos pirmininkas ir Tarybos generalinis sekretorius oficialiai susitiktų su Biudžeto kontrolės komitetu arba jo delegacija, sudaryta iš komiteto pirmininko, koordinatorių ir pranešėjo, siekiant suteikti visą reikalingą informaciją, susijusią su Tarybos biudžeto įvykdymu; taip pat siūlo, kad kompetentingo komiteto pirmininkas nuolat ir tinkamai suteiktų komitetui visą informaciją, susijusią su minėtomis diskusijomis;

12.  ragina ES pirmininkaujančią Ispaniją peržiūrėti neoficialų susitarimą dėl Tarybos biudžeto įvykdymo patvirtinimo; ragina į finansinio reglamento peržiūrą įtraukti su tuo susijusį įsipareigojimą, kuris galiotų iki naujo finansinio laikotarpio po 2013 m. pradžios; atitinkamas diskusijas ragina užbaigti iki 2010 m. spalio 15 d.;

13.  primena Tarybai savo poziciją, išreikštą 2007 m. balandžio 24 d. rezoliucijos(16) dėl 2005 finansinių metų biudžeto įvykdymo patvirtinimo 12 dalyje: ’ragina suteikti kuo daugiau skaidrumo bendrajai užsienio ir saugumo politikai (BUSP); prašo Tarybą užtikrinti, kad, atsižvelgiant į [...] Tarpinstitucinio susitarimo [...] 42 punktą, BUSP veiklos išlaidos nebūtų įtrauktos į Tarybos biudžetą; ketina imtis būtinų priemonių, jei būtų nesilaikoma šio susitarimo’;

14.  pripažįsta tai, kad Taryba numatė įvairius konsultavimosi su Parlamentu ir jo informavimo apie BUSP plėtrą būdus; tačiau mano, kad Tarybos metiniame pranešime dėl pagrindinių BUSP aspektų ir esminių pasirinkimų, teikiamame Parlamentui taikant TIS 43 punktą, aprašomos tik BUSP bendrosios pozicijos, bendri veiksmai ir įgyvendinimo sprendimai ir kad ateinančiais metais turėtų būti pateikta daugiau informacijos, reikalingos biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrai atlikti;

15.  dar kartą pakartoja savo prašymą Tarybai pateikti išsamią informaciją apie išlaidų pagal 3 išlaidų kategoriją (išlaidų, atsirandančių institucijai vykdant konkrečias savo užduotis) pobūdį, kad Parlamentas galėtų nustatyti, ar visos išlaidos atitinka TIS ir ar šios išlaidos neskiriamos veiklai finansuoti;

16.  išreiškia susirūpinimą dėl skaidrumo stokos veiklos išlaidų požiūriu, ypač atsižvelgiant į specialiųjų įgaliotinių vykdomas misijas, ir ragina išsamiai nurodyti specialiesiems įgaliotiniams ir jų misijoms skirto biudžeto išlaidų paskirstymą ir paskelbti jį internete;

17.  pageidautų sužinoti iš Audito Rūmų, kodėl jų 2008 m. metinėje ataskaitoje kalbant apie Tarybą nėra minimos neišspręstos problemos, kaip nurodyta minėtoje 2009 m. lapkričio 25 d. Parlamento rezoliucijoje;

18.  atkreipia dėmesį į Audito Rūmų 2008 m. metinės ataskaitos 11.10 dalyje pateikiamą pastabą dėl to, kad nuolat (2005–2008 m.) į su saugios Europos automatinių pranešimų mainų sistemos (SESAME) projektu susijusį biudžetą įrašant per didelius asignavimus nesilaikoma Finansinio reglamento 5 straipsnio 3 dalies nuostatų; atkreipia dėmesį į Tarybos atsakymą ir jos ketinimą pagerinti svarbių IT projektų valdymo struktūrų koordinavimą;

19.  palankiai vertina Tarybos vidaus audito tarnybos 2008 m. atliktus auditus (aštuonis finansų auditus ir vieną mišrų auditą) ir tai, kad jų metu pateikta daug rekomendacijų, kurios buvo priimtos; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad biudžeto įvykdymą tvirtinančiai institucijai šiuo klausimu pateiktas pranešimas buvo tik bendro pobūdžio, ir prašo pateikti išsamesnės informacijos apie tai, kaip įgyvendinamos audito rekomendacijos;

20.  džiaugiasi tuo, kad taikoma nauja integruota valdymo ir finansų kontrolės sistema (SAP), kuri veikia nuo 2008 m. sausio 1 d. ir kuri trims ją taikančioms institucijoms (Tarybai, Audito Rūmams ir Teisingumo Teismui) suteikė galimybę sutaupyti biudžeto lėšų ir padidinti veiklos efektyvumą;

21.  džiaugiasi pasiekimais, padarytais stiprinant organizaciją po ES plėtros, įvykusios 2004 m. ir 2007 m., ypač tuo, kad centralizuoti vertimo raštu skyriai ir įdarbinti pareigūnai iš naujųjų valstybių narių; taip pat palankiai vertina tai, kad nustatyta lankstaus darbo laiko sistema, kuri padeda geriau derinti profesinę veiklą ir asmeninį gyvenimą; tačiau atkreipia dėmesį į žemą personalo plane numatytų etatų užimtumo lygį (vidutiniškai 90 proc., 2007 m. – 86 proc.);

22.  atkreipia dėmesį į tai, kad dėl bendrai nepanaudotų biudžeto lėšų (85,7 proc. panaudojimo lygis) buvo įmanoma itin padidinti išankstinius mokėjimus, skirtus pastatui Residence Palace finansuoti, (70 mln. EUR vietoje numatytų 15 mln. EUR siekiant sumažinti galutinę įsigijimo kainą) ir ragina būsimose metinėse ataskaitose pateikti detales apie pastatų politiką, kad vykdant biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrą būtų galima atlikti tinkamą tikrinimą;

23.  mano, kad metinis biudžetas, skiriamas nuolatiniam Europos Vadovų Tarybos Pirmininkui, turėtų būti atskirtas nuo Tarybos biudžeto ir nuo 2012 m. pateikiamas kaip naujas biudžeto skirsnis;

24.  teigiamai vertina Tarybai pirmininkaujančios Ispanijos pastangas išaiškinti biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrą patikslinant, kad dėl Tarybos administracinio biudžeto turi būti visiškai atsiskaitoma Parlamentui, ir ragina ateityje pirmininkausiančias valstybes tvirtai įsipareigoti tęsti šią veiklą laikantis tokio paties požiūrio.

(1) Priimti tekstai, 2010 5 19, P7_TA(2010)0180.
(2) OL L 71, 2008 3 14.
(3) OL C 273, 2009 11 13, p. 1.
(4) OL C 269, 2009 11 10, p. 1.
(5) OL C 273, 2009 11 13, p. 122.
(6) OL L 248, 2002 9 16, p. 1.
(7) 2002 m. liepos 22 d. sprendimas, susijęs su Tarybos darbo tvarkos taisyklėmis (OL L 230, 2002 8 28, p. 7).
(8) OL C 139, 2006 6 14, p. 1.
(9) OL L 19, 2010 1 23, p. 9.
(10) Europos skaidrumo iniciatyva.
(11) OL L 63, 2004 2 28, p. 68.
(12) OL L 261, 2004 8 6, p. 125.
(13) OL L 57, 2000 3 2, p. 1.
(14) OL L 27, 2001 1 30, p. 7.
(15) OL L 158, 2002 6 17, p. 66.
(16) OL L 187, 2008 7 15, p. 21.


Teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese ***I
PDF 269kWORD 42k
Rezoliucija
Tekstas
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl teisių į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese projekto (00001/2010 – C7-0005/2010 – 2010/0801(COD))
P7_TA(2010)0220A7-0198/2010

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į grupės valstybių narių iniciatyvą (00001/2010),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 76 straipsnio b punktą ir į 82 straipsnio 2 dalies antros pastraipos b punktą, pagal kuriuos Taryba perdavė iniciatyvą Parlamentui (C7-0005/2010),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 ir 15 dalis,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą (COM(2010)0082) dėl to paties teisėkūros dalyko,

–  atsižvelgdamas į pagrįstas nuomones, kurias nacionaliniai parlamentai atsiuntė Parlamento pirmininkui, dėl to, ar iniciatyva atitinka subsidiarumo principą,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklų 44 ir 55 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pranešimą (A7-0198/2010),

1.  priima toliau pateiktą poziciją per pirmąjį svarstymą;

2.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai ir Komisijai bei nacionaliniams parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2010 m. birželio 16 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/.../ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese

P7_TC1-COD(2010)0801


(Kadangi Parlamentas ir Taryba pasiekė susitarimą, Parlamento pozicija atitinka galutinį teisės aktą, Direktyvą 2010/64/ES.)


Asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimas ***I
PDF 192kWORD 32k
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Direktyvą 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (COM(2008)0650 – C6-0354/2008 – 2008/0195(COD))
P7_TA(2010)0221A7-0137/2010

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Parlamentui ir Tarybai (COM(2008)0650),

–  atsižvelgdamas į EB sutarties 251 straipsnio 2 dalį, 71 straipsnį ir 137 straipsnio 2 dalį, pagal kuriuos Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C6-0354/2008),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai ’Lisabonos sutarties įsigaliojimo poveikis šiuo metu vykdomoms tarpinstitucinėms sprendimų priėmimo procedūroms’ (COM(2009)0665),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį, 91 straipsnį ir 153 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. kovo 25 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

–  pasikonsultavęs su Regionų komitetu,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 55 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą (A7-0137/2010),

1.  atmeta Komisijos pasiūlymą;

2.  ragina Komisiją atšaukti savo pasiūlymą ir kartu su Parlamentu imtis atitinkamų priemonių bei pateikti naują pasiūlymą;

3.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

(1) OL C 228, 2009 9 22, p. 78.


Informacija apie maistą, skirta vartotojams ***I
PDF 921kWORD 593k
Rezoliucija
Jungtinis tekstas
Priedas
Priedas
Priedas
Priedas
Priedas
Priedas
Priedas
Priedas
Priedas
Priedas
Priedas
Priedas
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams (COM(2008)0040 – C6-0052/2008 – 2008/0028(COD))
P7_TA(2010)0222A7-0109/2010

(Įprasta teisėkūros procedūra: pirmasis svarstymas)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Parlamentui ir Tarybai (COM(2008)0040),

–  atsižvelgdamas į EB sutarties 251 straipsnio 2 dalį ir 95 straipsnį, pagal kuriuos Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C6–0052/2008),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Parlamentui ir Tarybai „Lisabonos sutarties įsigaliojimo poveikis šiuo metu vykdomoms tarpinstitucinėms sprendimų priėmimo procedūroms“ (COM(2009)0665),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį ir 114 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2008 m. rugsėjo 18 d. Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 51 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pranešimą ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto ir Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomones (A7–0109/2010),

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją;

2.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji ketina pasiūlymą keisti iš esmės arba pakeisti jo tekstą nauju tekstu;

3.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams.

Europos Parlamento pozicija, priimta 2010 m. birželio 16 d. per pirmąjį svarstymą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. .../2010 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei panaikinamos Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyvos 94/54/EB ir 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2004/77/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004

P7_TC1-COD(2008)0028


(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 114 straipsnį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(2),

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros(3),

kadangi:

(1)  Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau − SESV) 169 straipsnyje nustatyta, kad Sąjunga padeda užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą pagal šios sutarties 114 straipsnį patvirtinamomis priemonėmis.

(2)  Laisvas saugių ▌maisto produktų judėjimas – esminis vidaus rinkos elementas, svarbus gyventojų sveikatai bei gerovei ir jų socialiniams bei ekonominiams interesams. Šiuo reglamentu atsižvelgiama į vidaus rinkos interesus, nes juo siekiama supaprastinti teisės aktus, užtikrinti teisinį tikrumą ir sumažinti biurokratinę naštą, bei į piliečių interesus, nes jame nustatomas reikalavimas aiškiai, suprantamai ir įskaitomai ženklinti maisto produktus.

(3)  Siekiant pasiekti aukštą vartotojų sveikatos apsaugos lygį ir užtikrinti vartotojų teisę gauti informaciją, reikėtų užtikrinti, kad vartotojai būtų tinkamai informuojami apie vartojamus maisto produktus. Sprendimui pirkti, inter alia, gali daryti poveikį su sveikata, ekonomika, aplinka, socialiniais ir etiniais aspektais susijusios priežastys.

(4)  2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 178/2002, nustatančiame maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančiame Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančiame su maisto saugos klausimais susijusias procedūras(4), nustatyta, kad bendrasis maisto produktus reglamentuojančių įstatymų principas – suteikti vartotojams pagrindą rinktis jų vartojamą maistą remiantis turima informacija bei užkirsti kelią bet kokiems veiksmams, kurie galėtų klaidinti vartotojus.

(5)  2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje(5) reglamentuojami tam tikri informacijos teikimo vartotojams aspektai, konkrečiai skirti užkirsti kelią klaidinantiems veiksmams ir informacijos nepateikimui. Bendruosius principus dėl nesąžiningos komercinės veiklos turėtų papildyti specialios taisyklės, susijusios su informacijos apie maistą teikimu vartotojams.

(6)  Visiems maisto produktams taikomos Sąjungos maisto ženklinimo taisyklės yra nustatytos 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo(6). Dauguma šios direktyvos nuostatų nustatytos 1978 m., todėl jas reikėtų atnaujinti.

(7)  1990 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvoje 90/496/EEB dėl maisto produktų maistingumo ženklinimo(7) nustatytos informacijos apie maistinę vertę turinio ir pateikimo ant fasuotų maisto produktų taisyklės. Pateikti informacijos apie maistinę vertę neprivaloma, išskyrus tuos atvejus, kai teikiamas teiginys apie maisto produkto maistingumą. Dauguma šios direktyvos nuostatų nustatytos 1990 m., todėl jas reikėtų atnaujinti.

(8)  Bendrojo ženklinimo reikalavimus papildo kitos nuostatos, taikomos visiems maisto produktams konkrečiomis aplinkybėmis arba tam tikrų kategorijų maisto produktams. Be to, nustatytos konkrečios specifiniams maisto produktams taikomos taisyklės.

(9)  Nors pirminiai tikslai ir esminiai šiuo metu galiojančių ženklinimo teisės aktų elementai tebegalioja, šiuos aktus reikia supaprastinti, siekiant užtikrinti, kad suinteresuotiems subjektams būtų lengviau juos taikyti ir būtų užtikrintas tų aktų didesnis teisinis aiškumas, bei juos atnaujinti pagal informacijos apie maistą raidą.

(10)  Plačiosios visuomenės susidomėjimas maisto ir sveikatos ryšiu bei individualius poreikius tenkinančių maisto produktų pasirinkimu nuolat didėja. 2007 m. gegužės 30 d. Komisijos Baltojoje knygoje dėl Europos strategijos su mityba, antsvoriu ir nutukimu susijusioms sveikatos problemoms spręsti pabrėžiama, kad ženklinimas nurodant maistinę vertę – tai vienas iš būdų vartotojams informuoti apie maisto produktų sudėtį ir padėti jiems rinktis remiantis turima informacija. Švietimo ir informavimo kampanijos – svarbi priemonė siekiant pagerinti vartotojo supratimą informacijos apie maistą atžvilgiu. 2007–2013 m. Sąjungos vartotojų politikos strategijoje pabrėžiama, kad tiek veiksmingai konkurencijai, tiek vartotojų gerovei labai svarbu, kad vartotojams būtų sudarytos sąlygos rinktis remiantis turima informacija. Pagrindinių mitybos principų žinojimas ir tinkama informacija apie maisto produktų maistinę vertę labai palengvintų vartotojo galimybes rinktis maisto produktus remiantis turima informacija. Be to, tikslinga ir teisinga užtikrinti, kad vartotojai, norėdami išsiaiškinti individualius mitybos klausimus, turėtų galimybę valstybėse narėse pasinaudoti nešališko informacijos tiekėjo paslaugomis. Todėl valstybės narės turėtų įrengti atitinkamas pagalbos telefonu linijas, prie kurių finansavimo galėtų prisidėti maisto pramonė.

(11)  Siekiant didesnio teisinio tikrumo ir norint užtikrinti, kad teisės aktai būtų įgyvendinami racionaliai ir nuosekliai, reikėtų panaikinti Direktyvas 90/496/EEB ir 2000/13/EB ir jas pakeisti vienu reglamentu, kuriuo būtų užtikrintas tikrumas vartotojams ir pramonės atstovams bei sumažinta administracinė našta.

(12)  Siekiant aiškumo tikslinga panaikinti kitus horizontaliuosius teisės aktus, visų pirma 1987 m. balandžio 15 d. Komisijos direktyvą 87/250/EEB dėl alkoholio koncentracijos tūrio procentais nurodymo ženklinant galutiniam vartotojui parduoti skirtus alkoholinius gėrimus(8), 1994 m. lapkričio 18 d. Komisijos direktyvą 94/54/EB dėl privalomo rodmenų, nenurodytų Tarybos direktyvoje 79/112/EEB, nurodymo ženklinant etiketėmis tam tikrus maisto produktus(9), 1999 m. kovo 8 d. Komisijos direktyvą 1999/10/EB, nustatančią nuo Tarybos direktyvos 79/112/EEB 7 straipsnio leidžiančias nukrypti nuostatas dėl maisto produktų ženklinimo etiketėmis(10), 2002 m. liepos 18 d. Komisijos direktyvą 2002/67/EB dėl maisto produktų, turinčių chinino ir kofeino, ženklinimo(11), 2004 m. kovo 31 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 608/2004 dėl maisto produktų ir maisto ingredientų, į kuriuos įdėta fitosterolių, fitosterolio esterių, fitostanolių ir (arba) fitostanolio esterių, ženklinimo(12) ir 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos direktyvą 2004/77/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 94/54/EB dėl tam tikrų maisto produktų, kurių sudėtyje yra glicirhizininės rūgšties ir jos amonio druskos, ženklinimo etiketėmis(13), bei įtraukti šiuos teisės aktus į šį reglamentą.

(13)  Siekiant sukurti aiškią informaciją apie maistą reglamentuojančių Sąjungos ir nacionalinių priemonių sistemą ir bendrą pagrindą, būtina nustatyti bendras terminų apibrėžtis, principus, reikalavimus ir procedūras.

(14)  Kad būtų laikomasi visapusiško ir besivystančio požiūrio į vartotojams teikiamą informaciją apie jų vartojamą maistą, reikėtų nustatyti plačią informacijos apie maisto produktų teisės aktų, apimančių bendro pobūdžio ir specialias taisykles, apibrėžtį ir plačią informacijos apie maistą ir švietimo maisto tema, apimančių pateiktą ir kitomis nei etiketės priemonėmis, apibrėžtį.

(15)  Sąjungos taisyklės turėtų būti taikomos tik įmonėms, kuriose pagal jų pobūdį veikla yra tęstinė ir pagrįsta tam tikra organizacine struktūra. Šis reglamentas netaikomas veiksmams, kaip antai produktų tiekimui tretiesiems asmenims, atsitiktiniam privačių asmenų atliekamam valgio pateikimui ir maisto produktų pardavimui per, pvz., labdaros renginius ar vietos bendruomenės šventes ir susitikimus, taip pat ūkininkų įvairiais būdais vykdomam tiesioginiam maisto produktų pardavimui. Nenorint nustatyti pernelyg didelę naštą, visų pirma mažoms ir vidutinėms įmonėms (toliau − MVĮ), veikiančioms rankų darbo maisto produktų sektoriuje ir mažmeninės prekybos maisto produktais srityje, įskaitant ir viešojo maitinimo paslaugų teikėjus, nefasuotiems produktams neturėtų būti taikomi ženklinimo reikalavimai.

(16)  Šis reglamentas transporto įmonių teikiamoms viešojo maitinimo paslaugoms taikomas tik tuo atveju, jeigu šios paslaugos teikiamos maršrutuose, jungiančiuose du Sąjungos teritorijos taškus.

(17)  Šis reglamentas taikomas kino teatrų, išskyrus MVĮ, teikiamoms maitinimo paslaugoms, jeigu maisto produktai pakuojami prekybos vietoje į standartines pakuotes, kurių talpa nustatyta iš anksto, taigi galutinis maisto ar gėrimų kiekis ir turinys yra apibrėžtas ir išmatuojamas.

(18)  Informacijos apie maistą teisės aktai taip pat turėtų būti grindžiami vartotojų informacijos reikalavimais ir užtikrinti, kad nebūtų trukdoma įdiegti su maisto pramone susijusių naujovių. Maisto įmonėms suteikta galimybė savanoriškai teikti papildomą informaciją padeda užtikrinti didesnį lankstumą.

(19)  Nustatant reikalavimą pateikti privalomąją informaciją apie maistą siekiama sudaryti galimybę vartotojams priimti sąmoningą, jų individualius mitybos pageidavimus ir poreikius atitinkantį sprendimą pirkti.

(20)  Kad informacijos apie maistą teisės aktai atitiktų kintančius vartotojų informacijos poreikius ir kad būtų išvengta nereikalingų pakuočių atliekų, reikalavimas pateikti privalomąją informaciją apie maistą turėtų apsiriboti pagrindinės informacijos, kuri akivaizdžiai svarbi daugumai vartotojų, nurodymu.

(21)  Vis dėlto naujus privalomosios informacijos apie maistą reikalavimus arba naujas informacijos apie maisto produktus pateikimo formas reikėtų nustatyti tik jei to prireikia, atsižvelgiant į subsidiarumo, proporcingumo, skaidrumo ir tvarumo principus.

(22)  Be jau galiojančių kovos su klaidinančia reklama taisyklių, informacijos apie maistą taisyklėmis turėtų būti draudžiama nurodyti informaciją, kuri klaidintų vartotoją, visų pirma susijusią su maisto produkto energine verte, kilme arba sudėtimi. Kad šis draudimas būtų veiksmingas, jį reikėtų taikyti ir maisto produktų reklamai, ir jų pateikimui.

(23)  Teigiama, kad kai kurių produktų naudojimas teikia tam tikrą fizinę naudą. Šias savybes derėtų pateikti taip, kad būtų užtikrinta, jog šių produktų naudojimo poveikį būtų galima įvertinti ar patikrinti.

(24)  Siekiant išvengti skirtingų taisyklių, susijusių su maisto verslo operatorių atsakomybe dėl neteisingos, klaidinančios arba trūkstamos informacijos apie maistą, svarbu aiškiai nustatyti maisto verslo operatoriams šioje srityje tenkančią atsakomybę. Nepažeidžiant Reglamento (EB) Nr. 178/2002 19 straipsnio nuostatų, maisto verslo operatoriai, vykdantys mažmeninės prekybos ar platinimo veiklą, nedarančią poveikio informacijai apie maistą, sužinoję, kad etiketėje pateikiama informacija neatitinka šio reglamento nuostatų, turi imtis skubių priemonių.

(25)  Turėtų būti parengtas visos privalomosios informacijos, kuri ▌turėtų būti teikiama su visais galutiniam vartotojui ir viešojo maitinimo įstaigoms skirtais maisto produktais, sąrašas. Į sąrašą reikėtų įtraukti informaciją, kurią jau reikia teikti pagal galiojančius teisės aktus, jeigu pripažįstama, kad ji priklauso iš esmės vertingam vartotojams teikiamos informacijos acquis.

(26)  Naujos informacijos ir komunikacijų technologijos gali būti svarbios teikiant vartotojams papildomą informaciją, nes jos padeda greitai ir nebrangiai keistis informacija. Galima įsivaizduoti, kad vartotojai galėtų gauti papildomos informacijos naudodamiesi prekybos centruose esančiais prietaisais. Naudojantis šiais prietaisais, nuskaičius brūkšninį kodą, būtų suteikiama informacija apie produktą. Be to, galima numatyti, kad vartotojams būtų sudaryta galimybė gauti papildomos informacijos jiems skirtame interneto puslapyje.

(27)  Maisto produktų gamyboje naudojamos ir gatavame produkte išliekančios tam tikros sudedamosios dalys ar kitos medžiagos gali sukelti alergijas arba netoleravimą, arba, atskirais atvejais, netgi pavojų sveikatai. Todėl svarbu, kad vartotojams būtų suteikta informacija apie tai, ar maisto produkto sudėtyje yra maisto priedų, pagalbinių apdorojimo medžiagų ir kitų medžiagų, kurios, kaip buvo moksliškai įrodyta, gali sukelti alergijas arba padidinti ligos riziką, kad ypač tam produktui alergiški ar jo netoleruojantys vartotojai galėtų tikslingai rinktis jiems saugius maisto produktus. Taip pat turėtų būti nurodyta, ar yra šių medžiagų pėdsakų, kad dėl rimtesnių alergijų kenčiantys asmenys galėtų atlikti saugų pasirinkimą. Šiuo tikslu turi būti parengtos bendros taisyklės.

(28)  Maisto produkto etiketės turėtų būti aiškios ir suprantamos, kad padėtų vartotojams, kurie nori selektyviai atsirinkti maisto produktus ir mitybą ▌. Atlikus tyrimus nustatyta, kad lengvas įskaitomumas yra svarbus siekiant, kad ženklinimo informacija galėtų paveikti ją skaitančius asmenis, ir kad neįskaitoma informacija apie produktą – viena pagrindinių vartotojų nepasitenkinimo maisto produktų etiketėmis priežasčių. Todėl šrifto, spalvos ir kontrasto bei panašius veiksnius reikėtų nagrinėti kartu.

(29)  Siekiant užtikrinti, kad informacija apie maistą būtų teikiama, reikia atsižvelgti ir į maisto produktų ▌pardavimą nuotolinėmis ryšio priemonėmis. Akivaizdu, kad bet kuriuos maisto produktus parduodant nuotolinės prekybos būdu turėtų būti laikomasi tokių pačių informacijos reikalavimų, kaip ir maisto produktus parduodant parduotuvėje, vis dėlto būtina patikslinti, kad tokiais atvejais galimybės susipažinti su privalomąja informacija apie maistą turi būti sudarytos prieš įsigyjant tokį maisto produktą.

(30)  Kad vartotojams būtų pateikta informacija apie maistą, reikalinga atlikti pasirinkimą remiantis turima informacija, su alkoholiniais kokteiliais taip pat turėtų būti teikiama informacija apie jų sudedamąsias dalis.

(31)  Atsižvelgiant į 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl Europos Sąjungos strategijos remti valstybes nares mažinant alkoholio daromą žalą(14), 2008 m. rugsėjo 18 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, Komisijos veiklą ir plačiosios visuomenės susirūpinimą dėl alkoholio daromos žalos, ypač jauniems ir pažeidžiamiems vartotojams, Komisija kartu su valstybėmis narėmis turėtų apibrėžti specialiai jaunimui skirtų gėrimų, pavyzdžiui alkoholiniai kokteiliai (alkopops) terminą. Dėl alkoholiniams kokteiliams būdingų alkoholinių savybių, jiems turėtų būti taikomi griežtesni ženklinimo reikalavimai ir parduotuvėse jie turėtų būti aiškiai atskirti nuo gaiviųjų gėrimų.

(32)  Be to, svarbu vartotojams teikti informaciją ir apie kitus alkoholinius gėrimus. Jau galioja specialios Sąjungos vyno ženklinimo taisyklės. 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1493/1999 dėl bendro vyno rinkos organizavimo(15) nustatytas išsamus visus vynininkystės metodus, gamybos metodus ir vynų pateikimo bei ženklinimo priemones visiškai apimančių techninių standartų sąrašas taip užtikrinant, kad minėti standartai būtų taikomi visais grandinės etapais ir kad vartotojai būtų apsaugoti bei tinkamai informuoti. Tame reglamente visų pirma tiksliai ir išsamiai apibrėžiamos medžiagos, kurios gali būti naudojamos gamyboje, jų naudojimo sąlygos ir pateikimas, tikslus vynininkystės metodų ir apdorojimo tipų sąrašas; draudžiama taikyti į šį sąrašą neįtrauktą metodą. Todėl tikslinga nereikalauti, kad šiuo etapu būtų nurodomas vyno sudedamųjų dalių sąrašas ir pateikiama maistinės vertės nuoroda. Alui ir spiritiniams gėrimams, kaip apibrėžta 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 110/2008 dėl spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos(16) 2 straipsnio 1 dalyje, turėtų būti taikomos tokios pačios išimtys, siekiant užtikrinti nuoseklų požiūrį bei atitiktį vynui nustatytoms sąlygoms. Vis dėlto po penkerių metų nuo šio reglamento įsigaliojimo Komisija parengs ataskaitą ir, prireikus, galės pasiūlyti specialius reikalavimus pagal šį reglamentą.

(33)  Maisto produkto kilmės šalis ar kilmės vieta turėtų būti privalomai nurodoma vadovaujantis 9 straipsnio 1 dalies k pastraipa, kai nesant tokios nuorodos vartotojai gali būti klaidinami dėl tokio produkto tikrosios kilmės šalies ar kilmės vietos. Kitais atvejais ▌kilmės šalis ar kilmės vieta turėtų būti nurodyta taip, kad vartotojas nebūtų suklaidintas, ir remiantis aiškiai apibrėžtais kriterijais, užtikrinančiais vienodas galimybes pramonės įmonėms bei padedančiais vartotojams geriau suprasti su maisto produkto kilmės šalimi ar kilmės vieta susijusią informaciją. Tokie kriterijai netaikomi su maisto verslo operatoriaus pavadinimu ar adresu susijusiems duomenims.

(34)  Jei maisto verslo operatoriai, norėdami atkreipti vartotojų dėmesį į jų maisto produkto privalumus ir ▌Sąjungos gamybos standartus, nurodo, kad maisto produkto kilmės vieta yra Europos Sąjunga, tokios nuorodos privalo atitikti suderintus kriterijus. Tai taikoma ir nurodant valstybę narę.

(35)  Sąjungos nepreferencinės kilmės taisyklės yra nustatytos 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2913/92, nustatančiame Bendrijos muitinės kodeksą(17), o šio reglamento įgyvendinimo taisyklės – 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamente (EEB) Nr. 2454/93(18). Nustatant maisto produktų kilmės šalį remiamasi tomis taisyklėmis, kurios yra gerai žinomomis prekybos įmonėms ir administracijoms bei kurios turėtų palengvinti kilmės šalies nustatymą.

(36)  Maisto produkto maistinės vertės nuoroda – tai informacija apie maisto produktų energinę vertę ir tam tikras maisto bei sudedamąsias medžiagas juose. Valstybės narės savo veiksmais, pvz., vykdydamos mitybos veiksmų planą visuomenės sveikatos politikos pagrindu, turėtų remti informacijos apie maistinę vertę teikimą privaloma tvarka ant pakuotės priekinės ir užpakalinės dalies, nes taip būtų teikiamos specialios rekomendacijos, susijusios su visuomenės mitybos srities švietimu, ir padedama rinktis maisto produktus pagal turimą informaciją.

(37)  2007 m. gegužės 30 d. minėtoje Komisijos baltojoje knygoje pabrėžiami tam tikri visuomenės sveikatai svarbūs mitybos elementai. Todėl privalomo informacijos apie maistinę vertę teikimo reikalavimai turėtų atitikti šioje baltojoje knygoje išdėstytas rekomendacijas.

(38)  Apskritai vartotojai nežino, kaip alkoholiniai gėrimai gali paveikti jų mitybą. Todėl būtų naudinga, jei gamintojai pateiktų informaciją apie alkoholinių gėrimų energinę vertę.

(39)  Siekiant teisinio tikrumo ir Sąjungos teisės aktų ▌darnos, į maisto produktų etiketes savanoriškai įtraukiant teiginį apie maistingumą arba sveikatingumą reikėtų laikytis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą(19).

(40)  Kad būtų išvengta nereikalingos naštos maisto produktų gamintojams ir prekybininkams, tam tikrų kategorijų maisto produktams, kurie yra neperdirbti arba kuriems informacija apie maistinę vertę nėra lemiamas veiksnys vartotojų sprendimui pirkti arba kurių išorinė pakuotė ar etiketė yra per maža, kad joje būtų galima nurodyti privalomąją ženklinimo informaciją, nereikėtų taikyti reikalavimo privalomai pateikti maistinės vertės nuorodą, išskyrus jei pareiga teikti tokią informaciją nustatyta kitais Sąjungos teisės aktais.

(41)  Kad pateikiama informacija pasiektų paprastą vartotoją ir būtų informatyvi, ▌ji turėtų būti lengvai suprantama paprastam vartotojui. Būtų tikslinga informaciją pateikti tame pačiame regėjimo lauke, nes taip būtų užtikrinta, kad vartotojai, pirkdami maisto produktus, lengvai pamatytų pagrindinę informaciją apie maistinę vertę.

(42)  Naujausi pokyčiai, susiję su maistinės vertės nuorodos išraiškos būdais, išskyrus kai sudedamosios dalys nurodomos 100 g /100 ml / 1 porcijai, kai kuriose valstybėse narėse ir maisto pramonės organizacijose rodo, kad vartotojams tokios sistemos patinka, nes jos padeda atlikti greitą pasirinkimą. Vis dėlto visoje Sąjungoje nėra mokslinių įrodymų, kaip paprastas vartotojas supranta kitus informacijos raiškos būdus ir kaip tokia informacija naudojasi. Siekiant užtikrinti galimybę palyginti produktus, esančius skirtingo dydžio pakuotėse, tikslinga ir toliau privalomai pateikti 100 g /100 ml produkto maistinės vertės nuorodą ir prireikus leisti teikti papildomą porcijos maistinės vertės nuorodą. Jei maisto produktas yra sufasuotas kaip atskira porcija, turėtų būti taip pat privaloma pateikti porcijos maistinės vertės nuorodą. Siekiant išvengti klaidinančios informacijos apie porcijos dydį, konsultuojantis Sąjungos lygiu turėtų būti nustatyti standartiniai porcijų dydžiai.

(43)  Pagrindiniame regėjimo lauke lengvai suprantama forma maisto sudedamųjų dalių kiekio ir lyginamųjų rodiklių, pagal kuriuos galima įvertinti maisto produkto maistines savybes, pateikimas turėtų būti laikomas maistinės vertės nuorodos dalimi, o ne atskirų teiginių grupe.

(44)  Remiantis patirtimi nustatyta, kad daugeliu atveju, kai informacija apie maistą teikiama savanoriškai, privalomoji informacija apie maistą būna mažiau aiški. Todėl turėtų būti numatyti kriterijai, kurie padėtų maisto verslo operatoriams ir vykdymą užtikrinančioms institucijoms užtikrinti tolygų privalomosios ir savanoriškai teikiamos informacijos apie maistą teikimą.

(45)  ▌Informacija apie galimus alergenus tai pat labai svarbi alergiškiems žmonėms, kiek ji susijusi su iš anksto nesufasuotais ir viešojo maitinimo įstaigų maisto produktais. Todėl tokia informacija vartotojui turėtų būti ▌visada prieinama.

(46)  Šiuo reglamentu derinamose srityse valstybės narės turėtų priimti tik tokias nuostatas, kokios numatytos šiame reglamente, išskyrus atvejus, kai jame konkrečiai nurodyta kitaip. Be to, kadangi dėl nacionalinių ženklinimo reikalavimų gali kilti kliūčių laisvam judėjimui vidaus rinkoje, valstybės narės turėtų įrodyti, kad šios priemonės yra būtinos, ir nurodyti, kaip jos užtikrins, kad šios priemonės būtų taikomos kuo mažiau ribojant prekybą.

(47)  Informacijos apie maistą taisyklės turėtų būti tokios, kad jas būtų galima lengvai suderinti su greitai kintančia socialine, ekonomine ir technologine aplinka.

(48)  Tam tikrų informacijos apie maistą aspektų, dėl kurių kuriami naujoviški šiuolaikiniai prekybos metodai, atžvilgiu būtina leisti vykdyti pakankamai bandymų ir vartotojų tyrimų bei teikti patikimus geriausių sistemų įrodymus. Todėl tokiais atvejais Sąjungos informacijos apie maistą teisės aktais turėtų būti nustatyti privalomi pagrindiniai reikalavimai, užtikrinantys tinkamą vartotojų apsaugos ir informavimo lygį, o tokių reikalavimų vykdymas turėtų būti lankstus ir atitikti vidaus rinkos nuostatas.

(49)  Kad išsamesni informacijos apie maistą reikalavimai būtų parengti ir nustatyti dialektiniu būdu bei pagrįsti gerąja praktika, Bendrijos ir nacionaliniu lygiais turėtų būti užtikrinti lankstūs mechanizmai, pagrįsti atviromis ir skaidriomis konsultacijomis su visuomene ir darnia įvairių suinteresuotųjų subjektų sąveika. Taikant tokį mechanizmą ir remiantis patikimu vartotojų tyrimu bei išsamiomis konsultacijomis su suinteresuotais subjektais gali būti sukurtos neprivalomos nacionalinės sistemos. Turėtų būti parengti mechanizmai, padedantys vartotojams atpažinti pagal nacionalines sistemas paženklintus maisto produktus, pvz., priskiriant jiems identifikavimo numerį ar simbolį.

(50)  Kad skirtingose valstybėse narėse būtų gauti nuoseklūs rezultatai, būtina skatinti nuolatinius valstybių narių ir Komisijos gerosios praktikos bei patirties mainus ir siekti, kad tokiuose mainuose dalyvautų suinteresuoti subjektai.

(51)  Valstybės narės turėtų vykdyti oficialią kontrolę, kad užtikrintų, jog šio reglamento būtų laikomasi pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių(20) nuostatas.

(52)  Reglamente (EB) Nr. 1924/2006 ir 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1925/2006 dėl maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis(21) esančios nuorodos į Direktyvą 90/496/EEB turėtų būti patikslintos atsižvelgiant į šį reglamentą. Todėl Reglamentus (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti.

(53)  Kad suinteresuotosios šalys, visų pirma MVĮS, galėtų ant produktų teikti informaciją apie maistinę vertę, laipsniškai, taikant tęstinius pereinamuosius laikotarpius ir papildomą pereinamąjį laikotarpį mikroįmonėms, turėtų būti nustatytos priemonės, kuriomis teikti informaciją apie maistinę vertę taptų privaloma.

(54)  Žinoma, rankų darbo maisto produktų ir mažmeninės prekybos maisto produktais sektoriaus šviežių gaminių, pagaminamų tiesiogiai pardavimo vietose, sudėtyje gali būti medžiagų, kurios jautriems asmenims sukelia alergines arba netoleravimo reakcijas. Vis dėlto kadangi tiesioginio bendravimo su pirkėjais metu parduodami būtent nesufasuoti produktai, atitinkamą informaciją reikėtų perduoti, pvz., per pokalbį pardavimo metu arba pardavimo vietose pateikiant aiškiai matomą informacinį ženklą arba informacinę medžiagą.

(55)  Kadangi šio Reglamento tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(56)  Pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti deleguotus teisės aktus. Labai svarbu, kad parengiamųjų darbų metu Komisija tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsultacijas ekspertų lygiu.

(57)  Siekiant užtikrinti vienodas įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai priimti technines sudedamųjų dalių, sukeliančių alergiją ar netoleravimą, sąrašo aiškinimo gaires, siekiant nustatyti, kaip nurodyti minimalų tinkamumo vartoti terminą, ir priimti poziciją dėl valstybės narės priimtų nacionalinių nuostatų. Vadovaujantis SESV 291 straipsniu pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimtu reglamentu iš anksto nustatomi valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai. Iki bus priimtas šis naujas reglamentas, 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimas 1999/468/EB, nustatantis Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką(22) taikomas toliau, išskyrus reguliavimo procedūrą su tikrinimu, kuri yra netaikoma tiek, kiek tos nuostatos atitinka iš dalies pakeistas Sutartis. Nepaisant to, įsigaliojus naujam reglamentui, nuorodos į šias nuostatas turėtų būti pakeistos nuorodomis į naujame reglamente nustatytas taisykles ir principus,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Dalykas ir taikymo sritis

1.  Reglamentu nustatomi informaciją apie maistą, visų pirma maisto produktų ženklinimą, reglamentuojantys bendrieji principai, reikalavimai ir atsakomybė. Jame nustatomos vartotojų teisę į informaciją užtikrinančios priemonės ir informacijos apie maistą teikimo procedūra, atsižvelgiant į tai, kad dėl pokyčių ateityje ir naujų informacijos reikalavimų reikia sukurti pakankamai lanksčią aplinką.

2.  Reglamentas taikomas visuose maisto grandinės etapuose, kai tai susiję su informacijos apie maistą teikimu galutiniam vartotojui.

Reglamentas taikomas visiems galutiniam vartotojui tiekti skirtiems fasuotiems maisto produktams ▌ir viešojo maitinimo įstaigoms tiekti skirtiems maisto produktams.

Jis netaikomas maisto produktams, kurie yra pakuojami tiesiogiai pardavimo vietoje prieš juos pateikiant galutiniam vartotojui.

Šis reglamentas transporto įmonių teikiamoms viešojo maitinimo paslaugoms taikomas tik tuo atveju, jeigu šios paslaugos teikiamos maršrutuose, jungiančiuose du Sąjungos teritorijos taškus.

3.  Šis reglamentas taikomas tik vykdant įmonės verslą pagamintiems maisto produktams; šiose įmonėse pagal jų pobūdį veikla yra tęstinė ir pagrįsta tam tikra organizacine struktūra. Šis reglamentas netaikomas atsitiktiniam privačių asmenų atliekamam maisto produktų tvarkymui, tiekimui ir pardavimui per renginius, pvz., labdaros renginius ar vietos bendruomenės šventes ir susitikimus, ir panašiai veiklai.

4.  Iš trečiųjų valstybių kilę maisto produktai gali būti platinami Sąjungoje tik kai jie atitinka šio reglamento reikalavimus.

5.  Šis reikalavimas taikomas nepažeidžiant konkretiems maisto produktams taikomuose specialiuose Sąjungos teisės aktuose nustatytų ženklinimo reikalavimų. Komisija iki ...(23) paskelbia išsamų ir atnaujintą visų ženklinimo reikalavimų, kurie numatyti konkretiems maisto produktams taikomuose specialiuose Sąjungos teisės aktuose, sąrašą ir šį sąrašą paskelbia internete.

Komisija ne vėliau kaip ...(24)* pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie šių konkrečių ženklinimo reikalavimų atitiktį šiam reglamentui. Prireikus, Komisija kartu su šia ataskaita pateikia atitinkamą pasiūlymą dėl šio reglamento pakeitimo.

2 straipsnis

Terminų apibrėžtys

1.  Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

   a) „maistas“, „maisto produktus reglamentuojantys įstatymai“, „maisto verslas“, „maisto verslo operatorius“, „mažmeninė prekyba“, „tiekimas rinkai“ ir „galutinis vartotojas“, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 178/2002 2 straipsnyje ir 3 straipsnio 1, 2, 3, 7, 8 ir 18 dalyse;
   b) „perdirbimas“, „neperdirbti produktai“ ir „perdirbti produktai“, kaip apibrėžta 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos(25) 2 straipsnio 1 dalies m, n ir o punktuose;
   c) „maisto priedas“ ir „pagalbinės perdirbimo medžiagos“, kaip apibrėžta 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/107/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto priedus, kuriuos leidžiama naudoti žmonėms vartoti skirtuose maisto produktuose, suderinimo(26) 1 straipsnio 2 dalyje ir 1 straipsnio 3 dalies a punkte;
   d) „kvapioji medžiaga“, kaip apibrėžta 1988 m. birželio 22 d. Tarybos direktyvos 88/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto produktuose naudojamomis kvapiosiomis medžiagomis ir jų gamybos žaliavomis, suderinimo(27) 1 straipsnio 2 dalies a punkte;
   e) „mėsa“ ir „mechaniškai atskirta mėsa“, kaip apibrėžta 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus(28), I priedo 1.1 ir 1.14 punktuose;
   f) „teiginys“, „maistinė medžiaga“, „kita medžiaga“, „teiginys apie maistingumą“ ir „teiginys apie sveikatingumą“, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 2 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose.

2.  Be to, vartojamos šios terminų apibrėžtys:

   a) informacija apie maistą – informacija apie maisto produktą galutiniam vartotojui, pateikiama etiketėje, kituose kartu pateikiamuose dokumentuose arba bet kuriomis kitomis priemonėmis, įskaitant moderniąsias technologijas arba žodinę komunikaciją. Prie šios informacijos nepriskiriami komerciniai pranešimai, kaip apibrėžta 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje(29);
  

   b) viešojo maitinimo įstaigos visos įstaigos (įskaitant prekybos automatus, transporto priemones ar stacionariai įrengtus arba kilnojamus prekystalius), kaip antai restoranai, valgyklos, mokyklos, ligoninės arba maitinimo paslaugas teikiančios bendrovės, kuriose vykdant veiklą maistas ruošiamas galutiniam vartotojui vartoti nedelsiant;
   c) fasuoti maisto produktai – kiekvienas atskiras galutiniam vartotojui ir viešojo maitinimo įstaigoms pateikiamas prekinis vienetas, kurį sudaro pakuotėje esantis maisto produktas ▌, nesvarbu ar ši pakuotė produktą dengia visiškai arba tik iš dalies, bet visada taip, kad pakuotės turinio nebūtų galima pakeisti jos neatidarius arba nepakeitus;
   d) nefasuoti maisto produktai – maisto produktai, kurie nefasuoti siūlomi pardavimui galutiniam vartotojui ir, jei fasuojami, fasuojami tik pardavimo galutiniam vartotojui momentu, taip pat maisto produktai ir švieži produktai, kurie pardavimo dieną fasuojami pardavimo vietoje ir skirti parduoti nedelsiant;
   e) rankų darbo maisto produktas– maisto produktas, kuris buvo pagamintas įmonėje, pagal nacionalinę komercinę teisę įregistruotoje nacionaliniuose registruose kaip amatų įmonė, ir kuris buvo pagamintas tiesiogiai vartotojui;
   f) sudedamoji dalis – visos medžiagos, įskaitant maisto priedus ir maisto fermentus, ir visi sudėtinės sudedamosios dalies elementai, naudojami gaminant maisto produktus arba juos ruošiant ir esantys gatavame produkte, nors ir pakitusiu pavidalu ▌;
   g) kilmės vieta – vietovė, šalis ar regionas, kuriame žemės ūkio produktai arba sudedamosios dalys yra visiškai išgautos pagal Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 23 straipsnio 2 dalį;
   h) sudėtinė sudedamoji dalis – sudedamoji dalis, kuri pati yra iš daugiau nei vienos sudedamosios dalies sudarytas produktas;
   i) etiketė – tai bet kuris žymuo, prekės ženklas, ženklas, vaizduojamoji arba kitokia aprašomoji medžiaga, surašyti ar atspausdinti maisto produkto pakuotėje, uždėti trafaretu, joje pažymėti, įspausti ar ant jos atspausti arba prie jos pritvirtinti;
   j) ženklinimas – visi su maisto produktu susiję žodžiai, informacija, prekės ženklai, registruotasis prekės pavadinimas, vaizduojamoji medžiaga arba simbolis, nurodyti ant pakuotės, dokumente, pastaboje (įspėjime), etiketėje, žiede ar lankelyje, pridedamuose prie tokio maisto produkto arba jį nurodančiuose;
   k) regėjimo laukas – visas pakuotės paviršius, kuriame pateiktą informaciją galima perskaityti iš vieno regėjimo taško, kadbūtų galima greitai ir lengvai gauti ženklinimo informaciją ▌;
   l) įskaitomumas– teksto, inter alia, atspausdinimas, reljefas, žymėjimas, graviravimas ar antspaudavimas taip, kad vidutiniškai matantis vartotojas galėtų be pagalbinių optinių priemonių suvokti maisto produkto etiketėje pateiktos informacijos esmę; įskaitomumas priklauso nuo šrifto dydžio, rūšies, storumo, atstumo tarp žodžių, raidžių ir eilučių, santykio tarp raidžių pločio ir aukščio bei kontrasto tarp šrifto ir fono;
  

   m) įprastinis pavadinimas – pavadinimas, kuris valstybės narės, kurioje parduodamas maisto produktas, vartotojams yra suprantamas kaip maisto produkto pavadinimas ir kurio nereikia išsamiau aiškinti;
   n) aprašomasis pavadinimas – pavadinimas, kuriuo apibūdinamas maisto produktas ir prireikus jo naudojimo paskirtis, kuris yra pakankamai aiškus, kad vartotojas suprastų to maisto produkto pobūdį ir atskirtų nuo kitų produktų, su kuriais jis gali būti painiojamas;
  

   o) produktas iš vienos sudedamosios dalies – visi maisto produktai, išskyrus druską, cukrų, prieskonius, vandenį, priedus, kvapiąsias medžiagas ar fermentus, sudaryti tik iš vienos sudedamosios dalies;
   p) pagrindiniai reikalavimai – reikalavimai, pagal kuriuos vartotojo apsaugos ir informacijos apie maistą lygis nustatomas atsižvelgiant į konkretų klausimą, nustatyti Sąjungos akte ▌;
   q) minimalus tinkamumo vartoti terminas – data, iki kurios produktas išlaiko savo specifines savybes, kai jis buvolaikomas laikantis ant pakuotės pateiktų nurodymų arba specialių instrukcijų;
   r) galutinis suvartojimo terminas – data, iki kurios maisto produktą būtina suvartoti; vėliau maisto produkto vartotojams siūlyti ir toliau perdirbti negalima;
   s) pagaminimo data – data, kada produktas buvo pagamintas ir, galbūt, supakuotas bei užšaldytas;
   t) geroji praktika – standartai, sistemos, iniciatyvos ar kiti veiksmai, kuriems pritaria kompetentingos institucijos ir kurie, kaip rodo patirtis ir moksliniai tyrimai, daugumai vartotojų yra veiksmingiausi ir laikomi sektinu pavyzdžiu;
   u) maisto produkto pakaitalas – maisto produktas, sudarantis įspūdį, kad tai yra kitas maisto produktas, kuriame paprastai naudojama viena sudedamoji dalis yra visiškai arba iš dalies sumaišyta su kita sudedamąja dalimi arba pakeista šia dalimi.

3.  Šiame reglamente maisto produkto kilmės šalis yra maisto produkto kilmės šalis, kaip nustatyta Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 23–26 straipsniuose.

4.  Be to, vartojamos I priede pateiktos specialių terminų apibrėžtys.

II SKYRIUS

BENDRIEJI INFORMACIJOS APIE MAISTĄ PRINCIPAI

3 straipsnis

Bendrieji tikslai

1.  Teikiant informaciją apie maistą, vadovaujantis vartotojų interesais, siekiama patikimai saugoti ▌sveikatą, užtikrinti skaidrumą bei galimybę palyginti produktus ir sudaryti sąlygas rinktis remiantis turima informacija bei saugiai vartoti maisto produktus ▌.

2.  Maisto produktų etiketė paprastam vartotojui turi būti lengvai atpažįstama, įskaitoma ir suprantama.

3.  Informacijos apie maistą teisės aktais siekiama laisvo teisėtai pagaminto ir parduodamo maisto produktų judėjimo Sąjungoje ▌.

4.  Kai pagal informacijos apie maistą teisės aktus nustatomi nauji reikalavimai, nebent tokie reikalavimai yra susiję su žmonių sveikatos apsauga, įsigaliojus naujiesiems reikalavimams turi būti nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį maisto produktai, kurių etiketės neatitinka naujų reikalavimų, gali būti tiekiami rinkai, ir tokių maisto produktų, kurie rinkai buvo tiekti dar nepasibaigus pereinamajam laikotarpiui, atsargos gali būti toliau pardavinėjamos iki jos pasibaigs. Naujos maisto produktų ženklinimo taisyklės turi būti nustatomos atsižvelgiant į bendrą Komisijos, pasikonsultavus su valstybėmis narėmis ir interesų grupėmis, nustatytą įgyvendinimo datą.

4 straipsnis

Privalomąją informaciją apie maistą reglamentuojantys principai

1.  Kai pagal ▌teisės aktus privaloma teikti ▌informaciją apie maistą, visų pirma teikiama vienai iš toliau išvardytų kategorijų priskiriama informacija:

   a) informacija apie maisto produkto tapatumą ir sudėtį, kiekius, savybes ar kitas ypatybes;
  b) informacija apie vartotojų sveikatos ir saugaus maisto vartojimo apsaugą. Visų pirma tai informacija, susijusi su:

   i) sudėties savybėmis, kurios gali būti kenksmingos tam tikrų grupių vartotojų sveikatai,
   ii) tinkamumo vartoti terminu, laikymu ir saugiu vartojimu, o atitinkamais atvejais – produkto saugojimo po jo atidarymo reikalavimais;
   c) informacija apie maistines savybes, kad vartotojai, įskaitant turinčius specialių mitybos reikalavimų, galėtų rinktis remdamiesi turima informacija.

2.  Svarstant, ar reikia teikti privalomąją informaciją apie maistą, atsižvelgiama į suinteresuotų subjektų (įskaitant vartotojus, gamintojus ir kt.) galimas sąnaudas ir naudą teikiant tam tikrą informaciją.

5 straipsnis

Konsultacijos su Europos maisto saugos tarnyba

Visos informacijos apie maistą teisės aktų priemonės, galinčios daryti poveikį visuomenės sveikatai, priimamos pasikonsultavus su Europos maisto saugos tarnyba ( toliau − Tarnyba).

III SKYRIUS

BENDRIEJI INFORMACIJOS APIE MAISTĄ REIKALAVIMAI IR MAISTO VERSLO OPERATORIŲ ATSAKOMYBĖ

6 straipsnis

Pagrindinis reikalavimas

Pagal šį reglamentą su kiekvienu maisto produktu, skirtu tiekti galutiniam vartotojui ar viešojo maitinimo įstaigoms, teikiama informacija apie maistą.

7 straipsnis

Sąžininga informacijos pateikimo praktika

1.  Informacija apie maistą neturi klaidinti, visų pirma:

   a) naudojant maisto produkto aprašymą ir (arba) iliustracijas, kurios galėtų suteikti vartotojams klaidingos informacijos apie jo pobūdį, tapatybę, savybes, sudėtį, konkrečias sudedamąsias dalis ir jų kiekį produkte, tinkamumo vartoti terminą, kilmės šalį ar kilmės vietą, pagaminimo ar išauginimo būdą;
   b) pateikiant nuorodą arba atitinkamas iliustracijas ant pakuotės sudarant įspūdį vartotojui, kad šioje pakuotėje yra tam tikras produktas arba sudedamoji medžiaga, nors iš tiesų pakuotėje yra maisto produkto pakaitalas ar paprastai atitinkamam produktui pagaminti naudojamos sudedamosios medžiagos pakaitalas. Tokiais atvejais produkto pakuotės priekinėje pusėje turi būti papildomai nurodyta „pakaitalas“ arba „pagaminta naudojant (medžiagos pakaitalo pavadinimas) vietoj (pakeičiamos medžiagos pavadinimas)“;
   c) sudarant įspūdį, kad mėsos produktas yra pagamintas iš vieno mėsos gabalo, nors iš tikrųjų produktas susideda iš sujungtų mėsos gabalų. Tokiais atvejais produkto pakuotės priekinėje pusėje turi būti nuoroda „sujungti mėsos gabalai“;
   d) maisto produktui priskiriant poveikį arba savybių, kurių jis iš tikrųjų neturi;
   e) sudarant įspūdį apie ypatingas maisto produkto savybes, nors jos iš esmės būdingos visiems panašiems maisto produktams arba ypač pabrėžiant tam tikrų sudedamųjų ir (arba) maisto medžiagų nebuvimą, kurių aptariamame produkte iš esmės nėra;
   f) aiškiai reklamuojant, kad yra labai sumažintas cukraus ir (arba) riebalų kiekis, jeigu tuo pačiu metu nėra atitinkamai sumažinama aptariamo maisto produkto energinė vertė (kilodžauliais arba kilokalorijomis);
   g) nurodant pavadinimą „dietinis produktas“, jeigu maisto produktas neatitinka Sąjungos nuostatų dėl maisto produktų, asmenims, turintiems specialius mitybos poreikius;
   h) pieną apibrėžiant kaip „šviežią“ jeigu jo suvartojimo terminas yra ilgesnis nei septynios dienos po išpilstymo dienos.

2.  Informacija apie maistą turi būti tiksli, aiški ir vartotojui lengvai suprantama.

3.  Atsižvelgiant į leidžiančias nukrypti nuostatas, numatytas Sąjungos teisės aktuose, taikomuose natūraliam mineraliniam vandeniui ir specialios paskirties maisto produktams, informacijoje apie maistą maisto produktams nepriskiriamos profilaktinės ar gydomosios savybės ir nedaroma nuoroda į jas.

4.  1 ir 3 dalys taip pat taikomos:

   a) reklamai;
   b) maisto produktų pateikimui, ypač jų formai, išvaizdai, pakuotei, naudojamoms pakavimo medžiagoms, jų išdėstymo tvarkai ir aplinkai.

8 straipsnis

Atsakomybė

1.  Asmuo, atsakingas už informaciją apie maistą, užtikrina, kad būtų pateikti išvardyti duomenys ir kad šių duomenų turinys būtų teisingas.

2.  Už informaciją apie maistą atsakingas asmuo turi būti maisto verslo operatorius, kuris pirmą kartą maisto produktus tiekia Europos Sąjungos rinkai arba, prireikus, maisto verslo operatorius, kurio vardu ir pavarde arba įmonės pavadinimu prekiaujama maisto produktais.

3.  Atsižvelgiant į tai, kokį poveikį maisto verslo operatorių veikla turi jų kontroliuojamos įmonės pateikiamai informacijai apie maisto produktą, jie užtikrina, kad pateikiama informacija atitiktų šio reglamento nuostatas.

4.  Maisto verslo operatoriai, vykdantys informacijai apie maistą poveikio neturinčią mažmeninės prekybos ar platinimo veiklą, neviršydami savo veiklos ribų tinkamai padeda užtikrinti, kad būtų laikomasi informacijos apie maistą reikalavimų ▌, ir visų pirma netiekia maisto produktų, jeigu jie, vadovaudamiesi turima informacija ir profesine patirtimi, žino ar numano, kad šie produktai neatitinka tų reikalavimų ▌.

5.  Maisto verslo operatoriai, vykdydami veiklą, kurią jie kontroliuoja, užtikrina, kad su nefasuotais maisto produktais susijusi informacija būtų prieinama maisto produktą vėlesnio pardavimo arba vėlesnio perdirbimo tikslais tvarkančiam operatoriui tam, kad jo paklausus jis galėtų pateikti 9 straipsnio 1 dalies a–c, f ir h punktuose nurodytą privalomąją informaciją apie maisto produktus.

6.  Toliau išvardytais atvejais maisto verslo operatoriai, vykdydami jų kontroliuojamą veiklą, užtikrina, kad pagal 9 straipsnį būtini privalomi duomenys būtų nurodyti ant išorinės pakuotės, kurioje maisto produktas pateikiamas prekybai, arba su maisto produktais susijusiuose prekybiniuose dokumentuose, jei galima užtikrinti, kad tokie dokumentai pateikiami su susijusiu maisto produktu, arba buvo išsiųsti anksčiau ar pristatant:

   a) jei fasuotas maisto produktas skirtas galutiniam vartotojui, tačiau juo prekiaujama ankstesniu etapu (iki parduodant galutiniam vartotojui), ir jei tada jis neparduodamas viešojo maitinimo įstaigoms;
   b) jei fasuotas maisto produktas skirtas tiekti viešojo maitinimo įstaigoms, kur jis bus ruošiamas, perdirbamas, skirstomas į dalis ar pjaustomas.

Nepažeisdami pirmos pastraipos, maisto verslo operatoriai užtikrina, kad 9 straipsnio 1 dalies a, e, f, h ir j punktuose nurodyti duomenys taip pat būtų teikiami ant išorinės pakuotės, kurioje maisto produktas pateikiamas prekybai.

IV SKYRIUS

PRIVALOMOJI INFORMACIJA APIE MAISTĄ

1 SKIRSNIS

TURINYS IR PATEIKIMAS

9 straipsnis

Privalomų duomenų sąrašas

1.  Vadovaujantis 11–33 straipsniais bei taikant šiame skyriuje nustatytas išimtis, privaloma nurodyti šiuos duomenis:

   a) pavadinimą, kuriuo maisto produktas parduodamas;
   b) sudedamųjų dalių sąrašą;
   c) II priede išvardytas alergiją arba netoleravimą galinčias sukelti sudedamąsias dalis ir bet kokias jų išvestines medžiagas, nepažeidžiant nefasuotiems maisto produktams taikomų specialių nuostatų;
   d) tam tikrų sudedamųjų dalių ar jų kategorijų kiekius, vadovaujantis VII priedu;
   e) maisto produkto grynąjį kiekį pakavimo metu;
   f) minimalų tinkamumo vartoti terminą, o mikrobiologiniu požiūriu labai greitai gendantiems maisto produktams – „tinka vartoti iki…“ (datą);
   g) šaldytų maisto produktų atveju − pagaminimo datą;
   h) visas ypatingas laikymo ir (arba) vartojimo sąlygas; įskaitant informaciją apie šaldymo ir laikymo sąlygas, taip pat apie produkto laikymą iki pakuotės atidarymo ir po jo, jei be šios informacijos nebūtų įmanoma tinkamai vartoti šį maisto produktą;
   j) vartojimo instrukciją, jei be jos nebūtų įmanoma tinkamai vartoti šį maisto produktą;
   i) Sąjungoje įsisteigusio gamintojo, pakuotojo o, produktų iš trečiųjų valstybių atveju − pardavėjo arba importuotojo arba, atitinkamais atvejais, maisto verslo operatoriaus, kurio vardu ir pavarde arba įmonės pavadinimu maisto produktas parduodamas, − vardą ir pavardę, įmonės pavadinimą arba registruotą prekės ženklą ir adresą;
  k) būtina nurodyti šių produktų kilmės šalį arba ▌vietą:
   mėsos,
   paukštienos,
   pieno produktų,
   šviežių vaisių ir daržovių,
   kitų produktų iš vienos sudedamosios dalies, ir
   mėsos, paukštienos ir žuvies, naudojamų kaip perdirbtų maisto produktų sudedamoji dalis.

Mėsos ir paukštienos atvejais viena kilmės šalis ar vieta nurodoma tik jei gyvūnai gimė, buvo auginami ir paskersti toje pačioje šalyje ar vietoje. Kitais atvejais nurodoma informacija apie skirtingas gimimo, auginimo ir skerdimo vietas.

Kai dėl tam tikrų priežasčių būtų nepraktiška etiketėje nurodyti kilmės šalį arba vietą, vietoj jos gali būti pateikiamas šis teiginys: „Kilmė nežinoma“.

Kitiems maisto produktams būtina nurodyti kilmės šalį arba vietą, jei nepateikus tokių duomenų vartotojas būtų iš esmės klaidinamas dėl tikrosios maisto produkto kilmės šalies ar vietos, ypač jei su maisto produktu teikiama informacija arba etiketė leidžia daryti prielaidą, kad šis maisto produktas yra kitos kilmės šalies ar vietos; tokiais atvejais duomenys nurodomi pasinaudojus teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikantis 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų;

   l) stipresnės nei 1,2 % koncentracijos alkoholio turinčių gėrimų faktinę alkoholio koncentraciją;
   m) maistinės vertės nuorodą.

2.  1 dalyje išvardyti duomenys nurodomi žodžiais ir skaičiais ▌.

10 straipsnis

Mikroįmonėms taikomos išimtys

Mikroįmonių produktams, pagamintiems naudojant rankų darbą, netaikomas 9 straipsnio 1 dalies m punkte nustatytas reikalavimas. Šiems produktams taip pat gali būti netaikomi 9 straipsnio 1 dalies a–l punktuose nustatyti informacijos reikalavimai, jei produktai parduodami gamybos vietoje, o pardavėjai, jų paprašius, gali pateikti informaciją. Kitu atveju, informaciją galima pateikti etikečių pavidalu ant lentynų.

11 straipsnis

Papildomi privalomi duomenys apie specifinių maisto produktų tipus ar kategorijas

1.  Be 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų, teikiami III priede nurodyti papildomi privalomi duomenys apie specifinių maisto produktų tipus ar kategorijas.

2.  Komisija, naudodamasi teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikydamasi 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų, gali iš dalies keisti III priedą.

12 straipsnis

Svoris ir matavimo vienetai

9 straipsniu nepažeidžiamos konkretesnės Sąjungos nuostatos dėl svorio ir matavimo vienetų. Laikomasi 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/45/EB, nustatančios taisykles dėl fasuotų produktų vardinių kiekių(30), nuostatų.

13 straipsnis

Galimybė susipažinti su privalomąja informacija apie maistą ir tokios informacijos pateikimas

1.  Remiantis šiuo reglamentu sudaroma galimybė be kliūčių susipažinti su privalomąja informacija apie visus maisto produktus.

2.  Privalomoji informacija apie fasuotus maisto produktus nurodoma ant pakuotės ▌.

14 straipsnis

Privalomų duomenų pateikimas

1.  Nepažeidžiant konkretiems maisto produktams taikomų specifinių Sąjungos teisės aktų, susijusių su 9 straipsnio 1 dalies a–l punktuose nurodytais reikalavimais, kai 9 straipsnio 1 dalyje minėti privalomi duomenys nurodomi ant pakuotės ar ▌etiketėje ▌jie spausdinami taip, kad būtų užtikrintas aiškus jų įskaitomumas. Derėtų atsižvelgti į šrifto dydį, šrifto tipą, šrifto ir fono kontrastą, tarpus tarp eilučių ir simbolių.

Konsultacijų procedūros metu Komisija, naudodamasi teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikydamasi 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų, kartu su atitinkamais suinteresuotais subjektais, įskaitant vartotojų organizacijas, parengia privalomus metmenis, kuriuose išdėstomos vartotojams teikiamos informacijos apie maisto produktus įskaitomumo gairės.

2.  Specialios mitybos paskirties produktams, apibrėžtiems 1999 m. kovo 25 d. Komisijos direktyvoje 1999/21/EB dėl specialios medicininės paskirties dietinių maisto produktų(31), ir pradiniams mišiniams kūdikiams, tolesnio maitinimo mišiniams ir mitybai paįvairinti skirtam maistui kūdikiams bei mažiems vaikams, kuriems taikoma 2006 m. gruodžio 22 d. Komisijos direktyva 2006/141/EB dėl pradinių mišinių kūdikiams ir tolesnio maitinimo mišinių(32) ir 2006 m. gruodžio 5 d. Komisijos direktyva 2006/125/EB dėl perdirbtų grūdinių maisto produktų ir maisto kūdikiams bei mažiems vaikams(33), be šio reglamento 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų, papildomai taikomi Sąjungos teisės aktuose numatyti privalomojo ženklinimo reikalavimai, todėl šiems produktams turėtų būti taikomas tokio dydžio šriftas, kuris atitiktų reikalavimą, jog informacija vartotojams turi būti įskaitoma ir būtų teikiama papildoma informacija apie ypatingą tokių maisto produktų naudojimą.

3.  9 straipsnio 1 dalies a, e ir l punktuose išvardyti duomenys išdėstomi tame pačiame regėjimo lauke.

4.  3 dalis netaikoma 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytiems maisto produktams. Jei valstybėje narėje yra kelios oficialios kalbos, tokioms pakuotėms ir tarai gali būti numatytos specialios nacionalinės nuostatos.

5.  Neleidžiama naudoti vartotojus galinčių klaidinti santrumpų, įskaitant inicialus.

6.  Privalomoji informacija apie maistą žymima gerai matomoje vietoje, ji turi būti lengvai matoma, aiškiai įskaitoma ir prireikus neištrinama. Ji jokiu būdu neturi būti paslėpta, neryški, ▌arba uždengta kitais įrašais arba piešiniais, arba pačia maisto produkto pakuote, pvz., lipniais užlankais, ar bet kokia kita trukdančia medžiaga.

7.  Dėl privalomų duomenų nurodymo neturi padidėti pakuotės medžiagos kiekis ar maisto produkto taros dydis ar tūris ir neturi būti kitais būdais labiau teršiama aplinka.

15 straipsnis

Nuotolinė prekyba

Nepažeidžiant 9 straipsnyje nustatytų informacijos reikalavimų, maisto produktų, kuriais prekiaujama nuotolinėmis ryšio priemonėmis, kaip apibrėžta 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis(34), atveju:

   a) 9 ir 29 straipsniuose nurodyta informacija apie maistą vartotojo prašymu turi būti teikiama prieš įsigyjant ir gali būti nurodyta ant informacinės medžiagos, kuria naudojamasi prekiaujant nuotoliniu būdu ar kitomis tinkamomis priemonėmis;
   b) 9 straipsnio 1 dalies f ir i punktuose nurodytus duomenis privaloma teikti tik pristatymo metu.

16 straipsnis

Kalbos reikalavimai

1.  Nepažeidžiant 9 straipsnio 2 dalies privalomoji informacija apie maistą teikiama kalba, kurią būtų paprasta suprasti valstybės narės, kurios rinkoje šis maisto produktas parduodamas, vartotojams.

2.  Valstybės narės, kurios rinkoje parduodamas maisto produktas, gali nustatyti, kad jos teritorijoje duomenys būtų teikiami viena ar keliomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis.

3.  Neapmuitinamoje teritorijoje parduoti maisto produktai gali būti tiekiami rinkai, jei informacija apie juos pateikiama tik anglų kalba.

4.  Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis neprieštaraujama, kad duomenys būtų nurodyti keliomis kalbomis.

17 straipsnis

Išimtys, kai galimaneteikti tam tikrų privalomų duomenų

1.  Ant neištrinamai paženklintų stiklinių butelių, kurie skirti pakartotiniam naudojimui ir yra be etiketės, žiedo ar lankelio, privaloma nurodyti tik 9 straipsnio 1 dalies a, c, e ir f punktuose minėtus duomenis.

2.  Ant pakuočių ar taros, kurių didžiausias paviršiaus, ant kurio galima spausdinti, plotas mažesnis nei 80 cm2, įpakavimo ar etiketėse privaloma nurodyti tik 9 straipsnio 1 dalies a, c, e ir f ir 29 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytus duomenis. Kitus duomenis ant pakuotės galima nurodyti savanoriškai. 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyti duomenys teikiami kitais būdais arba vartotojui pareikalavus.

3.  Nepažeidžiant kitų Sąjungos teisės aktų, pagal kuriuos reikalaujama pateikti privalomą maistinės vertės nuorodą, 9 straipsnio 1 dalies m punkte minėta maistinės vertės nuoroda neprivaloma IV priede išvardytiems maisto produktams.

Iš anksto nesufasuotų prekių, įskaitant tiekiamų viešojo maitinimo įstaigų pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą, atveju neprivaloma teikti 9 ir 29 straipsniuose minimų duomenų.

2 SKIRSNIS

IŠSAMIOS NUOSTATOS DĖL PRIVALOMŲ DUOMENŲ

18 straipsnis

Maisto produkto pavadinimas

1.  Nurodomas atitinkamuose teisės aktuose nustatytas maisto produkto pavadinimas. Jei tokio pavadinimo nėra, nurodomas įprastinis maisto produkto pavadinimas arba, jei tokio pavadinimo nėra arba jis nevartojamas − aprašomasis maisto produkto pavadinimas.

2.  V priede pateikiamos konkrečios nuostatos dėl maisto produkto pavadinimo vartojimo ir kartu teikiamų duomenų.

19 straipsnis

Sudedamųjų dalių sąrašas

1.  Prieš sudedamųjų dalių sąrašą teikiama antraštė arba tinkamas pavadinimas, sudaryti iš žodžio „sudedamosios dalys“ arba kuriame yra žodžiai „sudedamosios dalys“. Į sąrašą įtraukiamos visos maisto produkto sudedamosios dalys pagal svorį mažėjančia tvarka, nustatyta tada, kai jos buvo naudojamos maisto produktui gaminti.

2.  Jei produkte yra nanomedžiagų, tai turi būti aiškiai nurodyta sudedamųjų dalių sąraše įrašant priešdėlį „nano“.

3.  Laikantis 18 straipsnyje ir V priede nustatytų taisyklių prireikus nurodomi konkretūs sudedamųjų dalių pavadinimai.

4.  Techninės 1 ir 3 dalių taikymo taisyklės nustatytos VI priede.

20 straipsnis

Bendrosios išimtys, taikomos reikalavimuiišvardyti sudedamąsias dalis

Ant toliau išvardytų maisto produktų nereikalaujama teikti sudedamųjų dalių sąrašo:

   a) neluptų, nesmulkintų arba panašiai neapdorotų šviežių vaisių ir daržovių, įskaitant bulves;
   b) gazuoto vandens, kurio aprašyme nurodyta, kad jis yra gazuotas;
   c) fermentinių actų, gautų tik iš vieno pagrindinio produkto, jei nebuvo pridėta jokių kitų sudedamųjų dalių;
   d) sūrio, sviesto, fermentuoto pieno ir grietinėlės, jei į juos nepridėta jokių sudedamųjų dalių, išskyrus pieno produktus, fermentus arba mikroorganizmų kultūras, kurie yra pagrindiniai gamybos elementai, arba druskos, kuri reikalinga gaminant sūrius, išskyrus šviežius ir lydytus sūrius;
   e) alkoholinių gėrimų: Komisija parengia šios dalies taikymo šiems produktams ataskaitą ...(35) ir kartu gali nustatyti konkrečias priemones, pagal kurias nustatomos vartotojų informavimo apie šių produktų maistinę vertę taisyklės. Tokios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti šio reglamento neesmines nuostatas, jį papildant, priimamos naudojantis teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikantis 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų;
  f) iš vienos sudedamosios dalies sudarytų maisto produktų, jei:
   i) maisto produkto pavadinimas sutampa su sudedamosios dalies pavadinimu, arba
   ii) pagal maisto produkto pavadinimą galima lengvai nustatyti sudedamosios dalies pobūdį.

21 straipsnis

▌Maisto produktų sudedamosiomis dalimis nereikia laikyti:

   a) sudedamosios dalies elementų, kurie per gamybos procesą laikinai atskiriami, o vėliau vėl sudedami neviršijant ankstesnio kiekio;
  b) maisto priedų ir fermentų:
   i) kurių maisto produkte yra todėl, kad jų yra viename ar keliose šio maisto produkto sudedamosiose dalyse, jei galutiniame produkte jie nevykdo jokios technologinės funkcijos, arba
   ii) naudojamų kaip pagalbinės perdirbimo medžiagos;
   c) medžiagų, naudojamų tik tokiais kiekiais, kurių reikia, kad jos atliktų tirpiklių arba maisto medžiagų, maisto priedų, fermentų ar kvapiųjų medžiagų terpės funkcijas;
   d) medžiagų, kurios nėra maisto priedai, tačiau naudojamų taip pat ir tokiais pačiais tikslais kaip pagalbinės perdirbimo medžiagos ir lieka gatavame produkte, nors ir pakitusiu pavidalu;
  e) vandens:
   i) kai gamybos procese vanduo naudojamas tik koncentruotai arba dehidruotai sudedamajai daliai atgaminti, arba
   ii) jei tai skysta terpė, kuri paprastai nėra vartojama.

22 straipsnis

Tam tikrų alergijas ar netoleravimą sukeliančių medžiagų ženklinimas

1.  Atsižvelgiant į II priede numatytas išimtis visos šiame priede išvardytos sudedamosios dalys arba medžiagos, pagamintos iš šiame priede išvardytų sudedamųjų dalių, visada nurodomos sudedamųjų dalių sąraše taip, kad būtų iš karto aišku, ar jos gali sukelti alergiją arba būti netoleruojamos.

Jų nurodyti nebūtina, jei:

   a) maisto produkto pavadinime aiškiai nurodoma atitinkama sudedamoji dalis;
   b) II priede nurodyta sudedamoji dalis, iš kurios kilusi atitinkama medžiaga, jau įtraukta į sudedamųjų dalių sąrašą; arba
  c) tai yra nefasuoti maisto produktai; šiuo atveju pardavimo vietoje arba valgiaraštyje turi būti aiškiai matomoje vietoje nurodyta, kad:
   informaciją apie alergenus pirkėjai gali gauti tiesiogiai pokalbio per pardavimą metu ir (arba) vietoje pateikiamoje informacinėje medžiagoje,
   negalima atmesti kryžminės taršos galimybės.

2.  Komisija, naudodamasi teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikydamasi 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų, sistemingai tikslina ir, kai būtina, atnaujina II priedo sąrašą, vadovaudamasi naujausiomis mokslinėmis ir techninėmis žiniomis.

3.  Kai būtina, laikantis 41 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros II priede pateiktam sąrašui aiškinti gali būti teikiamos techninės rekomendacijos.

23 straipsnis

Sudedamųjų dalių kiekio nurodymas

1.  Atskiros sudedamosios dalies arba tam tikros kategorijos sudedamųjų dalių, naudotų maisto produktui gaminti ar ruošti, kiekis turi būti nurodomas, kai:

   a) sudedamoji dalis arba jų kategorija nurodyta maisto produkto pardavimo pavadinime arba paprastai vartotojui asocijuojasi su šiuo maisto produktu; arba
   b) sudedamoji dalis arba atitinkamų sudedamųjų dalių kategorija ženklinant apibūdinama žodžiais, piešiniais ar grafiniais ženklais; arba
   c) sudedamoji dalis arba atitinkamų sudedamųjų dalių kategorija labiausiai atspindi maisto produkto savybes ir leidžia atskirti jį nuo kitų produktų, su kuriais jis gali būti supainiotas dėl jo pavadinimo ar išvaizdos.
  

2.  Techninės 1 dalies taikymo taisyklės, įskaitant konkrečius atvejus, kai tam tikrų sudedamųjų dalių kiekio nurodyti nebūtina, nustatytos VII priede.

24 straipsnis

Grynasis kiekis

1.  Maisto produkto grynasis kiekis nurodomas litrais, centilitrais, mililitrais, kilogramais arba gramais, kaip tinkama:

   a) skysti produktai – skysčių matavimo vienetais, kaip numatyta 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvoje 85/339/EEB dėl žmonėms vartoti skirtų skysčių taros(36);
   b) kiti produktai – masės (svorio) vienetais.

2.  Komisija, naudodamasi teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikydamasi 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų, gali nustatyti kitus nei 1 dalyje minimi grynojo tam tikrų maisto produktų kiekio nurodymo būdus. ▌

3.  Techninės 1 dalies taikymo taisyklės, įskaitant konkrečius atvejus, kai grynojo kiekio nurodyti nebūtina, nustatytos VIII priede.

25 straipsnis

Minimalus tinkamumo vartoti terminas, „Tinka vartoti iki...“ (data)ir pagaminimo data

1.  Maisto produktų, kurie mikrobiologiniu atžvilgiu yra greitai gendantys ir dėl to per trumpą laiką gali tapti kenksmingi žmonių sveikatai, minimalus tinkamumo vartoti terminas keičiamas „Tinka vartoti iki...“ (data).

2.  Tinkama data turi būti lengvai randama ir negali būti paslėpta. Ji nurodoma taip:

  a) minimalus tinkamumo vartoti terminas:
  i) prieš datą įrašomi šie žodžiai:
   „Geriausias iki…“, kai datoje nurodoma diena; arba
   „Geriausias iki… pabaigos“ – kitais atvejais,
  ii) kartu su i punkte nurodytais žodžiais nurodoma:
   pati data; arba
   nuoroda į tai, kurioje etiketės vietoje yra pateikta data.

Prireikus, po tų duomenų aprašomos laikymo sąlygos, kurių būtina laikytis tada, kai produktą reikia laikyti nustatytą laiką,

   iii) data rašoma neužkoduota forma, laikantis šios tvarkos: diena, mėnuo ir metai.

Vis dėlto, jei tai yra maisto produktai, kurie:

   gali būti laikomi mažiau nei tris mėnesius, nurodoma diena ir mėnuo;
   gali būti laikomi ilgiau kaip 3 mėnesius, bet ne ilgiau kaip 18 mėnesių, nurodomi mėnuo ir metai;
   gali būti laikomi ilgiau kaip 18 mėnesių, pakanka nurodyti metus.

Išsamios taisyklės dėl iii papunktyje minimos informacijos apie minimalų tinkamumo vartoti terminą teikimą nustatomos laikantis 41 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros,

   iv) minimalaus tinkamumo vartoti terminas nurodomas ant kiekvienos fasuoto produkto porcijos pakuotės,
  v) Pagal Sąjungos nuostatas, kuriomis nustatomi kiti datos nurodymo būdai, nereikalaujama nurodyti šių produktų tinkamumo vartoti termino:
   neluptų, nesmulkintų arba panašiai neapdorotų šviežių vaisių ir daržovių, įskaitant bulves; ši leidžianti nukrypti nuostata netaikoma daigintoms sėkloms ir kitiems panašiems produktams, pvz., ankštinių augalų daigams;
   vynų, likerinių, putojančių, aromatizuotų vynų ir panašių produktų iš kitų nei vynuogės vaisių bei gėrimų, kurių KN kodai yra 2206 00 91, 2206 00 93 ir 2206 00 99 ir kurie pagaminti iš vynuogių arba vynuogių misos;
   gėrimų, kuriuose alkoholis sudaro 10 % tūrio arba daugiau;
   nealkoholinių gėrimų, vaisių sulčių, vaisių nektarų ir alkoholinių gėrimų, kurių alkoholio koncentracija pagal tūrį 1,2 % arba didesnė alkoholio, supiltų į atskiras daugiau kaip penkių litrų talpos pakuotes ir skirtų viešajam maitinimui;
   kepinių arba miltinių konditerijos gaminių, kurie, atsižvelgiant į jų sudėtį, paprastai suvartojami per 24 valandas nuo pagaminimo;
   acto;
   valgomosios druskos;
   kieto cukraus;
   konditerijos gaminių, susidedančių beveik vien iš aromatinto ir (arba) dažyto cukraus;
   kramtomosios gumos ir panašių kramtomųjų produktų;
  b) suvartojimo data:
   i) prieš datą įrašomi žodžiai „Tinka vartoti iki...“,
  ii) kartu su i punkte nurodytais žodžiais rašoma:
   pati data; arba
   nuoroda į tai, kurioje etiketės vietoje yra pateikta data.

Po tų duomenų aprašomos laikymo sąlygos, kurių privaloma laikytis,

   iii) data rašoma neužkoduota forma, laikantis šios tvarkos: diena, mėnuo ir, galbūt, metai;
  c) pagaminimo data:

   i) prieš datą įrašomi žodžiai: „Pagaminta ...“ (data),
  ii) šalia i punkte nurodytų žodžių pateikiama:
   data; arba
   nuoroda į tai, kurioje etiketės vietoje yra pateikta data,
   iii) data rašoma neužkoduota forma, laikantis šios tvarkos: diena, mėnuo ir, galbūt, metai.

26 straipsnis

Vartojimo instrukcijos

1.  Maisto produkto vartojimo instrukcijos pateikiamos taip, kad maisto produktą būtų galima tinkamai vartoti. Prireikus, turi būti pateikiamos šaldymo ir laikymo sąlygos, taip pat vartojimo laikotarpis atidarius pakuotę.

2.  Komisija, naudodamasi teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikydamasi 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų, gali nustatyti tam tikrų maisto produktų vartojimo instrukcijų teikimo taisykles. ▌

27 straipsnis

Alkoholio koncentracija

1.  Taisyklės dėl Bendrojo muitų tarifo 22.04 ir 22.05 pozicijoms priskiriamų produktų alkoholio koncentracijos nurodymo pateiktos konkrečiose tokiems produktams taikytinose Sąjungos nuostatose.

2.  Faktinė alkoholio koncentracija gėrimuose, kurių alkoholio koncentracija pagal tūrį didesnė nei 1,2 %, išskyrus 1 dalyje nustatytus gėrimus, nurodoma pagal IX priedą.

3 SKIRSNIS

Ženklinimas nurodant maistinę vertę

28 straipsnis

Ryšys su kitais teisės aktais

1.  Šio skirsnio nuostatos netaikomos maisto produktams, kuriems taikomi šie teisės aktai:

   a) 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo(37);
   b) 1980 m. liepos 15 d. Tarybos direktyva 80/777/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su natūralaus mineralinio vandens naudojimu ir prekyba, suderinimo(38).

2.  Šis skirsnis taikomas nepažeidžiant 1989 m. gegužės 3 d. Tarybos direktyvos 89/398/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su specialios paskirties maisto produktais, suderinimo(39), ir atskirų direktyvų, nurodytų tos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje.

29 straipsnis

Turinys

1.  Maistinės vertės nuorodoje (toliau – privaloma maistinės vertės nuoroda) nurodoma ši informacija:

   a) energinė vertė;
   b) riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, ▌cukraus ▌ir druskos kiekiai;
   c) baltymų, angliavandenių, skaidulinių medžiagų ir natūralių ir dirbtinių transriebiųjų rūgščių kiekiai.

Ši dalis netaikoma alkoholiniams gėrimams. ▌...(40) Komisija parengia šios dalies taikymo šiems produktams ataskaitą ir kartu gali, naudodamasi teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikydamasi 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų, nustatyti konkrečias priemones, pagal kurias nustatomos vartotojų informavimo apie šių produktų maistinę vertę taisyklės.

2.  Maistinės vertės nuorodoje taip pat gali būti papildomai nurodyti vienos arba kelių šių medžiagų kiekiai:

▌a) mononesočiųjų riebalų rūgščių;

   b) polinesočiųjų riebalų rūgščių;
   c) poliolių;
   d) cholesterolio;
   e) krakmolo;
  

   f) didelių XI priedo A dalies 1 punkte išvardytų mineralinių medžiagų ar vitaminų kiekių, kaip apibrėžta XI priedo A dalies 2 punkte;
   g) kitų medžiagų, apibrėžtų XIII priedo A dalyje, ir šių maistinių medžiagų sudedamųjų dalių;
   h) kitų medžiagų, apibrėžtų Reglamente (EB) Nr. 1925/2006.

3.  Kai pateikiami teiginiai apie maistingumą ir (arba) sveikatingumą, nurodomas medžiagų, priklausančių vienai iš 2 dalyje nurodytų maistinių medžiagų kategorijų ar jos komponentų, kiekis.

30 straipsnis

Apskaičiavimas

1.  Energijos kiekis skaičiuojamas pagal XII priede nustatytus perskaičiavimo koeficientus.

2.  Komisija, naudodamasi teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikydamasi 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų, nustato ir įtraukia į XII priedą XI priedo A dalies 1 punkte minėtų vitaminų ir mineralinių medžiagų perskaičiavimo koeficientus, siekiant tiksliau nustatyti jų kiekį maisto produktuose. ▌

3.  29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta energinė vertė ir maistinių medžiagų kiekis nurodomi parduodamam maistui.

Prireikus, informacija gali būti susijusi su paruoštu maistu, jei pateikiami pakankamai išsamūs jo ruošimo nurodymai ir informacija susijusi su vartoti skirtu maistu.

4.  Nurodytos vertės kiekvienu konkrečiu atveju – minimalaus tinkamumo vartoti laikotarpio pabaigoje esančios vidutinės vertės, atsižvelgiant į leistinus nuokrypius ir remiantis:

   a) gamintojo atlikta maisto produkto analize; arba
   b) skaičiavimu, remiantis žinomomis ar faktinėmis panaudotų sudedamųjų dalių vidutinėmis vertėmis; arba
   c) skaičiavimu, paremtu visuotinai nustatytais ir patvirtintais duomenimis.

Energinės vertės ir maistinių medžiagų nurodymo įgyvendinimo taisyklės, ypač susijusios su nurodytų verčių tikslumu, kaip antai nurodytų ir oficialiais patikrinimais nustatytų verčių skirtumu, patvirtinamos naudojantis teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikantis 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų po to, kai Tarnyba pateikė savo nuomonę.

31 straipsnis

Išraiškos būdai

1.  29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta energinė vertė ir maisto medžiagų arba jų sudedamųjų dalių kiekis nurodomi XII priede ▌išvardytais matavimo vienetais.

2.  Į „privalomą maistinės vertės nuorodą, esančią pakuotės priekinėje dalyje“ įtraukiamas energijos kiekis kcal, nurodytas 29 straipsnio 1 dalies a pastraipoje, ir privalomosios maistinės medžiagos, išreikštos gramais vienai porcijai ir nurodytos 29 straipsnio 1 dalies b pastraipoje.

Ji pateikiama aiškia forma ir laikantis šios tvarkos: energija, cukrus, riebalai, sočiosios riebalų rūgštys ir druska.

3.  Į „privalomą maistinės vertės nuorodą, esančią užpakalinėje pakuotės pusėje“ įtraukiamas energijos kiekis kcal ir visos privalomosios maistinės medžiagos, nurodytos 29 straipsnio 1 dalyje ir, prireikus, savanoriškai nurodomos maistinės medžiagos, nurodytos 29 straipsnio 2 dalyje.

Informacija atitinkamai nurodoma išdėstymo tvarka, kaip nustatyta XIII priedo C dalyje: 100 g/ml ir porcijai.

Informacija pateikiama lentelės forma ir sunumeruota.

4.  Privalomoje maistinės vertės nuorodoje nurodomi X priedo B dalyje nurodytų referencinių suvartojamų kiekių procentai, prireikus – 100 g, 100 ml arba 1 porcijai. Kai būtina, vitaminai ir mineralinės medžiagos nurodomos XI priedo A dalyje nurodytų referencinių suvartojamų kiekių procentais.

5.  Jei duomenys teikiami pagal 4 dalį, šalia atitinkamos lentelės turi būti įrašytas šis sakinys: „Vidutinio amžiaus moters vidutinė paros norma. Jūsų asmeninė paros norma gali skirtis.“.

6.  Polioliai ir (arba) krakmolas bei riebalų rūgščių tipas, išskyrus 29 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytas privalomai nurodomas sočiąsias riebalų rūgštis ir trans-riebalus, nurodomi pagal XII priedą.

32 straipsnis

Papildomi išraiškos būdai

Be 31 straipsnio 2 ir 4 dalyje nurodytų išraiškos būdų maistinės vertės nuorodą galima dar kartą, t. y. pakartojant, išdėstyti kitaip ir atitinkamai pateikti kitoje pakuotės vietoje, pavyzdžiui pavaizduoti grafinėmis priemonėmis arba simboliais, jei laikomasi šių reikalavimų:

   a) tokie informacijos išraiškos būdai neturi klaidinti vartotojų arba nukreipti jo dėmesį nuo privalomos maistinės vertės nuorodos;
   b) jis grindžiami ▌referenciniais suvartojamais kiekiais pagal X priedo B dalį arba pripažintomis mokslinėmis išvadomis dėl suvartojamo energijos ar maistinių medžiagų kiekių; ir
   c) jis pagrįsti moksliniais įrodymais, kaip paprastas vartotojas supranta pateiktą informaciją ir ja naudojasi; ir
   d) jis pagrįsti nepriklausomų vartotojų tyrimų rezultatais, kurie patvirtina, kad tą išraiškos būdą supranta paprastas vartotojas.

33 straipsnis

Pateikimas

1.  Be pagal 29 ir 31 straipsnius pateikiamos maistinės vertės nuorodos, energinės vertės ženklinimas, kuris privalomas pagal 29 straipsnio 1 dalies a punktą ir X priedo B dalį turi būti pateikiamas pakuotės priekinės pusės apačioje dešinėje, 3mm dydžio šriftu ir įrėminamas rėmelyje.

2.  Dovanų pakuotėms netaikomas reikalavimas energinę vertę dar kartą pateikti pakuotės priekinėje pusėje, kaip tai yra nustatyta 1 dalyje.

3.  Savanoriškai teikiama išsamesnė maistinės vertės nuoroda, susijusi su 29 straipsnio 2 dalyje nurodytomis maisto medžiagomis, prireikus teikiama ▌XIII priede ▌nustatyta eilės tvarka. 1 dalis taikoma mutatis mutandis.

4.  Jei maistinės vertės nuoroda IV priede išvardytiems maisto produktams yra privaloma dėl pateikiamų teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą, nereikalaujama, kad ji būtų įrašyta pagrindiniame regėjimo lauke.

5.  1 dalies nuostatos netaikomos maisto produktams, apibrėžtiems Direktyvoje 89/398/EEB ir specialiosiose direktyvose pagal pirmiau minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį.

6.  Jei energijos ar maistinės (-ių) medžiagos (-ų) kiekis produkte nedidelis, maistinės vertės nuorodą apie šias sudedamąsias dalis galima pakeisti teiginiu, pvz., „Sudėtyje yra nedidelis .... kiekis“, ir pateikti jį labai arti maistinės vertės nuorodos, jei tokia yra.

7.  Su kitais maistinės vertės nuorodos pateikimo aspektais susijusias taisykles, išskyrus nurodytas 5 dalyje, nustato Komisija, naudodamasi teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikydamasi 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų.

8.  ...(41) Komisija turi pateikti vertinimo ataskaitą dėl 1–7 dalyse apibrėžtos pristatymo formos.

V SKYRIUS

SAVANORIŠKAI TEIKIAMA INFORMACIJA APIE MAISTĄ

34 straipsnis

▌Reikalavimai

1.  Savanoriškai teikiama informacija nenurodoma taip, kad dėl to trūktų vietos privalomajai informacijai išdėstyti.

2.  Visa informacija, susijusi su savanoriškai teikiamos informacijos apie maistą sistemomis, pvz., kriterijais ir moksliniais tyrimais, kuriais jos pagrįstos, skelbiama viešai.

3.  Papildoma savanoriškai teikiama informacija apie maistinę vertę tam tikroms tikslinėms gyventojų grupėms, pvz., vaikams, gali būti toliau teikiama, jei šios konkrečios referencinės vertės yra moksliškai pagrįstos, neklaidina vartotojo ir atitinka šiame reglamente nustatytus bendruosius reikalavimus.

4.  Nepažeidžiant ženklinimo pagal konkrečias Sąjungos teisės aktų nuostatas, 5 dalis taikoma, kai maisto produkto kilmės šalis ar kilmės vieta nurodomos savanoriškai, norint informuoti vartotoją, kad maisto produktas yra kilęs arba iš Sąjungos, arba iš nurodytos šalies ar vietos.

5.  Mėsos, išskyrus jautieną ir veršieną, atveju viena kilmės šalis ar kilmės vieta nurodoma tik jei gyvūnai gimė, buvo auginami ir paskersti toje pačioje šalyje ar vietoje. Kitais atvejais nurodoma informacija apie skirtingas gimimo, auginimo ir skerdimo vietas.

6.  Terminas „vegetariškas“ neturėtų būti taikomas maisto produktams, kurie susideda ar yra pagaminti iš produktų, gautų iš mirusių ar paskerstų gyvūnų, ar gyvūnų, kurie miršta dėl to, kad buvo suvalgyti. Terminas „veganiškas“ neturėtų būti taikomas maisto produktams, kurie susideda ar buvo pagaminti iš gyvūnų ar gyvulinės kilmės produktų (įskaitant produktus, gautus iš gyvų gyvūnų).

▌VI SKYRIUS

NACIONALINĖS NUOSTATOS

35 straipsnis

Principas

Valstybės narės gali nustatyti informacijos apie maistą srities nuostatas tik jei tokia galimybė yra numatyta šiame reglamente.

36 straipsnis

Nacionalinės nuostatos dėl papildomų privalomų duomenų

Be 9 straipsnio 1 dalyje ir 11 straipsnyje nurodytų privalomų duomenų valstybės narės 39 straipsnyje nustatyta tvarka gali reikalauti papildomų privalomų duomenų apie specifinių tipų ar kategorijų maisto produktus, grįsdamos šį reikalavimą:

   a) visuomenės sveikatos apsauga;
   b) vartotojų apsauga;
   c) sukčiavimo prevencija;
   d) pramoninės ir komercinės nuosavybės teisių apsauga, regioninės kilmės nuorodomis, registruotaisiais kilmės vietos pavadinimais ir nesąžiningos konkurencijos prevencija.

Taikant šias priemones neturi būti daroma kliūčių laisvam prekių judėjimui vidaus rinkoje.

37 straipsnis

Pienas ir pieno produktai

Dėl pieno ir pieno produktų, teikiamų pakartotiniam naudojimui skirtuose stikliniuose buteliuose, valstybės narės gali priimti nuo 9 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies nukrypstančias nuostatas.

Jos nedelsdamos pateikia Komisijai šių nuostatų tekstus.

38 straipsnis

▌Nefasuoti maisto produktai

1.  Su nefasuotais maisto produktais ▌pateikiami 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyti duomenys.

2.  Kitų 9 ir 11 straipsniuose nurodytų duomenų teikti neprivaloma.

3.  Valstybės narės gali priimti išsamias taisykles dėl 1 ir 2 dalyse minimų duomenų pateikimo būdo.

4.  Valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai 1 ir 3 dalyse nurodytų nuostatų tekstus.

39 straipsnis

Pranešimų teikimo tvarka

1.  Kai daroma nuoroda į šį straipsnį, valstybė narė, nusprendusi, kad būtina priimti naują su informacija apie maistą susijusį teisės aktą, iš anksto praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie numatomas taikyti priemones ir jas pagrindžia.

2.  Komisija tariasi su Maisto produktų nuolatiniu komitetu, įsteigtu pagal Reglamento (EB) Nr. 178/2002 58 straipsnio 1 dalį, jei tokios konsultacijos, jos nuomone, yra reikalingos arba jei to prašo valstybė narė. Be to, Komisija, vadovaudamasi 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/34/EB, nustatančioje informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką(42), numatytomis nuostatomis, nustato oficialią pranešimų visiems suinteresuotiems subjektams teikimo tvarką.

3.  Atitinkama valstybė narė įgyvendina numatomas priemones tik praėjus trims mėnesiams po to, kai buvo pateiktas 1 dalyje nurodytas pranešimas, su sąlyga, kad ji nėra gavusi neigiamos Komisijos nuomonės.

4.  Jei Komisijos nuomonė yra neigiama, prieš pasibaigiant trijų mėnesių laikotarpiui ji pradeda 41 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą, siekdama nustatyti, ar galima įgyvendinti numatytas priemones. Komisija gali reikalauti tam tikrų numatomų priemonių pakeitimų. Atitinkama valstybė narė gali imtis numatytų priemonių tik Komisijai priėmus galutinį sprendimą.

VII SKYRIUS

ĮGYVENDINIMO, KEITIMO IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

40 straipsnis

Techninės adaptacijos

Komisija gali iš dalies keisti priedus, remdamasi nuostatomis, susijusiomis su II ir III priedų keitimais ir nustatytomis 10 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 2 dalyje. Tokios priemonės, skirtos šio reglamento neesminėms nuostatoms iš dalies keisti jį papildant, priimamos naudojantis teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 42 straipsnį bei laikantis 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų.

41 straipsnis

Komitetas

1.  Komisijai padeda Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinis komitetas.

2.  Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į minėto sprendimo 8 straipsnio nuostatas.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas laikotarpis – trys mėnesiai.

42 straipsnis

Delegavimas

1.  Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti 9 straipsnio 1 dalies k punkte, 11 straipsnio 2 dalyje, 14 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio e dalyje, 22 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje, 26 straipsnio 2 dalyje, 29 straipsnio 1 dalyje, 30 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 33 straipsnio 7 dalyje ir 40 straipsnyje nurodytus deleguotus teisės aktus penkerių metų laikotarpiui nuo ...(43). Komisija pateikia ataskaitą dėl deleguotų įgaliojimų ne vėliau kaip likus šešiems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų delegavimas automatiškai pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas ar Taryba jį atšaukia pagal 43 straipsnį.

2.  Kai tik Komisija priima deleguotą teisės aktą, apie tai ji tuo pačiu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai

3.  Įgaliojimai priimti deleguotus teisės aktus Komisijai suteikiami laikantis 43 ir 44 straipsniuose nustatytų sąlygų

43 straipsnis

Delegavimo atšaukimas

1.  Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu atšaukti 9 straipsnio 1 dalies k punkte, 11 straipsnio 2 dalyje, 14 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio e dalyje, 22 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje, 26 straipsnio 2 dalyje, 29 straipsnio 1 dalyje, 30 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 33 straipsnio 7 dalyje ir 40 straipsnyje nurodytą įgaliojimų delegavimą.

2.  Institucija, pradėjusi vidaus procedūrą, kad nuspręstų, ar atšaukti įgaliojimų delegavimą, stengiasi informuoti kitą instituciją ir Komisiją per protingą terminą iki galutinio sprendimo priėmimo dienos, nurodydama deleguotus įgaliojimus, kurie galėtų būti atšaukti, ir galimas atšaukimo priežastis.

3.  Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiamas tame sprendime nurodytų įgaliojimų delegavimas. Jis įsigalioja nedelsiant arba vėlesnę jame nurodytą datą. Sprendimas neturi poveikio jau galiojančių deleguotų teisės aktų galiojimui. Jis skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

44 straipsnis

Prieštaravimai dėl deleguotų teisės aktų

1.  Europos Parlamentas arba Taryba gali pareikšti prieštaravimus dėl deleguoto teisės akto per du mėnesius nuo pranešimo dienos.

Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiams.

2.  Jeigu praėjus tam laikotarpiui nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškė prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto, deleguotas teisės aktas skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioja jo nuostatose nurodytą dieną.

Deleguotas teisės aktas gali būti skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioti iki to laikotarpio pabaigos, jeigu tiek Europos Parlamentas, tiek Taryba informavo Komisiją, kad nepareikš prieštaravimų.

3.  Jeigu Europos Parlamentas ar Taryba pareiškia prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto, šis aktas neįsigalioja. Prieštaravimus pareiškusi institucija nurodo prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto priežastis.

45 straipsnis

Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 pakeitimai

Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 7 straipsnio pirma ir antra pastraipos pakeičiamos taip:"

Teiginiui apie maistingumą ir (arba) sveikatingumą nustatyta informacijos teikimo pagal ... m. .... ...d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. .../... dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams IV skyriaus 3 skirsnį* pareiga ir būdai taikomi mutatis mutandis, išskyrus bendro pobūdžio reklamą.

Be to, prireikus, remiantis ... m. .... ...d. Reglamento (ES) Nr. .../... [dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams] 30 ir 31 straipsniais, tame pačiame kaip maistinės vertės nuorodos regėjimo lauke pateikiamas (-i) medžiagos (-ų) kiekis (-iai), su kuriuo (-iais) yra susijęs teiginys apie maistingumą arba sveikatingumą ir kuris (-ie) nepateikiamas (-i) ženklinime nurodant maistinę vertę.

*OL L …

"

46 straipsnis

Reglamento (EB) Nr. 1925/2006 pakeitimai

Reglamentas (EB) Nr. 1925/2006 iš dalies keičiamas taip:

1.  6 straipsnio 6 dalis pakeičiama taip:"

6.  Kai maisto produktas papildomas vitaminu arba mineraline medžiaga, to vitamino arba mineralinės medžiagos kiekis maisto produkte turi prilygti bent dideliam kiekiui, nurodytam ... m. .... ...d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. .../... dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams XI priedo A dalies 2 punkte*. Konkrečių maisto produktų arba maisto produktų kategorijų mažiausi kiekiai, įskaitant bet kokius mažesnius kiekius, nukrypstant nuo anksčiau minėtų didelių kiekių, patvirtinami 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

___________________

*OL L …

"

2.  7 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:"

3.  Ženklinant nurodant maistinę vertę privaloma nurodyti vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis papildytų ir šiame reglamente nurodytų produktų maistingumą. Pateikiamą informaciją sudaro Reglamento (ES) Nr. .../... [dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams] 29 straipsnio 1 dalyje apibrėžti duomenys ir bendri vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai, esantys maisto produkto sudėtyje po papildymo.

"

47 straipsnis

Panaikinimas

1.  Direktyvos 87/250/EEB, 94/54/EB, 1999/10/EB, 2000/13/EB, 2002/67/EB, 2004/77/EB ir Reglamentas (EB) Nr. 608/2004 panaikinami nuo ...(44).

2.  Direktyva 90/496/EEB panaikinama praėjus ...(45)*.

3.  Nuorodos į panaikintus teisės aktus laikomos nuorodomis į šį reglamentą.

48 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

14 straipsnio 1 dalis taikoma nuo ...(46).

29–33 straipsniai taikomi nuo ...*, išskyrus maisto produktus, kuriuos ženklina maisto verslo operatoriai...(47)*, kurių įmonėse dirba mažiau nei 100 darbuotojų ir kurių metinė apyvarta ir (arba) metinis balansas neviršija 5 mln. EUR; šie operatoriai taiko minėtus straipsnius nuo ...(48)**.

Šis reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Priimta

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkas Pirmininkas

I PRIEDAS

SPECIALIŲ TERMINŲ APIBRĖŽTYS,

kaip nurodyta 2 straipsnio 4 dalyje

1.  maistinės vertės nuoroda arba ženklinimas nurodant maistinę vertę – informacija, nurodant:

   a) energinę vertę; arba
  b) energinę vertę ir vieną ar kelias šių maistinių medžiagų ir jų sudedamąsias dalis:
   riebalus,
   angliavandenius,
   skaidulines medžiagas,
   baltymus,
   druską,
   X priedo A dalies 1 punkte išvardytus vitaminus ir mineralines medžiagas, kurių yra didelis kiekis, kaip apibrėžta X priedo A dalies 2 punkte;
   2. riebalai – visi lipidai, įskaitant fosfolipidus;
   3. sočiosios riebalų rūgštys – riebalų rūgštys, neturinčios dvigubų jungčių;
   4. trans-riebalai – riebalų rūgštys su ne mažiau kaip viena nekonjuguota (t. y. su ne mažiau kaip viena įterpta metileno grupe) dviguba anglies-anglies jungtimi trans konfigūracijoje;
   5. mononesočiosios riebalų rūgštys – riebalų rūgštys su viena cis-dviguba jungtimi;
   6. polinesočiosios riebalų rūgštys – riebalų rūgštys su cis-, cis-metileno dvigubomis jungtimis;
   7. angliavandeniai – visi angliavandeniai, metabolizuojami žmogaus organizme, įskaitant poliolius;
   8. cukrus – visi maiste esantys monosacharidai ir disacharidai, išskyrus poliolius, izomaltuliozę ir D-tagatozę;
   9. polioliai – alkoholiai, kurių sudėtyje yra daugiau nei dvi hidroksilinės grupės;
   10. baltymai – baltymų kiekis, apskaičiuotas pagal šią formulę: baltymai = bendras azoto kiekis pagal Kjeldahlį x 6,25 ir pieno baltymų atveju – bendras azoto kiekis pagal Kjeldahlį x 6,38;
   11. druska – druskos kiekis, apskaičiuotas pagal šią formulę: druska = natris × 2,5;
   12. maistiniai aukso lakšteliai – iš maždaug 0,000125 mm storio aukso lakštelių pagaminta valgoma maisto produktų ir gėrimų puošmena lakštelių ar miltelių pavidalu;
   13. vidutinė vertė – vertė, geriausiai atspindinti konkrečiame maisto produkte esantį maistinės vertės kiekį, atsižvelgiant į sezoninius svyravimus, vartojimo būdą ir kitus veiksnius, galinčius daryti poveikį realios vertės pokyčiams;
   14. pakuotės priekinė pusėmaisto produkto pakuotės pusė arba plotas, kuris tikriausiai bus rodomas arba matomas normaliomis arba įprastinėmis pardavimo arba naudojimo sąlygomis.

II PRIEDAS

ALERGIJĄ ARBA NETOLERAVIMĄ GALINČIOS SUKELTI SUDEDAMOSIOS DALYS

1.  Glitimo turintys javai (t. y. kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, kviečiai spelta, kamutas arba jų sukryžmintos atmainos) ir jų produktai, išskyrus:

   a) kviečių pagrindu pagamintus gliukozės sirupus, turinčius dekstrozės(49);
   b) kviečių pagrindu pagamintus maltodekstrinus1;
   c) miežių pagrindu pagamintus gliukozės sirupus;
   d) javus, naudojamus alkoholio distiliatų ▌gamybai.

2.  Vėžiagyviai ir jų produktai.

3.  Kiaušiniai ir jų produktai.

4.  Žuvis ir jos produktai, išskyrus:

   a) žuvies želatiną, naudojamą kaip vitaminų ar karotinoidų nešiklį;
   b) žuvies želatiną ar žuvų klijus, naudojamus alaus ir vyno skaidrinimui.

5.  Žemės riešutai ir jų produktai

6.  Sojų pupelės ir jų produktai, išskyrus:

   a) rafinuotą sojų pupelių aliejų ir riebalus1;
   b) natūralių tokoferolių mišinius (E306), natūralų d-alfa tokoferolį, natūralų d-alfa tokoferolacetatą, natūralų d-alfa tokoferolio sukcinatą iš sojų pupelių;
   c) iš sojų pupelių aliejaus gautus fitosterolius ir fitosterolio esterius;
   d) augalinių stanolių esterius, pagamintus iš sojų pupelių aliejaus sterolių.

7.  Pienas ir jo produktai (įskaitant laktozę), išskyrus:

   a) išrūgas, naudojamas alkoholio distiliatų ▌gamybai;
   b) laktitolį.

8.  Riešutai, t. y. migdolai (Amygdalus communis L.), lazdyno riešutai (Corylus avellana), graikiniai riešutai (Juglans regia), anakardžiai (Anakardium occidentale), pekaninės karijos (Carya illinoinensis (Wangenh.) K. Koch), brazilinės bertoletijos (Bertholletia excelsa), pistacijos (Pistacia vera), makadamijos ir Kvinslendo riešutai (Macadamia ternifolia) bei jų produktai, išskyrus:

   a) riešutus, naudojamus alkoholinių distiliatų ▌gamybai.

9.  Salierai ir jų produktai.

10.  Garstyčios ir jų produktai.

11.  Sezamo sėklos ir jų produktai.

12.  Vartoti skirtame produkte esantis sieros dvideginis ir sulfitai, kurių koncentracija didesnė kaip 10 mg/kg arba 10 mg/l, išreikšti kaip SO2.

13.  Lubinai ir jų produktai.

14.  Moliuskai ir jų produktai.

III PRIEDAS

MAISTO PRODUKTAI, KURIUOS ŽENKLINANT TURI BŪTI NURODYTAS VIENAS AR KELI PAPILDOMDUOMENYS

Maisto produkto tipas arba kategorija

duomenys

1. Maisto produktai, kuriuos pakuojant naudojamos tam tikros dujos

1.1. Maisto produktai, kurių vartojimo trukmė pratęsta jiems pakuoti naudojant dujas, kaip nustatyta Direktyva 89/107/EEB

„Supakuotas apsauginėje atmosferoje“

2. mėsos produktai iš gyvūnų, kurie paskersti vykdant specialų skerdimą

2.1. Mėsa ar mėsos produktai, gauti iš gyvūnų, kurie prieš skerdimą nebuvo apsvaiginti, t. y. jie paskersti vykdant ritualinį skerdimą

'Mėsa, gauta gyvūnus paskerdus jų neapsvaiginus„

3. Maisto produktai, kurių sudėtyje yra saldiklių

3.1. Maisto produktai, kurių sudėtyje yra saldiklio ar saldiklių, kaip nustatyta Direktyva 89/107/EEB

teiginys „su saldikliu (-iais)“ turi būti pateiktas prie maisto produkto pavadinimo pagrindiniame regėjimo lauke.

3.2. Maisto produktai, kurių sudėtyje yra ir cukraus priedų arba cukraus, ir saldiklio arba saldiklių, kaip nustatyta Direktyva 89/107/EEB

teiginys „su cukrumi ir saldikliu (-iais)“ turi būti pateiktas prie maisto produkto pavadinimo

3.3. Maisto produktai, kurių sudėtyje yra aspartamo, kaip nustatyta Direktyva 89/107/EEB

,,sudėtyje yra aspartamo

3.4. Maisto produktai, kurių sudėtyje yra daugiau nei 10 % poliolių priedų, kaip nustatyta Direktyva 89/107/EEB

„vartojant dideliais kiekiais, gali sukelti viduriavimą“

Maisto produkto tipas arba kategorija

duomenys

4. maisto produktai, kurių sudėtyje yra glicirhizininės rūgšties arba jos amonio druskos

4.1. Konditerijos gaminiai ar gėrimai, kurių sudėtyje yra glicirhizininės rūgšties ar jos amonio druskos dėl to, kad buvo pridėta tokios medžiagos ar medžiagų arba paprastojo saldymedžio glycyrrhiza glabra augalo, kurio koncentracija 100 mg/kg arba 10 mg/l, arba didesnė.

Žodžiai „sudėtyje yra paprastojo saldymedžio“ įrašomi iš karto po sudedamųjų dalių sąrašo, nebent žodis „paprastasis saldymedis“ jau įtrauktas į sudedamųjų dalių sąrašą arba į maisto produkto pavadinimą. Kai sudedamųjų dalių sąrašo nėra, šis teiginys turi būti pateiktas prie maisto produkto pavadinimo.

4.2. Konditerijos gaminiai, kurių sudėtyje yra glicirhizininės rūgšties ar jos amonio druskos dėl to, kad buvo pridėta tokios medžiagos ar medžiagų arba paprastojo saldymedžio glycyrrhiza glabra augalo, kurio koncentracija 4 g/kg arba didesnė.

Žodžiai „sudėtyje yra paprastojo saldymedžio – sergantieji hipertenzija turi vengti per didelio kiekio“ įrašomi iš karto po sudedamųjų dalių sąrašo. Kai sudedamųjų dalių sąrašo nėra, šis teiginys turi būti pateiktas prie maisto produkto pavadinimo.

4.3. Gėrimai, kurių sudėtyje yra glicirhizininės rūgšties ar jos amonio druskos dėl to, kad buvo pridėta tokios medžiagos ar medžiagų arba paprastojo saldymedžio glycyrrhiza glabra augalo, kurio koncentracija 50 mg/l ar didesnė arba 300 mg/l ar didesnė tuo atveju, kai gėrimo sudėtyje yra daugiau kaip 1,2 % alkoholio, išreikšto tūrio procentais(50).

Žodžiai „sudėtyje yra paprastojo saldymedžio – sergantieji hipertenzija turi vengti per didelio kiekio“ įrašomi iš karto po sudedamųjų dalių sąrašo. Kai sudedamųjų dalių sąrašo nėra, šis teiginys turi būti pateiktas prie maisto produkto pavadinimo.

Maisto produkto tipas arba kategorija

duomenys

5. maisto produktai, kurių sudėtyje yra glutamo rūgščių arba glumato rūgšties druskų

5.1. Maisto produktai, kurių sudėtyje yra vienas arba keli maisto priedai: E620, E621, E622, E623, E624 ir E625

'sudėtyje yra apetitą skatinančių sudedamųjų dalių„

6. mėsa, susidedanti iš sujungtų mėsos gabalų

6.1. Mėsa susidedanti iš sujungtų mėsos gabalų, galinčių sudaryti įspūdį, kad gaminys pagamintas iš vieno gabalo

šalia maisto pavadinimo turi būti užrašas „iš sujungtų mėsos gabalų“

7. Gėrimai, kurių sudėtyje yra daug kofeino

7.1. Gėrimai, išskyrus pagamintus iš kavos, arbatos arba kavos ar arbatos ekstrakto, kai produkto pavadinime yra žodis „kava“ arba „arbata“, kurie:

– skirti vartoti be jokių pakeitimų, ir kuriuose kofeino, nesvarbu iš kokio šaltinio, yra daugiau nei 150 mg/l, arba

– pagaminti iš koncentruoto ar išdžiovinto produkto ir juose kofeino, nesvarbu iš kokio šaltinio, yra daugiau nei 150 mg/l

Žodžiai „sudėtyje yra daug kofeino“ pateikiami tame pačiame regėjimo lauke, kaip ir gėrimo pavadinimas; po užrašo skliausteliuose ir pagal šio reglamento 14 straipsnio 4 dalį nurodomas kofeino kiekis mg/100 ml.

Maisto produkto tipas arba kategorija

duomenys

8. maisto produktai, į kuriuos įdėta fitosterolių, fitosterolio esterių, fitostanolių arba fitostanolio esterių

8.1. maisto produktai ir sudedamosios dalys, į kuriuos įdėta fitosterolių, fitosterolio esterių, fitostanolių arba fitostanolio esterių

1) žodžiai „įdėta augalų sterolių“ arba „įdėta augalų stanolių“ pateikiamas tame pačiame regėjimo lauke kaip ir maisto produkto pavadinimas;

2) įdėtų fitosterolių, fitosterolio esterių, fitostanolių arba fitostanolio esterių kiekis (išreikštas % arba g kaip laisvieji augalų steroliai ir (arba) augalų stanoliai 100 g arba 100 ml maisto produkto) nurodomas sudedamųjų dalių sąraše;

3) teiginys, kad maisto produktas skirtas tik žmonėms, norintiems sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje;

4) teiginys, kad pacientai, vartojantys cholesterolį mažinančius vaistus, produktą gali vartoti tik prižiūrint gydytojui;

5) aiškiai matomas teiginys, kad maisto produktas gali netikti nėščių arba krūtimi maitinančių moterų ir mažesnių kaip penkerių metų vaikų mitybai;

6) patarimas, kad maisto produktas turi būti subalansuotos ir įvairios mitybos dalimi, o siekiant palaikyti karotinoidų kiekį reikia nuolat valgyti vaisius ir daržoves;

Maisto produkto tipas arba kategorija

duomenys

7) teiginys, kad reikia vengti didesnių kaip 3 g augalų sterolių ir (arba) augalų stanolių dozių per dieną pateikiamas tame pačiame regėjimo lauke, kaip ir teiginys, kurio reikalaujama pagal 3 punktą;

8) atitinkamo maisto produkto arba maisto sudedamosios dalies porcijos termino apibrėžtis (pageidautina g arba ml), nurodant kiekvienoje porcijoje esančio augalų sterolio ir (arba) augalų stanolio kiekį.

9. Mėsos ir paukštienos produktai

9.1. Vištienos gaminiais, kurių gamyboje buvo naudojami jautienos arba kiaulienos baltymai.

Jautienos arba kiaulienos baltymų naudojimas visada turi būti aiškiai nurodomas pakuotėje.

IV PRIEDAS

MAISTO PRODUKTAI, KURIEMS NETAIKOMAS PRIVALOMAS ŽENKLINIMO NURODANT MAISTINĘ VERTĘ REIKALAVIMAS

–   švieži vaisiai ir daržovės, taip pat neperdirbti produktai, sudaryti iš vienos sudedamosios dalies arba sudedamųjų dalių kategorijos;

   produktai, perdirbti atliekant tik vieną perdirbimo operaciją – rūkant arba brandinant, sudaryti iš vienos sudedamosios dalies arba sudedamųjų dalių kategorijos;
   natūralus mineralinis vanduo arba kitoks vanduo, skirtas žmonėms vartoti ▌, įskaitant vandenį, į kurį įdėta tik anglies dioksido ir (arba) kvapiųjų medžiagų;
   prieskoniniai augalai, kvapiosios ar skoninės medžiagos, prieskoniai, pagardai ir jų mišiniai;
   druska ir druskos pakaitalai;
   cukrus ir naujų rūšių cukrus;
   įvairių rūšių miltai;
   produktai, kuriems taikoma 1999 m. vasario 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/4/EB dėl kavos ir cikorijos ekstraktų(51), nemaltos arba maltos kavos pupelės ir nemaltos arba maltos kavos pupelės be kofeino;
   vaistažolių arbata, arbata, arbata be kofeino, greitai paruošiama arba tirpi arbata arba arbatos ekstraktas, greitai paruošiama arba tirpi arbata arba arbatos ekstraktas be kofeino, į kuriuos neįdėta sudedamųjų dalių;
   fermentuotas actas ir acto pakaitalai, įskaitant tuos, į kuriuos įdėta tik kvapiųjų medžiagų;
   kvapiosios medžiagos;
   maisto priedai;
   pagalbinės perdirbimo medžiagos;
   maisto fermentai;
   dažantys maisto produktai;
   maistiniai aukso lakšteliai;
   želatina;
   uogienės tirštinimo mišiniai;
   mielės;
   kramtomosios gumos produktai;
   maisto produktai, kurių dizainas ar pakuotė yra sezoninio, prabangos prekių ar dovanų tipo;
   sezoniniai konditerijos gaminiai ir cukrinės bei šokoladinės figūros;
   mišrūs produktų rinkiniai;
   rinkiniai;
   maisto produktai pakuotėse arba taroje, kurių didžiausias paviršiaus plotas yra mažesnis nei 75 cm2. 29 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta energinė vertė vis tiek turi būti nurodoma pagrindiniame regėjimo lauke;
   maisto produktai, kuriuos privatūs asmenys parduoda atsitiktinėmis progomis, o ne vykdydami įsipareigojimus, reiškiantį, kad veikla yra tęstinė ir pagrįsta tam tikra organizacine struktūra;
   nefasuoti maisto produktai, įskaitant viešojo maitinimo įstaigų nedelsiant suvartoti skirtus maisto produktus;
   rankų darbo maisto produktai;
   ūkininkų tiesiogiai parduodami maisto produktai;
   maisto produktai, kuriuos mažos įmonės nedideliais kiekiais tiesiogiai tiekia galutiniam vartotojui arba vietos mažmeninėms įmonėms, kurios tiesiogiai tiekia galutiniam vartotojui;
   maisto produktai, esantys vidinėje pakuotėje, kuri neskirta parduoti be išorinės pakuotės (informacija apie maistinę vertę pateikiama ant išorinės pakuotės, jei produktas nepriskiriamas maisto produktų, kuriems pagal šį priedą reikalavimas netaikomas, kategorijoms);
   maisto produktai, kurių kiekis mažesnis negu 5 g/ml;
   neištrinamai paženklinti stikliniai buteliai.

V PRIEDAS

MAISTO PRODUKTO PAVADINIMAS IR KONKRETI KARTU PATEIKIAMA INFORMACIJA

A dalis – maisto produkto pavadinimas

1.  Valstybėje narėje, kurioje produktas yra parduodamas, leidžiama naudoti maisto produkto pavadinimą, kuriuo jis buvo teisėtai pagamintas ir parduodamas jį pagaminusioje valstybėje narėje.

Vis dėlto jeigu taikant kitas šio reglamento, visų pirma 9 straipsnio, nuostatas valstybės narės, kurioje maisto produktas parduodamas, vartotojai negali sužinoti tikrosios jo prigimties ir atskirti nuo maisto produktų, su kuriais jis gali būti painiojamas, šalia maisto produkto pavadinimo tame pačiame regėjimo lauke aiškiu ir lengvai įskaitomu šriftu pateikiama ir kita aprašomojo pobūdžio informacija.

2.  Išimtiniais atvejais maisto produktą pagaminusios valstybės narės vartojamas jo pavadinimas nėra naudojamas produktą parduodančioje valstybėje narėje, jeigu šio pavadinimo maisto produktas pagal savo sudėtį arba gamybą taip skiriasi nuo įprastai šiuo pavadinimu žinomo maisto produkto, kad 1 punkto nuostatų nepakanka, jog produktą parduodančios valstybės narės pirkėjai gautų teisingą informaciją.

3.  Pavadinimas, saugomas kaip intelektinė nuosavybė, registruotas prekės pavadinimas arba išgalvotas pavadinimas negali būti vartojamas vietoj maisto produkto pavadinimo.

b dalis – kartu su maisto produkto pavadinimu teikiama privalomoji informacija

1.  Maisto produkto pavadinimą sudaro arba kartu su juo pateikiama informacija apie fizinį maisto produkto pavidalą arba ypatingą jo apdorojimą (pvz., susmulkintas į miltelius, pakartotinai užšaldytas, išdžiovintas šaldant, labai užšaldytas, greitai užšaldytas, atitirpintas, koncentruotas, rūkytas) visais atvejais, kai, nepateikus šios informacijos, pirkėjas gali būti suklaidintas.

2.  Ant visų jonizuojančiąja spinduliuote apdorotų maisto produktų turi būti šios nuorodos:"

apšvitinta' arba „apdorota jonizuojančiąja spinduliuote“.

3.  Mėsos produktų, kurie atrodo kaip mėsos atpjova, sukapotos skerdienos dalis, mėsos griežinys, mėsos gabalas, skerdena, pavadinime ir žuvies produktų pavadinime nurodomos visos pridėtos sudedamosios dalys, kurių gyvulinė kilmė skiriasi nuo pirminio gyvulio kilmės.

4.  Bet kokio mėsos produkto, kuris atrodo kaip mėsos atpjova, sukapotos skerdienos dalis, mėsos griežinys, mėsos gabalas, skerdena arba kaip konservuota mėsa, etiketėje nurodomą maisto produkto pavadinimą sudaro ši informacija:

   a) visos pridėtos sudedamosios dalys, kurių gyvulinė kilmė skiriasi nuo likusios mėsos dalies kilmės; ir
  b) pridėto vandens kiekis šiomis aplinkybėmis:
   virtos ir nevirtos mėsos atveju arba virtos konservuotos mėsos atveju – pridėto vandens kiekis, jeigu jis sudaro daugiau negu 5 % viso produkto svorio,
   nevirtos konservuotos mėsos atveju – pridėto vandens kiekis, jeigu jis sudaro daugiau negu 10 % viso produkto svorio.

5.  Bet kokio žuvies produkto, kuris atrodo kaip žuvies atpjova, filė, griežinėlis arba gabalas, etiketėje nurodomą maisto produkto pavadinimą sudaro ši informacija:

   a) visos augalinės kilmės sudedamosios dalys ir visos sudedamosios dalys, kurių kilmė yra gyvūninė, bet ne iš žuvų; ir
   b) pridėto vandens kiekis, jeigu jis sudaro daugiau negu 5 % viso produkto svorio.

C dalis – specifiniai reikalavimai „smulkintos mėsos“ pavadinimui

1.  Sudėties kriterijai, tikrinami pagal dienos vidurkį:

Riebumas

Jungiamasis audinys:

mėsos baltymų santykis

– liesa smulkinta mėsa

≤ 7 %

≤ 12

– smulkinta gryna jautiena

≤ 20 %

≤ 15

– smulkinta mėsa, kurioje yra kiaulienos

≤ 30 %

≤ 18

– smulkinta kitų rūšių gyvūnų mėsa

≤ 25 %

≤ 15

2.  Nukrypstant nuo Reglamento (EB) Nr. 853/2004 III priedo V skyriaus IV skirsnio reikalavimų etiketėse užrašoma:

„riebumo procentas mažesnis nei ...

"

"

jungiamasis audinys: mėsos baltymų santykis mažesnis nei...

"

3.  Valstybės narės gali leisti tiekti nacionalinei rinkai šios dalies 1 punkte nustatytų kriterijų neatitinkančią smulkintą mėsą, pažymėtą nacionaliniu ženklu, kurio neįmanoma supainioti su Reglamento (EB) Nr. 853/2004 5 straipsnio 1 dalyje nurodytais ženklais.

d dalis. specifiniai reikalavimai „dešrų žarnų“ pavadinimui

Sudedamųjų dalių sąraše dešrų žarna apibūdinama kaip:

   „natūrali žarna“, jei iš porakanopių žarnyno gauta žarna naudojama dešroms gaminti;
   „dirbtinė žarna“ – kitais atvejais.

Jei dirbtinė žarna yra nevalgoma, tą reikia pažymėti.

e dalis. maisto produktų, kurie primena kitą maisto produktą, oficialūs pavadinimai (toliau sąraše pateikiami pavyzdžiai)

Maisto produktai, kurie primena kitą maisto produktą arba kurių viena sudedamoji dalis pakeista pakaitalu, ženklinami taip:

Rūšies, kokybės ir sudėties skirtumai

Oficialus pavadinimas

Palyginti su sūriu, pieno riebalai visiškai arba iš dalies pakeisti augaliniais riebalais

'Sūrio pakaitalas„

Palyginti su kumpiu, pakeista sudėtis, į kurią įeina smulkintos sudedamosios dalys, kuriose yra daug mažiau mėsos

'Kumpio pakaitalas„

VI PRIEDAS

SUDEDAMŲJŲ DALIŲ NURODYMAS IR PAVADINIMAS

A dalis – konkrečios nuostatos dėl sudedamųjų dalių nurodymo mažėjančia tvarka pagal svorį

Sudedamosios dalies kategorija

Nuostata dėl nurodymo pagal svorį

1. Įdėtas vanduo ir lakieji produktai

Išvardijami pagal jų svorį gatavame produkte. Įdėto vandens, kaip maisto produkto sudedamosios dalies, kiekis skaičiuojamas iš viso gatavo produkto kiekio atimant visą kitų panaudotų sudedamųjų dalių kiekį. Į šį kiekį atsižvelgti nebūtina, jei jis nesudaro daugiau kaip 5 % viso galutinio produkto svorio.

2. Koncentruotos ar dehidratuotos sudedamosios dalys, atgamintos gamybos proceso metu

Gali būti išvardytos pagal kiekį, buvusį prieš jas koncentruojant arba dehidratuojant.

3. Koncentruotų arba dehidratuotų maisto produktų, kuriuos ketinama atgaminti pridedant vandens, sudedamosios dalys

Gali būti išvardytos pagal jų dalį atgamintame produkte, tačiau sudedamųjų dalių sąraše turi būti įrašyti žodžiai „atgaminto produkto sudedamosios dalys“ arba „paruošto vartoti produkto sudedamosios dalys“.

Sudedamosios dalies kategorija

Nuostata dėl nurodymo pagal svorį

4. Vaisiai, daržovės ar grybai, iš kurių nė vienas nėra vyraujantis pagal svorį ir kurie naudojami kintančiomis dalimis mišinyje, kuris yra maisto produkto sudedamoji dalis

Sudedamųjų dalių sąraše gali būti skirstomi į grupes „vaisiai“, „daržovės“ ar „grybai“, pridedant žodžius „įvairiomis dalimis“, po kurių iš karto pateikiamas esančių vaisių, daržovių ar grybų sąrašas. Tokiais atvejais mišinys į sudedamųjų dalių sąrašą įtraukiamas pagal 19 straipsnio 1 dalį, remiantis visu esančių vaisių, daržovių ar grybų svoriu.

5. Prieskonių ir prieskoninių augalų mišiniai arba produktai, kuriuose pagal masę neišsiskiria nė vienas prieskonis ar prieskoninis augalas

Gali būti išvardyti kitokia tvarka, tokiu atveju sudedamųjų dalių sąraše įrašomi žodžiai „įvairiomis dalimis“.

6. Mažiau kaip 2 % galutinio produkto sudarančios sudedamosios dalys

Gali būti išvardytos kitokia tvarka po kitų sudedamųjų dalių.

7. Tikriausiai maisto produktams gaminti ar ruošti naudojamos panašios arba galinčios pakeisti viena kitą sudedamosios dalys, nekeičiančios tų maisto produktų sudėties, pobūdžio ar numanomos vertės ir sudarančios mažiau kaip 2 % galutinio produkto

Sudedamųjų dalių sąraše gali būti nurodytos žodžiais „sudėtyje yra ... ir (arba) ...“, jei ne mažiau kaip viena iš ne daugiau kaip dviejų sudedamųjų dalių yra galutiniame produkte. Ši nuostata netaikoma maisto priedams arba sudedamosioms dalims, išvardytoms šio priedo C dalyje.

B dalis – Tam tikrų sudedamųjų dalių pavadinimas pagal kategorijos (o ne pagal specifinį pavadinimą)

Sudedamosios dalys, kurios priskiriamos vienai iš toliau išvardytų kategorijų ir kurios yra kito maisto produkto sudedamoji dalis, turi būti nurodomos tik pagal tos kategorijos pavadinimą.

Maisto produkto kategorijos apibrėžimas

Pavadinimas

1. Rafinuoti aliejai, išskyrus alyvų aliejų

„Aliejus“ su:

atitinkamu būdvardžiu ▌'gyvūninis' (arba nuoroda į jų konkrečią gyvūninę kilmę) arba, prireikus, nuoroda į jų konkrečią augalinę ▌kilmę.

Tais atvejais, kai negalima užtikrinti, jog sudėtyje nėra tam tikrų augalinių aliejų, privaloma užrašyti „Sudėtyje gali būti...“.

Nurodant hidrintą aliejų prieš „aliejus“ turi būti įrašytas būdvardis „hidrintas“ ▌.

2. Rafinuoti riebalai

„Riebalai“ su ▌nuoroda į jų konkrečią augalinę ar gyvūninę kilmę.

Nurodant hidrintus riebalus prieš „riebalai“ turi būti įrašytas būdvardis „hidrinti“, jei maistinės vertės nuorodoje nenurodytas sočiųjų rūgščių ir trans-riebalų kiekis.

3. Dviejų arba daugiau rūšių javų miltų mišiniai

„Miltai“ ir grūdų, iš kurių jie sumalti, sąrašas pagal svorį mažėjančia tvarka

4. Krakmolai ir fizikiniais būdais arba fermentais modifikuoti krakmolai, iškaitinti arba dekstrinuoti krakmolai, rūgštimi ar šarmais apdoroti krakmolai bei balinti krakmolai

„Krakmolas“

5. Visų rūšių žuvys, jei žuvis yra kito maisto produkto sudedamoji dalis ir jei tokio maisto produkto pavadinimas bei pateikimo forma nėra susiję su konkrečios rūšies žuvimi

„Žuvis“

6. Visų rūšių sūriai, jei sūris arba sūrių mišinys yra kito maisto produkto sudedamoji dalis ir jei tokio maisto produkto pavadinimas bei pateikimo forma nėra susiję su konkrečios rūšies sūriu

„Sūris“

7. Visi prieskoniai, kurie sudaro ne daugiau kaip 2 % maisto produkto svorio

„Prieskonis (prieskoniai)“ arba „prieskonių mišiniai“

8. Visi prieskoniniai augalai arba jų dalys, kurie sudaro ne daugiau kaip 2 % maisto produkto svorio

„Prieskoninis augalas (prieskoniniai augalai)“ arba „prieskoninių augalų mišiniai“

9. Visų rūšių gumos preparatai, vartojami gaminti kramtomosios gumos pagrindą

„Kramtomosios gumos pagrindas“

10. Visų rūšių trapūs kepinti grūdų produktai

Atitinkamai „traškučiai“ arba „džiūvėsiai“

11. Visų rūšių sacharozė

„Cukrus“

12. Bevandenė dekstrozė arba dekstrozės monohidratas

„Dekstrozė“

13. Gliukozės sirupas ir bevandenės gliukozės sirupas

„Gliukozės sirupas“

14. Visų rūšių pieno baltymai (kazeinai, kazeinatai ir išrūgų baltymai) ir jų mišiniai

„Pieno baltymai“

15. Presuotas, ekstrahuotas arba rafinuotas kakavos sviestas

„Kakavos sviestas“

16. Natūralūs iš vaisių, daržovių, valgomųjų augalų ar augalų dalių mechaniniais ir fiziniais būdais išgauti ekstraktai, kurie koncentruota forma naudojami maisto produktų dažymui

'Dažantys maisto produktai„

17. Visų rūšių vynai, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 1493/1999

„Vynas“

18. Žinduolių ir paukščių, pripažintų tinkamais žmonių maistui, skeleto raumenys(52), su jiems priklausančiais ar greta esančiais audiniais, jei bendras jų sudėtyje esančių riebalų ir jungiamojo audinio kiekis neviršija toliau nurodytų kiekių ir kai mėsa yra kito maisto produkto sudedamoji dalis.

Ši termino apibrėžtis apima mėsą, gautą mechaninėmis priemonėmis ją nuėmus nuo kaulų, kurios neapima 'mechaniškai atskirtos mėsos' termino apibrėžtis, pateikta Reglamente (EB) Nr. 853/2004.

Didžiausias leidžiamas riebalų ir jungiamojo audinio kiekis sudedamosioms dalims, kurios apibūdinamos žodžiu „… mėsa“

„… mėsa“ ir atitinkamos (-ų) rūšies (-ių) gyvūno pavadinimas (-ai)(53)

Maisto produkto kategorijos apibrėžimas

Pavadinimas

Rūšis

Riebalai (%)

Jungiamasis audinys(54) (%)

Žinduoliai (išskyrus triušius ir kiaules) ir rūšių mišinys, kurio didesnę dalį sudaro žinduoliai

25

25

Kiaulės

30

25

Paukščiai ir triušiai

15

10

Jei šie didžiausi leidžiami kiekiai viršijami, bet „mėsa“ atitinka visus kitus jai taikomus kriterijus, „…mėsos“ kiekis turi būti atitinkamai sumažintas, o sudedamųjų dalių sąraše prie žodžio „…mėsa“ turi būti nurodyti esami riebalai ir (arba) jungiamasis audinys.

19. Visų rūšių produktai, kuriems taikoma „mechaniškai atskirtos mėsos“ termino apibrėžtis.

„mechaniškai atskirta mėsa“ ir atitinkamos (-ų) rūšies (-ių) gyvūno pavadinimas (-ai)(55)

C dalis – Tam tikrų sudedamųjų dalių pavadinimas pagal jų kategorijos pavadinimą po jo nurodant jų specifinį pavadinimą arba EB numerį

Sudedamosios dalys ir fermentai, išskyrus išvardytuosius 22 straipsnio b dalyje, priskiriami vienai iš šioje dalyje išvardytų kategorijų, turi būti nurodomos pagal tos kategorijos pavadinimą, o po jo turi būti nurodytas specifinis pavadinimas arba, prireikus, EB numeris. Jei sudedamoji dalis priskiriama daugiau kaip vienai kategorijai, nurodoma kategorija pagal šiame maisto produkte atliekamą pagrindinę funkciją. Vis dėlto jei ši sudedamoji dalis gali turėti glitimo, po pavadinimo „modifikuotasis krakmolas“ visada turi būti nurodyta jo specifinė augalinė kilmė.

Rūgštis

Rūgštingumą reguliuojanti medžiaga

Lipnumą reguliuojanti medžiaga

Medžiaga nuo putojimo

Antioksidatorius

Užpildas

Dažiklis

Emulsiklis

Emulsinimo druskos(56)

Fermentai(57)

Aromato ir skonio stipriklis

Miltų apdorojimo medžiaga

Stingdiklis

Glajinė medžiaga

Drėgmę išlaikanti medžiaga

Modifikuotas krakmolas2

Celiuliozės ekstraktas2

Konservantas

Suslėgtosios dujos

Tešlos kildymo medžiaga

Stabilizatorius

Saldiklis

Tirštiklis

D dalis – kvapiųjų medžiagų pavadinimai sudedamųjų dalių sąraše

1.  Kvapiosios medžiagos žymimos žodžiais „kvapioji medžiaga“ („kvapiosios medžiagos“) arba konkretesniu kvapiosios medžiagos pavadinimu, arba jos aprašymu.

2.  Chinino ir (arba) kofeino, naudojamų kaip kvapioji medžiaga gaminant arba ruošiant maisto produktą, pavadinimas nurodomas sudedamųjų dalių sąraše iš karto po žodžių „kvapioji medžiaga“ („kvapiosios medžiagos“).

3.  Žodis „natūralus“ ar kitas tos pačios prasmės žodis gali būti vartojamas nurodyti tik tas kvapiąsias kvapiosioms medžiagoms, kurių sudedamojoje dalyje yra tik Direktyvos 88/388/EEB 1 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktyje apibrėžtų kvapiųjų medžiagų ir (arba) tos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punkte apibrėžtų kvapiųjų medžiagų preparatų.

4.  Jei kvapiosios medžiagos pavadinime pateikiama nuoroda į ją sudarančių medžiagų augalinę arba gyvūninę kilmę, žodis „natūralus“ arba kitas iš esmės tos pačios prasmės žodis negali būti vartojamas, jei kvapiosios medžiagos sudedamoji dalis nebuvo visiškai arba beveik visiškai atskirta nuo maisto produkto arba kvapiosios medžiagos šaltinio taikant atitinkamą fizinį, fermentavimo arba mikrobiologinį procesą arba tradiciškai ruošiant maisto produktus.

E dalis – Sudėtinių sudedamųjų dalių pavadinimai

1.  Sudėtinė sudedamoji dalis, atsižvelgiant į jos bendrą masę, gali būti įtraukta į sudedamųjų dalių sąrašą jos pačios pavadinimu, jei tai leidžia teisės aktas arba nusistovėjusi tvarka, o po šio pavadinimo turi būti nurodytas jos sudedamųjų dalių sąrašas.

2.  Tokių sudedamųjų dalių sąrašas neprivalomas, kai:

   a) sudėtinės sudedamosios dalies sudėtis apibrėžta galiojančiuose Sąjungos teisės aktuose ir sudėtinė sudedamoji dalis sudaro mažiau kaip 2 % galutinio produkto; vis dėlto ši nuostata netaikoma maisto priedams, kuriems taikomos 21 straipsnio a–d dalys; arba
   b) sudėtinės sudedamosios dalys, kurios yra prieskonių ir (arba) prieskoninių augalų mišiniai ir sudaro mažiau kaip 2 % galutinio produkto, išskyrus maisto priedus, kuriems taikomos 21 straipsnio a–d dalių nuostatos; arba
   c) sudėtinė sudedamoji dalis yra maisto produktas, kurio sudedamųjų dalių sąrašas nebūtinas pagal Sąjungos teisės aktus.

VII PRIEDAS

SUDEDAMŲJŲ DALIŲ KIEKIO NURODYMAS

1.  Kiekio nurodyti nereikia:

  a) kai sudedamosios dalies arba sudedamųjų dalių kategorijos:
   i) grynasis svoris, jas nusausinus, nurodomas remiantis VIII priedo 5 punktu, arba
   ii) kiekius ženklinant jau privaloma nurodyti remiantis Sąjungos nuostatomis, arba
   iii) mažais kiekiais naudojamos kaip kvapiosios medžiagos, arba
   iv) nors ir yra nurodytos maisto produkto pavadinime, tačiau negali nulemti šalies, kuriame produktas parduodamas, vartotojo pasirinkimo, nes kiekio skirtumai nėra esminis kriterijus, leidžiantis spręsti apie maisto produkto savybes arba atskirti jį nuo kitų panašių maisto produktų; arba
   b) kai pagal konkrečias Sąjungos nuostatas sudedamosios dalies arba sudedamosios dalies kategorijos kiekis tiksliai nustatytas, bet nenumatyta jo nurodyti ženklinant; arba
   c) VI priedo A dalies 4 ir 5 punktuose nurodytais atvejais.

2.  23 straipsnio 1 dalies a ir b punktai netaikomi, kai:

   a) sudedamajai daliai ar sudedamųjų dalių kategorijai taikoma nuoroda „su saldikliu (saldikliais)“ arba „su cukrumi ir saldikliu (saldikliais)“, jei pagal III priedą ši nuoroda pateikiama su maisto produkto pavadinimu; arba
   b) įdėta vitaminų ir mineralinių medžiagų, jei reikia pateikti medžiagos maistinės vertės nuorodą.

3.  Sudedamosios dalies arba sudedamųjų dalių kategorijos kiekis nurodomas:

   a) išreiškiant procentiniu dydžiu, atitinkančiu sudedamosios dalies arba sudedamųjų dalių kiekį jos (jų) naudojimo metu; ir
   b) maisto produkto pavadinime arba iš karto po jo arba sudedamųjų dalių sąraše, susijusiame su atitinkama sudedamąja dalimi arba sudedamųjų dalių kategorija.

4.  Nukrypstant nuo 3 punkto,

   a) kai maisto produktai prarado drėgmę juos termiškai ar kitaip apdorojus, kiekis išreiškiamas procentiniu dydžiu, kuris atitinka įdėtą sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) kiekį, susijusį su galutiniu produktu, išskyrus jei visų ženklinimo etiketėje nurodytų sudedamųjų dalių kiekis arba visas jų kiekis viršija 100 %, nes tokiu atveju kiekis nurodomas remiantis sudedamosios (−ųjų) dalies (−ių), įdėtų paruošti 100 g gatavo produkto, kiekiu;
   b) lakiųjų sudedamųjų dalių kiekis nurodomas pagal jų svorio galutiniame produkte santykį;
   c) sudedamųjų dalių, įdėtų koncentruota ar dehidratuota forma ir atgamintų gamybos metu, kiekis gali būti nurodomas pagal svorį, buvusį prieš jas koncentruojant bei dehidratuojant;

d)  koncentruotų ar dehidratuotų maisto produktų, kuriuos ketinama atgaminti pridedant vandens, sudedamųjų dalių kiekis gali būti nurodytas pagal jų svorio atgamintame produkte santykį.

VIII PRIEDAS

GRYNOJO KIEKIO NURODYMAS

1.  Grynojo kiekio neprivaloma nurodyti tiems maisto produktams:

   a) kurie praranda daug savo tūrio arba masės arba kurie nefasuoti parduodami vienetais arba sveriami pirkėjo akivaizdoje; arba
   b) kurių grynasis kiekis mažesnis nei 5 g arba 5 ml; vis dėlto ši nuostata netaikoma prieskoniams ir prieskoniniams augalams; arba
   c) kuriems kituose teisės aktuose numatytos išimtys.

2.  Kai pagal Sąjungos nuostatas, o jei tokių nėra – nacionalines nuostatas, reikalaujama nurodyti tam tikrą kiekio rūšį (pvz., nominalus, mažiausias, vidutinis kiekis), šiame reglamente toks kiekis laikomas grynuoju.

3.  Kai fasuotas vienetas susideda iš dviejų arba daugiau atskirų fasuotų vienetų, kurių kiekviename yra toks pats to paties produkto kiekis, grynasis kiekis nurodomas pažymint bendrą pakuočių skaičių ir kiekvienos grynąjį kiekį. Vis dėlto kai bendras atskirų pakuočių skaičius aiškiai matomas ir lengvai suskaičiuojamas išoriškai ir kai išoriškai matoma bent viena nuoroda į atskiros pakuotės grynąjį kiekį, tų duomenų nurodyti neprivaloma.

4.  Kai fasuotas vienetas susideda iš dviejų arba daugiau atskirų pakuočių, kurios nėra laikomos pardavimui skirtais vienetais, grynasis kiekis nurodomas pateikiant bendrą grynąjį kiekį ir bendrą atskirų pakuočių skaičių.

5.  Kai kietas maisto produktas pateikiamas skystoje terpėje, ženklinant nurodomas ir grynasis maisto produkto svoris be skystos terpės.

Šioje dalyje „skysta terpė“ reiškia toliau nurodytus produktus, kurie gali būti mišinyje, užšaldyti arba labai užšaldyti, jei skystis yra tik to ruošinio pagrindinių dalių priedas ir todėl nėra lemiamas kriterijus perkant: vanduo, vandeniniai druskos tirpalai, sūrymas, maistinių rūgščių vandeniniai tirpalai, actas, cukrų vandeniniai tirpalai, kitų saldiklių vandeniniai tirpalai, vaisių ar daržovių sultys, kai produktai yra vaisiai arba daržovės.

IX PRIEDAS

ALKOHOLIO KONCENTRACIJA

Faktinė alkoholio koncentracija pagal tūrį gėrimuose, kuriuose alkoholis sudaro daugiau nei 1,2 % tūrio, nurodoma ne didesniu kaip dešimtųjų tikslumu. Po šio skaičiaus rašoma „tūrio %“, o prieš skaičių gali būti rašoma „alkoholio“ arba santrumpa „alk.“.

Alkoholio koncentracija nustatoma esant + 20 °C.

Teigiami ir neigiami leistini nuokrypiai, susiję su alkoholio koncentracijos tūrio procentais nurodymu ir išreiškiami absoliučiaisiais dydžiais, nurodomi toliau pateikiamoje lentelėje. Nuokrypiai taikomi nepažeidžiant alkoholio koncentracijai nustatyti naudojamų analizės metoduose nustatytų nuokrypių.

Gėrimo aprašymas

Teigiami ir neigiami nuokrypiai

1. Alus, kurio alkoholio koncentracija tūrio procentais neviršija 5,5 %; iš vynuogių pagaminti ir Bendrojo muitų tarifo subpozicijai 22.07 B II priskiriami gėrimai

0,5 tūrio %

2. Alus, kurio alkoholio koncentracija tūrio procentais viršija 5,5 %; iš vynuogių pagaminti ir Bendrojo muitų tarifo subpozicijai 22.07 B I priskiriami gėrimai; sidras, kriaušių sidras, vaisių vynas ir panašūs gėrimai, pagaminti iš kitų vaisių nei vynuogės, pusiau putojantys, putojantys ar neputojantys; gėrimai, kurių pagrindą sudaro fermentuotas medus

1 tūrio %

3. Gėrimai, kuriuose yra mirkytų vaisių arba vaisių dalių

1,5 tūrio %

4. Visi kiti gėrimai, kurių alkoholio koncentracija pagal tūrį didesnė nei 1,2 %

0,3 tūrio %

X PRIEDAS

REFERENCINIS SUVARTOJAMAS KIEKIS

A dalis - referencinis vitaminų ir mineralinių medžiagų suvartojamas paros kiekis (suaugusieji)

1.  Vitaminai ir mineralinės medžiagos, kurie gali būti nurodomi, ir rekomenduojamos paros normos (RPN)

Vitaminas A (µg)

800

Chloridas (mg)

800

Vitaminas D (µg)

5

Kalcis (mg)

800

Vitaminas E (mg)

12

Fosforas (mg)

700

Vitaminas K (µg)

75

Geležis (mg)

14

Vitaminas C (mg)

80

Magnis (mg)

375

Tiaminas (Vitaminas B1) (mg)

1,1

Cinkas (mg)

10

Riboflavinas (mg)

1,4

Varis (mg)

1

Niacinas (mg)

16

Manganas (mg)

2

Vitaminas B6 (mg)

1,4

Fluoridas (mg)

3,5

Folio rūgštis (μg)

200

Selenas (µg)

55

Vitaminas B12 (µg)

2,5

Chromas (µg)

40

Biotinas (µg)

50

Molibdenas (µg)

50

Pantoteno rūgštis (mg)

6

Jodas (µg)

150

Kalis (mg)

2 000

2.  Didelis vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekis

Paprastai sprendžiant, koks kiekis yra didelis, orientuojamasi į 15 % 1 punkte rekomenduojamos paros normos 100 g arba 100 ml produkto, arba pakuotėje, jei joje yra tik viena porcija.

B dalis – referencinis energinės vertės ir pasirinktų maistinių medžiagų, išskyrus vitaminus ir mineralines medžiagas, suvartojamas paros kiekis (suaugusieji)(58)

Energinė arba maistinė vertė

Referencinis suvartojamas kiekis

Energinė vertė

▌2 000 kcal ▌

Baltymai

80 g

Visas riebalų kiekis

70 g

Sočiosios riebalų rūgštys

20 g

Angliavandeniai

230 g

Cukrus

90 g

Druska

6 g

XI PRIEDAS

PERSKAIČIAVIMO KOEFICIENTAI

Energinei vertei nustatyti taikomi perskaičiavimo koeficientai

Pateiktina energinė vertė apskaičiuojama naudojant šiuos perskaičiavimo koeficientus:

– angliavandeniai (išskyrus poliolius)

4 kcal/g ▌

– polioliai

2,4 kcal/g ▌

– baltymai

4 kcal/g ▌

– riebalai

9 kcal/g ▌

– salatrimai

6 kcal/g ▌

– alkoholis (etanolis)

7 kcal/g ▌

– organinė rūgštis

3 kcal/g ▌

XII PRIEDAS

MAISTINĖS VERTĖS NUORODOS IŠRAIŠKA IR PATEIKIMAS

A dalis – Maistinės vertės nuorodos išraiška

Maistinės vertės nuorodoje vartojami šie matavimo vienetai:

– energinė vertė

kJ ir kcal

– riebalai

gramais (g)

– angliavandeniai

– skaidulinės medžiagos

– baltymai

– druskos

– vitaminai ir mineralinės medžiagos

X priedo A dalies 1 punkte nurodyti matavimo vienetai

– kitos medžiagos

tinkami konkrečios medžiagos matavimo vienetai

B dalis – angliavandenių ir riebalų komponentų maistinės verėts nuorodos pateikimo eilės tvarka

1.  Nurodant informaciją apie poliolius ir (arba) krakmolą, ši nuoroda teikiama tokia tvarka:

angliavandeniai

g

kuriuose:

– cukraus

g

– poliolių

g

– krakmolo

g

2.  Nurodant informaciją apie riebalų rūgšties kiekį ir (arba) tipą, ši nuoroda teikiama tokia tvarka:

riebalai

g

kuriuose:

– sočiųjų riebalų rūgščių

g

– trans-riebalų

g

– mononesočiųjų riebalų rūgščių

g

– polinesočiųjų riebalų rūgščių

g

C dalis – energinės vertės ir maistinių medžiagų pateikimo maistinės vertės nuorodoje eilės tvarka

Prireikus, informacija apie energinę vertę ir maistines medžiagas teikiama šia eilės tvarka:

energinė vertė

▌kcal

riebalai

g

sočiųjų riebalų rūgštys

g

cukrus

g

druskos

g

baltymai

g

angliavandeniai

g

skaidulinės medžiagos

g

natūralios transriebiosios rūgštys

g

dirbtinės transriebiosios rūgštys

g

energinė vertė

kcal

mononesočiosios riebalų rūgštys

g

polinesočiosios riebalų rūgštys

g

polioliai

g

cholesterolis

g

krakmolas

g

vitaminai ir mineralinės medžiagos

X priedo A dalies 1 punkte nurodyti matavimo vienetai

kitos medžiagos

tinkami konkrečios medžiagos matavimo vienetai

(1) OL C 77, 2009 3 31, p. 81.
(2) OL C 77, 2009 3 31, p. 81.
(3) 2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento pozicija.
(4) OL L 31, 2002 2 1, p. 1.
(5) OL L 149, 2005 6 11, p. 22.
(6) OL L 109, 2000 5 6, p. 29.
(7) OL L 276, 1990 10 6, p. 40.
(8) OL L 113, 1987 4 30, p. 57.
(9) OL L 300, 1994 11 23, p. 14.
(10) OL L 69, 1999 3 16, p. 22.
(11) OL L 191, 2002 7 19, p. 20.
(12) OL L 97, 2004 4 1, p. 44.
(13) OL L 162, 2004 4 30, p. 76.
(14) OL C 187 E, 2008 7 24, p. 160.
(15) OL L 179, 1999 7 14, p. 1.
(16) OL L 39, 2008 2 13, p. 16.
(17) OL L 302, 1993 10 19, p. 1.
(18) OL L 253, 1993 10 11, p. 1.
(19) OL L 404, 2006 12 30, p. 9.
(20) OL L 165, 2004 4 30, p. 1.
(21) OL L 404, 2006 12 30, p. 26.
(22) OL L 184, 1999 7 17, p. 23.
(23)* Šio reglamento įsigaliojimo dienos.
(24)** Per 18 mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos.
(25) OL L 139, 2004 4 30, p. 1.
(26) OL L 40, 1989 2 11, p. 27.
(27) OL L 184, 1988 7 15, p. 61.
(28) OL L 139, 2004 4 30, p. 55.
(29) OL L 178, 2000 7 17, p. 1.
(30) OL L 247, 2007 9 21, p. 17.
(31) OL L 91, 1999 4 7, p. 29.
(32) OL L 401, 2006 12 30, p. 1.
(33) OL L 339, 2006 12 6, p. 16.
(34) OL L 144, 1997 6 4, p. 19.
(35)* Penkeri metai po šio reglamento įsigaliojimo dienos.
(36) OL L 176, 1985 7 6, p. 18.
(37) OL L 183, 2002 7 12, p. 51.
(38) OL L 229, 1980 8 30, p. 1.
(39) OL L 186, 1989 6 30, p. 27.
(40)* Praėjus penkeriems metams po šio reglamento įsigaliojimo dienos.
(41)* Penkeri metai nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos.
(42) OL L 204, 1998 7 21, p. 37.
(43)* Šio reglamento įsigaliojimo diena.
(44)* Šio reglamento įsigaliojimo dienos.
(45)** Penkeri metai po šio reglamento įsigaliojimo dienos.
(46)* Pirmoji mėnesio diena, praėjus 36 mėnesiams nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos.
(47)** Šio reglamento įsigaliojimo diena.
(48)*** Pirmoji mėnesio diena, praėjus 60 mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos.
(49) Ir iš jų gauti produktai, jei dėl apdorojimo proceso nepadidėja Tarnybos įvertintas alergiškumo lygis, taikomas atitinkamam produktui, iš kurio jie yra gauti.
(50) Koncentracija taikoma paruoštiems vartoti produktams arba produktams, paruoštiems pagal gamintojų nurodymus.
(51) OL L 66, 1999 3 13, p. 26.
(52) Diafragma ir kramtomieji raumenys priskiriami skeleto raumenims, o širdis, liežuvis, galvos raumenys (išskyrus kramtomuosius), riešo, čiurnos raumenys ir uodega jiems nepriskiriami.
(53) Ženklinant anglų kalba, šį pavadinimą galima pakeisti bendriniu sudedamosios dalies pavadinimu, atitinkančiu gyvūno rūšį.
(54) Jungiamojo audinio kiekis apskaičiuojamas pagal kolageno ir mėsos baltymų kiekio santykį. Kolageno kiekis – tai hidroksiprolino kiekis, padaugintas iš koeficiento 8.
(55) Ženklinant anglų kalba, šį pavadinimą galima pakeisti bendriniu sudedamosios dalies pavadinimu, atitinkančiu gyvūno rūšį.
(56) Tik lydytam sūriui ir produktams, kurių pagrindinė sudedamoji dalis yra lydyti sūriai.
(57) Konkretų pavadinimą arba EB numerį nurodyti nebūtina.
(58) Referenciniai kiekiai yra apytikriai: juos tiksliau nustatys Europos maisto saugos tarnyba.


2020 m.Europa
PDF 396kWORD 102k
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl strategijos ’2020 m. Europa’
P7_TA(2010)0223RC-B7-0348/2010

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į neoficialų Europos Vadovų Tarybos 2010 m. vasario 11 d. susitikimą,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pradėtą viešąją konsultaciją dėl strategijos ’2020 m. Europa’ ir jos išvadas (SEC(2010)0116),

–  atsižvelgdamas į Komisijos atliktą Lisabonos strategijos vertinimą (SEC(2010)0114),

–  atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos dokumentą, pavadintą ’Septyni Europos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos įgyvendinimo veiksmai’,

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl ’ES 2020’(1),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi, atsižvelgiant į nemažėjančią finansinę, ekonominę ir socialinę krizę, su strategija ’2020 m. Europa’, kurią 2010 m. birželio mėn. turėtų patvirtinti Europos Vadovų Taryba, susiję lūkesčiai yra ypač dideli,

B.  kadangi daugelis valstybių narių vis dar susiduria su didėjančiu nedarbu ir, jeigu vidutinės trukmės laikotarpiu nebus deramos politinės reakcijos, be darbo ES gali likti apie 28 mln. žmonių, taigi kils didelių socialinių ir gyvenimo sunkumų; kadangi dėl krizės prarandama milijonai darbo vietų ir padidėjo darbo vietų nesaugumas;

C.  kadangi tvaresnės gamybos, platinimo ir vartojimo tendencijos yra iš esmės būtinos atsižvelgiant į klimato kaitą, biologinės įvairovės nykimą ir gamtinių išteklių išeikvojimą,

D.  kadangi Komisijos komunikatas ir Tarybos pareiškimai dėl kai kurių strategijos ’2020 m. Europa’ turinio aspektų, pvz., dėl pagrindinių tikslų, pavyzdinių pasiūlymų, kliūčių ir rodiklių, buvo labai bendro pobūdžio ir kadangi Komisijai dėl to reikia skubiai parengti išsamesnius planus, paaiškinančius, kaip bus sėkmingai įgyvendinamos šios iniciatyvos, ir pateikti šiuos planus Parlamentui,

E.  kadangi siekiant veiksmingumo, Europos užduotimis ir atsakomybe gerai suderintu būdu turi dalintis ES, valstybių narių, regionų ir vietos valdžios lygmenys, visi valdymo lygmenys turi pasižymėti aukščiausia kokybe ir atskaitomybe, o visi svarbūs pokyčių veiksniai (su vietos ir regionų valdžios institucijomis bei pilietine visuomene bendradarbiaujančios įmonės ir universitetai) turėtų atlikti viena iš esminių vaidmenų naujojoje įgyvendinimo sistemoje,

F.  kadangi svarbu atsižvelgti į demografinę krizę ir jos pasekmes, taip pat kadangi ateities kartos neturi būti paaukotos siekiant išsaugoti nustatytas ankstesnės kartos socialines teises,

Bendrosios pastabos

1.  reiškia savo nusivylimą dėl pagrindinių naujosios strategijos ’2020 m. Europa’ elementų, dėl kurių 2010 m. kovo 26 d. susitarė Europos Vadovų Taryba; ragina Europos Vadovų Taryba pasimokyti iš esamos krizės klaidų ir nustatyti iš tiesų įžvalgią, plataus užmojo ir nuoseklią strategiją;

2.  ragina strategijoje ’2020 m. Europa’ laikytis bendro pobūdžio politinės ES ateities sampratos, pagal kurią būtų numatyta konkurencinga, sociali ir tvari Sąjunga, kurioje formuojant politiką didžiausias dėmesys būtų skiriamas žmonėms ir aplinkos apsaugai;

3.  mano, kad valstybės narės turėtų pagerinti savo ekonominius rezultatus pradėdamos struktūrines reformas, siekiant nustatyti optimalias viešąsias išlaidas, mažinti biurokratiją, didinti piliečių galias, skatinti verslumą ir novatoriškumą, didinti teisės aktų palankumą mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) ir suteikti žmonėms galimybę kuo labiau padidinti savo potencialą;

4.  pripažįsta, kad siekiant išvengti euro krizės sprendimų, dėl kurių ilgą laiką truktų ekonomikos stagnacija, Sąjungai derėtų tuo pačiu metu įgyvendinti tvaraus ekonominio augimo spartinimo strategiją kartu su reformomis, skirtomis konkurencingumui grąžinti ir pagerinti;

5.  apgailestauja dėl to, kad Europos Vadovų Tarybos išvadose nekreipiama dėmesio į poreikį naujoje 2020 m. strategijoje visapusiškai atsižvelgti į dabartinį netvirtą ekonomikos atsigavimo procesą numatant nuoseklią politinę darbotvarkę ir į strategiją visapusiškai įtraukiant makroekonominę politiką, siekiant užtikrinti, kad ji nenukentėtų dėl būtino biudžetų konsolidavimo;

6.  apgailestauja, kad su Parlamentu, kuris yra Europos piliečius atstovaujanti institucija, nėra konsultuojamasi dėl rodiklių, kurių pagrindu rengiamos strategijos ’2020 m. Europa’ nacionalinės reformų programos; ragina Tarybą jos birželio mėnesio posėdžio metu pritarti pagrindiniams strategijos ’2020 m. Europa’ elementams, tačiau tvirtina, kad Tarybai nederėtų priimtų galutinių sprendimų dėl strategijos ’2020 m. Europa’ pagrindinių priemonių, tikslų ir rodiklių, kol ji nedelsdama nepasikonsultavo su Parlamentu; taip pat mano, kad nustatant ir įgyvendinant šią strategiją turėtų aktyviai dalyvauti nacionaliniai parlamentai, regionai, savivaldybės, socialiniai partneriai ir NVO;

Kliūtys ir pagrindiniai tikslai

7.  atkreipia dėmesį į penkis pagrindinius tikslus, dėl kurių susitarė Europos Vadovų Taryba – užimtumo lygio, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakų ir socialinės įtraukties; pabrėžia, kad šie pagrindiniai tikslai turėtų būti suformuluoti atsižvelgus į nuoseklią ir darnią tvarios plėtros strategiją, į kurią būtų įtrauktos ekonominės, socialinės ir aplinkosaugos politikos darbotvarkės;

Bendrosios rinkos atgaivinimas

8.  pabrėžia, kad bendroji rinka yra vienas iš pagrindinių ES ekonominio augimo veiksnių ir kad jos kūrimas dar turi būti visapusiškai užbaigtas; taip pat nurodo, kad dėl tebesančių kai kurių kliūčių laisvam asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui būtinos tolesnės visų ES institucijų pastangos siekiant sukurti teisingą, geresnę, konkurencingesnę ir veiksmingesnę bendrąją rinką;

9.  pabrėžia, kad svarbu politikos formavimo dėmesio centre išlaikyti laisvą prekybą ir prieigą prie pasaulinės rinkos, taip pat išvengti bet kokių žingsnių protekcionizmo link, nes novatoriški verslininkai ir bendrovės gali klestėti laisvoje pasaulinėje rinkoje;

10.  pabrėžia, kad siekiant baigti įgyvendinti bendrąją rinką ir padaryti ją priimtinesne visuomenei reikalingos ryžtingesnės iniciatyvos; todėl teigiamai vertina Mario Monti parengtą pranešimo projektą, kuriame, kaip ir 2010 m. gegužės 20 d. Parlamento rezoliucijoje(2), yra įdomių pasiūlymų, kaip pasiekti sutarimo ir sukurti stipresnę bendrąją rinką;

11.  mano, kad siekiant sukurti veiksmingą bendrąją rinką, Komisija turi parengti aiškų politinių prioritetų sąrašą, priimdama ’Bendrosios rinkos aktą’, į kurį turėtų būti įtrauktos teisėkūros ir su teisėkūra nesusijusios iniciatyvos, kurių paskirtis – sukurti labai konkurencingą socialinę rinkos ekonomiką;

MVĮ socialinėje rinkos ekonomikoje

12.  pabrėžia, kad ES turėtų skatinti MVĮ ir verslininkystės veiklą ir raginti ja užsiimti, nes tai itin svarbu siekiant išsaugoti ir kurti darbo vietas, kad ES derėtų mažinti administravimo ir reguliavimo naštą ir supaprastinti taisykles, siekiant padidinti MVĮ galimybes sparčiau augti nevaržomai parduodant jų produktus (paslaugas) 500 milijonų vartotojų, sudarančių ES bendrą rinką, taip pat, kad ES turėtų toliau mažinti biurokratizmą; be to, pabrėžia, kad svarbu užtikrinti visapusišką Smulkaus verslo akto įgyvendinimą visais lygmenimis dedant atitinkamas politines pastangas;

13.  pabrėžia, kad MVĮ yra socialinės rinkos ekonomikos pagrindas, darbo vietų kūrėjos ir esminis veiksnys atgaivinant tvarų ekonomikos augimą ir kad dėl šios priežasties pirmenybę reikėtų teikti tolesnėms reformų pastangoms, pvz., leidžiant MVĮ palankius teisės aktus, sudarant naujas įmones skatinančias sąlygas, skatinant verslumą ir didinant galimybes gauti finansavimą; be to, laikosi nuomonės, kad į strategiją ’2020 m. Europa’ derėtų įtraukti tikslus ir iniciatyvas, kuriais (-iomis) skatinama didinti vidutinį nuosavo ir rizikos kapitalo dydį bendrovėse;

14.  nurodo, kad mikroįmonės dažnai gali padėti kovoti su nedarbu ir kad įmonės steigimas dažnai naudingas siekiant sėkmės, nepaisant socialinės inercijos, taip pat kad pirmoji MVĮ vystymosi sąlyga – jų gebėjimas gauti pakankamai lėšų savo veiklai bei kad MVĮ vystymuisi būtina išsaugoti MVĮ numatytas garantines priemones, dinamiškas antrines rinkas ir ekonominę veiklą Europoje skatinantį bankininkystės sektorių;

Užimtumo tikslas

15.  pakartoja, kad aukšta darbo vietų kokybė turi būti pagrindinis 2020 m. strategijos prioritetas ir kad siekiant pagerinti užimtumo rodiklius itin svarbu daugiau dėmesio skirti tinkamai veikiančioms darbo rinkoms bei socialinėms sąlygoms; taigi ragina pasitelkus naująją darbotvarkę skatinti padorų darbą, užtikrinti darbuotojų teises visoje Europoje ir gerinti darbo sąlygas;

16.  mano, kad naujoje strategijoje turi būti labiau akcentuojama darbo padorumas, įskaitant kovą su nelegaliu darbu, taip pat garantijos, kad žmonės, kurie šiuo metu pašalinti iš darbo rinkos, galėtų ją patekti;

17.  mano, kad naujoje strategijoje derėtų skatinti darbo rinkas, kuriose gerinamos dirbančių asmenų paskatos ir sąlygos, kartu didinant darbdavių suinteresuotumą įdarbinti asmenis ir išlaikyti juos darbo vietose;

Mokslinių tyrimų tikslas

18.  ragina Komisiją ir valstybes nares išlaikyti bendrą 3 proc. BVP tikslinį rodiklį moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai; ragina valstybes nares geriau išnaudoti sanglaudos politikai bei moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skiriamų lėšų sąveikos galimybes, taip pat užtikrinti, kad naudojant šias priemones būtų kuriamos naujovės, teikiančios realią naudą visuomenei;

19.  pabrėžia, kad vykdant pagrindinius mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros projektus, investuojant į pagrindinę energetikos infrastruktūrą, įgyvendinant naujus ES įgaliojimus kosminės erdvės politikoje ir ES naujovių politiką reikia užtikrinti tvirtą, patikimą ir ilgalaikę ES finansinę paramą, jei norima įgyvendinti pagrindinius Sąjungos 2020 m. tikslus;

20.  nurodo, kad Europa privalo toliau stiprinti savo potencialą darbuotojų kvalifikacijos, mokslo, mokslinių tyrimų ir technologijų srityse, t. y. savo inovacijos pajėgumus, kurie yra vienas iš pagrindinių konkurencingumo aspektų, taip pat kad žinių trikampis turi likti strategijos ’2020 m. Europa’ dėmesio centre;

21.  laikosi nuomonės, kad siekiant padidinti Europos mokslinių tyrimų efektyvumą, itin svarbu geriau racionalizuoti esamas struktūras ir sukurti moksliniams tyrimams ir naujovėms palankesnę investicijų aplinką tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuose; ragina Komisiją pasiūlyti praktinių priemonių, kuriomis būtų galima pagerinti galimybes gauti finansavimą, ypač užtikrinant rizikos kapitalo prieinamumą;

Klimato ir energetikos tikslai

22.  apgailestauja, kad Europos Vadovų Tarybos pagrindiniai tikslai dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo, atsinaujinančios energijos šaltinių ir energijos efektyvumo stokoja užmojo ir šiuo požiūriu nėra nukreipti būti pirmaujančiais pasaulyje, kuriam gresia klimato kaita, kuriame labai išeikvoti gamtos ištekliai, o pasaulinės ekosistemos atsidūrė ant žlugimo slenksčio; todėl ragina nedelsiant ir vienu metu priimti šiuos ES privalomus tikslus:

   a) vidaus lygmens tikslą mažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 30 proc. iki 2020 m. ir dar labiau mažinti jų kiekį laikui bėgant, jei kitos šalys bus taip pat pasirengusios įsipareigoti imtis atitinkamų veiksmų;
   b) išteklių naudojimo efektyvumo didinimo tikslą;
   c) tikslą 20 proc. sumažinti suvartojamos energijos kiekį ir padidinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį bent jau 20 proc. iki 2020 m., tuo pačiu metu šalinant technines ir kitokias kliūtis, trukdančias toliau plėtoti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą, kaip pirmą žingsnį siekiant iki 2050 m. sukurti CO2 neišmetančią, labai našią ekonomiką, daugiausiai besiremiančią atsinaujinančiais energijos šaltiniais;
   d) išmatuojamus tikslinius rodiklius, siekiant iki 2020 m. sustabdyti biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų nykimą ir, kur įmanoma, jas atkurti;

Švietimo tikslas

23.  atkreipia dėmesį į pagrindinį švietimo gerinimo tikslą; apgailestauja dėl to, kad nėra skaičiais išreikštų tikslinių rodiklių ir ragina Europos Vadovų Tarybą nustatyti 100 proc. tikslinį rodiklį viduriniam išsilavinimui, taip pat aiškius pradinio ir vidurinio išsilavinimo kokybinius tikslus ir rodiklius;

24.  ragina valstybes nares priimti plataus užmojo tikslus, nustatytus Komisijos komunikate dėl strategijos ’2020 m. Europa’, kad iki 2020 m. mokyklos nebaigusių asmenų dalis kiekvienoje amžiaus grupėje būtų mažesnė nei 10 proc. ir mažiausiai 40 proc. gyventojų turėtų aukštąjį ar lygiavertį išsilavinimą;

25.  pabrėžia, kad reikia solidžios mokymosi visą gyvenimą politikos, kurią taikant turėtų būti skatinamos mokymų galimybės ir jos turėtų būti suteiktos asmenims visą jų karjeros laikotarpį; pažymi, kad reikės darbo rinkoje išlaikyti esamą aktyvių asmenų skaičių ir sustiprinti socialinę įtrauktį;

Skurdo mažinimo tikslas

26.  reikalauja, kad strategijoje ’2020 m. Europa’ būtų numatytas tikslas sumažinti skurdą ES perpus, ir pažymi, kad daugelis dabar skurde gyvenančių europiečių arba tų europiečių, kuriems gresia skurdas, yra moterys, ypač vyresnio amžiaus moterys, migrantės, vienišos motinos ir artimuosius prižiūrinčios moterys;

27.  sveikina Europos Vadovų Tarybos pasiūlymus dėl socialinės įtraukties, visų pirma ir ypač siekiant sumažinti skurdą, ir pabrėžia, kad reikia aiškių tikslų ir iniciatyvų; laiko šį tikslą vienu iš pagrindinių strategijos ’2020 m. Europa’ tikslų; ragina parengti ambicingą ir ilgalaikę strategiją kovai su skurdu, kurioje būtų numatyti plataus užmojo skurdo mažinimo, socialinės įtraukties (be kita ko, moterų, vaikų ir vyresnio amžiaus asmenų) bei kovos su dirbančių asmenų skurdu tikslai; pabrėžia, kad reikia tikslo, skirto namų ūkių, kuriose nėra dirbančių asmenų, skaičiui mažinti;

Lyčių lygybė

28.  apgailestauja dėl to, kad į pagrindinius tikslus, dėl kurių susitarė Europos Vadovų Taryba, neįtraukta lyčių lygybė; ragina parengti lyčių lygybės programą siekiant panaikinti esamą vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą ir užtikrinti visapusišką moterų dalyvavimą darbo rinkoje ir politikoje, skatinant moterų karjeros galimybes; pabrėžia, kad reikia sukurti geresnes sąlygas, siekiant suderinti darbą ir šeiminį gyvenimą;

Pavyzdinės iniciatyvos
Pavyzdinė iniciatyva: ’Inovacijų sąjunga’

29.  mano, kad siekiant paskatinti žiniomis grindžiamą ekonomiką itin svarbus naujos pavyzdinės iniciatyvos ’Inovacijų Europa’ sėkmingas įgyvendinimas; ragina Komisiją padidinti visą moksliniams tyrimams ir naujovėms skiriamą Bendrijos biudžeto finansinį paketą;

30.  pabrėžia, kad svarbu supaprastinti mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros finansavimą ir sumažinti biurokratizmą, kad žiniomis paremtos įmonės galėtų kuo labiau padidinti savo veiklos efektyvumą ir galėtų būti skatinamas naujų darbo vietų atsiradimas;

31.  ragina Europos Komisiją pagerinti inovacijų sąlygas, pvz., sukuriant bendrą ES patentą; teigia, kad gerais ketinimais vadovaujantis sukurtos programos, kuriomis siekiama skatinti konkurencingumą ir formuoti tvarią ekonomiką, veikia netinkamai, ir mano, kad MVĮ, universitetai ir verslas turi būti paskatinti dalyvauti Europos programose;

32.  mano, kad turėtų būti nustatyti aiškūs tikslai su MVĮ suderinamoms finansavimo priemonėms, siekiant garantuoti skaitmeninį sąveikumą ir prieinamumą, ir kad į juos turi būti aiškiai įtraukti ES ekologinių inovacijų tikslai;

33.  mano, kad yra nemenkas nepanaudotas potencialas skatinti inovacijas per viešuosius pirkimus; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares akcentuoti inovacinių viešųjų pirkimų svarbą siekiant mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros tikslų ir jų vaidmenį skatinant mokslo tyrimais paremtų MVĮ veiklą bei potencialą teikiant aukštos kokybės viešąsias paslaugas ir įgyvendinant klimato kaitos tikslus;

Pavyzdinė iniciatyva: ’Judus jaunimas’

34.  pabrėžia, kad Parlamentas taip pat nustatė jaunimą pagrindiniu prioritetu 2011 m. biudžetui ir aiškiai išreiškė savo siekį skirti finansinę paramą visoms pagrindinėms programoms šioje srityje;

35.  pabrėžia, kad sprendžiant jaunimo aukšto nedarbo lygio problemą, turi būti labiau akcentuojama, kad reikia užtikrinti mokymus ir galimybes įsidarbinti kiekvienam jaunuoliui, mažinant reikalavimus jaunimui pradedant pirmąjį darbą ir kuriant ES programas, skirtas skatinti jaunimo verslumą visais mokymo etapais;

36.  mano, jog aukštasis išsilavinimas yra pagrindinis ekonominės ir socialinės plėtros, inovacijų ir augimo variklis, ir jog dėl to derėtų skirti daugiau dėmesio turėtų būti Bolonijos proceso tąsai ir tam, kad valstybės narės įgyvendintų sutartus principus visoje Europos aukštojo mokslo erdvėje;

Pavyzdinė iniciatyva: ’Europos skaitmeninė darbotvarkė’

37.  sveikina pastaruosius plataus užmojo Komisijos pasiūlymus dėl Skaitmeninės darbotvarkės ir ragina valstybes nares kuo greičiau visapusiškai įgyvendinti tas iniciatyvas;

38.  pabrėžia, kad IRT sektoriuje slypi milžiniškas darbo vietų potencialas ir kad jis atlieka svarbų vaidmenį Europai siekiant tapti išteklius ir energiją taupančia ekonomika; pažymi, kad konkurencija šiame sektoriuje skatina naujoves, ir pabrėžia, kad reikalingos konkurencingos rinkos, atviros naujiems veikėjams, kurios palengvintų naujų, inovacinių technologijų diegimą; pabrėžia, kad svarbu ir toliau siekti, kad visi piliečiai ir vartotojai turėtų visuotinę prieigą prie sparčiojo fiksuotojo ir mobilaus plačiajuosčio ryšio sąžiningomis sąlygomis ir už konkurencingą kainą, nepriklausomai nuo jų buvimo vietos; ragina Komisiją ir valstybes nares naudoti visas prieinamas politikos priemones siekiant plačiajuosčio ryšio visiems Europos piliečiams, įskaitant nacionalinius plačiajuosčio ir sparčiojo ryšio aprėpties tikslus ir specialias programas, skirtas didinti vaikų kompiuteriniam raštingumui naudojant kompiuterius mokyklose;

39.  pažymi, kad Europos skaitmeninė darbotvarkė padarys esminį poveikį kultūrai, žiniasklaidai bei švietimui ir kad todėl reikalingas integruotas, o ne segmentuotas požiūris; mano, kad ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į naujos žiniasklaidos poveikį, pvz., per įsipareigojimą stiprinti e. įgūdžius, ir į klausimus susijusius su interneto turiniu bei į ekonomikos ir technikos aspektus vidaus rinkoje vykdant visų politikos krypčių iniciatyvas, susijusias su Skaitmenine darbotvarke;

40.  vis dėlto pažymi, kad laisvam skaitmeninių paslaugų judėjimui šiuo metu trukdo nesusietos nacionalinio lygmens taisyklės;

41.  mano, kad kūrybinė pramonė taip pat vaidina svarbų vaidmenį skaitmeninėje aplinkoje skatinant kultūrinę įvairovę ES;

Pavyzdinė iniciatyva: ’Tausiai išteklius naudojanti Europa’

42.  mano, kad strategija ’2020 m. Europa’ su aplinkos apsauga susijusiais aspektais apskritai yra per silpna ir ją reikia šiais aspektais stiprinti; ragina, kad į pagrindinius strategijos siekius būtų įtraukti aiškūs ir išmatuojami aplinkos apsaugos tikslai, skiriant ypatingą dėmesį biologinės įvairovės nykimo stabdymui;

43.  mano, kad vykdant strategiją ’2020 m. Europa’ turėtų būti siekiama įgyvendinti ilgalaikius ES tikslus, susijusius su išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimu 80 proc. iki 2050 m., ypač didinant energijos vartojimo efektyvumą ir mažinant atliekų kiekį, kad pagerėtų ES konkurencinė padėtis ir sumažėtų sąnaudos;

44.  laikosi nuomonės, kad efektyvesnis išteklių naudojimas turėtų būti visos strategijos prioritetas ir kad ypatingą dėmesį reikia skirti vis augančių naftos kainų pasekmėms ir brangiųjų metalų, kurie gyvybiškai svarbūs visam elektronikos sektoriui ir ypač elektrinių automobilių akumuliatorių gamybai, ribotai pasiūlai;

45.  mano, kad inovacijos turi būti energingai vykdomos, kad būtų pasiekti aplinkos pagerinimo, efektyvaus išteklių naudojimo ir sąnaudų mažinimo tikslai ir kad teisėtų tikslų bei reglamentuojančių priemonių nustatymas yra veiksmingiausios tokių inovacijų skatinimo priemonės;

46.  mano, kad derėtų pritaikyti ES struktūrinių fondų lėšų paskirstymo taisykles siekiant atsižvelgti į poreikį skatinti inovacijas, kurios padeda sumažinti sąnaudas ir gerinti išteklių naudojimą;

Pavyzdinė iniciatyva: ’Švari ir efektyviai naudojama energija’

47.  atkreipia dėmesį į tai, kad, vykdant tvarios gamybos procesus kartu veiksmingai panaudojant išteklius ir vykdant integruotą energijos politiką, taip pat toliau plėtojant atsinaujinančius energijos šaltinius Europos Sąjunga ne tik galės pasiekti tikslus klimato kaitos ir energijos srityje, bet ir Europoje išlaikyti tvirtą gamybos bazę bei padidinti konkurencingumą, augimą ir užimtumą;

48.  apgailestauja dėl to, kad strategijoje ’2020 m. Europa’ stokojama ambicijų parengti iš tiesų bendrą Europos energetikos politiką; pabrėžia, kad, nors vidaus rinkos veikimas yra pagrindinis Europos tikslas ir nors reikia greitai gyvendinti 3-ąjį energetikos priemonių rinkinį, nuolat pabrėžiant šią Europos energetikos politikos dalį nukenčia kiti du – tvarios plėtros ir tiekimo saugumo – tikslai; primena, kad negalima valdyti vidaus rinkos neatsižvelgiant į išorės aspektą ir kad Europai reikia bendros Europos energetikos politikos siekiant iš tikrųjų daryti poveikį energijos tiekimo saugumui, klimato kaitai ir energijos prieinamumui;

49.  pabrėžia, kad efektyvus energijos vartojimas yra ne tik efektyviausia priemonė siekiant sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir sustiprinti energetinį saugumą, bet kad ši priemonė galėtų padėti iki 2020 m. sukurti daug darbo vietų; taigi ragina Komisiją ir valstybes nares energijos vartojimo efektyvumą padaryti pagrindiniu ES darbotvarkės prioritetu, taip pat jį laikyti prioritetu skiriant biudžetą; konkrečiau kalbant, ragina paspartinti esamų teisės aktų įgyvendinimą ir laiku pateikti ryžtingą naujo Europos efektyvumo veiksmų plano pasiūlymą, įskaitant Energetinių paslaugų direktyvos peržiūrą ir privalomo energijos vartojimo efektyvumo tikslo nustatymą;

50.  pažymi, kad siekiant spręsti su klimato kaita susijusius uždavinius iki 2020 m. ir vėliau bus reikalingos didelės investicijos į energetikos infrastruktūrą, įskaitant investicijas, reikalingas modernizuoti Europos energetikos tinklus, kurti tikruosius Europos energetikos pažangiuosius ir bendruosius tinklus, žaliuosius koridorius, sąveikas, užbaigti projektą ’Galileo’, vykdyti projektus, susijusius su ekologiškomis technologijomis, e. sveikata, transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) programa ir laisvomis bei lygiomis galimybėmis naudotis IRT ir plačiajuosčiu ryšiu; taip pat pabrėžia, kad itin svarbu užbaigti energetikos vidaus rinkos kūrimą ir raginti valstybes nares greitai įgyvendinti 3-ąjį energetikos priemonių rinkinį siekiant paskatinti ekonomikos augimą, rinkos atsivėrimą ir geresnę vartotojų teisių apsaugą bei sustiprinti ES energijos tiekimo saugumą; mano, kad itin svarbu toliau šias iniciatyvas vykdyti siekiant stimuliuoti vidaus energetikos rinką ir įtraukti didesnę atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį bei rengti tolesnius pagrindinius infrastruktūrų projektus trečiosiose šalyse, ypač Viduržemio jūros ir Eurazijos regionuose; pažymi, kad atsinaujinantieji energijos ištekliai yra geriausi vietiniai mūsų žemyno energijos ištekliai, taigi ragina patvirtinti plataus užmojo įgyvendinimo priemones, kad valstybės narės vykdytų su atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais susijusius įsipareigojimus;

51.  pažymi, kad Sąjunga turi veiksmingiau investuoti į transporto infrastruktūrą, pvz., į transeuropinį transporto tinklą TEN-T, skatinti darbo vietų kūrimą, gerinti socialinę ir teritorinę sanglaudą ir kurti tvarią ir tarpusavyje susijusią transporto sistemą; ragina skatinti transporto rūšių sąveiką ir pažangų logistikos naudojimą, nes norint dekarbonizuoti transporto sektorių ir užtikrinti jo tvarumą reikės diegti naujovėms, naujas technologijas ir skirti finansinių išteklių;

Pavyzdinė iniciatyva: ’Globalizacijos erai pritaikyta pramonės politika’

52.  tvirtai remia pramonės politiką, kad būtų kuriama kuo palankesnė aplinka išsaugoti ir plėtoti tvirtą, konkurencingą ir įvairiopą Europos pramoninį pagrindą; palankiai vertina ir pabrėžia tai, kad tokia politika apima visą pramonės sektorių ir kad pagrindinis jos tikslas – kurti tinkamas pagrindines sąlygas;

53.  ragina pertvarkyti Europos pramonę – įgyvendinti tvarią Europos pramonės politiką, orientuotą į ilgalaikių darbo vietų kūrimą, į efektyvesnius išteklius ir geresnį jų naudojimą; mano, kad norint užtikrinti tvarią Europos pramonės plėtrą reikia vesti intensyvų dialogą su darbuotojais ir darbininkais; primena, kad šio perėjimo metu reikės numatyti priemones, kurias taikant bus padedama darbuotojams pereiti prie naujos ir aplinkosaugos požiūriu tvarios ekonomikos;

54.  pabrėžia, kad strategijoje ’2020 m. Europa’ turi būti atskleistos perėjimo prie tvarios, efektyviai energiją naudojančios ekonomikos išlaidos ir nauda, ir pažymi, kad Sąjungos ir valstybių narių tikslas – padėti pramonei prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių;

55.  primena reikalavimą užtikrinti tinkamą finansavimą, siekiant remti ekologiškos, tvarios ir efektyvios mažai anglies dioksidu aplinką teršiančios energetikos technologijas, kurio sumą iš viso turėtų sudaryti iš ES biudžeto nuo 2010 m. skiriami ne mažiau kaip 2 mlrd. EUR per metus, neįskaitant lėšų, numatytų pagal Septintąją bendrąją programą ir Konkurencingumo ir inovacijų bendrąją programą; taigi ragina Komisiją ir valstybes nares skubiai parengti išteklių, kuriuos jos įsipareigos užtikrinti, skyrimo tvarkaraštį, siekiant užtikrinti, kad lėšos būtų skiriamos nuo 2010 m. įvairioms Europos strateginio energetikos technologijų plano ir papildomoms iniciatyvoms;

Pavyzdinė iniciatyva: ’Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė’

56.  mano, kad svarbu mažėjantį ES konkurencingumą vertinti pasaulio mastu ir kad turint mintyje tai, kad numatoma, jog ilgainiui trūks darbo jėgos, svarbu mąstyti apie tai, kas bus po krizės, ir nagrinėti Europos sistemas, skiriamas žinių migracijos galimybėms sudaryti ir užkisti kelią Europos protų nutekėjimui;

57.  mano, kad kova su jaunimo nedarbu ir veiksmingos įgūdžių ir rinkos poreikių atitikties gerinimas turėtų būti pagrindiniai politikos klausimai, todėl reikia gerinti tarptautinį studentų ir mokslininkų judumą vykdant mainus ir skatinti stažuotes siekiant pagerinti tarptautinį Europos aukštojo mokslo įstaigų patrauklumą; mano, kad Europos įsipareigojimas švietimo srityje turėtų įgauti praktinę išraišką strategijoje ’2020 m. Europa’, ir palankiai vertina Komisijos iniciatyvą į šią strategiją įtraukti skaičiais išreikštus švietimo tikslus;

58.  ragina valstybes nares, Tarybą, Komisiją ir Parlamentą iki metų pabaigos priimti ambicingų užmojų ekologiškų darbų strategiją, pagal kurią būtų nustatytos pagrindinės sąlygos, kaip panaudoti tvaresnės ekonomikos, pagrįstos įgūdžiais ir naujovėmis, užimtumo potencialą, ir būtų užtikrinta, kad perėjimą prie tokios ekonomikos lydėtų profesinis mokymas, visą gyvenimą trunkantis mokymasis ir socialinė apsauga visiems;

Pavyzdinė iniciatyva: ’Europos kovos su skurdu planas’

59.  džiaugiasi Komisijos pasiūlymu sukurti kovos su skurdu planą, tačiau pabrėžia, kad kova su skurdu turi būti aktyvesnė; todėl mano, kad strategijoje ’2020 m. Europa’ reikėtų aiškiai numatyti plataus užmojo tikslus mažinti nelygybę ir būtent – atotrūkį tarp turtingų ir skurdžių asmenų; taigi mano, kad skurdu turi būti laikomas santykinis skurdas, nes tai padėtų nustatyti asmenis, kuriems gresia atskirtis;

60.  mano, kad turi būti pasirinkti tokie skurdo ir socialinės atskirties rodikliai, kurie atspindėtų poreikį mažinti skurdą asmenis, ypač moteris, įtraukiant į darbo rinką; todėl ragina kurti naujas priemones, kuriomis būtų galima įvertinti atskirties nuo darbo rinkos ir skurdo ryšį atskirais atvejais; pabrėžia, kad socialinės paslaugos yra ypatingai svarbios vykdant socialinę integraciją;

Sanglaudos politika

61.  mano, kad stipri, gerai finansuojama ir visus Europos regionus apimanti sanglaudos politika turėtų visiškai derėti su strategija ’2020 m. Europa’ ir kad ši politika, vykdoma taikant horizontalų metodą, yra išankstinė sąlyga siekiant sėkmingai įgyvendinti strategijos ’2020 m. Europa’ tikslus ir pasiekti socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą; todėl ragina dar labiau supaprastinti įgyvendinimo taisykles tam, kad būtų lengviau jas naudoti, taip pat palengvinti atskaitomybę ir norint užtikrinti, kad jos labiau tiktų sprendžiant ateities uždavinius ir ekonominės krizės pavojus;

62.  mano, kad dabartine pasaulio ekonomikos krize reikėtų pasinaudoti kaip galimybe iš naujo kurti Europos socialinę rinkos ekonomiką, kaip visuomenės, grindžiamos tvarumu, solidarumu, žiniomis, ryžtingu skurdo mažinimu ir darbo vietų kūrimu, modelį ir kad strategija ’2020 m. Europa’ turėtų plėtoti perėjimo prie tvarios ekonomikos užimtumo potencialą;

Bendroji žemės ūkio politika

63.  pažymi, kad BŽŪP reforma iki 2013 m. ir tvarios miškininkystės strategija turėtų būti vykdomos atsižvelgiant į strategiją ’2020 m. Europa’; mano, kad turint tinkamą politikos sistemą ir pakankamai biudžeto lėšų, žemės ūkis ir miškininkystė gali atlikti svarbų vaidmenį įgyvendinant visą Europos ekonomikos atgaivinimo strategiją, taip pat šie sektoriai gali padėti užtikrinti ES ir pasaulio aprūpinimą maistu išsaugant kaimo kraštovaizdį, kuris sudaro 90 proc. ES teritorijos, užtikrinant darbo vietų kaimo vietovėse apsaugą, užtikrinant aplinkai teikiamą naudą ir gali būti labai svarbūs ieškant alternatyvių energijos šaltinių;

Europos Sąjungos išorės veiksmai

64.  pabrėžia, kad strategijoje ’2020 m. Europa’ turėtų būti daugiau dėmesio skiriama išorės aspektui; ragina Komisiją laikytis platesnio ir išsamesnio požiūrio vykdant išorės veiksmus pagal ES vystymosi politikos darnos koncepciją; ragina Komisiją savo prekybos strategiją panaudoti strategijoje ’2020 m. Europa’ siekiant skatinti pagrindines ES vertybes, pvz., pagarbą žmogaus teisėms, demokratiją, teisinę valstybę ir pagrindines teises bei aplinkos apsaugą;

65.  pabrėžia, kad Komisija turėtų formuoti savo 2020 m. Europos prekybos strategiją siekiant užtikrinti, kad ES prekybos politika būtų pertvarkyta taip, kad ji būtų tikra darbo vietų kūrimo ir tvarios plėtros pasaulio mastu varomoji jėga ir kad Komisija anksti pradėtų atvirą dialogą su Parlamentu ir piliečių visuomene, kuris būtų vienas iš ES prioritetų laikotarpiu po Dohos derybų, ypač turint mintyje socialinius ir aplinkos apsaugos standartus ir PPO reformą;

o
o   o

66.  paveda Pirmininkui perduoti šia rezoliuciją Europos Vadovų Tarybai ir Komisijai.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0053.
(2) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0186.


Ekonomikos valdymas
PDF 286kWORD 58k
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl ekonomikos valdymo
P7_TA(2010)0224RC-B7-0349/2010

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į neoficialų Europos Vadovų Tarybos 2010 m. vasario 11 d. susitikimą,

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl strategijos ’Europa 2020’(1),

–  atsižvelgdamas į euro zonos valstybių ir vyriausybių vadovų ir Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos susitikimą Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonės klausimais,

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2010 m. gegužės 12 d. komunikatą dėl ekonominės politikos koordinavimo stiprinimo (COM(2010)0250),

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto 2010 m. gegužės 10 d. priimtus šešis pranešimus,

–  atsižvelgdamas į savo Specialiojo finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komiteto darbą,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi dabartinė finansų ir ekonomikos krizė parodė, kad būtinas tvirtesnis ekonomikos ir pinigų valdymas,

B.  kadangi strategija ’Europa 2020’ turėtų skatinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą, kadangi BVP sumažėjo 4 proc., taip pat labai sumažėjo pramonės gamyba ir kadangi darbo neturi daugiau kaip 23 mln. moterų ir vyrų, todėl tai gali būti vadinama svarbiu socialiniu ir ekonominiu iššūkiu,

Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonė, skirta euro zonos stabilumui užtikrinti – svarbus pirmasis žingsnis

1.  mano, kad 2010 m. gegužės 9 d. pasiektas susitarimas įsteigti Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę siekiant padėti ir euro zonos, ir euro zonai nepriklausančioms šalims įveikti finansinius sunkumus yra labai svarbus Europos istorijos įvykis; apgailestauja dėl to, kad Europos politikai anksčiau nesiėmė ryžtingų veiksmų, nepaisant to, kad finansų krizė vis gilėjo;

2.  primena Komisijai ir valstybėms narėms, kad Europos Parlamentas turės suteikti savo patvirtinimą tuo atveju, jei Komisija ir Taryba norės pasinaudoti Europos finansinės padėties stabilizavimo priemone tarptautinėse kapitalo rinkose;

3.  mano, kad šis susitarimas – svarbus žingsnis siekiant suteikti Europos Sąjungos ekonomikos ir pinigų politikai tvirtą ir tvarų pagrindą;

4.  pabrėžia, kad naujausi įvykiai rodo, jog euro zonai reikalingas griežtesnis ekonominis valdymas, taip pat pabrėžia, kad esant netvirtam socialiniam ir ekonominiam ramsčiui sugrius ir piniginis ramstis;

Europos Sąjungai reikia reformuoti savo ekonominio valdymo sistemą, kad ji būtų geriau pasirengusi ateities krizėms

5.  pabrėžia, kad norint atkurti pakankamą augimo greitį ir pasiekti tvarios ekonominės plėtros ir socialinės sanglaudos tikslą, prioritetas turėtų būti skiriamas kovai su nuolatiniais ir dideliais makroekonominiais pusiausvyros sutrikimais ir skirtingu konkurencingumo lygiu; pritaria tam, kad Komisija savo komunikate dėl ekonominės politikos koordinavimo pripažino šią būtinybę;

6.  ragina Europos Vadovų Tarybos 2010 m. kovo mėn. susitikime įsteigtą darbo grupę pagreitinti savo darbą ir iki 2010 m. rugsėjo mėn. pateikti Bendrijos metodu pagrįstų konkrečių pasiūlymų dėl glaudesnio ir platesnio ekonomikos koordinavimo;

7.  pabrėžia, kad ilgalaikis viešųjų finansų tvarumas yra labai svarbus siekiant stabilumo ir augimo; palankiai vertina Komisijos pasiūlymus dėl euro zonos valdymo stiprinimo vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu, kurie parengti siekiant išvengti esamos valiutos krizės pasikartojimo, bei sutinka su tuo, kad Stabilumo ir augimo pakte turėtų būti numatyti veiksmingesni skatinimo ir nuobaudų mechanizmai;

8.  tačiau apgailestauja dėl to, kad savo pasiūlymuose dėl Europos ekonominio valdymo Komisija nepasiūlė tikslingų ekonomikos politikos koordinavimo sprendimų, kuriais būtų siekiama parengti bendrą biudžeto strategiją vadovaujantis išsamia strategija ’Europa 2020’, kad būtų atstatyti ir palaikomi ilgalaikiai ekonominio augimo rodikliai;

9.  atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant tvarių valstybės finansų reikia ne tik atsakingai leisti lėšas, bet taip pat numatyti tinkamus ir socialiai teisingus mokesčius, pasiekti, kad nacionalinės mokesčių įstaigos šiuos mokesčius veiksmingai surinktų ir kad būtų aktyviau kovojama su vengimu mokėti mokesčius; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją pasiūlyti priemonių, kurias taikydamos valstybės narės galėtų vėl subalansuoti savo sąskaitas ir finansuoti viešojo sektoriaus investicijas pasinaudodamos pažangiais finansavimo šaltiniais;

10.  atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu, jog siekdamos užtikrinti veiksmingą priežiūrą Europos finansinės priežiūros institucijos glaudžiai dirbtų kartu mikro- ir makrolygmenimis;

11.  mano, kad turėtų būti sustiprintos Eurostato galios, įskaitant galią atlikti tyrimą, kuri turėtų būti suteikta Eurostatui; mano, kad atvira ir skaidri statistinė informacija turėtų būti išankstinė sąlyga siekiant naudotis struktūriniais fondais; laikosi nuomonės, kad Komisija turi prisiimti atsakomybę dėl valstybių narių pateiktos statistikos vertinimo;

12.  ragina sukurti Europos valiutos fondą (EVF), prie kurio prisidėtų euro zonos šalys pagal jų BVP dydį ir mokėdamos baudas, kurios priklausytų nuo to, kiek viršijama jų skola ir koks jų deficitas; kiekviena valstybė narė galėtų gauti iš Europos valiutos fondo sumas, kurios priklausytų nuo jų anksčiau įneštų sumų; tačiau jei šaliai reikėtų papildomų išteklių ar garantijų, ji turėtų sutikti su jai pritaikyta reformų programa, kurios vykdymą prižiūrėtų Europos Komisija;

13.  ragina Komisiją pateikti priemonių paketo Europos Sąjungos finansiniam stabilumui užtikrinti poveikio makroekonomikai vertinimą, taip pat ragina paskelbti pranešimą dėl euroobligacijų emisijos įvykdomumo, rizikos veiksnių ir privalumų;

Europos Sąjungai reikia reformuoti savo ekonominio valdymo sistemą siekiant užtikrinti sėkmingą būsimosios strategijos ’Europa 2020’ įgyvendinimą

14.  mano, kad reikėtų sustiprinti strategijos ’Europa 2020’ valdymo struktūrą siekiant užtikrinti, kad, priešingai nei Lisabonos strategijos atveju, būtų įgyvendinti šios strategijos tikslai; todėl labai apgailestauja dėl to, kad Komisija ir Taryba, nepaisydamos aiškių Europos Parlamento prašymų, išsakytų 2010 m. kovo 10 d. rezoliucijoje dėl strategijos ’Europa 2020’, šiuo klausimu nepateikė jokių pasiūlymų;

15.  pabrėžia, jog reikia sukurti stipresnį Stabilumo ir augimo pakto priemonių, makroekonominės priemonės ir strategijos ’Europa 2020’ nacionalinių reformų programų ryšį, kad šios programos būtų tinkamai pristatomos ir kad būtų geriau lyginami nacionaliniai biudžetai, turint mintyje įvairių kategorijų išlaidas; valstybės narės savo ekonominę politiką turėtų laikyti ne tik nacionalinės svarbos klausimu, bet ir bendro intereso dalyku, bei ją atitinkamai formuluoti; primena valstybėms narėms, kad išaugo bendrosios ekonominės politikos gairių vaidmuo;

16.  mano, kad užuot toliau pasitikėjus atviruoju koordinavimo metodu ekonomikos politikos srityje ir siekiant, kad naujoji strategija būtų sėkmingai įgyvendinta, būtina plačiau naudoti teisiškai privalomas priemones;

17.  mano, kad strategijoje ’Europa 2020’ neskiriama pakankamai dėmesio pagrindiniams klausimams, kuriuos sprendžia valstybės narės ir pabrėžia, kad kyla didžiulių problemų, susijusių su pavyzdinių iniciatyvų ir tikslų turiniu ir valdymu;

18.  pakartoja savo ankstesnius raginimus siekti bendros, integruotos Europos plėtros strategijos, kurioje būtų aiškiai apibrėžti ilgalaikiai ekonominio augimo tikslai, kuriuos įgyvendinant būtų siekiama sukurti geresnę, sąžiningesnę ir tvaresnę ekonomiką, kurioje gerovė būtų prieinama visiems;

19.  pakartoja savo raginimą integruoti iš dalies sutampančias strategijas, visų pirma strategiją ’Europa 2020’, Tvaraus vystymosi strategiją ir Stabilumo ir augimo paktą; apgailestauja dėl to, kad Europos Vadovų Taryba šį požiūrį atmetė, palikdama neišspręstą politikos nenuoseklumo problemą;

20.  mano, kad veiksmingas ekonominis valdymas apima tinkamos ir didesnės atsakomybės už valdymą suteikimą Komisijai, suteikiant jai galią naudotis esamomis ir naujai pagal Lisabonos sutartį prieinamomis priemonėmis, pvz., 121, 122, 136, 172, 173 ir 194 straipsniais, pagal kuriuos Komisijai patikima reformų planų ir veiksmų koordinavimo bei bendros strategijos parengimo užduotis;

21.  ragina Europos Vadovų Tarybą ir Komisiją patvirtinti skatinimo ir nuobaudų metodą ir naudoti atitikties mechanizmus pagal Sutarties 136 straipsnį, pvz., ekonomikos iniciatyvas (pvz., papildomi ES fondai), taip pat nuobaudas, kuriomis būtų siekiama palaikyti ES ekonominį valdymą ir, konkrečiau kalbant, sustiprintą valdymą pagal strategiją ’Europa 2020’;

22.  mano, kad ekonominio valdymo ir Europos valdymo demokratinio teisėtumo stiprinimas turėtų vykti vienu metu, ir to reikėtų siekti į šį procesą tinkamu metu ir tvirčiau įtraukiant Europos Parlamentą ir nacionalinius Parlamentus; ypač ragina Tarybą ir Komisiją tinkamai pasinaudoti Lisabonos sutarties nuostatomis dėl Parlamento aktyvaus įtraukimo į ekonominės politikos kūrimo procesą, kaip apibrėžta 121 straipsnio 5 ir 6 dalyse, ir ragina Komisiją pateikti išsamius pasiūlymus, kuriais remiantis būtų pradėtas reguliarus politinis ir teisinis tarpinstitucinis dialogas šioje ypatingos svarbos politikos srityje;

Europos biudžeto ir nacionaliniai reformų planai turėtų būti suderinti su strategijos ’Europa 2020’ tikslais puoselėti tvarų augimą ir plėtrą

23.  primygtinai tvirtina, kad siekiant strategijos ’Europa 2020’ patikimumo, būtina labiau suderinti 27 ES valstybių narių nacionalinius biudžetus ir ES biudžetą bei juos papildyti; pabrėžia, kad ES biudžetas turėtų atlikti didesnį vaidmenį ir sutelkti išteklius;

24.  pabrėžia, kokios svarbios ilgalaikės viešosios ir privačios investicijos finansuojant infrastruktūrą, kurios reikia norint įgyvendinti pavyzdines iniciatyvas, siūlomas strategijoje ’Europa 2020’, ragina Komisiją pasiūlyti priemonių, kaip būtų galima prisitaikyti prie Europos reguliavimo sistemos siekiant skatinti ilgalaikių investuotojų bendradarbiavimą;

25.  pabrėžia, kad strategija ’Europa 2020’ gali būti patikima tik tuomet, kai ji bus tinkamai finansuojama, ir pageidauja, kad 2011 m. biudžeto projekte būtų laikomasi ambicingesnio požiūrio siekiant, kad strategija ’Europa 2020’ būtų sėkmingai įgyvendinta; apgailestauja dėl to, kad strategijos ’Europa 2020’ pavyzdinėms programoms pagal 2011 m. biudžeto projektą neskiriama pakankamai lėšų; pabrėžia, kad galbūt būtų veiksminga labiau įtraukti Europos investicijų banką (EIB) ir labiau pasitikėti viešosiomis ir privačiosiomis partnerystėmis užuot visais atvejais laikantis požiūrio, kad vienas sprendimas tinka visiems; apgailestauja dėl to, kad nei Europos Vadovų Taryba, nei Komisija šio klausimo nesprendė;

26.  ragina Komisiją paaiškinti Sąjungos biudžeto eilučių sąsają su atitinkamais strategijos ’Europa 2020’ tikslais; primygtinai reikalauja, kad iki 2010 m. pirmosios pusės pabaigos Komisija pateiktų pasiūlymą peržiūrėti dabartinę 2007–2013 m. daugiametę finansinę programą, kad būtų dedamos pastangos rasti papildomų biudžeto išteklių, kurių reikia, kad būtų pasiekti strategijos ’Europa 2020’ tikslai;

27.  reikalauja daugiau informacijos apie sprendimo dėl Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonės, kuri buvo priimta neeiliniame 2010 m. gegužės 9–10 d. vykusiame Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos posėdyje, padarinius ES biudžetui;

28.  pabrėžia dabartinės DFP peržiūros svarbą: ji turi atitikti 2005 m. gruodžio 15–16 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas ir turi būti pakeista taip, kad atitiktų Lisabonos sutarties reikalavimus suteikti finansavimą strategijoje ’Europa 2020’ nurodytoms iniciatyvoms bei kitoms iniciatyvoms ir politiniams įsipareigojimams, prisiimtiems pagal dabartinę ir būsimąją DFP;

29.  pabrėžia, jog reikia, kad ES biudžete būtų atspindėtas poreikis finansuoti perėjimą prie aplinkos apsaugos aspektu tvarios ekonomikos;

Europos Parlamentas prašo būti labiau įtrauktas rengiant detalius strategijos ’Europa 2020’ pasiūlymus

30.  pabrėžia, kad jis priims sprendimą dėl užimtumo gairių tada, kai gaus patenkinamą atsakymą dėl valdymo struktūros ir strategijos ’Europa 2020’ biudžeto pagrindo;

31.  pabrėžia, kad Europos Vadovų Taryba, priimdama sprendimus, turėtų remtis Komisijos metinėmis rekomendacijomis ir įspėjimais dėl to, kaip valstybės narės laikosi strategijos ’Europa 2020’ tikslų; laikosi nuomonės, kad prieš prasidedant diskusijoms Europos Vadovų Taryboje šiuos pranešimus turėtų aptarti Parlamentas;

o
o   o

32.  paveda Pirmininkui perduoti šia rezoliuciją Europos Vadovų Tarybai ir Komisijai.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0053.


Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komiteto sudarymas ir narių skaičius
PDF 191kWORD 35k
2010 m. birželio 16 d. Europos Parlamento sprendimas dėl specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komiteto sudarymo, įgaliojimų, narių skaičiaus ir įgaliojimų laiko
P7_TA(2010)0225B7-0295/2010

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 22 d., gegužės 12 ir 20 d. Pirmininkų sueigos priimtus sprendimus, kuriuose siūloma sukurti specialųjį politinių išbandymų ir biudžeto išteklių, skiriamų Sąjungai po 2013 m., komitetą,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 312 straipsnio 5 dalį, kurioje nurodoma, kad Finansinei programai priimti skirtos procedūros metu Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija imasi visų reikalingų priemonių, sudarančių sąlygas sėkmingai užbaigti šią priėmimo procedūrą,

–  atsižvelgdamas į poreikį surinkti ir koordinuoti įvairių susijusių komitetų nuomones ir suteikti įgaliojimus Biudžeto komitetui vesti derybas su Taryba siekiant priimti reglamentą, į kurį būtų įtraukta būsima daugiametė finansinė programa ir, galbūt, pagalbinių priemonių, kurios bus nustatytos tarpinstituciniame susitarime, apibrėžtys,

–  atsižvelgdamas į Parlamento specialiojo finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komiteto vykdomą veiklą ir į poreikį tęsti šio komiteto darbą, ypač turint mintyje poreikį remti tvarų ir kokybišką augimą ir ilgalaikes investicijas siekiant spręsti ilgalaikes krizės pasekmes,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 184 straipsnį,

1.  nusprendžia įsteigti specialųjį komitetą, kurio įgaliojimai būtų tokie:

   a) atsižvelgus į teisėkūros ir biudžeto aspektus, nustatyti Parlamento politinius prioritetus, kurie būtų įtraukti į daugiametę finansinę programą po 2013 m.;
   b) apskaičiuoti finansinius išteklius, kurių reikės Sąjungai nuo 2014 m. sausio 1 d. norint siekti savo tikslų ir vykdyti savo politiką;
   c) apibrėžti kitos daugiametės finansinės programos laikotarpį;
   d) laikantis minėtųjų prioritetų ir tikslų, siūlyti būsimos daugiametės finansinės programos struktūrą nurodant pagrindines Sąjungos veiklos sritis;
   e) pateikti gaires, kuriose būtų nurodomas orientacinis išteklių paskirstymas pagal daugiametės finansinės programos išlaidų kategorijas ir šiose kategorijose, laikantis prioritetų ir siūlomos struktūros;
   f) tiksliau apibrėžti ES biudžeto finansavimo sistemos reformos ir išlaidų persvarstymo ryšį siekiant suteikti Biudžeto komitetui tvirtą pagrindą derybose dėl naujos daugiametės finansinės programos;

2.  nusprendžia nuo 2010 m. liepos 1 d. 12 mėn. laikotarpiui įsteigti specialųjį komitetą, kuris pateiktų pranešimą Parlamentui prieš 2011 m. liepos mėn., kuomet Komisija planuoja pateikti savo pasiūlymą dėl kitos daugiametės finansinės programos skaičių;

3.  primena, kad specifiniai biudžeto ir teisėkūros pasiūlymai bus svarstomi atitinkamuose komitetuose laikantis Darbo tvarkos taisyklių VII priedo;

4.  nusprendžia, kad specialusis komitetas turės 50 narių.

Teisinė informacija - Privatumo politika