Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 30-ąją metinę ES teisės taikymo stebėjimo ataskaitą (2012 m.) (COM(2013)0726),

–  atsižvelgdamas į 31-ąją metinę ES teisės taikymo stebėjimo ataskaitą (2013 m.) (COM(2014)0612),

–  atsižvelgdamas į Komisijos parengtą „EU Pilot“ vertinimo ataskaitą (COM(2010)0070),

–  atsižvelgdamas į Komisijos parengtą antrąją „EU Pilot“ vertinimo ataskaitą (COM(2011)0930),

–  atsižvelgdamas į 2002 m. kovo 20 d. Komisijos komunikatą dėl santykių su skundų dėl Bendrijos teisės pažeidimų teikėju (COM(2002)0141),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. balandžio 2 d. Komisijos komunikatą „Santykių su skundų dėl Sąjungos teisės taikymo pateikėjais administravimo nuostatų atnaujinimas“ (COM(2012)0154),

–  atsižvelgdamas į Pagrindų susitarimą dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 4 d. rezoliuciją dėl 29-osios metinės Europos Sąjungos teisės taikymo stebėsenos ataskaitos (2011 m.)(2),

–  atsižvelgdamas į tyrimą „Krizės pagrindinių teisių srityje poveikis ES valstybėse narėse. Lyginamoji analizė“(3),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 19 d. Komisijos priimtą geresnio reglamentavimo teisės aktų rinkinį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį ir 132 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto, Konstitucinių reikalų komiteto ir Peticijų komiteto nuomones (A8-0242/2015),

A.  kadangi Europos Sąjungos (ES) sutarties 17 straipsnyje Komisijai priskiriamas pagrindinis Sutarčių sergėtojos vaidmuo;

B.  kadangi pagal ES sutarties 6 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija turi tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys, ir kadangi ši Chartija skirta Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę (Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis);

C.  kadangi pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 258 straipsnio 1 ir 2 dalis Komisija pareiškia savo pagrįstą nuomonę valstybei narei, jei ji mano, kad ta valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, ir gali kreiptis į Teisingumo Teismą, jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę;

D.  kadangi pagal Pagrindų susitarimą dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių numatyta, kad turi būti keičiamasi informacija dėl visų pažeidimo nagrinėjimo procedūrų, kurias pradedant siunčiami oficialūs įspėjimo laiškai, tačiau šis susitarimas neapima neoficialios „EU Pilot“ procedūros, vykdomos prieš pradedant oficialią pažeidimo nagrinėjimo procedūrą;

E.  kadangi Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje teisė į gerą administravimą apibrėžiama kaip kiekvieno asmens teisė į tai, kad institucijos jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką, o SESV 298 straipsnyje nurodyta, kad Sąjungos institucijos, įstaigos, organai ir agentūros, vykdydami savo užduotis, remiasi atvira, veiksminga ir nepriklausoma Europos administracija;

F.  kadangi Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnyje numatyta valstybių narių pareiga laikytis Chartijos apsiriboja atvejais, kai jos taiko ES teisę, tačiau toks Chartijoje numatytų įpareigojimų apribojimas netaikomas kalbant apie ES institucijas, įstaigas, organus ir agentūras;

G.  kadangi dėl neseniai įvykusios finansinės krizės valstybės narės turėjo taikyti priemones, dėl kurių kyla pavojus pažeisti pirminę ES teisę, visų pirma nuostatas dėl socialinių ir ekonominių teisių apsaugos;

1.  pažymi, kad pagal 2011 m. spalio 27 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos bendrą politinę deklaraciją dėl aiškinamųjų dokumentų Komisija abu teisės aktų leidėjus informavo apie deklaracijos įgyvendinimą;

2.  palankiai vertina Komisijos 30-ąją ir 31-ąją ES teisės taikymo stebėjimo metines ataskaitas ir pažymi, jog šiose ataskaitose nurodyta, kad pagrindinės sritys, kuriose valstybėms narėms 2012 m. iškelta daugiausiai bylų dėl ES teisės perkėlimo pažeidimų, buvo transportas, sveikatos ir vartotojų apsauga, aplinkos apsauga ir klausimai, susiję su vidaus rinka ir paslaugomis, o 2013 m. sritys, kuriose kilo didžiausių problemų, buvo aplinka, sveikatos ir vartotojų apsauga, vidaus rinka ir paslaugos bei transportas; tačiau primena, kad šis ex post vertinimas nepakeičia Komisijos pareigos veiksmingai ir laiku stebėti, kaip taikoma ir įgyvendinama ES teisė, ir atkreipia dėmesį į tai, kad Parlamentas, vykdydamas Komisijos priežiūrą, galėtų padėti apžvelgti teisė aktų įgyvendinimą;

3.  atkreipia dėmesį į tai, jog Europos Sąjungoje, kuri pagrįsta teisinės valstybės principais ir teisiniu tikrumu bei nuspėjamumu, ES piliečiai turi teisę, kad jiems pirmiausia būtų suteikta galimybė aiškiai, prieinamai, skaidriai ir laiku (internetu ir kitomis priemonėmis) sužinoti, ar buvo priimti nacionalinės teisės aktai perkeliant ES teisę, kokie buvo priimti ir kokios nacionalinės institucijos atsakingos už teisingą jų įgyvendinimą;

4.  pažymi, kad piliečiai ir įmonės tikisi paprastos, nuspėjamos ir patikimos reglamentavimo sistemos;

5.  primygtinai ragina Komisiją rengiant ir vertinant teisės aktus labiau atsižvelgti į naštą, kurią dėl jų gali patirti mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ);

6.  ragina Komisiją ir valstybes nares koordinuoti savo pastangas ankstyvesniu teisėkūros proceso etapu, siekiant užtikrinti veiksmingesnį galutinio rezultato įgyvendinimą;

7.  pažymi, kad pavėluotas, neteisingas ES teisės perkėlimas į nacionalinę teisę ir netinkamas jos taikymas gali lemti valstybių narių tarpusavio skirtumus ir iškreipti vienodas sąlygas visoje ES;

8.  ragina Komisiją laikytis vienodo požiūrio į visas valstybes nares – nesvarbu, kokio jos dydžio ir kada įstojo į ES;

9.  pažymi, kad ES teisė valstybėse narėse tebėra įgyvendinama ir į nacionalinę teisę perkeliama labai nevienodai; pažymi, kad piliečiai, pageidaujantys gyventi, dirbti ar užsiimti verslu kitoje valstybėje narėje, kasdien realiai susiduria su nuolatiniais sunkumais, kuriuos lemia nevienodas ES teisės įgyvendinimas valstybių narių teisinėse sistemose;

10.  primena, kad pagal ES sutarties 17 straipsnį Komisija turi užtikrinti, jog būtų taikoma Sąjungos teisė, įskaitant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (ES sutarties 6 straipsnio 1 dalis), kurios nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę (Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis); primena, kad siekiant užtikrinti, jog būtų laikomasi ES teisės, Komisija įgaliota pradėti pažeidimo procedūras pagal SESV 258–260 straipsnius; tačiau ragina Komisiją padėti Parlamentui vykdyti savo kaip vieno iš teisės aktų leidėjų vaidmenį ir teikti jam reikiamą informaciją bei ataskaitas;

11.  pažymi, jog 731 pažeidimo atvejis baigtas nagrinėti atitinkamoms valstybėms narėms įrodžius, kad jos laikosi ES teisės; pažymi, kad 2013 m. Teisingumo Teismas, vadovaudamasis SESV 258 straipsniu, priėmė 52 sprendimus, iš kurių 31 (59,6 proc.) buvo nepalankūs valstybėms narėms; palyginimui primena, kad 3 274 Teismo priimti sprendimai dėl pažeidimų (87,3 proc.) buvo palankūs Komisijai; ragina Komisiją ypatingą dėmesį skirti faktiniam visų šių sprendimų įgyvendinimui;

12.  teigiamai vertina tai, kad Komisija vis dažniau naudojasi naujų ES teisės aktų įgyvendinimo planais, skirtais valstybėms narėms: taip padidėja tikimybė, kad jie bus laiku ir teisingai įgyvendinami, užbėgama už akių perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo problemoms ir, savo ruožtu, daromas poveikis pateikiamų atitinkamų peticijų skaičiui;

13.  pakartoja, kad ypatingą dėmesį Komisija turi skirti veiksmingam problemų sprendimui, veiksmingam valdymui ir prevencinėms priemonėms, tačiau siūlo jai pagalvoti ir apie naujus ES teisės perkėlimo į nacionalinę teisę ir jos vykdymo tobulinimo būdus, o ne tik oficialią pažeidimo nagrinėjimo procedūrą;

14.  laikosi nuomonės, kad ES teisės aktai turi būti tinkamai ir greitai perkeliami į kiekvienos valstybės narės teisinę sistemą; ragina valstybių narių valdžios institucijas vengti perteklinio reglamentavimo, nes dėl jo dažnai atsiranda skirtumų įgyvendinimo valstybėse narėse lygmeniu, ir dėl to, savo ruožtu, mažėja pagarba Sąjungos teisės aktams, nes piliečiai žino apie didelius skirtumus visoje ES; atkreipia dėmesį į tai, kad reikia toliau siekti intensyvesnio bendradarbiavimo tarp Europos Parlamento narių ir Europos reikalų komitetų nacionaliniuose bei regionų parlamentuose; palankiai vertina Lisabonos sutarties naujoves, pagal kurias Komisijai pateikus prašymą Teisingumo Teismas, nelaukdamas pakartotinio bylos nagrinėjimo, valstybėms narėms galės skirti baudas dėl per vėlai perkeltų teisės aktų; ragina ES institucijas (Tarybą, Komisiją ir ECB), rengiant antrinės teisės normas arba priimant politikos priemones ekonominiais ar socialiniais klausimais, darančiais poveikį žmogaus teisėms ir visuotinei gerovei, gerbti pirminę ES teisę (Sutartis ir Pagrindinių teisių chartiją);

15.  pabrėžia, kad Komisija naudoja terminą „perteklinis reglamentavimas“; šis terminas reiškia pareigas, viršijančias ES reikalavimus, t. y. perteklines gaires ir procedūras, numatytas nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmeniu ir trukdančias siekti numatytų politinių tikslų; ragina Komisiją aiškiai apibrėžti šį terminą; pabrėžia, jog tokia apibrėžtimi turi būti paaiškinama, kad valstybės narės prireikus turi teisę nustatyti griežtesnius standartus, sykiu atsižvelgdamos į tai, kad geresnis derinimas įgyvendinant ES aplinkosaugos teisę svarbus vidaus rinkos veiklai;

16.  pažymi, kad, palyginti su ankstesniais metais, 2012 m. sumažėjęs pažeidimų dėl vėluojančio direktyvų perkėlimo nagrinėjimo procedūrų skaičius iš esmės susijęs su tuo, kad 2012 m. buvo mažiau direktyvų, kurias reikėjo perkelti į nacionalinę teisę, palyginti su ankstesniais metais; vis dėlto pripažįsta, jog iš 2013 m. statistinių duomenų matyti, kad iš tikrųjų sumažėjo pažeidimo dėl vėluojančio direktyvų perkėlimo nagrinėjimo procedūrų skaičius – tų metų pabaigoje šis skaičius buvo mažiausias per penkerių metų laikotarpį; tai gali būti vertinama kaip teigiama pasekmė pradėjus įgyvendinti SESV 260 straipsnio 3 dalį dėl skubos tvarka taikomų sankcijų neperkėlimo į nacionalinę teisę atveju;

17.  pažymi, kad 2012 m., 2013 m. ir bendrai per pastaruosius penkerius metus, sumažėjusį pažeidimų dėl vėluojančio direktyvų perkėlimo skaičių galima paaiškinti tuo, kad taikoma „EU Pilot“ sistema ir kitos priemonės, įskaitant tinklą SOLVIT 2, ir taikoma SESV 260 straipsnio 3 dalyje dėl skubos tvarka taikomų sankcijų neperkėlimo į nacionalinę teisę atveju procedūra; pabrėžia, kad direktyvų perkėlimas laiku ir toliau turėtų išlikti Komisijos prioritetu ir reikėtų užtikrinti, kad būti laikomasi perkėlimo terminų;

18.  atkreipia dėmesį į tai, kad iš padidėjusio naujų „EU Pilot“ bylų, visų pirma susijusių su aplinka, mokesčiais, teisingumu ir muitais, skaičiaus per aptariamą laikotarpį ir sumažėjusio neišnagrinėtų pažeidimo bylų skaičiaus matyti, teigiamas poslinkis valstybėse narėse įgyvendinant ES teisę, taigi įrodyta, kad „EU Pilot“ sistema yra veiksminga priemonė siekiant anksti išspręsti galimus pažeidimus; vis dėlto mano, kad įgyvendinant ES teisę reiktų dėti daugiau pastangų, kad būtų daugiau skaidrumo ir skundų pateikėjai bei suinteresuotosios šalys galėtų vykdyti kontrolę, taip pat apgailestauja, kad nepaisant pakartotinių prašymų Parlamentui vis dar deramai neteikiama arba suteikiama ribota informacija apie „EU Pilot“ procedūrą ir neišnagrinėtas bylas; pažymi, kad reikia sutvirtinti „EU Pilot“ sistemos teisinį statusą ir legitimumą ir mano, kad to galima pasiekti užtikrinus daugiau skaidrumo ir didesnį skundo pateikėjų bei Europos Parlamento dalyvavimą;

19.  todėl dar kartą ragina Komisiją, nauju SESV 298 straipsniu remiantis kaip teisiniu pagrindu, pasiūlyti privalomąsias taisykles, kurios būtų išdėstytos reglamente ir kuriomis būtų užtikrinta visapusė pagarba piliečių teisei į gerą administravimą, įtvirtintai Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje;

20.  pripažįsta, kad pirminė atsakomybė už tinkamą ES teisės įgyvendinimą ir taikymą tenka valstybėms narėms, tačiau pabrėžia ES institucijų pareigą paisyti pirminės ES teisės priimant antrinės ES teisės aktus arba sprendimus valstybių narių socialinės, ekonominės ir kitų sričių politikos klausimais, įgyvendindamos arba nustatydamos tokią politiką; pabrėžia jų pareigą visomis galimomis priemonėmis remti ES valstybių narių pastangas paisyti Sąjungos demokratinių ir socialinių vertybių ir principų griežto taupymo ir ekonominių suvaržymų laikotarpiu; taip pat primena, kad ES institucijos privalo laikytis subsidiarumo principo ir gerbti valstybių narių prerogatyvas;

21.  reiškia susirūpinimą dėl to, jog griežtų taupymo priemonių, kurios dviejų aptariamų metinių ataskaitų laikotarpiu nustatytos pernelyg įsiskolinusioms ES valstybėms narėms ir kurios buvo vėliau įtrauktos į antrinės ES teisės aktus, o po to perkeltos į nacionalinius teisės aktus, visų pirma drastiško viešųjų išlaidų sumažinimo, pasekmė yra gerokai sumažėję valstybių narių administracijos ir teisminių institucijų pajėgumai laikytis savo įsipareigojimų tinkamai įgyvendinti ES teisę;

22.  mano, kad valstybės narės, kurioms nustatytos griežto ekonominio koregavimo programos, turėtų vis dar galėti laikytis savo pareigos užtikrinti socialines ir ekonomines teises;

23.  primena, kad visos ES institucijos, net jei jos veikia kaip tarptautinių skolintojų grupių (trejetų) nariai, privalo laikytis Sutarčių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos;

24.  pabrėžia, kad itin svarbu, jog ES institucijos laikytųsi sutarčių; atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija privalo padėti valstybėms narėms tinkamai įgyvendinti ES teisę, taip labiau remiant ES ir pasitikėjimą jos teisėtumu; ragina Komisiją paskelbti problemas, su kuriomis valstybės narės susidūrė įgyvendinimo procese; pabrėžia, kad norint gerinti ES teisės taikymą itin svarbu remti nacionalinius parlamentus, perkeliančius teisės aktus, todėl ragina aktyviau vykdyti dialogą su nacionaliniais parlamentais, įskaitant atvejus, kai išreikštas susirūpinimas dėl subsidiarumo; atkreipia dėmesį į itin svarbų nuolatinių ex post vertinimų vaidmenį ir į tai, kaip svarbu sužinoti nacionalinių parlamentų nuomonę norint išspręsti teisės aktų problemas ar painiavą, kurių anksčiau nebuvo pastebėta;

25.  pažymi, kad teisė teikti peticijas Parlamentui yra vienas iš Europos Sąjungos pilietybės ramsčių – tai nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 44 straipsnyje ir SESV 227 straipsnyje; pažymi, kad ši teisė užtikrina būtinas, tačiau nepakankamas priemones visuomenės dalyvavimui ES sprendimų priėmimo procese skatinti ir kad ji atlieka svarbų vaidmenį nustatant ir įvertinant galimas spragas ir pažeidimus, susijusius su ES teisės aktų įgyvendinimu valstybėse narėse, taip pat su ES institucijų informavimu apie juos; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad nepaprastai svarbų vaidmenį atlieka Peticijų komitetas, faktiškai susiejantis ES piliečius, Parlamentą ir Komisiją bei nacionalinius parlamentus;

26.  teigiamai vertina tai, jog Komisija pripažino, kad gyvybiškai svarbų vaidmenį atlieka skundo pateikėjas, nes jis padeda jai aptikti ES teisės pažeidimą;

27.  primena, kad Europos Sąjungos institucijos, visų pirma Komisija ir Taryba, turi visapusiškai taikyti ES teisę ir Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su skaidrumu ir galimybe susipažinti su dokumentais, ir jų laikytis; atsižvelgdamas į tai ragina veiksmingai taikyti Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais(4) ir susijusius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus;

28.  pabrėžia, kad ES sukurta kaip Sąjunga, grindžiama teisinės valstybės principais ir pagarba žmogaus teisėms (ES sutarties 2 straipsnis); pakartoja, kad itin svarbu atidžiai stebėti valstybių narių ir ES institucijų veiksmus ir neveikimo atvejus, taip pat pabrėžia, kad Parlamentui teikiamų peticijų ir Komisijai teikiamų skundų, susijusių su problemomis, kurias jau turėtų būti išsprendusi Komisija, skaičius reiškia, jog piliečiai vis daugiau dėmesio skiria poreikiui geriau taikyti ES teisę; ragina Komisiją greičiau ir aiškiai reaguoti į piliečių pranešimus, susijusius su Sąjungos teisės pažeidimais;

29.  atkreipia dėmesį į didelį pažeidimo nagrinėjimo atvejų, kurie 2013 m. buvo baigti nagrinėti be Teisingumo Teismo įsikišimo, skaičių: tik maždaug 6,6 proc. visų atvejų buvo baigti nagrinėti Teismui priėmus sprendimą; todėl mano, jog nepaprastai svarbu toliau atidžiai stebėti valstybių narių veiksmus atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose peticijose ir toliau kalbama apie problemas, su kuriomis susiduriama net ir baigus nagrinėti klausimą;

30.  teigiamai vertina tai, kad Komisija vis didesnę svarbą teikia peticijoms, kaip informacijos apie piliečių skundus dėl viešųjų, įskaitant Europos Sąjungos, institucijų ir apie galimus ES teisės pažeidimus faktiškai ją įgyvendinant šaltinį: tai parodo ypatingas dėmesys peticijoms dviejose metinėse ataskaitose; pažymi, kad šį pokytį lydėjo atitinkamas peticijų, kurias Peticijų komitetas persiuntė Komisijai prašydamas informacijos, skaičiaus didėjimas; tačiau apgailestauja, kad Komisija, paprašyta pateikti nuomonę dėl peticijos, ne kartą vėlavo tai padaryti;

31.  taip pat pažymi, kad vykdant Peticijų komiteto veiklą būtinas konstruktyvus dialogas su valstybėmis narėmis, ir prašo valstybių narių, minimų atitinkamose peticijose, atsiųsti atstovus, kurie galėtų kreiptis į komitetą jo posėdžio metu;

32.  pažymi, kad ES piliečių ar valstybių narių gyventojų pateikiamose peticijose kalbama apie ES teisės pažeidimus, ypač pagrindinių teisių, vidaus reikalų, teisingumo, vidaus rinkos, sveikatos ir vartotojų apsaugos, transporto, mokesčių, žemės ūkio ir kaimo plėtros bei aplinkos apsaugos srityse; mano, jog peticijos įrodo, kad ne visiško ES teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisę ir netinkamo vykdymo atvejai tebėra dažni ir paplitę ir kad jie iš esmės lemia netinkamą ES teisės taikymą; pabrėžia, kad esant tokiai padėčiai valstybės narės turi dėti didesnes pastangas, o Komisija toliau vykdyti stebėseną; atkreipia ypatingą dėmesį į didelį pateiktų peticijų, kuriose informuojama apie neįgaliųjų diskriminavimą ir jiems sudaromas kliūtis, skaičių;

33.  pažymi, kad tebekyla sunkumų bendraujant su kai kuriomis valstybėmis narėmis ir regionais, kurie vangiai teikia prašomus dokumentus ar paaiškinimus;

34.  teigimai vertina Komisijos tarnybų įsipareigojimą sutvirtinti keitimąsi informacija su Peticijų komitetu ir norėtų pakartoti šiuos savo prašymus:

35.  apgailestauja dėl to, kad Europos Parlamentas, viena iš visateisių teisėkūros institucijų, tiesiogiai atstovaujanti piliečiams ir vis labiau įsitraukianti į skundų nagrinėjimo procedūras, ypač teikdamas Parlamento klausimus ir per Peticijų komiteto vykdomą veiklą, dar ne visada laiku gauna skaidrią informaciją apie ES teisės aktų įgyvendinimą, nors ši informacija būtina ne tik siekiant geresnės prieigos ir didesnio Europos Sąjungos piliečių teisinio užtikrintumo, bet ir pateikti teisės aktų pakeitimus, kuriais šie teisės aktai būtų patobulinti; mano, kad geresnis Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimas būtų naudingas siekiant šių tikslų; ragina ES institucijas efektyviau ir veiksmingiau bendradarbiauti ir tikisi, kad Komisija sąžiningai įgyvendins Pagrindų susitarimo dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių nuostatą, pagal kurią ji yra įsipareigojusi pateikti „Parlamentui apibendrintą informaciją apie visas pažeidimo procedūras, pradedant oficialiais pranešimais, įskaitant, jei to paprašo Parlamentas, klausimais, susijusiais su pažeidimo procedūra“;

36.  ragina atitinkamuose generaliniuose direktoratuose (IPOL GD, EXPO GD ir Mokslinių tyrimų ir inovacijų GD) nustatyti nepriklausomą pagrindinių ES teisės aktų, kuriuos Europos Parlamentas priėmė pagal bendro sprendimo procedūrą ir įprastą teisėkūros procedūrą, įskaitant bendradarbiavimo su nacionaliniais parlamentais, ex-post poveikio vertinimo sistemą;

37.  atkreipia dėmesį į tai, jog Teisingumo Teismas pažymėjo, kad už nacionalinių institucijų padarytą žalą gali atsakyti tik tos institucijos ir kad tik nacionalinių teismų jurisdikcija apima kompensacijos už tokią žalą nustatymą(5); todėl pabrėžia nacionaliniu lygmeniu prieinamų žalos atlyginimo priemonių stiprinimo svarbą, nes taip skundo pateikėjai galėtų užsitikrinti savo teises labiau tiesiogiai ir asmeniškai;

38.  pažymi, kad daugiausia piliečių skundų dėl teisingumo erdvės yra susiję su judėjimo laisve ir asmens duomenų apsauga; pakartoja, kad teisė į laisvą judėjimą yra viena iš keturių pagrindinių ES laisvių, įtvirtintų Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo ir užtikrinamų visiems Europos Sąjungos piliečiams; primena, kad ES piliečių teisė laisvai judėti, gyventi ir dirbti kitoje valstybėje narėje, kaip viena iš pagrindinių Europos Sąjungos laisvių, turi būti užtikrinama ir saugoma;

39.  pabrėžia, kad absoliutus prioritetas – visiškas bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) perkėlimas į nacionalinę teisę ir veiksmingas jos įgyvendinimas. ragina valstybes nares dėti visas pastangas, kad laiku ir tinkamai būtų perkeltas visas prieglobsčio teisės aktų rinkinys;

40.  pabrėžia, kad vidaus reikalų srityje 2012 m. buvo pradėtos 22 pažeidimo bylos, o 2013 m. – 44; apgailestauja, kad 2013 m. dauguma pažeidimo bylų dėl pavėluoto perkėlimo į nacionalinę teisę buvo pradėtos dėl Direktyvos 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos; pažymi, kad prieglobsčio teisė ir toliau yra sritis, kurioje buvo pateikta daug skundų;

41.  pabrėžia, kad teisingumo srityje 2012 m. buvo pradėta 61 pažeidimo byla, o 2013 m. – 67; atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma šių bylų buvo susijusios su pilietybe ir laisvu asmenų judėjimu; apgailestauja, kad dauguma pažeidimo bylų dėl pavėluoto perkėlimo į nacionalinę teisę buvo pradėtos dėl Direktyvos 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese perkėlimo; reiškia susirūpinimą dėl to, kad 2013 m. labai išaugo skundų teisingumo srityje skaičius;

42.  palankiai vertina didelę pažangą, pastaraisiais metais pasiektą ES stiprinant įtariamų ir kaltinamų asmenų teisę į gynybą; pabrėžia, kad itin svarbu laiku, visiškai ir tinkamai perkelti visas priemones, nustatytas Tarybos veiksmų plane, skirtame įtariamųjų ar kaltinamųjų baudžiamuosiuose procesuose procesinėms teisėms stiprinti; atkreipia dėmesį į tai, kad šios priemonės yra būtinos siekiant užtikrinti tinkamą ES teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose;

43.  pabrėžia, kad prekyba žmonėmis yra sunkus nusikaltimas ir pažeidžia žmogaus teises bei žmogaus orumą, o Sąjunga to toleruoti negali; apgailestauja, kad žmonių, neteisėtai gabenamų į ES ir iš jos, skaičius auga; atkreipia dėmesį į tai, kad, nors teisės aktai yra tinkami, jų praktinis įgyvendinimas valstybėse narėse vis dar nepakankamas; pabrėžia, kad dėl dabartinės padėties Viduržemio jūros regiono šalyse didėja prekybos žmonėmis pavojus, ir prašo valstybių narių laikytis itin griežtos pozicijos šių nusikaltimų vykdytojų atžvilgiu ir kuo veiksmingiau apsaugoti tokių nusikaltimų aukas;

44.  primena, kad Lisabonos sutarties protokole Nr. 36 numatytas pereinamasis laikotarpis baigėsi 2014 m. gruodžio 1 d.; pabrėžia, kad pasibaigus šiam pereinamajam laikotarpiui turi būti vykdomas griežtas buvusio trečiojo ramsčio priemonių ir jų įgyvendinimo valstybių narių nacionalinės teisės aktuose įvertinimas; atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2015 m. balandžio mėn. Parlamentui nebuvo pranešta apie kiekvienos iki Lisabonos sutarties priimtos priemonės teisminio ir policijos bendradarbiavimo srityje įgyvendinimo kiekvienoje valstybėje narėje padėtį; ragina Komisiją laikytis lojalaus bendradarbiavimo principo ir kuo skubiau pateikti šią informaciją Parlamentui;

45.  primena, kad 2014 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadose nustatyta, jog artimiausius penkerius metus prioritetas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje bus teisės aktų ir politikos priemonių nuoseklus perkėlimas į nacionalinę teisę, veiksmingas įgyvendinimas ir konsolidavimas; prašo Komisijos daugiau dėmesio skirti praktinio ES teisės aktų įgyvendinimo valstybėse narėse priežiūrai ir užtikrinimui; mano, kad dažnai pastebimo didelio atotrūkio tarp ES lygmeniu patvirtintos politikos ir jos įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu mažinimas turi būti politinis prioritetas; ragina nacionalinius parlamentus aktyviau dalyvauti vykstant Europos Sąjungos masto diskusijai ir stebint ES teisės taikymą, visų pirma vidaus reikalų srityje;

46.  pabrėžia, jog Europos Parlamentas savo 2013 m. rugsėjo 11 d. rezoliucijoje dėl Europos kalbų išnykimo grėsmės ir kalbų įvairovės Europos Sąjungoje(6) priminė, kad Komisija turėtų atkreipti dėmesį į tai, jog kai kuriose valstybėse narėse ir regionuose dėl jų įgyvendinamos politikos kyla grėsmė, kad jų teritorijoje išnyks tam tikros kalbos, net jeigu šioms kalboms Europos mastu negresia pavojus; taip pat ragino Komisiją apsvarstyti, su kokiomis administracinėmis ir teisinėmis kliūtimis susiduria asmenys, vykdydami projektus, susijusius su kalbomis, kurioms gresia išnykimas, dėl nedidelio atitinkamų kalbinių bendruomenių dydžio; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją atliekant ES teisės taikymo vertinimą, atidžiai atsižvelgti į mažumoms priklausančių asmenų teises;

47.  pabrėžia, kad ne tik laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, bet ir kitose politikos srityse reikia suteikti daugiau galimybių piliečiams gauti informaciją ir dokumentus, susijusius su ES teisės taikymu; ragina Komisiją nustatyti geriausius būdus, kuriais galima to pasiekti, pasinaudoti galiojančiomis ryšių priemonėmis, siekiant padidinti skaidrumą, ir užtikrinti tinkamą prieigą prie informacijos ir dokumentų apie ES teisės taikymą; ragina Komisiją pasiūlyti teisiškai privalomą aktą dėl administracinės procedūros, taikomos svarstant piliečių skundus;

48.  primena, kad sklandus veiksmingos Europos teisingumo erdvės veikimas, tinkamai atsižvelgiant į įvairias valstybių narių teisės sistemas ir tradicijas, yra itin svarbus ES ir kad kaip būtina sąlyga siekiant šio tikslo turi būti visiškai, tinkamai ir laiku įgyvendinami ES teisės aktai.

49.  pabrėžia, kad įgyvendinimo gerinimas yra vienas iš Septintosios aplinkosaugos veiksmų programos prioritetų;

50.  apgailestauja, kad ES aplinkosaugos ir sveikatos teisės aktus toliau neigiamai veikia didelis pavėluoto, neteisingo perkėlimo į nacionalinę teisę ir netinkamo taikymo valstybėse narėse atvejų skaičius; pažymi, jog iš Komisijos 31-oji ES teisės taikymo stebėjimo metinės ataskaitos matyti, kad 2013 m. daugiausia pažeidimo nagrinėjimo procedūrų buvo susijusios su aplinkos klausimais; primena, kad kaina už nesugebėjimą įgyvendinti aplinkosaugos politikos, įskaitant pažeidimo nagrinėjimo procedūrų kainą, didelė: remiantis skaičiavimais, jos siekia apie 50 mlrd. EUR per metus (COWI et al., 2011 m.); be to, pabrėžia, kad aplinkosaugos politikos įgyvendinimas atneštų didelę socialinę ir ekonominę naudą, kuri ne visuomet užfiksuojama sąnaudų ir naudos analizėse;

51.  ragina Komisiją laikytis griežtesnės pozicijos ES aplinkosaugos teisės aktų taikymo atžvilgiu, taip pat greičiau ir veiksmingiau tirti pažeidimus, susijusius su aplinkos tarša;

52.  ragina Komisiją imtis griežtesnių veiksmų prieš vėlavimą į nacionalinę teisę perkelti aplinkosaugos direktyvas ir dažniau taikyti pinigines baudas;

53.  ragina Komisiją pateikti naują pasiūlymą dėl galimybės kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais, taip pat pasiūlymą dėl aplinkosauginių tikrinimų, jei įmanoma, nedidinant biurokratinės naštos ir administracinių sąnaudų;

54.  pabrėžia, kad būtina nuolat užtikrinti aukšto lygio aplinkos apsaugą, ir įspėja, kad didelis pažeidimų skaičius neturėtų būti siejamas su būtinybe riboti aplinkosaugos teisės aktais užsibrėžtus tikslus.

55.  reiškia susirūpinimą dėl to, kad įgyvendinant Komisijos komunikacijos politiką, susijusią su Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programa (REFIT), perdėtai akcentuojamas aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos teisės aktų įgyvendinimo sudėtingumas; pabrėžia, kad įgyvendinant programą REFIT neturėtų būti rizikuojama aplinkosauginiais, maisto saugos ir sveikatos standartais; pripažįsta, kad būtinas geresnis reglamentavimas, ir laikosi nuomonės, kad siekiant paprastesnio reglamentavimo turėtų būti, inter alia, sprendžiamos problemos, su kuriomis susidurta įgyvendinimo etapu; laikosi nuomonės, kad įgyvendinant programą REFIT rezultatus piliečiai ir įmonės turėtų pajusti patirdami kuo mažesnę naštą;

56.  palankiai vertina naują praktiką, kurią taikant Komisija tinkamai pagrįstais atvejais gali prašyti, kad valstybės narės įtrauktų aiškinamuosius dokumentus pranešdamos Komisijai apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones; tačiau pakartoja savo raginimą dėl privalomų atitikties lentelių, kurios būtų viešai prieinamos visomis ES kalbomis, taikymo direktyvų perkėlimui; ir apgailestauja dėl to, kad Komisiją neįvykdžius tikro socialinio ar parlamentinio dialogo priėmė vienašalį sprendimą dėl programos REFIT;

57.  pažymi, jog, kalbant apie programą REFIT, Komisija turi skatinti dialogą reglamentavimo kokybės klausimu su piliečiais, valstybėmis narėmis, įmonėmis ir pilietine visuomene apskritai, kad užtikrintų ES teisės aktų kokybės ir socialinių aspektų išsaugojimą ir kad vieno idealo nebūtų siekiama kito sąskaita.

58.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 304, 2010 11 20, p. 47. (2) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0051. (3) C teminis skyrius „Piliečių teisės ir konstituciniai reikalai“, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pavedimu (2015 m.), (4) 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001 5 31, p. 43). (5) Žr. sprendimą byloje 175/84. (6) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0350.