Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo(1),

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 312 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. kovo 29 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateities(2),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 7 d. Tarybos sprendimą 2007/436/EB, Euratomas dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos(3) ir į jo įgyvendinimo taisykles,

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES biudžeto peržiūra“ (COM(2010)0700),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio 16 d. sprendimą, kuriuo įsteigtas Specialusis politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komitetas(4),

–  atsižvelgdamas į Austrijos Nacionalinės Tarybos, Čekijos Deputatų Rūmų, Danijos Folketingo, Estijos Valstybės Susirinkimo Vokietijos Bundestago, Airijos Oireachto, Lietuvos Seimo, Latvijos Saeimos, Portugalijos Respublikos Susirinkimo, Olandijos Antrųjų Rūmų ir Švedijos Riksdago indėlį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 184 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m. komiteto pranešimą, taip pat į Vystymosi komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Pramonės mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto, Transporto ir turizmo komiteto, Regioninės plėtros komiteto, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7–0193/2011),

A.  kadangi Parlamentas nusprendė įsteigti specialųjį komitetą, kuriam patikėti šie įgaliojimai:

B.  kadangi prieš Komisijai pateikiant savo pasiūlymą dėl kitos DFP specialusis komitetas turėtų pateikti savo galutinį pranešimą,

C.  kadangi pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 311 straipsnį Sąjunga privalo pasirūpinti savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis ir visas biudžetas turi būti finansuojamas nuosavais ištekliais,

D.  kadangi pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 312 straipsnio 5 dalį ir 324 straipsnį Europos Parlamentas privalo tinkamai dalyvauti derybų dėl naujos DFP procese,

E.  kadangi įsigaliojus Lisabonos sutarčiai sustiprėjo Sąjungos vykdoma politika ir atsirado naujų kompetencijos sričių, kurios turi būti atspindėtos kitoje DFP,

F.  kadangi iššūkiai, su kuriais susiduria Sąjunga ir jos piliečiai, pvz., pasaulinė ekonomikos krizė, greitas sparčiai besivystančios ekonomikos valstybių iškilimas, perėjimas prie tvarios visuomenės ir ekonomikos, kurioje efektyviai naudojami ištekliai, kova su klimato kaita, demografiniai iššūkiai, įskaitant imigrantų integravimą ir prieglobsčio prašytojų apsaugą, pasaulinis produkcijos ir santaupų persiskirstymas į besivystančios ekonomikos šalis, kova su skurdu, taip pat gamtinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, terorizmo ir organizuoto nusikalstamumo grėsmė, reikalauja, kad Sąjunga ir jos valstybės narės imtųsi veiksmingų atsakomųjų priemonių,

G.  kadangi Europos Sąjungos įtaka tarptautiniu lygiu didesnė nei pavienių jos valstybių narių sumos,

H.  kadangi pagrindinis ES sanglaudos politikos tikslas ir toliau turėtų būti visoje Sąjungoje tebesančių socialinių, ekonominių ir teritorinių skirtumų sumažinimas ir kadangi matoma ir sėkminga sanglaudos politika pati savaime ES masto veiksmams teikia pridėtinę vertę ir turėtų būti naudinga visoms ES valstybėms narėms;

I.  kadangi ES piliečiai Sąjungai kelia didesnius reikalavimus ir kritiškiau vertina jos veiklą; taip pat kadangi vieša atsakomybė už Sąjungą grįš tik tuomet, kai jos piliečiai neabejos, kad Sąjunga patikimiau įgyvendina jų vertybes ir interesus,

J.  kadangi strategija „Europa 2020“ turėtų padėti Europai atsigauti po krizės ir sustiprėti kuriant darbo vietas bei užtikrinant pažangų, tvarų, integracinį augimą; kadangi ši strategija grindžiama penkiais svarbiausiais Sąjungos tikslais, susijusiais su užimtumo skatinimu, geresnių sąlygų naujovėms, moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai sudarymu, kovos su klimato kaita ir energetikos politikos tikslų įgyvendinimu, švietimo lygio gerinimu ir socialinės įtraukties skatinimu, ypač mažinant skurdą,

K.  kadangi Sąjungos biudžetas yra veiksminga reformų varomoji jėga; taip pat kadangi juo sutelkus papildomus privačių ir viešųjų finansų šaltinius investicijoms remti – tokiu atveju jis atliktų katalizatoriaus funkciją didinant Sąjungos išlaidų poveikį – jo poveikis gali būti didesnis; kadangi vadinamasis teisingos grąžos (pranc. juste retour) principas niekaip nepagrįstas ekonomiškai, nes jį taikant neatsižvelgiama į ES masto veiksmų pridėtinę vertę, šalutinius poveikius ir ES valstybių solidarumo būtinybę,

L.  kadangi pagal ES sutarties 3 straipsnį Europos tvarus vystymasis turėtų būti pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialinės rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir jos kokybės gerinimu,

M.  kadangi patikimo finansų valdymo principas – vienas iš pagrindinių Sąjungos biudžeto įgyvendinimo principų; kadangi daugelis valstybių narių atlieka sudėtingas savo nacionalinių biudžetų fiskalines korekcijas; taip pat kadangi patikimas finansų valdymas – našumas, veiksmingumas, taupumas – tapo vis svarbesnis valdant Sąjungos ir valstybių narių viešąsias išlaidas,

N.  kadangi nuostatos dėl periodiškai atliekamų išlaidų programų korekcijų atsižvelgiant į besikeičiančias reikmes ir aplinkybes buvo nepakankamos; taip pat kadangi sudėtingo pobūdžio reglamentavimas ir taisyklės buvo viena iš prastos valdymo ir kontrolės sistemų veiklos priežasčių,

O.  kadangi pirmieji ketveri dabartinės 2007–2013 m. DFP metai aiškiai parodė, kad finansinės programos sugebėjimas prisiderinti prie naujų pokyčių ir prioritetų nekeliant grėsmės esamiems pokyčiams ir prioritetams – ribotas; taip pat kadangi vykdant dabartinę DFP neįmanoma skubiai reaguoti į naujus įsipareigojimus, pvz., susijusius su programa „Galileo“, projektu ITER, Maisto priemone ar Europos ekonomikos atkūrimo planu,

P.  kadangi 1988 m. į ES finansavimo sistemą įdiegus BNP išteklių buvo ketinama laikinai kompensuoti nuosavų išteklių sumažėjimą, tačiau toks finansavimas metams bėgant buvo pratęsiamas ir didinamas, o dabar yra pagrindinis ES biudžeto išteklių elementas; kadangi dėl tokio finansavimo vyravimo išryškėjo valstybių narių tendencijos skaičiuoti savo grynąjį balansą ir dėl to atsirado įvairių nuolaidų, korekcijų, išimčių ir kompensacijų, pavertusių dabartinę nuosavų išteklių sistemą pernelyg sudėtinga, neskaidria, nepakankamai susieta su įgyvendinama Sąjungos politika ir šališka, o todėl neįmanoma užtikrinti skaidraus ir efektyvaus Sąjungos politikos finansavimo Europos labui, ir galiausiai ši sistema yra visiškai nesuprantama Europos piliečiams,

Q.  kadangi savo 2011 m. kovo 8 d. rezoliucijoje dėl novatoriško finansavimo pasauliniu ir Europos lygmenimis(5) Europos Parlamentas pritarė tam, kad būtų įvestas finansinių sandorių mokestis (FSM), kuris „galėtų padėti spręsti didėjančių ir labai žalingų prekybos modelių finansų rinkose klausimą, pvz., kai kurie trumpalaikiai ir automatiniai sparčiosios prekybos sandoriai, ir pažaboti spekuliaciją“,

I dalis.Svarbiausi uždaviniai

1.  yra įsitikinęs, kad ateities sunkumai – nesvarbu, ar jie susiję su demografine padėtimi, ar su klimato kaita, ar su energijos tiekimu – yra sritys, kuriose Europos Sąjunga, kuri yra daugiau negu ją sudarančių valstybių narių suma, gali parodyti savo pridėtinę vertę;

2.  pažymi, kad dėl dabartinės krizės ir griežtai apribotų viešųjų išlaidų valstybėms narėms sunkiau daugiau nuveikti siekiant ekonomikos augimo, didesnio konkurencingumo bei ekonominės ir socialinės konvergencijos tikslų bei visapusiškai dalyvauti vidaus rinkoje; yra tvirtai įsitikinęs, kad didesne, o ne mažesne Europos integracija galima įveikti krizę;

3.  mano, kad norint turėti tvarius Europos Sąjungos išteklius, pirmiausia reikia persvarstyti ES biudžeto išteklių sistemą, siekiant pakeisti dabartinius nacionalinius įnašus tikrais Europos ištekliais;

4.  mano, jog naujausi įvykiai rodo, kad euro zonai reikalingas griežtesnis ekonominis valdymas ir kad pinigų ramstis be socialinio ir ekonominio ramsčio pasmerktas žlugti; mano, kad Sąjungai itin svarbu sustiprinti savo ekonomikos valdymo sistemą, kad būtų užtikrintas strategijos „ES 2020“ įgyvendinimas (atstatytas ir užtikrintas ilgalaikio ekonomikos augimo tempas), užkirstas kelias dabartinės krizės pasikartojimui ir apsaugotas Europos integracijos projektas;

Žiniomis grindžiamos visuomenės kūrimas

5.  nurodo, kad krizė parodė struktūrines problemas, su kuriomis tenka susidurti daugumos valstybių narių ekonomikai, t. y. žemesnį nei optimalus produktyvumą, aukštą valstybės skolos lygį, didelį fiskalinį deficitą, struktūrinį nedarbą, nuolatines kliūtis vidaus rinkoje, mažą darbo jėgos judumą ir pasenusius požiūrius į įgūdžius, kurie prisideda prie menko augimo; pabrėžia investicijų į svarbias sritis, pvz., švietimą, mokslinius tyrimus ir inovacijas, poreikį siekiant įveikti šias struktūrines problemas ir pabrėžia, jog svarbu pakeisti viešųjų investicijų mažėjimo tendenciją;

6.  primena, kad, jeigu dabartinės investicijų tendencijos nepakis, mokslo ir technologijų plėtros lyderės poziciją iki 2025 m. užims Azija; vis dėlto primena, kad šie pokyčiai yra ne tik dideli iššūkiai, bet ir galimybės, pvz., galimo smarkaus ES eksporto padidėjimo požiūriu; atkreipia dėmesį į tai, kad Sąjunga atsilieka aukštojo akademinio ir profesinio švietimo srityje, kadangi tik apie 30 Europos universitetų patenka į geriausių pasaulio universitetų šimtuką; pabrėžia, kad Europa atsilieka ir kvalifikacijos varžybose, ir atkreipia dėmesį į tai, kad iki 2020 m. 16 mln. naujų darbo vietų užimti bus reikalinga aukšta kvalifikacija, o žemos kvalifikacijos darbuotojų paklausa nukris 12 mln. darbo vietų;

Kova su nedarbu

7.  mano, kad vienas iš Europos Sąjungai tenkančių didelių uždavinių yra išsaugoti savo konkurencingumą, didinti augimą, kovoti su dideliu nedarbu, siekiant pagerinti užimtumo rodiklį daugiau dėmesio skirti gerai veikiančioms darbo rinkoms ir socialinėms sąlygoms, skatinti padorių darbo vietų kūrimą, užtikrinti darbuotojų teises visoje Europoje, taip pat gerinti darbo sąlygas ir mažinti skurdą;

Demografiniai sunkumai

8.  primygtinai ragina Sąjungą spręsti savo demografines problemas; pažymi, kad mažesnio dirbančių gyventojų skaičiaus ir didesnio pensininkų skaičiaus derinys bus papildoma našta Sąjungos socialinės gerovės sistemoms ir ekonominiam konkurencingumui;

Klimato ir išteklių problemos

9.  susirūpinęs dėl to, kad pasauliniam gyventojų skaičiui išaugus nuo 6 iki 9 mlrd. pasaulyje sustiprės konkurencija dėl gamtinių išteklių ir bus daromas dar didesnis spaudimas pasaulinei ir vietos aplinkai; pažymi, kad maisto paklausa iki 2050 m. gali išaugti 70 proc. ir kad nenašiai ir netvariai naudojant ir valdant žaliavas ir biržos prekių rinkas piliečiai gali nukentėti nuo konkurencijos tarp maisto, gamtos išsaugojimo ir energijos gamybos, taip pat nuo didelių kainų šoko; taip pat gali būti padaryta didelė žala pramonei verslo galimybių, įskaitant prieigos prie žaliavų apribojimus, prasme, o tai gali kelti grėsmę ekonomikos saugumui ir paskatinti klimato kaitą; taigi pabrėžia, kad ES reikia nedelsiant imtis veiksmų ir būti lydere siekiant pereiti prie tvariu išteklių naudojimu paremtos ekonomikos;

10.  atkreipia dėmesį į tai, kad pasaulyje suvartojama vis daugiau energijos, ir į tai, kad priklausomybė nuo importuojamos energijos greičiausiai didės – iki 2050 m. Sąjunga importuos beveik du trečdalius jai reikalingos energijos, jei nebus tinkamai pakeista dabartinė energetikos politika ir jei ES ir valstybės narės nedės daugiau pastangų vystydamos nuosavus atsinaujinančius energijos šaltinius ir išnaudodamos savo efektyvaus energijos vartojimo galimybes, visapusiškai atsižvelgdamos į ES įsipareigojimus energetikos ir klimato kaitos srityse bei į saugumo aspektus; įspėja, kad kainų nestabilumą ir tiekimo nesaugumą didins politinis nestabilumas daug energijos išteklių turinčiose šalyse; taigi prašo įvairinti tiekimo maršrutus ir prekybos partnerius;

11.  pritaria minčiai, kad ES finansavimo visuma turėtų būti pagerinta bendra Europos aplinkos būklė ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamas kiekis turėtų būti sumažintas tiek, kad bent atitiktų galiojančiuose ES teisės aktuose nustatytus tikslus; taigi siūlo ES lėšų panaudojimo teigiamą ir neigiamą poveikį klimatui ir aplinkai vertinti remiantis kaupiamuoju principu;

Vidaus ir išorės saugumas bei asmeninės laisvės

12.  laikosi nuomonės, kad dėl globalizacijos išnykus riboms tarp laisvės, teisingumo ir saugumo vidaus ir išorės formų padidėjo pažeidžiamumo jausmas; yra įsitikinęs, kad dėl minėtos priežasties, sprendžiant XXI a. saugumo problemas ir kartu užtikrinant pagrindines teises ir asmens laisves, būtina imtis iš anksto numatytų pasaulinių atsakomųjų priemonių, kurias gali vykdyti tik Sąjungos masto subjektas; mano, kad ES saugumo išorės aspektas yra glaudžiai susijęs su demokratija, teisine valstybe ir geru valdymu trečiosiose šalyse ir kad ES tenka ypatinga atsakomybė prie to prisidėti;

Europa pasaulyje: siekis veikti ryžtingai

13.  yra įsitikinęs, kad Sąjunga, daranti didelę įtaką politikos, ekonomikos ir prekybos srityse, turi visapusiškai dalyvauti tarptautinėje arenoje; primena, kad Lisabonos sutartyje numatytos naujos priemonės, kuriomis galima geriau įgyvendinti Europos interesus ir vertybes pasaulyje; pabrėžia, kad tik veikdama išvien Sąjunga galės sukurti pridėtinę vertę pasaulinėje arenoje ir daryti įtaką pasaulinės politikos sprendimams; primygtinai teigia, kad stipresnis išorės vaidmuo neatskiriamas nuo stipresnio vidaus reikalų derinimo;

Gero valdymo užtikrinimas

14.  yra įsitikinęs, kad viešosios atsakomybės už Sąjungą jausmo stiprinimas turi tapti kolektyvinių veiksmų varomoji jėga; laikosi nuomonės, kad gero valdymo įgyvendinimas – neabejotinai veiksmingiausia Sąjungos priemonė nenutrūkstamam jos piliečių įsipareigojimui ir dalyvavimui užtikrinti;

II dalis.Tikslų įgyvendinimo optimizavimas: ES biudžeto vaidmuo
ES masto veiksmų pridėtinė vertė ir jų nebuvimo kaina

15.  pabrėžia, kad pagrindinis ES biudžeto išlaidų tikslas − kurti ES masto veiksmų pridėtinę vertę (EPV) telkiant išteklius, veikiant kaip katalizatoriui ir sukuriant masto ekonomiją, teigiamą tarpvalstybinį šalutinį poveikį ir tokiu būdu prisidedant prie veiksmingesnio ar greitesnio sutartų bendros politikos tikslų įgyvendinimo ir nacionalinių išlaidų mažinimo; primena, kad iš esmės būtina vengti bet kokio skirtingoms biudžeto eilutėms skirtų lėšų dubliavimosi bei persidengimo ir kad būtina ES išlaidomis visuomet siekti kurti didesnę vertę už suminę atskirų valstybių narių išlaidų vertę; mano, kad teisingai įgyvendinama daugiametė finansinė programa yra labai svarbi Europos projekto ilgalaikio planavimo atsižvelgiant į Europos perspektyvą ir Sąjungos pridėtinę vertę priemonė;

16.  atkreipia dėmesį į šias galimai didesnę sinergiją ir masto ekonomiką lemsiančias sritis: Europos išorės veiksmų tarnybą, humanitarinę pagalbą ir ypač ES skubaus reagavimo pajėgumus, gynybos išteklių telkimą, mokslinius tyrimus, vystymą ir inovacijas, didelius infrastruktūros projektus (ypač energetikos ir transporto srityje) ir finansų rinkų priežiūrą;

17.  mano, kad geriausia praktika – reikia ne tik tikrinti, kaip laikomasi subsidiarumo principo (dalyvaujant nacionaliniams parlamentams, kaip nustatyta Lisabonos sutartyje), bet ir rengiant kiekvieną teisėkūros pasiūlymą, galintį turėti poveikio biudžetui, įvertinti EPV; vis dėlto pabrėžia, kad EPV įvertinimas – daugiau negu buhalterinė lentelė ir kad atliekant politinį vertinimą būtina nustatyti, ar įgyvendinant planuojamus veiksmus bus galima veiksmingai ir efektyviai siekti bendrų ES tikslų, taip pat ar taip bus kuriamos ES viešosios gėrybės; pažymi, kad pagrindinių ir svarbiausių EPV elementų, pvz., taikos, stabilumo, laisvės, laisvo asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo, negalima įvertinti skaičiais;

18.  pabrėžia, kad reikia patikrinti bet kokių ES išlaidų atitiktį Sutarties įsipareigojimams, Bendrijos teisynui ir pagrindiniams ES politikos tikslams; atkreipia dėmesį į tai, kad EPV gali būti kuriama ne tik pasitelkiant išlaidas, bet ir leidžiant Europos teisės aktus bei koordinuojant nacionalinę ir ES ekonominę, fiskalinę, biudžeto ir socialinę politiką; yra įsitikinęs, kad naujoje DFP būtina daugiau dėmesio skirti išlaidų poveikiui EPV; pabrėžia, kad, jei įmanoma, ES finansavimu turi būti prisidedama prie daugiau nei vieno ES politikos tikslo siekimo vienu metu (pvz., teritorinės sanglaudos, prisitaikymo prie klimato kaitos, biologinės įvairovės apsaugos);

19.  yra tvirtai įsitikinęs, kad dėl ES lygmens investicijų gali būti sutaupyta daug daugiau lėšų nacionaliniu lygmeniu, ypač tose srityse, kuriose ES neginčytinai kuria didesnę pridėtinę vertę už nacionalinius biudžetus; tvirtai laikosi tvirtos nuomonės, kad EPV principu turėtų būti grindžiamos visos būsimos derybos dėl ES biudžeto; taigi teigiamai vertina Komisijos įsipareigojimą inicijuoti išsamią analizę, kurią atlikus būtų nustatyta, kiek ES masto veiksmų nebuvimas kainuotų valstybėms narėms ir nacionaliniams biudžetams; ragina Komisiją tinkamu metu paskelbti šią ataskaitą, kad derantis dėl kitos DFP būtų galima į ją atsižvelgti;

20.  ragina geriau koordinuoti ES biudžetą ir valstybių narių nacionalinius biudžetus finansuojant bendrus politinius prioritetus; pakartoja, kad būtina koordinuoti viešąsias išlaidas visuose etapuose nuo planavimo iki įgyvendinimo, siekiant užtikrinti papildomumą, didesnį našumą ir matomumą, taip pat racionalesnį ES biudžeto panaudojimą; laikosi nuomonės, kad naujoji ekonomikos ir biudžeto politikos koordinavimo priemonė (Europos semestras) turėtų svariai prisidėti prie visos Europos politikos siekių suderinimo tarpusavyje ir su ES tikslais ir taip padėti siekti norimos ES ir nacionalinių biudžetų teigiamos sąveikos;

Efektyvus biudžetas

21.  mano, kad EPV principas turėtų būti naudojamas kaip orientyras ateityje priimant sprendimus dėl išlaidų prioritetų nustatymo, o veiksmingai ir našiai panaudojant asignavimus turėtų būti įgyvendinama įvairių sričių politika ir veiksmai;

22.  pabrėžia, kad, norint vietoje pasiekti optimalių tvaraus augimo ir vystymosi rezultatų, užtikrinti solidarumą ir sanglaudą, prioritetas turėtų būti teikiamas visų ES biudžeto lėšų, kuriomis daromas poveikis ekonomikos vystymui, sąveikos gerinimui ir įvairių sektorių atžvilgiu taikyti integruotą principą, vystyti į rezultatus orientuotą politiką taip pat atitinkamais atvejais taikyti privalomas sąlygas, principus „niekaip nepakenk“ ir'teršėjas moka„, sėkmės veiksnius bei rezultatyvumo ir rezultatų rodiklius;

Biudžeto naudojimas siekiant paskatinti investicijas

23.  primena, kad ES biudžetas pirmiausia yra investicinis biudžetas, kuris gali paskatinti daugiau investicijų iš viešųjų ar privačių šaltinių; mano, kad itin svarbu pritraukti papildomo kapitalo, siekiant užtikrinti ženklias investicijų sumas, kad būtų galima pasiekti pagal strategiją „Europa 2020“ nustatytų politikos tikslų; ypač pabrėžia, kad būtina kuo labiau didinti ES finansavimo poveikį telkiant, kaupiant ir skatinant viešo ir privataus finansavimo išteklius Europai svarbiai infrastruktūrai ir stambiems projektams vystyti, kartu neiškraipant konkurencijos;

24.  atkreipia dėmesį į tai, kaip nuo praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio Sąjungoje vystėsi institucionalizuotos viešojo ir privataus sektorių, be kita ko, transporto, viešųjų pastatų ir įrangos bei aplinkos apsaugos sektorių, partnerystės (VPSP) – būdas bendradarbiauti viešosios valdžios institucijoms ir privataus sektoriaus atstovams ir papildoma priemonė teikti infrastruktūrą ir strategiškai svarbias viešąsias paslaugas; vis dėlto reiškia susirūpinimą dėl tam tikrų VPSP esminių problemų ir primygtinai tvirtina, kad formuojant ateities VPSP reikia atsižvelgti į įgytą patirtį ir ištaisyti ankstesnius trūkumus;

25.  atkreipia dėmesį į ankstesnę apskritai teigiamą naujoviškų finansinių priemonių, įskaitant dotacijų ir paskolų derinimo ir rizikos pasidalijimo mechanizmus, pvz., Paskolų garantijų priemonę transeuropinių transporto tinklų (TEN-T) projektams, Rizikos pasidalijimo finansinę priemonę ir Sanglaudos politikos priemones (JEREMIE, JESSICA, JASPERS ir JASMINE), naudojimo patirtį siekiant specifinių politikos tikslų; mano, kad Sąjunga turėtų imtis veiksmų, ypač siekdama paskatinti ES lėšų, kaip katalizatoriaus siekiant pritraukti papildomų EIB, ERPB, kitų tarptautinių finansinių institucijų ir privataus sektoriaus lėšų, panaudojimą;

26.  taigi ragina Komisiją siūlyti priemones, kuriomis siekiama toliau taikyti naujoviško finansavimo sistemą, jas išsamiai išnagrinėjus ir atlikus tikslų viešų ir privačių investicijų reikmių vertinimą ir pritaikiusi įvairių šaltinių lėšų koordinavimo metodiką; ragina valstybes nares užtikrinti, kad šias sistemas būtų galima įgyvendinti pagal jų nacionalinę teisės sistemą; taigi ragina iš esmės stiprinti šių priemonių reguliavimo, biudžeto ir veiklos sistemą siekiant užtikrinti, kad investicijų skatinimo, tvarumo ir tinkamo ES išteklių naudojimo požiūriais jos būtų veiksmingos ir kad būtų užtikrinta tinkama stebėsena, atskaitomybė ir atskaitingumas; be to, pabrėžia poreikį užtikrinti, kad būtų įvertinta susijusi rizika ir į ją būtų tinkamai atsižvelgta;

27.  pažymi, kad, remiantis istorine patirtimi, sunku rasti privačių investuotojų didelio masto ES projektams; pripažįsta, kad po finansų krizės privatūs investuotojai dar nenoriau finansuoja ES projektus, taigi tapo aišku, kad reikia atkurti pakankamą pasitikėjimą ir sudaryti sąlygas stambiems investicijų projektams pritraukti jiems būtiną paramą; pabrėžia, kad norint pritraukti ir sutelkti privatų finansavimą ES svarbiems projektams, ypač tiems, kuriuose ES masto veiksmai turi pridėtinės vertės ir kurie yra ekonomiškai perspektyvūs, bet nelaikomi perspektyviais komerciniu požiūriu, turės būti skirta ES biudžeto parama trumpuoju ir ilgesnės trukmės laikotarpiu;

28.  todėl teigiamai vertina pagal strategiją „Europa 2020“ numatytą projektų obligacijų iniciatyvą – rizikos pasidalijimo su Europos investicijų banku (EIB) priemonę, pagal kurią turėtų būti išnaudotos ES lėšos ir pritraukiamas papildomas privačių investuotojų dėmesys – domėjimasis dalyvavimu prioritetiniuose ES projektuose pagal strategijos „Europa 2020“ tikslus; ragina Komisiją pateikti išsamų pasiūlymą dėl ES projektų obligacijų remiantis turima bendrų ES ir EIB priemonių taikymo patirtimi ir į jį įtraukti aiškius ir skaidrius projektų tinkamumo ir atrankos kriterijus; primena, kad ES svarbius projektus, teikiančius mažai įplaukų, ir toliau reikės finansuoti dotacijomis; baiminasi, kad dėl riboto ES biudžeto dydžio galiausiai bus ribojamas naujų iniciatyvų papildomas finansavimas;

29.  primena, kad reikia užtikrinti kuo didesnį visiškai arba iš dalies ES biudžeto lėšomis finansuojamų naujoviškų finansinių priemonių ir mechanizmų skaidrumą, atskaitomybę ir demokratinę priežiūrą; ragina Komisiją pasiūlyti per įprastą teisėkūros procedūrą priimti sprendimą dėl įgyvendinimo ir projektų tinkamumo sistemos, kuri užtikrintų nuolatinį informacijos srautą ir biudžeto valdymo institucijos dalyvavimą naudojant šias priemones visoje Sąjungoje ir sudarytų Parlamentui galimybę patikrinti, ar įgyvendinti jo politiniai prioritetai, taip pat užtikrintų stipresnę Europos Audito Rūmų vykdomą tokių priemonių kontrolę;

Patikimo finansų valdymo užtikrinimas

30.  mano, kad išlaidų vykdymo ir jų taikymo kokybės gerinimas turėtų būti orientacinis principas siekiant optimalaus ES biudžeto naudojimo, taip pat rengiant ir valdant po 2013 m. numatytas programas ir veiksmus;

31.  be to, pabrėžia, kad rengiant išlaidų programas ypač daug dėmesio turėtų būti skirta tikslų aiškumo, visiškos priemonių ir veiksmų atitikties Bendrijos acquis ir papildomumo, tinkamumo ir įgyvendinimo taisyklių derinimo ir paprastinimo, skaidrumo, taip pat visapusiškos ir priimtinos atskaitomybės principams; pabrėžia lyčių lygybę atspindinčio biudžeto sudarymo – geros valdymo priemonės siekiant didesnio efektyvumo ir teisingumo – svarbą;

32.  ypač pabrėžia, kad išskirtinis horizontalus prioritetas turėtų būti teikiamas taisyklių ir procedūrų supaprastinimui, ir yra įsitikinęs, kad šiuo požiūriu turėtų būti itin svarbus Finansinio reglamento peržiūros poveikis;

33.  pabrėžia, kad finansų valdymo Sąjungoje gerinimo pažangą turi atidžiai stebėti Komisija ir valstybės narės; primygtinai ragina valstybes nares prisiimti atsakomybę už tinkamą ES lėšų naudojimą bei valdymą ir deramu politiniu lygmeniu skelbti metines nacionalines deklaracijas dėl ES lėšų panaudojimo;

34.  pabrėžia, kad reikia reaguoti į didėjančių neįvykdytų įsipareigojimų (pranc. RAL) tendenciją; primena, kad, Komisijos vertinimu, RAL iki 2013 m. pabaigos sieks 217 mlrd. EUR; pažymi, kad įgyvendinant daugiametes programas tam tikras RAL kiekis neišvengiamas, tačiau vis tiek pabrėžia, kad neįvykdyti įsipareigojimai jau savaime reiškia, kad reikės atlikti atitinkamus mokėjimus; todėl nesutinka su Tarybos požiūriu dėl mokėjimų sumų nuspręsti iš anksto, neatsižvelgiant į tikslų tikrųjų poreikių įvertinimą; todėl vykstant kitos DFP metinei biudžeto procedūrai darys viską, kas įmanoma, kad, tinkamai padidinus mokėjimus, įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimai labiau atitiktų vieni kitus;

35.  yra tvirtai įsitikinęs, kad norint gerinti ES lėšų valdymo ir kontrolės, kuriuos vykdo valstybės narės, kokybę būtina įvertinti kiekvienos valstybės narės valdymo ir kontrolės sistemų stipriąsias ir silpnąsias puses atskirose politikos srityse; toliau laikosi nuomonės, kad norint užtikrinti didesnį ES lėšų našumą ir veiksmingumą bei jų panaudojimo rodiklį būtina geresnis valdymas, mažiau biurokratijos ir daugiau skaidrumo, taip pat geresnė (o ne didesnė) kontrolė; šiuo požiūriu mano, kad reikia rasti kontrolės lygio ir jos sąnaudų pusiausvyrą;

36.  pabrėžia teisinio tikrumo ir biudžeto tęstinumo svarbą norint sėkmingai įgyvendinti daugiametes politikos priemones ir programas; todėl mano, kad nepateikus deramo pagrindimo ir neatlikus tinkamo poveikio vertinimo taisyklės programavimo laikotarpiu neturėtų būti keičiamos, nes gali padidėti perėjimo išlaidos, sulėtėti įgyvendinimas ir padidėti klaidų tikimybė;

37.  pabrėžia, kad instituciniai pajėgumai – vienas iš esminių sėkmingo Sąjungos politikos formavimo, įgyvendinimo ir stebėsenos elementų; taigi mano, kad stiprinant institucinius ir administracinius pajėgumus nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis būtų galima paskatinti struktūrinius pokyčius ir prisidėti prie sklandaus ir sėkmingo ES išteklių įsisavinimo;

III dalis.Politiniai prioritetai

38.  primena, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai sustiprėjo Sąjungos vykdoma politika ir kad Sąjungai suteikti nauji svarbūs įgaliojimai, ypač išorės veiksmų, sporto, kosmoso, klimato kaitos, energetikos, turizmo ir civilinės saugos srityse; pabrėžia, kad tam būtini pakankami finansiniai ištekliai; šiuo klausimu primena Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 311 straipsnį, kuriame reikalaujama, kad ES apsirūpintų priemonėmis, reikalingomis jos tikslams pasiekti ir jos politikai įgyvendinti;

Biudžetas, kuriuo remiami strategijos „Europa 2020“ siekiai

39.  laikosi nuomonės, kad strategija „Europa 2020“ turėtų būti pagrindinis kitos DFP politinis orientyras; kartu pažymi, kad strategija „Europa 2020“ nėra išsami ir neaprėpia visų Sąjungos politikos sričių; pabrėžia, kad kitoje DFP reikia tinkamai atspindėti kitų sričių politika, kuri grindžiama sutarties nuostatomis ir kuria siekiama įvairių tikslų;

40.  mano, kad strategija „ES 2020“ turėtų padėti ES atsigauti po krizės ir sustiprėti, gerinant sąlygas ir didinant išlaidas naujovėms, moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, įgyvendinant ES kovos su klimato kaita ir energetikos tikslus, keliant švietimo lygį ir skatinant socialinę įtrauktį, visų pirma mažinant skurdą; pažymi, kad strategija „Europa 2020“ siekiama ne tik trumpalaikio ekonominio augimo ir finansinio stabilumo, bet ir ilgalaikių struktūrinių pokyčių, dėl kurių efektyvesniu išteklių naudojimu grindžiamas augimas būtų tvaresnis;

41.  pabrėžia, kad dabartinis strategijos „Europa 2020“ turinys, pvz., pagrindiniai tikslai, pavyzdiniai pasiūlymai, kliūtys ir rodikliai vis dar labai bendro pobūdžio, ir ragina Komisiją pateikti išsamesnių pasiūlymų; mano, kad iš naujo įtvirtinti bendrąją rinką – būtinas strategijos „Europa 2020“ elementas, didinantis įvairių jos pavyzdinių iniciatyvų teigiamą sąveiką; pabrėžia, kad strategijos tikslai gali būti įgyvendinti tik valstybėms narėms į savo nacionalines reformų programas įtraukus konkrečius įsipareigojimus, vykdant politiką, kurios įgyvendinimo sistemos jau išbandytos, bei pateikus konkrečius, nuoseklius teisėkūros pasiūlymus;

42.  be to, pabrėžia, kad strategija „Europa 2020“ gali būti patikima tik užtikrinant, kad jos tikslai atitiktų jiems įgyvendinti skiriamas lėšas ES ir nacionaliniu lygmenimis; mano, kad kitoje DFP turėtų būti atspindėti ambicingi strategijos „Europa 2020“ siekiai, ir yra pasirengęs bendradarbiauti su Komisija ir valstybėmis narėmis nustatant patikimą finansavimo pagrindą, kuriuo užtikrinamas tinkamas strategijos pavyzdinių iniciatyvų ir pagrindinių tikslų finansavimas; todėl tvirtina, kad Sąjunga ir jos valstybės narės, įskaitant vietos ir regionų valdžios institucijas, turi aiškiai apibrėžti ir tarpusavyje suderinti užduotis, išteklius ir atsakomybę; ragina Komisiją paaiškinti pavyzdinių iniciatyvų biudžeto aspektą, nes šie prioritetiniai veiksmų planai susiję su visų sričių politika, kuri finansuojama ES biudžeto lėšomis;

43.  įspėja, kad rengiant dešimtmetę strategiją „Europa 2020“ būtinas pakankamas biudžeto lankstumas siekiant užtikrinti, kad biudžetinės priemonės būtų tinkamai derinamos su kintančiomis aplinkybėmis ir prioritetais;

Biudžetas, kuriuo remiamas ekonomikos valdymas

44.  pažymi, kad taikant dabartinę Europos finansų stabilizavimo priemonę iki 60 mlrd. eurų sudarančias paskolų garantijas turi padengti marža tarp viršutinės nuosavų išteklių ribos ir metinių biudžete numatytų išlaidų; atkreipia dėmesį į papildomus įsipareigojimus, dėl kurių susitarta teikiant vidutinės trukmės laikotarpio finansinę pagalbą valstybėms narėms, nepriklausančioms euro zonai, ir kuriuos turi padengti ta pati marža;

45.  ragina įgyvendinant Europos semestrą užtikrinti geresnį biudžeto koordinavimą, taip pat teigiamą papildomą sąveiką tarp Sąjungos ir valstybių narių ir taip padidinti ES masto veiksmų pridėtinę vertę; ragina vykdant Europos semestrą taip pat padidinti valstybių narių ekonominės veiklos koordinavimą laikantis Bendrijos metodo principo, taip pat gerinti euro zonos ir norinčių prie jos prisijungti valstybių narių ekonominį valdymą, taip ribojant būtinybę naudotis Finansų stabilizavimo priemone; mano, kad Europos semestre pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas Europos ir valstybių narių viešojo sektoriaus investicijų sąveikos gerinimui;

46.  pastebi, kad po 2013 m. Europos stabilumo priemonė (ESP) taikoma išimtinai pagal tarpvalstybinio valdymo principus; išreiškia susirūpinimą dėl šių pokyčių ir pabrėžia, kad tarpvalstybinio valdymo metodas stokoja demokratinės kontrolės, atskaitomybės ir įgyvendinimo užtikrinimo; pabrėžia, kad taikant ESP reikia atsižvelgti į Bendrijos metodą; primena, kad iš ES biudžeto teikiamos paskolų garantijos valstybėms narėms pagal Europos finansų stabilizavimo priemonę, taip pat ir vidutinės trukmės laikotarpio finansinė pagalba, skirta valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, mokėjimų balanso priemonei;

47.  primena, kad Europos valiuta buvo sukurta be tikrosios ekonominės ją norinčių įsivesti valstybių konvergencijos ir neturint pakankamai didelio ES biudžeto, kad būtų galima išlaikyti nuosavą valiutą; mano, kad siekiant tokio biudžeto reikėtų nemažas dabartinių valstybių narių išlaidų dalis pakeisti Sąjungos išlaidomis, kad būtų atsižvelgiama į Bendrijos metodą ir kad euro zonai ir ES būtų suteiktas fiskalinis stabilumas, reikalingas siekiant įveikti įsiskolinimo krizę; prašo Komisijos įvertinti galimą euroobligacijų sistemos poveikį ES biudžetui;

Žinios augimui skatinti
Moksliniai tyrimai ir inovacijos

48.  pažymi mokslinių tyrimų ir inovacijų svarbą spartinant perėjimą prie tvarios, pasaulyje pirmaujančios, žiniomis pagrįstos ekonomikos; taigi mano, kad būsimoje DFP turi būti numatyta didesnė biudžeto išteklių koncentracija tose srityse, kurios skatina ekonomikos augimą ir konkurencingumą, pvz., mokslinių tyrimų ir inovacijų srityse, vystomose pagal ES masto veiksmų pridėtinės vertės ir kompetencijos principus;

49.  yra tvirtai įsitikinęs, kad gaunama papildomos naudos vis labiau į ES biudžetą sutelkiant nacionalines išlaidas, skiriamas moksliniams tyrimams ir inovacijai, norint pasiekti būtiną kritinę masę ir masto ekonomiją, pagerinti poveikį, išvengti dubliavimo bei ir taip menkų lėšų švaistymo;

50.  laikosi nuomonės, kad Europos ir nacionaliniu lygmenimis būtina derinti viešojo ir privačiojo sektorių pastangas norint pasiekti strategijoje „Europa 2020“ numatytą tikslą skirti 3 proc. bendro vidaus produkto (BVP) moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, siekiant sukurti Europos mokslinių tyrimų erdvę bei „Inovacijų sąjungą“; ragina ES institucijas ir valstybes nares ilgiau nedelsiant susitarti dėl specialaus plano, pagal kurį būtų siekiama šio tikslo, ir pažymi, kad šiam tikslui reikalingas didžiulis ekonominis ES ir valstybių narių biudžetų įsipareigojimas, sieksiantis 130 mlrd. EUR kasmet, ir dukart didesnis privataus sektoriaus įsipareigojimas;

51.  mano, jog reikėtų gerokai padidinti moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skiriamas viešąsias lėšas, nes viešosios investicijos dažnai paskatina vėlesnes privačias investicijas; pabrėžia, kad Sąjungoje būtina didinti, skatinti ir užtikrinti finansavimą moksliniams tyrimams, technologijų plėtrai ir inovacijoms – nuo 2013 m. ženkliai didinti atitinkamas išlaidas, ypač 8-ajai bendrajai mokslinių tyrimų programai; taigi pabrėžia, kad dabartinės programos laikotarpiu sanglaudos politika atliko didesnių investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą skatinimo vaidmenį, ir ragina užtikrinti, jog ši tendencija kitu laikotarpiu išliktų ir sustiprėtų;

52.  pabrėžia, kad lėšų didinimas turi būti derinamas su radikaliu finansavimo procedūrų supaprastinimu; yra ypač susirūpinęs, kad Europos mokslo bendruomenė panaudoja santykinai mažai ES lėšų, ir ragina Komisiją toliau stengtis suderinti reikalavimus mažinti administracinę naštą ir supaprastinti prieigą prie finansavimo srautų mokslininkams, MVĮ ir pilietinės visuomenės organizacijoms, kartu išlaikant pakankamą biudžeto kontrolę; pabrėžia, kad MVĮ reikia atleisti nuo tam tikrų administracinių reikalavimų mažinant biurokratizmą ir skatinant inovacijas – užtikrinant lengvesnį finansavimo prieinamumą;

53.  ragina tvirčiau susieti fundamentaliuosius mokslinius tyrimus su pramoninėmis inovacijomis, o inovacijas – su gamybos procesu; be kita ko, primena, kad viena iš pagrindinių ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programų problemų tai, jog rezultatai nėra veiksmingai pateikiami rinkai, ir pabrėžia, kad svarbu sukurti paskatas komerciškai pritaikyti mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros produktus, ypač užtikrinant lengvesnę prieigą prie finansavimo; todėl pabrėžia, jog svarbu, kad sklandžiai kartu veiktų įvairūs fondai, ir ragina Komisiją atlikti būtinus pakeitimus, kad atitinkami fondai galėtų vienas kitą papildyti;

54.  primena, kad, norint įgyvendinti ES klimato ir energetikos tikslus, ES derėtų dėti gerokai daugiau pastangų moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, ypač aplinkosaugos mokslinių tyrimų, energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančios energijos technologijų srityse; be to, mano, kad Europa savo ekologinių technologijų lyderės statusą gali išsaugoti tik tuomet, jei jį parems deramos pastangos mokslinių tyrimų srityje;

55.  mano, kad inovatyvioms Europos įmonėms reikalinga ne tik subsidijos, bet ir geresni teisės aktai, geresni ryšiai su mokslinių tyrimų baze, tai pat geresnės bei įvairesnės galimybės gauti lėšų ir finansavimą (nuo dotacijų iki paskolų ir nuosavo kapitalo finansavimo); taigi ragina valstybes nares ir Komisiją nacionaliniu ir Europos lygmenimis sudaryti tinkamas sąlygas privačiam sektoriui didinti savo investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą dalį; pabrėžia, kad šioje srityje būtina patobulinti viešojo ir privataus sektorių partnerystes atliekant biurokratinių kliūčių mažinimą ir esamų procedūrų supaprastinimą; todėl atkreipia dėmesį į svarbų vaidmenį, kurį turi atlikti EIB ir EIF, ir, be kita ko, mano, kad turėtų būti plėtojamos nuolatinės rizikos pasidalijimo priemonės, kurias EIB suteikia naudodamas Rizikos pasidalijimo finansine priemone (RPFP), ypač siekiant remti MVĮ;

56.  pabrėžia, kad inovacijos yra vienas iš pagrindinių strategijos „Europa 2020“ prioritetų; pripažįsta vaidmenį, atliekamą Europos naujovių ir technologijų instituto, kuris yra ES tvaraus augimo ir konkurencingumo varomoji jėga ir kuris siekia šio tikslo skatindamas pasaulyje pirmaujančias naujoves, ir ragina plėsti žinių ir naujovių bendrijas bei visapusiškai jas finansuoti; atkreipia dėmesį į Europos mokslinių tyrimų tarybos svarbą aprūpinant būsimuosius novatorius pažangiausiomis žiniomis ir remiant labai rizikingas mokslinių tyrimų idėjas; be to, pritaria, kad siekiant užtikrinti didelio masto mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros projektų finansavimą reikia rengti ilgalaikes finansines strategijas;

Pramonė ir mažos ir vidutinio dydžio įmonės (MVĮ)

57.  pabrėžia, kad norint sukurti konkurencingą, tvarią ir prie įtraukties prisidedančią Europos ekonomiką būtina stipri ir įvairi pramoninė bazė; primena, kad MVĮ yra svarbiausia ekonominio augimo, konkurencingumo, inovacijų ir užimtumo varomoji jėga ir pripažįsta svarbų jų vaidmenį užtikrinant tvarios ES ekonomikos atsigavimą ir jos pažangą; todėl palankiai vertina tai, kad remiantis strategija „Europa 2020“ ypatingas dėmesys skiriamas inovacijoms ir pramonės politikai, ypač pagal pavyzdines iniciatyvas „Inovacijų sąjunga“ ir „Integruota globalizacijos eros pramonės politika“, ir pabrėžia būtinybę skatinti su MVĮ susijusius veiksmus įgyvendinant kitas pavyzdines iniciatyvas;

58.  ragina įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ didžiausią dėmesį skirti MVĮ ir verslininkams; savo ruožtu, ragina remiantis kita DFP labiau remti visas programas ir priemones, skirtas MVĮ skatinti, ypač Konkurencingumo ir inovacijų programą ir Smulkiojo verslo aktą, taip pat naudojantis struktūriniais fondais; siūlo, kad ES biudžete būtų labiau telkiamos MVĮ skirtos Bendrijos priemonės ir lėšos; taip pat pabrėžia būtinybę užtikrinti MVĮ geresnes galimybes naudotis finansavimo priemonėmis ir labiau jas derinti, inter alia, skiriant didesnį dėmesį mikrofinansinėms ir sutvirtinamosioms finansinėms priemonėms, išplečiant ir papildant pagal Konkurencingumo ir inovacijų programą numatytas garantijų priemones ir pagal Mokslinių tyrimų bendrąją programą numatytą Rizikos pasidalijimo finansinę priemonę;

Skaitmeninė darbotvarkė

59.  įsitikinęs, kad ES turėtų pirmauti kurdama informacines ir ryšio technologijas (IRT), atvirus inovacijų standartus ir stiprindama jų vaidmenį; pabrėžia būtinybę vystyti vadinamąją penktąją laisvę – laisvą turinio ir žinių judėjimą; pabrėžia, kad svarbu užtikrinti, kad būtų sparčiai įgyvendinama Sąjungos skaitmeninė darbotvarkė, ir toliau dėti pastangas siekiant iki 2020 m. įgyvendinti tikslus, kad visi ES piliečiai galėtų naudotis sparčiuoju internetu, taip pat ir mažiau išsivysčiusiuose regionuose;

Dangus ir kosmosas

60.  mano, jog veikla kosminės erdvės srityje yra pagrindas inovacijoms ir pramoninei veiklai, aukštos kvalifikacijos darbo vietų kūrimui ir piliečių gerovės ir saugumo gerinimui; mano, kad neseniai sukurtai ES kosmoso politikai, logiškai vertinant, reikėtų tinkamo finansavimo; pabrėžia strateginę stambių šios srities projektų – Europos pasaulinės palydovinės navigacijos sistemų („Galileo“ ir Europos geostacionarinio navigacijos tinklo sistemos (EGNOS)), Pasaulinės aplinkos ir saugumo stebėsenos sistemos (GMES) programos ir naujos kartos Europos oro eismo valdymo sistemos (SESAR) –, kurie sudarys sąlygas sukurti Bendrą Europos dangų, svarbą; pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad šie projektai ilgai įgyvendinami, ir į jiems jau skirtas kapitalo investicijas, konkrečiais finansų planavimo laikotarpiais būtina nustatyti pakankamus nuoseklius finansinius įsipareigojimus;

Tinkami ateities darbuotojo įgūdžiai

61.   pabrėžia, kad nesugebėjimas tinkamai investuoti į švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą trumpuoju laikotarpiu galėtų padidinti ir prailginti krizę, nes piliečiai neturės reikiamų įgūdžių darbo vietoms užimti naujojoje žinių ekonomikoje; todėl pabrėžia, kad ES privalo skubiai remti valstybines investicijas į šias sritis; primena, kad mokyklos nelankymo lygis ir ribotos galimybės įgyti aukštąjį ir universitetinį išsilavinimą yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys aukštus ilgalaikio nedarbo rodiklius ir žlugdantys socialinę sanglaudą; todėl mano, jog būtinai reikia stiprinti švietimo, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bei užimtumo sąsajas;

62.  pažymi, kad svarbu pakankamai finansuoti švietimo, judumo sistemas jaunimui ir mokymų bei mokymosi visą gyvenimą programas, lyčių lygybės skatinimo priemones, taip pat priemones, kuriomis siekiama pritaikyti darbo rinką, kadangi taip būtų svariai prisidėta prie kovos su mokyklos nebaigimu ir nedarbu ir prie svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų; mano, kad pereinant prie tvarios visuomenės ateinančiais metais reikės deramai atsižvelgti į skatinimo kurti naujas ekologiškas darbo vietas svarbą, o tuo tarpu šiuo tikslu būtinai reikės naujų mokymų;

63.   laikosi nuomonės, kad imantis pavyzdinės iniciatyvos skatinti naujus įgūdžius ir kurti naujas darbo vietas būtų galima daugiau dėmesio skirti pažeidžiamiausioms grupėms ir sunkumų patekti į darbo rinką turintiems žmonėms, kaip antai romai; atkreipia dėmesį į esminį Europos socialinio fondo (ESF) vaidmenį siekiant strategijoje „Europa 2020“ numatytų socialinių ir užimtumo tikslų; todėl mano, kad ESF turėtų būti laikomas politiniu prioritetu ir atitinkamai finansuojamas; ragina strategiškiau taikyti ESF lėšas siekiant skatinti moterų ir vyrų lygybę, prieigą prie darbo rinkos ir reintegraciją, kovą su nedarbu, skurdu, socialine atskirtimi ir su visų formų diskriminacija;

Sanglauda augimui ir užimtumui skatinti

64.  pabrėžia, kad Europos pridėtinė vertė vykdant sanglaudos politiką – neginčijama, kadangi sanglauda – tai puikiai parengta priemonė augimui ir užimtumui užtikrinti bei pagrindinė konvergencijos, tvaraus vystymosi ir solidarumo priemonė, be to, dešimtmečiais tai buvo viena svarbiausių, matomiausių ir sėkmingiausių Sąjungos politikos sričių; tačiau pažymi, kad įgyvendinant šiuolaikinę sanglaudos politiką turi būti įvykdyta keletas struktūrinių reformų, ypač supaprastinimo srityje, atsižvelgta į naujus uždavinius, su kuriais susiduria Sąjunga, ir skatinama sąveika su kitų sričių politika bei įgyvendinamomis priemonėmis; įsitikinęs, kad ES sanglaudos politika turėtų išlikti visos ES mastu taikoma politika, kuria visiems ES regionams būtų užtikrintos galimybės naudotis ištekliais, patirtimi ir pagalba;

65.  primena, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir joje įtvirtinus teritorinės sanglaudos sąvoką sanglaudos politika tampa vis svarbesnė ir, atsižvelgdamas į tai, laikosi nuomonės, kad turi būti stiprinamos visų formų teritorinis bendradarbiavimas (tarpvalstybinis, tarpregioninis ir daugiašalis bendradarbiavimas); pabrėžia, kad taip pat turėtų būti sprendžiami makroregioninio bendradarbiavimo ir strategijų klausimai;

66.  pabrėžia, kad sanglaudos politika ypač svarbi siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų, ir laikosi nuomonės, kad tvirta savarankiška sanglaudos politika yra sėkmingo šios strategijos įgyvendinimo prielaida; pabrėžia, kad vykdant horizontalaus pobūdžio sanglaudos politiką labai prisidedama prie visų trijų strategijos „Europa 2020“ prioritetų, t. y. pažangaus, tvaraus ir visaapimančio augimo, įgyvendinimo ir kad tai turi būti atspindėta kitos DFP struktūroje, t. y. turi būti atsisakyta šios politikos išskirstymo į atskiras išlaidų kategorijas ar pakategores; tačiau primena, kad ES sanglaudos politika turi savo uždavinius ir tikslus, kurie nustatyti SESV 174 straipsnyje ir kurie viršija strategijos „Europa 2020“ tikslus; pabrėžia, kad tie tikslai turi būti išlaikyti kitu programavimo laikotarpiu, visų pirma atsižvelgiant į nuolatinį ekonominės, socialinės ir teritorinės konvergencijos poreikį Sąjungoje;

67.  pabrėžia, kad sėkmingas ir ryžtingas sanglaudos politikos įgyvendinimas reikalauja adekvataus finansavimo ir kad per kitą finansinio programavimo laikotarpį turėtų būti bent jau išlaikyta dabartiniu finansinio programavimo laikotarpiu jam skirta suma, kad būtų pagerintos pagal šią politiką dedamos pastangos sumažinti ES regionų išsivystymo lygio skirtumus; todėl pakartoja savo kategorišką reikalavimą užtikrinti, kad rengiant kitą DFP neišleistos sanglaudos lėšos ar lėšos, kurių buvo nuspręsta nebenaudoti, būtų ne grąžintos valstybėms narėms, o liktų ES biudžete; primena apie savo poziciją, kad BVP vienam gyventojui ir toliau turi būti pagrindinis kriterijus, pagal kurį būtų nustatoma teisė į pagalbą, skiriamą pagal regionų politikos nuostatas;

68.  mano, kad valstybės narės ir regionai turėtų ES ir nacionalinius išteklius sutelkti į nedidelį prioritetų skaičių ir projektus, kurie yra iš tikrųjų svarbūs Europai, kaip, pvz., mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bei inovacijų projektai, atsižvelgdamos į konkrečius uždavinius, su kuriais susiduria; todėl ragina Komisiją parengti konkrečius pasiūlymus, kuriais remiantis skiriant sanglaudos politikos finansavimą didesnis dėmesys teminiu požiūriu būtų sutelktas į strategijos „Europa 2020“ prioritetus, ir mano, kad turėtų būti taikoma ne dabartinė vadovavimosi gairėmis, o labiau į rezultatus orientuota sistema, kartu užtikrinant, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į atskiriems regionams būdingus poreikius ir prioritetus; todėl teigiamai vertina Komisijos ketinimą tartis su kiekviena valstybe nare ar regionu dėl specifinių nustatytų tikslų siekio sąlygų ir reikalavimų vadovaujantis vystymosi ir investicijų partnerysčių sutartimis ir veiklos programomis;

69.  tvirtai įsitikinęs, kad integruotas požiūris į politiką yra svarbus, ir mano, kad visos investicijos į atskirus sektorius pagal kitą daugiametę finansinę programą turi būti derinamos su investicijomis, skiriamomis įgyvendinant sanglaudos politiką; todėl pabrėžia, kad reikia gerinti koordinavimą, sumažinti nereikalingą sutapimą ir sukurti didesnę ERPF, ESF, Sanglaudos fondo, EŽŪFKP ir Europos žuvininkystės fondo (EŽF) sąveiką; pabrėžia, kad taip pat reikia vengti dubliavimosi ir gerinti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EPGPF) ir ESF koordinavimą; kartu yra įsitikinęs, kad bendros strateginės programos, pagal kurią būtų nustatyti bendri visų šių fondų investicijų prioritetai, sukūrimas yra svarbus žingsnis šia linkme; be to, mano, kad koordinavimas turi būti atliekamas visais politikos kūrimo lygmenimis nuo strateginio planavimo iki veiklos vykdymo; įsitikinęs, kad ESF turi likti neatskiriamu sanglaudos politikos komponentu visuose programavimo, įgyvendinimo ir valdymo etapuose;

70.  įsitikinęs, kad svarbų vaidmenį skatinant regionų vystymąsi gali atlikti miesto zonos kaip vietovės, kuriose susiduriama su daugeliu problemų (nedarbu, socialine atskirtimi, aplinkos būklės blogėjimu, migracija) ir kurios gali prisidėti prie kovos su esamais ekonominiais ir socialiniais skirtumais; taip pat pabrėžia, kad vykdant sanglaudos politiką reikia taikyti regimesnę ir konkretesnę strategiją, kartu užtikrinant suderintas sąlygas sinerginei miestų, priemiesčių ir kaimo vietovių plėtrai;

71.  pripažįsta, kad pagal Lisabonos sutartį ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kaimo vietovėms, pramonės pereinamojo laikotarpio vietovėms bei didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų turinčioms vietovėms, pvz., labai retai apgyvendintiems toliausiai į šiaurę esantiems regionams, salų, pasienio ir kalnuotoms vietovėms, taip pat atokiausiems regionams; mano, kad šiuose regionuose galima rasti išteklių ir pajėgumų, kurie ateityje gali turėti didelės reikšmės Europos Sąjungos konkurencingumui; taip pat pabrėžia, kad šios sunkumus patiriančios vietovės ateityje turėtų būti pripažįstamos ir DFP; mano, kad nuolatinių trūkumų turintiems regionams turi būti parengtos specialios strategijos, kaip nurodyta 2010 m. rugsėjo 22 d. EP rezoliucijoje;

72.  primena, kad vienas iš labiausiai kritikuojamų sanglaudos politikos aspektų yra jos sudėtingos taisyklės; primygtinai tvirtina, kad svarbu paprastinti šios politikos taisykles ir procedūras, vengti sudėtingų sprendimų ir mažinti administracinę naštą, taip pat skaidriau ir veiksmingiau skirstyti išteklius miestams, savivaldybėms ir regionams; pabrėžia, kad audito ir kontrolės sistemos turėtų atitikti aukščiausius standartus siekiant, kad piktnaudžiavimas būtų nustatytas ir už jį būtų nedelsiant baudžiama; pabrėžia, kad, vadovaujantis proporcingumo principu, patikra neturėtų būti atliekama dažniau negu būtina atsižvelgiant į tai, ar esama pažeidimų rizikos;

73.  ragina gerinti sanglaudos politikos įgyvendinimo stebėsenos ir vertinimo sistemas; pabrėžia, kad šiame procese bendradarbiavimo principui turėtų tekti esminis vaidmuo ir kad jis turi būti tobulinamas atliekant supaprastinimą; laikosi nuomonės, kad konkrečių ir apskaičiavimais pagrįstų rezultatų rodiklių parengimas turėtų būti vertinamas kaip faktinės pažangos, padarytos siekiant nustatytų tikslų, įvertinimo prielaida; palankiai vertina Komisijos pasiūlymus atlikti kiekvienos veiklos programos ex ante, poveikio ir įgyvendinimo vertinimą; primena apie įrodytą kitų sanglaudos politikos principų, pvz., daugiapakopio valdymo, metodo „iš apačios į viršų“, lyčių aspekto integravimo ir papildomumo, svarbą ir kad jie turėtų būti išlaikyti kitoje DFP;

74.  ragina Komisiją kitam programavimo laikotarpiui sukurti pereinamojo laikotarpio tarpinę kategoriją, skirtą regionams, kurių BVP vienam gyventojui sudaro 75–90 %, kad būtų užtikrintas aiškus šių regionų statusas ir didesnis saugumas jų plėtros procese; prašo Komisijos pateikti tolesnės informacijos apie tokio pasirinkimo padarinius biudžetui; ragina Komisiją parengti konkrečius pasiūlymus, kuriais būtų didinama lygybė tarp šių regionų ir kitų regionų siekiant užtikrinti tokį pat išsivystymo lygį; pabrėžia, kad šios pereinamosios kito programavimo laikotarpio priemonės, kurias ketinama skirti regionams vadovaujantis konvergencijos tikslu ir regionams, kurių BVP vienam žmogui sudaro 75–90 % ES vidurkio, neturėtų būti rengiamos dabartinių konvergencijos (1 tikslas) ir konkurencingumo (2 tikslas) regionų arba Europos teritorinio bendradarbiavimo (3 tikslas) sąskaita;

75.  įspėja, kad sanglaudos lėšos neturėtų būti skiriamos atsižvelgiant į ribojamąsias priemones pagal makroekonominius reikalavimus, siejamus su Stabilumo ir augimo paktu, kadangi tai prieštarautų patiems sanglaudos politikai keliamiems tikslams, būtent regionų skirtumų mažinimui; todėl pabrėžia, kad reikia pagerinti priežiūrą siekiant užtikrinti, kad struktūrinių fondų lėšos būtų naudojamos laikantis ES teisės aktų ir pagal tikslą;

76.  reiškia ypatingą susirūpinimą dėl lėtos veiklos programų pradžios prasidedant kiekvienam programavimo laikotarpiui, nes, be kita ko, tai sutapdavo su ankstesnių programų užbaigimo laikotarpiu; atkreipia dėmesį į tai, kad ši problema turi būti sprendžiama laiku – atsižvelgiant į šį vėlavimą lemiančius veiksnius; todėl pažymi, kad pereinant iš vieno programavimo laikotarpio į kitą reikia užtikrinti tam tikrą nacionalinių valdymo bei kontrolės sistemų ir institucijų kūrimo tęstinumą;

77.  ragina vietos ir regionų valdžios institucijas kaip galima labiau išnaudoti inovacines finansų priemones, inter alia, apyvartinius fondus energijos vartojimo efektyvumo priemonėms; reikalauja šias finansines priemones supaprastinti ir taip pat joms taikyti didesnę demokratinę priežiūrą;

Gamtos išteklių valdymas ir tvarus vystymasis
Bendroji žemės ūkio politika

78.  patvirtina, kad įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) turėtų būti siekiama sėkmingai įgyvendinti strategiją „Europa 2020“ ir kad remiantis abiem BŽŪP ramsčiais turėtų būti galima vertingai ir išskirtinai prisidėti prie šio siekio ir jį papildyti; pabrėžia, kad BŽŪP įtvirtinta Lisabonos sutartyje, kuria remiantis apibrėžiami jos tikslai ir uždaviniai;

79.  pabrėžia, kad nors esamos ir reformuotos BŽŪP svarbiausia užduotis – užtikrinti Europos Sąjungos apsirūpinimo maistu saugumą ir pasaulio aprūpinimą maistu didėjančių maisto produktų kainų ir maisto produktų trūkumo pasaulyje laikais, jos pagrindu taip pat kuriamos įvairios ne tik su žemės ūkio rinkomis susijusios viešosios gėrybės, pvz., visoje Europoje saugoma produkcijai skirta ūkinės paskirties žemė, formuojama kraštovaizdžio įvairovė, skatinama biologinė įvairovė ir gyvūnų gerovė, švelninama klimato kaita, saugomi dirva ir vanduo, kovojama su gyventojų skaičiaus mažėjimu kaime, skurdu ir segregacija, užtikrinami užimtumas ir visuotinės svarbos paslaugos kaimo vietovėse, prisidedama prie tvaresnės maisto produktų gamybos ir remiami atsinaujinantieji energijos šaltiniai;

80.  ragina Komisiją teikti pasiūlymus dėl BŽŪP reformos, kuriais remiantis būtų siekiama veiksmingiau ir naudingiau skirstyti ir naudoti BŽŪP skirtą biudžetą, inter alia, teisingiau paskirstant tiesioginius mokėjimus tarp valstybių narių, regionų ir ūkininkų: šio tikslo turėtų būti siekiama stiprinant viešųjų gėrybių, kurių tikisi visuomenė, gamybos reikalavimus ir tikslingiau skirstant mokėjimus siekiant užtikrinti geriausią viešųjų lėšų grąžą; pabrėžia, kad reikia išsaugoti BŽŪP dviejų ramsčių sistemą ir supaprastinti įgyvendinimo mechanizmus;

81.  palaiko besivystančių šalių savarankiškumą apsirūpinimo maistu požiūriu, primena per 2005 m. Honkonge vykusią ministrų konferenciją prisiimtą PPO narių įsipareigojimą pasiekti, kad būtų panaikintos visų formų eksporto subsidijos; mano, kad naujoji BŽŪP turi atitikti ES politikos suderinamumo vystymosi labui sampratą; pabrėžia, kad Sąjunga turi daugiau neskirti žemės ūkio produktams eksporto subsidijų ir toliau derinti veiksmus su didžiausiais pasaulio žemės ūkio produktų gamintojais siekiant sumažinti subsidijų, galinčių lemti prekybos iškraipymus, skyrimą;

82.  pabrėžia, kad, atsižvelgiant į uždavinių ir tikslų, kuriuos įgyvendinti raginama vykdant BŽŪP, įvairovę, per kitą finansinio programavimo laikotarpį turėtų būti bent išsaugotos 2013 m. biudžetiniais metais BŽŪP skirtos sumos;

83.  siekdamas, kad būtų stiprinamas teritorinis požiūris, ragina labiau koordinuoti Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai (EŽŪFKP), Europos regioninės plėtros fondą (ERPF) ir kitus sanglaudos ir struktūrinius fondus; ragina Komisiją pateikti pasiūlymų, kokiu mastu galėtų būti užtikrinta geresnė pagal EŽŪFKP ir pagal kitas susijusias priemones vykdomos su žemės ūkiu nesusijusios veiklos finansavimo sąveika; tikisi, kad per kitos DFP laikotarpį bus padidintos išlaidos, susijusios su regionų, kuriuose nyksta žemės ūkis, ekonomikos įvairinimu;

Žvejyba

84.  pabrėžia, kad žvejybos ištekliai yra viešųjų gėrybių dalis, gyvybiškai svarbi pasaulio apsirūpinimo maistu saugumui užtikrinti; pažymi, kad ypač pakrančių, salų ir atokiuose regionuose žvejybos ir akvakultūros sektorius ir susijusi veikla dažnai yra pagrindinis pragyvenimo ir tvaraus užimtumo šaltinis; mano, kad norint pasiekti savo vidutinės trukmės ir ilgalaikį tikslą užtikrinti stabilų, tvarų ir gyvybingą žvejybos sektorių, paskatinti savo žvejybos išteklių atkūrimą bei atsižvelgti į socialinius aspektus, susijusius su žvejybinės veiklos mažinimu, po 2013 m. bendrosios žvejybos politikos (BŽP) reformai bus reikalingi adekvatūs finansiniai ištekliai; pripažįsta didesnio suderinimo su sanglaudos politika būtinybę; pabrėžia, kad Europos žuvininkystės fondo lėšos turėtų būti naudojamos tvariai žvejybos praktikai remti laikantis didžiausio tausią žvejybą užtikrinančio sužvejotų žuvų kiekio principo ir jūrų ekosistemoms saugoti bei taip pat skirti ypatingą dėmesį smulkiosios žvejybos sektoriui;

Aplinka, klimato kaita ir išteklių veiksmingumas

85.  pabrėžia, kad Sąjunga turėtų vadovauti perėjimui prie tvarios ekonomikos ir skatinti pereiti prie tvarios visuomenės, užtikrinti konkurencingą Europos pramonę ir prieinamas energijos kainas, kad būtų užtikrinta švari ir sveika gyvenamoji aplinka; pabrėžia, kad tai turėtų būti pasiekta, inter alia, vartojant mažiau energijos visuose sektoriuose (būtina to sąlyga – gerai veikianti vidaus energijos rinka ir infrastruktūra), decentralizuojant energijos tiekimą, naudojant daugiau energijos iš atsinaujinančių šaltinių, geriau apsaugant biologinę įvairovę ir užtikrinant ekosistemų atkūrimą;

86.  pabrėžia, kad programa „LIFE +“ įgyvendinta sėkmingai ir, kaip paaiškėjo, yra svarbi užtikrinant biologinę įvairovę ir apsaugant aplinką; pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti ES aplinkos pasaugos tikslus, reikia tęsti pakankamai finansuojamas gamtos ir biologinės įvairovės programas, visų pirma „LIFE +“ir „Natura 2000“;

87.  pabrėžia būtinybę visose susijusiose politikos srityse, įskaitant išorės santykių politiką, vadovautis horizontaliu požiūriu, t. y. derinti kovos su klimato kaita priemones ir mažinti taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis; yra įsitikinęs, kad teisėkūra ir ES išlaidos taikomi reikalavimai yra esminiai veiksniai siekiant strategijoje „Europa 2020“ išdėstytų šios srities tikslų; savo ruožtu, mano, kad kovos su klimato kaita veiksmai turėtų būti įtraukti į visus susijusius išlaidų skirsnius, įskaitant išorinį skirsnį, ir kad įgyvendinant naujus projektus reikėtų atlikti poveikio klimatui vertinimus; mano, kad didesnė pajamų, gautų iš Europos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos, dalis turėtų būti investuojama į klimato kaitos švelninimą ir klimato srities inovacijas;

88.  laikosi nuomonės, kad vienas iš svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų – spręsti su tvarumu susijusias problemas, t. y. nustatyti aplinkos apsaugos kriterijus ir skatinti išteklių ir energijos veiksmingumą siekiant kovoti su klimato kaita;

89.  todėl pritaria Komisijos atliktoje biudžeto peržiūroje pateiktam pasiūlymui įtraukti įpareigojimą skaidriai nurodyti, ar vykdant sektorių programas buvo skatinama siekti strategijoje „Europa 2020“ išdėstytų su klimatu ir energija susijusių „20–20–20“ tikslų, taip pat ar buvo prisidėta prie pavyzdinės iniciatyvos „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ siekių;

90.  pabrėžia ES atsakomybę pasauliniu mastu kovojant su klimato kaita; primena, kad su Kopenhagos ir Kankūno susitarimais susiję įsipareigojimai, kurių tikslas – padėti besivystančioms šalims kovoti su klimato kaita, turi būti nauji ir papildyti esamą paramą vystymuisi išlaikant pakankamą abiejų politikos sričių darną; siūlo siekiant šio tikslo sukurti naują programą; primena Europos Parlamento poziciją, kad ES biudžete reikia išlaikyti visų Europos politikos krypčių finansavimą; ragina ES tarptautinius klimato kaitos įsipareigojimus įtraukti į ES biudžetą, kad būtų pasiektas didžiausias įmanomas svertinis Bendrijos išteklių poveikis;

Energija

91.  yra įsitikinęs, kad kitoje DFP turėtų būti padidinta energetikai skirta dalis; mano, kad svarbiausi prioritetai turėtų būti atsinaujinančios energijos technologijos, energijos veiksmingumas ir energijos taupymas, ir ragina atitinkamai šiose srityse padidinti ES finansavimą; ragina Komisiją parengti konkrečias gaires ir užtikrinti, kad būtų siekiama patvirtintų tikslų, taip pat kad tai būtų galima veiksmingai stebėti politikos koordinavimo Europos semestro pagrindu ir naudojant konkrečius planus, pvz., nacionalinius efektyvaus energijos vartojimo veiksmų planus;

92.  pabrėžia, kad būtina didinti mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir parodomosios veiklos energetikos srityje finansavimą ir užtikrinti visiems prieinamos ekologiškos energijos vystymą; ragina vykdant kitą DFP visapusiškai įgyvendinti jau patvirtintą Strateginį energetikos technologijų (SET) planą ir jį tinkamai finansuoti;

Europos jungtys

93.  atsižvelgdamas į didelį finansavimo poreikį transporto ir energetikos infrastruktūros srityse ir į teigiamą išorinį šių projektų poveikį, pabrėžia, kad siekiant skatinti ilgalaikes viešojo ir privačiojo sektorių investicijas į šias sritis būtina plėtoti skatinamąją reguliavimo sistemą; prašo bendradarbiaujant su ilgalaikiais investuotojais parengti naujoviškas finansines priemones;

Transeuropiniai energijos tinklai

94.  atkreipia dėmesį į tai, kad priimant sprendimą dėl energetikos infrastruktūros finansavimo prioritetas turi būti teikiamas energijos veiksmingumo ir atsinaujinančių šaltinių energijos klausimams; pabrėžia, kad reikia skubiai modernizuoti ir atnaujinti Europos energetikos infrastruktūrą, kurti pažangiuosius tinklus ir juos jungti, nes tai būtina norint įgyvendinti vidaus energetikos rinką, įvairinti energijos tiekimo maršrutus ir išteklius įtraukiant trečiąsias šalis, skatinti saugų tiekimą siekiant didinti atsinaujinančiosios energijos dalį, ir pasiekti energetikos ir klimato tikslus; atkreipia dėmesį į vertinimus, kad šioje srityje iki 2020 m. būtinos didelės maždaug 1000 mlrd. eurų investicijos; ypač jos būtinos siekiant užtikrinti perdavimo pajėgumus, įskaitant naujus gamybos pajėgumus ir investicijas į elektros tinklus; pažymi, kad atsižvelgiant į dabartines pasaulines energijos kainas, reikiamas pagrindines investicijas visų pirma galima rasti privačiajame sektoriuje; atkreipia dėmesį į būtinybę užtikrinti didesnį Europos finansavimo poveikį ir į galimybę finansuoti svarbiausius nacionalinius ir tarpvalstybinius prioritetinius Europos energetikos infrastruktūros projektus remiantis inovacinėmis finansų priemonėmis; pabrėžia, kad iš Europos Sąjungos biudžeto būtina skirti nemažai lėšų naujoviškoms šios srities finansinėms priemonėms;

Transportas ir transeuropiniai transporto tinklai

95.   pabrėžia, kad investicijos į veiksmingą transporto infrastruktūrą yra itin svarbios Europai siekiant apsaugoti savo konkurencingumą ir paruošti dirvą ilgalaikiam ekonomikos augimui po krizės; yra įsitikinęs, kad transeuropiniai transporto tinklai (TEN-T) yra itin svarbūs užtikrinant tinkamą vidaus rinkos veikimą ir užtikrina svarbią Europos pridėtinę vertę, kadangi su jų pagalba pagerinamas įvairių ES dalių prieinamumas ir tarpusavio sąveika užtikrinant tarpvalstybines jungtis ir šalinant kliūtis, tobulinant eismo valdymo ir informavimo sistemų naudojimą ir užtikrinant tarpvalstybinės infrastruktūros intermodalumą, į kurį valstybės narės vienos neinvestuotų; mano, kad TEN-T turėtų padėti sukurti tikrą pagrindinį Europos tinklą, o ne tik sutelkti nacionalinius projektus, ir kad atsižvelgiant į esamą padėtį ir siekiant Europos pridėtinės vertės reikėtų įvertinti ir peržiūrėti pagrindinių projektų finansavimą; todėl mano, kad TEN-T turėtų būti vienas iš svarbiausių kitos DFP prioritetų;

96.  mano, kad reikėtų nustatyti principą „naudok arba prarask“ (įsipareigojimų panaikinimas) ir taip užtikrinti geresnį sąlygų laikymąsi; tuo atveju, kai skirtas finansavimas nepanaudojamas, nepanaudotos ar panaikintos transporto sričiai skirtos lėšos turėtų likti ES biudžete ir jų nereikėtų grąžinti valstybėms narėms;

97.  primena, kad 2007–2020 m. laikotarpiu TEN-T prireiks 500 mlrd. EUR pasaulinių investicijų; todėl mano, kad kitoje DFP TEN-T būtina skirti daugiau lėšų, taip pat reikia didesnio ES ir valstybių narių, TEN-T jau skirtų lėšų ir transporto projektų finansavimo koordinavimo pagal sanglaudos politiką ir vykdant teritorinį bendradarbiavimą, taigi ir geriau naudotis prieinamais finansavimo šaltiniais; pabrėžia naujoviškų finansinių priemonių, įskaitant viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę ir projektų obligacijas, vaidmenį, kurį jos gali taip pat atlikti finansuojant šiuos projektus; mano, kad sanglaudos fondo lėšos turėtų būti naudojamos atsižvelgiant į bendruosius Europos transporto politikos principus; laikosi nuomonės, kad skiriant finansavimą TEN-T turėtų būti veiksmingai įtraukiami ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslai ir tvaraus vystymosi įsipareigojimai, kad būtų pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai, ir kad kuo didesnis prioritetas būtų teikiamas transportavimo būdams, kuriuos taikant išmetamas nedidelis kiekis anglies junginių;

98.  ragina Komisiją ypač atsižvelgti į būtinybę pereiti prie krovinių ir keleivių srautų aptarnavimo naudojantis tvaresniu transportu ir užtikrinti veiksmingą įvairių transporto rūšių naudojimą; mano, kad atėjus laikui persvarstyti TEN-T gaires svarbu išspręsti nacionalinių ir tarptautinių geležinkelio sistemų savitarpio suderinamumo klausimą ir, siekiant užtikrinti, kad būtų išties vykdoma bendra Europos geležinkelių politika ir aktyviau naudojamasi vidaus vandenų ir trumpųjų nuotolių jūrų transportu, ES lėšos turėtų būti skiriamos vadovaujantis nustatytais reikalavimais;

Turizmas

99.  primena, kad pagal Lisabonos sutartį turizmas yra nauja ES kompetencijai priskiriama sritis, todėl kitoje DFP turi tai atsispindėti; pabrėžia svarbų turizmo indėlį į Europos ekonomiką ir mano, kad įgyvendinant Europos turizmo strategiją turėtų būti siekiama didinti šio sektoriaus konkurencingumą, be to, per kitą laikotarpį šiai strategijai turėtų būti skirtas pakankamas finansavimas;

Jūrų politika

100.  pripažįsta, kad ateityje esminį vaidmenį augančios ekonomikos srityje pasauliniu mastu atliks jūros ir vandenynai; mano, kad reikėtų toliau vykdyti integruotą jūrų politiką, ja siekti spręsti problemas, kurių kyla pakrantės zonose ir jūrų baseinuose, ir palaikyti vadinamąjį mėlynąjį augimą bei tvarią jūrų ekonomiką; prašo ES labiau stengtis palaikyti plataus užmojo ES jūrų politiką, kurią įgyvendinus Europa galės įtvirtinti savo tarptautinę poziciją šiame strateginiame sektoriuje; pabrėžia, kad šiai politikai turi būti skiriamos tinkamos biudžeto priemonės; primygtinai reikalauja, kad šiai politikos krypčiai būtų skirta atitinkamų biudžeto lėšų;

Pilietybė, laisvė, saugumas ir teisingumas
Europos kultūros ir įvairovės puoselėjimas

101.  pabrėžia, kad Sąjungos pilietybės skatinimas turi tiesioginės įtakos kasdieniam europiečių gyvenimui ir kad taip prisidedama prie geresnio galimybių, kurios sudaromos Sąjungai įgyvendinant savo politiką, ir pagrindinių teisių, kurios įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir sutartyse, išmanymo; yra įsitikinęs, kad turi būti užtikrinamas tinkamas finansavimas pilietybės srityje;

102.  pažymi, kad su jaunimu ir kultūra susijusi politika yra labai svarbi ir vienas iš pirmųjų prioritetų, kuriuos reikia pripažinti dėl jų kuriamos pridėtinės vertės ir ryšio su piliečiais; ragina ES ir valstybes nares pripažinti vis didėjančią kultūrinės ir kūrybinės pramonės svarbą Europos ekonomikai ir šalutinį poveikį kitiems ekonomikos sektoriams; primygtinai pabrėžia, kad šių politikos sričių potencialas gali būti visapusiškai realizuotas tik joms užtikrinus pakankamą finansavimą ir ragina šį potencialą visapusiškai išnaudoti įgyvendinant kaimo plėtros ir sanglaudos politiką;

103.  primena, kad sportas svarbus sveikatai, ekonomikos augimui ir užimtumui, turizmui ir socialinei įtraukčiai, o SESV 165 straipsniu ES suteikti nauji įgaliojimai šioje srityje; teigiamai vertina Komisijos komunikatą „ES lygmens veiksmų sporto sektoriuje svarbos didinimas“ (COM(2011)0012), kuris yra pirmas žingsnis įvertinant sporto, visų pirma kasdienės mankštos, pridėtinę vertę ir atkreipiant dėmesį į sporto socialinius, ekonominius bei organizacinius aspektus;

Jaunimo politika

104.  pabrėžia, kad jaunimui Sąjungoje turėtų būti teikiama aiški pirmenybė ir kad jaunimo aspektas ES vykdomos politikos srityse ir programose turėtų būti matomas ir sustiprintas; mano, kad jaunimą reikėtų suvokti kaip ES bendrą temą ir plėtoti skirtingų politikos sričių, susijusių su jaunimu, švietimu ir mobilumu, sąveiką; palankiai vertina pavyzdinę iniciatyvą „Judus jaunimas“ kaip strategijos „Europa 2020“ pagrindą; pabrėžia, kad su jaunimu susijusios programos, kaip, pvz., Mokymosi visą gyvenimą programa ir programa „Veiklus jaunimas“, kurių veiksmingumas yra didelis dėl nedidelių išlaidų vienam gavėjui, kitoje DFP turėtų būti išlaikytos kaip atskiros programos ir kad į šias programas verta investuoti daug intensyviau;

Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė

105.  pabrėžia, kad tvirtos Lisabonos sutartyje įtvirtintų pagrindinių teisių ir lygybės kultūros sukūrimas turėtų likti Europos prioritetu; pabrėžia, kad nors šios vertybės turi būti remiamos visame biudžete, turi būti užtikrintas tinkamas tikslinis finansavimas;

106.  pažymi, kad Sąjungos ekonominis, kultūrinis ir socialinis augimas galimas tik užtikrinus stabilią, teisėtą ir saugią aplinką, sustiprinus pagrindines teises bei saugant pilietines teises; savo ruožtu, mano, kad veiksminga teisingumo ir vidaus reikalų politika yra ekonominio atsigavimo prielaida ir esminė platesnio politinio ir strateginio konteksto dalis; pabrėžia, kad svarbu įtraukti ES vidaus reikalų srities prioritetus į Sąjungos išorės aspektą, įskaitant Europos kaimynystės politiką, ypač atsižvelgiant į poveikį, kurį didėjanti migracija darys ES politikos trečiųjų šalių atžvilgiu raidai; pabrėžia, kad būtinas tinkamas imigracijos, prieglobsčio ir saugumo politikos krypčių finansavimas, o jas įgyvendinant taip pat svarbu atsižvelgti į ES prioritetus;

107.  pabrėžia, kad sprendžiant itin svarbius imigracijos ir prieglobsčio, taip pat Sąjungos išorės sienų kontrolės klausimus turi būti vadovaujamasi integruotu požiūriu: turi būti užtikrintas pakankamas finansavimas ir pagalbos priemonės nepaprastosioms situacijoms valdyti gerbiant žmogaus teises ir laikantis visų valstybių narių savitarpio solidarumo principo bei nacionalinių įsipareigojimų, ir aiškiai nustatant užduotis; pažymi, kad šiuo atžvilgiu turi būti tinkamai atsižvelgta į padidėjusius FRONTEX, Europos prieglobsčio paramos biuro ir Solidarumo ir migracijos srautų valdymo fondų uždavinius;

108.  pažymi, kad laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei Sąjungos biudžete numatytas sąlyginai nedidelis finansavimas, ir pabrėžia, kad būsimojoje DFP šiai politikos sričiai turi būti skirtas tinkamas ir objektyviai pagrįstas finansavimas, kad Sąjunga galėtų vykdyti savo veiklą, ypač susijusią su naujais uždaviniais, kurie apibrėžti Stokholmo programoje ir Lisabonos sutartyje;

109.  pabrėžia, kad reikia sukurti geresnę fondų ir programų sąveiką, ir pažymi, kad fondų valdymo supaprastinimas ir kryžminis finansavimas suteikia galimybę bendriems tikslams skirti daugiau lėšų; pritaria Komisijos ketinimui mažinti bendrą vidaus reikalų biudžeto priemonių skaičių iki dviejų ramsčių struktūros ir, kai įmanoma, jas bendrai valdyti; mano, kad laikantis tokio požiūrio galima žymiai pagerinti šiuo metu veikiančių fondų ir programų paprastumą, racionalumą, konsolidaciją ir skaidrumą; vis dėlto pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad skirtingi vidaus reikalų politikos sričių tikslai nebūtų supainioti;

Europa pasaulyje

110.  pakartoja savo didelį susirūpinimą dėl nuolat nepakankamai finansuojamos Sąjungos užsienio reikalų politikos ir ypač dėl to, kad ją įgyvendinant susiduriama su itin didelėmis lankstumo problemomis, kurias lemia tai, kad užsienio įvykių neįmanoma nuspėti, taip pat dėl tarptautinių krizių ir nepaprastųjų situacijų kartojimosi; taip pat pabrėžia būtinybę užpildyti spragas, susijusias su užsienio politikos ambicijomis ir jos ištekliais, t. y. užtikrinti adekvačius finansinius išteklius ir veiksmingus lankstumo mechanizmus, kad reaguodama į pasaulinius iššūkius ir nenumatytus įvykius Sąjunga galėtų imtis atsakomųjų priemonių; pakartoja savo raginimą užtikrinti, kad poveikis biudžetui, kurį lemia bet kokie nauji Sąjungos įsipareigojimai ir užduotys, būtų papildomai skaičiuojamas šalia suplanuotų išlaidų – taip nebūtų rizikuojama esamais prioritetais;

111.  atkreipia dėmesį į tai, kad Sąjungos bendra finansinė pagalba neatitinka jos dažnai ribotos įtakos per atitinkamas derybas ir pabrėžia būtinybę skatinti Sąjungos politinį vaidmenį ir įtaką tarptautinėse institucijose ir forumuose; mano, kad ES turėtų užsitikrinti politinį vaidmenį, kuris būtų proporcingas jos teikiamai finansinei paramai;

Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT)

112.  pažymi, kad šiuo etapu EIVT dar tik kuriama; pabrėžia, kad, remiantis 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimu, „steigiant EIVT turėtų būti vadovaujamasi ekonominio efektyvumo principu siekiant, kad tai neturėtų įtakos biudžetui“(6); pabrėžia, kad naujai tarnybai reikia suteikti pakankamų lėšų, kad ES galėtų laikytis savo tikslų ir atlikti pasaulinio masto veikėjos vaidmenį; atitinkamai pabrėžia, jog būtina, kad naujoji tarnyba visapusiškai įsigilintų, kaip telkiant išteklius Sąjungos lygmeniu ir sąveikaujant valstybėms narėms būtų galima užtikrinti didesnį veiksmingumą vengiant dvigubo darbo, esančių arba galimų sutapimų, neatitikimų ir prieštaravimų ir dėl to mažinant ir taupant visų nacionalinių biudžetų lėšas, taip parodant tikrąją Sąjungos diplomatijos pridėtinę vertę;

Skurdo mažinimas

113.  primena, kad iki 2015 m. turi būti pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslai (TVT) ir kolektyvinis tikslas užtikrinti, kad oficiali parama vystymuisi (OPV) per kitą DFP laikotarpį sudarytų 0,7 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų; kartu pabrėžia, kad Sąjunga ir valstybės narės, norėdamos įvykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus vystymuisi, įskaitant finansinius įsipareigojimus, prisiimtus pagal Kopenhagos susitarimą bei pagal Kankūno susitarimą, turi užtikrinti tinkamą bendrą paramos vystymuisi lygį ir finansavimą; be to, pabrėžia, kad taip pat įsipareigojimai dėl būsimų išlaidų, kurių tikslas – padėti besivystančioms šalims kovoti su klimato kaita arba prisitaikyti prie jos padarinių, turi būti papildomo pobūdžio, užtikrinant tinkamą šių dviejų politikos sričių suderinamumą; ragina valstybes nares imtis neatidėliotinų veiksmų įgyvendinant OPV tikslus ir vykdant savo įsipareigojimus vystymosi srityje;

114.  pabrėžia, kad būtina sukurti tinkamą paramos biudžetui ir tvarių projektų finansavimo pusiausvyrą; pabrėžia, kad paramos vystymuisi lėšos turėtų būti panaudojamos įtraukiant kuo daugiau suinteresuotųjų šalių, pasiekiant labiausiai socialiai atskirtų ir atstumtų gyventojų grupes;

115.  dar kartą ragina sudaryti Europos vystymosi fondo (EVF) biudžetą, nes taip būtų padidintas nuoseklumas ir skaidrumas; tačiau primygtinai tvirtina, kad įtraukus EVF į ES biudžetą turi apskritai padidėti ES biudžetas tokia suma, kuri iš pradžių buvo skirta EVF finansuoti;

116.  laikosi nuomonės, kad Europos Komisija / EIVT turėtų nuolat vertinti ES paramos poveikį siekiant pagerinti ES paramos vystymuisi teikimo veiksmingumą, taip pat stiprinti ES ir nacionalinės paramos vystymuisi sąveiką laikantis Paryžiaus deklaracijos;

117.  mano, kad svarbu, jog ES skiriama parama vystymuisi būtų skatinamas tvarus vystymasis pagalbą gaunančiose šalyse; pabrėžia, kad turėtų būti atliktas vertinimas ir nustatyti kriterijai, atitinkantys šį tikslą;

118.  pažymi, kad daugiausia neturtingiausių pasaulio žmonių gyvena augančios ekonomikos šalyse; tačiau reikalauja laipsniškai įgyvendinti alternatyvias vystomojo bendradarbiavimo su šiomis šalimis priemones, pvz., bendrą finansavimą, kad šių šalių vyriausybės būtų paskatintos imtis aktyvesnių skurdo mažinimo veiksmų savo valstybėse;

ES vertybių ir interesų sklaida pasaulyje

119.  pabrėžia, kad ES užsienio politika turėtų būti grindžiama pagrindiniais Sąjungos principais ir vertybėmis, t. y. demokratija, pagarba žmogaus teisėms, įvairove, pagrindinėmis teisėmis ir teisinės valstybės principais; pakartoja būtinybę užtikrinti, kad Sąjunga disponuotų reikiamomis ir specialiai parengtomis šių vertybių skatinimo pasaulyje priemonėmis ir išplėstų taikos ir stabilumo zoną savo kaimynystėje; pabrėžia ypatingą indėlį taikant Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonę (EIDHR);

120.  mano, kad ES tenka ypatinga atsakomybė tarptautinėje bendruomenėje skatinant saugumą, demokratiją ir klestėjimą Europos kaimyninėse šalyse, kurių ekonomikos vystymusi ir pažanga stabilumo srityje ES yra tiesiogiai suinteresuota; taigi mano, kad Sąjungos išorės veiksmų darbotvarkės prioritetas toliau turėtų būti teikiamas siekiui kurti artimus ir veiksmingus santykius su kaimyninėmis šalimis; pabrėžia, kad jeigu Sąjunga nori išspręsti svarbiausius – perėjimo prie demokratijos ir konsolidacijos, gero valdymo, žmogaus teisių – uždavinius ir pateisinti lūkesčius, susijusius su jos moraliniais įsipareigojimais kaimynėms, būtina didinti finansinius įsipareigojimus; kartu mano, kad tikslingesnis lėšų naudojimas yra ne mažiau svarbus nei finansavimo lygis; taigi ragina stiprinti ES pagalbos programų sąlygiškumo principą siekiant gerinti demokratijos vystymą ir patikimą biudžeto valdymą, sumažinti korupcijos lygį ir gerinti gebėjimą skaidriai, veiksmingai ir atskaitingai naudoti ES paramą;

121.  atkreipia dėmesį, kad ES artėja prie naujo plėtros etapo, ypač link Vakarų Balkanų; ragina, kad kitoje DFP būtų atsižvelgta į būsimos plėtros išlaidas, ypač skiriant tinkamą finansavimą Pasirengimo narystei pagalbos priemonei (PNPP); mano, kad taikant PNPP prioritetas turėtų būti teikiamas pagalbai šalims kandidatėms atliekant reikiamus patobulinimus, kuriais būtų užtikrinta atitiktis Bendrijos teisynui ir sudarytos palankesnės sąlygos panaudoti ES lėšas, ypač pilietinei visuomenei, socialiniams partneriams, mažumoms, NVO, kultūros paveldui, taip pat vietos ir regionų valdžios institucijoms;

122.  pabrėžia, kad Sąjunga turi sparčiai derinti savo politiką atsižvelgdama į kylančios ekonomikos valstybes ir vystyti naują strateginę partnerystę su jomis; taigi prašo Komisijos pasiūlyti politikos priemonę, kuri būtų skirta veiklai, nesusijusiai su oficialia parama vystymuisi (OPV), bet apimančiai abipusio intereso sritis;

123.  laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į didėjančius pasaulinius uždavinius, taip pat Europos Sąjungos atsakomybę pasauliniu mastu, ypač turint omenyje dabartinius politinius įvykius arabų pasaulyje, būtinas ES išorės finansinių priemonių restruktūrizavimas; atitinkamai remia jos išorės priemonių pertvarkymą ir strategiškesnį taikymą, taip pat naujų bendradarbiavimo su šalimis partnerėmis formų ir veiklos mechanizmų kūrimą siekiant stiprinti ES išorės veiksmų poveikį ir matomumą bei siekiant bendro tikslo, kad ES išorės veiksmai būtų nuoseklesni ir darnesni; pabrėžia, kad kitoje DFP turėtų būti remiamas politikos suderinamumas, t. y. kad būtų užtikrinama, jog ES politika ir išlaidos, skiriamos žemės ūkiui, žuvininkystei, prekybai ir energijai, tiesiogiai neprieštarautų vystymosi politikos tikslams;

Atsakomosios priemonės kilus krizei

124.  pakartoja, kad krizių prevencija ir valdymas yra svarbūs ES prioritetai; todėl pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad būtų sukurtos atitinkamos veiksmingos ir adekvačiai finansuojamos priemonės; laikosi nuomonės, kad dabartinė Stabilumo priemonė ir toliau lieka svarbi Sąjungai norint nedelsiant reaguoti į krizę, tačiau daugiau dėmesio turėtų būti skirta ilgalaikiams prevenciniams veiksmams, įskaitant taikos kūrimo ir konfliktų prevencijos priemones, pvz., rengiant geografines programas, pagal kurias būtų galima imtis optimalesnių veiksmų;

125.  yra įsitikinęs, kad humanitarinei pagalbai tenka esminis vaidmuo ES išorės santykių srityje; pažymi, kad stichinės nelaimės darosi vis dažnesnės, o jų padariniai vis sunkesni, be to, vis dažniau įsižiebs konfliktai, nes bus kovojama dėl tokių išteklių, kaip energija, vanduo ir žaliavos; pabrėžia būtinybę užtikrinti tinkamus biudžeto išteklius Humanitarinės pagalbos priemonei ir Skubios pagalbos rezervui, siekiant išvengti kasmetinių Europos Komisijos ad hoc prašymų suteikti papildomą finansavimą; šis biudžetas turėtų išlikti nepriklausomas, siekiant užtikrinti humanitarinės pagalbos, atribotos nuo kitų (pvz., geopolitinių) sumetimų arba interesų, neutralumą;

Administracinės išlaidos

126.  laikosi nuomonės, kad Sąjungos ir nacionalinio lygmens aukštos kokybės viešasis administravimas – esminis elementas siekiant strateginių tikslų, nustatytų remiantis strategija „Europa 2020“; ragina Komisiją pateikti aiškią administracinių išlaidų po 2013 m. analizę tinkamai atsižvelgiant į pastangas konsoliduoti viešuosius finansus, į naujus Lisabonos sutartyje Sąjungai numatytus uždavinius ir kompetencijos sritis ir į veiksmingumą, kurį ketinama užsitikrinti optimaliai panaudojus žmogiškuosius išteklius, ypač juos perkeliant ir taikant naujas technologijas;

127.  pažymi, kad atliekant tokią analizę turėtų būti ištirtas tarpusavio sąveikos mastas, ypač taupymo galimybės, inter alia, vykdant restruktūrizavimą, tęsiant tarpinstitucinį bendradarbiavimą, peržiūrint kiekvienos institucijos ir organo darbo metodus ir darbo vietas, geriau atskiriant institucijų ir agentūrų uždavinius, atsižvelgiant į vidutinės trukmės ir ilgalaikį finansinį pastatų politikos poveikį, pensijų sistemas ir kitas teisės aktų nuostatų, taikomų ES institucijoms dirbantiems darbuotojams, sritis; mano, jog tokia analizė gali parodyti, kad yra galimybių sumažinti bendrą ES administracinį biudžetą, nedarant neigiamo poveikio aukštai ES viešojo administravimo kokybei, veiksmingumui ir patrauklumui;

128.  atkreipia dėmesį į tai, kad galėtų būti nemažai sutaupyta, jei Europos Parlamentas turėtų vieną būstinę;

IV dalis.Finansinės programos organizavimas ir struktūra
Prioritetus atspindinti struktūra

129.  mano, kad remiantis kitos DFP struktūra turėtų būti skatinamas ir planavimo tęstinumas, ir lankstumas perskirstant išlaidų kategorijose ir tarp jų, taip pat turi būti vengiama dabartinei DFP būdingų trūkumų, ypač atsižvelgiant į 1a išlaidų pakategorės „Konkurencingumas siekiant augimo ir užimtumo“, 3 b išlaidų pakategorės „Pilietybė“ ir 4 išlaidų kategorijos „Išorės santykiai“ trūkumus; mano, kad DFP struktūra turėtų užtikrinti didesnį Europos piliečių informuotumą apie ES politikos ir biudžeto prioritetus; todėl primygtinai pabrėžia, kad būtina vengti nemotyvuotų radikalių pokyčių ir konsoliduoti bei gerinti esamą struktūrą;

130.  pakartoja, kad strategija „Europa 2020“ turėtų būti kitos DFP politinis orientyras; todėl mano, kad struktūroje turėtų būti atspindėti strategijos „Europa 2020“ pažangumo, tvarumo ir visaapimančio augimo aspektai ir skatinamas jų politinis matomumas; taigi siūlo pagal naują struktūrą visas su susijusias vidaus politikos sritis sugrupuoti vienoje išlaidų kategorijoje „Europa 2020“;

131.  siūlo remiantis išlaidų kategorija „Europa 2020“ sukurti keturias susijusių politikos sričių pakategores, kuriomis remiantis šios politikos sritys būtų geriau koordinuojamos ir užtikrinta geresnė jų tarpusavio sąveika; taigi siūlo sukurti pakategorę, kuriai būtų priskirtos su žiniomis susijusias politikos sritys; antroji būtų skirta sanglaudos politikai ir atspindėtų jos horizontalų pobūdį bei jos indėlį siekiant visų pagal strategiją „Europa 2020“ ir socialinės politikos srityje numatytų tikslų; trečioji pakategorė aprėptų tvarumo ir su išteklių naudojimo veiksmingumu susijusią politiką, o ketvirtoji, skirta pilietybei, sujungtų į vieną pakategorę dabartinės DFP pakategores 3a (pilietybė) ir 3b (laisvės, saugumo ir teisingumo politika), atsižvelgiant į ankstesnius sunkumus, kurių kilo vienai smulkiai pakategorei priskiriant keletą nedidelių programų;

132.  mano, kad kitoje DFP turėtų būti sudarytos sąlygos atskirti plataus masto Europos Sąjungai strategiškai svarbių projektų finansavimą ir sutelkti jį išlaidų kategorijoje „Europa 2020“; mano, kad ES biudžete turėtų būti nustatytas ilgalaikis įnašas į šiuos projektus, siekiant užtikrinti jų planavimo tęstinumą ir veiklos nenutrūkstamumą; mano, kad prireikus papildomų finansinių išteklių šiems didelio masto projektams, šios lėšos neturėtų būti dengiamos mažesnių sėkmingų iš ES biudžeto finansuojamų projektų sąskaita;

133.  mano, kad atsižvelgiant į tai, kad strategija „Europa 2020“ yra integruoto pobūdžio, ir siekiant užtikrinti, kad biudžeto priemonės būtų tinkamai suderintos atsižvelgiant į pažangų strategijos vystymą, itin svarbu užtikrinti, kad šiai strategijai skirtos keturios pakategorės būtų taikomos lanksčiau;

134.  primena apie sunkumus, kurių kyla vienai smulkiai pakategorei priskiriant keletą nedidelių programų; todėl siūlo 2007–2013 m. DFP pakategores 3a (pilietybė) ir 3b (laisvės, saugumo ir teisingumo politika) sujungti į vieną pakategorę;

135.  ragina išsaugoti išorės politikai skirtą išlaidų kategoriją;

136.  ragina išsaugoti administravimui skirtą išlaidų kategoriją;

137.  ragina visoms išlaidų kategorijoms nustatyti bendrą DFP maržą, kuri būtų mažesnė už bendrą viršutinę DFP ribą ir už atskiras numatytas kiekvienos išlaidų kategorijos maržas ir kuri būtų mobilizuojama metinio biudžeto procedūros metu; mano, kad ši marža taip pat turėtų aprėpti nepanaudotas ankstesnių biudžetinių metų maržas, nepanaudotus asignavimus ir asignavimus, kurių įsipareigojimai buvo panaikinti (įsipareigojimus ir mokėjimus);

138.  be to, mano, kad skaidrumo ir matomumo gerinimo sumetimais turėtų būti numatyta papildoma rezervinė marža, kuri būtų mažesnė už viršutinę nuosavų išteklių ribą, bet didesnė už viršutinę DFP ribą ir kurią būtų galima panaudoti atsižvelgiant į negrąžinimo riziką, susijusią su paskolų garantijomis, teikiamomis pagal Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę ir pagal vidutinės trukmės finansinės paramos mechanizmą valstybių narių mokėjimo balansams, taip pat numatyti galimą ES biudžeto indėlį, skirtą Europos stabilumo mechanizmui po 2013 m.;

139.  primygtinai ragina Komisiją priede prie biudžeto numatyti visas ES išlaidas, atsirandančias dėl tarpvyriausybinės procedūros ir neįtrauktas į ES biudžetą; mano, kad kasmet teikiant šią informaciją bus galima susidaryti išsamų vaizdą apie visas investicijas, kurias valstybės narės sutinka daryti ES lygmeniu;

140.  siūlo, kad ES biudžete (galbūt priede) būtų aiškiai nurodytos visos kiekvienoje ES politikos srityje daromos investicijos, numatytos įvairiose ES biudžeto dalyse; tuo pat metu mano, kad Komisija taip pat turėtų pateikti investicijų poreikių, kurie numatyti visam planavimo laikotarpiui, įvertinimą;

141.  primygtinai ragina Komisiją į savo biudžeto projektą, kuris perduodamas ES biudžeto valdymo institucijai, įtraukti išsamią informaciją apie ES biudžeto pajamas; pažymi, kad bendras biudžeto pajamų ir išlaidų pristatymas faktiškai yra įprasta praktika pateikiant visus nacionalinius biudžetus; tvirtai tiki, kad tokiu būdu bus palaikomos nuolatinės diskusijos dėl Europos Sąjungos finansų sistemos, kartu visiškai pripažindamas, kad biudžeto valdymo institucija šiuo metu neturi teisės siūlyti šios biudžeto dalies pakeitimų;

142.  todėl siūlo tokią kitos DFP struktūrą:

Prisitaikymas prie kintančių aplinkybių: lankstumas

143.  pakartoja savo poziciją, išdėstytą 2009 m. kovo 25 d. rezoliucijoje dėl 2007–2013 m. finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūros(7), t. y. kad didesnis lankstumas imantis veiksmų pagal tam tikrą kategoriją ar keletą iš jų absoliučiai būtinas norint, kad Sąjungos veiklos pajėgumų pakaktų ne tik naujoms problemoms spręsti, bet ir sprendimų priėmimo procesui institucijose paskatinti;

Laikotarpio vidurio peržiūra

144.  pabrėžia privalomos laikotarpio vidurio peržiūros būtinybę, jei DFP trukmė yra ilgesnė nei 5 metai, kad būtų galima atlikti kiekybinę ir kokybinę analizę ir kritiškai įvertinti, kaip įgyvendinama DFP; pabrėžia, kad ateityje laikotarpio vidurio peržiūra turėtų būti į DFP reglamentą įtrauktas teisiškai įpareigojantis reikalavimas ir numatyta speciali procedūra, kurią įgyvendinant būtų užtikrintas visapusiškas Parlamento – teisėkūros ir biudžeto institucijos – dalyvavimas; pabrėžia, kad, jeigu atlikus peržiūrą nustatomos netinkamos likusio laikotarpio viršutinės ribos, turėtų būti užtikrinta reali galimybė jas persvarstyti;

Viršutinių ribų persvarstymas

145.  primygtinai ragina numatyti, kad lankstumo laipsnis, užtikrinamas taikant persvarstymo priemonę, priklausytų nuo jos taikymo procedūros, ir pažymi, kad Taryba apskritai nelinkusi jos taikyti; mano, kad, jeigu išlaidų viršutinių ribų koregavimas lieka realiai įmanomas, itin svarbu užtikrinti, kad planuojant būsimąją persvarstymo priemonę būtų numatyta supaprastinta pakeitimų neviršijant patvirtintos ribinės vertės procedūra; be to, ragina išsaugoti galimybę padidinti bendrą DFP viršutinę ribą

Pakankamos maržos ir lankstumo žemiau viršutinės ribos užtikrinimas

146.  pabrėžia, kad kiekvienai išlaidų kategorijai svarbu užtikrinti pakankamą rezervą; su susidomėjimu atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą nustatyti fiksuotą maržos procentinę dalį; tačiau mano, kad remiantis šia galimybe didesnis lankstumas galėtų būti užtikrintas tik tuo atveju, jeigu ateityje būtų nustatytos pakankamai aukštos viršutinės ribos ir būtų užtikrinta papildoma veiksmų laisvė;

147.  pažymi, kad visais įmanomais būdais turėtų būti skatinamas lankstumas žemiau viršutinės ribos, ir palankiai vertina Komisijos pasiūlymus, pateiktus persvarstant biudžetą;

148.  mano, jog svarbu išsaugoti galimybę paankstinti ar pavėlinti pagal tam tikrą daugiametės programos išlaidų kategoriją numatytas išlaidas siekiant užtikrinti, kad būtų galima imtis anticiklinių veiksmų ir veiksmingų atsakomųjų priemonių kilus didelei krizei; todėl mano, kad dabartinė su teisės aktais susijusi lankstumo priemonių sistema įgyvendinant dabartinę DFP veikė pakankamai gerai; ragina, kad kitoje DFP būtų išlaikyta 5 proc. lankstumo riba aukščiau arba žemiau pagal bendro sprendimo procedūrą nustatytos sumos;

149.  yra įsitikinęs, kad nepanaudotos maržos, nepanaudoti asignavimai ir asignavimai, kurių įsipareigojimai buvo panaikinti (įsipareigojimai ir mokėjimai), turėtų būti perkeltos iš vienų metų biudžeto į kitus metus ir sudaryti bendrą DFP maržą, kuri galėtų būti priskirta įvairioms išlaidų kategorijoms, atsižvelgiant į jų numatomus poreikius; todėl mano, kad ES biudžetui skirtos lėšos turėtų būti panaudotos tik tokiu būdu, o ne grąžinamos valstybėms narėms, kaip daroma šiuo metu;

150.  be to, mano, kad šie pasiūlymai turi būti papildyti užtikrinant lėšų perskirstymo tarp išlaidų kategorijų konkrečiais metais lankstumą ir didesnį lankstumą tarp pakategorių;

151.  pakartoja, kad sprendimų priėmimo procesas turi būti planuojamas taip, kad būtų galima veiksmingai panaudoti šias priemones;

Lankstumo priemonės

152.  mano, kad gyvybiškai svarbu išsaugoti ir gerinti dabartinę specialių priemonių sistemą, kurią sudaro Lankstumo priemonė, Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas, Europos Sąjungos solidarumo fondas ir neatidėliotinos pagalbos rezervas ir kurią galima panaudoti ad hoc pagrindu, t. y. toliau paprastinti minėtųjų priemonių naudojimo tvarką ir rengti joms pakankamas finansavimo programas, taip pat numatyti ateityje sukurti naujas priemones; pabrėžia, kad šie papildomi finansavimo ištekliai turi būti telkiami taikant Bendrijos metodą;

153.  mano, kad Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas vykdė sėkmingą veiklą parodant ES solidarumą ir teikiant paramą dėl neigiamo globalizacijos ir pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės poveikio atleistiems darbuotojams, todėl jis turėtų būti išlaikytas ir naujoje DFP; vis dėlto mano, kad Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo paramos teikimo procedūros yra pernelyg ilgos ir sudėtingos; ragina Komisiją pasiūlyti būdų, kuriais remiantis ateityje šios procedūros galėtų būti supaprastintos ir sutrumpintos;

154.  yra įsitikinęs, kad užtikrinant papildomą lankstumą itin svarbų vaidmenį atliko Lankstumo priemonė, kuri iš visų lankstumo priemonių buvo taikoma labiausiai; siūlo gerokai padidinti pradinę Lankstumo priemonei skirtą sumą ir vėliau kasmet ją didinti DFP laikotarpiu ir išsaugoti galimybę perkelti dalį nepanaudotų metinių lėšų iki metų, kurie būtų apskaičiuojami pagal formulę „n+2“;

155.  pažymi, kad pastaraisiais metais nepakako lėšų, reikalingų skubiai spręsti problemoms, susijusioms su gamtinėmis ir humanitarinėmis katastrofomis; todėl ragina iš esmės padidinti neatidėliotinos pagalbos rezervui skirtą finansavimą ir numatyti galimybę daugiamečiu pagrindu mobilizuoti priemonei reikalingas lėšas;

DFP trukmė

156.  pabrėžia, kad priimant sprendimą dėl kitos DFP trukmės pasirinkimo turėtų būti užtikrinta tinkama programavimo ciklų stabilumo, atskirų sričių politikos įgyvendinimo ir institucijų, ypač Europos Komisijos ir Europos Parlamento, politinių ciklų trukmės pusiausvyra; primena, kad ilgesniu laikotarpiu reikalingas didesnis lankstumas;

157.  mano, kad dėl priežasčių, susijusių su demokratine atskaitomybe ir atsakomybe, penkerių metų ciklas visiškai atitinka Parlamento nurodytą siekį kaip galima labiau suderinti DFP trukmę ir institucijų politinių ciklų trukmę; vis dėlto yra susirūpinęs, kad penkerių metų ciklas šiuo metu gali būti pernelyg trumpas politikos sritims, kurioms būtinas ilgesnis planavimo laikotarpis (t. y. sanglaudos, žemės ūkio, TEN politikai), ir kad jis nevisiškai atitiktų šių politikos sričių planavimo ir įgyvendinimo trukmės ciklo reikalavimus;

158.  pažymi, kad taikant dešimtmetę DFP, kaip biudžeto peržiūroje pasiūlė Komisija, galėtų būti iš esmės užtikrintas finansų programavimo laikotarpio stabilumas ir nuspėjamumas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad bendros viršutinės ribos ir esminės teisinės priemonės būtų nustatytos dešimčiai metų, DFP taptų mažiau lanksti ir ją taikant būtų be galo sunku taikytis prie naujų situacijų; todėl mano, kad 5+5 metų ciklas gali būti numatytas tik tuo atveju, jeigu su Taryba būtų pasiektas ir į DFP reglamentą įtrauktas susitarimas dėl maksimalaus lankstumo lygio ir privalomos laikotarpio vidurio peržiūros;

159.  laikosi nuomonės, kad nustatant naująją DFP turėtų būti pasirinktas laikinas septynerių metų ciklo iki 2020 m. sprendimas, kadangi tokiu būdu būtų užtikrintas programų tęstinumas ilgesniu laikotarpiu ir kartu didesnis stabilumas, be to, būtų aiški sąsaja su strategija „Europa 2020“; tačiau pažymi, kad visos galimybės, susijusios su kitos DFP trukme, priklauso nuo pakankamo finansavimo, taip pat nuo to, ar taikant programą ir kitose srityse bus užtikrintas adekvatus ir ištekliais patikimai pagrįstas lankstumas, kad būtų išvengta problemų, su kuriomis susidurta 2007–2013 m.;

160.  mano, kad sprendimu dėl naujos septynmetės DFP neturėtų būti užbėgta už akių galimybei pasirinkti penkerių metų arba 5+5 metų laikotarpį nuo 2021 m.; pakartoja savo įsitikinimą, kad susiejus finansinio planavimo laikotarpį su Komisijos ir Europos Parlamento kadencijos laikotarpiu bus sustiprinta demokratinė atsakomybė, atskaitomybė ir teisėtumas;

V dalis.Ambicijų ir išteklių derinimas: išlaidų ir ES finansavimo reformos ryšys
Pakankami biudžeto ištekliai

161.  visiškai supranta, kad valstybės narės vykdo sunkius savo nacionalinių biudžetams fiskalinius koregavimus, ir pakartoja, kad Europos pridėtinės vertės siekis ir patikimo finansų valdymo (veiksmingumo, efektyvumo ir taupumo) užtikrinimas labiau negu bet kada turėtų būti ES biudžeto orientaciniai principai;

162.  pabrėžia, kad, nepaisant galimybių sutaupyti lėšų, ES biudžetas, kuriam šiuo metu bendrai skiriama 1 proc. BNP, negali užpildyti finansavimo spragų, kylančių dėl papildomo finansavimo poreikio, susijusio su Sutarties įsigaliojimu, taip pat atsižvelgiant į šiuos dabartinius politikos prioritetus ir įsipareigojimus;

163.  tvirtai laikosi nuomonės, kad kitos DFP įšaldymas laikantis 2013 m. lygmens, kaip to reikalauja kai kurios valstybės narės, nėra ekonomiškai pagrįstas sprendimas; atkreipia dėmesį į tai, kad netgi padidinus kitos DFP išteklius 5 proc., palyginti su 2013 m. lygmeniu(8), būtų galima tik ribotai prisidėti siekiant patvirtintų Sąjungos tikslų ir įsipareigojimų bei įgyvendinant Sąjungos solidarumo principą; taigi įsitikinęs, kad kitoje DFP būtina didinti išteklius bent 5 proc.; ragina Tarybą, jei ji nesutinka su šiuo požiūriu, aiškiai nurodyti, kurių jos politinių prioritetų arba projektų galėtų būti visiškai atsisakyta, nepaisant įrodytos jų pridėtinės vertės Europai;

164.  pakartoja, kad DFP po 2013 m. nenumačius pakankamų papildomų išteklių Sąjunga negalės įgyvendinti esamų politikos prioritetų, ypač susijusių su strategija „Europa 2020“, Lisabonos sutartyje numatytų naujų uždavinių, jau nekalbant apie galimybę imtis atsakomųjų priemonių kilus nenumatytam atvejui;

165.  pabrėžia, kad viršutinė nuosavų išteklių riba nekeičiama nuo 1993 m.; mano, kad gali reikėti palaipsniui pritaikyti viršutinę nuosavų išteklių ribą atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės perduoda Sąjungai daugiau įgaliojimų ir paveda jai įgyvendinti daugiau tikslų; mano, kad nors pagal Tarybos vienbalsiai nustatytą dabartinę nuosavų išteklių viršutinę ribą(9) užtikrinama pakankama veiksmų laisvė biudžeto srityje siekiant įgyvendinti svarbiausius Sąjungos uždavinius, jos vis dėlto nepakaktų siekiant užtikrinti, kad ES biudžetas taptų realia Europos ekonomikos valdysenos priemone arba kad būtų ženkliai prisidedama prie strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo ES lygmeniu;

Skaidresnė, paprastesnė ir teisingesnė finansavimo sistema

166.  primena, jog Lisabonos sutartyje numatyta, kad „neatmetant kitų įplaukų, visas biudžetas finansuojamas nuosavais ištekliais“; pabrėžia, kad dėl to, kaip nuosavų išteklių sistema vystėsi laipsniškai pakeisdama tikruosius nuosavus išteklius vadinamaisiais „nacionaliniais įnašais“, neproporcingai didelis dėmesys skiriamas gryniesiems valstybių narių likučiams, nors tai prieštarauja ES solidarumo principui, nepakankamai atsižvelgiama į bendrąjį Europos interesą ir iš esmės ignoruojama Europos pridėtinė vertė; mano, kad dėl šios priežasties biudžeto apimtis praktiškai priklauso nuo atskirų valstybių narių finansinės būklės ir jų požiūrio į ES; atsižvelgdamas į tai, primygtinai ragina nuodugniai reformuoti ES išteklių sistemą siekiant užtikrinti, kad ES biudžeto finansavimas vėl būtų vykdomas atsižvelgiant į Sutarties principus ir reikalavimus;

167.  mano, kad pagrindinis reformos tikslas – sukurti savarankišką, teisingesnę, skaidresnę, paprastesnę ir sąžiningesnę finansavimo sistemą, kuri būtų geriau suprantama piliečiams ir kurią taikant būtų aiškesnis jų indėlis į ES biudžetą; taigi ragina panaikinti šiuo metu taikomas grąžinamąsias išmokas, galiojančias išimtis ir korekcijos priemones; yra įsitikinęs, kad vienerių ar keleto išimtinai nuosavų išteklių nustatymas Sąjungai siekiant pakeisti BNP grindžiamą sistemą yra būtinas, jei tikimasi, jog Sąjunga kada nors turės tokį biudžetą, kokio jai reikia norint veiksmingai siekti finansinio stabilumo ir ekonomikos atkūrimo; primena, kad bet kokie nuosavų išteklių sistemos pakeitimai turėtų būti įgyvendinami laikantis valstybių narių fiskalinio suvereniteto principo; todėl tvirtina, kad Sąjunga turėtų turėti galimybę tiesiogiai rinkti nuosavus išteklius nepriklausomai nuo nacionalinių biudžetų;

168.  pabrėžia, kad nuosavų išteklių sistemos restruktūrizavimas susijęs ne su ES biudžeto dydžiu, o su siekiu rasti veiksmingesnį išteklių derinį siekiant finansuoti ES patvirtintas politikos sritis ir tikslus; atkreipia dėmesį į tai, kad įdiegus naująją sistemą piliečiams neturėtų padidėti bendra mokesčių našta ir kad būtų sumažinta našta nacionaliniams iždams;

169.  pabrėžia, kad Europos Parlamentas – vienintelis parlamentas, kuris gali daryti įtaką klausimais dėl išlaidų, bet ne dėl pajamų; todėl pabrėžia ypatingą ES išteklių demokratinių reformų poreikį;

170.  atkreipia dėmesį į galimus naujus nuosavus išteklius (finansų sektoriaus apmokestinimas, aukcionai pagal šiltnamio efektą sukeliančių dujų prekybos taršos leidimais sistemą, su oro transportu susijęs ES mokestis, PVM, energijos mokestis, įmonių pelno mokestis), kuriuos Komisija siūlo savo komunikate dėl biudžeto peržiūros; laukia šių galimybių poveikio vertinimo išvadų, įskaitant įvairių ES finansinių sandorių mokesčio nustatymo galimybių pagrįstumo tyrimą, kurį atliekant turėtų būti įvertinti ir atitinkami lėšų surinkimo mechanizmai, atsižvelgdamas į tai, kad 2011 m. liepos 1 d. Komisija ketina pristatyti teisėkūros pasiūlymą;

171.  mano, kad taikant FSM finansinis sektorius galėtų labai prisidėti prie ekonominių ir socialinių krizės išlaidų dengimo ir didesnio valstybės finansų tvarumo; mano, kad taip būtų iš dalies prisidėta prie ES biudžeto finansavimo ir valstybių narių BNP grindžiamų įnašų sumažinimo ir kad Sąjunga taip pat turėtų rodyti pavyzdį kovodama su lėšų perkėlimu į vadinamuosius mokesčių rojus;

VI dalis.Sklandaus ir veiksmingo tarpinstitucinių derybų proceso siekis

172.  primena, kad, remiantis Lisabonos sutartimi, prieš Tarybai vienbalsiai patvirtinant DFP, privaloma gauti Parlamentą sudarančių narių daugumos pritarimą;

173.  atkreipia dėmesį į griežtą Parlamentui ir Tarybai taikomą daugumos balsuojant reikalavimą ir pažymi, kad svarbu visapusiškai išnaudoti galimybes, numatytas Sutartyje, t. y. SESV 312 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią DFP svarstymo procedūros metu Parlamentas, Taryba ir Komisija turi imtis bet kokių jai patvirtinti reikalingų priemonių; pažymi, kad dėl to institucijoms tenka išimtinė pareiga derėtis siekiant susitarti dėl teksto, kuriam Parlamentas gali pritarti; be to, atkreipia dėmesį į tai, kad, jei iki 2013 m. pabaigos nebus priimta jokia DFP, 2013 m. metais taikytos viršutinės ribos ir nuostatos bus taikomos tol, kol bus priimta nauja DFP;

174.  todėl teigiamai vertina Tarybai pirmininkaujančių valstybių(10) įsipareigojimą užtikrinti atvirą ir konstruktyvų dialogą ir bendradarbiavimą su Europos Parlamentu visos būsimosios DFP rengimo procedūros metu ir dar kartą patvirtina savo norą toliau glaudžiai bendradarbiauti su Taryba ir Komisija visapusiškai laikantis Lisabonos Sutarties nuostatų šio derybų proceso metu;

175.  savo ruožtu, primygtinai ragina Tarybą ir Komisiją vadovautis Sutarties nuostatomis ir dėti visas būtinas pastangas, reikalingas greitai susitarti su Parlamentu dėl praktinių darbo metodų, kurie būtų taikomi derantis dėl DFP; pakartoja, kad pajamų ir išlaidų reforma susijusios, ir todėl reikalauja Tarybos tvirtai įsipareigoti derantis dėl DFP aptarti pasiūlymus dėl naujų nuosavų išteklių;

176.  reikalauja ES lygmeniu pradėti plataus masto viešas diskusijas dėl Sąjungos DFP paskirties, apimties ir krypties, taip pat dėl pajamų sistemos reformos; ypač siūlo sušaukti konvencijos tipo konferenciją dėl būsimo Sąjungos finansavimo, kurioje dalyvautų ir Europos Parlamento nariai, ir nacionalinių parlamentų atstovai;

o
o   o

177.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir kitoms susijusioms institucijoms ir tarnyboms, taip pat valstybių narių nacionalinėms vyriausybėms ir parlamentams.

(1) OL C 139, 2006 6 14, p. 1. (2) OL C 27 E, 2008 1 31, p. 214. (3) OL L 163, 2007 6 23, p. 17. (4) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0225. (5) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0080. (6) 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimas 2010/427/ES, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos struktūra ir veikimas (OL L 201, 2010 8 3, p. 30). (7) OL C 117 E, 2010 5 6, p. 95. (8) 2013 m. lygmuo: 1,06 proc. BNP; 2013 m. lygmuo + 5 proc.: 1,11 proc. GNP (įsipareigojimai ir asignavimai pastoviomis 2013 m. kainomis). Šie skaičiai grindžiami prielaida, kad bus patvirtinta septynerių metų DFP, atsižvelgiant į šiuos Komisijos vertinimus bei prognozes: – Biudžeto GD 2011 m. gegužės mėn. prognozė dėl 2012 m. BNP: 13 130 916,3 mln. EUR (2012 m. kainomis);– Ekonomikos ir finansų reikalų GD 2011 m. sausio mėn. vertinimas dėl GNP nominalaus augimo 1,4 proc. 2011–2013 m. laikotarpiu ir 1,5 proc. – 2014 m.–2020 m. laikotarpiu.NB: Šie skaičiai gali kisti atsižvelgiant į Komisijos vertinimų ir prognozių pakeitimus, referencinius metus ir naudojamų kainų tipą (dabartinės arba pastovios). (9) 1,23 proc. bendro valstybių narių BNP (mokėjimų asignavimai) ir 1,29 proc. (įsipareigojimų asignavimai). (10) Ministro pirmininko Yves'o Leterme'o 2010 m. gruodžio 8 d. laiškas Parlamento pirmininkui J. Buzekui.