Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Tarybos metinį pranešimą Europos Parlamentui dėl bendros užsienio ir saugumo politikos,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 2, 3, 21, 24 ir 36 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į ES sutarties V antraštinę dalį ir į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV),

–  atsižvelgdamas į ES sutarties 21 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta, kad vyriausiasis įgaliotinis padeda Tarybai ir Komisijai užtikrinti Sąjungos išorės veiksmų įvairių sričių nuoseklumą,

–  atsižvelgdamas į ES sutarties 24 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad valstybės narės lojalumo ir savitarpio solidarumo dvasia aktyviai ir besąlygiškai remia Sąjungos užsienio ir saugumo politiką ir laikosi Sąjungos veiksmų šioje srityje, kad jos nesiima jokių veiksmų, prieštaraujančių Sąjungos interesams arba galinčių sumenkinti jos, kaip tarptautinių santykių darną skatinančios jėgos, veiksmingumą, ir kad Taryba ir vyriausiasis įgaliotinis užtikrina, kad būtų laikomasi šių principų,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 14 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. rugsėjo 6 d. Tarpparlamentinės konferencijos bendros užsienio ir saugumo politikos ir bendros saugumo ir gynybos politikos klausimais išvadas,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos pirmininko pavaduotojos bendrą komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl ES visapusiško požiūrio į išorės konfliktus ir krizes JOIN(2013) 30,

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 13 d. rekomendaciją Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, Tarybai ir Komisijai dėl EIVT organizavimo ir veikimo persvarstymo(1) ir į 2013 m. liepos mėn. Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės pristatytą 2013 m. EIVT apžvalgą(2),

–  atsižvelgdamas į savo rezoliucijas dėl BUSP ir BSGP, ypač į 2012 m. lapkričio 22 d. priimtą rezoliuciją dėl bendros saugumo ir gynybos politikos vaidmens krizių dėl klimato ir gaivalinių nelaimių atvejais(3),

–  atsižvelgdamas į Europos konsensusą dėl vystymosi,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. spalio 15 d. Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos pirmininko pavaduotojos ataskaitą dėl bendros saugumo ir gynybos politikos,

–  atsižvelgdamas į EIVT ataskaitą dėl BSGP krizės valdymo procedūrų pertvarkos, kurią 2013 m. birželio 18 d. patvirtino Politinis ir saugumo komitetas (PSK),

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų chartiją,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7-0138/2014),

A.  kadangi pagal Lisabonos sutartį ir dabartinius sprendimų priėmimo procesus jau reikalaujama, kad Sąjunga užtikrintų savo išorės veiksmų įvairių sričių bei jų ir kitų savo politikos krypčių suderinamumą; kadangi siekiant šio tikslo būtų geriau, kad išorės santykių srityje Parlamentas atliktų didesnį vaidmenį;

B.  kadangi visapusiškumas reiškia ne tik jungtinį ES priemonių ir išteklių panaudojimą, bet ir bendrą ES lygmens veikėjų bei valstybių narių atsakomybę – jų politikos priemonės, veiksmai ir parama turėtų prisidėti prie labiau suderintų ir veiksmingesnių ES išorės veiksmų;

C.  kadangi įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ES neseniai įgijo naujų priemonių išorės veiksmams įgyvendinti, teikiančių jai galimybę formuoti aktyvesnę, sutelktą ir tikrai savą užsienio politiką;

ES kintančiame pasaulyje

1.  mano, kad vyksta dideli geostrateginiai pokyčiai, pirmiausia dėl to, kad formuojasi daugiapolė tarptautinė arena ir nauji subjektai siekia konkurencingų plataus užmojo regioninių ir pasaulinių tikslų, didėja tarpusavio priklausomybė, kyla daugialypiai asimetriški pavojai, JAV saugumo politika perorientuojama į Azijos ir Ramiojo vandenyno šalis, vis aktyviau kovojama dėl energetinio ir išteklių saugumo, didėja klimato kaitos poveikis, taip pat dėl rimtos ir ilgai trunkančios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, kuri daro poveikį visoms ES valstybėms narėms;

2.  pabrėžia, kad tokiomis geopolitinėmis aplinkybėmis ES turi išsaugoti ir skatinti savo vertybes, interesus ir stabilumą pasaulyje, taip pat užtikrinti savo piliečių saugumą ir gerovę; pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu reikia naujo požiūrio, kad, bendradarbiaujant su mūsų strateginiais partneriais, būtų galima sukurti naują daugiapolio pasaulio tvarką, kuri būtų įtrauki, patikima, teisinga ir palanki bendradarbiauti, grindžiama pagarba žmogaus teisėms, teisinės valstybės ir demokratijos principams, ir kuria būtų siekiama skirtingas nuomones suderinti nesukeliant ginkluotų konfliktų;

Visapusiškas ES požiūris. Politinės sistemos įgyvendinimo padėtis

3.  pabrėžia, kad ES pranašumas yra tas, kad ji – visiškai laikydamasi JT chartijos nuostatų – gali sutelkti įvairių diplomatinių, saugumo, gynybos, ekonominių, prekybos, vystymo ir humanitarinių priemonių išteklius, ir tas, kad galimybe naudotis šiomis priemonėmis, taikant visapusišką požiūrį, jai suteikiama išskirtinio lankstumo veiksmingai spręsti sunkiausius tarptautinius klausimus ir pasiekti savus politikos tikslus;

4.  pabrėžia Europos Sąjungos išorės veiksmų veiksmingo koordinavimo ir suderinamumo svarbą; laikosi nuomonės, kad vystymosi, politikos ir saugumo sritys yra tarpusavyje susijusios ir kad ES reagavimo į sudėtingas ekstremalias situacijas pridėtinė vertė – tai jos gebėjimas sukurti įvairių sektorių ir institucijų sinergiją siekiant užtikrinti tvarius rezultatus vietoje ir pasiekti ilgalaikius strateginius tikslus;

5.  pabrėžia, kad šiandien visi svarbiausi tarptautiniai subjektai (įskaitant daugiašales organizacijas ir valstybes) visapusišką požiūrį laiko geriausiu būdu siekiant veiksmingai reaguoti į daugialypes krizes ir visame pasaulyje didinti žmogiškąjį saugumą, ir tai tiesiogiai susiję su seniai įtvirtintu pripažinimu, kad bandymai užtikrinti stabilumą taikant tik vienpusį požiūrį tikriausiai bus nesėkmingi;

6.  beje, primena, kad Jungtinės Tautos nuo 2006 m. parengė integruoto požiūrio į konfliktus ir pokonfliktinius atvejus koncepciją ir kad NATO narės 2010 m. Lisabonos aukščiausiojo lygio susitikime patvirtino naują strateginę koncepciją, kurios pagrindu raginama krizes valdyti vadovaujantis visapusišku požiūriu;

7.  pabrėžia, kad Lisabonos sutartyje numatyta sistema, kuria remdamasi Sąjunga, siekdama užtikrinti veiksmingesnius Sąjungos užsienio santykius, gali taikyti nuoseklesnį, bendresnį ir visapusiškesnį požiūrį, įskaitant trilypės pareigybės – Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai, kuris kartu yra Komisijos pirmininko pavaduotojas ir Užsienio reikalų tarybos pirmininkas – įsteigimą ir interesus vienijančios, veiksmingai veikiančios Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) sukūrimą;

8.  apgailestauja dėl to, kad, nepaisant Lisabonos sutarties inovacijų, Sąjungos išorės veiksmai ir toliau stokoja nuoseklumo srityse, susijusiose su saugumu, humanitariniais klausimais, vystymusi, prekyba, energetika, aplinka, migracija ir kitais pasauliniais klausimais; reiškia susirūpinimą dėl to, kad Komisija dažnai vadovaujasi ribojamuoju požiūriu, saugodama savo pačios kompetenciją šiose srityse ir kuo labiau mažindama koordinavimo su EIVT funkcijų skaičių;

9.  ragina valstybes nares vykdyti Sutartimi pagrįstus įsipareigojimus solidarumo dvasia aktyviai remti Sąjungos išorės santykius ir saugumo politiką ir įgyvendinant savo politikos priemones laikytis Sąjungos veiksmų šioje srityje; ragina valstybes nares atlikti konstruktyvų vaidmenį skatinant strateginį politikos koordinavimą ES lygmeniu; pabrėžia, kad ES užsienio politika gali būti veiksminga tik tuo atveju, jei valstybės narės norės ir galės formuluoti bendras politikos kryptis, ypač daugiašalėse organizacijose, pvz., Jungtinėse Tautose;

10.  teigiamai vertina 2013 m. gruodžio 11 d. bendrą komunikatą dėl ES visapusiško požiūrio į išorės konfliktus ir krizes; tačiau apgailestauja, kad jame daugiau remiamasi esamais procesais, o ne bandoma aiškintis naujus konkrečius būdus, kaip palengvinti institucinį ir praktinį bendradarbiavimą;

11.  primygtinai teigia, kad visapusiškas požiūris – tai įsipareigojimas, kuris yra bendras visiems ES subjektams ES institucijose, ES valstybėse narėse ir trečiosiose šalyse ir kad jo laikantis turi būti visapusiškai atsižvelgiama į konkrečias kiekvienos institucijos bei subjekto kompetencijos sritis;

12.  ragina aktyviai įsitraukti ir palaikyti dialogą su piliečiais ir pilietine visuomene siekiant užtikrinti visapusiško požiūrio ir apskritai ES užsienio politikos teisėtumą ir bendrą supratimą apie juos;

13.  mano, kad, siekiant įgyvendinti visapusiško požiūrio koncepciją, būtina imtis veiksmų toliau nurodytose keturiose srityse;

1.  Institucinis nuoseklumas

14.  mano, kad visapusiško požiūrio koncepcija turėtų būti suprantama kaip koordinuotas visų atitinkamų institucijų (EIVT ir atitinkamų Komisijos tarnybų, įskaitant ECHO, DEVCO, TRADE ir ELARG, taip pat Parlamento bei Tarybos) darbas siekiant bendrų tikslų pagal sutartą ES lygmeniu parengtą sistemą ir sutelkiant svarbiausias priemones, įskaitant, jei tai būtina atsižvelgiant į saugumo padėtį, BSGP; mano, kad iki šiol daugelyje krizės sričių, kuriose ES ėmėsi veiksmų, dėl institucinių ir procedūrinių trūkumų tokie suderinti ES išorės veiksmai dažniausiai buvo negalimi, o tai darė žalą ES, kaip pasaulinės veikėjos bei saugumo užtikrintojos, patikimumui;

15.  primena, kad EIVT ir trilypė Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio ir Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigybė Lisabonos sutartimi sukurtos tam, kad būtų užtikrintas ES išorės veiksmų vieningumas, nuoseklumas, matomumas ir veiksmingumas; pabrėžia, kad kol kas išnaudotos ne visos visų trijų vaidmenų galimybės; ragina sustiprinti be galo svarbų koordinuojamąjį Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio ir Komisijos pirmininko pavaduotojo kaip Komisijos pirmininko pavaduotojo vaidmenį pačioje Komisijoje, rengiant reguliarius oficialiai patvirtintus RELEX Komisijos narių kolegijos, kuriai vadovautų Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis ir Komisijos pirmininko pavaduotojas ir kuri būtų išplėsta įtraukiant atitinkamus Komisijos narius, susitikimus; ragina nedelsiant atlikti EIVT reformą, grindžiamą 2013 m. persvarstymu ir Parlamento gairėmis, siekiant kuo geriau panaudoti menkus finansinius išteklius;

16.  pabrėžia, kad, nors labai svarbu bendradarbiauti, būtina visapusiškai atsižvelgti į visų institucijų ir valstybių narių kompetencijos sritis ir procedūras; todėl ragina visus ES subjektus veikti gera valia ir dėti visas pastangas, kad būtų sudarytos sąlygos siekti visapusiško požiūrio;

17.  mano, kad, norint taikyti visapusišką požiūrį, EIVT struktūros turi būti reaguojančios, lanksčios ir veiksmingos; primena savo nuomonę, kad, kaip reikalauta Parlamento 2013 m. pranešime šiuo klausimu, siekiant užtikrinti veiksmingą sprendimų priėmimą ir EIVT priemonių naudojimą, įskaitant BSGP civilines ir karines priemones, reikėtų supaprastinti EIVT institucinę sistemą;

18.  pabrėžia, kad plėtojant visapusišką požiūrį taip pat turėtų būti užtikrintas lyčių aspekto integravimas į visų Sąjungos išorės veiksmų formulavimą, kūrimą ir įgyvendinimą ir lyčių pusiausvyra;

19.  pabrėžia svarbų tarpininkavimo ir dialogo vaidmenį užkertant kelią konfliktams, taip pat taikiam jų sprendimui; giria EIVT už padarytą pažangą stiprinant tarpininkavimo pajėgumus, pakartoja, jog pritaria, kad būtų toliau didinami Europos pajėgumai šioje srityje, taip pat ragina įtvirtinti, kad tarpininkavimas taptų svarbus standartinis bet kokio konkrečiam krizės regionui skirto būsimo visapusiško požiūrio aspektas; pabrėžia Parlamento vaidmenį formuluojant ir stebint bendrą užsienio politiką ir ragina kitos kadencijos Parlamentą užtikrinti jos veiksmingumą ir, svarbiausia, suderinamumą; atkreipia dėmesį į Parlamento pasirengimą aktyviai dalyvauti stebint rinkimus, tarpininkaujant ir remiant demokratiją; mano, kad Parlamentui dalyvaujant tarpininkavimo procesuose Ukrainoje ir buvusioje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje (BJRM) parodyta, kokį svarbų vaidmenį Parlamento nariai gali atlikti šioje srityje;

20.  primena, kad ypatingą dėmesį reikia skirti humanitarinės pagalbos principų (nepriklausomybės, nešališkumo, neutralumo) laikymuisi; mano, kad saugią prieigą prie nukentėjusių gyventojų ir humanitarinių darbuotojų saugumą pirmiausia lemia tai, kaip juos vertina įtakingi vietos subjektai, ir kad šie aspektai turėtų būti laikomi nepriklausomais nuo šališkų politinių interesų; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad Komisijos humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos tarnyba (ECHO) vis dar yra ES dalis, todėl yra tvirtai įsitikinęs, kad reikėtų dėti daugiau pastangų siekiant didinti ECHO ir EIVT bendradarbiavimą ir koordinavimą;

21.  teigiamai vertina 2013 m. gruodžio 11 d. bendrą komunikatą „ES visapusiškas požiūris į išorės konfliktus ir krizes“ (JOIN(2013) 0030), kuriuo numatoma galimybė išaiškinti ir parengti taikymui šį požiūrį naujomis Lisabonos sutartimi sudarytomis institucinėmis aplinkybėmis, taip pat sutvirtinti ES įsipareigojimą kurti išsamią veiklos išorės santykių srityje sistemą; pripažįsta sudėtingus uždavinius, kurie būdingi skatinant ir įgyvendinant tokio plataus užmojo politiką; ypač džiaugiasi, kad jame pabrėžiamas saugumo ir vystymosi ryšys, kuris turėtų būti svarbiausias pamatinis principas taikant ES visapusišką požiūrį;

22.  tvirtai remia tai, kad norima užtikrinti labiau suderintus išorės veiksmus; pabrėžia, kad ES neturėtų patvirtinti siauros visapusiško požiūrio apibrėžties; pritaria tam, kad bendru komunikatu skatinamas supratimas apie visapusišką požiūrį, apimantį visus konflikto ar kitos išorės krizės ciklo etapus, t. y. ankstyvąjį perspėjimą ir pasirengimą, konflikto prevenciją, reagavimą į krizę ir jos valdymą siekiant spartaus atkūrimo, stabilizavimą ir taikos kūrimą siekiant padėti šalims grįžti į tvaraus ir ilgalaikio vystymosi kelią; primena, kad užsienio politikos tikslai neturėtų būti priešpriešinami vystymosi principams ir principingiems humanitariniams veiksmams, nes šios trys politikos kryptys viena kitą papildo;

23.  primena, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 208 straipsnį nustatomas politikos suderinamumas vystymosi labui, ir pabrėžia, kad gali susidaryti politikos suderinamumo vystymosi labui ir visapusiško požiūrio į krizių valdymą už ES ribų įtampa; pabrėžia, kad pagrindinis ES vystymosi politikos tikslas – skurdo panaikinimas ir kad todėl labai svarbu, jog kovos su skurdu tikslai nebūtų marginalizuojami įgyvendinant ES užsienio politiką ir kad taikant visapusišką požiūrį nebūtų daroma žala civiliniam vystomojo bendradarbiavimo pobūdžiui; atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrą komunikatą Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui ir Komisijos pirmininko pavaduotojui bei Komisijos pirmininkui pavedamos pareigos užtikrinti išorės santykių strateginį ir veiksmų suderinamumą, be kita ko, susijusį su vidaus politikos išoriniu poveikiu; ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją bei Komisijos pirmininką įsipareigoti vykdyti šias pareigas;

24.  atkreipia dėmesį į tai, kad principingi humanitariniai veiksmai apsaugomi tiek pagal SESV 214 straipsnį, tiek pagal 2008 m. Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos; ragina apsaugoti humanitarinius žmoniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principus – jie itin svarbūs siekiant humanitarinių veiksmų efektyvumo ir juos vykdančių subjektų saugumo; griežtai pabrėžia, kad įgyvendinant kovos su terorizmu ir saugumo darbotvarkes neturėtų būti trukdoma humanitarinės pagalbos teikėjams teikti pagalbą ir kad humanitarinė pagalba jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti teikiama politiniais tikslais arba laikoma krizės valdymo priemone; atkreipia dėmesį į tai, kad galimybė pasiekti gyventojus, kuriems reikalinga humanitarinė pagalba, ne tik turėtų būti užtikrinama neutraliu būdu, bet ir suvokiama kaip neutrali; pripažįsta, kad reikėtų suteikti tam tikros veikimo laisvės teikiant poreikiais pagrįstą humanitarinę pagalbą, tačiau ragina labiau bendradarbiauti su humanitarinę pagalbą teikiančiais subjektais siekiant tiksliau apibrėžti parametrus, apibūdinančius, kokiu mastu šie subjektai laikosi visapusiško požiūrio;

25.  laikosi nuomonės, kad vystymasis ir konfliktų prevencija yra glaudžiai susiję, nes skurdas – tai dažnai pagrindinė konflikto priežastis ir jo pasekmė; pabrėžia, kad prevencija prisidedama siekiant taikos, saugumo ir tvaraus vystymosi; palankiai vertina tai, kad bendrame komunikate didelis dėmesys skiriamas prevencijai, ir ragina stiprinti ES ankstyvojo perspėjimo sistemas; ragina ES ir toliau remti šalis, kuriose susiklosčiusi nestabili padėtis, kad būtų naikinamos pagrindinės priežastys ir kuriamos veikiančios bei atskaitingos institucijos, kurios gali teikti pagrindines paslaugas ir padėti mažinti skurdą; pabrėžia, kad ES turi parengti nestabilių valstybių strategiją, kuria į ES sistemą būtų įtraukti EBPO Paramos vystymuisi komiteto nestabilių valstybių principai ir naujo susitarimo dėl bendradarbiavimo su nestabiliomis valstybėmis, dėl kurio susitarta 2011 m. gruodžio mėn. Pusane, tikslai;

26.  pritaria bendrame komunikate pareikštam įsipareigojimui laikytis ilgalaikės strategijos, nes tik ilgalaikiu įsipareigojimu ir tvariu vystymusi gali būti skatinama taika ir saugumas; ragina geriau koordinuoti trumpalaikius ir ilgalaikius ES politikos tikslus, tinkamai atsižvelgiant į vietos lygmens suinteresuotųjų subjektų nuomonę;

27.  pabrėžia, kad siekiant ES visapusiško požiūrio veiksmingumo šis požiūris turėtų būti kuo labiau pagrįstas bendra analize, vertinimu ir planavimu visoje ES sistemoje ir aiškiu kompetencijos paskirstymu; atsižvelgdamas į tai pažymi, kad bendras programavimas yra svarbus kaip priemonė siekiant išorės veiksmų suderinamumo;

28.  mano, kad visapusiškas požiūris turi būti pagrįstas vizija, kuri būtų bendra visiems kintančių strateginių aplinkybių, kuriomis imamasi ES veiksmų, ES subjektams; todėl skatina reguliaresnį ir skaidresnį dalijimąsi informacija, politikos koordinavimą ir grupinį ES subjektų darbą visais ES veiksmų etapais; be to, ragina kurti formalias struktūras, kuriose šie mainai galėtų vykti ir kuriose būtų galima teikti ankstyvuosius perspėjimus, analizuoti padėtį ir vykdyti krizių ir pokrizinę stebėseną, galbūt integruojant esamas struktūras (pvz., ES situacijų kabinetą „SitRoom“, Europos reagavimo į nelaimes centrą ir ARGUS); pakartoja, kad Europos išorės veiksmų tarnyboje reikia įsteigti Reagavimo į krizes valdybą, kuriai pirmininkautų Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis ir Komisijos pirmininko pavaduotojas ir kurioje turėtų susirinkti visi su krizių valdymu susiję subjektai;

29.  mano, kad norint įgyvendinti visapusišką požiūrį reikia, jog, vadovaujant Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui ir Komisijos pirmininko pavaduotojui, būtų geriau koordinuojama su ES vidaus politika, kuriai būdingas svarbus užsienio politikos aspektas, pvz., vidaus rinka, migracija, aplinka ir energetika;

30.  ragina prekybos politiką geriau suderinti su bendra užsienio politika, įskaitant žmogaus teises ir vystymąsi;

31.  pabrėžia, kad iš dalies dėl prasto atitinkamų institucijų veiksmų koordinavimo ir politikos planavimo nepakankamai įgyvendinama ES užsienio politika vietoje; pažymi, kad padėtis gerėja nuo to laiko, kai ES delegacijos perėmė koordinavimo funkciją vietoje, tačiau reikia daryti daugiau pažangos siekiant toliau gerinti ES užsienio politikos įgyvendinimą vietoje, ypač krizių regionuose ir tuomet, kai ji susijusi su BUSP veikla;

32.  ragina stiprinti ES pajėgumus spręsti pasaulines problemas, pirmiausia imtis diplomatijos klimato kaitos klausimais; ragina EIVT įvardyti politinius kompromisus ir sudaryti politinius sandorius ES santykių su šalimis partnerėmis klimato aspektus susiejant su kitais šių santykių aspektais; tikisi, kad rengdamasi 2015 m. Paryžiuje vyksiančiai JT klimato kaitos konferencijai EIVT pradės naudotis plačiu savo ES delegacijų tinklu visame pasaulyje, kad pagerintų Europos supratimą apie šalių partnerių interesus ir vidaus politiką kovos su klimato kaita srityje;

2.  Finansinis nuoseklumas

33.  atkreipia dėmesį į Parlamento pasiryžimą užtikrinti, kad 2014–2020 m. laikotarpiu Sąjungos išorės finansinės priemonės būtų rengiamos taip, kad būtų lengviau taikyti visapusišką požiūrį į Sąjungos išorės santykius, pirmiausia sukuriant priemones, kurios veikia imantis veiksmų, susijusių su konfliktų prevencija, krizių valdymu, taikos stiprinimu, vystomuoju bendradarbiavimu ir strateginės partnerystės stiprinimu; pabrėžia, kad naująja partnerystės priemone ES taip pat suteikiama galimybė finansiškai prisidėti prie užsienio politikos veiklos, susijusios su trečiosiomis šalimis; pabrėžia savo pasiryžimą visapusiškai vykdyti demokratinę šių priemonių įgyvendinimo kontrolę, kad būtų galima užtikrinti, jog, siekiant rezultatų, svarbūs, bet riboti Sąjungos ištekliai būtų naudojami veiksmingai ir ekonomiškai efektyviai; atkreipia dėmesį į Parlamento teisę atliekant išorės finansinių priemonių laikotarpio vidurio peržiūrą persvarstyti priemonių įgyvendinimą ir padaryti reikiamus pakeitimus;

34.  apgailestauja, kad 2014–2020 m. laikotarpiu ES biudžete išorės veiksmų sričiai numatyti ištekliai yra per maži; ragina geriau numatyti ES strategijoms įgyvendinti reikalingą finansavimą; apgailestauja, kad kai kuriais atvejais ES veiksmai vėlavo dėl finansinių problemų; ragina ateityje išspręsti tokias struktūrines problemas, taip pat ir taikant naujas Stabilumo ir taikos priemone (STP) nustatytas nuostatas dėl pajėgumų, kuriais naudojantis bus dalyvaujama civilinėse stabilizavimo misijose, stiprinimo (4c straipsnis); taip pat primena, kad reikia persvarstyti karinių BSGP operacijų finansavimo mechanizmą (mechanizmą ATHENA), kad būtų sudarytos sąlygos tinkamiau ir sąžiningiau dalytis ES karinių operacijų išlaidų naštą, taip suteikiant visoms valstybėms narėms galimybę prisidėti teikiant naujas pajėgas arba finansuojant rėmimo išlaidas;

35.  primena Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, kad Parlamentas persvarstė 2014–2020 m. Sąjungos išorės finansines priemones siekdamas sudaryti sąlygas sustiprinti panašiai mąstančių tarptautinių, regioninių, vyriausybinių ir pilietinės visuomenės veikėjų, norinčių bendradarbiauti su Sąjunga siekiant tikslų ir kartu puoselėjančių pagrindines mūsų vertybes, pvz., demokratijos skatinimą, gebėjimus;

3.  Veiklos nuoseklumas

36.  palankiai vertina neseniai ES parengtas regionines strategijas siekiant apibrėžti politikos prioritetus, informuoti apie politikos tikslus, koordinuoti politinį atsaką, kurti partnerystes ir sutelkti dėmesį į išteklių panaudojimą; ragina sistemingai rengti ES strategijas, kuriomis būtų apibrėžiami ir suderinami ES veiksmai vietoje ir kurias, vadovaujant Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui ir Komisijos pirmininko pavaduotojui, kartu rengtų EIVT ir atitinkamos Komisijos tarnybos (pirmiausia DEVCO ir ECHO); ragina Komisiją nuo pat šio koordinavimo pradžios aktyviai veikti savo kompetencijos srityse;

37.  primygtinai ragina rengiant šias strategijas aiškiai nustatyti ES tikslus ir prioritetus, taip pat konkretų jų įgyvendinimo laikotarpį ir tai, kokios priemonės tinkamiausios imantis veiksmų (be kita ko, humanitarinė pagalba ir parama vystymuisi, diplomatiniai veiksmai ir tarpininkavimas, ekonominės sankcijos ir BSGP); primygtinai ragina atsižvelgti į BSGP vaidmenį ir įnašą atliekant pirminę politikos analizę ir apibrėžiant politikos tikslus, taip sudarant palankesnes sąlygas nuo pat pradžių dalyvauti BSGP planuotojams ir atitinkamiems Europos ir nacionalinio lygmens parlamentiniams organams; šiuo atžvilgiu palankiai vertina teigiamą politinės reagavimo į krizes programos, taikytinos BSGP misijoms ir operacijoms, plėtojimą ir ragina šią sistemą taikyti visoms reagavimo į krizes iniciatyvoms;

38.  itin palankiai vertina Somalio pusiasaliui skirtą ES strateginę programą, kuria siekiama užtikrinti stabilumą šiame strateginiame regione kovojant su piratavimu ir jo priežastimis, steigiant Somalyje teisėtas institucijas ir skatinant regioninį bendradarbiavimą, kartu taikant ES išorės priemones ir bendradarbiaujant su atitinkamais partneriais vietoje; vis dėlto primena, kad ES veiksmai regione buvo grindžiami naujoviškomis BSGP iniciatyvomis (būtent EUNAVFOR Atalanta ir EUTM Somalia), po kurių taikytos kitos ES priemonės, todėl visapusiškas požiūris Somalio pusiasalyje buvo ne gerai parengta ir planuota strategija, o empirinis ir pragmatinis ex post pasiekimas; laikosi tvirtos nuomonės, kad ateityje ES strategijas reikia rengti prieš Europos Sąjungai imantis veiksmų regione, o ne po to;

39.  apgailestauja, kad, net jei strategijos apibrėžiamos, Europos Sąjungai dažnai nepavyksta jų įgyvendinti, ir, užuot jas taikiusi, ji priversta imtis skubių nenumatytų atvejų veiksmų; primena, kad būtent taip atsitiko Sahelio regione, dėl kurio buvo vieningai patvirtintas labai išsamus ir gerai parengtas ES strategijos dokumentas (2011 m. ES strategija saugumo ir vystymosi Sahelio regione srityje), bet kuris nebuvo tinkamai įgyvendintas tol, kol padėtis Malyje smarkiai nepablogėjo; ragina išnagrinėti šiuo konkrečiu atveju įgytą patirtį, taip pat apskritai gerinti ankstyvojo perspėjimo nestabiliausiuose regionuose analizę, siekiant parengti konkrečias konfliktų prevencijos ir tarpininkavimo iniciatyvas ir taip gerinti ankstyvojo etapo veiksmus keičiant politiką – nuo reakcinių metodų pereinant prie tinkamesnių ir veiksmingesnių prevencinių metodų;

40.  pažymi, kad daugelį dabartinių nacionalinių, regioninių ir tarptautinių konfliktų lemia ir klimatas, todėl į visapusišką požiūrį turi būti integruota ir žmonių saugumo koncepcija; primena 2011 m. gruodžio mėn. JT aplinkos programos (UNEP) paskelbtą padėties Sahelio regione analizę, kurioje nurodoma, kad dėl kylančios temperatūros trūksta vandens, o vietos gyventojai, kurių pragyvenimo šaltiniai priklauso nuo gamtos išteklių, pvz., užsiimantys ūkininkavimu, žvejyba ar ganymu, patiria itin didelių sunkumų, dėl kurių kai kuriais atvejais pradedama smurtauti ir kyla ginkluotų konfliktų;

41.  yra įsitikinęs, kad, kai krizių išvengti neįmanoma, ES turi galėti planuoti ir naudoti tinkamus civilinius ir karinius išteklius, taip pat skubiai ir veiksmingai sutelkti papildomas ES priemones, imdamasi įvairių krizės valdymo veiksmų, taip pat humanitarinių krizių atveju; ragina įgyvendinti atitinkamus Sutarties straipsnius greitojo reagavimo srityje, įskaitant ES sutarties 44 straipsnį; šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad atitinkamose ES delegacijose turi būti politikos ir saugumo ekspertų;

42.  primygtinai teigia, kad ES turėtų galėti įtvirtinti ilgalaikę taiką ir stabilumą; ragina, siekiant išlaikyti vietoje padarytą pažangą, gerokai anksčiau parengti aiškias pereinamojo laikotarpio strategijas, taikomas laikotarpiu tarp trumpalaikių reagavimo į krizes priemonių (būtent diplomatinių, BSGP, ECHO ir naujosios STP) ir pokrizinių priemonių (būtent STP ir paramos vystymuisi); palankiai vertina – kaip pirmąjį svarbų žingsnį – veiksmingą EIVT ir Komisijos bendradarbiavimą remiant BSGP misiją Malyje ir ankstyvus svarstymus dėl misijai EUTM Mali taikytinos pasitraukimo strategijos;

43.  ragina ES toliau daryti pažangą – šalies lygmeniu veikti vieningai, aiškiai paskirstant atsakomybę ir vadovaujant už ES išorės politikos įgyvendinimą šalyje atsakingam delegacijos vadovui, koordinuojant veiksmus vietoje su valstybėmis narėmis, taip pat su priimančiosios šalies vyriausybe, pilietine visuomene ir kitais tarptautiniais partneriais; ragina valstybes nares įsipareigoti vieningai imtis ES veiksmų trečiosiose šalyse ir užtikrinti, kad veiksmų koordinavimas ir vykdymas vietoje būtų tinkamai derinamas su ES institucijomis, t. y. Komisija ir EIVT; šiuo požiūriu apgailestauja, kad autonomiški valstybių narių veiksmai trečiosiose šalyse, ypač pokonfliktinių ir demokratiją kuriančių šalių visuomenėje, jų tinkamai nekoordinuojant su vietine ES delegacija, pasirodė esantys žalingi ES tikslams, interesams ir jos patikimumui trečiosios šalies ir kitų tarptautinių partnerių atžvilgiu;

4.  Partnerystė

44.  pabrėžia, kad, siekiant sėkmingai įgyvendinti visapusišką požiūrį, taip pat reikia plėtoti partnerystę už Sąjungos institucijų ir valstybių narių ribų, siekiant įtraukti kitus tarptautinius ir daugiašalius partnerius, strateginius partnerius, priimančiąsias šalis, regionines organizacijas, pilietinės visuomenės veikėjus ir privačiojo sektoriaus atstovus, tinkamai atsižvelgiant į ES sprendimų priėmimo autonomiją;

45.  primygtinai ragina ES užtikrinti, kad ES veiksmingai dalyvautų JT Generalinės Asamblėjos veikloje ir naudotųsi visais įgaliojimais, kurie jai suteikti kaip regioninės integracijos organizacijai;

46.  pakartoja savo nuomonę, kad labai svarbu laikantis Lisabonos sutarties tikslų stiprinti ES užsienio politiką ir ES vaidmenį pasaulyje taikos, saugumo ir reguliavimo klausimais, ir kad Europos Sąjunga vis dar laikosi pagrindinio ilgalaikio tikslo turėti vietą išplėstinėje JT Saugumo Taryboje; ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją imtis iniciatyvos šiuo klausimu parengti bendrą valstybių narių poziciją; siūlo, norint, kad ateityje šis tikslas būtų įgyvendintas, siekti iš anksto suderinti pozicijas ES Taryboje dėl naujų JT Saugumo Tarybos narių priėmimo ir JT Saugumo Tarybos sprendimų priėmimo reformos galimai pereinant prie kvalifikuotos balsų daugumos;

o
o   o

47.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0278. (2) http://eeas.europa.eu/library/publications/2013/3/2013_eeas_review_lt.pdf (3) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0458.