Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 225 straipsnį, ypač į šios sutarties 9 ir 151 straipsnius ir 153 straipsnio 1 dalies e punktą,

–  atsižvelgdamas į SESV 209 ir 210 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2000 m. rugsėjo 8 d. Jungtinių Tautų Tūkstantmečio deklaraciją,

–  atsižvelgdamas į 2005 m. Paryžiaus deklaraciją, 2008 m. Akros veiksmų darbotvarkę (AVD) ir 2011 m. Pusano veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystę,

–  atsižvelgdamas į Tarybos, Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, Europos Parlamento ir Komisijos bendrą pareiškimą dėl Europos Sąjungos vystymosi politikos: „Europos konsensusas“(1),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 13 d. Komisijos komunikatą „ES vystymosi politikos poveikio didinimas. Pokyčių darbotvarkė“ (COM(2011)0637),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. gegužės 14 d. Tarybos išvadas dėl dokumento „ES vystymosi politikos poveikio didinimas. Pokyčių darbotvarkė“(2),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. gegužės 15 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų išvadas dėl Europos Sąjungos elgesio kodekso dėl papildomumo ir darbo pasidalijimo įgyvendinant vystymosi politiką(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2006 m. rugsėjo 28 d. rezoliuciją „Platesnio masto ir geresnis bendradarbiavimas: 2006 m. ES pagalbos veiksmingumo skatinimo priemonių rinkinys“(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl tolesnių 2005 m. Paryžiaus deklaracijos dėl pagalbos vystymuisi veiksmingumo įgyvendinimo priemonių(5),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl ketvirtojo aukšto lygio forumo paramos veiksmingumo klausimais(6),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 17 d. Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos išvadas dėl paramos veiksmingumo veiklos programos(7),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 14 d. Užsienio reikalų tarybos (vystymosi ministrų) išvadas dėl kelias šalis apimančio darbo pasidalijimo(8), kuriomis paramos veiksmingumo veiklos programa buvo papildyta keliomis nuostatomis arba kuriomis šios programos kelios nuostatos pakeistos,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 9 d. Užsienio reikalų tarybos (vystymosi ministrų) išvadas „Tarpusavio atskaitomybė ir skaidrumas. ES paramos veiksmingumo veiklos programos ketvirtas skyrius“(9),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 11 d. Europos Sąjungos Tarybos generalinio sekretoriato priimtą paramos veiksmingumo veiklos programos konsoliduotą tekstą(10),

–  atsižvelgdamas į 2009 m. spalio mėn. Komisijos vystymosi generalinio direktorato užsakytą ataskaitą „Pagalbos veiksmingumo planas. Europinio požiūrio privalumai“(11),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. kovo mėn. Komisijos vystymosi generalinio direktorato užsakytą galutinę ataskaitą „Bendras daugiametis programavimas“(12),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės mėn. paskelbtą „Galutinę ataskaitą dėl Paryžiaus deklaracijos įgyvendinimo. 2 etapas“,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. liepos 10 d. Vystymosi komitetui pateiktą sąnaudų, susidarančių dėl veiksmų Europos lygiu nebuvimo, ataskaitą „Koordinavimo tarp ES paramos teikėjų didinimas“,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimą, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos struktūra ir veikimas (2010/427/ES) (13), ypač į 9 straipsnį (Išorės veiksmų priemonės ir programavimas),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 42 ir 48 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto nuomonę (A7-0393/2013),

A.  kadangi nauji skaičiavimai, pateikti minėtoje sąnaudų, susidarančių dėl veiksmų Europos lygmeniu nebuvimo, ataskaitoje, rodo, kad kasmet galima sutaupyti 800 mln. EUR sumažinant sandorių išlaidas, jei ES ir jos valstybės narės savo paramą skirtų mažesniam skaičiui šalių ir veiksmų; ir kadangi kasmet būtų galima sutaupyti dar 8,4 mlrd. EUR, jei lėšos šalims būtų skiriamos visiškai koordinuotai, o skurdo mažinimas būtų vienintelis tikslas;

B.  kadangi atsižvelgiant į tai, kad padaryta nedidelė pažanga siekiant JT tikslo – iki 2015 m. 0,7 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų skirti kaip oficialią paramą vystymuisi, veiksmingesnis koordinavimas ES lygmeniu yra itin svarbus;

C.  kadangi atsižvelgiant į tarptautinių demografinių duomenų pokyčius ir didesnę dabartinių besivystančių šalių ir visos ES tarpusavio priklausomybę ateityje, veiksmingesnis paramos vystymuisi lėšų panaudojimas lems veiksmingesnę pagalbą vietoje ir papildomą naudą dėl puoselėjamos didesnės tarpusavio pagarbos ateityje;

D.  kadangi visi ES suderinti veiksmai, visų pirma įsteigus komitetą, sudarytą iš Komisijos, Tarybos ir Europos Parlamento atstovų, turi papildomą naudą, kuri, atsižvelgiant į politinius ir finansinius svertus, yra didesnė nei 28 valstybių narių ir Komisijos pavienių veiksmų bendra nauda;

E.  kadangi ES ir jos valstybės narės, visapusiškai įgyvendindamos tarptautinės pagalbos ir vystymosi veiksmingumo įsipareigojimus, prisiimtus Paryžiuje, Akroje ir Pusane, ir remdamosi pažanga, padaryta įgyvendinant dabartinį bendro programavimo procesą, toliau turėtų rodyti pavyzdį pagalbos suskaidymo mažinimo srityje;

F.  kadangi ES paramos teikėjų koordinavimas turėtų padėti įgyvendinti tikslą užbaigti bet kokį oficialųjį ir neoficialųjį geografiniu požiūriu susietos pagalbos (angl. tied aid) teikimą ir pakeisti Paramos teikimo veiksmingumo darbotvarkę Vystymosi veiksmingumo darbotvarke;

G.  kadangi ES iniciatyvos pagerinti paramos teikėjų koordinavimą yra savanoriško ir neprivalomo pobūdžio; ir kadangi įgyvendinant ES elgesio kodeksą dėl papildomumo ir darbo pasidalijimo įgyvendinant vystymosi politiką pasiekti menki rezultatai;

H.  kadangi Sutartyse suteikiamas teisinis pagrindas ES stiprinti savo išorės veiksmų nuoseklumą ir veiksmingumą;

I.  kadangi Komisija turėtų būti varomoji jėga visapusiškai įgyvendinant pagalbos ir vystymosi veiksmingumo darbotvarkę ES lygmeniu;

1.  ragina ES ir jos valstybes nares laikytis savo įsipareigojimų pagal Paryžiaus deklaraciją, Akros veiksmų darbotvarkę ir Pusano veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystę, kuriuos vykdyti labiausiai trukdo politinės valios trūkumas, biurokratija ir didelės sandorių išlaidos; šiuo atžvilgiu primena, kad viena pagrindinių Paramos teikimo veiksmingumo darbotvarkės įgyvendinimo sąlygų – be jokių išlygų taikyti demokratinės atsakomybės principą, o tai reiškia, kad vystymosi strategijos yra pačių šalių skatinamos ir atspindi visų nacionalinių suinteresuotųjų subjektų įsipareigojimą;

2.  ragina ES ir jos valstybes nares visapusiškai pasinaudoti SESV teisės nuostatomis dėl vystymosi, kuriomis reikalaujama ES ir jos valstybių narių papildomumo vystomojo bendradarbiavimo srityje (SESV 208 ir 210 straipsniai), kad būtų galima sustiprinti veiksmingą ES paramą teikiančių šalių koordinavimą;

3.  ragina ES ir jos valstybes nares efektyviau koordinuoti įgyvendinant, inter alia, bendrą programavimą, įskaitant darbo pasidalijimą šalių viduje, kad būtų išvengta veiksmų dubliavimosi ir didelių sandorių išlaidų; taip pat atkakliai tvirtina, kad reikia atlikti išsamią kiekvienos paramą gaunančios šalies konkrečių poreikių analizę, kartu užtikrinant, kad finansuojami projektai būtų įtraukti į vietos ekonomiką ir būtų naudingi tiems, kuriems labiausiai jų reikia;

4.  ragina ES ir valstybes nares veiksmingiau koordinuoti kelias šalis apimantį darbo pasidalijimą siekiant išspręsti vadinamųjų šalių numylėtinių (angl. aid darlings) ir šalių našlaičių (angl. aid orphans) problemą; pabrėžia, kad ES darbo pasidalijimo politika turėtų būti užtikrinama, kad horizontalieji klausimai, pvz., žmogaus teisės, lyčių lygybė ir klimato kaita, būtų visapusiškai sprendžiami; taip pat pabrėžia, kad dėl siekio didinti paramos poveikį ir pasiekti geresnių rezultatų ir didesnį ekonominį naudingumą neturėtų būti pereita prie mažos rizikos vystymosi politikos, kurioje visas dėmesys būtų skiriamas vadinamosioms nesudėtingoms šalims;

5.  ragina iš naujo įvertinti ES ir jos valstybių narių lyginamuosius pranašumus pasiskirstant užduotis vystymosi srityje ir įvertinti stipriąsias ir silpnąsias puses, o atliekant šį vertinimą turėtų dalyvauti atitinkama valstybė narė (arba Komisija) ir kiti paramos teikėjai bei šalys partnerės;

6.  vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad taip pat reikalingas geresnis koordinavimas su tarptautine bendruomene ir, o tai dar svarbiau, su vietos veikėjais, ypač su vietos valdžios institucijomis, nacionaliniais parlamentais, pilietine visuomene ir NVO; primena, kad pagal Tūkstantmečio vystymosi tikslą Nr. 8, kuriuo siekiama sukurti pasaulinę partnerystę vystymosi labui, skatinamas visų vystymosi srities veikėjų aktyvus dalyvavimas ir glaudus bendradarbiavimas;

7.  pabrėžia, kad sutelkus paramą teikiančių šalių išteklius daugiašalės vystymosi organizacijos turi galimybę padidinti pagalbos veiksmingumą ir pasiekti didžiausią efektyvumą; pažymi, kad tarptautinių organizacijų suteikti ištekliai taip pat padeda paramos teikėjams keistis informacija apie vystymosi srities veiklą, dėl to atsiranda didesnis skaidrumas ir atskaitomybė;

8.  pabrėžia, kad svarbu remti šių šalių pajėgumų didinimą, kad jos galėtų tobulinti įgūdžius, kaupti praktinę patirtį ir steigti institucijas, kurių reikia siekiant veiksmingai valdyti savo vystymąsi; pabrėžia laisvosios prekybos, rinkos ekonomikos ir verslumo svarbą tam, kad besivystančios šalys pačios galėtų kovoti su skurdu ir taip kurti tvarią ekonominę plėtrą ir mažinti savo priklausomumą nuo paramos; taip pat pabrėžia, kad svarbu skatinti ir apsaugoti gerą valdymą, taip pat svarbu, jog paramą gaunančių šalių valdžios institucijos kovotų su korupcija ir kurtų savo fiskalinę infrastruktūrą, kad galėtų apsaugoti savo mokesčių pajamas ir kovoti su mokesčių slėpimu bei neteisėtu kapitalo perkėlimu;

9.  pabrėžia, kad vis svarbesnis vaidmuo tenka netradiciniams paramos teikėjams, taip pat privačiojo sektoriaus investicijoms ir filantropinio kapitalo judėjimui į besivystančias šalis, dėl kurių kyla papildomų koordinavimo problemų; mano, kad kuriant naują ES paramos vystymuisi teikėjų koordinavimo sistemą taip pat reikėtų išnagrinėti galimybes įtraukti šiuos aspektus, atsižvelgiant į įsipareigojimus, prisiimtus užmezgant Pusano veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystę.

10.  pabrėžia diferencijuoto požiūrio į paramos veiksmingumą svarbą, atsižvelgiant į šalių partnerių (mažiausiai išsivysčiusių, pažeidžiamų ir vidutines pajamas gaunančių šalių) išsivystymo lygį ir konkrečius jų poreikius; tas diferencijuotas požiūris turėtų būti pagrįstas daugialypiais vystymosi rodikliais (ne tik BVP), kuriuos taikant būtų atsižvelgiama į skurdą, nelygybę ir pažeidžiamumą šalies viduje;

11.  ragina valstybes nares visapusiškai pasinaudoti naujomis elektroninėmis projektų koordinavimo priemonėmis, pvz., Mozambikui skiriamos oficialios paramos vystymuisi duomenų baze (angl. ODAMoz), kurių kūrimą finansavo ES;

12.  ragina ES užtikrinti, kad įsipareigojimai dėl paramos ir vystymosi veiksmingumo visapusiškai atsispindėtų visuose finansiniuose mechanizmuose, susijusiuose su vystomuoju bendradarbiavimu;

13.  pabrėžia, kad, atsižvelgiant į nacionalinių ir ES biudžetų suvaržymus, kylančius dėl ekonominių sunkumų, ir į didėjantį politinį susirūpinimą dėl efektyvesnio vystymosi išlaidų panaudojimo, būtinas didesnis paramos teikėjų koordinavimas ir ES turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį jį skatindama, be to, koordinuojant paramos teikėjus turėtų būti apimami visi pagrindiniai visų vystymosi projektų aspektai, įskaitant projektų planavimą, stebėseną ir vertinimą;

14.  mano, kad dėl savanoriško ir neprivalomo dabartinių ES iniciatyvų pagerinti paramos teikėjų koordinavimą pobūdžio neišnaudojamas visas ES ir jos valstybių narių potencialas efektyviau ir veiksmingiau teikti paramą vystymuisi; todėl ragina ES ir jos valstybes nares sukurti naują koordinavimo priemonę priimant reglamentą;

15.  prašo Komisijos pagal SESV 209 ir 210 straipsnius, pageidautina iki 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip 2016 m. pirmąjį pusmetį, atsižvelgus į išsamias rekomendacijas, išdėstytas pridėtame priede, ir priėmus ir įgyvendinus parengiamųjų veiksmų planą, kuriuo būtų palengvinamas reguliavimo aspektų įsigaliojimas, pateikti pasiūlymą dėl akto dėl ES paramos vystymuisi teikėjų koordinavimo reguliavimo aspektų;

16.  prašo Komisiją ir EIVT įvertinti minėtą veiksmų planą taikant anksčiau suderintus rodiklius; šiame procese turėtų dalyvauti ES delegacijos kartu su diplomatiniais valstybių narių atstovais šalyse partnerėse ir Vystymosi ir bendradarbiavimo generalinis direktoratas bei EIVT kartu su valstybių narių atstovais; per tą procesą Komisija ir EIVT teikia ataskaitas Europos Parlamentui, kad būtų galima susitarti dėl veiksmų plano įgyvendinimo;

17.  patvirtina, kad rekomendacijose laikomasi pagrindinių teisių ir subsidiarumo principo;

18.  mano, kad prašomas pateikti pasiūlymas neturi finansinių padarinių;

19.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir pridedamas išsamias rekomendacijas Komisijai ir Tarybai.

(1) OL C 46, 2006 2 24, p. 1. (2) Dok.9369/12. (3) Dok.9558/07. (4) OL C 306 E, 2006 12 15, p. 373. (5) OL C 279 E, 2009 11 19, p. 100. (6) OL C 131 E, 2013 5 8, p. 80. (7) Dok.15912/09. (8) Dok.11081/10. (9) Dok.17769/10. (10) Dok.18239/10. (11) Projektas Nr. 2008/170204. Versija Nr. 1. (12) Projektas Nr. 2010/250763. Versija Nr. 1. (13) OL L 201, 2010 5 20, p. 3.

IŠSAMIOS REKOMENDACIJOS DĖL PRAŠOMO PATEIKTI PASIŪLYMO TURINIO

1 rekomendacija (dėl reglamento, kurį reikia priimti, tikslo ir taikymo srities)

Reglamento tikslas turėtų būti susisteminti ir stiprinti mechanizmus ir praktiką, kuriais užtikrinamas didesnis paramos vystymuisi papildomumas ir veiksmingas koordinavimas. Jame turi būti numatytas tinkamas ES paramos vystymuisi veiksmingumo ir efektyvumo didinimo klausimo sprendimas.

Reglamentas turėtų būti taikomas valstybėms narėms ir ES institucijoms.

2 rekomendacija (dėl bendrųjų principų, kuriais turėtų būti vadovaujamasi koordinuojant ES paramos teikėjus)

Reglamentu turėtų būti kodifikuoti šie principai:

—  Atsakomybė. ES ir jos valstybės narės turėtų gerbti šalies partnerės vadovavimą ir prisiderinti prie centrinės valdžios vykdomų strategijų. Jos turėtų numatyti, jei tinkama, veiksmus, kuriais siekiama padėti stiprinti šalies partnerės pajėgumą vadovauti paramos teikėjų koordinavimo veiklos programoms.

—  Harmonizavimas. ES ir jos valstybės narės turėtų įgyvendinti bendras priemones šalies lygmeniu dėl programavimo (bendro programavimo) ir veikti išvien, kad sumažintų atskirų, dažnai pasikartojančių misijų vietoje ir diagnostinių peržiūrų skaičių. Jos taip pat turėtų perduoti pagrindiniams paramos teikėjams teisę vadovauti jų veiklai, dėl kurios vienas iš tų paramos teikėjų turi lyginamąjį pranašumą sektoriaus ar šalies lygmeniu.

—  Suderinimas. ES ir jos valstybės narės savo bendrą paramą (šalies strategijas, politikos dialogus ir vystomojo bendradarbiavimo programas) turėtų grįsti partnerių nacionalinėmis vystymosi strategijomis ir periodiniais pažangos įgyvendinant tas strategijas vertinimais. Siekdamos, kad paramos administravimas būtų paprastesnis, pirmenybę jos turėtų teikti šalies sistemų naudojimui. ES ir jos valstybės narės turėtų vengti kurti struktūras, skirtas projektų ir programų, kuriems skiriama finansinė pagalba, kasdienei veiklai valdyti ir jiems įgyvendinti.

—  Lėšų numatomumas. Siekdamos veiksmingai koordinuoti savo pastangas vystymosi srityje, ES ir valstybės narės turėtų besivystančioms šalims laiku pateikti informaciją apie numatomas išlaidas ir (arba) įgyvendinimo planus, nurodydamos orientacinį išteklių skyrimą, kad šalys partnerės galėtų juos įtraukti į savo vidutinės trukmės planavimą.

—  Skaidrumas ir tarpusavio atskaitomybė. ES ir jos valstybės narės turėtų dirbti kartu su šalimis partnerėmis, kad įsteigtų abipusiškai sutartas sistemas, kuriomis sudaromos sąlygos patikimai įvertinti šalies sistemų veikimą, skaidrumą ir atskaitomybę, ir gerintų duomenų teikimą ir jų kokybę šalyse partnerėse. Pagrindinės iniciatyvos, kurios padeda siekti šių tikslų, pavyzdžiui, ES skaidrumo garantavimo priemonė ir Tarptautinė paramos skaidrumo iniciatyva, turėtų būti toliau skatinamos.

—  Diferencijuotas požiūris. Įgyvendinant šį reglamentą turėtų būti laikomasi diferencijuoto požiūrio, pagrįsto vystymosi kontekstu ir poreikiais, kad bendradarbiavimas su šalimis partnerėmis ir regionais partneriais būtų konkrečiai jiems pritaikytas, atsižvelgiant į jų poreikius, strategijas, prioritetus ir išteklius.

—  Rezultatų peržiūra, vertinimas ir aptarimas. ES turėtų stebėti reglamento įgyvendinimą ir pateikti ataskaitą šiuo klausimu. Apie veiksmus, kurių imtasi, reikėtų kasmet pranešti nacionaliniams parlamentams ir Europos Parlamentui.

3 rekomendacija (dėl bendro programavimo)

Reglamentu turėtų būti kodifikuotas ES ir jos valstybių narių įsipareigojimas didinti savo dalyvavimą vykdant bendrą daugiametį programavimą, suderintą su šalių partnerių vystymosi strategijomis, įskaitant kuo geresnę sinchronizaciją su šalių partnerių programavimo ciklais. Bendro programavimo sistema yra pragmatiška priemonė, kad būtų pasistūmėta darbo pasidalijimo srityje, ir turėtų papildyti ir sustiprinti egzistuojančius susitarimus dėl paramos teikėjų koordinavimo, kad būtų išvengta nereikalingų lygiagrečių procesų.

Reglamentu turėtų būti užtikrinama, kad ES aktyviai stebėtų pažangą šalių lygmeniu ir būstinėse, kad būtų užtikrinta nuosekli pažanga įgyvendinant esamus įsipareigojimus ir kad būtų tinkamai vykdomi veiksmų planai dėl ES bendro programavimo sistemos įgyvendinimo.

4 rekomendacija (dėl darbo pasidalijimo)

ES ir jos valstybės narės sukūrė daug pagrindinių principų, kaip efektyviai reikėtų vykdyti darbo pasidalijimą. ES elgesio kodekse dėl papildomumo ir darbo pasidalijimo įgyvendinant vystymosi politiką pateikiamos gairės ES ir jos valstybėms narėms ir jis turėtų būti sparčiai įgyvendinamas visose šalyse partnerėse.

4.1 rekomendacija. Dėl darbo pasidalijimo šalių viduje

ES ir jos valstybės narės turėtų sumažinti sandorių išlaidas apribodamos ES paramos teikėjų, kurie dalyvauja dialoge sektoriaus politikos klausimais ir bendradarbiavimo veikloje, skaičių. Siekdamos šio tikslo ir remdamosi dialogu su šalių partnerių vyriausybėmis ir kitais paramos teikėjais, taip pat galimų finansavimo spragų poveikio analize, jos turėtų parengti ir įgyvendinti pasitraukimo iš sektorių planus, kad būtų užtikrintas geresnis veiklos koncentravimas sektoriuose.

4.2 rekomendacija. Dėl darbo pasidalijimo tarpvalstybiniu lygmeniu

Siekdamos sumažinti tarpvalstybinį paramos suskaidymą ir paramos teikėjų skaičiaus didėjimą, ES ir jos valstybės narės turėtų užtikrinti, kad lėšos šalims būtų skiriamos remiantis gaunama informacija, be kita ko, atsižvelgiant į kitų valstybių narių ketinimus ir ES poveikio galimybes. Valstybės narės turėtų siekti geresnio geografinio sutelkimo, o Komisija turėtų atlikti koordinavimo vaidmenį, ypač vadinamosiose šalyse našlaitėse. Šiuo atžvilgiu bendri ES tyrimai ir strategijos, skirti tiek vadinamosioms šalims numylėtinėms, tiek šalims našlaitėms (ES paramos požiūriu), galėtų būti didesnio darbo pasidalijimo tarpvalstybiniu lygmeniu pagrindas.

5 rekomendacija (dėl pažangos stebėsenos centralizuotu ir šalių lygmenimis)

Reglamentu turėtų būti kodifikuotos priemonės, kuriomis būtų pranešama apie padidėjusio paramos teikėjų koordinavimo šalies lygmeniu pažangos įrodymus, inter alia, įtraukiant: a) išskaidytą informaciją apie visus atitinkamus paramos srautus; b) pažangą bendro programavimo procesų srityje, ypatingą dėmesį skiriant darbo pasidalijimui; c) sumažintų sandorių išlaidų panaudojus darbo pasidalijimą įrodymus; ir d) bendro programavimo ir darbo padalijimo integravimą į strateginio planavimo procesus.

Minėta informacija turėtų būti teikiama šalims partnerėms, kad jos ją galėtų įtraukti į nacionalinius biudžeto dokumentus, tokiu būdu sudarant palankesnes sąlygas užtikrinti skaidrumą parlamentų, pilietinės visuomenės ir kitų atitinkamų suinteresuotųjų subjektų atžvilgiu.

6 rekomendacija (dėl nacionalinių parlamentų įtraukimo į paramos teikėjų koordinavimo stebėseną)

Į šį reglamentą reikėtų įtraukti nuostatas, kuriomis padidinamas nacionalinių parlamentų dalyvavimas vykdant paramos teikėjų koordinavimo stebėseną. Šiuo tikslu turėtų būti surengti metiniai Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų susitikimai, kad būtų įvertinta pažanga ir aptarti rezultatai.

7 rekomendacija (dėl metinės ataskaitos Europos Parlamentui ir Tarybai)

Į šį reglamentą reikėtų įtraukti nuostatas dėl vertinimo rengiant metinę ataskaitą. Komisija turėtų išnagrinėti padarytą pažangą įgyvendinant priemones, kurių imtasi pagal reglamentą, ir turėtų pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai, taip pat 9 rekomendacijoje nurodytam komitetui, metinę ataskaitą dėl reglamento įgyvendinimo ir rezultatų, susijusių su ES pagalbos koordinavimu.

Ši ataskaita taip pat turėtų būti teikiama Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui.

Metinėje ataskaitoje turėtų būti remiamasi su praėjusiais metais susijusia informacija, gaunama iš pagrindinės būstinės ir atskirų šalių. Joje turėtų būti vertinami pastangų siekiant didinti ES ir jos valstybių narių vystymosi politikos koordinavimą rezultatai, kiek įmanoma remiantis konkrečiais ir išmatuojamais pažangos siekiant šio reglamento tikslų rodikliais.

8 rekomendacija (dėl peržiūros)

Komisija turėtų pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą, kurioje įvertinamas šio reglamento įgyvendinimas per pirmus trejus metus, prireikus kartu pateikdama pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo nustatomi reikiami pakeitimai.

9 rekomendacija (dėl koordinavimo komiteto įsteigimo)

Reglamente turėtų būti nuostatos dėl komiteto įsteigimo. Komitetas turėtų priimti savo darbo tvarkos taisykles ir jį turėtų sudaryti Komisijos, Tarybos ir Europos Parlamento atstovai.