Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Centrinio Banko (ECB) 2011 metų ataskaitą,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 284 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto, pridedamo prie Sutarties, 15 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į savo 1998 m. balandžio 2 d. rezoliuciją dėl demokratinės atskaitomybės trečiuoju ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etapu(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. gruodžio 1 d. rezoliuciją dėl Europos Centrinio Banko (ECB) 2010 m. metinės ataskaitos(2),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 119 straipsnio 1 dalį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A7–0031/2013),

A.  kadangi realus BVP augimas euro zonoje 2011 m. buvo 1,5 proc., tai yra sumažėjo, palyginti su 1,9 proc. 2010 m.; kadangi keletas valstybių narių per tą patį laikotarpį patyrė didelį ekonomikos nuosmukį;

B.  kadangi nedarbas euro zonoje nuo 10 proc. 2010 m. pabaigoje padidėjo iki 10,7 proc. 2011 m. pabaigoje; kadangi jaunimo nedarbas per tą patį laikotarpį gerokai išaugo;

C.  kadangi nuo 1999 m. euro zonoje sukurta apie 14,4 mln. naujų darbo vietų, palyginti su apytiksliai 10,7 mln. darbo vietų Jungtinėse Amerikos Valstijose;

D.  kadangi 2011 m. ECB du kartus – balandį ir liepą – padidino palūkanų normas (kiekvieną kartą 25 baziniais punktais) ir du kartus juos sumažino metų pabaigoje – lapkritį ir gruodį (vėl 25 baziniais punktais kiekvieną kartą);

E.  kadangi vidutinis infliacijos lygis euro zonoje 2011 m. buvo 2,7 proc., taigi didesnis nei 1,6 proc. 2010 m., o M3 pinigų augimas 2011 m. buvo 1,5 proc., t. y. mažesnis už 1,7 proc. 2010 metais;

F.  kadangi 2011 m. pabaigoje Eurosistemos suvestinė finansinė ataskaita pasiekė 2 735 mlrd. EUR, t. y. per 2011 m. ji išaugo apie 36 proc.;

G.  kadangi 2011 m. gruodžio 21 d. ECB pradėjo pirmąją trejų metų ilgesnės trukmės refinansavimo operaciją (IRO), pagal kurią trejų metų termino paskoloms skirta 489,2 mlrd. EUR;

H.  kadangi gerokai sumažėjo privačiojo sektoriaus kreditavimas: nuo 1,6 proc. 2010 m. iki 0,4 proc. 2011 m., o paskolų privačiajam sektoriui sumažėjo nuo 2,4 proc. 2010 m. iki 1,2 proc. 2011 m.;

I.  kadangi ir platusis pinigų junginys (M3), ir metinis kreditų normos augimas, išplėtotas į privatųjį sektorių, paskutinį 2011 m. ketvirtį patyrė staigų lėtėjimą;

J.  kadangi nesusigrąžinta suma už obligacijas, už kurias atsiskaitoma pagal vertybinių popierių rinkos programą, 2011 m. pabaigoje buvo 211,4 mlrd. EUR;

K.  kadangi per 2011 m. antrinės rinkos neturintis turtas tapo didžiausia turto, kuris pasiūlytas kaip užstatas Eurosistemai, dalimi, sudarančia 23 proc. bendro turto, kadangi neapyvartiniai vertybiniai popieriai kartu su turtu užtikrintais vertybiniais popieriais sudaro daugiau kaip 40 proc. viso turto, kuris pasiūlytas kaip užstatas;

L.  kadangi vidutinė bendroji valdžios sektoriaus skola padidėjo nuo 85,6 proc. iki 88 proc. BVP ir bendras valdžios sektoriaus deficitas sumažėjo nuo 6,2 proc. iki 4,1 proc. BVP; kadangi kai kurių euro zonos šalių deficitas didėjo;

M.  kadangi SESV 282 straipsnyje išdėstyta, kad pagrindinis ECB tikslas yra palaikyti kainų stabilumą ir kad ECB turėtų remti Sąjungos bendrą ekonominę politiką, nepakenkdamas kainų stabilumui, ir kadangi ECB pavestos konkrečios užduotys, susijusios su Europos sisteminės rizikos valdyba (ESRV);

N.  kadangi aplinka, kurioje yra maža infliacija, yra geriausias būdas, kaip pinigų politika gali padėti kurti palankias sąlygas siekti ekonomikos augimo, darbo vietų kūrimo, socialinės sanglaudos ir finansinio stabilumo;

O.  kadangi vykdant ECB 2011 m. gruodžio mėn. ir 2012 m. vasario mėn. ilgalaikio refinansavimo operacijas Europos Sąjungos bankams buvo suteikta lengvatinių paskolų trejiems metams su 1 proc. palūkanų norma daugiau kaip 1 trln. EUR – atitinkamai 489 mlrd. EUR ir 529,5 mlrd. EUR;

P.  kadangi dar neatsižvelgta į ankstesnes Europos Parlamento pasiūlytas rekomendacijas, pateiktas Parlamento rezoliucijose dėl ECB metinių ataskaitų, susijusių su balsavimo skaidrumu ir posėdžių protokolų santraukų skelbimu;

Q.  kadangi kainų stabilumas yra itin svarbus siekiant užkirsti kelią pernelyg didelei infliacijai;

R.  kadangi kreditų srauto išsaugojimas MVĮ yra ypač svarbus, nes jos įdarbina 72 proc. euro zonos darbo jėgos ir sukuria gerokai daugiau darbo vietų (ir daugiau jų panaikina) negu didelės įmonės;

Pinigų politika

1.  giria iniciatyvią ECB poziciją, kurios jis ėmėsi 2011 m. ir 2012 m., kai rizika euro zonos stabilumui žymiai išsaugo;

2.  palankiai vertina ECB poziciją šiuo krizės laikotarpiu, kuri susijusi su ECB pinigų politika ir veiksmais siekiant stabilizuoti finansų rinkas;

3.  pažymi, kad, vidutinio laikotarpio infliacijos baimė ir 2011 m. balandžio ir liepos mėn. sprendimai padidinti pagrindines ECB palūkanų normas galėjo padėti drauge su kitais veiksniais padidinti politikos paskatintus finansų tarpininkų rizikos priedus ir dėl to sulėtinti kreditų augimą, dar labiau susilpninti ir taip jau lėtą ekonomikos atsigavimą, pastebėtą per pirmąjį 2011 m. trimestrą; supranta kad tuo metu suaktyvėjo ekonominė veikla ir augo kainų lygis, dėl to ECB teko nerimauti, kad vidutiniu laikotarpiu sugrįš infliacija;

4.  palankiai vertina vėlesnį sprendimą atšaukti tuos sprendimus 2011 m. pabaigoje ir papildomą sumažinimą 2012 m., taip pat nestandartinių priemonių priėmimą siekiant atkurti pinigų politikos perdavimo mechanizmą;

5.  pažymi, kad 2011 m. užfiksuotas infliacijos padidėjimas tarpe kitų veiksnių iš esmės vyko dėl kylančių energijos kainų ir, gerokai mažiau, dėl maisto ir kitų pagrindinių produktų kainų;

6.  pripažįsta ECB pastangas padėti stabilizuoti rinkas, būtent pasitelkiant Vertybinių popierių rinkos programą (VPRP), trijų metų ilgesnės trukmės refinansavimo operacijas (angl. LRTO) ir atvirus piniginius sandorius (APS), bet atkreipia dėmesį, kad dar nerastas struktūrinis krizės sprendimas;

7.  pažymi, kad VPRP laikinai padėjo sumažinti euro zonos valstybinių narių, kurios patiria didelių sunkumų dėl savo finansinio stabilumo arba kurioms kyla tokių sunkumų grėsmė, skolinimosi išlaidoms daromą spaudimą; pažymi, kad likvidumas, absorbuojantis operacijas, atliktas siekiant sterilizuoti šiuos pirkimus, sumažino perteklinio rezervo lygius ir tam tikru mastu padėjo siekti atgauti vienos nakties palūkanų vidurkio indekso euro zonoje kontroliavimą (EONIA);

8.  pripažįsta, jog nors dvi trejų metų IRO operacijos buvo veiksmingos vengiant kreditų krizės, toliau išlieka klausimas dėl finansų sektoriaus galimybės grąžinti ECB gautas paskolas; atkreipia dėmesį, kad kreditų augimo atžvilgiu rezultatai nebuvo pakankami; atkreipia dėmesį, kad sprendimas 2011 m. gruodžio 21 d. pradėti įgyvendinti pirmąją trejų metų IRO sutampa su VPRP programos nutraukimu; supranta, kad ECB nelaiko jokių savo veiksmų tiesioginiu valstybės skolos finansavimu;

9.  prašo ECB savo mėnesinėje ataskaitoje paskelbti skaičius, kokios kiekvienos valstybės narės valstybės skolos sumos buvo pateiktos finansų įstaigų kaip užstatas;

10.  pažymi apie su sunkumais kovojančių bankų ir vyriausybių rizikos perkėlimą ECB balansui, kuris sudaro daugiau kaip 30 proc. euro zonos BVP; pabrėžia, kad trejų metų IRO nepadeda rasti esminio sprendimo, kaip spręsti krizę;

11.  reiškia didelį susirūpinimą dėl 2011 m. užfiksuoto perteklinio likvidumo didėjimo, ypač antrąjį semestrą, kurį lemia bankų tarpusavio pasitikėjimo stoka, skolinimo realiajai ekonomikai stoka, kylanti dėl ekonomikos stagnacijos ir per didelio kai kurių valstybių narių valstybinių ir privačių įstaigų įsiskolinimo sukeltas neužtikrintumas; atkreipia dėmesį, kad ši padėtis, kuri yra požymis, kad esama rizikos, prisidedančios prie likvidumo spąstų, kenkia pinigų politikos pastangų veiksmingumui;

12.  atkreipia dėmesį, kad apsikeitimo su kitais centriniais bankais sandorių eilutės ir naudojimasis pagrindinėmis refinansavimo operacijomis, vidutinės trukmės ir ilgalaikėmis refinansavimo operacijomis visiškai paskirstant fiksuotąsias palūkanų normas, naudojimasis ribinio skolinimosi galimybe ir indėlių galimybe 2011 m. išliko gana aukšto lygio; tai rodo, kad pinigų politikos perdavimo mechanizmui ir euro zonos tarpbankinei skolinimosi rinkai rimtai pakenkta;

13.  yra susirūpinęs dėl gana aukšto skubios paramos likvidumui padidinti eilučių, kurias 2011 m. suteikė nacionaliniai centriniai bankai, gavę ECB leidimą, lygio ir prašo atskleisti papildomą informaciją dėl tikslaus tokių eilučių dydžio ir informaciją apie pagrindines operacijas ir su jomis susijusias sąlygas;

14.  atkreipia dėmesį į tai, kad įmonėms ir namų ūkias prieinamas kreditavimas vis dar gerokai mažesnio lygio nei prieš krizę ir kad 2011 m. jo augimas sulėtėjo; pabrėžia minėtą faktą ir kartu tai, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. indėlių galimybė buvo 315 754 mln. EUR; ši aplinkybė aiškiai pagrindžia ECB sprendimą sumažinti normas, taikomas ribinio skolinimosi galimybei, pagrindinėms refinansavimo operacijoms ir indėlių galimybei

15.  pažymi, kad ECB priemones dėl užstato reikalavimų sumažinimo ir poziciją dėl užstato taisyklių turtu užtikrintiems vertybiniams popieriams, nes jie glaudžiai susiję su paskolomis namų ūkiams ir MVĮ;

16.  tačiau toliau nerimauja dėl didelio antrinės rinkos neturinčio turto ir turtu užtikrintų vertybinių popierių, kurie kaip užstatas pasiūlyti Eurosistemai vykdant refinansavimo operacijas, kiekio; prašo ECB pateikti informaciją, kuria remdamiesi centriniai bankai priėmė tokius vertybinius popierius ir atskleisti visų tipų turto, įskaitant nelikvidaus turto, vertinimo metodus;

17.  mano, kad užstato taisyklėms tokie patys standartai turėtų būti taikomi vyriausybių ir regionų valdžios institucijų obligacijoms tokiais atvejais, kai regionai turi teisėkūros ir apmokestinimo įgaliojimus, nes abi šios obligacijos turi įtakos tinkamam ECB pinigų politikos vykdymui;

18.  pabrėžia, kad institucijoms, kurios naudojosi centrinio banko teikiama ypatinga parama likvidumui, turi būti taikomos sąlygos, įskaitant šių institucijų, kurios naudojasi parama įsipareigojimą padidinti kredito lygį, nustatant paskolų tikslus realiajai ekonomikai, ypač MVĮ ir namų ūkiams teikiamų kreditų, nes be jų pastangos nebus veiksmingos;

19.  prašo ECB glaudžiai bendradarbiaujant su valstybių narių vyriausybėmis, kompetentingomis nacionalinėmis priežiūros institucijomis ir Komisija išnagrinėti galimybes įgyvendinti sistemą, pvz., programos MERLIN, kurią įgyvendinti skatina Anglijos bankas kartu su JK iždo departamentu, atsižvelgiant į sąlygas, susijusias su galimybe naudotis centrinio banko neįprastomis galimybėmis, pvz., MVĮ teikiamų paskolų tikslais;

20.  perspėja, kad nesant tinkamų sąlygų nestandartinės priemonės, kaip antai trejų metų ilgesnės trukmės refinansavimo operacijos (IRO), gali ne tik neduoti laukiamų rezultatų, bet ir padidinti kintamumą ir sudaryti palankias sąlygas turto burbulų finansų rinkose susidarymui arba palengvinti finansinio įsiskolinimo mažinimą be svarbių sandorio šalių dėl kreditų skyrimo; todėl ragina ECB atidžiai išanalizuoti šių ir kitų priemonių daromą teigiamą ir neigiamą poveikį;

21.  pripažįsta, kad kadangi pinigų politikos perdavimo mechanizmas netinkamai veikia, ECB turėtų ieškoti būdų tiesiogiai nukreipti pastangas į MVĮ; pažymi, kad šiuo metu panašios MVĮ iš skirtingų euro zonos šalių neturi vienodų galimybių gauti paskolų, nors jų ekonominės perspektyvos ir rizikos panašios; ragina ECB patvirtinti priemones siekiant tiesiogiai išpirkti aukštos kokybės vertybiniais popieriais pakeistas MVĮ paskolas, ypač iš tų valstybių narių, kuriose pinigų politikos perdavimo mechanizmas nebeveikia; pabrėžia, kad ši priemonė turėtų būti laikina ir apribota sumos požiūriu, visiškai neutralizuota ir turėtų būti orientuota į ECB balansų rizikos vengimą;

22.  pabrėžia, kad tokios sąlygos turėtų būti tiesiogiai susijusios su ekonomine nauda, kurią nestandartinėmis pinigų politikos priemonėmis suteikia bankai ir finansinės pagalbos programos, kuriomis užtikrinama, kad naujos pajamos, kurios gaunamos dėl šios politikos, nulems didesnį kreditų skyrimą;

23.  primena, kad pinigų politikai reikia priskirt dalį atsakomybės už turto burbulų kūrimą, atsižvelgiant į tai, kad kelerius metus prieš krizę kredito augimas nebuvo tvarus, nepaisant to, kad kainų stabilumas buvo užtikrintas; pabrėžia turto kainų tendencijų ir kredito dinamikos svarbą, nes jos yra finansų stabilumo stebėjimo rodikliai;

24.  primena savo nuomonę dėl Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos derybų proceso numatyti papildomas sąlygas institucijoms, kurios pasinaudojo ECB likvidumo parama;

25.  mano, kad TARGET 2 mokėjimų sistema atliko itin svarbų vaidmenį užtikrinant euro zonos finansų sistemos vientisumą; tačiau atkreipia dėmesį, kad didelis TARGET 2 sistemos disbalansas rodo nerimą keliantį euro zonos finansų rinkų susiskaidymą ir vykstantį kapitalo nutekėjimą valstybėse narėse, kurios patiria didelių sunkumų užtikrindamos savo finansų stabilumą arba kurioms kyla tokių sunkumų grėsmė;

26.  sveikina ECB ir Eurosistemą, kad savo 2011 m. metinėje ataskaitoje TARGET 2 sistemą padarė skaidresnę; prašo ECB ir Eurosistemos kas mėnesį skelbti statistinius duomenis apie minėtos sistemos pokyčius;

27.  mano, kad sistema TARGET 2 yra itin svarbi tinkamam euro veikimui;

28.  pabrėžia, kad euro zona galėtų pasimokyti įdomių dalykų iš tyrimo apie mokėjimų sistemos pusiausvyros veikimą kitose federalinėse pinigų sąjungose, pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose;

29.  prašo ECB ir Komisijos apsvarstyti, ar SESV 129 straipsnio 3 ir 4 dalys gali būti laikomos tinkamu teisiniu pagrindu bendram Eurosistemos konsoliduoto balanso skaidrumui ir išsamumui padidinti;

Ekonomikos krizė ir ECB

30.  ragina ECB paviešinti teisinį sprendimą dėl atvirų piniginių sandorių programos, kad būtų galima išsamiau išanalizuoti su ja susijusią informaciją ir poveikį;

31.  palankiai vertina ECB pasiryžimą garantuoti pari passu statusą su bet kuria būsima atvirų piniginių sandorių programa susijusiam turtui, siekiant susidoroti su pertekliniu rezervu; tuo pat metu pripažįsta su tokio naikinimo priemonėmis susijusius sunkumus ir pabrėžia poreikį atidžiai kontroliuoti ir įvertinti jo daromą poveikį; mano, kad atvirų piniginių sandorių programa gali patenkinti tų šalių, kurios netrukus nutrauks savo finansinės pagalbos teikimo programas ir pradės vėl leisti skolos vertybinius popierius, poreikius;

32.  atkreipia dėmesį, kad dabartinė krizė kelia nerimą, nes ji kelia grėsmę valstybių narių dedamoms didelėms pastangoms, susijusioms su jų biudžeto konsolidavimu ir reagavimo į krizę strategijomis; atkreipia dėmesį į tai, kad tebesitęsiantis didelis ekonomikos nuosmukis keliose euro zonos valstybių narių turi neigiamų ekonominių ir fiskalinių pasekmių , pvz., daro poveikį mokestinėms pajamoms ir socialinėms išlaidoms tose šalyse ir dėl to valstybės skolos problemos dar didėja;

33.  atkreipia dėmesį, kad vyriausybės obligacijos ir finansinės institucijos rodo pastovų pažeidžiamumą ir kad neigiamų vertinimų šleifas tarp vyriausybės obligacijų ir bankų gali būti nutrauktas vykdant fiskalinį konsolidavimą ir bankų sektorius rekapitalizavimą ekonomikos augimo aplinkoje;

34.  mano, kad valstybės biudžeto netvarumo kai kuriose euro zonos valstybėse priežastis yra besitęsiantis ekonomikos nuosmukis, lemiantis didėjantį nedarbą ir mažėjančias mokestines pajamas; todėl tvirtina, kad augimą ir darbo vietų kūrimą skatinanti politika turi būti pagrindinis Sąjungos prioritetas;

35.  ragina ECB pirmininką M. Draghi atnaujinti savo pirmtako J.-C. Trichet, kuris Euro grupės susitikimuose nuolat kėlė makroekonominio disbalanso klausimą, visų pirma kelti produktyvumo ir atlyginimo didinimo skirtumų klausimą, inicijuotą tradiciją, dėl kurios valstybėse narėse buvo juntami dideli konkurencingumo skirtumai;

36.  mano, kad ECB veiksmus reikėtų vertinti, atsižvelgiant į dabar vykstantį dialogą dėl EPS ateities; atkreipia dėmesį, kad jis ragino padidinti EPS biudžeto pajėgumus, kurių pagrindas būtų konkretūs nuosavi ištekliai (įskaitant finansinį sandorių mokestį), kuriais vykdant ES biudžetą turėtų būti remiamas augimas ir socialinė sanglauda, ir būtų sprendžiamos disbalanso ir struktūrinių skirtumų problemos bei taisomos ekstremalios finansinės situacijos, tiesiogiai susijusios su pinigų sąjunga, nepakenkiant tradicinėms funkcijoms finansuoti bendrą politiką; mano, kad tokie biudžeto pajėgumai EPS žymiai pagerintų politikos priemonių derinį;

37.  atkreipia dėmesį į tai, kad ECB nelinkęs prisiimti savo atsakomybės dalies už skolos restruktūrizavimo procesus, taip pat už obligacijas, kurių jis įsigijo antrinėje rinkoje už mažesnę nei nominali jų kaina; pažymi, kad ECB iki šiol nelinkęs atskleisti atitinkamos informacijos, ypač dėl kainos, kuria buvo nupirktos Graikijos obligacijos; supranta, kad ECM manymu toks dalyvavimas būtų galėjęs prilygti vyriausybės veiklos finansavimui pinigų politikos priemonėmis;

38.  primena, kad ECB parodė savo pasirengimą bendradarbiaujant su nacionaliniais centriniais bankais ir valstybių narių vyriausybėmis sukurti mechanizmą, kuriuo siekiama Graikijos valstybės skolos vertybinių popierių iš VPRP operacijų gautą pelną piniginiais tikslais naudoti skolai mažinti; prašo minėtas šalis stropiai veikti kuriant minėtą mechanizmą;

39.  pažymi, kad dėl ekonominės kai kurių valstybių padėties atsiranda milžiniški pinigų srautai, dėl kurių tų valstybių ekonomikos finansavimo sunkumai padidėja ir ji tampa netvari trumpuoju ir dar labiau ilguoju laikotarpiu; pabrėžia, kad šis disbalansas daro didžiulį iškraipantį poveikį, dėl kurio patiriamas brangiai kainuojantis neigiamas išorinis poveikis, ir kelia problemas visai euro zonai ir visų jos valstybių ekonomikos stabilumui; šis disbalansas gali būti sumažintas tik tokiu atveju, jeigu įgyvendinamas visapusiškas platesnio masto euro zonos krizės sprendimas, kad būtų sukurtas suderintas metodas, padedantis derinti solidarumą ir atsakomybę;

40.  prašo ieškoti būdų, kad trejetas, kurio susitikimuose dalyvauja ECB atstovai, būtų demokratiškai atskaitingas Europos Parlamentui; tvirtai teigia, kad šiuo metu EP organizuojami viešieji klausymai yra nepakankami demokratinei atskaitomybei užtikrinti;

41.  ragina ECB per dialogą dėl pinigų sistemos ir kitoje metinėje ataskaitoje pristatyti ex post vertinimą dėl jo dalyvavimo koregavimo programose ir dėl jų poveikio ir dėl galimų interesų konfliktų, kurie kyla dėl tokio dalyvavimo, ir dėl makroekonominių prielaidų bei scenarijų tinkamumo;

Bankų sąjunga

42.  mano, kad reikia nedelsiant kurti bankų sąjungą, projektą, kuris įmanomas tik nuosekliai susiejant priemones, atsakomybę ir bendrą demokratinę atskaitomybę;

43.  mano, kad siekiant pašalinti neatsiejamus struktūrinius EPS trūkumus ir veiksmingai sutramdyti apriboti neatsakingo elgesio riziką, siūloma bankų sąjunga turėtų būti pagrįsta ankstesniąją Sąjungos finansinių paslaugų sektoriaus reforma, įskaitant Europos bankininkystės institucijos (EBI), Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (EVPRI), Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos (EDPPI) ir Europos sisteminės rizikos valdybos (ESRV) sukūrimą. Be to, reikia sustiprinti ekonomikos valdymą, ypač euro zonoje, ir naują Europos semestro biudžeto sistemą, siekiant užtikrinti didesnį Sąjungos bankų sektoriaus atsparumą ir konkurencingumą, didesnį pasitikėjimą juo ir didesnius kapitalo rezervus, kad ateityje valstybių narių biudžetai būtų apsaugoti nuo bankų gelbėjimo išlaidų;

44.  ragina ES kuo skubiau įgyvendinti bendrą priežiūros mechanizmą, kad euro zonos bankų sistema būtų patikimesnė; atkreipia dėmesį, kad priežiūros funkcijų perdavimas ECB netrukdo įprasta teisėkūros procedūra priimti būsimą visapusiškesnę nuo pinigų politikos atskirtą sistemą;

45.  palankiai vertina esamas paskatas, kuriomis siekiama kurti bendrą priežiūros mechanizmą (BPM); atkreipia dėmesį, kad papildomų griežtesnių pasiūlymų dėl bankų atgaivinimo ir bendros Europos krizės sukeltų problemų sprendimo institucijos, taip pat indėlių garantijų sistemų, kurios yra būtinos, kad būtų galima užbaigti rengti daugybę teisinių priemonių, kurių reikia bankų sąjungai;

46.  ragina Komisiją teikti pasiūlymus dėl naujo Europos krizių sprendimo fondo ir Europos indėlių garantijų sistemos, kurie ECB padėtų atlikti priežiūros funkcijas;

47.  mano, kad itin svarbu, kad būtų nustatytos veiksmingos apsaugos priemonės, kuriomis būtų išvengta prieštaraujančių darbotvarkių ECB pinigų politikoje ir bankui suteiktuose priežiūros įgaliojimuose ; pabrėžia, kad bet kokią galimo ECB kompetencijos pinigų politikos srityje sumažėjimo galimybę ir priežiūros įgaliojimų sumažėjimą dėl poreikio vykdyti pinigų politiką būtina spręsti įsteigiant tinkamą galimų konfliktų nustatymo ir sprendimo mechanizmą;

48.  pabrėžia, kad bankų sąjungos projektas susiduria su sunkumais, kurių kyla dėl tebesitęsiančios ekonomikos krizės, lemiančios procesus, kai bankai pakartotinai nacionalizuoja savo aktyvus; mano, kad tai galėtų pakenkti bendrosios rinkos principui ir veiksmingumui;

49.  pažymi, kad diskusijos dėl bankų sąjungos, kurių tikslas stabilesnė ir atsparesnė finansų sistema, itin glaudžiai susijusios su poreikiu sukurti ir pradėti taikyti atribojimą ir institucinį atskyrimą bankų sektoriuje, kurį paskatintų, pvz., EBPO ir J. Vickerso ir E. Liikaneno ataskaitoje pateiktos rekomendacijos, taip pat su poreikiu visiškai reguliuoti šešėlinės bankų sistemos sektorių;

50.  mano, kad visos ES valstybės narės BPM dalyvautų vienodomis teisėmis ir prisiimtų vienodą atsakomybę.

51.  mano, kad reikėtų konsultuotis su Europos Parlamentu skiriant ECB priežiūros tarybos narius;

52.  pripažįsta, koks svarbus EBI parengtas bendras taisyklių sąvadas, kad būtų išsaugota bendrosios rinkos sanglauda;

Instituciniai klausimai

53.  apgailestauja, kad darbo metodas nepakankamai skaidrus ir kad nepakankama trejeto atskaitomybė ir demokratinė kontrolė; mano, kad bet kuri tokia dabartinė arba būsima institucija, susijusi su ECB ir (arba) Komisija, savo lygmenimis turėtų būti atskaitinga Europos Parlamentui ir nacionaliniams parlamentams;

54.  pabrėžia, kaip svarbu įprastą ECB ir Parlamento pinigų politikos dialogą padaryti veiksmingesnį, ypač pažymint, kad šio dialogo metu nariai negauna pakankamai atsiliepimų apie savo pasiūlymų ir sumanymų rezultatus ir įgyvendinimą; prašo ECB paskelbti tinklalapyje atsakymus į rašytinius klausimus, kuriuos ECB užduoda EP nariai; prašo ECB savo paskesnėse metinėse ataskaitose išsamiai reaguoti į metinius Parlamento pranešimus dėl ECB;

55.  ragina ECB paskelbti valdančiosios tarybos posėdžių protokolų santrauką, įskaitant motyvų ir balsavimo registrus, ir pagerinti prieigą prie ECB dokumentų ir politikos procedūrų;

56.  supranta, kad daugeliu atvejų sprendimai priimami konsensuso pagrindu;

57.  pabrėžia, kad EP visiškai atliks savo, t. y. teisės aktų leidėjo, vaidmenį spręsdamas visus klausimus, susijusius su bankų priežiūra; pabrėžia poreikį didinti ECB demokratinę atskaitomybę atsižvelgiant į naujas šiai institucijai suteiktas funkcijas, susijusias su priežiūros funkcijomis ir dalyvavimu trejeto programose ir apskritai atsižvelgiant į jo itin svarbų vaidmenį valdant krizę;

58.  atkreipia dėmesį, kad Sutarties persvarstymas, susijęs su naujomis ECB užduotimis riziką ribojančios priežiūros srityje, neturėtų būti išbrauktas kaip priemonė, atspindinti kintantį ES institucinės sistemos pobūdį, neatidėliotiną atskaitomybę ir sunkumus, kuriuos sukėlė glaudesnis Sąjungos pobūdis;

59.  primygtinai ragina ECB valdančiąją tarybą gerokai patobulinti ir atskleisti savo taisykles dėl interesų konfliktų ir aukštesnio rango pareigūnų apsisprendimo laikotarpių ir registruoti aukštesnio rango pareigūnų susitikimus su suinteresuotaisiais subjektais;

60.  yra itin susirūpinęs dėl to, kad ECB vykdomojoje taryboje nėra moterų, dėl to nesilaikoma Sutarties principų, susijusių su vyrų ir moterų lygybe (ES sutarties 2, 3 ir 8 straipsnių ir Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio), prisideda prie to, kad piliečiai mano, kad ECB yra nuo jų nutolęs ir tai prieštarauja Komisijos ir Parlamento rekomendacijoms didinti lyčių lygybę ekonomikos sektoriaus sprendimus priimančiose aukšto lygio tarybose;

61.  primygtinai reikalauja, kad jeigu ECB galiausiai liks vienintelė euro zonos bankų priežiūros institucija, netgi laikinai, Parlamentas turi turėti aiškų vaidmenį skiriant priežiūros tarybos narius;

62.  ragina, kad jo galios surengti apkaltą ECB valdančiosios tarybos nariui sunkaus nusižengimo atveju būtų padidintos;

o
o   o

63.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Euro grupei ir Europos Centriniam Bankui.

(1) OL C 138, 1998 5 4, p. 177. (2) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0530.