Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) preambulę, ypač į jos antrą ir ketvirtą–septintą įtraukas,

–  atsižvelgdamas visų pirma į Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnį, 3 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką, 6 ir 7 straipsnius, taip pat į ES sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) straipsnius, susijusius su pagarba pagrindinėms teisėms ES, jų skatinimu ir apsauga,

–  atsižvelgdamas į 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – Chartija), paskelbtą 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre ir įsigaliojusią kartu su Lisabonos sutartimi 2009 m. gruodžio mėn.,

–  atsižvelgdamas į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (EŽTK), Europos žmogaus teisių teismo praktiką, Parlamentinės Asamblėjos, Ministrų komiteto, žmogaus teisių komisaro ir Europos Tarybos Venecijos komisijos konvencijas, rekomendacijas, rezoliucijas ir pranešimus,

–  atsižvelgdamas į 1996 m. persvarstytą Europos socialinių teisių chartiją ir Europos socialinių teisių komiteto praktiką,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų konvencijas dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos,

–  atsižvelgdamas į JT neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią pasirašė ES, kaip ir beveik visos valstybės narės,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 27 d. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos rekomendacijas dėl labai didelio skurdo ir žmogaus teisių (A/HRC/21/39),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnio „Pagrindinių Europos Sąjungos vertybių apsauga ir stiprinimas“ (COM(2003)0606), komunikatą „Veiksmingo Pagrindinių teisių chartijos įgyvendinimo Europos Sąjungoje strategija“ (COM(2010)0573) ir komunikatą „Praktinės atsižvelgimo į pagrindines teises Komisijos poveikio vertinimuose gairės“ (SEC(2011)0567),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 23 d. Tarybos patvirtintas išvadas dėl Tarybos veiksmų ir iniciatyvų siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir į Tarybos metodikos gaires, skirtas suderinamumui su pagrindinėmis teisėmis Tarybos parengiamuosiuose organuose patikrinti(1),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. Komisijos ataskaitą „2012 m. ES pagrindinių teisių chartijos taikymo ataskaita“ (COM(2013)0271) ir prie jos pridėtus darbinius dokumentus,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. Komisijos ataskaitą „2013 m. ES pilietybės ataskaita. ES piliečiai: jūsų teisės, jūsų ateitis“ (COM(2013)0269),

–  atsižvelgdamas į Stokholmo programą „Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“(2),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl ES romų integracijos nacionalinių strategijų plano iki 2020 m. (COM(2011)0173) ir į 2011 m. birželio 24 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Tolesnis nacionalinių romų integracijos strategijų įgyvendinimas“ (COM(2013)0454) ir pasiūlymą dėl Tarybos rekomendacijos dėl romų veiksmingų integravimo priemonių valstybėse narėse (COM(2013)0460),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 28 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis(3),

–  atsižvelgdamas į 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvą 2000/43/EB, įgyvendinančią vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės(4), 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus(5), ir pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos, kuria įgyvendinamas vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, principas (COM(2008)0426),

–  atsižvelgdamas į 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo(6),

–  atsižvelgdamas į 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais(7),

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus bei praktiką ir į nacionalinių konstitucinių teismų, kurie, aiškindami nacionalinę teisę, Chartija remiasi kaip šaltiniu, praktiką,

–  atsižvelgdamas į J. M. Barroso pranešimą apie Sąjungos padėtį, pasakytą Europos Parlamente 2013 m. rugsėjo 11 d., ir į V. Reding kalbą apie Europos Sąjungą ir teisinę valstybę, pasakytą 2013 m. rugsėjo 4 d. Europos politikos studijų centre (Center for European Policy Studies, CEPS) (Briuselis),

–  atsižvelgdamas į Vokietijos, Nyderlandų, Danijos ir Suomijos užsienio reikalų ministrų Komisijos pirmininkui J. M. Barroso adresuotą 2013 m. kovo 6 d. laišką, kuriame raginama įdiegti mechanizmą, kurį taikant būtų skatinamas pagrindinių vertybių laikymasis valstybėse narėse,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 6 ir 7 d. Tarybos išvadas dėl pagrindinių teisių ir teisinės valstybės ir dėl Komisijos 2012 m. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo ataskaitos,

–  atsižvelgdamas į konferencijos „Lygių piliečių Europa: lygybė, pagrindinės teisės ir teisinė valstybė“, kurią 2013 m. gegužės 9–10 d. surengė Tarybai pirmininkavusi Airija, išvadas,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) 4-ąjį metinį simpoziumą „Teisinės valstybės skatinimas Europos Sąjungoje“,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. rugsėjo 13 d. Tarybos išvadų dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) vertinimo projektą,

–  atsižvelgdamas į FRA, metines ataskaitas, tyrimus bei nuomones, visų pirma į metinę ataskaitą apie pagrindinių teisių padėtį ES 2012 m.,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. gegužės mėn. paskelbtą FRA, JTVP, Pasaulio banko ir Komisijos bendrą ataskaitą „Romų padėtis 11-oje valstybių narių. Tyrimo rezultatai glaustai“,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų specialiojo pranešėjo migrantų žmogaus teisių klausimais 2013 m. balandžio mėn. paskelbtą ataskaitą dėl ES išorės sienų valdymo ir jo poveikio migrantų žmogaus teisėms,

–  atsižvelgdamas į nevyriausybinių organizacijų (NVO) žmogaus teisių ataskaitas bei tyrimus ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto užsakytus tyrimus, visų pirma į tyrimą „Trišaliai pagrindinių teisių, demokratijos ir teisinės valstybės ryšiai ES. ES Kopenhagos mechanizmo kūrimas“ (angl. The triangular relationship between fundamental rights, democray and the Rule of Law in the EU - towards an EU Copenhagen mechanism),

–  atsižvelgdamas į savo rezoliucijas dėl pagrindinių ir žmogaus teisių, ypač į 2010 m. gruodžio 15 d. rezoliuciją „Pagrindinių teisių padėtis Europos Sąjungoje (2009 m.). Veiksmingas įgyvendinimas įsigaliojus Lisabonos sutarčiai“(8) ir 2012 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl pagrindinių teisių padėties Europos Sąjungoje 2010–2011 m.(9),

–  atsižvelgdamas į savo 2004 m. balandžio 22 d. rezoliuciją dėl saviraiškos ir informacijos laisvės pažeidimo pavojaus ES, ypač Italijoje (Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnio 2 dalis)(10),

–  atsižvelgdamas į savo 2005 m. birželio 8 d. rezoliuciją dėl mažumų apsaugos ir kovos su diskriminacija politikos išsiplėtusioje Europoje(11),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. liepos 10 d. rezoliuciją dėl romų surašymo Italijoje remiantis etnine kilme(12),

–  atsižvelgdamas į savo 2009 m. rugsėjo 17 d. rezoliuciją dėl Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo(13),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 9 d. rezoliuciją dėl romų padėties ir judėjimo laisvės Europos Sąjungoje(14),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. sausio 19 d. rezoliuciją dėl saviraiškos laisvės pažeidimo ir diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos Lietuvoje(15),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 9 d. rezoliuciją dėl ES strategijos dėl romų įtraukties(16),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl Vengrijos žiniasklaidos įstatymo(17),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. gegužės 21 d. rezoliuciją „ES chartija. Žiniasklaidos laisvės ES standartų nustatymas“(18),

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. gegužės 24 d. rezoliuciją dėl kovos su homofobija Europoje(19),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl kovos prieš rasizmą, ksenofobiją ir neapykantos nusikaltimus stiprinimo(20),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 15 d. rezoliuciją dėl ES pastangų kovoti su korupcija(21),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 23 d. rezoliuciją „Kova su organizuotu nusikalstamumu, korupcija ir pinigų plovimu. rekomendacijos dėl veiksmų ir iniciatyvų, kurių reikia imtis (galutinis pranešimas)(22),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. liepos 3 d. rezoliuciją „Pagrindinių teisių padėtis Vengrijoje: standartai ir praktika (pagal 2012 m. vasario 16 d. Europos Parlamento rezoliuciją)“(23),,

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. rugsėjo 11 d. rezoliuciją dėl tariamo CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse. Tolesni veiksmai po EP Laikinojo komiteto tariamam CŽV vykdytam kalinių gabenimui ir neteisėtam kalinimui Europos šalyse tirti ataskaitos(24) ir vėlesnę 2013 m. spalio 10 d. rezoliuciją(25),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. rugsėjo 11 d. pranešimą dėl Europos kalbų išnykimo grėsmės ir kalbų įvairovės Europos Sąjungoje(26),

–  atsižvelgdamas į 1979 m. JT konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims,

–  atsižvelgdamas į Europos lyčių lygybės paktą (2011–2020 m.), kurį 2011 m. kovo mėn. priėmė Europos Sąjungos Taryba,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 21 d. Komisijos komunikatą „2010–2015 m. moterų ir vyrų lygybės strategija“ (COM(2010)0491),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 7 d. Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo,

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. balandžio 5 d. rezoliuciją dėl naujos ES kovos su smurtu prieš moteris politikos programos prioritetų ir metmenų(27) ir į savo 2013 m. vasario 6 d. rezoliuciją dėl JT Moterų padėties komisijos 57-osios sesijos. Visų formų smurto prieš moteris ir mergaites prevencija ir panaikinimas(28),

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. gegužės 24 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl principo už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį taikymo(29),

–  atsižvelgdamas į I ir II darbo dokumentus, susijusius su pagrindinių teisių padėtimi Europos Sąjungoje 2012 m. (pranešėjas Louis Michel),

–  atsižvelgdamas į viešą posėdį, kurį 2013 m. lapkričio 5 d. surengė Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas tema „Pagrindinių teisių padėtis Europos Sąjungoje. Kaip sustiprinti pagrindines teises, demokratiją ir teisinę valstybę ES“,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto ir Peticijų komiteto nuomones (A7-0051/2014),

A.  kadangi ES integracija yra politinis projektas, pakilęs iš antrojo pasaulinio karo pelenų ir totalitarinių režimų vykdyto asmenų persekiojimo bei represijų padarinių, ir kadangi juo siekiama Europos valstybėse įtvirtinti demokratiją bei teisinės valstybės principus, taigi gerbti ir remti žmogaus teises, pagrindines teises, lygybę ir saugoti mažumas vadovaujantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (EŽTK) ir kitomis su žmogaus teisėmis bei pagrindinėmis laisvėmis susijusiomis priemonėmis ir išvengti bet kokio autoritarinio režimo atsikūrimo;

B.  kadangi Europos Sąjungos pagrindinis objektas turi būti asmuo – pilietis ar gyventojas – ir kadangi pagrindinės teisės užtikrina asmens apsaugą nuo galimo bet kurio lygmens valdžios institucijų kišimosi į jo privataus gyvenimo, laisvių ir teisių sritį, piktnaudžiavimo bei prievartos, ir kadangi žmogaus teisių, pagrindinių laisvių, demokratijos ir ES sutartyse bei tarptautinėse žmogaus teisių užtikrinimo priemonėse (Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, EŽTK, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (TPPTP), Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (TESKTP) ir t. t.) nustatytų vertybių ir principų paisymas bei skatinimas turi tapti ES integracijos šerdimi;

C.  kadangi Europos Sąjunga ištobulino labai svarbų teisyną, kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų gerbiamos, saugomos ir remiamos pagrindinės teisės, – visų pirma parengė Kopenhagos kriterijus, į ES sutartį įtraukė 2, 6 ir 7 straipsnius, priėmė Pagrindinių teisių chartiją ir įsipareigojo prisijungti prie Europos žmogaus teisių konvencijos, taip pat buvo priimtos atitinkamos nuostatos valstybių narių nacionalinės teisės sistemose;

D.  kadangi įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, chartijos vertybės ir principai tapo konkrečiomis įgyvendinamomis teisėmis, ir kadangi chartiją pradėjus vertinti taip, kaip vertinama Lisabonos sutartis, ji tapo teisiškai privaloma ES institucijoms, įstaigoms, agentūroms ir valstybėms narėms, kai jos įgyvendina ES teisę;

E.  kadangi ir ES institucijose, ir valstybėse narėse reikia formuoti, skatinti ir stiprinti tikrąją pagrindinių teisių kultūrą, ypač tuomet, kai ES institucijos ir valstybės narės taiko ir įgyvendina Sąjungos teisę tiek viduje, tiek santykiuose su trečiosiomis šalimis; kadangi šių vertybių ir principų įgyvendinimas priklauso ir nuo veiksmingos chartijoje užtikrintų pagrindinių teisių paisymo kontrolės, kuri, pavyzdžiui, turi būti vykdoma pradedant nuo teisės aktų pasiūlymų rengimo; kadangi visų pirma turi būti atsižvelgiama ne į kitus argumentus, o į minėtų pagrindinių teisių paisymą ir užtikrinimą, nes gali kilti pavojus pavojus, kad bus prarastas pasitikėjimas Europos Sąjunga žmogaus teisių srityje, visų pirma bendradarbiaujant su trečiosiomis šalimis;

F.  kadangi Europos Sąjunga veikia remdamasi prielaida ir tarpusavio pasitikėjimu, kad ES valstybės narės laikosi demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių principų, kaip įtvirtinta EŽTK ir Pagrindinių teisių chartijoje, visų pirma atsižvelgiant į laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės plėtojimą ir savitarpio pripažinimo principo veikimą;

G.  kadangi dėl savitarpio pripažinimo principo taikymo susidaro padėtis, kai asmenys gali būti perkeliami iš vienos jurisdikcijos į kitą be išankstinio atitinkamų sprendimų patikrinimo dėl žmogaus teisių laikymosi;

H.  kadangi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sprendime sujungtose bylose Nr. C-411/10 ir C-493/10 pabrėžė, kad tokia pagrindinių teisių laikymosi prezumpcija turi būti paneigiama, todėl teisėjai turi patikrinti, ar pakanka pagrindo manyti, jog kitų valstybių narių teismų sistemoje esama sisteminių trūkumų;

I.  kadangi dėl minėtų priežasčių reikia užtikrinti, kad nacionalinės valdžios institucijos turėtų pakankamai prieinamų įrodymų ir galėtų priimti informuotą sprendimą dėl to, ar kitų valstybių narių teismų sistemoje esama sisteminių trūkumų, ar ne;

J.  kadangi korupcija sukelia socialinę žalą ir pažeidžia pagrindines žmogaus teises, o organizuotos nusikalstamos grupuotės tuo naudojasi kitiems sunkiems nusikaltimams, pvz., prekybai žmonėmis, vykdyti; kadangi veiksminga, nepriklausoma ir nešališka teismų sistema yra būtina teisinės valstybės sąlyga ir ja užtikrinama ES piliečių pagrindinių teisių ir pilietinių laisvių apsauga;

K.  kadangi Europos Sąjunga patiria ekonomikos ir finansų krizę, taip pat demokratijos ir konstitucinę krizę, kaip matyti iš nesenų įvykių kai kuriose valstybėse narėse, ir kadangi ši įtampa parodė, jog trūksta tinkamų kovos su minėtąja krize priemonių bei politinės valios ir sunku taikyti dabartinėse Sutartyse, ypač ES sutarties 2 ir 7 straipsniuose, nustatytus stebėsenos, vertinimo ir sankcijų mechanizmus;

L.  kadangi Europos Parlamentas ne kartą yra pasisakęs už tai, kad būtų stiprinami mechanizmai siekiant užtikrinti, kad ES sutarties 2 straipsnyje išdėstytos Sąjungos vertybės būtų gerbiamos, saugomos ir remiamos ir kad būtų kovojama su krizėmis Sąjungoje bei valstybėse narėse; kadangi šiuo metu vyksta diskusijos dėl naujo mechanizmo sukūrimo, nes Komisija, Taryba ir valstybės narės pritarė Parlamento ir NVO pozicijai šiuo klausimu;

M.  kadangi FRA savo 2012 m. metinės ataskaitos „Europos Sąjunga kaip vertybių bendrija. Pagrindinių teisių apsauga krizės laikais“ viename iš pagrindinių skyrių pabrėžė, kad bendras 2 straipsnyje nustatytų vertybių ir iš jų atsirandančių teisinių pareigų suvokimas reiškia siekį, kuris skatina užmegzti nuolatinį dialogą ES;

N.  kadangi Komisija nurodė, jog nori stiprinti teisinę valstybę Europos Sąjungoje ir galėtų pasiūlyti pagal ES sutarties 7 straipsnio 1 dalį taikyti oficialių pranešimų priemonę, nekeičiant Sutarties; kadangi ji taip pat nurodė, jog būtina iš dalies pakeisti Sutartis, ir pranešė, kad pakeitimus galėtų pasiūlyti iki 2013 m. pabaigos arba 2014 m. pradžioje, kad per rinkimus būtų surengta diskusija (taip pat dėl 7 straipsnio) ir stengiamasi prieiti prie bendros nuomonės dėl šių pasiūlymų, kuriais turėtų būti siekiama užtikrinti, kad europinė pagrindinių teisių politika Europos Sąjungoje būtų grindžiama aiškiomis taisyklėmis ir mechanizmais, objektyviais rodikliais, duomenimis ir įrodymais, kurie būtų skaidrūs, teisingi ir nuspėjami ir stipriai gintų asmens teises, demokratiją ir teisinę valstybę;

O.  kadangi bet kokiu su šia sritimi susijusiu sprendimu turi būti sudarytos sąlygos kuo greičiau užtikrinti, kad ES sutarties 2, 6 ir 7 straipsniai būtų taikomi tinkamai, kad kiekvienas priimtas sprendimas būtų grindžiamas objektyviais kriterijais ir objektyviu vertinimu ir kad taip būtų paneigta kritika dėl vertinimo kriterijų ir rodiklių trūkumo, skirtingo požiūrio ir politinio šališkumo;

P.  kadangi Europos Sąjungoje ir valstybėse narėse dar dažnai pažeidžiamos pagrindinės teisės, kaip matyti iš detalių – metinių ir specialiųjų – Europos Komisijos, FRA ir Europos Tarybos ataskaitų (Europos Žmogaus Teisių Teismo metinių ataskaitų ir sprendimų, Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro dokumentų ir ataskaitų, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos dokumentų), JT dokumentų, įskaitant Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybos, JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro, kitų specialiųjų pranešėjų dokumentus ir ataskaitas, ir NVO (pvz., „Human Rights Watch“, „Amnesty International“, Atviros visuomenės instituto, „ILGA-Europe“, Europos pabėgėlių ir tremtinių tarybos, „Reporterių be sienų“, „Freedom House“ ir pan.) dokumentų ir kt.; kadangi, turint omenyje nustatytų pažeidimų sunkumą ir kartojimąsi, Komisijos, Tarybos ir valstybių narių reakcija į juos turėtų būti atitinkama;

Q.  kadangi šios institucijos yra išreiškusios susirūpinimą konkrečiai dėl romų, migrantų, prieglobsčio prašytojų, pabėgėlių, mažumų ir LGBT narių, žiniasklaidos ir žurnalistų padėties, saugumo pajėgų, policijos, slaptųjų tarnybų veiksmų ir tyrimų, būtinų siekiant patraukti atsakomybėn ir nubausti asmenis, atsakingus už žmogaus teisių pažeidimus, valstybių dalyvavimą kankinimų ir netinkamo elgesio atvejais trečiosiose šalyse ir tokiais būdais gautų įrodymų panaudojimą, kalinimo sąlygas ir netinkamą elgesį;

R.  kadangi Europos Sąjungos sutarties preambulėje, Pagrindinių teisių chartijos 8, 9, 10, 19 ir 21 straipsniuose bei ES Teisingumo Teismo sprendimuose pripažinta pagrindinių socialinių teisių svarba, jas paverčiant horizontaliaisiais ES teisės principais, taip pabrėžiant, kad ES privalo užtikrinti pagrindines laisves ir teises, tokias kaip teisė jungtis į profesines sąjungas, teisė streikuoti, asociacijų laisvė, susirinkimų laisvė ir pan.; kadangi Europos socialinėje chartijoje apibrėžtos socialinės teisės, o Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 151 straipsnyje pateikiama aiški nuoroda į pagrindines socialines teises, kurios išdėstytos Europos socialinėje chartijoje;

S.  kadangi Pagrindinių teisių chartijos 2 ir 3 straipsniuose pripažįstama teisė į gyvybę ir teisė į asmens neliečiamybę;

T.  kadangi apie 100 mln. vaikų Europos Sąjungoje ir apie 80 mln. ES gyvenančių asmenų yra neįgalūs; kadangi neįgalūs asmenys ir visų pirma vaikai vis dar susiduria su pagalbos ir paramos stoka jiems integruojantis mokykloje, jie susiduria su sunkumais, kad galėtų patekti į pastatus ar naudotis paslaugomis, taip pat nesklandumais, nes nėra išklausomi ir negali dalyvauti priimant sprendimus, kurie susiję su jų gyvenimu; kadangi ES, kaip JT neįgaliųjų teisių konvencijos šalis, turi pareigą skatinti, saugoti ir gerbti konvencijoje įtvirtintas neįgaliųjų teises, priimti strategiją, kuria įgyvendindama ši konvencija, ir užtikrinti, kad politikos kryptys, taip pat galiojantys ir būsimi pirminės bei antrinės teisės aktai atitiktų šios konvencijos nuostatas;

U.  kadangi moterys ir mergaitės dažniausiai nukenčia nuo smurto dėl lyties, nes remiantis ES skaičiavimais 20–25 proc. moterų bent kartą per savo gyvenimą patiria fizinę prievartą; kadangi šimtai tūkstančių Europoje gyvenančių moterų patyrė lyties organų žalojimą ir tūkstančiams mergaičių kyla toks pavojus;

V.  kadangi moterys ES uždirba maždaug 16 proc. mažiau už valandą negu vyrai;

W.  kadangi dėl skurdo, lyčių nelygybės ir lyčių stereotipų padidėja smurto ir kitų išnaudojimo formų, įskaitant prekybą moterimis ir prostituciją, rizika ir trikdomas visapusiškas moterų dalyvavimas visose gyvenimo srityse;

X.  kadangi pagrindinės laisvės, žmogaus teisės ir lygios galimybės turėtų būti garantuojamos visiems Europos Sąjungos piliečiams; bet tautinių mažumų, regioninių ir mažumų kalbų apsauga išsiplėtusioje ES yra pagrindinė problema, ir šis klausimas nebus išspręstas vien tik kovojant su ksenofobija ir diskriminacija, o taikant konkrečius teisinius, lingvistinius, kultūrinius, socialinius ir kt. režimus bei sistemas;

1.  pabrėžia, kad Europos Sąjungos politiniu, istoriniu ir etiniu projektu siekiama sujungti valstybes, palaikančias ir remiančias bendras Europos Sąjungos vertybes, pavyzdžiui, nurodytas ES sutarties 2 straipsnyje ir Pagrindinių teisių chartijoje bei EŽTK, ypač pagarbą žmogaus orumui, demokratiją, teisinę valstybę, pagrindines teises, lygybę, laisvę, nediskriminavimą ir mažumų apsaugą, kurios glaudžiai tarpusavyje susijusios ir visos kartu yra būtinos išankstinės sąlygos, todėl mano, kad žmogaus teisių, pagrindinių laisvių ir demokratijos rėmimas Sąjungoje ir už jos ribų yra ir turi būti esminis aspektas, kuriuo grindžiama Europos tapatybė;

2.  rekomenduoja Parlamentui, Komisijai ir Tarybai pripažinti pozityvias pareigas saugoti ir skatinti žmogaus teises; pabrėžia, kad pagarba pagrindinėms teisėms ir laisvėms apima veiksmus įvairiais lygmenimis; pabrėžia regioninių ir vietos valdžios institucijų, NVO ir pilietinės visuomenės vaidmens svarbą šioje srityje ir ragina Komisiją bei Tarybą gerinti bendradarbiavimą su šiais subjektais;

3.  primena Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, kad reikia laikytis įsipareigojimų pagrindinių laisvių ir teisių srityse; pažymi, kad, prisijungus prie tarptautinių sutarčių, kuriomis saugomos ir ginamos žmogaus teisės, pagrindinių teisių apsauga Europos Sąjungoje tik sustiprės;

4.  smerkia Europos Sąjungoje pastebimas nerimą keliančias tendencijas pažeisti pagrindines teises, visų pirma imigracijos ir prieglobsčio srityse, taip pat diskriminacijos ir netolerancijos tam tikrų gyventojų sluoksnių (mažumų ir migrantų) atžvilgiu, saugumo ir terorizmo, spaudos laisvės, laisvo judėjimo Sąjungos teritorijoje, socialinių teisių ir teisės jungtis į sąjungas srityse; vis dažniau konstatuoja, kad valstybėse narėse šios pagrindinės laisvės ir teisės nepakankamai užtikrinamos, būtent romams, moterims, LGBT, prieglobsčio prašytojams, migrantams ir kitiems pažeidžiamiems gyventojų sluoksniams;

Instituciniai klausimai

5.  primena, jog Europos Sąjungai, jos institucijoms ir valstybėms narėms labai svarbu, kad būtų užtikrintas ES sutarties 2 straipsnyje nurodytų bendrų Europos Sąjungos vertybių laikymasis; primena, kad reikia skubiai taikyti ir įgyvendinti visas priemones, kurios šiuo klausimu dabar yra nustatytos Sutartyse, taip pat parengti būtinus Sutarčių pakeitimus; pabrėžia, kad pareiga laikytis Kopenhagos kriterijų nenustoja galioti įstojus į ES, ir valstybės narės privalo jos laikytis; pabrėžia, kad pagrindinės teisės yra Sąjungos pirminės teisės dalis ir kad Sąjungos nustatytų pagrindinių teisių turi būti laikomasi, kai Sąjungos teisę taiko teismas ar bet kuri institucija Sąjungos ar nacionaliniu lygmeniu; atsižvelgdamas į tai labai apgailestauja, kad derybos dėl EŽTK pasirašymo užsitęsė ir kad ES prisijungimas prie EŽTK dar neratifikuotas;

6.  primena ES institucijoms ir valstybėms narėms, kad vykdant bet kokią su pagrindinėmis teisėmis susijusią politiką pirmiausia reikia vengti pažeidimų, konkrečiai – prieš priimant sprendimus ar imantis priemonių, naudoti prieinamus prevencijos ar apskundimo mechanizmus siekiant, kad konkretūs atvejai būtų išnagrinėjami ir įvertinami veiksmingai, teisingai, vienodomis sąlygomis, nediskriminuojant ir per kuo trumpesnį laiką;

7.  mano, kad piliečiai vis labiau siekia pagrindinių teisių paisymo, apsaugos ir skatinimo, ir tai parodė jėgų sutelkimas bei išaugęs dėmesys pažeidimams, piktnaudžiavimui ir nelygybei kasdieniame gyvenime bei simboliniams ar gerai žinomiems atvejams, ir kad taip yra ir dėl geresnio informacijos judėjimo panaudojant naująsias technologijas, socialinius tinklus ir žiniasklaidą; primena, kad bet koks pažeidimas, piktnaudžiavimas ar nelygybė kenkia demokratijai, teisinei valstybei ir piliečių pasitikėjimui institucijomis bei jų atstovais, visų pirma politiniais vadovais; pabrėžia, kad institucijos ir politiniai vadovai turi atsižvelgti į tokią demokratijos raidą ir ją remti, kurdami naujus dialogo su piliečiais mechanizmus ir stiprindami piliečių, parlamentų, teismų bei žiniasklaidos vykdomą valstybinių institucijų kontrolę, nes tam, kad geriau tarnautų piliečių interesams, jos turi būti atviresnės ir skaidresnės;

8.  mano, kad siekiant visiškai pasinaudoti Sutarčių teikiamomis galimybėmis, reikia:

9.  pabrėžia, kad remiantis Komisijos sprendimu šis naujas Kopenhagos mechanizmas, skirtas veiksmingam ir privalomam kiekvienos valstybės narės įgyvendinamų Kopenhagos kriterijų vertinimui, gali būti pradėtas įgyvendinti nedelsiant, visateisiškai įtraukiant Europos Parlamentą; pagal jį turėtų būti:

10.  ragina Komisiją bendradarbiaujant su FRA priimti sprendimą dėl tokio vadinamojo naujo Kopenhagos mechanizmo sukūrimo, kaip ji darė priimdama sprendimą dėl korupcijos stebėsenos Europos Sąjungoje ir valstybėse narėse, ir persvarstyti FRA darbo tvarkos taisykles, siekiant šiai agentūrai pavesti didesnius įgaliojimus ir suteikti platesnę kompetenciją;

11.  ragina įsteigti, pageidautina pagal tarpinstitucinį susitarimą, Kopenhagos komisiją, sudarytą iš nepriklausomų aukšto lygio pagrindinių teisių srities specialistų, kuriuos skirtų ir Europos Parlamentas ir kurie siektų užtikrinti, kad visos valstybės narės laikytųsi ES sutarties 2 straipsnyje išvardytų bendrų vertybių, taip pat siektų užtikrinti nuolatinę atitiktį Kopenhagos kriterijams, teiktų konsultacijas ir ataskaitas pagrindinių teisių klausimais, kol bus pakeistas FRA reglamentas, kuriuo jai būtų suteikta platesnė kompetencija ir daugiau galių, taip pat stebėti atskiras valstybes nares pagrindinių teisių laikymosi srityje, kaip jau ne kartą reikalavo Europos Parlamentas;

12.  rekomenduoja pradėti ES institucijų ir valstybės narės dialogą, jeigu kyla rizika, kad bus sunkiai pažeistos Sąjungos vertybės, ir suteikti galimybę ES institucijoms teikti rekomendacijas, kaip nurodoma ES sutarties 7 straipsnio 1 dalyje; visapusiškai remia Komisijos pasiūlymą šiomis aplinkybėmis taikyti oficialių pranešimų priemonę;

13.  ragina Komisiją ir Tarybą kartu su Parlamentu įsteigti ryšių grupę, kuri stebėtų, ar veiksmingai laikomasi Sąjungos vertybių, ir atliktų bendrą vertinimą dėl padėties pagrindinių teisių srityje tam tikrais atvejais, kurie bet kuriai iš šių trijų Sąjungos institucijų kelia susirūpinimą; be to, ragina šias institucijas atsižvelgti į Europos Tarybos rezoliucijas ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimus;

14.  teigiamai vertina Komisijos pirmininko ir Komisijos pirmininko pavaduotojos V. Reding pareiškimus, kuriuose numatomi galimi Sutarčių pakeitimai, kartu su galimybėmis, siūlomomis pagal galiojančias Sutartis, ir ragina savo kompetentingus komitetus nuodugniai išnagrinėti toliau pateiktus pasiūlymus, kad būtų sustiprinta pagrindinių teisių apsauga ES sutartyse:

be to, ragina savo kompetentingą komitetą patikslinti, kaip turi būti taikoma procedūra, susijusi su EP galimybe inicijuoti ES sutarties 7 straipsnio taikymą, ir galiausiai šią procedūrą persvarstyti;

15.  ragina FRA sukurti viešą interneto svetainę, kurioje būtų renkama ir kaupiama su pagrindinių teisių klausimais susijusi informacija ir dokumentai, kuriuos parengė Jungtinės Tautos, Europos Taryba, EBPO, NVO, FRA, Europos Parlamentas, teismai, nacionalinių parlamentų komitetai, ombudsmenai ir pan.; mano, kad tokią informaciją turėtų būti galima surasti pagal datą, valstybę, autorių ir teisę, taip siekiant pateikti šaltinius ir informaciją apie padėtį ES ir valstybėse narėse pagrindinių teisių srityje;

Konkrečios teisės pagal Pagrindinių teisių chartiją

Orumas

16.  yra susirūpinęs dėl žmogaus orumo pažeidimo atvejų, kurių dar pasitaiko Sąjungoje ir kai kuriose valstybėse narėse, – ypač pažeidžiamas mažumų atstovų, visų pirma romų, prieglobsčio prašytojų, migrantų, ryšiais su terorizmu įtariamų asmenų ir laisvės netekusių asmenų, taip pat pažeidžiamų grupių ir neturtingų žmonių orumas; pabrėžia, kad valdžios institucijos turi laikytis visiško kankinimų ir žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimo ir išsamiai, greitai, veiksmingai bei savarankiškai ištirti visus pažeidimus, o kaltuosius patraukti baudžiamojon atsakomybėn;

17.  yra susirūpinęs dėl gausių atvejų, kai policijos ir teisėsaugos institucijų pajėgos elgiasi netinkamai, ypač neproporcingai naudodamos jėgą prieš demonstracijose dalyvaujančius taikius asmenis ir žurnalistus, per plačiai naudodamos nemirtinus ginklus, kaip antai lazdas, guminius šovinius, elektrošoko pistoletus ir pan.; prašo valstybių narių užtikrinti, kad saugumo palaikymo pajėgų darbuotojų uniformos būtų žymimos skiriamaisiais ženklais, ir nepalikti erdvės šių darbuotojų nebaudžiamumui; prašo nustoti policijos kontrolės priemones taikyti etniniu ir rasiniu pagrindu; reiškia susirūpinimą dėl to, kad vis labiau varžoma susirinkimų ir taikių demonstracijų laisvė, ir atkreipia dėmesį į tai, kad susirinkimų, asociacijų laisvė ir žodžio laisvė sudaro teisės dalyvauti demonstracijose pagrindą; prašo valstybių narių netaikyti priemonių, kuriomis būtų kvestionuojamas ar net priskiriamas prie baudžiamųjų nusikaltimų naudojimasis savo pagrindinėmis laisvėmis ir teisėmis ir prašo imtis priemonių, kad jėga būtų naudojama tiktai išimtiniais atvejais, deramai pagrindžiant faktą, kad kyla tikra ir rimta grėsmė viešajai tvarkai, taip pat primena, kad policijos pajėgų vaidmuo – užtikrinti žmonių saugumą ir apsaugą;

18.  dar kartą pasisako už Europos iniciatyvą užtikrinti laisvės netekusiems asmenims galimybę įgyvendinti savo pagrindines teises, o įkalinimo vietose užtikrinti atlikusių bausmę nuteistųjų integraciją į visuomenę; yra susirūpinęs dėl to, kad daugelyje valstybių narių kalėjimai perpildyti, nuteistųjų laikymo sąlygos blogos, su jais prastai elgiamasi, ir prašo paskelbti ES lygmens iniciatyvą užtikrinti, kad Europos komiteto prieš kankinimą rekomendacijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai būtų įgyvendinami ir policijos įstaigose, imigracijos centruose bei psichiatrijos ligoninėse; rekomenduoja imtis priemonių kalėjimuose laikomų asmenų skaičiui sumažinti, pvz., stengtis per dažnai netaikyti kardomojo kalinimo, numatyti alternatyvių laisvės atėmimui bausmių, apsvarstyti galimybę dekriminalizuoti tam tikra veikas ir (arba) sutrumpinti kalinimo nepateikus kaltinimų terminus;

19.  dar kartą pakartoja savo reikalavimą visiškai aiškiai nustatyti, ar Europos valstybės bendradarbiavo įgyvendinant Jungtinių Amerikos Valstijų ir CŽV programas, susijusias su ypatingaisiais perdavimais, skrydžiais ir slaptais kalėjimais Sąjungos teritorijoje, ir ragina valstybes nares užbaigti veiksmingus, nešališkus, išsamius, nepriklausomus bei skaidrius tyrimus ir užtikrinti, kad nebūtų toleruojamas nebaudžiamumas; primena valstybėms narėms, kad kankinimai draudžiami visiškai, todėl valstybės paslaptis negali būti argumentas siekiant riboti valstybių pareigą ištirti sunkius žmogaus teisių pažeidimus; pabrėžia, kad nesilaikant pirmiau nurodytų reikalavimų kyla pavojus valstybių narių reputacijai ir pasitikėjimui jų įsipareigojimu ginti pagrindines teises;

20.  pabrėžia, kad dėl nebaudžiamumo įgyvendinant CŽV programą ES ir JAV kovos su terorizmu politikoje ir vėliau buvo pažeidžiamos pagrindinės teisės, kaip paaiškėjo atskleidus JAV Nacionalinės saugumo agentūros ir sekimo įstaigų vykdytą masinį šnipinėjimą įvairiose valstybėse narėse, kurį šiuo metu nagrinėja Parlamentas; prašo persvarstyti teisės aktus, susijusius su saugumo ir žvalgybos srityse dirbančiomis ES ir valstybių narių agentūromis, daugiausia dėmesio skiriant išankstinei teisminei ir parlamentinei kontrolei, teisei apskųsti ir teisei ištaisyti šių agentūrų renkamus, saugomus ar tvarkomus duomenis;

21.  ragina valstybes nares, kurios dar visiškai neperkėlė į nacionalinę teisę ir neįgyvendino Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, ją visiškai perkelti ir įgyvendinti, taip pat priimti atitinkamas priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiems asmenims būtų suteikta tinkama pagalba ir apsauga, prekiautojai žmonėmis būtų persekiojami, perduodami teisingumui ir jiems būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos, kartu įgyvendinant prevencines priemones;

22.  ragina valstybes nares visiškai perkelti į nacionalinę teisę Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai, taip pat priimti atitinkamas priemones, kuriomis būtų užtikrinta tinkama pagalba ir apsauga nuo nusikaltimų nukentėjusiems asmenims;

23.  ragina gerbti žmogaus orumą baigiantis gyvenimui, visų pirma užtikrinti, kad asmenų sprendimai dėl jų gyvybę palaikančių priemonių naudojimo būtų pripažįstami ir gerbiami;

24.  pripažįsta, kad lytinė bei reprodukcinė sveikata ir teisės (LRST) yra labai svarbus žmogaus orumo aspektas, kurį reikia nagrinėti platesniu struktūrinės diskriminacijos ir lyčių nelygybės požiūriu; ragina valstybes nares ginti LRST per FRA ir Europos lyčių lygybės institutą (EIGE), ypač vykdant reprodukcinės sveikatos programas ir teikiant atitinkamas paslaugas, įskaitant priežiūrą ir vaistus, kurie būtini savanoriškam šeimos planavimui ir šeimos bei naujagimio sveikatai ir stebint politikos kryptis ir (arba) teisės aktus, kuriais gali būti pažeidžiama lytinė ir reprodukcinė sveikata ir teisės;

Laisvės

25.  pabrėžia, kad demokratija ir teisinė valstybė grindžiamos pagarba pagrindinėms laisvėms ir teisėms ir kad bet kokiais kovos su terorizmu arba organizuotu nusikalstamumu veiksmais ar priemonėmis arba šiuo tikslu vykdomu tarptautiniu bendradarbiavimu neturi būti pažeidžiamos su pagrindinėmis teisėmis susiję ES standartai ir jų, ypač nekaltumo prezumpcijos, teisingo bylos nagrinėjimo, teisės į gynybą, privatumo ir asmens duomenų apsaugos ir pan., turi būti griežtai laikomasi; pabrėžia, kad reikia griežtesnės demokratinės kontrolės ir pagrindinių teisių apsaugos bei rėmimo tarptautiniu mastu bendradarbiaujant šiose srityse, ypač turint omenyje, kad valdžios institucijos surenka ir naudoja vis daugiau asmens duomenų; todėl ragina imtis priemonių, kad būtų užtikrintas privatumas ir asmens duomenų apsauga šiose srityse;

26.  nepalankiai vertina tai, kad vidaus saugumo strategija yra visiškai orientuota į saugumą ir neskiriama dėmesio piliečių laisvėms, pagrindinėms teisėms ir prevencinių priemonių taikymui; apgailestauja dėl didėjančios prarajos tarp žodžių ir darbų, deklaruojamų tikslų ir politikos įgyvendinimo tikrovėje; mano, kad Europos Parlamentas turi atlikti lemiamą vaidmenį vertinant ir nustatant vidaus saugumo politiką, nes ji sukelia sunkių pasekmių visų Europos Sąjungoje gyvenančių asmenų pagrindinėms laisvėms ir teisėms, siekiant užtikrinti saugumo politikos, įskaitant žvalgybos veiklą, demokratinę stebėseną ir kontrolę ir esant reikalui ją persvarstyti, kad būtų paisoma žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių;

27.  reiškia susirūpinimą dėl nustatytų akivaizdžių teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą pažeidimų, padarytų vykdant Europos ir ne Europos valstybių įdiegtas slaptas masinio ES piliečių sekimo programas, neturint konkrečiam atvejui išduodamo teismo leidimo ir parlamentui nevykdant tinkamos priežiūros; smerkia tokią praktiką ir ragina valstybes nares nedelsiant liautis daryti šiuos pažeidimus; prašo visiškai atskleisti šių programų turinį bei galimą tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje, ir reikalauja nedelsiant persvarstyti šias programas; pabrėžia, kad ES ir jos valstybės narės turi tvirtai imtis iniciatyvos prieš valstybes, kuriose pagrindinė teisė į privatumą pažeidžiama sekant ES piliečių ir institucijų, politinių organizacijų bei ekonomikos srities atstovų ir veiklos subjektų siunčiamus pranešimus; yra susirūpinęs dėl to, kad žvalgybos tarnybos išvengė demokratinės parlamentinės ir teisminės kontrolės ir vykdo slaptąsias programas bei operacijas be politinio pritarimo; todėl ragina skubiai persvarstyti slaptųjų tarnybų teisminės ir parlamentinės priežiūros mechanizmus, kad žvalgybos tarnybos laikytųsi demokratijos bei teisinės valstybės principų ir pagrindinių teisių, kaip reikalaujama ES sutarties 2 straipsnyje; smerkia slaptą privačiųjų įmonių bendradarbiavimą masinio stebėjimo srityje; pabrėžia, kad ES turėtų griežčiau reaguoti ir raginti patvirtinti tarptautinio lygmens priemones, siekdama užtikrinti europinių privatumo ir duomenų apsaugos taisyklių įgyvendinimą ir laikymąsi, taip pat plėtoti ES siunčiamų pranešimų konfidencialumą užtikrinančias technologijas;

28.  apgailestauja, kad nepaisant stipraus EP narių siekio priimti sugriežtintas taisykles diskusijos dėl asmens duomenų apsaugos reglamento ir direktyvos projektų priėmimo užstrigo Taryboje; apgailestauja dėl Europos Vadovų Tarybos 2013 m. spalio 24–25 d. posėdžio metu priimto sprendimo užbaigti kurti bendrąją skaitmeninę rinką tik 2015 m., tuo atidedant teisės aktų paketo dėl duomenų apsaugos priėmimą, ir ragina Tarybą paspartinti derybas dėl duomenų apsaugos direktyvos ir reglamento, kad teisės aktų paketas dėl duomenų apsaugos būtų priimtas iki šios Parlamento kadencijos pabaigos;

29.  mano, kad ES ir jos valstybės narės turėtų patvirtinti informatorių apsaugos sistemą, taikomą asmenims, kurie praneša apie sunkius pagrindinių teisių pažeidimus, kuriuos padarė žvalgybos tarnybos, išvengusios demokratinės, parlamentinės ir teisminės priežiūros;

30.  pabrėžia, kad sparčiai vystantis skaitmeniniam pasauliui (plintant Interneto, prietaikų ir socialinių tinklų naudojimui) reikia geriau saugoti asmens duomenis ir privatumą, siekiant užtikrinti jų konfidencialumą;

31.  palankiai vertina tai, jog vis daugiau valstybių narių užtikrina, kad būtų gerbiama teisė kurti šeimą sudarius santuoką, civilinę partnerystę arba gyventi kartu įregistravus santykius ir įsivaikinti, nediskriminuojant dėl lytinės orientacijos, ir prašo kitų valstybių narių imtis panašių priemonių; palankiai vertina Europos Žmogaus Teisių Teismo neseniai priimtą sprendimą byloje Vallianatos ir kiti prieš Graikiją, jog negalima nesuteikti tos pačios lyties asmenims galimybės sudaryti civilinę sąjungą; ragina Komisiją bei visas valstybes nares pateikti pasiūlymus ir priimti teisės aktus ir politikos kryptis kovos su homofobija, transfobija bei nusikaltimais dėl neapykantos srityje ir palankiai vertina FRA paskelbtą nuomonę Nr. 2/2013 dėl Pamatinio sprendimo dėl rasizmo ir ksenofobijos, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas nukentėjusiųjų teisėms; ragina Komisiją ir visas valstybes nares užtikrinti Laisvo asmenų judėjimo direktyvos taikymą nediskriminuojant dėl lytinės orientacijos; dar kartą pakartoja savo raginimus Komisijai pasiūlyti plačių užmojų reglamentą dėl civilinės būklės dokumentų pasekmių savitarpio pripažinimo;

32.  yra itin susirūpinęs dėl jaunuolių, kurie tampa homofobijos aukomis, savižudybių skaičiaus; primena Pagrindinių teisių agentūros surengtos ES lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių (LGBT) asmenų apklausos rezultatus, kuriais patvirtinta, kad 26 proc. visų dalyvių namuose ar kitur patyrė išpuolį arba grasinimą smurtu, ir šis skaičius padidėja iki 35 proc. tarp translyčių asmenų, o 19 proc. dalyvių jautėsi diskriminuojami darbe arba ieškant darbo, neatsižvelgiant į teisinę apsaugą pagal ES teisę; todėl ragina Komisiją pasinaudoti šiais duomenimis kaip pagrindu rengiant visapusišką ES atsaką į LGBT asmenų problemas, susijusias su pagrindinėmis teisėmis, ir parengti ES veiksmų planą dėl lygybės dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, kaip jau ne kartą reikalavo Europos Parlamentas ir NVO;

33.  apgailestauja, kad teisinės translyčių asmenų lyties pripažinimo procedūros vis dar apima privalomą sterilizaciją 14 valstybių narių; ragina valstybes nares persvarstyti šias procedūras, kad būtų visapusiškai gerbiama translyčių asmenų teisė į orumą ir kūno neliečiamybę; džiaugiasi Komisijos įsipareigojimu dirbti Pasaulio sveikatos organizacijoje, kad iš psichikos ir elgesio sutrikimų sąrašo būtų išbraukti lytinės tapatybės sutrikimai, ir derybose dėl Tarptautinės ligų klasifikacijos 11-os versijos (TLK–11) užtikrinti, kad lytinei tapatybei būtų taikoma nauja nepatologinė klasifikacija;

34.  dar kartą pasisako už minties, sąžinės, religijos laisvę, laisvę tikėti ir netikėti, išpažinti pasirinktą religiją ir pereiti į kitą religiją; smerkia visų rūšių diskriminavimą bei netoleranciją ir mano, kad sekuliarizmas, apibrėžiamas kaip griežtas politinės ir religinės valdžios atskyrimas, kaip pat kaip ir valstybės nešališkumas, yra geriausios priemonės užtikrinti nediskriminavimą ir lygybę skirtingoms religijoms bei tikintiesiems ir netikintiesiems; ragina valstybes nares ginti religijos ar tikėjimo laisvę, įskaitant jokios religijos neišpažįstančių asmenų laisvę, kad jie nepatirtų diskriminacijos įstatymuose dėl lygybės ir nediskriminavimo nustačius per daug išimčių religijoms;

35.  primena, kad nacionaliniuose teisės aktuose baudžiamiesiems nusikaltimams priskyrus šventvagystę varžoma žodžio laisvė, susijusi su religija ar tikėjimu, šios normos dažnai taikomos persekiojant religinėms ir kitoms mažumoms priklausančius asmenis, netinkamai su jais elgiantis ar juos įbauginant ir kad jomis gali būti labai varžoma žodžio laisvė ir religijos ar tikėjimo laisvė; rekomenduoja valstybėms narėms dekriminalizuoti tokius nusikaltimus;

36.  apgailestauja, kad kai kuriose valstybėse narėse jaunuoliai iki šiol persekiojami ir nuteisiami kalėti, nes jų teisė atsisakyti karo prievolės dėl įsitikinimų vis dar nepakankamai pripažįstama, ir ragina valstybes nares sustabdyti asmenų, atsisakančių atlikti karo prievolę dėl įsitikinimų, persekiojimą ir diskriminavimą;

37.  primena, kad siekiant užtikrinti demokratiją ir teisinę valstybę labai svarbi saviraiškos, informacijos ir žiniasklaidos laisvė, ir dar kartą pakartoja savo raginimą Komisijai persvarstyti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą, remiantis gairėmis, kurias Parlamentas nurodė šiuo klausimu pateiktame savo pranešime; griežtai smerkia smurtą prieš žurnalistus ir žiniasklaidos atstovus, jų spaudimą ar grasinimus jiems, vykdomus taip pat siekiant, kad būtų atskleisti šaltiniai ir išplatinama informacija apie vyriausybių ir valstybių daromus pagrindinių teisių pažeidimus; ragina Sąjungos institucijas ir valstybes nares gerbti, garantuoti, saugoti ir skatinti pagrindinę teisę į žodžio laisvę ir informacijos laisvę, taip pat susilaikyti nuo priemonių, kuriomis kliudoma pasinaudoti tokiomis laisvėmis, taikymo ar plėtojimo;

38.  yra susirūpinęs dėl Europos ekonominės krizės poveikio žiniasklaidos įmonių nuosavybei ir visuomeninės žiniasklaidos privatizavimo perspektyvų kai kuriose valstybėse narėse; prašo valstybes nares išsaugoti visuomeninės žiniasklaidos nepriklausomumą ir vykdyti savo institucines pareigas ginti žiniasklaidos pliuralizmą ir teikti aukštos kokybės, įvairią, tikslią ir patikimą informaciją; mano, kad žiniasklaidos nuosavybė ir valdymas visada turėtų būti skaidrūs ir nekoncentruoti; pabrėžia, kad žiniasklaidos nuosavybės skaidrumas yra labai svarbus siekiant stebėti žiniasklaidos investicijas Europos Sąjungoje ir vis didėjančią užsienio investuotojų daromą įtaką informacijai, kuri pateikiama valstybėse narėse;

39.  pabrėžia, kad svarbu ginti pabėgėlių ir migrantų teises, taip pat pabrėžia, kad ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama moterims ir vaikams migrantams; yra susirūpinęs dėl gausių atvejų, kai pažeidžiama visų migrantų prieglobsčio teisė ir pareiga juos apsaugoti perkėlimo, išsiuntimo ir išdavimo atveju; pabrėžia, kad būtina laikytis tarptautinių su žmogaus teisėmis susijusių konvencijų, ypač JT konvencijos dėl pabėgėlių statuso bei negrąžinimo principo ir padėti asmenims jūroje, kurie rizikuoja gyvybe norėdami patekti į Europos Sąjungą, taip pat užtikrinti tinkamas prieglobsčio ir procedūrų sąlygas, kuriomis būtų gerbiamas jų orumas ir laikomasi pagrindinių žmogaus teisių; ragina ES ir valstybes nares iš dalies pakeisti ar persvarstyti visus teisės aktus, pagal kuriuos baudžiami asmenys, padedantys nelaimės ištiktiems migrantams jūroje; ragina Komisiją persvarstyti Tarybos direktyvą 2002/90/EB, kurioje apibrėžtos sankcijos už padėjimą neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi, siekiant aiškiau nustatyti, kad humanitarinės pagalbos teikimas jūroje esantiems ir nelaimės ištiktiems migrantams yra skatintinas veiksmas, o ne veiksmas, už kurį būtų galima skirti kokią nors sankciją;

40.  palankiai vertina bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) kūrimo užbaigimą ir ragina valstybes nares atlikti būtinas teisines ir administracines reformas siekiant ją veiksmingai įgyvendinti ir užtikrinti, kad, kaip ir planuota, BEPS pradėtų visapusiškai veikti ir suteiktų geresnes galimybes naudotis prieglobsčio procedūra tiems asmenims, kurie ieško apsaugos, taip pat skatintų teisingesnius, spartesnius ir kokybiškesnius sprendimus dėl prieglobsčio ir suteiktų orias ir tinkamas sąlygas tiek asmenims, kurie kreipiasi dėl prieglobsčio suteikimo, tiek asmenims, kuriems ES yra suteikta tarptautinė apsauga; tačiau apgailestauja, kad vaikai dar gali būti sulaikomi, ir ragina jiems sistemingai netaikyti pagreitintų procedūrų; pakartoja savo raginimą Komisijai parengti strategines gaires, grindžiamas geriausia patirtimi, siekiant nustatyti būtiniausius bendrus nelydimų nepilnamečių prieglobsčio ir apsaugos standartus; pabrėžia, kad procedūrinės garantijos turi būti tinkamos ir pakankamos; ragina laikytis neseniai priimto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo, kuriame nustatyta, kad prieglobsčio prašantys LGBT asmenys gali sudaryti tam tikrą socialinę grupę, jie gali būti persekiojami dėl savo seksualinės orientacijos, ir kad kilmės šalyje nustatytas įkalinimas už homoseksualius veiksmus gali savaime reikšti jų persekiojimą;

41.  smerkia tai, kad daug migrantų, bandančių patekti į Europos Sąjungą, vis dar miršta jūroje nepaisant įvairių gausių techninių priemonių, kurių valstybės narės ir Europos Sąjunga imasi ES išorės sienų stebėsenos ir kontrolės srityje; reikalauja, kad Europos Sąjunga ir valstybės narės įgyvendintų rekomendacijas, išdėstytas 2012 m. balandžio 24 d. priimtame Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pranešime „Viduržemio jūroje prarastos žmonių gyvybės: kas atsakingas?“(30); palankiai vertina Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo panaikintas Tarybos sprendimas 2010/252/ES;

42.  pabrėžia Europos pietines jūrų sienas kertančių asmenų pažeidžiamumą, ragina ieškoti perspektyvių sprendimų šiai bendrai imigracijos Viduržemio jūros regione problemai spręsti, visapusiškai atsižvelgiant į negrąžinimo principą ir ragina valstybes nares ir ES institucijas bent jau atsižvelgti į neseniai pateiktą FRA nuomonę dėl to, kaip geriausiai galima būtų apsaugoti pagrindines migrantų teises vykdant jūrų stebėjimą;

43.  palankiai vertina Europos teisės vadovą prieglobsčio, sienų ir imigracijos klausimais, kurį parengė FRA kartu su Europos žmogaus teisių teismu, kaip konkrečią pagalbinę priemonę Europos teisės praktikams siekiant puoselėti pagrindines ir žmogaus teises;

44.  ragina ES valstybes nares ir Tarybą paspartinti Viduržemio jūros regiono šalių darbo grupės darbą, taip siekiant užtikrinti didelį gelbėjimo pajėgumų jūroje išplėtimą ir pradėti įgyvendinti visapusišką migracijos ir prieglobsčio veiksmų planą, grindžiamą solidarumu ir atsakomybės dalijimusi, sutelkiant dėmesį į visus svarbius aspektus, pavyzdžiui, ES ir valstybių narių teisės aktų, kuriais humanitarinės pagalbos teikimas asmenims, kuriuos ištiko nelaimė jūroje, yra laikomas nusikaltimu, persvarstymą, migrantams ir pabėgėliams skirtų saugių ir teisėtų kelių į Europą plėtrą, taip pat vystomasis bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis siekiant stiprinti demokratiją, pagrindines teises ir teisinės valstybės principą ir užtikrinti, kad daugiau nepasikartotų tokios tragedijos kaip nelaimė prie Lampedūzos salos;

45.  smerkia vis dažnesnius migrantų pagrindinių teisių pažeidimus, ypač tais atvejais, kai jie deportuojami į trečiąsias šalis, kaip buvo nustatyta Jungtinių Tautų specialiojo pranešėjo migrantų žmogaus teisių klausimais ataskaitoje, paskelbtoje 2013 m. balandžio 24 d.(31), ir FRA ataskaitoje(32); pabrėžia, kad dėl to būtina pagarbos pagrindinėms teisėms požiūriu iš tiesų įvertinti Grąžinimo direktyvą, readmisijos susitarimus bei FRONTEX veiksmus pagrindinių teisių srityje; prašo Komisijos imtis konkrečių veiksmų, kurie atitiktų 2011 m. paskelbtą jos kritišką ataskaitą dėl ES readmisijos priemonių ir susitarimų su trečiosiomis šalimis; smerkia ribojamąją politiką, valstybių narių taikomą išduodant vizas tam tikrų trečiųjų valstybių piliečiams;

46.  ragina valstybes nares vykdyti teisėtos migracijos skatinimo politiką ir ratifikuoti Tarptautinę konvenciją dėl visų migruojančių darbuotojų ir jų šeimos narių teisių apsaugos;

Lygybė

47.  pabrėžia, kad žmogaus orumo, lygybės prieš įstatymą ir bet kokio pobūdžio diskriminacijos draudimo principai vieni iš demokratinės visuomenės pagrindų; mano, kad Sąjunga ir valstybės narės turi stiprinti savo veiksmus lygybės, kovos su diskriminacija, kultūrų, religijų ir kalbų įvairovės apsaugos, lyčių lygybės, vaiko teisių, pagyvenusių asmenų teisių, neįgaliųjų teisių, LGBT asmenų ir asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisių srityje;

48.  ragina valstybes nares patvirtinti nacionalinės teisės aktų sistemą, pagal kurią būtų draudžiama bet kokio pobūdžio diskriminacija ir užtikrinamas veiksmingas galiojančios ES teisės sistemos, įskaitant pažeidimo nagrinėjimo procedūros taikymą, įgyvendinimas; apgailestauja dėl to, kad derybos Taryboje dėl pasiūlymo dėl direktyvos, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ir lytinės orientacijos, atsidūrė aklavietėje, ir dar kartą pakartoja raginimą Tarybai patvirtinti pasiūlymą; teigiamai vertina Tarybai pirmininkaujančios Lietuvos poziciją pritarti pasiūlymui ir ragina valstybes nares sekti šiuo pavyzdžiu; todėl palankiai vertina FRA nuomonę Nr. 1/2013 dėl lygybės padėties Europos Sąjungoje praėjus dešimčiai metų nuo lygybės direktyvų įgyvendinimo pradžios; mano, kad turi būti sprendžiamas ir diskriminacijos dėl kalbos klausimas;

49.  primena savo 2011 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl neįgalių asmenų judumo ir įtraukties ir 2010–2020 m. Europos strategiją dėl negalios(33), kurioje raginama visiškai gerbti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją;

50.  reiškia susirūpinimą dėl to, kad neįgalieji ir toliau susiduria su diskriminavimu ir atskirtimi, ir tai apsunkina jų galimybes vienodai su kitais asmenimis naudotis pagrindinėmis teisėmis; ragina ES institucijas ir ES valstybes nares toliau įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją atitinkamose savo kompetencijos srityse; pabrėžia, kad tolesnis ES teisės ir politikos plėtojimas nediskriminavimo srityje galėtų atlikti labai svarbų vaidmenį derinant teisės aktus su Neįgaliųjų teisės konvencija visoje ES, pvz., lygybės prieš įstatymą srityje; ragina valstybes nares parengti tinkamai finansuojamą politiką siekiant geriau integruoti neįgaliuosius ir palengvinti jų galimybes gauti būstą, įgyti išsilavinimą, integruotis darbo rinkoje, naudotis viešojo transporto paslaugomis ir infrastruktūra, taip pat dalyvauti politiniame procese, visų pirma panaikinant teisinę ir praktinę diskriminaciją ir jų teisių balsuoti ir būti renkamiems suvaržymus; apgailestauja, kad nesant alternatyvų bendruomenėse, neįgalūs asmenys būna priversti gyventi specializuotose institucijose, ir ragina valstybes nares įsipareigoti užtikrinti neįgaliesiems platesnes galimybes gyventi savarankiškai;

51.  ragina Komisiją atlikti išsamią ES teisės aktų ir politikos krypčių peržiūrą siekiant įvertinti, ar jie atitinka JT neįgaliųjų teisių konvenciją; mano, kad ES teisėkūros procedūros ir politikos formavimas turėtų būti pritaikyti taip, kad būtų numatytas ir užtikrintas JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas; ragina Komisiją priimti konkrečias šios srities poveikio vertinimo gaires ir pateikti Europos Parlamentui ES pažangos ataskaitos dėl JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo ES projektą; mano, kad Parlamentas turėtų nuolat rengti diskusijas ir rekomendacijas, pateikdamas rezoliucijas dėl pažangos, padarytos įgyvendinant neįgaliųjų teisės, numatytas JT neįgaliųjų teisių konvencijoje, įskaitant diskusijas parengtas pagal Komisijos ataskaitą; remia iniciatyvą dėl Parlamentinės tarpkomitetinės darbo grupės dėl JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo siekiant užtikrinti Parlamento veiksmų nuoseklumą stebint ir remiant darnų ir išsamų šios konvencijos įgyvendinimą;

52.  ragina valstybes nares ir Komisiją saugoti, skatinti ir įgyvendinti vaiko teises visuose vidaus ir išorės veiksmuose ir politikos kryptyse, kurios turi jiems poveikį; reiškia susirūpinimą dėl vaikų, kurie patiria smurtą ir seksualinį išnaudojimą, ir ragina valstybes nares užbaigti Direktyvos 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, perkėlimą į nacionalinę teisę; ragina valstybes nares, Komisiją ir FRA toliau dėti pastangas siekiant įvertinti, kaip elgiamasi su vaikais teismo procese; mano, kad tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium arba nutraukia santuoką, visuomet reikėtų atsižvelgti į vaiko interesų apsaugą, ir kad kiekvienas vaikas turėtų turėti galimybę reguliariai palaikyti ryšius ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais;

53.  reiškia susirūpinimą dėl romų padėties ES ir gausių persekiojimo, smurto, smerkimo, diskriminacijos bei išsiuntimo, perkėlimų ir neteisėto priverstinio iškeldinimo, neteisėtos registracijos ir asmenų skirstymą pagal etninę kilmę atvejų, kuriuos vykdo teisėsaugos institucijos ir kuriais pažeidžiamos pagrindinės teisės ir Europos Sąjungos teisė; pakartoja savo poziciją, išdėstytą 2013 m. gruodžio 12 d. rezoliucijoje dėl pažangos, padarytos įgyvendinant nacionalines romų integracijos strategijas (34) ir dar kartą ragina veiksmingai įgyvendinti nacionalines romų įtraukties strategijas ir imtis atitinkamų veiksmų siekiant skatinti tikrą įtrauktį, visų pirma įvairių pagrindinių teisių apsaugos, šveitimo, užimtumo, būstų ir sveikatos apsaugos srityse, taip pat kovoti su smurtu, neapykantą kurstančiomis kalbomis ir romų diskriminacija; ragina nutraukti neteisėto priverstinio iškeldinimo, gyvenviečių ardymo nesuteikiant kito būsto, romų vaikų atskyrimo mokymo įstaigose ir jų neteisėto perkėlimo į specialiąsias mokyklas praktiką; ragina valstybes nares daugiau naudotis ES lėšomis, kurios joms skiriamos integracijos projektų įgyvendinimui bendradarbiaujant su vietos valdžios institucijomis, visų pirma siekiant išspręsti kasdien iškylančias į jų teritorijas patekusių naujų atvykėlių valdymo problemas;

54.  ragina Komisiją ir valstybes nares veiksmingai spręsti romų atskirties problemą parengiant integruotas politikos kryptis ir įgyvendinant strategijose nurodytas priemones, sutelkiant dėmesį į kovos su diskriminacija priemones ir tokias priemones, kuriomis siekiama padidinti galimybes įsidarbinti ir patekti į darbo rinką, bendradarbiaujant su romų gyventojų atstovais, kartu užtikrinant visapusišką jų dalyvavimą valdant, stebint ir vertinant projektus, turinčius poveikį jų bendruomenėms, taip pat skirti pakankamai biudžeto išteklių ir užtikrinti išlaidų veiksmingumą; be to, ragina Komisiją ir FRA pateikti bendrus, palyginamus ir patikimus rodiklius, kuriais būtų stebima pažanga valstybėse narėse;

55.  mano, kad Komisija turėtų imtis griežtų veiksmų tuo atveju, kai valstybėse narėse pažeidžiamos pagrindinės romų teisės, visų pirma pradėdama pažeidimo nagrinėjimo procedūras dėl galimybės naudotis ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis, teisės į laisvą judėjimą ir gyvenamąją vietą, teisės į lygybę ir nediskriminavimą, teisės į asmens duomenų apsaugą pažeidimų; ragina Komisiją sukurti neapykantos nusikaltimų prieš romus stebėsenos mechanizmą ir ragina Komisiją bei valstybes nares spręsti ES gyvenančių romų gimimo įrašų ir gimimo liudijimų nebuvimo problemą; pakartoja savo raginimą taikyti tikslinį požiūrį į socialinę romų tautybės moterų įtrauktį siekiant išvengti daugialypės diskriminacijos; ragina plėtoti ES romų integracijos nacionalinių strategijų planą, kad jis taptų išsamia ES strategija;

56.  pabrėžia, kad labai svarbu, jog būtų gerbiamos asmenų, priklausančių tautinėms ar etninėms, religinėms arba kalbinėms mažumoms, pagrindinės teisės; reiškia susirūpinimą dėl to, kad kasdieniame gyvenime šių mažumų bendruomenių nariai susiduria su kliūtimis teisingumo administravimo, sveikatos ir socialinės apsaugos paslaugų teikimo, švietimo ir kultūros srityse, ir tai žeidžia jų, kaip žmonių ir Sąjungos piliečių, orumą, o nacionalinės valdžios institucijos juos laiko antraeiliais piliečiais; mano, kad šios mažumų bendruomenės turi specifinių poreikių, kurie skiriasi nuo kitų mažumų grupių, kad valstybės politika turėtų būti labiau sutelkta, ir kad pati Sąjunga turėtų tinkamiau tenkinti šiuos poreikius;

57.  mano, kad nėra vieno sprendimo, kaip pagerinti šių mažumų padėtį visose valstybėse narėse, tačiau atsižvelgiant į atitinkamas tarptautinės teisės normas ir sukauptą gerąją patirtį, ES valdžios institucijoms reikėtų nustatyti tam tikrus bendrus minimalius tikslus; ragina valstybes nares užtikrinti, kad jų teisės sistemos draustų pripažintų tautinių mažumų atstovų diskriminaciją, ir priimti atitinkamas priemones skatinant tikrą lygybę, grindžiamą atitinkamomis tarptautinėmis normomis ir gerąja patirtimi, inter alia, Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija; ragina Komisiją parengti politikos normas kuriomis būtų siekiama apsaugoti tautines mažumas, įskaitant čiabuvių, tradicines, etnines ir kalbinių mažumų bendruomenes, atsižvelgiant į tai, kad jos sudaro daugiau kaip 10 proc. viso ES gyventojų skaičiaus, ir siekiant išvengti dvigubų standartų, taikomų valstybėms narėms ir šalims kandidatėms; pabrėžia, kad būtina visapusiška ir teisiškai privaloma ES apsaugos sistema, skirta tradicinėms tautinėms mažumoms, regioninėms kalbinėms grupėms ir konstituciniams regionams, kartu su veikiančiu stebėsenos mechanizmu, panašiai, kaip ES romų integracijos nacionalinių strategijų plane; ragina valstybes nares pateikti išsamius duomenis apie mažumų pagrindinių teisių pažeidimus, sudarant galimybę FRA ir ES užtikrinti duomenų rinkimą ir ataskaitų rengimą;

58.  atkreipia dėmesį į tai, kad pozityviosios priemonės, įgyvendinamos siekiant apsaugoti mažumoms priklausančius asmenis ir grupes, skatinant tinkamą jų vystymąsi ir užtikrinant, kad jiems būtų suteiktos lygios teisės ir su jais būtų vienodai elgiamasi kaip ir su kitais gyventojais administracinėje, politinėje, ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje bei kitose srityse, neturi būti laikomos diskriminacija;

59.  smerkia rasizmu, antisemitizmu, homofobija, transfobija ir ksenofobija pagrįstą smurtą ir smurtą prieš migrantus, religines mažumas ar etnines grupes, – tam tikrose valstybėse narėse, kuriose institucijos nesiima griežtų veiksmų kovoje su tokiomis smurto rūšimis, šis smurtas, ypač internete, pasiekė nerimą keliantį lygį; ragina valstybes nares įgyvendinti Tarybos pamatinį sprendimą 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis, kovoti su diskriminacija, užtikrinti neapykantą kurstančių pareiškimų ir neapykantos nusikaltimų tyrimą, priimti baudžiamosios teisės aktus, kuriais draudžiama kurstyti neapykantą bet kokiu pagrindu, įskaitant lytinę orientaciją, užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo rasizmo, antisemitizmo, priešiškumo romų atžvilgiu, ksenofobijos ir homofobijos, taip pat užtikrinti tinkamą pagalbą aukoms; ragina Komisiją nuo 2014 m. gruodžio 1 d. pradėti pažeidimų nagrinėjimo procedūras prieš valstybes nares, kurios tinkamai neįgyvendins pamatinio sprendimo; ragina persvarstyti pamatinį sprendimą įtraukiant neapykantą kurstančias kalbas ir antisemitizmo, islamofobijos ir religinės netolerancijos, priešiškumo romams, homofobijos ir transfobijos veiksmus, taip pat sustiprinti jo taikymą; visiškai pritaria Tarybai pirmininkavusios Airijos pradėtai iniciatyvai sustiprinti kovą su netolerancija ir ragina Tarybą toliau tęsti šį konstruktyvų darbą;

60.  ragina Komisiją ir ES valstybes nares pradėti suderintus ir visapusiškus veiksmus, skirtus sistemingai kovai su neapykantos nusikaltimais ir jų prevencijai ES, ir atskleisti neapykantos nusikaltimus teikiant duomenis užtikrinant, kad jie būtų palyginami siekiant apžvelgti padėtį ES, taip pat dirbti kartu su FRA, kad būtų pagerintas duomenų apie neapykantos nusikaltimus rinkimas ir jų derinimas; smerkia nepakančius ir smerkiančius pareiškimus asmenų grupės atžvilgiu dėl jų socialinės, kultūrinės, religinės ar svetimos kilmės ir kalbas, kuriomis kurstoma rasinė neapykanta, ypač, kai tokius pareiškimus daro vieši asmenys; atkreipia dėmesį į FRA nuomonę Nr. 2/2013 dėl pamatinio sprendimo dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija ir pabrėžia, kad būtina užtikrinti nuo nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises, visų pirma neapykantos nusikaltimų atveju;

61.  ragina valstybes nares pripažinti, kad išsilavinimas atlieka labai svarbų vaidmenį kovojant su diskriminacija, užtikrinti, kad jų integracijos strategijose dėmesys būtų sutelktas į nacionalinių ugdymo programų reformas, įtraukiant į šias programas ksenofobiją, rasizmą ir priešiškumą romų atžvilgiu, ir kad tai viešosiose diskusijose nuo ankstyvo amžiaus būtų įtvirtinta kaip diskriminacijos forma;

62.  ragina ES ir valstybes nares:

63.  ragina Komisiją ir valstybes nares rengiant teisės aktus ir analizuojant pagrindinių teisių padėtį ES atsižvelgti į moterų reikmes ir susirūpinimą joms keliančius klausimus, inter alia, bendradarbiaujant su pilietine visuomene ir moterų nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO); pabrėžia, kad svarbu stebėti ir vertinti, kaip įgyvendinami ES teisės aktai, susiję su lyčių lygybe valstybėse narėse;

64.  ragina valstybes nares užtikrinti deramą darbo užmokestį ir pensijas, mažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą ir kurti daugiau aukštos kokybės darbo vietų moterims, taip pat sudaryti moterims galimybes naudotis aukšto standarto viešosiomis paslaugomis ir tobulinti nuostatas dėl gerovės;

65.  ragina valstybes nares imtis veiksmų ir kovoti su ekonominėmis ir socialinėmis priežastimis, dėl kurių skatinamas smurtas prieš moteris, pvz., su nedarbu, mažu darbo užmokesčiu ir pensijomis, būsto stygiumi, skurdu ir nesamomis arba netinkamomis viešosiomis – pirmiausia viešosiomis sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės apsaugos – paslaugomis;

66.  ragina Komisiją dėti didesnes pastangas kovojant su mergaičių pagrindinių teisių pažeidimais, ypač su ta pramone, kuri mergaites laiko sekso objektais ir dėl kurios ES auga prekyba mergaitėmis siekiant jas seksualiai išnaudoti;

67.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad būtų įgyvendinamos nacionalinės strategijos, susijusios su pagarba moterų lytinei ir reprodukcinei sveikatai ir teisėms, taip pat lytinės ir reprodukcinės sveikatos ir su ja susijusių teisių apsaugos klausimais; atsižvelgdamas į tai, kad sveikata – pagrindinė žmogaus teisė, kuri nepaprastai svarbi norint naudotis kitomis žmogaus teisėmis, primygtinai tvirtina, kad Sąjunga turėtų dalyvauti skatinant informavimą ir geriausią praktiką šiuo klausimu;

68.  ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl teisinės sistemos, susijusios su daugialypės ir tarpsektorinės diskriminacijos klausimu;

69.  mano, jog tai, kad moterims nepakankamai atstovaujama priimant politinius ir verslo sprendimus, yra trūkumas; todėl ragina valstybes nares pradėti taikyti pozityviosios diskriminacijos priemones, pvz., teisės aktus dėl lygybės sistemų ir lyčių kvotas;

70.  atkreipia dėmesį į tai, kad pažanga mažinant vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą nepaprastai lėta; pažymi, kad, norint užtikrinti lyčių lygybę, gyvybiškai svarbu įgyvendinti vienodo atlyginimo už tą patį ir vienodos vertės darbą principą; ragina Komisiją nedelsiant peržiūrėti Direktyvą 2006/54/EB ir, remiantis šios direktyvos 32 straipsniu ir SESV 157 straipsniu, pasiūlyti jos pakeitimus vadovaujantis išsamiomis Parlamento 2012 m. gegužės 24 d. rezoliucijos priede pateiktomis rekomendacijomis;

71.  atkreipia dėmesį į tai, kad vaikų priežiūros viešųjų paslaugų sumažinimas tiesiogiai veikia moterų ekonominę nepriklausomybę; pabrėžia tai, kad 2010 m. 28,3 proc. moterų neveiklumo ir darbo ne visą darbo laiką buvo aiškinama priežiūros paslaugų trūkumu palyginti su 27,9 proc. 2009 m.; taip pat pažymi tai, kad 2010 m. moterų, auginančių mažus vaikus, užimtumo lygis ES buvo 12,7 proc. mažesnis negu moterų, neturinčių vaikų, palyginti su 11,5 proc. 2008 m.;

72.  apgailestauja, kad pernelyg dažnai pažeidžiamos vyresnio amžiaus moterų teisės, įskaitant daugybę smurto, fizinio, emocinio ir finansinio išnaudojimo atvejų ne vienoje ES valstybėje narėje; ragina Komisiją ir valstybes nares imtis tolesnių veiksmų siekiant apsaugoti vyresnio amžiaus moteris nuo visų formų išnaudojimo, įskaitant netinkamą elgesį su jomis senelių globos namuose;

73.  mano, kad neįgalios moterys patiria dvigubą diskriminaciją – dėl savo lyties ir negalios; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares imtis priemonių neįgalių moterų pagrindinėms teisėms ES užtikrinti ir apsaugoti;

74.  ragina Komisiją ir valstybes nares ryžtingiau įsipareigoti naikinti žiniasklaidoje, ypač reklamoje, paplitusius seksistinius stereotipus, turint omenyje, kad jie gali atlikti esminį vaidmenį keičiant kolektyvinį vyrų ir moterų vaidmens įsivaizdavimą;

75.  ragina Komisiją ir valstybes nares didinti piliečių informuotumą ir žinias apie visas jų teises, įtvirtintas Chartijoje, ir skatinti dalyvaujamąją demokratiją palaikant nuolatinį dialogą su pilietine visuomene, atitinkamomis NVO ir moterų organizacijomis; ragina, ypač moterų organizacijas, dalytis savo neįkainojama patirtimi, susijusia su vis dar vyraujančiais stereotipais ir diskriminacija, nes moterys visada buvo pažeidžiamiausios aukos;

76.  ragina ES institucijas aktyviau dalyvauti ir pagerinti įvairių suinteresuotųjų šalių dialogą sprendžiant uždavinius, su kuriais susiduria vyresnio amžiaus žmonės, siekdami visapusiškai pasinaudoti žmogaus teisėmis;

Solidarumas

77.  pabrėžia, kad finansų bei ekonomikos krizė ir priemonės, kurių imtasi siekiant kovoti su ja, didesnį ir dažnai labai sunkų poveikį turėjo vargingiausiems ir skurdžiausiems visuomenės sluoksniams, kaip teigiama Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro teminiame pranešime „Žmogaus teisų užtikrinimas ekonomikos krizės metu“ (angl. Safeguarding human rights in times of economic crisis); šiame pranešime ypatingas dėmesys skiriamas grupėms, kurioms ypač kyla grėsmė atsidurti socialiniame užribyje, pavyzdžiui, migrantams, prieglobsčio prašytojams, romams, moterims ir vaikams; pažymi, kad 2012 m. ketvirtadaliui ES 28 gyventojų kilo skurdo ir socialinės atskirties rizika; ragina šiems sluoksniams skirti ypatingą dėmesį ir taikyti tinkamas, griežtesnes ir veiksmingesnes priemones siekiant pagerinti padėtį ir kovoti su nelygybe bei skurdu; smerkia politikų pasisakymus, kuriais siekiama šiuos gyventojų sluoksnius paversti atpirkimo ožiais; reiškia susirūpinimą, kad dėl ekonomikos ir socialinių krizių kyla pavojus pagrindinėms teisėms, teisinei valstybei ir demokratinėms vertybėms nacionaliniu ir viršvalstybiniu lygmeniu;

78.  pabrėžia tai, kad tarptautiniuose susitartinuose, EŽTK, ES pagrindinių teisių chartijoje ir Europos socialinėje chartijoje pripažinta, jog socialinės teisės yra pagrindinės teisės; pabrėžia, kad siekiant užtikrinti socialinį teisingumą šios teisės turi būti saugomos ir teisiškai, ir praktiškai, visų pirma ekonomikos krizės ir taupymo priemonių taikymo laikotarpiais; pabrėžia, kad itin svarbi teisė į orumą, laisvė pasirinkti profesiją ir teisė į darbą, teisė nebūti diskriminuojamam, įskaitant dėl tautybės, apsauga nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju, teisė į sveikatos priežiūrą darbe ir darbo saugą, socialinę apsaugą ir socialinę paramą, teisė į sveikatos apsaugą, judėjimo ir apsigyvenimo laisvė, teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties sudarant veiksmingas įdarbinimo galimybes, suteikiant tinkamą būstą, mokymą, švietimą, kultūrą ir socialinę bei medicinos pagalbą, taip pat atlyginimo ir socialinių išmokų požiūriu, užtikrinant tinkamą darbuotojų ir jų šeimos narių pragyvenimo lygį, sudarant kitas įdarbinimo ir darbo sąlygas, užtikrinant socialinių partnerių autonomiją ir laisvę sudaryti nacionalines ir tarptautines asociacijas siekiant darbuotojų ekonominių bei socialinių interesų apsaugos ir vykdant kolektyvines derybas;

79.  pabrėžia, kad nedarbas, skurdas ir socialinė atskirtis daro didelį ar net lemtingą poveikį galimybėms naudotis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis, didžiausią pavojų keldami šioms teisėms ir laisvėms: teisei į žmogaus orumą (1 straipsnis), laisvei pasirinkti profesiją ir teisei dirbti (15 straipsnis), teisei į nediskriminavimą (21 straipsnis), teisei į apsaugą nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju (30 straipsnis), teisei į socialinę apsaugą ir socialinę paramą (34 straipsnis), teisei į sveikatos apsaugą (35 straipsnis) ir judėjimo ir apsigyvenimo laisvei (45 straipsnis); taip pat pažymi, kad nedarbas, skurdas ir socialinė atskirtis irgi daro poveikį galimybėms naudotis pagrindinėmis, socialinėmis, finansinėmis ir kitomis paslaugomis;

80.  primena, kad sistemos, kuriose socialinis teisingumas laikomas svarbiu principu ir įgyvendinamas taikant tinkamai parengtus teisės aktus, yra geriausia kovos su socialiniais ekonomikos ir finansų krizės padariniais priemonė;

81.  rekomenduoja visoms valstybėms narėms kuo greičiau panaikinti likusias Europos socialinės chartijos išlygas; mano, kad Europos Parlamentas turėtų skatinti nuolatinį dialogą apie pasiektą pažangą šioje srityje; mano, kad SESV 15 straipsnyje pateikta nuoroda į Europos socialinę chartiją turėtų būti veiksmingiau naudojama, pvz., įtraukiant patikrinimą dėl socialinių teisių laikymosi į Komisijos ir Parlamento atliekamus poveikio vertinimus;

82.  ragina imtis aktyvesnių veiksmų siekiant padėti benamiams žmonėms ir suteikti jiems pastogę bei paramą, ypač kai sunki ekonomikos ir finansų krizė vis daugiau pažeidžiamų žmonių išveja į gatves; smerkia įstatymus ir politikos sritis, kuriomis nacionaliniu ar vietos lygmeniu kriminalizuojami tokie asmenys, nes jiems labiausiai reikia pagalbos, ir tai yra sukrečiantis ir nežmoniškas jų pagrindinių teisių pažeidimas,

83.  pabrėžia, kad būtina užtikrinti krizės įveikimo priemonių suderinamumą su Sąjungos tikslais ir vertybėmis ir visų pirma užtikrinti pagarbą teisinės valstybės principui taikant Sąjungos veiksmus šalyse, kurios patiria didžiausius krizės euro zonoje padarinius;

84.  pakartoja savo prašymą Tarybai nedelsiant į kito FRA daugiamečio plano temines sritis įtraukti temą, kaip skurdžiausiai gyvenantiems piliečiams suteikti geresnes galimybes naudotis pagrindinėmis teisėmis;

85.  apgailestauja dėl to, kad kai kuriose valstybėse narėse vis dar taikomos pereinamojo laikotarpio taisyklės dėl laisvo darbuotojų judėjimo; pabrėžia, kad nuogąstavimai dėl neigiamo darbo jėgos migracijos poveikio yra nepagrįsti; atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis vertinimais, dėl judumo po 2004–2009 m. plėtros 15-oje ES šalių BVP ilguoju laikotarpiu išaugo beveik 1 proc.(35);

86.  pažymi, kad pastaruoju metu daromi pareiškimai laisvą judėjimą apibūdinant kaip migraciją siekiant pasinaudoti socialinės apsaugos sistemomis nėra pagrįsti faktais(36); pabrėžia, kad diskriminacija yra viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių Europos piliečiams naudotis pagrindinėmis teisėmis; pabrėžia, kad pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 Sąjungos piliečiai, nuolat gyvenantys valstybėje narėje, naudojasi vienodomis teisėmis, susijusiomis su socialine apsauga;

87.  pabrėžia, kad Komisijai ir valstybėms narėms būtina sustiprinti savo darbą, susijusį su darbo teisių ir pagrindinių socialinių teisių stiprinimu ir užtikrinimu, nes tai itin svarbus žingsnis užtikrinant Europos Sąjungoje vienodą požiūrį, deramą darbą ir pragyvenimą garantuojančius atlyginimus;

88.  ragina Komisiją ir valstybes nares pripažinti, kad darbuotojų teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas, nustatyta Europos socialinės chartijos 3 straipsnyje, yra būtina tam, kad darbuotojai galėtų gyventi oriai ir kad būtų užtikrinta pagarba jų pagrindinėms teisėms;

89.  pabrėžia socialinių partnerių vaidmens kolektyvinėse derybose svarbą užtikrinant, kad darbo rinkoje būtų paisoma darbuotojų, ypač jaunimo, moterų, neįgaliųjų ir kitų mažiau palankios socialinės padėties grupių, pagrindinių teisių ir kad būtų užtikrinamas vienodas požiūris į visus darbuotojus;

Pilietybė

90.  pabrėžia, kad, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Pagrindinių teisių chartijai, taip pat atsižvelgiant į augančius piliečių ir pilietinės visuomenės lūkesčius, kaip rodo žlugęs Kovos su klastojimu prekybos susitarimas ir skandalai dėl priežiūros, ES, ypač jos institucijose, įstaigose, tarnybose ir agentūrose, ir valstybėse narėse būtina sustiprinti ir užtikrinti didesnį demokratinį ir institucinį skaidrumą ir atvirumą; mano, kad skaidrumas ir atvirumas yra pagrindiniai principai, kurie turi būti toliau stiprinami ir skatinami siekiant užtikrinti gerą valdymą ir visapusišką pilietinės visuomenės dalyvavimą ES sprendimų priėmimo procese;

91.  apgailestauja, kad atsiranda tarpinstitucinių kliūčių persvarstyti Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais; ragina Tarybą ir Komisiją tęsti savo veiklą persvarstant šį reglamentą pagal Parlamento pasiūlymus, kuriais norima užtikrinti didesnį ES sprendimų priėmimo proceso skaidrumą ir pagerinti ES piliečių galimybes susipažinti su dokumentais; ragina visas ES institucijas, įstaigas, tarnybas ir agentūras visapusiškai įgyvendinti Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001, kaip reikalaujama pagal Lisabonos sutartį, ir remdamasis ETT praktika ir skundais ombudsmenui pažymi, kad šio reikalavimo nesilaikoma; kartu ragina Tarybą ir Komisiją imtis reikiamų priemonių ir užtikrinti skaidrumą visuomenei atskleidžiant, kaip naudojamos valstybėms narėms iš ES biudžeto skiriamos lėšos;

92.  pabrėžia, kad teisė į tinkamą viešąjį administravimą lemia ir valdžios institucijų pareigą informuoti piliečius apie jų pagrindines teises, padėti vargingiausiai gyvenantiems išsiaiškinti savo teises bei remti juos, kad šios teisės būtų gerbiamos;

93.  primena, kad pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 straipsnį kartu su pilietybe kiekvienas pilietis įgyja teisę dalyvauti viešuose šalies, kurioje gyvena, reikaluose; primena, kad ES pilietybė neapsiriboja tik teise balsuoti ir būti renkamiems savivaldos rinkimuose bei rinkimuose į Europos Parlamentą ar savo pagrindinių teisių įgyvendinimu laisvo judėjimo ir apsigyvenimo srityse; taigi pabrėžia, kad su ES pilietybe kiekvienas Sąjungos teritorijoje gyvenantis pilietis įgyja teisę aktyviai ir niekaip nediskriminuojamas dalyvauti demokratiniame, politiniame, socialiniame ir kultūriniame valstybės narės, kurioje gyvena, gyvenime ir naudotis visomis Europos Sąjungos pripažįstamomis pagrindinėmis politinėmis, pilietinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis ir socialinėmis teisėmis bei laisvėmis;

94.  atkreipia dėmesį į būtinybę rengti žinių sklaidos ir informacines kampanijas siekiant propaguoti Sąjungos vertybes ir tikslus tarp piliečių ir ypač ragina kuo plačiau skleisti informaciją apie atitinkamų ES sutarties ir Pagrindinių teisių chartijos straipsnių nuostatas;

95.  palankiai vertina sprendimą paskelbti 2013-uosius Europos piliečių metais; tačiau ragina Komisiją kartu su valstybėmis narėmis toliau informuoti ES piliečius apie jų teises, kad jie galėtų visapusiškai naudotis savo ES pilietybe;

96.  ragina valstybes nares pradėti ES piliečių informavimo apie jų teisę balsuoti ir būti renkamiems kampanijas; ragina atlikti reikiamas Europos Parlamento rinkimų procedūrų reformas visose valstybėse narėse, kad būtų skatinamas aktyvus ES pilietiškumas; ragina valstybes nares skatinti aktyvų piliečių dalyvavimą rengiant piliečių iniciatyvas ir naudotis teise pateikti peticiją ir teise pateikti skundą Europos ombudsmenui;

97.  primena, kad Europos ombudsmenas atlieka svarbų darbą užtikrinant asmenų teises; pabrėžia, kad Ombudsmeno savarankiškumas svarbus siekiant užtikrinti pasitikėjimą jo veikla, todėl ragina pakeisti jo statusą siekiant oficialiai atmesti galimybę, kad juo gali tapti vienas iš buvusių ar esamų organo, renkančio Ombudsmeną, narių;

98.  pabrėžia, kad ES piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo, darbo ir apsigyvenimo kitoje valstybėje narėje teisė, taip pat teisė laisvė pasirinkti profesiją ir teisė užsiimti veikla, įtvirtintos Sutartyse ir užtikrintos Laisvo judėjimo direktyvoje, yra vienos iš pagrindinių ES piliečių teisių ir teikia svarbią ekonominę naudą priimančiosioms šalims, padeda spręsti gebėjimų ir darbo vietų neatitikties problemą ir kompensuoti Europos Sąjungos demografinį deficitą; pabrėžia, kad direktyvoje jau numatytos laisvo judėjimo išimtys ir apribojimai; smerkia bet kokį bandymą persvarstyti šį teisyną ir ragina užtikrinti, kad bet koks taisyklių pažeidimas būtų apskųstas Teisingumo Teismui;

Teisingumas

99.  pabrėžia, kad nepriklausomas, bešališkas, veiksmingas, objektyvus ir teisingas teisingumo vykdymas per pagrįstus terminus labai svarbus, siekiant demokratijos ir teisinės valstybės ir norint užtikrinti jų patikimumą; yra susirūpinęs dėl gausių pažeidimų šioje srityje, kuriuos patvirtina daug Europos žmogaus teisių teismo priimtų valstybėms nepalankių sprendimų; ragina valstybes nares visapusiškai vykdyti Teismo sprendimus; pabrėžia, kad ES negalima toleruoti jokio nebaudžiamumo tuo atveju, kai prieš piliečius ir teismines ar politines institucijas naudojama valdžia ir jėga arba jiems daroma įtaka;

100.  pripažįsta, kad siekiant užtikrinti teisę kreiptis į teismą, be teismų, svarbios ir neteisminės bei kvaziteisminės institucijos, pvz., nacionalinės žmogaus teisių institucijos, lyčių lygybės užtikrinimo institucijos, ombudsmenų įstaigos, duomenų apsaugos institucijos ir kitos institucijos, kurios veikia žmogaus teisių srityje; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad nacionalinės žmogaus teisių institucijos turėtų būti paskirtos ar įsteigtos visose valstybėse narėse, siekiant visiškos jų akreditacijos pagal vadinamuosius Paryžiaus principus (principai, susiję su nacionalinių institucijų, veikiančių žmogaus teisių apsaugos ir skatinimo srityje, statusu ir veikimu, 1993 m. gruodžio 20 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. A/RES/48/134); pabrėžia, kad visiško nepriklausomumo reikalavimas būtų naudingas ir kitoms institucijoms, kurios veikia žmogaus teisių srityje;

101.  prašo FRA išnagrinėti, ar įstatymai ir ypatingosios procedūros, priimti siekiant kovoti su terorizmu, atitinka pagrindines teises, bendradarbiaujant su JTO specialiuoju pranešėju šioje srityje; neigiamai vertina bet kokias išimtines procedūras, kurios teismo procese akivaizdžiai iškreipia kaltinimo ir gynybos pusiausvyrą, pvz., slaptus klausymus, slaptą sprendimų priėmimą, arba kuriomis vyriausybei suteikiami specialūs žiniasklaidos cenzūros ar slapto gyventojų sekimo įgaliojimai; tvirtina, kad kovos su terorizmu politikos sritis palaipsniui plečiama įtraukiant vis daugiau nusikalstamų veikų, todėl bylos vis dažniau nagrinėjama skubos tvarka, skiriamos minimalios nebesumažinamos bausmės ir renkama vis daugiau gyventojų duomenų, ir apgailestauja dėl to;

102.  prašo Komisijos tęsti pradėtą darbą baudžiamosios teisenos ir procedūrinių garantijų veiksmų plano taikymo srityse, o valstybių narių – laikytis platesnių užmojų pozicijos šiuo klausimu;

103.  palankiai vertina FRA ataskaitą dėl teisės kreiptis į teismą diskriminacijos ES atvejais ir pabrėžia, kad teisė kreiptis į teismą dažnai yra sudėtinga ir nepatogi; mano, kad tobulinant šią sritį galima būtų įtraukti supaprastintas procedūras ir didesnę paramą asmenims, kurie siekia teisingumo;

104.  atkreipia dėmesį į Komisijos paskelbtą teisingumo rezultatų suvestinę, kurioje, deja, sprendžiami tik civilinės, komercinės ir administracinės teisenos klausimai, neatsižvelgiant į tai, kad EP reikalavo įtraukti ir baudžiamosios teisenos, pagrindinių teisių ir teisinės valstybės klausimus; todėl ragina ją plėtoti siekiant įtraukti ir šias sritis; pabrėžia, kad įgyvendinant Europos Sąjungos politikos ciklą, susijusį su ES sutarties 2 straipsnio taikymu, ši suvestinė turėtų būti įtraukta į naują Kopenhagos mechanizmą; taip pat pabrėžia, kad tobulinant teisingumo sistemą negalima siekti vien padidinti valstybės patrauklumą investuotojams ir verslininkams, daugiausia dėmesio skiriant teisminių procedūrų veiksmingumui; taip pat reikia užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir pagarbą pagrindinėms teisėms;

105.  primygtinai ragina Komisiją ištirti, ar ES veiksmingai įgyvendindama teisė kreiptis į teismą, atsižvelgiant į kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi sveikatai nekenksmingoje ir gerovę užtikrinančioje aplinkoje;

106.  reiškia susirūpinimą dėl konstitucinių teismų tam tikrose valstybėse narėse politizavimo ir primena, kad labai svarbu sukurti nepriklausomą teismų sistemą;

o
o   o

107.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai, valstybių narių ir šalių kandidačių vyriausybėms ir parlamentams, Europos Tarybai ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai.

(1) 2011 m. gegužės 18 d. Tarybos dokumentas Nr. 10140/11. (2) OL C 115, 2010 5 4, p. 1. (3) OL L 328, 2008 12 6, p. 55. (4) OL L 180, 2000 7 19, p. 22. (5) OL L 303, 2000 12 2, p. 16. (6) OL L 281, 1995 11 23, p. 31. (7) OL L 145, 2001 5 31, p. 43. (8) OL C 169 E, 2012 6 15, p. 49. (9) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0500. (10) OL C 104 E, 2004 4 30, p. 1026. (11) OL C 124 E, 2006 5 25, p. 405. (12) OL C 294 E, 2009 12 3, p. 54. (13) OL C 224 E, 2010 8 19, p. 18. (14) OL C 308 E, 2011 10 20, p. 73. (15) OL C 136 E, 2012 5 11, p. 50. (16) OL C 199 E, 2012 7 7, p. 112. (17) OL C 199 E, 2012 7 7, p. 154. (18) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0203. (19) OL C 264 E, 2013 9 13, p. 54. (20) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0090. (21) OL C 51 E, 2013 2 22, p. 121. (22) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0444. (23) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0315. (24) OL C 353 E, 2013 12 3, p. 1. (25) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0418. (26) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0350. (27) OL C 296 E, 2012 10 2, p. 26. (28) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0045. (29) OL C 264 E, 2013 9 13, p. 75. (30) Europos Tarybos rezoliucija 1872(2012), priimta 2012 m. balandžio 24 d. (31) „Regiono tyrimas: Europos Sąjungos išorės sienų valdymas ir jo poveikis migrantų žmogaus teisėms“, Jungtinių Tautų specialiojo pranešėjo migrantų žmogaus teisių klausimais François Crépeau ataskaita, 2013 m. balandžio 24 d., A/HRC/23/46. (32) ES pagrindinių teisių agentūros 2013 m. kovo mėn. ataskaita apie pagrindines teises prie Europos pietinių jūrų sienų. (33) OL C 131 E, 2013 5 8, p. 9. (34) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0594. (35) 2011 m. Europos užimtumo ir socialinių tendencijų ap˛valga, 6 skyrius. Darbo jėgos judumas ES viduje ir plėtros poveikis, 274 p. (36) Žr. faktų nustatymo analizę, susijusią su nedirbančių migrantų ES viduje teisių gauti specialiąsias neįmokines išmokas grynaisiais ir sveikatos priežiūros paslaugas pagal gyvenamąją vietą poveikiu valstybių narių socialinės apsaugos sistemoms, Užimtumo GD, galutinė ataskaita, kurią pateikė įmonė ICF GHK kartu su įmone „Milieu Ltd.“, 2013 m. spalio 14 d.