2012 m. rugsėjo 12 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Tarybos metinio pranešimo Europos Parlamentui dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (12562/2011 – 2012/2050(INI))

P7_TA(2012)0334 A7-0252/2012

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Tarybos metinį pranešimą Europos Parlamentui dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (12562/2011),

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 36 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Tarpinstitucinio susitarimo II dalies G antraštinės dalies 43 skirsnį(1),

–  atsižvelgdamas į pirmiau minėtą 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo,

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. gegužės 11 d.(2) ir 2010 m. kovo 10 d.(3) rezoliucijas dėl 2009 ir 2008 m. metinių pranešimų dėl BUSP,

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. liepos 8 d. rezoliuciją dėl Europos išorės veiksmų tarnybos(4),

–  atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimą dėl politinės atskaitomybės(5),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 8 d. Europos Parlamento plenariniame posėdyje vyriausiosios įgaliotinės perskaitytą pareiškimą dėl esminės Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) centrinės administracijos struktūros(6),

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. balandžio 18 d. rezoliuciją dėl metinio pranešimo apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje ir Europos Sąjungos politiką šioje srityje, įskaitant poveikį strateginei ES žmogaus teisių politikai(7),

–  atsižvelgdamas į Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos Komisijos 2011 m. gruodžio 12 d. bendrą komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Žmogaus teisės ir demokratija – svarbiausias ES išorės veiksmų elementas. Veiksmingesnio požiūrio formavimas“ (COM(2011) 0886),

–  atsižvelgdamas į JT Saugumo Tarybos rezoliucijas Nr. 1325 (2000 m.) ir Nr. 1820 (2008 m.) dėl moterų, taikos ir saugumo, į JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1888 (2009 m.) dėl seksualinio smurto prieš moteris ir vaikus vykstant ginkluotam konfliktui, į JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1889 (2009 m.), kuria siekiama, kad būtų aktyviau taikoma JT Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1325 ir stebima, kaip ji taikoma, ir į JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1960 (2010 m.), kuria sukuriama duomenų apie seksualinio smurto vykstant ginkluotam konfliktui vykdytojus rinkimo ir jų sąrašo sudarymo sistema,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 119 straipsnio 1 dalį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto nuomonę (A7-0252/2012),

A.  kadangi ES turėtų toliau plėtoti savo užsienio politikos siekius, puoselėti vertybes ir ginti savo interesus visame pasaulyje vadovaudamasi bendru tikslu prisidėti prie taikos, žmogaus saugumo, solidarumo stiprinimo, konfliktų prevencijos, teisinės valstybės ir demokratijos skatinimo, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos, lyčių lygybės, pagarbos tarptautinei teisei ir paramos tarptautinėms institucijoms, veiksmingo daugiašališkumo ir tautų savitarpio pagarbos, tvaraus vystymosi, skaidraus ir atskaitingo valdymo, laisvos ir sąžiningos prekybos, taip pat skurdo mažinimo;

B.  kadangi šiems tikslams pasiekti ES turėtų gebėti kurti sąveikas ir plėtoti strategines partnerystes su tomis šalimis, kurios puoselėja bendras vertybės ir kurios pasiryžusios vykdyti bendrą politiką ir abiejų šalių sutartus veiksmus;

C.  kadangi, įgyvendinant Lisabonos sutartį, atkreipiamas dėmesys į naują Europos išorės veiksmų aspektą ir, remiantis šia sutartimi, bus skatinama darni, nuosekli ir veiksminga ES užsienio politika ir išorės veiksmai platesniu mastu; kadangi pertvarkant išorės veiksmus reikia semtis patirties iš Europos Sąjungos ir jos valstybių narių praeityje patirtų nesėkmių, taip pat užtikrinti, kad žmogaus teisės ir demokratija būtų pagrindiniai jos politikos klausimai, ir remti perėjimą prie demokratijos autoritarinio režimo šalyse, visų pirma tose, kuriose stabilumo ir saugumo problemos pakenkė principingai demokratijos ir žmogaus teisių skatinimo politikai;

D.  kadangi Lisabonos sutartis – tai naujas postūmis ES užsienio politikoje, pirmiausia suteikiantis institucinių ir veiklos priemonių, kurios galėtų suteikti Sąjungai galimybę imtis tokio tarptautinio jos išskirtinę ekonominę padėtį bei plačių užmojų siekius atitinkančio vaidmens ir organizuoti savo darbą taip, kad ji galėtų veiksmingai veikti pasauliniu mastu, dalytis atsakomybe už visuotinį saugumą ir imtis iniciatyvos ieškant bendro atsako į bendras problemas;

E.  kadangi dabartinė finansų ir valstybės garantuotos skolos krizė daro didelę įtaką Europos Sąjungos patikimumui tarptautinėje arenoje ir kenkia bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) veiksmingumui ir ilgalaikiam tvarumui;

F.  kadangi ES, atsižvelgdama į naują Europos išorės veiksmų postūmį ir siekdama daryti įtaką tarptautiniu mastu, taip pat turi imtis labiau strategiškai koordinuotų veiksmų; kadangi ES gebėjimas daryti įtaką tarptautinei tvarkai priklauso ne tik nuo darnios jos politikos, veikėjų bei institucijų sąveikos, bet ir nuo esamos ES užsienio politikos strateginės koncepcijos, turinčios suvienyti ir koordinuoti visas valstybes nares ir įtikinti jas vadovautis tais pačiais prioritetais bei tikslais, kad tarptautinėje arenoje jos rodytų solidarumą ir jų nuomonė būtų vieninga ir svari; kadangi ES užsienio politikoje turi būti numatytos reikiamos priemonės, kad Sąjunga galėtų veiksmingai ir nuosekliai veikti pasaulinėje arenoje;

G.  kadangi norint, kad Europos išorės veiksmų prasmę suvoktų ir jiems pritartų ES piliečiai, itin svarbu užtikrinti ES užsienio politikos priežiūrą, kurią atitinkamais lygmenimis vykdo Europos Parlamentas ir valstybių narių parlamentai; kadangi parlamentinė priežiūra didina šių veiksmų teisėtumą;

2010 m.Tarybos metinio pranešimo dėl BUSP vertinimas

1.  palankiai vertina veiksmus, kurių, turėdama Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pritarimą, ėmėsi Taryba ir apie kuriuos kalbama jos 2010 m. metiniame pranešime nusakant Sąjungos užsienio politiką į ateitį orientuotos strateginės politikos dokumente;

2.  vis dėlto mano, kad Tarybos metiniame pranešime nepakankamai dėmesio skiriama Lisabonos sutartyje nustatytiems plataus užmojo tikslams keliais svarbiais aspektais: aiškiai neįprasminti vidutinės ir ilgalaikės trukmės BUSP prioritetai arba strateginės gairės; neišaiškintos skirtingų užsienio politikos sudedamųjų dalių suderinamumą ir nuoseklumą užtikrinančios politikos priemonės, tarp jų ir tos, už kurias atsako Komisija; nesprendžiami svarbūs klausimai, susiję su EIVT ir delegacijų, užtikrinančių, kad Sąjungos ištekliai (žmogiškieji, finansiniai ir diplomatiniai) atitiktų jos užsienio reikalų prioritetus, vaidmeniu; taip pat vengiama palaikyti naujose Afrikos Kyšulio ir Sahelio regionų strategijose numatytą diskusiją, kaip įtvirtinti ad hoc bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) misijas ir operacijas (jų loginis pagrindas ir galutinė padėtis) ES užsienio politikos prioritetų šalies arba regiono atžvilgiu politinėje strateginėje sistemoje;

3.  primena, kad, remiantis Sutartyje nustatyta išimtine teise, priimant su BUSP ir BSGP susijusius klausimus turi būti konsultuojamasi su Parlamentu, tinkamai atsižvelgiama į jo nuomonę ir į tai, kad Parlamentas gali teikti rekomendacijas; šiuo klausimu pripažįsta Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės naudingumą Parlamentui; vis dėlto mano, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai reikėtų geriau informuoti kompetentingą komitetą apie Užsienio reikalų tarybos susitikimų rezultatus, taip pat gerinti konsultacijas su Parlamentu siekiant užtikrinti, kad prieš patvirtinant įgaliojimus ir strategijas BUSP srityje būtų tinkamai atsižvelgta į jo nuomonę; tikisi išorės pagalbos priemonių persvarstymo ir rezultatų, dėl kurių būtų pripažintos Parlamento teisės dėl strategijos dokumentų ir daugiamečių veiksmų planų, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnyje; be to, ragina geriau teikti informaciją ir konsultuotis su Parlamentu visais Tarybos sprendimų dėl susitarimų su trečiosiomis šalimis BUSP procedūrų etapais, visų pirma prieš priimant sprendimą įgalioti Komisiją arba Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę derėtis ir Sąjungos vardu pasirašyti susitarimus ir įgyvendinant trečiųjų šalių dalyvavimo ES krizių valdymo operacijose programas;

4.  ragina Tarybą ir Užsienio reikalų komitetą rengiant būsimus metinius pranešimus dėl BUSP kuo anksčiau įsitraukti į bendrą darbą, kad būtų aptarta plati ateinančių metų politinė programa ir ilgesnio laikotarpio strateginiai tikslai bei nustatytos gairės, pagal kurias ES piliečiai gautų aiškų pranešimą apie Europos Sąjungos užsienio politikos raidą, prioritetus ir padarytą pažangą;

Naujas visapusiškas požiūris į ES užsienio politiką

5.  pabrėžia, jog XXI a. antrajame dešimtmetyje ES piliečių įsitikinimas, kad tik visapusiškas požiūris, kurio laikantis derinamos diplomatinės, ekonominės, vystymosi ir, blogiausiu atveju bei visiškai laikantis JT chartijos nuostatų, karinės priemonės, yra tinkamas atremiant pasaulines grėsmes ir sprendžiant pasaulines problemas, nuolat didėja ne tik Europoje, bet ir už jos ribų;

6.  mano, kad pasirašiusi Lisabonos sutartį ES įgijo visas priemones, reikalingas laikytis visapusiško požiūrio, kuriuo remiantis visi Sąjungos diplomatiniai ir finansiniai ištekliai būtų naudojami bendroms strateginės politikos gairėms remti, siekiant turėti kuo didesnį svertą skatinti ES piliečių ir jų kaimynų saugumą ir ekonominį klestėjimą bei pagrindines teises; be to, ragina, kad EIVT, kartu dalyvaujant atitinkamoms Komisijos tarnyboms, toliau plėtotų reikiamas priemones, kuriomis būtų sujungiamos geografinė ir teminė praktinė patirtis, ir skatintų visapusišką požiūrį į politikos planavimą, formavimą ir įgyvendinimą;

7.  pabrėžia, kad BUSP išsamus supratimas apima visas užsienio politikos sritis, įskaitant laipsnišką bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP), kuria galėtų būti užtikrinta bendra gynyba, formavimą, pabrėžiant suderinamumo ir nuoseklumo siekį, kartu atsižvelgiant į kiekvienos išorės veiksmų sudedamosios dalies ypatumus; pakartoja, kad toks požiūris į ES užsienio politikos plėtojimą turi būti pagrįstas Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnyje nustatytais principais ir tikslais, kurie reiškia, kad ES išorės veiksmai turi būti grindžiami ES vertybių, pvz., pagarbos žmogaus teisėms, laisvės, demokratijos ir teisinės valstybės, skatinimu ir apsauga; kartu pabrėžia glaudesnio ES saugumo politikos vidaus ir išorės aspektų koordinavimo, kuris turėtų atsispindėti Europos Sąjungos išorės veiksmuose, svarbą;

8.  pažymi, kad 2013 m. bus praėję dešimt metų nuo Europos saugumo strategijos priėmimo, todėl pabrėžia, kad būtina atnaujinti ir sustiprinti šį pamatinį dokumentą atsižvelgiant į dabartines tarptautines aplinkybes;

Užsienio politikos struktūra

9.  pabrėžia politinio vadovavimo, kurio tikimasi iš Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės, vaidmenį užtikrinant Sąjungos veiksmų vienybę, koordinavimą, nuoseklumą, patikimumą ir veiksmingumą; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę visapusiškai ir laiku pasinaudoti savo įgaliojimais pradėti, vykdyti ir užtikrinti suderinamumą su BUSP, į šį darbą visapusiškai įtraukiant atitinkamus Parlamento padalinius; palankiai vertina svarbų vadovaujamą sudėtingomis aplinkybėmis tarptautinės bendruomenės labui Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės atliekamą vaidmenį derybose su Iranu; atsižvelgia į svarbius istorinius Europos ir Irano tautų ryšius; ragina imtis vadovavimo stiprinant Sąjungos vaidmenį palaikant Europos kaimynystę, atsižvelgiant į Arabų pavasarį, visų pirma perėjimo prie demokratijos procesus pietinėse Viduržemio jūros regiono šalyse, be kita ko panaudojant naująjį Europos demokratijos fondą, taip pat sustojusį Artimųjų Rytų taikos procesą;

10.  pripažįsta svarbų EIVT vaidmenį (įskaitant jos delegacijas ir ES specialiuosius įgaliotinius) padedant Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei siekti strategiškesnio, darnesnio ir nuoseklesnio politinio požiūrio į Sąjungos išorės veiksmus; patvirtina, kad ketina toliau kontroliuoti EIVT darbuotojų geografinę ir lyčių pusiausvyrą, įskaitant einančių aukštesnes pareigas, ir įvertinti, ar delegacijų vadovais ir kitais pagrindiniais pareigūnais paskirti valstybių narių diplomatai naudingi Sąjungai, o ne tik jų valstybėms narėms; pabrėžia, kad svarbu turėti visiškai ir veiksmingai veikiančią EIVT, taip pat EIVT, Komisijos ir valstybių narių santykių stiprinimo svarbą siekiant išorės veiksmų veiksmingo įgyvendinimo sąveikos ir skelbiant bendrą ES žinią apie pagrindinius politinius klausimus;

11.  pabrėžia, kad ES specialiųjų įgaliotinių atliekamos funkcijos turėtų papildyti ir atitikti ES delegacijų vadovų darbą konkrečioje šalyje, jie turėtų atstovauti ES regionų, turinčių konkrečias strategijas ar saugumo interesus, kuriems reikia nuolatinio ES dalyvavimo ir matomumo, politikai ir koordinuoti ją; palankiai vertina teigiamą Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės atsakymą dėl galimybės, kad paskirtieji nauji ES specialieji įgaliotiniai ir delegacijų vadovai, prieš pradėdami eiti savo pareigas, atvyktų į Parlamentą pasikeisti nuomonėmis; ragina patobulinti pranešimų teikimą ir suteikti geresnes galimybes susipažinti su delegacijų ir ES specialiųjų įgaliotinių politiniais pranešimais, kad Parlamentas laiku ir išsamiai būtų informuotas apie įvykius vietoje, visų pirma strategiškai svarbiomis laikomose ar politinį susirūpinimą keliančiose teritorijose;

12.  pakartoja savo poziciją, kad EIVT turėtų visapusiškai remti svarbias teminės politikos kryptis, už kurias anksčiau buvo atsakingi asmeniniai atstovai, ir išorės politikos požiūriu joms turėtų būti tinkamai atstovaujama, todėl ragina teikti pasiūlymus, pavyzdžiui, žmogaus teisių srityje;

13.  palankiai vertina sprendimą paskirti ES specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais, kurio pagrindinis įgaliojimas būtų integruoti žmogaus teises BUSP, BSGP ir kitose ES politikos srityse, taip pat užtikrinti šios srities ES veiksmų žinomumą ir nuoseklumą;

14.  mano, kad aiškiai apibrėžtos strateginės gairės padės pritaikyti svarbius, tačiau ribotus Sąjungos finansinius išteklius prie Sąjungos išorės veiksmų plataus užmojo tikslų ir prioritetų; pabrėžia, kad tokiam strateginiam požiūriui kaip šis turėtų būti taikoma demokratinė kontrolė, tačiau tai neturėtų slopinti arba sulėtinti lankstumo vietose reaguojant į kintančias politines aplinkybes;

15.  palankiai vertina Lisabonos sutartyje nustatytą valstybių narių įsipareigojimą iki galo atlikti savo vaidmenį plėtojant ir įgyvendinant ES užsienio politiką, taip pat užtikrinant koordinavimą ir nuoseklumą su kitomis Sąjungos politikos kryptimis; pabrėžia valstybių narių solidarumo svarbą ekonominių apribojimų laikotarpiu gerinant Sąjungos, kaip darnios pasaulinės veikėjos, veiksmingumą; visų pirma pažymi, jog svarbu, kad valstybės narės suteiktų civilinius ir karinius pajėgumus, skirtus veiksmingai įgyvendinti BSGP; tačiau apgailestauja, kad daugeliu atvejų kai kurių valstybių narių dvišaliai santykiai su trečiosiomis šalimis vis dar kliudo užtikrinti ES veiksmų nuoseklumą, todėl ragina valstybes nares labiau stengtis suderinti savo išorės politikos sritis su BUSP;

16.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę, stiprinant visų valstybių narių sisteminį bendradarbiavimą pagal BUSP, visapusiškai ištirti Lisabonos sutartimi suteikiamas galimybes gerinti bendradarbiavimą, taip pat parengti gaires dėl konkrečių užduočių ir misijų sisteminio priskyrimo savanoriškajai koalicijai, pavyzdžiui, pagrindinei ES valstybių grupei, taip pat pradėti procesą, pagal kurį Europos Vadovų Taryba pateiks išvadas dėl nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje bei tarpusavio gynybos sąlygos įgyvendinimo;

Su užsienio politika susijusi biudžeto ir finansų valdymo struktūra

17.  primena, kad 2006 m. Tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo persvarstymas turėtų būti tolesnis žingsnis siekiant didesnio skaidrumo BUSP srityje ir teikiant susijusią informaciją biudžeto valdymo institucijai, remiantis Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės pareiškimu dėl politinės atskaitomybės; šiuo atžvilgiu mano, kad visiškam skaidrumui ir demokratinei priežiūrai užtikrinti kiekvienai BSGP misijai ir operacijai ir kiekvienam ES specialiajam įgaliotiniui reikia atskiros biudžeto eilutės, kad būtų taikomos supaprastintos, tačiau skaidrios procedūros, skirtos lėšoms perkelti iš vienos kategorijos į kitą, jei to reikia atsižvelgiant į aplinkybes; kartu yra įsitikinęs, kad neturėtų būti pakenkta BSGP būtinam lankstumui ir reagavimui;

18.  primygtinai reikalauja, kad ES lėšos, skiriamos BUSP įgyvendinimui, būtų naudojamos kuo veiksmingiau ir būtų pasiekta sąveika tarp ES ir jos valstybių narių išorės veiksmų tiek politiniu, tiek biudžeto lygmeniu;

19.  mano, kad ES karinio ar gynybinio pobūdžio operacijų bendrųjų sąnaudų finansavimo mechanizmas „Athena“ neužtikrina pakankamos misijų, vykdytų pagal BUSP, visų finansinių pasekmių apžvalgos ir todėl ragina pateikti aiškų visų išlaidų sąrašą;

20.  palankiai vertina didesnį dėmesį įvairių Sąjungos finansinių priemonių nuoseklumui ir suderinamumui, pavyzdžiui, į siūlomus reglamentus dėl naujų 2014–2020 m. išorės santykių finansinių priemonių įtraukiant visapusiškas nuostatas dėl EIVT; mano, kad toks požiūris Sąjungai duos naudos siekiant ES piliečių saugumo ir gerovės; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad finansinės priemonės turėtų būti naudojamos kaip viena kitą papildančios priemonės įvairiose Sąjungos užsienio politikos srityse, jų nedubliuojant;

21.  pabrėžia, jog svarbu užtikrinti, kad Parlamento ir Tarybos svarstomos naujos išorės santykių finansinės priemonės būtų gerai pritaikytos ir tinkamai finansuojamos siekiant reaguoti į Sąjungos strateginius interesus ir kad jas būtų galima pritaikyti prie kintančių politinių aplinkybių; todėl ragina, kad Sąjungos biudžetas (2014–2020 m. daugiametė finansinė programa) būtų tinkamai finansuojamas, atsižvelgiant į Sąjungos, kaip pasaulinės veikėjos, tikslus ir prioritetus, kad būtų galima užtikrinti saugią ir klestinčią ateitį piliečiams, taip pat suteikti reikalingą lankstumą kovojant su nenumatytais pokyčiais;

22.  mano, kad bendresnis ir visapusiškesnis požiūris į ES išorės santykių priemonių, kuriomis remiami bendri politiniai ir strateginiai tikslai, taikymą bus veiksmingesnis ir ekonomiškai naudingesnis atsakas reaguojant į užsienio ir saugumo politikos sunkumus ir taip ES piliečiams bus užtikrintas didesnis saugumas bei gerovė; pabrėžia, jog norint, kad Parlamentas dar kartą įtikintų piliečius dėl Sąjungos išorės politikos krypčių ir finansinių priemonių suderinamumo ir jų ekonominio naudingumo, į Sutartimis (visų pirma Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsniu) jam suteiktus įgaliojimus turi būti tinkamai atsižvelgta persvarstant finansines priemones ir visų pirma naudojant deleguotuosius aktus strateginiams programavimo dokumentams priimti;

23.  mano, kad turint mintyje Sąjungos vertybes, reikėtų stiprinti finansines priemones, kuriomis, be kita ko, skatinamas taikos kūrimas, saugumas, demokratija, teisinė valstybė, geras valdymas ir teisinga visuomenė, nes tai yra strateginės ES užsienio politikos ir išorės veiksmų priemonės sprendžiant visuotines problemas;

24.  pabrėžia, jog svarbu užtikrinti politikos planavimo, formavimo ir įgyvendinimo nuoseklumą tinkamai derinant išorės finansines priemones užsienio reikalų srityje; be kita ko, ragina, kad BUSP ir stabilumo priemonė toliau papildytų viena kitą tarpininkavimo, konfliktų prevencijos, krizių valdymo bei pokonfliktinio taikos kūrimo srityse, taip pat ragina toliau dirbti siekiant, kad ilgalaikiam bendravimui su šalimi ar regionu skirtos geografinės priemonės taip pat papildytų viena kitą; palankiai vertina pradėtą taikyti naują partnerystės priemonę, kurios prašė Parlamentas ir kuri suteikia svarbios papildomos naudos ES BUSP – sukuria finansinę ES bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis įgyvendinant tikslus, kylančius iš Sąjungos dvišalių, regioninių ar daugiašalių santykių, bet nepatenkančius į Vystomojo bendradarbiavimo priemonės taikymo sritį, sistemą;

25.  mano, kad toks požiūris gali būti pagrįstas aiškių kriterijų, kuriuos per trumpalaikį, vidutinės trukmės ir ilgalaikį laikotarpius turėtų stebėti ir vertinti Parlamentas, nustatymu; ragina nustatyti ES užsienio politikos gaires, parengtas pagal galiojančius strateginio programavimo dokumentus arba strateginės politikos programas (kaip antai taikomas Afrikos Kyšulio arba Sahelio regionams), įtraukiant sistemingesnę ir kiekybiškai įvertinamą politikos prioritetų ir tikslų bei išteklių, kurie turi būti naudojami pagal tiksliai nustatytus terminus trumpalaikiu, vidutinės trukmės ir ilgalaikiu laikotarpiais, apibrėžtį;

26.  mano, kad visapusiškam požiūriui į Sąjungos išorės veiksmus, inter alia, reikia didesnio suderinamumo ir abipusio BUSP ir Europos kaimynystės politikos (EKP) stiprinimo; todėl palankiai vertina bendrą politinį Komisijos ir EIVT atsaką į įvykius pietinėse kaimyninėse šalyse, kuris atskleidžiamas 2011 m. gegužės 25 d. bendrame komunikate; be to, mano, kad daugiašalės EKP struktūros turėtų būti strategiškai sustiprintos ir išplėtotos, kad būtų veiksmingai siekiama Sąjungos užsienio politikos prioritetų; tvirtina, kad atsižvelgiant į lemiamą „veiksmingo daugiašališkumo“ svarbą Sąjungos išorės veiksmuose, EIVT ir Komisija turėtų ištirti EKP daugiašalės strategijos galimybes, kad ji taptų politinių santykių organizavimo sistema platesnėje Europoje;

Strateginiai prioritetai: bendrą kryptį turinčios taikos, saugumo ir socialinės bei ekonominės plėtros sritys

27.  mano, kad strateginiai interesai, tikslai ir bendrosios gairės, kurių turi būti siekiama vadovaujantis BUSP, turi būti pagrįsti galimybe užtikrinti taiką, saugumą ir gerovę ES piliečiams ir ne tik jiems, visų pirma ES kaimyninėse šalyse, bet ir už ES ribų, taip pat grindžiami principais, kurie paskatino pačios ES sukūrimą, įskaitant demokratijos, teisinės valstybės principus, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumą bei nedalumą, pagarbą žmogaus orumui, lygybę ir solidarumą, tarptautinės teisės ir Jungtinių Tautų Chartijos laikymąsi, taip pat atsakomybės užtikrinti apsaugą principo įgyvendinimą;

28.  toliau remia galimą Europos Sąjungos plėtrą priimant bet kurią Europos valstybę, kuri laikosi Sąjungos vertybių, yra įsipareigojusi jas skatinti ir siekia bei gali įgyvendinti stojimo kriterijus;

29.  pažymi, kad laikui bėgant Sąjunga išplėtojo santykius su šalimis ir regioninėmis organizacijomis, kurių sutartiniai ir teisiniai pagrindai skiriasi (kai kurie iš jų laikomi strateginiais); pažymi, kad nėra aiškios formuluotės nustatant Sąjungos strateginio partnerio pasirinkimą ir kad jį pasirenkant Parlamentas nėra nei informuojamas, nei su juo konsultuojamasi; pažymi, kad tikrų ir atskaitingų dvišalių santykių kaip sverto naudojimas gali būti svarbus ES užsienio politikos jėgos koeficientas ne tik regioniniu lygmeniu, bet ir daugiašaliuose forumuose ir kad dėl to strateginių partnerių pasirinkimą verta kruopščiai įvertinti Sąjungos vertybių ir siekiamų strateginių tikslų požiūriu;

30.  todėl mano, kad būsimi sprendimai dėl strateginių partnerių turėtų būti priimami atsakingai, atsižvelgiant į Sąjungos su konkrečia šalimi ar regionu arba tarptautiniais forumais siejamus užsienio politikos prioritetus, taip pat turėtų būti deramai atsižvelgiama į galimybę nutraukti pasenusias partnerystes arba partnerystes, kurios nebenaudingos; todėl ragina toliau diskutuoti su Parlamentu dėl 2010 m. rugsėjo mėn. vykusios Europos Vadovų Tarybos diskusijos strateginių partnerysčių klausimu ir ragina, kad Parlamentas būtų reguliariai iš anksto informuojamas apie sprendimus dėl būsimų partnerysčių, visų pirma tais atvejais, kai tokios partnerystės gauna finansinę paramą iš Sąjungos biudžeto arba virsta artimesniais ES sutartiniais santykiais;

31.  mano, jog tam, kad Sąjungos pastangos kuriant taiką, saugumą ir siekiant geresnės socialinės ir ekonominės padėties piliečiams labai konkurencingomis, kintančiomis ir nenuspėjamomis tarptautinėmis politinėmis sąlygomis būtų veiksmingos, svarbu didelį dėmesį skirti ribotiems Sąjungos ištekliams, susijusiems su strateginiais prioritetais, pradedant nuo uždavinių, kylančių arčiau namų, visų pirma plėtros šalyse, kaimyninėse šalyse, ir laikantis bendros krypties pereinant prie tolimesnių šalių, įskaitant, kai svarbu, regioninių organizacijų vaidmenį ir sąlyginę įtaką;

32.  mano, kad pagal plėtros programą prisiimtų įsipareigojimų laikymasis ir mūsų kaimyninėms šalims rodoma atsakomybė padės sustiprinti Sąjungos veiksmingumo pasaulyje patikimumą; dar kartą patvirtina ES įsipareigojimą siekti veiksmingo daugiašališkumo, kurio pagrindas yra Jungtinių Tautų sistema, ir pabrėžia, kad svarbu bendradarbiauti su tarptautiniais partneriais reaguojant į tarptautines krizes, grėsmes ir problemas;

Vakarų Balkanai

33.  palaiko ES strategijas Vakarų Balkanų atžvilgiu, įskaitant ES plėtros galimybę, kuriomis skatinama ne tik atskirų šalių, bet ir ištisų regionų demokratizacija, stabilizavimas, taikus konfliktų sprendimas ir socialinis bei ekonominis modernizavimas; tačiau susirūpinęs pažymi, kad politinis nestabilumas, institucijų silpnumas, plačiai paplitusi korupcija, organizuotas nusikalstamumas ir neišspręsti regioniniai ir dvišaliai klausimai kliudo tolesnei kai kurių šalių integracijos į ES pažangai; taigi ragina ES ryžtingiau spręsti šiuos klausimus integracijos procese, remiantis JT chartija, ir stiprinti savo pagrindinį vaidmenį regione;

34.  dar kartą patvirtina savo paramą siekiant pažangos Vakarų Balkanų šalių stojimo procese, kad jis būtų labiau pagrįstas kriterijais, skaidresnis ir abipusiškai atskaitingesnis ir būtų nustatyti aiškūs rodikliai; ragina ES dėti naujas, įtikinamas ir tikras pastangas, kad būtų atgaivintas plėtros procesas, ir toliau teikti pirmenybę šioms sąlygoms: konstruktyviam politiniam dialogui, geriems kaimyniniams santykiams, ekonomikos vystymuisi, teisinės valstybės principo stiprinimui, įskaitant išraiškos laisvės užtikrinimą ir pagarbą nacionalinėms mažumoms priklausančių asmenų teisėms, veiksmingą kovą su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, teismų sistemos veiksmingumo ir nepriklausomumo stiprinimą, administracinių gebėjimų, susijusių su acquis teisės aktų įgyvendinimu, gerinimą, dėl etninių grupių ir religijų kylančios vidinės įtampos mažinimą, pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų padėties nagrinėjimą bei neišspręstų dvišalių ir regioninių klausimų sprendimą;

35.  be to, mano, jog labai svarbu, kad ES vykdoma užsienio politika regiono, kuriame neseniai vyko ginkluotas etninis konfliktas, atžvilgiu būtų skatinama tolerancija, pagarba mažumoms priklausančių asmenų teisėms ir kovos su diskriminacija politika bei teisės aktai, geri kaimyniniai santykiai ir regioninis bendradarbiavimas, įskaitant labiau integracinio švietimo sistemas (regionų vidaus studentų mainus), mokslinį bendradarbiavimą, – kaip būtinos Europos stabilumo ir taikinimo palengvinimo sąlygos;

36.  palankiai vertina EULEX misijos pertvarkymą ir tai, kad dėmesys sutelktas į teisinės valstybės principą ir vykdomuosius įgaliojimus; viliasi, kad ji bus visapusiškai vykdoma visoje Kosovo teritorijoje, įskaitant šiaurinę dalį, ir bus sustiprinta kova su korupcija, taip pat organizuotu nusikalstamumu, visais lygmenimis;

Turkija

37.  palankiai vertina Komisijos teigiamą darbotvarkę dėl ES ir Turkijos santykių; yra susirūpinęs dėl padėties daugeliu klausimų, visų pirma žodžio laisvės, teisinės valstybės ir moterų teisių Turkijoje, lėtos pažangos įgyvendinant naują pilietinę konstituciją, taip pat Turkijos visuomenės susiskaldymo; ragina Turkiją spartinti reformų procesą; pabrėžia, kad Turkija yra ne tik šalis kandidatė, bet ir svarbi strateginė partnerė ir NATO sąjungininkė; todėl skatina esamą politinį dialogą su Turkija dėl to, kad būtų sustiprintos užsienio politikos kryptys ir abipusio intereso tikslai; pabrėžia, jog svarbu skatinti Turkiją laikytis savo užsienio politikos, plėtojant gerus kaimyninius santykius, vedant glaudų dialogą ir derinant ją su Europos Sąjunga, kad būtų sukurta naudinga sąveika ir sustiprintas galimas teigiamas poveikis, ypač susijęs su parama reformų procesui arabų šalyse; tikisi, kad pagerės sąlygos derybose dėl narystės pradėti derėtis dėl kitų skyrių (pvz., Ankaros protokolo ratifikavimo ir įgyvendinimo);

Pietinės kaimyninės šalys ir Artimieji Rytai

38.  ragina laikytis principų, kurie yra naujos EKP pagrindas, kaip nustatyta 2011 m. gegužės 25 d. bendrame Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos komunikate, visų pirma principo „daugiau už daugiau“, diferenciacijos ir tarpusavio atskaitomybės bei „partnerystės su visuomene“ principų, kad jie būtų visiškai veiksmingi ir kad Sąjungos pagalba visiškai atitiktų šį naują požiūrį; primena, kad 2012 m. gegužės 15 d. priimtame bendrame komunikate „Naujos Europos kaimynystės politikos įgyvendinimas“ nurodomi šie uždaviniai, su kuriais susiduria regiono valstybės: tvari demokratija, integracinė ekonominė plėtra ir augimas, judumas, regioninis bendradarbiavimas ir teisinė valstybė;

39.  primena, kad pietinės kaimyninės šalys labai svarbios Europos Sąjungai, pabrėžia, kad būtina stiprinti ES ir kaimyninių šalių ir bendruomenių partnerystę padedant pereiti prie tvirtos demokratijos, ir primygtinai ragina siekti geresnės pusiausvyros užtikrinant, viena vertus, į rinką orientuotą ir, antra vertus, žmogišką ir socialinį požiūrius ES reaguojant į Arabų pavasario įvykius; todėl ragina, siekiant padėti sumažinti dabartinę socialinę ir ekonomikos krizę minėtose šalyse, daugiau dėmesio skirti žmogaus teisėms, teisinei valstybei, užimtumui (visų pirma jaunimo nedarbui), švietimui, mokymui ir regioninei plėtrai, taip pat teikti reikiamą pagalbą remiant gero valdymo stiprinimą ir demokratines politines reformas bei socialinę bei ekonominę plėtrą; be to, pabrėžia, jog svarbu remti institucinių gebėjimų ir veiksmingo viešojo administravimo, įskaitant šių šalių parlamentų, nepriklausomos teismų sistemos, pilietinės visuomenės organizacijų ir nepriklausomos žiniasklaidos stiprinimą ir pliuralistinių politinių partijų kūrimą kuo pasaulietiškesnėje sistemoje, kurioje būtų visapusiškai gerbiamos moterų teisės ir kurioje būtų nemažų patobulinimų pagrindinių teisių srityje, pvz., religijos laisvės, atsižvelgiant į visus jos individualiuosius, bendruosius, viešuosius, privačiuosius ir institucinius aspektus;

40.  pakartoja, kad ekonominiai, politiniai, socialiniai, kultūriniai arba kitokio pobūdžio ES ir EPK šalių santykiai turi būti paremti vienodomis sąlygomis, solidarumu, dialogu ir atsižvelgimu į tam tikrus kiekvienos šalies konkrečius skirtumus bei ypatybes;

41.  mano, kad bendros šalių partnerių padarytos pažangos vertinimo pagrindas turi būti abipusis skaidrumas, jis turėtų būti grindžiamas įsipareigojimu vykdyti reformas ir aiškiai apibrėžtais, bendrai sutartais kriterijais, pagal kuriuos būtų nustatytas veiksmų planuose numatytų reformų įgyvendinimo grafikas; siekiant užtikrinti veiksmingą ir skaidrų politikos krypčių įgyvendinimą šie kriterijai turėtų būti reguliaraus ir, jei įmanoma, bendro stebėjimo ir vertinimo, kuriame visapusiškai dalyvautų pilietinė visuomenė, pagrindas;

42.  pabrėžia Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos kaip santykių su pietinėmis kaimyninėmis šalimis institucionalizavimo priemonės svarbą; pabrėžia, kad būtina įveikti neveiksmingumo etapą, kuriame ši organizacija buvo atsidūrusi; palankiai vertina pirmininkavimo ES pokyčius ir viliasi, kad naujasis generalinio sekretoriaus dinamiškumas prisidės skatinant tolesnį konkrečių projektų vykdymą;

43.  primena ES įsipareigojimą dėl Artimųjų Rytų taikos proceso ir paramą siekiant dviejų valstybių – Izraelio valstybės ir gretimos nepriklausomos, demokratinės ir perspektyvios Palestinos valstybės, kurios taikiai ir saugiai gyvuotų viena šalia kitos – sambūvio;

44.  primena, kad konflikto Artimuosiuose Rytuose sprendimas – vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos ir pačių šalių bei viso regiono interesų; todėl pabrėžia, kad taikos proceso pažangos poreikis yra dar didesnis dėl vykstančių pokyčių arabų šalyse;

Iranas

45.   palaiko dvejopą Tarybos metodą, kurį taikant siekiama rasti diplomatinį sprendimą, kaip vienintelį įgyvendinamą Irano branduolinės programos klausimo sprendimo būdą; primena, kad sankcijos nėra savitikslės; primygtinai ragina ES3+3 grupę ir Iraną toliau dalyvauti derybose ir ragina derybų dalyvius pasiekti susitarimą; primena, kad, remiantis pagrindiniu BGNS principu, Iranas turi teisę sodrinti uraną taikiais tikslais ir gauti techninę pagalbą tuo pačiu tikslu; yra susirūpinęs dėl galimų karinių veiksmų ir ragina visas šalis siekti taikaus konflikto sprendimo bei ragina Iraną laikytis sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo ir JT rezoliucijų ir visapusiškai bendradarbiauti su Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA);

46.   be to, ragina Tarybą apsvarstyti teigiamas priemones, jei Iranas įsipareigotų apriboti urano sodrinimą iki mažiau kaip 5 proc., eksportuoti visas šią ribą viršijančias urano atsargas perdirbimui į kuro strypus, naudojamus civiliniais branduoliniais tikslais, ir visiškai atskleisti visus branduolinės programos aspektus TATENA, kad TATENA galėtų patvirtinti, ar Irano branduolinė programa yra tik civilinė; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę atnaujinti diplomatinius veiksmus kitais ES ir Iranui abipusiškai svarbiais klausimais, pavyzdžiui, regioninio saugumo, žmogaus teisių ir padėties Sirijoje, Afganistane, Irake bei Persijos įlankoje; ragina Iraną atlikti konstruktyvų vaidmenį užtikrinant regiono saugumą;

47.   taigi ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Tarybą tvirtai reikalauti, kad Iranas nepažeidinėtų žmogaus teisių; pabrėžia, kad ES politikoje Irano atžvilgiu būtina reikšti solidarumą su visais besipriešinančiais represijoms ir kovojančiais dėl pagrindinių laisvių ir demokratijos; atkakliai tvirtina, jog dalyvaujant ES galėtų būti užtikrinta, kad valstybės narės, taip pat ES, tinkamai įvertintų pokyčius kiekvienoje srityje ir palaikytų ryšį su Irano valdžios institucijomis; mano, kad būtų galima tinkamu metu įsteigti ES delegaciją Teherane plėtojant ES ir Irano santykius;

Libija

48.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užtikrinti, kad į Libiją būtų išsiųsta pakankamai personalo ir suteiktos institucinės žinios siekiant padėti Libijai patenkinti savo reikmes ir atsižvelgti į Libijos prašymus gebėjimų stiprinimo, valdymo, pilietinės visuomenės ir plėtros srityse; primygtinai ragina ES remti Libijos perėjimą prie demokratijos visose srityse ir ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užtikrinti, kad valstybės narės veiktų koordinuotai, laikytųsi ES principų ir vertybių bei strateginių interesų ir atsižvelgtų į Libijos poreikius ir prašymus;

Sirija

49.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę, Tarybą ir valstybes nares dėti pastangas ieškant krizės Sirijoje sprendimo; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užtikrinti, kad valstybės narės elgtųsi vieningai ir koordinuotai JT Saugumo Taryboje, nes ji yra tinkamas forumas siekiant aptarti galimą tarptautinę ir JT vadovaujamą intervenciją Sirijoje; be to, ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę dėti daugiau pastangų, kad būtų daromas diplomatinis spaudimas Rusijai ir Kinijai siekiant Saugumo Taryboje rasti išeitį iš Sirijoje susidariusios aklavietės; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisiją išnagrinėti visus būdus, kaip teikti ir padidinti humanitarinę pagalbą reaguojant į poreikius tose kaimyninėse šalyse, kurias, visų pirma dėl pabėgėlių srauto, labiausiai paveikė krizė Sirijoje;

Rytinės kaimyninės šalys

50.  primena, kad rytinės kaimyninės šalys yra strategiškai svarbios; ragina dėti daugiau pastangų ir siekti didesnio politinio įsipareigojimo, kad būtų pasiekti Rytų partnerystės tikslai, kaip nurodyta Prahos deklaracijoje ir Varšuvos aukščiausiojo lygio susitikimo išvadose ir kaip primenama 2012 m. gegužės 15 d. bendrame komunikate „Rytų partnerystė: veiksmų iki 2013 m. rudens aukščiausiojo lygio susitikimo planas“, taip pat visų pirma spartinti politinę asociaciją ir ekonominę integraciją bei didinti piliečių judumą saugiomis ir gerai valdomomis sąlygomis; mano, kad Sąjunga turėtų visų pirma vesti derybas ir daryti išvadas, susijusias su asociacijos susitarimais su Rytų partneriais, judumo partnerystėmis skatinti judumą ir dialogus dėl vizų ir užtikrinti tolesnę pažangą imantis reformų ir jas įgyvendinant, glaudžiai bendradarbiaujant su EURONEST parlamentine asamblėja; pabrėžia, kad priėmus visus sprendimus turi būti skiriami pakankami finansiniai ištekliai ir ragina geriau spręsti šiuos klausimus įgyvendinant Partnerystę siekiant modernizavimo;

51.  vis dėlto apgailestauja, kad nepadaryta beveik jokios pažangos keičiant bendrą padėtį, susijusią su demokratiniais standartais ir pagarba žmogaus teisėms Rytų partnerystės šalyse; be to pabrėžia, kad visapusiška Rytų partnerystės šalių plėtra gali vykti tik išsprendus visus įšaldytus konfliktus; todėl ragina ES aktyviau įsitraukti į atitinkamus taikos procesus siekiant pradėti patikimas iniciatyvas, kuriomis mėginama ištrūkti iš susidariusios aklavietės, palengvinti dialogo tarp šalių atnaujinimą ir sudaryti sąlygas visapusiškiems ir ilgalaikiams susitarimams;

52.   ragina ES aktyviau bendradarbiauti su regioniniais partneriais sprendžiant Rytų kaimynystės šalių teritorijose vykstančius „įšaldytus“ konfliktus, visų pirma bandant ištrūkti iš Pietų Osetijos ir Abchazijos bei iš Kalnų Karabacho konfliktų aklavietės ir visiškai remiant bet kokius kitus taikos susitarimus; mano, kad Padniestrės regiono klausimas galėtų būti geras regioninių partnerių geranoriškumo išbandymas;

Moldova

53.  palankiai vertina Moldovos pastangas įvairiose srityse priartėti prie ES, visų pirma sėkmingai įgyvendinant šalies politines reformas ir imantis svarbių ir teigiamų veiksmų „5+2“ derybose dėl Padniestrės konflikto sprendimo;

Ukraina

54.  pabrėžia, kad, nors ES ir Ukrainos susitarimas buvo parafuotas, jis gali būti pasirašytas ir ratifikuotas tik tuo atveju, jei Ukraina įvykdys būtinus reikalavimus, t. y., jei ji užtikrins, kad būtų gerbiamos mažumų teisės, įtvirtins teisinę valstybę, stiprindama ją užtikrinančių institucijų stabilumą, nepriklausomumą ir veiksmingumą, rodydama pagarbą opozicijos teisėms ir nustodama ją persekioti, taip sukuriant išties pliuralistinę demokratiją; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisiją užtikrinti pakankamas finansines priemones, skirtas numatytoms papildomoms rinkimų stebėjimo misijoms remti per artėjančius parlamento rinkimus Ukrainoje; ragina Ukrainos parlamentą pakeisti dar nuo sovietinių laikų galiojantį baudžiamąjį kodeksą ir panaikinti baudžiamąsias sankcijas už aiškiai politinius veiksmus, kuriuos atlieka valstybės valdininkai, vykdydami oficialias pareigas;

Baltarusija

55.  ragina Baltarusijos valdžios institucijas išlaisvinti visus politinius kalinius; ragina, kad santykių su Baltarusijos valdžios institucijomis palaikymas priklausytų nuo padarytos pažangos pagarbos demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisėms principams; primena, kad negali būti pasiekta pažanga ES ir Baltarusijos dialoge, kol nebus išleisti ir reabilituoti visi politiniai kaliniai; kartu palankiai vertina ES ir jos delegacijų Minske pastangas užmegzti ryšius ir aktyviau bendradarbiauti su Baltarusijos visuomene, be kita ko, palaikant Europos dialogą modernizavimo klausimais, taikant supaprastintas vizų išdavimo procedūras ir užtikrinant aktyvesnį Baltarusijos piliečių dalyvavimą ES programose;

Pietų Kaukazas

56.  pažymi, kad Rytų partnerystės srityje padaryta svarbi pažanga gerinant Europos Sąjungos santykius su Armėnija, Azerbaidžanu ir Gruzija; ragina imtis tolesnių veiksmų siekiant stiprinti ES ir trijų Pietų Kaukazo šalių santykius;

Juodosios jūros strategija

57.  pabrėžia strateginę Juodosios jūros regiono svarbą Sąjungai ir dar kartą ragina Komisiją ir EIVT parengti Juodosios jūros regiono strategiją, kurioje būtų apibrėžtas integruotas ir visapusiškas ES požiūris į regiono uždavinių sprendimą ir galimybes;

Rusija

58.  pritaria įpareigojančiai Sąjungos politikai su Rusija; mano, kad Rusija yra svarbi strateginė partnerė ir kaimynė, tačiau tebėra susirūpinęs dėl Rusijos įsipareigojimo laikytis pagarbos teisinei valstybei, pliuralistinei demokratijai ir žmogaus teisėms; ypač smerkia nuolatinį opozicijos ir nevyriausybinių organizacijų atstovų bauginimą, užpuldinėjimą ir areštus, neseniai priimtą įstatymą dėl NVO finansavimo ir vis didesnį spaudimą laisvai ir nepriklausomai žiniasklaidai; taigi ragina ES ir toliau nuosekliai reikalauti, kad Rusijos valdžios institucijos laikytųsi savo, kaip Europos Tarybos ir ESBO narės, įsipareigojimų; pabrėžia, kad teisinės valstybės principo stiprinimas visose Rusijos viešojo gyvenimo srityse, įskaitant ekonomiką, būtų konstruktyvus atsakas į didėjantį daugelio Rusijos piliečių reiškiamą nepasitenkinimą ir yra būtinas siekiant plėtoti tikrą ES ir Rusijos bendruomenių partnerystę; pabrėžia, kad ES yra pasiryžusi prisidėti įgyvendinant Partnerystę siekiant modernizavimo ir bet kokį susitarimą, pakeisiantį dabartinį Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, kuris būtų susietas su Rusijos pažanga žmogaus teisių, teisinės valstybės ir pliuralistinės demokratijos srityse;

59.  mano, kad neseniai priimtas dvejų metų bausmės kolonijoje nuosprendis trims feministinės roko grupės „Pussy Riot“ narėms už „chuliganizmą iš religinės neapykantos paskatų“ yra kitokios politinės nuomonės ir opozicinių jėgų suvaržymas, kuris dar labiau susiaurino Rusijos demokratinę erdvę ir labai pakenkė Rusijos teisminės sistemos patikimumui; griežtai smerkia šį politiniais sumetimais priimtą verdiktą ir tikisi, kad šis nuosprendis bus panaikintas per apeliacinį procesą ir trys „Pussy Riot“ narės bus paleistos;

60.  mano, kad geriausias glaudesnės partnerystės pagrindas turėtų būti plačių užmojų ir išsamus naujas partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas, į kurį būtų įtraukti skyriai dėl politinio dialogo, prekybos ir investicijų, bendradarbiavimo energetikos srityje, dialogo žmogaus teisių, teisingumo, laisvės ir saugumo klausimais; pabrėžia, kad būtina plėtoti tikrą ES ir Rusijos bendruomenių partnerystę, todėl palankiai vertina pasiektą pažangą įgyvendinant programą „Bendri žingsniai siekiant bevizio režimo“, dėl kurios susitarė ES ir Rusija;

61.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę bei Tarybą dirbti kartu su Rusija ir Kinija siekiant įveikti skirtumus, taip pat ir Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, dėl padėties Sirijoje vertinimo siekiant bendrų tikslų – nutraukti smurto ratą, išvengti pilietinio karo ir surasti ilgalaikį taikų sprendimą Sirijoje; palankiai vertina bendradarbiavimą su Rusija vykdant ES3+3 derybas su Iranu siekiant užkirsti kelią Iranui įsigyti branduolinius ginklus;

62.  ragina Rusiją stiprinti stabilumą, politinį bendradarbiavimą ir ekonominę plėtrą, kartu gerbiant kiekvienos šalies suverenią teisę pačiai pasirinkti saugumą užtikrinančias priemones; primygtinai ragina Rusiją gerbti kaimyninių regiono šalių teritorinį ir konstitucinį vientisumą ir prisijungti prie tarptautinio konsensuso Jungtinėse Tautose dėl besiformuojančios demokratijos;

63.  pabrėžia, kad valstybės narės, siekdamos sujungti ir integruoti nacionalines rinkas investuodamos į infrastruktūrą ir priimdamos bendras taisykles, taip pat nuolat turėtų stengtis bendradarbiauti su Rusija ieškant kūrybingų ir abiem pusėms priimtinų priemonių, kad būtų galima sumažinti dviejų energijos rinkų neatitikimus;

64.  yra susirūpinęs dėl pernelyg didelės pastarojo meto Kaliningrado srities militarizacijos, dėl kurios didėja nesaugumas ES teritorijoje;

Vidurinė Azija

65.  palaiko ES vykdomą regioninio požiūrio Vidurinėje Azijoje skatinimą, kuris būtinas sprendžiant regioninius klausimus, tarp jų organizuoto nusikalstamumo, nelegalios prekybos (narkotikais, radioaktyviosiomis medžiagomis ir žmonėmis), terorizmo, gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių ir vandens bei energijos išteklių valdymo; vis dėlto apgailestauja, kad nepasiekta esminės pažangos, kurios stoką tik iš dalies nulėmė turimi riboti finansiniai ištekliai; taigi ragina, kad toks dalyvavimas būtų tvirtas ir priklausytų nuo pažangos („daugiau už daugiau“) demokratizacijos, žmogaus teisių, gero valdymo, tvarios socialinės ir ekonominės plėtros, teisinės valstybės ir kovos su terorizmu srityse; pabrėžia, kad regioninis požiūris neturėtų kliudyti atskiroms pastangoms pažangesnėse valstybėse; pažymi, kad ES Vidurinės Azijos bendradarbiavimo strategijoje nustatyti septyni prioritetai, tačiau suteikti pernelyg riboti ištekliai, kad būtų matyti poveikis visose politikos srityse; ragina ES nustatyti prioritetus, kurie labiau atitiktų turimus išteklius; primena, kad regionas yra svarbus ekonominio bendradarbiavimo, energetikos ir saugumo atžvilgiu, tačiau pabrėžia, jog svarbu užtikrinti, kad vystomasis bendradarbiavimas nebūtų priklausomas nuo ekonominių, energetinių ar saugumo interesų; vis dėlto pabrėžia, kad svarbus ES dialogas su Vidurinės Azijos šalimis regioninio saugumo klausimais, visų pirma atsižvelgiant į padėtį Afganistane ir galimą Uzbekijos ir Tadžikijos santykių paaštrėjimą; siūlo, kad ES įvertintų galimybes sutelkti išteklius kartu su šiame regione veikiančiomis valstybėmis narėmis;

66.  pažymi, kad bendra žmogaus teisių, darbo teisių padėtis, paramos pilietinei visuomenei trūkumas ir teisinės valstybės padėtis vis dar kelią nerimą; ragina sustiprinti dialogus žmogaus teisių klausimais ir padaryti juos veiksmingesnius bei labiau nukreiptus į rezultatus, tuo tikslu glaudžiai bendradarbiaujant ir dalyvaujant pilietinės visuomenės organizacijoms rengiantis tokiems dialogams, juos stebint ir įgyvendinant; ragina ES ir Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę viešai kelti klausimą dėl politinių kalinių, įkalintų žmogaus teisių gynėjų bei žurnalistų bylų ir pareikalauti nedelsiant išlaisvinti visus politinius kalinius, o visiems kitiems užtikrinti sąžiningas ir skaidrias teisines procedūras; ragina įgyvendinti teisinės valstybės iniciatyvą siekiant didinti pilietinės visuomenės organizacijų skaidrumą ir įtraukti aiškius tikslus, kad būtų galima atlikti skaidrų jos įgyvendinimo ir rezultatų vertinimą;

67.  pažymi, kad energijos ir gamtos išteklių turtingos Vidurinės Azijos šalys suteikia potencialiai svarbių šaltinių, reikalingų ES išteklių ir jų tiekimo maršrutams įvairinti; pažymi, kad ES yra patikima vartotoja ir kad šalys gamintojos turi parodyti savo patikimumą kaip tiekėjos šalims vartotojoms bei užsienio investuotojams, inter alia, sudarydamos vienodas sąlygas nacionalinėms ir tarptautinėms korporacijoms pagal teisinės valstybės principą; ragina EIVT ir Komisiją toliau remti energetikos projektus ir skatinti informacijos apie svarbius tikslus, kaip antai Pietinį dujų koridorių ir dujotiekį per Kaspijos jūrą, teikimą, laikantis gero valdymo ir skaidrumo principų kaip visiems naudingų aspektų plėtojant ES ir šalių partnerių bendradarbiavimą energetikos srityje;

68.  pabrėžia, kad gamtinių išteklių naudojimas ir valdymas, ypač didelį dėmesį skiriant vandeniui, vis dar yra ginčytinas ir yra nestabilumo, įtampos ir galimo konflikto šaltinis regione; todėl palankiai vertina Vandens iniciatyvą, kurią Vidurinėje Azijoje pradėjo įgyvendinti ES, tačiau ragina pradėti veiksmingesnį ir konstruktyvesnį dialogą tarp aukštupio kalnuotų šalių ir žemupio šalių siekiant surasti skaidrius ir tausius su vandeniu susijusių problemų sprendimo būdus ir patvirtinti išsamius ir ilgalaikius dalijimosi vandeniu susitarimus;

Afganistanas

69.  yra susirūpinęs dėl atsinaujinusio smurto po taikos derybų žlugimo; atkreipia dėmesį į subregioninio Vidurinės Azijos požiūrio į kovą su tarpvalstybine nelegalia prekyba žmonėmis bei prekėmis ir neteisėta narkotikų gamyba ir prekyba, kuri yra pagrindinis organizuoto nusikalstamumo ir terorizmo atstovų lėšų šaltinis, svarbą; ragina glaudžiau bendradarbiauti valstybes nares, dalyvaujančias NATO vadovaujamų Tarptautinių saugumo paramos pajėgų misijoje, siekiant užtikrinti šios intervencijos veiksmingumą; ragina didinti paramą stiprinant Afganistano Islamo Respublikos vyriausybės ir jos nacionalinių saugumo pajėgų gebėjimus ir padedant didesnei gyventojų grupei žemės ūkio ir socialinio bei ekonominio vystymosi klausimais, kad šalis prisiimtų visą atsakomybę už savo saugumą po to, kai iki 2014 m. pabaigos pasibaigs vidaus saugumo užtikrinimo perdavimas Afganistano pajėgoms;

70.  yra itin susirūpinęs ir atkreipia dėmesį į paveiktus gyventojus dėl to, kad karine intervencija Afganistane nebuvo sukurta gyvybinga valstybė, turinti demokratines struktūras, taip pat nepavyko pagerinti daugumos, visų pirma moterų ir mergaičių, gyvenimo sąlygų ar pakeisti narkotikų gamybos kitomis žemės ūkio formomis, o šalyje tik buvo sukelta precedento neturinčio masto korupcija; atsižvelgdamas į paspartintą ES kariuomenės išvedimą, ragina ES ir valstybes nares pirmiausia parengti saugumo planą, skirtą afganams, kurie glaudžiai rėmė ES pastangas kurti valstybę ir kuriems po ES pajėgų išvedimo gali grėsti pavojus, visų pirma aktyviai šioje srityje veikiančioms moterims; ragina EIVT sąžiningai įvertinti ES ir valstybių narių Afganistane nuo 2001 m. vykdytą politiką ir iki šių metų pabaigos pateikti realų planą dėl būsimų ES veiksmų regione;

71.  pabrėžia, kad būtina stiprinti bendradarbiavimą su tokiomis šalimis kaip Rusija, Pakistanas, Indija ir Iranas, sprendžiant Afganistano problemas, visų pirma susijusias su prekyba narkotikais, terorizmu ir pasklidimo į kaimynines šalis ir regioną pavojumi;

Šiaurės ir Pietų Amerika
JAV

72.  yra tvirtai įsitikinęs, kad JAV – svarbiausia ES strateginė partnerė; todėl ragina ES teikti aiškų politinį prioritetą transatlantinių santykių stiprinimui visais lygmenimis;

73.  pabrėžia didelę transatlantinių santykių svarbą; mano, kad nuolatiniai ES ir JAV aukščiausiojo lygio susitikimai suteiktų galimybę nustatyti bendrus tikslus ir koordinuoti strategijas dėl pasaulinės svarbos grėsmių ir uždavinių, įskaitant, inter alia, ekonomikos valdyseną, ir dėl bendro požiūrio į sparčiai augančios ekonomikos šalis plėtojimo; palankiai vertina Darbo vietų kūrimo ir ekonomikos augimo aukšto lygio darbo grupės ataskaitą; mano, kad Transatlantinė ekonomikos taryba ir Transatlantinis teisės aktų leidėjų dialogas turėtų apimti svarstymus dėl ES ir JAV strateginio bendradarbiavimo su BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika) ir kitomis atitinkamomis sparčiai augančios ekonomikos šalimis, taip pat su Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN), Afrikos Sąjunga, MERCOSUR, Andų bendrija ir Karibų regiono valstybių bendrija (isp. CELAC), ir dėl to, kaip skatinti reguliavimo priemonių su tokiomis šalimis suvienodinimą; pabrėžia Transatlantinės ekonomikos tarybos, kaip institucijos, atsakingos už ekonominės integracijos didinimą, ir Transatlantinio teisės aktų leidėjų dialogo, kaip parlamentinio dialogo ir parlamentinio abiejų pusių darbo koordinavimo forumo, svarbą sprendžiant bendrus klausimus, visų pirma susijusius su transatlantinės rinkos teisės aktais; primena būtinybę ilgiau nedelsiant sukurti Transatlantinę politinę tarybą kaip ad hoc sistemingo aukšto lygio ES ir JAV užsienio ir saugumo politikos klausimų koordinavimo ir konsultacijų šioje srityje instituciją, kuri veiktų kartu su NATO;

74.  pažymi, kad, atsižvelgiant į didėjančią pasaulinę ir regioninę Kinijos, Indijos ir kitų sparčiai augančios ekonomikos Azijos šalių svarbą, JAV pamažu perkelia savo pagrindinį dėmesį, politines ir ekonomines investicijas bei karinius išteklius į Ramiojo vandenyno regioną; taip pat pažymi, kad Azija turėtų užimti svarbesnę vietą ES ir valstybių narių užsienio reikalų darbotvarkėje; taigi ragina labiau derinti JAV ir ES politiką dėl Kinijos, Indijos ir kitų sparčiai augančios ekonomikos Azijos šalių siekiant išvengti atitinkamo jų požiūrio į pagrindines politikos kryptis skirtumų;

75.  mano, kad JAV ir toliau atliks labai svarbų vaidmenį užtikrinant bendrą euroatlantinės erdvės saugumą, ir dar kartą patvirtina nekintamą ir lemiamą transatlantinio saugumo ryšio svarbą; pažymi, kad keičiantis geostrateginei ir ekonominei padėčiai didesnių Europos saugumo ir gynybos pajėgumų kūrimas yra svarbi transatlantinio ryšio stiprinimo priemonė;

Lotynų Amerika

76.  ragina išplėsti ES ir Lotynų Amerikos politinį dialogą visais lygmenimis, įskaitant valstybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimus ir EUROLAT parlamentinę asamblėją, kaip svarbią priemonę siekiant politinio sutarimo; ragina skirti pakankamai finansinių išteklių ES ir Lotynų Amerikos aukščiausiojo lygio susitikimuose prisiimtiems politiniams įsipareigojimams; yra itin susirūpinęs dėl to, kad Argentina neseniai nacionalizavo pagrindinę ispanų valdomą naftos bendrovę (YPF) ir atliko labai nenaudingus demaršus dėl Jungtinei Karalystei priklausančių Folklando Salų;

77.  siūlo išnagrinėti glaudesnio abiejų Amerikos žemynų ir ES bendradarbiavimo, ypač ekonominio bendradarbiavimo, galimybę siekiant bendro laisvosios prekybos susitarimo;

78.  ragina stiprinti esamus dialogus žmogaus teisių klausimais užtikrinant aktyvesnį Parlamento dalyvavimą, taip pat pradėti dialogą siekiant sustiprinti bendradarbiavimą svarbiais rūpestį keliančiais saugumo klausimais, ypač dėl niokojančio organizuoto ir su narkotikais susijusio nusikalstamumo poveikio valstybės institucijoms ir žmonių saugumui; pažymi, kad 7-asis ES ir LAKR (Lotynų Amerikos ir Karibų regiono) valstybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimas, kuris bus surengtas 2013 m. sausio mėn. Čilėje, būtų gera proga plėtoti naujas vizijas dėl dviejų regionų bendradarbiavimo įvairiose politikos ir socialinėje bei ekonominėje srityse;

79.  pabrėžia, kad socialinė sanglauda turėtų išlikti vienas svarbiausių vystomojo bendradarbiavimo su Lotynų Amerika strategijos principų ne tik dėl jos socialinės svarbos ir poveikio ekonomikai, bet ir dėl svarbaus vaidmens stiprinant regione demokratines institucijas ir teisinės valstybės principą; taip pat pažymi, kad turi būti apibrėžtas naujas ES ir vidutines pajamas gaunančių Lotynų Amerikos šalių vystomasis bendradarbiavimas, kad būtų galima spręsti regione vis dar esančios didelės nelygybės klausimą; ragina stiprinti trišalį bendradarbiavimą ir Pietų šalių bendradarbiavimą su Pietų Amerikos šalimis;

80.  ragina abipusio intereso klausimais toliau plėtoti trišalį bendradarbiavimą su Šiaurės ir Pietų Amerikos šalimis, siekiant pažangos kuriant euroatlantinę erdvę, kuria sudarytų ES, JAV, Kanada ir Lotynų Amerika;

81.  atkreipia dėmesį į didelį poveikį, kurį daro Brazilijos iškilimas regione ir visame pasaulyje, sujungiant ekonomines ir socialines programas, teisinę valstybę ir pagrindines laisves; ragina stiprinti strateginę ES ir Brazilijos partnerystę ir politinį dialogą, siekiant remti šalies pastangas sustiprinti institucijas MERCOSUR ir UNASUR;

82.  palankiai vertina tai, kad greitai bus pasirašytas asociacijos susitarimas su Centrine Amerika ir jam bus taikoma Europos Parlamento pritarimo procedūra; pabrėžia tai, kad, kaip pirmoji visapusė ES tarpregioninė sutartis, šis susitarimas atnaujina santykius ir skatina regioninį požiūrį bei Lotynų Amerikos regioninę integraciją; patvirtina savo ketinimą atidžiai stebėti šio susitarimo įgyvendinimą ir visų pirma jo poveikį žmogaus teisių ir teisinės valstybės padėčiai Centrinėje Amerikoje;

83.  palankiai vertina tai, kad Europos Sąjungos ir Kolumbijos bei Peru prekybos susitarimas bus netrukus pasirašytas ir jam Europos Parlamente bus taikoma pritarimo procedūra; primena, kad šis susitarimas negali būti vertinamas kaip galutinė ES ir šių šalių santykių programa, bet kaip dar vienas žingsnis link pasaulinio asociacijos susitarimo sudarymo, paliekant atvirą galimybę prisijungti kitoms Andų bendrijos šalims;

84.  taigi pabrėžia, kad ES tikslas – pasirašyti asociacijos susitarimą su visomis Andų bendrijos šalimis narėmis; mano, kad asociacijos susitarimas su MERCOSUR būtų didelė pažanga palaikant strateginius santykius su Lotynų Amerika, jeigu jis būtų grindžiamas laisvos ir teisingos prekybos ir investicijų teisinio tikrumo principais, laikantis tarptautinių darbo ir aplinkosaugos standartų ir užtikrinant patikimus partnerių veiksmus;

85.  apgailestauja, kad Komisijos pasiūlymuose dėl reglamento dėl bendrosios lengvatinių muitų tarifų sistemos ir dėl vystomojo bendradarbiavimo priemonės neatsižvelgiama į strateginį santykių su Lotynų Amerika pobūdį, nes į pasiūlymus neįtraukta daug pažeidžiamų regiono šalių; primena, kad kai kurios Lotynų Amerikos šalys priklauso šalims, kuriose didžiausia nelygybė pasaulyje pagal vienam gyventojui tenkančias pajamas, ir kad nuolatinė nelygybė atsiranda esant mažam socialiniam ir ekonominiam judumui; mano, kad žinia, kurią regionui siunčia ES, kelia didelį susirūpinimą, nes praktiškai tai yra pareiškimas, jog ES neteikia regionui tiek svarbos, kiek jis nusipelno, nepaisant daugybės prisiimtų politinių ir prekybos įsipareigojimų ir bendrų pasaulinių interesų;

Afrika

86.  pažymi, kad bendra Afrikos ir ES strategija bei aštuoni jos skirsniai iš pradžių buvo sutelkti į Afrikos Sąjungą (AS) ir techninę paramą instituciniams gebėjimams stiprinti, taikos ir saugumo, žmogaus teisių, demokratijos skatinimo, teisinės valstybės politikos kryptims ir Tūkstantmečio vystymosi tikslams (TVT) įgyvendinti; primena, kad, nors vis dar laikomasi visapusiško požiūrio, strategijos nuoseklumas ir veiksmingumas sumažėjo dėl to, kad esama iš dalies sutampančių susitarimų su daugeliu partnerių ir dėl to, kad nėra paskirta konkretaus biudžeto jai įgyvendinti; be to, susiduriama su neatidėliotina būtinybe peržengti institucinių gebėjimų stiprinimo žemyno lygmeniu ribas siekiant politinės partnerystės taikos, saugumo ir socialinės bei ekonominės plėtros regioniniu ir subregioniniu lygmenimis klausimais; ragina išplėsti tokias politines partnerystes į jas įtraukiant regionines ekonomines bendrijas ne tik kaip Afrikos Sąjungos stiprinimo strategiją, bet ir kaip ES ir Afrikos partnerystės stiprinimo priemonę regioniniu ir subregioniniu lygmenimis, taip atkreipiant dėmesį į Afrikos ir ES piliečių politinius, saugumo ir ekonominius interesus; smerkia nuosmukį, kurį sukėlė valstybės perversmai, pavyzdžiui, Malyje ir Bisau Gvinėjoje, atsižvelgiant į AS, ES ir JT remiamus demokratinius principus ir tikslus; ragina skubiai atkurti konstitucinę tvarką tose šalyse;

87.  atkreipia dėmesį į ES Afrikos Kyšulio ir Sahelio regiono strategijas; mano, kad reikia šalinti struktūrines konflikto šiuose regionuose priežastis siekiant sudaryti sąlygas įmanomam taikiam problemų sprendimui ir atverti gyventojams geresnių galimybių, t. y. užtikrinti teisingą prieigą prie išteklių, tvarų regionų vystymąsi ir perskirstyti turtą; ragina atlikti Sąjungos politikos krypčių, kurias įgyvendinant skiriama didelė parama vystymuisi ir naudojami dideli diplomatiniai ištekliai, vertinimą siekiant nustatyti poveikį gyventojams; be to, skatina glaudesnį Europos Parlamento, Panafrikos Parlamento ir regioninių parlamentų bendradarbiavimą, kad būtų užtikrinta didesnė atskaitomybė už politinius ir biudžetinius sprendimus abiejų žemynų piliečių atžvilgiu ir kad tai būtų pažangos, padarytos įgyvendinant politikos kryptis, matavimo ir vertinimo pagrindas; ypač teigiamai vertina Tarybos sprendimą pratęsti įgaliojimus ES NAVFOR operacijai ATALANTA, įtraukiant kovos su piratavimo grėsme sausumoje veiksmus, nes taip stiprinama jos visapusiška politika, skirta konkrečiai piratavimo grėsmei pašalinti ir ilgalaikiam vystymuisi regione remti;

88.  yra itin susirūpinęs dėl įtampos tarp Sudano ir Pietų Sudano; ragina abi puses parodyti politinę valią sprendžiant po atsiskyrimo kilusias problemas, remiantis 2012 m. gegužės 2 d. JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje Nr. 2046 (2012) patvirtintu veiksmų planu; pabrėžia, kad siekiant ilgalaikio stabilumo regione reikia naujos vieningos, išsamios tarptautinės strategijos, pagal kurią ES su kitais pasauliniais ir regioniniais veikėjais atliktų tam tikrą vaidmenį, didžiausią dėmesį skiriant ne tik Šiaurės ir Pietų problemoms ir padėčiai Pietų Kardofano ir Mėlynojo Nilo srityse, bet ir labai vėluojančiam reformų procesui Sudane ir demokratinių reformų Pietų Sudane stiprinimui;

89.  primena 2010 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl padėties Vakarų Sacharoje; ragina Maroką ir Polisario frontą tęsti derybas dėl taikaus ir ilgalaikio Vakarų Sacharos konflikto sprendimo ir pakartoja, kad Vakarų Sacharos gyventojai turi apsisprendimo teisę ir teisę nuspręsti dėl Vakarų Sacharos statuso surengiant demokratišką referendumą, laikantis visų atitinkamų Jungtinių Tautų rezoliucijų;

Azija

90.  ragina ES imtis aktyvesnių veiksmų ir geriau įsitvirtinti Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, visų pirma pabrėžiant perėjimo prie demokratijos laimėjimus Indonezijoje – didžiausioje musulmoniškoje šalyje, ir savo patirtimi bei žiniomis prisidedant prie daugiašalių iniciatyvų ASEAN asociacijoje ir siejamose su ja iniciatyvose, taip pat prie pamažu atsirandančių iniciatyvų abipus Ramiojo vandenyno; mano, kad EIVT šiuo metu turėtų visapusiškai išnaudoti galimybes sustiprinti ES ir Azijos bendradarbiavimą; mano, kad Bandar Seri Begavano veiksmų planas, kuriuo stiprinama glaudesnė Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) ir ES partnerystė, yra pirmas svarbus žingsnis; be to, palankiai vertina neseniai patvirtintą draugystės sutartį kaip galimybę sustiprinti bendradarbiavimą ir laikytis platesnio požiūrio nei įtvirtintas ES ir Azijos šalių prekybos susitarimuose; pabrėžia, jog turėtų būti teikiamas didesnis prioritetas ekonominiam ir kultūriniam turtinimui, visų pirma skatinant tiesioginių investicijų galimybes ir studentams bei mokslininkams lengviau suteikiant patrauklesnes galimybes; pažymi, jog tai reiškia strateginį valstybių narių ir ES pastangų koordinavimą, o ne lygiagrečias ir konkuruojančias nacionalinės politikos kryptis; pažymi, kad, atsižvelgiant į Azijos ir Ramiojo vandenyno regione esančias saugumo problemas, įskaitant teritorinius ginčus aplink Pietų Kinijos jūrą, taip pat problemas su Šiaurės Korėja, ES, kaip nešališka partnerė, turėtų būti aktyvi stabilaus, taikaus sprendimo, padaryto daugiašalių institucijų, šalininkė;

91.  ragina skubiai pradėti derybas dėl ES ir Japonijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo;

Kinija

92.  palankiai vertina pažangą, pasiektą plėtojant ES ir Kinijos strateginę partnerystę, įskaitant trečiojo ramsčio „tautų dialogo“ plėtojimą kartu su ekonomikos ir saugumo sričių dialogu; pabrėžia didėjančią ES ir Kinijos ekonomikos tarpusavio priklausomybę ir primena spartaus Kinijos ekonomikos augimo svarbą bei įtaką tarptautinei sistemai;

93.  pažymi, kad Kinijos vadovybės kaita bus didelis šalies raidos išbandymas; pakartoja savo siekį plėtoti visapusišką strateginę partnerystę su Kinija; ragina, kad ES ir valstybės narės būtų nuoseklesnės ir labiau laikytųsi savo strategijos atitinkamuose pranešimuose bei politikos kryptyse ir taip prisidėtų prie remtinos raidos teigiama kryptimi; pabrėžia, jog tai reiškia valstybių narių ir ES prioritetų, susijusių su žmogaus teisėmis Kinijoje, dialogu žmogaus teisių klausimais ir parama pilietinės visuomenės organizacijoms, neatitikimų panaikinimą;

Japonija

94.  pabrėžia, kad būtina sutvirtinti Sąjungos santykius su Japonija, kuri yra svarbi tarptautinė veikėja, turinti bendras su ES demokratines vertybes, ir įprasta partnerė bendradarbiaujant daugiašaliuose forumuose bei sprendžiant abiem pusėms svarbius klausimus; laukia, kol bus įgyvendintas išsamus pagrindų susitarimas ir laisvosios prekybos susitarimas;

Pietų ir Rytų Azija

95.  ragina ES aktyviau remti Pietų ir Pietryčių Azijoje demokratinę plėtrą ir reformas valdymo bei teisinės valstybės įtvirtinimo srityje; todėl palankiai vertina įsipareigojimą siekti demokratinės, pasaulietinės, stabilios ir socialiai įtraukios Pakistano valstybės; palankiai vertina pirmąjį strateginį ES ir Pakistano dialogą, vykusį 2012 m. birželio mėn., ir įsitraukimą į konstruktyvias diskusijas dėl dvišalio bendradarbiavimo gerinimo ir bendro požiūrio į abipusio intereso regioninius ir tarptautinius klausimus, įskaitant aktyvesnį dalyvavimą kovojant su terorizmu; ragina ES ir valstybes nares stiprinti santykius su Indija, grindžiamus demokratijos, socialinės įtraukties, teisinės valstybės principo ir žmogaus teisių skatinimu, taip pat ragina ES ir Indiją sparčiai užbaigti vykstančias derybas dėl išsamaus ES ir Indijos laisvosios prekybos susitarimo, kuriuo būtų skatinamas Europos ir Indijos prekybos ir ekonomikos augimas; ragina ES ir valstybes nares remti Šri Lankos susitaikymą, atstatymą ir ekonominę plėtrą po karo ir, atsižvelgdamas į tai, primygtinai ragina Tarybą remti Šri Lanką, kai ši įgyvendina Istorijos patirties ir susitaikymo komiteto (angl. LLRC) ataskaitos rekomendacijas; palankiai vertina aktyvią ES paramą skatinant demokratiją Mianmare;

96. palankiai vertina sėkmingą 2012 m. sausio 14 d. Taivane surengtų prezidento ir parlamento rinkimų baigtį; teigiamai vertina nuolatines Taivano pastangas išsaugoti taiką ir stabilumą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione; pripažįsta pažangą, pasiektą plėtojant abiejų sąsiaurio pusių santykius, ypač gerinant ekonominius ryšius, ir pažymi, kad glaudesni ekonominiai ryšiai su Taivanu galėtų pagerinti ES galimybę patekti į Kinijos rinką; primygtinai ragina Komisiją ir Tarybą, remiantis 2011 m. gegužės mėn. Parlamento BUSP rezoliucija, imtis konkrečių veiksmų siekiant toliau stiprinti ES ir Taivano ekonominius santykius ir palengvinti derybas dėl ES ir Taivano ekonominio bendradarbiavimo susitarimo; pakartoja, kad tvirtai rems tikslingą Taivano dalyvavimą atitinkamose tarptautinėse organizacijose ir veikloje, įskaitant Pasaulio sveikatos organizaciją; pripažįsta, kad Taivano piliečiams skirta ES bevizio režimo programa, kuri įsigaliojo 2011 m. sausio mėn., pasirodė esanti abipusiškai naudinga; skatina glaudesnį dvišalį ES ir Taivano bendradarbiavimą tokiose srityse kaip prekyba, moksliniai tyrimai, kultūra, švietimas ir aplinkos apsauga;

97.  ragina ES didinti informuotumą apie šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus, masines žudynes ir nežmonišką elgesį darbo ir politinių kalinių stovyklose Šiaurės Korėjoje ir remti asmenis, nukentėjusius nuo tokių pažeidimų;

Daugiašaliai partneriai
G7, G8 ir G20

98.  mano, kad, atsižvelgiant į didėjančią BRICS ir kitų sparčiai augančios ekonomikos šalių svarbą ir vis aiškesnius kontūrus įgaunančią daugiapolę valdymo sistemą, G20 galėtų būti naudingas ir ypač tinkamas forumas siekiant rasti bendrą sutarimą ir užtikrinti, kad jis būtų įtraukus, grindžiamas partneryste ir padėtų skatinti konvergenciją, įskaitant ir reguliavimo konvergenciją; vis dėlto laikosi nuomonės, kad G20 dar turi įrodyti savo vertę aukščiausiojo lygio susitikimų išvadas pakeisdamas tvariomis politikos priemonėmis, kuriomis remiantis būtų sprendžiami svarbiausi rūpestį keliantys klausimai, ypač mokesčių rojaus kontrolė ir kiti uždaviniai bei grėsmės, kurie iškilo pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės laikotarpiu; šiuo požiūriu pažymi G8 galimybę atlikti vaidmenį siekiant bendro sutarimo dar prieš įvykstant G20 susitikimams; mano, jog G8 turi būti taip pat pasitelkiamas bandant suartinti pozicijas su Rusija, kad bendros problemos galėtų būti sprendžiamos koordinuotai ir veiksmingai;

JT organizacija

99.  patvirtindamas, kad veiksmingas daugiašališkumas yra kertinis ES užsienio politikos akmuo, ragina ES imtis vadovaujančio vaidmens tarptautinio bendradarbiavimo srityje ir paspartinti tarptautinės bendruomenės veiksmus pasauliniu mastu; ragina ES toliau skatinti sąveikas JT sistemoje, veikti kaip tarpininkei JT ir bendradarbiauti su regioninėmis organizacijomis ir strateginiais partneriais pasauliniu mastu; reiškia savo pritarimą toliau vykdyti JT reformą; ragina ES prisidėti prie patikimo finansų valdymo ir biudžetinės drausmės atsižvelgiant į JT išteklius;

100.  taigi ragina ES reikalauti visapusiškai reformuoti JT Saugumo Tarybą, siekiant sustiprinti jos teisėtumą, regioninį atstovavimą ir veiksmingumą; pabrėžia, kad šį negrįžtamą reformų procesą gali pradėti ES valstybės narės, jei jos, laikydamosi Lisabonos sutarties tikslų stiprinti ES užsienio politiką ir ES vaidmenį pasaulyje taikos ir saugumo klausimais, pareikalautų nuolatinės vietos ES išplėstoje ir reformuotoje JT Saugumo Taryboje; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę nedelsiant imtis iniciatyvos ir paskatinti valstybes nares parengti bendrąją poziciją šiuo klausimu; kol bendroji pozicija bus priimta, ragina valstybes nares nedelsiant susitarti ir priimti jų rotacijos JT Saugumo Taryboje sistemą tam, kad ES būtų užtikrinta nuolatinė vieta JT Saugumo Taryboje;

101.  mano, jog svarbu, kad JT Generalinės Asamblėjos sprendimas dėl ES dalyvavimo JT Generalinės Asamblėjos veikloje būtų visiškai įgyvendintas ir kad ES veiktų laiku ir tinkamai derindama esminius klausimus; ragina ES toliau gerinti ES valstybių narių pozicijų ir interesų derinimą JT Saugumo Taryboje; palankiai vertina ES vidutinės trukmės prioritetų nustatymą JT ir ragina, kad su Parlamento Užsienio reikalų komitetu būtų reguliariai konsultuojamasi metinės peržiūros ir bet kokio įgyvendinimo klausimais; pabrėžia, jog reikia stiprinti viešosios diplomatijos priemones dėl JT reikalų ir veiksmingiau pranešti Europos visuomenei apie ES vaidmenį pasaulyje;

102.  yra tvirtai įsitikinęs, jog būtina užmegzti partnerystę konfliktų prevencijos, civilinių ir karinių krizių valdymo bei taikos kūrimo srityje ir į tai atsižvelgiant imtis veiksmų, kad ES ir JT iniciatyvinis komitetas geriau veiktų krizių valdymo srityje; ragina ES ir jos valstybes nares siekti tolesnės pažangos įgyvendinant atsakomybės užtikrinti apsaugą principą ir bendradarbiaujant su JT partneriais, siekiant užtikrinti, kad ši koncepcija taptų prevencijos ir pokonfliktinio atstatymo dalimi; ragina parengti tarpinstitucinį konsensusą dėl atsakomybės užtikrinti apsaugą ir bendros konfliktų prevencijos politikos lygiagrečiai su jau galiojančiu konsensusu dėl humanitarinės pagalbos ir konsensusu dėl vystymosi, kad būtų užtikrintas didesnis ES nuoseklumas šiais klausimais JT forumuose;

103.  primena, kad Europos Sąjungos Taryba 2008 m. gruodžio 1 d. patvirtino dokumentą dėl visapusiško ES požiūrio į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų Nr. 1325 ir 1820 dėl moterų, taikos ir saugumo įgyvendinimą, kuriame pripažįstamas glaudus taikos, saugumo, plėtros ir lyčių lygybės klausimų ryšys, todėl šis dokumentas turėtų būti BUSP pagrindu; pabrėžia, kad ES nuolat ragino visapusiškai įgyvendinti JT Saugumo Tarybos rezoliucijose Nr. 1325 (2000 m.) ir Nr. 1820 (2008 m.), kurių nuostatos vėliau sustiprintos JT Saugumo Tarybos priimtomis rezoliucijomis Nr. 1888 ir 1889 (2009 m.) bei Nr. 1960 (2010 m.), išdėstytą su moterų, taikos ir saugumo klausimais susijusią darbotvarkę, visų pirma pabrėždama poreikį kovoti su smurtu prieš moteris konfliktų metu ir skatindama moteris dalyvauti stiprinant taiką; ragina valstybes nares, kurios dar nepriėmė nacionalinių veiksmų planų dėl moterų, taikos ir saugumo, juos priimti ir pabrėžia, kad šie planai turėtų būti grindžiami nuosekliais būtinaisiais Europos standartais, susijusiais su tikslais, įgyvendinimu ir stebėsena ES;

104.  pabrėžia būtinybę plėtoti veiksmingesnio tarpininkavimo gaires ir galimybes, ES ir JT bendradarbiaujant tarpininkavimo galimybių klausimais, taip siekiant teikti pakankamus išteklius, kad tarpininkavimas būtų vykdomas laiku ir koordinuotai, taip pat užtikrinant moterų dalyvavimą šiuose procesuose; mano, jog labai svarbu įgyvendinti ES žmogaus teisių politiką siekiant stiprinti JT Žmogaus teisių tarybos pajėgumą spręsti rimtus ir neatidėliotinus žmogaus teisių klausimus, stiprinti tolesnį rekomendacijų dėl specialiųjų procedūrų įgyvendinimo procesą bei visuotinės periodinės peržiūros procesą; primygtinai ragina toliau teikti ES paramą Tarptautiniam baudžiamajam teismui, siekiant padėti veiksmingai apsaugoti žmogaus teises ir kovoti su nebaudžiamumu;

105.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Tarybą, atsižvelgiant į derybas dėl JT sutarties dėl prekybos ginklais (angl. ATT), siekti aukščiausių galimų apsaugos standartų tarptautinės žmogaus teisių teisės ir tarptautinės humanitarinės teisės srityje nustatant aukštesnius standartus už jau ES lygmeniu sutartus ir ES bendrojoje pozicijoje dėl ginklų eksporto nustatytus standartus; pabrėžia, kad todėl ES valstybės narės sutarties šalys turi vengti priimti žemesnius standartus, nes tai, be abejonės, pakenktų Sutarties dėl prekybos ginklais sėkmei ir veiksmingumui;

ES ir NATO

106.  palankiai vertina ES ir NATO įsipareigojimus stiprinti strateginę partnerystę, kurią Aljansas pakartotinai patvirtino naujojoje strateginėje koncepcijoje ir Čikagos aukščiausiojo lygio susitikime, ir pabrėžia praktinio bendradarbiavimo operacijose pažangą; pažymi, kad dabartinė pasaulio ir Europos ekonomikos krizė paskatino pastangas ieškoti ekonomiškai naudingesnių ir skubių veiklos galimybių ne tik ES, bet ir NATO; todėl ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę aktyviau skatinti toliau teikti konkrečius pasiūlymus dėl organizacijų tarpusavio bendradarbiavimo, įtraukiant ir Europos gynybos agentūrą (pasitelkiant pažangią gynybą, kaupimą ir dalijimąsi bei visapusišką požiūrį kaip pagrindinius principus, remiantis iniciatyvų papildomumu); ragina nedelsiant rasti politinį sprendimą dėl kliudymo bendradarbiauti pagal „Berlin Plus“ susitarimus, nes tai užkerta kelią šių dviejų organizacijų galimybėms veiksmingiau bendradarbiauti;

Europos Taryba

107.  primygtinai ragina valstybes nares laikytis savo įsipareigojimo sparčiai užbaigti derybas dėl ES prisijungimo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK); pabrėžia Europos Tarybos standartų, stebėsenos procedūrų ir išvadų, kaip didžiulio indėlio vertinant kaimyninių šalių padarytą pažangą siekiant demokratinių reformų, svarbą;

108.  pabrėžia, kad ES prisijungimas prie EŽTK yra istorinė galimybė įtvirtinti žmogaus teises kaip esminę ES vertybę ir santykių su trečiosiomis šalimis pagrindą, ir viliasi, kad tai bus atlikta be nereikalingo delsimo; pakartoja, kad ES prisijungimas prie EŽTK yra svarbus laimėjimas toliau stiprinant žmogaus teisių apsaugą Europoje;

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO)

109.  palaiko dialogą dėl Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) reformos su sąlyga, kad tai nesusilpnins esamų institucijų bei priemonių arba nepaveiks jų nepriklausomumo; pabrėžia būtinybę išlaikyti visų trijų ESBO lygmenų pusiausvyrą, plėtoti juos nuosekliai ir visapusiškai remiantis tuo, kas jau pasiekta; be to, pabrėžia, kad su grėsmėmis saugumui ir sunkumais turėtų būti kovojama naudojantis visais trimis lygmenimis, jei veiksmas iš tikrųjų turi būti veiksmingas; ragina ESBO toliau stiprinti savo gebėjimą užtikrinti, kad visais trim lygmenimis būtų paisoma principų ir įsipareigojimų, kuriuos nustatė jos veikloje dalyvaujančios valstybės, ir kad jie būtų įgyvendinami, be kita ko, plėtojant kontrolės mechanizmus;

Persijos įlankos bendradarbiavimo taryba

110.  tikisi, kad ES užmegs ir išplėtos tikrą strateginę partnerystę su Persijos įlankos bendradarbiavimo taryba (angl. GCC), įskaitant atvirą, nuolatinį ir konstruktyvų dialogą ir struktūrinį bendradarbiavimą dėl žmogaus teisių ir demokratijos, taip pat pereinamojo laikotarpio proceso ir krizių valdymo pietinėse kaimyninėse šalyse; siekdamas paremti šį tikslą, pakartoja, kad EIVT turėtų skirti daugiau žmogiškųjų išteklių regionui ir įsteigti delegacijas pagrindinėse Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos šalyse; pabrėžia, kad į Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos šalių nuo Bahreino iki Saudo Arabijos žmonių siekius sprendžiant žmogaus teisių, moterų teisių, teisinės valstybės ir demokratijos klausimus negali būti toliau neatsižvelgiama ES politikos srityse, skirtose šiam regionui;

Arabų Lyga

111.  pripažįsta vis didesnį regioninių organizacijų, visų pirma Arabų Lygos, taip pat Islamo bendradarbiavimo organizacijos ir Ekonominio bendradarbiavimo organizacijos, vaidmenį ir ragina ES stiprinti bendradarbiavimą, visų pirma klausimais, susijusiais su pereinamojo laikotarpio procesu ir krizių valdymu pietinėse kaimyninėse šalyse; palankiai vertina ES pastangas padėti Arabų Lygai jos integracijos procese;

Teminiai BUSP prioritetai
Bendra saugumo ir gynybos politika

112.  pabrėžia, kad BSGP veiksmai turėtų būti įtraukti į visapusišką pagalbos politiką, kuri apimtų krizę išgyvenančias šalis ir regionus, kuriuose kyla pavojus ES vertybėms bei strateginiams šalių interesams ir kuriuose BSGP veiksmai suteiktų tikros papildomos naudos skatinant taiką, stabilumą ir stiprinant teisinę valstybę; taip pat pabrėžia įgytos patirties įsisavinimo proceso, kuriuo remiantis tiksliau vertinama kiekviena sėkmingai įvykdyta operacija ir jos ilgalaikis poveikis ten, kur ji buvo vykdoma, būtinybę;

113.  primena savo raginimą Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei, Tarybai ir valstybėms narėms spręsti daugelį klausimų, kurie kliudo civiliniam ir kariniam bendradarbiavimui, nuo kvalifikuotų darbuotojų trūkumo iki įrangos stokos ir neatitikimų; ypač ragina skirti darbuotojų teisingumo, civilinio administravimo, muitinių, dialogo, susitaikymo ir tarpininkavimo srityse, kad būtų užtikrinta tinkama ir pakankama patirtis BSGP misijoms; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę pateikti konkrečių pasiūlymų, kaip būtų galima išspręsti darbuotojų trūkumo klausimą, visų pirma civilinių krizių valdymo, konfliktų prevencijos, atkūrimo po krizės srityse ir pirmiau minėtuose sektoriuose;

114.  palankiai vertina raginimus labiau telkti pagrindinius karinius pajėgumus ir jais bendrai naudotis, gerinti misijų ir operacijų planavimo ir vykdymo pajėgumus, taip pat labiau integruoti civilines ir karines misijas ir operacijas; pabrėžia, kad nuolat reikia gerinti BSGP misijų ir operacijų veiklos rezultatus, be kita ko, atliekant rezultatų vertinimą, lyginamąją analizę, poveikio vertinimą, nustatant ir pritaikant įgytą patirtį ir plėtojant veiksmingų ir efektyvių BSGP veiksmų geriausią praktiką; vis dėlto apgailestauja dėl politinių bendradarbiavimo apribojimų, dėl kurių kartais užkertamas kelias geriausios praktikos pritaikymui kuriant sąveiką;

Prekyba ginklais

115.  primena, kad valstybės narės vykdo daugiau nei trečdalį pasaulinio ginklų eksporto; primygtinai ragina valstybes nares laikytis ne tik aštuonių Bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP (ES elgesio kodeksas ginklų eksporto srityje) kriterijų, bet ir ES plėtros politikos principų; ragina perduoti ES kompetencijas, susijusias su ginklų eksportą reglamentuojančiomis taisyklėmis; primena valstybėms narėms, kad besivystančios šalys savo finansinius išteklius pirmiausia turėtų investuoti į tvarią socialinę ir ekonominę plėtrą, demokratiją, žmogaus teises ir teisinę valstybę; primygtinai ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę bei valstybes nares pasinaudoti vykstančiu ES bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP persvarstymu siekiant sustiprinti ES kriterijų dėl ginklų eksporto įgyvendinimą ir stebėseną; labai apgailestauja dėl 2012 m. liepos mėn. žlugusių JT derybų dėl visuotinės Sutarties dėl prekybos ginklais; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę bei valstybes nares daryti spaudimą toms šalims, kurios nepritarė tvirtai visuotinei Sutarčiai dėl prekybos ginklais, kad klausimas būtų skubiai vėl iškeltas; ragina sudaryti stiprią ir tvirtą Sutartį dėl prekybos ginklais, kurioje reikalaujama dalyvaujančių valstybių atsisakyti eksportuoti ginklus ir ginkluotę, jei yra didelis pavojus, kad ginklai bus panaudoti vykdant šiurkščius tarptautinės žmogaus teisių teisės ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus ar sudarant sąlygas šiems pažeidimams, įskaitant genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus;

Konfliktų prevencija ir taikos kūrimas

116.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę teikti pasiūlymus dėl EIVT galimybių didinimo siekiant užkirsti kelią konfliktams ir kurti taiką, visų pirma remiantis Geteborgo programa, ir toliau plėsti ES galimybes užkirsti kelią konfliktams ir tarpininkauti, padėti vykti dialogui ir susitaikymui, pasitelkiant savo geresnius išteklius turinčius krizių valdymo pajėgumus; ragina pirmiausia kritiškai įvertinti ES politikos kryptis konfliktų prevencijos ir taikos kūrimo srityse siekiant, kad Komisijos pirmininko pavaduotoja ir Sąjungos vyriausioji įgaliotinė atsiskaitytų Parlamentui dėl pasiūlymų stiprinti Sąjungos išorės pajėgumus ir gebėjimą duoti atsaką šioje srityje; palankiai vertina Komisijos ir EIVT pasiūlymą 2013 m. į EIVT biudžetą įtraukti 500 000 EUR biudžeto eilutę, skirtą konfliktų prevencijos ir tarpininkavimo paramos tarnyboms, šių metų pabaigoje sėkmingai užbaigus Parlamento siūlomus parengiamuosius veiksmus; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę didinti moterų dalyvavimą konfliktų prevencijos, tarpininkavimo, dialogo, susitaikymo ir taikos kūrimo priemonėse;

117.  mano, kad pasiūlymas dėl savarankiško ar pusiau savarankiško Europos taikos instituto, palaikančio glaudžius ryšius su ES, kuris galėtų prisidėti prie konfliktų prevencijos ir tarpininkavimo gebėjimų stiprinimo Europoje, yra daug žadanti idėja; ragina suteikti tokiam institutui aiškiai apibrėžtus įgaliojimus vengiant esamų vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų dubliavimo ir sutelkiant dėmesį į neoficialaus tarpininkavimo diplomatiją bei žinių perdavimą tarp ES ir nepriklausomų tarpininkavimo veikėjų bei jų tarpe; laukia šiais metais pradėto Europos taikos instituto bandomojo projekto rezultatų; tikisi visapusiškai įsitraukti į diskusijas, po kurių galimai būtų sukurtas toks institutas;

Sankcijos ir ribojamosios priemonės

118.  mano, kad ES turėtų parengti nuoseklesnę politiką dėl požiūrio į autoritarinius režimus, atsižvelgiant į sankcijų ir ribojamųjų priemonių taikymą ir didinimą;

Ginklų neplatinimas ir nusiginklavimas

119.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę išanalizuoti, ar Europos Sąjunga veiksmingai sprendžia cheminių, biologinių, radioaktyvių ir branduolinių ginklų keliamą grėsmę, praėjus dešimtmečiui po 2003 m. ES kovos su masinio naikinimo ginklų platinimu strategijos patvirtinimo ir pasibaigus pratęstam 2008 m. naujų veiksmų krypčių įgyvendinimo terminui, ir pateikti Parlamentui ataskaitą dėl pasiūlymų stiprinti ES pajėgumus šioje politikos srityje;

120.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę išanalizuoti, ar Europos Sąjunga veiksmingai sprendžia šaulių ir lengvųjų ginklų bei kitų įprastų ginklų keliamą grėsmę, taip pat kitus su nusiginklavimu susijusius klausimus nuo tada, kai 2005 m. buvo patvirtinta šaulių ir lengvųjų ginklų strategija ir kitos atitinkamos politikos programos, įskaitant 2003 m. priimtą ES bendrąją poziciją dėl tarpininkavimo ginklų prekyboje ir ES ginklų embargo, ir pateikti Parlamentui ataskaitą dėl pasiūlymų stiprinti ES pajėgumus šioje politikos srityje;

Europos gynybos agentūra

121.  pakartoja savo raginimą valstybėms narėms stiprinti Europos bendradarbiavimą gynybos srityje, nes tai yra vienintelis įmanomas būdas įsitikinti, kad Europos karinės pajėgos ir toliau bus patikimos bei veiksnios mažėjant gynybos biudžetams; atkreipia dėmesį į padarytą pažangą pagal ES pajėgumų telkimo ir dalijimosi jais bei NATO pažangios gynybos principus ir mano, kad svarbu toliau siekti dviejų organizacijų sąveikos; pabrėžia, jog reikia toliau daryti pažangą telkiant lėšas ir jomis dalijantis, taip pat užtikrinant mokslinių tyrimų, plėtros ir pramoninio bendradarbiavimo gynybos srityje sąveiką Sąjungos lygmeniu; palankiai vertina tvirtesnio bendradarbiavimo iniciatyvas šioje srityje, įskaitant iniciatyvą „Weimar plus“;

122.  atsižvelgdamas į tai, primena esminį Europos gynybos agentūros (EGA) vaidmenį plėtojant ES pajėgumus ir įgyvendinant ginkluotės politiką; todėl ragina Tarybą stiprinti EGA institucinį pobūdį ir atskleisti visas jos galimybes, kaip numatyta Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 3 dalyje ir 45 straipsnyje;

123.  primygtinai ragina Tarybą ir valstybes nares tinkamai finansuoti EGA, kad ji galėtų vykdyti visas savo misijas ir užduotis; mano, kad geriausiai tai būtų galima padaryti finansuojant agentūros išlaidas darbuotojams ir einamąsias išlaidas iš Sąjungos biudžeto, pradedant nuo būsimos daugiametės finansinės programos; šiuo tikslu ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę pateikti reikiamus pasiūlymus;

Energetinis saugumas

124.  pažymi, jog Lisabonos sutarties 194 straipsnyje nustatyta, kad ES turi teisę imtis priemonių siekdama Europos mastu užtikrinti energijos tiekimo saugumą; todėl pabrėžia, kad siekiant padidinti energetinį saugumą ir kartu sustiprinti BUSP patikimumą ir veiksmingumą labai svarbu sumažinti energetinę priklausomybę nuo tokių trečiųjų šalių, kurios nepuoselėja bendrų vertybių ar pažeidžia ES vertybes; mano, kad tiekimo šaltinių ir tranzito maršrutų įvairinimas ir kliovimosi atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais ir švarios energijos šaltiniais bei tranzito maršrutais didinimas yra neatidėliotinas ir labai svarbus ES, kuri yra labai priklausoma nuo išorinių energijos tiekimo šaltinių; pažymi, kad pagrindinės įvairinimo kryptys yra Arktis, Viduržemio jūros baseinas ir Pietinis dujų koridorius iš Irako į Vidurinę Aziją ir Artimuosius Rytus, ir ragina Komisiją teikti prioritetą tokiems projektams; yra susirūpinęs dėl vėlavimo, susijusio su Pietinio dujų koridoriaus užbaigimu; pabrėžia, kad būtina siekti energetinio saugumo didinant energijos rūšių įvairovę ir atkreipia dėmesį į papildomas galimybes, kurias atveria suskystintų gamtinių dujų koridorius rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje kaip lankstus energijos šaltinis ir paskata didinti konkurenciją ES vidaus rinkoje; mano, jog ES turėtų užtikrinti, kad dabartinis pagrindinis importo šaltinis – Rusija – laikytųsi vidaus rinkos taisyklių, reglamentų pagal trečiąjį energetikos dokumentų rinkinį ir Energetikos chartijos sutarties; atkreipia dėmesį į dideles plėtros ir tarpusavio priklausomybės galimybes, kurias galėtų suteikti tarpžemyniniai atsinaujinančiosios energijos pažangieji tinklai, sujungiantys Europą ir Afriką;

125.  pažymi, kad 2011 m. Komisija pasiūlė sukurti keitimosi informacija dėl valstybių narių ir trečiųjų šalių tarpvyriausybinių susitarimų dėl energijos sistemą; mano, jog keitimasis geriausia patirtimi ir Komisijos politinė parama taip pat sustiprintų valstybių narių derybinę galią; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę reguliariai pranešti Parlamentui apie tokios sistemos kūrimą ir įgyvendinimą; ragina Komisiją į prekybos, asociacijos, partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimus su gamintojais ir tranzito šalimis įtraukti energetinio saugumo sąlygą, t. y. elgesio kodeksą pažeidus arba vienašališkai pakeitus tiekimo sąlygas;

Naujos grėsmės ir uždaviniai

126.  pabrėžia, kad vykdant bendrą užsienio ir saugumo politiką svarbią vietą turi užimti veiksmai sprendžiant naujos kartos stabilumo ir tarptautinio saugumo uždavinius, pavyzdžiui, klimato kaitos, tarptautinio nusikalstamumo ir terorizmo, kibernetinių išpuolių, branduolinių ir masinio naikinimo ginklų neplatinimo, žlugusių valstybių, piratavimo ir pandemijų;

Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės išorės aspektas

127.  primena, kad laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės išorės aspektas turi atlikti svarbų vaidmenį BUSP; pabrėžia, kad būtina organizuotai valdyti migracijos srautus siekiant užtikrinti bendradarbiavimą su kilmės ir tranzito šalimis;

Kultūrinis ir religinis dialogas

128.  mano, kad skirtingų religijų ir kultūrų dialogo ir tarpusavio supratimo skatinimas turėtų būti neatsiejama mūsų išorės santykių su trečiosiomis šalimis bei visuomenėmis ir visų pirma mūsų paramos sprendžiant konfliktus ir skatinant tolerantišką, įtraukią bei demokratinę visuomenę dalis;

o
o   o

129.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Tarybai, Komisijai, ES valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, NATO Generaliniam Sekretoriui, NATO Parlamentinės Asamblėjos Pirmininkui, ESBO pirmininko pareigas einančiam asmeniui, ESBO Parlamentinės Asamblėjos Pirmininkui, Europos Tarybos Ministrų komiteto Pirmininkui ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Pirmininkui.

(1) OL C 139, 2006 6 14, p. 1. (2) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0227. (3) OL C 349 E, 2010 12 22, p. 51. (4) OL C 351 E, 2011 12 2, p. 454. (5) OL C 351 E, 2011 12 2, p. 470. (6) OL C 351 E, 2011 12 2, p. 472. (7) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0126.

2012 m. rugsėjo 12 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl ataskaitų teikimo įpareigojimų pagal Reglamentą (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką (2011/2291(INI))

P7_TA(2012)0335 A7-0225/2012

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl ataskaitų teikimo įpareigojimų pagal Reglamentą (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką (COM(2011)0418),

–  atsižvelgdamas į 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 22 d. Komisijos žaliąją knygą „Bendros žuvininkystės politikos reforma“ (COM(2009)0163),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 13 d. Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl bendros žuvininkystės politikos (COM(2011)0425),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. vasario 5 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui dėl žvejybos pajėgumo ir pastangų rodiklių pagerinimo pagal bendrąją žuvininkystės politiką (COM(2007)0039),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 25 d. Komisijos komunikatą dėl konsultacijų dėl žvejybos galimybių (COM(2011)0298),

–  atsižvelgdamas į Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 12/2011 „Ar ES priemonės padėjo pritaikyti žvejybos laivynų pajėgumą prie esamų žvejybos galimybių?“,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. vasario 14 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl tam tikrų leidimų naudoti išteklius apribojimų vykdant bendrą žvejybos politiką persvarstymo (Šetlando ir jūrų plekšnių zonos)(1),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto pranešimą (A7-0225/2012),

A.  kadangi minėtoje Komisijos ataskaitoje dar kartą patvirtinama, kad vykdant dabartinę bendrą žuvininkystės politiką (BŽP) atsiliekama nuo jos tikslų, susijusių su ES žuvų apsauga ir tausojančiu naudojimu bei esamo žvejybos pajėgumo pritaikymu prie turimų žuvų išteklių;

B.  kadangi daugiau nei 60 proc. žuvų išteklių Europos vandenyse sugaunama viršijant didžiausią galimą tausios žvejybos laimikį, taip pat kadangi trūksta mokslinių duomenų apie daugelį rūšių;

C.  kadangi įsitikinta, kad vien tik bendras leidžiamas sužvejoti kiekis (BLSK) ir kvotų sistema nebuvo veiksmingi tausiai valdant kai kurių žuvų išteklius, ir kadangi ilgalaikiai valdymo planai yra labai svarbūs siekiant žuvų išteklius valdyti tausiai;

D.  kadangi mokslinių duomenų kartais trūksta arba jie yra nepatikimi ir tokių duomenų nustatymo modelių neapibrėžtumo lygis vis dar yra rimta problema, kai siekiama, kad daugelis žuvų išteklių būtų valdomi tausiai;

E.  kadangi dėl sparčiai didėjančios jūrų paukščių ir ruonių populiacijos kai kuriuose ES regionuose toliau blogėja sumažėjusių žuvų išteklių padėtis;

F.   kadangi tvarią žuvų išteklių išsaugojimą taip pat paveikė su klimato kaita susijęs pasaulinis atšilimas, taip pat su žmogaus veikla susijusi tarša;

G.  kadangi pastarąjį dešimtmetį labai daug darbo vietų Europos žuvininkystės pramonėje buvo panaikinta dėl prastos išteklių būklės, padidėjusių gamybos sąnaudų, kainų kritimo, kurį sukėlė pigesni importuoti produktai, ir technologijų pažangos; kadangi tuo pačiu metu ši technologinė pažanga kai kuriais atvejais gerokai padidino laivynų žvejybos pajėgumus;

H.  kadangi turimi duomenys apie faktinį Europos žvejybos laivyno pajėgumą nėra pakankamai patikimi, nes nebuvo atsižvelgta į technologijų pokyčius, o valstybės narės ne visada pateikia tikslius duomenis apie laivynų pajėgumus;

I.  kadangi, kaip numatoma, persvarsčius techninių priemonių sistemas bus parengtas svarbus teisės aktas siekiant nagrinėti ir suskirstyti apsaugos priemones;

1.  pažymi, kad Komisija jau įvykdė savo įsipareigojimus pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2371/2002, kuriuo remiantis Komisija įpareigota iki 2012 m. pabaigos pagal šio reglamento II (Apsauga ir tausojimas ) ir III (Žvejybos pajėgumo reguliavimas) skyrių nuostatas Europos Parlamentui ir Tarybai pateikti ataskaitą apie BŽP veiksmingumą;

2.  pažymi, kad Komisija taip pat įvykdė savo įsipareigojimą pagal tą patį reglamentą iki 2011 m. gruodžio 31 d. pateikti ataskaitą apie 17 straipsnio 2 dalyje išdėstytas žvejybos ribojimo 12 jūrmylių zonos vandenyse nuostatas;

Apsauga ir tausojimas (II skyrius)

3.   ragina Komisiją numatyti rengti ilgalaikius visų komercinės ES žvejybos regionų valdymo planus, taikant ypač decentralizuoto valdymo tvarką, kurios visapusiškai laikytųsi visos susijusios suinteresuotosios šalys; pabrėžia, kad regionais suskirstant bendrą žuvininkystės politiką žvejybos regionus galima suskirstyti pagal geografinius žvejybos regionus, kuriuose reikėtų atsižvelgti ir į įvairių Europos jūrų ypatumus, ir į smulkiosios žvejybos padėtį įvairiose zonose, siekiant kuo labiau priartinti valdymo priemones prie skirtingų laivų realios situacijos;

4.   ragina Komisiją, siekiant išsaugoti gyvuosius išteklius ir užtikrinti ilgalaikį aplinkos tvarumą, įvertinti galimybes sukurti uždarų zonų tinklą, kuriame tam tikrą laikotarpį būtų draudžiama bet kokia žvejybos veikla, siekiant padidinti žuvų produktyvumą ir išsaugoti gyvuosius vandens išteklius ir jūrų ekosistemą;

5.   mano, kad įgyvendinant tikslą užtikrinti tvarumą, svarstomose politikos srityse dėmesys turi būti sutelktas į žuvininkystės sektoriaus ateitį ir todėl į tai, kaip palengvinti naujosios žvejų kartos galimybes;

6.  ragina Komisiją, valstybes nares ir regionines patariamąsias tarybas ateityje taikyti ekosisteminį metodą, kuris būtų visų ilgalaikių valdymo planų pagrindas, mano, kad šie valdymo planai turėtų būti būsimosios BŽP ašis ir apimtų aiškiai nustatytus tikslus, kuriais nustatomos metinių žvejybos pastangų nustatymo taisyklės, atsižvelgiant į, viena vertus, esamų išteklių dydžio, žvejybos regiono struktūros ir, kita vertus, su tiksliniais ištekliais susijusio tikslo skirtumus, į jūrą išmetamų žuvų kriterijai ir sužvejoto kiekio kontrolė; šiuo atžvilgiu primygtinai ragina Tarybą be išimčių laikytis ilgalaikių valdymo planų tikslų;

7.  reiškia nusivylimą dėl dabartinės tarpinstitucinės aklavietės, susidariusios dėl tam tikrų siūlomų daugiamečių planų, kuri daro platesnio masto poveikį visiems kitiems ilgalaikiams valdymo planams;

8.  pabrėžia būtinybę išlaikyti ekologinės, ekonominės ir socialinės padėties pusiausvyrą kiekviename žvejybos regione, pripažįsta, kad, jeigu nebūtų gausių žuvų išteklių, nebūtų ir pelningos žuvininkystės pramonės, ir atkreipia dėmesį į tai, kad labai svarbu, jog žvejybos kontrolės taisyklėms pritartų Europos žvejai, todėl ragina regioninių patariamųjų tarybų atstovus ir kitus susijusius suinteresuotuosius subjektus aktyviau dalyvauti rengiant valdymo planus; mano, kad ateityje šių subjektų vaidmuo šiame procese turėtų būti daug svarbesnis; prašo atitinkamai regionais suskirstyti sistemą; siūlo, kad regioninės patariamosios tarybos siųstų Komisijai privalomą nuomonę apie visus pasiūlymo valdymo planus prieš tai, kai pateikiami jų pasiūlymai;

9.  pabrėžia tiesioginį išmetimo į jūrą, nepageidaujamos priegaudos ir žvejybos išteklių pereikvojimo ryšį ir būtinybę parengti veiksmingą ES lygmens neišmetimo į jūrą politiką, pagal kurią Europos žuvininkystės kontrolės agentūrai (EFCA) turėtų didesnius įgaliojimus sąžiningos taisyklių ir sankcijų sistemos, t. y. vienodų sąlygų sudarymo principo, veikimui užtikrinti; tvirtina, kad draudimas išmesti į jūrą turėtų būti įgyvendintas laipsniškai pagal atskirus žvejybos būdus, įtrauktas į įvairius valdymo planus ir neturėtų būti siejamas su įvairiais žuvų ištekliais; pabrėžia, kad reikėtų remti pasirinktą atrankinę žvejybos įrangą ir kitus įrenginius, kuriais mažinama arba nutraukiama netikslinių rūšių ar tikslinių rūšių jauniklių priegauda, taip pat kitus tausios žvejybos būdus; pabrėžia, kad nustatant bet kokią valdymo sistemą Europos Sąjungoje būtina atsižvelgti į mišrios žvejybos svarbą Sąjungos vandenyse, o tai reiškia, kad reikės prisitaikyti ir naudoti konkrečius metodus atsižvelgiant į atitinkamas zonas;

10.  mano, kad pagal reformuotą BŽP, regioniniu lygmeniu bendradarbiaujančios valstybės narės turėtų būti skatinamos bendradarbiauti su pramonės atstovais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais, kad nustatytų, kokius novatoriškus metodus reikėtų taikyti siekiant panaikinti žuvų išmetimo į jūrą praktiką atskiriems regionams ir žvejybos rūšims tinkamiausiu būdu;

11.  primygtinai ragina Komisiją nedelsiant spręsti pakankamai patikimų duomenų, kurie būtini patikimoms mokslinėms rekomendacijoms teikti, trūkumo klausimą; ragina Komisiją sukurti sistemą, pagal kurią ES žuvininkystės duomenų rinkimo programoje nustatytų duomenų rinkimo ir perdavimo įsipareigojimų nesilaikančioms valstybėms narėms būtų taikomos sankcijos; Pabrėžia, kad Komisijos skundai dėl duomenų stokos prieštarauja skurdžiam biudžetui, kuris skiriamas tų duomenų gavimui, todėl primygtinai reikalauja, kad duomenų rinkimui ir atitinkamiems moksliniams tyrimams būtų skiriamas tinkamas finansavimas valstybėse narėse; tuo pat metu primygtinai ragina Komisiją sukurti su valdymo planais ir sprendimais dėl BLSK ir kvotų susijusią sprendimų priėmimo sistemą, kuri būtų taikoma trūkstant duomenų ir būtų paremta atsargumo principu;

12.  pabrėžia, kad moksliniai tyrimai žuvininkystės srityje yra svarbi žuvininkystės valdymo priemonė, kuri būtina nustatant veiksnius, kurie daro įtaką žuvų išteklių vystymuisi, atliekant kiekybinį vertinimą ir kuriant modelius, kuriuos taikant galima numatyti išteklių vystymąsi, taip pat gerinant žvejybos įrankius, laivus ir žvejų darbo bei saugos sąlygas kartu atsižvelgiant į jų žinias ir patirtį; mano, kad būtina investuoti į žmogiškųjų išteklių mokymus, skirti atitinkamus finansinius išteklius bei skatinti įvairių valstybių narių įstaigų bendradarbiavimą;

13.  primygtinai ragina Komisiją imtis priemonių siekiant sumažinti žuvų ištekliams ruonių ir tam tikrų jūrų paukščių daromus neigiamus padarinius, visų pirma tuo atveju, kai konkrečiame regione šios rūšys yra invazinės;

Žvejybos pajėgumo reguliavimas (III skyrius)

14.  pabrėžia, kad nėra griežtos ir statistika pagrįstos perteklinių pajėgumų apibrėžties; ragina Komisiją nustatyti ES lygmens perteklinių pajėgumų apibrėžtį, priderinamą prie regioninių apibrėžčių, ir atsižvelgti į vietos ypatumus; taip pat ragina Komisiją iš naujo apibrėžti žvejybos pajėgumą taip, kad jis būtų pagrįstas laivo žvejybos pajėgumu ir faktinėmis jo žvejybos pastangomis; be to, pabrėžia poreikį apibrėžti smulkiąją žvejybą, kadangi nėra visuotinai taikomos apibrėžties, ir ją pritaikyti prie naujos BŽP tikslų;

15.  ragina Komisiją, remiantis 1999 m. Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) techninių konsultacijų rekomendacijomis, iki 2013 m. pabaigos apskaičiuoti Europos laivynų pajėgumus, siekiant nustatyti, kurie laivynai turi perteklinius pajėgumus, palyginti su turimais ištekliais, ir nustatyti, kiek jų reikia sumažinti ar ką reikia keisti; primygtinai siūlo pajėgumus apskaičiuoti ne tik pagal tonažą ir variklių galią, bet ir pagal naudojamų žvejybos įrankių tipą ir kiekį ir kitus parametrus, turinčius įtakos žvejybos pajėgumams;

16.  ragina Komisiją stebėti ir prie valstybių narių priderinti viršutines laivyno pajėgumo ribas, kad jos atitiktų patikimus duomenis ir būtų atsižvelgta į technologijų pažangą;

17.  primygtinai ragina valstybes nares atsižvelgiant į tikslius esamo laivynų pajėgumo, įskaitant variklių ir žvejybos pajėgumą, vertinimus, kai būtina, atlikti privalomus mažinimus, kad būtų pasiekti su tvaria kiekvieno žvejybos regiono pajėgumų riba susiję iš anksto nustatyti tikslai, siekiant spręsti likusio didžiulio perteklinio tam tikrų žvejybos laivynų pajėgumo problemą, už nesugebėjimą pasiekti tikslų taikant sankcijas, t. y. įšaldant iš Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo teikiamas lėšas;

18.  atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą įdiegti individualių perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistemą, kuriai būtų taikomos griežtos apsaugos priemonės, išskyrus smulkiąją žvejybą, ir prašyti, kad būtų nustatyta speciali tvarka smulkiajai ir pakrantės žvejybai, o ekologiškiems žvejybos laivams – lengvatinė tvarka ir nustatomos teikimo sąlygos, taip pat pagal kurią būtų svarstomas teisių sutelkimo klausimas ir galimybė panaikinti žvejybos koncesijas; mano, kad savanoriškos perleidžiamosios žvejybos koncesijos yra tik vienas iš būdų, kurias valstybės narės gali naudoti siekdamos sumažinti pajėgumų perteklių;

19.  pabrėžia, kad perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistema negali būti laikoma vienintele kovos su žvejybos išteklių pereikvojimu ir pertekliniais pajėgumais priemone, kai tai yra įrodyta, bet ji turėtų būti viena iš daugelio valstybių narių turimų papildomų valdymo priemonių, pagal kurią Komisija kartu su dviem teisės aktų leidėjais nustatytų platesnio masto sistemą, kontroliuotų ir stebėtų, kaip ji taikoma nacionaliniu lygmeniu (jeigu toks yra valstybės narės pasirinkimas), ir teisės aktų leidėjams reguliariai teiktų ataskaitas apie šios sistemos poveikį; šiuo požiūriu pabrėžia, kad kaip papildomas priemones ir toliau reikėtų remti atitinkamos įvairovės techninių priemonių, kuriomis skatinama selektyvi žvejyba, kūrimą, konkrečių zonų uždarymą ar leidimų žvejoti zonose, kurios yra biologiniu ir geografiniu aspektu pažeidžiamos, suteikimą tik tiems regioniniams laivams, kurie naudoja ekologiškus žvejybos įrankius;

20.  pabrėžia, kad būsimas Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas turi atsižvelgti į priemonių, skirtų sumažinti perteklinius pajėgumus, kai tai yra įrodyta, ir žvejybos laivynų dydį ir pajėgumus pritaikyti prie žvejybos galimybių ir ilgalaikio tausumo aspekto, socialinį ir ekonominį poveikį, ir todėl turi numatyti tinkamus finansinius asignavimus siekiant sušvelninti šį poveikį; mano, kad įvairios žuvų išteklių valdymo priemonės bus geriau suprantamos, priimamos ir taikomos, kuo aktyvesnis bus dalyvavimas, kuo aiškesni bus tikslai ir teikiama reikšmingesnė ekonominė ir socialinė pagalba suinteresuotiesiems subjektams;

21.  pabrėžia, kad būtina nustatyti aiškius terminus ir kuo skubiau daryti pažangą, kur reikia, pritaikant laivyną; pabrėžia, kad pirmenybę reikia teikti toms sistemoms, pagal kurias laivynai patys gali prisitaikyti prie žvejybos realybės, primygtinai ragina Komisiją numatyti priemonių sistemą, pagal kurią valstybėms narėms, kurios atitinkamų įsipareigojimų nevykdo nustatytais terminais, būtų taikomos sankcijos ir tai pat šiam procesui teikiamas atitinkamas finansavimas, taip pat ragina Komisiją toliau plėtoti ekologiškų ir socialinių sąlygų koncepciją, atsižvelgiant į galimybę naudotis žuvų ištekliais ir gauti atlygį, kuriuo būtų atlyginama už tausią žvejybą;

22.  atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą iki 2022 m. gruodžio 31 d. išlaikyti leidimą taikyti specialius žvejybos apribojimus; pritaria Komisijai, kad pakeitus nuostatas dėl 12 jūrmylių zonos, gali sugriūti bendra pusiausvyra, kuri buvo sukurta nustačius specialią tvarką; kita vertus, primena, kad 12 jūrmylių zonos sistemos tikslai visiškai skiriasi nuo tų, kurių siekiama imantis kitų apribojimų;

23.  ragina Komisiją nustatyti rezultatais grindžiamą valdymo sistemą, kuria būtų suteikiamos naudojimosi teisės, pagal kurias su tausia žvejyba susijusi prievolė įrodyti būtų priskiriama pramonei;

24.  mano, kad šiuo metu 12 jūrmylių zonoje reikėtų išlaikyti specialią smulkiajai žvejybai skirtą naudojimosi tvarką, taip pat reikėtų išlaikyti konkrečius apribojimus, skirtus Azorų, Madeiros ir Kanarų salų uostuose registruotiems laivams vandenyse aplink šiuos salynus, ypač biologiniu ir geografinių požiūriu pažeidžiamose zonose, nustatytose Tarybos reglamente (EB) Nr. 1954/2003(2);

25.  pažymi, kad Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komiteto ataskaitoje dėl Šetlando zonos, buvo teigiama, kad panaikinus zoną suintensyvėtų žvejyba jos teritorijoje ir kad atsižvelgdamas į tai ŽMTEK rekomendavo, kad zona turėtų būti išlaikyta toje pačioje vietoje;

26.  mano, kad ateityje ribotos žvejybos teritorijos, pvz., Šetlando zona, turėtų būti remiamos mokslinių kriterijų, įrodančių būtinybę įtraukti jas į biologiškai ir geografiškai jautrių teritorijų sąrašą, ypač jei siekiama, kad šie apribojimai būtų įtraukti į Bendrosios žuvininkystės politikos reguliavimo sistemą, pasitelkus pamatinį reglamentą;

27.  mano, kad reikia pripažinti ir palaikyti biologinės ramybės laikotarpio vaidmenį, nes tai yra svarbi ir veiksminga žvejybos išteklių saugojimo priemonė, kuri taip pat yra esminė tausaus žuvininkystės valdymo priemonė; nustatant biologinės ramybės laikotarpius tam tikrais svarbiais kai kurių žuvų rūšių gyvavimo ciklo etapais, o žvejybos veiklą leidžiant tik praėjus šiems laikotarpiams, suteikiama galimybė ištekliams vystytis;

o
o   o

28.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui ir valstybių narių vyriausybėms.

(1) OL C 290 E, 2006 11 29, p. 113. (2) OL L 289, 2003 11 7, p. 1.

2012 m. rugsėjo 12 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl bendros žuvininkystės politikos reformos. Bendrasis komunikatas (2011/2290(INI))

P7_TA(2012)0336 A7-0253/2012

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 1995 m. Susitarimą dėl 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos nuostatų, susijusių su vienos valstybės ribas viršijančių žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklių apsauga ir valdymu, įgyvendinimo (1995 m. rugpjūčio 4 d. Niujorko susitarimas),

–  atsižvelgdamas į 1995 m. spalio 31 d. Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) priimtą Atsakingos žuvininkystės kodeksą,

–  atsižvelgdamas į savo 2002 m. sausio 17 d. rezoliuciją dėl Komisijos žaliosios knygos dėl bendros žuvininkystės politikos ateities(1),

–  atsižvelgdamas į deklaraciją, parengtą 2002 m. rugpjūčio 26 d. – rugsėjo 4 d. Johanesburge vykusiame pasauliniame aukščiausiojo lygio susitikime tvaraus vystymosi klausimais,

–  atsižvelgdamas į 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką(2),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES tausiosios žuvininkystės įgyvendinimas taikant didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio principą“ (COM(2006)0360) ir į 2007 m. rugsėjo 6 d. Parlamento rezoliuciją dėl ES tausiosios žuvininkystės įgyvendinimo taikant didžiausio ilgalaikio sugaunamo kiekio principą(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2007 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl bendro žuvininkystės ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo(4),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Nepageidaujamos priegaudos sumažinimo ir jos išmetimo į jūrą panaikinimo Europos žvejyboje politika“ (COM(2007)0136) ir į savo 2008 m. sausio 31 d. rezoliuciją dėl nepageidaujamos priegaudos sumažinimo ir jos išmetimo į jūrą panaikinimo Europos žvejyboje politikos(5),

–  atsižvelgdamas į Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 12/2011 „Ar ES priemonės padėjo pritaikyti žvejybos laivynų pajėgumą prie esamų žvejybos galimybių?“,

–  atsižvelgdamas į 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/56/EB, nustatančią Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų direktyva)(6),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Bendrosios žuvininkystės politikos vaidmuo diegiant ekosisteminį jūrų valdymo metodą“ (COM(2008)0187) ir į savo 2009 m. sausio 13 d. rezoliuciją dėl BŽP ir ekosisteminio žvejybos valdymo metodo(7),

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2008 m. rugsėjo 3 d. komunikatą „Europos jūrų ir jūrininkystės mokslinių tyrimų strategija. Nuosekli Europos mokslinių tyrimų erdvės sistema tausiam vandenynų ir jūrų naudojimui remti“ (COM(2008)0534) ir į savo 2009 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl bendrosios žuvininkystės politikos taikomųjų mokslinių tyrimų(8),

–  atsižvelgdamas į savo 2009 m. balandžio 24 d. rezoliuciją dėl BŽP valdymo: Europos Parlamentas, regioninės patariamosios tarybos ir kitos organizacijos(9),

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) ir į savo 2009 m. gegužės 7 d. rezoliuciją dėl Parlamento naujo vaidmens ir atsakomybės įgyvendinant Lisabonos sutartį(10),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Darnios akvakultūros ateities kūrimas. Naujas postūmis įgyvendinti Europos akvakultūros darnios plėtros strategiją“(COM(2009)0162),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 22 d. Komisijos žaliąją knygą „Bendros žuvininkystės politikos reforma“ (COM(2009)0163),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. vasario 25 d. rezoliuciją dėl Žaliosios knygos dėl bendros žuvininkystės politikos reformos(11),

–  atsižvelgdamas į Nagojos protokolo, paskelbto po 2010 m. spalio 18–29 d. Nagojoje vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo biologinės įvairovės klausimais, Aichi 6 tikslą,

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2011 m. liepos 13 d. pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl bendros žuvininkystės politikos (COM(2011)0425) ir kartu su šiuo pasiūlymu pateiktą Komisijos tarnybų darbinį dokumentą (SEC(2011)0891),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Bendros žuvininkystės politikos reforma“ (COM(2011)0417),

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (COM(2011)0804),

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl bendro žuvininkystės ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo (COM(2011)0416),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl bendros žuvininkystės politikos išorės aspekto (COM(2011)0424),

–  atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą dėl ataskaitų teikimo įpareigojimų pagal 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką (COM(2011)0418),

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. vasario 16 d. rezoliuciją dėl bendros žuvininkystės politikos indėlio į viešųjų gėrybių kūrimą(12),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. gegužės 12 d. rezoliuciją dėl naftos kainos augimo kilusios Europos žuvininkystės sektoriaus krizės(13),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „2020 m. Europa“ (COM(2010)2020),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto pranešimą ir į Vystymosi bei Regioninės plėtros komitetų nuomones (A7-0253/2012),

A.  kadangi tai pirmas kartas bendros žuvininkystės politikos (BŽP) istorijoje, kai nustatant reformuotą BŽP Parlamentas veikia kaip teisėkūros institucija;

B.  kadangi žvejybos pramonė strategiškai svarbi žuvies produktų tiekimo visuomenei ir stabilaus apsirūpinimo maistu įvairiose valstybėse narėse ir pačioje Europos Sąjungoje požiūriu ir kadangi ji svariai prisideda prie pakrančių bendruomenių socialinės ir ekonominės gerovės, prie vystymosi vietos lygmeniu, užimtumo, ekonominės veiklos ir prie darbo vietų išsaugojimo bei kūrimo gamybos ir vartojimo sektoriuose, taip pat prie vietos kultūros tradicijų išsaugojimo;

C.  kadangi, nežiūrint į pažangą, padarytą ją persvarsčius 2002 m., dabartiniame komunikate primenama, kad pagal ankstesniąją BŽP nepavyko pasiekti kai kurių svarbiausių jos tikslų: daugybės išteklių žvejybos kvotos viršytos, nepaisant subsidijų ekonominė padėtis kai kuriose ES laivyno dalyse nestabili, žvejybos sektoriuje prarandamos darbo vietos ir jos nepatrauklios, ypač šiame sektoriuje pradedančiam dirbti jaunimui, daugybės nuo žuvininkystės priklausančių pakrančių bendruomenių padėtis pavojinga;

D.  kadangi ankstesnė BŽP vis dėlto padarė tam tikrą teigiamą poveikį ir leido atkurti kai kuriuos išteklius bei sukurti regionines patariamąsias tarybas;

E.  kadangi gyvybiškai svarbu, jog įgyvendinant BŽP žuvininkystės sektoriuje būtų vadovaujamasi požiūriu, pagal kurį būtų atsižvelgta į ekologinį, taip pat ekonominį ir socialinį aspektus (tris BŽP reformos ramsčius), kad visuomet būtų rastas kompromisas tarp esamų išteklių padėties įvairiose jūrų zonose ir socialinės ir ekonominės pakrančių bendruomenių, kurios, siekdamos užsitikrinti darbo vietas ir gerovę, priklauso nuo pakrantės žvejybos, struktūros;

F.  kadangi ES užtikrina 4,6 proc. pasaulinės žuvininkystės ir akvakultūros produkcijos ir yra ketvirta pagal dydį gamintoja pasaulyje; kadangi nežiūrint į tai ES importuoja daugiau kaip 60 proc. jos suvartojamos žuvies;

G.  kadangi, nors pripažinta, kad stinga mokslinių duomenų, Komisijos skaičiavimais, 75 proc. ES žuvų išteklių pereikvoti, daugiau kaip 60 proc. išteklių Europos vandenyse žvejojama viršijant didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio dydį ir dėl nesugebėjimo užtikrinti tausaus žuvininkystės valdymo ES praranda apie 1,8 mlrd. EUR per metus;

H.  kadangi, nežiūrint į tai, kai kurie ES žuvininkystės metodai pripažinti tausiais ir tai rodo, kad valdymo institucijų, žvejybos pramonės ir kitų suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimas gali duoti gerų rezultatų;

I.  kadangi, pasak Komisijos, nuo 2003 m. pagal Tarybos sprendimus mokslininkų rekomendacijų ribos viršytos vidutiniškai 47 proc. ir šiuo metu peržvejojama apytikriai 63 proc. Atlanto vandenyno išteklių – tai pasakytina ir apie 82 proc. Viduržemio jūros išteklių, o Baltijos jūroje peržvejotos keturios iš šešių žuvų;

J.  kadangi, nors dėl prastos žuvų išteklių būklės, pigesnių importinių prekių nulemto kainų kritimo ir technologinės pažangos ES žvejybos pramonė 2002–2007 m. prarado 30 proc. darbo vietų, apytikriais duomenimis, žuvininkystės sektorius (įskaitant akvakultūrą) šiuo laikotarpiu vis tiek uždirbo 34,2 mlrd. EUR metinių pajamų, be to, žvejybos, žuvų apdorojimo ir prekybos žuvimi sektoriuose, pirmiausia pakrančių, atokiuose regionuose ir salose sukurta daugiau kaip 350 000 darbo gamybos ir vartojimo sektoriuose vietų; kadangi, nepaisant prarastų darbo vietų, dėl technologijų pažangos gerokai padidėjo laivynų žvejybos pajėgumas;

K.  kadangi turimi duomenys apie faktinį Europos žvejybos laivyno pajėgumą nėra patikimi, nes nebuvo atsižvelgta į technologijų pažangą ir valstybės narės nepateikia tikslių duomenų apie laivyno pajėgumus;

L.  kadangi prekybos žuvimis būdai, pirmojo pardavimo kainų nustatymo būdai ir nereguliarus žvejybos pobūdis lemia žvejybos pramonėje dirbančių asmenų pajamų ir atlyginimų nesaugumą, taigi šiam sektoriui būtina išsaugoti adekvatų nacionalinį ir ES viešąjį finansavimą;

M.  kadangi tradiciniais žvejybos įrankiais vykdomos ir smulkiosios žvejybos laivynų, įskaitant tuos, kurie gaudo moliuskus ir vykdo kitokią tradicinę ir ekstensyvios akvakultūros veiklą, ir didesnio masto pramoninio pobūdžio laivynų ypatybės labai skiriasi – kaip ir skirtingose ES dalyse eksploatuojami laivynai, nesvarbu, kokio dydžio būtų laivai; kadangi dėl to tinkamos valdymo priemonės negali būti taikomos, o problemos sprendžiamos pagal vienodą pavyzdį, taigi skirtingiems laivynams turi būti taikoma skirtinga tvarka;

N.  kadangi įgyvendinant BŽP reformą turi būti užtikrinta, kad tradiciniais žvejybos įrankiais vykdomos ir smulkiosios žvejybos laivynai bei pakrančių vietovės, įskaitant atokiausius regionus, kurie labai priklausomi nuo žvejybos ir kuriems pagal naująją BŽP gali būti reikalinga pereinamojo laikotarpio socialinė ir ekonominė parama, ateityje išgyventų, tačiau dėl to neturi padidėti bendras laivynų pajėgumas;

O.  kadangi būtina, kad apibrėžiant ir vystant naująją BŽP dalyvautų pramoninio laivyno ir nedidelio masto laivynų ir akvakultūros sektoriaus atstovai;

P.  kadangi ypač svarbų vaidmenį perdirbimo ir akvakultūros sektoriuje, vykdant pagalbines vadovavimo ir administravimo užduotis ir renkant moliuskus atlieka moterys; kadangi jos dirba ir žūklės sektoriuje, nors ir mažesniu mastu; kadangi, nežiūrint į tai, jų svarbus indėlis labai dažnai nėra tinkamai pripažįstamas ir už jį nėra tinkamai atlyginama;

Q.  kadangi remiantis Lisabonos sutartimi reikalaujama užtikrinti Sąjungos politikos sričių suderinamumą, įskaitant BŽP reformos srityje;

R.  kadangi Europoje ir visame pasaulyje žuvininkystės ir akvakultūros produktai labai svarbūs žmonių mitybai, nes tai sveiko, baltymais turtingo, maisto šaltinis;

S.  kadangi mokiniai nuo ankstyvo amžiaus turi būti mokomi apie didelę žuvų rūšių įvairovę ir tų rūšių sezoniškumą;

T.  kadangi vartotojai turi būti nuolat informuojami apie prieinamą didelę rūšių įvairovę siekiant sumažinti pernelyg intensyvų kai kurių išteklių vartojimą;

U.  kadangi įgyvendinant BŽP turėtų būtų prisiimama atsakomybė už jos sąnaudų finansavimą, pirmiausia už jos pagrindu priimamus sprendimus ir priemones;

Reformos tikslai
I.Aplinkosauginis tvarumas
Jūrų biologinių išteklių išsaugojimo priemonės

1.  mano, kad pagrindinis bet kokios žuvininkystės politikos tikslas – užtikrinti visuomenės aprūpinimą žuvimis ir pakrančių bendruomenių vystymąsi skatinant užimtumą ir gerinant žvejybos specialistų darbo sąlygas, kartu siekiant, kad ištekliai taptų ilgalaikiai, nes taip būtų sudarytos sąlygos juos tinkamai saugoti;

2.  mano, kad, jei ES ketina užtikrinti ilgalaikį aplinkosauginį tvarumą – o tai yra ES žvejybos ir akvakultūros sektoriaus ekonominio ir socialinio gyvybingumo užtikrinimo prielaida – BŽP (išgaunamajai žuvininkystei ir akvakultūros sektoriui) būtina visapusiška plataus užmojo reforma; laikosi nuomonės, kad reformuota politika turi būti glaudžiau derinama su kitų sričių ES politika, pvz., su sanglaudos, aplinkos apsaugos, žemės ūkio ir išorės veiksmų politika, ir kad būsimieji tarptautiniai tausios žuvininkystės susitarimai turi ją atitikti; atsižvelgdamas į tai pažymi, kad svarbios tokios priemonės, kaip integruota jūrų politika ir makroregioninis požiūris, kuriomis gali būti užtikrinta glaudesnė integracija;

3.  pabrėžia, kad vykdant bet kurios srities ir visų sričių žuvininkystės politiką turėtų būti atsižvelgta į daugybę aspektų – socialinį, aplinkosauginį ir ekonominį – kurie reikalauja vadovautis integruotu ir subalansuotu požiūriu, o tai nesuderinama su vizija, pagal kurią nustatoma jų hierarchija atsižvelgiant į a priori apibrėžtus prioritetus;

4.  pabrėžia, kad tinkamai administruojant ES išgaunamosios žuvininkystės ir akvakultūros sektorių pagal visuotinio tvarumo principą jis labiau prisidėtų prie Europos visuomenės reikmių užtikrinimo apsirūpinimo maistu ir jo kokybės, užimtumo, aplinkos apsaugos, taip pat dinamiškos ir įvairios žvejybos bei pakrančių bendruomenių palaikymo požiūriais;

5.  pripažįsta, kad žvejyba užtikrino darbo vietas ne vienai daugybės netoli Europos pakrančių gyvuojančių bendruomenių, kurios dažnai ekonomiškai silpnos, kartai; mano, kad visos šios bendruomenės – nesvarbu, koks jų dydis – nusipelno būti saugomos Europos žuvininkystės politikos pagrindu ir kad turi būti išsaugotas istorinis šių bendruomenių ir vandenų, kuriuose jos istoriškai vertėsi žvejyba, ryšys;

6.  yra įsitikinęs, kad taikant sąlygiškumo sampratą paskatos turėtų būti siūlomos tiems, kurie žvejoja ar gaudo moliuskus tausiai – naudodami aplinkosauginiu požiūriu tausias, nedidelį poveikį darančias selektyvias žvejybos priemones ir metodus – siekiant užtikrinti, kad ši žvejybos praktika būtų plačiai naudojama ir kad pakrančių bendruomenės vystytųsi tvariai; mano, kad pati žvejybos pramonė turi atlikti svarbų vaidmenį vystydama tausius žvejybos metodus ir kad visos šios paskatos turėtų būti siūlomos kuo labiau įtraukiant suinteresuotąsias šalis ir bendradarbiaujant su žvejų ir kitomis suinteresuotomis tarnybomis; pažymi, kad tai apima savanoriško ES ekologinio ženklo, kuris galėtų būti subrangos būdu perduotas esamiems sertifikavimo organams, rėmimą siekiant užtikrinti vienodos sąlygas žvejams ir gamintojams ES ir už jos ribų;

7.  yra įsitikinęs, kad įgyvendinant BŽP reformą turi būti parengtos tinkamos ir veiksmingos priemonės ekosisteminiam žuvininkystės valdymui paremti; todėl mano, kad daugiamečiuose valdymo planuose būtina atsižvelgta į šį ekosisteminį metodą; laikosi nuomonės, kad būtina užkirsti kelią institucijų neveiklumui šių daugiamečių valdymo planų klausimu ir kad turėtų būti taikoma įprasta teisėkūros procedūra; be to, mano, kad tikri mikrovaldymo įgaliojimai turi būti perduoti valstybės narėms, bendradarbiaujančiam regioniniu pagrindu;

8.  pakartoja, kad visi pokyčiai jūrų ir pakrančių teritorijose turi atitikti aplinkos apsaugos teisės aktus, pvz., Jūrų strategijos pagrindų direktyvą ir biologinės įvairovės apsaugos direktyvas, nes gera aplinkos būklė turėtų būti bet kokios veiklos jūrų ir pakrančių regionuose prielaida;

9.  pabrėžia, jog įgyvendinant BŽP žuvininkystės valdymo srityje turi būti vadovaujamasi atsargumo principu ir užtikrinama, kad gyvieji jūrų biologiniai ištekliai būtų tausiai naudojami taip, kad atkurti ir išsaugoti visų žvejojamų rūšių išteklių populiacijų dydžiai būtų panašūs į dydžius, reikalingus užtikrinti didžiausiam galimam tausios žvejybos laimikiui; pabrėžia, kad pagrindiniame reglamente turi būti nustatytas aiškus tvarkaraštis, įskaitant galutinį terminą; pabrėžia, kad, siekiant pamažu atsisakyti peržvejojimo tais atvejais, kai jis užfiksuojamas, ir užtikrinti tausų išteklių išsaugojimą – o šiuo tikslu būtini patikimi moksliniai duomenys – būtina skirti tinkamus ekonominius išteklius BŽP įgyvendinti;

10.  yra įsitikinęs, kad nedelsiant turi būti įgyvendintas tikslas pasiekti žuvų mirtingumu grindžiamą didžiausią galimą tausios žvejybos laimikį, nes taip bus reikšmingai prisidėta prie išteklių tausumo pusiausvyros grąžinimo; ragina Komisiją ir valstybes nares operatyviai įgyvendinti šį tikslą vadovaujantis patikimais moksliniais duomenimis ir atsižvelgiant į socialines ir ekonomines pasekmes;

11.  tačiau atkreipia dėmesį į sunkumus, susijusius su didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio principo įgyvendinimu, pirmiausia mišrios žuvininkystės atveju ar tuo atveju, kai mokslinių duomenų apie žuvų išteklius neturima arba jie nepatikimi; todėl ragina skirti tinkamą finansavimą moksliniams tyrimams atlikti ir duomenims rinkti siekiant įgyvendinti tausią žvejybos politiką;

12.  ragina Komisiją užtikrinti, kad būtų parengti ilgalaikiai visų ES žuvininkystės sričių valdymo planai ir kad visi šie planai būtų grindžiami ekosisteminiu principu, o pagrindinis vaidmuo kiekviename plane, pagal kurį bus apibrėžtos metinių žvejybos pastangų nustatymo taisyklės atsižvelgiant į dabartinio žuvininkystės išteklių dydžio ir struktūros ir tikslinių išteklių tikslo skirtumą, būtų skirtas aiškiai apibrėžtiems tikslams ir laimikio kontrolės taisyklėms; atsižvelgdamas į tai ragina Tarybą be išimties vadovautis ilgalaikiais valdymo planų tikslais;

13.  pabrėžia, kad žuvų išmetimas į jūrą, nepageidaujama priegauda ir peržvejojimas tiesiogiai susiję, ir supranta Komisijos argumentus ir būtinybę vystyti ES lygmeniu veiksmingą politiką, pagal kurią būtų draudžiama išmesti žuvis į jūrą ir kurią įgyvendinant Europos žuvininkystės kontrolės agentūrai būtų numatyta daugiau galių teisingai taisyklių ir sankcijų sistemai užtikrinti remiantis vienodo požiūrio principu;

14.  todėl siūlo, kad būtų privaloma pateikti išsamius dokumentus, kuriuose būtų nurodytas viršytas konkretus tam tikros rūšies sužvejotų ir neiškrautų žuvų kiekis, siekiant patenkinti mokslinių tyrimų reikmes ir sudaryti sąlygas vystyti selektyviai laivų įrangai visapusiškai atsižvelgiant į faktus;

15.  yra įsitikinęs, kad laipsniškas žuvų išmetimo į jūrą atsisakymas turėtų būti grindžiamas žvejybos rūšimi ir priklausyti nuo įvairių savybių, taip pat nuo faktų, susijusių su skirtinga specifika ir žvejybos rūšimis, atsižvelgiant į tai, kad tai lengviau pasiekiama su kuria nors viena rūšimi susijusios žvejybos srityje ir kad mišrios žvejybos srityje esama problemų, kurios turi būti išspręstos; pabrėžia, kad turi būti atsižvelgta į gamintojų ir žvejų organizacijas, kurios turėtų būti aktyviai įtraukiamos; pabrėžia, kad atsisakant žuvų išmetimo į jūrą kartu turėtų būti taikomos techninės priemonės, skirtos sumažinti ar pašalinti nepageidaujamai priegaudai, ir numatomos paskatos selektyvios žvejybos praktikai skatinti; laikosi nuomonės, kad prioritetas pirmiausia turėtų būti teikiamas siekiui išvengti nepageidaujamos priegaudos, o ne ją valdyti; atsižvelgdamas į tai reiškia susirūpinimą dėl paralelinės išmetamų į jūrą žuvų rinkos atsiradimo, kuri gali kelti grėsmę ekosistemai ir Europos žuvininkystės sektoriui; pabrėžia, kad dėl to turėtų būti numatytos tinkamos apsaugos priemonės; taip pat pabrėžia būtinybę įtraukti suinteresuotąsias šalis ir atidžiai apibrėžti įpareigojimą iškrauti žuvis bei tolesnį jų panaudojimą, kad būtų išvengta situacijos, kai vietoj nepageidaujamų žuvų jūroje nepageidaujamos žuvys atsiranda krante;

16.  pabrėžia būtinybę skatinti mokslinius tyrimus ir skirti jiems tinkamą finansavimą, taip pat vystyti žvejybos priemones ir žvejybos metodus taip, kad būtų išvengta nepageidaujamo laimikio; ragina Komisiją siūlyti pakankamas ir tinkamas priemones ir šiuo tikslu užtikrinti valstybėms narėms finansinę paramą; šiuo tikslu pabrėžia, kad svarbu spręsti mišrios žvejybos valdymo klausimą; pažymi, kad esama išmetamų į jūrą žuvų kiekio mažinimo ar panaikinimo technologija nėra vienodai veiksminga visų tipų žvejybai; todėl ragina Komisiją skatinti mokslininkų ir žvejų partnerystes, atsižvelgti į jų nuomones rengiant savo politiką ir padėti valstybėms narėms vystyti naujus žvejybos metodus;

17.  ragina Komisiją ir valstybes nares nedelsiant įgyvendinti bandomuosius projektus, pagal kuriuos būtų siekiama gerinti žvejybos priemonių selektyvumą;

18.  atkreipia dėmesį į tai, kad žuvų išmetimo į jūrą panaikinimo priemonės taikymas mišrios žvejybos atveju, taip pat Viduržemio jūroje, bet ne tik joje, sudėtingas dėl taikomos specifinės žvejybos praktikos ir specifinių klimato ir geologinių sąlygų; mano, kad būtinos tolesnės konsultacijos siekiant įveikti sunkumus, susijusius su priegaudos surinkimo ir apdorojimo būtinos infrastruktūros sukūrimu, kaip siūlo Komisija; ragina imtis tolesnių priemonių, reikalingų žuvų jauniklių priegaudai mažinti ir prekybai žuvų jaunikliais riboti;

19.   ragina Komisiją, siekiant išsaugoti gyvuosius išteklius ir užtikrinti ilgalaikį aplinkos tvarumą, įvertinti galimybes sukurti uždarų zonų tinklą, kuriame tam tikrą laikotarpį būtų draudžiama bet kokia žvejybos veikla, siekiant padidinti žuvų produktyvumą ir išsaugoti gyvuosius vandens išteklius ir jūrų ekosistemą;

20.  atkreipia dėmesį į specifines atokiausių regionų, kurie labai priklausomi nuo žvejybos (daugiausia smulkiosios) ir kuriuos supa giluminiai vandenys, ekonomines, socialines ir demografines savybes; laikosi nuomonės, kad patekimą į jų biogeografiniu požiūriu jautrias jūrų zonas būtina užtikrinti tik vietos laivynams, kurie naudoja aplinkai nekenksmingas žvejybos priemones;

21.  reiškia abejonę dėl pasiūlymų, susijusių su prekyba priegauda, ir pažymi, kad, jei jie būtų įgyvendinti, turėtų būti nustatytos tinkamos apsaugos priemonės, kad būtų išvengta paralelinės rinkos, dėl kurios žvejai būtų skatinami žvejoti daugiau, atsiradimo;

22.  yra įsitikinęs, kad draudimas išmesti žuvis į jūrą žuvininkystės sektoriuje turėtų būti pradėtas taikyti pamažu, kad sektoriui būtų lengviau prisitaikyti; pabrėžia, kad pradedant pamažu taikyti šį draudimą turėtų aktyviai dalyvauti gamintojų organizacijos;

23.  prašo Komisijos padėti valstybėms narėms įveikti įvairias socialines ir ekonomines draudimo išmesti žuvis į jūrą įvedimo pasekmes;

24.  pabrėžia, kad norint pradėti taikyti priemones, skirtas pamažu atsisakyti žuvų išmetimo į jūrą, reikėtų iš esmės reformuoti kontrolės ir vykdymo sistemą; prašo Komisijos padėti valstybėms narėms šiuo klausimu, siekiant užtikrinti, kad draudimas būtų taikomas visiems vienodai; yra įsitikinęs, kad Europos žuvininkystės kontrolės agentūra turi būti tinkamai remiama suteikiant jai pakankamus įgaliojimus ir išteklius, reikalingus jos pareigoms atlikti ir taip padėti valstybėms narėms taikyti jų taisyklių ir sankcijų sistemas;

25.  ragina Komisiją ištirti žuvų išteklių mažėjimą, kurį lemia gamtos plėšrūnai, pvz., jūrų liūtai, ruoniai ir kormoranai, ir bendradarbiaujant su susijusiomis valstybėmis narėmis parengti ir įgyvendinti valdymo planus, pagal kuriuos būtų reguliuojamos šių gyvūnų populiacijos;

26.  ragina Komisiją įgyvendinti programas, skirtas tiek moksleiviams, tiek vartotojams šviesti apie esamą rūšių įvairovę ir tausiai pagamintos žuvies vartojimo svarbą;

27.  primena Lisabonos sutartyje nustatytą įsipareigojimą užtikrinti Sąjungos įvairių sričių politikos, įskaitant BŽP reformą, suderinamumą;

Stebėsena ir kokybiškų duomenų rinkimas

28.  laikosi nuomonės, kad mokslinių duomenų, taip pat socialinio ir ekonominio poveikio vertinimų, susijusių su įvairiais ištekliais įvairių jūrų baseinuose ir jų atitinkamomis ekosistemomis, patikimumas ir prieinamumas, taip pat taikomų modelių gerinimas ir standartizavimas turi būti vienas iš svarbiausių reformos prioritetų; reiškia susirūpinimą dėl to, kad stinga patikimų prieinamų mokslinių duomenų, kurie būtini patikimoms mokslinėms rekomendacijoms rengti;

29.  pabrėžia, kad moksliniai tyrimai žuvininkystės srityje yra svarbi žuvininkystės valdymo priemonė, kuri būtina norint nustatyti įtaką žuvininkystės išteklių vystymuisi darančius veiksnius, siekiant atlikti kiekybinį vertinimą ir kurti modelius, kuriuos taikant būtų galima numatyti jų vystymąsi, taip pat gerinti žvejybos priemones, laivus ir žvejų darbo bei saugos sąlygas kartu plečiant jų žinias ir patirtį;

30.  ragina Komisiją teikti pasiūlymus dėl veiksmingo, ES lygmeniu suderinto, kokybiškų duomenų rinkimo mokslininkams; kartu primygtinai ragina ją nustatyti sprendimų priėmimo sistemą, taikytiną tada, kai pritrūkstama duomenų, ir pasiūlyti mokslinius modelius, kuriais būtų grindžiamas mišrios žvejybos valdymas; pažymi, kad be mokslininkų į informacijos rinkimą ir analizę būtina įtraukti žvejus ir suinteresuotąsias šalis ir aktyviai vystyti partnerystes mokslių tyrimų srityje;

31.  pažymi, kad viena iš pagrindinių šio bazinių mokslinių duomenų apie daugumą žuvų išteklių stygiaus priežasčių yra netinkama valstybių narių atskaitomybė, tinkamo finansavimo stoka ir riboti žmogiškieji ir techniniai ištekliai valstybėse narėse; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją sukurti sistemą, pagal kurią valstybėms narėms, nevykdančioms savo duomenų rinkimo ir perdavimo įsipareigojimų, būtų taikomos sankcijos; yra įsitikinęs, kad Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas (EJRŽF) turėtų teikti valstybėms narėms techninę ir finansinę pagalbą patikimiems duomenims rinkti ir analizuoti ir kad turi būti skirti tinkami finansiniai ištekliai susijusiems moksliniams tyrimams valstybėse narėse atlikti;

32.  pažymi, kad Sąjungos indėlis finansuojant mokslinių duomenų rinkimą, tvarkymą ir prieinamumą, siekiant skatinti žiniomis pagrįstą valdymą, šiuo metu neviršija 50 proc.; todėl ragina stiprinti Sąjungos pastangas šioje srityje;

33.  ragina Komisiją nustatyti perteklinių pajėgumų ES lygmeniu apibrėžtį, kuri būtų suderinta su regioninėmis apibrėžtimis atsižvelgiant į vietos specifiką; toliau ragina Komisiją iš naujo apibrėžti žvejybos pajėgumą taip, kad būtų atsižvelgta ir į laivo žvejybos pajėgumą, ir į faktines žvejybos pastangas; be to, pabrėžia būtinybę apibrėžti smulkiąją žvejybą, siekiant ją atskirti nuo pramoninės žvejybos;

II.Socialinis ir ekonominis tvarumas

34.  mano, kad gyvieji jūrų ištekliai – bendras visuomenės turtas, kuris negali būti privatizuotas; nepritaria, kad būtų kuriamos privačios nuosavybės teisės, pagal kurias būtų leidžiama naudoti šį viešąjį turtą;

35.  pažymi, kad į pagrindinį reglamentą, skirtą perleidžiamosioms žvejybos koncesijoms įvesti, įtrauktas pasiūlymas – kaip vienintelė priemonė perteklinio pajėgumo problemai spręsti – galėtų lemti antikonkurencinę, spekuliacinę veiklą ir jos koncentraciją, ir todėl laikosi nuomonės, kad vadovavimasis juo turėtų būti savanoriško pobūdžio ir priklausyti nuo valstybių narių sprendimo – kaip šiuo metu ir yra; pažymi, jog tiesioginė kai kurių valstybių narių, jau pradėjusių taikyti perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistemas nenustačius veiksmingų apribojimų ir apsaugos priemonių, patirtis rodo, kad esama tiesioginio jų įvedimo ir žvejybos teisių koncentracijos kelių prekybininkų rankose ryšio ir kad dėl to, savo ruožtu, didėja žuvininkystės produktų kainos; pažymi, kad, nors kai kuriose šalyse įgyvendinus šią sistemą sumažėjo laivyno pajėgumas, tai pasiekta daugiausia smulkiosios ir tradiciniais žvejybos įrankiais vykdomos pakrančių žvejybos laivynų sąskaita; šie laivynai nėra aplinkai kenksmingiausi laivyno segmentai, tačiau ekonominiu požiūriu šiai pramonės daliai gresia didžiausias pavojus ir ji užtikrina daugiausia darbo vietų ir ekonominę veiklą pakrančių regionuose; primena, kad sumažinus žvejybos pajėgumą nebūtinai apribojama žvejybos veikla – taip žuvininkystės išteklių išnaudojimas tik sukoncentruojamas kelių ekonomiškai konkurencingų vykdytojų rankose; pabrėžia, kad įvedus perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistemas turėtų būti pritaikytos tinkamos apsaugos priemonės, kuriomis būtų apsaugota smulkioji ir pakrančių žvejyba;

36.  yra įsitikinęs, kad pirmenybinė prieiga į žvejybos rajonus turėtų būti siūloma tiems, kurie socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriu žvejoja atsakingai; pažymi, kad kai kuriose žuvininkystės srityse pajėgumai gali būti sumažinti netaikant perleidžiamųjų žvejybos koncesijų; ragina valstybes nares įgyvendinti priemones, kurios jų sąlygomis tinkamiausios, ir prireikus mažinti pajėgumą;

37.  mano, kad be kitų veiksnių poveikį žuvininkystės sektoriaus ekonominiam gyvybingumui daro naftos kainų svyravimas; ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl tinkamų priemonių, reikalingų pagerinti efektyviam kuro vartojimui žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje nedidinant žvejybos pajėgumų, palengvinti sunkią ekonominę padėtį, į kurią yra patekę Europos žvejai ir žuvininkystės ūkiu besiverčiantys asmenys, ir į tai atsižvelgiant pasiūlyti pakrančių regionams ir saloms, ypač atokiausiems regionams skirtą veiksmų planą;

38.  primena, kad dėl vykdomos žuvininkystės veiklos pasaulio vandenynai yra mitybos, apsirūpinimo maistu ir pragyvenimo šaltinis 500 mln. žmonių visame pasaulyje ir kad 400 mln. žmonių neturtingiausiose šalyse suvartoja mažiausiai 50 proc. gyvūninių baltymų, maža to, jie atlieka itin svarbų vaidmenį švelninant klimato kaitą, nes „mėlynasis“ anglies dioksido absorbentas yra didžiausia ilgalaikė anglies dioksido saugykla, yra sudaromos sąlygos transporto paslaugoms teikti ir juose esama apie 90 proc. gyvųjų žemės organizmų buveinių;

39.  pakartoja, jog būtina griežta į Sąjungos rinką įvežamų ir importinių žuvininkystės produktų stebėsena ir sertifikavimas siekiant užtikrinti, kad jie būtų pagaminti taikant tausios žuvininkystės metodus ir kad importiniai produktai atitiktų tokius pat reikalavimus, kokių turi laikytis Sąjungos gamintojai, pvz., susijusius su ženklinimu, atsekamumu, fitosanitarijos taisyklėmis ir mažiausiu dydžiu;

Darbo vietų žuvininkystės ir akvakultūros pramonėje ateitis

40.  tvirtai tiki, kad reformuota BŽP neturi būti pašalinta iš socialinio ir ekonominio bei aplinkos apsaugos konteksto, kuriame ji įgyvendinama; mano, kad į žuvininkystės ir ekstensyvios akvakultūros sektorius turi būti žiūrima kaip į svarbius tiesioginio ir netiesioginio darbo vietų kūrimo, dėl kurio pagyvinama ir apskritai palaikoma mūsų pajūrio regionų ekonomika bei prisidedama prie apsirūpinimo maistu ES, šaltinius; yra įsitikinęs, kad šiuo tikslu BŽP turėtų padėti pagerinti nuo žvejybos priklausomų bendruomenių gyvenimo standartą ir užtikrinti žvejams geresnes darbo sąlygas, pirmiausia laikantis sveikatos ir saugos teisės aktų bei pagal kolektyvinius darbo susitarimus nustatytų taisyklių;

41.  yra susirūpinęs, kad per pastarąjį dešimtmetį žūklės sektoriuje prarasta daugiau kaip 30 proc. darbo vietų; mano, kad būtiną sektoriaus žmogiškųjų išteklių atnaujinimą trikdo žuvų išteklių mažėjimas, garantuojamo minimalaus atlyginimo nebuvimas, žema vertė pirmojo pardavimo metu ir sunkios darbo sąlygos;

42.  su pasitenkinimu pažymi, jog, kaip rodo kai kurie tyrimai, didelė socialinė ir ekonominė nauda būtų gauta leidus padidinti žuvų išteklius taip, kad jų lygis viršytų didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio rodiklį, įskaitant didesnį užimtumą ir laimikį bei geresnį pelningumą;

43.  mano, kad, jei bus užtikrinta socialinių ir ekonominių bei aplinkos apsaugos aspektų pusiausvyra ir jei bus pakankamai tinkamai apmokytų kvalifikuotų darbuotojų, žuvininkystės sektorius gali likti tvarus; tiki, kad, norint tai pasiekti, karjera žuvininkystės sektoriuje turi tapti patraukli, o kvalifikacijos ir mokymų standartai turi atitikti tarptautinius ir Europos reikalavimus; ragina Komisiją skatinti tinkamas su geriausia praktika ir įvairių sektoriaus sričių jūrų biologija susijusias mokymo ir švietimo programas, kadangi tai galėtų padėti pritraukti jaunų žmonių ir vystyti konkurencingą tausios žuvininkystės ir tausios akvakultūros sektorių; yra įsitikinęs, kad turėtų būti įmanoma numatyti pradinius paramos paketus, skirtus užtikrinti naujos kartos žvejų atėjimą į smulkiosios žvejybos sektorių;

44.  palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl Jūrų sektoriaus iniciatyvos dėl darnios su vandenynais, jūromis ir pakrantėmis susijusios plėtros; mano, kad didesnis profesinis judumas sektoriuje, darbo vietų įvairinimas ir priemonių, kuriomis būtų galima derinti įgūdžius, kvalifikacijas ir švietimo programas prie sektoriaus reikmių, nustatymas svarbūs jūrų, žuvininkystės ir akvakultūros pramonės augimui;

45.  mano, kad turėtų būti užtikrintas didesnis teisinis ir socialinis moterų vaidmens žuvininkystės sektoriuje pripažinimas bei atlyginimas už tai; primygtinai pabrėžia, kad žuvininkystės sektoriuje moterys visais atžvilgiais turėtų naudotis tokiomis pat teisėmis, kaip ir vyrai, pvz., teisėmis, susijusiomis su naryste žuvininkystės organizacijų valdymo organuose ir su galimybe būti į juos išrinktoms; mano, kad, vadovaujantis Direktyva 2010/41/ES, šeimos įmonę remiančioms žvejų sutuoktinėms ir gyvenimo partnerėms turėtų būti de facto suteiktas toks pat teisinis statusas ir socialinės išmokos, kaip ir savarankiškai dirbančių asmenų statusą turintiems žmonėms; be to, mano, kad mokymams, specialiai pritaikytiems žuvininkystės sektoriuje dirbančioms moterims, turėtų būti skirtas Europos žuvininkystės fondo (EŽF) ir būsimojo EJRŽF finansavimas;

46.  mano, kad nesiimant tinkamų papildomų priemonių BŽP reforma per trumpą laiką galėtų lemti darbo vietų praradimą, visų pirma žūklės ir tvarkymo sausumoje sektoriuose, ir taip ilgam paveikti trapų pakrančių regionų ir salų augimą, ypač atokiausiuose regionuose; atsižvelgdamas į tai pažymi, kad būtinos papildomos socialinės ir ekonominės priemonės, įskaitant profesionalų bendradarbiavimą ir darbo vietų planą, kad būtų atsvertas laikinas siekio įgyvendinti didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio tikslą poveikis ir sektorius taptų patrauklesnis jaunimui ir atsirastų paskatų į jį ateiti; ragina Komisiją įvertinti galimybę bendradarbiauti su Europos investicijų banku ir jį skatinti siekiant pritraukti į sektorių investicijų;

47.  mano, kad būtina skatinti su žuvininkyste susijusių inovacijų ir veiklos vystymą – tai gali atsverti darbo vietas, prarastas dėl pokyčių, susijusių su BŽP reforma; ragina Komisiją rengti specialias programas, skirtas žvejybos turizmo ir kitoms su jūra ir žvejyba susijusioms ekonominės plėtros sritims vystyti;

III.Regionavimas

48.  pritaria nuomonei, pateiktai Komisijos pasiūlyme dėl būtinybės prisitaikyti ir specialių priemonių atsižvelgiant į nevienodą Europos žuvininkystės ir akvakultūros pramonės realybę, ypač kai tai susiję su Sąjungos pakrančių teritorijomis ir atokiausiais regionais; pritaria idėjai apibrėžti regionavimą kaip vieną iš pagrindinių šios naujos valdymo formos priemonių siekiant adekvačiai patenkinti kiekvieno jūros baseino reikmes ir skatinti vadovautis Europos lygmeniu priimtomis taisyklėmis;

49.  yra įsitikinęs, kad reforma turėtų būti galimybė gerokai pasistūmėti mokslo bendruomenės, pramonės ir socialinių partnerių naujo pobūdžio bendradarbiavimo linkme siekiant įgyvendinti regionavimo procesą;

50.  pabrėžia, kad žuvininkystės sektorius svarbus socialinės ir ekonominės padėties, užimtumo bei ekonominės ir socialinės sanglaudos skatinimo atokiausiuose regionuose, kurių ekonomikai būdinga nuolat susidurti su struktūrinėmis kliūtimis ir kurie pasižymi nedidelėmis jos įvairinimo galimybėmis, požiūriais;

51.  yra įsitikinęs, kad, kai tai susiję su regionavimu, tinkamu lygmeniu turi būti nustatytos aiškios ir paprastos taisyklės, taip pagerinant jų laikymąsi; taip pat yra tvirtai įsitikinęs, kad regioninės patariamosios tarybos, kurioms būtų patikėta didesni atstovavimo įgaliojimai ir didesnė atsakomybė, turėtų toliau skatinti suinteresuotųjų šalių dialogą ir bendradarbiavimą ir aktyviai prisidėti prie daugiamečių valdymo planų rengimo; primena teisės aktų leidėjų vaidmenį tvirtinant šiuos planus;

52.  kalbant bendriau, yra įsitikinęs, kad atstovavimo ir įgaliojimų požiūriais regioninių patariamųjų tarybų vaidmuo turėtų būti stiprinamas; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją pateikti naują pasiūlymą, skirtą suinteresuotųjų šalių ir tradiciniais žvejybos įrankiais vykdomos bei smulkiosios žvejybos įmonių dalyvavimui stiprinti, kurio pagrindu pagal BŽP būtų užtikrintas tikras regionavimas; šiuo požiūriu palankiai vertina Komisijos pasiūlymą įsteigti Juodosios jūros patariamąją tarybą; taip pat pabrėžia, kad Bendroji Viduržemio jūros žvejybos komisija (BVJŽK) nėra pakankama struktūra Juodajai jūrai valdyti, taigi reikalinga nauja Regioninė žuvininkystės valdymo organizacija (angl. Regional Fisheries Management Organisation, RFMO); ragina Komisiją stiprinti dialogą su Juodosios jūros regiono šalimis, ypač žuvų išteklių naudojimo ir išsaugojimo klausimais; ragina sukurti Atokiausių regionų patariamąją tarybą; yra įsitikinęs, kad, remiantis Komisijos regionavimo ir subsidiarumo principų taikymo gairėmis, turėtų būti apsvarstyta galimybė įsteigti atokiausiems regionams skirtą regioninę patariamąją tarybą atsižvelgiant į jautrų jų specifinių ypatumų pobūdį; pabrėžia, kad regioninės patariamosios tarybos turi konsultuoti Parlamentą ir Tarybą daugiamečių planų tvirtinimo klausimais ir joms priimant sprendimus įtraukti mokslininkus;

53.  mano, kad BŽP regionavimas turi atspindėti valdomų žvejybos rūšių geografinį mastą: tikslus ir principus tvirtintų ES teisės aktų leidėjai, o dėl išsamios informacijos apie valdymo priemones būtų sprendžiama regioniniu lygmeniu, kuo arčiau vietos – tai reiškia, kad vienų žvejybos rūšių atveju tai aprėptų keletą valstybių narių, o kitų – dalį vienos valstybės narės; pripažįsta, jog norint, kad tokia sistema veiktų, gali prireikti kurti naujas struktūras;

54.  yra įsitikinęs, jog svarbu labiau vertinti kai kuriuos Europos žuvininkystės sektoriaus segmentus, pvz., smulkiąją pakrantės žvejybą, kuri tokiose geografinėse teritorijose, kaip Viduržemio jūra, padeda užtikrinti gerovę ir darbo vietas;

55.  taip pat yra įsitikinęs, kad reikalingas visapusiškesnis ir labiau integruotas požiūris į jūrų aplinką ir kad jūrų erdvės planavimas vietos ir regioniniu lygmenimis įtraukiant visas suinteresuotąsias šalis yra būtina priemonė tikram ekosisteminiam valdymo metodui įgyvendinti;

56.  pažymi, kad veiksmingai planuojant regioniniu ar vietos lygmenimis bus palengvintas tinkamiausias jūrų išteklių naudojimas atsižvelgiant į vietos sąlygas, rinkos reikmes, konkuruojančius naudojimo būdus, saugomų teritorijų poreikį, specialių zonų, kuriose leidžiama taikyti tik tam tikras su geriausia praktika susijusias žvejybos priemones, paskyrimą ir t. t.;

57.  pabrėžia, kad įgyvendinti plataus užmojo realią BŽP reformą gali būti lengviau, jei ateinantiems 10 metų bus skirti pakankami finansiniai ištekliai, reikalingi paremti visoms reformos priemonėms ir spręsti galinčioms iškilti socialinėms ir ekonominėms bei aplinkos apsaugos problemoms; nepritaria jokiems valstybių narių raginimams siekti mažinti žuvininkystei ir akvakultūrai skirtą ES finansavimą;

58.  ypač atkreipia dėmesį į Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės (EKPP) ir EŽF sąveikos svarbą vykdant planavimo veiklą pakrančių teritorijose; yra įsitikinęs, kad makroregioninės strategijos, Europos teritorinio bendradarbiavimo programos ir jūrų baseinų programos yra svarbios ES pakrančių teritorijų integruotų vystymo strategijų įgyvendinimo priemonės;

59.  pabrėžia, kad būsimasis EŽF turi teikti subsidijas žvejybos laivynams modernizuoti saugos, aplinkos apsaugos ir degalų taupymo tikslais;

60.  pabrėžia, kad naujos lėšos turėtų būti skiriamos poveikį jūrų aplinkai darančioms naujoms politikos sritims, tikslams ar prioritetams; nesutinka, kad šie nauji prioritetai, tikslai ar politikos sritys (pvz., integruota jūrų politika) būtų finansuojami lėšomis, kurios reikalingos žuvininkystės politikai;

61.  primena įpareigojimą, nustatytą SESV 208 straipsnyje, pagal kurį ES turi atsižvelgti į bendradarbiavimo vystymosi labui tikslus savo įgyvendinamos politikos srityse, galinčiose turėti įtakos besivystančios šalims, įskaitant BŽP;

62.  pabrėžia, kad importiniams žuvininkystės ir akvakultūros produktams turėtų būti taikomi tokie pat aplinkos apsaugos, higienos ir socialiniai standartai, kaip ir Europos vidaus produkcijai, įskaitant visapusišką atsekamumą „nuo sugavimo jūroje iki patiekimo ant stalo“, ir laikosi nuomonės, kad besivystančioms šalims bus reikalinga finansinė ir techninė pagalba ne tik tokio paties lygio standartams pasiekti, bet ir veiksmingiau kovoti su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba;

63.  pabrėžia, kad bet kokia prieiga prie žuvų išteklių besivystančiose šalyse turi atitikti ne tik Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (angl. UNCLOS) 62 straipsnį dėl perteklinių išteklių, bet ir 69 ir 70 straipsnius dėl prieigos prie jūros neturinčių ir nepalankioje geografinėje padėtyje esančių regiono valstybių teisių, ypač atsižvelgiant į vietos gyventojų mitybos bei socialines ir ekonomines reikmes;

64.  pakartoja UNCLOS nustatytą pagrindinę pertekliaus sąlygą, kuri galioja siekiant pasinaudoti žuvų ištekliais trečiųjų šalių vandenyse; pabrėžia, kad svarbu tinkamai moksliškai apibrėžti perteklių; pabrėžia, kad pagal BŽP turi būti užtikrintas skaidrumas, taip pat ES ir trečiųjų šalių partnerių keitimasis visa svarbia informacija, susijusia su bendromis nacionalinių ir, kai taikoma, užsienio šalių laivų žvejybos pastangomis žvejojant atitinkamus žuvų išteklius;

65.  pakartoja, kad įgyvendinant būsimąją BŽP turi būti vadovaujamasi gero valdymo principais, įskaitant skaidrumą ir galimybę susipažinti su informacija, kaip nustatyta pagal Orhuso konvenciją, ir tvarios partnerystės susitarimų vertinimais;

66.  pabrėžia, kad ES turėtų skatinti tvarų išteklių valdymą trečiosiose šalyse, ir todėl ragina ją imtis intensyvesnių kovos su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba veiksmų; pabrėžia, kad tvarios partnerystės susitarimuose daugiau dėmesio turėtų būti skirta moksliniams tyrimams, taip pat duomenų rinkimui, stebėsenai, kontrolei ir priežiūrai; todėl yra įsitikinęs, kad ES trečiosioms šalims partnerėms turėtų skirti tinkamą paramą, t. y. finansinius, techninius ir žmogiškuosius išteklius;

67.  pakartoja, kad BŽP turi būti suderinta su vystymosi ir aplinkos apsaugos politika, įskaitant jūrų ekosistemų apsaugą; todėl ragina imtis veiksmų siekiant tobulinti ir plėsti mokslo žinias, taip pat stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, kad būtų užtikrinti geresni veiklos rezultatai;

68.  dar kartą pabrėžia, kad visi ES piliečiai – nesvarbu, kur jie vykdo veiklą – turi laikytis BŽP taisyklių ir reglamentų, įskaitant reglamentus dėl aplinkos apsaugos ir socialinių klausimų;

o
o   o

69.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją.

(1) OL C 271 E, 2002 11 7, p. 401. (2) OL L 358, 2002 12 31, p. 59. (3) OL C 187 E, 2008 7 24, p. 228. (4) OL C 323 E, 2008 12 18, p. 271. (5) OL C 68 E, 2009 3 21, p. 26. (6) OL L 164, 2008 6 25, p. 19. (7) OL C 46 E, 2010 2 24, p. 31. (8) OL C 76 E, 2010 3 25, p. 38. (9) OL C 184 E, 2010 7 8, p. 75. (10) OL C 212 E, 2010 8 5, p. 37. (11) OL C 348 E, 2010 12 21, p. 15. (12) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0052. (13) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0234.