Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Mokėjimo ir atsiskaitymo sistemų komiteto (CPSS) ir Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos (IOSCO) 2012 m. liepos mėn. konsultacinę ataskaitą „Finansų rinkų infrastruktūros atgaivinimas ir pertvarkymas“,

–  atsižvelgdamas į CPSS ir IOSCO 2013 m. rugpjūčio mėn. konsultacinę ataskaitą „Finansų rinkų infrastruktūros atgaivinimas“,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės draudimo priežiūros institucijų asociacijos (IAIS) 2013 m. liepos mėn. ataskaitas „Pasaulinės sisteminės svarbos draudimo įmonės: pradinė vertinimo metodika“ ir „Pasaulinės sisteminės svarbos draudimo įmonės: politikos priemonės“,

–  atsižvelgdamas į Finansinio stabilumo tarybos 2013 m. liepos 18 d. publikaciją „Pasaulinės sisteminės svarbos draudimo įmonės (G-SII) ir politikos priemonės, kurios joms bus taikomos“ (angl. „Global systemically important insurers (G-SIIs) and the policy measures that will apply to them“(1)),

–  atsižvelgdamas į Finansinio stabilumo tarybos 2013 m. rugpjūčio mėn. konsultacinę ataskaitą „Pagrindinių veiksmingų nebankinių finansų įstaigų pertvarkymo režimų elementų taikymas“,

–  atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų suteiktas konsultacijas dėl galimos kitų nei bankai finansų įstaigų atgaivinimo ir pertvarkymo sistemos,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 648/2012 dėl ne biržos išvestinių finansinių priemonių, pagrindinių sandorio šalių ir sandorių duomenų saugyklų (Europos rinkos infrastruktūros reglamentas)(2),

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl vertybinių popierių atsiskaitymo gerinimo Europos Sąjungoje ir centrinių vertybinių popierių depozitoriumų (CVPD), kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 98/26/EB, (CVPDR),

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema (COM(2012)0280) (Bankų atgaivinimo ir pertvarkymo direktyva), ir į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą šia tema(3),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A7-0343/2013),

A.  kadangi dabar finansų rinkos infrastruktūros vertinimai įtraukti į Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko finansų sektoriaus vertinimo programas;

B.  kadangi itin svarbu parengti veiksmingus atkūrimo planus ir pertvarkymo priemones siekiant visame pasaulyje pagerinti nebankinio finansų sektoriaus stabilumą;

C.  kadangi finansų rinkų infrastruktūra parengta labai skirtingai; kadangi, siekiant palengvinti tinkamų atgaivinimo ir, visų pirma, pertvarkymo planų sudarymą, būtina juos atskirti pagal veiklos kompleksiškumą, geografinę taikymo sritį ir verslo modelį;

D.  kadangi Europos rinkos infrastruktūros reglamentu ir Centrinių vertybinių popierių depozitoriumų reglamentu siekiama sumažinti sisteminę riziką pasinaudojant gerai reguliuojama rinkos infrastruktūra, tačiau tikėtini ir nenumatyti padariniai;

E.  kadangi, nors privaloma pagrindinės sandorio šalies tarpuskaita prisideda mažinant bendrą sisteminę finansų rinkų riziką, tačiau ji lėmė didesnę sisteminės rizikos koncentraciją pagrindinių sandorio šalių rankose, tuo primindama, kad visos pagrindinės sandorio šalys yra sistemiškai svarbios savo pačių rinkose;

F.  kadangi didžiausi tarpuskaitos nariai paprastai priklauso daugiau negu vienai pagrindinei sandorio šaliai, tad jeigu žlunga viena pagrindinė sandorio šalis, tikėtina, kad su sunkumais susidurs ir kitos;

G.  kadangi žlugus kelioms pagrindinėms sandorio šalims katastrofiškos pasekmės ištiktų ne tik finansų rinkų dalyvius, bet ir atitinkamas visuomenes;

H.  kadangi naudojimosi pagrindine sandorio šalimi pagrindas – mažinti sandorio šalies riziką tinkamai nustatant garantines įmokas už finansines priemones prieš pradedant taikyti jų centrinę tarpuskaitą, kad bet kurios sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymas neturėtų poveikio likusiai rinkos daliai;

I.  kadangi rizikos valdymo procesai rodo, jog pagrindinės sandorio šalys mažina sandorio šalies riziką ir netikrumą bei užkerta kelią krizės plitimui;

J.  kadangi Europos rinkos infrastruktūros reglamentu iki galo neišsprendžiamas klausimas dėl rizikos, kylančios, kai pagrindinė sandorio šalis netinkamai įvertina visai finansinių priemonių klasei taikytinus garantinės įmokos reikalavimus;

K.  kadangi pagrindinės sandorio šalys turi paskatų taikyti mažesnes garantines įmokas, ypač kai pradeda dirbti su naujais produktais ar turto klasėmis, kad pritrauktų klientų; kadangi dar neįvertintas pagal produktus ar turto klases suskirstytų įsipareigojimų neįvykdymo fondų veiksmingumas;

L.  kadangi finansinių priemonių garantinių įmokų užskaitos (portfelio garantinių įmokų nustatymo), kurią atlieka konkreti pagrindinė sandorio šalis naudodama lėšų atskyrimą pagrindinės sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo fonde, rizika yra nepatikrinta, taigi, nors trumpam sumažinant įkaito reikalavimus galima sumažinti išlaidas, tačiau taikant garantinių įmokų užskaitą neturėtų būti mažinama pagrindinės sandorio šalies galimybė tinkamai valdyti riziką ir turėtų būti pripažįstami vertės pokyčio rizikos analizės apribojimai;

M.  kadangi vienas iš pagrindinių privalumų, kuriuos klientai gauna iš tarpuskaitos nario, yra jo teikiama apsauga nuo sandorio šalies rizikos, susijusios ir su pagrindine sandorio šalimi, ir su kitais tarpuskaitos nariais;

N.  kadangi ES tarptautiniai centriniai vertybinių popierių depozitoriumai yra pasaulio mastu sistemiškai svarbios institucijos – jie teikia galimybę naudotis euroobligacijų rinka ir šiuo metu veikia pagal bankininkystės licencijas;

O.  kadangi centrinė tarpuskaita padidino įkaitų valdymo ir su tuo susijusių paslaugų, kurias dabar teikia centriniai vertybinių popierių depozitoriumai ir priežiūrą vykdantys bankai, poreikį;

P.  kadangi artėjant programos „Target2Securities“ įgyvendinimui centriniams vertybinių popierių depozitoriumams teko nagrinėti naujas paslaugas;

Q.  kadangi standartiniai nemokumo modeliai nesuteiks išsamios sistemos klientų turtui valdyti, jeigu centrinis vertybinių popierių depozitoriumas žlugs neįgyvendinus vertybinių popierių teisės aktų;

R.  kadangi 2013 m. liepos mėn. IAIS pateikė Pasaulinių sisteminės svarbos draudimo institucijų ataskaitą ir padarė išvadą, kad nors tradiciniai draudimo verslo modeliai pasirodė esą atsparesni finansų krizių atveju negu bankai, vis dėlto didelės, labai tarpusavyje susijusios tarptautinės draudimo įmonės, ypač tos, kurių didelę veiklos dalį sudaro ne tradicinis garantijos suteikimas, pvz., kredito ar investicijų garantijos, gali kelti didelę sisteminę riziką; kadangi, remdamasi IAIS vertinimo metodu, Finansinio stabilumo taryba identifikavo devynis didelius sisteminės svarbos draudėjus, iš kurių penki yra įsisteigę Sąjungoje;

S.  kadangi turto valdytojo žlugimo keliama sisteminė rizika nėra tokia aiški kaip ypatingos svarbos rinkos infrastruktūros objektų atveju, tačiau turto valdytojų verslo modeliams plėtojantis jie gali tapti sistemiškai svarbesni, – šį veiksnį Finansinio stabilumo taryba įvertino spręsdama šešėlinės bankininkystės klausimus,

1.  ragina Komisiją pirmenybę teikti pagrindinių sandorio šalių ir centrinių vertybinių popierių depozitoriumų, kuriems gresia kredito rizika, atgaivinimui ir pertvarkymui, o svarstant, ar būtų tinkama parengti atitinkamus teisės aktus kitoms finansų įstaigoms – tinkamai diferencijuoti kiekvieną jų tipą deramai atsižvelgiant į tas, kurios gali sukelti sisteminę riziką ekonomikai;

2.  pabrėžia, kokie svarbūs tarptautiniu mastu suderintus principus atitinkantys ES teisės aktai, kaip sutarė Mokėjimo ir atsiskaitymo sistemų komitetas, Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija, Finansinio stabilumo taryba ir Tarptautinė draudimo priežiūros institucijų asociacija;

3.  pabrėžia aiškių nuostatų dėl atitinkamo lygmens intervencinių priemonių svarbą taikant bet kokias atgaivinimo priemones nebankinėms finansų įmonėms, kurias taikydamos kompetentingos institucijos stebi tinkamai parengtus finansinės padėties rodiklius ir turi įgaliojimus anksti įsikišti tais atvejais, kai įstaigoje pastebima finansinė įtampa, bei paprašyti imtis korekcinių priemonių laikantis iš anksto patvirtinto atgaivinimo plano, siekiant atitolinti galbūt pražūtingos įmonei kraštutinės priemonės, t. y. pertvarkymo, taikymą;

4.  mano, kad nebankinės finansų įstaigos turėtų pačios parengti išsamius ir realius atgaivinimo planus, kuriuose būtų pateiktos pagrindinės verslo linijos ir paslaugos, taip pat numatyti strategijas ir priemones, kurių reikia imtis siekiant užtikrinti, kad pagrindinė veikla toliau būtų vykdoma ir kad paslaugos būtų teikiamos, ir kad šiuos atgaivinimo planus turėtų peržiūrėti atitinkama priežiūros institucija; mano, kad priežiūros institucijai turėtų būti suteikta teisė reikalauti, kad atgaivinimo plane būtų atlikti pakeitimai, ji turėtų vadovauti pertvarkymo institucijai ir ją konsultuoti, o pastaroji galėtų teikti rekomendacijas priežiūros institucijai, jei tai ne ta pati institucija;

5.  mano, kad priežiūros institucijoms turėtų būti suteikta teisė įsikišti, jei reikia užtikrinti finansinį stabilumą, ir reikalauti įvykdyti dar neaktyvuotas atgaivinimo planų dalis arba prireikus imtis kitokių veiksmų; tačiau institucijos turėtų suprasti, kad esama rizikos, jog bus sukeltas rinkos netikrumas esant ir taip įtemptai padėčiai;

6.  laikosi nuomonės, kad kiekvienos šalies pertvarkymo ir priežiūros institucijos turėtų siekti bendradarbiauti ir viena kitą informuoti;

7.  mano, kad grupių, kurių įmonės priklauso skirtingoms jurisdikcijoms, pertvarkymo planą turėtų kartu sudaryti susijusios pertvarkymo institucijos; toks planas turėtų būti pagrįstas prielaida, kad skirtingoms jurisdikcijoms priklausančios institucijos bendradarbiaus;

8.  mano, kad skirtingoms paslaugoms ir veiklai turėtų būti taikomos skirtingos pertvarkymo priemonės, kurias atitinkamai finansų rinkos infrastruktūros institucijai leidžiama taikyti ar vykdyti;

9.  pabrėžia, kad reikia vengti atvejų, kai atgaivinimo ir pertvarkymo planai neatitinka galiojančių teisės aktų, ypač Direktyvos dėl susitarimų dėl finansinio įkaito ir Europos rinkos infrastruktūros reglamento, nes tai galėtų pakenkti pagrindinių sandorio šalių ir centrinių vertybinių popierių depozitoriumų atgaivinimo ir pertvarkymo pastangų veiksmingumui ar jas sustabdyti;

10.  pabrėžia, kad atsižvelgiant į konkrečių pertvarkymo režimų svarbos rinkos infrastruktūrai, finansų įstaigoms ir šešėlinės bankininkystės subjektams vertinimą reikia plėtoti priemones, skirtas veiksmingai artimiausio laikotarpio išteklių stebėsenai ir finansinės rizikos srautui Sąjungos įmonėse, sektoriuose, valstybėse ir tarp jų bei tarp Sąjungos ir kitų pasaulio regionų; ragina Komisiją užtikrinti, kad atitinkamus duomenis, kurie pateikiami laikantis bankininkystės, draudimo ir rinkos infrastruktūros teisės aktų, šiuo tikslu veiksmingai naudotų ESRV, EPI ir kitos kompetentingos institucijos;

Pagrindinės sandorio šalys

11.  ragina Komisiją užtikrinti, kad pagrindinės sandorio šalys turėtų įsipareigojimų neįvykdymo valdymo strategiją visoms finansinėms priemonėms, kurių tarpuskaitą pagal priežiūros institucijos patvirtintą platesnį atgaivinimo planą atlieka pagrindinė sandorio šalis, ir kad jos ypač kreiptų dėmesį į priemones, kurioms reikia taikyti centrinę tarpuskaitą, nes tokiais atvejais rizikos koncentracijos tikimybė didesnė;

12.  pabrėžia, kaip svarbu kontroliuoti pagrindinių sandorio šalių riziką, susidarančią dėl tarpuskaitos narių koncentracijos, ir ragina priežiūros institucijas informuoti Europos bankininkystės instituciją apie 10 didžiausių kiekvienos pagrindinės sandorio šalies tarpuskaitos narių, kad tokią riziką, kaip tarpusavio sąsajos, plitimas ir tikimybė, kad tuo pat metu žlugs daugiau nei viena pagrindinė sandorio šalis, būtų galima kontroliuoti ir vertinti centriniu lygmeniu;

13.  ragina Komisiją parengti priemones pagrindinių sandorio šalių dienos paskolų rizikai kontroliuoti siekiant užtikrinti, kad komerciniuose bankuose pagrindinių sandorio šalių laikomi dienos balansai, skirti sąskaitų valdymui ir mokėjimo paslaugoms, neviršytų iš anksto nustatytų ribų, kurias viršijus galėtų kilti grėsmė pagrindinės sandorio šalies veiklai;

14.  mano, jog siekiant išlaikyti pagrindinių sandorio šalių gero valdymo paskatas reikia laikytis Europos rinkos infrastruktūros reglamente nustatyto įsipareigojimų neįvykdymo srauto, kad pagrindinės sandorio šalies iš anksto įmokėti nuosavi finansiniai ištekliai būtų sunaudojami prieš naudojant įsipareigojimus vykdančių narių padarytus įsipareigojimų neįvykdymo fondo įnašus;

15.  ragina Komisiją užtikrinti, kad pagrindinių sandorio šalių vykdoma veikla atitiktų bendrus visuomenės interesus ir kad jos laikytųsi atitinkamos verslo strategijos tam, kad būtų gerokai sumažinta atgaivinimo ir pertvarkymo priemonių taikymo tikimybė;

16.  ragina Komisiją pripažinti, kad nors pagrindinės sandorio šalies turto suskirstymo pagal klases tikslas – apriboti užkrečiamąjį poveikį, neaišku, ar to pakaks siekiant šiam užkrečiamajam poveikiui iš tikrųjų užkirsti kelią, turint omenyje tai, kad su garantinių įmokų užskaita susijusios komercinės paskatos galėtų padidinti sistemos riziką; ragina Komisiją pasiūlyti kitų priemonių, kad būtų galima kiek įmanoma sumažinti plitimo riziką;

17.  ragina Komisiją užtikrinti, kad būtų parengti patikimi principai, pagal kuriuos būtų reglamentuojamos pagrindinės sandorio šalies ir jos tarpuskaitos narių sutartinės nuostatos ir būtų nustatoma, kaip tarpuskaitos nariai perkelia nuostolius savo klientams – kad tarpuskaitos nario įsipareigojimų neįvykdymo fondas turi būti panaudotas pirmiausia, o tik tada įsipareigojimo neįvykdžiusio tarpuskaitos nario nuostolius galima perkelti klientui vykdant skaidrią nuostolių paskirstymo procedūrą;

18.  mano, kad visose sutartyse tarp pagrindinės sandorio šalies ir jos tarpuskaitos narių turėtų būti skiriami nuostoliai, patiriami dėl tarpuskaitos nario įsipareigojimų neįvykdymo, ir nuostoliai, patiriami dėl kitų priežasčių, pvz., dėl pagrindinės sandorio šalies priimtų neteisingų investavimo sprendimų; ragina Komisiją užtikrinti, kad pagrindinės sandorio šalies rizikos komitetas gautų visą informaciją apie pagrindinės sandorio šalies investicijas, kad būtų galima palaikyti tinkamą priežiūrą; mano, kad atgaivinimo priemonės, pvz., dividendų išmokėjimo ir kintamosios atlyginimo dalies mokėjimo apribojimai arba savanoriškas įsipareigojimų restruktūrizavimas konvertuojant skolą į paprastąsias akcijas, turėtų būti laikomos tinkamiausiomis priemonėmis, kurių galima imtis šiomis aplinkybėmis;

19.  mano, kad visos pagrindinės sandorio šalys turėtų turėti visapusiškus atgaivinimo mechanizmus, kurie užtikrintų apsaugą, didesnę už tą, kurios reikalaujama pagal Europos rinkos infrastruktūros reglamentą; šie atgaivinimo planai turėtų užtikrinti apsaugą nuo visų aplinkybių, kurias galima iš anksto numatyti. Jie turėtų būti įtraukti į pagrindinės sandorio šalies taisykles ir paskelbti viešai;

20.  tvirtina, kad pagrindinės sandorio šalies atgaivinimo ir pertvarkymo riba pasiekiama, kai išnaudojamas įsipareigojimų neįvykdymo srautas ir kai pagrindinė sandorio šalis negali prisiimti daugiau nuostolių; laikosi nuomonės, kad pasiekus šią ribą priežiūros institucija turėtų nuodugniai svarstyti galimybę nušalinti pagrindinės sandorio šalies valdybą ir būtinybę perkelti pagrindinės sandorio šalies pagrindines paslaugas arba perduoti pagrindinės sandorio šalies veiklos kontrolę kitam paslaugų teikėjui; mano, kad pertvarkymo institucijoms turėtų būti suteikta tam tikra galimybė savo nuožiūra įvertinti padėtį, taip pat tam tikra veiksmų laisvė ir galimybė pateisinti savo sprendimus;

21.  mano, kad imdamosi tokių veiksmų pertvarkymo institucijos turėtų taikyti šiuos konkrečius kriterijus:

22.  pabrėžia, kad pagrindinis pertvarkymo tikslas turi būti paslaugų tęstinumas;

23.  pabrėžia, kad bet koks savanoriškas tarpuskaitos narių dalyvavimas paskirstant nuostolius prieš nušalinant pagrindinės sandorio šalies valdybą neturėtų būti susijęs su tiesioginių ar netiesioginių klientų pinigais ar turtu, o už pertvarkymą atsakinga institucija, įgijusi šiuos įgaliojimus, nuostolių paskirstymui gali panaudoti tokias pertvarkymo priemones, kaip kintamosios garantinės įmokos mažinimas arba įsipareigojimų neįvykdymo fondo papildymas įsipareigojimus vykdančių tarpuskaitos narių įnašais, kiek įmanoma laikantis pertvarkymo plano;

24.  mano, kad jeigu už pertvarkymą atsakinga institucija turėtų galimybę sustabdyti ankstyvo nutraukimo teises, taip daugiausia dviem dienoms sustabdydama pagrindinės sandorio šalies veiklą, rinka įgytų galimybę iš naujo tinkamai įvertinti sutartis, o tada rizika būtų tvarkingiau išsklaidyta; reikia gerai apgalvoti, kam būtų galima suteikti tokius įgaliojimus ir kaip jie būtų vykdomi, ir kad pertvarkymo institucija bent būtų nusprendusi, jog taikyti laikinas sustabdymo priemones būtina siekiant užtikrinti finansinį stabilumą, atsižvelgiant į pertvarkymo tikslus, sąveiką su atitinkamu banku ar kitomis pertvarkymo sistemomis, kurios taikomos tarpuskaitos nariams, taip pat atsižvelgiant į pagrindinės sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymą ir rizikos valdymą ir poveikį visoms pagrindinės sandorio šalies rinkoms, tarpuskaitos dalyviams ir bendrai finansų rinkoms; kartu būtinai turėtų būti suteikiami įgaliojimai kraštutiniu atveju panaikinti tarpuskaitos įsipareigojimą po to, kai bent jau patikrinta, ar kita pagrindinė sandorio šalis galėtų trumpuoju laikotarpiu vykdyti tarpuskaitą;

25.  pripažįsta, kad pagrindinės sandorio šalys turi tarpuskaitos narių iš daugelio valstybių; todėl mano, kad pagrindinės sandorio šalies pertvarkymo sistema bus veiksminga tik tada, kai ji bus veiksminga visose susijusiose jurisdikcijose; vadinasi, nacionalinės nemokumo sistemos turi būti atnaujintos, kad jos būtų suderintos su naująja Europos finansinių įstaigų pertvarkymo sistema;

26.  mano, kad bankininkystės licenciją turinčioms pagrindinėms sandorio šalims turėtų būti taikoma specialiai pagrindinėms sandorio šalims skirta tvarka, o ne siūloma bankų atgaivinimo ar pertvarkymo tvarka, pateikta Bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyvoje. Šiuo aspektu ypač nerimą kelia tai, kad pagal bankams siūlomą taikyti tvarką būtų reikalaujama, jog jie laikytų tam tikrą bendrą skolos sumą, kuria būtų galima padengti nuostolius; mano, kad toks įgaliojimas būtų netinkamas banko licenciją turinčioms pagrindinėms sandorio šalims, kadangi jos paprastai neišleidžia tokių skolos finansinių priemonių;

Centriniai vertybinių popierių depozitoriumai

27.  konstatuoja, jog centrinis vertybinių popierių depozitoriumas privalo užtikrinti, kad jo atgaivinimo plane būtų numatytas veiklos tęstinumas pasitvirtinus pagrįstiems krizių scenarijams, taigi, net jeigu kitų jo verslo dalių būtų galima atsisakyti, pagrindinė atsiskaitymo funkcija ir kitos pagrindinės centrinio vertybinių popierių depozitoriumo paslaugos galėtų būti toliau vykdomos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo ar esamo trečiosios šalies tiekėjo, kaip nurodyta Centrinių vertybinių popierių depozitoriumų reglamente;

28.  ragina, jeigu neketinama pateikti atskiro pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, į Europos rinkos infrastruktūros reglamentą įtraukti reikalavimą, kad nacionalinės kompetentingos institucijos užtikrintų tinkamų atgaivinimo ir pertvarkymo planų, kurie atitiktų Finansinio stabilumo tarybos, CPSS ir IOSCO tarptautinius standartus, taikomus visiems centriniams vertybinių popierių depozitoriumams, parengimą, įskaitant nuorodas į Bankų atgaivinimo ir pertvarkymo direktyvos straipsnius, kurie turėtų būti taikomi centriniams vertybinių popierių depozitoriumams, veikiantiems pagal bankininkystės licenciją;

29.  ragina valstybes nares, nesant vertybinių popierių teisės aktų, parengti ir koordinuoti savo galiojančius centrinių vertybinių popierių depozitoriumų administravimo modelius siekiant padidinti apibrėžtumą, kaip krizės atveju bus išlaikomas veiklos tęstinumas, ypač užtikrinant galimybę naudotis centrinio vertybinių popierių depozitoriumo registrais, įrašais ar sąskaitomis, kad už pertvarkymą atsakinga institucija ar nacionalinė kompetentinga institucija galėtų lengvai nustatyti turto savininkus;

30.  ragina Komisiją užtikrinti, kad pasiūlymas dėl centrinių vertybinių popierių depozitoriumų atgaivinimo ir pertvarkymo sistemų kiek įmanoma užtikrintų centrinių vertybinių popierių depozitoriumų veiklos tęstinumą atgaivinimo ir pertvarkymo proceso metu;

31.  ragina Komisiją užtikrinti, kad pasiūlymas dėl centrinių vertybinių popierių depozitoriumų atgaivinimo ir pertvarkymo sistemų užtikrintų centrinių vertybinių popierių depozitoriumų teisinės aplinkos tęstinumą, ypač atsižvelgiant į Atsiskaitymų baigtinumo direktyvą, vienalaikio vertybinių popierių ir lėšų pateikimo tvarką, bet kurios CVPD sąsajos veiklą ir sutartis su ypatingos svarbos paslaugų teikėjais atgaivinimo ir pertvarkymo proceso metu;

Draudimo įmonės

32.  pabrėžia, kad ES nuo seno egzistuoja rizikos ribojimu pagrįstas draudimo įstaigų reguliavimas; pabrėžia, kad valstybėms narėms svarbu laikytis nuoseklaus ir vienodos linkmės požiūrio į direktyvos „Mokumas II“ įgyvendinimą per pagrįstą laikotarpį, kaip numatyta direktyvoje „Omnibus II“, ragina užbaigti derybas dėl direktyvos „Omnibus II“, kad direktyvos „Mokumas II“ antrasis ir trečiasis lygmenys galėtų būti laiku užbaigti ir taip iki minimumo būtų sumažinta tikimybė, kad pertvarkymo institucijos turėtų perimti valdymą;

33.  ragina Komisiją visapusiškai atsižvelgti į Tarptautinės draudimo priežiūros institucijų asociacijos darbą draudikų atgaivinimo ir pertvarkymo klausimais ir apsvarstyti jį atsižvelgiant į antrojo lygmens direktyvą „Mokumas II“, finansinių konglomeratų teisės aktus ir Draudimo tarpininkavimo direktyvą, taip pat ragina dirbti su tarptautiniais partneriais, kad būtų laikomasi Finansinio stabilumo tarybos nustatyto tvarkaraščio įgyvendinant politikos rekomendacijas, įskaitant reikalavimą, kad sisteminės svarbos draudėjai būtų parengę atgaivinimo ir pertvarkymo planus bei pertvarkymo vertinimus, ir sustiprintos grupės priežiūros ir griežtesnių nuostolių padengimo reikalavimus; pripažįsta, kad skirtingi draudimo įmonių ir bankų paslaugų terminai, ilgalaikės sutartys ir verslo pobūdis bei ilgalaikiai draudimo įsipareigojimai kartu su kitomis reguliavimo institucijoms prieinamomis priemonėmis suteikia galimybę atlikti veiksmingą pertvarkymą; mano, kad dėl šios priežasties pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas atgaivinimui;

34.  apgailestauja, kad IAIS ir Finansinio stabilumo taryba iki 2014 m. liepos mėn. atidėjo perdraudikų sisteminės svarbos vertinimo gairių ir jų politikos rekomendacijų paskelbimą; ragina Komisiją atidžiai išnagrinėti perdraudikų keliamą sisteminę riziką, ypač atsižvelgiant į tai, kad jie atlieka pagrindinį vaidmenį draudimo rizikos valdymo procese, turi stiprias tarpusavio sąsajas ir nedidelį pakeičiamumą;

Turto valdymas

35.  ragina Komisiją nuodugniai įvertinti, ar tam tikri turto valdytojai turėtų būti nurodyti kaip sistemiškai svarbūs atsižvelgiant į jų veiklos sritį ir naudojant įvairaus pobūdžio rodiklius, tokius kaip dydis, verslo modelis, geografinė taikymo sritis, rizikos profilis, kreditingumas, faktas, ar jie prekiauja savo sąskaita, ar ne, ar jiems taikomi reikalavimai dėl jų klientų turto atskyrimo, taip pat kitus susijusius rodiklius;

36.  pažymi, kad klientų turtas atskirtas ir laikomas depozitoriumuose ir kad dėl šios priežasties galimybė šį turtą perduoti kitam turto valdytojui yra papildoma apsaugos priemonė;

37.  mano, kad veiksminga vertybinių popierių teisės aktų sistema galėtų sušvelninti daugelį problemų, kylančių žlugus dideliam tarpvalstybiniam turto valdytojui;

Mokėjimo sistemos

38.  ragina Komisiją įsitraukti į dialogą su atitinkamomis tarptautinėmis finansų priežiūros institucijomis ir valdžios institucijomis siekiant nustatyti visam pasauliui sistemiškai svarbių mokėjimo sistemų trūkumus ir galiojančią tvarką, kuria užtikrinamas paslaugų tęstinumas žlugimo atveju;

39.  mano, kad turint omenyje tai, jog mokėjimo sistemos yra visų mokėjimų grynais pinigais pagrindas, suprantama, kad rinkos sutrikdymas tokioje sistemoje padarytų didžiulį poveikį kitiems finansų rinkos dalyviams; pažymi, kad 1998 m. Atsiskaitymų baigtinumo direktyva jau buvo siekiama sušvelninti galimą mokėjimo sistemos riziką. Tačiau mano, kad joje neskiriama pakankamai dėmesio atgaivinimui ir pertvarkymui, todėl reikia nustatyti konkrečias priemones siekiant, kad mokėjimo sistemos galėtų tinkamai reaguoti į nepalankias sąlygas;

o
o   o

40.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) http://www.financialstabilityboard.org/publications/r_130718.pdf. (2) OL L 201, 2012 7 27, p. 1. (3) A7-0196/2013.