Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nuomonę (A7-0343/2012),

A.  kadangi nacionalinių rinkų atvėrimas svarbiame vartojimo kreditų ekonomikos sektoriuje, konkurencijos stiprinimas, skirtingų vartotojų apsaugos lygių ir galimų konkurencijos tarp rinkos dalyvių iškraipymų šalinimas ir vidaus rinkos tobulinimas yra privalomos politinės ES užduotys, o šie veiksmai atitinka vartotojų ir kredito teikėjų interesus;

B.  kadangi priėmus direktyvą dėl vartojimo kreditų ir po to tikslingai suderinus nuostatas penkiose srityse, paliekant mažai veiksmų laisvės valstybėms narėms, kurios gali būti susijusios ypač su skirtingomis nuostatų įgyvendinimo formomis, buvo sukurta bendra vartotojų apsaugos teisinė sistema Europoje;

C.  kadangi išliko teisinio ir faktinio pobūdžio kliūčių;

D.  kadangi, kaip atskleista Europos Parlamento direktyvos dėl vartojimo kreditų įgyvendinimo ataskaitoje, tam tikros esminės direktyvos nuostatos, pvz. 5 straipsnis dėl ikisutartinės informacijos, nepasiekė valstybių narių vartotojų apsaugos taisyklių suderinimo, kurio buvo tikėtasi, dėl skirtingo direktyvos traktavimo ir įgyvendinimo valstybėse narėse;

E.  kadangi dėl trumpo įgyvendinimo termino ir jo metu vykdytų įvairaus pobūdžio ir didelės apimties teisinių keitimų ne visos valstybės narės laiku arba nevisiškai tinkamai įgyvendino direktyvą dėl vartojimo kreditų;

F.  kadangi statistikos duomenys rodo, kad nuo direktyvos įsigaliojimo datos nepadaugėjo tarpvalstybinių vartojimo kreditų suteikimo atvejų, nors tai gali būti paaiškinta skirtingais veiksniais, pvz., kalba, taip pat dideliais sunkumais finansų sektoriuje ir pakankamos vartotojams skirtos informacijos apie tarpvalstybines vartotojų kreditų galimybes bei jų teises sudarant tokias sutartis, trukumas;

G.  kadangi tinkama vartotojų apsaugos praktika kreditų srityje atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant finansinį stabilumą; kadangi valiutos keitimo kursų svyravimai kelia didelę riziką vartotojams, ypač finansų krizės metu;

H.  kadangi dėl pernelyg didelio skolinimo vartotojams užsienio valiuta jau padidėjo rizika ir nuostoliai namų ūkiams;

I.  kadangi 2011 m. rugsėjo 21 d. Europos sisteminės rizikos valdyba patvirtino svarbią rekomendaciją dėl skolinimo užsienio valiutomis (ESRV/2011/1);

J.  kadangi pagal direktyvos 27 straipsnį Komisija turi pradėti kai kurių aspektų persvarstymo procedūrą ir kadangi šiuo tikslu ji jau užsakė atlikti parengiamąjį tyrimą;

K.  kadangi Europos Parlamentas visų pirma norėtų gauti naujausią informaciją apie tarpiniu etapu atliekamus veiksmus ir persvarstymo rezultatus ir turėti galimybę pateikti nuomonę;

1.  palankiai vertina tai, kad Komisija, ruošdamasi direktyvos persvarstymo procedūrai, jau atlieka direktyvos poveikio vidaus rinkai ir vartotojų apsaugai tyrimą, kad būtų tiksliai nustatytas jos poveikis suteikiant tarpvalstybinius kreditus, taip pat teigiamai vertina visa apimantį darbą, kurį atliko Komisija, nacionaliniai teisės aktų leidėjai ir kredito įstaigos;

2.  pabrėžia, kad patobulinus tarpvalstybinių vartojimo kreditų rinką būtų kuriama Europos pridėtinė vertė, nes būtų skatinama vidaus rinka; mano, kad tai galėtų būti pasiekta, inter alia, geriau informuojant vartotojus apie galimybę gauti vartojimo kreditą kitoje valstybėje narėje ir apie jų teises sudarant tokią sutartį;

3.  pripažįsta, kad tarpvalstybinių vartojimo kreditų skaičius nesiekia 2 proc. visų rinkoje suteikiamų kreditų, o iš jų apie 20 proc. sudaro internetu imami vartojimo kreditai;

4.  nurodo, kad vienas iš direktyvos tikslų yra užtikrinti informacijos prieinamumą ir taip palengvinti vidaus rinkos veikimą ir paskolų teikimo srityje, taigi reikia įvertinti, ar daugėja tarpvalstybinių paskolų sutarčių;

5.  mano, kad nuostatos dėl ikisutartinės informacijos, pagal 5 straipsnio 6 dalį numatyti paaiškinimai ir pagal 8 straipsnį numatytas kreditingumo įvertinimas atlieka svarbų vaidmenį norint padidinti vartotojų informuotumą apie riziką, susijusią su užsienio valiuta imamu kreditu;

6.  vis dėl to ragina priežiūros institucijas reikalauti, kad finansų įstaigos suteiktų vartotojams individualiems poreikiams pritaikytus, išsamius ir lengvai suprantamus paaiškinimus apie riziką, susijusią su skolinimu užsienio valiuta, ir didelio valstybės narės, kurioje nuolat gyvena vartotojas, teisėtos mokėjimo priemonės nuvertėjimo ir užsienio palūkanų normos padidėjimo poveikį dalinėms įmokoms; mano, kad šie paaiškinimai turėtų būti pateikti iki bet kokios sutarties pasirašymo;

7.  atkreipia dėmesį į tam tikrų valstybių narių pareikštą susirūpinimą dėl ikisutartinės informacijos, kuri vartotojams teikiama Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą forma (angl. SECCI), pateikimo būdo ir techninio jos pobūdžio, kurie apsunkina vartotojams tinkamą informacijos suvokimą; mano, kad Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą formos efektyvumas turėtų būti svarbus Komisijos atliekamo direktyvos poveikio vertinimo aspektas;

8.  palankiai vertina tai, kad 2011 m. rugsėjo mėn. Komisijos atliktu kontroliniu tyrimu SWEEP, kurio rezultatai parodė, kad 70 proc. patikrintų finansų įstaigų interneto svetainių pateikta nepakankamai duomenų reklamoje ir svarbių duomenų pasiūlymuose, o išlaidos buvo nurodytos klaidinančiai, todėl ragina Komisiją ir valstybes nares imtis tinkamų priemonių šiai padėčiai ištaisyti; šiomis aplinkybėmis pažymi, kad kartais tinkamai nesilaikoma tipinio pavyzdžio pateikimo taisyklių ir siūlo spręsti šį klausimą;

9.  ragina griežtai stebėti finansų įstaigų reklamos ir rinkodaros veiklą, siekiant išvengti klaidinančios ar neteisingos informacijos sklaidos vykdant kredito sutarčių reklamos ar rinkodaros veiklą;

10.  pažymi, kad kai kurios valstybės narės pasinaudojo galimybe išplėsti direktyvos taikymo sritį, įtraukiant į ją kitus finansinius produktus, ir, atrodo, dėl tokių veiksmų nebuvo nesklandumų ją taikant;

11.  pabrėžia, kad teisės aktai turėtų atspindėti standartinę praktiką ir vidutinio vartotojo ir vidutinio verslininko poreikius, ir kad teisės aktai neturėtų būti atsakas į kelius piktnaudžiavimo atvejus, juos pateikiant taip, kad vartotojui teikiama informacija būtų mažiau suprantama, neskaidri ir nepalyginama;

12.  pažymi, kad išsamesnėmis nuostatomis automatiškai neužtikrinama veiksmingesnė vartotojų apsauga ir kad per daug informacijos nepatyrusius vartotojus gali labiau klaidinti, nei jiems padėti; šiuo klausimu pripažįsta vartotojų asociacijų teikiamą patirtį, pagalbą ir švietimą finansų klausimais ir jų galimą vaidmenį restruktūrizuojant nepalankioje padėtyje atsidūrusių namų ūkių paskolą;

13.  reikalauja, kad vartotojai turėtų teisę gauti informaciją apie papildomų paslaugų kainas ir apie jų teisę pagalbines, pavyzdžiui, draudimo, paslaugas pirkti iš kitų teikėjų; mano, kad iš finansų įstaigų turėtų būti reikalaujama atskirti tokias paslaugas ir atitinkamus mokesčius nuo susijusių su pagrindine paskola ir aiškiai nurodyti, kurios paslaugos būtinos norint gauti paskolą, o kurias paskolos gavėjas gali pasirinkti savo nuožiūra;

14.  mano, kad reikėtų išsamiau išnagrinėti sunkumus, su kuriais galima susidurti naudojantis teise atsisakyti sutarties susietojo kredito sutarčių atveju; pabrėžia, kad svarbu informuoti vartotojus apie tai, kad vartotojas, pasinaudojęs teise atsisakyti sutarties, kai tiekėjas arba paslaugos teikėjas tiesiogiai gavo iš kreditoriaus atitinkamą sumą pagal papildomą sutartį, neturi mokėti jokių mokesčių, honorarų arba padengti išlaidų, susijusių su finansinės paslaugos teikimu;

15.  ragina Komisiją įvertinti nuostatų dėl informavimo pareigų nesilaikymo mastą sutartyse, kai tarpininkams netaikomi privalomi ikisutartinės informacijos teikimo reikalavimai, siekiant nustatyti veiksmingiausią vartotojų apsaugą tokiais atvejais;

16.  mano, kad sudėtingoms nuostatoms dėl išankstinio grąžinimo reikėtų skirti ypatingą dėmesį;

17.  teigia, kad iki palūkanų normų pakeitimo reikia apie tai pranešti vartotojams ir suteikti jiems pakankamai laiko rinkai apžvelgti ir galimybę pakeisti paskolos teikėja iki naujų palūkanų taikymo;

18.  pažymi, kad reikia tobulinti „tipinio pavyzdžio“ sąvokos suvokimą;

19.  pabrėžia, kad reikėtų užtikrinti vienodą bendros kredito kainos metinės normos apskaičiavimą, pašalinti neaiškumus ir nustatyti sąsajas su visomis kitomis teisinėmis priemonėmis;

20.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad nacionaliniams priežiūros pareigūnams būtų suteikti visi būtini įgaliojimai ir ištekliai, reikalingi jų pareigoms vykdyti; ragina nacionalines priežiūros institucijas veiksmingai stebėti atitiktį ir veiksmingai užtikrinti direktyvos nuostatų vykdymą;

21.  pabrėžia, kad ateityje nustatant perkėlimo terminus, reikėtų visų pirma atkreipti dėmesį į su perkėlimu susijusius nacionalinės teisės pakeitimus;

22.  ragina valstybes nares išplėsti esamą vartotojų apsaugos lygį, kad ją būtų galima taikyti populiarėjančių kreditų, įskaitant trumpalaikius internetu, SMS žinute ar kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis suteikiamus kreditus, atveju, taip pat sumoms, kurios nesiekia 200 eurų ribos, ir šiuo metu nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį;

23.  pabrėžia, kad šiuo metu nėra poreikio persvarstyti direktyvą, tačiau reikėtų visų pirmą užtikrinti tinkamą jos perkėlimą ir vykdymą;

24.  mano, kad norėdama prisidėti prie visapusiško ir tinkamo direktyvos perkėlimo Komisija, prieš siūlydama reikiamus pakeitimus, turėtų įvertinti direktyvos praktinį poveikį; ragina Komisiją pateikti Parlamentui ir Tarybai direktyvos įgyvendinimo vertinimo ataskaitą ir visapusišką jos poveikio, susijusio su vartotojų apsauga, vertinimą, atsižvelgiant į finansų krizės padarinius ir naująją ES finansinių paslaugų teisinę bazę;

25.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.