Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties V antraštinę dalį, ypač į jos 21, 42, 45 ir 46 straipsnius, taip pat į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo ir jos protokolą Nr. 10,

–  atsižvelgdamas į Europos saugumo strategiją (ESS) „Saugi Europa geresniame pasaulyje“, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino 2003 m. gruodžio 12 d., taip pat į 2008 m. gruodžio 11–12 d. Europos Vadovų Tarybos patvirtintą Europos saugumo strategijos įgyvendinimo ataskaitą „Saugumo užtikrinimas besikeičiančiame pasaulyje“, parengtą pavedus ES vyriausiajai įgaliotinei,

–  atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos nustatytus tikslus, siekiant didinti Europos karinius pajėgumus,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 1 d., 2011 m. gegužės 23 d., 2011 m. sausio 31 d. ir 2010 m. gruodžio 9 d. Tarybos išvadas dėl Bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP), dėl karinių pajėgumų telkimo ir dalijimosi jais, dėl BSGP ir dėl karinių pajėgumų plėtojimo,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 12 d. Tarybos sprendimą Nr. 2011/411/BUSP, kuriuo apibrėžiamas Europos gynybos agentūros statutas, būstinė ir veiklos nuostatai, ir kuriuo panaikinami Bendrieji veiksmai 2004/551/BUSP(1),

–  atsižvelgdamas į vyriausiosios įgaliotinės ataskaitą dėl BSGP, pateiktą per 2011 m. liepos 18 d. Užsienio reikalų tarybos posėdį,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/43/EB dėl su gynyba susijusių produktų siuntimo Bendrijoje sąlygų supaprastinimo(2),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/81/EB dėl darbų, prekių ir paslaugų pirkimo tam tikrų sutarčių, kurias sudaro perkančiosios organizacijos ar subjektai gynybos ir saugumo srityse, sudarymo tvarkos derinimo ir iš dalies keičiančią direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. gegužės 11 d. rezoliuciją dėl bendros saugumo ir gynybos politikos plėtojimo įsigaliojus Lisabonos sutarčiai(4), 2010 m. lapkričio 23 d. rezoliuciją dėl civilinio ir karinio bendradarbiavimo bei civilinių ir karinių pajėgumų tobulinimo(5) ir 2010 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl Europos saugumo strategijos ir Bendros saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimo(6), taip pat į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Europos saugumo ir gynybos politikos,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomonę (A7-0428/2011),

Bendrosios pastabos

1.  su susirūpinimu atkreipia dėmesį į itin sustiprėjusią tendenciją, pagal kurią dėl finansų, ekonomikos ir skolų krizės apkarpomi daugumos ES valstybių narių gynybos biudžetai, ir į galimą neigiamą šių priemonių poveikį šalių kariniams pajėgumams, taigi ir ES gebėjimui veiksmingai vykdyti įsipareigojimus, susijusius su taikos palaikymu, konfliktų prevencija ir tarptautinio saugumo stiprinimu, remiantis Jungtinių Tautų chartijos principais, jei valstybės narės nesugebės kompensuoti to neigiamo poveikio didesniu Europos bendradarbiavimu ir koordinavimu; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad gynyba yra viešoji gėrybė, susijusi su visų Europos piliečių saugumu, ir kad visos valstybės narės turi prisidėti prie jos, vadovaudamosi bendradarbiavimo, naštos pasidalinimo ir ekonomiškumo principais;

2.  įspėja, jog, nekoordinuojant gynybos biudžeto mažinimo, Europa gali visiškai prarasti tam tikrus karinius pajėgumus; todėl palankiai vertina ir remia Tarybos raginimą valstybėms narėms keistis, kai reikia, informacija ir padidinti dabartinio ir būsimo gynybos biudžeto mažinimo skaidrumą, ir ragina įvertinti šio biudžeto mažinimo poveikį pajėgumų, kuriais remiama BSGP, plėtojimui; primena, jog intervencija į Libiją aiškiai parodė, kad netgi Europos šalių koalicija negali atlikti tokios operacijos be JAV pagalbos;

3.  pažymi, kad gynybos klausimais ir toliau neproporcingai pasikliaujama Jungtinėmis Valstijomis, atsižvelgiant į tai, kad visų Šiaurės Atlanto aljanso gynybos išlaidų JAV dalis padidėjo iki 75 %, todėl reikia, kad gynybos išlaidų Europos sąjungininkių dalis padidėtų; susirūpinęs pažymi, kad, be pastaruoju metu mažinamų biudžetų, valstybės narės jau daugiau kaip dešimtmetį nepakankamai investuoja į saugumo ir gynybos sritis ir skiria joms per mažai lėšų;

4.  kadangi saugumo padėtis vis sudėtingesnė ir sunkiau nuspėjama, primygtinai ragina visas ES valstybes nares glaudžiau bendradarbiauti ir koordinuoti veiksmus, kuriais siekiama kovoti su bendromis grėsmėmis, nustatytomis Europos saugumo strategijoje (ESS), visapusiškai prisiimant savo įsipareigojimų dėl taikos ir saugumo Europoje, kaimyninėse jos šalyse ir platesniame pasaulyje dalį; pripažindamas, kad ne visos grėsmės yra karinio pobūdžio ir kad ES turi įvairių krizės prevencijos ir valdymo priemonių, kuriomis gali pasinaudoti, pvz., civilinius pajėgumus ir techninės pagalbos priemones, primena valstybėms narėms jų ne kartą prisiimtus įsipareigojimus, įskaitant Sutartį ir Europos Vadovų Tarybos išvadas, gerinti karinius pajėgumus ir ragina jas užtikrinti, kad šių įsipareigojimų būtų laikomasi;

5.  pakartoja savo nuomonę, kad sustiprintas Europos gynybos pajėgumas padidins ES strateginę autonomiją ir labai prisidės prie kolektyvinio saugumo, kurio siekiama NATO ir kitomis partnerystėmis; pabrėžia, kad Lisabonos sutarties nuostatos suteikia šiuo požiūriu daug galimybių ir primygtinai ragina valstybes nares įgyvendinti nuolatinį struktūruotą bendradarbiavimą, apibrėžti solidarumo ir tarpusavio gynybos nuostatų taikymo sąlygas ir visapusiškai panaudoti Europos gynybos agentūrą;

6.  neignoruodamas to, kad užmojai skirtingo masto, pažymi, kad valstybės narės iš viso gynybai išleidžia apie 200 mlrd. EUR per metus, o tai sudaro tik maždaug vieną trečdalį JAV gynybos biudžeto, tačiau vis tiek tai – ženkli suma, rodanti, kokie galėtų būti nuostoliai dėl Europos masto veiksmų gynybos srityje nebuvimo;

7.  apgailestauja dėl to, kaip panaudojama didelė dalis šių lėšų, nes remiamasi nekoordinuotais nacionalinės gynybos planavimo sprendimais, dėl to atsiranda ne tik pastovių pajėgumų trūkumų, bet ir dažnai nereikalingų pernelyg didelių pajėgumų ir dubliavimosi, nevientisa pramonė ir rinkos, taigi ES tampa nematoma, neturi išteklių ir veltui išleidžia 200 mlrd. EUR;

8.  mano, kad ekonomikos ir finansų krize gali būti pasinaudota kaip galimybe suvienyti ES gynybos politiką, nes tai gali suteikti paskatą pagaliau parengti ir įgyvendinti ilgai lauktas plataus užmojo reformas;

9.  atsižvelgdamas į tai, ragina valstybes nares pripažinti, kad sustiprintas bendradarbiavimas yra geriausias būdas žengti į priekį ir kad, visų pirma: A. geresnis gynybos planavimo koordinavimas, į kurį įeitų karinių reikalavimų suderinimas ir sąveikos didinimo priemonės, B. tam tikrų pajėgumų ir paramos priemonių sutelkimas ir dalijimasis jais, C. sustiprintas bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje, D. sąlygų pramonės bendradarbiavimui ir konsolidavimui sudarymas ir E. viešojo pirkimo optimizavimas ir rinkos kliūčių pašalinimas padėtų valstybėms narėms plėtoti pajėgumus ekonomiškesniu būdu, kuris neturėtų neigiamo poveikio jų suverenitetui;

10.  pabrėžia, kad ES disponuoja priemonėmis ir mechanizmais, kurie gali padėti valstybėms narėms pasiekti toliau nurodytų tikslų, įskaitant sričių, kuriose galėtų būti teikiamas didesnis Europos lygio finansavimas, nustatymą (F);

11.  vis dėlto pripažįsta, kad tinkamos pramoninės ir technologinės bazės išlaikymas ir tiekimo patikimumo užtikrinimas yra svarbiausi nacionalinės gynybos klausimai, kuriuos sprendžiant neturėtų būti vadovaujamasi vien ekonominiais tikslais;

12.  mano, kad visos ES priemones gynybos srityje reaguojant į finansų krizę iš esmės turėtų vykdyti Europos gynybos agentūra (EGA), kurios veikla gali apimti plačią politikos peržiūros ir planavimo sritį, tačiau vis dar negalima to padaryti dėl dabartinės jos struktūros; ragina atnaujinti EGA struktūrą, turint mintyje, kad jos biudžeto, personalo, atsakomybės ir visų įgaliojimų padidinimas būtų ekonomiškai efektyvus atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, nes būtų sudarytos sąlygos jai geriau siekti ES gynybos sektoriaus optimizavimo ir vykdyti specialų uždavinį išvengti brangiai kainuojančio dubliavimosi ir finansiniu požiūriu netvarios gynybos politikos;

A.Geresnis gynybos planavimo koordinavimas

13.  pakartoja savo raginimą valstybėms narėms atlikti sistemingas saugumo ir gynybos peržiūras, laikantis bendrų kriterijų ir suderinto tvarkaraščio; siūlo, kad ši veikla taptų reguliari ir būtų susieta su biudžeto procedūromis – būtų tarsi saugumo ir gynybos peržiūrų „Europos semestras“;

14.  pabrėžia, kad tokiomis koordinuotomis peržiūromis būtų siekiama panaikinti nacionalinės gynybos planavimo su niekuo nesitariant praktiką ir sukurti struktūruotų diskusijų platformą, kuri sudarytų valstybėms narėms sąlygas atsižvelgti į bendrą padėtį – Europos perspektyvą, prieš priimant svarbiausius strateginius sprendimus dėl savo gynybos pajėgumų; pabrėžia, kad iniciatyva turėtų papildyti atitinkamų valstybių narių veiklos koordinavimą NATO gynybos planavimo proceso metu;

15.  dar kartą ragina priimti ES baltąją knygą dėl saugumo ir gynybos, kurioje, atsižvelgiant į turimas priemones ir išteklius, taip pat į netradicinius saugumo aspektus, būtų aiškiau apibrėžti ES saugumo ir gynybos tikslai, interesai ir poreikiai, plėtojant ir įgyvendinant Europos saugumo strategiją; pabrėžia, kad knyga turėtų būti parengta ir reguliariai atnaujinama, remiantis nacionalinėmis peržiūromis, joje turėtų būti pateikta peržiūroms reikalinga informacija, susiejant nacionalinės gynybos planavimą su bendra saugumo apžvalga ir grėsmės įvertinimu; pabrėžia, kad tokia baltoji knyga, kurioje bus apibrėžta bendra su iššūkiais ir sprendimais susijusi vizija, padės stiprinti pasitikėjimą ir pateiks kryptingas gaires, kaip turėtų būti formuojamos ES pajėgos;

16.  primena, kad Lisabonos sutartis sustiprino Europos gynybos agentūros (EGA) vaidmenį remiant valstybių narių pastangas tobulinti karinius pajėgumus bendros saugumo ir gynybos politikos srityje; todėl siūlo, kad valstybės narės paprašytų agentūros išnagrinėti, kaip būtų galima pagerinti gynybos planavimo koordinavimą Europoje; be to, primena, kad Sutartyje nustatyti EGA uždaviniai – įvertinti įsipareigojimų dėl pajėgumų laikymąsi ir skatinti veiklos reikmių suderinimą, ir ragina geriau vykdyti šiuos uždavinius; rekomenduoja, kad žengdamos pirmąjį „Europos semestro“ žingsnį, valstybės narės pateiktų savo nacionalinio saugumo ir gynybos peržiūrų projektus EGA konsultacijai, kad agentūra įvertintų juos, ypač atsižvelgdama į pajėgumų prioritetus, nustatytus EGA valdančiosios tarybos Pajėgumų plėtojimo plane, ir kitų valstybių narių planus bei NATO gynybos planavimą; mano, kad per labai trumpą laiką EGA galėtų taip pat atlikti svarbų vaidmenį nustatant Europos pajėgumus ir ginkluotės politiką;

17.  mano, kad kitas valstybių narių žingsnis galėtų būti abipusių konsultacijų procesas, siekiant suderinti karinius reikalavimus ir išnagrinėti visas galimybes padidinti ekonomiškumą, sudarant ES lygio, regioninius, dvišalius ar kitokius susitarimus;

18.  ragina valstybes nares šiame procese taip pat spręsti klausimus, susijusius su esamu pajėgumų pertekliumi, ypač kalbant apie įrangą ir personalą, kuriems neteikiama pirmenybė vykdant operacijas;

B.Pajėgumų telkimas ir dalijimasis jais

19.  yra tvirtai įsitikinęs, kad pajėgumų telkimas ir dalijimasis jais nebėra tik galimybė – tai būtinybė; remia valstybių narių pastangas nustatyti perspektyviausius projektus, vykdant procesą, inicijuotą 2010 m. rugsėjo mėn. Gente vykusiame ministrų susitikime, ir pagal 2010 m. lapkričio mėn. Vokietijos ir Švedijos iniciatyvą, kartu pripažindamas, kad telkimas ir dalijimasis negali pakeisti realaus pajėgumų plėtojimo, tačiau gali jį paspartinti ir pagerinti; atkreipia dėmesį į pirmą projektų, kuriuos rėmė EGA ir kuriuos 2011 m. gruodžio 1 d. patvirtino Taryba, rinkinį ir ragina valstybes nares ir EGA pateikti išsamią informaciją apie siekiant konkrečių rezultatų padarytą pažangą ir vėliausiai iki 2012 m. pavasario apibrėžti tolesnes galimybes; ragina valstybes nares, ypač vadinamojo Veimaro trikampio šalis, taip pat prie Veimaro trikampio prisidėjusias šalis, tapti politine varomąja jėga ir taip užtikrinti pajėgumų telkimo ir dalijimosi jais sėkmę;

20.  pabrėžia, kad ypač tokiose srityse, kaip strateginis ir taktinis transportavimas, logistinė pagalba, priežiūra, kosmoso pajėgumai, kibernetinė gynyba, medicininė pagalba, švietimas ir mokymas, taip pat tam tikri specifiniai pajėgumai, valstybės narės gali gauti daug naudos, jei kai kurios funkcijos ir ištekliai būtų telkiami arba dalijamasi jais, nesukuriant didelės priklausomybės, kuri apribotų jų suverenų sprendimų priėmimą; labai skatina iniciatyvas, kuriomis būtų siekiama panaikinti pajėgumų trūkumus tokiose srityse, kaip transportiniai sraigtasparniai, degalų atsargų papildymas ore, jūros stebėjimas, nepilotuojamos mašinos, apsauga nuo cheminės, biologinės, radiologinės ir branduolinės grėsmės, kova su savadarbių sprogstamųjų užtaisų gamyba, palydovinė komunikacija, žvalgyba, komandų ir kontrolės sistemos, žvalgybos, sekimo ir atpažinimo davikliai ir sistemos, įskaitant alternatyvas palydovinėms sistemoms, pvz., autonominius dideliame aukštyje ilgą laiką skraidančius (angl. High Altitude Long Endurance, HALE) orlaivius, ir būtinas žaliąsias technologijas, kurių reikia norint užtikrinti plačią veikimo laisvę ir ekonomiškumą;

21.  pabrėžia, jog išteklių telkimo priemonės turi būti glaudžiai susietos su specializacijos didinimo priemonėmis, kad valstybės narės, atsisakančios tam tikrų pajėgumų, galėtų būti tikros, kad jų gaus iš kitų veikėjų, ir pripažįsta, kad, norint tai įgyvendinti, reikės rimtų nacionalinių vyriausybių politinių įsipareigojimų;

22.  ragina valstybes nares kūrybiškai panaudoti įvairius pajėgumų telkimo ir dalijimosi jais modelius, kuriuos galima apibrėžti, pvz.: 1. telkimą, kai nustatoma bendra pajėgumų nuosavybė, 2. telkimą, kai išteklių nuosavybė nacionalinė, 3. viešojo pirkimo telkimą arba 4. vaidmenų ir uždavinių pasidalijimą, arba, jei tikslinga, naudoti kelių modelių kombinaciją, ir ragina daryti sparčią pažangą, ypač minėtose srityse;

23.  pirmiausia, kalbant apie atvejus, kai nustatoma bendra nuosavybė, ragina valstybes nares išnagrinėti, ar būtų galima tam tikrą įrangą įsigyti bendrai, sudarant dalyvaujančių šalių konsorciumą, arba pačiai ES, kaip pavyzdį imant tokias iniciatyvas, kaip NATO įgyvendinta Strateginio oro transporto pajėgumų iniciatyva, NATO programa AWACS ar ES programa „Galileo“, arba surasti valstybių narių konsorciumų įsigyjamos įrangos ES finansavimo ar bendro finansavimo galimybių; pabrėžia, kad bendra nuosavybė gali sudaryti sąlygas įsigyti pačią brangiausią įrangą, pvz., kosminius pajėgumus, nepilotuojamus orlaivius arba strateginio oro transporto pajėgumus;

24.  antra, kalbant apie telkimą, kai išteklių nuosavybė nacionalinė, mano, kad keturių valstybių narių iniciatyva dėl Europos oro transporto vadovavimo struktūros (angl. EATC) yra ypač naudingas pavyzdys, kaip esami pajėgumai gali būti optimizuojami perkeliant kai kurias kompetencijas į bendrą struktūrą ir sykiu išlaikant visišką išteklių nacionalinę nuosavybę; mano, kad šis modelis, kai sutelkiami atskiri pajėgumai, gali būti nesunkiai pritaikytas ir kitoms veiklos palaikymo sritims, pvz., transportinių sraigtasparnių, jūrų patrulių orlaivių ir karinio transportavimo jūra ištekliams; mano, kad bet koks kompetencijos perdavimas integruotai struktūrai turi būti lankstus ir neturi būti reikalaujama, kad visi dalyviai perduotų tokias pačias kompetencijas, siekiant išvengti pavojaus, kad bus nustatytas žemiausias bendravardiklis; mano, kad visgi pageidautina, jog valstybės narės pateiktų nacionalinius pajėgumus pagal visą EATC uždavinių spektrą;

25.  trečia, kalbant apie viešojo pirkimo telkimą, pvz., A400M programą, pabrėžia galimus bendro viešojo pirkimo privalumus, atsižvelgiant į masto ekonomiją, perspektyvios pramoninės bazės kūrimą, sąveikumą ir tolesnes galimybes telkti vidaus tarnybų teikiamo aptarnavimo, priežiūros ir mokymo pajėgumus ir jais dalintis; apgailestauja, kad šie privalumai dažnai prarandami dėl reikalavimų ir darbo pasidalijimo susitarimų skirtumų, kaip tai buvo programos „Eurofighter“ atveju; siekiant išnaudoti visas taupymo galimybes, pabrėžia bendrai viešojo pirkimo procedūra įsigytos įrangos bendros konfigūracijos palaikymo viso jos gyvavimo ciklo metu svarbą, siekiant palengvinti vidaus tarnybų teikiamą aptarnavimą; ragina valstybes nares taip pat nagrinėti išorinių subjektų teikiamų paslaugų telkimo galimybę;

26.  ketvirta, kalbant apie vaidmenų ir uždavinių pasidalijimą, mano, kad geri pavyzdžiai yra tokios iniciatyvos, kaip Prancūzijos ir Belgijos bendradarbiavimas naikintuvų pilotų mokymo srityje, JK ir Prancūzijos susitarimas dėl dalijimosi lėktuvnešiais, Prancūzijos ir Vokietijos iniciatyva sraigtasparnių pilotų mokymo srityje arba Belgijos ir Nyderlandų laivynų bendradarbiavimas, pagal kurias tam tikromis nacionalinėmis tarnybinėmis struktūromis dalijamasi su partneriu; ypač pabrėžia, kad yra daug galimybių švietimo, mokymų ir pratybų srityje, visų pirma, galima dalintis karinėmis akademijomis, testavimo ir vertinimo įstaigomis ir pilotų mokymo įstaigomis; kalbant apie tam tikrus specifinius pajėgumus, mano, kad vaidmenų ir uždavinių pasidalijimas yra vienintelis perspektyvus būdas daugeliui valstybių narių užtikrinti prieigą prie kai kurių retų pajėgumų, pvz., apsaugos nuo cheminio, biologinio, radiologinio ir branduolinio ginklo grupės arba medicininės pagalbos orlaivių;

27.  primena EGA vaidmens, kaip apibrėžta Sutartyje, svarbą siūlant daugiašalius projektus, koordinuojant valstybių narių programas ir valdant bendradarbiavimo mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje programas; pabrėžia, kad EGA vykdomi projektai jau įgyvendinti, pvz., Sraigtasparnių pilotų mokymo programa ir kilnojama kriminalistikos laboratorija, skirta kovai su savadarbių sprogstamųjų užtaisų gamyba ir taikoma Afganistane, ir ragina siekti didesnės pažangos vykdant kitas iniciatyvas, pvz., Europos oro transporto laivyno iniciatyvą; ragina valstybes nares panaudoti galimybes, kurias agentūra suteikia administravimo ir teisinės pagalbos klausimais, ir patikėti jai bendradarbiavimo iniciatyvų valdymą ir pabrėžia, kad EGA turi būti suteiktos priemonės padidintiems įpareigojimams vykdyti;

28.  pripažįsta dvišales ir regionines iniciatyvas, pvz., 2010 m. JK ir Prancūzijos gynybos susitarimus, Šiaurės gynybos bendradarbiavimo ir Baltijos šalių gynybos bendradarbiavimo susitarimą, kaip svarbias pastangas racionaliai panaudoti išteklius ir panaikinti trumpalaikių pajėgumų trūkumus; atkreipia dėmesį į panašius pasiūlymus dėl bendradarbiavimo kituose regionuose, pvz., projektus su Vyšegrado grupės šalimis; vis dėlto mano, kad išlieka ženklūs struktūriniai trūkumai, kuriuos reikia panaikinti koordinuotu būdu ES lygiu, ir kad todėl tam tikru metu tuos dvišalius ir regioninius susitarimus reikia integruoti į platesnę Europos perspektyvą, užtikrinant, kad jie prisidėtų prie BSGP plėtojimo ir jokiu būdu su ja nesikirstų; šiuo atžvilgiu mano, kad EGA turėtų būti suteikta funkcija užtikrinti bendrą BSGP veiksmų nuoseklumą, ir primygtinai ragina toliau svarstyti, kaip būtų galima panaudoti Sutarties nuostatas dėl nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo, kad būtų sukurta bendro koordinavimo sistema;

29.  mano, kad ES civilinių ir karinių operacijų štabas, kurį įsteigti Parlamentas ne kartą ragino, ne tik iš esmės pagerintų ES pajėgumą palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, bet ir per ilgą laikotarpį sudarytų galimybes sutaupyti nacionalinių biudžetų lėšų, remiantis telkimo ir dalijimosi principu; pabrėžia, kad reikia politinio Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės vadovavimo ir ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę toliau tęsti darbą, grindžiamą Veimaro iniciatyva, ir išnagrinėti teisines galimybes kuo greičiau įsteigti autonominį operacijų planavimo ir vykdymo pajėgumų organą, kurį sudarytų dvi atskiros (civilinė ir karinė) subordinacijos struktūros pagal 2011 m. liepos mėn. Tarybos pateiktą modelį;

30.  palankiai vertina NATO vykdomą išmaniosios gynybos iniciatyvą ir dar kartą patvirtina ES ir NATO tęstinio koordinavimo ir nekonfliktavimo svarbą visais lygiais, siekiant išvengti nereikalingo dubliavimosi; pabrėžia, kad būtinas intensyvesnis ES ir NATO praktinis bendradarbiavimas, visų pirma tam, kad būtų galima įveikti dėl finansų krizės kilusius sunkumus; ypač ragina glaudžiai bendradarbiauti EGA ir Sąjungininkų pajėgų pertvarkos vadavietę, siekiant užtikrinti, kad abiejų organizacijų pajėgumų telkimui ir dalijimuisi jais skirti projektai papildytų vieni kitus ir būtų visada sistemingai įgyvendinami, užtikrinant didžiausią pridėtinę vertę;

31.  atkreipia dėmesį į kibernetinės gynybos išteklių telkimo galimybes, atsižvelgiant į Europos kibernetinių sistemų integraciją, ir į tai, kad reikia užtikrinti didesnį šios srities koordinavimą ES lygmeniu;

C.Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros gynybos srityje rėmimas

32.  primena, kad svarbų vaidmenį saugumo ir gynybos sektoriuje atlieka moksliniai tyrimai ir naujovės, nes jie – Europos gynybos pramonės konkurencingumo ir atsparumo pagrindas, ir kad jie yra labai svarbūs norint pasiekti strategijos „Europa 2020 m.“ tvaraus augimo tikslų; pažymi, kad dabartinių mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pastangos nulems, kaip bus įvaldyti ateities technologiniai pasiekimai; apgailestauja, kad tik apie 1 % ES šalių bendrų išlaidų gynybai tenka moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, o daugiau kaip 50 % vis dar skiriama personalui, ir ypač apgailestauja dėl to, kad dauguma valstybių narių skiria gerokai mažiau nei 1 %; ragina valstybes nares neįtraukti mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros į išlaidų apkarpymo planus, nes tai prioritetinis klausimas;

33.  apgailestauja, kad dažniausiai nepasinaudojama galima masto ekonomija, kurią teikia bendradarbiavimo projektai, nes apie 85 % išlaidų moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai vis dar išleidžiama šalių viduje, o didžioji likusių išlaidų dalis išleidžiama dvišaliams, o ne daugiašaliams projektams – tai lemia valstybių narių susiskaldymą; primena, kad 2007 m. lapkričio mėn. Europos gynybos ministrai susitarė dėl kolektyvinių gairių, pagal kurias gynybai skirtos mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo išlaidos būtų padidintos iki 2 % visų gynybai skirtų išlaidų, o bendras gynybai skirtų Europos mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo išlaidų lygis pasiektų 20 %;

34.  pabrėžia, kad EGA tenka pagrindinis vaidmuo koordinuojant ir planuojant bendrą mokslinių tyrimų gynybos srityje veiklą; pabrėžia bendradarbiavimo mokslinių tyrimų srityje privalumus, t. y. geresnį nacionalinių ginkluotųjų pajėgų įrangos ir pajėgumų sąveikumą, žymiai geresnį homogeniškumą, nes moksliniai tyrimai yra pirmasis bet kokios įrangos programos etapas;

35.  primena, kad atsiranda vis daugiau dvejopo panaudojimo technologijų, todėl svarbu didinti Europos gynybos ir civilinių saugumo mokslinių tyrimų programų sąveiką, kad jos viena kitą papildytų, ir sinergiją; ragina EGA ir Komisiją koordinuoti pagal Europos bendradarbiavimo sistemą, siekiant kuo didesnės pagal bendrąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programą atliekamų tyrimų saugumo tema sinergijos, visų pirma tokiose srityse, kaip apsauga nuo cheminio, biologinio, radiologinio ir branduolinio ginklo, kova su savadarbių sprogstamųjų užtaisų gamyba, nepilotuojamos oro sistemos, jūros stebėjimas, informacijos valdymas ir apdorojimas ir kibernetinė gynyba;

36.  pabrėžia, kad moksliniai tyrimai saugumo srityje turi išlikti nepriklausoma tyrimų tema kitoje „Horizontas 2020“ programoje; mano, kad mokslinių tyrimų saugumo tema sritis turėtų būti išplėsta, kad tyrimuose atsispindėtų būtinybė civilinei ir karinei pramonei dalintis naujovėmis ir technologijomis, tačiau, tinkamai atsižvelgiant į visus atitinkamus su gynyba susijusių programų ir projektų reikalavimus, tema turėtų išlikti civilinės pakraipos;

37.  pažymi, kad kaip civilinių mokslinių tyrimų rezultatai dažnai pritaikomi gynyboje, taip ir moksliniai tyrimai gynybos srityje dažnai naudingi visai visuomenei; ypač primena interneto ir GPS pavyzdžius; mano, kad ilgainiui kitose bendrosiose programose reikėtų numatyti aiškiau apibrėžtą tyrimų gynybos srityje temą, siekiant paskatinti bendradarbiavimą Europos mokslinių tyrimų srityje ir padėti sutelkti išsklaidytas nacionalines lėšas;

38.  tačiau pažymi, kad civilinės srities moksliniams tyrimams skiriamos lėšos negali būti perskiriamos karinės srities tyrimams, kad bet kokia ES finansuojama gynybos srities mokslinių tyrimų veikla pirmiausia turėtų būti siekiama plėtoti ES krizių valdymo pajėgumus ir kad daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama dvejopo panaudojimo technologijų moksliniam tyrimams;

39.  primena, kad, kaip pažymima remiantis Septintosios bendrosios programos teisiniu pagrindu, šios programos lėšomis remiama mokslinių tyrimų veikla turėtų atitikti pagrindinius etikos principus, įskaitant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje išdėstytus principus; ragina Komisiją gerinti etikos principų laikymąsi, kai atliekamas tinkamumo dalyvauti Septintosios bendrosios programos saugumo mokslinių tyrimų programose kriterijų vertinimas; taip pat ragina Komisiją užtikrinti, kad poveikio etikai ir visuomenei vertinimas būtų standartinis kiekvieno projekto, kurį ketinama finansuoti Septintosios bendrosios programos ir būsimųjų mokslinių tyrimų programų lėšomis, dalis;

40.  atkreipia dėmesį į SESV 185 straipsnio nuostatą, pagal kurią ES leidžiama prisidėti prie grupės valstybių narių vykdomų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programų; mano, kad būtų galima apsvarstyti galimybę pasinaudoti tuo straipsniu siekiant paspartinti BSGP misijoms ir operacijoms reikalingų pajėgumų kūrimą;

41.  taip pat primena, kad ne mažiau svarbu siekti Europos kosmoso programų sinergijos, ir ragina toliau koordinuoti EGA, Komisijos ir Europos kosmoso agentūros veiklą pagal Europos bendradarbiavimo sistemą, ypač Žemės stebėjimo iš kosmoso ir informacijos apie padėtį kosmose srityse; ragina glaudžiau koordinuoti programas MUSIS, GMES ir EDRS, siekiant stebėti Žemę ir suderinti civilinės ir karinės kosmoso duomenų infrastruktūros standartus; prašo, kad projektas GMES būtų ir toliau finansuojamas iš ES biudžeto pagal kitą daugiametę finansinę programą (2014–2020 m.);

D.Europos gynybos pramoninės ir technologinės bazės kūrimas

42.  primena, kad reikia pažangos konsoliduojant Europos gynybos pramoninę ir technologinę bazę: kadangi technologijos darosi vis sudėtingesnės, auga tarptautinė konkurencija, o gynybos biudžetai mažėja, jokioje ES valstybėje narėje gynybos pramonė nebegali išlikti tvari, jei taikomos vien tik nacionalinės priemonės; apgailestauja, kad nors ir pasiekta tam tikro lygio koncentracija Europos kosmoso pramonės srityje, antžeminės ir jūrų laivyno įrangos sektoriai vis dar nepaprastai susiskaidę pagal nacionalines programas; įspėja valstybes nares, jog dėl investicijų mažinimo gali kilti grėsmė, kad Europos gynybos pramonės šakų ir technologinių naujovių srities kontrolę perims trečiosios jėgos, turinčios kitokių strateginių interesų;

43.  mano, kad karinių reikalavimų suderinimas, vykdant koordinuojamų saugumo ir gynybos peržiūrų procesą, kaip nurodyta A punkte, turėtų padėti suderinti ES valstybių narių įrangos įsigijimą, o tai yra pirmoji išankstinė sąlyga norint paklausos sektoriuje sukurti sąlygas sėkmingai tarpvalstybinei gynybos pramonės restruktūrizacijai Europoje;

44.  nors ir pripažįsta, kad tikėtina restruktūrizacijos pasekmė bus kai kurių neperspektyvių nacionalinių pramonės pajėgumų atsisakymas, pabrėžia, jog, rengiant bet kokius vidutinės trukmės ir ilgalaikius restruktūrizavimo planus, turėtų būti siekiama kuo mažesnio jų poveikio užimtumui; todėl rekomenduoja užtikrinti geresnį persiorientavimą ir didesnę sinergiją, remiantis didesnės specializacijos, sąveikumo ir papildomumo principais; ragina geriau panaudoti ES finansavimą, pvz., Europos socialinį fondą ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos fondą, siekiant padėti pasirengti pokyčiams ir prie jų prisitaikyti;

45.  pabrėžia, kad, skatinant kurti Europos gynybos pramoninę ir technologinę bazę, galima Europos piliečiams sukurti tvarių darbo vietų ES gynybos pramonėje;

46.  atsižvelgdamas į pramonės restruktūrizaciją, taip pat pabrėžia, kad labai svarbu užtikrinti, jog nekiltų grėsmė tiekimo patikimumui; ragina valstybes nares ir Komisiją sparčiai parengti išsamią ir plačių užmojų tiekimo patikimumo visoje ES sistemą, grindžiamą abipusių garantijų sistema; ragina valstybes nares žengti pirmą žingsnį siekiant šio tikslo ir visapusiškai pasinaudoti direktyvos dėl siuntimo teikiamomis galimybėmis bei paspartinti veiklą, kad imtų veikti 2006 m. bendrasis susitarimas dėl tiekimo patikimumo operatyvinės skubos aplinkybėmis;

47.  ragina EGA toliau plėtoti bendrą Europos požiūrį į svarbiausius pramonės pajėgumus, kuriuos reikėtų išsaugoti ar plėtoti Europoje; dedant šias pastangas, ragina agentūrą analizuoti priklausomybę nuo ne europietiškų technologijų ir tiekimo šaltinių, siekiant Europos strateginės nepriklausomybės, ir pateikti valstybėms narėms konkrečių rekomendacijų, atitinkančių Europos Komisijos priemones, kuri taip pat turi parengusi tam tikrų programų, kuriomis siekia sumažinti Europos priklausomybę nuo tiekimo ir energetinę priklausomybę;

48.  mano, kad bendradarbiavimo ginkluotės srityje programos, pvz., EGA inicijuotos ir Bendradarbiavimo ginkluotės srityje jungtinės organizacijos (angl. OCCAR) valdomos programos, yra svarbiausios priemonės siekiant sumažinti plėtros išlaidas, remti pramonės konsolidavimą, skatinti standartizaciją ir sąveikumą ir didinti pasaulinį konkurencingumą; pabrėžia EGA vaidmenį skatinant pajėgumų poreikių tenkinimą bendradarbiavimo programomis ir nustatant galimybes bendradarbiauti ankstyvuose gyvavimo ciklo etapuose; ragina EGA tęsti veiklą, susijusią su bendradarbiavimo duomenų baze, kuri padeda surasti atitinkančius nacionalinius projektus ir atverti bendradarbiavimo galimybes, ir ragina valstybes nares populiarinti šią duomenų bazę; ragina EGA pateikti bendradarbiavimo ginkluotės srityje geriausios praktikos vadovą, kaip numatyta jos Europos bendradarbiavimo ginkluotės srityje strategijoje;

49.  ragina valstybes nares vengti vykdant bendras programas ginkluotės srityje taikomų nelanksčių veiklos pasidalijimo susitarimų, atkreipdamas dėmesį į neigiamas atsipirkimo principo (pranc. juste retour) pasekmes, t. y. neveiksmingą veiklos pasidalijimą, dėl kurio įgyvendinimas sulėtėja, o išlaidos išauga; ragina atsipirkimo principą pakeisti žymiai lankstesne visuotinio balanso koncepcija, kuri sudarytų sąlygas veiksmingai konkurencijai visoje ES atrenkant subjektus, su kuriais bus sudaromos sutartys, jei tik pasiekiamas atitinkamas pusiausvyros lygis siekiant užtikrinti, kad vidutinės įmonės galėtų vienodomis sąlygomis konkuruoti su didžiosiomis įmonėmis; palankiai vertina tai, kad visuotinio balanso principas taikomas EGA vykdomoje bendroje investicijų į pajėgų apsaugą programoje, ir ragina agentūrą įgyvendinti šį principą visų rūšių veikloje, siekiant galutinio tikslo sukurti vienodas veiklos sąlygas Europos gynybos įrangos rinkoje ir atsižvelgti į mažų ir vidutinių įmonių interesus;

50.  ragina valstybes nares pasinaudoti OCCAR valdymo patirtimi įgyvendinant bendras programas, kurias parengė EGA, ir primygtinai ragina EGA ir OCCAR sudaryti administracinį susitarimą dėl bendradarbiavimo; primena, kad bet kuri ES valstybė narė gali prisijungti prie OCCAR, jei norėtų ir jei atitinka narystės kriterijus;

51.  ragina Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti ir užtikrinti kibernetinį saugumą, kuris yra neatsiejamas gynybos sektoriaus veiklos aspektas;

52.  pažymi, kad Europos gynybos pramoninė ir technologinė bazė (GTPB) dar nėra teisiškai apibrėžta Europos mastu, ir ragina Komisiją ir EGA išnagrinėti galimus apibrėžimo kriterijus ir jų poveikį; šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad vienas iš svarbių kriterijų galėtų būti technologijų pridėtinė vertė, sukuriama steigiant dizaino biurus ES valstybių narių teritorijoje; ragina valstybes nares svarstyti, ar nustatyti gynybos pramonės siektiną tikslą, kad būtų aiški ilgalaikė GTPB plėtojimo vizija;

53.  pažymi, kad siekiant konkurencingos Europos gynybos pramonės svarbu transatlantinis pramonės bendradarbiavimas, kuris gali suteikti lengvesnę prieigą prie naujų technologijų, paskatinti pažangių produktų kūrimą ir užtikrinti paskatą ieškoti veiksmingų priemonių sąnaudoms sumažinti ir gamybos ciklui sutrumpinti; atkreipia dėmesį į bendradarbiavimo su išorės partneriais galimybes;

E.Europos gynybos įrangos rinkos sukūrimas

54.  primena, kad siekiant padidinti Europos gynybos pramonės konkurencingumą, taip pat užtikrinti, kad būtų tinkamai apsaugoti mokesčių mokėtojų interesai, valstybės narės turi skubiai gerinti savo gynybos rinkų skaidrumą ir atvirumą; primena, kad Direktyva 2009/81/EB dėl darbų, prekių ir paslaugų pirkimo gynybos ir saugumo srityse stiprinama bendroji rinka, nes mažinama gynybos sektoriaus viešojo pirkimo taisyklių įvairovė ir nacionalinės rinkos atveriamos didesnei konkurencijai, ir primena, kad tos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas – 2011 m. rugpjūčio 21 d.; ragina Komisiją tinkamu laiku pateikti ataskaitą dėl perkėlimo priemonių, kurių ėmėsi valstybės narės, ir imtis visų reikalingų veiksmų siekiant užtikrinti, kad direktyva būtų laiku ir nuosekliai perkelta ir teisingai įgyvendinta;

55.  pabrėžia, kad direktyva parengta atsižvelgus į gynybos ir saugumo srities viešojo pirkimo sutarčių specifiką ir kad todėl bet kokia sutartims taikoma ES teisės išimtis pagal SESV 346 straipsnį gali būti laikoma teisėta tik išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais, siekiant užtikrinti esminius valstybės saugumo interesus; ragina Komisiją užtikrinti, kad direktyva ir leidžianti nukrypti nuostata pagal SESV 346 straipsnį būtų teisingai taikomos; pabrėžia, kad būtų naudingas Komisijos įvertinimas, kuriame būtų pateikiama geroji praktika ir neteisingo naujų taisyklių taikymo pavyzdžiai;

56.  pabrėžia, kad, atsižvelgiant į dedamas pastangas modernizuoti ir suvienodinti visą Europos viešojo pirkimo sistemą, taikant direktyvą turėtų atsispindėti administravimo supaprastinimo ir naštos mažinimo tikslai ir kad, siekiant sudaryti sąlygas tarpvalstybiniams konkursams, reikia persvarstyti nesuderinamus ar neproporcingus techninius reikalavimus, kurie sudaro kliūčių vidaus rinkoje; be to, primena, kad potencialūs subrangovai neturėtų būti diskriminuojami dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei;

57.  primena, kad EGA Pirkimo gynybos srityje elgesio kodeksu ir Geriausios praktikos tiekimo grandinėje kodeksu nustatyta tvarka taikytina tik sutartims, kurioms taikoma leidžianti nukrypti nuostata pagal SESV 346 straipsnį; ragina EGA ir Komisiją iš naujo įvertinti šios tvarkos tinkamumą įsigaliojus direktyvai dėl pirkimo gynybos srityje;

58.  ragina valstybes nares suteikti aukščiausią prioritetą kovai su korupcija, kai vykdomas pirkimas gynybos srityje, t. y. siekti tinkamai įgyvendinti direktyvą, apgailestaudamas dėl itin neigiamų korupcijos padarinių – išpūstų kainų, nereikalingos, netinkamos ar neoptimalios įrangos įsigijimo, trukdymo bendram pirkimui ir bendradarbiavimo programoms ir kliudymo rinkos atvėrimui, nes dėl to nacionaliniams biudžetams tenka sunki našta; be visuotinio skaidrių ir konkurencingų viešojo pirkimo procedūrų taikymo, labai rekomenduoja laikytis NATO ir Ženevos ginkluotųjų pajėgų demokratinės kontrolės centro (DCAF) parengtame Moralumo kūrimo ir korupcijos mažinimo gynybos srityje geriausios praktikos kompendiume pateikiamų rekomendacijų; pabrėžia teigiamus pavyzdžius, pvz., „gynybos moralumo paktų“, sudaromų tarp vyriausybės ir konkurso dalyvių dalyvaujant nepriklausomiems stebėtojams, principą arba sistemingą parlamentinę priežiūrą visais pirkimo procedūros etapais, kai pirkimo suma viršija nustatytą ribą, kaip praktikuojama keliose valstybėse narėse;

59.  pabrėžia, kad kompensacijų reikalavimus galima pateisinti tik tada, kai kompensacijos būtinos siekiant apsaugoti svarbiausius saugumo interesus pagal SESV 346 straipsnį, kad jos turėtų atitikti skaidrumo principus ir ypač – kad jos negali sudaryti sąlygų korupcijai ar trikdyti Europos gynybos įrangos rinkos veikimo;

60.  ragina EGA ir Komisijos veikti kartu siekiant palaipsniui panaikinti kompensacijas ir sykiu siekiant paskatinti mažesnių valstybių narių pramonės integraciją į Europos gynybos pramoninę ir technologinę bazę kitais būdais nei kompensacijos;

61.  ragina Komisiją ir EGA taip pat nagrinėti būdus, kaip spręsti kitų rinką iškraipančių praktikų, pvz., valstybės pagalbos ir eksporto pagalbos, problemą, remiantis EGA vienodų veiklos sąlygų iniciatyva;

62.  mano, kad, atsižvelgiant į dabartinę biudžeto padėtį, pirmenybės Europoje pagamintai gynybos įrangai teikimas gynybos įrangos viešuosiuose pirkimuose gali būti laikomas Europos solidarumo forma; ragina Komisiją ir EGA pateikti pirmenybės tam tikrų rūšių Europoje pagamintai gynybos įrangai teikimo išlaidų ir naudos analizę, atsižvelgiant į tai, kad svarbu išsaugoti strateginę nepriklausomybę ir į tai, kad nėra lygiavertės prieigos prie trečiųjų šalių rinkos; pabrėžia, kad svarbu užtikrinti didesnę Europos gynybos įrangos gamintojų prieigą prie trečiųjų šalių rinkų;

63.  primena, kad ES vidaus prekybos gynybos produktais licencijavimo prievolių administracinė našta kliudo pramonės konsolidavimui ir yra didelė kliūtis tarpvalstybinėms bendradarbiavimo ginkluotės srityje programoms; primena, kad Direktyvos 2009/43/EB dėl su gynyba susijusių produktų siuntimo Bendrijoje perkėlimo terminas – 2011 m. birželio 30 d. ir kad reikalaujama, jog valstybės narės taikytų naujas taisykles nuo 2012 m. birželio 30 d.; ragina Komisiją tinkamu laiku pateikti ataskaitą dėl perkėlimo priemonių, kurių ėmėsi valstybės narės, ir imtis visų reikalingų veiksmų siekiant užtikrinti teisingą įgyvendinimą;

64.  primygtinai ragina valstybes nares kuo geriau panaudoti naujas bendras licencijas, išduodamas produktams, kurie siunčiami kitų valstybių narių ginkluotosioms pajėgoms, nes tai svarbi priemonė, siekiant pagerinti tiekimo patikimumą visoje ES;

65.  pabrėžia, kad direktyvos sėkmė, ypač vienos bendrovės produktų siuntimo kitai bendrovei licencijos, labai priklauso nuo valstybių narių pasitikėjimo viena kitos eksporto kontrole; primygtinai ragina valstybes nares griežtai laikytis įpareigojimų, nustatytų Tarybos bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP, nustatančioje bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę, ir užtikrinti, kad jos nuodugniai vertintų visas licencijų paraiškas pagal visus aštuonis kriterijus, kaip reikalaujama; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę įvertinti tai, kaip valstybės narės laikosi įsipareigojimų, atsižvelgiant į bendrosios pozicijos peržiūrą ir į tiek prekybos, tiek užsienio politikos interesus, įskaitant pagarbą žmogaus teisėms ir demokratijos principams importuojančiose valstybėse;

66.  dar kartą pakartoja, kad nepaprastai svarbu standartizuoti gynybos įrangą siekiant sukurti bendrą Europos gynybos rinką, taip pat užtikrinti sąveikumą ir sudaryti sąlygas bendradarbiavimo ginkluotės srityje programoms, projektų telkimui ir dalijimuisi jais bei panašioms operacijoms; ragina EGA, Komisiją ir Europos standartizacijos organizacijas (CEN, CENELEC ir ETSI), kad jos, bendradarbiaudamos su pramone ir ypač NATO standartizacijos agentūra, paspartintų veiklą, kuria siekiama sumažinti gynybos ir saugumo pramonės standartų bei civilinės ir karinės įrangos skirtumus; skatina naudoti ir toliau plėtoti Europos standartų gynybos srityje informacinę sistemą ir Europos pirkimo gynybos srityje vadovą;

67.  ragina valstybes nares ir Komisiją įdiegti visos Europos sertifikatą saugumo ir gynybos produktams, kad nebesitęstų neracionali tvarka, kai kiekvienoje valstybėje narėje reikalaujama atskirų testavimų; pažymi, kad šis daug laiko atimantis ir biurokratinis procesas ženkliai padidina gamintojo išlaidas ir taip kenkia jo konkurencingumui, kad ypač mažesnėms bendrovėms veikla tampa neįmanoma; remia EGA veiklą karinio tinkamumo skraidyti srityje ir ragina valstybes nares paspartinti Europos jungtinės tinkamumo skraidyti organizacijos, kuri būtų Europos aviacijos saugos agentūros karinis atitikmuo, suformavimą;

68.  pabrėžia, kad minėtas standartizavimas ir konsolidavimas turėtų būti ES lygmeniu, o ne pramonės vykdomas procesas, kuris atitiktų Europos interesus bei realius visuomenės poreikius, ir kad dalyvavimas bendrose ES programose ir sąveikos kūrimas iš esmės turėtų būti atviras visoms valstybėms narėms;

F.Naujų ES lygio finansavimo formų paieška

69.  yra įsitikinęs, kad, ypač atsižvelgiant į naujos daugiametės finansinės programos priėmimą, reikia apsvarstyti galimybes, kaip ES biudžetas galėtų padėti valstybėms narėms pasiekti bendros saugumo ir gynybos politikos tikslų ekonomiškesniu būdu;

70.  kaip išdėstyta C. punkte, ragina sustiprinti ir išplėsti mokslinius tyrimus saugumo srityje pagal mokslinių tyrimų bendrąją programą, panaudoti SESV 185 straipsnį bendram esamų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programų finansavimui ir parengti naują temą gynybos moksliniams tyrimams, kurie būtų pritaikomi civilinėje ir karinėje srityje, siekiant skatinti bendradarbiavimą gynybos mokslinių tyrimų srityje;

71.  mano, kad ES lėšos turėtų būti naudojamos siekiant sustiprinti bendradarbiavimą švietimo ir mokymo srityje ir paskatinti gynybos pramonės, mokslinių tyrimų institutų ir mokymo įstaigų tinklų kūrimą; ragina sudaryti reikiamus susitarimus, kad būtų galima skirti stipendijas kadetams, dalyvaujantiems karinėje Erasmus programoje, iš ES biudžeto, siekiant vienodo požiūrio į juos ir į studentus, kurie mokosi civilinėse aukštosiose įstaigose ir taip sudaryti palankesnes sąlygas bendros saugumo kultūros ir požiūrio vystymui;

72.  rekomenduoja Stabilumo priemonės lėšomis finansuoti Europos saugumo ir gynybos koledžo veiklą, kurios tikslas – mokyti civilinius ir karinius ekspertus krizių valdymo ir BSGP klausimais, ir skatinti bendrą saugumo kultūrą ES;

73.  skatina toliau plėtoti koledžo, kaip nacionalinių gynybos akademijų ir civilinių saugumo mokymo institucijų bendradarbiavimo platformos, vaidmenį , taip pat siekiant nustatyti ir plėtoti lėšas taupantį institucijų projektų telkimą ir dalijimąsi jais; ragina valstybes nares pertvarkyti koledžą į tikrą akademinę instituciją ir, atsižvelgdamas į tvirtą jo civilinę ir karinę pakraipą, siūlo, kad jis būtų ES finansuojamas pagal kitą daugiametę finansinę programą;

74.  ragina visus atitinkamus subjektus įvertinti, ar ištekliai, kurie būtų ES nuosavybė pagal „Galileo“ modelį, kaip išdėstyta B. punkte, galėtų būti perspektyvi ir ekonomiška galimybė, ypač tokiose srityse, kaip strateginis ir taktinis transportas arba stebėjimas;

75.  ragina valstybes nares padidinti EGA biudžetą kaip prioritetinį, pripažįstant agentūros pridėtinę vertę kompensuojant bendradarbiavimu apkarpymus, dėl kurių nuspręsta nacionaliniu lygiu; apgailestauja, kad Tarybos sprendime dėl EGA agentūrai nenumatyta daugiametė biudžeto programa, panaši į ES bendrąjį biudžetą;

76.  atkreipia dėmesį į tai, kad ES palydovų centras, turėdamas kuklų biudžetą, įrodė savo efektyvumą ir pridėtinę vertę įvairių saugumo ir gynybos operacijų metu; primena didėjančią palydovinių vaizdų, įskaitant pastarojo meto įvykius Šiaurės Afrikoje, paklausą; ragina valstybes nares skirti šiam centrui didesnį biudžetą ir, visų pirma atsižvelgdamas į jo naudojimą civilinėms ir karinėms reikmėms, laikosi nuomonės, kad jis turėtų būti finansuojamas iš ES biudžeto;

77.  palankiai vertina Tarybai pirmininkaujančios Lenkijos pastangas persvarstyti ATHENA mechanizmą; ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų, siekiant sutarti dėl bendro finansavimo; ragina valstybes nares mechanizmo ATHENA persvarstymo metu apsvarstyti galimybę išplėsti mechanizmą, siekiant taip pat teikti bendrą finansavimą veiksmams ar įsigijimui, kuriais remiamas didesnio Europos gynybos išlaidų ekonomiškumo tikslas, tačiau kurie negali būti finansuojami iš ES biudžeto, t. y. visų pirma užtikrinti siūlomos įrangos bendrą finansavimą;

o
o   o

78.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją vyriausiajai įgaliotinei-Komisijos pirmininko pavaduotojai, Tarybai, Komisijai, ES valstybių narių parlamentams, NATO parlamentinei asamblėjai ir NATO generaliniam sekretoriui.

(1) OL L 183, 2011 7 13, p. 16. (2) OL L 146, 2009 6 10, p. 1. (3) OL L 216, 2009 8 20, p. 76. (4) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0228. (5) Priimti tekstai, P7_TA(2010)0419. (6) OL C 349 E, 2010 12 22, p. 63