Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 174 ir tolesnius straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo(1),

–  atsižvelgdamas į iš dalies pakeistą Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui, kurių veiklos gairės pateiktos Bendroje strateginėje programoje, bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui ir Sanglaudos fondui taikytinos bendrosios nuostatos (COM(2013)0246),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl Europos Komisijos penktosios sanglaudos ataskaitos ir sanglaudos politikos strategijos po 2013 m.(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 7 d. rezoliuciją dėl ES sanglaudos ir regionų politikos po 2013 m.(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. birželio 23 d. rezoliuciją dėl esamos padėties ir būsimųjų sąveikų siekiant didesnio ERPF ir kitų struktūrinių fondų veiksmingumo(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 7 d. rezoliuciją dėl Europos socialinio fondo ateities(5),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. gruodžio 14 d. rezoliuciją dėl gero ES regioninės politikos valdymo: Europos Komisijos pagalbos ir kontrolės procedūros(6),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 27 d. rezoliuciją dėl struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšų panaudojimo. Ko pasimokyta siekiant ateityje įgyvendinti ES sanglaudos politiką?(7),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 26 d. Komisijos komunikatą „Regioninės politikos įnašas į tvarų augimą įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ (COM(2011)0017) ir prie jo pridedamą Komisijos tarnybų darbinį dokumentą (SEC(2011)0092),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 26 d. Komisijos aštuntąją ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos pažangos ataskaitą (COM(2013)0463),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. balandžio 18 d. Komisijos ataskaitą „Sanglaudos politika. strateginė ataskaita dėl programų įgyvendinimo 2007–2013 m.“ (COM(2013)0210) ir prie jos pridedamą Komisijos tarnybų darbinį dokumentą (SWD(2013)0129),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. balandžio 24 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Partnerystės principas įgyvendinant Bendros strateginės programos fondų paramą. Partnerystei skirto Europos elgesio kodekso elementai“ (SWD(2012)106),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. kovo 14 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „2014–2020 m. Bendros strateginės programos elementai: Europos regioninės plėtros fondas, Europos socialinis fondas, Sanglaudos fondas, Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondas“ (SWD(2012)0061, I ir II dalys),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. birželio 16 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Sanglaudos politikos vaidmens ir prioritetų ir dėl strategijos „Europa 2020“ (CESE 994/2011 – ECO/291),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 12 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę „Partnerystės principas įgyvendinant Bendros strateginės programos fondų paramą. Europos partnerystės elgesio kodekso elementai“ (CESE 1396/2012 – ECO/330),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gegužės 22 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Socialinės investicijos į augimą ir socialinę sanglaudą, visų pirma naudojant 2014–2020 m. Europos socialinio fondo lėšas“ (CESE 1557/2013 – SOC/481),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. vasario 1 d. įvykusioje plenarinėje sesijoje priimtą Regionų komiteto rezoliuciją „Sanglaudos politikos po 2013 m. teisės aktų rinkinys“ (2013/C62/01),

–  atsižvelgdamas 2013 m. į spalio 7–9 d. Regionų komiteto nuomonės projektą dėl rekomendacijų dėl geresnio išlaidų panaudojimo (COTER-V-040),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto nuomonę (A7-0007/2014),

A.  kadangi valstybės narės šiuo metu rengia savo partnerystės susitarimus ir veiksmų programas naujam 2014–2020 m. programavimo laikotarpiui;

B.  kadangi galutinį susitarimą dėl Europos struktūrinių ir investicijų fondų teisinio pagrindo tikimasi pasiekti iki 2013 m. pabaigos;

C.  kadangi Bendrų nuostatų reglamente (BNR) nustatytos bendros taisyklės, taikytinos penkiems Europos Sąjungos fondams: Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui;

D.  kadangi sanglaudos politikos tikslas – mažinti esamus ES regionų skirtumus, skiriant finansavimą ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai stiprinti;

E.  kadangi sanglaudos politika padeda siekti Europos pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ tikslų;

F.  kadangi daugumai valstybių narių sanglaudos politika, kuri yra pagrindinė ES vystymosi politikos sritis, padeda įveikti ekonomikos krizę;

G.  kadangi būtina dėti kuo daugiau pastangų, kad visoms valdžios institucijoms ir paramos gavėjams būtų kuo paprasčiau rengti ir įgyvendinti su 2014–2020 m. sanglaudos politika susijusias programas;

Siekiant užtikrinti, kad naujas sanglaudos politikos programavimo laikotarpis būtų pradėtas veiksmingai ir laiku

1.  pripažįsta, kad pastaraisiais metais milijardai eurų sanglaudos politikai skirtų lėšų buvo sėkmingai investuota į naujų darbo vietų kūrimą, paramą inovatyvioms įmonėms ir transporto jungčių plėtrą visoje ES;

2.  tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad ES regionai vis dar skiriasi vieni nuo kitų ir kad kai kuriais atvejais tie skirtumai didėja, taip pat į tai, kad nuolatinės investicijos iš ES fondų vietos ir regiono lygmenimis yra gyvybiškai svarbios siekiant užtikrinti, kad parama ir toliau pasiektų tas vietoves, kurias reikia atgaivinti ekonominiu, socialiniu ir aplinkos požiūriu;

3.  pažymi, kad sanglaudos politika, be kitų problemų, turi padėti spręsti didėjančio jaunimo nedarbo Europos Sąjungoje problemą;

4.   pabrėžia, kad dabartiniu ekonomikos, finansų ir socialinės krizės laikotarpiu sanglaudos politikos finansavimas daugelyje valstybių narių yra svarbiausiais viešųjų investicijų šaltinis ir kad esant tokiai padėčiai atitinkamoms valstybėms narėms gali tekti būti lanksčioms norint atgaivinti savo ekonomiką; todėl atkreipia dėmesį į tai, jog svarbu užtikrinti, kad valstybės narės ir regionai galėtų kuo anksčiau pradėti naują sanglaudos politikos finansavimo etapą 2014 m. pradžioje;

5.  palankiai vertinai tai, kad priimta 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa (DFP) ir sanglaudos politikos teisinis pagrindas; pabrėžia, kad siekiant užtikrinti, kad nauja sanglaudos politika būtų pradėta vykdyti greitai ir veiksmingai, pasiektas teigiamas rezultatas;

6.   atkreipia dėmesį į tai, kad du trečdaliai neįvykdytų įsipareigojimų (arba RAL, remiantis prancūzišku terminu reste à liquider), susikaupusių 2007–2013 m. DFP pabaigoje, yra susiję su sanglaudos politikos finansavimu; pabrėžia, kad reikia rasti patikimą būdą, kaip sumažinti riziką, kad ES programų įgyvendinimas nebūtų blokuojamas dėl neatliktų mokėjimų; atkreipia dėmesį į tai, kad nors taisyklė N+3 labai svarbi siekiant užtikrinti sanglaudos politikos remiamų projektų vykdymą, ji turės poveikio neįvykdytų įsipareigojimų kaupimuisi per ateinančius metus, ypač vėlavimo pradėti vykdyti naujas programas atveju;

7.  taip pat pažymi, jog labai svarbu užtikrinti ne tik tai, kad naujas sanglaudos politikos programavimo laikotarpis būtų pradėtas veiksmingai ir laiku, bet ir partnerystės susitarimų ir veiksmų programų kokybę siekiant, kad būtų užtikrintas ilgalaikis visų fondų teikiamų galimybių panaudojimas;

8.  pabrėžia, kad laikosi pozicijos, jog iki 2016 m. pabaigos svarbu atlikti privalomą būsimosios DFP peržiūrą ir persvarstymą, kad nauja Komisija ir naujas Parlamentas galėtų iš naujo įvertinti politinius ES prioritetus, prireikus pritaikyti DFP prie naujų uždavinių ir visapusiškai atsižvelgti į naujausias makroekonomines prognozes;

Bendrų nuostatų reglamentas

9.  palankiai vertina reglamento, kuriuo bus nustatytas tvirtesnis ir visapusiškesnis požiūris į sanglaudos politikos finansavimą pagal Bendrą strateginę programą, patobulinimus; pripažįsta, kad tai yra itin svarbu siekiant užtikrinti, kad projektai turėtų didesnį poveikį ir kad įgyvendinant juos būtų pasiekta apčiuopiamų rezultatų; ragina valstybes nares nustatyti dar daugiau priemonių, supaprastinančių biurokratines procedūras ir programų administravimą; mano, kad tai turėtų užtikrinti sklandų šių programų įgyvendinimą ir veiksmingą fondų naudojimą;

10.  palankiai vertina pasiūlymus BNR numatyti supaprastinimo priemones, siekiant sumažinti administracinę naštą; mano, kad padarius šį procesą paprastesnį pareiškėjams, paramos gavėjams ir vadovaujančiosioms institucijoms ES finansavimas suteiks papildomos naudos;

11.  pripažįsta, kad sanglaudos politikos įnašas gali būti itin svarbus įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ uždavinius, todėl pabrėžia, jog svarbu suderinti sanglaudos politiką su strategijos „Europa 2020“ tikslais, pagal temas sutelkiant dėmesį į kelis konkrečius tikslus; pabrėžia, kad taikant šį požiūrį paliekama pakankamai lankstumo, siekiant patenkinti ir vietos, ir regionų poreikius;

12.  pabrėžia pažangiosios specializacijos strategijos svarbą, kadangi ji papildo integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ tikslus, nes įgyvendinant šią strategiją daugiausia dėmesio skiriama tų sričių, kuriose konkrečios valstybės narės ar regionai yra konkurencingi, gali pasidalyti geriausia patirtimi bei sujungti mokslinius tyrimus, inovacijas ir švietimą, nustatymui ir plėtrai, užmezgant ES masto partnerystes;

13.  atkreipia dėmesį į tai, kad nors sanglaudos politikoje jau taikomos su tam tikrų sąlygų laikymusi siejamos priemonės, kitu programavimo laikotarpiu bus siekiama padidinti finansavimo veiksmingumą, skiriant jį tik tuomet, jeigu bus patenkinti tam tikri kriterijai; laikosi nuomonės, kad sanglaudos politika – tai politika, įgyvendinama siekiant paremti regionų sanglaudą, kuri neturėtų būti naudojama kaip kitos ES politikos, kuria siekiama įgyvendinti makroekonomines reformas valstybėse narėse, garantija;

14.  atkreipia dėmesį į tai, kad dėl laiko, sugaišto prisitaikant prie pokyčių, kurių įvyks įsigaliojus BNR, gali būti vėluojama parengti partnerystės susitarimus ir veiksmų programas;

Pažanga valstybėse narėse

15.  atkreipia dėmesį į tai, jog akivaizdu, kad valstybės narės pasiekusios labai skirtingus pasirengimo kitam programavimo laikotarpiui etapus; pripažįsta, kad nors kai kurios valstybės narės padarė nemenką pažangą ir pateikė savo partnerystės susitarimų projektus tvirtinti Komisijai, kitos valstybės labiau atsilieka šiame procese;

16.  atkreipia dėmesį į tai, jog apskritai tos naujesnės valstybės narės (12 ES valstybių narių), kurios dalyvavo dalyje 2000–2006 m. programų ir visose 2007–2013 m. programose, padarė gerokai didesnę pažangą rengdamosi naujam programavimo laikotarpiui, palyginti su kai kuriomis iš 15 ES valstybių narių;

17.  atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse kitam programavimo laikotarpiui skirtas biudžetas buvo gerokai sumažintas, o kitose – tebevyksta diskusijos dėl biudžeto lėšų paskirstymo valstybėse narėse; pripažįsta, kad dėl abiejų šių problemų pasirengimo procesas gali užtrukti;

18.  atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės narės, kurios rengdamosi kitam sanglaudos politikos finansavimo etapui padarė nemenką pažangą, 2013 m. birželio arba liepos mėn. pateikė savo partnerystės susitarimų ir veiksmų programų projektus Komisijai, kad ši pateiktų savo neoficialias pastabas;

19.  pripažįsta, kad daugelis tų valstybių narių, kurios pasiekė gerus rezultatus, pasirengimo procesą pradėjo dar 2010 m., ragindamos atitinkamas suinteresuotąsias šalis prisidėti prie diskusijų dėl poreikių ir prioritetų nustatymo; todėl palankiai vertina pastangas kuo anksčiau pradėti pasirengimo procesą ir mano, kad tai aiškiai skatina geresnį pasirengimą;

20.  pabrėžia, jog didesnė pažanga rengiantis kitam programavimo laikotarpiui priklauso nuo to, ar atitinkamos valdžios institucijos ir organizacijos pakankamai pajėgios investuoti laiką ir pinigus į pasirengimą ir skirti tam pakankamai darbuotojų ankstyvame etape;

21.  pripažįsta, jog tokia didesnė pažanga rengiantis kitam programavimo laikotarpiui reiškia, kad kai kuriais atvejais ex ante vertinimas ir strateginiai poveikio aplinkai vertinimai (SPAV) buvo atlikti laiku, o tai suteikė galimybę, remiantis tų vertinimų rezultatais, 2013 m. rugsėjo ir spalio mėn. iš dalies pakeisti projektus;

22.  pripažįsta, kad kai kurių valstybių narių vyriausybėse įvyko pokyčių, kurie galėjo sutrukdyti joms rengtis kitam programavimo laikotarpiui; atkreipia dėmesį į tai, kad tokiais atvejais, kaip šie, valstybėse narėse veikiančių sistemų, kurios užtikrina, kad visas administracinis darbas būtų tęsiamas, nepaisant pokyčių vyriausybėje, teikiami pranašumai itin svarbūs tam, kad šis pasirengimo procesas nenutrūktų;

23.  taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pasirengimas kitam sanglaudos politikos finansavimo etapui turėtų vykti politiniu lygmeniu, siekiant užtikrinti, kad baigti rengti partnerystės susitarimą būtų vyriausybių prioritetas;

Pažanga rengiant partnerystės susitarimus ir veiksmų programas

24.  atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurios valstybės narės ketina keisti savo veiksmų programų turinį; palankiai vertina tai, kad kai kurios valstybės narės nutarė pereiti prie kelių fondų lėšomis finansuojamų programų ar sumažinti veiksmų programų skaičių regiono lygmeniu;

25.  pažymi, kad centrinės valdžios regionų administravimo įstaigoms paskirtų kontrolės ir koordinavimo užduočių kiekis labai skiriasi ir priklauso nuo organizacinės struktūros skirtingose valstybėse narėse – kai kuriuose regionuose jos yra itin aktyvios ir kontroliuoja beveik visus sanglaudos politikos finansavimo ir interesų atstovavimo partnerystės susitarimuose aspektus; todėl atkreipia dėmesį į elgesio kodeksą, kuriame pripažįstamas vietos ir regionų subjektams ir pilietinės visuomenės organizacijoms tenkantis pagrindinis vaidmuo ir kuriame užtikrinamas 2014–2020 m. sanglaudos politikos partnerystės principas;

26.  pabrėžia, kad būtina visapusiškai atsižvelgti į vietos ir regioninę dimensiją; pabrėžia, kad regionai atlieka svarbų vaidmenį atrenkant sritis, kuriose esama konkurencingumo potencialo;

27.  pabrėžia, kad vienas iš būdų užtikrinti, kad partnerystės susitarimų metodas būtų veiksmingas valstybėse narėse, kuriose veikia įgaliotos administravimo įstaigos, yra į partnerystės susitarimus įtraukti atskirus regionų administravimo įstaigų parengtus skyrius; pabrėžia, jog šis metodas užtikrina, kad administravimo įstaigos, kurioms suteikti su Europos finansavimo programomis susiję įgaliojimai, labiau tiesiogiai dalyvautų rengiant partnerystės susitarimus ir turėtų galimybę plėtoti savo idėjas dėl programavimo ir programos įgyvendinimo priemones;

28.  tačiau pripažįsta, kad tai gali daryti poveikį bendram valstybių narių pasirengimui;

29.  nurodo, jog tam, kad būtų laikomasi vietos ir regionų plėtros poreikius atspindinčių veiksmų programų parengimo terminų, būtina veiksmingai koordinuoti valstybių narių lygmeniu, nes tam, kad partnerystės susitarimai būtų sudaryti laiku, už veiksmų programų turinį ir administravimą, jeigu taikytina, turėtų būti atsakingos vietos ir regionų administravimo įstaigos pagal kiekvienos valstybės narės vidaus organizacinę tvarką;

30.  vis dėlto pripažįsta, kad sumažinus regiono lygmens veiksmų programų įvyktų daug valdymo ir organizacinių pokyčių ir todėl dėl veiksmų programų įgyvendinimo sudėtingumo ir programavimo skirtingais šalies ir regiono lygmenimis įvykusių pokyčių pradžioje gali padidėti vėlavimo rizika;

31.  atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija žino apie didelį susidomėjimą kelių fondų lėšomis finansuojamomis programomis, nurodytomis BNR, ir kad daug valstybių narių 2014–2020 m. programavimo laikotarpius planuoja įgyvendinti bent vieną arba keletą programų, finansuojamų kelių fondų lėšomis; todėl pabrėžia, kad šį metodą reikia įgyvendinti kuo veiksmingiau ir užtikrinant, kad neatsirastų trukdžių ir nebūtų vėluojama; pažymi, kad BNR pripažįstamos skirtingos valstybių narių institucinės sistemos ir numatytos konkretiems atvejams tinkamos priemonės; pabrėžia, kad nustatyti plėtros poreikius ir įgyvendinti programas geriausiai gali regionų ir vietos lygmens įstaigos, nes jos yra arčiau atitinkamų piliečių, organizacijų, įmonių ir institucijų;

32.  pripažįsta, kad gebėjimas parengti partnerystės susitarimus ir veiksmų programas vėlesniame pasirengimo etape priklauso nuo to, ar valstybė narė atliko pakankamai išsamią šalies padėties ir būsimų tendencijų analizę; pabrėžia, jog tai užtikrins, kad ES lėšomis būtų veiksmingiau prisidėta prie šaliai nustatytų tikslų įgyvendinimo;

33.  ragina Komisiją viešai skelbti informaciją apie valstybių narių pasirengimą sudaryti partnerystės susitarimus, pvz., apie kiekvieną valstybę narę teikiant santrauką joje nurodant informaciją apie tai, kiek ji yra pasirengusi, nurodant siūlomą turinį ir konsultacijas su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektai, kad kitos valstybės narės ir institucijos galėtų pasimokyti iš gerosios patirties pavyzdžių ir tinkamų metodų;

Ko išmokta 2007–2013 m.

34.  atkreipia dėmesį į tai, kad daugeliui valstybių narių bus labai sunku pritaikyti 2007–2013 m. programavimo laikotarpyje taikytus metodus ir priemones laikotarpiu po 2013 m; pabrėžia, jog užtikrinti, kad tebevykdomi projektai ir toliau būtų veiksmingi, kartu plėtojant naujus projektus, taip pat nebus lengva;

35.  pripažįsta, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpio pradžioje daugeliui valstybių narių pasirengimas užėmė daugiau laiko, nei tikėtasi; pabrėžia, kad daugelis administravimo įstaigų šią problemą išsprendė užtikrindamos, kad nauji partnerystės susitarimai ir veiksmų programos būtų parengti anksčiau;

36.  mano, kad iš valstybių narių pateiktų pavyzdžių akivaizdu, kad reikia labiau derinti skirtingas priemones, veiksmų programas ir skirtingų fondų veiklą ir labiau įtraukti vietos valdžios institucijas, regionines organizacijas ir socialinius bei ekonominius partnerius;

37.  pripažįsta, kad viena iš ankstesniu programavimo laikotarpiu nustatytų dažnų problemų – tai pernelyg plačiai apibrėžti prioritetai; todėl ragina ateityje nustatant prioritetus laikytis labiau strateginio ir supaprastinto požiūrio ir mažiau prioritetų sieti su konkrečiais tikslais;

38.  palankiai vertina tai, kad atsižvelgdamos į sėkmingą patirtį ankstesniame finansavimo etape valstybės narės siekia pritraukti daugiau privačiojo sektoriaus investicijų, siekiant atverti kitus finansavimo šaltinius, kurie papildytų tradicinius finansavimo metodus; pabrėžia, kad, esant didžiuliams fiskaliniams suvaržymams ir sumažėjus privačiojo sektoriaus skolinimo pajėgumams, didesnis finansinių priemonių naudojimas gali paskatinti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, padaryti didinamąjį poveikį su ES biudžetu, atverti alternatyvius finansavimo šaltinius ir užtikrinti svarbų strateginių regioninių investicijų finansavimo srautą; todėl pabrėžia, kad svarbu nustatyti aiškias taisykles, kaip naudoti naujoviškas finansines priemones, tokias kaip paskolos, garantijos ir investicijos į nuosavą kapitalą, kaip subsidijas papildančiu finansavimo šaltiniu, siekiant paskatinti įmonių, viešojo sektoriaus organizacijų ir švietimo įstaigų bendradarbiavimą;

Fondų veiksmingumas

39.  atkreipia dėmesį į tai, jog iš patirties, įgytos vykdant ankstesnes finansavimo programas, akivaizdu, kad gyvybiškai svarbu užtikrinti teigiamą, ilgalaikį fondų poveikį; be to, pabrėžia programų kokybės ir išlaidų objektyvumo svarbą;

40.  atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis valstybių narių nurodė, jog vienas iš tikslų rengiantis kitam finansavimo etapui yra vadovautis rezultatais pagrįstu požiūriu; palankiai vertina kai kurių valstybių narių pateiktus pavyzdžius, kaip veiksmingiau iš anksto apibrėžti numatomus rezultatus, kad finansavimas tektų tiems pasiūlymams, kurie skirti šiems tikslams pasiekti;

41.  pabrėžia, kad daugelio valstybių narių teigimu veiklos koordinavimas įvairiose politikos srityse ir nacionalinių ir regioninių ekonomikos, socialinių ir aplinkosaugos prioritetų pripažinimas yra gyvybiškai svarbūs; mano, kad, atitinkamais atvejais, nacionalinėse veiksmų programose turėtų būti atsižvelgiama į plėtros tikslus vietos ir regionų lygmeniu; pažymi, kad siekiant sustiprinti ES viešųjų investicijų veiksmingumą, reikia skatinti kurti įvairių esamų ES finansavimo šaltinių ir valstybių narių ir regionų bei vietos valdžios institucijų biudžetų sąveiką;

Sąveika su kitomis politikos sritimis ir priemonėmis

42.  mano, jog labai svarbu, kad valstybės narės suprastų, kad galima derinti iš visų fondų, kuriems taikomas BNR, teikiamą finansavimą;

43.  džiaugiasi, kad kai kurios valstybės narės ketina labiau naudoti naujas priemones, tokias kaip bendruomenės inicijuojama vietoves plėtra (BIVP), integruotos teritorinės investicijos (ITI) ir bendri veiksmų planai (BVP); tačiau supranta, kad požiūris į naujas priemones yra nevienodas ir kad nagrinėjant dabartinius valstybių narių planus matyti, jog BIVP bus įgyvendinama plačiau nei ITI, ypač EŽŪFKP, palyginti su ERPF, nes BIVP egzistuoja ilgiau EŽŪFKP programoje ir taip pa dėl to, kad ITI yra nauja priemonė, kurios tinkamam įgyvendinimui reikia laiko; pripažįsta, kad dar reikia palaukti, norint pamatyti, kaip šios priemonės bus visiškai įgyvendintos po pirminio pasirengimo;

44.  mano, kad BIVP yra puikus būdas laikantis principo „iš apačios į viršų“ paskatinti dalyvauti įvairių sričių vietos bendruomenės veikėjus, remiantis programos LEADER sėkme kaimo plėtros srityje; ragina valstybes nares ir regionus pasinaudoti BIVP teikiamomis galimybėmis;

45.  pripažįsta, kad BVP yra žingsnis į priekį rezultatais grindžiamo valdymo srityje laikantis vieno iš svarbiausių sanglaudos politikos po 2013 m. siekių;

Supaprastinimas

46.  pabrėžia, jog svarbu įgyvendinti paprastesnius projektų rengimo ir įgyvendinimo metodus, ir džiaugiasi matydamas, kad valstybėms narėms tai pavyksta pasiekti;

47.  palankiai vertina tai, kad supaprastinimo priemonėms BNR skiriamas ypatingas dėmesys; tačiau pažymi, kad tikrovėje gali būti sunku pasiekti supaprastinimą dėl išlikusių skirtumų tarp fondų, nustatytų konkretiems fondams skirtais reglamentais;

48.  palankiai vertina teigiamus veiksmus, kuriais siekiama Europos struktūrinių ir investicijų fondų valdymo supaprastinimo ir didesnio jo skaidrumo; atkreipia dėmesį į tai, kad, daugelio valstybių narių nuomone, paraiškų teikimo proceso supaprastinimas paramos gavėjams teikiant aiškią ir prieinamą informaciją yra svarbus pasirengimo 2014–2020 m. programavimo laikotarpiui aspektas; palankiai vertina tai kaip būdą užtikrinti sklandų projektų rengimą ir įgyvendinimą, kartu sumažinant pareiškėjams tenkančią biurokratinę naštą; ragina valstybes nares ir regionų bei vietos valdžios institucijas keistis geriausia praktika procedūrų suprastinimo srityje ir, pripažindamas, kad griežtos kontrolės ir audito taisyklės yra būtinos, ragina užtikrinti, kad jos būtų proporcingos ir nesudarytų bereikalingos naštos;

49.  pripažįsta, kad e. sanglauda gali atlikti itin svarbų vaidmenį siekiant sumažinti kliūčių bei užtikrinti procedūrų supaprastinimą, ir palankiai vertina tai, kad kai kurios valstybės narės nurodo besinaudojančios šia paslauga; mano, kad tai taip pat galėtų labai padėti rengiantis būsimoms finansavimo programoms;

Partnerystė

50.  pabrėžia, kad priimant sprendimus ir rengiant partnerystės susitarimus, kai planuojamos, rengiamos ir įgyvendinamos ES sanglaudos politikos finansavimo programos, reikėtų bendradarbiauti šalies, regiono ir vietos lygmenimis; mano, kad daugiapakopio valdymo principas yra būtinas norint užtikrinti veiksmingą sanglaudos politikos valdymą; todėl pabrėžia, kad į programų rengimą, įgyvendinimą ir vertinimą būtina visapusiškai įtraukti regionų ir vietos valdžios institucijas; pabrėžia, kad svarbu užtikrinti, jog šios valdžios institucijos sklandžiai gautų tinkamą informaciją ir joms būtų teikiamos gebėjimų stiprinimo priemonės ir techninė pagalba, siekiant sudaryti joms palankesnes sąlygas visais šio proceso etapais prisidėti prie veiklos ir užtikrinti, kad šis indėlis būtų tinkamiausias;

51.  palankiai vertina aktyvesnį visų atitinkamų suinteresuotųjų šalių, vietos ir regionų atstovų, nevyriausybinių organizacijų, ekonominių ir socialinių partnerių, privačių įmonių ir universitetų dalyvavimą, kurį patvirtinta valstybių narių pateikti pavyzdžiai; mano, kad bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis ir suinteresuotosiomis šalimis, kurios ekonominiais, socialiniais ir aplinkos klausimais vadovaujasi skirtingu požiūriu, plėtra yra svarbi;

52.  pabrėžia, jog siekiant užtikrinti sėkmingą partnerystę gali reikėti vadovautis abiem principais – ir „iš apačios į viršų“, ir „iš viršaus į apačią“; atkreipia dėmesį į tai, kad principo „iš apačios į viršų“, kuriuo vadovaujantis rengiamos išsamios diskusijos su visuomenės, privačiojo ir trečiojo sektorių atstovais, įgyvendinimo pavyzdį pateikė viena valstybė narė, kuri padarė nemenką pažangą rengdamasi kitam programavimo laikotarpiui;

53.  atkreipia dėmesį į tai, kad šiais „iš apačios į viršų“ ir „iš viršaus į apačią“ principais užtikrinama, kad plėtojant partnerystę būtų įgyvendintos socialinę, ekonominę ir aplinkos padėtį atitinkančios nacionalinės strategijos ir aktyviai dalyvautų regionų ir vietos valdžios institucijos; palankiai vertina šį veiksmingą būdą užtikrinti, kad būtų laikomasi strateginių reikalavimų, ir kartu kuo labiau į pasirengimo procesą įtraukti atitinkamas suinteresuotąsias šalis;

Išvada

54.  džiaugiasi, kad pasiektas susitarimas dėl sanglaudos politikos teisinio pagrindo, taip pat baigtos derybos dėl BNR ir patvirtinta DFP;

55.  pripažįsta daugiapakopio valdymo svarbą įvairiuose pasirengimo etapuose ir atkreipia dėmesį į tai, jog didžiausia pažanga, padaryta rengiantis kitam programavimo laikotarpiui, buvo pagrįsta itin svarbiu dialogu su suinteresuotosiomis šalimis regiono ir vietos lygmenimis;

56.  atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija ragina valstybes nares ir regionus siekti užtikrinti, kad parengti partnerystės susitarimai ir veiksmų programos būtų kuo geresnės kokybės; pažymi, kad tai padės parengti geros kokybės pasiūlymus dėl projektų, kuriais siekiama konkrečių tikslų norint užtikrinti, kad ES finansavimas turėtų kuo didesnį poveikį;

57.  supranta, kad aktyvios ir gerai informuotos nacionalinės ir regionų administravimo įstaigos, palaikančios ryšius su Komisija, gali daryti teigiamą įtaką pasirengimui naujam programavimo laikotarpiui; todėl primygtinai rekomenduoja, kad Komisija ir nacionalinės bei regionų valdžios institucijos nuolat keistųsi informacija, pavyzdžiui, išsamia informacija apie būsimus įgyvendinimo aktus;

58.  rekomenduoja stipriai vėluojančioms šalims griežtai vadovautis Komisijos rekomendacijomis; atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija turėtų teikti didesnę paramą, kad šių valstybių narių partnerystės susitarimai ir veiksmų programos būtų kuo greičiau suderinti; todėl pažymi, kad valstybių narių pažangos pasirengimo etapuose peržiūra padėtų sumažinti vėlavimus; taip pat pažymi, kad įgyvendinimo etape Komisija galėtų ateiti į pagalbą atsiliekančioms valstybėms narėms;

o
o   o

59.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms.

(1) OL L 210, 2006 7 31, p. 25. (2) OL C 33 E, 2013 2 5, p. 21. (3) OL C 371 E, 2011 12 20, p. 39. (4) OL C 390 E, 2012 12 18, p. 27. (5) OL C 371 E, 2011 12 20, p. 41. (6) OL C 169 E, 2012 6 15, p. 23. (7) OL C 56 E, 2013 2 26, p. 22.