Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 7 ir 136 straipsnius kartu su 121 ir 174 straipsniais,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį, ypač į jos 3 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 472/2013 dėl euro zonos valstybių narių, kurios turi didelių finansinio stabilumo sunkumų arba kurioms tokie sunkumai gresia, ekonominės ir biudžeto priežiūros griežtinimo(1),

–  atsižvelgdamas į Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartį (ESM sutartį),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio 16 d. rezoliuciją dėl strategijos „2020 m. Europa“(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 23 d. rezoliuciją „Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: 2013 m. prioritetų įgyvendinimas“(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. liepos 4 d. rezoliuciją dėl Europos Parlamento prioritetų, susijusių su 2014 m. Komisijos darbo programa(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 12 d. rezoliuciją dėl Europos demokratijos stiprinimo būsimoje EPS(5),

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. lapkričio 20 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl Europos Vadovų Tarybos, Europos Komisijos, Europos Centrinio Banko ir Euro grupės pirmininkų ataskaitos „Siekis sukurti tikrą ekonominę ir pinigų sąjungą“(6),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 6 d. rezoliuciją „Finansų, ekonomikos ir socialinė krizė: rekomendacijos dėl priemonių ir iniciatyvų, kurių reikia imtis“(7),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 20 d. rezoliuciją „Finansų, ekonomikos ir socialinė krizė. Rekomendacijos dėl priemonių ir iniciatyvų, kurių reikia imtis (laikotarpio vidurio ataskaita)“(8),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Biudžeto kontrolės komiteto bei Konstitucinių reikalų komiteto nuomones (A7-0149/2014),

A.  kadangi trejetas, kurį sudaro Europos Komisija, Europos Centrinis Bankas (ECB) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), buvo sukurtas euro zonos valstybių ir vyriausybių vadovų 2010 m. kovo 25 d. sprendimu, kad būtų galima parengti bendrą programą ir teikti sąlygines dvišales paskolas Graikijai, kartu remiantis ECOFIN tarybos rekomendacijomis, be to, nuo sprendimo priėmimo trejetas sprendžia ir paskolų teikimo Portugalijai, Airijai ir Kiprui klausimą; kadangi euro zonos finansų ministrų dalyvavimas svarbus priimant sprendimus dėl dvišalių paskolų aspektų;

B.  kadangi trejetas ir jo vaidmuo buvo įtvirtinti 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 472/2013, taip pat jie minimi Europos stabilumo mechanizmo (ESM) steigimo sutartyje;

C.  kadangi Teisingumo Teismas savo sprendime byloje C-370/12 Pringle prieš Airiją patvirtino, kad Komisijai ir ECB gali būti patikėtos užduotys, kurios jiems skiriamos pagal ESM sutartį;

D.  kadangi Komisija, kaip trejeto narė ir Euro grupės atstovė, kartu su ECB ir, kai įmanoma, su TVF, yra atsakinga už derybas dėl euro zonos valstybėms narėms skiriamos finansinės paramos sąlygų (finansinė parama toliau vadinama ES ir TVF parama), o Taryba yra politiškai atsakinga už makroekonominio koregavimo programų tvirtinimą; kadangi kiekvienas trejeto narys laikosi savo procedūrinės tvarkos;

E.  kadangi trejetas iki šiol buvo pagrindinė institucinė struktūra, kurioje vyksta derybos tarp oficialių skolintojų ir šalių gavėjų vyriausybių, taip pat persvarstomas ekonominių koreguojamųjų programų įgyvendinimas; kadangi Europoje galutinius sprendimus dėl paramos iš Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) ir pagal Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę ir dėl šios paramos sąlygų priima Euro grupė, kuriai dėl šios priežasties tenka politinė atsakomybė už šias programas;

F.  kadangi buvo pasiektas platus politinis susitarimas dėl būtinybės išvengti ES valstybių narių netvarkingo finansinių įsipareigojimų nevykdymo, visų pirma euro zonoje, taip pat ekonominio ir socialinio chaoso, dėl kurio tapo neįmanoma mokėti pensijų ir valstybės tarnautojų atlyginimų, taip pat buvo suduotas triuškinantis smūgis ekonomikai, bankų sistemai ir socialinei gerovei, o valdžios sektorius buvo ilgą laiką visiškai atskirtas nuo kapitalo rinkų;

G.  kadangi trejetas kartu su atitinkamomis valstybėmis narėmis taip pat atsako už oficialių Euro grupės sprendimų rengimą;

H.  kadangi kelios euro zonai nepriklausančios valstybės narės jau gavo arba gauna ES paramą pagal SESV 143 straipsnį, kurią teikia ES kartu su TVF;

I.  kadangi ES ir jos valstybės narės sukūrė keletą finansinės paramos euro zonos šalims ad hoc priemonių, visų pirma teikiant dvišales paskolas, įskaitant paskolas iš kai kurių euro zonai nepriklausančių šalių, taip pat teikiant paramą per laikinuosius neatidėliotinos pagalbos fondus, skirtus sunkumų patiriančioms valstybėms narėms, pvz., EFSF ir Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę (EFSM), ir galiausiai ESM, kuriuo buvo siekiama pakeisti visas kitas priemones;

J.  kadangi neseniai Teisingumo Teismas, darydamas nuorodą į ESM sutarties 13 straipsnio 3 dalį, patvirtino (Pringle byloje), kad ESM sutartyje dalyvaudama Europos Komisija privalo remti bendruosius Sąjungos interesus ir užtikrinti, kad Europos stabilumo mechanizmo (ESM) sudarytas susitarimo memorandumas atitiktų Europos Sąjungos teisę;

K.  kadangi Teisingumo Teismas savo sprendime Pringle byloje nurodė, kad ESM atitinka SESV nuostatas, ir suteikė galimybę galbūt integruoti šią priemonę į Bendrijos teisyną neviršijant sutartyse numatytų normų;

L.  kadangi susitarimo memorandumas pagal apibrėžtį yra atitinkamos valstybės narės ir trejeto susitarimas, kuris sudaromas baigus derybas ir kuriuo valstybė narė įsipareigoja už gautą finansinę paramą atlikti įvairius konkrečius veiksmus; kadangi Komisija pasirašo susitarimo memorandumą euro zonos finansų ministrų vardu; kadangi visuomenei visgi nėra žinoma, kaip iš tiesų vyko trejeto ir atitinkamos valstybės narės derybos, ir trūksta skaidrumo apie tai, kokią įtaką derybų rezultatui galėjo daryti paramos prašiusi valstybė narė; kadangi ESM sutartyje nustatyta, jog tikimasi, kad paramos iš ESM prašanti valstybė narė, kai įmanoma, pateiks paramos prašymą TVF;

M.  kadangi bendras pagal keturias programas teikiamos finansinės paramos paketų dydis neturi precedento (taip pat kaip ir programų trukmė, forma bei aprėptis), ir dėl to susidarė nepageidautina padėtis, kai parama beveik visiškai pakeitė įprastą rinkų teikiamą finansavimą; taip bankų sektorius buvo apsaugotas nuo nuostolių pervedant dideles programoje dalyvaujančios šalies valstybės skolos sumas iš privačiojo sektoriaus balanso į viešojo sektoriaus balansą;

N.  kadangi Teisingumo Teismas savo sprendime Pringle byloje nurodė, kad SESV 125 straipsnyje įtvirtintu draudimu užtikrinama tai, kad valstybėms narėms būtų taikomos rinkos taisyklės, kai jos skolinasi, nes šiomis taisyklėmis jos skatinamos laikytis biudžeto disciplinos, ir kad laikantis šios disciplinos prisidedama prie to, kad Sąjunga pasiektų aukštesnį tikslą, t. y. išlaikytų pinigų sąjungos finansinį stabilumą; tačiau kadangi Teisingumo Teismas pabrėžia, jog SESV 125 straipsniu vienai ar kelioms valstybėms narėms nedraudžiama teikti finansinės pagalbos valstybei narei, kuri išlieka atsakinga už savo įsipareigojimus savo kreditoriams, jei tokiai pagalbai taikomomis sąlygomis ši valstybė narė skatinama įgyvendinti patikimą biudžeto politiką;

O.  kadangi dėl finansų krizės kilo ekonomikos ir socialinė krizė; kadangi ši ekonominė padėtis ir naujausi pokyčiai turėjo didelį ir nenumatytą neigiamą poveikį užimtumo kiekybei ir kokybei, galimybei gauti kreditą, pajamų lygiui, socialinei apsaugai ir sveikatos bei saugos standartams ir kadangi dėl šios padėties kilę ekonominiai ir socialiniai sunkumai yra akivaizdūs; kadangi šis neigiamas poveikis galėjo būti daug didesnis, jei ES ir TVF nebūtų teikę finansinės paramos, ir kadangi veiksmai Europos lygmeniu padėjo užkirsti kelią tam, kad padėtis dar labiau blogėtų;

P.  kadangi SESV 151 straipsnyje numatyta, jog veiksmai, kurių imasi ES ir jos valstybės narės, turi būti suderinami su pagrindinėmis socialinėmis teisėmis, nustatytomis 1961 m. Europos socialinėje chartijoje ir 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje, siekiant pagerinti, be kita ko, socialinį dialogą;

Q.  kadangi SESV 152 straipsnyje teigiama, jog Sąjunga, atsižvelgdama į nacionalinių sistemų įvairovę, pripažįsta ir remia socialinių partnerių vaidmenį savo lygiu, ir kad ji remia socialinių partnerių dialogą, kartu gerbdama jų savarankiškumą;

R.  kadangi kai kuriose valstybėse narėse auga paslaugų kainos vartotojams; tai reiškia, kad daug žmonių nebegali sau leisti tinkamai naudotis paslaugomis savo pagrindiniams poreikiams tenkinti, įskaitant galimybę gauti svarbias gydymo paslaugas;

S.  kadangi buvo sudaryta darbo grupė, kurios tikslas – stiprinti Graikijos administracijos gebėjimus rengti, įgyvendinti ir vykdyti struktūrines reformas, skirtas ekonomikos konkurencingumui bei veikimui, visuomenės ir administracijos funkcionavimui pagerinti, tvarioms ekonomikos atsigavimo ir darbo vietų kūrimo sąlygoms sudaryti, taip pat ES struktūrinių ir Sanglaudos fondų lėšų panaudojimui Graikijoje paspartinti ir būtiniems investicijų finansavimo šaltiniams užtikrinti;

T.  kadangi savo 2012 m. lapkričio 20 d. rezoliucijoje Parlamentas paragino laikytis ES institucijoms, kurios yra trejeto narės, taikytinų aukštų nacionalinio ir Sąjungos lygmens demokratinės atskaitomybės standartų; kadangi tokia atskaitomybė yra privaloma siekiant užtikrinti paramos programų patikimumą ir, atsižvelgiant į tai, reikia glaudesnio nacionalinių parlamentų bendradarbiavimo, taip pat reikia, kad prieš pradėdami vykdyti savo pareigas trejetui priklausantys ES nariai būtų išklausyti Europos Parlamente remiantis aiškiais įgaliojimais, be to, jie Parlamentui turi reguliariai teikti savo veiklos ataskaitas, o Parlamentas turi vykdyti demokratinę priežiūrą;

U.  kadangi programos trumpuoju laikotarpiu visų pirma turėjo padėti išvengti neteisėto finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir užkirsti kelią spekuliacijoms valstybės skola; kadangi vidutinės trukmės laikotarpiu buvo siekiama užtikrinti, kad paskolinti pinigai būtų grąžinti ir taip būtų išvengta didelių finansinių nuostolių, kuriuos turėtų padengti paramą ir finansines garantijas teikiančių šalių mokesčių mokėtojai; kadangi šiuo tikslu programa taip pat turi padėti užtikrinti tvarų augimą ir veiksmingą skolos mažinimą vidutinės ir ilgalaikės trukmės laikotarpiais; kadangi programos nebuvo pritaikytos visapusiškai ištaisyti (tam tikrais atvejais per kelis dešimtmečius) susikaupusių makroekonominių trūkumų;

Programoje dalyvaujančių šalių ekonominė padėtis krizės pradžioje

1.  mano, kad konkrečios krizės priežastys visose keturiose valstybėse narėse buvo skirtingos, nors galima įžvelgti bendrus modelius, pvz., kelerius metus prieš krizę pastebėtas spartus kapitalo įplaukų srautų didėjimas, o daugelyje ES valstybių susidarė makroekonominis disbalansas; pažymi, kad pernelyg didelė valstybės ir (arba) privačiojo sektoriaus skola, kuri padidėjo iki netvaraus lygio, ir perdėta finansų rinkų reakcija, spekuliacija ir konkurencingumo praradimas atliko esminį vaidmenį, ir kad jiems nebuvo galima užkirsti kelio taikant esamą ES ekonomikos valdymo sistemą; taip pat pažymi, kad valstybės skolos krizės visais atvejais buvo glaudžiai susijusios su pasauline finansų krize, kurią sukėlė nepakankamai griežtas finansų pramonės reguliavimas ir jos netinkamas elgesys;

2.  atkreipia dėmesį į tai, kad Europos viešųjų finansų padėtis jau buvo prasta prieš prasidedant krizei ir kad nuo 1970 m. valstybių narių valstybės skola pamažu augo dėl įvairių ES ekonomikos augimo sulėtėjimo laikotarpių; pažymi, kad dėl ekonomikos atkūrimo planų išlaidų, mažesnių pajamų iš mokesčių ir padidėjusių socialinės apsaugos išlaidų valstybės skola padidėjo, ir tai, nors ir skirtingu mastu, turėjo įtakos BVP visose valstybėse narėse;

3.  primena tarpusavyje susijusių pažeidžiamumo veiksnių trikampį, kai nesubalansuota tam tikrų valstybių narių finansų politika padidino iki krizės buvusį viešojo sektoriaus deficitą, finansų krizė gerokai prisidėjo prie minėtojo deficito didėjimo, o tai savo ruožtu sukėlė įtampą valstybių skolų rinkose;

4.  atkreipia dėmesį į tai, kad pastarojo meto finansų, ekonomikos ir bankų krizė yra didžiausia krizė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų; pripažįsta, kad nesiėmus veiksmų Europos lygmeniu, krizė galėjo turėti dar sunkesnių padarinių; šiuo klausimu pažymi, kad buvęs ECB pirmininkas Jean-Claude Trichet viešajame klausyme išreiškė susirūpinimą, kad greitai nesiėmus ryžtingų priemonių valstybės skolos krizė galėjo sukelti Didžiosios depresijos (1929 m.) masto krizę;

5.  pažymi, kad, prieš pradedant įgyvendinti ES ir TVF paramos programą (2010 m. pavasarį), buvo baiminamasi dviejų dalykų: Graikijos nemokumo ir netvarių šios šalies viešųjų finansų; to priežastis buvo nuolat mažėjantis Graikijos ekonomikos konkurencingumas ir ilgalaikė netinkama fiskalinė politika, kurią vykdant buvo labai neefektyviai renkami pelno mokesčiai, valdžios sektoriaus deficitas 2009 m. pasiekė 15,7 proc. BVP (2007 m. jis sudarė 6,5 proc.), o skolos santykis su BVP nuo 2003 m. nuolat didėjo (2003 m. šis santykis buvo 97,4 proc., 2007 m. – 107,4 proc., 2009 m. – 129,7 proc., o 2012 m. pasiekė 156,9 proc.); mano, kad problemiška Graikijos padėtis susidarė ir dėl to, kad keletą metų prieš parengiant programą buvo klastojami statistiniai duomenys; palankiai vertina ryžtingus Graikijos vyriausybės veiksmus, kuriais siekiama nedelsiant ir veiksmingai spręsti šias problemas, įskaitant tai, kad 2010 m. kovo mėn. buvo įsteigtas nepriklausomas Graikijos statistikos departamentas; pažymi, kad laipsniškas informacijos apie statistinių duomenų klastojimą Graikijoje atskleidimas turėjo įtakos poreikiui pakeisti daugiklius, prognozes ir siūlomas priemones; primena, kad Europos Parlamentui primygtinai reikalaujant Europos Sąjungos statistikos tarnybai (Eurostatui) šiuo metu yra suteikti įgaliojimai ir priemonės, kurie suteikia tvirtą pagrindą patikimai ir objektyviai statistinei informacijai teikti;

6.  nurodo, kad ekonomikos nuosmukis Graikijoje prasidėjo 2008 m. ketvirtąjį ketvirtį; pažymi, kad šalyje BVP mažėjo šešis ketvirčius iš eilės, o septintą ketvirtį pradėta įgyvendinti paramos programa; atkreipia dėmesį į, viena vertus, glaudžią finansų krizės pasekmių ir valstybės skolos didėjimo sąsają, ir, antra vertus, į didėjančios valstybės skolos ir ekonomikos nuosmukio sąsają: valstybės skola 2008 m. trečiojo ketvirčio pabaigoje nuo 254,7 mlrd. EUR padidėjo iki 314,1 mlrd. EUR 2010 m. antrojo ketvirčio pabaigoje;

7.  pažymi, kad 2010 m. balandžio mėn. Graikijos vyriausybei pateikus prašymą suteikti finansinę paramą rinkos pradėjo iš naujo vertinti ekonomikos pagrindus ir kitų euro zonos valstybių narių mokumą, dėl šios priežasties įtampa Portugalijos valstybės obligacijų rinkoje lėmė tai, kad Portugalijos refinansavimo išlaidos kapitalo rinkose sparčiai išaugo iki netvaraus lygio;

8.  pažymi, kad vyriausybės per derybas pirmą kartą naudojamus ekonominius duomenis reikėjo patikrinti;

9.  pažymi, kad, prieš pradedant įgyvendinti ES ir TVF paramos programą, Portugalijos ekonomikai neigiamą įtaką darė keletą metų iš eilės mažėjantis BVP bei menkas našumo augimas, taip pat dideli kapitalo įplaukų srautai, ir kad dėl šių veiksnių, prie kurių prisidėjo vis didėjančios išlaidos, visų pirma diskrecinės išlaidos, kurios buvo nuolat didesnės už BVP, ir dėl pasaulinės finansų krizės poveikio atsirado didelis fiskalinis deficitas bei viešojo ir privačiojo sektorių skola, taip pat pasireiškė Graikijos krizės efektas, ir dėl šių priežasčių Portugalijos refinansavimo išlaidos kapitalo rinkose pasiekė netvarų lygį, o viešasis sektorius iš esmės prarado prieigą prie tų rinkų; pabrėžia, kad prieš 2011 m. balandžio 7 d. pateikiant prašymą gauti finansinę paramą 2010 m. Portugalijos ekonomikos augimas nusmuko iki 1,9 proc., jos fiskalinis deficitas pasiekė 9,8 proc., o skola siekė 94 proc.; dabartinis Portugalijos einamosios sąskaitos deficitas yra 10,6 proc. BVP, o nedarbo lygis yra 12 proc.; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad bendri makroekonominiai rodikliai labai sparčiai blogėjo – nuo pakankamai gerų rodiklių prieš krizę (2007 m. Portugalijos ekonomika augo 2,4 proc., jos fiskalinis deficitas buvo 3,1 proc., o skolos lygis siekė 62,7 proc.) iki gilios ir precedento neturinčios recesijos (dabartinis Portugalijos einamosios sąskaitos deficitas yra 10,2 proc. BVP, o nedarbo lygis – 8,1 proc.);

10.  pažymi, kad, prieš pradedant įgyvendinti ES ir TVF paramos programą, Airijos ekonomika buvo ką tik nukentėjusi nuo beprecedentės bankų ir ekonomikos krizės, kuri iš esmės kilo dėl JAV antrinės būsto paskolų rinkos krizės poveikio Airijos finansų sektoriui, Airijos bankų neatsakingai prisiimtos rizikos ir plačiai paplitusio turtu užtikrintų vertybinių popierių naudojimo, dėl kurio, pritaikius bendrąją garantiją ir vėlesnį gelbėjimą valstybės lėšomis, viešasis sektorius neteko prieigos prie kapitalo rinkų, todėl Airijos BVP 2009 m. smuko 6,4 proc. (2010 m. – 1,1 proc.), nors 2007 m. jis augo 5 proc., nedarbo lygis padidėjo nuo 4,7 proc. 2007 m. iki 13,9 proc. 2010 m., o Airijos vyriausybei suteikus paramą bankų sektoriui bendras vyriausybės mokėjimų balansas tapo deficitinis: didžiausias deficitas užfiksuotas 2010 m. (jis sudarė 30,6 proc.), nors 2007 m. jis buvo perteklinis (0,2 proc.); pažymi, kad bankų krizė iš dalies kilo dėl nepakankamo reguliavimo, labai mažų mokesčių tarifų ir neproporcingai didelio bankų sektoriaus; pripažįsta, kad Airijos bankų prarastos privačios lėšos buvo įtrauktos į Airijos valstybės skolos balansą siekiant išvengti Airijos bankų sistemos griūties ir sumažinti problemų plitimo riziką visoje euro zonoje, ir kad Airijos vyriausybė veikė paisydama platesnių Sąjungos interesų reaguojant į bankų krizę; taip pat pažymi, kad per ankstesnį dešimtmetį iki paramos programos įgyvendinimo pradžios Airija išgyveno užsitęsusį neigiamų faktinių palūkanų normų laikotarpį;

11.  atkreipia dėmesį į tai, kad iki krizės Airijoje nebuvo fiskalinio disbalanso, taip pat į labai mažą valstybės skolos lygį; taip pat pažymi, kad darbo rinka prieš krizę buvo itin lanksti; pažymi, kad trejetas iš pradžių reikalavo sumažinti atlyginimus; atkreipia dėmesį į netvarų bankininkystės modelį ir į mokesčių sistemą, kuri buvo per daug priklausoma nuo pajamų iš mokesčių už būstą ir turtą, nes sprogus kainų burbului valstybė neteko pajamų;

12.  pažymi, kad tuo metu, kai nebuvo galima gauti finansinės paramos, mokesčių mokėtojai į bankų sektorių įnešė lėšų, kurios sudarė apie 40 proc. BVP – dėl to kilo nemažai trejeto diskusijų;

13.  ragina visiškai įgyvendinti 2012 m. birželio mėn. ES vadovų įsipareigojimą ištrūkti iš užburto rato, į kurį pateko bankai ir vyriausybės, ir toliau tirti Airijos finansų sektoriaus padėtį siekiant rasti būdą, kaip būtų galima gerokai palengvinti didžiulę Airijos įsiskolinimo bankui naštą;

14.  atkreipia dėmesį į tai, kad kalbant apie privačiojo sektoriaus dalyvavimą Graikijoje, jo šalutinis poveikis Kipro bankų sistemai, kuri jau buvo ant žlugimo slenksčio dėl netinkamo bankininkystės modelio, nebuvo pakankamai įvertintas, taip pat teigiama, kad kai kurioms didesnėms valstybėms narėms priklausantys aktyvai vėl buvo apsaugoti;

15.  pažymi, kad 2011 m. gegužės mėn. Kipras neteko galimybės patekti į tarptautines rinkas dėl smarkiai pablogėjusių viešųjų finansų, taip pat dėl didelio Kipro bankų sektoriaus poveikio Graikijos ekonomikai ir Graikijos valstybės skolos restruktūrizavimo; dėl šios priežasties Kipras patyrė didelių nuostolių; atkreipia dėmesį į tai, kad didelės su Kipro ekonomikos sisteminiu nestabilumu susijusios problemos buvo ilgą laiką žinomos prieš pradedant 2013 m. įgyvendinti ES ir TVF paramos programą; šios problemos, inter alia, kilo dėl pernelyg įsiskolinusio ir riziką prisiimančio bankų sektoriaus ir jo įtakos labai įsiskolinusioms vietos nuosavybės įmonėms, Graikijos valstybės skolos krizė, tarptautinių reitingų agentūrų sumažintas Kipro vyriausybės obligacijų reitingas, nesugebėjimas refinansuoti viešųjų išlaidų tarptautinių rinkų lėšomis ir Kipro valdžios institucijų rodomas nenoras restruktūrizuoti ydingo šalies finansų sektoriaus, vietoj to pasikliaujant masine kapitalo injekcija iš Rusijos; primena, kad padėtis tapo dar sudėtingesnė po to, kai pernelyg pasikliauta Rusijos piliečių santaupomis ir paskola, dėl kurios kreiptasi į Rusijos valdžios institucijas; be to, pažymi, kad 2007 m. Kipro valstybės skolos santykis su BVP buvo 58,8 proc., iki 2012 m. jis padidėjo iki 86,6 proc., o valdžios sektoriaus perteklių (2007 m. jis sudarė 3,5 proc. BVP) pakeitė deficitas (-6,4 proc. 2012 m.);

ES ir TVF finansinė parama, susitarimo memorandumų turinys ir įgyvendinta politika

16.  pažymi, kad Graikija pateikė pradinį prašymą gauti finansinę paramą 2010 m. balandžio 23 d. ir kad Graikijos valdžios institucijų ir ES bei TVF susitarimas įtvirtintas 2010 m. gegužės 2 d. priimtuose susijusiuose susitarimo memorandumuose, kuriuose buvo nustatytos ES ir TVF finansinės paramos teikimo sąlygos; taip pat pažymi, kad, atlikus penkias pirmos programos peržiūras ir atsižvelgiant į tai, kad ji nebuvo pakankamai sėkminga, 2012 m. kovo mėn. turėjo būti priimta antra programa, kuri nuo to laiko persvarstyta tris kartus; pažymi, kad TVF tinkamai neatsižvelgė į vieno trečdalio savo valdybos narių prieštaravimus, susijusius su pašalpų skirstymu ir našta, atsiradusia įgyvendinant pirmąją Graikijai skirtą programą;

17.  pažymi, kad į pirmąjį 2010 m. gegužės mėn. susitarimą nebuvo galima įtraukti Graikijos skolos restruktūrizavimo nuostatų, nors TVF, laikydamasis savo įprastos praktikos, ir buvo pateikęs tokį pasiūlymą – jis būtų pageidavęs ankstyvo skolos restruktūrizavimo; primena ECB nenorą svarstyti bet kokio skolos restruktūrizavimo 2010 ir 2011 m.; jis teigė, kad taikant tokią praktiką krizė būtų išplitusi į kitas valstybes nares, taip pat primena, kad ECB atsisakė dalyvauti restruktūrizacijos procese, dėl kurio susitarta 2012 m. vasario mėn.; pažymi, kad Graikijos centrinis bankas 2010 m. lapkričio mėn. prisidėjo prie stiprėjančių rinkos neramumų, viešai perspėdamas investuotojus, kad ECB likvidumo operacijos nebegali toliau būti laikomos savaime suprantamu dalyku Graikijos valstybės skolos atveju; taip pat pažymi, jog valstybės narės buvo pažadėjusios, kad jų bankai išlaikys savo pozicijas Graikijos obligacijų rinkose, bet šio pažado jos nesugebėjo laikytis;

18.  pažymi, kad Portugalija pateikė pradinį prašymą gauti finansinę paramą 2011 m. balandžio 7 d. ir kad Portugalijos valdžios institucijų ir ES bei TVF susitarimas įtvirtintas 2011 m. gegužės 17 d. priimtuose susijusiuose susitarimo memorandumuose, kuriuose buvo nustatytos ES ir TVF finansinės paramos teikimo sąlygos; taip pat nurodo, kad nuo to laiko Portugalijos programa buvo reguliariai persvarstoma siekiant pritaikyti tikslinius rodiklius ir tikslus, atsižvelgiant į nerealistiškus ir nepasiekiamus pirminius tikslus, dėl to buvo sėkmingai atlikta dešimtoji Portugalijos ekonominio koregavimo programos peržiūra ir jos įvykdymo perspektyvos yra geros;

19.  primena apie dvišalį spaudimą, kurį, kaip pranešama, ECB darė Airijos valdžios institucijoms prieš įtvirtinant pradinį Airijos valdžios institucijų ir ES bei TVF susitarimą 2010 m. gruodžio 7 d. ir gruodžio 16 d. priimtuose susijusiuose susitarimo memorandumuose, kuriuose buvo numatytos politinės ES ir TVF paramos teikimo sąlygos. pažymi, kad programa buvo iš esmės paremta pačios Airijos vyriausybės 2011–2014 m. nacionaliniu ekonomikos gaivinimo planu, paskelbtu 2010 m. lapkričio 24 d.; taip pat pažymi, kad nuo to laiko Airijos programa buvo reguliariai persvarstoma, taigi 2013 m. gruodžio 9 d. atlikta dvylikta ir galutinė peržiūra, ir kad 2013 m. gruodžio 15 d. Airijos programa baigta įgyvendinti;

20.  pažymi, kad Europos Vadovų Taryba 2012 m. birželio 29 d. nusprendė suteikti ESM tiesioginės bankų rekapitalizacijos galimybę priimant įprastą sprendimą, jei nustatytas veiksmingas bendras priežiūros mechanizmas; taip pat pažymi, kad tiesioginės bankų rekapitalizacijos priemonės veiklos sistema, kuriai taikomos tam tikros sąlygos, Euro grupės buvo apibrėžta 2013 m. birželio 20 d.;

21.  pažymi, kad laikui bėgant nuomonė apie gelbėjimą privačiomis lėšomis pakito; Airijos atveju 2010 m. Airijos valdžia negalėjo pasinaudoti gelbėjimo privačiomis lėšomis galimybe, o Kipre 2013 m. apdraustų indėlių grąžinimo privačiomis lėšomis galimybė buvo pasiūlyta kaip politinė priemonė; tai padidino priemonių, taikomų siekiant švelninti bankų ir valstybės skolos krizes, skirtumus;

22.  nurodo, kad pradinį prašymą gauti finansinę paramą Kipras pateikė 2012 m. birželio 25 d., tačiau dėl skirtingų pozicijų, susijusių su paramos teikimo sąlygomis, ir dėl to, kad Kipro parlamentas 2013 m. kovo 19 d. atmetė pradinį programos projektą, kuriame buvo numatyta įtraukti apdraustus indėlininkus, remiantis tuo, kad jis prieštaravo ES teisei, nes jame buvo numatyta sumažinti smulkių indėlių (iki 100 000 EUR) vertę, galutiniai susitarimai dėl ES ir TVF paramos buvo sudaryti atitinkamai 2013 m. balandžio 24 d. (su ES) ir 2013 m. gegužės 15 d. (su TVF), o 2013 m. balandžio 30 d. Kipro Atstovų Taryba galutinai įtvirtino šį susitarimą; pažymi, kad iš pradžių trejeto nariai pateikė skirtingus konkuruojančius pasiūlymus dėl Kiprui taikomų programų, ir pabrėžia, kad nebuvo tinkamai paaiškinta, kodėl Europos Komisija ir ES finansų ministrai atsisakė įtraukti apdraustus indėlininkus; be to, apgailestauja dėl to, kad Kipro valdžios institucijos pranešė apie sunkumus, kilusius derybų proceso metu stengiantis įtikinti trejeto atstovus dėl joms susirūpinimą keliančių derybų klausimų, taip pat dėl to, kad, remiantis pranešimais, Kipro vyriausybė buvo priversta patvirtinti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonės taikymą banko indėliams atsižvelgdama į itin aukštą privačiojo sektoriaus skolos santykį su BVP; pažymi, kad nors Kipro centrinis bankas ir Ministrų komitetas buvo aktyviai įsitraukę į derybas ir finansinės pagalbos programos rengimo procesą ir Kipro centrinio banko valdytojas ir finansų ministras galiausiai pasirašė susitarimo memorandumą, vertėtų pažymėti, kad buvo skirta labai mažai laiko toliau derėtis dėl išsamių susitarimo memorandumo aspektų;

23.  atkreipia dėmesį į didelį šalutinį poveikį, kuris atsiranda, kai taikoma gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė, į kurią įeina ir kapitalo kontrolės priemonių nustatymas; pabrėžia, kad Kipro realioji ekonomika ir toliau susiduria su didelėmis problemomis, kadangi kredito linijų nutraukimas daro neigiamą poveikį gamybiniams ekonomikos sektoriams;

24.  pažymi, kad TVF yra pasaulinė institucija, kurios užduotis – mokėjimų balanso problemų turinčioms šalims teikti sąlyginę finansinę paramą; atkreipia dėmesį į tai, kad visos valstybės narės yra įstojusios į TVF, todėl turi teisę prašyti finansinės paramos, bendradarbiaudamos su ES institucijomis, įvertinant ES ir atitinkamos valstybės narės interesus; pažymi, kad atsižvelgiant į šios krizės mastą, nebūtų užtekę vien tik remtis finansinėmis TVF priemonėmis norint išspręsti valstybių, kurioms reikėjo finansinės paramos, problemas;

25.  pažymi, kad TVF aiškiai nurodė Graikijos programos riziką, visų pirma skolos tvarumo požiūriu; pastebi, kad TVF ne tik pritarė tam, kad programas rengtų ir dėl jų derėtųsi trejetas, bet ir nusprendė pakeisti savo skolinimo išskirtiniais atvejais politikos skolos tvarumo kriterijų, kad galėtų suteikti paskolą Graikijai, Airijai ir Portugalijai;

26.  atkreipia dėmesį į išreikštą susirūpinimą dėl skubios paramos likvidumui padidinti priemonių priežiūros, kurią vykdo ECB; mano, kad ECB taikomai mokumo sampratai trūksta skaidrumo ir nuspėjamumo;

27.  pažymi, kad ES ir tarptautinės institucijos nepasirengusios didelio masto valstybės skolos krizei, taip pat jos įvairiems šaltiniams ir pasekmėms euro zonoje, be kita ko, susijusiems su pačia sunkiausia finansų krize nuo 1929 m.; apgailestauja, kad nėra tinkamo teisinio pagrindo tokio pobūdžio krizės problemoms spręsti; pripažįsta pastangas reaguoti greitai ir ryžtingai, bet apgailestauja dėl to, kad Taryba nuolat atsisako parengti ilgalaikį, išsamų ir sistemingą sprendimą; apgailestauja dėl to, kad nebuvo veiksmingai panaudoti ES struktūriniai fondai ir politikos kryptys, kurių tikslas – ilgalaikė ekonominė konvergencija Sąjungoje;

28.  atkreipia dėmesį į tai, kad ES struktūrinių fondų bendro finansavimo procentinis dydis kai kurioms labiausiai krizės paveiktoms ir pagal koregavimo programą finansinę paramą gavusioms valstybėms narėms padidintas iki 95 proc.; pabrėžia, kad reikia stiprinti vietos ir nacionalines administracijas, kad jos galėtų įgyvendinti ES teisės aktus ir programas ir taip sparčiau įsisavinti struktūrinių fondų lėšas;

29.  nepaisant to, kas pasakyta, pripažįsta, kad didžiulis iššūkis, su kuriuo susidūrė trejetas kilus krizei, buvo išskirtinis dėl, be kita ko, prastos valstybių finansų būklės, būtinybės kai kuriose valstybėse narėse vykdyti struktūrines reformas, nepakankamo finansinių paslaugų reguliavimo Europos ir nacionaliniu lygmeniu ir per daugelį metų susidariusių didelių makroekonominių disbalansų, taip pat dėl nesėkmingo politikos taikymo ir institucijų veiklos ir to, kad daugelis tradicinių makroekonominių priemonių, pvz., biudžeto politika ar išorinė devalvacija, nebuvo prieinamos dėl pinigų sąjungos apribojimų ir euro zonos neišbaigtumo; be to, atkreipia dėmesį į didelę skubą, iš dalies susijusią su tuo, kad prašymai suteikti finansinę paramą daugiausia pateikti tuo metu, kai valstybės jau buvo arti prie įsipareigojimų neįvykdymo ribos ir buvo praradusios galimybę naudotis rinkomis, kai reikėjo pašalinti teisines kliūtis, buvo juntama baimė dėl euro zonos žlugimo, buvo akivaizdus poreikis pasiekti politinius susitarimus ir priimti sprendimus dėl reformų, pasaulio ekonomika patyrė didelį nuosmukį ir kai kurių valstybių, turėjusių prisidėti prie finansinės paramos, jų pačių viešojo ir privačiojo sektorių skolos didėjo nerimą keliančiu tempu;

30.  smerkia tai, kad derybos dėl susitarimo memorandumų buvo neskaidrios; atkreipia dėmesį į tai, kad būtina įvertinti, ar oficialūs dokumentai buvo laiku perduoti ir apsvarstyti nacionaliniuose parlamentuose ir Europos Parlamente ir tinkamai aptarti su socialiniais partneriais; taip pat atkreipia dėmesį į galimas neigiamas tokios praktikos, kai su piliečių teisėmis susijusi informacija slepiama, pasekmes atitinkamų šalių politinės situacijos stabilumui ir piliečių pasitikėjimui demokratija ir Europos projektu;

31.  pažymi, kad susitarimo memorandumuose pateiktos rekomendacijos prieštarauja Lisabonos strategijoje ir strategijoje „Europa 2020“ nustatytai modernizavimo politikai; be to, pažymi, kad susitarimo memorandumus pasirašiusioms valstybėms narėms netaikomi jokie Europos semestro ataskaitų teikimo procesai, įskaitant ataskaitų teikimą dėl kovos su skurdu ir socialinės įtraukties tikslų, ir joms neteikiamos konkrečioms šalims pritaikytos rekomendacijos, išskyrus rekomendacijas dėl susitarimo memorandumų įgyvendinimo; primena, kad įgyvendinant Sąjungos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją, kaip numatyta Reglamento (ES) Nr. 472/2013 7 straipsnio 1 dalyje, susitarimo memorandumus reikia pritaikyti atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės darbo užmokesčio nustatymo praktiką ir už tai atsakingas institucijas ir į nacionalinę reformų programą; primygtinai ragina tai padaryti ten, kur tai dar nedaroma; vis dėl to pažymi, kad tokią padėtį galima iš dalies paaiškinti, net jei jos visiškai negalima pateisinti, nes programos turėjo būti įgyvendintos per labai trumpą laiką sudėtingomis politinėmis, ekonominėmis ir finansinėmis aplinkybėmis;

32.  apgailestauja, kad Graikijai, Airijai ir Portugalijai skirtose programose įtraukta nemažai išsamių nurodymų, susijusių su sveikatos apsaugos sistemų reforma ir išlaidų mažinimu; apgailestauja dėl to, kad vykdant programas neįsipareigojama laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ar Sutarčių nuostatų, ypač SESV 168 straipsnio 7 dalies;

33.  atkreipia dėmesį į tai, kad ES finansų ministrai patvirtino makroekonominio koregavimo programas;

Dabartinė ekonominė ir socialinė padėtis

34.  apgailestauja, kad dėl įgyvendintų priemonių trumpuoju laikotarpiu padidėjo pajamų paskirstymo nelygybė; pažymi, kad šiose keturiose valstybėse tokia nelygybė viršijo vidurkį; pažymi, kad dėl mažinamų socialinių išmokų, ribojamų socialinių paslaugų ir didėjančio nedarbo, susijusių su taikomomis makroekonominėms problemoms spręsti skirtų programų priemonėmis, taip pat dėl mažinamo darbo užmokesčio didėja skurdas;

35.  atkreipia dėmesį į nepriimtiną nedarbo, ilgalaikio nedarbo ir jaunimo nedarbo lygį, ypač keturiose šalyse, kuriose įgyvendinamos paramos programos; pabrėžia, kad jaunimo nedarbo lygis kelia pavojų ekonominės plėtros ateityje galimybėms, kaip rodo jaunų migrantų iš pietų Europos valstybių ir Airijos srautas, dėl kurio kyla protų nutekėjimo rizika; primena, kad švietimas, mokymas ir tvirtas mokslinis ir technologinis pagrindas sistemingai nurodomi kaip esminė šių valstybių ekonomikos struktūrinio atotrūkio mažinimo priemonė; todėl pritaria naujausioms ES lygmens jaunimo švietimo ir užimtumo iniciatyvoms, programai Erasmus+, jaunimo užimtumo iniciatyvai ir tam, kad ES programai „Jaunimo garantijos“ skiriami 6 mlrd. EUR, bet ragina skirti dar daugiau dėmesio politinėms ir ekonominėms priemonėms, siekiant spręsti šias problemas; pabrėžia, kad su užimtumu susijusios kompetencijos priklauso pirmiausia valstybėms narėms; todėl ragina valstybes nares toliau modernizuoti savo nacionalines švietimo sistemas ir imtis spręsti jaunimo nedarbo problemas;

36.  palankiai vertina tai, kad programa Airijoje baigta, kadangi trejeto misijos nutrauktos ir 2014 m. sausio 7 d. valstybei pavyko sėkmingai pasinaudoti obligacijų rinkomis, taip pat tai, kad numatoma programos įgyvendinimo pabaiga Portugalijoje; pripažįsta, kad Graikijoje atliktas precedento neturintis fiskalinis koregavimas, tačiau apgailestauja dėl nevienodų rezultatų Graikijoje, nepaisant to, kad joje buvo imtasi precedento neturinčių reformų; pripažįsta labai daug jėgų pareikalavusias pastangas, kurias dėjo valstybių, kuriose vykdomos koregavimo programos, atskiri asmenys, šeimos, įmonės ir kitos pilietinės visuomenės institucijos; pažymi, kad kai kuriose programos šalyse pastebimi pirmi dalinio ekonomikos atsigavimo ženklai; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad vis dar didelis nedarbo lygis stabdo ekonomikos atsigavimą ir kad vis dar būtina ir toliau dėti plataus užmojo nacionalinio ir ES lygmens pastangas;

Trejetas: ekonominis matmuo ir sprendimų teorinis pagrindas bei poveikis

37.  pabrėžia, kad siekiant parengti patikimas ir veiksmingas koregavimo programas, būtina taikyti tinkamus konkrečios šalies ir visos euro zonos ekonomikos modelius, grindžiamus atsargiomis prielaidomis, nepriklausomais duomenimis, suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu ir skaidrumu, ir pripažinti, kad ekonominėms prognozėms paprastai būdingas tam tikras netikrumas ir nenuspėjamumas; apgailestauja, kad ne visada prieinama tiksli statistika ir informacija;

38.  palankiai vertina tai, kad suteikta finansinė parama trumpuoju laikotarpiu padėjo pasiekti tikslą išvengti nevaldomo įsipareigojimų dėl valstybės skolos nevykdymo, dėl kurio būtų kilusios itin sunkios ekonominės ir socialinės pasekmės, kurios galbūt būtų dar sunkesnės nei dabartinės, taip pat išvengti neigiamo šalutinio poveikio kitoms valstybėms, kurio žalą sunku apskaičiuoti, ir galbūt priverstinio šalių pasitraukimo iš euro zonos; tačiau atkreipia dėmesį, jog nėra jokių garantijų, kad tokio poveikio pavyks išvengti ilguoju laikotarpiu; taip pat pažymi, kad finansinės paramos ir koregavimo programa Graikijoje nepadėjo išvengti nei nevaldomo įsipareigojimų nevykdymo, nei šalutinio krizės poveikio kitoms valstybėms narėms, ir kad rinkos pasitikėjimas buvo atkurtas ir valstybės skolos priemonių palūkanų normų skirtumai ėmė mažėti tiktai tada, kai ECB 2012 m. rugpjūčio mėn. papildė savo iki tol vykdytus veiksmus vienakrypčių pinigų politikos sandorių programa; apgailestauja dėl ekonomikos ir socialinio nuosmukio, kuris tapo akivaizdus, kai pradėtos taikyti fiskalinės ir makroekonominės taisomosios priemonės; pažymi, kad be ES ir TVF finansinės ir techninės paramos ekonominės ir socialinės pasekmės būtų buvusios skaudesnės;

39.  pažymi, kad nuo pat pradžių trejetas skelbė išsamius padėties vertinimo dokumentus, beprecedenčių problemų sprendimo strategiją, kartu su atitinkamomis nacionalinėmis vyriausybėmis parengtus politinių priemonių rinkinius ir ekonomines prognozes – visi šie dokumentai reguliariai atnaujinami; pažymi, kad šie dokumentai neleido visuomenei susidaryti bendros nuomonės apie derybas ir todėl jie nėra pakankama atskaitomybės priemonė;

40.  apgailestauja dėl to, kad trejetas kartais darė per daug optimistines prielaidas, ypač dėl augimo ir nedarbo, kurios, be kita ko, buvo susijusios su nepakankamai įvertintu tarpvalstybiniu šalutiniu poveikiu (kaip Komisija pripažino savo ataskaitoje „Fiskalinė konsolidacija ir krizės šalutinis poveikis euro zonos periferijoje ir centre“), politiniu pasipriešinimu pokyčiams kai kuriose valstybėse narėse ir koregavimo ekonominiu ir socialiniu poveikiu; apgailestauja dėl to, kad tai taip pat turėjo įtakos trejeto atliekamai fiskalinės konsolidacijos ir augimo sąveikos analizei; pažymi, kad dėl šios priežasties nebuvo galima pasiekti fiskalinių tikslų per numatytą laiką;

41.  atsižvelgdamas į klausymus daro išvadą, kad tarp koregavimo programos trukmės ir pagalbos, kuri skirta per specialius fondus, pvz., ESM, yra tvirtas ryšys, todėl ilgesnis koregavimo laikotarpis neišvengiamai reikštų gerokai didesnes sumas, kurias turėtų skirti ir garantuoti kitos euro zonos šalys ir TVF, o tai, įvertinus jau ir taip labai dideles skiriamas sumas, politiniu požiūriu nebuvo laikoma įvykdomu dalyku; atkreipia dėmesį į tai, kad koregavimo programų trukmė ir grąžinimo laikotarpiai yra daug ilgesni nei įprastų TVF finansinės paramos programų;

42.  teigiamai vertina tai, kad, pradėjus įgyvendinti atitinkamas paramos programas visose programos šalyse sumažinti struktūriniai deficitai; apgailestauja dėl to, kad šiomis priemonėmis nepavyko sumažinti valstybės skolos ir BVP santykių; pažymi, kad, priešingai, valstybės skolos ir BVP santykis visose šalyse, kuriose taikomos programos, gerokai padidėjo, kadangi gavus sąlygines paskolas natūraliai padidėja valstybės skola ir kadangi įgyvendinama politika trumpuoju laikotarpiu turi recesijos poveikį; taip pat mano, kad itin svarbu tiksliai įvertinti fiskalinius daugiklius, kad fiskalinis koregavimas galėtų sumažinti skolos ir BVP santykį; pažymi, kad ilgalaikiam stabilumui užtikrinti būtina pažanga siekiant tvaresnio privačiojo sektoriaus skolos lygio; pripažįsta, kad dažniausiai praeina keleri metai, kol struktūrinės reformos gali reikšmingai padėti didinti gamybos apimtį ir užimtumą;

43.  mano, kad sudėtinga užtikrintai įvertinti fiskalinius daugiklius; šiuo atžvilgiu primena, kad TVF savo ekonomikos augimo prognozėse, pateiktose iki 2012 m. spalio mėn.; pažymi, kad į šį laikotarpį patenka visų šiame pranešime nagrinėjamų pradinių susitarimo memorandumų, išskyrus vieną, išvados ; primena, jog Europos Komisija 2012 m. lapkričio mėn. nurodė, kad klaidų teikiant prognozes buvo padaryta ne dėl nepakankamo fiskalinių daugiklių įvertinimo; tačiau atkreipia dėmesį, kad Komisija savo pateiktuose klausimyno atsakymuose nurodė, kad fiskaliniai daugikliai dažnai dabartinėmis aplinkybėmis yra didesni nei įprastiniais laikais; supranta, kad fiskaliniai daugikliai yra iš dalies endogeniniai ir keičiasi keičiantis makroekonominėms sąlygoms; atkreipia dėmesį, kad į šį aiškiai matomą Europos Komisijos ir TVF pozicijų dėl fiskalinių daugiklių dydžio skirtumą nebuvo tinkamai sureaguota trejetui patvirtinant bendrą poziciją;

44.  atkreipia dėmesį, kad TVF iškeltas uždavinys jam vykdant paramos veiksmus pagal trejeto programą yra vidinė devalvacija, įskaitant darbo užmokesčio ir pensijų mažinimus, tačiau Komisija niekada aiškiai nepritarė šiam tikslui; pažymi, kad Komisijos pabrėžiamas tikslas visose keturiose šalyse, kuriose vykdomos nagrinėjamos programos, yra fiskalinė konsolidacija; pripažįsta šiuos TVF ir Komisijos prioritetų skirtumus ir konstatuoja šį preliminarų dviejų institucijų tikslų neatitikimą; pažymi, kad kartu nuspręsta remtis abiejų priemonių deriniu ir struktūrinėmis reformomis, kitomis priemonėmis papildant šį metodą; pažymi, kad vykdant fiskalinę konsolidaciją ir kartu taikant ribojamąją darbo užmokesčio politiką sumažėjo tiek viešojo, tiek privačiojo sektorių paklausa; pažymi, kad tiek programos šalių pramonės bazės, tiek institucinių struktūrų pertvarkos, paverčiant jas tvaresnėmis ir efektyvesnėmis, tikslas susilaukė mažiau dėmesio nei pirmiau minėti tikslai;

45.  mano, kad per mažai dėmesio skirta koregavimo strategijų sukeliamam neigiamam ekonominiam ir socialiniam poveikiui programos šalyse švelninti; primena krizės ištakas; apgailestauja dėl to, kad visais atvejais taikant vienodą krizės valdymo metodą nevisiškai atsižvelgiama į nustatytų politikos priemonių ekonominio ir socialinio poveikio pusiausvyrą;

46.  pabrėžia, kad nacionalinio lygmens atsakomybės prisiėmimas yra labai svarbus ir kad nesugebėjimas įgyvendinti sutartų priemonių neigiamai veikia numatomus rezultatus, atitinkamai valstybei sukeldamas papildomų sunkumų netgi ilgesniuoju laikotarpiu; atkreipia dėmesį į TVF patirtį, kad šalies atsakomybė galėtų būti vertinama kaip pats svarbiausias veiksnys siekiant sėkmingai įgyvendinti bet kokią finansinės paramos programą; tačiau pabrėžia, kad nacionalinio lygmens atsakomybės negalima užtikrinti, jei nėra užtikrinamas tinkamas demokratinis teisėtumas ir atskaitomybė tiek nacionaliniu lygmeniu, tiek ES lygmeniu; todėl pabrėžia, jog labai svarbu, kad nacionaliniai parlamentai apsvarstytų biudžetus ir įstatymus, kuriais įgyvendinamos ekonominio koregavimo programos, siekiant užtikrinti nacionalinio lygmens atskaitomybę ir skaidrumą;

47.  pabrėžia, kad didesnė lyčių lygybė – svarbus veiksnys kuriant tvirtesnę ekonomiką ir kad šio veiksnio niekada nereikėtų ignoruoti atliekant ekonominę analizę ar teikiant rekomendacijas;

Trejetas: institucinis matmuo ir demokratinis teisėtumas

48.  pažymi, kad dėl kintančio ES atsako į krizę, neaiškaus ECB vaidmens trejete ir trejeto sprendimų priėmimo proceso pobūdžio trejeto įgaliojimai vertinami kaip neaiškūs ir stokojantys skaidrumo bei demokratinės priežiūros;

49.  tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad 2013 m. gegužės 21 d. priimtas Reglamentas (ES) Nr. 472/2013 yra pirmasis, nors ir nepakankamas, žingsnis susisteminant priežiūros procedūras, taikomas finansinių sunkumų patiriančioms euro zonos šalims, ir kad juo suteikiami įgaliojimai trejetui; be kita ko, teigiamai vertina: nuostatas dėl valstybės skolos tvarumo vertinimo; skaidresnes procedūras, susijusias su makroekonominio koregavimo programų priėmimu, įskaitant poreikį atsižvelgti į neigiamą šalutinį poveikį, taip pat makroekonominius ir finansinius sukrėtimus ir Europos Parlamentui pavestas tikrinimo teises; nuostatas dėl socialinių partnerių dalyvavimo; reikalavimus aiškiai atsižvelgti į nacionalinę darbo užmokesčio nustatymo praktiką ir už tai atsakingas institucijas; būtinybę užtikrinti pakankamai lėšų pagrindinėms politikos kryptims, tokioms kaip švietimas ir sveikatos apsauga; taip pat atitinkamų Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų netaikymą valstybėms narėms, kurioms teikiama parama;

50.  atkreipia dėmesį į Euro grupės pirmininko pareiškimą, kad Euro grupė suteikia įgaliojimus Komisijai derėtis jos vardu dėl išsamių sąlygų, susietų su parama, kartu atsižvelgiant į valstybių narių nuomonę dėl pagrindinių sąlygų aspektų ir dėl finansinės paramos masto pagal jų finansinius suvaržymus; pažymi, kad pirmiau nurodyta tvarka, pagal kurią Euro grupė suteikia įgaliojimus Komisijai, nenurodyta ES teisės aktuose, kadangi Euro grupė nėra oficiali Europos Sąjungos institucija; pabrėžia, kad neatsižvelgiant į tai, kad Komisija veikia valstybių narių vardu, galutinė politinė atsakomybė už makroekonominio koregavimo programų parengimą ir tvirtinimą tenka ES finansų ministrams ir jų vyriausybėms; apgailestauja, kad kai Euro grupė prisiima ES lygmens vykdomosios valdžios įgaliojimus, neužtikrinamas jos demokratinis teisėtumas ir atskaitomybė ES lygmeniu;

51.  atkreipia dėmesį, kad gelbėjimo mechanizmai ir trejeto veikla buvo ad hoc pobūdžio, ir apgailestauja, kad nebuvo tinkamo teisinio pagrindo trejetui įsteigti remiantis Sąjungos pirmine teise, todėl įsteigti tarpvyriausybiniai mechanizmai, tokie kaip EFSF, o vėliau ESM; ragina užtikrinti, kad bet kokie būsimi sprendimai būtų priimami remiantis Sąjungos pirmine teise; pripažįsta, kad tam gali prireikti pakeisti Sutartį;

52.  yra susirūpinęs, jog buvęs Euro grupės pirmininkas Europos Parlamente pripažino, kad Euro grupė pritarė trejeto rekomendacijoms išsamiai neapsvarsčiusi konkrečių jų politinių padarinių; pabrėžia, kad, jei tai tiesa, tai neatleidžia euro zonos finansų ministrų nuo jų politinės atsakomybės už makroekonominio koregavimo programas ir susitarimo memorandumus; pažymi, kad toks pripažinimas kelia abejonių dėl neaiškios tiek Komisijai, tiek ECB pavestų „techninių konsultacijų“ ir „Euro grupės tarpininkavimo“ funkcijų rengiant, įgyvendinant ir vertinant paramos programas apimties; šiuo klausimu apgailestauja dėl to, kad trūksta aiškių kiekvienu konkrečiu atveju Tarybos ir Euro grupės Komisijai suteiktų įgaliojimų, už kuriuos būtų atsiskaitoma;

53.  abejoja dėl Komisijos dvejopo vaidmens trejete, t. y. kaip valstybių narių atstovės ir ES institucijos; tvirtina, kad gali kilti interesų konfliktas tarp Komisijos vaidmens trejete ir jos pareigos būti Sutarčių ir Bendrijos teisyno sergėtoja, ypač tokiose politikos srityse kaip konkurencija, valstybės pagalbos politika ir socialinė sanglauda, taip pat valstybių narių darbo užmokesčio ir socialinės politikos srityje, kurioje Komisija neturi jokios kompetencijos, ir pareigos laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos; atkreipia dėmesį į tai, kad tokia situacija prieštarauja įprastam Komisijos vaidmeniui, t. y. veikti kaip nepriklausomai atstovei, pagal Sutartyse nustatytas ribas saugančiai ES interesus ir užtikrinančiai, kad būtų įgyvendinamos ES taisyklės;

54.  taip pat atkreipia dėmesį į galimą ECB, kaip techninio patarėjo, dabartinio vaidmens trejete ir jo, kaip keturių valstybių narių kreditoriaus, statuso interesų konfliktą, taip pat į Sutartyje nustatytus ECB įgaliojimus, kadangi jo paties veiksmai tapo priklausomi nuo sprendimų, kuriuos priimant jis dalyvauja; nepaisant to, palankiai vertina jo indėlį sprendžiant krizės problemas, bet reikalauja, kad būtų nuodugniai išanalizuoti galimi ECB interesų konfliktai, visų pirma susiję su esmine likvidumo politika; pažymi, kad krizės laikotarpiu ECB turėjo labai svarbios informacijos apie bankų sektoriaus būklę ir apskritai finansinį stabilumą ir kad, turėdamas šios informacijos, jis vėliau darė politinę įtaką sprendimus priimantiems subjektams, bent jau Graikijos skolos restruktūrizavimo atveju, kai ECB primygtinai reikalavo, kad iš jo turimų vyriausybės obligacijų būtų pašalintos bendrų veiksmų sąlygos, taip pat Kipro skubios pagalbos likvidumui padidinti veiksmų ir Airijos pirmaeilių obligacijų turėtojų neįtraukimo į gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę atvejais; ragina ECB paskelbti Jean-Claude Trichet 2010 m. lapkričio 19 d. laišką tuometiniam Airijos finansų ministrui, kaip to reikalauja Europos ombudsmenas;

55.  pažymi, jog ECB vaidmuo nepakankamai apibrėžtas, nes ESM sutartyje ir Reglamente (ES) Nr. 472/2013 nurodyta, kad Komisija turėtų dirbti „kartu su ECB“, taigi, ECB numatyta tik patariamoji funkcija; pažymi, kad Euro grupė paprašė ECB dalyvauti kaip kompetentingą žinių teikėją, kuris papildytų kitų trejeto partnerių nuomones, ir kad Teisingumo Teismas Pringle byloje priėmė sprendimą, kad ESM sutartimi ECB skirtos užduotys atitinka įvairias užduotis, kurias ECB paveda SESV ir ECBS [ir ECB] statutas, jeigu visada vykdomos tam tikros sąlygos; atkreipia dėmesį į Euro grupės atsakomybę suteikiant ECB galimybes veikti trejeto sudėtyje, bet primena, kad SESV numatoma, jog ECB įgaliojimai apims pinigų politikos ir finansų stabilumo sritis, ir kad ECB dalyvavimas priimant sprendimus, susijusius su biudžeto, fiskaline ir struktūrine politika, Sutartyse nenumatytas; primena, kad SESV 127 straipsnis numato, kad, nepažeisdama kainų stabilumo tikslo, ECBS remia Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nustatytų Sąjungos tikslų;

56.  atkreipia dėmesį į iš esmės silpną trejeto demokratinę atskaitomybę nacionaliniu lygmeniu programos šalyse; vis dėlto pažymi, kad ši demokratinė atskaitomybė šalyse yra skirtinga ir priklauso nuo nacionalinių vykdomųjų institucijų valios ir veiksmingų nacionalinių parlamentų priežiūros gebėjimų, kaip rodo Kipro parlamento, kuris atsisakė pirminio susitarimo memorandumo, atvejis; tačiau pažymi, kad nacionaliniams parlamentams tuo metu, kai su jais konsultuotasi, teko rinktis arba neįvykdyti savo skolos įsipareigojimų, arba priimti susitarimo memorandumus, dėl kurių susitarė trejetas ir nacionalinės valdžios institucijos; atkreipia dėmesį, kad Portugalijos nacionalinis parlamentas neratifikavo susitarimo memorandumo; su susirūpinimu pažymi, kad trejetą sudaro trys nepriklausomos institucijos su nevienodai paskirstyta atsakomybe, turinčios skirtingus įgaliojimus ir derybų bei sprendimų priėmimo struktūras su skirtingu atskaitomybės lygiu, ir tai lėmė viso trejeto tinkamos priežiūros ir demokratinės atskaitomybės stoką;

57.  apgailestauja, kad dėl savo statutų TVF negali oficialiai atvykti į nacionalinius parlamentus ar Europos Parlamentą ar atsiskaityti jiems raštu; pažymi, kad TVF valdymo struktūra numato TVF valdybos atskaitomybę 188 šalims narėms; pabrėžia, kad TVF, kaip skolintojo paskutiniu atveju, suteikiančio iki vieno trečdalio lėšų, dalyvavimas suteikia šiai institucijai antraeilį vaidmenį;

58.  pažymi, kad po trejeto parengiamosios veiklos Euro grupė ir TVF atskirai ir pagal savo atitinkamus teisinius statutus ir vaidmenis priima oficialius sprendimus ir todėl atitinkamai prisiima politinę atsakomybę už trejeto veiksmus; taip pat pažymi, kad svarbiausias vaidmuo šiuo metu suteiktas ESM kaip organizacijai, atsakingai už sprendimų dėl euro zonos valstybių narių teikiamos finansinės paramos priėmimą, todėl euro zonos valstybių narių nacionalinės vykdomosios institucijos, įskaitant tiesiogiai susijusių valstybių narių vyriausybes, yra iš esmės susijusios su visais priimamais sprendimais;

59.  pažymi, kad trejeto demokratinis teisėtumas nacionaliniu lygmeniu susijęs su Euro grupės ir ECOFIN tarybos narių politine atsakomybe savo atitinkamiems nacionaliniams parlamentams; apgailestauja, kad trejetui dėl jo struktūros trūksta demokratinio teisėtumo priemonių ES lygmeniu;

60.  apgailestauja dėl to, kad ES institucijoms verčiama visa kaltė dėl valstybių narių makroekonominio koregavimo neigiamo poveikio, tačiau būtent valstybių narių finansų ministrams tenka politinė atsakomybė už trejetą ir jo veiksmus; pabrėžia, kad tai gali didinti euroskepticizmą, nors tai yra nacionalinio, o ne ES lygmens atsakomybė;

61.  ragina Euro grupę, Tarybą ir Europos Vadovų Tarybą prisiimti visišką atsakomybę už trejeto veiksmus;

62.  atkreipia dėmesį į tai, kad ESM yra tarpvyriausybinis organas, kuris nėra Europos Sąjungos teisinė struktūra, ir vykdant įprastinę procedūrą jam taikoma vienbalsiškumo taisyklė; todėl mano, kad reikia laikytis tarpusavio įsipareigojimo ir solidarumo principų; pažymi, kad ESM sutartimi nustatytas principas, pagal kurį suteikiant paskolą taikomos sąlygos, t. y. reikalaujama, kad būtų įgyvendinama makroekonominio koregavimo programa; atkreipia dėmesį į tai, kad ESM sutartyje sąlygų arba koregavimo programų turinys neapibrėžiamas, taigi suteikiama daug laisvės rekomenduojant tokias sąlygas;

63.  tikisi, kad nacionaliniai audito rūmai visapusiškai prisiims savo teisinę atsakomybę už finansinių operacijų teisėtumo bei tvarkingumo tvirtinimą ir priežiūros bei kontrolės sistemų veiksmingumo užtikrinimą; atitinkamai ragina aukščiausiąsias audito institucijas stiprinti savo bendradarbiavimą, ypač keistis geriausios praktikos pavyzdžiais;

Pasiūlymai ir rekomendacijos

64.  teigiamai vertina Komisijos, ECB, Euro grupės pirmininko ir TVF bei Kipro, Airijos, Graikijos ir Portugalijos nacionalinių vyriausybių ir centrinių bankų, taip pat socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės atstovų norą bendradarbiauti ir dalyvauti Parlamento atliekamame trejeto vaidmens ir veiksmų vertinime, be kita ko, užpildant išsamų klausimyną ir (arba) dalyvaujant oficialiuose ir neoficialiuose klausymuose;

65.  apgailestauja, kad Europos Vadovų Taryba nepakankamai atsižvelgė į 2011 m. liepos 6 d. Parlamento rezoliucijoje dėl finansų, ekonomikos ir socialinės krizės pateiktus pasiūlymus; pabrėžia, kad įgyvendinus šiuos pasiūlymus būtų buvusios sudarytos palankios sąlygos ekonominei ir socialinei sanglaudai ekonominėje ir pinigų sąjungoje, taip pat būtų buvęs suteiktas visapusiškas demokratinis teisėtumas ekonomikos ir biudžeto politikos koordinavimo priemonėms;

Trumpos ir vidutinės trukmės laikotarpio perspektyva

66.  ragina pirmiausiai nustatyti aiškias, skaidrias ir privalomas taisykles, taikytinas trejeto institucijų tarpusavio sąveikos ir užduočių bei atsakomybės pasiskirstymo tvarkai; yra įsitikinęs, kad aiškiai apibrėžti bei atskirti užduotis būtina siekiant padidinti skaidrumą, užtikrinti galimybę taikyti griežtesnę demokratinę trejeto kontrolę ir sukurti pagrindus pasitikėjimui trejeto veikla;

67.  ragina sukurti dabar įgyvendinamoms ir būsimoms finansinės paramos programoms skirtą geresnę komunikacijos strategiją; primygtinai teigia, kad šiam klausimui reikia suteikti didžiausią prioritetą, nes neveikimas šioje srityje galiausiai pakenks Sąjungos įvaizdžiui;

68.  ragina skaidriai įvertinti sutarčių skyrimą išorės konsultantams, kai nėra skelbiami viešieji konkursai, mokamas labai didelis atlygis ir esama galimų interesų konfliktų;

Ekonominis ir socialinis poveikis

69.  primena, kad Europos Parlamento pozicijoje dėl Reglamento (ES) Nr. 472/2013 siūlyta pateiktas naujas nuostatas, pagal kurias į makroekonominio koregavimo programas būtų reikalaujama įtraukti nenumatytų atvejų planus, taikytinus tuo atveju, jeigu pradinių prognozių scenarijai nepasitvirtintų arba jeigu nepavyktų įgyvendinti numatytų tikslų dėl aplinkybių, kurių paramą gaunanti valstybė narė negali valdyti, pavyzdžiui, dėl netikėtų tarptautinių ekonominių sukrėtimų; pabrėžia, kad tokie planai yra būtina apdairaus politikos formavimo sąlyga, atsižvelgiant į tai, kad ekonominiai modeliai, kuriais grindžiamos programos įgyvendinimo prognozės, kaip matome visose valstybėse narėse, kuriose vykdomos paramos programos, yra silpni ir nepakankamai patikimi;

70.  primygtinai ragina ES vykdyti nuodugnią valstybių narių finansinės, fiskalinės ir ekonominės padėties raidos stebėseną ir sukurti institucinę teigiamų paskatų sistemą, kad valstybės narės, kurios taiko geriausią praktiką šioje srityje ir kurios visapusiškai laikosi joms skirtų koregavimo programų, gautų deramą atlygį;

71.  reikalauja, kad trejetas įvertintų dabartinių diskusijų dėl fiskalinių daugiklių padėtį ir, atsižvelgdamas į naujausius empirinius rezultatus, išnagrinėtų galimybę persvarstyti susitarimo memorandumus;

72.  prašo trejeto atlikti naujus skolos tvarumo vertinimus ir skubiai imtis spręsti problemas, susijusias su būtinybe sumažinti Graikijos valstybės skolos naštą ir didelį kapitalo nutekėjimą iš Graikijos, kurios labai prisideda prie dabartiniam šalies ekonomikos nuosmukiui būdingo ydingo rato; primena, kad be pagrindinės obligacijų sumos vertės sumažinimo yra dar keletas galimybių atlikti skolos restruktūrizavimą, pavyzdžiui, obligacijų apsikeitimo sandoriai, obligacijų išpirkimo terminų pratęsimas ir atkarpų sumažinimą; mano, kad reikėtų kruopščiai įvertinti įvairias skolos restruktūrizavimo galimybes;

73.  tvirtina, kad tais atvejais, kai susitarimo memorandumų nuostatos neatitinka Europos Sąjungos tikslų (t. y. siekio didinti užimtumą ir skatinti kurti geresnes gyvenimo bei darbo sąlygas, kad palaikant jų gerėjimą būtų galima siekti jų suderinimo, deramos socialinės apsaugos, įmonių vadovų ir darbuotojų dialogo, žmogiškųjų išteklių plėtotės siekiant nuolatinio didelio užimtumo ir kovojant su socialine atskirtimi, kaip nurodyta SESV 151 straipsnyje), būtina užtikrinti jų atitiktį; pritaria atsargiam fiskalinio koregavimo terminų, kurie jau įtvirtinti memorandumuose, nukėlimui mažėjant baimei dėl visuotinio nuosmukio; remia pasiūlymus atsižvelgiant į tolesnę makroekonominę raidą svarstyti kitus pakeitimus;

74.  apgailestauja, kad našta nebuvo pasidalyta tarp visų tų, kurie elgėsi neatsakingai, ir kad obligacijų turėtojų apsauga buvo vertinama kaip būtina ES siekiant finansinio stabilumo; prašo Tarybos pradėti taikyti sistemą dėl seniai įsigyto turto vertinimo, dėl kurios ji priėmė sprendimą, kad būtų nutrauktas ydingas ratas tarp valstybių ir bankų ir palengvinta Airijai, Graikijai, Portugalijai ir Kiprui tenkanti valstybės skolos našta; primygtinai ragina Euro grupę įvykdyti įsipareigojimą išnagrinėti Airijos finansų sektoriaus būklę siekiant dar labiau padidinti koregavimo Airijoje tvarumą, ir, atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta pirmiau, primygtinai ragina Euro grupę ištesėti Airijai duotą pažadą spręsti klausimą dėl šios bankų skolos naštos; mano, kad ypatingą dėmesį reikėtų skirti Stabilumo ir augimo pakto taikymui atitinkamai seniai susidariusiai skolai, kurią Airija laiko nesąžiningai užkrauta našta pagal persvarstyto pakto lankstumo nuostatas; mano, kad tolimesnėje ateityje paskirstant sąnaudas turėtų būti atsižvelgiama į apsaugotų obligacijų turėtojų pasiskirstymą; atkreipia dėmesį į Airijos valdžios institucijų reikalavimą perduoti valstybės skolos dalį, atitinkančią finansų sektoriaus gelbėjimo valstybės lėšomis išlaidas, ESM;

75.  rekomenduoja Komisijai, Euro grupei ir TVF toliau svarstyti sąlyginių konvertuojamųjų obligacijų idėją, pagal kurią paramą gaunančiose valstybėse narėse išleistų naujų valstybės skolos vertybinių popierių grąža siejama su ekonomikos augimu;

76.  primena, kad būtina taikyti mokestinių įplaukų apsaugos priemones, ypač programoje dalyvaujančioms šalims, įtvirtintas 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 472/2013 dėl euro zonos valstybių narių, kurios turi didelių finansinio stabilumo sunkumų arba kurioms tokie sunkumai gresia, ekonominės ir biudžeto priežiūros griežtinimo (pranešimą parengė J. P. Gauzès), pagal kurį „valstybė narė, prireikus bendradarbiaudama su Komisija ir kartu su ECB bei, atitinkamais atvejais, TVF, imasi priemonių, kuriomis siekiama sustiprinti pajamų surinkimo pajėgumų veiksmingumą ir kovoti su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu, kad būtų padidintos jos mokestinės pajamos“; primena, kad reikėtų skubiai imtis veiksmingų priemonių, skirtų kovai su fiskaliniu sukčiavimu tiek pačioje ES, tiek už jos ribų, taip pat jo prevencijai; rekomenduoja įgyvendinti priemones, kuriomis visi subjektai būtų priversti sąžiningai prisidėti prie mokestinių įplaukų;

77.  ragina viešai paskelbti gelbėjimo valstybės lėšomis naudojimo rezultatus; pabrėžia, kad turėtų būti paaiškintas lėšų, skirtų atitinkamai deficitui padengti, valdžios institucijų veiklai finansuoti ir privačių kreditorių lėšoms grąžinti, kiekis;

78.  ragina, kad dabar ir ateityje rengiant bei įgyvendinant koregavimo programas veiksmingai dalyvautų socialiniai partneriai; mano, kad vykdant programas pasiektų socialinių partnerių susitarimų turėtų būti laikomasi, jei tie susitarimai neprieštarauja programoms; pabrėžia, kad Reglamente (ES) Nr. 472/2013 numatyta, kad paramos programomis nepažeidžiama nacionalinė darbo užmokesčio nustatymo praktiką ir už tai atsakingų institucijų įgaliojimai;

79.  ragina rengiant ir įgyvendinant su investicijomis susijusias priemones ekonominės ir socialinės padėties atgaivinimo tikslais įtraukti EIB;

80.  apgailestauja dėl to, kad vykdant programas neįsipareigojama laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, Europos žmogaus teisių konvencijos ir Europos socialinės chartijos, nes tos programos nėra grindžiamos Sąjungos pirminės teisės aktais;

81.  pabrėžia, kad ES institucijos visais atvejais privalo laikytis Sąjungos teisės, įskaitant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją;

82.  pabrėžia, kad, siekiant ekonominio ir finansinio stabilumo valstybėse narėse ir Sąjungoje apskritai, reikia nepakenkti socialiniam stabilumui, Europos socialiniam modeliui ir ES piliečių socialinėms teisėms; pabrėžia, kad socialinių partnerių dalyvavimas vykdant Europos lygmens ekonominį dialogą, kaip numatyta Sutartyse, turi būti įtrauktas į politinę darbotvarkę; ragina, kad dabar ir ateityje rengiant bei įgyvendinant koregavimo programas būtinai dalyvautų socialiniai partneriai;

Komisija

83.  ragina užtikrinti visapusišką Reglamento (ES) Nr. 472/2013 įgyvendinimą ir visapusišką atsakomybę už jo įgyvendinimą; ragina Komisiją pradėti tarpinstitucines derybas su Parlamentu siekiant nustatyti bendrą procedūrą, pagal kurią Parlamento kompetentingas komitetas bus informuojamas apie makroekonominio koregavimo programos įgyvendinimo stebėsenos išvadas, taip pat apie pažangą, padarytą rengiant makroekonominio koregavimo programos projektą, numatytą Reglamento (ES) Nr. 472/2013 7 straipsnyje; primena Komisijai, kad ji turi atlikti savo rekomendacijų ir dalyvavimo trejeto veikloje ex post vertinimus ir paskelbti jų išvadas; prašo Komisijos įtraukti tokius vertinimus į peržiūros ataskaitą, numatytą Reglamento (ES) Nr. 472/2013 19 straipsnyje; primena Tarybai ir Komisijai, kad pagal Reglamento (ES) Nr. 472/2013 16 straipsnį valstybėms narėms, gavusioms finansinę paramą 2013 m. gegužės 30 d., minėtas reglamentas taikomas nuo tos dienos; ragina Tarybą ir Komisiją imtis veiksmų pagal SESV 265 straipsnį, kad ad hoc finansinės paramos programos būtų suderintos su Reglamente (ES) Nr. 472/2013 nurodytomis procedūromis ir aktais; ragina Komisiją ir teisės aktų leidėjus padaryti atitinkamas išvadas iš trejeto patirties ir į jas atsižvelgti planuojant ir įgyvendinant kitus EPS žingsnius, be kita ko, peržiūrint Reglamentą (ES) Nr. 472/2013;

84.  primena Komisijai ir Tarybai apie Parlamento poziciją dėl Reglamento (ES) Nr. 472/2013, priimtą per plenarinį posėdį; visų pirma pabrėžia, kad Parlamentas šioje pozicijoje išdėstė nuostatas, kurios suteiks galimybę toliau didinti sprendimų dėl makroekonominio koregavimo programų priėmimo proceso skaidrumą ir atskaitomybę, aiškiau ir tiksliau apibrėžti Komisijos įgaliojimus ir bendrą vaidmenį; prašo Komisijos dar kartą įvertinti šias nuostatas ir įtraukti jas į taikomą sistemą, jei bus teikiamas pasiūlymas dėl Reglamento (ES) Nr. 472/2013 dalinio keitimo; šiuo klausimu primena, kad ateityje už skubios paramos programų parengimą turi būti atsakinga Komisija, kuri atitinkamais atvejais turėtų prašyti trečiųjų subjektų, pavyzdžiui, ECB, TVF ar kitų įstaigų, patarimo;

85.  reikalauja visapusiškos Komisijos atskaitomybės, laikantis Reglamento (ES) Nr. 472/2013 nuostatų ir taikant griežtesnes nuostatas, kai ji veikia kaip ES paramos mechanizmo narė; prašo, kad, Komisijos atstovams tame mechanizme pradedant eiti pareigas, prieš tai jie būtų išklausyti Europos Parlamente; reikalauja, kad jie nuolat teiktų ataskaitas Parlamentui;

86.  siūlo, kad Komisija įsteigtų kiekvienai programoje dalyvaujančiai šaliai skirtą vadinamąją augimo darbo grupę, kurios nariais būtų, be kita ko, ekspertai iš valstybių narių ir EIB kartu su privačiojo sektoriaus ir pilietinės visuomenės atstovais, kad būtų suteikta galimybė prisiimti politinę atsakomybę, siūlyti alternatyvias augimo skatinimo priemones, kuriomis būtų papildytos fiskalinio konsolidavimo priemonės ir struktūrinės reformos; ši darbo grupė turėtų siekti tikslo atkurti pasitikėjimą, taigi ir sukurti palankias sąlygas investicijoms; Komisija turėtų remtis patirtimi, įgyta įgyvendinant vadinamąsias porines priemones, skirtas valstybių narių viešojo administravimo įstaigų ir paramą gaunančių šalių bendradarbiavimui;

87.  laikosi nuomonės, kad į padėtį visoje euro zonoje (įskaitant nacionalinės politikos šalutinį poveikį kitoms valstybėms narėms) reikėtų tinkamiau atsižvelgti svarstant galimybę taikyti makroekonominio disbalanso procedūrą arba Komisijai rengiant metinę augimo apžvalgą;

88.  mano, kad taikant makroekonominio disbalanso procedūrą taip pat turėtų būti aiškiai įvertinta, ar konkreti valstybė narė per daug pasikliauna tam tikru veiklos sektoriumi;

89.  prašo Komisijos nuodugniai įvertinti, atsižvelgiant į valstybės pagalbos teikimo taisykles, Europos centrinių bankų sistemos likvidumo didinimo priemones;

90.  paveda Komisijai, kaip Sutarčių sergėtojai, iki 2015 m. pabaigos pateikti išsamų koregavimo programų socialinių ir ekonominių padarinių atitinkamose keturiose šalyse įvertinimo tyrimą siekiant teisingai suprasti tiek trumpalaikį, tiek ilgalaikį programų poveikį, kad gautą informaciją būtų galima ateityje panaudoti parengiant paramos priemones; prašo Komisijos rengiant šį tyrimą pasinaudoti visomis atitinkamomis konsultacinėmis institucijomis, be kita ko, Ekonomikos ir finansų komitetu, Užimtumo komitetu ir Socialinės apsaugos komitetu, taip pat visapusiškai bendradarbiauti su Parlamentu; mano, kad Komisijos ataskaitoje taip pat reikėtų atsižvelgti į Europos pagrindinių teisių agentūros vertinimą;

91.  ragina Komisiją ir Tarybą užtikrinti, kad visi atitinkami Komisijos generaliniai direktoratai būtų įtraukti į diskusijas dėl susitarimo memorandumų ir dalyvautų priimant sprendimus dėl jų; atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad kartu su Ekonomikos ir finansų reikalų generaliniu direktoratu ir Vidaus rinkos ir paslaugų generaliniu direktoratu svarbų vaidmenį turėtų atlikti Užimtumo reikalų generalinis direktoratas, kuris užtikrintų, kad socialinis aspektas būtų vienas iš pagrindinių elementų derybose ir kad būtų atsižvelgta ir į socialinį poveikį;

Europos Centrinis Bankas (ECB)

92.  prašo, kad atliekant bet kokią trejeto sistemos pertvarką ECB vaidmuo būtų nuodugniai išnagrinėtas, siekiant suderinti jį su ECB įgaliojimais; ypač prašo skirti ECB aiškiai ir skaidriai apibrėžtą tylaus stebėtojo ir patarėjo vaidmenį, kartu neleidžiant jam būti visateisiu derybų partneriu ir nebeleidžiant kartu pasirašyti misijos tikslų dokumento;

93.  prašo ECB atlikti savo rekomendacijų ir dalyvavimo trejeto veikloje ex post vertinimus ir paskelbti jų rezultatus;

94.  rekomenduoja ECB atnaujinti savo gaires dėl skubios paramos likvidumui padidinti priemonių, pagrindines taisykles dėl užtikrinimo priemonių, kad būtų padidintas likvidumo didinimo paramą gaunančiose valstybėse narėse skaidrumas ir padidintas teisinis tikrumas, susijęs su Europos centrinių bankų sistemos naudojama mokumo samprata;

95.  ragina ECB ir nacionalinius centrinius bankus laiku skelbti išsamią informaciją apie skubias paramos likvidumui padidinti priemones, įskaitant informaciją apie paramos teikimo sąlygas, pvz., susijusias su mokumu, apie tai, kaip nacionaliniai centriniai bankai finansuoja tas priemones, kokia teisinė sistema taikoma ir kaip ji praktiškai veikia;

Tarptautinis valiutos fondas (TVF)

96.  mano, kad per daugelį finansinių programų rengimo ir įgyvendinimo metų ES institucijos įgijo patirties ir žinių, būtinų tam, kad galėtų pačios tas programas rengti ir įgyvendinti, o TVF dalyvavimą reikėtų keisti atsižvelgiant į šio pranešimo pasiūlymus;

97.  ragina siekti, kad bet koks TVF dalyvavimas euro zonoje ateityje būtų neprivalomas;

98.  ragina TVF persvarstyti savo būsimo dalyvavimo su ES susijusiose paramos programose mastą ir apsiriboti pokyčius skatinančio skolintojo, kuris skiria minimalų finansavimą ir teikia besiskolinančiai šaliai ir ES institucijoms žinias, kartu išlaikydamas galimybę nesutarimo atveju pasitraukti iš programos, vaidmeniu;

99.  prašo Komisijos pagal SEVS 138 straipsnį pasiūlyti tinkamas priemones, kuriomis būtų užtikrintas vieningas atstovavimas euro zonai tarptautinėse finansų įstaigose ir konferencijose ir ypač TVF, siekiant panaikinti dabartinę individualaus valstybių narių atstovavimo tarptautiniu lygmeniu sistemą; pažymi, kad tam reikia pakeisti TVF įstatus;

100.  ragina ad hoc konsultuotis su Parlamentu dėl TVF dalyvavimo euro zonoje;

Taryba ir Euro grupė

101.  ragina iš naujo įvertinti Euro grupės sprendimų priėmimo procesą ir įtraukti tinkamas su demokratine atskaitomybe nacionaliniu ir ES lygmenimis susijusias nuostatas; ragina nustatyti ES gaires, kuriomis būtų užtikrinta tinkama nacionaliniu lygmeniu įgyvendinamų priemonių demokratinė kontrolė, kuria atsižvelgiama į darbo vietų, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros ir švietimo kokybę ir užtikrinama visų asmenų prieiga prie socialinės apsaugos sistemų; siūlo nustatyti, kad Euro grupės nuolatinis pirmininkas vykdo vien šias pareigas; siūlo, kad jis būtų vienas iš Komisijos Pirmininko pavaduotojų ir turėtų atsiskaityti Parlamentui; ragina artimiausiai ateičiai numatyti nuolatinį trejeto ir Parlamento dialogą;

102.  ragina Euro grupę, Tarybą ir Europos Vadovų Tarybą prisiimti visišką atsakomybę už trejeto veiksmus; yra suinteresuotas tuo, kad visų pirma būtų pagerinta atskaitomybė už Euro grupės sprendimus, susijusius su finansine parama, nes didžiausia atsakomybė už makroekonominio koregavimo programas ir jų įgyvendinimą tenka finansų ministrams, nors dažnai jie nėra tiesiogiai atskaitingi už konkrečius sprendimus nei atitinkamam nacionaliniam parlamentui, nei Europos Parlamentui; mano, kad prieš suteikiant finansinę paramą Euro grupės pirmininkas turėtų būti išklausytas Europos Parlamente, o ES finansų ministrai – savo atitinkamame parlamente; pabrėžia, jog turėtų būti reikalaujama, kad ir Euro grupės pirmininkas, ir finansų ministrai nuolat teiktų ataskaitas Europos Parlamentui ir nacionaliniams parlamentams;

103.  primygtinai ragina visas valstybes nares prisiimti didesnę politinę atsakomybę nacionaliniu lygmeniu už pagal Europos semestro priemonę vykdomą veiklą ir priimamus sprendimus, taip pat įgyvendinti visas konkrečiai šaliai skirtose rekomendacijose nurodytas priemones ir reformas, dėl kurių jos susitarė; primena, kad, remiantis Komisijos vertinimu, palyginti su ankstesniais metais, padaryta didelė pažanga tik 15 proc. iš apytikriai 400 konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų;

Europos stabilumo mechanizmas (ESM)

104.  pabrėžia, kad laipsniškai panaikinus trejetą kuri nors institucija turės perimti vykdomų reformų tikrinimo funkciją;

105.  pabrėžia, kad Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) ir ESM kūrimas už Sąjungos institucijų ribų yra regresas Sąjungos raidoje, dėl kurio pirmiausiai nukenčia Parlamentas, Audito Rūmai ir Teisingumo Teismas;

106.  reikalauja, kad ESM būtų integruotas į Sąjungos teisės sistemą ir būtų plėtojamas Bendrijos metodo link, kaip numatyta ESM sutartyje; reikalauja, kad už ESM būtų atsiskaitoma Europos Parlamentui ir Europos Vadovų Tarybai, įskaitant atsiskaitymą už sprendimus suteikti finansinę paramą ir suteikti naujas paskolos dalis; pripažįsta, kad, kol valstybės narės moka tiesioginius įnašus ESM savo nacionalinių biudžetų lėšomis, šios dvi institucijos turėtų priimti sprendimus dėl finansinės paramos; ragina toliau plėtoti ESM, suteikti jam deramą skolinimo bei skolinimosi pajėgumą ir pradėti struktūrinį ESM valdytojų tarybos dialogą su Europos socialiniais partneriais, taip pat integruoti ESM į ES biudžetą; ragina ESM nariu iki tol, kol bus įgyvendintos minėtos nuostatos, artimiausiu metu vengti taikyti vienbalsiškumo reikalavimą, kad būtų sudarytos sąlygos standartinius sprendimus priimti kvalifikuota balsų dauguma, o ne vienbalsiai, taip pat sudaryti galimybes teikti prevencinę paramą;

107.  prašo Tarybos ir Euro grupės paisyti Europos Vadovų Tarybos pirmininko įsipareigojimo sudaryti tarpinstitucinį susitarimą su Europos Parlamentu, siekiant nustatyti tinkamą laikinąjį mechanizmą ESM atskaitomybei padidinti; šiuo klausimu taip pat ragina padidinti ESM valdančios tarybos posėdžių skaidrumą;

108.  pabrėžia, kad Teisingumo Teismo nagrinėjant T. Pringle bylą taikyta praktika ir jurisprudencija suteikia galimybę pasirašyti nuolatinę ESM sutartį ir įtraukti ESM į Bendrijos sistemą remiantis SESV 352 straipsniu; todėl ragina Komisiją iki 2014 m. pabaigos šiuo tikslu pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto;

Vidutinės ir ilgos trukmės laikotarpio perspektyva

109.  ragina susitarimo memorandumams taikyti Bendrijos teisėkūros sistemą, kad jais būtų skatinama patikima ir tvari konsolidavimo strategija ir kad jie padėtų siekti Sąjungos augimo strategijos tikslų bei socialinės sanglaudos ir užimtumo srityse nustatytų tikslų; rekomenduoja, kad, siekiant tinkamai demokratiškai įteisinti paramos programas, dėl derybų įgaliojimų būtų balsuojama Europos Parlamente ir kad su Parlamentu būtų konsultuojamasi dėl suderėtų susitarimo memorandumų;

110.  pakartoja savo raginimą, kad su EPS stiprinimu susiję sprendimai būtų priimami vadovaujantis Europos Sąjungos sutartimi; mano, kad nukrypimas nuo Bendrijos metodo ir dažnesnis tarpvyriausybinių susitarimų (pavyzdžiui, sutartinių susitarimų) naudojimas skaldo bei silpnina Sąjungą, įskaitant euro zoną, ir kelia abejonių dėl jos patikimumo; suvokia, kad, siekiant visapusiškai laikytis Bendrijos metodo toliau pertvarkant Sąjungos paramos mechanizmą, gali prireikti pakeisti sutartis ir pabrėžia, kad atliekant tokius pakeitimus turi visapusiškai dalyvauti Parlamentas ir jiems parengti turi būti sušauktas konventas;

111.  laikosi nuomonės, kad reikėtų išnagrinėti galimybę pakeisti Sutartį, kad dabartinio SESV 143 straipsnio taikymo sritis būtų išplėsta jį taikant visoms valstybėms narėms, užuot jį taikius tik euro zonai nepriklausančioms valstybėms narėms;

112.  ragina remiantis Sąjungos teisės nuostatomis įsteigti Europos valiutos fondą (EVF), kuriam būtų taikomas Bendrijos metodas; mano, kad toks EVF turėtų apjungti finansines ESM priemones, skirtas valstybėms, kurios turi mokėjimų balanso problemų arba kurioms gresia nemokumas, ir išteklius bei patirtį, kuriuos Komisija šioje srityje įgijo per pastarųjų kelerių metų laikotarpį; pažymi, kad tokia struktūra padėtų išvengti galimų interesų konfliktų, kurie neišvengiami dėl Komisijos dabar atliekamo Euro grupės agento vaidmens ir daug platesnę sritį apimančio Sutarčių sergėtojos vaidmens; mano, kad ESM turėtų būti taikomi griežčiausi demokratiniai atskaitomybės ir teisėtumo standartai; mano, kad tokia sistema užtikrintų sprendimų priėmimo proceso skaidrumą ir visų dalyvaujančių institucijų visapusišką atsakomybę ir atskaitomybę už savo veiksmus;

113.  laikosi nuomonės, kad Sutartį reikės pakeisti, siekiant visapusiškai įtvirtinti ES krizės prevencijos ir kovos su ja sistemą remiantis teisiškai patikimu ir ekonomiškai tvariu pagrindu;

114.  laikosi nuomonės, kad reikėtų apsvarstyti galimybę laikantis šešių teisės aktų rinkinio ir dviejų teisės aktų rinkinio taisyklių sukurti nemokumo grėsmę patiriančioms šalims skirtą mechanizmą, jame numatant aiškius procedūrinius veiksmus; šiuo klausimu ragina TVF – ir prašo Komisijos ir Tarybos įtikinti TVF – laikytis bendros pozicijos, kad būtų atnaujintos diskusijos dėl tarptautinio valstybės skolos restruktūrizavimo mechanizmo (angl. SDRM) siekiant įtvirtinti šioje srityje teisingą ir tvarią daugiašalę politiką;

115.  apibendrindamas savo rekomendacijas siūlo kiekvieno trejeto dalyvio funkcijas ir užduotis tiksliau apibrėžti taip:

116.  mano, kad šiuo pranešimu pradėtą darbą reikėtų vykdyti toliau; ragina kitos kadencijos Parlamentą tęsti darbą, susijusį su šiuo pranešimu, ir išplėtoti pagrindines jo išvadas bei toliau tirti jame svarstomus klausimus;

o
o   o

117.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Euro grupei, Komisijai, Europos Centriniam Bankui ir TVF.

(1) OL L 140, 2013 5 27, p. 1. (2) OL C 236 E, 2011 8 12, p. 57. (3) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0447. (4) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0332. (5) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0269. (6) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0430. (7) OL C 33 E, 2013 2 5, p. 140. (8) OL C 70 E, 2012 3 8, p. 19.