Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnį ir 3 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į ES pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Komisijos atlikto tyrimo „Euromosaic“ rezultatus, kurie patvirtino, kad Europos kalbos nyksta, nes šiuo metu naudojamomis priemonėmis nepavyksta jų apsaugoti,

–  atsižvelgdamas į 2003 m. spalio 17 d. Unesco Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kuri apima žodinės kūrybos ir išraiškos formas, įskaitant kalbą, kaip nematerialaus kultūros paveldo raiškos priemonę,

–  atsižvelgdamas į 2005 m. spalio 20 d. Unesco Konvenciją dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo,

–  atsižvelgdamas į Unesco Pasaulio kalbų, kurioms gresia išnykimas, atlasą,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 18 d. Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios institucijų kongreso priimtą rezoliuciją (301/2010) dėl mažumų kalbų indėlio į regionų vystymąsi(1),

–  atsižvelgdamas į Europos Tarybos pranešimą Nr. 12423/2010, rezoliuciją Nr. 1769/2010 ir į rekomendaciją Nr. 1944/2010,

–  atsižvelgdamas į 2008 m. rugsėjo 18 d. Komisijos komunikatą „Daugiakalbystė – Europos turtas ir bendras rūpestis“ (COM(2008)0566),

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendaciją dėl bendrųjų visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų(2),

–  atsižvelgdamas į Regionų komiteto nuomonę dėl istorinių kalbinių mažumų apsaugos ir puoselėjimo įgyvendinant Lisabonos sutartį“(3),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 21 d. Tarybos rezoliuciją dėl Europos daugiakalbystės strategijos(4),

–  atsižvelgdamas į Europos Tarybos 1992 m. lapkričio 5 d. pateiktą pasirašyti Europos regioninių arba mažumų kalbų chartiją,

–  atsižvelgdamas į 1996 m. priimtą Visuotinę kalbinių teisių deklaraciją,

–  atsižvelgdamas į 1995 m. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją,

–  atsižvelgdamas į savo 2004 m. sausio 14 d. rezoliuciją „Kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir skatinimas: Europos regionų ir tarptautinių organizacijų, kaip antai UNESCO ir Europos Tarybos, vaidmuo“(5) ir į savo 2003 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl Europos regioninių ir rečiau vartojamų kalbų (ES mažumų kalbų) atsižvelgiant į plėtrą ir kultūrinę įvairovę(6),

–  atsižvelgdamas į savo 2003 m. sausio 14 d. rezoliuciją dėl regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmens Europos integracijoje(7), kurioje aptariama kalbų įvairovė Europoje,

–  atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl daugiakalbystės – Europos turto ir bendro rūpesčio(8),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 25 d. rezoliuciją dėl bendruomenių žiniasklaidos Europoje(9),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Kultūros ir švietimo komiteto pranešimą (A7-0239/2013),

A.  kadangi Lisabonos sutartimi sustiprinamas tikslas saugoti ir skatinti visą Europos Sąjungos kultūrų bei kalbų paveldą;

B.  kadangi kultūrų ir kalbų įvairovė yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos principų, įtvirtintų ES pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnyje: „Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę“;

C.  kadangi kalbų įvairovė yra Pagrindinių teisių chartijos 21 ir 22 straipsniuose pripažįstama piliečių teisė, o tai reiškia, kad bandymas suteikti absoliučią pirmenybę vienai kalbai yra Europos Sąjungos pagrindinių vertybių apribojimas ir pažeidimas;

D.  kadangi kalbas, kurioms gresia išnykimas, reikėtų suvokti kaip Europos kultūros paveldo dalį, o ne kaip priemones politiniams, etniniams ar teritoriniams siekiams įgyvendinti;

E.  kadangi vertės ir garbės požiūriu visos Europos kalbos yra lygiateisės, jos yra neatsiejama Europos kultūrų bei civilizacijų dalis ir prisideda prie žmonijos praturtinimo;

F.  kadangi labai darnios daugiakalbės visuomenės, kurios kalbų įvairovę valdo demokratiškai ir tvariai, padeda kurti įvairovę, yra atviresnės ir turi geresnes sąlygas prisidėti prie kalbų įvairovės teikiamos naudos;

G.  kadangi visos kalbos, įskaitant kalbas, kurioms gresia išnykimas, atspindi tam tikrą istorinę, socialinę ir kultūrinę išmintį bei gebėjimus, mentalitetą ir kūrybos būdus, kurie prisideda prie Europos Sąjungos turtinimo ir įvairovės ir sudaro ES tapatybės pagrindą; todėl kalbų įvairovę ir kalbų, kurioms gresia išnykimas, vartojimą šalyje reikėtų laikyti ne našta, o vertybe, taigi juos remti ir skatinti;

H.  kadangi Unesco savo Pasaulio kalbų, kurioms gresia išnykimas, atlase nurodo, kad kalbai gresia pavojus išnykti, jeigu ji neatitinka vieno ar daugiau šių mokslinių kriterijų ar menkai juos atitinka: kalbos perdavimo iš kartos į kartą; absoliutaus kalbančių žmonių skaičiaus; ja kalbančių žmonių ir bendro gyventojų skaičiaus santykio; kalbos vartojimo įvairiose viešosiose ir privačiosiose srityse; reagavimo į naujas žiniasklaidos priemones; kalbos mokymosi ir mokymo priemonių buvimo; vyriausybės ir institucijų požiūrio į kalbą bei kalbos politikos, įskaitant oficialų statusą ir vartojimą; bendruomenės narių požiūrio į savo kalbą; dokumentacijos rūšies ir kokybės;

I.  kadangi pagal 2005 m. Unesco Konvenciją dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo valstybės narės gali imtis tinkamų priemonių, kad apsaugotų kultūros veiklą, gėrybes ir paslaugas, įskaitant priemones, susijusias su kalbomis, kurios naudojamos minėtos veiklos, gėrybių ir paslaugų reikmėms, siekiant skatinti kultūrų raiškos įvairovę ir Konvencijos šalių teritorijoje, ir pagal tarptautinius susitarimus;

J.  kadangi Europos Tarybos pateikta Europos regioninių arba mažumų kalbų chartija, kurią ratifikavo 16 Sąjungos valstybių narių, užtikrina sistemą nykstančioms kalboms apsaugoti ir priemonę mažumoms – du Kopenhagos kriterijuose paminėtus aspektus, kuriuos turi atitikti į ES įstoti norinčios valstybės, apsaugoti;

K.  kadangi pagal Unesco visose Europos šalyse, Europos užjūrio teritorijose ir ES klajoklių bendruomenėse esama kalbų, kurios perduodamos tik žodžiu iš kartos į kartą ir turėtų būti laikomos kalbomis, kurioms gresia išnykimas; kadangi kai kurių Europos kalbų, kurioms gresia išnykimas ir kuriomis kalba tarpvalstybinės bendruomenės, apsaugos lygis labai skiriasi atsižvelgiant į valstybę narę ar regioną, kuriame gyvena jomis kalbantys asmenys;

L.  kadangi kai kuriose valstybėse ir regionuose esama mažumų arba regioninių kalbų, kurioms gresia išnykimas ar kurios nyksta, tačiau kurios kitose kaimyninėse valstybėse yra oficialios, t. y. daugumos kalbos;

M.  kadangi Europos kalbų ir kultūrų įvairovė kartu su natūralia biologine įvairove yra gyvojo paveldo, būtino tvariam mūsų visuomenės vystymuisi, dalis, ir kadangi tai reikėtų išsaugoti ir apsaugoti nuo bet kokios grėsmės išnykti;

N.  kadangi pagarba kalbų įvairovei, stiprindama abipusį supratimą, savivertę ir didindama atvirumą naujovėms, teigiamai prisideda prie socialinės sanglaudos, ir kadangi kalbų įvairovė padeda pažinti kultūrą ir prisideda prie tarpkultūrinės kompetencijos kūrimo bei įgijimo, taip pat skatina tautas ir šalis bendradarbiauti;

O.  kadangi Lisabonos sutarties 167 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad „Sąjunga prisideda prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, gerbdama jų nacionalinę ir regioninę įvairovę“, ir todėl skatina imtis veiksmų ne tik siekiant išsaugoti ir apsaugoti Sąjungos kalbinio paveldo, kaip jos įvairovės dalies, turtingumą, bet ir imtis iniciatyvos siekiant stiprinti ir puoselėti šį paveldą papildant valstybių narių įgyvendinamą politiką;

P.  kadangi Europos Sąjungos kalbų įvairovės sąvoka apima ne tik pagrindines oficialiąsias kalbas, bet ir kitas oficialiąsias kalbas, regionines kalbas ir kalbas, neturinčias oficialaus statuso valstybėse narėse;

Q.  kadangi kalbų, kurioms gresia išnykimas, kategorijai taip pat priskiriamos kalbos, kurioms toks pavojus gresia tik tam tikroje teritorijoje, kurioje jomis kalbančių bendruomenės asmenų skaičius labai mažėja, taip pat tos kalbos, kai kelis kartus iš eilės atlikus surašymus iš statistinių duomenų matyti, kad tam tikra kalba kalbančių asmenų skaičius smarkiai sumažėjo;

R.  kadangi tam tikrose Sąjungos vietovėse valstybių narių oficialiosioms kalboms taip pat gali grėsti išnykimas;

S.  kadangi ypatingą dėmesį reikėtų skirti toms kalboms, kurioms gresia išnykimas, nes jų padėtis turi būti svarstoma skubiai, pripažįstant kultūrų įvairovę ir daugiakalbystę, įgyvendinant politikos priemones, kuriomis kovojama su esamu išankstiniu nusistatymu prieš kalbas, kurioms gresia išnykimas, ir taikant kovos su vienodinimu požiūrį nacionaliniu ir europiniu lygmenimis;

T.  kadangi veiksmingiausia mokyti žmones jų gimtąja kalba;

U.  kadangi, jei vaikai nuo gimimo mokomi gimtosios kalbos ir kartu išmoksta valstybės oficialiąją kalbą, jie išsiugdo natūralius įgūdžius vėliau išmokti daugiau kalbų, o daugiakalbystė jauniesiems europiečiams yra didelis turtas;

V.  kadangi Europoje nykstančioms kalboms kylančią grėsmę galima sumažinti nustatant principą, pagal kurį vykdant viešąją veiklą ir teisingumą atitinkama kalba, remiantis lygiateisiškumu ir siekiant užtikrinti įvairovę, būtų traktuojama proporcingai;

W.  kadangi kalbos saugojimas ir jos perdavimas iš kartos į kartą labai dažnai vyksta pasitelkiant savišvietą ir neformalųjį švietimą ir kadangi būtina pripažinti pelno nesiekiančių organizacijų, meno ir menininkų vaidmenį šioje srityje;

X.  kadangi įgyvendinant Komisijos daugiakalbystės politiką kalbų, kurioms gresia išnykimas, klausimui nepakankamai skiriama tikslingo dėmesio; kadangi pastaraisiais dviem daugiamečių finansinių programų laikotarpiais, t. y. 2000–2007 m. ir 2007–2013 m., ES šioms kalboms skiriama parama buvo labai sumažinta, todėl jos patiria didesnių sunkumų, ir kadangi reikia siekti, kad taip neįvyktų priimant kitą daugiametę finansinę programą (2014–2020 m.);

1.  ragina Europos Sąjungą ir valstybes nares daugiau dėmesio skirti ypač didelei grėsmei, su kuria susiduria daugelis Europos kalbų, priskiriamų kalbų, kurioms gresia išnykimas, kategorijai, ir visapusiškai įsipareigoti saugoti ir skatinti unikalią Sąjungos kalbų ir kultūrų paveldo įvairovę įgyvendinant plataus užmojo aktyvią atitinkamų kalbų gaivinimo politiką ir šiam tikslui skiriant pakankamai biudžeto lėšų; rekomenduoja, kad ši politika taip pat būtų siekiama ugdyti didesnį ES piliečių sąmoningumą šių bendruomenių kalbų ir kultūrų turtingumo klausimais; ragina valstybes nares rengti kalbų, kurioms gresia išnykimas, puoselėjimo veiksmų planus remiantis bendra gerąja patirtimi, kurios jau esama keliose Europos kalbinėse bendruomenėse;

2.  ragina valstybių narių vyriausybes pasmerkti praktiką, kai, naudojantis kalbine diskriminacija ar priverstiniu arba slaptu vienodinimu, praeityje imtasi ar dabar imamasi veiksmų prieš kalbinių bendruomenių, kurioms gresia išnykimas, tapatumą ir kalbos vartojimą ar jų kultūros įstaigas;

3.  ragina visas valstybes nares, kurios dar neratifikavo ir neįgyvendino Europos regioninių arba mažumų kalbų chartijos, tai padaryti; pažymi, kad ši chartija yra kalbų, kurioms gresia išnykimas, apsaugos lyginamasis standartas ir viena iš Kopenhagos kriterijuose, kuriuos valstybės turi atitikti, kad galėtų įstoti į ES, nurodytų mažumų apsaugos priemonių;

4.  ragina valstybes nares ir Komisiją laikytis įsipareigojimų, kurių jos įsipareigojo laikytis pasirašydamos 2005 m. Unesco Konvenciją dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo, ir savo teritorijoje, ir pagal tarptautinius susitarimus;

5.  ragina Sąjungos valdžios institucijas faktinį kalbų įvairovės principo, ypač pažeidžiamiausių Europos kalbų apsaugos principo, laikymąsi įtraukti kaip sąlygą, kurią turi atitikti visos valstybės, norinčios tapti ES valstybėmis narėmis;

6.  ragina Komisiją ir valstybių narių vyriausybes bei regionų valdžios institucijas rengti programas, kuriomis būtų skatinama tolerancija nykstančioms kalbinėms ar etninėms bendruomenėms, pagarba jų kalbos ir kultūros vertybėms bei visuomenės pagarba šioms bendruomenėms;

7.  atkreipia valstybių narių vyriausybių ir regionų valdžios institucijų dėmesį į tai, kad kalbos, kuriai gresia išnykimas, išlikimas prilygsta šią kalbą vartojančios bendruomenės išlikimui ir vystymuisi ir kad todėl, siekiant parengti tokių kalbų apsaugos politiką, reikėtų atsižvelgti ne tik į kultūros ir švietimo, bet ir į ekonominius bei socialinius aspektus;

8.  ragina Komisiją pasiūlyti konkrečias politikos priemones, skirtas apsaugoti kalbas, kurioms gresia išnykimas; taip pat ragina Komisiją ir Tarybą, atsižvelgiant į savo įgaliojimus pagal Sutartį, pritaikyti ES politikos sritis ir sudaryti programas taip, kad kalbos, kurioms gresia išnykimas, ir kalbų įvairovė būtų remiamos naudojant ES 2014–2020 m. laikotarpio finansinės paramos priemones, tarp kurių yra programos apie šių kalbų dokumentavimą, taip pat švietimo ir mokymo programos, socialinės įtraukties, jaunimo ir sporto programos, mokslinių tyrimų ir vystymosi, kultūros ir žiniasklaidos programos, struktūriniai fondai – Sanglaudos fondas, ERPF, ESF, Europos teritorinio bendradarbiavimo priemonė, EŽŪFKP – taip pat visos priemonės ir mainų programos, kuriomis skatinamos naujosios technologijos, socialinė žiniasklaida ir daugialypės terpės platformos, įtraukiant į šią sritį paramą ir turinio, ir taikomųjų programų kūrimui; laikosi nuomonės, kad taikant šias priemones daugiausia dėmesio reikėtų skirti programoms ir veiksmams, turintiems teigiamą platesnio masto darbotvarkę arba kultūriniu, arba ekonominiu požiūriu už savo bendruomenės ir regiono ribų; ragina Komisiją apsvarstyti, su kokiomis administracinėmis ir teisinėmis kliūtimis susiduria asmenys, vykdydami projektus, susijusius su kalbomis, kurioms gresia išnykimas, dėl nedidelio atitinkamų kalbinių bendruomenių dydžio;

9.  kadangi veiksmų laikotarpio pratęsti negalima, prašo, kad kalbų, kurioms gresia išnykimas, išsaugojimo finansavimas būtų lengvai prieinamas ir kuo aiškesnis tam, kad subjektai, norintys juo pasinaudoti, galėtų per apibrėžtą laikotarpį iš tiesų padėti nykstančioms kalboms;

10.  mano, kad Europos Sąjunga turėtų raginti valstybes nares ir remti kalbos politiką, kuri padėtų vaikams nuo kuo jaunesnio amžiaus išmokti kalbą, kuriai gresia išnykimas, kaip savo gimtąją kalbą; pabrėžia, kad tokia dviejų ar daugiau kalbų skatinimo politika, kaip moksliškai pagrįsta, duotų naudos ir padėtų vaikams vėliau išmokti kitų kalbų, kartu skatinant kalbų perdavimą iš kartos į kartą, o kalbų, kurioms gresia išnykimas, vartotojams būtų suteikiama konkreti parama kalbos perdavimui iš kartos į kartą atgaivinti vietovėse, kuriose ji nyksta;

11.  pritaria pasiūlymui stiprinti visų amžiaus grupių studentams skirtą kalbų, kurioms gresia išnykimas, mokymą pasitelkiant atitinkamas metodikas, įskaitant nuotolinį mokymąsi, siekiant ugdyti tikrą europinio pilietiškumo jausmą, grindžiamą kultūrų įvairove ir kalbų pliuralizmu;

12.  atkreipia dėmesį į Komisijos programas, susijusias su daugiakalbyste; mano, jog projektų rengėjai turi galėti pasinaudoti jų siūlomomis galimybėmis, ir kadangi kalbų, kurioms gresia išnykimas, bendruomenės, kovojančios dėl kalbos, kuriai gresia išnykimas, išsaugojimo, dažnai yra mažos, primygtinai ragina Komisiją dėl jų nedidelių finansinių įsipareigojimų, riboto gavėjų skaičiaus ar dėl mažo atitinkamos vietovės dydžio neatimti galimybės, kad šias bendruomenes įtraukiančios programos gautų finansavimą, tačiau sudaryti jiems palankesnes sąlygas naudotis šiomis programomis ir jas skelbti, informuojant apie jų tinkamumą gauti finansavimą; primygtinai ragina valstybes nares atlikti tarpininkių vaidmenį ir palaikyti šias mažas kalbų, kurioms gresia išnykimas, grupes ir bendruomenes, kad joms būtų skiriamas Europos Sąjungos fondų finansavimas, kartu primena, kad skiriant ES lėšas kalbų įvairovei skatinti nereikėtų nukrypti nuo nustatytos krypties ar šias lėšas naudoti veiksmams, kuriuos įgyvendinant nykstančiomis kalbomis naudojamasi kaip platesnio masto politinių darbotvarkių įgyvendinimo priemonėmis, remti;

13.  mano, kad kalbų atgaivinimo politika yra ilgalaikis darbas, kuriam reikia skirti daug pastangų ir kuris turi būti grindžiamas įvairiu ir koordinuotu veiklos planavimu įvairiose srityse, visų pirma švietimo (priešmokyklinis ugdymas ir pradinis mokymas mokykloje kartu su tėvų mokymu kalbos yra itin vertingas), administravimo, žiniasklaidos programų (taip pat galimybė steigti ir plėtoti radijo bei televizijos stotis), humanitarinių mokslų ir visose viešojo gyvenimo srityse, užtikrinant išteklių ilgalaikėms priemonėms įgyvendinti; mano, kad reikėtų remti tokių programų rengimą, kalbinių bendruomenių keitimąsi gerąja patirtimi ir jų vertinimo procedūrų įgyvendinimą;

14.  primena, kaip svarbu toliau stengtis norminti daugiausia žodžiu perduodamas kalbas;

15.  ragina valstybes nares daugiau dėmesio skirti aukštojo mokslo studijoms ir moksliniams tyrimas ir juos remti, ypač daug dėmesio skiriant kalboms, kurioms gresia išnykimas;

16.  mano, kad naujos technologijos gali būti naudojamos kaip priemonė siekiant skatinti Europos kalbų, kurioms gresia išnykimas, žinias, sklaidą, mokymą ir saugojimą;

17.  pabrėžia, kaip svarbu šeimose iš kartos į kartą perduoti kalbas, kurioms gresia išnykimas, ir skatinti mokytis tokių kalbų pagal tam tikrą švietimo sistemą, jeigu to reikia; ragina valstybes nares ir regionų valdžios institucijas plėtoti švietimo politiką ir rengti mokymo medžiagą šiam tikslui pasiekti;

18.  mano, kad, siekiant atgaivinti kalbas, taip pat svarbu suteikti teisę visuomenėje viešai vartoti kalbas, kurios tapo antraeilėmis ir kuriomis daugiausia kalbama tik uždarame šeimos rate;

19.  ragina Komisiją dirbant bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis, kurios įgyvendina kalbų, kurioms gresia išnykimas, apsaugos ir skatinimo programas ir iniciatyvas, pavyzdžiui, su Unesco ir Europos Taryba;

20.  rekomenduoja valstybėms narėms stebėti pažeidžiamiausių kalbų vystymąsi, į veiklą įtraukiant ir valstybės institucijas, ir teritorijų, kuriose kalbama savo kalbomis (neatsižvelgiant į tai, ar jos yra oficialios), institucijas;

21.  mano, kad žiniasklaidos, ypač naujųjų žiniasklaidos priemonių, vaidmuo apsaugant kalbas, kurioms gresia išnykimas, visų pirma jas išsaugant būsimoms kartoms, gali būti svarbus; be to, pabrėžia, kad siekiant šių tikslų taip pat būtų galima naudotis naujomis technologijomis;

22.  atsižvelgiant į tai, kad mirus paskutiniam kalbos vartotojui paprastai išnyksta ir kalba, ragina ypač vietinės valdžios institucijas imtis kalbų atgaivinimo priemonių, kuriomis būtų galima pakeisti šią padėtį;

23.  atkreipia dėmesį, kad vienas iš būdų, kaip apsaugoti kalbas nuo išnykimo, gali būti skaitmeninimas; todėl ragina vietos valdžios institucijas rinkti ir kelti į internetą knygas bei įrašus tomis kalbomis ir visų kitų formų kalbų paveldą;

24.  siūlo ir tarptautinei bendruomenei, ir valstybėms narėms užtikrinti, kad kalbų, kurioms gresia išnykimas, bendruomenės pripažintų, kad jų kalbos vartojimas ir išsaugojimas yra ir jų bendruomenės, ir Europos vertybė;

25.  ragina Komisiją, įgyvendinant įvairias programas, nuolat remti tarpvalstybinius ryšius ir ES lygmens iniciatyvas bei veiksmus, kuriais siekiama remti kalbas, kurioms gresia išnykimas, ir pabrėžia, jog reikia aktyviai prisidėti, kad Unesco rengiamas Pasaulio kalbų, kurioms gresia išnykimas, atlasas būtų išsamesnis nenutrūkstamas projektas ir kad būtų toliau tobulinamas vienodas rodiklių rinkinys, kuris suteiktų galimybę stebėti kiekvienos kalbos būklę ir politikos, taikomos siekiant išvengti kalbos išnykimo, rezultatus;

26.  ragina Komisiją tęsti atliekant tyrimą „Euromosaic“ pradėtus mokslinius tyrimus ir nustatyti atvejus, kai nacionaliniu lygmeniu buvo imtasi iniciatyvių veiksmų, dėl kurių gerokai sumažėjo Europos kalbai kylanti grėsmė išnykti; rekomenduoja, kad siekiant remti įvairių kalbinių bendruomenių keitimąsi žiniomis, patyrimu ir geriausios patirties pavyzdžiais, Europos kalbų tinklai atliktų valstybėse narėse taikomos politikos, kuria siekiama išsaugoti, apsaugoti ir skatinti kalbas, kurioms gresia išnykimas, vertinimą ir kad Komisija pateiktų atitinkamas rekomendacijas;

27.  ragina Komisiją remti mokslinius tyrimus apie kalbų, kurioms gresia išnykimas, išmokimą ir atgaivinimą bei pažintinę ir socialinę dvi ar daugiau kalbų mokančių Europos Sąjungos piliečių teikiamą naudą;

28.  ragina pasirašyti ir ratifikuoti Europos regioninių ir mažumų kalbų chartiją (1992 m.) ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją (1995 m.) iki šiol to nepadariusias valstybes nares;

29.  ragina Komisiją numatyti galimus veiksmus dėl kalbų, kurioms gresia išnykimas, apsaugos Sąjungoje;

30.  ragina Komisiją remti ir bandomuosius projektus, kuriais prisidedama prie kalbų, kurioms gresia išnykimas, vartojimo skatinimo, ir pačių atskirų kalbinių bendruomenių rengiamus veiksmų planus;

31.  mano, kad Sąjunga, palaikydama ryšius su trečiosiomis šalimis, visų pirma su šalimis, norinčiomis įstoti į ES, turėtų remti kalbų įvairovę;

32.  ragina Komisiją apsvarstyti konkrečių priemonių, susijusių su kalbų, kurioms gresia išnykimas, apsauga, išsaugojimu ir skatinimu, įgyvendinimo ES mastu galimybes;

33.  mano, kad su daugiakalbystės skatinimu susijusios programos yra esminė ES kaimyninių šalių ir (arba) šalių kandidačių bei galimų šalių kandidačių politikos strategijų dalis;

34.  mano, jog, stengiantis užtikrinti, kad jaunesnės kartos mokytųsi Europos kalbų, kurioms gresia išnykimas, teikiant Komisijos paramą kalbai atgaivinti itin daug dėmesio reikėtų skirti skaitmeninės žiniasklaidos srities, įskaitant socialinę žiniasklaidą, iniciatyvoms;

35.  mano, kad Komisija turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse ir regionuose dėl jų įgyvendinamos politikos kyla grėsmė, kad jų teritorijoje išnyks tam tikros kalbos, net jeigu šioms kalboms Europos mastu negresia pavojus;

36.  atkreipia dėmesį į naudingas interneto svetaines, kuriose pateikiama informacija apie ES programas, pagal kurias galima finansuoti kalbų, kurioms gresia išnykimas, rėmimo projektus, taip pat ragina Komisiją paskelbti kvietimą atnaujinti šias svetaines, siekiant įtraukti naujas 2014–2020 m. programas, suteikti šia tema daugiau informacijos, ypač susijusioms kalbinėms bendruomenėms;

37.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

(1) https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?id=1671947&Site=DC (2) OL L 394, 2006 12 30, p. 10. (3) OL C 259, 2011 9 2, p. 31. (4) OL C 320, 2008 12 16, p. 1. (5) OL C 92 E, 2004 4 16, p. 322. (6) OL C 76 E, 2004 3 25, p. 374. (7) OL C 38 E, 2004 2 12, p. 167. (8) OL C 117 E, 2010 5 6, p. 59. (9) OL C 8 E, 2010 1 14, p. 75.