Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 313 ir 314 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 17 d. rezoliuciją dėl strategijos „Europa 2020“(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. gruodžio 15 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato dėl Komisijos 2011 m. darbo programos(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 20 d. rezoliuciją dėl finansų, ekonomikos ir socialinės krizės. Rekomendacijos dėl priemonių ir iniciatyvų, kurių reikia imtis (laikotarpio vidurio ataskaita)(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio 16 d. rezoliuciją dėl ekonominio valdymo(5),

–  atsižvelgdamas į Komisijos atnaujintą 2007–2013 m. finansinio programavimo dokumentą, pateiktą pagal anksčiau minėtojo 2006 m. gegužės 17 d. tarpinstitucinio susitarimo 46 punktą,

–  atsižvelgdamas į 2011 finansinių metų Europos Sąjungos bendrąjį biudžetą,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 15 d. Tarybos išvadas dėl 2012 m. biudžeto sudarymo procedūros gairių,

–  atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą (A7–0058/2011),

2012 m. biudžetas atsižvelgiant į sustiprintą Europos ekonomikos valdyseną, Europos semestrų sistemą ir į Europos 2020 m. tikslus skatinti augimą ir užimtumą

1.  mano, kad strategija „ES 2020“ turėtų padėti Europai atsigauti po krizės ir sustiprėti, užtikrindama pažangų, tvarų ir integracinį augimą, paremtą penkiais ES pagrindiniais tikslais, t. y. užimtumo skatinimu, sąlygų ir viešųjų išlaidų naujovėms, moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai gerinimu, kovos su klimato kaita ir energetikos tikslų įgyvendinimu, švietimo gerinimu ir socialinės įtraukties skatinimu, visų pirma mažinant skurdą; primena, kad valstybės narės visiškai pritarė šiems penkiems tikslams;

2.  pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad prie siekiamų tikslų būtų priderintas Europos ir nacionaliniu lygmenimis skiriamas finansavimas; primygtinai teigia, kad ES biudžeto politika turi būti vykdoma laikantis šio principo; laikosi nuomonės, kad Europos semestras, kaip nauja sustiprintos Europos ekonomikos valdysenos priemonė, turėtų teikti galimybę svarstyti, kaip geriausia pasiekti šiuos penkis pagrindinius tikslus;

3.  yra tvirtai įsitikinęs, kad Europos semestro tikslas turėtų būti koordinavimo tobulinimas ir nacionalinės bei Europos ekonomikos ir biudžeto politikos derinimas; laikosi nuomonės, kad taikant Europos semestro priemonę didžiausias dėmesys turėtų būti sutelkiamas į Europos ir nacionalinių viešųjų investicijų sąveikos gerinimą siekiant geriau pasiekti bendrus ES politikos tikslus; atkreipia dėmesį į esminius ES biudžeto ir nacionalinių biudžetų struktūros skirtumus; vis dėlto mano, kad bendros ES ir nacionalinės viešosios išlaidos, skirtos bendriems politiniams tikslams pasiekti, turėtų būti kuo greičiau nustatytos;

4.  pripažįsta, kad Taryba yra susirūpinusi dėl ekonominių ir biudžeto apribojimų nacionaliniu lygmeniu, tačiau primena, kad visų pirma pagal Sutarties nuostatas ES biudžetas negali būti deficitinis; primena, kad 2009 m. visoje ES susidaręs nacionalinių biudžetų deficitas iš viso siekė 801 mlrd. eurų ir kad ES biudžetas tesudaro 2 proc. visų Europos Sąjungoje patiriamų viešųjų išlaidų;

5.  vis dėlto laikosi nuomonės, kad dėl sudėtingos ekonominės padėties visoje Sąjungoje dabar, labiau nei bet kada, reikia užtikrinti tinkamą ES biudžeto įgyvendinimą ir išlaidų kokybę bei optimalų esamo Bendrijos finansavimo panaudojimą; siūlo atidžiai patikrinti tas biudžeto eilutes, kurių rezultatai žemi jau keletą metų, taip pat tas, kurias įgyvendinant iškilo problemų;

6.  mano, kad ES biudžetas suteikia papildomos vertės nacionalinėms viešosioms išlaidoms, jį naudojant pagrindinėms strategijos „Europa 2020“ politikos sritims inicijuoti, remti ir papildyti; be to, mano, kad ES biudžetas turi padėti ES įveikti dabartinę ekonomikos ir finansų krizę ir būti naudojamas kaip investicijų, augimo ir darbo vietų kūrimo priemonė; laikosi nuomonės, kad ES biudžetą naudojant nacionalinių vyriausybių pastangoms remti būtų galima bent jau sušvelninti dabartinės griežtos valstybių narių biudžeto politikos poveikį; taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į ES biudžeto perskirstymo galimybes, mažinant ES biudžetą gali būti pakenkta Europos solidarumui ir gali būti daromas neigiamas poveikis ekonominio vystymosi tempui daugelyje valstybių narių; mano, kad laikantis vien tik požiūrio, pagal kurį esama vadinamųjų grynųjų mokėtojų ir grynųjų gavėjų, tinkamai neatsižvelgiama į poveikį kitoms ES šalims ir todėl trukdoma siekti bendrų ES politikos tikslų;

7.  primena, kad vykdant strategijos „Europa 2020“ septynias pavyzdines iniciatyvas reikės didelių į ateitį orientuotų investicijų, kurių suma, kaip numatoma Komisijos komunikate „ES biudžeto peržiūra“ (COM(2010)0700 galutinis), iki 2020 m. bus ne mažesnė nei 1 800 mlrd. EUR; pabrėžia, kad pagrindinis strategijos „Europa 2020“ strategijos tikslas, t. y. skatinti darbo vietų kūrimą ir aukštos kokybės užimtumą visiems europiečiams, bus įgyvendintas tik tuo atveju, jei bus nedelsiant, jau dabar investuojama į švietimą, žinių visuomenės skatinimą, mokslinius tyrimus ir plėtrą, naujoves, MVĮ ir ekologiškas bei naujas technologijas; ragina pasiekti naują politinį kompromisą, pagal kurį viešųjų deficitų ir skolų mažinimas būtų derinamas su tokių investicijų skatinimu; siekdamas padidinti ES biudžeto poveikį ir prisidėti prie ES atsako į ekonominę krizę, išreiškia savo ketinimą ištirti galimus būdus, kaip tobulinti ir plėtoti esamas priemones, kuriomis stiprinama ES biudžeto ir EIB veiksmų sąveika siekiant remti ilgalaikes investicijas; džiaugiasi, kad Europos Komisija pradėjo viešąją konsultaciją dėl strategijos „Europa 2020“ projektų obligacijų iniciatyvos;

8.  taigi prieštarauja bandymams riboti ir mažinti biudžeto asignavimus, kurie susiję su strategijos „Europa 2020“ pagrindiniais tikslais ir septyniomis pavyzdinėmis iniciatyvomis; pažymi, kad visi tokie bandymai darytų neigiamą poveikį, dėl kurio tikriausiai žlugtų strategija „Europa 2020“, kaip tai atsitiko Lisabonos strategijos atveju; laikosi nuomonės, kad strategija „Europa 2020“ gali būti patikima tik tuo atveju, jei ji bus tinkamai finansuojama, ir primena, kad EP įvairiomis progomis kėlė šią rimtą politinę problemą; pakartoja savo didelį Komisijai skirtą prašymą paaiškinti pavyzdinių iniciatyvų biudžeto aspektą ir pranešti Parlamentui apie biudžeto priemones, kurių reikia imtis siekiant įgyvendinti strategiją „Europa 2020“;

9.  pabrėžia, kad biudžeto priemonės nėra vienintelis veiksnys siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų, bet kad su biudžetu susijusias pastangas reikia papildyti pateikiant konkrečių pasiūlymų dėl supaprastinamo siekiant sudaryti sąlygas, kurių reikia tikslams užimtumo, mokslinių tyrimų ir naujovių bei ekologiškų ir energetikos technologijų srityse pasiekti; taip pat yra įsitikinęs, kad strategijos „Europa 2020“ tikslų siekimas, įskaitant naujų ekologiškų darbo vietų kūrimą, – tai ne tik didesnių biudžeto lėšų, bet ir kokybinio esamų ES politikos priemonių, įskaitant BŽŪP, perorientavimo atsižvelgiant į tvarumo kriterijus klausimas;

10.  vis dėlto laikosi nuomonės, kad 2012 m. biudžeto asignavimai, įskaitant tas sritis, kurios nėra tiesiogiai susijusios su strategijos „Europa 2020“ sėkmingu įgyvendinimu, turėtų išlikti tinkamo lygio siekiant užtikrinti, kad ES politika būtų tęsiama ir ES tikslai įgyvendinami daug ilgiau, negu truks dabartinė ekonomikos krizė;

11.  ragina labiau derinti ES išorės ir vidaus politiką atsižvelgiant į didelį pasaulinių pokyčių poveikį ES ekonominėms, gamtinėms ir pramonės sąlygoms, konkurencingumui ir užimtumui; taigi pabrėžia, kad ES reikia suteikti reikalingų finansinių priemonių, kad ji galėtų duoti tinkamą atsaką didėjančioms visuotinėms problemoms bei veiksmingai ginti ir propaguoti bendrus interesus ir pagrindines vertybes, kaip antai žmogaus teisės, demokratija, teisinės valstybės principai, pagrindinės teisės ir aplinkos apsauga; primena, kad nedidelės papildomos išlaidos ES lygmeniu dažnai gali sudaryti galimybes proporcingai daugiau sutaupyti valstybių narių lygmeniu;

12.  mano, kad ES turi atlikti svarbų vaidmenį teikiant finansinę pagalbą arabų šalims ir jas remiant šiuo istoriniu metu jose vykstant demokratiniam vystymuisi bei ekonominiam ir socialiniam virsmui; taigi palankiai vertina Komisijos komunikatą „ES ir pietinių Viduržemio jūros regiono šalių partnerystė siekiant demokratijos ir bendros gerovės“ (COM(2011)0200);

13.  apgailestauja, kad pirmasis Europos semestras neapima jokio parlamentinio aspekto, nors Europos Parlamentas ir 27 nacionaliniai parlamentai atlieka svarbų vaidmenį vykdant atitinkamas biudžeto procedūras; yra tvirtai įsitikinęs, kad, priešingai, aktyvesnis parlamentų dalyvavimas padėtų labai pagerinti tokias procedūras demokratiškumo ir skaidrumo aspektais; palaiko Biudžeto komiteto iniciatyvą visų pirma surengti susitikimą su nacionaliniais parlamentais siekiant aptarti 2012 m. ES ir valstybių narių biudžetų bendrus pagrindinius principus;

14.  palankiai vertina pirmininkaujančių Vengrijos ir Lenkijos viešus įsipareigojimus pradėti atvirą ir konstruktyvų dialogą su Europos Parlamentu biudžeto klausimais 2011 m.; dar kartą patvirtina savo ryžtą glaudžiai bendradarbiauti su Taryba ir Komisija visapusiškai laikantis Lisabonos sutarties nuostatų; tikisi, kad į šias gaires bus visapusiškai atsižvelgta vykdant 2012 m. biudžeto procedūrą;

Tvarumas ir atsakingumas – esminės 2012 m. biudžeto dalys

15.  pažymi, kad 2007–2013 m. daugiametėje finansinėje programoje (DFP) 2012 m. numatyta bendra įsipareigojimų asignavimų (ĮA) suma siekia 147,55 mlrd. eurų ir bendra maksimali mokėjimų asignavimų (MA) suma siekia 141,36 mlrd. eurų; primena, kad šios sumos bet kuriuo atveju yra gerokai mažesnės (apytiksliai 25 mlrd. mažesnė ĮA suma ir apytiksliai 22 mlrd. eurų mažesnė MA suma) negu dabartiniame Sprendime dėl nuosavų išteklių numatyta viršutinė riba;

16.  pabrėžia, kad 2011 m. sausio 31 d. Komisijos pateiktoje programoje numatytos visų esamų ES programų ir veiksmų orientacinės įsipareigojimų asignavimų sumos; atkreipia dėmesį į tai, kad bendra nustatyta įsipareigojimų asignavimų suma gali siekti 147,88 mlrd. eurų;

17.  pabrėžia, kad šios sumos yra bendrų daugiamečių sumų, dėl kurių Parlamentas ir Taryba susitarė priimdami šias programas ir veiksmus, metinės dalys; pabrėžia, kad programoje numatytos metinės sumos yra asignavimai, kuriuos vykdant sudaromos sąlygos siekti ES tikslų bei įgyvendinti prioritetus, ypač susijusius su strategija „Europa 2020“; vis dėlto pripažįsta, kad tam tikra laisvų veiksmų marža gali būti numatyta ir tam tikrose DFP išlaidų kategorijose, atsižvelgiant į orientacinių sumų, kurias kol kas pasiūlė Komisija, didelį laikinumą (ypač 2 išlaidų kategorijoje);

18.   pažymi, kad 2012 m. biudžetas yra šeštasis biudžetas iš septynių, kurie numatyti dabartinėje MFP; taigi mano, kad abi biudžeto valdymo institucijos dabar gali susidaryti aiškesnį trūkumų ir teigiamų pokyčių, susijusių su dabartinėmis daugiametėmis programomis, vaizdą; pažymi, kad jau atliktos daugelio programų, kurios tvirtinamos priimant bendrą sprendimą, laikotarpio vidurio peržiūros, ir ragina Komisiją pateikti šių peržiūrų išvadas dėl poveikio biudžetui; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad Europos Parlamentas yra pasiryžęs glaudžiai bendradarbiaudamas su savo specializuotais komitetais pasinaudoti, inter alia, Tarpinstitucinio susitarimo 37 punkte numatyta galimybe (numatyta 5 proc. teisėkūros lankstumo marža), jeigu to prireiktų siekiant remti ir stiprinti ES prioritetus bei patenkinti naujus politinius poreikius;

19.  pabrėžia, kad palikti pakankamas maržas visose DFP išlaidų kategorijose nėra vienintelis sprendimas siekiant reaguoti į nenumatytas aplinkybes; pabrėžia, kad kai kurios DFP išlaidų kategorijos, ypač 1a, 3b ir 4 išlaidų kategorijos, kartais nepakankamai finansuojamos, kad būtų galima patenkinti poreikius ir įgyvendinti ES politinius prioritetus, kuriuos patvirtino valstybės narės; mano, kad laikantis požiūrio, kuriuo paremtos Tarybos 2012 m. biudžeto gairės, neatspindima ilgalaikė perspektyva ir galėtų kilti pavojus esamiems veiksmams ir programoms tuo atveju, jei įvyktų nenumatyti įvykiai ar atsirastų naujų politinių prioritetų; pabrėžia, kad iš pastarųjų įvykių keliose šiaurės Afrikos šalyse jau aiškėja šios tendencijos, ir ragina Komisiją įvertinti, kaip būtų galima panaudoti esamas ES finansines priemones norint remti demokratijos siekį;

20.  priešingai, mano, kad reikia kuo daugiau naudotis įvairiomis Tarpinstituciniame susitarime numatytomis priemonėmis (pvz., išlaidų įrašymas į kitas kategorijas ar lankstumo priemonės naudojimas); primena, kad jomis naudotasi kiekvienais metais nuo 2007 m. siekiant reaguoti į įvairius atsiradusius uždavinius; tikisi, kad Taryba visapusiškai bendradarbiaus siekdama jas panaudoti ir pradės šias diskusijas iš anksto, kad būtų išvengta neproporcingai ilgų ir sudėtingų derybų dėl jų panaudojimo;

21.  taigi pabrėžia, kad norint vykdyti griežtą įsipareigojimų asignavimų kontrolę reikėtų ne tik atlikti didelius lėšų perskirstymus ir persvarstyti prioritetus, bet ir institucijos kartu turėtų nustatyti galimus neigiamus prioritetus ir sutaupytas lėšas; itin ragina savo specializuotus komitetus rimtai dalyvauti nustatant aiškius politinius prioritetus visose ES politikos srityse; vis dėlto pabrėžia, kad siekiant šio tikslo reikalingas didesnis biudžeto lankstumas ir gali prireikti persvarstyti DFP (pavyzdžiui, galimybę perkelti lėšas iš vienos dabartinės DFP išlaidų kategorijos į kitą) siekiant, kad Sąjunga būtų pajėgi ne tik spręsti naujai iškilusias problemas, bet ir sudaryti sąlygas sprendimų priėmimui institucijose, kad biudžeto išteklius būtų galima pritaikyti prie kintančių aplinkybių ir prioritetų; pabrėžia, kad šis procesas turi būti visiškai skaidrus;

22.  pabrėžia, kad, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, stiprinant daugelį politikos sričių ir naujų kompetencijos sričių, nustatytų ES lygmeniu, būtų logiška ES skirti papildomų lėšų, tačiau tai nebuvo padaryta 2011 m., t. y. pirmaisiais metais po Sutarties įsigaliojimo; primena Tarybai ir Komisijai, kad prie 2011 m. biudžeto pridėtas politinis pareiškimas, kuriame Komisija svarsto, kokiais būdais būtų galima sustiprinti su Lisabonos sutartimi susijusias prioritetines sritis ir kruopščiai įvertinti poreikius rengiant 2012 m. biudžeto projektą; tikisi, kad Komisija tęs šia veiklą ir, pavyzdžiui, pasiūlys sėkmingus su Lisabonos sutartimi susijusius bandomuosius projektus ar parengiamuosius veiksmus padaryti daugiametėmis programomis;

23.  mano, kad Komisijos metodas, taikomas siekiant nustatyti ES decentralizuotoms agentūroms iš ES biudžeto skiriamas subsidijas, yra patikimas ir teikia tinkamas paskatas; pabrėžia, kad ES agentūroms skiriamos biudžeto lėšos apima ne tik administracines išlaidas, bet ir padeda siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų ir apskritai ES tikslų, kuriuos nustato teisėkūros institucija; dar kartą patvirtina, jog atsižvelgiant į skirtas naujas užduotis reikia atidžiai išnagrinėti prašymus skirti naujus etatus; tačiau pabrėžia, kad svarbu pakankamai finansuoti šias agentūras, kurioms skirta naujų užduočių, siekiant netrikdyti jų veiklos; ragina įdarbinant specializuotus mokslinius darbuotojus su profesine patirtimi taikyti specialią sistemą, ypač tada, kai šie etatai finansuojami tik iš mokesčių ir todėl nedaro jokio poveikio ES biudžetui; remia 2009 m. pradžioje sukurtos tarpinstitucinės darbo grupės atliekamą su agentūrų ateitimi susijusį darbą ir laukia jos išvadų, ypač anksčiau minėtais klausimais;

Mokėjimų lygis, neįvykdyti įsipareigojimai ir ES biudžeto finansavimas

24.  pažymi, kad 2012 m. mokėjimų lygis tiesiogiai priklausys nuo ankstesnių metų teisinių ir politinių įsipareigojimų; mano, kad galima numatyti biudžeto lėšų padidėjimą, palyginti su 2011 m. biudžetu, ir kad šis padidėjimas atitinka 2007–2013 m. programavimo laikotarpio mokėjimų bendrą pobūdį (žr. priede pateikiamas lenteles);

25.  pabrėžia, kad reikia skubiai spręsti iki 2010 m. pabaigos neįvykdytų įsipareigojimų klausimą (194 mlrd. eurų, žr. priede pateikiamą lentelę); apgailestauja dėl Tarybos požiūrio a priori nuspręsti dėl mokėjimų lygio neatsižvelgiant į tikslų tikrų poreikių įvertinimą; pabrėžia, kad neįvykdytų įsipareigojimų lygis itin didelis 1b išlaidų kategorijoje; mano, kad Tarybos siūloma galimybė sumažinti ES biudžeto įsipareigojimus siekiant sumažinti neįvykdytų įsipareigojimų lygį nėra tinkamas sprendimas, nes tai trukdytų siekti anksčiau susitartų ES tikslų ir įgyvendinti prioritetus; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia Tarybos įsipareigojimą, pareikštą bendroje deklaracijoje su Parlamentu, dėl galimybės 2011 m. atsirasiančius mokėjimo poreikius tenkinti tvirtinant taisomąjį biudžetą;

26.  pabrėžia, kad vykdant daugiametes programas tam tikras neįvykdytų įsipareigojimų lygis yra neišvengiamas ir kad iš esmės tai, jog liko neįvykdytų įsipareigojimų, reiškia, kad turi būti atlikti atitinkami mokėjimai; taigi prašo išlaikyti tvarkingą įsipareigojimų ir mokėjimų ryšį ir stengsis vykstant biudžeto procedūrai sumažinti įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų neatitikimą;

27.  sutinka su Tarybos nuomone, kad reikėtų skatinti realistišką biudžeto rengimą; ragina Komisiją užtikrinti, kad jos rengiamas biudžeto projektas būtų grindžiamas šiuo principu; vis dėlto pažymi, kad ankstesnis biudžeto vykdymas, kuris pastaraisiais metais pagerėjo, kai kuriais atvejais nėra labai tikslus 2012 m. poreikių rodiklis, nes programų vykdymas 2012 m. galėtų paspartėti ir atitinkamai galėtų išaugti su mokėjimais susiję poreikiai; palaiko Tarybos raginimą valstybėms narėms pateikti geresnes įgyvendinimo prognozes, ypač siekiant išvengti nepakankamo įgyvendinimo, ir laikosi nuomonės, kad šiuo atveju valstybės narės pačios turėtų įdėti didžiąją dalį pastangų, nes Komisijos biudžeto projekto asignavimų lygį iš esmės lemia būtent jų pačių prognozės (ypač pagal 2 išlaidų kategoriją) ir jų įgyvendinimo pajėgumai; primena, kad valstybės narės kartu su Komisija valdo daugiau kaip 80 proc. ES lėšų; primena valstybėms narėms, kad jos yra teisiškai atsakingos už ES lėšų gavėjams taikomų finansinių taisyklių nustatymą ir taikymą;

28.  primena, kad, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, už finansinių interesų apsaugą taip pat atsakingos valstybės narės; pabrėžia, kad Europos Audito Rūmai nustatė, kad kai kurių valstybių narių valdymo ir kontrolės sistemos nevisiškai veiksmingos; taip pat primena, kad dar negrąžintos kompensacijos už blogai panaudotas struktūrinių fondų lėšas, kurios sudaro milijardus eurų; pažymi, kad dabartinėje Regioninės politikos generalinio direktorato metinėje ataskaitoje negali būti paskelbta, kad valstybių narių išlaidos yra teisėtos ir atitinka taisykles, nes kai kurios valstybės narės nesilaiko savo įsipareigojimo pateikti savo ataskaitas laiku; pabrėžia, kad dėl to, kad valstybės narės ir toliau nepakankamai finansuoja ES biudžetą, Parlamentui gali tekti nustatyti neigiamus prioritetus, susijusius su ES projektais, ir atitinkamai sumažinti jiems skiriamas biudžeto lėšas;

29.  žino, kad kiekvienais metais vykdomi galutiniai mokėjimai kartais yra žymiai didesni, palyginti su mokėjimų sumomis, dėl kurių susitarė biudžeto valdymo institucijos, ir kad tai reiškia, jog valstybių narių nacionaliniai įnašai į ES biudžetą atitinkamai sumažinami ir kad pagerėja jų padėtis mokesčių požiūriu; mano, kad Tarybos susirūpinimas dėl šio vadinamojo grąžinimo lygio ir laiko nėra tinkamas sprendžiant jautrų ir esminį politinį ES biudžeto finansavimo klausimą; laikosi nuomonės, kad nepanaudoti „n“ metų mokėjimai turėtų būti perkelti į ateinančius biudžeto metus („n+1“), užuot juos atėmus skaičiuojant valstybių narių nacionalinius įnašus; taigi primygtinai ragina Komisiją pateikti ryžtingų pasiūlymų dėl naujų ir tikrų nuosavų išteklių nustatymo, kad būtų visiškai užtikrinti tikri ir nepriklausomi Sąjungos finansiniai ištekliai; be to, primygtinai reikalauja, kad visi nauji ištekliai būtų grindžiami išsamiu poveikio vertinimu ir kad jų tikslas būtų plėtoti būdus, kaip stiprinti ES konkurencingumą ir ekonomikos augimą; prašo Tarybos konstruktyviai bendradarbiauti siekiant įgyvendinti teisingus ir naujus ES nuosavus išteklius;

Administracinės išlaidos pagal ES biudžeto III skirsnį

30.  atitinkamai atsižvelgia į 2011 m. vasario 3 d. Komisijos nario, atsakingo už finansinį programavimą ir biudžetą, laišką, kuriame dar kartą patvirtinamas Komisijos įsipareigojimas nedidinti darbuotojų skaičiaus ir jos siekis riboti administracinių asignavimų pagal 5 išlaidų kategoriją nominalų padidėjimą (palyginti su 2011 m.); vis dėlto suvokia, kad tol, kol ES kompetencija toliau didėja, ši tendencija gali būti netvari ilguoju laikotarpiu ir gali neigiamai veikti greitą ir veiksmingą ES veiksmų vykdymą;

31.  ragina Komisiją atsižvelgti į jos išorinių paslaugų politikos ir vis didesnio darbuotojų skaičiaus įdarbinimo pagal sutartis ilgalaikį poveikį Europos civilinės tarnybos kokybei ir nepriklausomumui; pabrėžia, kad, nors tai padeda sutaupyti lėšų atlyginimams ir pensijoms, tai sukuria padėtį, kai vis daugiau Komisijos įdarbinamų darbuotojų neįtraukiami į jos personalo planą; primena, kad pensijų ir atlyginimų dydžiai nustatomi pagal teisiškai privalomus susitarimus, kurių Komisija turi visapusiškai laikytis;

32.  pabrėžia, kad daugiamečių programų atveju kai kurios administracinės išlaidos (įskaitant vykdomąsias įstaigas) yra įtrauktos į programų bendrą finansinį paketą kartu su vadinamosiomis einamosiomis išlaidomis; pabrėžia, kad dėl Tarybos įpročio horizontaliai mažinti šių biudžeto eilučių lėšas siekiant sumažinti administracines išlaidas neišvengiamai pakistų visas šioms programoms skirtas paketas ir gali sumažėti jų įgyvendinimo spartumas bei pablogėti kokybė;

o
o   o

33.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Audito Rūmams.

(1) OL C 139, 2006 6 14, p. 1. (2) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0068. (3) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0481. (4) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0376. (5) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0224.