Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, kurią JT Generalinė Asamblėja priėmė 1989 m. lapkričio 20 d., ypač į jos 21 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 1967 m. Europos konvenciją dėl įvaikinimo,

–  atsižvelgdamas į Konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (pasirašytą Hagoje 1993 m. gegužės 29 d.) ir į 1996 m. sausio 25 d. Europos konvenciją dėl vaikų teisių įgyvendinimo (Europos sutarčių serija Nr. 160),

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 ir 5 dalis,

–  atsižvelgdamas į savo 1996 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl su įvaikinimu susijusių teisės aktų tobulinimo ir valstybių narių bendradarbiavimo gerinimo(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. sausio 16 d. rezoliuciją dėl ES vaiko teisų strategijos kūrimo(2),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi kiekvieno vaiko gerovė ir vaikų interesų gynimas itin svarbūs ir kadangi vaiko teisių gynimas yra Europos Sąjungos tikslas,

B.  kadangi įvaikinimo sritis priskirta valstybių narių kompetencijai ir jos įgyvendina atitinkamas procedūras, atsižvelgdamos į vaiko interesus,

C.  kadangi galioja vaikų teisių apsaugos ir tėvų atsakomybės konvencijos, visų pirma 1967 m. Europos konvencija dėl mažamečių įvaikinimo, kuria siekiama suderinti valstybių narių teisės aktus, susijusius su įvaikinimo klausimais, kai vaikas perkeliamas iš vienos šalies į kitą, ir 1993 m. Konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (Hagos konvencija),

D.  kadangi visos valstybės narės yra pasirašiusios Hagos konvenciją,

E.  kadangi dėl Hagos konvencijos pasiekta didelės pažangos,

F.  kadangi pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją ir Hagos konvenciją šeima apibrėžiama kaip pagrindinė visuomenės grupė, kaip natūrali vaiko augimo ir gerovės aplinka dauguma atvejų ir kaip pagrindinis pasirinkimas, kai sprendžiami vaikų globos klausimai,

G.  kadangi jei šis pirminis pasirinkimas negalimas, t. y. šeima negali globoti vaikų, įvaikinimas turėtų būti vienas iš savaime suprantamų kitų pasirinkimų, ir kartu vaiko globa įstaigoje turėtų būti paskiausias pasirinkimas,

H.  kadangi Europoje nesaugios vaikystės, ypač tėvų paliktų ir atiduotų auginti įstaigoms vaikų, problema yra labai svarbi ir ją reikėtų spręsti itin rimtai,

I.  kadangi vaikų teisių pažeidimai, smurtas prieš juos ir prekyba jais siekiant įvaikinti, įtraukti juos į prostituciją, taip pat nelegalus vaikų darbas, priverstinės santuokos, išmaldos prašymas gatvėse ir kiti neteisėti veiksmai ES išlieka problema,

J.  kadangi svarbu apginti vaiko teisę į gyvenimą šeimoje ir užtikrinti, kad vaikai nebūtų priversti ilgą laiką gyventi našlaičių prieglaudose,

K.  kadangi, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Pagrindinių teisių chartija tapo teisiškai privaloma; kadangi pagal šios chartijos 24 straipsnį „vaikai turi teisę į jų gerovei būtiną apsaugą ir globą“; be to, kadangi Lisabonos sutarties 3 straipsnyje teigiama, kad „vaiko teisių apsauga yra vienas iš Sąjungos tikslų“,

1.  ragina išnagrinėti galimybę Europos lygmeniu suderinti su tarptautiniu įvaikinimu susijusių priemonių strategiją atsižvelgiant į tarptautines konvencijas, siekiant pagerinti informacijos paslaugų, tarptautinio įvaikinimo parengimo, tarptautinio įvaikinimo prašymų nagrinėjimo ir po įvaikinimo teikiamų paslaugų kokybę atsižvelgiant į tai, kad visose tarptautinėse vaiko teisių apsaugos konvencijose pripažįstama našlaičių arba paliktų vaikų teisė turėti šeimą ir būti saugiems;

2.  ragina Komisiją apsvarstyti nacionalinių sistemų veikimą Europos lygmeniu;

3.  mano, kad esant galimybių ir atsižvelgiant į vaiko interesus pirmenybę reikėtų teikti įvaikinimui vaiko gimtojoje šalyje, o vaiko priežiūros šeimoje alternatyva galėtų būti jo priežiūra globėjų šeimoje arba globos įstaigoje, arba, vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais ir tarptautinėmis konvencijomis, galima surasti įvaikinti norinčią šeimą per tarptautines įvaikinimo tarnybas, taip pat mano, kad vaikų atidavimas globos įstaigoms turėtų būti taikomas tik kaip laikinas sprendimo būdas;

4.  pabrėžia, kad šeimos, siekiančios įsivaikinti vaiką pasinaudojus tarptautiniu įvaikinimu, kilmės šalies teisės aktai turi būti taikomi tada, kai sprendžiama dėl ilgalaikės vaiko teisių apsaugos;

5.  ragina valstybes nares ir Komisiją, bendradarbiaujant su Hagos konferencija, Europos Taryba ir vaikų organizacijomis, sukurti sistemą, kuri užtikrintų skaidrumą ir veiksmingą tendencijų, susijusių su paliktais ir įvaikintais vaikais, vertinimą, įskaitant vaikus, kurių atžvilgiu taikytas tarptautinis įvaikinimas, bei padėtų koordinuoti veiksmus, kad būtų galima užkirsti kelią prekybai vaikais siekiant juos įvaikinti;

6.  ragina ES institucijas aktyviau dalyvauti Hagos konferencijoje ir daryti spaudimą šiai konferencijai siekiant patobulinti, supaprastinti ir palengvinti tarptautinio įvaikinimo procedūras ir pašalinti nereikalingą biurokratizmą, kartu įsipareigojant ginti vaikų iš trečiųjų šalių teises;

7.  ragina kompetentingas nacionalines valdžios institucijas reguliariai teikti ataskaitas vaiko kilmės valstybei narei apie vaiko, kuris buvo įvaikintas naudojantis tarptautiniu įvaikinimu, vystymąsi;

8.  ragina valstybes nares atsižvelgti į psichologinius, emocinius, fizinius ir socialinius ir (arba) edukacinius padarinius, kurių gali kilti išvežus vaiką iš gimtosios vietos, ir ragina suteikti tinkamą pagalbą įvaikinusiems tėvams ir pačiam vaikui;

9.  primygtinai ragina valstybes nares kreipti ypatingą dėmesį į specialiųjų poreikių turinčius vaikus, kaip antai vaikus, kuriems reikalinga medicininė priežiūra, ir neįgalius vaikus;

10.  pripažįsta, kad procedūrinės apsaugos priemonės ir tinkama visų įvaikinimo dokumentų, įskaitant gimimo liudijimą, kontrolė padeda išvengti vaikų teisių pažeidimų, susijusių su abejonėmis dėl vaikų amžiaus ar tapatybės; mano, kad patikima gimimų registravimo sistema galėtų užkirsti kelią prekybai vaikais siekiant įvaikinti, taip pat ragina apsvarstyti į teisinius sprendimus, dėl kurių palengvėtų abipusis dokumentų, reikalingų įvaikinant, pripažinimas;

11.  ragina ES institucijas ir valstybes nares aktyviai dalyvauti kovojant su prekyba vaikais siekiant įvaikinti;

12.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Tarybai, Komisijai, Hagos konferencijai ir valstybių narių parlamentams ir vyriausybėms.

(1) OL C 20, 1997 1 20, p. 176. (2) OL C 41 E, 2009 2 19, p. 24.