Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvą 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės(1) (toliau – Geriamojo vandens direktyva),

–  atsižvelgdamas į 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB, nustatančią Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus(2) (toliau – Vandens pagrindų direktyva),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 211/2011 dėl piliečių iniciatyvos(3),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo(4),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio 14 d. Komisijos komunikatą „Europos vandens išteklių išsaugojimo metmenys“ (COM(2012)0673),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 19 d. Komisijos komunikatą dėl Europos piliečių iniciatyvos „Vanduo ir sanitarinės paslaugos yra žmogaus teisė! Vanduo yra visuotinė nuosavybė, o ne prekė!“ (COM(2014)0177) (toliau – komunikatas),

–  atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą „Pagal Direktyvą 98/83/EB teikiama 2008–2010 m. geriamojo vandens kokybės Europos Sąjungos valstybėse narėse apibendrinamoji ataskaita“ (COM(2014)0363),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 19 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl minėto Komisijos komunikato(5),

–  atsižvelgdamas į Europos aplinkos agentūros apibendrinamąją ataskaitą „Europos aplinka. Būklė ir raidos perspektyvos 2015 m.“,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją „Žmogaus teisė į vandenį ir sanitarines sąlygas“(6) ir į 2013 m. gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją „Žmogaus teisė į saugų geriamąjį vandenį ir sanitarines sąlygas“(7),

–  atsižvelgdamas į visas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos patvirtintas rezoliucijas dėl žmogaus teisės į saugų geriamąjį vandenį ir sanitarines sąlygas,

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. spalio 9 d. rezoliuciją dėl vandens trūkumo ir sausrų problemos Europos Sąjungoje sprendimo(8),

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. liepos 3 d. rezoliuciją dėl ES vandens teisės aktų įgyvendinimo prieš nustatant būtiną bendrą požiūrį į Europos vandens problemas(9),

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl ES ir visuotinės vystymosi programos po 2015 m.(10),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto bei Peticijų komiteto nuomones (A8–0228/2015),

A.  kadangi iniciatyva „Right2Water“ yra pirmoji Europos piliečių iniciatyva (EPI), kuri atitiko Reglamente (ES) Nr. 211/2011 dėl piliečių iniciatyvos nustatytus reikalavimus ir kurią, pasirašius beveik 1,9 mln. piliečių, išnagrinėjo Europos Parlamentas;

B.  kadangi žmogaus teisę į vandenį ir sanitarines paslaugas apima šiuos aspektus: tiekimo užtikrinimą, prieinamumą, priimtinumą, įperkamumą ir kokybę;

C.  kadangi visapusiškai įgyvendinti JT pripažintą ir ES valstybių narių palaikomą žmogaus teisę į vandenį ir sanitarines paslaugas yra būtina gyvybei ir kadangi, siekiant užtikrinti tausų vandens vartojimą ir išsaugoti pasaulio gamtinį kapitalą, tinkamas vandens išteklių valdymas yra labai svarbus; kadangi dėl bendro žmonių veiklos ir klimato kaitos poveikio visame ES Viduržemio jūros regione ir kai kuriuose Centrinės Europos regionuose šiuo metu jaučiamas vandens trūkumas, dėl to jie priskiriami vandens stokojantiems regionams ir pusdykumėms;

D.  kadangi, kaip teigiama 2015 m. EAA aplinkos būklės ataskaitoje, dėl nuotėkio iš vamzdžių Europoje patiriami nuostoliai šiuo metu sudaro 10–40 proc.;

E.  kadangi prieiga prie vandens yra vienas iš svarbiausių tvaraus vystymosi veiksnių; kadangi paramos vystymuisi sutelkimas į geriamojo vandens ir tiekimą ir sanitarinių sąlygų užtikrinimą yra veiksmingas būdas siekti pagrindinių skurdo panaikinimo tikslų, taip pat skatinti socialinę lygybę, visuomenės sveikatą, apsirūpinimo maistu saugumą ir ekonomikos augimą;

F.  kadangi mažiausiai 748 mln. žmonių pasaulyje neturi tvarios prieigos prie saugaus geriamojo vandens, o trečdalis pasaulio gyventojų gyvena be elementarios sanitarijos; kadangi dėl to gali būti pažeidžiama teisė į sveikatą ir plisti ligos, dėl kurių kenčia ir miršta žmonės, be to, iškyla didelių kliūčių vystymuisi; kadangi maždaug 4 000 vaikų kasdien miršta nuo per vandenį plintančių ligų arba dėl netinkamo vandens, sanitarinių ir higienos sąlygų; kadangi dėl nepakankamų galimybių gauti geriamojo vandens miršta daugiau vaikų nei nuo AIDS, maliarijos ir raupų kartu paėmus; kadangi, nepaisant to, aiškiai pastebima tokių mirties atvejų mažėjimo tendencija ir šis mažėjimas gali ir privalo būti spartinamas;

G.  kadangi prieiga prie vandens taip pat susijusi su saugumo aspektu, o tam reikalingas geresnis regioninis bendradarbiavimas;

H.  kadangi nepakankama prieiga prie vandens ir tinkamų sanitarinių sąlygų turi poveikį žmogaus teisių įgyvendinimui; kadangi su vandeniu susijusios problemos turi neproporcingai didelį poveikį moterims, atsižvelgiant į tai, kad daugelyje besivystančių šalių paprastai moterys yra atsakingos už namų ūkio reikmėms skirto vandens tiekimą; kadangi moterys ir mergaitės labiausiai kenčia dėl tinkamų ir deramų sanitarinių sąlygų stygiaus, o tai neretai apriboja jų galimybes įgyti išsilavinimą ir jos labiau pažeidžiamos ligų;

I.  kadangi kasmet trys su puse milijonų žmonių miršta nuo per vandenį plintančių ligų;

J.  kadangi Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto fakultatyviuoju protokolu, kuris įsigaliojo 2013 m., buvo sukurtas skundų mechanizmas, leidžiantis asmenims ar grupėms pateikti oficialius skundus dėl, be kitų teisių, žmogaus teisės į vandenį ir sanitarines paslaugas pažeidimų;

K.  kadangi besivystančiose šalyse ir besiformuojančios ekonomikos šalyse didėja vandens paklausa visuose sektoriuose, visų pirma energetikos ir žemės ūkio sektoriuose; kadangi klimato kaita, urbanizacija ir demografiniai pokyčiai gali kelti didelę grėsmę vandens ištekliams daugelyje besivystančių šalių ir manoma, kad apie du trečdaliai pasaulio gyventojų iki 2025 m. gyvens vandens stygių patirsiančiose šalyse;

L.  kadangi ES yra didžiausia paramos teikėja vandens, sanitarijos ir higienos (angl. WASH) sektoriuje ir 25 proc. jos metinės pasaulinės humanitarinės pagalbos lėšų skiriama vien tik šios srities vystymosi partneriams paremti; kadangi, nepaisant to, 2012 m. Europos Audito Rūmų specialiojoje ataskaitoje dėl Europos Sąjungos pagalbos vystymuisi, teikiant geriamąjį vandenį ir pagrindines sanitarijos priemones Užsachario šalyse nurodyta, kad reikia didinti paramos ES remiamiems projektams veiksmingumą ir tvarumą;

M.  kadangi Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja deklaravo, kad prieiga prie vandens turi būti pripažinta viena pagrindinių žmogaus teisių, nes ji būtina gyvybei žemėje palaikyti, [o vanduo] yra išteklius, kuriuo žmonija turi dalytis;

N.  kadangi būtiniausių komunalinių paslaugų privatizavimas Užsachario Afrikoje XX a. dešimtame dešimtmetyje, be kita ko, trukdo siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT), susijusių su vandeniu ir sanitarijos priemonėmis, nes investuotojų dėmesys sąnaudų padengimui, be kita ko, padidino nelygybę tokių paslaugų teikimo srityje mažas pajamas gaunančių namų ūkių sąskaita; kadangi, atsižvelgiant į nesėkmingą vandens tiekimo paslaugų privatizavimą, vandens paslaugų iš privačių įmonių perdavimas vietos valdžios institucijoms yra populiarėjanti tendencija vandens paslaugų teikimo sektoriuje visame pasaulyje;

O.  kadangi vanduo tiekiamas natūralios monopolijos sąlygomis, o visos iš vandens valdymo ciklo gaunamos pajamos turėtų dengti išlaidas už vandens paslaugas, vandens paslaugų apsaugą ir vandens valdymo ciklo tobulinimą ir visuomet turėtų būti tam rezervuotos, su sąlyga, kad užtikrinamas viešasis interesas;

P.  kadangi be tinkamo vandens ir sanitarinių paslaugų daromas rimtas poveikis sveikatai ir socialinei raidai, visų pirma vaikų; kadangi vandens išteklių užteršimas – tai pagrindinė viduriavimo priežastis, antras pagal svarbą vaikų mirtingumą besivystančiose šalyse nulemiantis veiksnys, dėl to taip pat plinta kitos rimtos ligos, pvz., cholera, šistosomatozė ir trachoma;

Q.  kadangi vanduo atlieka socialinę, ekonominę ir ekologinę funkcijas, o tinkamas vandens ciklo valdymas visų naudai užtikrintų pastovų ir stabilų vandens tiekimą dabartinėmis klimato kaitos aplinkybėmis;

R.  kadangi Europoje ypatingai jaučiama klimato kaita ir kadangi vanduo – tai vienas iš pirmųjų sektorių, kuriems tai daro poveikį;

S.  kadangi EPI buvo sukurta kaip dalyvaujamosios demokratijos priemonė, kuria siekiama skatinti diskusijas ES lygmeniu ir piliečius tiesiogiai dalyvauti ES sprendimų priėmimo procese ir kuri suteikia ES institucijoms puikią galimybę atnaujinti ryšius su piliečiais;

T.  kadangi iš „Eurobarometro“ apklausų nuolat matyti, kad pastaraisiais metais ES piliečių pasitikėjimo Europos Sąjunga lygis yra labai žemas;

EPI kaip dalyvaujamosios demokratijos priemonė

1.  laikosi nuomonės, kad EPI yra išskirtinis demokratinis mechanizmas, galintis labai padėti suartinti Europos ir valstybių narių socialinius ir pilietinės visuomenės judėjimus ir skatinti dalyvaujamąją demokratiją ES lygmeniu; vis dėlto mano, kad siekiant dar geriau išplėtoti demokratinį mechanizmą, būtina įvertinti ankstesnę patirtį ir pertvarkyti piliečių iniciatyvą, ir kad Komisijos veiksmais, kurie gali prireikus apimti galimybę įvesti tinkamus elementus į teisės aktų pakeitimus arba naujus pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, privaloma geriau atsižvelgti į EPI keliamus reikalavimus, kai jie priklauso jos kompetencijai ir ypač kai jais reiškiamas susirūpinimas dėl žmogaus teisių;

2.  pabrėžia, kad Komisija turėtų užtikrinti didžiausią skaidrumą dviejų mėnesių trukmės analizės etapu, kad, siekiant sėkmingai įgyvendinti EPI, Komisija turėtų teikti tinkamą teisinę pagalbą ir konsultacijas, o EPI turėtų būti tinkamai skelbiama, ir kad EPI skatintojams ir rėmėjams turėtų būti teikiama išsami ir atnaujinta informacija įgyvendinant EPI;

3.  atkakliai ragina Komisiją veiksmingai įgyvendinti EPI reglamentą ir toliau šalinti visas administracines kliūtis, su kuriomis susiduria piliečiai teikdami ar remdami EPI, ir primygtinai ragina apsvarstyti galimybę įgyvendinti bendrą visų valstybių narių EPI registracijos sistemą;

4.  palankiai vertina tai, kad beveik 1,9 mln. ES piliečių iš visų valstybių narių parama šiai EPI turėjo įtakos Komisijos sprendimui išbraukti vandenį ir sanitarines paslaugas iš Koncesijų direktyvos taikymo srities;

5.  ragina Komisiją išlaikyti ir patvirtinti tai, kad vanduo ir sanitarinės paslaugos nebus įtrauktos į Koncesijų direktyvos taikymo sritį bet kokiu galimos šios direktyvos peržiūros atveju;

6.  yra nusivylęs, kad komunikate trūksta plataus užmojo, neatsižvelgiama į konkrečius EPI išreikštus reikalavimus ir apsiribojama tik esamų įsipareigojimų pakartojimu; pabrėžia, kad Komisijos atsakas į EPI „Right 2Water“ yra nepakankamas, nes nebuvo pateikta jokių naujų siūlymų ir nebuvo grąžintos visos priemonės, kuriomis būtų galima prisidėti prie nustatytų tikslų; turėdamas omenyje šią konkrečią iniciatyvą, prašo Komisijos parengti išsamią informacinę kampaniją apie priemones, kurios jau buvo įgyvendintos vandens srityje ir apie tai, kaip šios priemonės galėtų prisidėti prie EPI „Right2Water“ tikslų siekimo;

7.  mano, kad daugelis peticijų dėl vandens kokybės ir vandentvarkos pateikiama iš valstybių narių, kurioms nebuvo pakankamai atstovaujama 2014 m. birželio mėn. pradėtose visos ES viešose konsultacijose, ir pabrėžia, kad dėl to šių viešų konsultacijų rezultatai gali neatitikti peticijose nurodytos padėties;

8.  viliasi, kad Komisija ir už tvarumą atsakingas pirmininko pavaduotojas prisiims aiškų politinį įsipareigojimą užtikrinti, kad bus imamasi tinkamų veiksmų dėl šia EPI keliamų klausimų;

9.  pakartoja, kad Europos Parlamento Peticijų komitetas yra įsipareigojęs peticijų pateikėjams suteikti galimybę pasisakyti dėl klausimų, susijusių su pagrindinėmis teisėmis, ir primena, kad peticijų pateikėjai, dalyvaujantys įgyvendinant EPI „Right2Water“, išreiškė savo pritarimą paskelbti, kad vanduo yra žmogaus teisė, užtikrinama ES lygmeniu;

10.  ragina Komisiją, atsižvelgiant į pagrindinį EPI „Right2Water“ tikslą, pateikti pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų ir prireikus Vandens pagrindų direktyvos peržiūrą, kuriais būtų pripažįstama žmogaus teisė į vandenį ir tai, kad vanduo turi būti prieinamas visiems; be to, pasisako už tai, kad visuotinė prieiga prie saugaus geriamojo vandens ir sanitarijos paslaugų būtų pripažinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje;

11.  pabrėžia, kad, jei Komisija ignoruoja sėkmingas ir plačiai remiamas EPI pagal demokratinį mechanizmą, sukurtą Lisabonos sutartimi, piliečiai praras pasitikėjimą pačia ES;

12.  ragina Komisiją pradėti vykdyti informavimo ir švietimo priemones ES lygmeniu, siekiant skatinti vandens kultūrą kaip bendrą turtą, informuotumo didinimo priemones ir atsakingesnį asmenų elgesį (taupyti vandenį), priemones, susijusias su sąmoningu politikos vystymusi gamtos išteklių valdymo srityje, paramą viešajam, dalyvaujamajam ir skaidriam valdymui;

13.  mano, kad būtina formuoti vandens politiką, kuria būtų skatinamas vandens išteklių racionalus naudojimas, perdirbimas ir pakartotinis naudojimas, kurie yra esminiai klausimai siekiant integruoto valdymo; mano, kad tai padės sumažinti išlaidas, tausoti gamtos išteklius ir užtikrinti, kad aplinka būtų tinkamai tvarkoma;

14.  ragina Komisiją atsisakyti vandens išteklių grobimo ir hidraulinio ardymo praktikos ir tų pažeidimų atveju atlikti poveikio aplinkai tyrimus;

Teisė į vandenį ir sanitarines paslaugas

15.  primena, kad JT patvirtino, jog pagal žmogaus teisę į vandenį ir sanitarines paslaugas kiekvienas asmuo turi teisę gauti geros kokybės, pakankamai saugaus, fiziškai prieinamo, įperkamo ir priimtinos kokybės vandens asmeniniam ir namų ūkio vartojimui; atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kitą JT rekomendaciją, tais atvejais, kai už vandenį reikia mokėti, mokėjimams už vandenį nebūtų išleidžiama daugiau kaip 3 proc. namų ūkio pajamų;

16.  pritaria JT specialiajam pranešėjui žmogaus teisės į geriamąjį vandenį ir priimtinas sanitarines sąlygas klausimu ir pabrėžia jo ir jo pirmtako darbo dėl šios teisės pripažinimo svarbą;

17.  apgailestauja, kad, anot Pasaulinės vandens tiekimo programos (angl. World Water Assessment Programme, WWAP), 28 valstybėse narėse daugiau kaip 1 mln. žmonių vis dar neturi galimybės naudotis saugaus ir švaraus vandens tiekimo paslaugomis, o beveik 2 proc. gyventojų trūksta galimybių naudotis sanitarinėmis paslaugomis, ir todėl primygtinai ragina Komisiją skubiai imtis veiksmų;

18.  ragina Komisiją pripažinti žmogaus teisės į vandenį ir sanitarines paslaugas, taip pat vandens, kaip viešosios gėrybės ir pagrindinės visų ES piliečių vertybės, svarbą ir tai, kad jis nėra prekė; reiškia susirūpinimą, kad nuo 2008 m. dėl finansų ir ekonomikos krizės ir griežtos taupymo politikos, kurių rezultatas – didesnis skurdas Europoje ir mažas pajamas gaunančių namų ūkių skaičius, vis daugiau žmonių, apmokėdami vandens sąskaitas, susiduria su sunkumais ir kad įperkamumas tampa vis didesnį nerimą keliančiu klausimu; nepritaria vandens tiekimo nutraukimui ir priverstiniam tiekiamo vandens išjungimui ir ragina valstybes nares nedelsiant užkirsti kelią tokiems atvejams, kurių atsiranda dėl socialinių ir ekonominių veiksnių mažas pajamas gaunančiuose namų ūkiuose; palankiai vertina tai, kad kai kuriose valstybėse narėse naudojami „vandens bankai“ arba minimalios vandens kvotos siekiant padėti pažeidžiamiausioms grupėms sumažinti išlaidas už komunalines paslaugas ir garantuoti, kad vanduo būtų laikomas neatsiejama pagrindinių teisių dalimi;

19.  ragina Komisiją, atsižvelgiant į pastarojo meto ekonomikos krizės poveikį, bendradarbiauti su valstybėmis narėmis, vietos ir regionų valdžios institucijomis ir atlikti tyrimą apie vandens trūkumo problemas, įskaitant su galimybėmis gauti vandens ir jo įperkamumu susijusias problemas; ragina Komisiją toliau remti vandens paslaugų teikėjų bendradarbiavimą ir sudaryti jam palankesnes sąlygas siekiant padėti mažiau išsivysčiusių ir kaimo vietovių vandens paslaugų teikėjams, kad būtų galima padėti užtikrinti visiems tose vietovėse gyvenantiems piliečiams prieigą prie geros kokybės vandens;

20.  ragina Komisiją nustatyti vietoves, kuriose šiuo metu trūksta vandens arba jo gali trūkti ateityje, ir padėti valstybėms narėms, regionams ir atitinkamoms vietovėms, ypač kaimo ir skurdžioms miesto vietovėms, tinkamai spręsti šią problemą;

21.  pabrėžia, kad Komisijos tariamas neutralumas vandens įmonių nuosavybės ir valdymo atžvilgiu neatitinka privatizavimo programų nuostatų, kurių, trejeto reikalavimu, turi laikytis kai kurios valstybės narės;

22.  pripažįsta, kad, kaip nurodyta Vandens pagrindų direktyvoje, vanduo yra ne prekė, o viešoji gėrybė, kuri yra labai svarbi žmogaus gyvybei ir orumui, ir primena Komisijai, kad pagal Sutarties taisykles ES turi išlikti neutrali nacionalinių sprendimų, kuriais reguliuojama vandens įmonių nuosavybės sistema, atžvilgiu, todėl ji jokiu būdu neturėtų skatinti vandens paslaugų įmonių privatizavimo pagal ekonominio koregavimo programą arba bet kurią kitą ES ekonominės politikos koordinavimo procedūrą; atsižvelgdamas į tai, kad šios paslaugos yra visuotinės svarbos ir todėl jos iš esmės atitinka viešąjį interesą, ragina Komisiją visam laikui pašalinti vandenį, sanitarines paslaugas ir vandens nuotekų šalinimą iš vidaus rinkos taisyklių ir bet kokio prekybos susitarimo taikymo srities, teikti jas prieinamomis kainomis ir ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad techniniu, finansiniu ir administraciniu požiūriu jos būtų tvarkomos efektyviai, veiksmingai ir skaidriai;

23.  ragina valstybes nares ir Komisiją iš naujo apsvarstyti vandens politikos valdymą ir jį pertvarkyti remiantis aktyviu dalyvavimu, t. y. sprendimų priėmimo proceso skaidrumu ir atvirumu piliečiams;

24.  mano, kad, kalbant apie reguliavimą ir kontrolę, viešoji vandens paslaugų nuosavybė turi būti saugoma skatinant viešus, skaidrius ir dalyvaujamuosius valdymo modelius, pagal kuriuos tik tam tikrais atvejais viešoji valdymo institucija galėtų perduoti kai kurias valdymo užduotis privačioms iniciatyvoms griežtai reguliuojamomis sąlygomis ir visada užtikrinant teisę į vandens išteklius ir į tinkamas sanitarines sąlygas;

25.  ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti visapusišką vandens tiekimą – prieinamas kainas, aukštą kokybę, teisingas darbo sąlygos ir jam taikomą demokratinę kontrolę;

26.  ragina valstybes nares skatinti švietimo ir informuotumo didinimo piliečiams skirtas kampanijas, kad būtų galima apsaugoti ir išsaugoti vandens išteklius ir užtikrinti aktyvesnį piliečių dalyvavimą;

27.  ragina valstybes nares užtikrinti nediskriminaciją naudotis vandens tiekimo paslaugomis, visų pirma užtikrinant jų teikimą visiems žmonėms, įskaitant marginalizuotas naudotojų grupes;

28.  ragina Komisiją, Europos investicijų banką ir valstybes nares remti ES savivaldybes, kurioms trūksta būtino kapitalo, kad galėtų gauti techninę pagalbą, ES finansavimą ir ilgalaikes paskolas lengvatinėmis palūkanų normomis, ypač siekiant prižiūrėti ir atnaujinti vandens infrastruktūrą, kad būtų užtikrinamos aukštos kokybės vandens tiekimo ir sanitarijos paslaugos pažeidžiamiausių gyventojų grupėms, įskaitant neturtingus žmones ir gyvenančiuosius atokiausiuose ir atokiuose regionuose; pabrėžia, kaip svarbu atviras, demokratinis ir dalyvaujamasis valdymas siekiant užtikrinti, kad sprendimai, susiję su vandens išteklių valdymu, būtų ekonomiškai efektyviausi visai visuomenei; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti skaidrumą finansinių išteklių, išgaunamų vandentvarkos ciklo metu;

29.  pripažįsta, kad vanduo ir sanitarinės paslaugos yra visuotinės svarbos paslaugos ir kad vanduo nėra prekė, o bendras turtas, ir todėl turėtų būti teikiamos už prieinamą kainą, kad būtų paisoma žmonių teisės į mažiausią gyvenimui būtiną vandens kiekį ir numatytas progresinio mokesčio taikymas; ragina valstybes nares užtikrinti, kad sąžininga, teisinga, skaidri ir tinkama sistema, skirta mokesčiams už vandenį ir sanitarijos paslaugas, būtų taikoma taip, kad visiems visuomenės atstovams būtų užtikrinta galimybė naudotis aukštos kokybės paslaugomis, nepriklausomai nuo jų pajamų;

30.  atkreipia dėmesį į tai, kad vandenį reikia laikyti ekologiška ir socialine gėrybe, o ne tik gamybos veiksniu;

31.  primena, kad, norint užtikrinti teisę gauti pakankamai maisto, žemės ūkiui nepaprastai svarbi prieiga prie vandens;

32.  ragina Komisiją ryžtingai remti valstybių narių pastangas kurti ir gerinti infrastruktūrą, kurią pasitelkiant teikiamos drėkinimo, kanalizacijos ir geriamojo vandens tiekimo paslaugos;

33.  mano, kad Geriamojo vandens direktyva žymiai prisidėjo prie aukštos kokybės geriamojo vandens tiekimo visoje ES ir ragina Komisiją ir valstybes nares imtis ryžtingų veiksmų, siekiant suvokti ir teikti pirmenybę vandentiekio vandens vartojimui dėl jo privalumų sveikatai ir aplinkai;

34.  primena valstybėms narėms jų atsakomybę įgyvendinant ES teisę; primygtinai jas ragina visiškai įgyvendinti Geriamojo vandens direktyvą ir visus susijusius teisės aktus; primena, kad valstybės narės turi nustatyti savo išlaidų prioritetus ir visiškai išnaudoti galimybes, susijusias su naujuoju finansinio programavimo laikotarpiu (2014–2020 m.) skiriama ES finansine parama vandens paslaugų sektoriui, ypač atsižvelgiant į konkrečiai su vandentvarka susijusį investavimo prioritetą;

35.  primena Europos Audito Rūmų parengto specialiojo pranešimo apie ES vandens politikos tikslų suderinimo su bendrąja žemės ūkio politika išvadas, kuriose nurodoma, kad šiuo metu BŽŪP naudojamomis priemonėmis, skirtomis spręsti su vandeniu susijusias problemas, kol kas nesugebėta padaryti pakankamos pažangos siekiant plataus užmojo politikos tikslų, susijusių su vandeniu; mano, kad siekiant visoje Europoje pagerinti vandens kokybę, būtina geriau suderinti vandens politiką su kitomis politikos šakomis, pvz., žemės ūkio politika;

36.  pabrėžia, kad svarbu visapusiškai ir veiksmingai įgyvendinti Vandens pagrindų direktyvą, Požeminio vandens direktyvą, Geriamojo vandens direktyvą ir Miesto nuotekų valymo direktyvą ir mano, kad labai svarbu jų įgyvendinimą geriau koordinuoti su direktyvomis dėl jūrų aplinkos, biologinės įvairovės ir potvynių; yra susirūpinęs, kad Sąjungos sektoriaus politikos priemonės nėra pakankamos aplinkosaugos standartams, nustatytiems prioritetinėms medžiagoms, įgyvendinti ir pasiekti prioritetinių pavojingų medžiagų išleidimo, išmetimo ar nuotėkio laipsnišką panaikinimą, kaip reikalaujama pagal Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktą ir 16 straipsnio 6 dalį, tikslą; ragina Komisiją ir valstybes nares turėti mintyje, kad vandentvarka, kaip svarbiausias veiksnys, turi būti įtraukta į teisės aktus kitose jos atžvilgiu itin svarbiose srityse, pavyzdžiui, energetikos, žemės ūkio, žuvininkystės, turizmo ir kt. siekiant užkirsti kelią vandens taršai, pvz., iš neteisėtų ir nereguliuojamų pavojingų vandenviečių, naftos gavybos ir išteklių žvalgybos; dar kartą primena Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) kompleksinės paramos sistemoje pagal galiojančius ES teisės aktus nustatyti valdymo reikalavimai ir geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės taisyklės, įskaitant dėl vandens, kurių turi laikytis ūkininkai; primena, kad ūkininkai privalo laikytis šių taisyklių, jei nori gauti visas BŽŪP išmokas;

37.  ragina valstybes nares:

38.  mano, kad būtina nustatyti tvaraus vandens vartojimo prioritetinę tvarką ar hierarchiją; ragina Komisiją, jei reikia, parengti analizę ir pasiūlymus;

39.  pabrėžia, kad valstybės narės, palaikydamos JT deklaraciją, įsipareigojo gerbti žmonių teisę į vandenį ir, kad šiai teisei pritaria didžioji piliečių dalis ir daugelis ES paslaugų teikėjų;

40.  pabrėžia, kad apie paramą EPI „Right2Water“ ir jos tikslams taip pat galima spręsti iš to, kad ją palaikė daug tokių šalių, kaip Vokietija, Austrija, Belgija, Slovakija, Slovėnija, Graikija, Suomija, Ispanija, Liuksemburgas, Italija ir Airija, piliečių, kurie aiškiai išreiškė savo nuomonę vandens, atsakomybės už jį ir jo tiekimo klausimais;

41.  pažymi, kad nuo 1988 m. Europos Parlamento Peticijų komitetas gavo daugybę peticijų iš daugelio ES valstybių narių piliečių, kuriomis jie išreiškia susirūpinimą dėl vandentiekos ir vandens kokybės bei nuotekų valdymo; atkreipia dėmesį į keletą neigiamų veiksnių, bloginančių vandens kokybę ir taip darančių poveikį aplinkai bei žmonių ir gyvūnų sveikatai, dėl kurių apgailestauja peticijų pateikėjai – pavyzdžiui, atliekų sąvartynai, valdžios institucijų nesugebėjimas veiksmingai kontroliuoti vandens kokybę ir nepriimtini bei neteisėti pramonės veiksmai; mano, kad šiomis peticijomis išreiškiamas nuoširdus piliečių susidomėjimas visapusišku tvarių ES vandens teisės aktų įgyvendinimu ir tolesniu jų kūrimu;

42.  primygtinai ragina Komisiją rimtai atsižvelgti į tokiose peticijose atskleistus piliečių susirūpinimą keliančius klausimus ir perspėjimus bei imtis atitinkamų veiksmų, ypač atsižvelgiant į neatidėliotiną būtinybę spręsti dėl pernelyg dažno vandens naudojimo ir klimato kaitos mažėjančių vandens išteklių problemą, kol dar yra laiko išvengti taršos ir netinkamos vandentvarkos problemų; išreiškia susirūpinimą dėl daugelio pažeidimo nagrinėjimo procedūrų, susijusių su vandens kokybe ir vandentvarka;

43.  ragina valstybes nares skubiai užbaigti savo upių baseinų valdymo planus kaip vieną svarbiausių Vandens pagrindų direktyvos elementų ir juos tinkamai įgyvendinti deramai laikantis viršesnių ekologinių kriterijų; atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurias valstybes nares vis dažniau niokoja dideli potvyniai, dėl kurių labai nukenčia vietos gyventojai; atkreipia dėmesį į tai, kad upių baseinų valdymo planais pagal Vandens pagrindų direktyvą ir potvynių rizikos valdymo planais pagal Potvynių direktyvą suteikiamos puikios galimybės išnaudoti šių priemonių sąveiką ir taip padėti tiekti pakankamai švaraus vandens kartu mažinant potvynių riziką; taip pat primena, kad kiekviena valstybė narė turėtų turėti pagrindinį tinklalapį, kuriame būtų teikiama informacija apie Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimą, siekiant sudaryti sąlygas lengviau vykdyti vandens kokybės ir vandentvarkos peržiūrą;

Vandens paslaugos ir vidaus rinka

44.  pažymi, kad ES valstybėse narėse, įskaitant Ispaniją, Portugaliją, Graikiją, Airiją, Vokietiją ir Italiją, piliečiams didelį susirūpinimą kėlė tai, kad vandens paslaugos gali tapti arba tapo nebe valstybės nuosavybė; primena, kad vandentvarkos metodo pasirinkimas grindžiamas subsidiarumo principu, išdėstytu Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 14 straipsnyje ir Protokole (Nr. 26) dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų, kuriame pabrėžiama ypatinga viešųjų paslaugų svarba teritorinei ir socialinei sanglaudai Sąjungoje; primena, kad vandentiekio ir nuotekų bendrovės yra bendrus interesus tenkinančios tarnybos ir jų bendrasis tikslas yra visiems gyventojams socialiai priimtinomis kainomis užtikrinti aukštos kokybės vandens tiekimą ir sumažinti nuotekų neigiamą poveikį aplinkai;

45.  pabrėžia, kad, laikantis subsidiarumo principo, Komisija turėtų išlikti neutrali valstybių narių sprendimų, susijusių su vandens tiekimo paslaugų nuosavybe, atžvilgiu ir neturėtų skatinti vandens tiekimo paslaugų privatizavimo nei priimant teisės aktus, nei jokiu kitu būdu;

46.  primena, kad galimybė grąžinti vandens tiekimo paslaugų priežiūrą savivaldybių kompetencijai turėtų būti toliau užtikrinama ateityje be jokių apribojimų ir gali likti vietos valdžios institucijų rankose, jei taip nuspręs kompetentingos valdžios institucijos; primena, kad vanduo yra pagrindinė žmogaus teisė ir kad jis turėtų būti prieinamas ir įperkamas visiems; pabrėžia, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad vanduo būtų prieinamas visiems nepriklausomai nuo paslaugų teikėjo, ir kartu užtikrinant, kad paslaugų teikėjai tiektų saugų geriamąjį vandenį ir pagerintų sanitarines sąlygas;

47.  pabrėžia, kad dėl ypatingo vandens ir sanitarinių paslaugų pobūdžio, kaip antai gamyba, paskirstymas ir valymas, būtina, kad jos nebūtų įtrauktos į jokius prekybos susitarimus, dėl kurių ES derasi arba svarsto galimybę juos sudaryti; primygtinai ragina Komisiją per vykstančias derybas dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės bei Prekybos paslaugomis susitarimo vandens, sanitarinėms ir vandens nuotekų šalinimo paslaugoms suteikti teisiškai privalomą išimtį; pabrėžia, kad į visus būsimus prekybos ir investicijų susitarimus turėtų būti įtrauktos nuostatos dėl realios prieigos prie geriamojo vandens tos trečiosios šalies gyventojams, su kuria susijęs susitarimas, atsižvelgiant į Sąjungos ilgalaikį įsipareigojimą siekti tvaraus vystymosi ir gerbti žmogaus teises, ir kad reali prieiga prie geriamojo vandens trečiosios šalies gyventojams, su kuria susijęs susitarimas, turi būti išankstinė bet kokio būsimo laisvosios prekybos susitarimo sąlyga;

48.  primena, kad pateikiama daug peticijų, kuriomis prieštaraujama sprendimui įtraukti būtinąsias viešąsias paslaugas, pavyzdžiui, vandenį ir sanitarines paslaugas, į derybas dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo (TPIP); ragina Komisiją didinti vandens tiekėjų atskaitomybę;

49.  ragina Komisiją veikti kaip tarpininkei skatinant vandens paslaugų teikėjus bendradarbiauti dalijantis geriausia reguliavimo ir kita praktika, kitomis iniciatyvomis, abipusiu mokymusi ir bendra patirtimi, taip pat remiant savanorišką lyginamąją analizę; palankiai vertina tai, kad Komisijos komunikate raginama užtikrinti didesnį skaidrumą vandens paslaugų teikimo sektoriuje ir pripažįstamos iki šiol įdėtos pastangos, tačiau pažymi, kad bet kokia lyginamoji analizė turėtų būti savanoriška, atsižvelgiant į didžiulius skirtumus tarp vandens tiekimo paslaugų ir į regioninius bei vietos ypatumus visoje Europoje; be to, pažymi, kad bet kokia tokia analizė, apimanti vien tik finansinius rodiklius, neturėtų būti laikoma lygiaverte skaidrumo priemonėms ir kad į ją turėtų būti įtraukti kiti piliečiams labai svarbūs kriterijai, pvz., vandens kokybė, įperkamumo problemų švelninimo priemonės, prieinamumo informacija apie gyventojų dalį, kuriems tinkamai tiekiamas vanduo, ir apie visuomenės dalyvavimo vandens valdyme lygį, pateikta piliečiams ir reguliavimo institucijoms suprantamu būdu;

50.  pabrėžia nacionalinių reguliavimo institucijų svarbą užtikrinant sąžiningą ir atvirą paslaugų teikėjų konkurenciją, sudarant sąlygas greitesniam novatoriškų sprendimų įgyvendinimui ir techniniam progresui, skatinant vandens tiekimo paslaugų veiksmingumą ir kokybę ir užtikrinant vartotojų interesų apsaugą; ragina Komisiją remti reguliavimo institucijų bendradarbiavimo iniciatyvas ES, kad būtų pagreitinta lyginamoji analizė, abipusis mokymasis ir keitimasis geriausia reguliavimo praktika;

51.  mano, kad reikėtų atlikti Europos vandens ir sanitarinių paslaugų projektų ir programų vertinimą žmogaus teisių požiūriu, siekiant plėtoti tinkamą politiką, gaires ir praktiką; ragina Komisiją sukurti lyginamąją sistemą (dėl vandens kokybės, įperkamumo, tvarumo, aprėpties ir t. t.), siekiant pagerinti viešųjų vandentiekos ir sanitarinių paslaugų kokybę ES ir sustiprinti piliečių vaidmenį;

52.  primena, kad vandens ir sanitarinių paslaugų koncesijoms taikomi Sutartyje išdėstyti principai ir todėl jos turi būti skiriamos pagal skaidrumo, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus;

53.  pabrėžia, kad vandens gamyba, paskirstymas ir valymas bei sanitarinės paslaugos turi likti neįtraukti į Koncesijų direktyvą atliekant ir bet kokias būsimas peržiūras;

54.  primena, kad Direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje susilaukė didelio pilietinės visuomenės pasipriešinimo dėl daugelio aspektų, įskaitant klausimus, susijusius su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, pavyzdžiui, vandens paskirstymo ir tiekimo sistemomis bei vandentvarka;

55.  atkreipia dėmesį į tai, kad viešojo sektoriaus, taip pat viešojo ir privačiojo sektorių partnerystėms svarbu keistis geriausia patirtimi remiantis pelno nesiekiančio vandens paslaugų teikėjų bendradarbiavimu ir palankiai vertina tai, kad Komisija savo komunikate pirmą kartą pripažino viešojo sektoriaus partnerysčių svarbą;

56.  palankiai vertina sėkmingas tam tikrų savivaldybių pastangas didinti visuomenės dalyvavimą vandens paslaugų teikimo tobulinimo ir vandens išteklių apsaugos procesuose ir primena, kad vietos valdžios institucijoms tenka svarbus vaidmuo su vandens išteklių valdymu susijusių sprendimų priėmimo procese;

57.  ragina Regionų komitetą labiau įsitraukti į šios EPI įgyvendinimą, siekiant paskatinti regionų valdžios institucijas aktyviau dalyvauti sprendžiant šį klausimą;

58.  primena apie įsipareigojimą užtikrinti teisę kreiptis į teismą, teisę gauti informaciją aplinkosaugos klausimais ir teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus, kaip nustatyta Orhuso konvencijoje; todėl ragina Komisiją, valstybes nares ir regionų ir vietos valdžios institucijas gerbti Orhuso konvencijoje nustatytus principus ir teises; primena, kad piliečių informuotumas apie jų teises yra itin svarbus siekiant kuo aktyvesnio piliečių dalyvavimo priimant sprendimus; todėl ragina Komisiją aktyviai vykdyti kampaniją, skirtą informuoti ES piliečius apie Orhuso konvencijos laimėjimus skaidrumo srityje ir apie veiksmingas priemones, kuriomis jie jau dabar gali naudotis, ir laikytis ES institucijoms skirtų nuostatų; ragina Komisiją nustatyti skaidrumo, atskaitomybės ir dalyvavimo kriterijus kaip priemonę gerinti vandens paslaugų efektyvumą bei didinti jų tvarumą ir ekonominį veiksmingumą;

59.  primygtinai ragina valstybes nares, regionų ir vietos valdžios institucijas siekti sudaryti tikrą Socialinį susitarimą dėl vandens, kurio tikslas ‒ užtikrinti išteklių buvimą, stabilumą ir saugų valdymą, visų pirma, patvirtinus atitinkamą politiką, pavyzdžiui, įsteigus vandens solidarumo fondus ir kitus socialinių veiksmų mechanizmus, kurie būtų skirti asmenims, neišgalintiems sau leisti vandens ir sanitarinių paslaugų, remti, kad būtų tenkinami tiekimo saugumo reikalavimai ir nekiltų grėsmė žmogaus teisei į vandenį; ragina visas valstybes nares pradėti taikyti tokius, kokie jau taikomi kai kuriose ES šalyse siekiant apsaugoti geriamojo vandens tiekimą tikrų sunkumų patiriantiems piliečiams, socialinių veiksmų mechanizmus;

60.  ragina Komisiją organizuoti valstybių narių keitimąsi patirtimi socialinių vandens politikos aspektų klausimais;

61.  smerkia tai, kad kai kuriose valstybėse narėse palankių sąlygų neturinčioms ir pažeidžiamoms bendruomenėms priverstinai liepiama atsisakyti vandens tiekimo ir sanitarinių paslaugų teikimo; dar kartą tvirtina, kad kai kuriose valstybėse narėse valdžios institucijoms uždarius viešuosius vandens šulinius, daugumai pažeidžiamų grupių kilo sunkumų gauti vandens;

62.  pažymi, kad valstybės narės turėtų skirti ypatingą dėmesį pažeidžiamų visuomenės grupių poreikiams ir taip pat užtikrinti sunkumų patiriantiems asmenims, kad kokybiškas vanduo būtų įperkamas ir prieinamas;

63.  ragina kiekvieną valstybę narę skirti vandens paslaugų ombudsmeną siekiant užtikrinti, kad su vandeniu susijusius klausimus, pvz., skundus ir pasiūlymus dėl vandens paslaugų kokybės ir galimybės gauti vandens, galėtų spręsti nepriklausomas organas;

64.  ragina vandens įmones iš vandens valdymo ciklo gaunamas pajamas pakartotinai investuoti į vandens paslaugų teikimo palaikymą bei tobulinimą ir į vandens išteklių apsaugą; primena, kad vandens paslaugų sąnaudų padengimo principas taikomas įskaitant aplinkosaugos ir išteklių sąnaudas, tuo pat metu paisant sąžiningumo, skaidrumo ir žmogaus teisės į vandenį ir valstybių narių įsipareigojimų įgyvendinti sąnaudų padengimo prievoles kuo geriau, jeigu tai nekelia pavojaus ketinimams ir netrukdo siekti Vandens pagrindų direktyvos tikslų; rekomenduoja nutraukti praktiką, kai vandens paslaugų sektoriuje švaistomi ekonominiai ištekliai, siekiant finansuoti kitas politikos kryptis, įskaitant atvejus, kai į vandens sąskaitas įtraukiami koncesijos mokesčiai, nenumatyti vandens infrastruktūrai; primena nerimą keliančią infrastruktūros būklę kai kuriose valstybėse narėse, kuriose vandens išeikvojama dėl netinkamų ir pasenusių paskirstymo tinklų, ir primygtinai ragina valstybes nares didinti investicijas į infrastruktūros gerinimą bei kitas vandens tiekimo paslaugas, nes tai būtina sąlyga siekiant ateityje užtikrinti žmogaus teisę į vandenį;

65.  ragina Komisiją užtikrinti, kad kompetentingos valdžios institucijos lengvai prieinamu būdu ir suprantamai teiktų suinteresuotiesiems piliečiams visą informaciją apie vandens kokybę ir vandentvarką, kad piliečiai būtų visapusiškai ir laiku informuojami apie visus vandentvarkos projektus ir kad būtų galima gauti piliečių nuomonę; tačiau pažymi, kad, anot 80 proc. Komisijos pradėtų viešų konsultacijų dalyvių, būtina didinti vandens kokybės stebėsenos skaidrumą;

66.  ragina Komisiją atidžiai stebėti tiesioginį ir netiesioginį ES lėšų naudojimą vandentvarkos projektams ir užtikrinti, kad šios lėšos būtų naudojamos tik tiems projektams, kuriems ir buvo skirtos, turint omenyje tai, kad prieiga prie vandens yra labai svarbi mažinant skirtumus tarp ES piliečių ir gerinant ES ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą; šiuo atžvilgiu ragina Audito Rūmus patikrinti, ar kriterijai dėl veiksmingumo ir tvarumo yra tinkamai įgyvendinami;

67.  turint omenyje tai, kad vanduo yra bendra ES piliečių turto dalis, ragina Komisiją atsižvelgti į tai, jog šiuo metu trūksta investicijų į subalansuotą vandentvarką;

68.  todėl ragina užtikrinti didesnį vandens paslaugų teikėjų veiklos skaidrumą, visų pirma parengiant ES vandens įmonėms skirtą privataus ir viešojo valdymo kodeksą; laikosi nuomonės, kad šis kodeksas turėtų būti grindžiamas veiksmingumo principu ir jam visada turėtų būti taikomos Vandens pagrindų direktyvos nuostatos dėl aplinkosaugos, ekonomikos, infrastruktūros ir visuomenės dalyvavimo; taip pat ragina įsteigti nacionalinę reguliavimo instituciją;

69.  ragina Komisiją gerbti subsidiarumo principą ir vykdyti su vandeniu susijusius įgaliojimus ir pareigas įvairių lygmenų valdžios institucijų ir vietos vandens asociacijų, valdančių vandens paslaugas (šaltinius ir jų priežiūrą), atžvilgiu;

70.  apgailestauja dėl to, kad Miesto nuotekų valymo direktyva dar nėra visapusiškai įgyvendinta valstybėse narėse; ragina Sąjungos finansinius išteklius prioriteto tvarka skirti toms sritims, kuriose nesilaikoma ES aplinkosaugos teisės aktų, įskaitant nuotekų valymą; pažymi, kad įrodyta, jog laikymosi mastas didesnis yra ten, kur sąnaudos padengiamos ir laikomasi principo „teršėjas moka“, ir ragina Komisiją peržiūrėti, ar dabartinių priemonių pakanka siekiant užtikrinti aukšto lygio aplinkos apsaugą ir pagerinti jos kokybę;

71.  pažymi, kad vandens atveju paslaugų sektorius turi didžiules galimybes kurti darbo vietas pasinaudojant aplinkos aspektų integravimu ir skatinti inovacijas technologijų perdavimu tarp sektorių ir moksliniais tyrimais, plėtra ir inovacijomis, taikomomis visam vandens ciklui; todėl ragina ypač atkreipti dėmesį į vandens kaip atsinaujinančio energijos šaltinio tvaraus naudojimo didinimą;

72.  skatina Komisiją parengti pakartotinį išvalytų nuotekų naudojimą reglamentuojančią Europos Sąjungos teisės aktų sistemą, visų pirma siekiant apsaugoti pažeidžiamą veiklą ir vietoves; taip pat ragina Komisiją skatinti skirtingų valstybių narių sveikatos agentūras dalytis patirtimi;

73.  primygtinai ragina Komisiją vykdant bet kokią Vandens pagrindų direktyvos peržiūrą užtikrinti, kad vandens įperkamumo problemų kiekybiniai vertinimai taptų privalomu reikalavimu, taikomu valstybių narių ataskaitoms dėl Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimo;

74.  prašo Komisijos išnagrinėti galimybę, kad Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas („Eurofound“) stebėtų ir teiktų ataskaitas apie bet kokius vandens įperkamumo klausimus 28 valstybėse narėse;

75.  atkreipia dėmesį į tai, kad pagrįsta vandentvarka tampa prioritetu, kuris – vertinant ir ekologijos, ir aplinkosaugos požiūriais – bus svarbus ateinančiais dešimtmečiais, nes, pagrįstai plėtojant vandentvarką, įgyvendinami energetikos ir žemės ūkio reikalavimai ir atsižvelgiama į ekonominius ir socialinius poreikius;

Dėl taršos susidarančių sąnaudų internalizavimas

76.  primena, kad ES piliečių sąskaitos už vandenį apima vandens gryninimo ir valymo sąnaudas ir pabrėžia, kad taikyti politiką, pagal kurią vandens išteklių apsaugos tikslai būtų veiksmingai sujungti ir suderinti su išlaidų mažinimu, pvz., taikant kontrolės kilmės vietoje metodus, yra veiksmingiau ir palankiau finansiniu požiūriu; primena, kad Europos aplinkos agentūros (EAA) 2015 m. aplinkos būklės ataskaitoje teigiama, kad daugiau kaip 40 proc. upių ir pakrančių vandens telkinių labai užteršti dėl žemės ūkio, o 20–25 proc. vandenų teršiami iš atskirų šaltinių, pvz., pramoninių įrenginių, kanalizacijos sistemų ir nuotekų tvarkymo tinklų; pabrėžia, kad svarbu veiksmingai įgyvendinti Vandens pagrindų direktyvą ir Geriamojo vandens direktyvą, geriau koordinuoti jų įgyvendinimą, užtikrinti didesnį nuoseklumą rengiant teisės aktų projektus bei iniciatyvesnes priemones vandens ištekliams saugoti ir iš esmės didinant vandens naudojimo efektyvumą visuose sektoriuose (pramonės, namų ūkių, žemės ūkio, paskirstymo tinklų); primena, kad gamtinių vietovių, pvz., gėlo vandens ekosistemų, tvarios apsaugos užtikrinimas taip pat yra labai svarbus vystymuisi, lemia galimybę turėti geriamo vandens išteklių ir mažina piliečių ir paslaugų teikėjų išlaidas;

ES išorės politika ir vystymosi politika vandens paslaugų sektoriuje

77.  pabrėžia, kad į ES vystymosi politiką turėtų būti visapusiškai įtrauktas vandens ir sanitarinių paslaugų prieinamumo visiems aspektas skatinant viešojo sektoriaus, taip pat viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes, grindžiamas įvairių šalių vandens paslaugų teikėjų ir darbuotojų solidarumu; ją taikant turi būti naudojamasi įvairiomis priemonėmis, kuriomis populiarinama geriausia patirtis dalijantis žiniomis, taip pat vystymosi ir bendradarbiavimo programomis šiame sektoriuje; pakartoja, kad valstybių narių vystymosi politikoje turėtų būti pripažįstamas žmogaus teisių aspektas dėl galimybės gauti saugų geriamąjį vandenį ir sanitarines paslaugas ir kad teisėmis pagrįstam požiūriui taikyti reikia paramos teisės aktų sistemoms, finansavimo ir pilietinės visuomenės balso stiprinimo, kad šios teisės būtų įgyvendintos praktikoje;

78.  pakartoja, kad galimybė gauti pakankamai deramos kokybės geriamojo vandens yra pagrindinė žmogaus teisė, ir mano, kad nacionalinės vyriausybės yra įpareigotos ją užtikrinti;

79.  atsižvelgdamas į dabartinius ES teisės aktus ir jų reikalavimus pabrėžia, kad svarbu nuolat vertinti vandens ir vandens išteklių kokybę, švarą ir saugumą ES ir už jos ribų;

80.  pabrėžia, kad skiriant ES lėšas ir rengiant paramos programas reikėtų pirmenybės tvarka teikti paramą saugaus geriamojo vandens teikimui ir sanitarijai; ragina Komisiją užtikrinti tinkamą finansinę paramą pajėgumų didinimo vandens srityje veiksmams, remiantis esamomis tarptautinėmis platformomis ir iniciatyvomis ir su jomis bendradarbiaujant;

81.  sudarant oficialios paramos vystymuisi (OPV) ir nacionalinius biudžetus, primygtinai ragina išskirtinį prioritetą teikti vandens, sanitarijos ir higienos (WASH) sektoriui besivystančiose šalyse; primena, kad atsakomybė už vandentvarką yra bendra; teigiamai vertina atvirą požiūrį į skirtingas paramos teikimo sąlygas, tačiau mano, kad turi būti griežtai laikomasi veiksmingo vystymosi principų, užtikrinamas politikos nuoseklumas vystymuisi skatinti, o dėmesys nuolat telkiamas į skurdo naikinimą ir kuo didesnį vystymosi politikos poveikį; atsižvelgdamas į tai remia vietos bendruomenių įtraukimą įgyvendinant projektus besivystančiose šalyse, taip pat bendruomenės atsakomybės principą;

82.  pabrėžia, kad, nors siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslo dėl saugaus geriamojo vandens daroma pažanga, 748 mln. žmonių visame pasaulyje neturi prieigos prie geresnio vandens tiekimo ir manoma, kad mažiausiai 1,8 mlrd. žmonių geria išmatomis užterštą vandenį, o su sanitarinėmis sąlygomis susijęs tikslas anaiptol nepasiektas;

83.  primena, kad tvaraus gruntinio vandens išteklių valdymo užtikrinimas nepaprastai svarbus norint mažinti skurdą ir skatinti bendrą gerovę, nes gruntinis vanduo gali būti geresnis geriamojo vandens šaltinis milijonams skurstančių miesto ir kaimo gyventojų;

84.  ragina Komisiją į Pokyčių darbotvarkę įtraukti nuostatas dėl vandens ir tvaraus žemės ūkio;

85.  mano, kad vanduo turi būti viena svarbiausių temų rengiantis 2015 m. dviem pagrindiniams tarptautiniams renginiams, t. y. aukščiausiojo lygio susitikimui dėl laikotarpio po 2015 m. darbotvarkės ir 21-ąjai JT klimato kaitos konferencijai (COP 21); atsižvelgdamas į tai, tvirtai pritaria, kad į 6-ąjį Darnaus vystymosi tikslą dėl galimybės gauti vandens ir jo tvaraus valdymo bei sanitarijos suteikimo visiems iki 2030 m. turi būti įtraukti ambicingi ir plataus užmojo tikslai dėl vandens ir sanitarijos paslaugų, kurie turi būti patvirtinti 2015 m. rugsėjo mėn.; pakartoja, kad panaikinti skurdą procesu, kuris vyks laikotarpiu po 2015 m., galima tik užtikrinus, kad kiekvienas žmogus visame pasaulyje turėtų prieigą prie švaraus vandens, pagrindinių sanitarijos ir higienos priemonių; pabrėžia, kad norint įgyvendinti visus darnaus vystymosi tikslus išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse reikia sutelkti daug daugiau lėšų, nei šiuo metu skiriama vystymuisi; ragina sukurti visuotinės stebėsenos mechanizmą, kurį taikant būtų galima stebėti pažangą, daromą užtikrinant visuotinę prieigą prie saugaus geriamojo vandens, tvariai naudojant ir vystant vandens išteklius bei stiprinant teisingą, dalyvaujamą ir atskaitingą vandens išteklių valdymą visose šalyse; primygtinai ragina Komisiją užtikrinti, kad pagalbai skirtos lėšos būtų naudojamos veiksmingai ir kad laikotarpio po 2015 m. vystymosi darbotvarkės požiūriui ji būtų labiau nukreipiama į vandens, sanitarijos ir higienos sektorių;

86.  pabrėžia padidėjusią vandens trūkumo riziką, kylančią dėl klimato kaitos; ragina Komisiją ir valstybes nares į COP 21 darbotvarkę įtraukti vandens išteklių strateginio valdymo ir ilgalaikių prisitaikymo planų klausimus, kad ateities pasauliniame susitarime dėl klimato būtų taikomas klimato kaitai atsparus požiūris į vandenį; pabrėžia, kad klimato kaitai atspari vandens infrastruktūra taip pat yra labai svarbi vystymuisi ir skurdo mažinimui; pakartoja, kad nededant nuolatinių pastangų sušvelninti klimato kaitos pasekmes ir gerinti vandens išteklių valdymo galėtų grėsti pavojus pažangai siekiant skurdo mažinimo tikslų, Tūkstantmečio vystymosi tikslų ir tvaraus vystymosi visais jo ekonominiais, socialiniais ir aplinkos aspektais;

87.  su susirūpinimu pažymi, kad prieigos prie vandens ir sanitarijos paslaugų trūkumas besivystančiose šalyse gali daryti neproporcingą poveikį mergaitėms, ypač mokyklinio amžiaus, ir moterims, kurių mokyklos pamokų praleidimo ir mokyklos praleidimo lygis yra susijęs su švarios, saugios ir prieinamos sanitarijos trūkumu;

88.  ragina skirti Sąjungos ir valstybių narių lėšų tam, kad būtų įgyvendintos JT specialiojo pranešėjo žmogaus teisės į geriamąjį vandenį ir priimtinas sanitarines sąlygas klausimu rekomendacijos, visų pirma susijusios su pirmenybės teikimu mažos apimties infrastruktūrai ir didesnio lėšų skyrimo naudojimui ir priežiūrai, gebėjimų stiprinimui ir sąmoningumo ugdymui;

89.  su susirūpinimu pažymi, jog, pasak JT specialiojo pranešėjo žmogaus teisės į geriamąjį vandenį ir priimtinas sanitarines sąlygas klausimu, lūšnynų gyventojai už nereglamentuojamas prastos kokybės paslaugas paprastai turi mokėti daugiau negu oficialiose gyvenvietėse gyvenantys žmonės; ragina besivystančias šalis prioritetą teikti biudžeto lėšoms, reikalingoms palankių sąlygų neturintiems ir izoliuotiems asmenims skirtoms paslaugoms finansuoti;

90.  primena, kad Pasaulio sveikatos organizacija iš pradžių, neatsižvelgdama į naujausias vandens valymo ir taupymo technologijas, nurodė, kad vienam asmeniui per dieną optimaliai reikia 100–200 l vandens, nors pažymėjo, kad 50–100 l reikia būtiniausiems poreikiams patenkinti ir užtikrinti, kad nekiltų didelių sveikatos problemų; pažymi, kad laikantis pripažintų pagrindinių žmogaus teisių, tam kad būtų galima patenkinti gyventojų pagrindinius vandens poreikius, būtina nustatyti mažiausią vandens kiekį vienam asmeniui;

91.  pabrėžia, kad pagrindinio reikalavimo gauti vandens užtikrinimas turėtų būti neginčytina pagrindinė žmogaus teisė, besąlygiškai ir aiškiai remiama tarptautinės teisės nuostatomis, deklaracijomis ir valstybine veikla;

92.  ragina vyriausybes, tarptautinės pagalbos agentūras, nevyriausybines organizacijas ir vietos bendruomenes dirbti siekiant patenkinti pagrindinį visų žmonių reikalavimą gauti vandens ir užtikrinti, kad prieiga prie vandens būtų laikoma žmogaus teise;

93.  ragina valstybes nares laikantis Pasaulio sveikatos organizacijos gairėmis nustatyti kainodaros politiką, kuria būtų paisoma žmonių teisės į mažiausią gyvenimui būtiną vandens kiekį, mažinamas švaistymas ir taikomi progresiniai įkainiai, kurie būtų proporcingi sunaudoto vandens kiekiui;

94.  skatina nustatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinamas racionalus vandens vartojimas, siekiant išvengti švaistymo;

95.  teigiamai vertina tam tikrus vandens paslaugų teikėjus, kurie tam tikrą savo metinės apyvartos procentinę dalį skiria vandens partnerystei besivystančiose šalyse, ir ragina valstybes nares ir ES sudaryti reikiamą teisinę sistemą tokiems partnerystės ryšiams užmegzti;

96.  ragina veiksmingai stebėti projektus, vykdomus teikiant išorės pagalbą; pabrėžia būtinybę stebėti finansavimo strategijas ir biudžetą siekiant užtikrinti, kad naudojant paskirtas lėšas būtų sprendžiama esamų skirtumų ir nelygybės problema, susijusi su prieiga prie vandens ir žmogaus teisių principų, t. y. nediskriminavimo, galimybės gauti informacijos ir dalyvavimo, paisymu;

97.  ragina Komisiją Investicijų plane Europai teikti pirmenybę senstančių vandentiekio tinklų atnaujinimui ir šiuos projektus įtraukti į Sąjungos projektų sąrašą; pabrėžia, kad šių projektų sverto poveikis leistų kurti neperkeliamas darbo vietas ir tuo būdu Europoje skatinti žaliąją ekonomiką;

98.  ragina Komisiją skatinti valstybes nares dalytis žiniomis, kad valstybės narės vykdytų tinklų būklės tyrimus, kurie suteiktų galimybę pradėti atnaujinimo darbus, kad švaistymui būtų užkirstas kelias;

99.  ragina siekti didesnio skaidrumo, kad vartotojai būtų išsamiau informuojami apie vandenį ir būtų prisidedama prie vandens išteklių ekonomiškesnio valdymo; tuo tikslu ragina Komisiją toliau dirbti su valstybėmis narėmis, kad būtų keičiamasi nacionaline patirtimi, susijusia su vandens informacijos sistemų kūrimu;

100.  ragina Komisiją ištirti, ar reikia išplėsti Europos finansinės paramos mechanizmus tarptautinio bendradarbiavimo vandens ir sanitarijos klausimais sektoriuje;

101.  pabrėžia, kad veiksmingas ir nešališkas vandens išteklių valdymas priklauso nuo vietos valdžios pajėgumo teikti paslaugas; todėl ragina ES toliau remti vandens valdymo ir infrastruktūros stiprinimą besivystančiose šalyse, kartu sprendžiant būtent pažeidžiamų kaimo gyventojų poreikių klausimą;

102.  remia Pasaulinę solidarumo vandens srityje platformą, pagal Jungtinių Tautų vystymo programą (JTVP) inicijuotą vietos valdžios institucijoms įtraukti ieškant su iššūkiais vandens srityje susijusių sprendimų; taip pat teigiamai vertina iniciatyvą „1 proc. solidarumo mokestis – vandens ir sanitarijos projektams“ ir kitas iniciatyvas, kurių piliečiai ir valdžios institucijos kai kuriose valstybėse narėse ėmėsi siekdami paremti besivystančiose šalyse vykdomus projektus lėšomis, gaunamomis iš vartojimo mokesčių; pažymi, kad tokias iniciatyvas praktiškai yra įgyvendinusi ne viena vandens paslaugų įmonė; pakartoja savo raginimą Komisijai skatinti sudaryti solidarumo susitarimus šioje ir kitose srityse, pvz., platinant informaciją, sudarant sąlygas lengviau megzti partnerystes ir keičiantis patirtimi – įskaitant galimos Komisijos ir valstybių narių partnerystės pagrindu – ir teikiant papildomą ES finansavimą pagal šią iniciatyvą įgyvendinamiems projektams; pirmiausia ragina skatinti viešojo sektoriaus partnerystes vystant vandens infrastruktūros priemones besivystančiose šalyse atsižvelgiant į Pasaulinio vandens tiekėjų partnerysčių aljanso (angl. GWOPA), koordinuojamo pagal Jungtinių Tautų žmonių gyvenviečių programą, veiklą;

103.  ragina Komisiją iš naujo inicijuoti vandens infrastruktūros priemonę, kuri, kaip pasitvirtino, buvo veiksminga skatinant vietos bendruomenių pajėgumų ugdymo priemones, ir taip padedant užtikrinti geresnę prieigą prie vandens paslaugų besivystančiose šalyse;

104.  palankiai vertina tai, kad visoje Europoje iš esmės palaikoma JT rezoliucija dėl prieigos prie švaraus vandens ir sanitarinių paslaugų pripažinimo žmogaus teise;

o
o   o

105.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 330, 1998 12 5, p. 32. (2) OL L 327, 2000 12 22, p. 1. (3) OL L 65, 2011 3 11, p. 1. (4) OL L 94, 2014 3 28, p. 1. (5) OL C 12, 2015 1 15, p. 33. (6) A/RES/64/292. (7) A/RES/68/157. (8) OL C 9 E, 2010 1 15, p. 33. (9) OL C 349 E, 2013 11 29, p. 9. (10) Priimti tekstai, P8_TA(2014)0059.