2014 m. liepos 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Sudano: Meriam Yahios Ibrahim atvejis (2014/2727(RSP))

P8_TA(2014)0006 RC-B8-0010/2014

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 10 d. Komisijos pirmininko, Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir Parlamento pirmininko ir tą dieną vykusio aukšto lygio susitikimo su religiniais lyderiais dalyvių bendrą pareiškimą,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 15 d. Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimą dėl mirties bausmės už apostazę Sudane,

–  atsižvelgdamas į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir į JT deklaraciją dėl visų formų netolerancijos ir diskriminacijos religijos ir tikėjimo pagrindu panaikinimo,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą,

–  atsižvelgdamas į Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartiją,

–  atsižvelgdamas į antrąjį Kotonu susitarimo persvarstymą 2010 m.,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. ES gaires dėl religijos ir tikėjimo laisvės,

–  atsižvelgdamas į Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijos pirmąjį protokolą dėl moterų teisių Afrikoje,

–  atsižvelgdamas į Arabų žmogaus teisių chartiją,

–  atsižvelgdamas į vaiko teises,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 135 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi 2013 m. pabaigoje Meriam Yahija Ibrahim (Etiopijos krikščionių motinos ir Sudano musulmonų tėvo duktė), auklėta kaip krikščionė, giminių iš tėvo pusės buvo apkaltinta neištikimybe po to, kai jie ją įskundė valdžios institucijoms dėl santuokos su krikščioniu; kadangi 2013 m. kaltinimas buvo papildytas apostaze;

B.  kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo paskelbtas 2014 m. gegužės 12 d., pagal kurį tuo metu aštuonis mėnesius nėščiai Meriam Ibrahim už kaltinimus neištikimybe buvo skirta šimtas rimbo kirčių ir dėl kaltinimų apostaze ji buvo nuteista mirties bausme pakariant, tačiau jai buvo suteiktos trys dienos atsisakyti krikščionybės; kadangi Meriam Ibrahim buvo nuteista islamo šariato teisę, Sudane galiojančią nuo 1983 m., pagal kurią už atsivertimą baudžiama mirties bausme; kadangi 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendis bus dar kartą patvirtintas, nes Meriam Ibrahim nusprendė neatsiversti į islamą;

C.  kadangi 2014 m. gegužės 27 d. Meriam Ibrahim kalėjime pagimdė dukrelę Mayą; kadangi įtariama, kad Meriam Ibrahim kojos buvo suveržtos pančiais ir sukaustytos grandinėmis, kai jai reikėdavo dirbti, o tai kėlė rimtą pavojų motinos ir vaiko sveikatai; kadangi tai yra šiurkštus moterų ir vaiko teisių pažeidimas;

D.  kadangi 2014 m. gegužės 5 d. jos byla buvo sėkmingai perduota Apeliaciniam teismui;

E.  kadangi Meriam Ibrahim buvo paleista iš Omdurmano moterų kalėjimo 2014 m. birželio 23 d. Apeliaciniam teismui nusprendus, kad ji nekalta dėl abiejų kaltinimų, bet kadangi ji vėl buvo suimta Chartumo oro uoste, kai su šeima ruošėsi išvykti į JAV, dėl tariamo bandymo išvykti iš šalies su suklastotais kelionės dokumentais, išduotais Pietų Sudano ambasados Chartume;

F.  kadangi Meriam Ibrahim vėl buvo paleista 2014 m. birželio 26 d. ir su šeima prisiglaudė Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoje ir kadangi vyksta derybos dėl to, kad ji galėtų išvykti iš Sudano, kur jai musulmonų ekstremistai grasina mirtimi;

G.  kadangi minties, tikėjimo ir religijos laisvė – visuotinė žmogaus teisė, kurią reikia saugoti visur ir užtikrinti visiems; kadangi Sudanas ratifikavo atitinkamas JT ir Afrikos Sąjungos konvencijas, taigi yra tarptautiniu lygmeniu įsipareigojęs ginti ir skatinti religijos ar tikėjimo laisvę, kuri apima teisę laisva valia pradėti išpažinti, pakeisti religiją arba tikėjimą arba jų atsisakyti;

H.  kadangi į Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartiją, kurią ratifikavo Sudano Respublika, įtrauktos nuostatos, ginančios teisę į gyvybę ir draudžiančios kankinti bei taikyti žiaurias, nehumaniškas arba žeminančias bausmes ir elgesį, tačiau kadangi mirties bausmė, plakimas, galūnių nupjovimas ir kitos fizinės bausmės šioje šalyje vis dar taikomos už daugelį kriminalinių nusikaltimų,

I.  kadangi Sudano valdžios institucijos neadekvačiai apkaltina moteris ir merginas netinkamai apibrėžtais nusikaltimais dėl privačių, asmeninių sprendimų, dėl kurių, visų pirma, niekad neturėtų būti baudžiama, ir kadangi moterims taikomos neproporcingai žiaurios bausmės, pavyzdžiui, plakimas, pažeidžiant jų žmogaus teises į orumą, privatumą ir lygybę;

J.  kadangi Sudanas prisijungė prie Arabų žmogaus teisių chartijos, kurios 27 straipsnyje numatyta, kad visų religijų asmenys turi teisę išpažinti savo tikėjimą;

K.  kadangi Sudano Respublikai yra privaloma Kotonu susitarimo žmogaus teisių nuostata(1) ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių paktas(2),

L.  kadangi, nepaisant prezidento Omaro al-Bashiro 2014 m. sausio mėn. pareiškimo dėl nacionalinio dialogo, Meriam Ibrahim sulaikymas ir nežmoniškas elgesys su ja atspindi nerimą keliančias represines priemones, kurių Sudano valdžios institucijos imasi prieš mažumas, žmogaus teisių aktyvistus, protestuojančius studentus, žurnalistus, politinius oponentus ir teisėmis besiremiančias organizacijas, ypač tas, kurios remia moterų teises ir didesnių galių suteikimą jaunimui;

1.  smerkia nepagrįstą Meriam Ibrahim sulaikymą; ragina Sudano vyriausybę panaikinti visus teisės aktus, kuriais diskriminuojama lyties arba religijos pagrindu, ir apsaugoti mažumų grupių religinę tapatybę;

2.  pabrėžia, kad kūdikio besilaukiančiai moteriai gimdyti surakintai ir fiziškai įkalintai žemina ir yra nežmoniška; ragina Sudano valdžios institucijas užtikrinti, kad visoms nėščiosioms ir gimdančioms sulaikytoms moterims būtų teikiamos tinkamos ir kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos gimdyvėms ir naujagimiams;

3.  patvirtina, kad religijos, sąžinės ar tikėjimo laisvė – visuotinė žmogaus teisė, kurią reikia saugoti visur ir užtikrinti visiems; griežtai smerkia visas smurto ir įbauginimo formas, kuriomis varžoma teisė išpažinti arba neišpažinti religijos arba ją laisvai pasirinkti, įskaitant grasinimų, fizinės jėgos arba bausmių taikymą siekiant priversti tikinčiuosius atsisakyti savo religijos arba netikinčiuosius atsiversti; pabrėžia, kad santuokinė neištikimybė ir apostazė apskritai neturėtų būti laikomos nusikaltimais;

4.  primena, kad Sudanas ratifikavo atitinkamas JT ir Afrikos Sąjungos konvencijas, taigi yra tarptautiniu lygmeniu įsipareigojęs ginti ir skatinti religijos ar tikėjimo laisvę, kuri apima teisę laisva valia pradėti išpažinti, pakeisti religiją arba tikėjimą arba jų atsisakyti;

5.  prašo, kad Sudano vyriausybė, vadovaudamasi visuotinėmis žmogaus teisėmis, panaikintų visas teisės nuostatas, pagal kurias asmenys baudžiami arba diskriminuojami dėl savo religinių įsitikinimų arba savo religijos arba tikėjimo keitimo arba dėl kitų skatinimo keisti religiją arba tikėjimą, ypač tais atvejais, kai apostazė, heterodoksija arba atsivertimas yra baudžiami mirties bausme;

6.  pabrėžia, kad tokie teisės aktai neatitinka Sudano 2005 m. laikinos konstitucijos, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir primygtinai ragina Sudaną ratifikuoti Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Antrąjį fakultatyvinį protokolą mirties bausmei panaikinti(3);

7.  ragina Sudaną nedelsiant paskelbti visišką mirties bausmės vykdymo moratoriumą siekiant panaikinti mirties bausmę ir visų formų fizines bausmes;

8.  nerimaudamas atkreipia dėmesį į Sudane vykdomus nuolatinius dažnus moterų teisių, ypač Sudano baudžiamojo kodekso 152 straipsnio, pažeidimus; ragina Sudano valdžios institucijas skubiai pasirašyti Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ir ją ratifikuoti;

9.  susirūpinęs pažymi, kad Sudane plačiai paplitęs nebaudžiamumas už sunkius žmogaus teisių pažeidimus ir tai yra didelė šios šalies problema, pvz., įvykus Darfūro konfliktui valdžios institucijos nevykdė baudžiamojo persekiojimo už daugelį sunkių nusikaltimų, įskaitant seksualinio smurto nusikaltimus; ragina Sudano vyriausybę ištirti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, atsakingus už žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant kalinių nužudymus, kankinimus ir netinkamą elgesį su jais, išžaginimus ir kitokį seksualinį smurtą;

10.  primena, kad tvirtai palaiko griežtą religijos ar tikėjimo ir valstybės atskyrimą, o kartu bet kokio religinio kišimosi į vyriausybės veiklą atsisakymą ir nediskriminavimą dėl religijos ar tikėjimo;

11.  ragina Sudano vyriausybę prisijungti prie Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijos Afrikos moterų teisių pirmojo protokolo ir prie Afrikos Sąjungos Teisingumo Teismo protokolo, kurie buvo priimti 2003 m. liepos 11 d. Maputo mieste, Mozambike;

12.  ragina Sudano vyriausybę, remiant tarptautinei bendruomenei, skubiai pradėti vykdyti teisinę reformą, kad būtų saugomos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, užtikrinti visų asmenų žmogaus teisių apsaugą ir ypač spręsti moterų, mažumų ir nepalankioje padėtyje esančių grupių diskriminacijos problemą;

13.  pareiškia, kad remia pastangas siekti įtraukaus derybinio Sudano padėties sprendimo, ir remia pilietinės visuomenės ir opozicinių partijų pastangas skatinti taikos procesą;

14.  ragina ES per kitą Žmogaus teisių tarybos sesiją, kuri vyks 2014 m. rugsėjo mėn., imtis vadovaujančio vaidmens ir raginti priimti griežtą rezoliuciją Sudano klausimu, kurioje būtų aptariami šalyje vykdomi sunkūs ir plačiai paplitę žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai;

15.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybėms narėms, Sudano vyriausybei, Afrikos Sąjungai, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, AKR ir ES jungtinės parlamentinės asamblėjos pirmininkams ir Visos Afrikos Parlamentui.

(1) 2000 m. birželio 23 d. Kotonu pasirašytas Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno grupės valstybių ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių partnerystės susitarimas. (2) 1966 m. gruodžio 16 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija 2200A (XXI). (3) 1989 m. gruodžio 15 d. JT Generalinės Asamblėjos Rezoliucija Nr. 44/128.

2014 m. liepos 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl žodžio ir susirinkimų laisvės Egipte (2014/2728(RSP))

P8_TA(2014)0007 RC-B8-0007/2014

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į ankstesnes rezoliucijas dėl Egipto, ypač į 2014 m. vasario 6 d. rezoliuciją dėl padėties Egipte(1),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją dėl skaitmeninės laisvės strategijos ES užsienio politikoje(2),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 13 d. rezoliuciją dėl spaudos ir žiniasklaidos laisvės pasaulyje(3),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. spalio 23 d. rezoliuciją „Europos kaimynystės politika: siekis stiprinti partnerystę. Europos Parlamento pozicija dėl 2012 m. ataskaitų“(4),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 12 d. ES gaires dėl saviraiškos laisvės internete ir realiame gyvenime,

–  atsižvelgdamas į ES žmogaus teisių gynėjų gaires,

–  atsižvelgdamas į Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos pirmininko pavaduotojos užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton pareiškimus dėl Egipto, ypač į jos po 2014 m. birželio 23 d. Užsienio reikalų tarybos susitikimo pasakytas pastabas dėl bausmių televizijos „Al Jazzera“ žurnalistams ir mirties bausmių daugiau nei 180 asmenų Minjos provincijoje,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 29 d. Europos rinkimų stebėjimo misijos, vykusios stebėti Egipto prezidento rinkimus, preliminarų pareiškimą,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 29 d. Europos Parlamento delegacijos ES rinkimų stebėjimo misijoje, vykusioje stebėti Egipto prezidento rinkimus, vadovo pareiškimą,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 23 d. Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus Ban Ki-Moono ir Jungtinių Tautų vyriausiosios žmogaus teisių komisarės Navi Pillay pareiškimus dėl laisvės atėmimo bausmių keliems žurnalistams ir mirties bausmių kai kuriems Musulmonų brolijos nariams ir rėmėjams patvirtinimo,

–  atsižvelgdamas į 2001 m. ES ir Egipto asociacijos susitarimą, įsigaliojusį 2004 m. ir sutvirtintą 2007 m. veiksmų planu, ir 2013 m. kovo 20 d. Komisijos pažangos ataskaitą dėl jo įgyvendinimo,

–  atsižvelgdamas į Egipto Konstituciją, priimtą 2014 m. sausio 14–15 d. vykusiame referendume, ypač į jos 65, 70, 73, 75 ir 155 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 24 d. Egipto įstatymą Nr. 107 dėl teisės į viešus susibūrimus, procesijas ir taikius protestus,

–  atsižvelgdamas į 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, prie kurio yra prisijungęs Egiptas,

–  atsižvelgdamas į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 135 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi žodžio ir susirinkimų laisvės yra būtini demokratinės ir pliuralistinės visuomenės ramsčiai; kadangi spaudos ir žiniasklaidos laisvės yra gyvybiškai svarbūs demokratijos ir atviros visuomenės elementai; kadangi 2014 m. priimtoje Egipto Konstitucijoje įtvirtintos pagrindinės laisvės, tarp jų žodžio ir susirinkimų laisvė;

B.  kadangi Egipte vis dar plačiai paplitę pagrindinių laisvių ir žmogaus teisių pažeidimai, įskaitant smurtą, kurstymą, neapykantą kurstančias kalbas, priekabiavimą, bauginimą ir cenzūrą, kuriuos prieš politinės opozicijos atstovus, taikius protestuotojus, žurnalistus, tinklaraštininkus, profesinių sąjungų atstovus, pilietinės visuomenės veikėjus ir mažumas naudoja valstybės institucijos, saugumo pajėgos bei tarnybos ir kitos grupės; kadangi asociacijų, susirinkimų ir žodžio laisvės vis dar yra tos sritys, kurios nuo 2013 m. liepos mėn. kelia didelį susirūpinimą; kadangi, remiantis organizacijos „Freedom House“ 2014 m. laisvės pasaulyje ataskaitoje pateikiamu reitingu, Egipte laisvė neužtikrinama;

C.  kadangi spaudos, žiniasklaidos ir skaitmeninės laisvės nuolat ir vis intensyviau nepaiso Egipto vyriausybė; kadangi prieš žurnalistus ir žiniasklaidos priemones, socialinę žiniasklaidą ir internetą rengiami išpuoliai ir jie yra cenzūruojami; kadangi Egipto žiniasklaidai būdinga itin didelė poliarizacija į Morsi šalininkus ir priešininkus, dėl to didėja ir Egipto visuomenės poliarizacija; kadangi, pasak „Žurnalistų be sienų“, buvo sulaikyta ne mažiau kaip 65 žurnalistai, o 17 vis dar kalinama; kadangi nuo 2013 m. liepos mėn. Egipte buvo nužudyti ne mažiau kaip šeši žurnalistai;

D.  kadangi 2014 m. birželio 23 d. dvidešimt Egipto ir užsienio šalių žurnalistų, tarp jų trys televizijos „Al-Jazeera“ žurnalistai – australas Peter Greste, Kanados ir Egipto pilietybę turintis Mohamed Fahmy ir egiptietis Baher Mohamed – ir olandė Rena Netjes (in absentia) buvo nuteisti 7–10 metų laisvės atėmimo bausmėmis; kadangi jie buvo apkaltinti tuo, kad „klastojo naujienas“ ir priklausė teroristinei grupei arba jai padėjo; kadangi žurnalistai buvo sulaikyti ir palaikyti nusikaltėliais ir „teroristais“ vien dėl to, kad dirbo savo darbą; kadangi Rena Netjes buvo neteisingai apkaltinta tuo, kad dirbo televizijoje „Al Jazeera“;

E.  kadangi, pasak ne vieno liudytojo, teismo procese užfiksuota kai kurių pažeidimų ir netinkamo elgesio atvejų; kadangi šiame teismo procese dalyvavo tarptautiniai stebėtojai, tarp jų ir kai kurių ES valstybių narių ambasadų darbuotojai; kadangi Jungtinių Tautų žmogaus teisių vyriausioji komisarė Navi Pillayangi pasmerkė šį teismo procesą, nes „jame apstu procesinių pažeidimų ir žmogaus teisių tarptautinės teisės pažeidimų“; kadangi neseniai Egipto prezidentas al-Sisi pripažino, kad šie nuosprendžiai turi neigiamas pasekmes, ir sakė, jog jis norėjo, kad kaltinamieji iš karto po jų sulaikymo būtų deportuoti, o ne teisiami; kadangi minėtuosius nuosprendžius galima apskųsti, bet procesas gali tęstis mėnesius;;

F.  kadangi nuo 2013 m. liepos mėn., kai Egipto kariuomenė užgrobė valdžią, tūkstančiai protestuotojų ir sąžinės kalinių kalinami Egipte; kadangi nuo tada, kai 2014 m. gegužės mėn. al-Sisi buvo išrinktas prezidentu, sulaikomi ir neteisėtai kalinami asmenys; kadangi 2014 m. birželio 11 d. teismas nuteisė žymų veikėją Alla Abdel Fattah, kuris atliko vadovaujamąjį vaidmenį per 2011 m. revoliuciją, ir kitus asmenis 15 metų laisvės atėmimo bausme už įstatymo Nr. 107 dėl teisės į viešus susibūrimus, procesijas ir taikius protestus (Protestų įstatymo) pažeidimą; kadangi ir toliau kalinami kiti žymūs aktyvistai, tarp jų Mohamed Adel, Ahmed Douma, Mahienour El-Massry ir Ahmed Maher, taip pat vienos pagrindinių moterų teisių gynėjų, tokios kaip Yara Sallam ir Sanaa Seif; kadangi 2014 m. balandžio 28 d. Kairo skubių bylų teismas nusprendė uždrausti „Balandžio 6-osios jaunimo judėjimą“;

G.  kadangi vyriausybės pareigūnai pripažino, kad nuo 2014 m. sausio mėn. valdžios institucijos kalino ne mažiau kaip 16 000 asmenų, tarp jų 1 000 protestuotojų, ir daugelis iš kalinamų asmenų buvo sulaikyti už tai, kad įgyvendino savo teises į susirinkimų, asociacijų ir žodžio laisves ir neva priklausė Musulmonų brolijai; kadangi per protestus ir susirėmimus buvo taip pat suimta šimtai studentų;

H.  kadangi nuo 2013 m. liepos mėn. buvo nužudyta apie 1 400 protestuotojų, nes saugumo pajėgos neteisėtai ir neproporcingai naudojo jėgą; kadangi per pastaruosius metus nė vienas saugumo pareigūnas nebuvo patrauktas atsakomybėn už tokius veiksmus ar kitokią prievartą prieš protestuotojus; kadangi plačiai manoma, kad 2013 m. gruodžio mėn. įsteigtas faktų nustatymo komitetas nesugebėjo atlikti išsamaus, patikimo ir nešališko nuo 2013 m. liepos mėn. vykstančių smurtinių incidentų tyrimo;

I.  kadangi Egipto Konstitucijos 65 straipsnyje numatyta, kad garantuojama minties ir nuomonės laisvė ir kad kiekvienas asmuo turi teisę išreikšti savo nuomonę žodžiu, raštu, vaizdu arba bet kuriomis kitomis išraiškos ir paskelbimo priemonėmis; kadangi savo 2014 m. gegužės mėn. preliminariame pranešime ES rinkimų stebėjimo misija, vykusi stebėti Egipto prezidento rinkimus, pareiškė, kad naujojoje Konstitucijoje įtvirtinta daug įvairiausių pagrindinių teisių, tačiau tai, kaip šių teisių laikomasi, neatitinka konstitucinių principų, ir kad šalyje galima jausti bendrą atmosferą, kai ribojama žodžio laisvė, o dėl to žurnalistai taiko savicenzūrą;

J.  kadangi Egipto Konstitucijos 73 straipsnyje nustatyta, kad piliečiai, iš anksto pranešę, kaip numatyta įstatyme, turi teisę rengti viešuosius susibūrimus, eitynes, demonstracijas ir bet kokios formos taikius protestus nenaudodami jokių ginklų, ir kad garantuojama teisė be išankstinio pranešimo rengti taikius ir privačius susirinkimus, o saugumo pajėgos negali dalyvauti tokiuose susibūrimuose, juos stebėti arba jų slapta klausytis; kadangi 2013 m. lapkričio mėn. priimtas įstatymas Nr. 107 dėl teisės į viešus susibūrimus, procesijas ir taikius protestus (Protestų įstatymas), kuriame numatomi viešųjų susibūrimų ir demonstracijų apribojimai ir saugumo pajėgoms suteikiamas leidimas naudoti neproporcingą jėgą prieš protestuotojus, kelia didelį pavojų susirinkimų laisvei;

K.  kadangi per pastaruosius kelis mėnesius pagal Protestų įstatymą buvo išvaikyta taikių protestų, o daug protestuotojų sulaikyta ir įkalinta; kadangi 2014 m. birželio 21 d. policija išvaikė taikias eitynes Heliopolyje, kuriose buvo reikalaujama panaikinti Protestų įstatymą ir paleisti pagal jį įkalintus asmenis, ir tą pačią dieną sulaikė daugiau nei 50 asmenų, susijusių su šiuo renginiu; kadangi daugiau nei 20 sulaikytųjų ir toliau kalinami bei teisiami;

L.  kadangi Egipto Konstitucijos 75 straipsnyje numatyta, kad visi piliečiai turi teisę demokratiniais pagrindais burtis į nevyriausybines asociacijas ir fondus; kadangi Egipto pilietinės visuomenės organizacijos neseniai pareiškė, kad yra itin susirūpinusios dėl naujausio NVO įstatymo projekto, kuriuo būtų įtvirtinta, kad pilietinėms grupėms taikoma visapusiška kontrolė ir jos taptų pavaldžios saugumo ir administraciniams organams, ir pagal kurį būtų leidžiama teisti žmogaus teisių gynėjus;

M.  kadangi 2013 m. rugsėjo mėn. Egipto laikinosios valdžios institucijos uždraudė Musulmonų broliją, įkalino jos vadovus, areštavo turtą, nutildė žiniasklaidos priemones, o narystę joje laiko nusikaltimu kadangi 2014 m. birželio 21 d. Egipto teismas patvirtino mirties bausmes 183 Musulmonų brolijos nariams ir rėmėjams, nuteistiems anksčiau per kolektyvinį teismo procesą; kadangi šie nuosprendžiai yra naujausi pavyzdžiai iš daugybės persekiojimo ir teismo bylų, kuriose apstu procesinių pažeidimų ir tarptautinės teisės pažeidimų;

N.  kadangi dėl naujausios teismų praktikos kyla didelių abejonių dėl teismų sistemos nepriklausomumo ir jos gebėjimo užtikrinti, kad kaltininkai bus patraukti atsakomybėn; kadangi visų pirma šie nuosprendžiai, kuriais skiriama mirties bausmė, gali pakenkti ilgalaikio stabilumo Egipte perspektyvai;

O.  kadangi Egipto Konstitucijos 155 straipsnyje numatyta, kad Respublikos prezidentas, pasikonsultavęs su kabinetu, gali teikti malonę arba sumažinti bausmę;

P.  kadangi teisinė valstybė, pagrindinės laisvės ir žmogaus teisės, taip pat socialinis teisingumas ir aukštesnis piliečių gyvenimo lygis yra labai svarbūs perėjimo prie atviros, laisvos, demokratinės ir klestinčios Egipto visuomenės aspektai; kadangi nepriklausomos profesinės sąjungos ir pilietinės visuomenės organizacijos atlieka itin svarbų vaidmenį šiame procese, o laisva žiniasklaida yra svarbiausias bet kurios demokratinės visuomenės veiksnys; kadangi šiuo šalies politinių ir socialinių permainų laikotarpiu Egipto moterų padėtis vis dar labai pažeidžiama;

Q.  kadangi, atsižvelgiant į peržiūrėtą Europos kaimynystės politiką ir visų pirma laikantis principo „parama pagal pažangą“, ES bendradarbiavimo su Egiptu apimtis ir sritys turėtų būti pagrįsti paskatomis ir priklausyti nuo šalies pažangos demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir lyčių lygybės srityse;

1.  griežtai smerkia visus smurto aktus, kurstymą, neapykantą kurstančias kalbas, priekabiavimą, bauginimą ir cenzūrą, kuriuos prieš politinės opozicijos atstovus, protestuotojus, žurnalistus, tinklaraštininkus, profesinių sąjungų atstovus, moterų teisių gynėjus, pilietinės visuomenės veikėjus ir mažumas naudoja valstybės institucijos, saugumo pajėgos bei tarnybos ir kitos grupės Egipte, ir ragina nedelsiant nutraukti šiuos veiksmus; primena Egipto vyriausybei apie jos pareigą užtikrinti visų piliečių apsaugą ir saugumą, nepaisant jų politinių pažiūrų, narystės politinėse organizacijose ar tikėjimo, ir garantuoti, kad šalyje būtų galima naudotis susirinkimų, asociacijų, žodžio ir spaudos laisvėmis be jokių neteisėtų apribojimų ir cenzūros; ragina Egipto valdžios institucijas įsipareigoti palaikyti dialogą, nenaudoti smurto ir užtikrinti įtraukų valdymą;

2.  yra ypač sunerimęs dėl neseniai Egipto teismų priimtų sprendimų, įskaitant 2014 m. birželio 23 d. trims televizijos „Al Jazeera“ žurnalistams ir 11 kitų gynėjų, nuteistų in absentia, paskelbtas ilgas laisvės atėmimo bausmes, ir dėl mirties bausmių 183 asmenims patvirtinimo;

3.  išreiškia didelį susirūpinimą dėl vis didesnių represijų ir fizinių išpuolių prieš žiniasklaidą ir pilietinę visuomenę Egipte, kuriai trukdoma veikti laisvai; smerkia šalies ir tarptautinių žurnalistų ir pilietinės visuomenės veikėjų, įskaitant tinklaraštininkus, bauginimą, kalinimą ir persekiojimą vien dėl to, kad jie dirba savo darbą; dar kartą ragina atlikti nepriklausomus, rimtus ir nešališkus atvejų, kai saugumo ir valstybės institucijos neproporcingai naudojo jėgą ar neteisėtai įkalino, tyrimus ir patraukti atsakomybėn kaltus asmenis;

4.  su apmaudu pareiškia, kad esama žiniasklaidos ir interneto cenzūros ir kad ribojama galimybė prisijungti prie kai kurių tinklaraščių ir socialinių tinklų; smerkia bauginimą, kurį patiria daug laikraščių ir audiovizualinės žiniasklaidos priemonių;

5.  ragina Egipto valdžios institucijas nedelsiant ir besąlygiškai paleisti visus asmenis, kurie kalinasi, nuteisti ir (arba) nubausti už tai, kad taikiai naudojosi savo teise į žodžio ir susirinkimų laisvę, ir visus žmogaus teisių gynėjus; ragina Egipto teismines institucijas užtikrinti, kad visi teismo procesai šalyje atitiktų nepriklausomo ir teisingo teismo proceso reikalavimų ir kad būtų paisoma gynėjų teisių; ragina Egipto valdžios institucijas užsakyti nepriklausomus ir nešališkus įtarimų dėl netinkamo elgesio tyrimus ir užtikrinti, kad kalinami asmenys gautų bet kokią medicininę pagalbą, kurios jiems gali prireikti;

6.  pabrėžia, kad nuteisiant asmenis daugelyje bylų taip pat buvo taikomas Egipto kovos su terorizmu įstatymas; primygtinai ragina prezidentą nedelsiant imtis veiksmų, taip pat ir pasinaudoti savo konstitucine teise teikti malonę, ir užtikrinti, kad nebūtų vykdoma nė viena mirties bausmė ir kad nė vienas asmuo nebūtų kalinamas Egipte priėmus nuosprendį teismo procese, kuris neatitinka pirmiau minėtų reikalavimų; ragina valdžios institucijas nedelsiant paskelbti oficialų mirties bausmių vykdymo memorandumą, kuris būtų pirmas žingsnis siekiant panaikinti mirties bausmę;

7.  ragina kompetentingas Egipto valdžios institucijas panaikinti arba pakeisti Protestų įstatymą ir pagal Egipto Konstitucijos 65, 73 ir 75 straipsnius, tarptautinius standartus ir šalies tarptautinius įsipareigojimus persvarstyti naują NVO aktą, kurį pateikė Socialinio solidarumo ministerija, taip pat užtikrinti, kad visi esami ir būsimi šalies teisės aktai atitiktų Konstituciją, minėtus standartus ir įsipareigojimus;

8.  primena, kad neseniai priimta Egipto Konstitucija atvėrė galimybes kurti šalį, kuri paiso laisvės ir demokratijos principų ir kuri teises ir teisingumą paverčia gyvenimo būdu; primena Egipto vyriausybei, kad, kaip pripažįstama naujoje Egipto Konstitucijoje, žodžio, spaudos ir skaitmeninės laisvės, taip pat teisė dalyvauti taikiose demonstracijose yra demokratinės valstybės pagrindinės žmogaus teisės;

9.  primena kompetentingoms Egipto valdžios institucijoms jų nacionalinius ir tarptautinius teisinius įsipareigojimus ir ragina prezidentą al-Sisi ir Egipto vyriausybę pirmenybę teikti žmogaus teisių apsaugai ir puoselėjimui ir užtikrinti, kad už žmogaus teisių pažeidimus būtų traukiama atsakomybėn;

10.  primygtinai ragina kompetentingas Egipto valdžios institucijas pakeisti kryptį ir imtis konkrečių priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų visiškai įgyvendintos naujos Konstitucijos nuostatos, reglamentuojančios pagrindines teises ir laisves, įskaitant žodžio ir susirinkimų laisvę, ir nedelsiant ir besąlygiškai paleidus sąžinės kalinius parodyti, kad paisoma žmogaus teisių ir teisinės valstybės principų;

11.  pabrėžia valdžių padalijimo svarbą, nes tai vienas iš pagrindinių demokratijos principų, ir tai, kad teisminės institucijos negali būti naudojamos kaip politinio persekiojimo ir susidorojimo priemonė; siūlo pakeisti teisminių institucijų įstatymą siekiant užtikrinti tikrą valdžių padalijimą, nes padėtų užtikrinti nepriklausomą ir nešališką teisingumo vykdymą;

12.  skatina ES delegacijos ir ES valstybių narių ambasadų Kaire narius dalyvauti politiškai jautriuose Egipto ir užsienio šalių žurnalistų, tinklaraštininkų, profesinių sąjungų atstovų ir pilietinės visuomenės aktyvistų teismo procesuose;

13.  apgailestauja, kad, nepaisant naujo seksualinio priekabiavimo įstatymo, smurtas prieš moteris didėja, ypač viešosiose vietose, nes užfiksuota daugybė išžaginimo ir seksualinio smurto atvejų, įvykdytų per protestus; primygtinai ragina Egipto valdžios institucijas pagal vadinamąjį ištvirkavimo įstatymą nebelaikyti lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių asmenų pažeidžiančiais įstatymą dėl to, kad jie išreiškia savo seksualinę orientaciją ir naudojasi susirinkimų teise, ir paleisti pagal šį įstatymą visas suimtas ir kalinamas lesbietes, gėjus, biseksualius ir translyčius asmenis; primygtinai ragina Egipto vyriausybę patvirtinti nacionalines strategijas siekiant kovoti su smurtu prieš moteris ir lesbietes, gėjus, biseksualius ir translyčius asmenis ir panaikinti visų formų diskriminaciją, užtikrinti, kad būtų faktiškai konsultuojamasi su moterų ir lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių asmenų teisių grupėmis ir kitomis pilietinės visuomenės organizacijomis ir jie būtų įtraukiami į procesą;

14.  dar kartą teigia, kad spaudos ir žiniasklaidos laisvės yra gyvybiškai svarbūs demokratijos ir atviros visuomenės elementai ir kad jos turėtų būti vienos iš pagrindinių ES veiksmų dėl Egipto sričių, kaip dalis platesnės nuoseklios ES strategijos, kurioje dėmesys turėtų būti skiriamas egiptiečių teisių, laisvių ir galimybių gerinimui, ES plėtojant ryšius su šia šalimi;

15.  dar kartą reiškia savo solidarumą su Egipto gyventojais šiuo sunkiu jų šaliai pereinamuoju laikotarpiu; ragina, kad valstybės narės Egipto klausimu taikytų bendrą strategiją; dar kartą primygtinai ragina Tarybą, Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisiją palaikant dvišalius santykius su Egiptu ir teikiant jam finansinę paramą imtis aktyvių veiksmų pagal sąlygiškumo principą („parama pagal pažangą“) ir atsižvelgti į didelius ekonominius iššūkius, su kuriais susiduria ši šalis; dar kartą ragina aiškiai ir bendrai susitarti dėl kriterijų, taikomų šiais klausimais; dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą padėti Egipto žmonėms vykdyti demokratinę ir ekonominę reformą;

16.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę patikslinti, kokių konkrečių priemonių buvo imtasi reaguojant į Užsienio reikalų tarybos sprendimus persvarstyti ES pagalbos Egiptui teikimą; visų pirma prašo patikslinti, koks yra statusas i) planuojamos teisingumo reformos programos, ii) ES paramos biudžetui programų, iii) prekybos ir vidaus stiprinimo programos, iv) Egipto dalyvavimo įgyvendinant ES regionines programas, pvz., „Euromed Police“ ir „Euromed Justice“;

17.  ragina ES taikyti plataus masto draudimą eksportuoti į Egiptą intervencines ir sekimo technologijas, kurios galėtų būti panaudotos siekiant šnipinėti piliečius ir taikyti prieš juos represines priemones, taip pat laikantis Vasenaro susitarimo taikyti draudimą eksportuoti saugumo įrangą arba teikti karinę pagalbą, kuri galėtų būti panaudota siekiant slopinti taikius protestus;

18.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę sutelkti ES paramą, kad per kitą JT Žmogaus teisių tarybos sesiją būtų pritarta padėties Egipte sprendimui; JT Žmogaus Teisių taryba, inter alia, ketina inicijuoti tarptautinį saugumo pajėgų per pastaruosius metus vykdyto protestuotojų žudymo ir įtarimų dėl kankinimo ir netinkamo elgesio tyrimą;

19.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, valstybių narių parlamentams bei vyriausybėms ir Egipto Arabų Respublikos prezidentui ir laikinajai vyriausybei.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0100. (2) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0470. (3) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0274. (4) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0446.

2014 m. liepos 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Nigerijos: neseniai įvykdyti organizacijos „Boko Haram“ išpuoliai (2014/2729(RSP))

P8_TA(2014)0008 RC-B8-0016/2014

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Nigerijos, įskaitant 2013 m. liepos 4 d.(1) ir 2012 m. kovo 15 d. rezoliucijas(2),

–  atsižvelgdamas į Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės bendrai užsienio ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojos Catherine Ashton pareiškimus dėl Nigerijos, įskaitant 2014 m. birželio 26 d. ir 2014 m. balandžio 15 d. pareiškimus,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 12 d. Tarybos išvadas dėl vaikų pagrobimo Nigerijoje,

–  atsižvelgdamas į EIVT atstovo spaudai 2014 m. birželio 26 d. pareiškimą dėl Nigerijos,

–  atsižvelgdamas į Tarybos sprendimą įtraukti organizaciją „Boko Haram“ į ES nurodytų teroristinių organizacijų sąrašą, kuris įsigaliojo 2014 m. gegužės 29 d.,

–  atsižvelgdamas į JT generalinio sekretoriaus atstovo spaudai 2014 m. birželio 30 d. pareiškimą,

–  atsižvelgdamas į JT generalinio sekretoriaus pranešimą dėl vaikų ir ginkluotų konfliktų (nuo ginkluotų konfliktų nukentėję vaikai), kuris paskelbtas 2014 m. liepos 1 d.,

–  atsižvelgdamas į JT generalinio sekretoriaus 2014 m. birželio 17 d. pranešimą, perskaitytą per viešą diskusiją, kuri surengta minint Afrikos vaikų dieną,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) 2013 m. preliminaraus nagrinėjimo veiklos ataskaitą,

–  atsižvelgdamas į 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, kurį Nigerija ratifikavo 1993 m. spalio 29 d.,

–  atsižvelgdamas į 1979 m. JT konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo,

–  atsižvelgdamas į 1981 m. JT deklaraciją dėl visų formų netolerancijos ir diskriminacijos religijos ir tikėjimo pagrindu panaikinimo,

–  atsižvelgdamas į 1981 m. Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartiją, kurią Nigerija ratifikavo 1983 m. birželio 22 d.,

–  atsižvelgdama į 2007–2013 m. Kotonu susitarimo, kurį Nigerija ratifikavo 2010 m. rugsėjo 27 d., antrąjį persvarstymą,

–  atsižvelgdamas į Nigerijos Federacinės Respublikos Konstituciją, ypač į jos nuostatas dėl religijos laisvės apsaugos, išdėstytas IV skyriuje „Teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę“,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 135 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi organizacija „Boko Haram“ kelia vis didesnę grėsmę Nigerijos, Vakarų Afrikos ir Sahelio stabilumui; kadangi per praėjusius dešimt metų dėl šios islamistinės džihado ekstremistų organizacijos provokuojamo smurto žuvo tūkstančiai žmonių; kadangi organizacija nesirinkdama taikosi į krikščionis, nuosaikiuosius musulmonus, vyriausybės darbuotojus ir institucijas, tiesą sakant, į visus, kurie nepritaria jos dogmatiškiems ekstremaliems įsitikinimams;

B.  kadangi 2014 m. balandžio 14–15 d. organizacija „Boko Haram“ iš Borno valstijoje esančio Čibuko miesto valstybinės vidurinės mokyklos pagrobė 276 moksleives; kadangi iki šiol nerasta daugiau kaip 200 moksleivių; kadangi yra pranešimų, kad Nigerijos saugumo pajėgos nereaguoja į išankstinius pranešimus; kadangi po Čibuko išpuolio buvo vykdomi tolesni moksleivių grobimai;

C.  kadangi pagrobtoms mergaitėms gresia seksualinio smurto, vergovės ir priverstinių santuokų pavojus;

D.  kadangi į šiuos grobimus ryžtingai reagavo Nigerijos ir viso pasaulio pilietinė visuomenė, reikalaudama, kad Nigerijos vyriausybė imtųsi aktyvių veiksmų, kad sugrąžintų namo mergaites, užtikrintų moksleivių saugumą ir spręstų organizacijos „Boko Haram“ plitimo problemą;

E.  kadangi iš EIVT ir vyriausybinių šaltinių gaunama nerimą keliančių pranešimų apie aukų nesirenkantį smurtą, kurį, reaguodamos į įvykius, vykdo vyriausybės pajėgos, įskaitant Nigerijos karinių ir policijos skyrių jungtinę specialiosios paskirties grupę, įsteigtą 2013 m. gegužės mėn. kovai su „Boko Haram“;

F.  kadangi pastaraisiais mėnesiai organizacijos „Boko Haram“ išpuolių skaičius itin padidėjo ir jie tampa vis žiauresni, iki šios dienos per metus nuo išpuolių bažnyčiose, mokyklose, turgaus aikštėse ir kaimuose, taip pat išpuoliuose prieš saugumo įrangą, nukentėjo 4 000 asmenų; kadangi „Boko Haram“ šiuo metu plečia savo veiksmų teritoriją siekdama apimti visą šiaurinę Nigerijos pusę ir gretimas kaimyninių šalių vietoves;

G.  kadangi organizacija „Boko Haram“ laikoma atsakinga dėl mažiausiai 18 per pastarąsias dvi savaites įvykdytų išpuolių prieš civilius gyventojus šiaurinėje Nigerijos dalyje, tuo tarpu, kai politinė įtampa auga besiartinant 2015 m. planuojamiems rengti visuotiniams rinkimams;

H.  kadangi organizacija „Boko Haram“ išpuoliai ir vyriausybės reakcija sukėlė pabėgėlių krizę ir daugiau kaip 10 000 žmonių ieško prieglobsčio kitose valstybėse, ypač Nigeryje ir Kamerūne, o, remiantis UNHCR, šalies viduje perkelta dar daugiau žmonių; kadangi tokie perkėlimai sudaro tolesnių sunkumų padalyti nedidelius vietinius maisto ir vandens išteklius, visų pirma Nigeryje, nes jame ir taip susiduriama su sunkumais dėl sausros sukelto maisto nepritekliaus;

I.  kadangi didelės gyventojų dalies humanitarinė padėtis yra kritinė, 70 proc. gyventojų turi pragyventi už mažiau kaip 1,25 JAV dolerių per dieną;

J.  kadangi saviraiškos ir spaudos laisvei gresia pavojus dėl vykdomų sulaikymų, bauginimų, smurto ir net nužudymų asmenų, kurie praneša apie įvykius kritikuodami Nigerijos valdžios institucijas; kadangi organizacija „Boko Haram“ daug kartų grasino užpulti žiniasklaidos kanalus, kurie neigiamai apie ją atsiliepė;

K.  kadangi dėl nepaprastosios padėties, kuri Borno, Jobės ir Adamavos valstijose paskelbta 2013 m. gegužės 14 d., pagalbos agentūros, žurnalistai ir reporteriai negali patekti į didelę šių valstijų teritorijos dalį; kadangi vyriausybė kai kuriose vietovėse sustabdė mobiliojo ryšio paslaugų teikimą, kad neleistų kovotojams bendrauti tarpusavyje;

L.  kadangi ES ir jos valstybės narės kelis kartus siūlėsi paremti Nigerijos pastangas apsaugoti savo piliečius ir kovoti su visų rūšių terorizmu, taip pat nutraukti nebaudžiamumą už seksualinio smurto nusikaltimus;

M.  kadangi, JT priėmus sprendimą „Boko Haram“ laikyti teroristine organizacija ir sekdama kitų tarptautinių partnerių pavyzdžiu, 2014 m. gegužės 28 d. ES organizaciją „Boko Haram“ ir jos vadovą Abubakarą Shekau įtraukė į savo sudarytą nurodytų teroristinių organizacijų sąrašą;

N.  kadangi JT žmogaus teisių vyriausioji komisarė Navi Pillay nurodė, kad organizacijos „Boko Haram“ išpuoliai gali būti laikomi nusikaltimais žmogiškumui; kadangi TBT preliminarus tyrimas patvirtino šį perspėjimą, padarant išvadą, kad yra tvirtas pagrindas manyti, kad „Boko Haram“ vykdo nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus;

1.  griežtai smerkia besitęsiančią ginkluotų išpuolių ir sprogdinimų, savižudžių sprogdinimų, žmonių grobimų ir kitų smurtinių veikų, vykdomų teroristinės sektos „Boko Haram“ prieš civilius, vyriausybės ir karinius taikinius Nigerijos šiaurėje, taip pat Abudžoje ir Lagose, bangą; ragina nedelsiant ir be jokių sąlygų paleisti Čibuko moksleives;

2.  reiškia gilią užuojautą aukų šeimoms ir palaiko Nigerijos vyriausybės pastangas sustabdyti smurtą ir patraukti atsakomybėn dėl jo kaltus asmenis;

3.  ragina Nigerijos vyriausybę ir valdžios institucijas bendradarbiauti siekiant užtikrinti, kad mergaitės būtų saugiai sugrąžintos į namus, pagerinti gelbėjimo pastangų skaidrumą ir teikti tinkamą informaciją ir medicininę ir psichologinę pagalbą pagrobtų mergaičių šeimoms, kad būtų išsklaidyta įtarumo atmosfera;

4.  yra labai susirūpinęs dėl to, kad organizacija „Boko Haram“ aktyviai taikosi į moteris ir vaikus, taip vykdydama dalį savo kruvino partizaninio karo ir smerkia akivaizdų pagrindinių teisių pažeidimą, nes „Boko Haram“ užkerta mergaitėms ir berniukams galimybes gauti išsilavinimą;

5.  laikosi nuomonės, kad Nigerijoje turėtų pradėti veikti rimtų vaiko teisių pažeidimų vykstant ginkluotiems konfliktams stebėsenos ir ataskaitų teikimo mechanizmas, ir Unicef, laikydamasi savo įgaliojimų, turėtų padidinti savo pajėgumus šioje srityje;

6.  be to, reiškia savo rimtą susirūpinimą dėl pranešimų apie priverstinį atvertimą į islamą ir šariato teisės įvedimą kaip dalį grupuotės nusistatyto tikslo Nigerijos šiaurėje įsteigti islamo kalifatą;

7.  ragina Nigerijos vyriausybę ir jos pajėgas laikytis nuosaikumo sprendžiant kylančio smurto problemas ir užtikrinti, kad visos pastangos kovoti su tokiu smurtu būtų vykdomos laikantis Nigerijos vyriausybės pagal tarptautinę teisę prisiimtų įsipareigojimų; prašo Nigerijos valdžios institucijų ištirti pranešimus apie vyriausybės pajėgų vykdytą aukų nesirenkantį ir neproporcingą smurtą, įskaitant namų padegimus ir mirties bausmės įvykdymą asmenims, įtariamiems priklausymu „Boko Haram“, ar net piliečiams, neturintiems jokio akivaizdaus ryšio su šia organizacija, ir patraukti už tai atsakingus asmenis baudžiamojon atsakomybėn;

8.  ragina Nigerijos vyriausybę kovoti ne tik su organizacijos „Boko Haram“ sukilėliais, bet ir su kai kuriomis pagrindinėmis priežastimis, įskaitant nepakankamą išsivystymą, pačiai paplitusią korupciją, pajamų iš naftos grobstymą, radikalėjimą ir perspektyvų nebuvimą, ir prašo valstybių narių padėti Nigerijai spręsti šias problemas;

9.  be to, ragina Nigerijos valdžios institucijas sumažinti ekonominį atotrūkį tarp šiaurinės ir rytinės šalies dalių, taip pat šiaurinėje dalyje teikti geresnes švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugas ir užtikrinti sąžiningą pajamų iš naftos išteklių paskirstymą per valstybės biudžetą siekiant garantuoti deramą regionų vystymąsi;

10.  ypač pabrėžia, jog, siekiant panaikinti nebaudžiamumą, griežčiau laikytis teisinės valstybės principų ir gerbti pagrindines gyventojų teises, labai svarbu, kad teismų sistema būtų nepriklausoma, nešališka ir prieinama; taigi ragina imtis veiksmų, kad būtų padidintas Nigerijos teismų sistemos veiksmingumas ir nepriklausomumas ir tai būtų priemonė kovojant su terorizmu veiksmingai naudotis baudžiamąja teisena;

11.  ragina Nigerijos vyriausybę pripažinti ir gerbti spaudos ir žiniasklaidos laisvę ir leisti žurnalistams ir korespondentams patekti į fronto linijas, kadangi spauda ir žiniasklaida gali vaidinti svarbų vaidmenį stiprinant atskaitomybę ir fiksuojant žmogaus teisių pažeidimus;

12.  primena savo raginimą panaikinti tos pačios lyties asmenų santuokos (uždraudimo) įstatymą, o kartu Nigerijos baudžiamojo kodekso 214, 215 ir 217 skyrius, dėl kurių LGBT asmenims – tiek Nigerijos piliečiams, tiek svetimšaliams – kyla didelis smurto ir suėmimo pavojus;

13.  reiškia susirūpinimą dėl to, kad regione suintensyvėjo prekyba žmonėmis ir ginklais bei narkotikų kontrabanda, taip pat dėl šių reiškinių sąsajų su islamo terorizmu; be to, atkreipia dėmesį į karinių grupuočių „Boko Haram“, AQIM ir „Al Shabab“ sąsajas vykdant šią nelegalią veiklą; ragina Nigerijos vyriausybę, bendradarbiaujant su VAVEB šalių vyriausybėmis, kitų šalių vyriausybėmis ir tarptautinėmis agentūromis, vykdant kovą su tarptautinio terorizmo plitimu ir jo finansavimo šaltiniais panaikinti šią prekybą;

14.  ragina EIVT, Tarybą ir Komisiją bendradarbiauti su JT ir kitais tarptautiniais partneriais siekiant nutraukti organizacijos „Boko Haram“ finansavimą bei apriboti šios organizacijos ir ypač jos vadovų veiklą;

15.  ragina EIVT, Komisiją, valstybes nares ir tarptautinius partnerius dvišaliu pagrindu ir pasitelkiant regionines ir JT struktūras tęsti bendradarbiavimą su Nigerija, taip pat ir Čibuko moksleivių klausimu, teikiant pagalbą, saugumo pajėgų mokymus ir dalijantis žvalgybos duomenimis;

16.  ragina EIVT ir Komisiją skubiai baigti rengti 2014–2020 m. Nigerijos šalies strategiją ir įtraukti į ją paramą ir pagalbą, kuria būtų siekiama pašalinti pagrindines grupuotės „Boko Haram“ iškilimo priežastis;

17.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Nigerijos federalinei vyriausybei, Afrikos Sąjungos institucijoms, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai, AKR ir ES jungtinės parlamentinės asamblėjos pirmininkams ir Visos Afrikos Parlamentui.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0335. (2) OL C 251 E, 2013 8 31, p. 97.

2014 m. liepos 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Ukrainos (2014/2717(RSP))

P8_TA(2014)0009 RC-B8-0025/2014

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Europos kaimynystės politikos, dėl Rytų partnerystės ir dėl Ukrainos, visų pirma į 2014 m. balandžio 17 d. rezoliuciją dėl Rusijos spaudimo Rytų partnerystės šalims, ypač Rytų Ukrainos destabilizavimo(1),

–  atsižvelgdamas į Didžiojo septyneto (G7) vadovų per 2014 m. kovo 24 d. susitikimą Hagoje pateiktą bendrą pareiškimą,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 17 d., balandžio 14 d., gegužės 12 d. ir birželio 23 d. Užsienio reikalų tarybos išvadas,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 20 d. ir birželio 27 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas,

–  atsižvelgdamas į ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro tarptautinės rinkimų stebėjimo misijos galutines išvadas, susijusias su pirmalaikiais Ukrainos prezidento rinkimais,

–  atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. birželio 27 d. buvo pasirašytos paskutiniosios ES ir Ukrainos asociacijos susitarimo ir išsamaus ir visapusiško laisvosios prekybos susitarimo dalys,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų vyriausiasis žmogaus teisių komisarės 2014 m. gegužės 15 d. ir birželio 15 d. ataskaitas apie žmogaus teisių padėtį Ukrainoje,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 1 d. NATO ir Ukrainos komisijos pareiškimą,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 ir 4 dalis,

A.  kadangi Ukraina ir toliau susiduria su rimtomis saugumo, politinėmis ir socialinėmis bei ekonominėmis problemomis; kadangi konfliktas Rytų Ukrainoje yra rimta kliūtis šalies vystymuisi ir klestėjimui;

B.  kadangi Rusijos įvykdyta Krymo okupacija ir aneksija yra tarptautinės teisės ir Rusijos tarptautinių įsipareigojimų, prisiimtų pagal JT Chartiją, Helsinkio baigiamąjį aktą, Europos Tarybos statutą ir 1994 m. Budapešto memorandumą dėl saugumo garantijų, taip pat dvišalių įsipareigojimų pagal 1997 m. dvišalę draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį, pažeidimas;

C.  kadangi 2014 m. gegužės 25 d. Petro Porošenka išrinktas naujuoju Ukrainos prezidentu; kadangi rinkimus stebėjo tarptautinė rinkimų stebėjimo misija, kuriai vadovavo ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras, ir nepaisant nepalankios saugumo padėties Rytų Ukrainoje ir Rusijos įvykdyto Krymo užėmimo manoma, kad rinkimai iš esmės atitiko tarptautinius įsipareigojimus ir jų metu didžiojoje šalies dalyje buvo gerbiamos pagrindinės laisvės;

D.  kadangi naujasis prezidentas paskelbė 15 punktų taikos planą padėčiai rytų regionuose sureguliuoti, pagal kurį būtų išsaugotas Ukrainos suverenitetas, teritorinis vientisumas ir nacionalinė vienybė ir kuris grindžiamas pasidavusių ir nepadariusių sunkių nusikaltimų atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, kontroliuojamų koridorių samdiniams iš Rusijos pasitraukti nustatymu ir įtraukaus dialogo su taikiais gyventojais pradėjimu;

E.  kadangi Prezidentas P. Porošenka visų pirma vienašališkai paskelbė paliaubas 2014 m. birželio 20 – 30 d., taip sudarydamas galimybę surengti Ukrainos, Rusijos ir separatistinių jėgų konsultacijas; kadangi Ukrainos vyriausybės vienašališkai paskelbtos paliaubos buvo nuolat pažeidžiamos, daugiausia separatistų, tai lėmė abiejų konfliktuojančių šalių žmonių žūtis;

F.  kadangi 2014 m. birželio 25 d. Rusijos Federacijos Taryba pritarė Prezidento V. Putino sprendimui atsisakyti teisės siųsti Rusijos ginkluotąsias pajėgas į Ukrainos teritoriją;

G.  kadangi 2014 m. birželio 27 d. Užsienio reikalų taryba patvirtino Komisijos analizę, kad Ukraina atitiko visus vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano pirmojo etapo kriterijus ir pradėjo antrąjį vizų režimo liberalizavimo proceso etapą;

H.  kadangi 2014 m. birželio 27 d. ES ir Ukraina pasirašė likusias Asociacijos susitarimo ir išsamaus ir visapusiško laisvosios prekybos susitarimo nuostatas; kadangi šiuo susitarimu pripažintas Ukrainos žmonių siekis gyventi šalyje, kurioje įtvirtintos Europos vertybės, demokratija ir teisės viršenybė;

I.  kadangi Prezidentas P. Porošenka nusprendė atnaujinti kovos su terorizmu veiksmus, kuriais nepavykus vienašalėms paliauboms siekiama numalšinti separatistų sukilimą rytinėje šalies dalyje; kadangi Ukrainos armija atgavo kelių Rytų Ukrainos miestų kontrolę, privertusi sukilėlius ir samdinius pasitraukti į Donecką; kadangi vis dėlto smurtas ir toliau tęsiasi;

J.  kadangi 2014 m. liepos 2 d. Berlyne susitiko Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrai ir susitarė dėl priemonių rinkinio, kuriuo Rytų Ukrainoje siekiama nustatyti tvarias dvišales paliaubas;

K.  kadangi prezidentas P. Porošenka išreiškė pasiryžimą paskelbti antras paliaubas, jei bus įvykdytos trys sąlygos, t. y. paliaubų laikysis abi šalys, visi įkaitai bus paleisti ir ESBO stebės veiksmingą sienos kontrolę;

L.  kadangi prezidentas P. Porošenka 2014 m. liepos 14 d. paskelbė, jog Rusijos štabo karininkai ir sukilėliai separatistai kaunasi su Ukrainos pajėgomis ir kad nustatyta nauja Rusijos raketų sistema; kadangi, remiantis NATO šaltiniais, įtariama, kad Rusija sukilėliams siunčia pagrindinių kovos tankų, artilerijos ir kitų ginklų ir leidžia samdiniams iš Rusijos pereiti sieną ir prisijungti prie sukilėlių karinių grupuočių;

M.  kadangi 2014 m. liepos 11 d. Briuselyje surengtos trišalės ES, Ukrainos ir Rusijos konsultacijos dėl ES ir Ukrainos asociacijos susitarimo bei išsamaus ir visapusiško laisvosios prekybos susitarimo įgyvendinimo; mano, kad tai naudingas procesas, kuris galėtų padėti užbaigti ilgalaikius nesusipratimus, nes būtų paaiškinti asociacijos susitarimo bei išsamaus ir visapusiško laisvosios prekybos susitarimo privalumai ir atsižvelgta į visų šalių teisėtus interesus;

1.  džiaugiasi, kad pasirašytos likusios Asociacijos susitarimo nuostatos, įskaitant Išsamų ir visapusišką laisvosios prekybos susitarimą, ir yra įsitikinęs, kad šis susitarimas bus politinių ir ekonominių reformų, kuriomis bus užtikrintas modernizavimas, sustiprinta teisės viršenybė ir skatinamas ekonomikos augimas, varomoji jėga; išreiškia paramą Ukrainai, toliau laikinai taikančiai minėtą susitarimą; skelbia, kad Europos Parlamentas kaip galima greičiau užbaigs šio susitarimo ratifikavimo procedūras; ragina valstybes nares ir Ukrainą skubiai ratifikuoti minėtą susitarimą, kad būtų galima jį kuo greičiau visapusiškai įgyvendinti; pabrėžia, jog asociacijos susitarimas ir (arba) išsamus ir visapusiškas laisvosios prekybos susitarimas niekaip nesusijęs su NATO integracija;

2.  taip pat palankiai vertina asociacijos susitarimų su Gruzija ir Moldova, žyminčių šių šalių ir ES politinių ir ekonominių santykių naujos eros pradžią, pasirašymą; ragina juos skubiai ratifikuoti ir džiaugiasi, kad Moldovos parlamentas jau tai padarė; prieštarauja baudžiamosioms prekybos priemonėms, kurias Rusija taiko toms šalims, kurios pasirašė asociacijos susitarimus su ES, nes šie susitarimai nekelia grėsmės Rusijai; pabrėžia, kad šie veiksmai prieštarauja Pasaulio prekybos organizacijos nustatytoms taisyklėms, jų motyvas yra politinis ir todėl jie yra nepriimtini;

3.  sveikiną Petro Porošenką, jau per pirmąjį teisingų ir demokratinių rinkimų turą išrinktą eiti Ukrainos prezidento pareigas; pažymi, kad rinkimų rezultatai rodo, jog gyventojai labai remia šalies europinę ir demokratinę perspektyvą;

4.  pritaria taikos planui, nes jis yra geriausia galimybė norint sumažinti padėties eskalavimą ir siekti taikos; pritaria prezidento P. Porošenkos ryžtingiems veiksmams, kuriais siekiama užtikrinti Ukrainos vienybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą; pritaria jo įsipareigojimui spręsti sisteminės korupcijos ir viešųjų lėšų išeikvojimo problemas; pakartoja, kad Rusija dalyvauja kariniuose veiksmuose ir susijusi su tiekimu; ragina Rusiją vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus, iš tiesų įsipareigoti dalyvauti taikaus problemos sprendimo derybose ir pasinaudoti savo tikrąja galia, kad būtų nutraukta bet kokia prievarta;

5.  ragina surengti naują Trišalės ryšių grupės susitikimą pietryčių Ukrainos konflikto sureguliavimo klausimu ir remia naujus šalių bendravimo būdus;

6.  pabrėžia Ukrainos žmonių pagrindinę teisę laisvai apsispręsti dėl savo šalies ekonominės bei politinės ateities ir dar kartą patvirtina Ukrainos teisę į savigyną, laikantis JT Chartijos 51 straipsnio; pakartoja, kad tarptautinė bendruomenė pritaria Ukrainos vienybei, suverenitetui ir teritoriniam vientisumui; ragina Ukrainos saugumo tarnybas vykdant vadinamąsias kovos su terorizmu operacijas visiškai laikytis tarptautinės humanitarinės teisės (THT) ir tarptautinės žmogaus teisių teisės (TŽTT) ir pabrėžia, jog būtina ginti civilius gyventojus; ir ragina sukilėlius ir samdinius daryti tą patį ir nenaudoti civilių gyventojų kaip gyvo skydo; pabrėžia, kad reikia ieškoti politinio krizės sprendimo ir ragina abi šalis pademonstruoti santūrumą ir nepažeisti ugnies nutraukimo, kurį būtina paskelbti ir griežtai vykdyti kiek galima greičiau;

7.  smerkia Rusijos agresiją Kryme kaip sunkų Ukrainos suvereniteto ir teritorinio vientisumo pagal tarptautinę teisės pažeidimą ir nepritaria Rusijos įvykusio fakto (pranc. fait accompli) politikai santykių su užsienio šalimis srityje; mano, kad Krymo aneksija yra neteisėta ir atsisako pripažinti de facto Rusijos valdžią pusiasalyje; palankiai vertina sprendimą uždrausti iš Krymo ir Sevastopolio importuoti prekes, kurioms nėra išduotas Ukrainos sertifikatas, ir ragina kitas šalis pradėti taikyti panašaus pobūdžio priemones laikantis JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos 68/262;

8.  smerkia besitęsiantį smurtą ir tai, kad Rytų Ukrainoje kasdien žūsta žmonės, naikinami namai ir nuosavybė ir daugelis tūkstančių civilių gyventojų bėga iš konfliktų zonų į saugias teritorijas; palankiai vertina Ukrainos parodytą gerą valią vienašališkai paskelbiant paliaubas ir apgailestauja, kad sukilėliai ir samdiniai atsisakė sekti šiuo pavyzdžiu; yra labai susirūpinęs dėl paprastų žmonių, kurie lieka įstrigę Donecko ir Luhansko srityse, saugumo; apgailestauja dėl žuvusiųjų ir dėl to, kad tarp aukų buvo vaikų; reiškia nuoširdžią užuojautą jų šeimos nariams; smerkia bet kokį taikymąsi į civilius gyventojus ir ragina griežtai laikytis tarptautinės humanitarinės teisės;

9.  ragina Rusiją iš tiesų ryžtingai remti taikos planą, nustatyti veiksmingos savo sienos su Ukraina kontrolės priemones ir nutraukti neteisėtų ginkluotų kareivių, ginklų ir įrangos srautą į šią šalį, priešiškus veiksmus ir infiltraciją, nedelsiant sumažinti savo karines pajėgas prie Ukrainos sienos ir išvesti karius iš šios teritorijos, pasinaudoti savo įtaka sukilėliams ir samdiniams ir priversti juos laikytis paliaubų, sudėti ginklus ir pasitraukti atgal į Rusiją pasitraukimo koridoriumi, kaip numatyta pagal P. Porošenkos taikos planą; tai būtų pirmieji ilgai laukti konkretūs veiksmai, kurie parodytų, kad Rusijos ketinimai sušvelninti krizę yra rimti;

10.  smerkia neteisėtą Ukrainos oro pajėgų pilotės Nadios Savčenko sulaikymą Rusijoje ir reikalauja ją nedelsiant paleisti, taip pat paleisti visus įkaitus, laikomus Ukrainoje arba Rusijoje;

11.  ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai bei Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) stiprinti savo vaidmenį ir didinti matomumą krizės išsprendimo tikslais nustatytuose mechanizmuose, įskaitant Ryšių grupę;

12.  pritaria tam, kad išplėstas dabartinių sankcijų taikymas dar 11 asmenų, kurių dauguma yra vadinamųjų separatistų valdžios institucijų pareigūnai; pritaria parengiamiesiems veiksmams, kurių ėmėsi Taryba, EIVT ir valstybės narės siekdamos taikyti Rusijai papildomas sankcijas, kurios turėtų apimti ekonomikos, finansų ir energetikos sektorius, taip pat ginklų ir dvejopo naudojimo technologijų embargą; ragina taikyti kolektyvinį ginklų pardavimo Rusijai draudimą ir reikalauja jį taikyti tol, kol padėtis Rytų Ukraina nebus normalizuota; įspėja, kad bet kokie tolesni Rusijos veiksmai siekiant destabilizuoti Ukrainą susilauks papildomų sankcijų ir rimtų pasekmių ES ir Rusijos santykiams;

13.  reikalauja, kad Taryba paragintų Rusijai vykdyti savo pareigas pagal tarptautinę teisę ir kad prireikus Taryba taikytų trečiojo etapo sankcijas;

14.  ragina Europos Vadovų Tarybą laikytis labiau suderintos ir griežtesnės strategijos ir laikytis bendros pozicijos dėl Ukrainos krizės ir Rusijos vyriausybės elgesio, įskaitant klausimus, susijusius su ES energetiniu saugumu; apgailestauja dėl to, kad kai kurios valstybės narės yra nevieningos šiuo klausimu ir kad nepakanka solidarumo ES mastu;

15.  pritaria atnaujintoms abipusiai sutartoms paliauboms siekiant stabilizuoti saugumo padėtį, tikrai sumažinti padėties eskalavimą ir suteikti postūmį prezidento P. Porošenkos taikos plano įgyvendinimui, tačiau siekiant tikslų būtina, kad abi šalys laikytųsi paliaubų, kad būtų paleisti įkaitai ir kad ESBO stebėtų veiksmingą sienos kontrolę; palankiai vertina Ukrainos pajėgų naujausius pasiekimus Rytų Ukrainoje ir tai, kad šios pajėgos atgavo kelių labai svarbių miestų kontrolę;

16.  tvirtai tiki, kad ESBO specialiosios stebėjimo misijos vaidmuo turi būti sutvirtintas, padidinant jos materialinius ir finansinius išteklius, taip sudarant galimybes Ukrainai saugoti ir stebėti prie valstybinės sienos esančius regionus;

17.  primena Ukrainos vyriausybei, kad reikia nedelsiant įvykdyti vidaus ekonomines ir politines reformas; atkreipia dėmesį į tai, kad vidaus reformos neturėtų būti inicijuojamos vien tik atsižvelgiant į išorės spaudimą, bet turėtų būti grindžiamos tvirta visuomenės parama ir jas vykdant turėtų būti siekiama modernizuoti šalį ir taip kurti tvarias ekonomines ir socialines galimybes;

18.  ragina atlikti visų nuo 2013 m. lapkričio mėn. visoje Ukrainoje mirtis sukėlusių įvykių ir nusikaltimų žmoniškumui nepriklausomą ir nešališką tyrimą, įtraukiant stiprų tarptautinį aspektą ir tyrimą vykdant su Europos Tarybos priežiūra, taip siekiant, kad atsakingi asmenys būtų patraukti atsakomybėn; yra įsitikinęs, kad tik veiksmingas šių nusikaltimų tyrimas padės Ukrainos visuomenei ir nukentėjusiųjų šeimoms bei draugams atgauti pasitikėjimą institucijomis;

19.  primena, kad reikia Ukrainoje nutraukti sisteminį ir struktūrinį žmogaus teisių apribojimą, įveikti blogą valdymą, plačiai paplitusią korupciją ir milžinišką šešėlinę ekonomiką; pabrėžia Ukrainoje vykstančio konstitucinės reformos proceso svarbą ir tai, jog svarbu remti pilietinės visuomenės vystymąsi siekiant tikros dalyvaujamosios demokratijos, kuri skatintų ir gintų visų žmonių visuose šalies regionuose žmogaus teises, užtikrintų teisingumą ir gerą valdymą ir taip prisidėtų prie šalies saugumo ir stabilumo; ragina laikantis Europos standartų priimti antidiskriminacinius įstatymus;

20.  pabrėžia, kad reikia didinti įvairių visuomenės bendruomenių pasitikėjimą ir ragina vykdyti tvarų susitaikymo procesą; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad svarbu užmegzti įtraukų nacionalinį dialogą ir vengti propagandos, neapykantą kurstančių kalbų ir retorikos, taip pat ir iš Rusijos pusės, kurie gali dar labiau pagilinti konfliktą;

21.  mano, kad itin svarbu pradėti palaipsniui centrinę valdžią decentralizuoti į regionų ir vietos savivaldos administracijas, nepažeidžiant vidaus valdžios pusiausvyros arba tinkamos valstybės veiklos;

22.  džiaugiasi, kad priimtas viešųjų pirkimų įstatymas, ir ragina stropiai jį įgyvendinti; tikisi, kad bus skubiai įsteigta politiškai nepriklausoma kovos su korupcija agentūra, turinti įgaliojimus tirti korupcinę elgseną;

23.  pabrėžia, kad reikia stiprinti teisės viršenybės principą, taip pat vykdant teismų sistemos reformą, kuri padėtų atkurti piliečių pasitikėjimą teismų sistema, ir kad reikia depolitizuoti ir demilitarizuoti teisėsaugos institucijų struktūrą;

24.  pritaria sprendimui įkurdinti Ukrainoje tvirtą civilinę bendros saugumo ir gynybos politikos misiją; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai paspartinti šios misijos dislokavimą; yra įsitikinęs, jog šiai misijai reikia suteikti plačius įgaliojimus, kad ji galėtų veiksmingai remti ukrainiečius, dedančius visas pastangas, būtinas siekiant stabilizuoti padėtį šalyje;

25.  pakartoja, kad pritaria prezidento P. Porošenkos norui surengti išankstinius parlamento rinkimus; pabrėžia tai, jog šie rinkimai turi būti vykdomi laikantis Venecijos komisijos rekomendacijų;

26.  reiškia didelį susirūpinimą, kad dėl Rusijos kurstomų sukilėlių ir samdinių Rytų Ukrainoje ir Kryme blogėja žmogaus teisių ir humanitarinė padėtis, ypač dėl kankinimų, žudymų, žurnalistų ir aktyvistų dingimų bei imamų įkaitų, įskaitant vaikų grobimo atvejus; ragina geriau apsaugoti civilius gyventojus, taip pat ragina Ukrainos valdžios institucijas teikti humanitarinę pagalbą susijusiuose regionuose;

27.  šiuo atžvelgiu atkreipia dėmesį į naujausią organizacijos „Amnesty International“ ataskaitą ir ryžtingai smerkia pagrobimus, negailestingą mušimą, kankinimą, žudymą, neteismines egzekucijas ir kitus rimtus žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimus aktyvistų, protestuotojų, žurnalistų ir daugelio kitų piliečių, nedalyvaujančių Rytų Ukrainos konflikte, atžvilgiu, kurie padaryti per pastaruosius tris mėnesius, daugiausia ginkluotų separatistų ir tam tikrais atvejais ir vyriausybės pajėgų; remia Ukrainos vyriausybei skirtą raginimą sukurti vieną ir reguliariai atnaujinamą pagrobimų, apie kuriuos pranešama, registrą ir atlikti išsamų ir nešališką visų įtariamų piktnaudžiavimų jėga, netinkamo elgesio ar kankinimo tyrimą;

28.  pabrėžia, kad būtina rasti aiškų, sąžiningą ir stabilų sprendimą siekiant užtikrinti saugų dujų tiekimą iš Rusijos į Ukrainą, nes tai yra būtina sąlyga siekiant ekonominio vystymosi ir stabilumo Ukrainoje; mano, kad ES turėtų ir toliau atlikti savo vaidmenį sudarydama palankesnes sąlygas susitarimui, pagal kurį Ukraina už perkamas dujas galės mokėti konkurencingą kainą ir kuris nebus politiškai motyvuotas; pabrėžia, jog tai, kad energijos ištekliais naudojamasi kaip užsienio politikos priemone, kenkia ilgalaikiam pasitikėjimui Rusija, kaip patikima ES prekybos partnere, ir kad pirmenybė turėtų būti teikiama tolesnėms priemonėms, kuriomis būtų siekiama mažinti ES priklausomybę nuo Rusijos tiekiamų dujų;

29.  ragina valstybes nares užtikrinti pakankamą dujų tiekimą užtikrinant dujų srautą priešinga kryptimi iš kaimyninių valstybių Europos Sąjungos narių; todėl džiaugiasi, kad Slovakija ir Ukraina pasirašė susitarimo memorandumą dėl dujų srauto priešinga kryptimi, kuri turėtų paskatinti Ukrainą nustatyti skaidrią ir patikimą dujų transportavimo sistemą; primena apie strateginį Energijos bendrijos, kuriai 2014 m. pirmininkauja Ukraina, vaidmenį; palankiai vertina tai, kad bendradarbiavimas su Ukraina yra sudėtinė Komisijos 2014 m. pateiktos Europos energetinio saugumo strategijos dalis;

30.  palankiai vertina tai, kad neseniai Ukraina pradėjo antrąjį vizų režimo liberalizavimo proceso etapą, taip patvirtindama savo apsisprendimą įgyvendinti reikiamą teisėkūros, politikos ir institucinę sistemą; reiškia tvirtą įsitikinimą, kad galutinis tikslas turėtų būti greitas bevizio režimo įgyvendinimas; kol kas ragina ES ir valstybių narių lygmeniu nedelsiant pradėti taikyti laikinas, labai paprastas ir nebrangias procedūras;

31.  palankiai vertina Komisija sukurtą Paramos Ukrainai grupę, kuri teiks Ukrainos valdžios institucijoms visą būtiną pagalbą vykdant politines ir ekonomines reformas ir imsis veiksmų Europos reformų darbotvarkės įgyvendinimo srityje;

32.  pabrėžia, kad reikia ginti Europos interesus ir vertybes ir skatinti stabilumą, klestėjimą ir demokratiją Europos žemyno šalyse;

33.  pakartoja savo nuomonę, kad asociacijos susitarimai su Ukraina ir kitomis rytų partnerystės šalimis nėra galutinis santykių su ES tikslas; todėl atkreipia dėmesį į tai, kad pagal ES sutarties 49 straipsnį Gruzija, Moldova ir Ukraina, kaip bet kuri Europos valstybė, turi Europos perspektyvą ir gali pateikti paraišką dėl narystės Sąjungoje, jei jos vadovaujasi demokratijos principais, gerbia pagrindines laisves, taip pat žmogaus ir mažumų teises ir užtikrina teisinės valstybės principo laikymąsi.

34.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms, Ukrainos prezidentui, vyriausybei ir parlamentui, Europos Tarybai ir Rusijos Federacijos prezidentui, vyriausybei ir parlamentui.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0457.

2014 m. liepos 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl jaunimo užimtumo (2014/2713(RSP))

P8_TA(2014)0010 RC-B8-0027/2014

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 8 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių. 2020 m. Europos strategijos integruotų gairių II dalis (COM(2010)0193 – C7-0111/2010 – 2010/0115(NLE))(1),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos komunikatą „Jaunimo galimybių iniciatyva“ (COM(2011)0933),

–  atsižvelgdamas į Liuksemburge 2011 m. birželio 17 d. patvirtintas Tarybos išvadas dėl jaunimo užimtumo skatinimo, kad būtų pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai,

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl Jaunimo galimybių iniciatyvos įgyvendinimo (COM(2012)0727),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 5 d. Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos rekomendacijos dėl „jaunimo garantijų“ iniciatyvos nustatymo (COM(2012)0729),

–  atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos 2013 m. vasario 7 d. išvadas dėl Jaunimo užimtumo iniciatyvos,

–  atsižvelgdamas į Tarybos 2013 m. balandžio 22 d. rekomendaciją dėl Jaunimo garantijų iniciatyvos nustatymo,

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. rugsėjo 11 d. rezoliuciją dėl galimų jaunimo nedarbo problemos sprendimo būdų(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. sausio 16 d rezoliuciją dėl pagarbos pagrindinei teisei laisvai judėti ES(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. balandžio 16 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo „Dėl valstybinių užimtumo tarnybų (VUT) bendradarbiavimo stiprinimo“ (COM(2013)0430 – C7-0177/2013 – 2013/0202(COD))(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl jaunimo galimybių dalyvauti darbo rinkoje skatinimo, stažuotojų, stažuočių ir praktikos padėties stiprinimo(5),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl Jaunimo galimybių iniciatyvos įgyvendinimo (COM(2012)0727),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. sausio 16 d. rezoliuciją dėl iniciatyvos „Jaunimo garantijos“(6),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 ir 4 dalis,

A.  kadangi nedarbas yra pagrindinė nelygybės priežastis, o jaunimo nedarbas pasiekė precedento neturintį lygį: visoje ES jis vidutiniškai siekia 23 proc.; be to, kadangi jaunimo nedarbas visoje ES pasiskirstęs netolygiai ir kai kuriose valstybėse narėse 16–25 metų amžiaus jaunuolių nedarbas viršija 50 proc.;

B.  kadangi 2014 m. kovo mėn. darbo ES-28 neturėjo 5,340 mln. (jaunesnių negu 25 metų amžiaus) jaunuolių; iš jų 3,426 mln. gyvena euro zonos valstybėse;

C.  kadangi jaunimo nedarbo priežastys visoje ES skiriasi ir gali apimti esmines mūsų ekonomikos struktūrines problemas, neigiamai veikiančias darbo rinkas; kadangi padėtis ir problemos, su kuriomis susiduria jaunimas, nėra vienodos: kai kurios grupės patiria neproporcingai didelį poveikį ir joms būtini specialūs sprendimai;

D.  kadangi padėtis darbo rinkoje itin sunkiai veikia jaunuolius – nesvarbu, kokio lygio jų išsilavinimas – nes dažnai jie tampa arba bedarbiais, arba dirba pagal ribotas darbo sutartis už mažesnį darbo užmokestį ir žemesnio lygio socialinę apsaugą, arba būna priversti sutikti dirbti pagal mažų garantijų darbo sutartis ar atlikti nemokamą praktiką;

E.  kadangi Jaunimo garantijų iniciatyva būtų prisidėta prie trijų strategijos „Europa 2020“ tikslų siekio, t. y. užtikrinti, kad darbą turėtų 75 proc. 20–64 m. amžiaus žmonių, kad mokyklos nebaigimo rodiklis nesiektų 10 proc. ir kad iš skurdo ir socialinės atskirties būtų ištraukta bent 20 mln. žmonių;

F.  kadangi 7,5 mln. jaunų 15–24 metų amžiaus europiečių nedirba, nesimoko ir nedalyvauja mokymuose (angl. NEET) ir kadangi 2012 m. ES-28 29,7 proc. 15–29 metų amžiaus jaunimui grėsė skurdas ar socialinė atskirtis(7);

G.  kadangi, ypatingą dėmesį skiriant praktiniams įgūdžiams, ypač krizės metu pasiteisino kai kuriose valstybėse narėse taikoma dvejopa profesinio mokymo sistema, taip pat kombinuotieji kursai akademiniam ir profesiniam laipsniui įgyti: taip buvo užtikrintas mažesnis jaunimo nedarbas, kadangi jaunimui buvo lengviau įsidarbinti;

H.  kadangi šiuo metu nustatyta jaunimo garantijų riba – reikia būti 25 metų amžiaus – netinka, nes taip neatsižvelgiama į 6,8 mln. 25–30 metų amžiaus NEET jaunuolių;

I.  kadangi mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ) turi didelį darbo vietų kūrimo potencialą ir atlieka lemiamą vaidmenį pereinant prie naujos tvarios ekonomikos;

J.  kadangi, nors darbuotojų, judančių iš vienos valstybės narės į kitą, skaičius padidėjo nuo 4,7 mln. 2005 m. iki 8 mln. 2008 m., skaičiuojant procentais 2005 m. tai sudarė 2,1 proc., o 2008 m. – 3,3 proc. visos darbo jėgos;

K.  kadangi valstybės narės turi atlikti lemiamą vaidmenį kovojant su jaunimo nedarbu, taip pat ir naudodamosi ES finansuojamų priemonių, pvz., Europos socialinio fondo (ESF), Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF), Europos užimtumo ir socialinių inovacijų programos ir Jaunimo garantijų iniciatyvos, finansine parama 2014–2020 m. programavimu laikotarpiu;

L.  kadangi Europos Sąjunga skyrė 6 mlrd. EUR jaunesnių nei 25 metų amžiaus žmonių užimtumui paremti;

M.  kadangi nederami įgūdžiai negali būti laikomi vienintelėmis jaunimo nedarbo priežastimi, nes jos susijusios su tokiomis problemomis, kaip naujų darbo vietų trūkumas dėl deindustrializacijos Europoje, užsakomosios paslaugos ir spekuliacija, ir šią padėtį apsunkino krizė ir griežto taupymo politika; kadangi vien švietimas ir mokymai negali išspręsti jaunimo nedarbo problemos;

N.  kadangi bet kurios priemonės ar programos, įgyvendinamos siekiant skatinti jaunimo užimtumą, turėtų apimti visų reikiamų suinteresuotųjų šalių, pirmiausia socialinių partnerių ir jaunimo organizacijų, konsultacijas ir (arba) bendradarbiavimą atitinkamais lygmenimis;

O.  kadangi 20,7 mln. MVĮ privačiajame sektoriuje sukūrė per 67 proc. darbo vietų ES, o 30 proc. jų sukūrė labai mažos įmonės;

P.  kadangi MVĮ ir labai mažos įmonės turi didžiulį darbo vietų kūrimo potencialą ir yra sukūrusios 85 proc. visų naujų darbo vietų;

Jaunimo garantijų iniciatyva – jaunimo užimtumas

1.  įspėja, kad neapribojus nelygybės ES nebus įmanomas didelis tvarus ekonomikos augimas, ir primena, kad tai parsideda nuo nedarbo mažinimo, ypač tarp jaunimo, ir kovos su skurdu;

2.  ragina veiksmingai stebėti, kaip įgyvendinama Jaunimo garantijų iniciatyva; ragina Komisiją atidžiai stebėti iššūkius, įvardytus 2014 m. konkrečioms šalims skirtose rekomendacijose, susijusius su pasiūlymų kokybe, nepakankamai aktyvia parama NEET jaunimui, taip pat administraciniais valstybinių užimtumo tarnybų pajėgumais ir neveiksmingu visų reikiamų partnerių įtraukimu, ir tuo pačiu nustatyti geriausią praktiką, kuria galėtų būti remiamasi siekiant pagerinti programą; ragina užtikrinti daugiau skaidrumo stebint įgyvendinimą ir ambicingiau spręsti klausimą dėl valstybių narių, kurios šiuo požiūriu nerodo jokios pažangos;

3.  ragina Komisiją pasiūlyti Europos teisinę sistemą, kuria remiantis būtų nustatyti minimalūs Jaunimo garantijų iniciatyvos įgyvendinimo standartai, įskaitant pameistrystės kokybę, deramą darbo užmokestį jaunuoliams ir galimybę naudotis įdarbinimo paslaugomis, ir kuri apimtų ir 25–30 metų amžiaus jaunuolius, kai valstybės narės nepaiso esamų rekomendacijų dėl Jaunimo garantijų iniciatyvos;

4.  ragina užtikrinti, kad jaunimo nedarbo mažinimas taptų konkrečiu Europos semestro tikslu; taip pat ragina kovos su jaunimo nedarbu priemones įtraukti į konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas ir nacionalines reformų programas; ragina Komisiją atidžiai stebėti ir vertinti, kaip taikomos tokios priemonės; ragina Parlamentą šiuo požiūriu visapusiškai dalyvauti Europos semestro proceso pagrindu;

5.  ragina Europos Komisiją paspartinti Jaunimo užimtumo iniciatyvos nustatymą ir iki 2014 m. pabaigos paskelbti komunikatą, kaip ji buvo nustatyta;

6.  ragina valstybes nares svarstyti galimybę išplėsti Jaunimo garantijų iniciatyvą, kad ji apimtų ir jaunesnius negu 30 metų amžiaus žmones;

7.  pabrėžia būtinybę vykdyti aktyvią, visapusišką ir įtraukią darbo rinkos politiką bei taikyti specialias jaunimui skirtas priemones;

8.  ragina valstybes nares imtis ryžtingų kovos su jaunimo nedarbu priemonių, visų pirma įgyvendinant prevencinius veiksmus, kad būtų išvengta mokyklos nebaigimo, arba skatinant mokymų ir pameistrystės programas (pvz., diegiant dvejopą švietimo sistemą arba kitas ne mažiau veiksmingo pobūdžio sistemas), vystyti visapusiškas NEET jaunimui skirtas strategijas ir iki galo įgyvendinti nacionalines Jaunimo garantijų iniciatyvas;

9.  pabrėžia, kad įgyvendinant Jaunimo užimtumo iniciatyvą valstybėms narėms neturėtų būti trukdoma naudoti ESF lėšas platesnio pobūdžio projektams, susijusiems su jaunimu, ypač su skurdu ir socialine įtrauktimi, finansuoti; ragina Komisiją stebėti, kaip su jaunimu susijusiems projektams naudojamos ESF lėšos;

10.  yra tvirtai įsitikinęs, kad ES finansavimas, pirmiausia pagal Jaunimo užimtumo iniciatyvą, neturėtų būti naudojamas nacionalinėms strategijoms pakeisti, tačiau turėtų būti naudojamas jaunimui papildomai paremti taip, kad nacionalinės programos būtų papildytos ir sustiprintos atsižvelgiant į valstybių narių sprendimą;

11.  mano, jog pagal ES programas turi būti numatytas tinkamas lankstumas, kad valstybės narės galėtų teikti individualią paramą atsižvelgdamos į vietos poreikius, užtikrinti, kad finansavimas būtų naudojamas tose srityse, kuriose jaunimo nedarbas didžiausias ir finansavimas reikalingiausias, nerizikuodamos auditu ir kontrole;

12.  pabrėžia, kad įgyvendinant Jaunimo užimtumo iniciatyvą valstybėms narėms neturėtų būti trukdoma naudotis kitomis ES programomis, pvz., ESF programomis ar programa ERASMUS+, platesnio pobūdžio projektams, susijusiems su jaunimu, ypač su jaunimo verslumu, skurdu ir socialine įtrauktimi, finansuoti; pabrėžia, jog svarbu, kad valstybės narės skirtų lėšas, būtinas šiai veiklai bendrai finansuoti; ragina Komisiją stebėti, kaip su jaunimu susijusiems projektams naudojamos ESF lėšos;

Profesinis rengimas ir mokymas

13.  primena, kad Jaunimo užimtumo iniciatyvai skirtų 6 mlrd. EUR nepakanka norint nuolat kovoti su jaunimo nedarbu; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares teikti Jaunimo garantijų iniciatyvai prioritetą ir, sprendžiant dėl privalomos 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (DFP) peržiūros po rinkimų, kuri vėliausiai turėtų vykti 2016 m. pabaigoje, padidinti biudžeto lėšas, jai skirtas visu 2014–2020 m. laikotarpiu;

14.  ragina valstybes nares sukurti arba pagerinti profesinio rengimo ir mokymo sistemas; pabrėžia, kad siekiant pagerinti perėjimą iš mokyklos prie darbo, turėtų būti sukurta Europos dvejopa švietimo sistema, paremta geriausia patirtimi šioje srityje; taip pat siūlo visoje ES taikyti paramos įsidarbinant programas, pagal kurias absolventai ir asmenys, baigę profesinį mokymą, įgytų praktinio darbo patirtį bendrovėse, kurios juos įdarbintų šešiems – dvylikai mėnesių, taip spręsdamos konkrečią problemą, susijusią su inovacijomis ir vystymusi;

15.  ragina valstybes nares imtis ryžtingų kovos su jaunimo nedarbu ir atskirtimi iš darbo rinkos priemonių, visų pirma imantis veiksmų, kad būtų išvengta mokyklos ar profesinio mokymo ir gamybinės praktikos programų nebaigimo (pvz., įdiegti dvejopą švietimo sistemą ar kitas taip pat veiksmingas sistemas);

16.  ragina valstybes nares, be kita ko, pertvarkyti jaunimo švietimo ir profesinio mokymo standartus, kad gerokai padidėtų jų galimybės įsidarbinti ir pasirinkti;

17.  ragina Komisiją ir valstybes nares toliau gerinti skaidrumą ir kvalifikacijų pripažinimą Sąjungoje, ypač taikant Europos profesinio mokymo kreditų sistemą, Europaso sistemą ir Europos kvalifikacijų sandarą;

18.  pabrėžia, kad jaunimui svarbu įgyti universalių įgūdžių, pvz., IRT, vadovavimo, kritinio mąstymo ir kalbos įgūdžių, taip pat ir mokantis užsienyje, kad pagerintų savo perspektyvas darbo rinkoje, savo prisitaikymą prie būsimų darbo rinkos pokyčių ir aktyviai dalyvautų visuomeniniame gyvenime;

19.  ragina valstybes nares skirti pagrindinį dėmesį didelį ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo potencialą turintiems sektoriams ir imtis priemonių, kuriomis valstybių narių švietimo programose pirmenybė teikiama gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos sritims, kad būtų atsižvelgta į numatomus ateities pokyčius darbo rinkoje pagal poreikį pereiti prie veiksmingai išteklius naudojančios ekonomikos;

20.  ragina Komisiją ir valstybes nares palaikyti naujų rūšių ekonomiką, visų pirma socialinį verslumą, bendrą darbą, visuomenės patalką, taip pat taikyti paramos jaunimo kooperatyvams ir pradedančiosioms socialinėms įmonėms priemones;

21.  ragina valstybes nares taikyti augimą skatinančią politiką ir kviečia imtis veiksmų ES lygmeniu dėl Europos augimo strategijos, pagal kurią investuojant į svarbiausius sektorius, tokius kaip skaitmeninė rinka, telekomunikacijų rinka ir energetikos bendrija, ir juos vystant būtų kuriamos tvarios darbo vietos;

22.  apgailestauja, kad 2014 m. birželio 27 d. paskelbti Europos Vadovų Tarybos prioritetai – ES ir naujosios Komisijos strateginė darbotvarkė – neapima tikslinių priemonių ir investicijų, kuriomis būtų padedama kurti kokybiškas darbo vietas jaunimui;

23.  pabrėžia, kad Jaunimo garantijų iniciatyvos tikslams pasiekti būtinos strateginės reformos, kuriomis užtikrinamas sėkmingesnis perėjimas iš mokyklos į darbo rinką;

24.  primygtinai ragina valstybes nares sukurti arba pertvarkyti savo darbo rinkos agentūras;

25.  pabrėžia, kad atsižvelgiant į prognozuojamus greitus darbo rinkos pokyčius, šiandien labiau nei bet kada reikia didelių investicijų į švietimą bei mokymą; pabrėžia, kad įgūdžių ugdymo politika turėtų būti laikoma ne tik priemone darbo rinkos reikmėms patenkinti, bet ir pripažinti kompetencijai, įgytai neformaliojo švietimo ir savišvietos būdu, remti mokymosi visą gyvenimą politikos įgyvendinimui ir pagaliau būti įtraukaus požiūrio į švietimą dalimi;

26.  ragina Komisiją ir agentūras, pvz., Eurofound ir Europos profesinio mokymo plėtros centrą (Cedefop), analizuoti esamas dvejopo profesinio išsilavinimo sistemas, kad ši informacija būtų teikiama kitoms valstybėms narėms, kurios savanoriškai domisi šiomis sistemomis, nesumažinant jau taikomų švietimo standartų;

27.  pripažįsta, kad šeima atlieka veiksmingos paramos sistemos jauniems žmonėms, kurie susiduria su nedarbu, skurdu ir socialine atskirtimi, vaidmenį;

28.  ragina valstybes nares sustiprinti tarpvalstybinę gamybinę praktiką, orientavimą ir stažuotes, pašalinti esamas jų kliūtis, ir labiau suderinti darbu pagrįstų jaunimo mokymo galimybių pasiūlą ir paklausą, taip pagerinant judumą ir įsidarbinimo galimybes, ypač pasienio regionuose;

29.  teigiamai vertina 2014 m. kovo 10 d. priimtą Tarybos rekomendaciją dėl stažuočių kokybės sistemos ir ragina valstybes nares ją nedelsiant įgyvendinti asmenų, kuriems ji taikoma, naudai, taip pat pabrėžia, kad valstybių narių programos, kuriomis skatinamos ir siūlomos stažuotės, gali būtų finansiškai remiamos ES lėšomis;

Nauja aplinka darbo vietoms

30.  pabrėžia, kad ES turi sukurti MVĮ palankią aplinką, kuri, be kita ko, apimtų geriausias finansines ir teisines sąlygas naujai įsteigtoms įmonėms, nes 2012 m. visose MVĮ dirbo 66,5 proc. visų ES darbuotojų(8);

31.  dar kartą nurodo, kad reikia užtikrinti plačias bei nesudėtingas mokymo galimybes ir prieigą prie interneto ir jame pateikiamos informacijos, taip pat galimybę įgyti skaitmeninių įgūdžių; atsižvelgdamas į skaitmeninės darbotvarkės tikslus, ragina valstybes nares skatinti ir palengvinti jaunimui skirtų paslaugų ir švietimo galimybių skaitmeninimą, kad jaunimas galėtų gauti skaitmeninio darbo vietas;

32.  pabrėžia pastarojo meto bendrovių tendenciją grąžinti gamybą ir paslaugas į Europą ir dėl to atsirandančias darbo vietų kūrimo, ypatingai jauniems žmonėms, galimybes; mano, kad ES ekonomika turi unikalią galimybę paspartinti šią sugrąžinimo tendenciją;

33.  pabrėžia, kad reikalinga ES reindustrializacija, kuri būtų paremta nuoseklia strategija ir jos įgyvendinimu ir kuria būtų skatinama bei lengviau įgyvendinama ekonomikos augimui palanki politika ir naujų darbo vietų kūrimas;

34.  ragina valstybes nares susieti jaunimo užimtumo politiką su kokybiškomis ir tvariomis darbo sutartimis siekiant spręsti didėjančio struktūrinio mažų garantijų darbo ir nedarbo problemą;

35.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad jaunimui būtų prieinamos kokybiškos darbo vietos, kuriose būtų gerbiamos jų teisės, įskaitant jų teisę į stabilumą ir saugumą dirbant darbą už pragyvenimą užtikrinantį darbo užmokestį, darbą kuris suteiktų socialinę apsaugą ir leistų gyventi saugiai, oriai ir savarankiškai, taip siekiant apsaugoti jaunus darbuotojus nuo diskriminacijos ir išnaudojimo;

36.  mano, kad jauni verslininkai ir į augimą orientuotos MVĮ yra būtinoji inovacijų ir darbo vietų kūrimo varomoji jėga;

37.  mano, kad įmonės sukurs daugiau darbo vietų ir įdarbins daugiau žmonių tik, jeigu ekonominė aplinka skatins augimą ir jeigu jos galės tikėtis kvalifikuotos darbo jėgos;

38.  primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares vadovautis teisėmis pagrįstu požiūriu į jaunimą ir užimtumą; pabrėžia, kad ypač per krizę negalima kelti pavojaus jaunų žmonių darbo kokybės aspektui ir pagrindinių darbo bei kitų standartams, susijusiems su darbo kokybe, tokiems kaip darbo laikas, socialinė apsauga ir su profesija susijusi sveikata bei saugumas – tai turi būti svarstoma pirmiausia, kai dedamos pastangos siekiant kažką pakeisti; pabrėžia, kad nebegalima daugiau diskriminuoti dėl amžiaus;

39.  pabrėžia, kad svarbu pripažinti ir gerbti įvairias socialines ir ekonomines sistemas, taikomas valstybėse narėse;

40.  ragina valstybes nares ir Komisiją remti ir skatinti judumo priemones, palengvinančias darbo paiešką kitose valstybėse narėse, ypač EURES;

41.  ragina valstybes nares visapusiškai pasinaudoti valstybinių užimtumo tarnybų (VUT) galimybėmis, kad būtų subalansuota laisvų darbo vietų ir kvalifikacijų pasiūla ir paklausa skirtingose valstybėse narėse;

42.  ragina Europos Komisiją paremti iniciatyvas, taip pat kitų formų bendradarbiavimą su privačiuoju sektoriumi sprendžiant jaunimo nedarbo problemą;

43.  ragina Europos Komisiją atlikti vadovaujamąjį vaidmenį imantis iniciatyvos reindustrializuoti Europą, stiprinti pramonės konkurencingumą neapkraunant įmonių pernelyg didele reguliavimo našta, taip pat skatinti kurti darbo vietas, spręsti nedarbo klausimą ir sudaryti jaunimui daugiau galimybių pradėti savo verslą arba susirasti darbą;

44.  rekomenduoja, kad Europos Komisija, ateityje atlikdama atitinkamų ESF schemų jaunimo užimtumo srityje vertinimus, turėtų vertinti ne tik sąnaudas ir dalyvių skaičių, bet ir apsvarstyti ilgalaikį realų poveikį jaunimo darbo rinkai ir pirmenybę teikti supratimui, kaip veiksmai yra sėkmingai įgyvendinami ir dėl kokių priežasčių;

45.  ragina valstybes nares kovojant su nedarbu šalinti bereikalingą administracinę ir biurokratinę naštą, kuria apkraunami savarankiškai dirbantys asmenys, labai mažos įmonės ir MVĮ, pradėti taikyti taikyti palankią mokesčių politiką, kurti palankesnę aplinką privačiojo sektoriaus investicijoms ir spręsti bankroto įstatymų, pagal kuriuos skiriamos neproporcingos bausmės, klausimą; MVĮ apima didelę dalį Europos ekonomikos ir jų vaidmuo gali būti esminis lemiamas veiksnys užtikrinant greitą ir tvarų atsigavimą po ekonominės krizės ir kuriant naujas darbo vietas, taip pat ir jaunimui;

46.  ragina valstybes nares gerinti bendradarbiavimą tarp įmonių ir švietimo sektoriaus visais lygmenimis siekiant mokymo programas geriau susieti su darbo rinkos poreikiais;

47.  pabrėžia, jog Europos ekonomikai svarbu, kad būtų stengiamasi didinti, o ne riboti laisvą judėjimą ir darbo jėgos judumą ES, ir ragina valstybes nares užtikrinti laisvą visų piliečių ir darbuotojų judėjimą, kad būtų įmanoma vystyti tikrą Sąjungos darbo rinką, šalinti kliūtis ir leisti ES darbuotojams vykti ten, kur paklausūs jų įgūdžiai; pabrėžia, kad judėjimo laisvė yra kertinė teisė; taip pat pabrėžia, kad jaunimas irgi turėtų turėti galimybę gauti darbo vietą savo bendruomenėje;

48.  ragina valstybes nares visų pirma atkreipti dėmesį į didelį nepalankias sąlygas turinčių grupių jaunimo nedarbą ir pirmenybę teikti galimybėms patekti ir integruotis į darbo rinką, taip pat prieigos ir integracijos politikos įtraukimui į kitas politikos sritis, nes užimtumas yra pagrindinis sėkmingos integracijos veiksnys;

49.  mano, kad valstybės narės turi tenkinti specialius neįgalių jaunuolių poreikius suteikdamos jiems tinkamas priemones ir paramos paslaugas, siekdamos sukurti vienodas sąlygas ir aktyviai didinti neįgalių jaunuolių įsidarbinimo galimybes darbo rinkoje ir galimybes naudotis švietimo ir mokymo sistemomis;

50.  pabrėžia, kad svarbu dėmesį sutelkti į verslumo skatinimą, ypač tarp jaunesnių žmonių ir absolventų, skatinti stažuotes ir laipsnišką įdarbinimą mažose ir labai mažose įmonėse, siekiant didinti jaunų žmonių verslo patirtį ir informuotumą apie galimybes ir gebėjimą steigti nuosavas įmones;

51.  pabrėžia, jog, atsižvelgiant į krizės pasekmes jaunimui, valstybės narės turi tvirčiau įsipareigoti ir tobulinti stebėseną, kad pagerėtų jaunimo padėtis; atsižvelgdamas į tai, ragina valstybes nares aptarti jaunimo nedarbo klausimą per kitą neoficialų Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų (angl. EPSCO) tarybos posėdį, kuris 2014 m. liepos 17 ir 18 d. vyks Milane, ir, užuot darius pareiškimus, vykdyti veiksmus ir politiką;

o
o   o

52.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai ir Tarybai.

(1) OL C 308 E, 2011 10 20, p. 116. (2) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0365. (3) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0037. (4) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0435. (5) OL C 351 E, 2011 12 2, p. 29. (6) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0016. (7) Eurostatas: http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=yth_incl_010&lang=en. (8) Žr. pranešimą: http://ec.europa.eu/enterprise/policies/sme/facts-figures-analysis/performance-review/files/supporting-documents/2013/annual-report-smes-2013_en.pdf.

2014 m. liepos 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl padėties Irake (2014/2716(RSP))

P8_TA(2014)0011 RC-B8-0059/2014

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į ankstesnes rezoliucijas dėl Irako, ypač į 2014 m. vasario 27 d. rezoliuciją dėl padėties Irake(1),

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Irako Respublikos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą ir į 2013 m. sausio 17 d. rezoliuciją dėl ES ir Irako partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo(2),

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų tarybos išvadas dėl Irako, visų pirma į 2014 m. birželio 23 d. išvadas,

–  atsižvelgdamas į JT Generalinio Sekretoriaus pareiškimus dėl Irako,

–  atsižvelgdamas į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

–  atsižvelgdamas į 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, kurį Irakas ratifikavo,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 24 d. priimtas ES religijos ar tikėjimo laisvės skatinimo ir apsaugos gaires,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimus dėl Irako,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 11 d. rezoliuciją dėl Saudo Arabijos, jos santykių su ES ir jos vaidmens Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje(3), 2011 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos ir Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos santykių(4) ir 2014 m. balandžio 3 d. rezoliuciją dėl ES strategijos Irano klausimu(5),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 ir 4 dalis,

A.  kadangi Irakas ir toliau susiduria su rimtomis politinėmis, saugumo ir socialinėmis bei ekonominėmis problemomis ir kadangi šalies politinė erdvė yra labai suskaidyta ir joje vyrauja smurtas ir religinio pobūdžio politika, ir tai labai kenkia teisėtiems Irako gyventojų siekiams, susijusiems su taika, klestėjimu ir tikru perėjimu prie demokratijos; kadangi Irakas susiduria su didžiausia smurto banga nuo 2008 m.;

B.  kadangi nuo organizacijos „Al-Qaeda“ atskilusi džihadistų grupuotė „Islamo valstybė“ (IS) (buvusi Irako ir Levanto islamo valstybė, ISIL) užkariavo šiaurės vakarų Irako dalis, įskaitant antrą pagal dydį Irako miestą Mosulą, po šio užkariavimo buvo be teismo vykdomos Irako piliečių egzekucijos, primetamas griežtas šariato teisės interpretavimas, griaunamos šiitų, sufijų, sunitų ir krikščionių religinių apeigų vietos ir šventyklos ir vykdomi kiti žiaurūs išpuoliai prieš civilius gyventojus;

C.  kadangi Irako ir Sirijos sienos išnykimas suteikė IS galimybę sustiprinti savo pozicijas abejose šalyse; kadangi IS pasiekimus toleravo ar netgi palaikė kai kurie nusivylę sunitai ir buvę partijos „Baath“ nariai; kadangi 2014 m. birželio 29 d. buvo pranešta, kad IS paskelbė savo kontroliuojamose Irako ir Sirijos teritorijose kalifatą arba islamo valstybę, o jos vadovas Abdu Bakr al-Baghdadi pasiskelbė jos kalifu;

D.  kadangi IS užsitikrino didelius pajamų šaltinius plėšdama bankus ir įmones tose teritorijose, kurias ji kontroliuoja, perimdama šešis naftos telkinius Sirijoje, taip pat ir didžiausią Sirijos naftos telkinį – al-Omaro telkinį, esantį netoli sienos su Iraku, ir gaudama lėšų iš turtingų paramos teikėjų, ypač iš Saudo Arabijos, Kataro, Kuveito ir Jungtinių Arabų Emyratų;

E.  kadangi greitas IS iškilimas atskleidė Irako kariuomenės ir institucijų, kuriose klesti korupcija, sektantiškumas ir kurios kenčia nuo ministro pirmininko Nuri'o al-Maliki'o vyriausybės vykdomos selektyvios politikos, dėl kurios atsirado sunitų ir kitų mažumų Irake susvetimėjimas, gležnumą;

F.  kadangi kurdų regioninės vyriausybės kariniai padaliniai 2014 m. birželio viduryje perėmė daugiataučio Kirkuko miesto kontrolę, taip integruodama dešimtmečiais buvusią ginčytiną daug naftos turinčią teritoriją į kurdų provinciją, ir kadangi kurdų vyriausybė paskelbė planus paskelbti referendumą tarp kurdų gyventojų dėl nepriklausomybės nuo Irako;

G.  kadangi ES pripažino, kad Kurdistano regionas ir Kurdistano regioninė vyriausybė patiria didelį spaudimą dėl didelio šalies viduje perkeltų asmenų skaičiaus;

H.  kadangi 2014 m. balandžio 30 d. Irake vyko parlamento rinkimai, kuriuose balsų daugumą surinko ministro pirmininko Nuri'o al-Maliki'o teisinės valstybės blokas; kadangi esamai vyriausybei nepavyko stiprinti visuomenės integracijos Irake; kadangi N. al-Maliki vis dažniau raginamas nesiekti būti perrinktam ministru pirmininku trečiajai kadencijai, o vietoj to suformuoti iš tiesų įtraukią vyriausybę kadangi šiitų religinis lyderis ajatola A. al-Sistani paragino visas Irako partijas skubiai susitarti dėl tokios vyriausybės, bet naujai išrinktas Irako parlamentas iki šiol to nesugebėjo padaryti;

I.  kadangi Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusija ir Irano Islamo Respublika teikė paramą Irako vyriausybei; kadangi Irano prezidentas Hassan Rouhani pareiškė esąs pasirengęs bendradarbiauti su JAV kovojant prieš IS grėsmę Irake, o ekstremistinės sunitų grupuotės regione, įskaitant IS, pastaraisiais metais gavo ideologinę paramą iš subjektų Saudo Arabijoje ir kai kuriose Persijos įlankos valstybėse;

J.  kadangi pranešama, jog šimtai užsienio kovotojų, įskaitant atvykusius iš ES valstybių narių, įsitraukė į IS kovas; kadangi valstybių narių vyriausybės šiuos ES piliečius laiko grėsme saugumui;

K.  kadangi, remiantis Jungtinių Tautų humanitarinių reikalų koordinavimo biuro (OCHA) duomenimis, centrinėje ir šiaurinėje Irako dalyse yra apie 1,2 mln. šalies viduje perkeltų asmenų ir apie 1,5 mln. asmenų reikalinga humanitarinė pagalba; kadangi IS iškilimas paskatino humanitarinę krizę – plataus masto civilių gyventojų perkėlimą; kadangi ES nusprendė 5 mln. EUR padidinti Irakui teikiamą humanitarinę pagalbą pagrindinei pagalbai perkeltiems asmenims teikti; taigi, 2014 m. humanitarinis finansavimas Irakui siekia jau 12 mln. EUR.

L.  kadangi Irako konstitucija užtikrina visų piliečių lygybę prieš įstatymą, taip pat įvairių tautybių atstovų administracines, politines, kultūrines ir švietimo teises; kadangi Irako vyriausybė yra atsakinga už teisių, gerovės ir saugumo užtikrinimą visiems gyventojams;

M.  kadangi pranešama apie tyčinius išpuolius prieš moteris ir mergaites Irake, taip pat apie IS ir kitų ginkluotų grupuočių vykdomą jų grobimą, žaginimą ir priverstines santuokas; kadangi, pagal 2014 m. liepos 12 d. organizacijos „Human Rights Watch“ ataskaitą, Irako saugumo pajėgos ir su vyriausybe susijusios karinės grupuotės per pastarąjį mėnesį neteisėtai įvykdė mirties bausmę bent 255 kaliniams, akivaizdžiai keršydamos už Islamo valstybės kovotojų vykdomus žudymus,

N.  kadangi 2014 m. birželio 25 d. beveik 10 000 asmenų iš daugiausia krikščionių bendruomenių buvo priversti palikti savo namus Karakoše (dar žinomas Al-Hamdanjos pavadinimu), kuris yra istorinis asirų miestas, po to, kai šalia miesto iš minosvaidžių buvo apšaudyta teritorija; kadangi manoma, kad nuo 2003 m. bent pusė Irako krikščionių paliko šalį; kadangi, remiantis organizacijos „Open Doors International“ duomenimis, krikščionių skaičius Irake smarkiai sumažėjo nuo 1990 m., kai jų buvo 1,2 mln. iki dabar, kai jų yra 330 000–350 000;

1.  reiškia didelį susirūpinimą dėl sparčiai blogėjančios saugumo padėties Irake; griežtai smerkia IS įvykdytus išpuolius prieš Irako piliečius ir Irako valstybę, dėl kurių buvo be teismo vykdomos egzekucijos, primestas griežtas šariato teisės interpretavimas, griaunamos šventyklos ir niokojamos religijos istorinio, kultūrinio ir meninio paveldo vietos bei vykdomi kiti žiaurūs aktai; įspėja, kad dėl IS prieš šiitus ir prieš krikščionis nukreiptos ekstremalios pozicijos didėja didelio masto religinio pobūdžio žudymų grėsmė, jei IS bus leista likti teritorijoje, kurią ji užėmė, ir toliau plėsti savo įtaką;

2.  griežtai smerkia išpuolius prieš civilinius objektus, įskaitant ligonines, mokyklas ir religinių apeigų vietas, taip pat konflikto metu vykdomas egzekucijas ir naudojamą seksualinį smurtą; pabrėžia, jog negalima leisti, kad šių veiksmų kaltininkai liktų nebaudžiami; yra giliai susirūpinęs dėl humanitarinės krizės ir masinio civilių gyventojų perkėlimo;

3.  remia Irako valdžios institucijų kovą su IS terorizmu ir kitomis ginkluotomis (teroristų) grupuotėmis, bet pabrėžia, kad saugumo užtikrinimą reikia derinti su tvariu politiniu sprendimu, įtraukiant visas Irako visuomenės grupes ir sprendžiant teisėtus joms susirūpinimą keliančius klausimus; taip pat pabrėžia, kad kovojant su terorizmu turi būti gerbiamos žmogaus teisės ir laikomasi tarptautinės humanitarinės teisės nuostatų; primygtinai ragina Irako saugumo pajėgas veikti pagal tarptautinę ir nacionalinę teisę, paisant Irako įsipareigojimo laikytis tarptautinių susitarimų dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių; ragina Irako vyriausybę ir visus politinius lyderius imtis reikalingų priemonių, kad visiems Irako žmonėms, visų pirma pažeidžiamų grupių ir religinių bendruomenių nariams, būtų užtikrintas saugumas ir apsauga;

4.  griežtai nesutinka su IS vadovybės pranešimais apie kalifato įsteigimą jos šiuo metu kontroliuojamose teritorijose ir laiko juos neteisėtais, taip pat prieštarauja tam, kad jėga vienašališkai būtų keičiamos tarptautiniu mastu pripažintos sienos; tuo pačiu gerbia IS kontroliuojamose teritorijose gyvenančių asmenų pagrindines teises ir laisves;

5.  pabrėžia, kad pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas Nr. 1267 (1999) ir 1989 (2011) IS taikomas ginklų embargas ir turto įšaldymas, ir pabrėžia, kad svarbu skubiai ir veiksmingai įgyvendinti šias priemones;

6.  mano, kad 2014 m. balandžio 30 d. surengti parlamento rinkimai Irake yra galimybė sukurti gyventojams tikrai atstovaujančią vyriausybę pasitelkiant įtraukią darbotvarkę; palankiai vertina 2014 m. liepos 15 d. naujai išrinktą Irako parlamento pirmininką; ragina visus politinius lyderius, visų pirma ministrą pirmininką Nouri'į al-Maliki'į, užtikrinti, kad būtų skubiai suformuota įtrauki vyriausybė; pabrėžia, kad tokia vyriausybė turėtų tinkamai atspindėti politinę, religinę ir etninę Irako įvairovę siekiant sustabdyti kraujo praliejimą ir panaikinti šalies susiskaidymą;

7.  ragina visus regioninius subjektus prisidėti prie pastangų užtikrinti saugumą ir stabilumą Irake ir ypač paskatinti Irako vyriausybę užmegzti ryšius su sunitų mažuma, taip pat pertvarkyti kariuomenę įtraukiu, nesektantišku ir nešališku būdu;

8.  ragina visus regioninius subjektus padaryti viską, kas jų galioje, kad sustabdytų bet kokią oficialių ar privačių subjektų veiklą, propaguojančią ir skleidžiančią ekstremistines islamo ideologijas žodžiais ir veiksmais; ragina tarptautinę bendruomenę, visų pirma ES, sudaryti palankesnes sąlygas regioniniam dialogui dėl Artimųjų Rytų problemų ir įtraukti visas svarbias šalis, visų pirma Iraną ir Saudo Arabiją;

9.  pabrėžia, kad ES turėtų parengti išsamią politinę šio regiono koncepciją ir kad visų pirma Iranas, Saudo Arabija ir kitos Persijos įlankos valstybės turi būti įtrauktos kaip esminiai veikėjai į bet kokias pastangas mažinti įtampą Sirijoje ir Irake;

10.  pabrėžia, kad šiuo krizės metu būtina gerbti žmogaus teisės ir pagrindines laisves, visų pirma saviraiškos laisvę, spaudos laisvę ir skaitmenines laisves;

11.  atkreipia dėmesį į Kurdistano regioninės vyriausybės paskelbtą referendumą dėl nepriklausomybės; tačiau kreipiasi į parlamentą ir Irako Kurdistano prezidentą Massoudą Barzanį ir ragina palaikyti įtraukų procesą dėl provincijoje gyvenančių ne kurdų mažumų teisių;

12.  reiškia susirūpinimą dėl to, jog pranešama, kad šimtai užsienio kovotojų, įskaitant ES valstybių narių piliečius, prisijungė prie IS sukilėlių; taip pat ragina bendradarbiauti tarptautiniu mastu, kad būtų imtasi teisinių veiksmų prieš visus asmenis, įtariamus dalyvavimu teroristiniuose aktuose;

13.  palankiai vertina tai, jog 2014 m. birželio 19 d. ES nusprendė 5 mln. EUR padidinti Irakui teikiamą humanitarinę pagalbą pagrindinei pagalbai perkeltiems asmenims teikti; taigi 2014 m. humanitarinis finansavimas Irakui siekia jau 12 mln. EUR;

14.  pakartoja, kad ES yra įsipareigojusi stiprinti savo ryšius su Iraku, taip pat įgyvendinant ES ir Irako partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą (PBS); ragina Tarybą toliau padėti Irakui remti demokratiją, žmogaus teises, gerą valdymą ir teisinę valstybę, be kita ko, remiantis EUJUST LEX-Iraq misijoje įgyta patirtimi ir pasiekimais; taip pat remia UNAMI ir JT Generalinio Sekretoriaus specialiojo įgaliotinio Irako klausimais pastangas padėti Irako vyriausybei stiprinti savo demokratines institucijas ir procesus, skatinti teisinės valstybės principus, palengvinti regioninį dialogą, gerinti pagrindinių paslaugų teikimą ir užtikrinti žmogaus teisių apsaugą;

15.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Tarybai, Komisijai, ES specialiajam įgaliotiniui žmogaus teisių klausimais, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Irako vyriausybei ir Atstovų Tarybai, Kurdistano regioninei valdžiai, Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui ir Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybai.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0171. (2) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0023. (3) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0207. (4) OL C 247 E, 2012 8 17, p. 1. (5) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0339.

2014 m. liepos 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Izraelio ir Palestinos smurtinių susirėmimų (2014/2723(RSP))

P8_TA(2014)0012 RC-B8-0071/2014

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 ir 4 dalis,

A.  kadangi dėl besitęsiančio konflikto žūsta daugybė žmonių ir abiejų susijusių šalių civiliai gyventojai patiria nepriimtinas kančias;

B.  kadangi 2014 m. liepos 12 d. pareiškime JT Saugumo Taryba pareiškė rimtą susirūpinimą dėl Gazoje kilusios krizės, ragino sumažinti įtampą, atkurti taiką ir vėl laikytis 2012 m. lapkričio mėn. paskelbtų paliaubų, ragino laikytis tarptautinės humanitarinės teisės, įskaitant civilių gyventojų apsaugą, ir pareiškė paramą tam, kad būtų atnaujintos tiesioginės Izraelio ir Palestinos derybos siekiant sudaryti išsamų taikos susitarimą, pagrįstą dviejų valstybių sambūviu;

C.  kadangi 2014 m. liepos 14 d. Egiptas pasiūlė paliaubų planą. kuriam iki šiol pritarė tik Izraelis;

D.  kadangi organizaciją „Hamas“ ES laiko teroristine organizacija;

E.  kadangi Palestinos prezidentas Mahmoud Abbas kreipėsi į Jungtines Tautas prašydamas dėl blogėjančios padėties Gazoje skirti Palestinai tarptautinę apsaugą;

F.  kadangi tarptautinė ir humanitarinė teisė, įskaitant Ketvirtąją Ženevos konvenciją, visapusiškai taikoma visoms konflikte dalyvaujančioms šalims;

G.  kadangi tiesioginės konflikto šalių taikos derybos vilkinamos ir visos pastarojo meto pastangos grįžti prie derybų stalo žlugo; kadangi ES ragina konflikto šalis tęsti veiksmus, kurie padeda kurti pasitikėjimu grindžiamą aplinką, reikalingą siekiant užtikrinti prasmingas derybas, susilaikyti nuo veiksmų, kuriais kenkiama proceso patikimumui, ir užkirsti kelią nesantaikos kurstymui;

1.  ragina sustabdyti iš Gazos Ruožo į Izraelį nukreiptas raketų atakas, kurias organizacija „Hamas“ ir kitos Gazoje veikiančios ginkluotos grupuotės turi tuoj pat nutraukti, taip pat ragina Izraelį nutraukti prieš Gazą nukreiptus karinius veiksmus;

2.  reiškia didelį susirūpinimą dėl kritinės padėties Gazos Ruože ir Izraelyje; gedi žuvusių civilių gyventojų, įskaitant daugelį moterų ir vaikų; smerkia 2014 m. birželio 12 d. įvykusį trijų Izraelio paauglių ir 2014 m. liepos 2 d. įvykusį Palestinos paauglio nužudymus, kurie buvo visuotinai pasmerkti; reiškia užuojautą visų nekaltų aukų šeimoms;

3.  pabrėžia, kad Izraelio ir Palestinos piliečiai turi teisę gyventi taikiai ir saugiai; pabrėžia, kad visos pusės turi visapusiškai laikytis tarptautinės humanitarinės teisės ir kad negali būti jokių pasiteisinimų dėl tyčinio nusitaikymo į nekaltus civilius, nes pagal tarptautinę teisę tai yra karo nusikaltimas, ir dėl civilinės infrastruktūros sunaikinimo;

4.  ragina abi šalis sudaryti paliaubų susitarimą ir taip nedelsiant deeskaluoti konfliktą bei nedelsiant nutraukti visus smurto veiksmus, dėl kurių kyla grėsmė civilių gyventojų gyvybei; teigiamai vertina visas pastangas siekiant susitarti dėl nuolatinių paliaubų tarp konflikto šalių ir ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir valstybes nares daryti didesnį diplomatinį spaudimą norint paremti šiuos veiksmus;

5.  primygtinai ragina tarptautinę bendruomenę ir ypač JT Saugumo Tarybą nedelsiant surasti tinkamą atsaką į dabartinę krizę ir jos sprendimą; ragina pagrindinius regiono subjektus, būtent Egiptą ir Jordaniją, ir toliau dėti pastangas siekiant stabilizuoti padėtį; palankiai vertina Egipto valdžios institucijų sprendimą atidaryti Rafos perėjimo punktą, kad būtų galima lengviau teikti humanitarinę pagalbą Gazoje ir kad civiliai Palestinos gyventojai galėtų pereiti iš vienos šalies į kitą;

6.  pakartoja tvirtai remiąs dviejų valstybių sambūviu grindžiamą sprendimą, pagal kurį būtų laikomasi 1967 m. sienų, Jeruzalė būtų abiejų valstybių sostinė ir pagal kurį taikiai ir saugiai viena šalia kitos egzistuotų saugi Izraelio Valstybė ir nepriklausoma, demokratinė, vientisa ir perspektyvi Palestinos Valstybė, nes tai reikštų Gazos Ruožo blokados pabaigą; dar kartą pabrėžia, kad nesmurtinės priemonės yra vienintelis būdas pasiekti teisingą ir ilgalaikę izraeliečių ir palestiniečių taiką;

7.  atsižvelgdamas į tai ragina, kad abi šalys ir tarptautinė bendruomenė dėtų dideles ir įtikimas pastangas siekiant vėl pradėti tiesiogines Izraelio ir Palestinos taikos derybas ir kad šiose derybose būtų pasiekta konkrečių rezultatų; dar kartą primygtinai ragina, kad ES atliktų aktyvesnį vaidmenį dedant pastangas, kad būtų sukurta teisinga ir ilgalaikė taika;

8.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, ES specialiajam įgaliotiniui Artimųjų Rytų taikos procese, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, JT Generaliniam Sekretoriui, Artimųjų Rytų ketverto atstovui, Knesetui ir Izraelio vyriausybei, Palestinos Administracijos Prezidentui ir Palestinos įstatymų leidžiamajai tarybai, Egipto parlamentui ir vyriausybei bei Jordanijos parlamentui ir vyriausybei.

2014 m. liepos 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl agresijos nusikaltimo (2014/2724(RSP))

P8_TA(2014)0013 RC-B8-0066/2014

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Chartiją,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) Romos statutą, visų pirma į jo 5 straipsnį dėl agresijos nusikaltimo kaip vieno iš pagrindinių nusikaltimų, priklausančių TBT jurisdikcijai,

–  atsižvelgdamas į Romos statuto Kampalos pakeitimus, priimtus 2010 m. Kampaloje (Uganda) surengtoje peržiūros konferencijoje, visų pirma į rezoliuciją RC/Res.6 dėl agresijos nusikaltimo,

–  atsižvelgdamas į Tarybos sprendimą 2011/168/BUSP ir į tai, kad jame minimi Kampalos pakeitimai,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 12 d. patvirtintą persvarstytą veiksmų planą, atitinkantį Tarybos sprendimą 2011/168/BUSP,

–  atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 19 d. rezoliuciją dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto peržiūros konferencijos Kampaloje (Uganda)(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. lapkričio 17 d. rezoliuciją dėl ES paramos Tarptautiniam baudžiamajam teismui (TBT) sprendžiant problemas ir įveikiant sunkumus(2),

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl metinio pranešimo apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje ir Europos Sąjungos politiką šioje srityje, įskaitant poveikį strateginei ES žmogaus teisių politikai,

–  atsižvelgdamas į devintąją Tarptautinio baudžiamojo teismo ataskaitą Jungtinėms Tautoms už 2012–2013 m.,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio mėn. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos 25-osios sesijos rezultatus,

–  atsižvelgdamas į Lotynų Amerikos parlamento generalinės asamblėjos 2013 m. spalio 19-20 d. rezoliuciją „Parama Tarptautiniam baudžiamajam teismui ir Kampalos pakeitimų ratifikavimas“ (AO/2013/07XXIX),

–  atsižvelgdamas į Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto šalių asamblėjos 2013 m. lapkričio 27 d. rezoliuciją „Tarptautinio baudžiamojo teismo ir statuto šalių asamblėjos stiprinimas“, kurioje būsimos statuto šalys raginamos ratifikuoti statutą su pakeitimais, visos statuto šalys raginamos ratifikuoti pakeitimus ir pažymima, kad nemažai statuto šalių neseniai ratifikavo pakeitimus (ICC-ASP/12/Res.8),

–  atsižvelgdamas į TBT Romos statuto Kampalos pakeitimų ratifikavimo ir įgyvendinimo praktinį vadovą, kurį parengė Lichtenšteino Kunigaikštystės nuolatinė atstovybė prie Jungtinių Tautų, Pasaulinis agresijos prevencijos institutas ir Prinstono universiteto Lichtenšteino laisvo apsisprendimo institutas,

–  atsižvelgdamas į liepos 17 d. minimą Tarptautinę baudžiamojo teisingumo dieną, kuria pažymima pažanga siekiant didesnės atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocidą,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 ir 4 dalis,

A.  kadangi ES valstybės narės buvo ištikimos TBT sąjungininkės nuo pat jo įkūrimo ir teikė finansinę, politinę, diplomatinę ir logistinę paramą, skatindamos Romos statuto visuotinumą ir gindamos jo vientisumą siekiant didinti šio Teismo nepriklausomumą;

B.  kadangi 2011 m. lapkričio 17 d.(3) Europos Parlamentas palankiai įvertino tai, kad buvo priimti Romos statuto Kampalos pakeitimai, be kita ko, dėl agresijos nusikaltimo, ir paragino visas valstybes nares juos ratifikuoti ir įtraukti į savo nacionalinius teisės aktus;

C.  kadangi vėliau, 2012 m. balandžio 18 d., Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją(4) ir paragino Tarybą ir Komisiją pasinaudoti savo tarptautine įtaka siekiant užtikrinti ir didinti Romos statuto visuotinumą ir tarptautiniu lygiu priimti tarptautinę teisę pažeidžiančių agresijos veiksmų apibrėžtį;

D.  kadangi bent 30 statuto šalių ratifikavus Romos statuto Kampalos pakeitimus dėl agresijos nusikaltimo ir po 2017 m. sausio 1 d. dviejų trečdalių statuto šalių balsų dauguma priėmus sprendimą bus galima įsteigti nuolatinę tarptautinės baudžiamosios atsakomybės sistemą ir bausti už agresijos nusikaltimą;

E.  kadangi 122 valstybės yra Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto šalys;

F.  kadangi iki šiol 14 statuto šalių, įskaitant aštuonias ES valstybes nares, t. y. Belgiją, Kroatiją, Kiprą, Estiją, Vokietiją, Liuksemburgą, Slovakiją ir Slovėniją, ratifikavo Kampalos pakeitimus dėl agresijos nusikaltimo; kadangi šiuo metu mažiausiai 35 statuto šalys užsiima aktyviu pakeitimų dėl agresijos nusikaltimo ratifikavimo darbu, o kitos šalys įsipareigojo juos ratifikuoti;

G.  kadangi 2012 m. gegužės 8 d. Lichtenšteinas tapo pirmąja valstybe, ratifikavusia pakeitimus dėl agresijos nusikaltimo, taip pat 8 straipsnio (dėl karo nusikaltimų) pakeitimus, priimtus 2010 m. Kampaloje (Uganda) surengtoje TBT Romos statuto peržiūros konferencijoje;

H.  kadangi valstybės, ne statuto šalys, gali ratifikuoti Romos statutą, įskaitant Kampalos pakeitimus, ir taip prisidėti užtikrinant TBT jurisdikciją nagrinėjant agresijos nusikaltimus;

I.  kadangi Kampalos pakeitimai yra visiškai suderinami su Jungtinių Tautų chartija, nes jais baudžiamoji atsakomybė numatoma tik už sunkiausio pobūdžio neteisėtą jėgos panaudojimą, t. y. atvejais, kai jis akivaizdžiai savo pobūdžiu, sunkumu arba mastu pažeidžia JT chartiją;

J.  kadangi numačius TBT jurisdikciją agresijos nusikaltimams bus tarptautiniu lygiu prisidėta prie teisinės valstybės principo užtikrinimo ir prie tarptautinės taikos bei saugumo, taip atgrasant nuo neteisėto jėgos panaudojimo, taigi aktyviai prisidedant prie šių nusikaltimų prevencijos ir ilgalaikės taikos kūrimo;

K.  kadangi šalims ratifikavus abi Kampalos pataisas ir pradėjus taikyti TBT jurisdikciją agresijos nusikaltimams bus mažinamas šiuos nusikaltimus įvykdžiusių asmenų nebaudžiamumas;

L.  kadangi šalims ratifikavus abi Kampalos pataisas ir pradėjus taikyti TBT jurisdikciją agresijos nusikaltimams bus prisidėta prie žmogaus teisių apsaugos numatant baudžiamąją atsakomybę už agresijos nusikaltimus, nuo kurių dažnai prasideda sunkūs žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės bei tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimai;

M.  kadangi numačius baudžiamąją atsakomybę už agresijos nusikaltimus taip pat bus apsaugota neteisėtai į karą siunčiamų ir užpultos šalies kovotojų gyvybė, taip užpildant Romos statuto ir tarptautinės humanitarinės teisės, pagal kuriuos šiuo metu siekiama apsaugoti tik civilius ir kitų kategorijų saugomus asmenis, spragą;

N.  kadangi pradėjus taikyti TBT jurisdikciją agresijos nusikaltimams bus prisidėta prie Romos statuto visuotinumo, nes kai kurios valstybės gali būti suinteresuotos ratifikuoti papildytą Romos statutą, apimantį Kampalos pakeitimus, kadangi taip būtų prisidedama siekiant jų nacionalinės politikos tikslo – atgrasyti nuo neteisėto jėgos panaudojimo prieš jas;

1.  dar kartą pabrėžia, kad visiškai palaiko Tarptautinio baudžiamojo teismo veiklą, padedančią panaikinti tarptautinei bendruomenei nerimą keliantį sunkiausius nusikaltimus įvykdžiusių nusikaltėlių nebaudžiamumą;

2.  ragina ES patvirtinti bendrą poziciją dėl agresijos nusikaltimų ir Kampalos pakeitimų;

3.  pabrėžia Romos statuto visuotinumo principo svarbą ir ragina ES kuo labiau siekti, kad Kampalos pakeitimai dėl agresijos nusikaltimo įsigaliotų, ir palaikyti siekiant šio tikslo dedamas pastangas ir skatinti savo valstybes nares pirmiausia ratifikuoti pakeitimą, o tuomet aktyviai palaikyti vienkartinį Romos statuto šalių asamblėjos sprendimą, kuris bus priimtas po to, kai 30 valstybių ratifikuos pakeitimus, pradėti taikyti TBT jurisdikciją agresijos nusikaltimams;

4.  pabrėžia poreikį visuose ES išorės veiksmuose aktyviai skatinti paramą TBT, Romos statuto su pakeitimais ratifikavimą ir abiejų Kampalos pakeitimų ratifikavimą, taip pat ir per ES specialųjį įgaliotinį žmogaus teisių klausimais ir ES delegacijas, įskaitant techninę pagalbą valstybėms, norinčioms ratifikuoti ir (arba) įgyvendinti pakeitimus; šiuo atžvilgiu ragina ES ir jos valstybes nares atnaujinti savo įsipareigojimus ir paramą, taip pat ir finansinę, TBT;

5.  ragina ES įsipareigoti kovoti su genocidu, nusikaltimais žmoniškumui, karo nusikaltimais ir agresijos nusikaltimais, taip pat ragina užtikrinti, kad kova su nebaudžiamumu už sunkius žmogaus teisių pažeidimus taptų ES ir valstybių narių prioritetu vykdant išorės veiksmus; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai dėti daugiau pastangų skatinant, kad būtų įgyvendinamos tarptautinės humanitarinės teisės normos ir jų laikomasi, įskaitant nevalstybines ginkluotas grupuotes;

6.  ragina valstybes nares nedelsiant nacionalinius teisės aktus suderinti su nusikaltimų sudėtimis, nustatytomis Kampalos pakeitimuose, taip pat kitomis pareigomis pagal Romos statutą siekiant ES valstybėms narėms sudaryti galimybę nacionaliniu lygiu vykdyti šių nusikaltimų tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą ir bendradarbiauti su teismu;

7.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, ES valstybių narių vyriausybėms, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, ES specialiajam įgaliotiniui žmogaus teisių klausimais ir Tarptautinio baudžiamojo teismo pirmininkui.

(1) OL C 161 E, 2011 5 31, p. 78. (2) OL C 153 E, 2013 5 31, p. 115. (3) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0507. (4) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0126.