Rodyklė 
Priimti tekstai
Ketvirtadienis, 2011 m. kovo 10 d. - Strasbūras
Vengrijos žiniasklaidos įstatymas
 Pietinės ES kaimynės šalys, visų pirma Libija, įskaitant humanitarinius aspektus
 ES požiūris Irano klausimu
 16-oji Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos sesija (Ženeva, 2011 m. vasario 28 d. - kovo 25 d.)
 Pakistanas: mažumų reikalų ministro Shahbazo Bhatti nužudymas
 Baltarusija, ypač Alesio Michalevičiaus and Natalijos Radinos atvejai
 Padėtis ir kultūros paveldas Kašgare (Xinjiang Uyghuro autonominis regionas, Kinija)
 Europos savidraudos draugijų, asociacijų ir fondų įstatų parengimas
 Sunkiasvorių transporto priemonių susidūrimai

Vengrijos žiniasklaidos įstatymas
PDF 271kWORD 63k
2011 m. kovo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Vengrijos žiniasklaidos įstatymo
P7_TA(2011)0094B7-0191/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 2, 3, 6 ir 7 straipsnius, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 49, 56, 114, 167 ir 258 straipsnius, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnį ir Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 10 straipsnį, susijusį su pagrindinių teisių, ypač saviraiškos ir informacijos laisvės ir teisės į žiniasklaidos pliuralizmą laikymusi, skatinimu jų laikytis ir apsauga,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 10 d. Direktyvą 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 25 d. Europos spaudos laisvės chartiją ir į Europos Komisijos darbo dokumentą dėl žiniasklaidos pliuralizmo ES valstybėse narėse (SEC(2007)0032), Komisijos apibrėžtą trijų pakopų žiniasklaidos pliuralizmo strategiją ir nepriklausomą tyrimą, kuris Komisijos užsakymu atliktas 2009 m.,

–  atsižvelgdamas į savo 2004 m. balandžio 22 d. rezoliuciją dėl saviraiškos ir informacijos laisvės pažeidimo pavojaus Europos Sąjungoje, ypač Italijoje(1), į 2008 m. rugsėjo 25 d. rezoliuciją dėl žiniasklaidos sutelkimo ir pliuralizmo Europos Sąjungoje(2) ir į 2010 m. rugsėjo 7 d. rezoliuciją dėl žurnalistikos ir naujosios žiniasklaidos – viešosios erdvės Europoje kūrimas(3),

–  atsižvelgdamas į Komisijos pareiškimus ir Parlamento narių klausimus, kurie buvo pateikti ir dėl kurių Europos Parlamente vyko diskusijos informacijos laisvės Italijoje tema 2009 m. spalio 8 d. ir 2010 m. rugsėjo 8 d., taip pat į diskusijas Vengrijos žiniasklaidos įstatymo tema, 2011 m. sausio 17 d. vykusias jungtiniame Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų ir Kultūros ir švietimo komiteto posėdyje,

  atsižvelgdamas į LIBE komiteto sprendimą prašyti Pagrindinių teisių agentūros kasmet parengti palyginamąją ataskaitą, pateikiant rodiklius, apie žiniasklaidos laisvę, pliuralizmą ir nepriklausomą valdymą ES valstybėse narėse,

–  atsižvelgdamas į UNESCO konvenciją dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo, ypač į jos 5 straipsnio 2 dalį, 7 ir 11 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi Europos Sąjunga grindžiama ES sutarties 2 straipsnyje nurodytomis demokratinėmis vertybėmis ir teisinės valstybės principu, o pagal Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnį ir Europos žmogaus teisių konvencijos10 straipsnį ES užtikrina ir skatina žodžio ir informacijos laisvę, taip pat pripažįsta Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų teisių, laisvių ir principų teisinę vertę – tą ji parodė prisijungdama prie Europos žmogaus teisių konvencijos, kurios esminė prielaida yra laisva žiniasklaida ir pliuralizmas, ir kadangi į šios teisės apima laisvę reikšti nuomonę ir laisvę gauti bei skleisti informaciją be valdžios institucijų kontrolės, kišimosi ar jų spaudimo,

B.  kadangi žiniasklaidos pliuralizmas ir laisvė ES ir jos valstybėse narėse, ypač Italijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekijos Respublikoje ir Estijoje, vis dar kelia didelį susirūpinimą, kaip parodė neseniai pateikta kritika, kurią dėl 2010 m. birželio–gruodžio mėn. priimto Vengrijos žiniasklaidos įstatymo ir konstitucinių pakeitimų išreiškė tarptautinės organizacijos, pvz., Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) ir Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras, daug tarptautinių ir nacionalinių žurnalistų organizacijų, redaktorių ir leidėjų profesinės organizacijos, žmogaus teisių ir pilietinių laisvių srityje veikiančios NVO, taip pat valstybės narės ir Komisija,

C.  kadangi Komisija išreiškė susirūpinimą ir paprašė Vengrijos vyriausybės pateikti informacijos, susijusios su Vengrijos žiniasklaidos įstatymo suderinamumu su Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva ir apskritai su Bendrijos acquis, ypač kalbant apie subalansuoto informacijos teikimo reikalavimą, taikomą visiems audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjams, ir iškėlė abejonių dėl šio įstatymo suderinamumo su proporcingumo principu ir pagarbos pagrindinėms teisėms – saviraiškos ir informacijos teisėms, įtvirtintoms Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnyje, taip pat kalbant apie kilmės šalies principą ir registravimo reikalavimą, ir kadangi Vengrijos vyriausybė atsakydama pateikė išsamesnės informacijos ir pradėjo įstatymo keitimo procesą, atsižvelgdama į Komisijos nurodytus klausimus,

D.  kadangi ESBO išreiškė rimtų abejonių dėl Vengrijos įstatymų teritorinės taikymo srities ir registracijos reikalavimų, saviraiškos laisvės ir turinio reguliavimo, dėl to, kad paskirtas tas pats asmuo, atsakingas ir už nacionalinę žiniasklaidą, ir telekomunikacijas, dėl visuomeninės transliacijos principų laikymosi(4), atkreipiant dėmesį į tai, kad naujas įstatymas pakenkė žiniasklaidos pliuralizmui ir panaikino finansinį ir politinį visuomeninės žiniasklaidos nepriklausomumą, sutvirtino ilgalaikį neigiamą poveikį nepriklausomai žiniasklaidai dėl to, kad Žiniasklaidos tarnybos ir Žiniasklaidos tarybos sudėtis ir kadencijos trukmė buvo homogeniškos politiniu atžvilgiu(5) ir kad šios įstaigos vykdė skvarbią ir centralizuotą vyriausybės, teisminę ir politinę visų žiniasklaidos priemonių kontrolę; kadangi susirūpinimą taip pat kėlė neproporcingos ir nepagrįstai griežtos nuobaudos dėl ginčytinų ir neapibrėžtų priežasčių, automatiško nuobaudų taikymo sustabdymo procedūros nebuvimas tais atvejais, kai prieš žiniasklaidos tarybos nustatytą sprendimą iškelta byla teisme, žurnalistinių šaltinių konfidencialumo principo pažeidimas ir šeimos vertybių apsauga,

E.  pritaria ESBO išreikštoms rimtoms abejonėms dėl Žiniasklaidos tarnybos ir Žiniasklaidos tarybos politiniu požiūriu homogeniškos sudėties, kadencijos trukmės ir jų vykdomos skvarbios ir centralizuotos vyriausybinės, teisminės ir politinės visų žiniasklaidos priemonių kontrolės, dėl to, kad daugiausia problemų keliančios šio teisės akto nuostatos prieštarauja ESBO ir tarptautiniams saviraiškos laisvės standartams, pvz., panaikinama visuomeninių transliavimo priemonių politinė ir finansinė nepriklausomybė, dėl reguliavimo taikymo srities (dalykinės ir teritorinės) ir sprendimo neapibrėžti pagrindinių sąvokų, todėl žurnalistai neturi galimybės žinoti, kada pažeidžia įstatymą,

F.  kadangi Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras paragino Vengrijos valdžios institucijas peržiūrint savo žiniasklaidos įstatymą įtraukti Europos Tarybos standartus, susijusius su saviraiškos laisve ir žiniasklaidos pliuralizmu, taip pat atsižvelgti į atitinkamas Europos Tarybos Ministrų komiteto ir Parlamentinės asamblėjos rekomendacijas ir ypač į privalomus standartus, įtvirtintus Europos žmogaus teisių konvencijoje ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje; kadangi jis atkreipė dėmesį į tai, kad naudojamos neaiškios apibrėžtys, kurios gali būti klaidingai aiškinamos, kad sukuriama politiškai nesubalansuota reguliavimo sistema, kuriai būdingi neproporcingi įgaliojimai ir netaikoma visiška teisinė priežiūra, kad kyla grėsmė visuomeninio transliavimo paslaugas teikiančios žiniasklaidos nepriklausomybei ir kad susilpninama žurnalistų šaltinių apsauga; kadangi jis taip pat pabrėžė, jog būtina, kad visi svarbūs suinteresuoti subjektai, įskaitant opozicines partijas ir pilietinę visuomenę, galėtų prasmingai dalyvauti peržiūrint šį teisės aktą, kuriuo reglamentuojamas toks esminis demokratinės visuomenės veikimo aspektas(6),

G.  kadangi antroje nuomonėje 2011 m. vasario 25 d. Žmogaus teisių komisaras rekomenduoja atlikti „visapusišką persvarstymą“ Vengrijos žiniasklaidos įstatymas paketo, siekiant, inter alia, atkurti tikslius teisės aktus, skatinančius pliuralistinę ir nepriklausomą žiniasklaidą, ir stiprinant garantijas, kad žiniasklaidos reguliavimo mechanizmai bus apsaugoti nuo politinės įtakos(7); kadangi taip pat nurodo, kad Vengrijos žiniasklaidos priemonės turi būti pajėgios atlikti prižiūrėtojo vaidmenį pliuralistinėje demokratinėje visuomenėje ir kad, siekdama šio tikslo, Vengrija turėtų laikytis savo kaip Europos Tarybos valstybės narės įsipareigojimų ir maksimaliai pasinaudoti šios organizacijos patirtimi saviraiškos laisvės ir žiniasklaidos nepriklausomumo ir pliuralizmo srityse,

H.  kadangi Vengrijos žiniasklaidos įstatymo galiojimas turėtų būti skubiai sustabdytas ir jis turėtų būti peržiūrėtas atitinkamai atsižvelgiant į Komisijos, ESBO ir Europos Tarybos pastabas ir pasiūlymus siekiant užtikrinti, kad jie visiškai atitiks ES teisę ir Europos vertybes bei žiniasklaidos laisvės, pliuralizmo ir nepriklausomos žiniasklaidos valdysenos standartus,

I.  kadangi nepaisant pakartotinių Parlamento raginimų priimti direktyvą dėl žiniasklaidos laisvės, pliuralizmo ir nepriklausomos valdysenos, Komisija iki šiol delsė pateikti šį pasiūlymą, kuris tampa vis svarbesnis ir kurį būtina priimti kuo skubiau,

J.  kadangi visos ES valstybės narės turi laikytis 1993 m. Kopenhagoje vykusiame Europos ministrų tarybos posėdyje priimtų Kopenhagos kriterijų dėl ES narystės, susijusių su spaudos ir saviraiškos laisve, ir juos taikyti pagal atitinkamas ES teisės aktų nuostatas,

K.  kadangi Europos teisingumo teismas savo sprendimo jungtinėse bylose C–39/05 P ir C–52/05 P 45 ir 46 straipsniuose teigė, kad informacijos atvirumas suteikia piliečiams daugiau galimybių dalyvauti sprendimų priėmimo procese ir užtikrina didesnį viešųjų institucijų veiklos teisėtumą bei garantuoja, kad šios institucijos taptų veiksmingesnės ir labiau atskaitingos piliečiams demokratinėje sistemoje ir kad tai „jų veiksmingo naudojimosi savo demokratinėmis teisėmis sąlyga“,

1.  ragina Vengrijos valdžios institucijas atkurti žiniasklaidos valdysenos nepriklausomumą ir sustabdyti valstybės kišimąsi į saviraiškos laisvę ir subalansuotą informacijos teikimą, ir mano, kad per didelis žiniasklaidos reguliavimas kenkia veiksmingo pliuralizmo buvimui viešojoje sferoje;

2.  palankiai vertina Komisijos bendradarbiavimą su Vengrijos valdžios institucijomis siekiant suderinti Vengrijos žiniasklaidos teisės aktus su ES sutartimis ir teisės aktais, ir pakeitimų proceso nacionaliniu lygmeniu pradžią;

3.  apgailestauja, kad Komisija nusprendė svarstyti tik tris aspektus, susijusius su tuo, kaip Vengrija įgyvendina Bendrijos acquis, ir dėl to, kad nebuvo paminėtas Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 30 straipsnis, taip Komisija apribojo savo kompetenciją patikrinti, ar Vengrija, įgyvendindama ES teisę, laikosi Pagrindinių teisių chartijos; ragina Komisiją ištirti, ar Vengrija laikosi Direktyvoje 2000/31/EB dėl elektroninės prekybos nustatytos atsakomybės tvarkos, ir kaip Vengrija perkėlė ES pamatinius sprendimus 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis ir 2008/919/TVR dėl kovos su terorizmu, kuriuose minima žodžio laisvė ir su žiniasklaidos laisve susijusių taisyklių apėjimas;

4.  ragina Komisiją toliau atidžiai stebėti ir įvertinti iš dalies pakeisto Vengrijos žiniasklaidos įstatymo atitiktį Europos teisės aktams, ypač Pagrindinių teisių chartijai;

5.  ragina Vengrijos valdžios įstaigas įtraukti visas suinteresuotąsias šalis į žiniasklaidos įstatymo ir Konstitucijos peržiūrą, kadangi jais remiasi teisinės valstybės principu grindžiama demokratinė visuomenė su deramu valdžios galių pusiausvyra, siekiant užtikrinti mažumos pagrindinių teisių paisymą be daugumos tironijos rizikos;

6.  ragina Komisiją remiantis SESV 265 straipsniu imtis priemonių, t. y. pagal SESV 225 straipsnį iki šių metų pabaigos pateikti ES teisės akto dėl žiniasklaidos laisvės, pliuralizmo ir nepriklausomo valdymo pasiūlymą, taip pašalinant ES teisinės bazės dėl žiniasklaidos trūkumus, pasitelkiant savo kompetenciją vidaus rinkos, audiovizualinės politikos, konkurencijos, telekomunikacijų, valstybės paramos, su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo ir visų ES teritorijoje gyvenančių asmenų pagrindinių teisių srityse, siekiant nustatyti minimalius privalomus standartus, kurių turės laikytis visos valstybės narės ir kuriuos turės perkelti į nacionalinę teisę norint užtikrinti, apsaugoti ir skatinti atitinkamą žiniasklaidos pliuralizmo ir nepriklausomos valdysenos lygį;

7.  ragina Vengrijos valdžios institucijas peržiūrėti žiniasklaidos įstatymą, atsižvelgiant į Europos Parlamento, Komisijos, ESBO, Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro, Europos Tarybos Ministrų komiteto ir Parlamentinės asamblėjos pastabas bei pasiūlymus ir į Europos Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktiką, ir tuo atveju, jei bus nustatyta, kad įstatymas nesuderinamas su Sutarčių arba ES teisės, ypač Pagrindinių teisių chartijos, nuostatomis ar principais, panaikinti atitinkamus įstatymą ir netaikyti šio įstatymo arba jo dalių, jei bus nustatytas jų nesuderinamumas;

8.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos Tarybai ir valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Pagrindinių teisių agentūrai ir ESBO.

(1) OL C 104 E, 2004 4 30, p. 1026.
(2) OL C 8 E, 2010 1 14, p. 85.
(3) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0307.
(4) Vengrijos teisės aktų ir teisės, kuriais reglamentuojama žiniasklaida ir telekomunikacijos, ir jų projektų paketo analizė ir įvertinimas, ESBO paruoštas dr. Karolio Jakubowicziaus.
(5) ESBO atstovo žiniasklaidos laisvės klausimais 2010 m. sausio 14 d. laiškas Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pirmininkui.
(6) http://www.coe.int/t/commissioner/News/2011/110201Hungary_en.asp.
(7) https://wcd.coe.int/wcd/ViewDoc.jsp?id=1751289.


Pietinės ES kaimynės šalys, visų pirma Libija, įskaitant humanitarinius aspektus
PDF 309kWORD 69k
2011 m. kovo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl kaimyninių pietų šalių, ypač Libijos
P7_TA(2011)0095RC-B7-0169/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos (JTGA) 2011 m. kovo 1 d. rezoliuciją, kurioje vienbalsiai nuspręsta sustabdyti Libijos narystę Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje (JTŽTT),

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JTST) 2011 m. vasario 26 d. rezoliuciją Nr. 1970/2011,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimą, kuriuo įgyvendinama JTST rezoliucija ir nustatomos papildomos ribojamosios priemonės asmenims, atsakingiems už smurtinį susidorojimą su civiliais Libijos gyventojais,

–  atsižvelgdamas į JT Žmogaus teisių tarybos rezoliuciją S-15/2, priimtą 2011 m. vasario 25 d.,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 22 d. sustabdytas derybas dėl ES ir Libijos pagrindų susitarimo,

–  atsižvelgdamas į naujausius Komisijos pirmininko pavaduotojos-Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton pareiškimus dėl Libijos,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Libijos, ypač į 2010 m. birželio 17 d. rezoliuciją dėl mirties bausmių Libijoje(1) ir į 2011 m. sausio 20 d. rekomendaciją Tarybai, kurioje nurodomos būtiniausios sąlygos, susijusios su derybomis dėl ES ir Libijos pagrindų susitarimo(2),

–  atsižvelgdamas į 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos ir 1967 m. sausio 31 d. protokolo nuostatas dėl pabėgėlių statuso,

–  atsižvelgdamas į Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartiją ir jos protokolą dėl Afrikos žmogaus ir tautų teisių teismo įsteigimo, kuriuos Libija ratifikavo atitinkamai 1987 m. kovo 26 d. ir 2003 m. lapkričio 19 d.,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi keliose Arabų šalyse šiaurinėje Afrikos dalyje ir Artimuosiuose Rytuose neseniai vykusiose demonstracijose buvo reikalaujama panaikinti autoritarinį režimą ir įvykdyti politinių, ekonominių ir socialinių reformų, taikos, demokratijos ir geresnių gyvenimo sąlygų eiliniams žmonėms, kadangi masiniai protestai daugelyje Arabų šalių parodė, kad nedemokratiniai ir autoritariniai režimai negali užtikrinti patikimo stabilumo ir kad demokratinės vertybės yra svarbiausios įgyvendinant ekonomines ir politines partnerystes,

B.  kadangi protestai prieš Libijos režimą prasidėjo 2011 m. vasario 15 d. Bengazio mieste ir išplito visoje šalyje, apėmė Al Baidos, Al Kubos, Darnaho ir Az Zintano miestus ir daugelyje miestų, ypač rytinėje Libijos dalyje, protestuotojai užėmė valdžią,

C.  kadangi protestuotojai tapo precedento neturinčių Kaddafi režimo smurtinių išpuolių taikiniais, kurių metu protestams malšinti smurtu buvo naudojamos Libijos ginkluotosios pajėgos, sukarintos grupuotės, samdoma armija ir užsienio pajėgos, be to, į visus iš eilės civilius gyventojus buvo šaudoma naudojant kulkosvaidžius, snaiperius ir karo lėktuvus ir sraigtasparnius; kadangi dėl šios priežasties labai padaugėjo žuvusiųjų ir daug žmonių sužeista arba suimta,

D.  kadangi dėl smurtinių ir žiaurių režimo veiksmų prieš Libijos gyventojus ne tik dezertyravo daug kareivių, bet taip pat ir atsistatydino kai kurie režimo atstovai,

E.  kadangi JTŽTT duomenimis pastarosiomis dienomis daugiau kaip 200 000 žmonių pabėgo iš Libijos į kaimyninį Tunisą, Egiptą ir Nigerį ir dar šimtai tūkstančiai pabėgėlių ir užsieniečių darbuotojų stengiasi žūtbūt išvengti konflikto arba išvykti iš Libijos, kadangi šiomis aplinkybėmis humanitarinė padėtis yra kritiška ir reikalinga skubi ES reakcija,

F.  kadangi JTŽTT 15-ajame specialiajame 2011 m. vasario 25 d. posėdyje bendru sutarimu priėmus rezoliuciją dėl žmogaus teisių padėties Libijoje, kurioje smerkiami šiurkštūs ir nuolatiniai žmogaus teisių pažeidimai Libijoje ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad kai kurie pažeidimai gali būti prilyginami nusikaltimams žmoniškumui, JT Generalinė Asamblėja 2011 m. kovo 2 d. nusprendė sustabdyti Libijos narystę JTŽTT, atsižvelgdama į pačios JTŽTT rekomendaciją,

G.  kadangi atsižvelgdamas į JT Saugumo Tarybos 2011 m. vasario 26 d. rezoliuciją dėl Libijos, kurioje teigiama, kad apie padėtį reikėtų pranešti Tarptautiniam baudžiamajam teismui (TBT), 2011 kovo 3 d. TBT prokuroras pradėjo kaltinimų nusikaltimais žmoniškumui Libijoje, taip pat ir įvykdytų Muammaro al Kaddafi ir jo režimo narių, tyrimą; kadangi priėmus JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1970 šaliai nustatytas ginklų embargas ir Muammaro al Kaddafi šeimos nariams taikomas draudimas keliauti bei įšaldomas jų turtas, ir tuo pat metu visoms JT valstybėms narėms suteikiamas leidimas areštuoti ir sunaikinti uždraustą su karine veikla susijusią įrangą,

H.  kadangi 2011 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimu asmenims, atsakingiems už smurtinį susidorojimą su civiliais Libijos gyventojais, numatomos papildomos ribojamosios priemonės, visų pirma turto įšaldymas ir draudimas išduoti vizą, taip įgyvendinant JT Saugumo Tarybos 2011 m. vasario 26 d. rezoliuciją,

I.  kadangi nuo sukilimo pradžios daug pasaulinio lygmens vadovų ne kartą ragino pulkininką Kaddafi atsistatydinti,

J.  kadangi 2011 m. vasario 22 d. Arabų šalių lyga sustabdė Libijos dalyvavimą ir 2011 m. kovo 3 d. jos generalinis sekretorius paskelbė, kad tuo atveju, jei Libijoje tęsis kovos veiksmai, Lyga, koordinuodama savo veiksmus su Afrikos Sąjunga, galbūt pritars tam, kad Libija būtų paskelbta neskraidymo zona,

K.  kadangi Laikinoji pereinamojo laikotarpio nacionalinė taryba 2011 m. kovo 5 d. pareiškime paragino tarptautinę bendruomenę vykdyti savo įsipareigojimus apsaugoti Libijos žmones nuo tolesnio genocido ir nusikaltimų žmoniškumui nevykdant jokios tiesioginės karinės intervencijos į Libijos teritoriją,

L.  kadangi nuo 2011 m. vasario 22 d. ES sustabdė ES ir Libijos derybas dėl pagrindų susitarimo ir nutraukė visus bendradarbiavimo susitarimus su Libija,

M.  kadangi ES itin suinteresuota, kad Šiaurės Afrika būtų demokratinė, stabili, klestinti ir taiki; kadangi pastarieji įvykiai Libijoje, Egipte ir Tunise atkreipė dėmesį į tai, kad reikia skubiai persvarstyti ES išorės politiką, skirtą Viduržemio jūros regionui,

N.  kadangi tikimasi, kad 2011 m. kovo 11 d. vyksiančiame neeiliniame Europos Vadovų Tarybos susitikime bus išsamiai nagrinėjamas Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos pranešimas dėl spartaus ES priemonių priėmimo ir vyriausiosios įgaliotinės pranešimas dėl paramos pereinamuoju laikotarpiu ir vykdant pertvarkos procesus,

1.  reiškia savo solidarumą su Libijos gyventojais ir ypač su Libijos jaunimu, kuris yra varomoji demokratijos ir režimo permainų jėga, pritaria jų drąsai ir ryžtui ir tvirtai remia jų teisėtus demokratinius, ekonominius ir socialinius siekius;

2.  griežtai smerkia akivaizdžius ir nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus Libijoje ir ypač Muammaro al Kaddafi režimo smurtinį susidorojimą su taikiais demokratijos siekiančiais protestuotojais, žurnalistais ir žmogaus teisių gynėjais; labai apgailestauja dėl didelio žuvusiųjų ir didelio sužeistųjų skaičiaus; reiškia užuojautą žuvusiųjų artimiesiems; smerkia priešiškumo prieš civilius gyventojus kurstymą, akivaizdžiai pastebimą Muammaro al Kaddafi ir jo sūnaus Saifo al Islamo – režimo aukščiausio lygmens atstovų – pareiškimuose;

3.  ragina nedelsiant užbaigti žiaurų diktatorišką pulkininko Muammaro al Kaddafi režimą ir ragina jį nedelsiant atsistatydinti siekiant išvengti tolesnio kraujo praliejimo ir suteikti taikių politinių pokyčių galimybę; ragina Libijos valdžios institucijas nedelsiant nutraukti smurtą ir sudaryti galimybę taikiai išspręsti susidariusią padėtį taip, kad ji pateisintų teisėtus Libijos gyventojų lūkesčius; ragina Libijos valdžios institucijas gerbti žmogaus teises ir tarptautinę humanitarinę teisę, panaikinti visus žodžio laisvės (taip pat ir internete) ribojimus ir nedelsiant leisti į šalį atvykti nepriklausomiems žmogaus teisių stebėtojams ir užsienio žiniasklaidai;

4.  visiškai pritaria JT Saugumo Tarybos rezoliucijai Nr. 1970, kurioje smerkiami šiurkštūs ir nuolatiniai žmogaus teisių pažeidimai Libijoje ir raginama apie šią padėtį pranešti Tarptautiniam baudžiamajam teismui, taip pat šaliai nustatyti ginklų embargą ir Muammaro al Kaddafi šeimos nariams taikyti draudimą keliauti bei įšaldyti jų turtą; pabrėžia, kad išpuolių prieš civilius gyventojus rengėjai yra asmeniškai atsakingi už įvykdytus nusikaltimus pagal tarptautinę teisę, kad jie privalo stoti prieš teismą ir kad negali būti jokio nebaudžiamumo; labai pritaria tam, kad Tarptautinio baudžiamojo teismo prokuroras pradėtų kaltinimų nusikaltimais žmoniškumui, kuriuos įvykdė Muammaras al Kaddafi ir jo režimo nariai, tyrimą;

5.  pažymi, kad ES pirmoji įgyvendino JT Saugumo Tarybos patvirtintas sankcijas ir kad ES numatė griežtesnes priemones, pagal kurias nustatomos pavienės sankcijos; palankiai vertina Tarybos sprendimą uždrausti prekiauti su Libija įranga, kuri galėtų būti naudojama represijoms šalies viduje, ir papildyti sąrašą asmenų, kuriems taikomas turto įšaldymas ir draudimas išduoti vizą; ragina nuolat vertinti sankcijų veiksmingumą;

6.  pabrėžia, kad visos priemonės turėtų apimti visą Libijos turtą, įskaitant nepriklausomus turto fondus, kuriuos valdo Libijos investicijų agentūra; ragina įšaldant turtą įtraukti prekybos nafta ir dujomis pajamas; ragina Tarybą ir valstybes nares paskelbti išsamius duomenis apie visą įšaldytą turtą; šiomis aplinkybėmis palankiai vertina diskusijas dėl tolesnių ES sankcijų, įskaitant Libijos įmonių, kurios palaiko ryšius su Kaddafi režimu, turto įšaldymą;

7.  palankiai vertina 2011 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimą uždrausti tiekti Libijai ginklus, amuniciją ir susijusią įrangą; atsižvelgdamas į tai, ragina Tarybą patikrinti, ar buvo pažeistas ES elgesio kodeksas ginklų eksporto srityje, ir priimti griežčiausias priemones siekiant užtikrinti, kad visos valstybės narės visapusiškai laikytųsi šio kodekso; ragina vyriausiąją įgaliotinę išnagrinėti galimybę vykdyti embargą panaudojant BSGP oro pajėgų ir laivyno išteklius;

8.  visapusiškai pritaria JTŽTT sprendimui siųsti nepriklausomą tarptautinę tiriamąją komisiją į Libiją, kad ji ištirtų tarptautinių žmogaus teisių įstatymų pažeidimus, ir 2011 m. kovo 2 d. JT Generalinės Asamblėjos sprendimui sustabdyti Libijos narystę JTŽTT;

9.  ragina ES ir tarptautinę bendruomenę imtis visų įmanomų priemonių siekiant visiškai izoliuoti Muammarą al Kaddafi ir jo režimą tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu;

10.  pabrėžia, kad ES ir jos valstybės narės privalo vykdyti savo pareigą ginti žmones, kad apsaugotų Libijos civilius gyventojus nuo didelio masto ginkluotų išpuolių; pažymi, kad negalima atmesti jokios JT chartijoje numatytos galimybės; ragina vyriausiąją įgaliotinę ir valstybes nares būti pasirengusias, kai JT Saugumo Taryba priims sprendimą dėl tolesnių priemonių, įskaitant galimybę paskelbti neskraidymo zoną siekiant, kad režimas neatakuotų civilių gyventojų; pabrėžia, kad bet kokios ES ir jos valstybių narių paskelbtos priemonės turėtų atitikti JT įgaliojimus ir būti pagrįstos koordinavimu su Arabų šalių lyga ir Afrikos Sąjunga, skatinant abi šias organizacijas vadovauti tarptautinėms pastangoms;

11.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją–Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai užmegzti ryšius su Libijos laikinąja pereinamojo laikotarpio nacionaline taryba (LPLNT) ir pradėti procesą juos paverčiant oficialiais, kad būtų skatinamas perėjimas prie demokratijos, užtikrinant įvairių Libijos visuomenės atstovų dalyvavimą, ir suteikti galių moterims ir mažumoms pereinamojo laikotarpio procese, ir remti LPLNT išlaisvintame regione siekiant palengvinti vietos gyventojų padėtį ir patenkinti pagrindinius regiono humanitarinius poreikius, įskaitant medicininę pagalbą;

12.  ragina ES prisidėti prie demokratinių reformų ir teisinės valstybės institucijų įsteigimo Libijoje, teikiant paramą laisvos žiniasklaidos ir nepriklausomų pilietinės visuomenės organizacijų, ypač demokratinių politinių partijų, plėtrai, kad ateityje galėtų vykti demokratiniai rinkimai;

13.  yra labai susirūpinęs dėl gilėjančios humanitarinės krizės, kadangi nuo smurto Libijoje gelbstisi daugiau kaip 200 000 migrantų, kurių daugelis įstrigę Libijos ir Tuniso pasienyje, o kiti – pabėgėlių stovyklose Tunise, Egipte ir Nigeryje; ragina esamas ir būsimas Libijos valdžios institucijas įsileisti į šalį humanitarines organizacijas ir užtikrinti humanitarinės pagalbos darbuotojų saugumą;

14.  ragina Tarybą, Komisiją ir vyriausiąją įgaliotinę užtikrinti, kad būtų prieinami visi finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, kurių reikia aktyviai tarptautinei humanitarinei operacijai remti, padedant JTŽTT ir kitoms atitinkamoms humanitarinėms organizacijoms suteikti apsaugą ir skubią pagalbą visiems, kuriems jų reikia; palankiai vertina Komisijos narės K. Georgievos ir agentūros ECHO iki šiol įgyvendintas priemones ir humanitarinę pagalbą, kurią šioms problemoms spręsti skyrė kai kurios valstybės narės; prašo ES ir valstybes nares teikti oro ir jūrų transporto paslaugas, kuriomis būtų padedama repatrijuoti ar perkelti migrantus, prieglobsčio prašytojus ir pabėgėlius iš Libijos, laikantis tarptautinės teisės ir atitinkamų Europos Sąjungos teisės aktų, ir teikti finansinę paramą atsiliepiant į bendrą JTŽTT ir TMO (Tarptautinės migracijos organizacijos) 2011 m. kovo 3 d. paskelbtą prašymą;

15.  ragina Europos Komisiją užtikrinti, kad būtų imtasi visų būtinų priemonių, įskaitant deramus finansinius, žmogiškuosius ir techninius išteklius, siekiant užtikrinti, kad ES galėtų tinkamai reaguoti bet kokio masinio migracinio judėjimo atveju pagal SESV 80 straipsnį;

16.  primena, kad 2007 m. bendroje Afrikos ir ES strategijoje ES ir Afrikos lyderiai įsipareigojo imtis priemonių, kurių reikia norint užtikrinti, kad būtų atlikti tyrimai dėl neteisėtai įgyto turto, įskaitant pinigus, ir kad toks turtas būtų grąžintas jų kilmės šaliai; primygtinai ragina valstybes nares imtis atitinkamų veiksmų ir laikytis JT Konvencijos dėl kovos su korupcija, siekiant užtikrinti, kad įšaldytas turtas ateityje būtų grąžintas Libijos žmonėms; pabrėžia, kad reikia koordinuotų ES veiksmų siekiant įšaldyti Kaddafi šeimos ir kitų žinomų susijusių asmenų valdomą turtą Europoje arba bet kuriame mokesčių rojuje veikiančiose Europos finansų įstaigose, užtikrinant, kad ES bankai laikytųsi tinkamų kruopštaus tikrinimo reikalavimų, susijusių su bet kokiomis galimai neteisėtomis iš Libijos pervedamomis lėšomis;

17.  pabrėžia, kad su samdoma armija susijusi veikla kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui – tai nusikaltimas žmoniškumui ir todėl ją būtina sustabdyti; ragina Tarybą ir vyriausiąją įgaliotinę paskelbti griežtus įspėjimus, atgrasinančius bet kurią vyriausybę nuo samdomos armijos, karinio personalo ar karinės įrangos, kuriais būtų remiamos Kaddafi režimo vykdomos Libijos žmonių represijos, siuntimo;

18.  palankiai vertina 2011 m. kovo 11 d. sušauktą neeilinį Europos Vadovų Tarybos susitikimą dėl įvykių Libijoje ir kaimyninėse pietų šalyse; ragina vyriausiąją įgaliotinę ir valstybes nares parengti išsamią ir nuoseklią strategiją dėl humanitarinio ir politinio atsako į padėtį šioje šalyje;

19.  ragina vyriausiąją įgaliotinę pradėti parengiamuosius darbus, kad ES įsitrauktų į procesus kaimyninėse pietų šalyse ir juos remtų, ypač teisinės valstybės principų plėtojimą, gerą valdymą ir konstitucines ir rinkimines nuostatas, kurios būtinos stabiliai, pliuralistinei ir taikiai demokratijai regione užtikrinti; ragina vyriausiąją įgaliotinę visapusiškai išnaudoti visas atitinkamas ES išorės finansines priemones;

20.  mano, kad revoliuciniai pokyčiai Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose aiškiai parodė, jog teigiama ES įtaka ir ilgalaikis pasitikėjimas ja šiame regione priklausys nuo jos gebėjimo vykdyti nuoseklią bendrą užsienio politiką, pagrįstą vertybėmis, ir nuo to, ar ji nedviprasmiškai rems naujas demokratines jėgas; pakartoja savo raginimą, kad ES peržiūrėtų savo demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo politiką, siekiant sukurti žmogaus teisių išlygos įgyvendinimo mechanizmą visuose susitarimuose su trečiosiomis šalimis;

21.  pakartoja savo prašymą labiau įtraukti Parlamentą į darbo grupės, įsteigtos ES atsakui į krizę Libijoje ir kitose Viduržemio jūros regiono valstybėse koordinuoti, veiklą;

22.  dar kartą pabrėžia, kad įvykiai Libijoje ir kitose šio regiono šalyse rodo, jog reikia skubiai parengti platesnio užmojo ir veiksmingesnę politiką ir priemones ir stiprinti jų finansavimo pagrindą, siekiant paskatinti ir paremti politines, ekonomines ir socialines reformas ES kaimyninėse pietų šalyse; pabrėžia, kad šiuo metu vykstančiame Europos kaimynystės politikos strateginiame persvarstyme turi atsispindėti pastarojo meto įvykiai regione ir turi būti pasiūlyti nauji, patobulinti būdai, kaip patenkinti gyventojų poreikius ir siekius; primygtinai reikalauja, kad persvarstant Europos kaimynystės politiką būtų teikiama pirmenybė kriterijams, susijusiems su teismų nepriklausomumu, pagarba pagrindinėms laisvėms, pliuralizmu ir spaudos laisve ir kova su korupcija; ragina geriau koordinuoti kitas Sąjungos politikos kryptis tų šalių atžvilgiu;

23.  pritaria nuomonei, kad Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga turi prisitaikyti prie naujo laikmečio ir aplinkybių, apsvarstyti pastarojo meto įvykius ir imtis veiksmų, siekiant pateikti pasiūlymų, kaip geriausiai propaguoti demokratiją ir žmogaus teises jos valstybėse narėse ir visame regione, įskaitant Libiją, taip pat pasiūlymų dėl galimų reformų, kad pačios Sąjungos vaidmuo sustiprėtų, taptų nuoseklesnis ir veiksmingesnis;

24.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijos pirmininko pavaduotojai-Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, JT Saugumo Tarybai ir Generalinei Asamblėjai, JT Žmogaus teisių tarybai, Arabų šalių lygai, Afrikos Sąjungai, Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungai, Libijos kaimyninių šalių vyriausybėms ir Laikinajai pereinamojo laikotarpio nacionalinei tarybai.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0246.
(2) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0020.


ES požiūris Irano klausimu
PDF 319kWORD 114k
2011 m. kovo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl ES požiūrio į Iraną (2010/2050(INI))
P7_TA(2011)0096A7-0037/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Irano, įskaitant 2010 m. rugsėjo 8 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių padėties Irane, ypač dėl Sakineh Mohammadi Ashtiani ir Zahros Barami bylų(1), 2010 m. vasario 10 d. rezoliuciją dėl padėties Irane(2) ir 2009 m. spalio 22 d. rezoliuciją dėl Irano(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 7 d. rezoliuciją dėl Pasaulinės kovos su mirties bausme dienos(4),

–  atsižvelgdamas į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (angl. ICCPR), Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (angl. ICESCR), Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir Vaiko teisių konvenciją, kuriuos pasirašė ir Iranas,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. vasario 8 d. bendrą Europos Sąjungos (ES) ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pareiškimą, kuriame Irano vyriausybė raginama vykdyti savo įsipareigojimus žmogaus teisių srityje,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 24 d. ES vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton (toliau – vyriausioji įgaliotinė) pareiškimą dėl „įžeidžiamų ir nepriimtinų“ Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado pastabų JT Generalinėje Asamblėjoje,

–  atsižvelgdamas į 2003 m. birželio 19–20 d. Salonikų Europos Vadovų Tarybos priimtą ES deklaraciją dėl masinio naikinimo ginklų neplatinimo ir 2003 m. gruodžio 10 d. patvirtintą ES kovos su masinio naikinimo ginklų platinimu strategiją,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 23 d. vyriausiosios įgaliotinės spaudos atstovo pareiškimą, kuriuo pasmerktas bombos sprogdinimas Mahabade (Irane),

–  atsižvelgdamas į Europos saugumo strategiją (ESS) „Saugumo užtikrinimas besikeičiančiame pasaulyje“, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino 2008 m. gruodžio 12 d.,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 22 d. vyriausiosios įgaliotinės pareiškimą E3+3 vardu dėl Irano branduolinės veiklos klausimo skubaus sprendimo derybų būdu,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. rugpjūčio 12 d. vyriausiosios įgaliotinės deklaraciją Europos Sąjungos vardu dėl septynių bahajų lyderių nuteisimo,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 16 d. vyriausiosios įgaliotinės spaudos atstovo pareiškimą, kuriuo pasmerkti išpuoliai Irane,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 22 d. Tarybos išvadas dėl galimybės laisvai gauti informaciją Irane,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 6 d. vyriausiosios įgaliotinės pareiškimą dėl numatomų įvykdyti mirties bausmių,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 12 d. vyriausiosios įgaliotinės deklaraciją Europos Sąjungos vardu dėl „itin pablogėjusios žmogaus teisių padėties Irane po 2009 m. birželio mėn. prezidento rinkimų“,

–  atsižvelgdamas į tai, kad Irano statistikos centro duomenimis 2010 m. pavasarį nedarbo lygis Irane padidėjo iki 14,6 %, o bedarbių skaičius viršija 3,5 mln.,

–  atsižvelgdamas į tai, kad Iranas yra pasirašęs Branduolinių ginklų neplatinimo sutartį (BGNS), taip pasižadėjo neįsigyti branduolinių ginklų ir teisiškai įsipareigojo deklaruoti visą savo branduolinę veiklą, įskaitant branduolines medžiagas, ir vykdyti ją laikydamasis Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) saugos garantijų,

–  atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 27 d. TATENA pareiškimą dėl to, kad Iranas nevykdo savo įsipareigojimų pagal BGNS,

–  atsižvelgdamas į tai, kad urano sodrinimo sustabdymo ir kiti reikalavimai buvo iš eilės patvirtinti kaip išankstinė Irano teisių pagal BGNS atkūrimo sąlyga šešiose Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijose (Nr. 1696, 1737, 1747, 1803, 1835 ir 1929),

–  atsižvelgdamas į TATENA generalinio direktoriaus Yukiya Amano pareiškimą 2010 m. vasario 18 d. ketvirčio ataskaitoje valdytojų tarybai, kad „Iranas neįgyvendina atitinkamose valdytojų tarybos ir Saugumo Tarybos rezoliucijose pateiktų reikalavimų“,

–  atsižvelgdamas į TATENA pasiūlymą dėl susitarimo teikti branduolinį kurą Teherano mokslinių tyrimų reaktoriui mainais už mažai prisodrintą uraną iš Irano išteklių ir į kompromisinį Turkijos ir Brazilijos vyriausybių pasiūlymą, siekiant kurti pasitikėjimą ir palengvinti Irano ir E3+3 derybas, taip pat tarp Irano ir Vienos grupės derybas,

–  atsižvelgdamas į JT Saugumo Tarybos (JT ST) rezoliuciją Nr. 1929 (2010), kuria nustatomos naujos ribojamosios priemonės prieš Iraną ir ketvirtas sankcijų Iranui etapas dėl jo branduolinės veiklos programos,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 26 d. Tarybos išvadas dėl Irano, Tarybos patvirtintas ribojamąsias priemones, kurios bus taikomos Iranui prekybos, finansinių paslaugų, energetikos ir transporto srityse, ir reglamentą, kuriuo papildomas subjektų ir fizinių asmenų, kuriems taikomas lėšų įšaldymas, sąrašas,

–  atsižvelgdamas į papildomas sankcijas Iranui, kurias paskelbė JAV, Japonija, Kanada ir Australija,

–  atsižvelgdamas į ilgalaikį Europos Sąjungos įsipareigojimą siekti Irano branduolinės veiklos klausimą spręsti diplomatiniu būdu,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A7–0037/2011),

A.  kadangi Irano Islamo Respublika (toliau – Iranas) patiria įvairias valdymo problemas – pradedant jėgų, kurias sudaro besivaržančios grupuotės šalies valdžios elito viduje, tarpusavio kovomis ir baigiant paralyžiuojančia socialine ir ekonomine negalia, problemine regiono saugumo padėtimi ir augančiu nepasitenkinimu šalies viduje – kurių priežastis yra paties Irano režimo vykdoma politika,

B.  kadangi politiniai įvykiai Irane po 2009 m. birželio mėn. įvykusių ginčytinų prezidento rinkimų, kurie daugelio laikomi nesąžiningais, atskleidė, kad šalyje esama daug liaudies skatinamų demokratinių pokyčių, kuriems vadovautų energinga ir aktyvi visuomenė, galimybių, pažymi, kad reformų šalininkai dažniausiai tapatinami su Žaliuoju judėjimu, kuris susiformavo masinių protestų dėl prezidento M. Ahmadinejado perrinkimo metu,

C.  kadangi Irano saugumo pajėgos – Revoliucinė gvardija, „Basij“ milicija ir policija – reaguodamos į šią padėtį ėmėsi griežtų priemonių ir savavališkai sulaikė tūkstančius taikių protestuotojų ir disidentų, įskaitant studentus ir akademikus, moterų teisių gynėjus, profesinių sąjungų narius, teisininkus, žurnalistus, interneto dienoraščių autorius, dvasininkus ir žinomus žmogaus teisių gynėjus, aiškiai siekdamos įbauginti kritikus ir numalšinti pasipriešinimą; kadangi teismai surengė daugybę parodomųjų šimtų garsių reformistų ir veikėjų teismų procesų, per kuriuos kai kurie kaltinamieji buvo nuteisti ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis ir negi mirties bausme,

D.  kadangi po 2005 m. prezidento M. Ahmadinejado rinkimų Irano revoliucijos gvardija nuo 1980 m. sukauptas lėšas naudojo valstybės įmonėms ir įmonėms, privatizuotoms per Teherano vertybinių popierių biržą, įsigyti,

E.  kadangi pagrindinės Irano gyventojų žmogaus teisės – teisė į gyvybę, teisė į žodžio laisvę, susirinkimų teisė, teisė nepatirti savavališko suėmimo, sulaikymo, kankinimų ir teisė nepatirti jokių formų diskriminacijos – toliau nebaudžiamai pažeidinėjamos,

F.  kadangi Iranas priskiriamas prie labiausiai kompiuterizuotų Artimųjų Rytų valstybių ir yra trečias pasaulyje pagal interneto dienoraščių skaičių po Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos; kadangi reguliarūs telekomunikacijų ir interneto sutrikimai po 2009 m. birželio mėn. rinkimų nėra atsitiktinumas,

G.  kadangi Irane tebetaikoma mirties bausmė ir jis yra viena iš trijų pasaulio valstybių, kuriose įvykdoma daugiausia mirties bausmių; kadangi Irane įvykdoma daugiausia mirties bausmių nusikaltusiems nepilnamečiams; kadangi Irane mirties bausmė vis dar vykdoma užmėtant akmenimis, o tai prieštarauja Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto antrajam fakultatyviam protokolui,

H.  kadangi daug iraniečių buvo nubausti mirties bausme dėl politinių priežasčių, daugybė tebėra kalėjimuose, o šimtai buvo priversti palikti šalį bijodami dėl savo gyvybės ir (arba) neterminuoto sulaikymo, tardymo ir kankinimų,

I.  kadangi Irane veikiančios žmogaus teisių organizacijos (pvz., Islamo žmogaus teisių komisija ir 90 straipsnio komisija) yra artimai susijusios su vyriausybe ir išlieka iš esmės nereikšmingos,

J.  kadangi Irano branduolinė programa susijusi su nuolatiniu slapukavimu, dėl kurio laikui bėgant Irano tvirtinimai, kad programa siekiama tik taikių tikslų, prarado patikimumą,

K.  kadangi Iranas vis dar turi įvykdyti savo įsipareigojimus, prisiimtus pagal visas atitinkamas JTST rezoliucijas, taip pat ir pagal naujausią rezoliuciją Nr. 1929 (2010), ir visus TATENA valdytojų tarybos reikalavimus, kuriuose nurodoma suteikti Agentūrai visišką ir besąlygišką prieigą prie visų objektų, įrenginių, žmonių ir dokumentų, taip sudarant sąlygas tinkamai atlikti Irano branduolinės veiklos tikslų patikrinimą ir leidžiant TATENAI atlikti jai skirtą branduolinės veiklos kontrolierės vaidmenį,

L.  kadangi tam tikra Irano vyriausybės politikos dalis kelia grėsmę stabilumui ir taikai regione; kadangi ypač Izraelis ir Persijos įlankos regionas ypač jaučia grėsmę dėl agresyvios bei kryptingos Irano retorikos, jo tęsiamos branduolinės veiklos programos ir jo paramos organizacijoms Hezbollah ir Hamas, kadangi, kita vertus, stabilizuojanti įtaka, kurią Iranas galėtų atgauti, jei normalizuotų savo tarptautinius santykius, ypač su kaimyninėmis šalimis, išsklaidytų nerimą dėl savo ketinimų vykdyti branduolinės veiklos programą ir užtikrintų pagarbą žmogaus teisėms ir demokratijai, būtų naudinga visam regionui,

M.  kadangi Iranas priėmė dvi pabėgėlių iš Afganistano kartas, kurios naudojosi pagrindinėmis sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugomis; kadangi 2010 m. buvo užregistruota daugiau nei 1 mln. Irane gyvenančių afganų; kadangi Iranui suteikta tik ribota tarptautinė parama šioje srityje,

N.  kadangi Iranas yra vienas iš trijų didžiausių pasaulyje patvirtintų naftos ir gamtinių dujų atsargų turėtojų,

O.  kadangi matyti, jog Iranas ir Turkija plėtoja santykius; kadangi Iranas naudojasi savo valstybiniais ir nevalstybiniais sąjungininkais Sirijoje, organizacijose Hezbollah ir Hamas, taip pat Musulmonų brolijoje, siekdamas destabilizuoti regioną,

P.  kadangi BGNS IV straipsnyje pažymima neatimama visų šios sutarties šalių teisė be diskriminacijos plėtoti mokslinius tyrimus, gaminti ir naudoti atominę energiją taikiais tikslais ir laikantis šios sutarties I ir II straipsnių nuostatų,

Vidaus padėtis

1.  su nerimu atkreipia dėmesį į vidaus politinę padėtį, ypač atsižvelgiant į demokratiją; taip pat atkreipia dėmesį į Irano žmonių, ypač jaunesnės kartos, demokratinius siekius ir labai apgailestauja dėl to, kad Irano vyriausybė ir Parlamentas akivaizdžiai nesugeba reaguoti į Irano piliečių pagrįstus reikalavimus; pabrėžia, kad gyventojų nepasitenkinimas Irano vyriausybe dėl sunkios socialinės ir ekonominės padėties, taip pat dėl laivės ir elementarios pagarbos žmogaus orumui Irane nebuvimo, kelia didžiausią grėsmę režimui;

2.  pabrėžia, kad demokratinės permainos negali būti primestos iš išorės arba netgi karinėmis priemonėmis, bet turi būti pasiektos vykdant taikų demokratinį procesą; išreiškia savo susižavėjimą dešimtimis tūkstančių iraniečių, kurie ir toliau rizikuoja savo profesine karjera ir gyvybe reikalaudami daugiau laisvės ir daugiau demokratinių teisių Irano Islamo Respublikoje;

3.  pažymi, kad, nors socialinio teisingumo ir ekonominio populizmo programą skelbęs prezidentas M. Ahmadinejad išrinktas 2005 m., Irano vidaus problemos ir toliau didėja nepaisant augančių naftos kainų; todėl apgailestauja, kad M. Ahmadinejad savo politines pozicijas šalies viduje siekia sutvirtinti vykdydamas radikalią tarptautinę programą ir tikėdamasis, kad itin priešiška Vakarams ir Izraeliui pozicija sustiprins Irano vadovaujamą padėtį musulmoniškajame pasaulyje;

4.  pastebi, kad ankstesni Irano masiniai judėjimai buvo grindžiami gerovės ir laisvės siekiu ir kad šie 1979 m. revoliucijos pažadai tebėra neįvykdyti; pažymi, kad per pastaruosius metus labai padidėjo ekonominiai sunkumai, pvz., infliacija, korupcija, didelis nedarbas, energijos trūkumas, valstybės sektoriaus neefektyvumas ir valstybės lėšų švaistymas;

5.  pažymi, kad reformų judėjimas apima daug filosofinių srovių ir politinių programų, kuriomis siekiama įvairių tikslų – nuo laipsniško Irano valstybės institucijų modernizavimo iki esminės režimo pertvarkos;

6.  išreiškia savo solidarumą su milijonais iraniečių, kurie po 2009 m. birželio mėn. prezidento rinkimų išėjo į gatves tikėdamiesi politinių permainų Irane;

7.  griežtai smerkia Irano opozicijos lyderių Mir Hossein Mousavi ir Mehdi Karroubi bei jų žmonų neteisėtą sulaikymą, įvykdytą Irano saugumo pajėgų, ir ragina juos nedelsiant ir besąlygiškai paleisti; pažymi, kad jie buvo sulaikyti, pažeidžiant Irano teisę; smerkia Irano valdžios institucijų požiūrį į opoziciją, vykdančią savo legitimią teisę protestuoti, ir reiškia savo solidarumą su Irano žmonėmis jų demokratiniuose siekiuose; apgailestauja dėl Irano vyriausybės veidmainiavimo, naudojant nepamatuotą jėgą, gąsdinimus ir neteisėtą taikių demonstrantų, išreiškusių solidarumą su Egipto liaudimi 2011 m. vasario 14 d., reikalaujant paremti laisvę Egipte, sulaikymą;

8.  ryžtingai prieštarauja po 2009 m. rinkimų režimo vykdytam protestuotojų ir oponentų pasmerkimui, vadinant juos „Alacho priešais“ („muharib“), kurie pagal islamą turėtų būti baudžiami griežčiausiomis bausmėmis; daro išvadą, kad šacho valdymo laikotarpiu režimo kritika buvo laikoma nusikaltimu, o valdant dabartiniam režimui yra tolygi nuodėmei prieš islamą;

9.  įspėja, kad vis didėjantis Irano revoliucijos gvardijos (IRG) vaidmuo karinėje, politinėje ir ekonominėje Irano visuomeninio gyvenimo srityse kelia nerimą dėl tolesnio valstybės militarizavimo; išreiškia savo itin gilų susirūpinimą, kad tokios tendencijos gali paskatinti smurtą ir politinių priešininkų slopinimą;

10.  yra labai susirūpinęs dėl studentų organizacijos „Basij“ (SBO), kurią iš esmės valdo Islamo revoliucijos gvardija (IRG), vaidmens Irano visuomenėje kontroliuojant ir sulaikant studentus disidentus, ir pažymi, kad Irano studentų judėjimas buvo vienas iš svarbiausių veikėjų kovojant už demokratiją, laisvę ir teisingumą;

Žmogaus teisės

11.  ragina Iraną užbaigti visų formų diskriminaciją šalyje; yra susirūpinęs dėl vykdomos diskriminacijos bei politinių ir socialinių represijų, kurios ypač paveikia Irano moteris; ragina Irano valdžios institucijas liautis diskriminuoti žmones dėl jų seksualinės orientacijos; smerkia nežmonišką ir viduramžišką praktiką bausti mirties bausme asmenis, apkaltintus nusikaltimais, susijusiais su partnerių ar lytinių santykių pasirinkimu;

12.  yra pasibaisėjęs tuo, kad, remiantis metinėmis ataskaitomis dėl mirties bausmės Irane, 2009 m. egzekucijų jame skaičius buvo didžiausias per pastaruosius 10 metų, ir dėlto Iranas tapo šalimi, kurioje įvykdoma didžiausias skaičius mirties bausmių vienam gyventojui pasaulyje; ragina Iraną paskelbti oficialią statistiką dėl mirties bausmės taikymo; reikalauja, kad Iranas visiškai liautųsi taikyti mirties bausmę nusikaltimų, kuriuos įvykdo jaunesni negu aštuoniolikos metų amžiaus asmenys, atvejais ir pakeistų savo teisės aktus, kurie neatitinka Irano ratifikuotų tarptautinių žmogaus teisių konvencijų, įskaitant Vaiko teisių konvenciją ir Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą; ragina Irano valdžios institucijas pagal JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijas Nr. 62/149 ir 63/138 paskelbti mirties nuosprendžio vykdymo moratoriumą, kol mirties bausmė bus panaikinta; pabrėžia, kad ES institucijos turi šiuo klausimu daryti Iranui nuolatinį spaudimą;

13.  griežtai smerkia tai, kad 2011 m. sausio 29 d. Teherane Nyderlandų ir Irano pilietei Zahrai Bahrami buvo įvykdyta mirties bausmė; yra sunerimęs dėl to, kad Irano valdžios institucijos atsisakė leisti Z. Bahrami naudotis konsuline pagalba ir neužtikrino skaidraus ir teisingo teismo proceso;

14.  atkreipia dėmesį į Irano valdžios institucijų pareiškimą, kad jos nusistačiusios prieš rasinę diskriminaciją, tačiau pabrėžia, kad Irano etninės mažumos skundžiasi dėl ekonominio atsilikimo provincijose, kuriose jos sudaro daugumą; smerkia daugybę grupuotės „Jundullah“ atliktų teroristinių išpuolių Sistano ir Beludžistano provincijoje nuo jos įsteigimo 2003 m.; tuo pat metu prašo konkrečių įrodymų, kuriais būtų pagrįstas oficialus Irano pareiškimas, kad „Jundullah“ remia JAV ir Jungtinės Karalystės žvalgybos tarnybos;

15.  išreiškia gilų nusivylimą dėl to, kad Iranas, taip pat tokios šalys kaip Afganistanas, Somalis, Saudo Arabija, Sudanas ir Nigerija ir toliau priklauso grupei šalių, kuriose vis dar vykdoma mirties bausmė užmėtant akmenimis; ragina Irano parlamentą priimti teisės aktus, kuriuose būtų draudžiama ši žiauri ir nežmoniška bausmė;

16.  ragina Irano valdžios institucijas teisiškai ir realiai nutraukti visų formų kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką arba žeminantį elgesį ar bausmes ir užtikrinti tinkamus teismo procesus, taip pat nutraukti asmenų, atsakingų už žmogaus teisių pažeidimus, nebaudžiamumą; ypač ragina Irano parlamentą ir teismus panaikinti tokias žiaurias ir nežmoniškas bausmes kaip galūnių amputavimą, užmėtymą akmenimis ir plakimą, kurios nesuderinamos su Irano tarptautiniais įsipareigojimais; ryžtingai atmeta Irano teisėsaugos institucijų remiamą nuomonę, kad tokios bausmės pateisinamos kultūriniu požiūriu;

17.  primena plačiai paplitusius – ir pagrįstus – 2009 m. birželio 13 d. Irano demonstrantų šūkius „Kur mano balsas?“, susijusius su jų įsitikinimu, kad dieną prieš tai vykusių rinkimų rezultatai buvo plačiai klastojami, o tai meta šešėlį antrajai prezidento M. Ahmadinejado kadencijai;

18.  yra pasibaisėjęs tuo, kad 2009 m. birželio 15-osios naktį saugumo pajėgos laikė priimtina šaudyti į demonstrantų minią, kaip parodyta filmuotoje vaizdo medžiagoje; yra giliai susirūpinęs dėl represijų išplitimo praėjus vieniems metams po sukilimo Irane, įskaitant pranešimus apie savavališkus suėmimus, kankinimus, netinkamą elgesį ir politinių disidentų egzekucijas; smerkia Irano vyriausybės pastangas priversti nutilti visą politinę opoziciją, taip pat jos mėginimus išvengti bet kokio tarptautinio pažeidimų, įvykusių per neramumus po rinkimų, tyrimo; ragina ES institucijas pateikti Irano valdžios institucijoms išsamų po rinkimų įvykdytų visų žinomų incidentų ir smurtinių veiksmų prieš Irano civilius gyventojus sąrašą ir primygtinai raginti, kad būtų atliktas nepriklausomas tarptautinis tyrimas ir jo išvados paskelbtos viešai;

19.  ragina Irano valdžios institucijas nedelsiant paleisti į laisvę visus asmenis, kurie sulaikyti dėl to, kad taikiai naudojosi savo teisėmis į žodžio, asociacijų ir susirinkimų laisvę, ir apklausti bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn vyriausybės pareigūnus ir saugumo pajėgų narius, atsakingus už disidentų, demonstrantų ir sulaikytų asmenų šeimų narių nužudymus, prievartą prieš juos ir jų kankinimus;

20.  primygtinai reikalauja, kad bet kokių būsimų derybų su Iranu metu vyriausioji įgaliotinė didžiausią pirmenybę teiktų žmogaus teisių padėties šalyje klausimui; ragina Komisiją įgyvendinti visas jos turimas priemones, kad būtų ginamos ir skatinamos žmogaus teisės Irane; ypač ragina Komisiją ir Tarybą numatyti papildomų priemonių pagal Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonę siekiant aktyviai ginti Irano žmogaus teisių gynėjus; pabrėžia, kad ypač svarbu palengvinti prieglobsčio suteikimą žmogaus teisių gynėjams ir suteikti jiems galimybę gauti organizacinių išteklių bei pasinaudoti ryšių platformomis; ragina valstybes nares remti Europos prieglobsčio miestų programą ir programas, skirtas priemonėms prieš pasiklausymo technologijas parengti;

21.  apgailestauja dėl to, kad Irano vyrai gali reikalauti, kad jų nesantuokiniai santykiai būtų faktiškai laikomi teisėtomis laikinomis santuokomis, o apkaltintos neištikimybe ištekėjusios moterys neturi galimybės pasinaudoti tokio pobūdžio „išsigelbėjimu“; taip pat apgailestauja dėl to, kad pagal Islamo Respublikos Baudžiamojo kodekso 105 straipsnį teisėjui leidžiama, remiantis vien jo turimomis „žiniomis“, skirti svetimautojai užmėtymo akmenimis bausmę, taip pat apgailestauja dėl to, kad Iranas bando apriboti tarptautinės visuomenės žinias apie jo žiaurumą ir viešai neskelbia sprendimų dėl užmėtymo akmenimis bausmių;

22.  smerkia sistemingą Irano valdžios institucijų priekabiavimą prie darbo aktyvistų, pažeidžiant įsipareigojimus gerbti socialines ir ekonomines savo šalies piliečių teises ir jų teisę į saviraiškos laisvę, kuriuos Iranas prisiėmė per Jungtinių Tautų visuotinės reguliarios peržiūros procesą; ragina Irano valdžios institucijas paleisti visus suimtus darbo aktyvistus bei gerbti profesinių sąjungų aktyvistų ir mokytojų teisę dalyvauti Tarptautinės darbo žmonių dienos (gegužės 1 d.) ir Nacionalinės mokytojų dienos (gegužės 2 d.) minėjimuose; ragina Irano vyriausybę gerbti darbuotojų pagrindines teises, apibrėžtas pagal tarptautinius darbo standartus;

23.  smerkia garsių universitetų profesorių atleidimo dėl politinių priežasčių kampaniją, kaip netoleruotiną išpuolį prieš jų žmogaus teises ir akademinę laisvę; mano, kad dėl šios politikos Irano universitetai, kurie ilgai buvo nacionalinio pasididžiavimo ir viso pasaulio mokslininkų žavėjimosi objektas, bus toliau politizuojami ir nuvertinami; ragina Irano valdžios institucijas nedelsiant imtis priemonių siekiant atkurti šalyje akademinę laisvę;

24.  apgailestauja, kad, nors tai prieštarauja Konstitucijai, religinių mažumų nariai kenčia nuo diskriminacijos būsto, švietimo ir valstybinių postų srityje, o tai skatina jaunus šių mažumų narius rinktis emigraciją; ypač smerkia nuolat pasikartojantį bahajų bendruomenės persekiojimą, 2009 m. krikščionių suėmimų bangą, taip pat religinių disidentų, atsivertėlių bei musulmonų sufijų ir sunitų persekiojimą; pakartoja savo raginimą paleisti 7 bahajų lyderius ir ragina Irano parlamentą pakeisti Irano teisės aktus, siekiant užtikrinti, kad įvairių tikėjimų šalininkai Irane galėtų laisvai nepersekiojami išpažinti savo įsitikinimus ir jiems tiek pagal galiojančią teisę, tiek praktikoje būtų užtikrintos vienodos teisės, nepriklausomai nuo to, ar šie tikėjimai pripažinti Konstitucijoje;

25.  pažymi, kad Irano NVO padėtis itin pablogėjo kilus protestams po prieštaringai vertinamų 2009 m. birželio 12 d. prezidento rinkimų; griežtai kritikuoja tai, kad valdžios institucijos nuolat naudojasi visais tarptautiniais ryšiais ar finansine parama Irano nevyriausybinėms organizacijoms, bandydamos diskredituoti šias organizacijas ir jų veiklą;

26.  išreiškia rimtą susirūpinimą dėl daugybės mirties bausmių, vykdomų nepilnamečiams, taip pat dėl moterų viešo užmėtymo akmenimis, vykdomo kasmet nepaisant tarptautinės bendruomenės reikalavimų, kad Iranas laikytųsi žmogaus teisių standartų;

27.  ragina atkurti JT specialiojo pranešėjo mandatą, siekiant ištirti žmogaus teisių pažeidimus ir siekti, kad būtų patraukiami atsakomybėn tie, kurie atsakingi už žmogaus teisių pažeidimus Irane; ragina Irano valdžios institucijas teigiamai atsakyti į seniai pateiktus kelių JT specialiųjų pranešėjų (pvz., neteisminio, neatidėliotino ar savavališko mirties bausmės vykdymo, kankinimų, religijos ar įsitikinimų laisvės, teisėjų ir teisininkų nepriklausomumo klausimais) prašymus dėl oficialių vizitų į Iraną;

28.  apgailestauja dėl to, kad, nepaisant JT pagrindinių principų dėl teisininkų vaidmens, po 2009 m. birželio mėn. prezidento rinkimų smarkiai pablogėjo teisininkų padėtis Irane, nes Irano valdžios institucijos griebiasi spaudimo taktikos (pvz., areštų, profesijos draudimo, žodžio laisvės principo nesilaikymo, nepagrįstų mokesčių tyrimų ir kitokio finansinio spaudimo), siekdamos sukliudyti teisininkams laisvai verstis savo profesija;

29.  apgailestauja, kad ypač blogėja žmogaus teisių gynėjų, įskaitant žmogaus teisių teisininkus ir moterų teisių gynėjus, kurie ypatingai puolami, padėtis; yra labai susirūpinęs dėl to, kad žmogaus teisių gynėjai yra tapę įvairių išpuolių, nesąžiningų teismo procesų aukomis ir kad jiems trukdoma naudotis savo konstitucinėmis teisėmis; ragina nedelsiant paleisti visus vis dar įkalintus žmogaus teisių gynėjus ir sąžinės kalinius;

30.  ragina Irano Islamo Respubliką pasirašyti, ratifikuoti ir įgyvendinti JT Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW);

31.  remia kampaniją „Vienas milijonas parašų reikalaujant pakeisti diskriminacinius įstatymus“, kuria siekiama surinkti vieną milijoną parašų asmenų, remiančių reikalavimą pakeisti moteris diskriminuojančius Irano įstatymus; ragina Irano valdžios institucijas nutraukti šios kampanijos dalyvių persekiojimą, įskaitant teisminių institucijų persekiojimą;

32.  ragina Irano vyriausybę pagerinti moterų teisių įgyvendinimą, siekiant pripažinti itin svarbų moterų vaidmenį visuomenėje, ir gerbti Irano pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių paktą prisiimtus įsipareigojimus; pakartoja savo raginimą Irano parlamentui priimti teisės aktus, kuriuose būtų draudžiama žiauri ir nežmoniškai užmėtymo akmenimis praktika; ragina vyriausiąją įgaliotinę atkreipti ypatingą dėmesį į moterų teisių padėtį Irane ir Irano valdžios institucijoms kelti klausimus dėl Sakineh Mohammadi Ashtiani ir Zahros Bahrami bylų;

33.  pabrėžia, kad ES institucijų atstovai turėtų palaikyti ryšius su atstovais iš įvairių Irano politinių ir socialinių organizacijų, įskaitant žinomus Irano žmogaus teisių gynėjus; ragina Komisiją ir valstybes nares padidinti paramą veiklai vietos lygmeniu ir skatinti žmonių tarpusavio ryšius;

34.  smerkia Irano valdžios institucijų prieš nepriklausomą žiniasklaidą nukreiptas represines priemones, įskaitant filmuotos ir fotografuotos medžiagos cenzūrą siekiant riboti galimybes gauti informacijos ir sumažinti jos srautą; yra labai susirūpinęs dėl to, kad dėl savavališkų teisminių institucijų sprendimų Irane stipriai juntama žiniasklaidos priemonių (auto)cenzūra; ragina ES ir jos valstybių narių oficialiuosius atstovus priminti Iranui jo tarptautinį įsipareigojimą puoselėti žiniasklaidos laisvę; ragina ES ir jos valstybės nares susitinkant su analogiškas pareigas užimančiais Irano atstovais primygtinai raginti leisti daugeliui prievarta uždarytų dienraščių atnaujinti veiklą, taip pat paleisti politinius kalinius ir abiem atvejais pateikti pavadinimų ir vardų sąrašus; smerkia Irano vyriausybės praktiką išsiųsti iš šalies užsienio korespondentus, įskaitant pagrindinių Europos laikraščių žurnalistus; džiaugiasi dėl to, kad buvo įkurta Euronews persų kalbos tarnyba;

35.  išreiškia susirūpinimą dėl kultūros, muzikinės ir meninės raiškos slopinimo taikant cenzūrą ir draudimus, taip pat dėl menininkų, muzikantų, režisierių, rašytojų ir poetų represijų;

36.  ragina nutraukti nebaudžiamumą Irane sukuriant šalyje nepriklausomą teisminės peržiūros procedūrą arba numatant galimybę per JT Saugumo Tarybą kreiptis į institucijas, kurios veikia pagal tarptautinę teisę, pvz., į Tarptautinį baudžiamąjį teismą;

37.  palankiai vertina veiksmus, kurių ėmėsi nemažai valstybių narių, suteikdamos prieglobstį tiems Irano žmogaus teisių gynėjams, disidentams, žurnalistams, studentams, moterims, vaikams ir menininkams, kurie persekiojami dėl savo religinių įsitikinimų, pareikštų nuomonių, seksualinės orientacijos ar dėl to, kad kitaip naudojosi žmogaus teisėmis;

Branduolinės veiklos klausimai

38.  nepaisant Irano teisės pagal neplatinimo režimo taisykles plėtoti branduolinės energijos naudojimą taikiais tikslais, pakartoja, kad platinimo rizika, susijusi su Irano branduoline programa, vis dar kelia didelį susirūpinimą Europos Sąjungai ir tarptautinei bendruomenei, kaip labai aiškiai išreikšta daugelyje JTST rezoliucijų;

39.  ragina Irano valdžios institucijas vykdyti Irano įsipareigojimus pagal BGNS; ypač primygtinai reikalauja, kad Teheranas ratifikuotų ir įgyvendintų Saugos garantijų susitarimo papildomąjį protokolą; smerkia tai, kad Iranas, nesuteikdamas visiškos ir besąlygiškos prieigos prie pagrindinių įrengimų ir prieštaraudamas inspektorių paskyrimui, ir toliau trukdo TATENA darbui ir taip atsisako visapusiškai bendradarbiauti su TATENA;

40.  taip pat pabrėžia tai, kad, remiantis pagrindiniu BGNS principu, Iranas turi teisę sodrinti uraną taikiais tikslais ir gauti techninę pagalbą tais pačiais tikslais;

41.  pritaria Tarybos dvejopam metodui, kuriuo siekiama derybų būdu rasti taikią išeitį iš branduolinės veiklos klausimo aklavietės ir į kurį atkreipiamas dėmesys naujoje Tarybos 2010 m. liepos 26 d. bendrojoje pozicijoje, kurioje pateikiamos naujos ir griežtos konkrečiai Iranui taikytinos autonominės priemonės; apgailestauja dėl to, kad per paskutinį nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių ir Vokietijos (P5+1) derybų raundą Stambule svečio teisėmis dalyvaujantis Iranas buvo nepasirengęs priimti jam pateiktus pasiūlymus, taigi šios derybos žlugo; vis dėlto, yra įsitikinęs, kad atsižvelgdama į Iraną ES turėtų numatyti platesnę strategiją, kuri apimtų ne tik branduolinius, bet ir žmogaus teisių padėties Irane klausimus, ir kurioje būtų aptariamas jo regioninis vaidmuo;

42.  primena, kad dėl Irano branduolinės programos klausimo Iranas supriešinamas su visomis Jungtinėmis Tautomis, o ne tik su Vakarų šalimis;

43.  pažymi, kad papildomos sankcijos yra logiška Irano visapusiško bendradarbiavimo su TATENA stokos pasekmė; ragina vyriausiąją įgaliotinę ir ES valstybes nares įvertinti visas ES bendrosios pozicijos įgyvendinimo priemones – ypač susijusias su eksporto licencijų išdavimu, muitinės ir pasienio kontrole, oro ir jūrų krovininiu transportu siekiant sukliudyti Iranui išvengti sankcijų režimo ir realiai įvertinti, ar sankcijos duoda norimų rezultatų; pakartoja savo poziciją, kad šios priemonės neturėtų daryti neigiamos įtakos gyventojams; atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina JAV sprendimą taikyti tikslines sankcijas Irano pareigūnams, kurie, kaip manoma, atsakingi už sunkius žmogaus teisių pažeidimus Irane po ginčytinų 2009 m. birželio mėn. prezidento rinkimų arba bendrininkavo juos vykdant; ragina Tarybą priimti panašias priemones;

44.  mano, kad visame pasaulyje turėtų būti atnaujintos pastangos, kurių tikslas išsivaduoti nuo branduolinio ginklo grėsmės visoje planetoje; pritaria prezidento B. Obamos kreipimuisi dėl branduolinio nusiginklavimo ir ragina vyriausiąją įgaliotinę priskirti šį klausimą prie savo prioritetinių klausimų, keliamų tiek bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, tiek su Artimųjų Rytų ir Azijos regiono vyriausybėmis;

45.  ragina Komisiją, Tarybą ir ES valstybes nares įvertinti su sankcijomis nesusijusius prekybos santykius su Iranu, siekiant apriboti žmogaus teisių pažeidimus, kurie gali kilti dėl europinius standartus atitinkančių technologijų (įskaitant mobiliuosius telefonus, ryšių tinklus, (dvejopo naudojimo) technologijas, sekimo technologijas ir programinę įrangą, skirtą interneto nuskaitymui, cenzūrai ir duomenų, įskaitant asmens duomenis, gavybai) eksporto į Iraną; prašo Komisijos pateikti pasiūlymą dėl reglamento dėl naujos licencijų sistemos, jeigu atlikus anksčiau minėtą įvertinimą bus padaryta išvada, jog toks teisės aktas yra reikalingas;

46.  ragina Komisiją ir Tarybą imtis neatidėliotinų veiksmų, kad ES įmonėms būtų uždrausta eksportuoti į Iraną sekimo technologijas (ypač stebėjimo centrus);

47.  ragina Europos Vadovų Tarybą išplėsti Irano asmenų, susijusių su Irano branduoline ir balistinio ginklo programomis, taip pat su jas aptarnaujančiais pirkimų tinklais, sąrašą; ragina atitinkamas valdžios institucijas kuo skubiau įšaldyti jų turtą ir neleisti jiems patekti į ES teritoriją ir naudotis ES jurisdikcijomis bet kokiai veiklai, susijusiai su šiomis programomis, vykdyti;

48.  ragina vyriausiąją įgaliotinę toliau laikyti Irano branduolinę veiklą ir Irano gyventojų teises svarbiu darbotvarkės klausimu ir ragina Iraną pradėti prasmingas derybas norint rasti visapusišką ir ilgalaikį branduolinės problemos sprendimą;

Išorės santykiai

49.  ypač griežtai smerkia Irano prezidento M. Ahmadinejado išreikštą ketinimą „sunaikinti“ Izraelį, jo antisemitinius pasisakymus, ypač holokausto neigimą ir jo vykdomą Izraelio valstybės teisėtumo paneigimo programą; dar kartą patvirtina, kad visapusiškai remia Izraelio egzistavimą ir Palestinos problemai spręsti skirtą dviejų valstybių koncepciją;

50.  ragina Tarybą ir Komisiją atidžiai stebėti padėtį Persijos įlankos regione ir padaryti viską, kad šiame regione būtų skatinama taika ir stabilumas;

51.  pripažįsta Turkijos, kaip įtakingo veikėjo regione, vaidmenį ir palankiai vertina jos ir Brazilijos bendras pastangas rasti diplomatinį Irano branduolinio klausimo sprendimą; vis dėlto apgailestauja, kad 2010 m. gegužės 17 d. trišalis susitarimas tik iš dalies atitinka TATENA reikalavimus; ragina Turkijos valdžios institucijas laikytis Europos požiūrio į Irano keliamą branduolinę grėsmę; ragina Turkiją palaikant dialogą su Iranu nepamiršti žmogaus teisių padėties klausimo;

52.  pabrėžia, kad Rusija buvo viena iš pagrindinių modernių ginklų ir prisodrinto urano tiekėjų Iranui; palankiai vertina Rusijos Federacijos sprendimą šiemet sustabdyti S-300 pardavimą Iranui ir paremti JT sankcijas Iranui dėl jo branduolinės programos; griežtai reikalauja, kad Rusija nutrauktų bet kokį ginklų platinimą bei urano eksportą į Iraną norint, kad būtų užtikrintas sankcijų Iranui ir Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties reikalavimų įgyvendinimo veiksmingumas;

53.  ragina vyriausiąją įgaliotinę Irano atžvilgiu taikyti transatlantinio koordinavimo ir papildomumo principus ir dėl su Iranu susijusių veiksmų konsultuotis su nuolatiniais JT Saugumo Tarybos nariais ir su visais atitinkamais partneriais pasaulyje ir regione, kuriems taip pat rūpi Irano klausimai;

54.  atkreipia dėmesį į bendrus ES ir Irano interesus siekiant užtikrinti taiką ir stabilumą Afganistane; palankiai vertina konstruktyvų Irano vaidmenį atnaujinant infrastruktūrą ir atkuriant Afganistano ekonomiką, taip pat užkertant kelią narkotikų prekybai iš šios šalies; vis dėlto pabrėžia, kad siekiant tvarios taikos ir stabilumo Afganistane reikės, kad visos kaimynės susilaikytų nuo politinio kišimosi į šios šalies reikalus;

55.  ragina vyriausiąją įgaliotinę dabar, kai Europos išorės veiksmų tarnyba iš rotaciniu principu pirmininkavusios valstybės perėmė įgaliojimus atstovauti Europos Sąjungai trečiosiose šalyse, įsteigti Teherane ES delegaciją;

56.  ragina Komisiją ir Tarybą skatinti Iraną imtis konstruktyvaus vaidmens atsižvelgiant į būsimą Afganistano plėtrą ir pabrėžia bendrus ES ir Irano tikslus siekiant stabilumo Afganistane ir imantis veiksmingų kovos su opiumo gamyba ir prekyba narkotikais priemonių;

o
o   o

57.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, ES valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams ir Irano Islamo Respublikos vyriausybei ir parlamentui.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0310.
(2) OL C 341 E, 2010 12 16, p. 9.
(3) OL C 265 E, 2010 9 30, p. 26.
(4) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0351.


16-oji Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos sesija (Ženeva, 2011 m. vasario 28 d. - kovo 25 d.)
PDF 306kWORD 85k
2011 m. kovo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl prioritetų 16-ojoje JT Žmogaus teisių tarybos sesijoje ir 2011 m. peržiūros
P7_TA(2011)0097RC-B7-0158/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Europos žmogaus teisių konvenciją ir ES pagrindinių teisių chartiją,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos (JTŽTT), ypač į savo 2010 m. vasario 25 d. rezoliuciją dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos tryliktosios sesijos(1) ir į 2009 m. sausio 14 d. rezoliuciją dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos raidos ir ES vaidmens(2), taip pat į 2006 m. kovo 16 d. rezoliuciją dėl derybų dėl Žmogaus Teisių Tarybos rezultatų ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijos 62-osios sesijos(3), 2004 m. sausio 29 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų santykių(4), 2005 m. birželio 9 d. rezoliuciją dėl Jungtinių Tautų reformos(5), 2005 m. rugsėjo 29 d. rezoliuciją dėl 2005 m. rugsėjo 14–16 d. Jungtinių Tautų pasaulinio aukščiausiojo lygio viršūnių susitikimo rezultatų(6) ir 2010 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją dėl 2009 m. metinės ataskaitos dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje(7),

–  atsižvelgdamas į savo skubias rezoliucijas dėl žmogaus teisių ir demokratijos,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją A/RES/60/251, kuria įsteigiama Žmogaus teisių taryba,

–  atsižvelgdamas į ankstesnes eilines ir specialiąsias JTŽTT sesijas ir į ankstesnius visuotinės reguliarios peržiūros (VRP) raundus,

–  atsižvelgdamas į 16-ąją JTŽTT sesiją ir į 2011 m. gegužės 2–13 d. vyksiantį 11-ąjį VRP raundą,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. vykstančią JTŽTT peržiūrą,

–  atsižvelgdamas į institucinius pokyčius įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ypač į Europos išorės veiksmų tarnybos ir vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybės įsteigimą,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (Lisabonos sutarties redakcija) 2 straipsnį, 3 straipsnio 5 dalį ir 18, 21, 27 ir 47 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi pagarba žmogaus teisių visuotinumui, jo skatinimas ir išsaugojimas yra Europos Sąjungos etinio ir teisinio acquis dalis ir vienas iš Europos bendrumo ir vientisumo ramsčių(8),

B.   kadangi Europos Sąjunga ir jos valstybės narės savo politikoje turėtų užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms, kad Europos Sąjungos pozicija JT žmogaus teisių taryboje būtų tvirtesnė ir įtikinama,

C.  kadangi JTŽTT yra unikalus, ypatingą dėmesį visuotinėms žmogaus teisėms skiriantis organas ir specialusis JT sistemos forumas, kuriame sprendžiami žmogaus teisių klausimai; kadangi jai pavestas svarbus uždavinys ir atsakomybė stiprinti žmogaus teisių skatinimą, apsaugą ir pagarbą joms visame pasaulyje,

D.   kadangi JTŽTT veiklos peržiūra vyks dviem kryptimis: šio organo statuso aptarimas vyks Niujorke, o procedūrų – Ženevoje; kadangi tuo pat metu visi tarptautiniai veikėjai turi dėti pastangas, kad panaikintų dvigubus standartus ir užkirstų kelią selektyvumui bei politizavimui svarstant žmogaus teisių klausimus,

E.  kadangi suverenumo ir vidaus jurisdikcijos klausimai daugiau nebegali būti naudojami kaip valstybių priedanga nuo jų žmogaus teisių padėties priežiūros,

F.  kadangi Europos Sąjunga turėtų veikti kaip pasaulinis veikėjas apskritai JT ir konkrečiai JTŽTT ir kadangi naujas požiūris, kurį taiko nauja Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT), turėtų padėti Sąjungai veikti efektyviau ir akivaizdžiau siekiant rasti aiškius, nuoseklius ir veiksmingus pasaulinių problemų sprendimus,

G.  kadangi EIVT įsteigtas Žmogaus teisių ir demokratijos direktoratas,

H.  kadangi Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio delegacija vyks į Ženevą dalyvauti 16-oje JTŽTT sesijoje, kaip buvo daroma ir ankstesniaisiais metais, kai vyko JTŽTT sesijos, ir prieš tai – kai buvo rengiamos JTŽTT pirmtakės JT Žmogaus teisių komisijos sesijos,

1.  pabrėžia 16-osios JTŽTT sesijos ir ypač JTŽTT peržiūros proceso svarbą, nes tai unikali galimybė įvertinti, kaip ŽTT įgyvendino savo mandatą, ir proga ŽTT patobulinti savo darbo metodus, kad būtų veiksmingesnė ir sistemingai reaguotų į žmogaus teisių pažeidimus; palankiai vertina tai, kad vadovauti ŽTT peržiūrai paskirti Marokas ir Lichtenšteinas;

2.  džiaugiasi, kad į 16-osios eilinės sesijos darbotvarkę, be kita ko, įrašyti pranešimai dėl asmenų, priklausančių tautinėms ar etninėms, religinėms ir kalbinėms mažumoms, teisių bei dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių propagavimo ir apsaugos kovojant su terorizmu, taip pat daug susitikimų vaiko teisių klausimais;

3.  džiaugiasi, kad šiais metais paskirti specialieji pranešėjai šiais pagrindiniais klausimais, ir atkreipia dėmesį į pranešimus, kuriuos pristatys specialieji pranešėjai, dėl kankinimo ir kito nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo, dėl religijos ar įsitikinimų laisvės ir dėl žmogaus teisių gynėjų padėties; ragina ES valstybes nares aktyviai prisidėti prie šios diskusijos;

4.  palankiai vertina naująjį Žmogaus teisių ir demokratijos direktoratą ir pritaria ES Tarybos žmogaus teisių darbo grupės, kurią sudarys žmogaus teisių ekspertai iš 27 ES valstybių narių, įsteigimui Briuselyje, nes Briuselis yra palankesnė vieta norint stebėti ES politiką ir taip bus lengviau organizuoti daugiašalę veiklą, susijusią su dvišale veikla;

5.  pritaria aukšto lygio ES specialiojo įgaliotinio žmogaus teisių klausimais paskyrimui ir dar kartą pabrėžia, kad būtina parengti šalims skirtas žmogaus teisių ir demokratijos strategijas;

6.  pabrėžia, jog svarbu, kad ES laikytųsi bendrų pozicijų tais klausimais, kurie bus aptariami per 16-ąją sesiją, ir ragina ES valstybes nares tvirčiau taikyti ES praktiką daugybe balsų remti vieningą poziciją, kuri pastaraisiais metais davė gerų rezultatų, pvz., rengiant ES kovos su mirties bausme iniciatyvas;

Žmogaus teisių tarybos veikla

7.  primena, kad ragino ES valstybes nares aktyviai nepritarti visoms pastangoms pakenkti žmogaus teisių visuotinumo, nedalumo ir savitarpio priklausomybės koncepcijai ir skatinti JTŽTT vienodai atsižvelgti į visų rūšių diskriminacijos, įskaitant diskriminaciją dėl lyties, neįgalumo, rasės ar etninės kilmės, amžiaus, seksualinės orientacijos, religijos arba įsitikinimų, klausimus;

8.  primena pilietinių ir politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių tarpusavio priklausomybės svarbą; prašo apsvarstyti teisės į vandenį ir sanitariją, kuri yra pagrindinė teisė, klausimus, siekiant pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas;

9.  susirūpinęs, kad didžiausia kliūtis veiksmingesniam JTŽTT mandato vykdymui – tai dažnai vyraujanti vadinamoji blokinė politika ir jos poveikis atrenkant šalis bei situacijas, kurioms JTŽTT skiria dėmesį; pakartoja, kad JTŽTT sugebėjimas veiksmingai, laiku ir tinkamai spręsti padėties vienoje ar kitoje šalyje problemą itin svarbus siekiant išsaugoti šio organo autoritetą ir patikimumą;

10.  mano, kad ŽTT turėtų turėti daugiau priemonių problemoms, susijusioms su ir nuolatinės, ir nepaprastosios padėties atvejais, spręsti, galbūt išplečiant žmogaus teisių priemonių rinkinį, naudojant darbo grupes ne tik sesijų metu, bet ir tarp jų, ir sesijas organizuojant kitose vietose nei Ženeva; apgailestauja, kad keletą kartų JTŽTT nesugebėjo skubiai ir laiku išspręsti su sudėtinga žmogaus teisių padėtimi susijusių klausimų, nes neturėjo tinkamų priemonių, ir pritaria minčiai dėl nepriklausomų reagavimo priemonių; aktyviai siekia, kad būtų sukurti tikslingi JTŽTT mechanizmai, kuriuos taikant būtų greitai reaguojama į žmogaus teisių krizes, pvz., Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, Irane ir Baltarusijoje;

11.   palankiai vertina JTŽTT vidines pastangas sudaryti tarpregioninę darbo grupę dėl padėties Baltarusijoje; primygtinai ragina JTŽTT paskelbti pareiškimą, kuriame būtų griežtai pasmerkti grubūs žmogaus teisių pažeidimai šioje šalyje ir prieš demokratinę opoziciją ir paprastus piliečius nukreiptos represinės priemonės, kurių buvo imtasi po 2010 m. gruodžio 19 d. prezidento rinkimų, ir priimti rezoliuciją šiuo klausimu;

12.   palankiai vertina JAV iniciatyvą pateikti rezoliuciją dėl padėties Irane; ragina ES valstybes nares tvirtai remti specialiojo Iranui taikomo mechanizmo įdiegimą; ragina vyriausiąją įgaliotinę ir EIVT koordinuoti ES ir Jungtinių Valstijų bendradarbiavimą bendrą susirūpinimą keliančiais žmogaus teisių klausimais, o ES turėtų veikti visiškai nepriklausomai, kad būtų veiksminga ir patikima;

13.   palankiai vertina tai, kad 2011 m. sausio 27 d. – vasario 2 d. buvo išsiųsta aukšto lygio JT žmogaus teisių misija į Tunisą , ir tvirtai ragina visapusiškai įgyvendinti jos rekomendacijas; dar karta ragina įsteigti nepriklausomą tarptautinę tyrimo komisiją, kuri nagrinėtų visus įtariamus žmogaus teisių pažeidimus, susijusius su įvykiais po 2010 m. gruodžio 17 d.;

14.  pritaria tam, kad būtų išsiųsta Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro misija į Egiptą, kad įvertintų bendrą žmogaus teisių padėtį pasikeitus šalies vadovybei;

15.  palankiai vertina tai, kad per 2011 m. vasario 25 d. įvykusią 15-ąją specialiąją sesiją bendru sutarimu buvo patvirtinta rezoliucija dėl žmogaus teisių padėties Libijoje, kurioje smerkiami Libijoje padaryti šiurkštūs ir sistemingi žmogaus teisių pažeidimai ir nurodoma, kad kai kurie iš jų gali prilygti nusikaltimams žmoniškumui; ragina į Libiją pasiųsti nepriklausomą tarptautinę tyrimų komisiją, kuri išnagrinėtų visus įtariamus tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimus šioje šalyje, ir tvirtai pritaria jos rekomendacijai sustabdyti Libijos narystę JTŽTT; taigi teigiamai vertina 2011 m. kovo 1 d. Generalinės Asamblėjos sprendimą sustabdyti Libijos narystę JTŽTT;

16.  pritaria VŽTKB regioninio padalinio Viduržemio jūros regione atidarymui;

17.  palankiai vertina tai, kad Nigerijos ir Jungtinių Valstijų iniciatyva įvyko 14-oji specialioji sesija, kurioje buvo aptariama žmogaus teisių padėtis Dramblio Kaulo Krante pasibaigus 2010 m. prezidento rinkimams ir kurioje buvo pasmerkti žmogaus teisių pažeidimai, o visos šalys paragintos visapusiškai gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves ir laikytis teisinės valstybės principų; dar kartą reiškia savo paramą rinkimų rezultatams, kuriuos pripažino JT, ir ragina visus veikėjus pripažinti Alassane'o Ouattaros, kaip išrinkto prezidento, valdžią; pritaria Afrikos Sąjungos sprendimui įsteigti valstybės vadovų grupę, kuri taikiai derybomis išspręstų po rinkimų Dramblio Kaulo Krante susidariusią krizę;

18.  atsižvelgdamas į specialiųjų pranešėjų pranešimus dėl žmogaus teisių padėties Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje ir dėl žmogaus teisių padėties Mianmare (Birmoje), dar kartą ragina ES viešai pritarti JT tyrimų komisijų steigimui siekiant įvertinti žmogaus teisių pažeidimus šiose šalyse ir įvertinti, ar šiuos pažeidimus galima prilyginti nusikaltimams žmoniškumui; apgailestauja dėl to, kad Korėjos Liaudies Demokratinės Respublika nebendradarbiauja su specialiuoju pranešėju, ir prašo pratęsti specialiojo pranešėjo Mianmaro (Birmos) klausimais įgaliojimus;

19.  ragina ES būsimosios ŽTT sesijos metu aktyviai prisidėti prie rezoliucijos, susijusios su pranešimu dėl tolesnių priemonių, kurį pateikė nepriklausomų ekspertų komitetas po tarptautinės Gazos konflikto tiriamosios misijos, ir ją paremti, kad būtų užtikrintas atskaitingumas už tarptautinės teisės pažeidimus ir remiamas tyrimų perdavimas Generalinei Asamblėjai bei tarptautinio teisingumo mechanizmams, jei Izraelio ir Palestinos šalys nesilaikys įsipareigojimo atlikti tyrimus pagal tarptautinius standartus; dar kartą ragina vyriausiąją įgaliotinę aktyviai stebėti, kaip laikomasi tolesnių priemonių patvirtinus tarptautinės humanitarinės flotilės nelaimingo atsitikimo tiriamosios misijos pranešimą išvadų, ir užtikrinti, kad būtų laikomasi atskaitingumo ir atsakomybės principų; todėl pabrėžia, kad žmogaus teisių aspektai turi būti visų prima aptarti ES ir Izraelio asociacijos taryboje ir ES ir Palestinos savivaldos jungtiniame komitete; yra ypač susirūpinęs dėl to, kad 2011 m. vasario 21 d. ES ir Izraelio asociacijos tarybos išvados neatspindi ES pozicijos šiuo klausimu;

20.   palankiai vertina JT vyriausiosios žmogaus teisių komisarės pareiškimus per jos pirmąjį vizitą į okupuotą Palestinos teritoriją ir Izraelį ir ypač jos tvirtą pareiškimą, kuriame ji išreiškė Izraelio apgyvendinimo politikos kritiką ir teigė, „kad dėl tarptautinių teisės aktų dėl žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės nesiderama“; pabrėžia taikaus Artimųjų Rytų demokratizavimo svarbą;

21.  apgailestauja, kad, nors remiantis JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 60/251 nustatytais narystės JTŽTT kriterijais su šia institucija turi būti visapusiškai bendradarbiaujama, vykdant dabartinę savanoriškų pasižadėjimų praktiką sulaukta labai skirtingų ir nepakankamų rezultatų; todėl pakartoja, kad visiems JTŽTT nariams be tvirto įsipareigojimo gerbti žmogaus teises turėtų būti taikomas minimalus narystės kriterijus paskelbti nuolat galiojančius kvietimus vykdyti specialiąsias procedūras; pabrėžia tikrai konkurencingos rinkimų proceso aplinkos svarbą; ragina panaikinti galimybę regioninėms grupėms pateikti iš anksto sudarytus kandidatų tapti JTŽTT nariais sąrašus;

22.  ragina ES valstybes nares ir EIVT aktyviai dalyvauti atliekant 2011 m. JTŽTT veiklos peržiūrą, kad būtų tvirčiau laikomasi jos įgaliojimų; pabrėžia, kad JTŽTT turėtų labiau veikti kaip išankstinio įspėjimo ir prevencinis mechanizmas ir kad šiuo tikslu turėtų būti pasinaudota žiniomis, įgytomis vykdant specialiąsias procedūras; pakartoja, kad reikia vykdyti skaidrų ir visapusišką JTŽTT veiklos peržiūros procesą, atsižvelgiant į NVO, pilietinės visuomenės ir visų kitų atitinkamų suinteresuotų subjektų nuomones; ragina EIVT nuolat informuoti Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitetį apie peržiūros eigą;

23.  pakartoja savo poziciją, kad atliekant peržiūrą turėtų būti išlaikytas Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro nepriklausomumas, ir priešinasi bet kokioms pastangoms pakeisti Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro statusą, nes tai galėtų turėti neigiamą poveikį finansavimui ir atitinkamai šio biuro nepriklausomumui; palankiai vertina tai, kad neseniai paskirtas JT Generalinio Sekretoriaus padėjėjas žmogaus teisių klausimams, kuris vadovaus VŽTKB padaliniui Niujorke; mano, kad šis naujas padalinys padės stiprinti JT Generalinės Asamblėjos ir kitų JT organų, įskaitant Saugumo Tarybą ir VŽTKB, ryšius, skatinti jų dialogą ir didinti skaidrumą; pabrėžia, kad būtina užtikrinti pakankamą finansavimą siekiant išlaikyti Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro regioninius ir vietos padalinius, kad jie galėtų ir toliau dirbti vietoje;

24.  primygtinai reikalauja, kad būtų išsaugotos ir sustiprintos specialios procedūros ir užtikrinta JTŽTT galimybė konkrečius žmogaus teisių pažeidimus nagrinėti rezoliucijose dėl padėties tam tikroje šalyje ir naudojantis konkrečiai šaliai skirtais įgaliojimais; pabrėžia žmogaus teisių – socialinių, ekonominių, kultūros, pilietinių ir politinių teisių nedalumo svarbą; su susirūpinimu pažymi, kad taikant skundų mechanizmą, kaip unikalią visuotinę aukoms apginti skirtą priemonę, buvo pasiekta nedaug rezultatų, palyginti su dideliu skaičiumi gautų paraiškų; pabrėžia, kad atliekant JTŽTT veiklos peržiūrą būtina spręsti šį klausimą;

Visuotinė reguliari peržiūra (VRP)

25.  pripažįsta papildomą visuotinės reguliarios peržiūros, kaip dalijimosi patirtimi, naudą visoms vyriausybėms, kadangi ją vykdant visoms JT narėms taikomas vienodas požiūris ir tikrinimas, nors visos šalys turi savanoriškai sutikti, kad bus atliekama peržiūra, ir atsižvelgiant į rekomendacijas taikyti tolesnes priemones; atkreipia dėmesį į tai, kad iki 2011 m. gruodžio mėn. bus atlikta visų Jungtinių Tautų valstybių narių peržiūra pagal šią sistemą;

26.  pabrėžia, kad itin svarbu išsaugoti pilietinei visuomenei vietą ŽTT, siekiant skatinti pilietinės visuomenės dalyvavimą vykdant dialogą ir sudaryti naujų galimybių nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) pradėti dialogą konkrečiose valstybėse;

27.   remia aktyvesnį NVO dalyvavimą vykdant visuotinę reguliarią peržiūrą, numatant galimybę pateikti rašytines rekomendacijas, kurias apsvarstytų darbo grupė, ir galimybę dalyvauti šiuose svarstymuose;

28.   atkreipia dėmesį į tai, kad visuotinė reguliari peržiūra valstybėms suteikia galimybę atsidėti įsipareigojimų žmogaus teisių srityje įgyvendinimui ir imtis tolesnių priemonių atsižvelgiant į pagal sutartį įsteigtų organų išvadas ir specialiąsias procedūras;

29.  dar kartą patvirtina tai, kad rekomendacijomis turėtų būti labiau siekiama rezultatų, ir ragina, kad nepriklausomi ekspertai ir nacionalinės žmogaus teisių institucijos aktyviau dalyvautų vykdant visuotinę reguliarią peržiūrą, kad būtų užtikrinta veiksminga tolesnių priemonių sistema; mano, jog į visuotinės reguliarios peržiūros procesą būtų galima įtraukti nepriklausomą ekspertizę, kad ekspertai stebėtų peržiūros procesą ir tvirtinant galutinę ataskaitą pateiktų visuotinės reguliarios peržiūros apibendrinimą ir analizę;

30.  apgailestauja dėl to, kad pirmasis padėties tam tikrose šalyse peržiūros etapas neatitiko skaidriam, neselektyviam ir nekonfrontaciniam procesui keliamų lūkesčių; atsižvelgdamas į tai, pripažįsta ES valstybių narių atliktą vaidmenį siekiant įveikti vadinamąjį mąstymą blokais; ragina ES valstybes nares teikti techninę pagalbą siekiant padėti įgyvendinti rekomendacijas;

31.  ragina ES valstybes nares ir toliau užsiimti JTŽTT veiklos peržiūra, siekiant užtikrinti, kad nebūtų atotrūkio tarp visuotinės reguliarios peržiūros pirmojo ir antrojo etapų ir kad antrajame etape būtų skiriama daug dėmesio rekomendacijų įgyvendinimui ir tolesnėms priemonėms; pritaria požiūriui, kad valstybės, kurioms taikoma visuotinė reguliari peržiūra, turėtų pateikti aiškų atsaką į visas rekomendacijas ir darbo grupės rekomendacijų įgyvendinimo tvarkaraštį; pažymi, kad pateikiant tarpinę ataskaitą dėl įgyvendinimo padėties gali būti prisidedama prie šio proceso;

Specialiosios procedūros

32.  dar kartą patvirtina, kad specialiosios procedūros sudaro JT žmogaus teisių gynimo sistemos esmę ir kad JTŽTT patikimumas ir veiksmingumas žmogaus teisių apsaugos srityje paremtas bendradarbiavimu taikant specialiąsias procedūras ir visišku jų įgyvendinimu; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad specialiųjų procedūrų nepriklausomumo ir interaktyvumo stiprinimas ŽTT yra ypatingai svarbus;

33.  smerkia pastangas mažinti specialiųjų procedūrų nepriklausomumą suteikiant vyriausybėms galimybių jas prižiūrėti; pabrėžia, kad bet kokios rūšies kontrolė politizuotų sistemą ir pakenktų jos veiksmingumui;

34.  mano, kad specialiosios procedūros, susijusios su padėtimi tam tikroje šalyje, yra esminė priemonė žmogaus teisėms toje šalyje gerinti; pabrėžia, kad dėl tokių esminių elementų kaip jų periodiškumas ir dėl ekspertų žinių, kuriomis jos grindžiamos, visuotinė reguliari peržiūra negali pakeisti įgaliojimų tam tikros šalies klausimais;

35.  ragina ES valstybes nares peržiūros metu ginti JTŽTT vientisumą ir atskaitomumą, remiant specialiųjų procedūrų rekomendacijų įgyvendinimo tolesnių priemonių mechanizmo nustatymą papildomai prie atrankos kriterijų ir skaidresnio paskyrimo į postus proceso, kurie būtų grindžiami kandidatų išsilavinimu, gebėjimais, kvalifikacija ir patirtimi, nustatymo; remia NVO pasiūlymą stiprinti specialiųjų procedūrų išankstinio perspėjimo pajėgumą mechanizmu, kuris sudarytų NVO galimybę inicijuoti automatinį padėties svarstymą JTŽTT;

ES dalyvavimas

36.  palankiai vertina tai, kad ES vyriausioji įgaliotinė ir Komisijos pirmininko pavaduotoja dalyvaus 16-ojoje JTŽTT sesijoje;

37.  primygtinai ragina, kad EIVT, ir ypač ES delegacijos Ženevoje ir Niujorke, didintų ES veiksmų nuoseklumą, matomumą ir patikimumą JTŽTT, toliau plėtodama tarpregioninio masto įtaką ir bendradarbiavimą ir ypač stengdamasi paveikti nuosaikias valstybes visose grupėse;

38.  dar kartą primena savo poziciją dėl sąvokos „religijų šmeižimas“ ir, pripažindamas, jog būtina visiškai išspręsti religinių mažumų diskriminacijos problemą, mano, kad netikslinga įtraukti šią sąvoką į Protokolą dėl papildomų standartų rasizmo, rasinės diskriminacijos, ksenofobijos ir bet kokios formos diskriminacijos klausimais; palankiai vertina ES delegacijos organizuotą papildomą renginį 25-osioms specialiojo pranešėjo religijos ir įsitikinimų laisvės klausimais pareigybės įsteigimo metinėms paminėti; prašo, kad ES įsitrauktų į dialogą su pagrindiniais rezoliucijos rengėjais ir kitais veikėjais, siekiant rasti alternatyvą rezoliucijai dėl šmeižimo, kuri bus pateikta;

39.  pritaria tarpregioniniam pareiškimui dėl LGBT teisių, kuris bus paskelbtas;

40.  dar kartą patvirtina remiąs aktyvų ES dalyvavimą JTŽTT veikloje nuo pat jos įsteigimo, pvz., rezoliucijų rengimą tiek atskirai, tiek kartu su kitais, pareiškimų skelbimą, dalyvavimą interaktyviuose dialoguose ir debatuose; pripažįsta ES prisiimtus įsipareigojimus dėl padėties atskirose šalyse nagrinėjimo JTŽTT ir pabrėžia, kad svarbu, jog šie įsipareigojimai būtų tvirtai įgyvendinami;

41.  pritaria bendrai ES ir Lotynų Amerikos ir Karibų jūros valstybių grupės (angl. GRULAC) iniciatyvai dėl rezoliucijos dėl gatvėje gyvenančių ir dirbančių vaikų;

42.  ragina ES valstybes nares dėti visas pastangas siekiant išsaugoti visus specialiųjų procedūrų įgaliojimus ir ypač ragina atnaujinti JT specialiosios pranešėjos žmogaus teisių gynėjų padėties klausimais įgaliojimus;

43.  apgailestauja, kad dėl šalutinio pastangų pasiekti susitarimą poveikio ES dažnai atrodo atsisakanti dalies savo ambicijų, ir mano, kad ES turėtų veikti daug drąsiau pateikdama ir (arba) vykdydama šalims skirtas rezoliucijas;

44.  susirūpinęs pažymi, kad platesnėje JT sistemoje ES neįstengė veiksmingai panaudoti įtakos; pabrėžia, kad ES turi padaryti ŽTT prioritetu ir geriau koordinuoti valstybių narių veiksmus, ir ragina Tarybą patvirtinti gaires, siekiant palengvinti koordinavimą ir sprendimų priėmimą šioje srityje, ir siekti sudaryti koalicijas su pagrindiniais regioniniais partneriais ir visomis nuosaikiomis valstybėmis dedant pastangas įveikti vadinamąją blokų ŽTT logiką;

45.  atkreipia dėmesį į tai, kad praktiniu požiūriu labai svarbu turėti didesnę, gerai aprūpintą ES delegaciją Ženevoje ir Niujorke; pabrėžia, kad tai, kas vyksta Ženevoje ir Niujorke, turi būti neatskiriama ES užsienio politikos dalis, ypatingą dėmesį skiriant vidaus koordinavimo gerinimui, ir taip pat pažymi, kad reikia geros dvišalio ir daugiašalio lygmenų sąveikos;

46.  apgailestauja, kad atidėtas balsavimas dėl ES 2010 m. rugsėjo mėn. JT Generalinei Asamblėjai pateiktos rezoliucijos, kuria siekta sustiprinti ES statusą, kad jis atitiktų naujus institucinius pertvarkymus pagal Lisabonos sutartį; atkreipia dėmesį į tai, kad aukštesnis statusas suteiktų galimybę nuolatiniam asmeniui (Europos Vadovų Tarybos pirmininkui ir (arba) vyriausiajam įgaliotiniui) atstovauti ES, laikytis bendros pozicijos ir padidinti ES, kaip pasaulinio lygmens veikėjo, matomumą ir įtaką; primygtinai pažymi būtinybę, jog EIVT „specialioji darbo grupė“, glaudžiai bendradarbiaudama su ES valstybėmis narėmis, ir toliau dėtų pastangas, kad rezoliucija būtų priimta;

47.  įgalioja savo delegaciją 16-ojoje JTŽTT sesijoje išsakyti šioje rezoliucijoje pareikštą susirūpinimą; ragina delegaciją pateikti Žmogaus teisių pakomitečiui savo vizito ataskaitą ir mano, kad būtina ir toliau siųsti Europos Parlamento delegacijas į atitinkamas JTŽTT sesijas;

48.  pakartoja savo raginimą ES valstybėms narėms užtikrinti, kad jų vidaus politikoje būtų gerbiamos žmogaus teisės, siekiant išvengti dvigubų standartų ir atsižvelgiant į šiuo metu vykstantį procesą, kurio metu ES pasirašys Europos žmogaus teisių konvenciją, kadangi šių teisių neužtikrinimas iš esmės susilpnintų ES pozicijas JTŽTT;

o
o   o

49.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, JT Saugumo Tarybai, JT Generaliniam Sekretoriui, 64-osios JT Generalinės Asamblėjos pirmininkui, JT Žmogaus teisių tarybos pirmininkui, JT vyriausiajam žmogaus teisių komisarui ir ES ir JT darbo grupei, kurią įsteigė Užsienio reikalų komitetas.

(1) OL C 348 E, 2010 12 21, p. 6.
(2) OL C 46 E, 2010 2 24, p. 71.
(3) OL C 291 E, 2006 11 30, p. 409.
(4) OL C 96 E, 2004 4 21, p. 79.
(5) OL C 124 E, 2006 5 25, p. 549.
(6) OL C 227 E, 2006 9 21, p. 582.
(7) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0489.
(8) Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnis, 3 straipsnio 5 dalis ir 6 straipsnis.


Pakistanas: mažumų reikalų ministro Shahbazo Bhatti nužudymas
PDF 211kWORD 55k
2011 m. kovo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Pakistano, ypač Shahbazo Bhatti nužudymo
P7_TA(2011)0098RC-B7-0166/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl žmogaus teisių ir demokratijos Pakistane, ypač į 2011 m. sausio 20 d.(1), 2010 m. gegužės 20 d.(2), 2007 m. liepos 12 d.(3), 2007 m. spalio 25 d.(4) ir 2007 m. lapkričio 15 d.(5) rezoliucijas,

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją dėl 2009 m. metinės ataskaitos dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje(6),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 21 d. patvirtintas Tarybos išvadas dėl netolerancijos, diskriminacijos ir smurto dėl religijos ar tikėjimo,

–  atsižvelgdamas į ES vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton 2011 m. kovo 2 d. pareiškimą dėl Pakistano mažumų reikalų ministro Shahbazo Bhatti nužudymo,

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento Pirmininko Jerzy Buzeko 2011 m. kovo 2 d. pareiškimą,

–  atsižvelgdamas į 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (VŽTD) 18 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į JT tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (TPPTP),

–  atsižvelgdamas į 1981 m. JT deklaraciją dėl visų formų netolerancijos ir diskriminacijos religijos ir įsitikinimų pagrindu panaikinimo,

–  atsižvelgdamas į Pakistano konstitucijos 19 straipsnį dėl žodžio laisvės,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 122 straipsnio 5 dalį,

A.  kadangi 2011 m. kovo 2 d. Pakistano mažumų reikalų ministras Shahbaz Bhatti buvo nužudytas dviejų ginkluotų vyrų, kurie šovė į jo automobilį jam keliaujant į darbą sostinėje Islamabade; kadangi atsakomybę už nužudymą prisiėmė grupuotė, pasivadinusi „Tehreek-e-Taliban Punjab“ (Pandžabo Talibano judėjimas), ir pranešė, kad ministras buvo nužudytas dėl savo pozicijos, susijusios su šventvagystės įstatymais,

B.  kadangi, nepaisydamos islamistinių grupuočių nuolatinių grasinimų nužudyti Shahbazą Bhatti, Pakistano valdžios institucijos atsisakė ministrui suteikti neperšaunamą tarnybinį automobilį bei leisti pasinaudoti jo paties pasirinktais patikimais asmens sargybiniais,

C.  kadangi Shahbaz Bhatti buvo vienintelis Pakistano vyriausybės narys krikščionis ir vienas iš keleto šalies politinių lyderių, turėjusių drąsos kovoti prieš šiuos įstatymus ir dėl jų atsiradusią neteisybę,

D.  kadangi ši žmogžudystė įvyko praėjus tik dviems mėnesiams po Pandžabo provincijos gubernatoriaus Salmano Taseero nužudymo, kurį įvykdė vienas iš jo asmens sargybinių, nepritarusių Salmano Taseero pasipriešinimui Pakistano šventvagystės įstatymams,

E.  kadangi 2011 m. kovo 1 d. taip pat buvo nužudytas trečiasis įžymus Pakistano žmogaus teisių gynėjas ir Pakistano Žmogaus teisių komisijos koordinatorius Naeem Sabir Jamaldini, ypač aktyviai kovojęs su žmogaus teisių pažeidimais Beludžistano regione,

F.  kadangi, kaip pranešta, prieš buvusią Pakistano ministrę, reformų politikę ir gerai žinomą žurnalistę Sherry Rehman buvo paskelbta fatva, kurioje ji įvardijama kaip kita nužudymo auka,

G.  kadangi ministras Shahbaz Bhatti ir gubernatorius Salman Taseer tik pakartojo vadovaujančiosios Pakistano liaudies partijos paskelbtą poziciją; kadangi 2010 m. gruodžio 30 d. Galani vyriausybė viešai išsižadėjo savo manifestinio įsipareigojimo peržiūrėti šventvagystės įstatymus ir reformų rėmėjai liko atskirti bei pažeidžiami dėl nuolatinių radikalių religinių vadovų ir karingų ekstremistų grupių, bauginančių tuos, kurie jiems prieštarauja, jiems grasinančių ir juos nužudančių, grasinimų,

H.  kadangi politikai, politinės partijos, žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės atstovai, kaip antai moterų ir žmogaus teisių aktyvistai, yra nuolat bauginami ir net nužudomi ir kadangi todėl vis labiau slopinamos viešos diskusijos šventvagystės įstatymų klausimais,

I.  kadangi Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 5 dalyje teigiama, kad demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms bei pilietinėms laisvėms skatinimas yra pagrindiniai Europos Sąjungos principai ir tikslai, sudarantys bendrą jos santykių su trečiosiomis šalimis pagrindą; kadangi ES pagalba vystymuisi priklauso nuo to, ar gerbiamos žmogaus teisės ir mažumų teisės,

1.  griežtai smerkia brutalią Pakistano mažumų reikalų ministro Shahbazo Bhatti žmogžudystę, įvykdytą 2011 m. kovo 2 d., ir reiškia nuoširdžią užuojautą nužudytojo šeimai ir draugams bei Pakistano žmonėms, taip pat reiškia savo solidarumą su visais asmenimis, kuriems ir toliau grasinama ir kurie vis dar priešinasi;

2.  pritaria ministro Shahbazo Bhatti drąsai ir pasišventimui teisingumui, skirtingų tikėjimų dialogui, religijos ir tikėjimo laisvei Pakistane, taip pat jo rūpesčiui dėl krikščionės penkių vaikų motinos Asios Bibi, kuri buvo nuteista mirties bausme už šventvagystę, nepaisant nuolatinių grasinimų jam ir didelio su tuo susijusio pavojaus;

3.  pripažįsta ministro Shahbazo Bhatti pasišventimą kovai su šventvagystės įstatymais ir dėl jų atsiradusia neteisybe; pripažįsta pažangą, kuri buvo padaryta jam būnant ministru, įskaitant reikšmingas ir apdairias derybas dėl galimų šių įstatymų pakeitimų;

4.  atkreipia dėmesį į tai, kad, nors buvo sulaukta silpnos visuomenės reakcijos į gubernatoriaus Salmano Taseero nužudymą, ministro Shahbazo Bhatti nužudymas, priešingai, sulaukė didelio viešo pasmerkimo iš skirtingų politinių jėgų atstovų, žiniasklaidos ir įvairių Pakistano visuomenės religinių bei etninių grupių; tikisi, kad šis pasipiktinimą keliantis įvykis padės suburti visus siekiančius ginanti Pakistano konstitucijoje įtvirtintas demokratinės vertybes;

5.  ragina Pakistano valdžios institucijas nuodugniai ištirti visus Shahbazo Bhatti nužudymo aspektus ir visus šio nusikaltimo vykdytojus greitai perduoti į teismą remiantis griežtais teisinės valstybės principais bei užtikrinti greitą ir sąžiningą velionio gubernatoriaus Salmano Taseero žudiko patraukimą baudžiamojon atsakomybėn;

6.  ragina Pakistano vyriausybę paspartinti priemones, skirtas užtikrinti ministrų kabineto ir asmenų, kuriems iš religinių ekstremistų ir teroristų pusės gresia realus pavojus, pavyzdžiui, buvusiam informacijos ministrui Sherry Rehmanui ir teisininkams, dalyvaujantiems bylose, susijusiose su kaltinimais šventvagyste;

7.  ragina Pakistano vyriausybę nedelsiant paskirti naują mažumų reikalų ministrą ir patvirtina savo poziciją, kad šis asmuo turėtų būti stiprus ir nešališkas mažumų atstovas;

8.  ragina Pakistano vyriausybę paremti Mažumų reikalų ministeriją, kad ši tęstų Shahbazo Bhatti darbą ir viziją, visų pirma nacionalinio lygmens dialogą tarp religinių lyderių ir vietos lygmens projektą, skirtą Rajono tarpreliginės santarvės komitetams;

9.  skubiai pakartoja savo raginimą Pakistano Vyriausybei, visoms politinėms partijoms, pilietinei visuomenei ir žiniasklaidai susivienyti ir kovoti su ekstremistų puolimu; tikisi, kad Pakistano vyriausybė tiek savo sudėtimi, tiek veikla atstovaus daugiatautę ir daugiareligę Pakistano visuomenę;

10.  ragina kariuomenę, teismus, žiniasklaidą ir politinę klasę skubiai ir ryžtingai politikoje atsisakytų nuolaidžiavimo nuo nuolaidžiavimo ekstremistams, turint omenyje, kad dėl status quo kilo tokių dramatiškų pasekmių; ragina Pakistano vyriausybę neleisti ekstremistams nutildyti pasisakančių už religinę toleranciją ir pagarbą visuotiniams žmogaus teisių principams šalyje;

11.  yra labai susirūpinęs dėl netolerantiškos ir smurtinės atmosferos ir ragina Pakistano vyriausybę patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie kursto smurtą Pakistane, ypač tuos, kurie pasisako už, o kai kuriais atvejais siūlo atlygį, už asmenų ir grupių, su kuriais jie nesutaria, nužudymus, ir imtis tolesnių priemonių siekiant palengvinti diskusijas šiuo klausimu;

12.  gerai vertina buvusio ministro Sherry Rehman ir pastarojo mažumų reikalų ministro Shahbazo Bhatti pastangas pakeisti šventvagystės įstatymus, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui jais, ir ragina vyriausybę tuos įstatymus panaikinti, taip pat ir kitus diskriminacinius teisės aktus, inter alia, Baudžiamojo kodekso skirsnius 295 B ir C, kurie yra praeities reliktai; ragina Pakistano vyriausybę taip pat kuo greičiau užtikrinti galiojančių teisės aktų taikymą, pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso137 straipsnį, pagal kurį neapykantą kurstanti kalba yra nusikaltimas;

13.  ragina kompetentingas ES institucijas religinės tolerancijos visuomenėje klausimą įtraukti į dialogą kovos su terorizmu tema, kuriame dalyvauja ir Pakistanas, kadangi šis klausimas itin svarbus nenutrūkstamai kovojant su religiniu ekstremizmu;

14.  siūlo ES pakviesti Pakistano vyriausybę į kasmetinį bendrą apskritojo stalo susitikimą dėl Pakistano mažumų padėties ir įtraukti Europos Parlamentą į šio renginio parengiamuosius ir įgyvendinimo darbus;

15.  ragina kompetentingas ES institucijas toliau teikti finansinę paramą žmogaus teisių organizacijoms ir gynėjams ir numatyti praktines priemones Pakistano pilietinės visuomenės judėjimui prieš šventvagystės įstatymus ir kitus diskriminacinius teisės aktus remti;

16.  palankiai vertina pastarąsias Tarybos išvadas dėl netolerancijos, diskriminacijos ir smurto dėl religijos ar įsitikinimų, nes tai reiškia ES veiksmų šioje srityje stiprinimą; ragina kompetentingas ES institucijas aktyviai spręsti religinio persekiojimo pasaulyje klausimą;

17.  ragina kompetentingas ES institucijas ištirti galimybę naudoti Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonę (EIDHR), kad būtų finansuojami veiksmai, kuriais remiama kova su religine netolerancija, ekstremizmu ir diskriminuojančiais įstatymais visame pasaulyje; pakartoja savo raginimą Vyriausiajai įgaliotinei sukurti nuolatinius pajėgumus Europos išorės veiksmų tarnybos Žmogaus teisių direktorate, kad būtų stebima vyriausybių ir visuomenės nustatomų sąžinės laisvės ir susijusių teisių apribojimų padėtis;

18.  ragina kompetentingas ES institucijas skatinti Pakistano vyriausybę vėl įsteigti atskirą Žmogaus teisių ministeriją, taip pat realių galių turinčią, nepriklausomą ir nešališką Nacionalinę žmogaus teisių komisiją;

19.  ragina kompetentingas ES institucijas primygtinai reikalauti, kad Pakistano vyriausybė laikytųsi demokratijos ir žmogaus teisių nuostatos, įtrauktos į Europos Sąjungos ir Pakistano Islamo Respublikos bendradarbiavimo susitarimą; ragina Europos išorės veiksmų tarnybą pateikti bendradarbiavimo susitarimo ir demokratijos ir žmogaus teisių nuostatos vykdymo ataskaitą;

20.  primena, kad Pakistanas kaip valstybė, pasirašiusi Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, turi tam tikrų įsipareigojimų, ir ragina atitinkamas Pakistano valdžios institucijas pradėti šio pakto sąlygų taikymo srities persvarstymą, nes kai kurios jų riboja Pakistano konstitucijoje įtvirtintas teises ar prieštarauja tarptautinės teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę sąvokai; mano, kad būdas, kuriuo šiuo metu yra įgyvendinami šventvagystės įstatymai, akivaizdžiai pažeidžia šiuos įsipareigojimus, ir prašo Europos išorės veiksmų tarnybą į tai atsižvelgti tiriant galimybes nuo 2013 m. Pakistanui taikyti BLS + sistemą ir apie tai pranešti Europos Parlamentui;

21.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Europos išorės veiksmų tarnybai, Komisijos pirmininko pavaduotojai-Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams ir Pakistano vyriausybei ir parlamentui.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0026.
(2) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0194.
(3) OL C 175 E, 2008 7 10, p. 583.
(4) OL C 263 E, 2008 10 16, p. 666.
(5) OL C 282 E, 2008 11 6, p. 432.
(6) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0489.


Baltarusija, ypač Alesio Michalevičiaus and Natalijos Radinos atvejai
PDF 207kWORD 50k
2011 m. kovo 10 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl Baltarusijos (ypač dėl Alesio Michalevičiaus ir Natalijos Radinos atvejų)
P7_TA(2011)0099RC-B7-0167/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į ankstesnes savo rezoliucijas dėl Baltarusijos, ypač į 2011 m. sausio 20 d.(1), 2009 m. gruodžio 17 d.(2) ir 2008 m. gegužės 22 d.(3) rezoliucijas,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 18 d. Briuselyje ES vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton padarytą pareiškimą dėl Baltarusijos opozicijos atstovo nuteisimo,

–  atsižvelgdamas į Tarybos išvadas dėl Baltarusijos, priimtas 2011 m. sausio 31 d. Briuselyje vykusiame 3065-ajame Užsienio reikalų Tarybos posėdyje,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 31 d. Tarybos sprendimą 2011/69/CFSP, iš dalies keičiantį Tarybos sprendimą 2010/639/CFSP dėl ribojančių priemonių tam tikriems Baltarusijos pareigūnams,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (Konvencija prieš kankinimą), prie kurios Baltarusija yra prisijungusi,

–  atsižvelgdamas į JT standartines minimalias elgesio su kaliniais taisykles,

–  atsižvelgdamas į ES politikos dėl kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo, susijusios su trečiosiomis šalimis, gaires, kurios patvirtintos 2001 m. ir persvarstytos 2008 m.,

–  atsižvelgdamas į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2011 m. sausio 27 d. rezoliuciją 1790 (2011) dėl padėties Baltarusijoje po prezidento rinkimų,

–  atsižvelgdamas į organizacijos Amnesty International 2011 m. vasario 2 d. pranešimą, kurio pavadinimas „Saugumas, taika ir tvarka? Smurtas po rinkimų Baltarusijoje“,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 122 straipsnio 5 dalį,

A.  kadangi daug opozicijos veikėjų, įskaitant buvusius kandidatus į prezidentus, žurnalistus ir žmogaus teisių gynėjus, po 2010 m. gruodžio 19 d. įvykių Minske buvo suimti ir nuo to laiko kalinami KGB sulaikymo centre; kadangi vis dar tęsiami represiniai veiksmai prieš opozicijos veikėjus ir žmogaus teisių gynėjus ir vykdomi politiniais motyvais pagrįsti jų teismų procesai, per juos apkaltinta daugiau nei 40 asmenų ir jiems gresia įkalinimas iki 15 metų,

B.  kadangi Minsko miesto prokuroro tarnyba penkiems mėnesiams pratęsė su 2010 m. gruodžio 19 d. įvykiais susijusių vadinamųjų masinių riaušių tyrimo laikotarpį; kadangi su šiuo įvykiu susiję pradėti kandidatų į prezidentus, opozicijos veikėjų, žmogaus teisių gynėjų ir žurnalistų teismo procesai turi politinį pagrindą,

C.  kadangi Aliaksandr Atroshchankau, Aliaksandr Malchanau, Dzmitry Novik, Vasil Parfiankou, opozicijos kandidatų Uladzimiro Niakliayeu ir Andrei Sannikau rinkimų kampanijos grupių nariai, nuteisti kalėti griežtojo režimo kolonijoje nuo trejų iki ketverių metų dėl 2010 m. gruodžio 19 d. vykusių demonstracijų; kadangi jų advokatų teigimu valdžios institucijos neįrodė jų kaltės,

D.  kadangi jų advokatams ne kartą neleista su jais susitikti; kadangi dėl KBG grasinimų advokatai buvo priversti atsisakyti dalyvauti jų bylose ir kadangi po to Teisingumo ministerija panaikino jų licencijas,

E.  kadangi po porinkiminių protestų įkalintas buvęs kandidatas į prezidentus Alesis Michalevičius paleistas tik 2011 m. vasario 26 d., kai pasirašė pasižadėjimą bendradarbiauti su Baltarusijos KGB, kurio po to jis viešai atsisakė,

F.  kadangi Alesis Michalevičius 2011 m. vasario 28 d. viešai paskelbė pareiškimą, kuriame papasakojo tai, kaip psichologiškai ir fiziškai kankinami politiniai kaliniai norint priversti juos pripažinti savo kaltę ir sutikti su jos įrodymais,

G.  kadangi opozicijos tinklavietės Charter 97 redaktorė Natalija Radina taip pat suimta 2010 m. gruodžio mėn. ir apkaltinta organizavusi masines riaušes po prezidento rinkimų ir jose dalyvavusi; kadangi N. Radina paleista iš KGB ikiteisminio kalinimo centro ir po to jai uždrausta išvykti iš gimtojo miesto iki to laiko, kai bus baigtas jos bylos nagrinėjimas,

H.  kadangi po paleidimo Natalija Radina pareiškė, kad per jos įkalinimą KGB pareigūnai jai darė psichologinį spaudimą ir bandė ją verbuoti į KGB kaip informatorę; kadangi jos pareiškimas patvirtina pranešimus, kad politiniai kaliniai kankinami Minsko KGB įkalinimo centre,

I.  kadangi Baltarusijos valstybės saugumo komitetas paneigė, kad KGB sulaikymo centre kaliniai buvo kankinami,

1.  smerkia Baltarusijos valdžios institucijų pagarbos pagrindinėms teisėms, t. y. susirinkimų ir žodžio laisvėms, trūkumą ir ragina nedelsiant ir besąlygiškai paleisti visus sulaikytus protesto akcijų dalyvius ir panaikinti jiems visus politiniais motyvais grindžiamus kaltinimus;

2.  griežtai smerkia tai, kad naudojamas kalinių kankinimas, nes tai yra nehumaniškas elgesys, kuris aiškiai draudžiamas pagal tarptautinę teisę ir yra visiškai nepriimtinas Europos šalyje, kuri yra viena iš artimiausių ES kaimynių;

3.  smerkia itin griežtas sankcijas, kurios buvo neseniai taikomos jauniems opozicijos veikėjams vien dėl to, kad jie dalyvavo 2010 m. gruodžio 19 d. demonstracijose, nes šios sankcijos reiškia akivaizdų ir rimtą jų politinių ir pilietinių teisių pažeidimą ir aiškų tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusi Baltarusija, pažeidimą;

4.  smerkia baimės ir bauginimų atmosferą, kurią patiria politiniai oponentai Baltarusijoje; smerkia po rinkimų dienos vykusį pilietinės visuomenės aktyvistų ir laisvosios žiniasklaidos persekiojimą ir priekabiavimą prie jų, kurie vyko po rinkimų dienos, įskaitant masines privačių butų, žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės organizacijų biurų kratas, pašalinimą iš universitetų ir darbo vietų; ragina valdžios institucijas laikytis saviraiškos laisvės ir žiniasklaidos pliuralizmo principų Baltarusijoje;

5.  ragina Baltarusiją laikytis teisinės valstybės principų, tarptautinių konvencijų ir nacionalinių įstatymų nuostatų užtikrinant, kad su kaliniais būtų elgiamasi tinkamai ir kad jiems nebūtų trukdoma susisiekti su giminėmis, gauti teisines konsultacijas ir medicininę pagalbą, taip pat nutraukti vykdomą politinių oponentų, žmogaus teisių aktyvistų ir nepriklausomos žiniasklaidos persekiojimą;

6.  smerkia Minsko advokatų kolegijos sprendimą panaikinti kai kurių advokatų, gynusių asmenis, kaltinamus baudžiamojoje byloje, pradėtoje pagal kaltinimus masinėmis riaušėmis, licencijas, įskaitant Alehą Ahiejevą, Pavelą Sapelko, Tatianą Ahijevą, Uladzimirą Tousciką ir Tamatą Harajevą, ir ragina Minsko advokatų kolegiją panaikinti šį sprendimą;

7.  smerkia tai, kad teisingumo ministras atleido Minsko teisininkų asociacijos pirmininką Aleksandrą Pylchanką, kuris išreiškė susirūpinimą dėl ministro sprendimo atšaukti keturių teisininkų, dalyvaujančių vadinamojoje riaušių byloje, licencijas, nes šis atleidimas nepagrįstas ir įrodo, kad teisminių institucijų nepriklausomumui ir kiekvieno atskiro teisininko nepriklausomumui gresia reali grėsmė;

8.  primygtinai ragina Baltarusijos valdžios institucijas atlikti kruopštų ir nešališką tyrimą dėl įtariamo politinių kalinių kankinimo, nustatyti šią veiklą vykdžiusius asmenis ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn;

9.  ragina Baltarusijos valdžios institucijas peržiūrėti viešųjų renginių įstatymą ir suderinti jį su Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu;

10.  ragina Tarybą, Komisiją, ES vyriausiąją įgaliotinę ir kitas ES šalis partneres apsvarstyti galimybę išplėsti ribojamųjų priemonių taikymo sritį, t. y. taikyti jas prokurorams, teisėjams ir KGB darbuotojams, susijusiems su žmogaus teisių pažeidimais Baltarusijoje, jei šioje šalyje nebus nedelsiant sustabdytas represinių priemonių taikymas ir padaryta ženkli pažanga siekiant užtikrinti žmogaus teises ir pagrindines laisves; mano, kad Taryba turėtų išnagrinėti galimybę nustatyti protingas ir tikslingas ekonomines sankcijas Baltarusijos vyriausybei priklausančioms bendrovėms;

11.  palankiai vertina dar devynių šalių, t. y. Kroatijos, Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, Juodkalnijos, Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos, Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos, prisiimtus įsipareigojimus taikyti ribojamąsias priemones tam tikriems Baltarusijos pareigūnams;

12.  pakartoja, kad tuo atveju, jei Baltarusijos vyriausybė nedelsdama nesiims veiksmų, kuriais būtų siekiama demokratizacijos ir pagarbos žmogaus teisėms, Europos Sąjungos ir Baltarusijos bendradarbiavimo procesas bus sustabdytas, įskaitant Baltarusijos dalyvavimą Rytų partnerystės programoje;

13.  pabrėžia, kad neatsižvelgiant į politines pasekmes ES ir Baltarusijos santykiams dėl opozicijai po rinkimų taikytų represinių priemonių, ES turi didinti savo paramą Baltarusijos pilietinei visuomenei, įskaitant vizų supaprastinimo priemones;

14.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijos pirmininko pavaduotojai-Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Tarybai, Komisijai, valstybių narių parlamentams ir vyriausybėms, ESBO parlamentinėms asamblėjoms, Europos Tarybai ir Baltarusijos parlamentui ir vyriausybei.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0022.
(2) OL C 286 E, 2010 10 22, p. 16.
(3) OL C 279 E, 2009 11 19, p. 113.


Padėtis ir kultūros paveldas Kašgare (Xinjiang Uyghuro autonominis regionas, Kinija)
PDF 203kWORD 44k
2011 m. kovo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl padėties Kašgaro mieste ir kultūros paveldo (Sindziango uigūrų autonominis regionas, Kinija)
P7_TA(2011)0100RC-B7-0168/2011

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Kinijos, ypač į rezoliucijas dėl žmogaus ir mažumų teisių, taip pat ypač į 2009 m. lapkričio 26 d.(1) ir 2010 m. lapkričio 25 d.(2) rezoliucijas,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 6 d. Briuselyje vykusį 13–ąjį ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimą, kurio metu vyko pirmasis ES ir Kinijos aukšto lygio kultūros forumas siekiant stiprinti ES ir Kinijos dialogą ir bendradarbiavimą kultūros srityje,

–  atsižvelgdamas į JT tautinėms arba etninėms, religinėms arba kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių deklaraciją, kurią Generalinė Asamblėja priėmė 1992 m. gruodžio 18 d. rezoliucija 47/135 ir kurioje nurodoma, kad valstybės privalo saugoti mažumų egzistavimą ir jų tautinę arba etninę, kultūrinę, religinę ir kalbinę tapatybę atitinkamose teritorijose,

–  atsižvelgdamas į Kinijos Liaudies Respublikos Konstitucijos 4, 22 ir 119 straipsnius, kuriuose atitinkamai numatoma vyriausybės parama siekiant regionų, kuriuose gyvena tautinės mažumos, kultūrinės plėtros, valstybinė kultūros paminklų ir reliktų apsauga ir tautų kultūrinio palikimo apsauga,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 122 straipsnio 5 dalį,

A.  kadangi 2009 m. Kinijos vyriausybė paskelbė 500 mln. JAV dolerių kainuojančią Kašgaro pavojingų namų reformą – miesto atstatymo programą, kurią vykdant nuo 2009 m. buvo palaipsniui griaunamas senovinis Kašgaro miestas, per kurį ėjo šilko kelias; planuojama nugriauti 85 proc. tradicinio senamiesčio ir jo vietoje pastatyti modernius daugiabučius, taip pat paversti likusias senąsias miesto dalis mišriomis kinų ir uigūrų turistinėmis vietovėmis,

B.  kadangi Pekinas ir toliau neįtraukia Kašgaro miesto į paraiškas dėl Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) pasaulio paveldo statuso suteikimo, pvz., į planuojamą tarptautinę paraišką siekiant kelių kultūros vietovių, kurias kirto Vidurinės Azijos šilko kelias, apsaugos,

C.  kadangi Kašgaro miestas yra tarptautinės reikšmės vietovė, turinti architektūros paveldo, kuris svarbus istoriniu ir geografiniu požiūriu kaip senovės prekybos ir turizmo centras,

D.  kadangi Kašgaro miestas turi didelę simbolinę reikšmę regiono uigūrų ir hujų gyventojų grupių kultūrinei tapatybei, taip pat Kinijos kultūrinei įvairovei,

E.  kadangi vykdant atstatymo programą nurodytos oficialios priežastys (žemės drebėjimams atsparūs įtvirtinimai) nepateisina visiško tradicinių pastatų nugriovimo – atnaujinimo darbus buvo galima atlikti atsižvelgiant į kultūrines vertybes,

F.  kadangi Pekinas, vykdydamas įvairius vadinamuosius vietos plėtros planus, ėmėsi naikinamojo būstų modernizavimo kituose Kinijos regionuose, nugriaudamas istorinius pastatus ir priverstinai iškeldindamas gyventojus, neatsižvelgdamas į neįkainojamą istorinį ir kultūrinį paveldą ir neteikdamas pirmenybės saugomose teritorijose arba muziejuose esančių reliktų, pagrindinių pastatų ir architektūros paminklų išsaugojimui siekiant palikti šiuos kūrinius būsimoms kartoms ir pasauliui – tai objektai, kuriuose atsispindi tūkstančiai metų Kinijos istorinės ir kultūrinės plėtros,

G.  kadangi Pekinas Sindziango uigūrų autonominiame regione nuolat vykdo etniniu ir kultūriniu požiūriu represinę politiką, kuri žiauriausiai pasireiškė 2009 m. Urumčio mieste per neramumus smurtinėmis priemonėmis slopinant uigūrų protestuotojus,

H.  kadangi uigūrų ir hujų gyventojai kenčia nuo nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų ir kadangi daugumai gyventojų tinkamai neatstovaujama politikoje ir jiems nesuteikiama kultūrinio apsisprendimo teisė,

1.  ragina Kinijos vyriausybę nedelsiant sustabdyti kultūrinių vertybių naikinimą, dėl kurio iškilo pavojus Kašgaro architektūros paminklams, ir atlikti išsamų ekspertų tyrimą siekiant nustatyti kultūriniu požiūriu jautrius atstatymo metodus;

2.  ragina Kinijos vyriausybę nutraukti priverstinį Kašgaro uigūrų tautybės gyventojų iškeldinimą ir socialinę atskirtį, kuri atsirado dėl sunaikintų gyvenamųjų rajonų, ir atitinkamai atlyginti visoms ankstesnėms aukoms padarytą žalą;

3.  ragina Kinijos valdžios institucijas visapusiškai stengtis plėtoti nuoširdų hanų ir uigūrų dialogą, o Sindziango regione įgyvendinti labiau integruojančią ir įvairiapusę ekonomikos politiką, kuri būtų skirta atsakomybei vietos lygmeniu stiprinti ir uigūrų gyventojų kultūros tapatybei išsaugoti;

4.  ragina Kinijos vyriausybę laikytis savo konstitucinių įsipareigojimų ir tinkamai remti Kašgaro miesto ir Sindziango uigūrų autonominio regiono kultūros tradicijas, kurioms didelį poveikį daro uigūrų tapatybė;

5.  ragina Kinijos valdžios institucijas imtis daugiau priemonių siekiant užkirsti kelią neteisėtai prekybai ir kontrabandinei veiklai, kurios prisideda prie Kinijos civilizacijos paveldo praradimo;

6.  ragina Kinijos kultūros ministrą persvarstyti esamas taisykles ir įstatymus dėl kultūros reliktų išsaugojimo siekiant juos pritaikyti prie etninės mažumos grupės, kuri kartais, nesuprasdama, kokius lobius turi, netinkamai pasinaudoja kultūrinio paveldo apsauga arba jos atsisako, dabartinio besikeičiančio gyvenimo būdo; nurodo, kad nacionaliniu lygiu reikėtų skatinti švietimo kampaniją šiuo klausimu;

7.  ragina Kinijos vyriausybę įvertinti galimybę įtraukti Kašgaro miestą į bendrą Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano ir Uzbekistano prašymą paskelbti jų šilko kelio objektus UNESCO pasaulio paveldo dalimi;

8.  ragina Kinijos vyriausybę nustoti vykdyti diskriminuojamą ir represinę politiką uigūrų ir hujų gyventojų požiūriu ir gerbti jų pagrindines teises į kultūrinės išraiškos laisvę, ypač atsižvelgiant į Tursunjano Hezimo, buvusio istorijos mokytojo, kuris po slapto teismo nuteistas 7 metams kalėjimo, atvejį, taip pat į kitų aktyvistų, nuteistų per pastaruosius mėnesius, atvejus;

9.  ragina Europos išorės veiksmų tarnybą, pritaikius Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonę, sukurti papildomas priemones, skirtas Kinijos tautinių, religinių ir kalbinių mažumų grupių žmogaus ir kultūrinėms teisėms apsaugoti;

10.  ragina ES įgaliotinius ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotoją dažniau rengti intensyvesnes derybas su Kinijos Liaudies Respublika žmogaus teisių ir mažumų teisių klausimais ir užtikrinti, kad dialogas žmogaus teisių tema būtų veiksmingesnis ir labiau orientuotas į rezultatus;

11.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybai, UNESCO, Kinijos Liaudies Respublikos nacionaliniam liaudies kongresui (ir jo nuolatiniam komitetui) ir Sindziango uigūrų autonominio regiono regioninės partijos nuolatiniam komitetui.

(1) OL C 285 E, 2010 10 21, p. 80.
(2) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0449.


Europos savidraudos draugijų, asociacijų ir fondų įstatų parengimas
PDF 66kWORD 33k
2011 m. kovo 10 d. Europos Parlamento pareiškimas dėl Europos savidraudos draugijų, asociacijų ir fondų įstatų parengimo
P7_TA(2011)0101P7_DCL(2010)0084

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į savo 2009 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl socialinės ekonomikos(1),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 20 d. Parlamento rezoliuciją dėl bendrosios rinkos vartotojams ir piliečiams sukūrimo(2),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnį,

A.  kadangi visuomenės gerovę ir stabilumą užtikrina jos verslininkystės įvairovė ir kadangi asociacijos, savidraudos draugijos ir fondai prisideda prie šios įvairovės, nes pateikia savitą verslo modelį, grindžiamą esminėmis vertybėmis, būtent solidarumu, demokratine priežiūra ir socialinių tikslų viršenybe prieš naudą,

B.  kadangi, asociacijoms, savidraudos draugijoms ir fondams gerokai išsiplėtojus pirmiausiai nacionaliniu lygmeniu, būtina pagerinti jų prieigą tarpvalstybiniu mastu, kad ES būtų maksimaliai išnaudoti jų verslumo pajėgumai,

1.  pažymi, jog reikia užtikrinti vienodas veiklos sąlygas suteikiant asociacijoms, savidraudos draugijoms ir fondams priemones ir galimybes, kurios būtų lygiavertės toms, kurias turi kitos organizacinės teisinės struktūros, ir tokiu būdu jų organizavimui ir veiklai suteikiant europinę dimensiją;

2.  ragina Komisiją imtis būtinų veiksmų pateikiant pasiūlymus dėl Europos asociacijų, savidraudos draugijų ir fondų įstatų, pasiūlant atlikti įgyvendinamumo tyrimą ir asociacijų ir savidraudos draugijų įstatų poveikio įvertinimą ir tinkamai užbaigiant fondų įstatų poveikio įvertinimą;

3.  paveda Pirmininkui perduoti šį pareiškimą kartu su pasirašiusiųjų pavardėmis Komisijai, Tarybai ir valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams(3).

(1) OL C 76 E, 2010 3 25, p. 16.
(2) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0186.
(3) Pasirašiusiųjų sąrašas paskelbtas 2011 m. kovo 10 d. posėdžio protokolo 1 priede (P7_PV(2011)03-10(ANN1)).


Sunkiasvorių transporto priemonių susidūrimai
PDF 65kWORD 33k
2011 m. kovo 10 d. Europos Parlamento pareiškimas dėl sunkiasvorių transporto priemonių susidūrimų
P7_TA(2011)0102P7_DCL(2010)0081

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnį,

A.  kadangi sunkiasvorės transporto priemonės sudaro 3 % ES transporto priemonių parko, tačiau jos sukelia 14 % mirtinų susidūrimų, per kuriuos 27 Europos Sąjungos valstybėse narėse kasmet žūsta daugiau kaip 4 000 žmonių,

B.  kadangi Europoje kasmet dėl sunkiasvorių transporto priemonių aklųjų taškų žūsta maždaug 400 žmonių, daugiausia neapsaugoti eismo dalyviai, pvz., dviratininkai, motociklininkai ir pėstieji,

C.  kadangi daugumos tokių žūčių būtų galima išvengti visapusiškai įrengus veidrodžius arba vis pigesnes stebėjimo kameras, aktyviąsias įspėjimo sistemas, pažangiąsias staigaus stabdymo ir įspėjimo apie nukrypimą nuo kelio juostos sistemas,

D.  kadangi nepaisant sugriežtintų matomumo reikalavimų pirmą kartą registruojamoms sunkiasvorėms transporto priemonėms ir eksploatuojamoms sunkiasvorėms transporto priemonėms, nustatytų Direktyvoje 2003/97/EB ir Direktyvoje 2007/38/EB, tebėra nemažai pavojingų sunkiasvorių transporto priemonių aklųjų taškų,

E.  kadangi 2007 m. reikalavimai ne tokie griežti kaip 2003 m., ir valstybės narės nepakankamai juos įgyvendina, nepaisant ES siekių dukart sumažinti žūčių keliuose skaičių,

1.  primygtinai ragina Komisiją paspartinti Direktyvos 2007/38/EB vertinimą ir ją peržiūrėti siekiant suderinti ją su technologijų pažanga ir naujausiais netiesioginio matymo įrangos reikalavimais pirmą kartą registruojamiems sunkvežimiams, kad būtų užtikrintas didžiausia saugos lygis;

2.  primygtinai ragina Komisiją užtikrinti, kad nebūtų taikomos privalomo pažangiųjų staigaus stabdymo sistemų ir įspėjimo apie nukrypimą nuo kelio juostos sistemų įrengimo išimtys pagal Bendrosios saugos reglamentą (EB) Nr. 661/2009;

3.  paveda Pirmininkui perduoti šį rašytinį pareiškimą kartu su pasirašiusiųjų pavardėmis Tarybai ir Komisijai(1).

(1) Pasirašiusiųjų sąrašas paskelbtas 2011 m. kovo 10 d. posėdžio protokolo 2 priede (P7_PV(2011)03-10(ANN2)).

Teisinė informacija - Privatumo politika