Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2012/2143(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A7-0130/2013

Pateikti tekstai :

A7-0130/2013

Debatai :

Balsavimas :

PV 18/04/2013 - 5.4

Priimti tekstai :

P7_TA(2013)0180

Priimti tekstai
PDF 247kWORD 32k
Ketvirtadienis, 2013 m. balandžio 18 d. - Strasbūras Galutinė teksto versija
JT principas „atsakomybė užtikrinti apsaugą“
P7_TA(2013)0180A7-0130/2013

2013 m. balandžio 18 d. Europos Parlamento rekomendacija Tarybai dėl JT principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ (angl. R2P) (2012/2143(INI))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į, be kita ko, Europos Sąjungos sutarties 2, 3 ir 21 straipsniuose įtvirtintas Europos Sąjungos vertybes, tikslus, principus ir politikos kryptis,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų chartiją,

–  atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

–  atsižvelgdamas į 1948 m. gruodžio 9 d. Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) Romos statutą,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 7 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją (A/RES/63/308) dėl atsakomybės užtikrinti apsaugą,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JT ST) 2006 m. balandžio mėn. rezoliuciją Nr. 1674 ir JT ST 2009 m. lapkričio mėn. rezoliuciją Nr. 1894 „Civilių gyventojų apsauga vykstant ginkluotiems konfliktams“(1),

–  atsižvelgdamas į JT ST rezoliucijas Nr. 1325 (2000 m.) ir Nr. 1820 (2008 m.) dėl moterų, taikos ir saugumo, į JT ST rezoliuciją Nr. 1888 (2009 m.) dėl seksualinio smurto prieš moteris ir vaikus vykstant ginkluotam konfliktui, į JT ST rezoliuciją Nr. 1889 (2009 m.), kuria siekiama, kad būtų aktyviau taikoma JT ST rezoliucija Nr. 1325 (2000 m.) ir stebima, kaip ji taikoma, ir atsižvelgdamas į JT ST rezoliuciją Nr. 1960 (2010 m.), kuria sukuriama duomenų apie seksualinio smurto vykstant ginkluotam konfliktui vykdytojus rinkimo ir jų sąrašo sudarymo sistema;

–  atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 26 d. JT ST rezoliuciją Nr. 1970 dėl Libijos, kurioje nurodoma atsakomybė užtikrinti apsaugą ir leidžiama imtis kelių neprievartinių priemonių, kad būtų užkirstas kelias žiauriems nusikaltimams, ir į 2011 m. kovo 17 d. JT ST rezoliuciją Nr. 1973 dėl padėties Libijoje, kuria valstybėms narėms suteiktas leidimas imtis visų reikiamų priemonių civiliams ir civilių gyvenamoms vietovėms apsaugoti ir kurioje pirmą kartą aiškiai nurodomas atsakomybės užtikrinti apsaugą pirmasis ramstis, o vėliau panašios nuorodos pateikiamos JT ST rezoliucijoje Nr. 1975 dėl Dramblio Kaulo Kranto, JT ST rezoliucijoje Nr. 1996 dėl Sudano ir JT ST rezoliucijoje Nr. 2014 dėl Jemeno,

–  atsižvelgdamas į 2005 m. JT pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatų(2) dokumento 138 ir 139 dalis,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės intervencijos ir valstybių suverenumo komisijos pranešimą „Atsakomybė užtikrinti apsaugą“ (2001 m.), Aukšto lygio komisijos dėl grėsmių, iššūkių ir pokyčių pranešimą „Saugesnis pasaulis: mūsų bendra atsakomybė“(3) (2004 m.) ir JT generalinio sekretoriaus pranešimą „Daugiau laisvės siekiant vystymosi, saugumo ir žmogaus teisių visiems“(4) (2005 m.),

–  atsižvelgdamas į JT generalinio sekretoriaus pranešimus, ypač į 2009 m. pranešimą „Atsakomybės užtikrinti apsaugą įgyvendinimas“(5), 2010 m. pranešimą „Ankstyvas įspėjimas, vertinimas ir atsakomybė užtikrinti apsaugą“(6) 2011 m. pranešimą „Regioninių ir subregioninių priemonių vaidmuo įgyvendinant atsakomybę užtikrinti apsaugą“(7) ir 2012 m. pranešimą „Atsakomybė užtikrinti apsaugą: ryžtingas atsakas laiku(8),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio mėn. paskelbtą JT generalinio sekretoriaus vidinės peržiūros grupės dėl JT veiksmų Šri Lankoje ataskaitą, kurioje nagrinėjama, kodėl tarptautinė bendruomenė nesugebėjo apsaugoti civilių gyventojų nuo didelių humanitarinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimų, ir kurioje teikiamos rekomendacijos dėl būsimų JT veiksmų, kuriais būtų veiksmingai reaguojama į panašias situacijas, susijusias su žiauriais masiniais nusikaltimais,

–  atsižvelgdamas į JT generalinio sekretoriaus 2012 m. liepos 25 d. pranešimą „Tarpininkavimo vaidmens stiprinimas taikiai sprendžiant ginčus, vykdant konfliktų prevenciją ir juos sprendžiant“,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. rugsėjo 9 d. Jungtinėse Tautose pateiktą Brazilijos iniciatyvą „Atsakomybė užtikrinant apsaugą: sąvokos plėtojimo ir skatinimo aspektai“,

–  atsižvelgdamas į 2001 m. ES smurtinių konfliktų prevencijos programą (Geteborgo programa) ir metines jos įgyvendinimo ataskaitas,

–  atsižvelgdamas į ES prioritetus 2010 m. gegužės 25 d. vykusioje 65-ojoje JT Generalinėje Asamblėjoje(9),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. Nobelio taikos premiją, kuria ne tik pagerbtas ES istorinis įnašas į taikią Europą ir taikų pasaulį, bet ir padidinti lūkesčiai, susiję su jos būsimu įsipareigojimu siekti daugiau taikos pasaulyje ir labiau tarptautinės teisės taisyklėmis grindžiamos pasaulio tvarkos,

–  atsižvelgdamas į Europos konsensusą dėl vystymosi(10) ir Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos(11),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. birželio 8 d. rekomendaciją Tarybai dėl JT Generalinės Asamblėjos 66-osios sesijos(12) ir į 2012 m. birželio 13 d. rekomendaciją Tarybai dėl JT Generalinės Asamblėjos 67-osios sesijos(13),

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. vasario 16 d. rezoliuciją dėl JT Žmogaus teisių tarybos 19-osios sesijos(14),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. gegužės 11 d. rezoliuciją „ES – pasaulinio masto veikėja. Jos vaidmuo daugiašalėse organizacijose“(15),

–  atsižvelgdamas į savo 2009 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl Europos saugumo strategijos ir ESGP(16),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 121 straipsnio 3 dalį ir 97 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir į Vystymosi komiteto nuomonę (A7–0130/2013),

A.  kadangi 2005 m. JT pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatų dokumente pirmą kartą numatyta bendra principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ apibrėžtis; kadangi JT pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatų dokumento 138 ir 139 dalyse įtvirtintas principas „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ yra svarbus žingsnis pirmyn siekiant daugiau taikos pasaulyje – nustatyta valstybių pareiga apsaugoti savo gyventojus nuo genocido, karo nusikaltimų, etninio valymo ir nusikaltimų žmoniškumui ir tarptautinės bendruomenės pareiga padėti valstybėms prisiimti šią atsakomybę ir reaguoti, jei valstybės neapsaugotų savo piliečių nuo šių keturių minėtųjų nusikaltimų ir pažeidimų;

B.  kadangi principas „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ pagrįstas trimis ramsčiais: i) valstybė pirmiausia yra atsakinga už savo gyventojų apsaugą nuo genocido, karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir etninio valymo; ii) tarptautinė bendruomenė privalo padėti valstybėms įgyvendinti savo apsaugos įsipareigojimus; iii) kai valstybė akivaizdžiai neapsaugo savo gyventojų arba praktiškai yra šių nusikaltimų kaltininkė, tarptautinė bendruomenė privalo imtis kolektyvinių veiksmų;

C.  kadangi, remiantis darbu, atliktu atsakomybės užtikrinti apsaugą klausimu prieš 2005 m. susitarimą dėl pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatų dokumento, ir ypač darbu rengiant Tarptautinės intervencijos ir valstybių suverenumo komisijos 2001 m. pranešimą dėl atsakomybės užtikrinti apsaugą, principas „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ buvo išsamiau apibrėžtas į jį įtraukiant tokius elementus, kaip atsakomybė užkirsti kelią, atsakomybė reaguoti ir atsakomybė atkurti, kaip nurodoma Tarptautinės intervencijos ir valstybių suverenumo komisijos pranešime;

D.  kadangi teigiamai vertinama tai, kad plėtojama koncepcija „atsakomybė užtikrinti apsaugą“, nes ja paaiškinami ir sustiprinami galiojantys valstybių įsipareigojimai užtikrinti civilių apsaugą; pabrėžia, kad ši koncepcija, pradėta plėtoti po to, kai 1994 m. tarptautinė bendruomenė patyrė nesėkmę Ruandoje, yra itin svarbi siekiant tautų bendruomenės išlikimo;

E.  kadangi atitinkamais atvejais jėga teisėtai turėtų būti naudojama tik apgalvotai, proporcingai ir ribotai;

F.  kadangi principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą “ plėtojimas yra svarbus žingsnis siekiant numatyti genocidą, karo nusikaltimus, etninį valymą, nusikaltimus žmoniškumui, užkirsti jiems kelią ir į juos reaguoti, taip pat apginti pagrindinius tarptautinės teisės, ypač tarptautinės humanitarinės, pabėgėlių ir žmogaus teisių teisės, principus; kadangi principai turėtų būti taikomi kuo nuosekliau ir vienodžiau, todėl itin svarbu, kad ankstyvasis įspėjimas ir vertinimas būtų vykdomi teisingai, apgalvotai ir profesionaliai ir kad jėga būtų naudojama tik tuomet, kai nėra kitos išeities;

G.  kadangi praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ sukūrimo ir aštuoneriems metams nuo to laiko, kai 2005 m. JT pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime jį patvirtino tarptautinė bendruomenė, pastarojo meto įvykiai dar kartą aiškiai parodė, kaip svarbu ir kaip nelengva laiku ir ryžtingai reaguoti į keturis pagrindinius nusikaltimus, kuriems taikoma ši koncepcija, ir kad reikia šį principą toliau diegti operatyviniu lygmeniu siekiant jį veiksmingai įgyvendinti ir užkirsti kelią žiauriems masiniams nusikaltimams;

H.  kadangi išplėtojus principą „atsakomybė užtikrinti apsaugą“, ypač jo prevencinį aspektą, galima pasaulines pastangas orientuoti į taikesnį pasaulį, nes daug žiaurių masinių nusikaltimų įvyksta smurtinių konfliktų laikotarpiais ir struktūrinei bei operatyvinei konfliktų prevencijai būtina sukurti veiksmingus pajėgumus, kuriais būtų kuo labiau sumažintas poreikis kaip paskutinę priemonę naudoti jėgą;

I.  kadangi, siekiant toliau plėtoti principą „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ ir įtvirtinti jo teisėtumą, itin svarbu naudotis visomis pagal Chartijos VI, VII ir VIII skyrius prieinamomis priemonėmis – nuo neprievartinio atsako iki kolektyvinių veiksmų;

J.  kadangi veiksmingiausia konfliktų, smurto ir žmonių kančių prevencija – tai pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms skatinimas, teisinės valstybės principo, gero valdymo, žmogiškojo saugumo, ekonominės plėtros, skurdo panaikinimo, įtraukties, socialinių ir ekonominių teisių, lyčių lygybės ir demokratinių vertybių bei demokratinės praktikos užtikrinimas, taip pat ekonominės nelygybės mažinimas;

K.  kadangi 2011 m. karinė intervencija Libijoje parodė, kad taikant atsakomybės užtikrinti apsaugą principą reikia geriau apibrėžti regioninių ir subregioninių organizacijų vaidmenį; kadangi šios organizacijos gali tapti atsakomybės užtikrinti apsaugą įgyvendinimo teisėtumo garantu ir padėti ją įgyvendinti operatyviniu lygmeniu, tačiau dažnai joms trūksta pajėgumų ir išteklių;

L.  kadangi žmogaus teisės yra itin svarbios palaikant tarptautinius santykius;

M.  kadangi reikia pakeisti požiūrį į principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ taikymą, o tai reiškia, kad turėtume integruoti jį į visas savo vystomojo bendradarbiavimo, pagalbos ir krizių valdymo programas, taip pat remtis programomis, į kurias šis principas jau įtrauktas;

N.  kadangi nuoseklesnis atsakomybės užtikrinti apsaugą prevencijos elemento (atsakomybė užkirsti kelią) taikymas, įskaitant tarpininkavimo priemones ir prevencinę diplomatiją ankstyvuoju etapu, sumažintų galimybes kilti konfliktams ir smurtui, padėtų jų išvengti ir išvengti jų paaštrėjimo, taigi galėtų padėti išvengti tarptautinės intervencijos, atliekamos vykdant pareigą reaguoti; kadangi dviejų krypčių diplomatija – svarbi priemonė vykdant prevencinę diplomatiją, kuri grindžiama taikinimo pastangų žmogiškąja dimensija;

O.  kadangi principas „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ yra visų pirma prevencinio pobūdžio ir įgyvendinant šį principą karinė intervencija turėtų būti vykdoma kaip paskutinė priemonė; kadangi, jei tik įmanoma, atsakomybė užtikrinti apsaugą turi būti įgyvendinama visų pirma diplomatiniais ir ilgalaikiais vystymosi veiksmais, kuriuos vykdant pagrindinis dėmesys būtų skiriamas gebėjimų stiprinimui žmogaus teisių, gero valdymo, teisinės valstybės principo, skurdo mažinimo, švietimo ir sveikatos, konfliktų prevencijos švietimo ir prekybos vystymo priemonėmis, veiksmingos ginklų kontrolės ir neteisėtos prekybos ginklais prevencijos bei ankstyvojo perspėjimo sistemų stiprinimo srityse; kadangi, be to, galima taikyti daug kitų nekarinių priverstinių priemonių, pvz., prevencinę diplomatiją, sankcijas, atskaitomybės mechanizmus ir tarpininkavimo priemones; kadangi ES ir toliau turi atlikti pagrindinį vaidmenį konfliktų prevencijos srityje;

P.  kadangi bendradarbiavimas su regioninėmis organizacijomis yra svarbus darbo įgyvendinant principą „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ aspektas; kadangi todėl būtina raginti stiprinti regionų prevencijos pajėgumus ir nustatyti veiksmingas politikos priemones, kuriomis būtų galima užkirsti kelią minėtiems keturiems nusikaltimams; kadangi būsimas ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimas 2014 m. suteikia puikią galimybę išreikšti mūsų pritarimą AS vadovams ir skatinti Afrikos politinę atsakomybę už šio principo įgyvendinimą;

Q.  kadangi JT Veiksmingo tarpininkavimo gairėse nurodoma problema, kad TBT arešto orderiai, sankcijų režimai ir nacionalinė bei tarptautinė kovos su terorizmu politika taip pat daro poveikį būdui, kuriuo kai kurios konflikto šalys gali įsitraukti į tarpininkavimo procesą; kadangi nuo TBT įsteigimo nusikaltimų, į kuriuos tarptautinė bendruomenė turi nedelsdama reaguoti, apibrėžčių tarptautinėje teisėje klausimu padaryta didelė pažanga, tačiau vis dar labai trūksta nepriklausomo vertinimo mechanizmo, nustatančio, kada laikomasi šių apibrėžčių; kadangi įgyvendinus Romos statutą būtų padidintas TBT veiklos veiksmingumas; kadangi Romos statuto neratifikavo visos tarptautinės bendruomenės šalys;

R.  kadangi TBT ir atsakomybė užtikrinti apsaugą yra tarpusavyje susiję, nes šiomis priemonėmis siekiama užkirsti kelią genocidui, nusikaltimams prieš žmoniškumą ir karo nusikaltimams; kadangi atsakomybė užtikrinti apsaugą padeda TBT atlikti savo misiją – kovoti su nebaudžiamumu ir raginti valstybes laikytis savo teisminių pareigų, taip pat sustiprina TBT papildomumo principą, pagal kurį pagrindinė pareiga vykdyti baudžiamąjį persekiojimą tenka valstybėms;

S.  kadangi TBT vaidmuo labai svarbus ne tik siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, bet ir atkuriant šalis ir vykdant tarpininkavimo procesus;

T.  kadangi ES visada buvo aktyvi atsakomybės užtikrinti apsaugą propaguotoja tarptautiniu lygmeniu; kadangi ji turi stiprinti savo, kaip pasaulinės politinės veikėjos, vaidmenį puoselėdama žmogaus teises ir humanitarinę teisę, taip pat atsispindėdama šią politinę paramą savo politikos srityse;

U.  kadangi ES valstybės narės taip pat pritarė principui „atsakomybė užtikrinti apsaugą“; kadangi tik kelios iš jų šią koncepciją įtraukė į savo nacionalinius dokumentus;

V.  kadangi naujausia patirtis, susijusi su konkrečiomis krizėmis, pvz., Šri Lankoje, Dramblio Kaulo Krante, Libijoje ir Sirijoje, parodė nuolat iškylančias problemas siekiant bendro susitarimo, kaip laiku ir veiksmingai įgyvendinti principą „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ ir suformuoti bendrą politinę valią bei veiksmingus pajėgumus siekiant išvengti nacionalinių ar vietos valdžios institucijų ar nevalstybinių veikėjų vykdomo genocido, karo nusikaltimų, etninio valymo ir nusikaltimų žmoniškumui ir su jais susijusių daugelio civilių aukų ar juos sustabdyti;

W.  kadangi tais atvejais, kai taikoma atsakomybė užtikrinti apsaugą, itin svarbu ir toliau atskirti veikėjų karinėje ir humanitarinės pagalbos srityse įgaliojimus, kad visi humanitarinės pagalbos teikėjai ir toliau būtų laikomi neutraliais ir nešališkais ir nebūtų keliamas pavojus veiksmingam pagalbos ir medicininės ar bet kurios kitos paramos teikimui, prieigai prie pagalbos gavėjų ir vietoje veikiančio humanitarinės pagalbos personalo asmeniniam saugumui;

X.  kadangi Brazilijos inicijuotas pasiūlymas dėl atsakomybės apsaugant yra palankiai vertinamas indėlis siekiant nustatyti būtinus kriterijus, kurių reikia laikytis vykdant atsakomybės užtikrinti apsaugą įgaliojimus, įskaitant bet kokios intervencijos masto ir trukmės proporcingumą, nuodugnų padarinių balansą, išankstinį politinių tikslų aiškumą ir intervencijos motyvų skaidrumą; kadangi turėtų būti stiprinamos patvirtintų įgaliojimų stebėjimo ir peržiūros sistemos, taip pat įtraukiant JT generalinio sekretoriaus specialiuosius patarėjus genocido prevencijos ir atsakomybės užtikrinti apsaugą klausimais ir JT Vyriausiąjį žmogaus teisių komisarą, ir šios sistemos turėtų veikti teisingai, apdairiai ir profesionaliai, be politinio kišimosi ar dvigubų standartų(17);

Y.  kadangi nuo TBT įsteigimo nusikaltimų, į kuriuos tarptautinė bendruomenė turi nedelsdama reaguoti, apibrėžčių tarptautinėje teisėje klausimu padaryta didelė pažanga, tačiau vis dar labai trūksta nepriklausomo vertinimo mechanizmų, nustatančių, kada šios apibrėžtys turėtų būti taikomos;

Z.  kadangi JT vyriausiasis žmogaus teisių komisaras atlieka svarbų vaidmenį siekiant didinti informuotumą apie vykstančius žiaurius masinius nusikaltimus; kadangi JT Žmogaus teisių taryba atlieka vis svarbesnį vaidmenį įgyvendinant atsakomybę užtikrinti apsaugą – suteikia leidimus faktų nustatymo misijoms ir tyrimų komisijoms surinkti ir įvertinti informaciją, susijusią su keturiais nurodytais nusikaltimais ir pažeidimais, taip pat yra vis labiau pasirengusi krizių atvejais, pvz., Libijoje ir Sirijoje, vadovautis principu „atsakomybė užtikrinti apsaugą“;

AA.   kadangi tikslus, tačiau išsamus požiūris į atsakomybės užtikrinti apsaugą įgyvendinimą turėtų riboti jos taikymą iki keturių nurodytų žiaurių masinių nusikaltimų ir pažeidimų;

AB.  kadangi principas „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ neturėtų būti taikomas kilus ekstremaliajai humanitarinei padėčiai ir gaivalinėms nelaimėms; kadangi humanitarinė veikla neturėtų būti naudojama kaip politinės veiklos pateisinimo motyvas ir kadangi humanitarinę veiklą turi gerbti visi susiję subjektai;

AC.   kadangi po konfliktų turi būti teikiama visapusiška pagalba; kadangi reikia dėti daugiau pastangų siekiant užtikrinti atsakomybės už sunkius žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus ir kovoti su nebaudžiamumu;

1.  pateikia šias rekomendacijas Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, Europos išorės veiksmų tarnybai (EIVT), Komisijai, valstybėms narėms ir Tarybai:

   a) dar kartą patvirtinti ES įsipareigojimą vadovautis principu „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ ir priimti tarpinstitucinį konsensusą dėl atsakomybės užtikrinti apsaugą, įskaitant bendrą sutarimą dėl atsakomybės užtikrinti apsaugą poveikio ES išorės veiksmams ir jos veiksmų bei priemonių svarbą atitinkamose situacijose, kurį bendrai parengtų Taryba, EIVT, Komisija ir Parlamentas, taip pat atsižvelgdami į suinteresuotųjų šalių, įskaitant pilietinės visuomenės veikėjus ir NVO, nuomones;
   b) į Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos pirmininko pavaduotojos Parlamentui teikiamą metinę BUSP ataskaitą įtraukti skyrių dėl ES veiksmų, susijusių su konfliktų prevencija ir švelninimu, taikant atsakomybės užtikrinti apsaugą principą; šiame skyriuje išnagrinėti atitinkamų priemonių ir administracinių struktūrų naudingumą įgyvendinant atsakomybę užtikrinti apsaugą, taip pat nurodyti klausimus, kuriuos būtina persvarstyti; parengti šį skyrių bendradarbiaujant su ES specialiuoju įgaliotiniu žmogaus teisių klausimais, atsižvelgiant į įvairias Parlamento priimtas pozicijas konkrečiais klausimais, susijusiais su konfliktų prevencija arba žmogaus teisių apsauga; apsvarstyti išvadas su Parlamentu;
   c) principą „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ integruoti į ES paramos vystymuisi priemones; toliau didinti Sąjungos prevencinės diplomatijos, tarpininkavimo, krizių prevencijos ir reagavimo gebėjimų, ypač gebėjimų surinkti informaciją ir ja keistis, o taip pat ankstyvojo perspėjimo sistemų profesionalumą ir juos stiprinti; gerinti įvairių Komisijos, Tarybos ir EIVT struktūrinių padalinių, susijusių su visais atsakomybės užtikrinti apsaugą aspektais, veiklos koordinavimą ir reguliariai pranešti Parlamentui apie iniciatyvas, kurių buvo imtasi siekiant remti minėtą principą;
   d) įgyvendinant bendrą saugumo ir gynybos politiką (BSGP), užtikrinti pakankamą politikos planavimą, veiklos koncepcijas ir pajėgumų plėtojimo tikslus, kad Sąjunga, tarptautiniu lygmeniu artimai bendradarbiaudama JT ir regioninėse organizacijose, galėtų visapusiškai įgyvendinti principą „atsakomybė užtikrinti apsaugą“;
   e) toliau plėtoti ES konfliktų prevencijos ir švelninimo pajėgumus, apimančius rezervines teisės ekspertų, policijos pareigūnų ir regioninių analitikų paslaugas, ir įsteigti autonomišką Europos taikos institutą, kuris konsultuotų ES tarpininkavimo pajėgumų, dviejų krypčių diplomatijos ir keitimosi geriausia taikos ir konfliktų švelninimo praktika klausimais; stiprinti prevencinius ES išorės priemonių, ypač stabilumo priemonės, elementus;
   f) stiprinti ankstyvojo perspėjimo, politikos planavimo ir aukšto lygio sprendimų priėmimo sąsajas EIVT ir Taryboje;
   g) į regionų ir šalies strategijos dokumentus įtraukti sistemingą genocido, karo nusikaltimų, etninio valymo ir nusikaltimo žmoniškumui rizikos veiksnių vertinimą, ir minėtųjų nusikaltimų prevenciją įtraukti į dialogus su trečiosiomis šalimis, kuriose kyla pavojus, kad bus vykdomi šie nusikaltimai ir pažeidimai;
   h) plėtoti bendradarbiavimą su ES delegacijų ir valstybių narių ambasadų, taip pat su civilinių ir karinių misijų darbuotojais ir rengti jiems mokymus tarptautinių žmogaus teisių, humanitarinės teisės ir baudžiamosios teisės srityse, taip pat jų gebėjimų atpažinti galimus keturių nurodytų nusikaltimų ir pažeidimų atvejus srityje, be kita ko, reguliariai keičiantis informacija su vietos pilietine visuomene; užtikrinti, kad ES specialieji įgaliotiniai prireikus laikytųsi principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“, ir išplėsti ES specialiojo įgaliotinio žmogaus teisių klausimais įgaliojimus, į juos įtraukiant atsakomybės užtikrinti apsaugą aspektus; nustatyti ES atsakomybės užtikrinti apsaugą pagrindinį centrą, naudojantis turimais ištekliais jį įtvirtinant esamuose EIVT padaliniuose ir įpareigojant didinti informuotumą apie atsakomybės užtikrinti apsaugą įgyvendinimo poveikį, ir užtikrinti, kad informacija apie nerimą keliančius atvejus laiku pasiektų visus suinteresuotuosius veikėjus, taip pat skatinti steigti nacionalinius pagrindinius centrus atsakomybės užtikrinti apsaugą klausimu valstybėse narėse; toliau stiprinti prevencinės diplomatijos ir tarpininkavimo gebėjimus ir didinti jų profesionalumą;
   i) inicijuoti ir skatinti ES vidaus diskusijas JT Saugumo Tarybos reformos klausimais, nes JT Saugumo Taryba – vienintelis teisėtas tarptautinio lygmens organas, galintis duoti leidimą vykdyti intervenciją dėl atsakomybės užtikrinti apsaugą be valstybės, kurioje bus vykdoma intervencija, sutikimo;
   j) įtraukti ir apmokyti pilietinės visuomenės ir NVO atstovus, kurie galėtų atlikti vaidmenį neformalioje arba vadinamojoje antrojo kelio (angl. Track II) diplomatijoje, siekiant skatinti keitimąsi geros praktikos pavyzdžiais šioje srityje;
   k) stiprinti bendradarbiavimą su regioninėmis ir subregioninėmis organizacijomis, t. y., be kita ko, tobulinti jų turimas prevencijos, pajėgumų stiprinimo ir reagavimo priemones, susijusias su atsakomybe užtikrinti apsaugą;
   l) užtikrinti, kad visos ES valstybės narės sparčiai ratifikuotų TBT statutų pakeitimus, kuriuose apibrėžiamas agresijos nusikaltimas, nes TBT gali atlikti pagrindinį vaidmenį užkertant kelią žiauriems masiniams nusikaltimams ir dedant pastangas, kuriomis siekiama užtikrinti atskaitomybę;
   m) primygtinai raginti laikytis TBT išlygos susitarimuose su trečiosiomis šalimis ir apsvarstyti galimybę persvarstyti susitarimą su šalimis, nevykdančiomis TBT arešto orderių;
   n) laikytis dviejų krypčių metodo, t. y. propaguoti visuotinį atsakomybės užtikrinti apsaugą pripažinimą ir kartu skatinti valstybes remti TBT ir jam padėti;

2.  ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotoją bei Tarybą:

   a) aktyviai prisidėti prie diskusijų dėl principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“, grindžiamo galiojančia tarptautine žmogaus teisių teise ir Ženevos konvencijomis, siekiant sustiprinti tarptautinės bendruomenės dėmesį atsakomybės užtikrinti apsaugą prevencijos elementui ir visuotiniam neprievartinių priemonių taikymui, taip pat šiuo tikslu parengti konkretų veiksmų planą, į kurį taip pat būtų įtraukti svarstymai dėl atsakomybės ir (arba) būtinybės atkurti;
   b) propaguoti principą „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ JT ir siekti užtikrinti jo visuotinumą, nes šis principas – pagrindinis daugiašališkumu ir JT viršenybe grindžiamo kolektyvinio saugumo modelio elementas, kuris taip pat susijęs su TBT vaidmens stiprinimu; priminti, kad principas „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ reiškia ir pareigą kovoti su nebaudžiamumu;
   c) remti JT generalinio sekretoriaus pastangas sustiprinti ir padidinti principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ reikšmės suvokimą ir bendradarbiauti su kitomis JT narėmis, kurios norėtų pagerinti tarptautinės bendruomenės pajėgumus užkirsti kelią masiniams žiauriems nusikaltimams ir į juos reaguoti įgyvendinant atsakomybę užtikrinti apsaugą;
   d) raginti JT ST atsižvelgti į Brazilijos pasiūlymą dėl atsakomybės apsaugant siekiant užtikrinti veiksmingiausią atsakomybės užtikrinti apsaugą principo taikymą padarant mažiausiai žalos ir prisidėti siekiant nustatyti būtinus kriterijus, kurių reikia laikytis įgyvendinant ypač atsakomybės užtikrinti apsaugą trečiąjį ramstį, įskaitant bet kokios intervencijos masto ir trukmės proporcingumą, nuodugnų padarinių balansą, išankstinį politinių tikslų aiškumą ir intervencijos motyvų skaidrumą; atsižvelgiant į tai, kad tokių kriterijų nustatymas gali suteikti garantijų, kurios padėtų įtikinti šalis, šiuo metu nepatikliai vertinančias atsakomybės užtikrinti apsaugą doktriną, dėl jos taikymo, sustiprinti patvirtintų įgaliojimų stebėsenos ir persvarstymo mechanizmus, be kita ko, pasitelkus JT specialiuosius patarėjus genocido prevencijos ir atsakomybės užtikrinti apsaugą klausimais ir JT Vyriausiąjį žmogaus teisių komisarą, ir užtikrinti, kad šie mechanizmai veiktų teisingai, apdairiai ir profesionaliai, be politinio kišimosi ar dvigubų standartų(18);
   e) bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ir tarptautiniais partneriais padaryti išvadas atsižvelgiant į patirtį taikant principą „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ 2011 m. Libijoje ir atsižvelgiant į dabartinį nesugebėjimą imtis veiksmų Sirijoje;
   f) pasiūlyti penkiems nuolatiniams JT Saugumo Tarybos nariams priimti elgesio kodeksą, kuriuo būtų savanoriškai ribojamas naudojimasis veto teise genocido, karo nusikaltimų, etninio valymo ir nusikaltimų žmoniškumui atvejais;
   g) bendradarbiauti su ES regioniniais partneriais siekiant aiškiau išdėstyti regioninių ir subregioninių organizacijų vaidmenį taikant atsakomybę užtikrinti apsaugą;
   h) siekti įtvirtinti atsakomybę užtikrinti apsaugą kaip naują tarptautinės teisės normą, kurios taikymo sritis suderinta JT valstybių narių 2005 m. aukščiausiojo lygio susitikime;
   i) pateikti Saugumo Tarybai nuomonę, kad atsakomybė užtikrinti apsaugą, kuri šiuo metu yra naujas tarptautinės teisės standartas, neapribos jos pajėgumo priimti sprendimus;
   j) padėti JT lygmeniu stiprinti tarpininkavimo pagrindą ir pajėgumus, dviejų krypčių diplomatiją, keitimąsi geriausia praktika taikaus užsimezgančių konfliktų sprendimo ir jų sušvelninimo ir išankstinio perspėjimo sistemų srityje, kaip, pvz., Politinių reikalų departamento Tarpininkavimo pagalbos padalinio praktika; stiprinti Specialiojo patarėjo dėl genocido prevencijos ir Specialiojo patarėjo dėl pareigos apsaugoti biurą; į diskusiją dėl atsakomybės užtikrinti apsaugą įtraukti Žmogaus teisių tarybą;
   k) užtikrinti, bendradarbiaujant su JT Saugumo Taryboje vietą turinčiomis ES valstybėmis narėmis ir visais tarptautiniais partneriais, kad galimi tolesni koncepcijos „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ pakeitimai būtų visapusiškai suderinti su tarptautine humanitarine teise, taip pat reikalauti ir kontroliuoti, kad ateityje taikant principą „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ būtų visapusiškai laikomasi tarptautinės humanitarinės teisės nuostatų;
   l) spręsti vienos bendros ES vietos JT Saugumo Taryboje nustatymo ir bendro pagal JT įgaliojimus vykdomų BUSP misijų biudžeto klausimą;
   m) į visas konfliktų prevencijos, švelninimo ir sprendimo pastangas pagal JTST Rezoliucijas Nr. 1325 ir Nr. 1820 aktyviau įtraukti moteris, įskaitant moteris vadoves ir moterų grupes;
   n) bendradarbiauti su JT siekiant atsakomybės užtikrinti apsaugą įgyvendinimą aiškiai susieti su kova su nebaudžiamumu už sunkiausius nusikaltimus, kurių atveju taikoma ši koncepcija;

3.  ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotoją:

   a) Europos Parlamento Užsienio reikalų komitetui per šešis mėnesius nuo šios rekomendacijos priėmimo pateikti Parlamento pasiūlymais grindžiamą konkretų veiksmų planą, pirmiausia bendrais bruožais išdėstant veiksmus, kaip pasiekti „konsensusą dėl atsakomybės užtikrinti apsaugą“;

4.  paveda Pirmininkui perduoti šią rekomendaciją Tarybai ir susipažinti – Komisijai, Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, Europos išorės veiksmų tarnybai ir valstybėms narėms.

(1) S/RES/1674.
(2) A/RES/60/1.
(3) http://www.un.org/secureworld/report3.pdf
(4) A/59/2005.
(5) A/63/677.
(6) A/64/864.
(7) A/65/877-S/2011/393.
(8) A/66/874/-S/2012/578.
(9) 10170/2010.
(10) OL C 46, 2006 2 24, p. 1.
(11) OL C 25, 2008 1 30, p. 1.
(12) OL C 380 E, 2012 12 11, p. 140.
(13) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0240.
(14) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0058.
(15) OL C 377 E, 2012 12 7, p. 66.
(16) OL C 76 E, 2010 3 25, p. 61.
(17) 51 straipsnis „Atsakomybė užtikrinti apsaugą: ryžtingas atsakas laiku“, 2012 m. liepos 25 d. JT generalinio sekretoriaus pranešimas (A/66/874-S/2012/578).
(18) 51 straipsnis „Atsakomybė užtikrinti apsaugą: ryžtingas atsakas laiku“, 2012 m. liepos 25 d. JT generalinio sekretoriaus pranešimas (A/66/874-S/2012/578).

Teisinė informacija - Privatumo politika